Rūkymas –labiausiai paplitusi buitinė narkomanija,žalojanti žmonių sveikatą.Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių,kurie išsiskiria į aplinką.Iš jų 40-nuodingų,tarp jų ir sukeliančių vėžį koncerageninių medžiagų.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (12 psl., 340,48 kB)

Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.

Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)

Šiandieną kaip niekad daug yra teikia paslaugų, parduodama prekių. Todėl įmonėm vis sunkiau pasiūlyti vartotojams to, kokie trokštų, bet ir patys vartotojo norai nuolat kinta. Šie keblumai trukdo, jog įmonė sugebėtų ilgą laiką gauti pelną nesugalvojus naujų verslo idėjų, ar pakeičiant kažką specifinio iš jau teikiamų paslaugų, ar parduodamų prekių. Mes siūlome UAB „Gamtos namai“, kuri užsiima maisto produktų vertinimu ir informacijos sklaida Lietuvos gyventojams ir maisto produktų gaminančiom įmonėm. Tai konkurentų neturėsianti įmonė, busianti informacinio – organizacinio arba kitaip dispečerinio – operatyvinio tipo įmonė.

Aplinka  Referatai   (29 psl., 109,33 kB)

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes patys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir labiausiai vertina.

Psichologija  Referatai   (14 psl., 23,61 kB)

Valentino Garavani gimė 1932 m., Milane, vienoje iš mados ir stiliaus sostinių, kur savitumas, originalumas ir tendencingas asmenybės išskirtinumas verčia suktis visa, kas gali būti svarbu. Nežinia, kas formavo Valentino skonį ir kūrybos stilistiką, tačiau dar būdamas mokykloje, jis atsiskleidė kaip asmenybė, tiksliai žinanti savo kelią – kelią link mados aukštumų. Šiame žodžių žaisme, tuomet dar jaunajam Valentino, tilpo keli pasauliai: stiliaus, žaismo, aistros, moteriškumo, gyvybingumo ir energijos, charizmos ir kūrybinės laisvės. 
Ankstus, tačiau tikslingas ir aiškus jaunojo Valentino pašaukimo supratimas, septyniolikmetį paauglį nuvedė į mados šventyklą – Prancūziją, Paryžių. Po kelerių metų kruopštaus darbo „Jean Desses“ ir „Guy Laroche“ mados namuose, atėjo laikas Valentino vardui suskambėti individualiai ir laisvai – taip 1960 m. pradžioje, Romoje, duris atvėrė asmeninė kūrėjo ateljė.

Architektūra ir dizainas  Projektai   (28 psl., 3,18 MB)

Taigi filosofija – vertybių disciplina. Jei mokslo žinios apima atskirus objektus ir reiškinius, apie kuriuos kiekvienam žinoti visai nėra būtina, tai filosofija apmąsto visumoje pasaulį ir jo prasmę, būties visumą. Filosofijos uždavinys – ugdyti dialogą su pačiu savimi ir gyvenimu, keisti gyvenimo tikslų ir prasmės orientaciją. Todėl filosofijos tikslas, kaip apskritai teorijos uždavinys, yra padėti žmogui susigrąžinti tikruosius, objektyviuosius savo interesus, apmąstyti žmogaus būtį (ir likimą) visoje gyvenimo begalybėje. Mat filosofija, kaip abstraktus mokslas, kaupia apibendrintą žmonijos istorijos patyrimų išmintį, nepretenduodama pakeisti kitų specializuotų mokslo šakų.

Filosofija  Referatai   (11 psl., 35,74 kB)

Gripo istorija neatsiejamai susijusi su epidemijomis. Pirmą kartą gripas buvo paminėtas dar Hipokrato, tačiau jo istorija prasidėjo 1889 metais, kai buvo aprašyta pirmoji infekcijos epidemija. Pirmąjį smūgį gripas smogė 1918 metais, kai prasidėjo gripo pandemija “ispanka’, kuri tęsėsi 4 metus ir tada gripu persirgo 500 milijonų žmonių ir mirė apie 20 milijonų žmonių.

Medicina  Referatai   (7 psl., 19,71 kB)

Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas.

Aplinka  Referatai   (16 psl., 308,92 kB)

DAŽAI IR LAKAI. DAŽŲ KOMPONENTAI. Rišiklio paskirtis. Pigmentai. Užpildai. Tirpiklis. Priedai. DAŽŲ GRUPĖS. Vandeniniai dažai. Emulsiniai dažai. Polimeriniai dažai. Aliejiniai dažai. BENDROS DAŽŲ SAVYBĖS. Klasifikavimas pagal veidrodinį blizgesį. Klasifikavimas pagal didžiausio grūdelio dydį (grūdėtumą). Klasifikavimas pagal vandens pralaidumą. Klasifikavimas pagal vandens garų pralaidumą. Klasifikavimas pagal anglies dioksido pralaidumą. Atsparumas atmosferos poveikiams. Matavimo prietaisai. Klasifikavimas pagal atsparumą drėgnajam šveitimui. Klasifikavimas pagal kontrastingumo santykį. LOJ kiekis. RITININĖS IR LAKŠTINĖS APDAILOS MEDŽIAGOS. POPIERINIAI. TAPETAI. LINOLEUMAS. Linoleumo savybės. LAKŠTINĖS APDAILOS MEDŽIAGOS YRA ĮVAIRIOS. NATŪRALIOS MEDIENOS LENTELĖS. Medienos savybės. MEDIENOS PLUOŠTO PLOKŠTĖS. Fanera. Vandeniui atspari fanera. Fanera atspari drėgmei padengta fenolio plėvele. Orientuota skiedrantų plokštė. Medžio drožlių plokštė. Medienos plaušų plokštės. Medienos dulkių plokštės ir gaminiai iš jų. ĮVAIRIOS KERAMINĖS IR POLIMERINĖS PLYTELĖS. Apdailos keramika. Techninių charakteristikų aprašymas. Nusidėvėjimo ( dilumo) laipsnis. Kietumas pagal Moso skalę. Stiprumas lenkiant. Vandens įgėriamumas. Terminis atsparumas. Atsparumas šalčiui. KITOKIE LAKŠTINIAI DIRBINIAI, PAGAMINTI IŠ ORGANINĖS IR NEORGANINĖS KILMĖS ŽALIAVŲ. Gipsas. GIPSO SAVYBĖS. PAGALBINĖS APDAILOS MEDŽIAGOS. GLAISTAS. Sudedamosios dalys. Gipsiniai glaistai. Cementiniai glaistai. Polimeriniai glaistai. Organinių glaistų. Lateksiniai glaistai. Gipskartonio plokščių siūlių užtaisymui. GRUNTAS. Specialūs gruntai. SKIEDIKLIAI. PAVIRŠIAUS ŠLIFAVIMO MEDŽIAGOS. Abrazyvinės rišamosios medžiagos. Šlifavimo disko sudėtis, charakteristikos ir žymėjimas.

