optikos paslaugos slapto pirkejo tyrimai ir daug visko

Sociologija  Kursiniai darbai   (50 psl., 166,21 kB)

PAGRINDINIAI JŪRŲ TRANSPORTO KELIAI IR LAIVYBOS REGIONAI. BENDRIEJI LINIJINĖS LAIVYBOS MARŠRUTAI

Vadyba  Referatai   (13 psl., 25,87 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Gipso kartono plokštė - gipso sluoksnis tarp kartono lapų. Plačiai išpopuliarėjęs gipso kartonas - viena ekologiškiausių statybinių medžiagų, o dėl prieinamos kainos ir geros kokybės laikomas kone pagrindine vidaus apdailos darbų medžiaga. Gipso kartono lubų montavimas. Gipso kartonas montuojamas karkasiniu būdu - plokštės pritvirtinamos prie karkaso iš metalinių profilių (arba medinių tašų). Plokštės paviršiaus spalva apibūdina jos tinkamumą patalpos tipui ir sąlygoms. Žalios skirtos drėgnoms patalpoms, baltos – sausoms,raudonos – atsparios karščiui, mėlynos – ypatingo atsparumo plokštės. Prieš montuojant gipso kartono lubas reikia nuspręsti, kiek centimetrų žemiau juodlubių plokštės nuleisite naujas lubas. Jose po sena perdengimo plokšte gali būti įrengiami ne tik šviestuvai, bet ir inžinerinės komunikacijos (vėdinimo sistemos, elektros instaliacijos trasos, vandentiekio sistema ir pan.). Tokiu atveju naujų gipso kartono lubų lygis gali būti apie 20 cm žemiau juodlubių. Kitais atvejais, kai lubose planuojama montuoti tik šviestuvus, gipso kartono lubas galima nuleisti minimaliai - 10-12,5 cm.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (17 psl., 700,37 kB)

Gamybinę praktiką atlikau statybos įmonėje “ Dailista ”. Bendrovė užsiima bendrastatybiniais darbais, bet labiau specializuojasi vykdant vidaus apdailos darbus. Praktikos metu teko dalyvauti vykdant Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos renovaciją.

Statyba  Ataskaitos   (9 psl., 1,34 MB)

Žemės drebėjimas – staigus žemės paviršiaus judėjimas. Žemės drebėjimas yra staigaus žemės plutos tampriosios deformacijos energijos išsilaisvinimo, spinduliuojamo seisminėmis bangomis, pasekmė. Žemės plutos deformacijos ir jų sukuriamos įtampos atsiranda dėl litosferos plokščių judėjimo viena kitos atžvilgiu. Skirtinguose regionuose šis judėjimas yra nevienodo greičio. Dėl trinties plokštės sustoja ir pradeda deformuotis. Procesas vyksta tol, kol deformacijos jėgos viršija uolienų atsparumą ir jos lūžta. Energija kaupiama iš lėto, o atsipalaiduoja staiga, tuo sukeldama seismines bangas, kurios plačiai paplinta. Kasdien įvyksta šimtai tokių žemės drebėjimų, tačiau silpnesniųjų žmonės net nejaučia. Žemės drebėjimus sukelia ir ugnikalnių išsiveržimai ar žmogaus veiklos padariniai (pvz., aktyvios kalnakasybos rajonuose). Galingi žemės drebėjimai gali sukelti milžiniškas katastrofas.

Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (14 psl., 19,34 kB)

Terminas "kriminalistika" greičiausiai kilęs iš lotynų kalbos "criminalis" - nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu arba “crimen” – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kriminalistika padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose. Kriminalistika atsirado 19 am. pabaigoje. Pradininkas H.Grosas "Teismo tardytojo vadovas". 1893 m. pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino anksčiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, sujungė į vieną, darnią sistemą ir pavadino Kriminalistika. Dėl kriminalistikos dalyko, jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje - ginčai. Vienodos nuomonės nėra ir dabar. Teisingas kriminalistikos dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurino ir jam priskiria tik policijos technikos priemones ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o Kriminalistikos nelaiko teisės mokslu.

Teisė  Konspektai   (23 psl., 127,25 kB)

Kursiniame darbe pateiktas termoizoliacinių putų stiklo granulių, iš stiklo atliekų, gamybos linijos projektas. Šiame projekte aprašyta ir pateikta putų stiklo granulių patentuotą gamybos technologinė schema. Parinkta 1 m3 gaminio sudėtis. Gamybiniai įrenginiai parinkti, atsižvelgiant į jų pagrindines technines charakteristikas. Pateiktas metinis gamybos laiko balansas, kuris parodo cecho darbo laiką per metus, išskyrus išeigines ir remonto dienas. Nustatytas ir pateiktas medžiagų balansas - gamybai reikalingų medžiagų kiekis per laiko vienetą. Suskaičiuotas elektros energijos sąnaudos metams, priklausomai nuo to, kiek kiekvienas įrenginys dirbs per metus.

Statyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 59,85 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.

