Nesudėtingas ir suprantamas darbas apie riebalus

Chemija  Projektai   (7 psl., 17,78 kB)

Dujų molekulės viena nuo kitos nutolusios daug kartų daugiau negu skysčiuose. Todėl skysčiuose tarp molekulių nuolatos egzistuoja sąveikos jėgos, o dujose sąveikos jėgos pasireiškia molekulių susidūrimo metu. Skysčių molekulių išsidėstyme - nedideliame tūryje - galime įžiūrėti kažką panašaus į kristalinę "gardelę". Tiesa, "gardelėse" molekulės ilgai neišsilaiko, kadangi jos dažnai peršoka iš vienos "gardelės" į kitą. Todėl sakoma, kad skysčiai turi kristalinės sandaros pradą - juose yra tik artimoji molekulių išsidėstymo tvarka. Dujose tokių reiškinių neaptinkama.

Fizika  Referatai   (7 psl., 24,97 kB)

Istorija Priešistorė Priešistorė–tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai- ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių. Akmens amžius Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų- kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus- žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius-tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis.Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų-nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios.Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai.Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse.Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių.Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime.Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių-briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių-sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų.Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius.Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti.Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni-aštresni, tvirtesni, patogesni.Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą.Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus. Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus.Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis.Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį.Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą.Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių.Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių bendruomenės.Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys.Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių.Tai buvo žemdirbystės pradžia.Tuo laikotarpiu jau pradėta prisijaukinti jaučių ir kiaulių, avių ir ožkų.Maistui virti ir laikyti išmokta nusilipdyti iš molio puodų.Tačiau primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė dar negalėjo aprūpinti žmonių maistu, todėl pagrindiniai jų šaltiniai ir toliau liko medžioklė, žvejyba, rankiojimas.Žemę dirbo, maistą rankiojo daugiausia moterys, vyrai medžiojo, darėsi įrankius, statė būstus, kariavo.Akmens amžiaus žmonės, kurių svarbiausias verslas buvo medžioklė, garbino Žvėrių viešpatį.Įvairios gentys skirtingai jį vaizdavo, bet, matyt, labiausiai buvo garbinamas puikusis girių žvėris briedis, trokštamas medžioklės laimikis.Archeologų daug kur randamos briedės skulptūrėlės iš medžio, kaulo, gintaro veikiausiai ir vaizdavo Žvėrių viešpatį-Briedžių briedę.Mažesnes skulptūrėles ir briedžio dantų vėrinius vyrai nešiojo ant kaklo, kad Žvėrių viešpats padėtų medžioklėje ir saugotų nuo nelaimių.Žyniai turėjo apeigų lazdas su išdrožtomis briedžių galvomis.Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena šventose giriose, dausose, todėl į kapus dėdavo įkapes: įrankių, ginklų, papuošalų, manydami, kad mirusiems visa tai bus reikalinga.Iš akmens daugiausia iš titnago, jie gamino darbo įrankius ir ginklus.Šie ankstyvieji žmonės, buvo vadinami hominidais, labiau panašėjo į beždžiones.Pamažu jie išmoko gaminti specialius įrankius, pavyzdžiui, peilio ašmenis.Akmens amžiaus žmonės nuolat klajojo ieškodami medžioklės vietų, mažomis grupėmis gyvendavo stovyklose.Šalčiausiu metu dalis jų glaudėsi olose.Jie rinko vaisius, uogas, šaknis, medžiojo laukinius žvėris.Prasidėjus mezeolitui, daugelis didžiųjų gyvūnų rušių išnyko.Mezeolito žmonės buvo naujųjų laikų žmonės, kaip ir mes.Žvejybai bei elnių ir šernų medžioklei jie vartojo naujus aštriabriaunius įrankius.Maždaug prieš 5000 metų dalis neolito žmonių išmoko prijaukinti gyvūnus ir auginti juos.Jie ėmė verstis žemdirbyste. Lėtai slinko tamsūs, šalti, alkani žiemos vakarai užpustytose akmens amžiaus žmonių stovyklose.Bet žmonės nenuleido rankų, neprarado vilties.Kiekvienas darė, ką galėjo, kad apsisaugotų nuo bado, šalčio, pavojų, ir tos visų žmonių pastangos, kantrus darbas, sumanumas per ilgus šimtmečius keitė ir lengvino žmonijos gyvenimą.

Istorija  Referatai   (15,05 kB)

Istorija Priešistorė Priešistorė–tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai- ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių. Akmens amžius Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų- kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus- žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius-tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis.Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų-nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio.Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios.Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai.Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse.Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių.Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime.Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių-briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių-sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų.Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius.Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti.Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni-aštresni, tvirtesni, patogesni.Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą.Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus. Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus.Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis.Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį.Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą.Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių.Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių bendruomenės.Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys.Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių.Tai buvo žemdirbystės pradžia.Tuo laikotarpiu jau pradėta prisijaukinti jaučių ir kiaulių, avių ir ožkų.Maistui virti ir laikyti išmokta nusilipdyti iš molio puodų.Tačiau primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė dar negalėjo aprūpinti žmonių maistu, todėl pagrindiniai jų šaltiniai ir toliau liko medžioklė, žvejyba, rankiojimas.Žemę dirbo, maistą rankiojo daugiausia moterys, vyrai medžiojo, darėsi įrankius, statė būstus, kariavo.Akmens amžiaus žmonės, kurių svarbiausias verslas buvo medžioklė, garbino Žvėrių viešpatį.Įvairios gentys skirtingai jį vaizdavo, bet, matyt, labiausiai buvo garbinamas puikusis girių žvėris briedis, trokštamas medžioklės laimikis.Archeologų daug kur randamos briedės skulptūrėlės iš medžio, kaulo, gintaro veikiausiai ir vaizdavo Žvėrių viešpatį-Briedžių briedę.Mažesnes skulptūrėles ir briedžio dantų vėrinius vyrai nešiojo ant kaklo, kad Žvėrių viešpats padėtų medžioklėje ir saugotų nuo nelaimių.Žyniai turėjo apeigų lazdas su išdrožtomis briedžių galvomis.Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena šventose giriose, dausose, todėl į kapus dėdavo įkapes: įrankių, ginklų, papuošalų, manydami, kad mirusiems visa tai bus reikalinga.Iš akmens daugiausia iš titnago, jie gamino darbo įrankius ir ginklus.Šie ankstyvieji žmonės, buvo vadinami hominidais, labiau panašėjo į beždžiones.Pamažu jie išmoko gaminti specialius įrankius, pavyzdžiui, peilio ašmenis.Akmens amžiaus žmonės nuolat klajojo ieškodami medžioklės vietų, mažomis grupėmis gyvendavo stovyklose.Šalčiausiu metu dalis jų glaudėsi olose.Jie rinko vaisius, uogas, šaknis, medžiojo laukinius žvėris.Prasidėjus mezeolitui, daugelis didžiųjų gyvūnų rušių išnyko.Mezeolito žmonės buvo naujųjų laikų žmonės, kaip ir mes.Žvejybai bei elnių ir šernų medžioklei jie vartojo naujus aštriabriaunius įrankius.Maždaug prieš 5000 metų dalis neolito žmonių išmoko prijaukinti gyvūnus ir auginti juos.Jie ėmė verstis žemdirbyste. Lėtai slinko tamsūs, šalti, alkani žiemos vakarai užpustytose akmens amžiaus žmonių stovyklose.Bet žmonės nenuleido rankų, neprarado vilties.Kiekvienas darė, ką galėjo, kad apsisaugotų nuo bado, šalčio, pavojų, ir tos visų žmonių pastangos, kantrus darbas, sumanumas per ilgus šimtmečius keitė ir lengvino žmonijos gyvenimą.