Statyba  Namų darbai   (33 psl., 2,05 MB)

Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.

Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)

Senovės žmogus jautiesi neatsiejamas nuo gamtos – tokią priklausomybę rodė jo gyvenimo būdas, ritualai, papročiai, kūryba. O civilizuotas žmogus atprato save sieti su visa, kas gyva. Jam dažnai jau svetimas vienybės su gamta ir aplinka jausmas. Kūno kultūra yra bendrosios kūno kultūros dalis ir užima neabejotinai reikšmingą vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Poreikis judėti, savarankiškai mankštintis, fizinis aktyvumas, kaip ir meilė sportui, turi būti ugdomi nuo mažų dienų (S. Norkus, 2004).

Medicina  Kursiniai darbai   (29 psl., 46,21 kB)

Atsargų apibūdinimas, jų rūšys, vaidmuo įmonėje. Atsargų apskaitos būdai. Periodiškai apskaitomų atsargų būdas. Nuolat apskaitomų atsargų būdas. Atsargų įkainojimo metodų rūšys ir jų taikymo ypatumai. FIFO metodas. LIFO metodas. Vidutinių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas. Atsargų apskaitos metodų palyginimas. AB „Vilniaus kailiai“ atsargų apskaitos metodų taikymas. Įmonės aprašymas. Taikomi atsargų apskaitos būdai ir metodai.Išvados ir siūlymai.Literatūros sąrašas.

Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 61,62 kB)

Drama reptilija, vaidinimui.

Teatras, kinas  Projektai   (9 psl., 34,91 kB)

Vidaus degimo variklio keturi taktai 1. Įsiurbimas, 2. Suspaudimas, 3. Darbo eiga, 4. Išmetimas. Dažniausiai vidaus degimo varikliai yra keturtakčiai. Pirmasis taktas – įsiurbimas. Sukantis velenui, stūmoklis iš kraštutinio taško slenka žemyn, dujos cilindre praretėja, atsidaro įsiurbimo vožtuvas ir pro jį į cilindrą patenka degusis kuro ir oro mišinys. Kai stūmoklis pasiekia kraštutinį tašką, įsiurbimo vožtuvas užsidaro.

Inžinerija  Referatai   (5 psl., 383,24 kB)

Nors dažnas lietuvis apgailestauja dėl savo tėvynės geologinių turtų stygiaus, esą Lietuva tėra vienas didelis mėlio karjeras, tenka pripažinti, kad jis didžiai klysta. Nepaisant to, kad Lietuva turi kur kas mažiau naudingųjų iškasenų, negu mūsų kaimynė Rusija, nuo kurios teikiamų žemės gelmių turtų yra dalinai ar net visiškai priklausoma, mūsų šalis turi įvairių naudingųjų iškasenų, kurių jai pakanka patenkinti ir vidaus rinkai, ir eksportuoti. Lietuvoje daugiausia išgaunama statybinių medžiagų, taip pat durpių ir naftos.

Geologija  Referatai   (11 psl., 714,48 kB)

Internetas yra kompiuterių tinklas, sudarytas iš tūkstančių tinklų. Niekas tiksliai nežino, kiek kompiuterių yra prijungta prie interneto, tačiau yra žinoma, jog jų skaičius yra šimtai milijonų. Praktiškai niekas negali kontroliuoti interneto. Nors ir yra organizacijos, leidžiančios techninius interneto aspektus, nustatančios standartus taikomosioms programoms kurti, tačiau jokia valdžia negali jo kontroliuoti. Interneto stuburas, per kurį juda interneto srautai, yra nusavintas privačių kompanijų. Kiekvienas kompiuteris internete susisiekia su kitais per „pernašos valdymo protokolą“ arba „interneto protokolą“ (Transmission Control Protocol/Internet Protocol). Šis pavadinimas tiesiog trumpinamas TCP/IP trumpiniu. Kompiuteriai internete naudoja „klientas – serveris“ architektūrą. Tai reiškia, kad nuotolinis serveris perduoda informaciją į vartotojo – kliento kompiuterį. Interneto vartotojas turi galimybę pasirinkti platų paslaugų spektrą: elektroninį paštą, bylų siuntimąsi, didžiulius informacijos kiekius, narystę dominančioje grupėje, dialoginį bendravimą, informacijos priemonių peržiūrą, savęs rodymą realiu laiku, apsipirkimo galimybę, naujausias naujienas iš viso pasaulio ir dar daugiau viliojančių paslaugų. Internetas, visų pirma, susideda iš prieigos protokolų. Daugumos protokolų savybė yra ta, kad jie leidžia vartotojui ieškoti informacijos ir ją atvaizduoti patogiausiu būdu. Interneto komponentai WWW (WORLD WIDE WEB) World Wide Web (trumpinamas į Web arba WWW) yra interneto serverių sistema, palaikanti hipertekstą ir protokolus, pasiekiamus per viengubą sąsają. Beveik kiekvienas protokolas, esantis internete, yra pasiekiamas per WWW. Per WWW pasiekiami tokių paslaugų protokolai kaip el. paštas, FTP, Telnet‘as, Usenet naujienos. Taip pat World Wide Web turi dar ir savo protokolą: HyperText Transfer Protocol (hiperteksto perdavimo protokolas) arba tiesiog HTTP. Šis protokolas bus paaiškintas vėliau šiame dokumente. World Wide Web teikia viengubą sąsają šiems protokolams pasiekti. Tai sukuria vartotojui patogią ir gražią aplinką. Šis komponentas jau panaikina tokią aplinką, kurioje galima naršyti tik per komandų eilutės komandas. Šios protokolus Web komponentas apjungią į viengubą sistemą. Dėl Web savybės dirbti su daugybe terpių ir pažangiomis programavimo kalbomis, Web yra sparčiausiai besivystantis komponentas internete. Web komponento operacijos, kurios priklauso nuo hiperteksto, leidžia lengvai išrinkti informaciją. Hipertekstas yra dokumentas, sudarytas iš žodžių, kurie jungiasi su kitais dokumentais. Tokie žodžiai yra vadinami sąsajomis ir jas gali vartotojas pasirinkti pats. Grafika ir kitos terpės taip pat gali būti įterptos į HTML dokumentą. HTML yra vystoma kalba, į kurią sulig kiekvienu atnaujinimu yra pridedama naujų elementų. W3C (World Wide Web Consortium), kurį valdo Web atradėjas Timas Berneris Ly (Tim Berners-Lee), nustato HTML standartus. Dabar W3C daugiau dirba su XHTML. World Wide Web susideda iš bylų, vadinamų puslapiais ar asmeniniais puslapiais, sąsajų į dokumentus ir šaltinių, esančių internete. Web siūlo labai platų paslaugų pasirinkimą: raiškos priemonių pristatymus, bendravimą realiu laiku, dialoginius puslapius, radiją ir televiziją, galimybę siųstis bylas iš interneto ir t.t. Programavimo kalbos, tokios kaip Java, JavaScript, Visual Basic, Cold Fusion ir XML, dar labiau išplečia Web komponento galimybes. Jeigu norite daugiau informacijos apie WWW komponentą, tiesiog pamėginkite pasinaudoti šia užklausas paieškos sistemose: „Understanding The World Wide Web“. Elektroninis paštas Elektroninis paštas (e-mail) suteikia galimybę kompiuterių vartotojams arti ir pasaulio mastu keistis informacija. Kiekvienas el. Pašto vartotojas turi pašto dėžutės adresą, į kurią yra siunčiamos žinutės. Žinutės, siunčiamos el. paštu gali pasiekti adresatą per kelias sekundes. Labai puikus el. pašto aspektas yra tas, kad galima siųsti elektronines bylas asmens el. pašto adresu. Ne ASCII bylos, žinomos kaip dvejetainės bylos, gali būti prisegamos ir nusiunčiamos adresatui. Šios bylos yra apibrėžtos kaip MIME prisegimai. MIME reiškia Multimedia Internet Mail Extension. Protokolas buvo sukurtas el. pašto programoms pagelbėti susitvarkyti su bylų tipų įvairove. Pavyzdžiui, dokumentas, sukurtas su Microsoft Word programa, gali būti prisegtas prie elektroninio laiško žinutės, o po to būti išrinktas duomenimis su atitinkama el. pašto programa. Daug el. pašto programų, pavyzdžiui, Eudora, Netscape Messenger ir Microsoft Outlook, siūlo galimybę perskaityti bylas, parašytas HTML formatu, kuris, savaime suprantama, yra priskiriamas MIME tipui.