Istorija  Referatai   (16,1 kB)

Trumpas faktų konspektas istorijos egzaminui 12 klasei.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 61,68 kB)

Įvadas Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m., pastatyta XIV a. viduryje. Yra Kauno senamiestyje. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo kryžiuočiai. 1362 m., po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė. Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis, pritaikyta šaudyti parako ginklais. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5 m aukščio sienos, visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo bokštai. KAUNO PILIES ISTORIJA Pilį sudarė nedidelis 0,5 ha, keturkampis kiemas, aptvertas dviejų eilių mūrine gynybine siena. Vidinė siena buvo 1.3 – 2.0 m storio, 10 – 11 m aukščio. 18 – 30 m atstumu ėjo išorinė gynybinė siena, buvusi 2.0 – 2.2 m storio, 12-13 m aukščio. Rytinėje jos pusėje buvo 3 – 4 m aukščio nuo žemės pakeliami vartai. .Sienų kampuose buvo 4 bokštai. Pilį supo gynybinis griovys. Abiejų sienų viršuje buvo Kauno pilis - seniausia mūrinė pilis Lietuvoje ir yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m. XIV amžiuje šalia buvusios gyvenvietės Nemuno ir Neries santakoje pastatyta Kauno pilis – vienas svarbiausių lietuvių kovos prieš kryžiuočius atsparos punktų. Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, turintis dvi eiles gynybinių sienų. Tai vienintelė tokio tipo pilis Lietuvoje. Konservuotos pilies liekanos byloja apie jos pirmykštę erdvinę struktūrą, statybos techniką, formas, teikia svarbių duomenų XIV amžiaus Lietuvos architektūros raidai pažinti. Pilis turėjo svarbią strateginę padėtį, kadangi užtvėrė kelią kryžiuočių veržimuisi į Lietuvos gilumą, taip pat ir į sostinę Vilnių. Dėl šios priežasties pilis buvo pulta kryžiuočių keletą kartų. Vygandas Marburgietis – kryžiuočių ordino diplomatas Prūsijoje rašė, jog Kauno pilis buvo mūrinė, turėjo aukštas sienas, stiprius bokštus išorinėje gynybinėje sienoje ir buvo apsupta pylimų ir griovių. Ją gynė didelė ir gerai ginkluota lietuvių įgula, kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. Pilį kryžiuočiai užėmė tik po ilgų, beveik mėnesį trukusių įnirtingų kautynių. šaudymo angos, vidinėje pusėje – medinės šaulių galerijos. Sienos buvo sumūrytos iš akmenų, siūlės prikamšytos mažų akmenėlių ir skaldos. Vidinės gynybinės sienos išorėje buvo 2 m pločio plytų apdailos juosta. Pilies kieme stovėjo medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, skirtų įgulos reikmėms. 1362 metais po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Teko pilį atstatinėti ir iki 1368 metų buvo sumūryta Antroji pilis. Buvo atstatyta tik vidinė gynybinė siena bet su 4 bokštais sienų kampuose. Bokštai buvo išsikišę prieš sienas, kas leido šaudyti išilgai sienų ir priešui užlipti ant sienų buvo labai sunku. Antrosios pilies mūre daug plytų, ypač pietryčių bokšto išorėje. Sienų kiaute taisyklingai keitėsi plytų ir akmenų eilės. Vidus užpildytas mažesniais akmenimis ir plytų nuolaužomis. Apačioje išilgai sienų įmūrytos ąžuolinės sijos. XVI a. antrojoje pusėje pilis dar sustiprinta : pietryčių kampe, gynybinio griovio dugne sumūryta bastėja pilies prieigų flanginei gynybai, naudojant 6 paraku šaunamąsias patrankas. Tačiau išaugus paraku šaunamų patrankų griaunamajai galiai bastėjos nebeteko savo gynybinės reikšmės pilių gynybai ir ši bastėja primena to meto gynybinius įtvirtinimus.

Geografija  Referatai   (271,64 kB)

Didysis Kanjonas - didžiausias, giliausias tarpeklis yra Amerikoje, Arizonos valstijoje. Jo ilgis siekia apie 350 km ilgio ir 1615 - 1800m. gylio. Šis milžiniškas kanjonas susidarė dėl vandens erozijos. Kolorado upė nugraužė kanjono šonus. Tai truko milijonus metų, tačiau procesas tęsiasi toliau. DIDYSIS KRYMO KANJONAS Vaizdingas pagrindinės Krymo kalnų virtinės masyvo lūžis. Pačioje pradžioje kanjono šlaitai nuožulnūs, juose auga prabangi augmenija. Palaipsniui blanksta ryški saulės šviesa, Jus apgaubia švelni gaiva, vis duslesni tampa įvairūs vasaros dienos garsai. Vis gilyn į kanjoną eina takas, vis labiau spaudžia kalnų sienos. Toks jausmas, kad Jus judate didelio plyšio dugnu. Ir iš tiesų tai yra taip. Maršrutas eina palei kalnų upę. Vasara, kada vandens lygis upėje krenta, atsiranda unikalios vonios – vandens jėgos pėdsakai. Už kiekvieno posūkio atsiveria nepaprastos formos olos ir šlaitai. Dangus kažkur aukštai aukštai, tik mėlynumo gabalėlis užsikabino už kanjono kraštų. Vietomis sienos susistumia tiek arti, kad tarpas tarp jų siekia vos kelių metrų. Tikru ritualu tapo maudynės “Jaunystės vonioje” vėsiame švariame kalnų vandenyje. Vandens temperatūra net per pačius karščius čia siekia vos 9-11 laipsnių. Page - Brais kanjono (Bryce Canyon) nacionalinis parkas - Kanab Brais kanjono nacionalinis parkas yra Jutos valstijoje. Įspūdingas Brais kanjonas, kurį praeitame šimtmetyje atrado mormonai, išsiskiria raudonai oranžinio atspalvio bei netikėčiausių formų uolų stulpais. Pasivaikščiojimas po kanjoną suteikia galimybę pajusti gamtos sukurto stebuklo grožį. JAV pietvakariuose Kolorado plynaukštę kerta iš Uolinių kalnų į Kalifornijos įlanką tekanti Kolorado upė. Ji sudaro didžiasią pasaulyje tarpeklį – Didyjį kanjoną. Geologinėje praeityje čia būta gilios jūros, kurios dugne milijonus metų kaupėsi sąnašos. Slegiamos viršutinių sluoksnių ilgainiui jos virto smiltainiais, klintimis, skalūnais, kitomis uolienomis. Veliau Žemės gelmių jėgos veikiama ši teritorija pakilo daugiau kaip 3 km. Upė lyg peilis perskrodė uolienų klodus ir sukūrė didingiausią Žemėje tarpeklį. Kolorado kanjono uoloti, statūs skardžiai leidžiasi į 1600- 1800 m gilumą. Jo šlaituose matyti įvairių spalvų uolienų klodų. Išsidėstę vienas ant kito, jie primena Žemės praeitį pasakojančios knygos lapus: juose galima ,, skaityti “ įvairiais laikotarpiais čia buvusių kraštovaizdžių , gyvūnų ir augalų istoriją. Gilindama vagą, Kolorado upė suformavo milžiniškas kolonas, bokštus. Parke matyti į piramides panašių gamtos skulptūrų. Jų plokščias paviršius yra viename lygyje su plokščiakalnio paviršiumi, o sienos arba visiškai stačios, arba leidžiasi stačiomis pakopomis

