Vieno žmogaus valia, susidurdama su kito valia, yra priimama kaip piktas, priešiškas dalykas ir sukelia pasipriešinimą, protestą, įniršį, prieštaravimą. Bet koks trukdymas sukelia žmogui norą nugalėti kitą. Kito žmogaus pasipriešinimas sukelia įtemptą atmosferą, kuri leidžia pirmajam manyti, jog besipriešinantys priešgyniauja savo valiai ir galėtų nesipriešinti, nereikalauti ir neversti. Prieš tą priešgyniaujančią valią nukreipiamas nepasitikėjimas, pasipriešinimas, įtampa ir pyktis. Ši situacija apibūdina ir sutuoktinių ir šeimos narių konfliktą, parodo jo mechanizmą. (L. Seliokienė, Šeimos pedagogika, 2004, p. 104). Konfliktas – tai priešingų interesų, pažiūrų ir įsitikinimų bei nuomonių susikirtimas. Šeimos konfliktai yra tarpasmenybinių konfliktų rūšis, kai konflikte dalyvauja, du ar daugiau asmenų.

Psichologija  Referatai   (12 psl., 19,56 kB)

Viljamo Šekspyro kūrinys „Hamletas“ yra tragedija. Jame atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Personažai dažnai kalba aforizmais. Jie rodo, kad Hamletas pasaulį, kurį mato ironizuoja, kritikuoja. “Kas yra žmogus, jei jam pasauly aukščiausias gėris – valgymas ir miegas?“, „Gudri šneka kvailoj ausy užmiega“, „Svarbiausia – nemeluoti sau“ – visos aforistinės mintys yra išvadinės.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,35 kB)

PERSONALO VALDYMO SISTEMA. Personalo valdymą galima suprasti kaip sistemą, kurios pagrindinis tikslas -užtikrinti efektyvų vadovų ir pavaldinių bendradarbiavimą, siekiant organizacijos tikslų. Tinkamas vadovavimas (tikslas – sukurti efektyvios vadovų įtakos pavaldiniams sąlygas). vadovo autoriteto formavimas. vadovo elgesio ir asmeninio stiliaus formavimas. vadovo darbo organizavimas. Bendradarbių pažinimas (tikslas – sukurti efektyvią darbuotojų pažinimo ir motyvavimo sistemą). darbuotojų poreikių pažinimas. pasipriešinimo pažinimas ir šalinimas. motyvavimas. informavimas. įtraukimas į sprendimų priėmimą.

Administravimas  Konspektai   (19 psl., 69,2 kB)

Nemažai autorių XX amžių pavadina dvasinės negalios, dvasinio nuosmukio, dvasinio nuogumo ar stingstančių sielų laikotarpiu, o jo žmogų – sušalusios sielos žmogumi. XX amžius vadinamas ir auklėjomo krizės amžiumi. Kasdien yra gaunama vis daugiau pranešimų apie vaikų smurtą, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio stokos sutrikimu. Visa tai rodo augančios kartos dvasinį skurdumą (Aramavičiūtė, 2005).

Socialinis darbas  Referatai   (9 psl., 18,06 kB)

Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.

Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)

Kristijonas Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, Jurgis Savickis

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 9,65 kB)

Sveikatos mokymas yra pagrindinė sveikatos stiprinimo priemonė. Jo tikslas – ugdyti elgesį, požiūrį į vertybes, formuojančias ne tik individo, bet ir visos visuomenės sveikos gyvensenos pamatus. Sveikatos mokymas – tai kryptingos pastangos suteikti visuomenei žinių, kaip apsisaugoti nuo ligų ir stiprinti sveikatą.

Medicina  Pateiktys   (13 psl., 41,92 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo. Neįmanoma remiantis tik protu išmąstyti vienintelės teisingos būties teorijos taip pat logiškai pagrįsti filosofijos atsiradimo būtinybės antikinėje Graikijoje ir logiškai įrodyti visų filosofinės minties sklaidos krypčių bûtinumo.