Informatika  Straipsniai   (13,21 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Filosofijos sąvokos, reikalingos filosofijos egzaminui.

Filosofija  Paruoštukės   (3 psl., 11,87 kB)

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių.

Aplinka  Referatai   (12 psl., 145,84 kB)

Dumbliai – fotoautotrofai, gniužuliniai vandenų gyventojai, turintys chlorofilą a ir nesudėtingą dauginimosi sistemą, pasižyminčia vienaląstėmis lytinio dauginimosi struktūromis. Kai kurie dumbliais vadinami oragnizmai yra heterotrofai, praradę chloroplastus. Dumbliams priskiriami prokariotiniai, mezokariotiniai ir eukariotiniai organizmai. Tai įvairios sandaros, biologijos ir ekologijos organizmai.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 11,32 kB)

Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (3,92 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Namų darbai   (29,14 kB)

Druska – cheminis junginys, susidedantis iš katijonų ir anijonų, turinčių priešingą elektros krūvį.Katijonas – teigiamą krūvį turintis jonas.Tai metalo jonas.Pvz: Na+ arba organinis katijonas NH4+.Kai kurie paplitę katijonai ir jų druskų pavadinimai: NH4+ (amonio) Ca2+ (kalcio) Mg2+ (magnio) K+ (kalio) Na+ (natrio) Anijonas – neigiamą krūvį turintis jonas.Tai halogenų atomai.Pvz.:Cl-,Br-, arba atomų junginys pvz.: SO4 2-, NO3- arba organinis jonas pvz.: CH3COO-. Kai kurie paplitę anijonai bei jų sudaromųjų druskų pavadinimai: CI- (chloridai) SO3 (2-) (sulfatai) CO3 (2-) (karbonatai) HCO3- (hidrokarbonatai) NO3 (nitratai) PO4 (3-) (fosfatai) CH3COO- (acetatai) Druskos yra joninės kristalinės struktūros medžiagos.Metalo joną katijoną ir rūgšties liekaną – anijoną sieja joninis, o anijono atomus – polinis kovalentinis ryšys.Druskų patvarumas priklauso nuo metalo aktyvumo (vietos metalų įtampų eilėje) ir nuo anijono prigimties. Kuo aktyvesnis metalas, tuo jo druskos termiškai patvaresnės. Chloridai yra termiškai atsparūs. Tik amonio jonai gali suirti kaitinant amonio druskas. Kaitinamas mėgintuvėlyje kristalinis amonio chloridas NH4Cl sublimuojasi panašiai kaip jodas. Tačiau jodo sublimacija yra fizikinis reiškinys, o amonio chlorido sublimacija – grįžtamoji cheminė reakcija. Kaitinamas amonio chloridas skyla į chloro vandenilį ir amoniaką. Amoniakas ir chloro vandenilis išgaruoja, o prisilietę prie šaltų mėgintuvėlio sienelių vėl susijungia: kaitinimas NH4Cl (k) → NH3 (d) + HCl (d) šaldymas Pastaroji lygtis išreiškia bendrą amonio druskų savybę : visos amonio druskos kaitinamos skyla į amoniaką ir atitinkamas rūgštis. Keletas chloridų lydymosi ir virimo temperatūros:

Chemija  Referatai   (14,76 kB)

