Du draugai, socialinių mokslų bakalaurai, socialinio darbo programos absolventas Linas ir vadybininkė Jurga apie socialinio darbo profesiją ir magistrantūros studijas kalba su Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros vedėju dr. Romu Lazutka.
Du draugai, socialinių mokslų bakalaurai, socialinio darbo programos absolventas Linas ir vadybininkė Jurga apie socialinio darbo profesiją ir magistrantūros studijas kalba su Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros vedėju dr. Romu Lazutka.
Jurga: prisipažinsiu, iki pažinties su Linu apie socialinį darbą beveik nieko nežinojau. Linas pasakojo, kad jis studijuodamas bakalauro programoje išmoko beveik visus socialinius mokslus - ir sociologiją, ir teisę, ir ekonomiką, ir politologiją, ir net vadybą. Tačiau kam to reikia, kur jis galės panaudoti tokį įvairų žinojimą?
Dr. Lazutka: Socialinis darbuotojas pasitelkia visų socialinių mokslų atrsadimus tam, kad pagerintų žmonių gyvenimą ir kreiptų visuomenę spręsti įsisenėjusias problemas. Taigi, jis (socialinis darbuotojas) turi daug žinoti ir apie patį žmogų, ir apie visuomenę. Žinoma, reikia įsisavinti ir socialinio darbo metodus, įgyti socialinės pagalbos įgūdžius. Pagrindinės žinios apie žmogų, jo vidines negalias ir galias gaunamos studijuojant psichologiją ir edukologiją. Visi kiti jūsų paminėti socialiniai mokslai ne mažiau reikalingi, kad socialinis darbuotojas pažintų kontekstą, kuriame gyvena jo klientas ir galėtų ne tik jį konsultuoti, bet įtakoti ir pačią visuomenę, daryti ją draugiškesne asmeniui. O tai, ką nori įtakoti, pirmiausia turi pažinti. Kur socialinis darbuotojas bedirbtų, sunku įsivaizduoti, kad jis išsiverstų be kurio nors iš paminėtų mokslų. Tačiau, gal Linas galvoja kitaip? Beje, Linai, ar jau pradėjai dirbti?
Linas: Nuo trečio kurso dirbau socialinio darbuotojo padėjėju nevyriausybinėje organizacijoj, kuri rūpinasi mokykloje nepritampančiais vaikais. Pats patyriau, kad reikia psichologijos ir edukologijos žinių bendraujant su vaikais ir jų šeimomis. Būtinos ir teisinės žinios, nes socialinė pagalba labai detaliai juridiškai reglamentuota. Rugpjūčio mėnesį pradedu dirbti savivaldybės socialinių paslaugų centre. Dirbsiu su probleminėmis šeimomis. Tikiuosi šį darbą suderinti su socialinio darbo studijomis magistrantūroje.
Dr. Lazutka: Bus nelengva, bet įmanoma. Kai žmogus jau turi tos pačios krypties bakalauro laipsnį ir dirba ,,pagal specialybę, magistro studijos yra puiki galimybė siekti profesinio meistriškumo. Bet Linai, kaip Jurga jūsų nenuviliojo į populiariosios vadybos magistrantūros programą?
Linas: Nežinau, gal ir klystu, bet aš nelabai tikiu, kad perbėgus į kitą profesiją galima greitai tapti geru specialistu. Juk šiuo atveju tektų konkuruoti su tais, kurie keturis metus jau studijavo vien tik vadybą. Bendrai, man kelia nepasitikėjimą bandymai per pusantrų-porą metų įgyti magistro laipsnį srityje, kurioje nebaigęs net bakalauro programos. O vadybos kaip ir viešojo administravimo specialistų, atrodo, jau ir taip pilna.