Istorija  Referatai   (15,05 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Įvadas. Maisto priedai. Dažikliai. Natūralūs dažikliai. Sintetiniai dažikliai. Dirbtiniai saldikliai. Antioksidantai, konservantai. Kiti maisto priedai. Maisto priedų vartojimo tikslai. Plačiausiai vartojami maisto priedai. Maisto priedai E 200 – E 14228. Natūralūs maisto dažai. Sintetiniai maisto dažai. Dažniausiai aptinkami maisto priedai. Išvados. Literatūra.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (11 psl., 16,97 kB)

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)

Tyrimo duomenys. Statistinė analizė. Tikimybinių skirstinių charakteristikos. Tikimybiniai skirstiniai. Lognormalinis tikimybinis skirstinys. Geriausiai tikusio skirstinio aprašymas. Weibull‘o tikimybinis skirstinys. Gama tikimybinis skirstinys. Eksponentinis tikimybinis skirstinys.

Vadyba  Analizės   (28 psl., 1,05 MB)

Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas, kaip vystosi inovacijos, kokią neigiamą ar teigiamą įtaką tai turi Lietuvos ūkiui ir jo vystymuisi. Lietuvos ūkis ir jo struktūra yra neatsiejama šalies dalis, todėl yra labai svarbu skirti atitinkamą dėmesį ūkiui ir jo plėtrai.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 598,79 kB)