Filosofija  Referatai   (8 psl., 27,65 kB)

Prostitucijos priežastys: Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų. Pasak Anthony Giddens (2001) Jungtinėse Amerikos Valstijose, Britanijoje ir Vakarų Vokietijoje atlikti vaikų prostitucijos tyrimai parodė, jog prostitucijos griebiasi daugiausia iš namų pabėgę vaikai, kurie, neturėdami jokių pajamų, imasi šio „verslo“, kad išgyventų.

Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 16,12 kB)

Temos aktualumas. Pastaruoju metu marketingas arba kitaip rinkodara tapo svarbia bet kurio verslo dalimi, kadangi ji susijusi su vartotojų poreikių tenkinimu ir negailestinga konkurencine kova. Svarbiausias rinkodaros tikslas – maksimaliai patenkinti vartotojų poreikius, taikant rinkodaros priemones sukurti vartotojui tokias sąlygas, kad jis, sykį įsigijęs prekę, panorėtų jos dar daug kartų. Ši tema yra aktuali, nes paskutiniais metais marketingas tapo ypač svarbia verslo dalimi. Mes matome rinkodaros rezultatus kaimynystėje esančiame prekybos centre – tai gausybė lentynose sukrautų prekių. Rinkodara regime reklamoje per televiziją, žurnaluose, laiškų dėžutėse ir interneto tinklalapyje. Su ja susiduriame beveik visose veiklos srityse – namuose, mokykloje, darbe. Tačiau rinkodara yra kur kas daugiau negu tai, ką atsitiktinai pastebi vartotojas.

Rinkodara  Referatai   (15 psl., 23,66 kB)

Kiekviena organizacija funkcionuoja kaip atvira sistema plėtodama ryšius ne tik įmonės viduje, bet ir su išorine aplinka. Organizacijos gyvavimas priklauso nuo komunikacijos joje išsivystymo lygio. Komunikacija pagyvina organizacijos struktūrą, prasiskverbia į visas organizacijos veiklos sritis. Darbuotojai yra komunikacijos dalyviai ir tai, kaip jie sugeba dirbti drauge, dalintis informacija, lemia organizacijos stabilumą ir sėkmę. Laikui bėgant organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriu, auga jų vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Organizaciją AB “Mažeikių nafta” pasirinkome todėl, kad tai moderni, besivystanti, lanksčiai į aplinkos pokyčius reaguojanti įmonė.

Komunikacijos  Referatai   (27 psl., 190,99 kB)

Šio kursinio darbo tikslas – išnagrinėti karo policijos kaip ikiteisminio tyrimo institucijos teisinę padėtį, uždavinius ir funkcijas, darbo organizavimą, karo policininkų teises, pareigas, atsakomybę, taip pat išanalizuoti karo policijos statusą ikiteisminiame tyrime, karo policijos santykius su kitomis ikiteisminio tyrimo institucijomis ir prokuratūra. Šios temos analizei naudosiu lyginamąjį (lyginant atskiras institucijas ar atskirų subjektų įgaliojimus), lingvistinį (aiškinant teisės aktuose vartojamas sąvokas), sisteminį (atskleidžiant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą) metodus, pastarasis metodas bus naudojamas plačiausiai kadangi daugiausiai darbas grįstas teisės aktų analize.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (30 psl., 27,39 kB)

Besikeičiantys laikai įtakoja ne tik mūsų gyvenimo būdą, tačiau ir vertybes. Dar, rodos, visai neseniai šeima, meilė, pareiga, patriotiškumas buvo svarbiausi gyvenime - dabar visos vertybes iškreiptos per materializmo prizmę. Žmogaus ugdymas, jo asmenybės vystimasis prasideda vaikystėje: jei vaikas augo darnioje ir pilnoje šeimoje, labai tikėtina, kad ir subrendęs jis bus pavyzdingas. Deja, vis daugėja vaikų, paliekamų auginti močiutėms, tetoms, kol tėvai uždarbiauja užsienyje, rodydami pavyzdį, jog pinigai svarbiau už vaiką, arba tėvai neskiria pakankamai laiko bendravimui su savo atžalomis.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,72 kB)

