Lietuvių kalbos kalbėjimo įskaita. Kažkada knyga buvo vienintelis žinių šaltinis, vienintelė pramoga. Žmonės mėgsta skaityti, nes knygos turi paslaptingas nematomas duris, už kurių yra nuostabus vaizduotės ir svajonių pasaulis. Tik reikia tas duris atverti ir drąsiai žengti į tą nuostabų knygų pasaulį. Knyga – tai žinių lobynas. Skaitymas nejučiomis teikia mums daug naudos. Niekas nesugeba..

Literatūra  2012 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 11,05 kB)

12 klasės kalba: Ar romaną visada įdomiau skaityti nei apsakymą ar novelę

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,21 kB)

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Fortūnos duktė Manau knygos nagrinėjimą reikėtų pradėti autorės netiesioginiais žodžiais. Ji sakė, kad Eliza, gali gerai atstovauti autorę kitame gyvenime. Allende praleido septynerius metus moksliniams tyrimams ir parašė savo penktąjį romaną, kuriame ji aprašo, jaunos moters ieškojimą savęs, pažinimo istoriją. Allende taip pat mano, kad knygoje ji išreiškė savo kovą apibrėžti feminizmo vaidmenį savo gyvenime. Knygoje, Eliza keliauja psichologinę kelionę per laiką ir erdvę, taip kaip ji keliauja iš Čilės į Aukso karštinę Kalifornijoje. Ši kelionė taip pat yra dvasinis ieškojimas. Eliza, pažadina save į žmogaus pasaulio nuotykius ir agresiją, tobulina save ir sugrįžta į naują apibrėžimą: būti laisvai ir nepriklausomai moteriai.

Filologija  Referatai   (5 psl., 21,67 kB)

Jau nuo 1992m. Lietuvoje kasmet vyksta populiariausių paauglių knygų penketuko rinkimai, inicijuojami Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus. Vykdant juos, vaikai turi nurodytu adresu nusiūsti anketas su eilės tvarka surašytomis penkiomis, tais metais labiausiai patikusiomis knygomis.

Kita  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,86 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

„...Šeima ir santuoka bei jos samprata keičiasi, nes keičiasi gyvenimas, ir mes jau negyvename tradicinėje visuomenėje, todėl tokia samprata, kad šeima yra tik heteroseksuali, tik santuokoje ir tik turinti vaikų, yra tikra atgyvena. Šeima, kaip ir pati visuomenė, modernėja. Tai yra neišvengiama“, - teigia Zdanevičius. Santuoka ir draugystė glaudžiai susijusios: pastarosios nuvertinimas praktiškai jas abi pažeidžia. Antai noras kuo vėliau tuoktis, būdingas mūsų dienų visuomenei, kyla iš siekio nebūti varžomam privačiame ir profesiniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu, pasak Andersono, santuoka suvokiama kaip žabangos, pinklės, kliūtis ir nelaisvė; skyrybos atitinkamai žada išsivadavimą. Draugystės elemento stoka daro santuokos sampratą egoistinę ir vartotojišką.