Alkoholiai (arabiškai al kuhl-stibio milteliai), angliavandenilių dariniai, kurių molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai pakeisti hidroksilo grupėmis. Hidroksilo grupė –OH yra alkoholių funkcinė grupė. Pagal hidroksilių skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius (glikolius), trihidroksilius (pvz., glicerinas) ir polihidroksilius (poliolius, pvz., sorbitas).Bendra monohidroksilinių alkoholių formulė CnH2n+1OH. Alkoholių pavadinimai sudaromi iš atitinkamų angliavandenilių pavadinimų pridedant priesagą –ol-. Medicinoje didžiausią reikšmę turi monohidroksiliai alkoholiai. Iš jų dažniausiai vartojamas (kaip dezinfekuojanti medžiaga, kaip tirpiklis įvairioms skystosioms vaistų formoms ir odą dirginantiems linimentams gaminti) etilo alkoholis, arba etanolis. Etilo alkoholis (C2H5OH)su vandeniu maišosi bet kokiais santykiais ir yra geras tirpiklis daugeliui medžiagų. Jis lengvai užsidega ir dega silpnai melsvos spalvos liepsna. Šiuolaikinėje gamyboje etanolis gaunamas etileną hidratuojant vandens garais, taip pat etanolis pradėtas gauti iš krakmolo turinčių medžiagų (grūdų, bulvių), nemaži etanolio kiekiai gaunami iš medienos- hidrolizuojant celiuliozę ir rauginant susidariusią gliukozę. Iš 1 tono sausų medžio pjuvenų galima gauti maždaug 200 litrų etanolio, toks pat jo kiekis gaunamas iš 0,7 tono grūdų arba 1,5 tono bulvių. Etanolį galima paversti drebučiais, kuriuos galima pjaustyti peiliu. Į porcelianinį indelį įpylus 20 mililitrų etanolio ir pridėjus 5 gramus muilo drožlių, susidaro drebučių pavidalo masė, kurią lengvai galima uždegti. Etilo alkoholis naudojamas alkoholinių gėrimų gamybai. Kur kas už etilo alkoholį nuodingesni metilo alkoholis, arba metanolis, ir propilo alkoholis, arba propanolis, vartojami tik techniniams tikslams. Iš kvapo metanolis ir propanolis panašūs į etilo alkoholį, todėl išgėrus vietoj pastarojo, jais kartais apsinuodijama. Metanolis (CH3OH) labai nuodingas! Net nedidėlis jo kiekis gali sukelti apakimą arba būti mirtinas. Metilo alkoholis yra bespalvis skystis. Su vandeniu jis maišosi bet kokiais santykiais, dega silpnai mėlynos spalvos liepsna. Anksčiau jis buvo gaunamas kaip šalutinis produktas, sausai distiliuojant medį, todėl kartais jis vadinamas madžio spiritu. Metilo alkoholis sintetinamas iš anglies monoksido ir vandenilio, dalyvaujant katalizatoriams. Jų mišinys smarkiai šildomas, ir dideliame slėgyje vyksta reakcija. CO+2H2CH3OH Nuodingi aštraus nemalonaus kvapo butilo, amilo ir heksilo alkoholiai naudojami medicinoje, vien techniniams tikslams. Etanolis, metanolis, 1-propanolis turi specifinį alkoholių kvapą, tolesnių jį homologų kvapas stiprus, kai kurių- nemalonus. Aukštesnieji alkoholiai nekvepia. ALKOHOLINĖS MEDŽIAGOS Augalų grūduose, vaisiuose ir uogose susikaupia maistingos medžiagos- krakmolas ir įvairūs cukrūs. Bendra visų cukrinių medžiagų savybė yra tai, kad jos rūgsta ir virsta etilo alkoholiu ir kitomis svarbiomis medžiagomis. Alumi vadinamas gėrimas, gaunamas iš salyklo, apynių ir vandens. Dvieilių miežių salyklas yra tinkamiausias alui gaminti. Orasausuose miežiuose esti daugiau kaip 50% krakmolo, kurį diastazė, kartu su kitais fermentais, ištirpdo ir paverčia cukrūmi. Tokio selyklo tirpalas vadinamas ekstraktu (misa). Kadangi alus yra maistingas ir jo maistingosios medžiagos yra lengvai virškinamos, tai šis gėrimas yra žmogui naudingas. Jame esantis anglies dioksidas (CO2) skatina virškinimą ir sukelia apetitą. Žinoma vartojant saikingai. Vynas gaunamas, rūgstant uogų ir vaisių sultims. Kadangi vynuogių sultys cukringiausios, tai jos yra svarbiausios vyno gamyboje. Iš vynuogių sulčių be jokių priedų gaunamas geras stiprus vynas. Rauginant kitokių uogų ir vaisių sultis, beveik visada pridedama cukraus, todėl tokie vynai laikomi ne natūraliais. Natūralus vynas gaunamas tik iš vynuogių sulčių. Iškasenos rodo, kad vyną mokėta gaminti jau prieš 7000 metų. Vynas geriamas, pripylus ne daugiau kaip pusę stikliuko, nes atsipalaiduojančios kvapniosios medžiagos turi likt stiklelyje. Šampanas pradėtas gaminti Prancūzijoje, Šampanės provincijoje 1718m. tai nestiprus, anglies dioksido turintis vynas, paskanintas likeriu ar saldžiuoju vynu. Šampanas vertinamas dėl anglies dioksido gaivinančio veikimo. Anglies dioksidas lieka šampane dėl savotiško jo rauginimo būdo. Iki 1930metų šampanas būdavo rauginamas atskiruose buteliuose, nupilant jį nuo išsiskyrusių mielių. Dabar rauginama didelėse statinėse. Kadangi šampanas nearomatingas, tai jį galima ir staiga atšaldyti ledu (prieš gėrimą). Vermutas pradėtas gaminti 1786 metais Turine. Jame tik trys ketvirtadaliai vyno, o likusią dalį sudaro priemaišos- citrinos rūgšties, cukraus, alkoholio, pelynų ir kitų žolių ekstraktai, sukeliantieji apetitą. Todėl jis ir geriamas prieš valgį apetitui pagerinti (aperityvas). Svarbių alkoholinių gėrimų tarpesvarbią vietą užima konjakas- išlaikytas ir paskanintas vyno distiliatas. Jo tėvynė- Prancūzijos miestas Konjakas( Cognac, Šarantos depart.). dabar daug kojako gamina visos vynuoges auginančios šalys. Kai kur konjakas vadinamas “brandy”. Išspaustos vynuogių sultys surauginamos mielėmis (šiltai). Gautas vynas distiliuojamas. Distiliatas, laikomas ąžuolinėse statinėse 3-10metų, virsta konjaku. Čia vyksta įvairūs pakitimai: iš ąžuolinių statinių ištraukiamos įvairios medžiagos, dalis alkoholio susijungia su rūgštimis, susidarant kvapniems esteriams, pro statinės šonus iš dalies prasiskverbęs oro deguonis oksiduoja ir pakeičia įvairias medžiagas. Dėl to konjakas nusidažo geltonai raudona spalva. Jo skonis ir kvapnumas priklauso nuo vynuogių, distiliavimo būdo, statinės medžio ir išlaikymo. Kartais į konjaką pridedama įvairių prieskonių. Senas konjakas būna tamsesnis, dargi juosvas. Grūdų