Geografija  Rašiniai   (429,67 kB)

„Kaip rodo apskaičiavimai, vien Prancūzijoje, turėjusioje mažiau negu aštuonis milijonus gyventojų, tarp 1180 ir 1270 m. pastatyta aštuoniasdešimt katedros dydžio bažnyčių ir beveik penki šimtai abatijų“ (John W.Baldwin „Viduramžių kultūra“, psl 147). Varžybos statyti ir perstatinėti bažnyčias, didesnes ir aukštesnes negu visos kitos, taip įsišėlo, kad iki XIII a. pabaigos tai galėjo rimtai pakenkti miestų ekonomikai. Šį XII a. statybos energijos proveržį lydėjo naujas meno stilius, kurį jo priešai vėliau, XVII a., pavadino gotika. Norint suvokti gotikos naujumą, pirma reikia aptarti tuo metu vyravusio romaninio meno bruožus. ROMANIKA Iki 1066 m. Europoje yra labai mažai pastatytų bažnyčių. Anglijoje neišliko saksų laikotarpių pastatų. Tačiau Anglijoje išsilaipinę normanai atsigabeno ir statybos stilių, kurį jų karta buvo sukūrusi Normandijoje ir kituose kraštuose. Vyskupai ir didikai – naujieji Anglijos feodalai – netrukus ėmėsi įtvirtinti savo galią, statydami vienuolynus ir prie jų bažnyčias. Statoma tuo metu buvo dviem pavadinimais žinomu stiliumi: Anglijoje – normaniniu, o Vakarų Europoje - romaniniu. Klestėjo šis stilius daugiau kaip šimtmetį po normanų užkariavimo. Dvasininkai troško perstatyti bažnyčias, kad jos ilgiau tarnautų. Vietoj medinių, ugniai neatsparių stogų jie statė akmeninius skliautus, kuriems išlaikyti reikėjo masyvių mūro sienų. Dėl sienų storio buvo įmanomi tik maži langai, tad šviesa vargiai prasiskverbdavo vidun. Strasienių varpinių lydimos romaninės bažnyčios stūkso lyg tvirtovės prieš Šėtoną ir jo kohortas – toks įvaizdis tiko ano meto feodalinei tikrovei. Pagrindiniai tstytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerei atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkamai tinkuotas ir ištapytas freskomis: Išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis. Romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikos buvo antikinės kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio stiliaus bažnyčiose paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi į masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus daro didžiulės jėgos įspūdį. Čia mažai puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius. Šios bažnyčios - tai galingi, akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat Paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis. Visa, kas priklausė bažnyčiai, turėjo aiškią paskirtį ir reiškė tiksliai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios duktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esnčios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Suprantama, kad tokios sulprtūros nė negali būti natūralios, grakčios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama. Šie vaizdai paveikdavo žmonių sąmonę giliau nei kinigo pamokslo žodžiai. Be to, skulptūros dera prie pastato didybės. Nors ir turėdamas regioninių bruožų tokiuose kraštuose kaip Šiaurės Italija, Pietų Prancūzija ir Vokietija, romaninis stilius vienu ar kitu metu įsiskvebė beveik į visą Vakarų Europą. Romaninis stilius buvo universali meno forma, iškilusi iki miestų suklestėjimo, bet dar visiškai gyvybinga ir XIII a XII a. – tai Kryžiiaus karų laikotarpis. Šiuo metu ryšiai su Bizantijos menu buvo daug stipresni nei anksčiau, ir daugelis XII a. menininkų bandė imituoti Rytų bažnyčios įtakoje sukurtus didingus šventųjų atvaizdus ir net varžytis su jais. Europos menas niekada nebuvo taip priartėjęs prie Rytų meno idealų, kaip tuomet, kai pačioje Europoje klestėte klestėjo romaninis stilius. Griežtai ir iškilmingai surikiuotos skulptūros - ta pati dvasia viešpatauja ir daugelyje rankraščių. Atsisakęs bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo, dailininkas galėjo sukomponuoti figūras grynai pagal ornamento principą. Taigi tapyba ėmė virsti rašymo paveikslėliais sistema, tačiau šis grįžimas prie paprastesnių vaizadavimo būdų suteikė meninkui laisvę eksperimentuoti – bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Jei ne šie nauji metodai, Bažnyčios doktrina niekada nebūtų buvusi perteikta regimais pavidalais. Spalvos irgi buvo tvarkomos pagal tą patį principą kaip ir formos. Menininkai nė nemanė, kad kurdami iliustracijas turėtų studijuoti natūralių gamtoje esančių atspalvių perėjimus – jie laisvai pasirinkdavo spalvas, kurios jiems patiko. Spindinti auksinė ir dangiška mėlyna auksakalių dirbiniuose, intensyvios knygų iliustracijų, liepsningos raudonos ir gilios žalios vitražų spalvos liudija, kad viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti antgamtines jėgas. Romaninis stilius neišbuvo nė šimto metų. Vos spėjo menininkai išmokti skliautu uždengti bažnyčias ir naujai didingai surikiuoti skulptūras, švystelėjo nauja idėja, kurios fone romaninės bažnyčios atrodė grubios, neatitinkačios laiko dvasios. GOTIKA Gotikos stilius prancūziškos kilmės. Jis atsirado XII a. pirmoje pusėje, šimto mylių spinduliu aplink Paryžių regione, iki tol negarsėjusiame meno pasiekimais. Šioje tuštumoje gotika metė iššūkį romaninio stiliaus pirmavimui. Be to, jos pradžią galime susiaurinti iki vieno žmogaus įkvėpimo vienoje bažnyčioje. Nors naujasis stilius pirmąsyk pasirodė vienu metu trijose skirtingose vietose, geriausiai žinoma buvo karališkoji Šv. Dionyzo abatija į šiaurę nuo Paryžiaus. Abatas Sugeras, rūpinęsis bažnyčios vakarų fasado ir choro perstatymu 1137-1144 m., rodė Bažnyčios ir Kapetingų monarchijos bendradarbiavimo politikos pavyzdį. Šv. Dionyzo bei karaliaus sostą siejo glaudus ryšys. Karališkoji abatija buvo ne tik Prancūzijos karūnos saugotoja, bet ir savo bendravardžio šventojo Prancūzijos globėjo šventųjų relikvijų saugojimo vieta. Šv. Dionyzo abatijos vėliava, oriflama, buvo pripažinta visos Prancūzijos karalystės vėliava. Sugeras abatijos užmojus skatino visomis įmanomomis viešumo priemonėmis. Kaip sudėtines savo programos dalis, jis mecenavo epinę poeziją, gaivinusią senovės frankų karalių atgimimą, ir nauju architektūros stiliumi perstatė abatiją. 