Lietuvoje daug upių ir upelių, vienos jų plačios, net iki pusės kilometro, kitos – siauresnės, o upeliukus ir peršokti galima. Nemažai sraunių upelių, kurių akmenuotose rėvose vanduo net putoja, kitos lėtai plukdo vandenis, jų dugne augantys meldai vos siūbuoja. Šaltinių, maitinamų Lietuvos upių vandens, lygis per metus mažai kinta. Tačiau kai kuriose upėse, stipriau palijus, vanduo liejasi iš krantų. Jis toks drumstas, kad ranką įkišus pirštų nematyti. Tai daugiausia Vidurio lygumos upės. Jos ir išteka dažniausiai ne iš šaltinių, o iš pelkių ir pelkučių. Tekėdami upeliai vis platėja. Į juos įteka vis daugiau intakų. Kartais ir be intakų upė platėja, nes į ją įsilieja dugniniai šaltiniai. Intakai būna kairieji ir dešinieji. Jeigu atsistosime upės pakrantėje ir žiūrėsime pasroviui, tai kairėje bus kairysis krantas, o įtekantys upeliai – kairieji, dešinėje – dešinieji. Nėris – Nevėžis – dešinieji Nemuno intakai, o Šešupė – kairysis. Išskiriame upės aukštupį, vidurupį ir žemupį. Žemupyje upės įtekėjimo vieta vadinama žiotimis. Didžiosios upės prieš įtekėdamos į jūras ar marias išsišakoja į keletą atšakų. Pavyzdžiui, Nemunas prieš įtekėdamas į Kuršių marias suskyla į 4 upes : Atmatą, Pakalnę, Skirvytę ir Giliją. Žemės plotas tarp tų atšakų vadinamas upės delta. Maži upeliai suteka į vis didesnius upokšnius, šie – į upes, o pastarosios į dideles upes, kurios įteka į jūrą. Upės savo intakais surenka vandenį iš tam tikro ploto, kuris vadinamas upės baseinu. Šešupės baseinui priklauso beveik visa Sūduva. Merkio baseinas apima beveik visą Dzūkiją. Nemuno baseinui priklauso beveik visa Lietuva. Todėl Nemunas pagrįstai vadinamas upių tėvu. Tik keletas šiaurinių ir ritinių upių – Venta, Mūša, Nemunėlis ir kažkurios kitos pabėgo iš Nemuno globos. Jos teka į kaimyninę Latviją, bet, kaip ir Nemunas, įteka į visų mūsų upių globėją – Baltijos jūrą. Priklausomai nuo to, kaip greitai upės teka, koks jų dugnas, kokia vandens temperatūra vasarą, jose auga nevienoda augalija ir gyvena įvairūs gyvūnai. 4. Požeminiai vandenys Dalis iškritusio vandens (lietaus) grioviais grioveliais nugarmėjo į upelius, upes, kita dalis vėl išgaravo ir virto debesimis. Nemažai jo susigėrė į dirvą ir vandens lašeliai nukeliavo tarp smiltelių gilyn. Jie skverbėsi vis giliau ir giliau, kol pasiekė nepralaidų vandeniui sluoksnį (dažniausiai molį).Tada nuožulnuma pamažu, skverbdamasis tarp smiltelių, nukeliavo žemyn, išsiveždamas į paviršių šaltinėliu. Šaltinis nugargėjo mažyčiu upokšniu. Keliaudamas žemės gelmėmis, lietaus lašelis atšalo, todėl šaltinio vanduo visą laiką šaltas. Jo temperatūra ištisus metus būna 6-8*C . Taigi vasarą šaltinio vanduo tikrai šaltas, o žiemą – „šiltas“. Juk tuo laiku upės ir upeliai būna užšalę ir juose dar gargantis vanduo būna apie 0*C temperatūros. Tik labai šaltiniuotų upelių vanduo neužšąla, bet apie juos pakalbėsime vėliau. Požemiais tekėdamas vanduo kartais patenka tarp dviejų molio sluoksnių, tada prasiveržęs šaltinėliu net kunkuliuoja. Žmonės tokius šaltinėlius versmėmis vadina. Jose vanduo nuolat kyla, vartydamas smilteles. Atrodo, kad tai verda smėlio sriuba. Netoli Druskininkų tokią versmę virtuve vadina. O kas atsitinka, kai lietaus ar ištirpusio sniego lašeliai, neradę molio sluoksnio, nukeliauja gilyn į žemės gelmes? Pakeliui ištirpina įvairias druskas ir kartu su jomis slūgso kažkur gelmėje. Miesto gyventojai dažniausiai geria vandenį iš žemės gelmių. Ten jis švaresnis, nes keliaudamas šimtus metrų, apsivalo. Tačiau dalis Šiaulių gyventojų geria labai geležingą vandenį. Matyt, ten keliaudamas vanduo ištirpdė geležies druskas. Mineraliniame vandenyje gausu įvairių druskų, o daugiausia – valgomosios druskos. Šiuo vandeniu gydyklose gydomos įvairios ligos. Tai jūrų vanduo, slūgsantis žemės gelmėse Druskininkų ir Birštono apylinkėse. Bet iš kur gali būti jūros Dzūkijoje? Prieš milijonus metų Lietuva buvo apsemta jūrų. Šis vanduo – tai buvusių jūrų reliktas. Netoli Likėnų, Biržų apylinkių požemiais, teka upeliai bei požeminiai ežerėliai telkšo. Virš tokio ežerėlio slūgso kieto gipso sluoksniai. Požeminiai vandenys po truputį tirpina gipsą, ežerėliai, upeliai platėja, didėja. Pagaliau gipso šlaitai neišlaiko, ir žemės sluoksnis užpila tokį ežerokšnį. Įgriuvos vietoje susidaro duburys su įvirtusiais medžiais, javų laukais ar net trobesiais. Dabar tie Biržų rajono plotai su įdubomis paskelbti geologiniu draustiniu. Tai įdomi vietovė – karstinis rajonas. Kai kur įdubose telkšo gilūs ežerėliai, kuriose net žuvys gyvena. Iš vieno ežerėlio į kitą žuvys gali perplaukti požeminiais upeliais. Beje, ištekantį šaltinių vandenį Lietuvoje žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių šaldytuvas. Požeminį vandenį geria kaimo gyventojai. Tai paviršinis požeminis vanduo, kuris patenka į šulinius. Kadaise juose buvo puikus 0eriamas vanduo. Dabar daugelyje vietovių gerti jis nelabai tinkamas. Šaltiniai būna gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upių pakraščius. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio, prasmegsi su visais batais iki kulkšnių. Kitur šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu. Tai vos kelių sieksnių ar net didelio dubens dydžio duburiai. Kartais duobutę iškasa žmonės, kad būtų lengviau vandens pasemti. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Iš dugno dažnai kyla iš požemių gelmės išneštas smėlis. Dažnai šaltinis prasiveržia iš stataus šlaito smagiu srauniu upeliu. Neretai jis būna ne vienas. Kartais ( Svyrių šaltiniuose prie Ventos – Dubysos kanalo) išsiveržia keletas galingų šaltinių. Svyrių šaltiniai saugomi kaip gamtos paminklas. 5. Didžiausios upės Nemunas – didžiausia Lietuvos upė. Jo ilgis – 1000 kilometrų. Neris daug trumpesnė – per 500 kilometrų. Neveltui dainose apdainuojamas Nemunas yra upių tėvas, o Neris – motina. Surinkęs beveik iš visos Lietuvos, Nemunas plukdo vandenį į Kuršių marias, o iš jų - į Baltiją. Žemupyje Nemunas platus, daugiau kaip pusės kilometro pločio. Aukštupys yra kaimyninėje Baltarusijoje. Nuo Druskininkų iki Kauno yra Nemuno vidurupis, o žemiau Kauno iki Kuršių marių – žemupys. Nemuno aukštupys priklauso seniausioms upėms, nes jis buvo dar ledynmečiu. Juo tekėjo ledyno vanduo. Nenuostabu, kad Nemune, Neryje ir Merkyje išliko seniausioji gyvūnija, kai kurios rūšys šiose upėse išliko dar iš poledynmečio laikų. Besiformuojantis Nemunas ledynas traukiantis įtekėjo į prieledynines Marias, sunešdamas ištisus smėlynus. Marioms ištekėjus, susidarė gražios Nemuno Birštono kilpos. Nemuno vidurupis – gražiausias. Graži srauni plati upė, gražus jos slėnis. Kadaise vidurupyje buvo skaidrus vanduo, kelios akmenuotos rėvos, pakraščiuose gausiai priaugę povandeninių augalų. Mūsų upės topo tokios nešvarios. Nešvariame, drumstame vandenyje daugybė ligas sukeliančių mikrobų. Ties Alytumi net Nemune maudytis draudžiama. Kadaise žmonės, plukdžiusiems rąstų sielius, siaubą keldavo prie Rumšiškių buvusios akmenuotos rėvos. Viena rėva buvo net „Velnio pirtimi“ vadinama, nes daug siekių plukdytojų toje vietoje išsimaudė. Dabar tų rėvų nebėra. Buvusių Rumšiškių vietoje – Kauno marių gelmė. Rėvos paskendusios. Užtvenkus Nemuną, nuo Kauno iki Prienų susidarė didžiulės marios. Jose vanduo beveik stovintis. Nemuno žemupyje žemiau Kauno daug sąnašynų. Nemune beveik nėra rėvų, tačiau yra smėlio salelių. Po kiekvieno potvynio jos tai padidėja, tai sumažėja ar visai išnyksta. Šių salelių geltonas smėliukas. Dabar Nemunas labai užterštas, tačiau ten, kur Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Labai teršia Tilžės gamyklos. Nors, beje, ir Kaunas visus savo nešvarumus pila į Nemuną. Nenuostabu, kad Nemuno žemupyje labai sumažėjo žuvų. Jau kiek kartų į Nemuną ar Nėrį „netyčia“ patenka tonos naftos produktų, nuodų. Tikimės, kad po kiek laiko Nemuno ir Neries vandenys taps švarūs, bet išnykusios rūšys niekados nebegrįš. Tūkstantmečius išgyvenusią šiose upėse gyvūniją žmogus sugebėjo išnaikinti per palyginti labai trumpą laiką. 6. Ežerai Ledynams pasitraukus, Lietuvoje mirgėte mirgėjo ežerų ir ežerėlių. Dabar daugelis iš jų išnykę. Jų vietoje pelkės, pievos ar slūgso duburys, kurio dirvoje galima rasti kriauklyčių, ežero praeities liudininkų. Lietuvoje dar yra apie 2000 ežerų, kurių plotas didesnis kaip 1 hektaras. Didieji Lietuvos ežerai užima tūkstančius hektarų. Didžiausias iš jų – Drūkšių ežeras, kurio plotas 4500 hektarų. Šio ežero vanduo šaldo Ignalinos atominės elektrinės agregatus. Dėl to vanduo įšyla ir net žiemą dideli plotai neužšąla. Jame žuvo daugelis šaltamėgių tolimojo arktinio laikotarpio reliktinių gyvūnų. Lietuvos ežerai formavosi gana įvairiai. Vienus išslėgė ledyno šakos. Kaip gražiai vienas šalia kito išsidėstė trys dideli Sūduvos ežerai : Dusia, Metelys ir Ofelija. Jos išslėgė nuo ledyno atsiskyrusios trys šakos. Dusia iš jų didžiausias ir giliausias. Dar ir dabar jo vandenyse gyvena senoviniai poledynmečio gyvūnai. Netoli šių ežerų yra Žuvinto ežeras. Šliauždamas ledynas sustūmė kalvą – gūbrį, kuris užtvenkė upeliams kelią. Didžiulį plotą užliejo vanduo. Didelė šio negilaus ežero dalis užpelkėjo. Ir išlikęs Žuvintas dar įspūdingas. Visas užaugęs plačiais meldynais, nendrynais. Juose [peri daugybė vandens paukščių. Čia įkurtas pirmasis Lietuvos rezervatas. Labai savotiški siauri ilgi Asvejos ir Aiseto ežerai Molėtų rajone. Ištisus kilometrus jais plaukti lyg kokia plačia upe. Tik vanduo čia stovintis, kaip ir kituose ežeruose. Manoma, kad jie aukštai sruvo tirpstančio ledyno vandenys. Vandens srautai ir išplovė tokias ilgas griovas ledyno pakraštyje. O gal jie susidarė ledyno plyšyje, kur stipri vandens srovė išplovė siaurą gilų duburį išilgai plyšio? Tokiame ežere nemokančiam plaukti maudytis neverta, nes čia nuo pat kranto staigiai gylėja. Žaliųjų ežerų grupei priklauso ir giliausias Lietuvos Tauragno ežeras. Dzūkijoje, Varėnos rajone yra keletas labai įdomių ežerų. Jie apvalūs, palaipsniui gylėjantys, lyg dubenėliai. Tai Lavyso, Glėbo ežerai. Toks ir Druskininkų Mergelių akių ežeras. Kiekvienas Lietuvos ežeras vis kitoks. Vienas gilus skaidrus, kitas seklus, platus, bet drumstas. Vieno vanduo rusvas, rūgštokas, kito net melsvas, bespalvis. Nevienodi augalai juose auga, skirtingos žuvys gyvena. Tokius ežerų tipus lemia pagrindinės juose gyvenančios žuvys, o tiksliau, sąlygos, nuo kurių priklauso vienų ar kitų žuvų išplitimas. Susipažinkime su kai kuriais Lietuvai būdingais ežerais. 