Teisė  Kursiniai darbai   (21 psl., 29,13 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija). Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas. RENESANSO ŽMOGAUS PASAULĖJAUTA Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi, tai: 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką, 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją, 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį ir t.t. Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis. Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas). Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų. Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi. RENESANSO LITERATŪRA Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė”- “Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę. Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba „Kanconjerė“- „Dainų knyga“, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu. Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį. Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą. LIETUVOS RENESANSO LITERATŪRA Kultūriniai pokyčiai. 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų. Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą. Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. 6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai (Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė. Renesanso epochos literatai savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje. 16 a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą. 16 a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė ( Vilnius), valdančioji dinastija ( gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio slėnis). Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593). Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: „Istorija- gyvenimo mokytoja“, „Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis“. Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą. XVI a. slavų kanceliarine kalba rašomas ir „Lietuvos statutas“- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos. Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a. ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias - Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų (priedas Nr.1). M. Husoviano supratimu, medžioklė - ne pramoga, o kovinės pratybos, grūdinančios jaunuomenę. Pasak autoriaus, stumbrų medžioklei ypač didelį dėmesį skyręs Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Vytauto laikais medžioklė buvo sisteminga jaunuomenės fizinio lavinimo ir karinio parengimo priemonė. Į tokias pratybas buvo įtraukiami sumanūs ir drąsūs kaimiečiai - gaudydavo stumbrus gyvus. Medžioklei skatinti tiek paprastiems žemdirbiams, tiek kariams buvo skiriamos dovanos. Medžioklės vaizdai poemoje labai gyvi ir plastiški. Ilgame poemos epizode (apie 170 eilučių) pasakojama apie Lietuvos Didyjį kunigaikštį Vytautą. M.Husovianas aukština jį už griežtumą, valdingumą, nevengdamas pabrėžti jo žiauraus elgesio su nepaklusniais valdiniais. Poeto nuomone, Vytautas galėjo būti pavyzdžiu, atstatant valstybėje tvarką ir sustiprinant jos galią, kurią, be kitų faktorių, buvo palaužusi feodalų ir didikų tarpusavio kova dėl valdžios. Epinėje M. Husoviano poemoje, vietomis pasižyminčioje ryškiais meniniais vaizdais, yra nemaža lyrinių intarpų, kuriuose poetas reiškia savo patriotinius bei religinius jausmus ir samprotavimus. 1524 m. poetas parašė kitą giesmę „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“. Trečias didesnis M. Husoviano kūrinys - „Giesmė apie šv. Hiacinto gyvenimą ir darbus“ išleistas 1525 m. Be šių kūrinių poetas yra sukūręs ir smulkesnių eilėraščių, vadinamų „Carmina minora“ (Mažosios giesmės). Iš viso tokių eilėraščių žinoma 11. Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva. 1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz, lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis. Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“ buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru (priedas Nr. 2. Katekizmas; priedas Nr. 3. Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump). Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų. 16 a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje. Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513. Manoma, kad Martynas Mažvydas (apie 1510-1563) kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą (todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą. Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: „Katekizmas“, 1547; „Giesmė šv. Ambraziejaus“,1549; „Forma krikštymo“, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas („Giesmės krikščioniškos“ I ir II d.); o kn. „Parafrazis“ ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas. Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje. Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei“; 2. Lotyniška pratarmė „Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“; 3. Lietuviška pratarmė „Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump“- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis). Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis. Po M.Mažvydo katekizmo ypač reikšmingos buvo M. Daukšos knygos, kuriose pabrėžiama gimtosios kalbos ir ja kuriamos raštijos reikšmė, remiamasi antikos autoriais. Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti „Katekizmas“ (1595), „Postilė“(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Žymiausiam savo darbui „Postilei“, kuri yra vienas svarbiausių senosios lietuvių raštijos paminklų, M. Daukša parašė dvi prakalbas – vieną lotynų, kitą lenkų kalba. Ypač reikšminga yra antroji, lenkų kalba rašyta, „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“. Iš jos M. Daukša išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų, gynęs pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojęs prieš lietuvių bajorijos nutautėjimą (lenkėjimą), už Lietuvos valstybinio savarankiškumo išsaugojimą ir stiprinimą. Prakalboje išreikšta gili tautos samprata, pagal kurią tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir svarbiausia - kalbos bendrumas. Prakalbai būdingos humanistinės idėjos ir renesansinė argumentacija, kurios pagrindinis šaltinis yra gamtos ir žmogaus prigimties dėsniai. Paklusdamos tiems dėsniams - išsaugodamos gimtąją kalbą, išliko pasaulio tautos ir valstybės, todėl ir lietuvių tauta, kad išliktų, turi eiti tokiu pačiu keliu. Savo stiliumi prakalba yra ryškus renesansinės iškalbos pavyzdys lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Daukšos darbas yra J.Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599m. antrašte „Postila katolicka, tai esti išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“. Šis vertimas - svarbiausias senosios lietuvių raštijos paminklas, o - „Prakalba į malonųjį Skaitytoją“ iki šiol nepralenkto grožio himnas lietuvių kalbai, gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.

Istorija  Referatai   (21,24 kB)

Jack Canfield yra vienas iš „Chicken Soup for the Soul®“ serijos kūrėjų. 40 šios serijos knygų buvo patekę į New York Times bestselerių sąrašą, iš jų 11 buvo atsidūrusios to sąrašo pirmoje vietoje. Jis yra žymiausias Amerikos specialistas, išmanantis, kaip maksimaliai padidinti verslininkų, korporacijų vadovų, vadovų, profesionalių pardavėjų, darbuotojų ir pedagogų veiklos efektyvumą.

