Dažnai Lietuvos žmonės kelia sau klausimus: iš kur ir kada atėjome, kas buvome, kokie buvome. Ilgame visuomeninio bendravimo kelyje mes tapome baltai ir pagaliau lietuviai. Seniausios mūsų istorijos pažinimo keliai sudėtingi. Ilgą laiką įvairių mokslo šakų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – mokslininkai tyrinėjo Lietuvos priešistorę tarsi iš "savojo kampo". Archeologai, pasitelkė jiems vieniems būdingus tyrimų šaltinius – praėjusių epochų paminklus – mėgino atskleisti seniausios Lietuvos visuomenės vystimosi dėsningumus, jos materialiąją ir, kiek leido jėgos bei galimybės, dvasinę senosios baltų visuomenės gyvenimo pusę. Istorikai, interpretuodami Lietuvos valstybės tapsmo rašytinius šaltinius, siekį identifikuoti baltų gentis ir jų gyventas teritorijas; kalbininkai, remdamiesi vietovardžiais ir vandenvardžiais, apibrėžė baltų kalbinį arealą, baltų kalbų šakas, jų atsiskyrimo laiką, vietines tarmes ir tartis; antropologai, remdamiesi laidojimo paminklų tyrinėjimais, nagrinėjo senųjų žmonių fizines savybes, jų antropologinį tipą. Praėjo nemažai laiko, kol buvo suvokta, kad lietuvių etnogenezės tyrinėjimams reikia bendrų mokslininkų pastangų, kad etnogenezė – tai įvairių mokslų – antropologijos, archeologijos, etnografijos, istorijos ir kalbotyros – sutelktų tyrimų objektas. Tokio darbo rezultatas akivaizdus: vieniems kitus papildant, pataisant, skleidžiasi gana tikroviškas vaizdas apie mūsų seniausiąją istoriją.

Dailė  Konspektai   (19,81 kB)