Kiekviena tauta mandagumą supranta skirtingai. Kalbėjimas.

Lietuvių kalba  2012 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 8,68 kB)

Viešojoje erdvėje diskutuojama apie menkstančią jaunimo pagarbą kalbai. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, paaiškinkite, ar tokia nuomonė yra pagrįsta

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (10 psl., 26,78 kB)

Daugybė gražių ir talentingų rašytojų puošė, ir dar vis tebepuošia mūsų gimtinę Lietuvą.Vienas iš jų – poetas Justinas Marcinkevičius, kurio pavardę žino net ir mažai skaitantys žmonės. J.Marcinkevičiaus kūryba labai šakota ir įvairių žanrų: eilėraščiai,poemos, dramos, apysaka, esė. Svarbiausios J.Marcinkevičiaus temos jo kūryboje yra: tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Savo kūryba J.Marcinkevičius siekia apimti žmogaus visumą: jis regi žmogų istorijoje ir...

Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 15,67 kB)

viskas apie simbolizma

Lietuvių kalba  Dokumentai   (21 psl., 42,27 kB)

Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnemis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Tarptautinė prekyba sudaro galimybes plėtoti specializaciją ir geriau panaudoti kiekvienos šalies ekonominius išteklius.

Administravimas  Kursiniai darbai   (22 psl., 63,77 kB)

Etiketas,jo pagrindai, geros manieros, kaip reikia bendrauti ir ka reikia zinoti isvykstant i uzsieni.

Kita  Referatai   (17 psl., 41,36 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 8,95 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7,59 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 9,19 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7 kB)

Tarmės bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą. Tarmės labai svarbios, nes yra lietuvių kalbą gaivinantis ir turtinantis šaltinis. Taigi nebe reikalo 2011m paskelbti tarmių metais. Šiandien yra būtina tarmėms skirti kuo didesnį dėmesį reikia jas tyrinėti, aprašinėti, taip prisidėti prie jų išsaugojimo. Yra svarbu žinoti su kokiomis problemomis susiduria tarmės, kad galėtume užkirsti joms kelią. Nes be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas, o tai yra labai svarbu norint puoselėti ir geriau pažinti lietuvių kalbą.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 9,11 kB)

Tai nėra pilnai parašyta kalba. Tai pagalbinė medžiaga ruošiantis kalbėjimo įskaitai. Daznai literaturoje kalbama apie meile. Remdamiesi konkreciais kuriniais pasvarstykite, kokia meiles samprata dazniause lietuviu literaturoje. Turinys • Įvadas........2psl. • Meilė tėvynei Maironio kūryboje............3psl. • Meilė tėvynei Just. Marcinkevičiaus kūryboje...........5psl. • Saulius Šaltenis „Amžinai žaliuojantis klevas“...........7psl. • Meilė tėvams, Apučio „Dobilė“.............8psl. • Išvados.........9psl. • Naudota literatūra........10psl.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,29 kB)

2011m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimą ir jų svarbą kalbai. Tai 10kl. kalbėjimo potemė, iš šio darbo gavau gerą pažimį. Kadangi 2011 metai paskelbti tarmių metais, nusprendžiau kalbėti apie tarmes. Dabar mano pagrindinė užduotis atskleisti tarmių svarbą ir kaip jos yra tyrinėjamos. Šie metai turbūt neatsitiktinai paskelbti tarmių metais – žmonės pradėjo domėtis lietuvių kalbos istorija ir tarmėmis, todėl atsirado būtinybė jas tyrinėti ir aprašinėti. Lietuviai, kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės, ne visi kalba vienodai. Skirtingose Lietuvos vietose galime pastebėti daug visokių nukrypimų nuo bendrinės kalbos normų – tai tarmiškas kalbėjimas.

Kalbos ir literatūra  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 10,21 kB)

Gana daug informacijos apie lietuvių įskaitos potemę: Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmės? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (3 psl., 12,36 kB)

Rašinys apie Lenkijos okupacijos (1920-1939) pasekmės Rytų Lietuvai.

Istorija  Rašiniai   (4 psl., 10,74 kB)

M.Valančius - lietuvių grožinės prozos pradininkas - gimė 1801m. vasario 16d. Nasrėnų kaime, netoli Salantų (Kretingos raj.) turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1828m. M.Valančius tapo kunigu. Jis užėmė aukštas pareigas: buvo Vilniaus ir Peterburgo dvasinių akademijų profesorius, Varnių dvasinės seminarijos rektorius, o nuo 1850m. - Žemaičių vyskupas.
   

Lietuvių kalba  Kita   (11 psl., 93,08 kB)

Šiandien daug kalbama apie pasaulinę ekonominę krizę, kas ją sukėlė, ieškoma kaltų. Tačiau pasaulis matė ne vieną tokią krizę – didesnę ar mažesnę. Dažnai krizės priežastys būna tos pačios: nepagrįstas skolinimas(-is) ir per didelis vartojimas. Pasaulio ekonominė krizė, kuri prasidėjo 2008 m. ir pasireiškė BVP mažėjimu. Krizę sukėlė ilgalaikių pokyčių naftos rinkos kainodaroje bei su ja susijusiose sferose. Japonijoje staigus ekonomikos nuosmukis 2008 m. pabaigoje daug kam buvo didelė ir nemaloni staigmena, sumažėjus eksporto apimtims ir vartojimui.

Vadyba  Referatai   (18 psl., 114,89 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai lietuvių kalba pirmą kartą tapo valstybine. Valstybinės kalbos statusas 1922 m. buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Padidėjo jos svarba, funkcijos, įvairėjo vartojimo sritis. Lietuvių kalba imta vartoti administracinėse įstaigose, teismuose, kariuomenėje, įsitvirtino mokyklose. Išryškėjo bendrinės kalbos atmainos: kanceliarinė kalba, mokslo kalba, publicistikos kalba ir kt. Pradedama kurti lietuviška terminija.

Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 13,07 kB)

Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)