7. Pelkių ežeras Dideles aukštapelkės viduryje telkšo gūdus ežerėlis. Aplink jį liumpsi, žolių ir samanų pluta. Atrodo, kad žengus žingsnį prasivers akivaras ir įtrauks į rudą burbuliuojančią gelmę. Pelkių ežero dugno nematyti. Jo vanduo atrodo juodas lyg derva, nes dugne sluoksnis durpėto dumblo. Žmonės neretai tokius ežerus vadina bedugniais, nes negali ežero gelmės išmatuoti. Smeigi ilgą kartį, o ji vis sminga ir sminga į skystą dumblą. Labai giliai yra tikras dugnas, net smėlėtas. Tai tikrasis poledynmečio ežero dugnas. Ežerui uždurpėtus, užpelkėjus liko tik jo „akis“ – mažas ežerėlis. Jame dažnai negali augti jokie stambesni augalai, nabent vandens lelijos. Jeigu žiūrėsime į ežere nuskendusį baltą popieriaus lapą, tai jis atrodys rudas, nes rudas yra ežere vanduo. Pasėmus ežero vandens, jis atrodys gelsvas. Tai todėl, kad vanduo į ežerą suplūsta iš aplinkinio durpyno. Durpyno vanduo rudas nuo durpių. Dar viena šio ežero savybė – jis minkštas, neturintis kalkių priemaišų. Vanduo, kurį mes geriame, yra kietas su kalkių priemaišomis. Šulinių vandenyje visada būna nedidelis kiekis ištirpusių kalkių. Požeminiai vandenys tirpina kalkes iš dirvos. Kalkių yra daugumos mūsų ežerų vandenyje. Pelkių ežero durpingas storas dumblo sluoksnis neleidžia vandeniui išplauti kalkių iš smėlio dugno. Supančiame ežerą durpyne kalkių taip pat nėra. Tai, kad pelkių ežero vanduo rūgštus, kad jame nėra kalkių ir kitų ir dirvos išplaunamų medžiagų, svarbu kiek augalams, tiek gyvūnams. Taip ir pelkių ežero augaliukai skursta, negaudami maisto medžiagų. Skurdi ir drungna, ir vandens augalija, todėl negausu ir ja mintančių gyvūnėlių. Šis mažas ežerėlis. Praeis kiek laiko, ir jis išnyks, nes kasmet susikaupia vis daugiau ir daugiau dumblo. Seklieji ežerai Tokių ežerų Lietuvoje šimtai. Maži lyg tvenkinukai, ar platūs, bet seklūs, įsiterpę miškų tankumyne ar plytintys plačiuose slėniuose, tarp pievų ir dirbamų laukų. Jie labai įvairūs. Vieni jų yra pelkių pakraščiuose, dumblėti, kiti – smėlėtu dugnu, vandens augalijos plačia juosta apsukti. Žuvinto ežere yra daug plūduriuojančių salų. Jos sudarytasis meldų ir kitų augalų persipynusių šaknų, sutvirtintų vešlių paparčių šaknelių gijomis. Tai – plovos. Jas vejas kartais nuplukdo iš vienos ežero dalies į kitą. Nuplukdyta plova gali priaugti prie pakrantės ar kitos nejudrios plovos. Seklių ežerų vanduo vasarą įšyla. Ir pakrantėse, ir gylesniuose sluoksniuose labai daug augalų. Rudenį dauguma augalų pradeda apmirti. Jie nusileidžia į dugną ir pradeda pūti. Pūdami augalai iš vandens paima daug deguonies. Rudenį šaltame ežero vandenyje jo pakanka. Šaltų vėjų genamos bangos mažyčiais burbuliukais praskleidžia orą vandenyje. Jame ištirpsta deguonis. Žiemą ežerą dengia storas ledas arba dar ir storas sniego sluoksnis, labai aptemdantis ežerą. Dar likę žali povandeniniai augalai nuolatinėje tamsoje ne tik neišskiria deguonies, bet dar ir patys kvėpuodami šiek tiek jos vartoja. Tada kai kuriuose ežeruose deguonies labai sumažėja ir jo nebeužtenka žuvims. Žuvys pradeda dusti. Tokiame ežere iškirtus eketę, žuvys iš visų pusių susirenka pakvėpuoti oru. Jos tiesiog kiša snukučius iš vandens. Tada ir reikalinga žmogaus pagalba. Nuo ežero pakraščių nuvalomas sniegas, kad šviesa pasiektų povandeninius augalus, arba kompresoriais po vandeniu pučiamas oras. Taip kartą buvo išgelbėtos žuvys dideliame Rėkyvos ežere prie Šiaulių. Gilieji (giliausi) ežerai Gilieji ežerai karstiniais dar vadinami. Paprastai jie būna apie 8-15 m. gylio. Jų plotas užima šimtus hektarų. Tokiuose ežeruose bangos nuolat skalauja krantus, todėl pakrantės dažniausiai smėlėtos. Smėlyje įsitvirtina tik nedaugelis augalų: nendrės ar meldai. Šių augalų sąžalynai sudaro neplačias juostas su pertrūkiais. Pakrantėse augančių alksninių šaknys mirksta vandenyje. Šių ežerų sekli zona neplati ir už jos prasideda gelmė. Giliuose ežeruose niekada nedūsta žuvys, nes vandenyje ir žiemą, ir vasarą deguonies pakanka. Čia vandens sluoksnis storas, o augalų palyginti gerokai mažiau negu sekliuose ežeruose. Žiemą pūdami jie nedaug sunaudoja deguonies. Giliausieji ežerai vadinami dar ir seliaviniais, nes juose gyvena išlikusios poledynmečio žuvys – seliavos. Tai patys didžiausi, giliausi ir skaidriausi ežerai. Jų Lietuvoje yra Aukštaitijos Nacionaliniame Parke. Tai turistų pamėgti Lūšių, Dringio ežerai. Toks yra ir didžiausias Drūkšių ežeras. Netoli Utenos yra giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60 m. gylio). Šie ežerai dažniausiai staigiai gilėja. Jų pakraščių juosta siaura, visai be pakrančių augalų auga tik retos skurdžios nendrės. Pakraščiai paprastai smėlėti. Tokiuose stačiuose povandeniniuose šlaituose, povandeninių augalų negausu, taigi jie pūdami nepatręšia ežero vandens. Vidurvasarį ir giliausių ežerų paviršinis vanduo įšyla taip, kad galima maudytis, tačiau gelmėje lieka toks šaltas, koks kituose ežeruose būna tik vėlyvą rudenį 4-6 *C temperatūros. Šaltame vandenyje daugiau deguonies, todėl čia galėjo išlikti šios gležnos žuvys ir kiti gyvūnai.