Psichologija  Referatai   (3 psl., 10,05 kB)

Gerai žinoma eseistė, prozininkė, dramaturgė Vanda Juknaitė dar visiškai neseniai išleido savo naująją ilgai ir sunkiai rašytą knygą „ Tariamas iš tamsos / pokalbiai su vaikais“. Jau vien paėmus šią knygą į rankas galime susidaryti įspūdį, kad ši knyga kitokia ne tik savo netradicine išvaizda, bet ir rašymo struktūra. Knygos nugarėlėje esančioje anotacijoje rašoma: „ Ši knyga unikali. Nėra su kuo lyginti. V. Juknaitė čia kalbasi su vaikais. Su ypatingų likimų vaikais. Nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto ar šiaip sudėtingesnio gyvenimo. Sukrečianti autentika, vaikų noras ir gebėjimas kalbėtis egzistenciniais klausimais, stokojančiųjų nusiteikimas patirti būties pilnatvę – tokie bendriausi šių skirtingų pokalbių bruožai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 6,38 kB)

Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)

Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.

Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)

Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.

Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)

Milijonas. Milijardas. Vienetukas ir šeši nuliukai, štai ir turim mes skaičiuką milžinuką. O ar jūs gerai įsivaizduojate, kas yra milijonas? Juk tai vienas skaičių milžinų. Ar teko jums kada skaičiuoti iš eilės iki milijono? Jei prisiminsite visus matematikos pamokose spręstus uždavinius, įsitikinsite, kad nei mokykloje, nei apskritai niekur ir niekada neteko iš eilės skaičiuoti iki milijono. Kodėl? Į tai atsakysime truputį vėliau.

Matematika  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 5,19 kB)

Pirmosios lietuviškos knygos, jų kūrėjai. Just. Marcinkevičiaus kūryba. Poetinės dramos "Mažvydas" analizė. Indoeuropiečių kalbų šeima. Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a. pab., priėmus krikščionybę, bet originalių lietuviškų tekstų ar vertimų būta labai nedaug, tik patys reikalingiausi tikybiniai tekstai. XVI amžius mums paliko maždaug 20 lietuviškų religinių knygų. Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniuje lietuvių humanistams. Tam įtakos turėjo Vokietijoje prasidėjusi reformacija. Jos šalininkai reikalavo, kad apeigos bažnyčioje būtų atliekamos ne lotynų, o krašto žmonių kalba. Reformacijos pradininkas - Martynas Liuteris.

Lietuvių kalba  Konspektai   (2 psl., 6,02 kB)

"< … > Žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Šiam veikimui, savęs reiškimui reikalinga bendruo menė, kurioje jis įgytų prasmės." (Juozas Girnius) Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos. Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai.

Socialinis darbas  Referatai   (15,65 kB)

Ar galima pažinti ir perprasti reklamos meną, perskaičius kelis šimtus knygos puslapių bei daugmaž išmokus, kas joje parašyta? Tokius uždavinio dar niekada nėra sau kėlęs niekas iš rašiusiųjų apie reklamą, ir tai niekada netaps jokio vadovėlio ar šiaip knygos apie reklamą tikslu. Visų pirmą, patirčiai reklamos versle negali prilygti jokia teorija, o antra net labai gali būti, kad dauguma norenčųjų susipažinti su rekamosa pasauliu niekada nedirbs reklamos agentūrose.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (5,09 kB)

Biudžetinė įstaiga yra savo pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, visiškai arba iš dalies išlaikomas iš valstybės arba savivaldybių biudžetų asignavimų ir taip įvardytas jo steigimo dokumentuose. Ji gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, taip pat būti ieškovu arba atsakovu teisme. Biudžetinės įstaigos steigiamos tam tikroms valstybės funkcijoms vykdyti.

Apskaita  Konspektai   (18,12 kB)

Žymieji karo strategai, tokie kaip Antonio Henri Jomini ir Carl Von Clausewitz’as, tikrai yra girdėti kiekvienam su kariuomene susijusiam žmogui: karininkui, seržantui ar kariūnui. Beveik visos karo akademijos nagrinėja šių strategų raštus, aiškinasi karo principus, domisi mąstytojų biografijomis. Nepaslaptis, jog daugelis karų buvo planuojami pasiremiant Carl Von Clausewitz’o karo principais. Temos aktualumas. Spartaus pilietinio tautos brendimo sąlyga - tai visuomenės orientavimasis politinių partijų spektre. Nepakanka žinoti tik partijos lyderį ir pagal jį formuoti savo politinę orientaciją. Kiekvienam piliečiui labai svarbu bent...