konjakas gaminamas iš rūgių, kviečių, miežių ir avižų. Jų miltai paverčiami kleisteriu, maišant su vandeniu ir trupučiu sieros rūgšties. Kleisteris, naudojamas krakmolui sucukrinti, maišomas su salyklo miltais ir šildomas. Gautoji misa rauginama mielėmis ir pakartotinai distiliuojama. Distiliatas turi būdingą grūdų aromatą. Romas (kai kur vadinamas “Ron”) yra konjakas, gaunamas surauginus ir išdistiliavus cukrinių švendrių sultis. Sultys praskiedžiamos vandeniu ir rauginamos mielėmis 5-6 paras. Jų distiliatas laikomas ąžuolinėse statinėse, net iki 10 metų. Romas yra aromatingesnis už kitų rūšių konjaką. Šis gėralas kartais nudažomas degintu cukrumi. Žinomas ir mažai aromatingas (beveik bespalvis) romas, vartojamas vietoje degtinės. Viski yra amerikoje labai plačiai vartojamas išlaikytas grūdų konjakas. Sumaišytas su mineraliniu vandeniu. Viski prieskoniui didelią reikšmę turi pelkių vandens mikroorganizmai. Nesant pelkių vandens, į misą pridedama durpių arba distiliatas laikomas iš vidaus apdegintose statinėse. To paties pasiekiama, džiovinant žaliavą virš degančių durpių. Alkoholis žmogaus organizme.Ir žmogaus, ir gyvūno organizme visada yra alkoholio. Įvairių tyrinėtojų duomenimis, normalus alkoholio kiekis kraujyje yra 0,018 - 0,03%. Jis susidaro vykstant medžiagų apykaitai ir dėl bakterijų sukelto rūgimo žarnyne. Normalus alkoholio kiekis kraujyje padidėja, kai organizmą ištinka deguonies badas. Atsiradęs organizme alkoholis nesukelia girtumo, neskatina piktnaudžiauti alkoholiu, neturi nieko bendra su alkoholizmo plitimu. Girtumas - fiziologinių organizmo funkcijų, ypač centrinės nervų sistemos, sutrikimas nuo alkoholio ar narkotiko. Yra trys girtumo stadijos. 1)Lengvo girtumo stadija būna į organizmą patekus 30 - 40 g alkoholio (gryno spirito); pradedami slopinti elgseną valdantys smegenų centrai (atsiranda be priežasties pakili nuotaika, nedidelis jaudrumas, kūne jaučiama šiluma). 2)Vidutinio girtumo stadija būna į organizmą patekus 50 - 100 g alkoholio. Sujaudinti smegenų žievės neuronai nebereguliuoja žemiau esančių požievio skyrių, pasikeičia emocinis imlumas. Žmogaus elgesys tuo metu priklauso nuo jo charakterio ir temperamento: jis gali būti neramus, pernelyg linksmas, įtarus, irzlus, agresyvus. Dažnai pradedami slopinti judėjimo centrai, žmogus negali koncentruoti savo raumenų veiklos. Blaivėjant atsiranda pagirių požymių: žmogus negaluoja, jam skauda galvą, jį pykina. 3)Sunkaus girtumo stadiją sukelia 100 - 300 g alkoholio; prarandama orientacija, atsiranda mieguistumas, po to - visiška amnezija (žmogus neprisimena, kas buvo išgėrus). Gali sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas. Alkoholio koncentracijai kraujyje dar padidėjus, paveikiami gyvybiškai svarbūs centrai, esantys pailgosiose smegenyse; alkoholis užblokuoja kvėpavimo centrus, žmogus praranda sąmonę ir miršta. Mirštama alkoholio dozė suaugusiajam 4 - 8 gramai vienam kilogramui kūno masės, vaikui - 3 gramai vienam kg kūno masės. POŽYMIAI SUSIJĘ SU ALKOHOLIO KONCENTRACIJA KRAUJYJE • 0,02 - 0,03%: dar neprarasta koordinacija, nežymi euforija ir drovumo, bailumo praradimas. Slopinamųjų efektų nėra. • 0,04 - 0,06%: “gero buvimo” jausmas, atsipalaidavimas, šilumos įspūdis. Euforija. Truputį nusilpus atmintis, logika. Sumažėjęs atsargumo jausmas. • 0,07 - 0,09%: silpnas pusiausvyros, kalbos, regos, reakcijos greičio ir klausos nusilpimas. Euforija. Pablogėjusi savikontrolė, atsargumas, atmintis. • 0,10 - 0,125%: žymus sveiko proto bei koordinacijos nusilpimas. Kalba gali kirstis, nusilpęs reakcijos greitis, rega. Euforija. Prie šio intoksikacijos lygio neleidžiama vairuoti transporto priemonių. • 0,13 - 0,15%: judesių nekoordinavimas ir fizinės kontrolės praradimas. Aptemęs regėjimas, prasta pusiausvyra. Euforija išnyksta ir atsiranda disforija. • 0,16 - 0,20%: disforija (susirūpinimas, nerimas) pradeda dominuoti, gali atsirasti šleikštulys. • 0,25%: reikia pagalbos vaikščiojant; visiška proto sumaištis. Disforija, šleikštumas ir vėmimas. • 0,30%: sąmonės netekimas. • 0,40% ir daugiau: koma, galima mirtis dėl kvėpavimo nepakankamumo. ALKOHOLIŲ ŽALA Nesaikingai vartojant alkoholį susergama įvairiomis ligomis tai-alkoholizmas, alkoholinė psichozė, alkoholinis polineuritas. Prancūzų mokslininkai apskaičiavo, kad 95 % alkoholikų serga gastritu, skrandžio opomis, kepenų ciroze, virškinamojo trakto organų vėžiu. Alkoholizmas liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas, reiškiasi liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausiai serga 20-40 metų vyrai, rečiau, bet sunkiau moterys bei paaugliai. Alkoholizmui turi reikšmės asmenybės psichologinės įpatybės, organizmo medžiagų apykaitos ypatumai, tradicijos, auklėjimas, aplinka, paveldėjimas, psichiką traumuojančios aplinkybės. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5-10 metų piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tada jau ligonis geria vienas, slapta ir bet kokio alkoholio. Sergančiojo organizme vis daugėja liguistų pakitimų. Nuo alkoholizmo gydoma narkologiniame dispanseryje, sunkiais atvejais-norkologiniuose ligoninių skyriuose. Alkoholinė psichozė, psichikos liga kurią sukelia lėtinis alkoholizmas. Prasideda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu, sutrinka medžiagų apykaita, kepenų veikla, alkoholiu pažeidžiamos galvos smegenys ir ypač jų žievė. Dažniausiai pasitaiko baltoji karštligė ir alkoholinė haliucinozė. Sergantis alkoholine psichoze guldomas į narkologinę arba pschiatrinę ligoninę. Po alkoholinės psichozės dar gydoma nuo alkoholizmo, nes svarbu, kad ligonis visiškai liautųsi gerti. Alkoholinis polineuritas išsivysto ilgą laiką vartojant alkoholį, nes tada atsiranda B1 avitaminozė, audiniuose susikaupia daug pieno bei pirovynuogių