Geografija  Referatai   (14,74 kB)

Yra žinomos dvi dauginimosi formos: lytinis ir nelytinis dauginimasis. Nelytinis dauginimasis. Vykstant nelytiniam dauginimuisi dalyvauja tik viena motininė būtybė, kuri dalijasi, pumpuruojasi arba išaugina sporas. Nelytinis dauginimasis paplitęs augalų tarpe ir žymiai rečiau sutinkamas gyvūnų gyvenime. Dauginantis nelytiniu būdu susiformuoja dvi ar daugiau dukterinių būtybių, kurių paveldimosios savybės panašios į motininės būtybės. Nelytiniu būdu dauginasi bakterijos ir melsvadumbliai. Jų kūnas dalijasi pusiau ir susidaro du atskiri savarankiški organizmai. Dalydamiesi į dvi ar daugiau dalių dauginasi pirmuonys (amebos, euglenos), vienaląsčiai žalieji dumbliai. Pumpuruodamiesi dalijasi mieliniai organizmai, hidros, hidroidiniai ir koraliniai polipai ir kt. bestuburiai. Ant motininio kūno atsiranda pumpurėlis, kuris auga. Atsiskyręs nuo motininio kūno jis tampa savarankišku organizmu. Daugelio rūšių plokščiosios kirmėlės, jūros žvaigždės gali dalintis į kelias dalis, kiekviena iš šių dalių ataugina trūkstamus organus ir virsta savarankišku organizmu. Dauguma augalų dauginasi nelytiniu būdu, sporomis - haploidinėmis ląstelėmis, padengtomis standžiu apvalkalėliu ir atspariomis nepalankioms gyvenimo sąlygoms. Sporas daugiausia augina sausumos augalai. Dumbliai ir kai kurie vandenyje augantys augalai dauginasi zoosporomis, turinčiomis žiuželius ir galinčiomis judėti vandenyje. Sausumos augalų sporos negali judėti, ir jas išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai. Viena iš dažniausiai sutinkamų augalų nelytinio dauginimosi formų yra vegetatyvinis dauginimasis. Daugelis medžių ir krūmų dauginasi atlankomis (vynuogės, serbentai), ūsais (žemuogės, braškės), šaknų atžalomis (daugelis žolių, lapuočiai ir spygliuočiai medžiai), ataugomis (nuo medžių, šakų ar kelmų), svogūnais (tulpės, narcizai), stiebagumbiais (bulvės), šakniastiebiais (mėtos), auginiais (medžiai, krūmai), lapais (begonijos). Vaismedžiai dauginami skiepijimu. Augalai, kurie dauginasi vegetatyviniu būdu, paveldi motininio augalo požymius. Ši savybė taikoma žemės ūkyje, siekiant greitai gauti gausų derlių (pvz. bulvių) ir išsaugoti vertingas kultūrinių augalų veisles. Vegetatyvinis dauginimasis taikomas sodininkystėje, daržininkystėje, gėlininkystėje ir kt. Lytinis dauginimasis. Augalams ir gyvūnams dauginantis lytiniu būdu, turi dalyvauti dvi būtybės: vyriškoji ir moteriškoji. Įvairių rūšių bestuburių ir stuburinių lytinės ląstelės skiriasi dydžiu ir forma. Moteriškos būtybės lytiniuose organuose susidaro kiaušialąstės arba kiaušinėliai, vyriškosios būtybės - spermiai arba spermatozoidai. Moteriškoji ir vyriškoji gameta susilieja, ir susidaro zigota, kurioje pradeda vystytis naujas organizmas. Kiaušialąstės dažniausiai būna apskritos, jų citoplazmoje - trynys, kuriame sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Kiaušialąstės yra nejudrios. Daugumos stuburinių kiaušinėliai yra maži. Žuvų, varliagyvių, roplių ir paukščių kiaušinėliai dideli, juose yra daug trynio. Vyriškosios lytinės ląstelės - spermatozoidai yra daug mažesni už kiaušinėlius. Jie yra judrūs. Spermatozoidas turi galvutę, kurioje yra branduolys, kaklelį, uodegėlę, ji padeda spermatozoidui judėti. Lytiniu būdu dauginasi dauguma stuburinių gyvūnų. Tačiau stuburinių gyvūnų lytinis dauginimasis daugybe aspektų skiriasi. Stuburinių evoliucijoje galime pastebėti jų laipsnišką prisitaikymą gyventi sausumoje. Vienas iš svarbiausių sunkumų, kurį būtina nugalėti, pereinant iš vandens į sausumą buvo dauginimasis. Dauguma žuvų savo gametas išleidžia tiesiai į vandenį, jų apsivaisinimas - išorinis. Daugumai rūšių būdinga lervos stadija, rūpinimasis palikuonimis - retas reiškinys. Varliagyvių gyvenime yra daugybė pavyzdžių, kaip jie prisitaikė gyventi sausumoje, tačiau tik nedaugelis jų susijęs su dauginimusi. Kad varliagyviai galėtų daugintis, jei turi sugrįžti į vandenį, ir ankstyvosios jų vystymosi stadijos taip pat praeina vandenyje. Ropliai yra pirmieji stuburiniai, kurie pilnai dauginasi ir vystosi sausumoje. Aišku, kad sausumoje negalima “išmėtyti” gametų į supančią aplinką. Todėl pirmoji būtina sąlyga perėjimo gyventi į sausumą buvo vyriškų lytinių ląstelių patekimas į patelės kūną, t.y. vidinis apsivaisinimas. Būtent toks apsivaisinimas būdingas ropliams, paukščiams, žinduoliams.Vykstant vidiniam apsivaisinimui gametų susiliejimo tikimybė išaugo, todėl jų skaičius sumažėjo. Daugumos augalų gyvenime pastebima lytinė ir nelytinė kartų kaita. Ji būdinga samanoms, paparčiams, pataisams, asiūkliams. Viena iš šio proceso priežasčių yra organizmų nesugebėjimas judėti, ir todėl sumažėja tikimybė susilieti gametoms, todėl daugelis augalų dauginasi nelytiniu būdu. Visiems sausumos augalams ir kai kuriems dumbliams būdingas lytinis dauginimasis. Kad samanos ir sporiniai induočiai galėtų apsivaisinti būtinas vanduo, nes spermatozoidai žiuželių pagalba turi susirasti kiaušialąstę ir veikiami specialių cheminių dirgiklių ją apvaisinti. Tačiau evoliucijos procese kai kurie augalai užėmė sausumos plotus, kurie yra toli nuo vandens. Dėl to keitėsi lytinio dauginimosi būdas. Gametofitai (lytinė karta) redukavosi, prisitaikė gyventi sporofito kūne (nelytinė karta) ir maitintis jo pagamintu maistu. Mikrosporos virto žiedadulkėmis. Jos, patekusios ant sėslaus, suaugusio su sporofitu, redukuoto gametofito, dygo, dulkiadaigyje formavosi vyriškos lytinės gametos, kurios sporofite apvaisindavo kiaušialąstę. Taip atsirado sėklos. Sausumos augalai perėjo iš dauginimosi sporomis į dauginimąsi sėklomis. Sausumos augalų vyriškos lytinės ląstelės vadinamos spermiais. Spermiai yra plikos, be žiuželių ląstelės. Spermius turi plikasėkliai ir gaubtasėkliai. Tokiu būdu yra garantuojamas palikuonių aprūpinimas maistu ir apsauga, taip pat paplitimas. Lytinis dauginimasis pranašesnis už nelytinį dauginimąsi tuo, kad sudaro galimybę atsirasti įvairioms abiejų tėvų paveldimųjų požymių kombinacijoms. Todėl palikuonys gali būti gyvybingesni už abu savo tėvus.