Terminas „Migracija“ (lot. migratio: keliavimas) turi keletą reikšmių. Sociologijoje migracija plačiąja prasme – ilgalaikė gyvenamosios vietos kaita (wikipedia.lt). Ji daro poveikį gyventojų pasiskirstymui, skaičiui, sudėčiai. Sociologinės migracijos teorijos žmogų laiko socialiu individu, kuris sprendimus keisti darbo ir gyvenamąją vietą priima veikiamas aplinkinių įtakos – teigiama, jog migraciją skatina įvairios formalios ir neformalios organizacijos, ypač giminių ir draugų tinklas svetimoje valstybėje, ne tik padedantis surasti naują darbovietę ar gyvenamąją vietą, bet ir palengvinantis kultūrinę adaptaciją.

Sociologija  Rašiniai   (10 psl., 15,75 kB)

Žmogus yra sukurtas savo Kūrėjo, kuris apdovanojo žmogų galinga mąstymo galia. Dėka to, sukurtasis Dievo kūrinys gali mąstyti, mąstyti laisvai. Žodis “filosofija” išvertus iš graikų kalbos reiškia “išminties meilė” arba “meilė išminčiai”. Žmogus mąstydamas prisiliečia prie gražiai skambančių (lietuvio ausiai) sąvokų, kurios tarpusavyje turi bendrą kamieną: mąstymas, mąstyti, išmintis, mintis. O kas yra mintis, žmogaus mintis? Įdomu būtų išgirsti atsakymą į šį klausimą iš skirtingų žmonių, kalbančių iš savo gyvenimo patirties, apmąstymų. O ką žmogus mąsto apie gyvenimą, apie visatos priežastį, apie Dievą, apie save? Kiek toli gali jis mąstyti? Ką žmogus gali mąstyti apie mąstymą? Ar gali vien protu įžvelgti žmogaus gyvenimo prasmę?

Filosofija  Referatai   (10 psl., 17,72 kB)

Beveik kiekvienas individas save bando priskirti kažkam, nori būti kažkieno dalis, o tuo pačiu ir stengiasi nuo to atsiriboti – išlikti individualiu. Tuštuma,nepavykus rasti pusiausvyros tarp individualybės ir visuomeniškumo,-vienatvė. Bandai pabėgti, bet ji tik dar labiau tave įtraukia. Ar tai blogai? O gal gerai? Ką rinktis žmogui?

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 4,43 kB)

Papraščiausią gyvą organizmą sudaro vienintelis struktūrinis vienetas - ląstelė. Sudėtingesnius organizmus - gyvūnus ir augalus - sudaro šimtai, net milijonai ląstelių; visi organizmai turi daug bendrų požymių, bet svarbiausias jų yra dauginimasis. Kiti požymiai yra judėjimas, reagavimas į aplinką, gebėjimas panaudoti sau aplinkos energijos šaltinius; tai priklauso nuo tam tikrų ląstelės molekulių - fermentų veiklos.

Geografija  Referatai   (6 psl., 176,6 kB)

Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 11,34 kB)

Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos. Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.

Kita  Referatai   (14 psl., 115,91 kB)

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.

Literatūra  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,75 kB)

Jauni žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems - pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti - paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai - jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime - jaunimo grupuotės. Gotai. Tektonistai. Metalistai. Skinai. Pankai. Emo. Hiphopo atstovai. Forsai.

Psichologija  Rašiniai   (12 psl., 17,06 kB)

Referato formos rašinys įskaitos potemei. Kalba, visų pirma, yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, leidžianti bendrauti, susikalbėti, suprasti vieniem kitus skirtingų kartų atstovams, gyvenantiems tuo pačiu laikotarpiu. Žinoma, perduodama kalba kinta – ji gyva. Kiekviena karta keičia kalbą, pritaikydama ją prie gyvenimo aplinkybių, situacijų. Kalbos baigties – tradicijos nutraukimo – atvejai akivaizdžiai parodo, kad tarp kartų vis dėlto yra spraga.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 20,33 kB)