Dr. Lazutka: Malonu girdėti tokį brandų mūsų bakalauro požiūrį. Matau, kad jūs tikrai vertas Vilniaus universiteto absolvento vardo. Nemažai dabartinio jaunimo iš diplomų bando sudaryti nerizikingą profesijų krepšelį. Panašiai kaip daro vertybinių popierių makleriai, investuodami pinigus į įvairių įmonių akcijas. Pastaruoju atveju, tai pasiteisina. Kapitalo rinkos patirtį norima pritaikyti ir darbo rinkai. Galvojama, kad jeigu nerasiu darbo vienoje srityje, gausiu - kitoje. Toks požiūris labiau tinka darbininkiškų profesijų atžvilgiu. Universiteto diplomą turinčiam žmogui paprastai nedarbas negresia. Ypač jeigu jis rimtai studijavo ir tapo savo srities profesionalu. Jam didesnis iššūkis - konkurencija su tokiais pat išsilavinusiais žmonėmis ne dėl bet kokios darbo vietos, bet dėl turiningo darbo, dėl karjeros ir dėl geros algos perspektyvų. Todėl diplomai nėra akcijos ir didesnes garantijas žmogus susikuria ne po truputį pastudijavęs keliose srityse, bet pasiekęs meistriškumo vienoje iš jų. Iš kitos pusės, suprantama, kad yra daugiau ar mažiau giminingos profesijos. Galimas, o kartais net labai pageidautinas jų derinimas.
Jurga: Linas man yra pasakojęs, kad socialinis darbas - taip pat vadyba ir kalbina kartu stoti į socialinio darbo magistrantūra. Matau, kad Jūs tam nepritartumėt
Dr. Lazutka: Kodėl gi ne? Minėjau, kad yra tolimesnės ir artimesnės profesijos. Linas teisus, socialinis darbas gali būti laikomas vadyba, nes socialinis darbuotojas irgi telkia išteklius. Tačiau jeigu vadybininkai siekia maksimalių pardavimų ar pelno įmonėms, socialinis darbuotojas siekia dvasinės ir materialios gerovės asmeniui. Juk Jūs kaip ir Linas bakalauro programoje irgi studijavote tokius mokslus kaip ekonomika, psichologija, teisė. Gal teko ir sociologijos bei politologijos? Bent viešojo administravimo programos paprastai apima tokius kursus.
Jurga: Taip, ir todėl pirmuose kursuose mes su Linu dažnai stebėdavomės, kad studijuodami skirtinguose universitetuose ir skirtingose programose mokomės daug tų pačių dalykų.
Dr. Lazutka: Nieko nuostabaus, visų socialinių mokslų studentams reikalingos visų šios mokslų grupės pagrindai. Tačiau vyresniuose kursuose Jūsų keliai, ko gero, išsiskyrė?
Linas: Taip, aš studijavau daug socialinio darbo metodų ir jo teorijas, Jurga - bent kelias vadybines disciplinas. O gal galime grįžti prie Jurgos galimybių ir prasmės stoti į socialinio darbo magistrantūrą Vilniaus universitete?
Dr. Lazutka: Galimybė yra, o prasmė priklauso nuo Jurgos motyvų.
Jurga: Taip aš domiuosi socialinėmis problemomis ir norėčiau bakalauro studijų metu įgytas vadybos žinias praplėsti gilindamasi į socialinės politikos sritį.
Dr. Lazutka: Tokia galimybė yra Vilniaus universitete. Į socialinio darbo magistrantūrą priimami ir kitų (ne socialinio darbo) bakalaurai. Yra dvi programos specializacijos. Pirmoji - socialinis darbas su vaikais ir jaunuoliais. Antroji - socialinė politika. Pastaroji kaip tik Jums, o pirmąją, kaip suprantu, rinksis Linas?
Linas: Taip, bet Jurgos atžvilgiu tai lyg iš prieštarautų Jūsų išsakytam požiūriui prieš diplomų diversifikaciją? Be socialinių mokslų pagrindų, mes socialinio darbo programoje mokėmės ir specialių socialinio darbo dalykų. Kaip Jurga be jų galėtų siekti socialinio darbo magistro laipsnio?
Dr. Lazutka: O ne, be jų niekaip negalima. Socialinio darbo bakalauro laipsnio neturintys magistrantai pas mus privalo studijuoti pagal papildomą programą. Joje kaip tik yra ir įvadas į socialinį darbą, ir socialinio darbo metodai, ir socialinis darbas su grupę, ir tos pačios socialinės politikos pagrindai. Taigi Jurgai tektų didesnis krūvis ir todėl gerai būtų, kad bent pirmaisiais magistrantūros metais ji galėtų nedirbti. Linai, gal jus nuliūdinsiu, tačiau Lina ir draugystei negalės skirti daug laiko.