1144 m. užbaigus naująjį chorą, į jo iškilmingą atidarymą, tapusį nacionaliniu įvykiu, atvyko karaliaus šeima, svarbiausi baronai ir pagaliau devyniolika karalystės arkivyskupų bei vyskupų. Iš esmės Šv. Dionyzo konsekracija reiškė gotikos stiliaus krikštynas. Architektūros istorikai skirsto gotiką į dvi pagrindines fazes. Pradinis laikotarpis, pasibaigęs su XII a., vadinamas ankstyvąja gotika. Šiame tarpsnyje statytojai stengėsi rasti techniškai įvykdomus ir estetiškai patenkinamus sprendimus. Išsprendę šias pirmines problemas, XIII a. architektai pasiekė tobulumą ir meistriškumą; šis tarpsnis vadinamas didžiąja gotika. Gotikos stlius išplito po visą Europą su politiniais Prancūzijos laimėjimais. Gotikos sudėtiniai elementai nebuvo nauji. Tokias priemones, kaip briaunoti skliautai ir smailiosios arkos, laikytas būdingiausiais gotikos bruožais, dabar galime laikyti atėjusiomis iš pimtakų – musulmonų, burgundų ir normandų (romaninis stilius). Šiandien meno istorikai linksta svarbiausiu gotikinės architektūros bruožu laikyti langus. Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią nepačiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką,, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kotemliaciją paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Gotikiniai meistrai kiekvienai skulptūrai įkvėpė gyvybės. Figūros tartum juda, oriai žvelgia viena į kitą, o jų drabužių klostės krinta taip, kad po jomis pajunti esant kūną.Kiekviena figūra buvo išraiškinga, skyrėsi nuo gretimos savo laikysena, savitu grožiu ir tik jai būdingu kilnumu. Visos skultūros, kaip ir anksčiau, reiškė bažnyčios doktriną. Gotikos meistrai norėjo įminti iš antikos paveldėtą drabužiais apgaubtų kūnų vaizdavimo formulę. Ir jie susigrąžino prarastą antikinio meno paslaptį, kaip parodyti po drabužio klostėmis esančio kūno formas. Dailininkai atsigręžė į gamtą – siekdami ne tiek ją pakartoti, kiek pasimokyti, kaip įtikimiau pavaizduoti žmogaus figūrą. Gotikos laikų menininkui šie metodai ir gudrybės buvo tik priemonės, o tikslas - kuo įtaigiau iliustruoti Biblijos pasakojimą, kad šis labiau jaudintų žiūrovą. Jam svarbu atskleisti pasakojimo prasmę, padėti tikinčiajam rasti jame paguodos ir pamokymų. Todėl Kristaus, žvelgiančio į mirštančią Švč. Mergelę, išraiška menininkui buvo neabejotinai daug svarbesnė už meistrišką jo kūno formų pavaizdavimą. XIII a. Šiaurės kraštų skulptoriai daugiausiai dirbo katedroms. To meto tapytojams dažniausiai tekdavo iliustruoti rankraščius, bet jų iliustracijų dvasia labai skyrėsi nuo romaninio stiliaus knygų puslapiuose viešpatavusios rimties. Meninkui svarbu perteikti savo veikėjų jausmus. Gilaus jausmo išraiška ir figūrų išdėstymas lape dailininui buvo svarbiau nei bandymas suteikti savo figūroms panašumo į gyvus žmones ar pavaizduoti tikrovišką sceną. Gotikos architektas už pradinį pasirengimą buvo dėkingas mokyklai. Architektūra neišvengiamai reikalavo mokytis, nes amatas apėmė sudėtingus techninius uždavinius. Akademinėje struktūroje architektūros menas buvo laikomas dalimi geometrijos, kurios taisyklės aprėpė jėgų linijas ir šviesos spindulius. Svarbiausia architekto norma buvo proporcingumo taisyklė, artimai susijusi su muzikos, laisvųjų menų samprata. Viduramžiais žmogų žavėjo skaitmeniniai santykiai, kūrę harmoniją muzikoje ir proporciją architektūroje. Proporcija net skulptūroje buvo svarbiausias gotikos stiliaus principas. Todėl skulptūrų grupės, kuriomis dekoruoti gotikos eksterjerai, teikia ramybės ir pusiausvyros įspūdį. Grožis yra skonio dalykas ir nuo Renesanso iki XIX a. gotikos menas buvo nemadingas (anot paties termino, gotikinis reiškia barbariškas). Dauguma meno kritikų sutinka, kad jai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Nuomonės dėl architektūros labai skiriasi, užtat daugiau sutariam dėl skulptūros ir vitražo. Čia sutarimas įgalino Viduramžių ikonografijos, tyrinėjančios meno įvaizdžių prasmes, vystymąsi. Gotikinės bažnyčios išorę puošė stulbinanti skulptūrų gausa, ypač vakarų, šiaurės ir pietų fasadus, kur menininkas eilė po eilės dėstė šventuosius, pranašus, apaštalus, karalius, mergeles, valstiečius, žvėris ir dar daug ką. Bažnyčios viduje vitražai dar labiau gausino figūrų būrius. Pavyzdžiui, Šartro katedrą puošia daugiau negu 1800 skulptūrų ir dar daugiau stiklo atvaizdų, o kitose brandžiosios gotikos katedrose šie skaičiai dar įspūdingesni. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildantys temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprstai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose. Nugalėtojų dorybės ramiai pozuoja su atitinkamais simboliais, pavaizduotais ant skydų, o žemiau daug įdomesnės ydos vykdo savo vaizdžias piktadarybes. Paryžiuje, pavyzdžiui, šarvuota drąsa pasodinta aukštai su liūtu, išgraviruotu ant skydo, o bailumą vaizduoja riteris, išmetęs kardą bėgdamas nuo kiškio. Ydos buvo nusižiūrimos iš kasdieninio gyvenimo, kurį praeivis galėjo tuoj pat atpažinti. Taip Aistra žavisi savimi veidrodyje, Šykštumas sveria auksą, Nevltis persismeigia kardu, o Nesantaika pavaizduota vyro ir žmonos peštynėmis. Iš visų gotikos meno ciklų labiausiai išplėtota Paskutinio teismo tema. Ši jaudinanti scena, kurią galima rasti kiekvienoje gotikinėje katedroje, taip pat turėjo moralinį tikslą. Tokiomis teismo scenomis kaip Strasbūro katedros pietiniame portale kanonų teisės teisėjai naudodavosi kaip kulisine dekoracija, primenančia žemiškiesiems teisėjams ir priešininkams, kad jų sprendimus vieną dieną gali pakartoti aukščiausiasis Teisėjas. Gotikos mene, be aukštųjų religijos ir moralės temų, buvo vaizduojami ir kasdieninio gyvenimo užsiėmimai bei darbai. Daugelyje žymių bažnyčių galima rasti valstietį, dirbantį laukuose. Savotiškas metų laikų kalendorius pavaizduotas pagal Zodiako ženklus. Žmonių veikla apėmė ne tik rankų darbus, bet ir proto pastangas. Kadangi katedra dažnai buvo ir mokyklos suolas, tokių iškilių mokymo centrų kaip Paryžius, Šartras ir Laonas, katedrose galime tikėtis rasti septynių laisvųjų menų įvaizdžius. Atspindėdami Šartro pirmavimą XII a. pradžioje, dailininkai ten sukūrė pirmuosius ir geriausiai išplėtotus laisvųjų menų ciklus. Tuo pat metu, kai kancleris Teodorikas kūrė septyniųjų laisvųjų menų vadovėlį Heptateuchon, kurį paliko Šartro kapitulai, skulptoriai menus vaizdavo kaip moterų figūras, kurių kiekviena sėdi virš savo pagrindinio autoriteto: Dialektika laiko geliantį skorpioną, Retorika daro oratoriaus gestą, Geometrija brėžia skriestuvu lentelėje aplink savo kelius, Aritmetika skaičiuoja pirštais, Astronomija žvelgia aukštyn, o lengviausiai identifikuojama Muzika skambina varpeliais. Gramatika atvaizduota kaip garbi moteris, vienoje rankoje laikanti knygą, kitoje – legendinę rykštę. Akivaizdu, kad pedagoginė disciplina – amžina problema, nes vienas iš berniukų prie jos kojų peša kitą už plaukų. Autoritetai pavaizduoti kaip raštininkai, dirbantys prie stalų: Donatas po Gramatika, Ciceronas po Retorika, Aristotelis po Dialektika ir kt. Laono ir Paryžiaus dailininkai prie laisvųjų menų dar pridėjo aštuntą figūrą - Filosofiją, kurią pagal VI a. rašytojo Boecijaus pateiktą parašymą reprezentavo moteris. Laisvųjų menų, filosofijos ir Kristaus Mokytojo ciklai sugestijuoja artimus ryšius tarp mokslininkų ir gotikos dailininkų. Viduramžių dėstytojai ir studentai buvo linkę formuoti mąstymo mokyklas, kuriose dažnai sunku atskirti mokytoją nuo būrelio. Panašiai gotikos skultoriai steigdavo dirbtuves, kuriose prižiūrėdavo ir tobulindavo pagalbininkų amatą. Nuo XII a. Šartro skulptūroje, galima išskirti vieną pagrindinį ir keturis antraeilius dailininkus, kiekvieną su asistentais, o XIII a. Reimse vienas nežinomas genialus skultorius paliko žymę daugelio kitų darbuose. Mokyklos galėjo egzistuoti net architektūroje. Vilardo eskizų knyga irgi buvo gotikinės dirbtuvės produktas. Iš pradžių Vilardas nupiešė keletą piešinių iš kelionės į Vengriją, bet vėliau sąsiuvinį pavertė vadovėliu studentams. Jam mirus, eskizai liko atelier, ir juose pastabas ir piešinius padarė dar bent du nežinomi dailininkai. Niekada nerengti publikacijai, atsitiktinai išlikę eskizai teikia retą galimybę pažvelgti į Viduramžių dailininko kasdienybės pasaulį. XII a. daugelis gotikos architektų ir dailininkų liko nežinomi, bet per XIII a., ištobulėjus jų technikai, jie atsiskleidė ryškiau, todėl yra žinoma keleto architektų, dirbusių Reimseir Amjene, vardai. Būdingas šios klasės narys buvo Petras iš Montreuil, kurio svarbiausias darbas – Dievo Motinos katedros pietinis portalas; Petro antkapyje Šv. Germano bažnyčioje įrėžtas akademinis titulas: Mūrininkų magistras. Mokslininkai sprendė savo klausimus ir rezultatus surašinėjo į summae. Tokiu pat būdu gotikos arcitektai bei dailininkai savo meistriškumą tobulino ir įkūnijo bažnyčiose. Tad visai pagrįstai gotikinė katedra dažnai vadinta menine summa. Kaip teisės ir teologijos summa norėta apimti visą atitinkamo pažinimo visumą, taip skulptūroje ir languose Viduramžių dailininkai stengėsi sukurti krikščioniui būtino pažinimo įvaizdžius. Visi tikrojo tikėjimo ir gero elgesio niansai įgijo regimą pavidalą gausiuose ikonografiniuose cikluose, išreiškusiuose ne gryną profesionalaus teologo erudiciją, bet liaudžiai skirtų išsilavinimo pagrindų interpretaciją. Dailininkai ne visuomet dėstė gilius teologijos apmąstymus, daug dažniau – Biblijos ir šventųjų gyvenimų istorijas, šitaip padėdami teologams pasiekti žmones. BAIGIAMASIS ŽODIS Trumpu, bet skvarbiu žvilgsniu galima įžvelgti nesuvokiamą amžiaus temperamentą. Tam tikra prasme menas apčiuopia mūsų atvaizdą, mums patiems to nežinant. Kaip graikų skulptūra atspindi antikinės kultūros bruožus ir vystymąsi, taip gotikos akmuo ir stiklas teikia netiesioginį, bet skvarbų XIII a. vaizdą. Paskutinio teismo Kristaus figūroje ir Beau Dieu ramybėje slypi kai kas, kas atskleidžia savo jėgomis pasitikintį ir stabilumo apsaugotą amžių. Iškiliausioje Reimso skulptūroje šis pasitikėjimas virsta šypsena – tylaus pasitenkinimo šypsena puse lūpų. XIII a. buvo vienas iš retų šypsenos, kurią pateisina žmogaus pasiekimai, amžių. Jis dramatiškai kontrastuoja su deformuotu ateinančių amžių veidu, kai Kristus bus visiškai realistiškai vaizduojamas ant kryžiaus kenčiantis savo žmonijos agoniją ir nelaimes. Perėjimas nuo triumfuojančio Kristaus prie kenčiančio Jėzaus – tik vienas iš daugelio ateinančių vėlyvųjų Viduramžių tamsos ir nevilties ženklų.