Politologija  Referatai   (9,25 kB)

(Nuo „keltuvas kyla, keltuvas sminga“ iki „Norėčiau būti akmeniu“) Antanas Škėma- vienas žymiausių XXa. lietuvių rašytojų, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusių iš Lietuvos. Šio rašytojo, poeto, dramaturgo ir publicisto kūryba priklauso egzodui. Vienas žinomiausių ir gal net reprezentacinių A. Škėmos darbų yra romanas „Balta drobulė“. Tai ypač modernios specifikos, filosofinis romanas, kuriame skleidžiasi Antano Garšvos, pagrindinio veikėjo, charakteris, vidinis pasaulis, racionaliai vertinami jo poelgiai ir išgyvenimai. Temos, besiskleidžiančios šiame romane, įvairios: mirties, dievoieškos, emigracijos, meilės, kūrybos.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (4,42 kB)

E.Liegutės knygos Baltoji Moteris recenzija. Perskaitytas VPU LF. Įvertinimas 7. Emilija Liegutė yra prozininkė ir dramaturgė. Ji yra paršiusi apsakymų rinkinius, apysakas, pasakas bei pjeses: „Dramblienė“, „ Šuo Džimas – geras“, „Pranciškus Skorina“, „Emilija Pliaterytė“. Šios autorės kuriama literatūra yra skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Rašytoja gali savo pasakojimais paįvairinti fantazija vaikui, o giliais išgyvenimais priversti susimąsti jau brandų žmogų.

Filologija  Analizės   (5,17 kB)

E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 63,34 kB)

Informacija - tai žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti. Pastaruoju metu jos kiekiai smarkiai išaugo, tad nebeužtenka įprastų priemonių jai išsaugoti. Anksčiau ir dabar naudojamos knygos jau prarado dominuojantį vaidmenį duomenų kaupimo technologijose. Jos tapo nebe vienintelis informacijos šaltinis, o laisvalaikio praleidimo būdas. Taip įvyko dėl dviejų priežasčių - knygos turi blogą ypatybę, senti ir informacija jose pateikta nesuklasifikuotai, sunku atsirinkti būtent tai, ko reikia. Nieko panašaus nesutiksite kompiuteryje.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 4,38 kB)

Graikijos kultūra. Vakarų civilizacija ankstyvaisiais viduramžiais. Viduramžių kultūra XI a. vid. - XIV a. pr. Mokslo, technikos pašauga XIXa. pirmoje pusėje. Konservatizmas, liberalizmas, romantizmas. Mokslo ir literatūros raida. Renesanso kultūra. Renesanso priežastys ir idėjų prasmė. Šiaurės renesansas. Renesanso kultūra Lietuvoje. Moderniųjų laikų Europos kultūra (1560 – 1660). Ekonominės, politines ir religines krizės sąvokos. Modernioji pasaulėžiūra. Kultūros raidos tendencijos. Švietimo epocha Europoje XVIIIa. Švietimo epochos bruožai, idėjų skleidėjai ir filosofijos reikšmė. Švietimo idėjų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Švietimo idėjos Lietuvoje. Europos kultūra XIX a. Pramones revoliucija ir jos padaliniai. Konservatizmas ir liberalizmas. Kultūrinės srovės: klasicizmo ir romantizmo priešprieša. Racionalizmas ir pozityvizmas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 28,56 kB)

Poetinė drama "Mažvydas" – Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos ("Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra") antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas. Šioje dramos ištraukoje Mažvydas trokšta atpirkti savo kaltę, kurią suvokė, parodęs savo “Katekizmą” kunigaikščiui.

Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,26 kB)

Įvadas. Tarnybinės dovanos. Dovanos verslo partneriams. Užsienio šalių dovanų teikimo tradicijos. Asmeninės, šeimyninės dovanos. Vestuvinės dovanos. Dovanos naujagimiui. Kaip dovanoti tarnybinę dovaną. Padėkos už dovanas. Išėjimas iš darbo. Kyšis Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Išvados

Etika  Referatai   (15 psl., 27,56 kB)

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.

Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Panevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 42,21 kB)

Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)