Jurga: Tačiau juk mūsų atvejas ypatingas. Linas man padėtų studijuojant tai, ką jis jau moka...
Dr. Lazutka: Tenka su jumis sutikti. Tiesa, pratinkimės prie socialinio darbo vertybių. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas jo santykis unikalus, ypatingas. Na o jūsų atvejas, išeitų, ypatingas kvadratu.
Jurga: Minėjote dvi socialinio darbo magistrantūros specializacijas. Ar tai reiškia, kad man pasirinkus socialinės politikos specializaciją, o Linui gilinantis į socialinį darbą su vakais, mes studijuotume atskirai?
Dr. Lazutka: Ir taip, ir ne. Vilniaus universitete specializacija reiškiasi per kelis pasirenkamus dalykus, praktiką, kuri yra labai rekšminga socialinių darbo studijų dalis, ir mokslinį-tiriamąjį darbą. Visa tai sudaro apie pusę studento darbo krūvio. Likusi dalis - vienoda abiejų specializacijų studentams. Pavyzdziui, visi bendrai studijuoja kokybinių tyrimų metodus, bet juos naudoja, atlikdami tyrimą, kurio temą renkasi priklausomai nuo specializacijos. Taip pat kartu studijuoja tarpininkavimą. Europos Sąjungos socialinė politika, manome, taip pat būtina visiems. Tuo tarpu socialinės politikos analizės metodai - socialinės politikos specializacijos dalykas.
Linas: O be specializacijos, kuo magistro programa skiriasi nuo bakalauro?
Dr. Lazutka: Yra tam tikras pereinamumas, nes abiem atvejais tai socialinio darbo programos, todėl ir magistro programa yra dviejų sričių pažinimo derinys - iš vienos pusės tai visuomenė ir institucijos, iš kitos pusės - asmuo su savo galiomis ir negalėmis. Magistro programoje dėstomi dalykai grindžiami bakalauro studijų pakopoje įgytomis žiniomis, gebėjimais, įgūdžiais ir aukštesniu lygiu ugdo socialinių darbuotojų kompetencijas. Šioje studijų pakopoje ugdomi gebėjimai strategiškai planuoti, vadovauti, inicijuoti socialinius pokyčius. Remiantis sisteminiu požiūriu, magistro studijų pakopoje aukštesniu lygiu gilinamasi į klientų ir socialinių darbuotojų sąveikos psichologinius aspektus. Kadangi magistro programą sudaro dvi dalys: 1) teorinės studijos ir 2) mokslo tiriamasis (magistro) darbas bei specializacijos praktika, ji suteikia nemažą pasirinkimo ir savarankiško darbo erdvę studentams. Studentams sudaroma galimybė, bet kartu ir iš jų tikimasi įtempto savarankiško darbo pasirinktose socialinio darbo srityse.
Jurga: Linas jau susirado darbą savivaldybės įstaigoje. Kur dar galima dirbti baigus studijas?
Dr. Lazutka: savivaldybės ir jų institucijos yra svarbus socialinių darbuotojų darbdavys, nes jos yra arčiau žmonių negu centrinė valdžia, todėl ir yra atsakingos už socialines paslaugas. Daug socialinių darbuotojų dirba ir patys kuria nevyriausybines organizacijas. Neaplenks Lietuvos kitose šalyse plintanti privačios socialinio darbo praktikos tendencija. Panašiai kaip advokatas, šeimos gydytojas, psichologas, socialinis darbuotojas taip pat gali praktikuoti individualiai. Skirtumas nuo kitų paminėtų profesijų tik tas, kad socialinio darbuotojo klientai dažniau už pagalbą moka ne patys, bet už juos apmoka savivaldybės. Didelės centrinės valdžios socialinės srities įstaigos taip pat neišsiverčia be socialinių darbuotojų. Taigi socialinis darbas dažnai skirstomas į lygius. Mikro lygmenyje dirbamas vadinamas klinikinis darbas su asmenimis ir šeimomis. Mezo lygmenyje dirbama su mažomis grupėmis ir bendruomenėmis, su institucijomis. Pagaliau makro lygmenyje dirbama visuomenės arba net tarptautiniu mastu, kuriam politika, propaguojami socialiniai tikslai ir telkiamos jėgos, kuriomis galima būtų juos pasiekti. Lengviau būtų pasakyti kur socialinio darbo nereikia, negu išvardinti, kur reikia.