Šiame išsivysčiusiame technologijų pasaulyje ne daug kas paima į rankas knygą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie mielai laisvą laiką praleidžia su knyga rankose. Knygų skaitymas labiau mėgstama vyresnio amžiaus žmonių būrio. Jaunoji karta linkę knygą keisti į moderniąsias technologijas: kompiuterius, internetą, televiziją ir pan.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 11,01 kB)

Humanizmas(lot. humanus – žmoniškas) pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindinę vertybę, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarstau, ką reiškia būti žmogumi? Gal tūrėti tam tikrą vietą visuomenėje. Būti jos pilnaverte nare. Žmogui atsitinka taip, kad jis atsiduria įvairiausiuose situacijose, ir pasielgia vienaip ar kitaip. Žmonės yra skirtingi, ir kiekvienas žmogus gali pasielgti savaip. Jam atrodis kad pasielgia teisingai, žmogiškai, o kitiems atrodis kad toks poelgis jo blogas, netoleruos tokio poelgio.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,19 kB)

Šią tema pasirinkau neatsitiktinai, mane sudomino tai, kad paklausus „ kas yra feminizmas?“ daugelis negalėjo atsakyti. Nors šiuolaikinėje visuomenėje ši sąvoka, nuolat girdima. Tačiau ją sukonkretinki man sunkiai sekėsi. Pasirinkau feminizmą, nes pati norėjau plačiau sužinoti apie šį judėjimą, jo istoriją, raidą bei kryptis. Bet labiausiai man rūpėjo sužinoti vyrų nuomonę apie moterų feminizmą. Todėl bandžiau plačiau pasidomėti, kokia vyrų nuomonė, ką jie žino apie tai.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 84,25 kB)

Vargu ar rasime šiandien žmogaus veiklos sritį, kurioje galima būtų apsieiti be pinigų. Pinigais apmokama už prekes, paslaugas, grąžinamos skolos, taupoma ir t.t. Pinigai ir su jais susiję dalykai nuolat nagrinėjami, nes nė vienas ekonomikos reiškinys arba procesas negali būti paaiškintas be kainos, o pastaroji yra pinigų funkcionavimo rezultatas. Pinigai yra ne tik ekonomikos sistemos elementas, bet ir visus ūkio subjektus jungianti grandis, sąlygojanti gamybos plėtrą ir prekių bei paslaugų judėjimą, geresnį gamybos pajėgumų, tarp jų ir darbo jėgos, panaudojimą. Nuo jų priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Mokėjimas manevruoti ir disponuoti pinigais, turi padėti pasirinkti optimalias verslo sritis, priimti ekonominius sprendimus.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 46,16 kB)

Neretai galima susidaryti įspūdį, jog šiuolaikinėje visuomenėje individai gyvena dominuojančio nihilizmo, dažnai vedančio į bereikšmiškumo grėsmę, erdvėje. Todėl akivaizdu, kad miestai virsta ne vien utilitarizmo, bet ir simbolinių interakcijų bei saviraiškos gajumo vietomis. Individai mėgina įgyvendinti įsivaizduojamus modelius, nurodančius gyvenimo tokioje visuomenėje gaires ir, nors kone visų žmonių sąmonė yra užpildyta tam tikrų sociokultūrinių kodų sistemų, tačiau būtent prigimtinis jaunų žmonių lankstumas suteikia jiems gebėjimą demaskuoti tam tikrus latentinius socialinius judėjimus ir juos, žinoma, išreikšti savitais komunikacijos instrumentais.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,34 kB)

Antanas Škėma – vienas iš talentingiausių, tačiau kartu ir vienas labiausiai netoleruojamų ir nepripažintų savo metu Lietuvos rašytojų. A Škėmos stilius yra originalus,kupinas netikėtų metaforų, pasąmonės prasiveržimų. Tačiau yra ir stilistinių kontrastų: greta lyrinių estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarus, ciniški vaizdai, šiurkštūs žodžiai. Dar vienas ir visai modernistinei literatūrai labai būdingas pasakojimo elementas – ironija.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,97 kB)