rūgščių. Šį polineuritą dažniausiai predisponuoja peršalimas, gripas: plaučių uždegimas ir kitos ligos. Ligos pradžioje būna parestezijos, nugaros, galūnių skausmai. Vėliau atsiranda paralyžiai. Pirma nukenčia kojos, po to - rankos. Kartais sutrinka ir jutimas. Dėl gana didelio raumenų ir sąnarių pažeidimo vystosi ataksija. Liga trunka ilgai. Jos prognozė priklauso nuo to, ar sergantysis vartoja alkoholį. Jei taip, liga progresuoja ir jį gali labai suluošinti. Maždaug penktadalis tokių ligonių miršta. Kai sergantieji nustoja vartoti alkoholį, ligos prognozė būna palanki. Alkoholis labai kenkia nėščioms moterims jų vaisiaus vystymuisi, jų kūdikiams. Būdinga moterų alkoholizmo pasekmė yra negalėjimas išmaitinti vaikų krūtimi. Geriančios moterys dažniau gimdo negyvus vaikus, dažniau persileidžia. Jei vaikas būna pradėtas tėvams esant girtiems ar neseniai gėrusiems, yra didelė tikimybė, jog jis gims protiškai apsigimęs, bus protiškai atsilikęs, turės fizinių nepakankamumų. Tačiau alkoholizmas genetiškai nepaveldimas, jį gali sąlygoti tik auklėjimas ir aplinka. NAUJAS POŽIŪRIS Į ALKOHOLĮ Naujausi tyrimai rodo, kad saikingas alkoholio kiekis gali sumažinti širdies smūgio riziką. Nustatyta, kad alkoholis padidina “gerojo” cholesterolio kiekį. “Gerasis” cholesterolis padeda atsikratyti riebalinių arterijų sienelių nuosėdų ir sumažina “blogojo” cholesterolio kiekį organizme. Jis taip pat sumažina širdies smūgio riziką, neleisdamas kraujo dalelėms, atsakingoms už kraujo krešėjimą, sulipti. Bet vartojant alkoholį reikia būti labai atsargiems. Jei truputį padauginsite, jis pradės jums kenkti. Saikingas alkoholio vartojimas sumažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis tik tam tikrai grupei žmonių - vyrams, kurių amžius daugiau kaip 40 metų, moterims po klimakterinio periodo. “Optimalus alkoholio kiekis, galintis duoti naudos sveikatai, yra vienas-du vienetai per dieną, -aiškina Markas Bennetas iš “Alcohol Concern”. - Jei viršysite šią normą, naudos nebus”. Alkoholis nėra vaistai, ir tikriausiai gydytojai nepatars pacientams eiti namo ir išgerti taurelę. Bet jei jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie retkarčiais mėgsta išgerti, žinokite, jog galima tai daryti neviršijant nurodytos dozės. ALKOHOLIŲ NAUDA IR PANAUDOJIMAS Kaip alkoholis pasitarnauja medicinoje? Medicinoje vartojamas etilo alkoholis, arba spiritas. Vietiškai vartojamas odos dezinfekcijai (70%), trynimams ir kompresams, kai reikia sukelti hiperemiją - kraujo priplūdimą į tam tikrą vietą (40 - 70%), džiovinimui arba sutraukimui (96%), tinktūroms ir ekstraktams gaminti (70%). Spiritas įeina ir į prieššokinių skysčių sudėtį. Į vidų spiritas skiriamas labai sušalusiems asmenims, nes jis išplečia kraujagysles, sukelia šilumos jausmą. Į veną jis (30%) kartais leidžiamas kaip narkotikas su kitomis medžiagomis. Spiritas į veną taip pat leidžiamas, esant plaučio abscesui ar gangrenai. Kai alkoholiu stipriai apsinuodijama, nusigeriama, būtina išplauti skrandį, duoti vaistų, jaudinančių centrinę nervų sistemą (kofeino, stiprios arbatos arba kavos, amoniako, kuris refleksiškai sužadina kvėpavimą ir kraujo apytaką), atlikti vandens procedūras. Metilo alkoholis gali būti žmogaus apakimo, kepenų sutrikimų ir net mirties priežastis. Alkoholizacija - spirito įvedimas į audinius su tikslu sukelti nervų laidumo sutrikimą arba kad išsivystytų sklerotinis (nekrotizuojantis) procesas. Naudojama neurochirurgijoje - trišakio, veidinio ir kt. nervų blokadai. Spirito - novokaino blokada naudojama anesteziologijoje nerviniams mazgams paveikti. Alkoholis mediciniškais tikslais taip pat naudojamas chirurgijoje, onkologijoje, kardiologijoje, taip pat - kaip aseptikas ir antiseptikas dezinfekcijoje. Alkoholių panaudojimas. Etilo alkoholis naudojamas žiemą, pilamas į automobilių langų valymo bakelius, nes jis esant minusinei temperatūrai neužšąla.Taip pat spiritas naudojamas: degalinėje užsipilus benzino sumaišyto su vandeniu, automobilis gęsta, tada reikia į automobilio degalų baką įpilti spirito, jis atsiskiedžia su vandeniu ir sudega kartu su benzinu. Dar spiritas naudojamas, jei automobilis senas ir jo variklis susidėvėjęs tai per duslintuvą išmetamas anglies dioksido (CO2) kiekis viršija leistinas normas ir tachnikinės apžiūros praeiti neįmanoma. Todėl vairuotojai prieš važiuojant į technikinių apžiūrų stotį į automobilio degalų baką įpila spirito, kurio pagalba variklyje geriau sudega benzinas ir sumažėja į orą išmetamas anglies dioksido kiekis. Kai kuriose šalyse etanolis naudojamas kaip degalai vidaus degimo varikliams. Technikoje naudojamas denatūruotas alkoholis, t. y. jis paverčiamas netinkamu gėrimui (į jį pridedama nemalonaus skonio medžiagų ir dažų). Dar teko girdėti, kad spiritas būna tarp didėlių lėktuvų(“Buingų”)stiklų, kad jie (stiklai) neužšaltų, nes pasikėlus į tarkim 11 kilometrų aukštį ir vasarą ten būna minusinė temperatūra. Taip pat etilo alkoholis plačiai vartojamas radiotechnikoje, įvairioms schemoms valyti. Metanolis daugiausia naudojamas formaldehido, kai kurių vaistų gamybai, taip pat- kaip lakų ir dažų tirpiklis. Iš pentanolių gaunami esteriai, kurie naudojami parfumerijoje. Aukštesnieji alkoholiai naudojami įvairiose šakose, pavyzdžiui: C14-C20- greitina vulkanizaciją, C18-C20—medicininiai preparatai, C8, C12-C20-parfumerijoje ir kosmetikoje, C16-C20-antikoroziniai tepalai. Taigi alkoholiai naudojami daug kur ir įvairiems tikslams. Alkoholį vartojant kaip svaiginimosi priemonę jo žala žmogaus organizmui yra labai didelė, o kaip medikamentą medicinoje didelė nauda. Nors alkoholis naudojamas ir geriems tikslams, norime mes tai pripažinti ar ne, vyksta vis greitėjanti tautos savižudybė, jos išsigimimas. Girtuokliavimas klupdo tautą prisikėlimo kelyje.