Linas: Jurga abejoja ar socialinis darbas nėra krizinio laikotarpio profesija. Gali atrodyti, kad kai Lietuva bus turtingesnė, bus mažiau socialinių problemų, mažiau reikšmingas bus ir socialinis darbas.
Dr. Lazutka: Kitų šalių istorinė raida rodo priešingą tendenciją. Socialinis darbas taip kaip jis suprantamas dabar, atsirado daugiau kaip prieš šimtą metų tuo metu turtingiausiose pasaulio šalyse - JAV ir Anglijoje. Jis sparčiausiai buvo plėtojamas pokario Europoje kai joje suklestėjo Gerovės valstybės. Yra ir priešingų nuomonių, kad globalizacija, beišsenkantys tradiciniai energetiniai ištekliai ribos valstybių galimybes toliau plėsti socialinį darbą. Tačiau ir šie nuogąstavimai perdėti. Šiuolaikinės visuomenės raida tik didina poreikį socialiniam darbui. Ilgesnė gyvenimo trukmė, šeimos transformacijos, nauji reikalavimai darbo rinkos dalyviams, individualizmas, migracija ir visuomenių kultūrinės įvairovė didėjimas - tik keli pagrindiniai veiksniai, kurie didins paklausą socialiniam darbui vakarų visuomenėse. Lietuvoje dėl žinomų istorinių priežasčių socialinis darbas tebėra kūdikystės amžiaus, jam dar augti ir augti. Nėra abejonių, kad jums darbo pakaks. Tik judu, neklausiat apie uždarbį.
Jurga: Žinoma, svarbu ir uždarbis. Kas mūsų laukia šiuo požiūriu?
Dr. Lazutka: Algos didele dalimi susiję su profesijos statusu visuomenėje ir niekas kitas to statuso taip smarkiai neįtakoja kaip patys profesionalai. Lietuvoje beveik du dešimtmečiai rinkos ekonomika. Taigi reikia dirbti ne už tiek, kiek duoda, bet derėtis, kad būtų mokama tiek, kiek darbas yra vertas. Jaunoji socialinių darbuotojų karta neturi perdėto nuolankumo ir, tikiu, nesitaikstys su jų darbo nuvertinimu. Iš kitos pusės, uždarbį lemia ne tik priklausymas kuriai nors profesijai. Jurga, turbūt žinot, kad yra pasakiškai apmokami didelių bendrovių vadybininkų atlyginimai, bet yra ir už mažiau nei vidutinę algą dirbančių žemiausios grandies vadybininkų. Žiūrėdami televizorių žmonės kartais aptarinėja didelius garsių žurnalistų honorarus, bet jie nežino, kad eilinis žurnalistas gauna tik minimalią algą ir šimtą-kitą priedo už straipsnius. Panašiai ir socialiniai darbuotojai. Vieni iš kuklios savo algos dar privačiai sušelpia kokį pavargėlį ir tai jiems svarbiau už savo materialų gerbūvį. Kiti - vadovauja didelėms įstaigoms, vykdo didžiulius projektus ir yra artimesni verslininkų sluoksniui. Čia tiktų prisiminti tiesą, kad šiuolaikinėje visuomenėje jau ne profesija puošia žmogų, o žmogus profesiją. Taigi, iki susitikimo rugsėjo mėnesį Bursų kieme.
Jurga: Kas tai per kiemas?
Linas: Tai filosofijos fakulteto, kuriame yra socialinio darbo katedra ir kuriame studijuoja socialinio studentai. Jis yra Vilniaus universiteto senųjų rūmų dalis.
Jurga: Žinau, senieji rūmai prie prezidentūros.
Linas: Tipiška fukso klaida. Ne universitetas prie prezidentūros, bet prezidentūra prie universiteto. Dar iki rugsėjo pažadu parodyti tau Bursų kiemą.