Dailė  Referatai   (19,57 kB)

Mene labiausiai kultivuota architektūra. Pastatyta radialinio ir stačiakampio plano miestų su siauromis, vingiuotomis arba tiesiomis gatvėmis ir centrinėmis keturkampėmis ar trikampėmis aikštėmis, jungiančiomis į ansamblį svarbiausius pastatus:katedrą, rotušę, cechų, pirklių namus, prekybos hales. Gotikiniai gyvenamieji namai stovėjo galu (Š.Europoje) arba šonu (P.Europoje) į gatvę, buvo dažniausiai 2-3 aukštų, turėjo siaurus fasadus, aukštus, grakščius frontonus. Miestus juosė mūro sienos su ginybiniais bokštais ir vartais.Kompozicinis miesto centras buvo svarbiausia bažnyčia (dažnai katedra), buvusi ir miesto visuomenės gyvenimo centru.Dominuojantis gotikinis bažnyčios tipas - aukšta, erdvi bazilikinė, vėliau halinė 3-5 navų katedra su transeptu ir plačiu choru, sudarytu iš presbiterijos, ją juosenčio šoninių navų sujungimo ir apsidolių vainiko. Fasadas dažniausiai 2 tarpsnių su keturkampiais ažūriniais bokštais. Pirmajame fasado tarpsnyje buvo smailiaarkiai, į vidų siaurėjantys prtalai, antrajame - langai, kurių centrinis dažniausiai buvo apvalus ( vad. gotik. rožė ). Fasadą puošė ažūriniai pinakliai (fialai) su fleronais, vimpergos, skulptūrinis dekoras (statulos, reljefai, ornamentai). Interjerams būdinga vertikalus erdvės skaidymas, dinamiškos piliorių, puskolonių, triforijų ir skliauto nerviūrų linijos. Pastatų konstrukcinis pagrindas - karkasas, sudarytas iš vienodais tarpais išdėstytų piliorių, remenčiųbriaunotą križminį nerviūrinį skliautą, kontroforsai ir arkbutanai skliautų ir sienų skėtimo jėgoms atremti, konstruktyvinės smailios arkos.Dominuojanti statybinė medžiaga - akmuo, Europos šalies srityse - plytos. Dailė buvo skirta dažniausiai architektūros puošybai. Kūriniai dažniausiai biblinės tematikos, kai kuriuose jų buvo realistinių buitinių scenų, satyros, gotesko elementų. Svarbiausioji dailės šaka buvo skulptūra. Kulto pastatų fasadai ir interjerai buvo puošiami statulomis, antkapinėmis plokštėmis ir reljefais, vitražais. Gotikinės skulptūrų grupės, reljefai išraiškingi, dinamiški, žmonių figūros ištęstos, veidai psichologiški. Vitražams būdinga stilizuotas siluetinis piešinys, ryškios kontrastingos spalvos. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvoji (XII a. II pusė - XIIIa.pr. ), brandžioji (XIII a. vid. - XIV a.) ir vėlyvoji ( XIV a. pab. - XVI a.pr.). ANKSTYVOSIOS - architektūroje pynėsi romaninio stiliaus bruožai su besiformuojančias gotikiniais ( gotikinės konstrukcijos išsirutuliojo iš romaninių bazilikinių konstrukcijų ). Kai kuriuose pastatuose išliko masyvios sienos, romaninės architektūros, bei skulptūrų detalės. Pradėta naudoti nauja karkasinė konstrūksija, pilioriai, remiantys briaunuotus smailiaarkius skliautus su nerviūromis, kontraforsai ir arkbutanai. Prancūzijoje - Sen Deni vienolyno bazilika (XII a.), Lano, Šartro katedros, Paryžiaus katedra (visos XII - XIII a.), Vokietijoje - Magdeburgo katedra ( XIII a.pr.); Anglijoje - Solsberio katedra (XIII a.). BRANDŽIOSIOS gotikos laikotarpiu pagausėjo pasaulietinių pastatų. Architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, dar daugiau ažūriškumo ir puošnumo. Portalai ir langai dažnai buvo puošiami ažūriniais skydais, vimpergomis, sienose įrengiamos dekoratyvinės nišos, kontraforsų ir bokštų viršūnės baigiamos pinakliais. Fasadose ir interjeruose ypač gausu skulptūrų, languose spalvingų vitražų. Skulptūrų tematika įvairesnė, žmogaus psichologinė išraiška gilesnė. Sukurta daug