Chemija  Referatai   (14,82 kB)

Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Biologija  Konspektai   (9,16 kB)

Veislė, tai dirbtiniu būdu sukurta individų visuma (populiacija), kuriai būdingas produktyvumas, morfologiniai ir fiziologiniai požymiai. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga naudojama selekcijoje, tuo sėkmingiau ir daugiau galima išvystyti naujų veislių ir tuo efektyvesni jos rezultatai. Pagrindiniai augalų selekcijos metodai yra hibridizacija ir atranka. Paprastai šie metodai taikomi kartu. Yra dvi atrankos formos: masinė ir individualioji. Masine atranka iš pradinės medžiagos atrenkama visa grupė individų, turinčių pageidaujamus pokyčius. Masinė atranaka dažniausiai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Jos metodu negalima gauti genotipiškai vienarūšės medžiagos. Individualiaja atranka atrenkami individai su dominuojančiais požymiais ir išauginami jų palikuonys. Tai labiausiai tinka savidulkiams. Gyvūnų selekcija pagrįsta paveldimuoju kintamumu bei atranka. Tačiau gyvūnų selekcija turi tam tikrų savitumų, priklausančių nuo gyvulių organizmų prigimties: 1. naminiai gyvuliai dauginasi tiktai lytiniu būdu; 2. jų palikuonys nėra gausūs. Gyvūnų selekcijai svarbus eksterjeras – gyvulių išorinių formų suma. Gyvulių prijaukinimas – pirmasis selekcijos etapas. Vieni gyvuliai kilę iš laukinių protėvių. Prijaukinimas gerokai susilpnina natūralios atrankos kintamumą, kurį žmogus panaudojo jam reikalingų požymių dirtiniai atrankai. Vykdant gyvulių selekciją, svarbu žinoti genetinį tikslą. Kryžmadulkių augalų savidulka. Savidulka sustiprina paveldimiąsias savybes. Augalų savidulka ir gyvulių giminingų individų kryžminimas mažina gyvybingumą, o skatina išsigimimą. Viena iš prižasčių, daugelis genų pereina į homozigotinę būklę. Organizmuose nuolat vyksta mutacijos, daugumos jų būna recisyvinės. Jos akivaizdžiai nepasireiškia, nes jos yra heterozigotinės būsenos. Savidulka dažnai sėkmingai taikoma kryžmadulkių augalų selekcijoje. Iš pradžių išvedamos homozigotinės linijos, kuriose įsitvirtina pageidaujami požymiai. Po to kryžmiškai apdulkinamos skirtingos savidulkės linijos. Daugeliu atvejų iš karto gaunami labai derlingi hibridai. Toks metodas vadinamas tarplinijine hibridizacija. Esmė ta, kad pirmoji hibridinė karta yra gyvulingesnė. Todėl efektas mažėja. Kuo įvairesnė pradinė medžiaga, tuo efektyvesnė atranka. Poliploidija. Daugelis kultūrinių augalų poliploidai (kviečiai, bulvės). Tolimoji hibridizacija. Kryžminami tos pačios rasės individai, tačiau galima gauti hibridus sukryžminos vienos genties skirtingų rūšių individus(kvietį su aviža). Tačiau tolimieji hibridai paprastai būna nevaisingi. Pagrindinės nevaisingumo priežastys, kad negali normaliai tęsti tolimųjų hibridų lytines ląsteles. Naujų augalų rušių chromosomos būna nepanašios, nes negali konjuguotis, dėl to sutrinka mejozės procesas. Tada parenkamos skirtingos atrankos kryptys, reproduktoriai, laikomos įvairios kryžminimo sistemos. Parenkant reproduktoriui, svarbu atsižvelgti į jų geneologiją. Pagal pradinius požymius gana tiksliai galima nustatyti reproduktorinį genotipą. Dirbant gyvulių selekcijos darbą, naudojami įvairūs kryžminimo tipai: negiminingas ir giminingas. Negiminingas – tos pačios veislės arba skirtingų veislių gyvulių kryžminimas, darant griežtą atranką, padeda išlaikyti hibridų savybes. Giminingas – kai kryžminamos pradinės formos: broliai su seserimis arba tėvai su jų palikuonimis. Toks kryžminimas taikomas kai reikia paremti daugumą veislės genų į homozigotinę būseną. Taip įtvirtinami vertingi požymiai, kuriuos išsaugo homozigotiniai palikuonys. Tačiau dėl to gyvuliai susilpnėja, pasidaro neatsparūs išoriniams poveikiams. Naminių gyvulių heterozė – padidintas gyvulingumas. Jis pasireiškia, kryžminant skirtingų rūšių individus, pirmosios kartos hibridai gerai vystosi, būna gyvybingi tačiau ši savybė sekančioje kartoje neišlieka. Biotechnologija – vadiname žmogui reikalingų medžiagų gamybą, pagrįstą tobuliausiais biologiniais procesais. Čia kompleksiškai taikomi didžiausi mikrobiologijos, biochemijos, inžinerinių mokslų laimėjimai. Biotechnologiniuose procesuose plačiai naudojami mikroorganizmai (bakterijos, mielės). Bioreaktoriuose maitinamosiose terpėse jie gamina baltymus, fermentus, maisto preperatai ir t.t. svarbus mikroorganizmų indėlis aprūpinant gyvulius pašariniais baltymais. Bakterijos ir mielės pagamina daug baltymų, kurie turi aminorūgšties lizino, todėl naudojami kaip vertingi pašaliniai priedai. Didelę reikšmę biotechnologijai turi metodai, vadinami ląstelės inžinerija. Taikant šį metodą, iš organizmo paimtos ląstelės pernešamos ant specialiai paruoštų maitinamųjų terpių, kurių aplinkoje jos gyvena ir dauginasi. Tokios ląstelinės kultūros naudojamos vertingoms medžiagoms gauti. Ląstelinės kultūros naudojamos ląstelių kryžminimams. Taikant specialius būdus, galima sujungti ląsteles skirtingos kilmės organizmų, kurių kryžminimas lytiniu būdu yra neįmanomas. Ląstelių inžinerijos mokslas – tai visiškai naujas hibridų gavimo būdas, sujungiant į vientisą sistemą ne lytines, o somatines ląsteles. Tad žmogui atsiveria galimybės sukurti naujas kultūrinių augalų formas. Gyvūnų hibridinių ląstelių gavimas atveria naujas perspektyvas, ypač medicinai. Pvz.: taikant ląstelių kultūros metodą, gauti vėžio ląstelių ir kraujo ląstelių – limfocitų hibridai. Panaudojant hibridinias ląsteles galima gauti vertingas vaistinias medžiagas, kurios padidina organizmo atsparumą infekcijoms. Biotechnologijoje plačiai taikomas genų inžinerijos metodas. Jis atlieka genotipo pertvarkymus. Inžinerijos metodai yra sudėtingi. Eksperimentai atliekami su prokariotais ir virusais. Taikant vieną iš metodų, galima į organizmo genotipą įterpti arba pašalinti atskirus genus arba jų grupes. Į genotipą įterpus naują geną, galima ląstelę priversti sintetinti baltymus, kurių anksčiau ji nesintetino. Pvz.: į žarnų lazdelės genotipą pavyko įterpti geną iš žmogaus genotipo. Šis genas kontroliuoja insulino sintezę angliavandenių apykaitoje. Kai kurios bakterijų rūšys pasižymi sugebėjimu paimti iš oro azotą ir padaryti jį prieinamą augalams. Iškilo uždavinys – genus, kurie kontroliuoja oro azoto fiksavimą, įterpti į genotipą tų dirvos bakterijų, kurios neturi šių genų. Išsprendus šį uždavinį bus galima pertvarkyti dirvų teršimą. Biotechnologijos reikšmė yra didžiulė, nes ji padeda žmogui spręsti rimtas problemas. Mikrobiologijos bazėje vystosi ištisa pramonės šaka – mikrobiologijos pramonė. Pradedama gaminti mikrobiologijos augalų apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonės, bakterinės trąšos, pašariniai preparatai, fermentai.