Biologija  Konspektai   (7,35 kB)

Gemalo vystymasis. Apvaisintas kiaušinėlis - zigota - kelis kartus greitai dalijasi mitozės būdu. Šis dalijimasis vadinamas skilimu, kuris kartu su kitomis aktyviosiomis daugialąsčio gemalo stadijomis vadinasi embrioniniu vystymosi periodu. Galima panagrinėti iešmutį. Zigota iš pradžių dalijasi į dvi vienodo dydžio ląsteles - blastomeras. Paskui kiekviena blastomera dalijasi išilgai ir susidaro 4 ląstelės. Kitas dalijimasis vyksta skersai, tuomet susiformuoja 8 ląstelės. Toliau ląstelė dalijasi čia skersai, čia išilgai ir suisdaro 16, 32, 64, 128 ir t.t. ląstelių (blastomerų). Nedaug trynio turintis iešmučio kiaušinėlis dalijasi visas. Kitų gyvūnų (paukščių, žuvų) kiaušinėliai turi daug trynio ir dalijasi tik citoplazmos diskas su branduoliu, o pats trynys neskyla. Dalijantis skilimo būdu, vienas po kito sekantys dalijimaisi vyksta greitai. Blastomeros neauga, daugėjant ląstelių, jos mažėja. Skilimo dėka susidaro rutulio formos gemalas, kurio viduje tuščia ertmė - blastulė. Blastulės sienelių ląstelės yra išsidėsčiusios vienu sluoksniu. Susiformavus blastulei, baigiasi skilimo periodas. Prasideda kitas periodas - vystymosi, kurio metu ląstelės toliau dalijasi, sudaro antrąjį, vidinį ląstelių sluoksnį. Gemalas tampa dvisluoksniu. Ši dvisluoksnė vystymosi stadija vadinama gastrule. Išorinis gastrulės ląstelių sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis - entoderma. Įlinkusioje entodermos apgaubtoje ertmėje išsidėsto pirminis žarnynas. Ertmė atsiveria į išorę, anga - pirminė burna. Ektoderma ir entoderma vadinamos gemaliniais lapeliais. Gastrulės vystymosi pabaigoje pradeda vystytis trečiasis gemalinis lapelis - mezoderma. Atsiranda chorda, susiformuoja žarnynas ir išsivysto centrinė nervų sistema. Priešais pirminės burnos angą esančios ektodermos ląstelės pradeda sparčiai dalytis, ir iš jų susiformuoja nervinė plokštelė, kuri driekiasi išilgai gemalo jo nugaros pusėje. Nervų plokštelės kraštuose atsiranda į viršų nukrypusios raukšlės, o centrinė jos dalis nusileidžia žemyn, sudarydama nervų latakėlį. Jis gilėja, viršutiniai jo kraštai susiglaudžia ir jis virsta po ektoderma esančiu nerviniu vamzdeliu - centrinės nervų sistemos užuomazga. Nuo pat nervinio vamzdelio vystymosi pradžios jo priekinis galas būna platesnis ir iš jo sekančiuose etapuose išsivysto galvos smegenys. Priekinėje basivystančių smegenų dalyje, jos šonuose atsiranda dvi taurių formos akių užuomazgos. Priekinėje gemalo dalyje, įlinkus ektodermai - klausos bei uoslės organų užuomazgos. Susidaro organizmo išorinė danga. Nugaros pusėje iš prigludusios prie nervinio vamzdelio gemalinio sluoksnio dalies, apribotos pirminio žarnyno entodermos, susidaro dviejų krislelių formos mezodermos užuomazgos, kurios atsiskiria nuo pirminio žarnyno ir virsta kūno ertme. Tarp mezodermos kairiosios ir dešiniosios užuomazgų atsiranda einanti per visą gemalą chordos užuomazga, kuri glūdi tarp žarnyno ir nervinio vamzdelio. Atsiskyrus mezodermai ir chordai, iš likusios entodermos susidaro žarnynas ir su juo susiję organai. Vykstant šiems procesams, pakinta gemalo išvaizda: jis pailgėja, išryškėja galvos ir liemens dalys, atsiranda burnos ir užpakalinė angos, išsivysto skrandis iš žarnyno vamzdelio sienelių išaugų, plaučiai, kepenys ir kt. virškinimo sistemos organai. Priekinės kūno dalies šonuose, kur susiduria entoderma su ektoderma, susidaro žiaunų plyšiai (iešmučio ir žuvų jie išlieka visą gyvenimą, o sausumos stuburinių užauga audiniai). Plaučių vystymasis susijęs su priekine žarna: jie išauga iš žarnyno išaugų. Mezoderma sudaro didelę besivystančio gemalo masės dalį. Iš jos formuojasi raumenys, griaučių kremzliniai ir kauliniai elementai, kraujotakos ir šalinimo sistema, lyties organai. Gyvūnų gemalas vystosi kaip vieningas organizmas, kurio visos ląstelės, audiniai ir organai glaudžiai sąveikauja. Poembrioninis vystymasis. Jis prasideda, kai organizmas išeina iš kiaušinėlio apvalkalėlių, o žinduolių - gemalo, kuris vystosi motinos orgnizme, gimimo momento. Šis vystymosi periodas gali būti tiesioginis, kai organizmas gimsta panašus į suaugusį, ir netiesioginis, kai gemalas tampa lerva, kuri kuri nuo suaugusio organizmo skiriasi daugeliu išorės ir vidaus sandaros požymių, maitinimosi būdu, judėjimu ir t.t. Tiesioginis vystymasis vyksta daugelio bestuburių ir stuburinių gyvūnų organizmuose (organizmai iškart po gimimo ima augti ir bręsti). Netiesioginis būdingas duobagyviams, plokščiosioms kirmėlės, vėžiagyviams, vabzdžiams ir daugeliui kitų. Pavyzdžiui, iš varlės ikrelio išsirita lerva - buožgalvis. Jo sandara paprastesnė nei suaugusio organizmo. Jis panašus į žuvytę su uodega, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis. Kiek vėliau išsivysto vidinės žiaunos. Buožgalvis turi vieną kraujo apytakos ratą, dviejų skyrių širdį, matyti šoninė linija. Vėliau išsivysto užpakalinės, priekinės kojos, vystosi plaučiai, trumpėja uodega ir buožgalvis tampa varlyte. Visas bet kurios ontogenezės stadijas veikia aplinka, t.y. daugelis natūraliųjų veiksnių - temperatūra, šviesa, druskų, dujų kiekis aplinkoje, maisto medžiagos. Žmogaus vaisiaus vystymuisi ypač lemtingi 3 pirmieji mėnesiai. Gyvybė būna itin trapi, labiausiai jautri neigiamam poveikiui. Motina nėštumo metu turi vengti vaistų, narkotikų, alkoholio, rūkymo. Žalingi rentgeno spinduliai. Pavojingi virusai, ypač raudoniukės. Šis virusas 90% atvejų sukelia įvairius apsigimimus. Ypač žalingas alkoholis ir rūkymas. Jis kenkia visoms organizmo sistemoms. Nepageidautini įvairūs teršalai, trąšos, toksinės medžiagos - tai skatina įvairius organizmų išsigimimus, mutacijas. Organizmų gyvenamoji aplinka - tai gamtos dalis, kurioje organizmai gyvena jos veikiami ir veikdami ją. Gyvūnai yra paplitę tiek atmosferoje, tiek litosferoje, tiek hidrosferoje. Jų nėra aukščiau 18 km (virš ozono sluoksnio), užterštuose telkiniuose (Juodojoje jūroje nėra gyvybės žemiau 200 m, nes ten daug sieros vandenilio). Aplinkos veiksniai - sąlygos, veikiančios organizmą. Jie netiesiogiai ir tiesiogiai veikia organizmą, populiaciją, gamtinę bendriją, jų būsenas ir savybes. Šie veiksniai dažnai yra vadinami ekologiniais veiksniais. Jie skirstomi į 3 grupes: 1) Abiotiniai veiksniai - visi negyvosios gamtos komponentai, taip pat aplinkos, vandens, oro ir dirvožemio sudėtis. Svarbi šių veiksnių ypatybė ta, kad jie dėsningai kinta ne tik per metus ar per parą, bet ir priklausomai nuo geografinės zonos. Todėl ir prisitaikymai prie jų yra zoninio ir sezoninio pobūdžio. 2) Biotiniai veiksniai - populiacijos individų, taip pat gamtinių bendrijų populiacijų sąveika. Tarp įvairių organizmų susikolstė įvairūs ryšiai ir santykiai. Svarbiausi iš jų - mitybos ryšiai. Santykiai gali būti grobuoniški, parazitiniai (kai parazitas išnaudoja šeimininką). Taip pat būna ir naudingų santykių, kai vienų organizmų veikla padeda išlikti kitiems. 3) Antropogeninis veiksnys - įvairiapusė žmogaus veikla, kuri keičia gamtą - visų organizmų gyvenamąją aplinką, arba turi tiesioginę įtaką jų gyvenimui. Organizmai natūraliosios atrankos būdu prisitaiko prie visų šių veiksnių. Optimali kurio nors veiksnio reikšmė kiekvienai rūšiai yra nevienoda. Pagal veiksnio palankumą rūšis galima suskirstyti į mėgstančias šilumą ir šaltį, drėgmę ir sausrą, prisitaikiusias prie didelio bei mažo vandens druskingumo ir kt. Taip pat apribojantys veiksniai - tai veiksniai, peržengę minimumo ir maksimumo ribas.

Biologija  Konspektai   (7,46 kB)

- Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži! Jo "mamanka" buvo išties per graži. Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama. It iš cirko išleistas į gatvę pajacas. Iš po sutrauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo. Priešais gatve praėjo senas rabinas, kažką murmėdamas ir savo nereikalingai staigiu šnabždesiu išgąsdindamas vaiką.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8,55 kB)

Pakenkimus sukelia teršalų emisijos; jos sustiprėja saulėtais metais, jei kenkia sausa depozicija. Kenkėjai (grybai, kinivarpos, tipografai) naudojasi medžio susilpnėjimu. Kenksmingos medžiagos nusėda daugiausia ant lapų ar spyglių arba ant dirvos ir šaknų. Primine lapų ir spyglių pakenkimo priežastimi laikomas ozono arba rūgštis sudarančių oksidų SO2 ir NO poveikis.

Biologija  Rašiniai   (2,95 kB)

Prie Lietuvos žinduolių priskiriama per 70 rūšių gyvūnų. Jų daugėja ne taip sparčiai kaip paukščių. Rūšių kiekį gausina ne tik užklydę ar dirbtinai įkurdinti gyvūnai. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje rasti, matyt, čia visada gyvenę, bet neapibūdinti 2 rūšių graužikai: pelėnas dvynys ir mažoji miškinė pelė. Per paskutinį šimtmetį daugelis žinduolių rūšių patyrė ypatingus išbandymus – jų tai gausėjo, tai vėl mažėjo, kai kurie atsidūrė ties išnykimo riba, ne kartą teko imtis priemonių netgi gausioms populiacijoms apsaugoti.