knygų miniatiūrų, atsirado molbertinės tapybos kūrinių. Prancūzijoje buvo pastatyta sudetingos kompozicijos, turtingo skulptoriaus dekoro kulto pastatų (Būržo šv. Stepono, XII - XIII a., Amjeno Dievo motinos ,XIII - XV a., Reimso, XIII - XIV a., Strazburo XII - XV a., katedros; Šventoji koplyčia Paryžiuje XIII a.), pilių, sukurta išraiškingų skulptūrų (Reimso ir Amjeno Dievo motinos katedrų portalai), vitražų (Šventosios koplyčios, Būržo šv. Stepono, Strazbūro katedros), miniatiūrų ( “Blankos Kastilietės psalmynas”, “Šventojo Liudviko psalmynas”, abu XIII a.). XIII - XIV a. gotikinė architektūra ir dailė plito daugelyje Europos šalių, įgydama savitų vietinių bruožų. Vokietijoje gotika suklestėjo XIII a. viduryje. Kulto pastatams būdinga aukšti fasadų bokštai, architektūra ir skūlpūra dekorus. Buvo statoma daug civilinių ir gynybinių pastatų(Liūbeko,XIII - XIV a., Branšveigo,Štalzundo, XIII - XV a., rotušės; pilys, miesto vartai). Skulptūromis buvo puošiami bažnyčių interjėrai. Originalūs Vokietijos gotikiniai taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai ( relikvijoriai, taurės, kilimai, baldai ). Anglijoje buvo statomos ilgos lot. kryžiaus plano bažnyčios (Kenterberio, Ekseterio, XII - XIV a.,Velso, Linkolno, XIII - XIV a. ).Šie pastatai žemesni, dažnai turi stačiakampį chorą, masyvius keturkampius bokštus fasede ir virš transepto. Jų fasadai poušiami smailiaarkių nišų juostomis. Savita Italijos gotika XIII a. pab. - XIV a. plito daugiausia jos šiaurėje( Lomdardijoje, Venecijoje, Toskanoje ). Italijos kulto architektūroje romaninio stiliaus bruožai susipynė su gotikiniais elementais. XIV a.gotika suklestėjo Čekijoje ir Slovakijoje. Architektūrai būdinga monumentalios formos, aukšti bokštai, įvairios dekoras; dailei - ekspresyvi tapyba. Skulptūrose greta stilizuotų gotikinių formų atsirado rialių elementų ( madonų statulos, šv. Vito katedros Prahoje skulptūros). Reikšmingų brandžiosios gotikos paminklų išliko Ispanijoje (Leono, Sevelijos katedros ), Vengrijoje ( šv. Mykolo bažnyčia Šopronia, Višegrado pilis, XIII - XV a., Torūnės, Gdansko rotušės; Marenburgo pilis, XIV - XV a. ), Latvijoje ( Rygos katedra, Cėsių pilis XIII - XV a.), Estijoje ( Talino rotušė, šv. Olavo bažnyčia ). VĖLYVOSIOS gotikos architektūroje atsirado daugiau dinamikos, įmantrumo, puošnumo, dekoratyvinių elementų. Buvo statomos halinės bažnyčios , koplyčios, rotušės ir t.t. Vėlyvoji vadinama (liepsnojanti) gotika labjausiai pasireiškė Prancūzijoje. Pastatyta puošnių bažnyčių (šv.Maklu Ruane,XV a.), rotušių (Sen Kantene, XIV - XVIa.), rūmų (popiežiaus rūmų ansamblis Avinjone, XIV a. pab.).Nutapyta freskų, miniatiūrų. Vokietijoje buvo statomos halinės bažnyčios (šv. Onos bažnyčia Anaberg Buchholce, XV - XVI a.), pilys rūmai, suklestėjo altorių ir antkapių skulptūra.Anglijoje plito vadinamas perpendikuliarinis stilius, neturintis analogijų kitose šalyse. Jo pastatams būdinga smulkus sienų ir langų vertikalų ritmas, sudėtingi nerviūrų raštai. Dailėje dominavo knygų miniatiūros, medžio ir alebrasto drožiniai, audiniai, siuviniai. LIETUVOJE - gotika ėmė plisti XIV a., o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyv. namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas - Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių didžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV - XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedauk teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Konspektai   (8,16 kB)