Biologija  Konspektai   (7,37 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Kartą patyręs „malonumą“ rūkydamas ar gerdamas vyną, žmogus dažniausiai visam gyvenimui lieka jų vergas: norėtų mesti rūkyti ir liautis girtavęs, bet jau nebegali. Mat tokios šių narkotikų medžiagų – nikotino ir alkoholio savybės. Ne veltui nuo seno jos vadinamos sveikatos ir proto grobikais. Tačiau kas jaunystėje pagalvoja, kuo gali baigtis sveiko gyvenimo būdo pažeidimai? O susimąstyti vertėtų... Alkoholizmas – socialinė blogybė, nesuderinama su socialistinės gyvensenos principais, su komunistine dorove. Jis pražūtingai atsiliepia vaikų auklėjimui, ardo šeimas. Piktnaudžiaudamas alkoholiu žmogus pasidaro grubus, egoistas, pakrinka morališkai. Girtuokliai praranda žmogišką išvaizdą, tampa įstatymo ir visuomeninės tvarkos pažeidėjais. Alkoholis ardo sveikatą, silpnina valią, atima iš žmogaus profesiją, luošina palikuonis, skatina asmenybės degradavimą ir nusikaltimus. Tabakas užkariauja pasaulį Europiečių pamėgimo rūkyti istorija prasidėjo taip. 1492 metų spalio 12-ąją jūreivis Rodrigas Triana iš garsiosios admirolo Kristupo Kolumbo flotilijos laivo „Pinta“ sušuko: „Matau žemę!“ Sugriaudė patrankų saliutas. Laivuose buvo nuleistos burės, ir jie lėtai plaukė nežinomos žemės link. Kolumbas manė, jog tai rytinis pasakiškosios Indijos krantas. Vietos gyventojai savo žemę, kuri pasirodė esanti sala, vadino Guanachani. Kolumbas davė jai naują vardą – San Salvadoras. Nuo to laiko taip vadinasi viena Bahamų salų. Tarp dovanų vietiniai gyventojai atnešė Kolumbui džiovintų „petum“ augalo lapų. Tuos saulėje išdžiovintus ir susuktus vamzdeliais lapus jie rūkė. Ieškodamas aukso, Kolumbas patraukė į pietus ir 1492 metų spalio 27-ąją išsilaipino Kubos pakrantėje. Gyventojai sutiko atėjūnus, laikydami nuodėgulius ir žolę, vartojamą rūkymui, kurią jie vadino „sigaro“. Kaip vaizdingai pasakė Kolumbas, tos žolės dūmus jie „gėrė“. Rūkydamas „kiekvienas jų tris keturis kartus patraukdavo, išleisdamas dūmus pro šnerves“. 1492 metų gruodžio 25-ąją laivą „Santa Marija“ ištiko avarija. Žmones, vertingą krovinį ir patrankas pavyko išgelbėti, tačiau likusiame mažiausiame laive „Ninji“ („Vaikelyje“) buvo neįmanoma sutalpinti dviejų laivų ekipažo. (Trečias laivas „Pinta“, vadovaujamas Martino Pinsono, paliko Kolumbą). Iš „Santa Marijos“ laivo lūžgalių pastatytu laivu „Navidado“ (tai reiškia „Kalėdos“) Kolumbas su dalimi ekipažo išvyko į Europą, palikęs saloje savo pavaduotoju vienuolį Fra Romaną Paną. Pasilikusieji jūreiviai buvo pirmieji europiečiai, išmokę rūkyti iš vietinių gyventojų. Ir nors dievobaimingų ispanų supratimu leisti dūmus iš šnervių galėjo tik velniai, daugelis jūreivių ir pats admirolas pamėgo šį užsiėmimą. Tokia patraukianti pasirodė tabako jėga. Ir augalas, pavadintas Haičio salos Tabago provincijos vardu, pradėjo savo pergalingą žygį po šalis ir žemynus. Po Kristupo Kolumbo antrojo žygio (1493 – 1496) tabako sėklų buvo atvežta į Ispaniją. Paskui jos pateko į kitas Europos šalis ir didžiųjų atradimų laikotarpiu jūrų bei karavanų keliais buvo pristatytos praktiškai į visus žemės rutulio kampelius. Tabakui sparčiai plisti padėjo, aišku, jo nuostabi savybė – įprotis rūkyti., kurį žmogui buvo sunku įveikti. Dabar mes jau žinome apie narkotinį tabako poveikį, tačiau anais senais laikais jam buvo priskiriamos nepaprastos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog tabakas gydo, jo dūmai nubaido ligas, piktąsias ligas ir t.t. Tabakas buvo laikomas stimuliuojančia ir raminančia priemone, jo lapus naudojo gydymui. Rūkomi buvo tabako lapai, susukti į vamzdelius (cigarai), paplito pypkės – molinės, porcelianinės, medinės. XIX a. viduryje pasirodė papirosai, gaminami specialiuose fabrikuose; nuo XX amžiaus vidurio plačiai paplito cigaretės. Senovės graikų istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.), aprašydamas skitų buitį, mini, jog jie, norėdami įgauti žvalumo ir jėgos, įkvėpdavę deginamų augalų dūmų. Apie deginamų augalų dūmų įkvėpimą pasakoja ir senovės kinų metraščiai. Tam tikrų augalų dūmus įkvėpdavo ir Afrikos gyventojai. Kvapieji žolių smilkalai buvo naudojami Graikijoje ir Senovės Romoje per įvairias šventes bei ceremonijas. Iš čia, matyt, bus kilęs ir katalikų bei stačiatikių bažnyčiose paplitęs smilkalų – balzamininių augalų, augančių Somalija ir Arabijos pusiasalio pakrantėse, sukietėjusių sakų deginimas smilkytuvuose. Galimas daiktas, kad ir Amerikos indėnai rūkė tabaką religiniais sumetimais. Pastebėję savitą kai kurių žolių dūmų poveikį organizmui, jie ėmė laikyti juos stebuklingais. Taip, matyt, įvairių rūšių tabakas pradėtas vartoti religinėse ceremonijose. Ne veltui, įrūkydami pypkę, pirmuosius dūmų kamuolius žyniai pūsdavo saulės pusėn, kur, pagal indėnų tikėjimą, gyvenąs Manitu - pasaulio dievas. XVIII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje garsusis tyrinėtojas švedas Karlas Linėjus, sukūręs gyvūnijos ir augalijos pasaulio klasifikaciją, suteikė tabakui gentinį „nikotino“ pavadinimą, pagerbdamas Žaną Niko, kuris pirmasis pradėjo kultivuoti tabaką Europoje.

Biologija  Referatai   (15,01 kB)