Biologija  Referatai   (7,51 kB)

Dinozaurai (lot. Dinosauria, "baisus roplys") - senovinių roplių grupė, atsiradusi prieš 200 mln. metų ir vyravusi sausumoje daugiau kaip 100 mln. metų. Išsivystė iš archozaurų (Archosauria). Prieš 65 mln. metų didžioji dauguma dinozaurų rūšių išnyko. Dinozaurai buvo tiek augalėdžiai, tiek plėšrūs. Turėjo labai mažas galvos smegenis.

Biologija  Namų darbai   (7,3 kB)

Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka. Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90.

Biologija  Testai   (3,75 kB)

1. Kur gyvena azotą fiksuojančios bakterijos? A Ant kai kurių augalų šaknų. B Galvijų žarnyne. C Žmogaus kvėpavimo takuose. D Žmogaus žarnyne. 2. Yra skruzdėlių, kurios susmulkina medžių lapus ir ant jų įveisia grybų plantacijas. Skruzdėlės parūpina grybams maisto ir pačios minta tais grybais. Tokie grybų santykiai vadinami: A konkurencija;

Biologija  Testai   (3,75 kB)

Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Visi jie 10–14 cm ilgio, patinėlis ant nugaros ir uodegos turi po skiauterę, kuri per nerštą padidėja. Patelės ant uodegos irgi turi skiauterę, tik mažesnę.

Biologija  Analizės   (7,05 kB)

Šiame šimtmetyje Lietuvoje gyvūnijos pažinimu ir tyrimais buvo rūpinamasi labiau nei praktine apsauga. Kita vertus, nepažinus ir neištyrus gamtinės aplinkos, neįmanoma vykdyti praktinės biologinės įvairovės apsaugos. Anksčiau šalies faunos tyrimais užsiiminėjo tik mokslinės institucijos ir mokymo įstaigos. Vėliau saugomų bei vertingų gamtinių teritorijų nuoseklius tyrimus ėmė vykdyti vis daugiau suinteresuotų, gamtosaugą propaguojančių įstaigų, visuomeninių draugijų ir net pavienių asmenų.

Kita  Kursiniai darbai   (20,59 kB)

Po audros sakoma: kvėpuokite ozonu – tai sveika. Bet kai didelius miestus užklumpa karštis, ekologai su nerimu seka, kaip ore auga to paties ozono koncentracija ir perspėja – geriau neikite iš namų. Ir tai dar ne visi fokusai, kuriuos gali iškrėsti dujos su chemine formule O3. Iš ties magijos savybes šiose dujose aptiko medikai ir kosmetologai. Žinoma, kad planetoje ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius ir kartu sugerdamas žemės ultravioletinį spinduliavimą.

Kita  Referatai   (16,71 kB)

Rūgštūs lietūs. Neutralaus vandens pH yra 7 pH nurodo medžiagos rūgštingumą ar šarmiškumą ir svyruoja nuo 0 iki 14. „Švarus“ lietus yra natūraliai šiek tiek rūgštus, jo pH yra apie 5,6, kadangi vanduo ore reaguoja su anglies dioksidu ir sudaro angliarūgštę. Lietus laikomas rūgščiu tuomet, kai jo pH mažesnis nei 5 (tai reiškia, kad jis yra beveik 10 kartų rūgštesnis nei „švarus“ lietus).

Kita  Namų darbai   (3,9 kB)

Rūgštūs lietūs ir jo pasekmės. Per pastaruosius dešimtmečius didžiule ekologine problema tapo rūgštūs krituliai, susidarantys iš nuolat į atmosferą patenkančių sieros ir azoto junginių, kurių didžiausią dalį sudaro organinio kuro degimo metu susidarantys sieros ir azoto oksidai.

Kita  Namų darbai   (13,38 kB)

Rezervatai: saugome ne nuo žmonių, bet žmonėms. Pokalbis su Kamanų valstybinio rezervato direktorium Irmantu Jašinsku. Paklausinėjus įvairių žmonių, kas, jų akimis, Lietuvos miškuose svarbiausia, gausime vis skirtingus atsakymus. Vieniems – išauginama mediena ar kitos greitai apčiuopiamą naudą galinčios duoti vertybės, kitiems – estetinė vertė, kraštovaizdis, atliekamos apsauginės ar oro gryninimo funkcijos.

Kita  Konspektai   (5,58 kB)

VU 1 kursas, 1 semestras. Armalio paskaitų aplinkosaugos konspektas. Tai žmogaus santykis su aplinka( gamtą teršia vartotojas, o ne chemikas).Kaip taikiai sugyvent su aplinka („Common sense not so common“). EPA- teisingai informuoti. Teisingus sprendimus priima politikai. Žmonės įkvepia įvairias dujas, visas maistas oksiduojamas, kai kas iškvepiama( pvz.CO du, CH keturi). Dozė- sukauptas medžiagos kiekis per laiko vienetą.Norma- leidžiama koncentracija, kuri nedaro žalos žmogui.

Kita  Konspektai   (25,35 kB)

Darbas parašytas III kurso, Istorijos fakulteto medievistikos fakulteto studentės Eglės Vertelytės, turbūt aktualus tik besidomintiems viduramžiais. Darbas gavo 10 - vienintelė pastaba, išvadų trūkumas.

Istorija  Analizės   (6,43 kB)

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petrui I valdant, įsteigtos “laivinės girios” , skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai.

Geografija  Referatai   (5 psl., 14,74 kB)

Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale “Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išverstas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (1 psl., 4,67 kB)

Nei vienoje visuomenėje nerasime jos narių elgesio taisyklių kodekso. Tokiame kodekse turėtų atsispindėti visos, toje visuomenėje egzistuojančios moralinės ir etinės normos. Dėja to padaryti neįmanoma, todėl bandoma įtvirtinti bent dalies visuomenės narių, dažniausiai priskiriamų tam tikrai profesijai, elgesio normas. Tokių kodeksų sudaymas turėtų apsaugoti likusios visuomenės narių dalies interesus. Kuo reikšmingesnės užimamos pareigos, tuo labiau juntamos netinkamo elgesio pasekmės. Valdžios atstovų, policijos pareigūnų, valstybės tanautojų bei kitų valdžios institucijų darbuotojų etikos pažeidimai tiesiogiai/netiesiogiai juntami visiems šalies gyventojams. Esant korumpuotai visuomenei, tokių kodeksų, taisyklių nebuvimas ir jokių sankcijų netaikymas suteikia darbuotojams teisę elgtis visiškai laisvai ir siekti savų interesų. Tokiu asmenys, tarnaujantys visuomenės interesams veikia korupuotai, kaip ir pati visuomenė. Darbas rašytas 2006 m.

Politologija  Namų darbai   (12 psl., 43,17 kB)

Skaidrės apie Portugaliją.

Geografija  Pateiktys   (3 psl., 462,64 kB)