Indijos šiaurinės ir pietinės dalies turistinės infrastruktūros ir išteklių palyginimas“ šiame darbe yra pateikta bendra informacija apie Indiją ( kad lengviau įsivaizduotumėm kokia yra šioje šalyje padėtis).Išskirta Indijos pramonė, transportas ir maistas.Pasirinkti miesteliai esantys šiaurinėje ir pietinėje Indijos dalyje ir smulkiai išnagrinėti, lentelėje. ( kad galėtumėm įsivaizduoti kaip skiriasi Indijos miesteliai esantys skirtingose šalies dalyse, savo turistine infrastruktūra ir ištekliais).

Kita  Kursiniai darbai   (20 psl., 359,54 kB)

Senosios civilizacijos: Egiptas, Tarpupis (Mesopotamija). Pagrindiniai senųjų civilizacijų požymiai ir svarbiausi laimėjimai. Senovės Graikijos ir Romos civilizacijos. Krikščionybės atsiradimas ir plitimas. Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai. Lietuvos valstybė nuo susidarymo iki Liublino unijos. Pasaulis ir Lietuva naujųjų amžių pradžioje. Lenkijos- Lietuvos valstybės raida XVI– XVIII a. Švietimo epocha ir jos nulemti politiniai – visuomeniniai ryšiai. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. Svarbiausi politinės, ekonominės ir socialinės pasaulio raidos XIXa.

Istorija  Paruoštukės   (9 psl., 59,6 kB)

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Istorija  Referatai   (6 psl., 7,66 kB)

Jei jau Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė ir jūra prasideda, yra tartum karūna ant galvos. Luisas Vaz De Camoes. Bendri Portugalijos duomenys. Portugalija – pietvakarių Europos valstybė – respublika (Europos Sąjungos narė nuo 1986m.). Portugalija ribojasi tik su viena šalimi – Ispanija (sienos ilgis – 1214 km.), o kitą šalies pusę skalauja Atlanto vandenynas (pakrantės ilgis – 1793 km.).

Etika  Referatai   (11,05 kB)

Kursinis projektas atliktas užduotims išduotoms J.Amšiejaus. Pagal kursinio projekto užduotį reikia suprojektuoti vienaaukščio karkasinio pastato kraštinės eilės kolonos pamato pagrindą. Projektuojant remiamės SNirT bei LST nurodymais. Projektavimo uždavinys yra parinkti pagrindu geriausiai tinkantį grunto sluoksnį, pamato tipą ir konstrukciją, kad pastatas būtų tinkamas normaliai eksploatuoti ir būtų užtikrintas pagrindo ir pastato stiprumas bei pastovumas.

Statyba  Kursiniai darbai   (4,75 kB)

Šeštajame XX a. dešimtmetyje pradėtas įtemptas kolonų, kuriose betonas skersiniame pjūvyje dirba kartu su metaliniu profiliu, apkrautų apkrova, laikomosios galios tiriamasis darbas. Šios kolonos negalėjo būti projektuojamos nei pagal plieno, nei pagal betono konstrukcijoms keliamus reikalavimus. Šio tiriamojo darbo rezultatai buvo aprašyti įvairiuose leidiniuose.

Statyba  Referatai   (4,59 kB)

Iš ko statyti namą - visai ne retorinis klausimas. Medžiagų sąrašas nesibaigia plytomis, medžiu ir betonu. Namai būna šiaudiniai, faneriniai, stikliniai, iš kartoninių dėžučių nuo kiaušinių… Šienas ir šiaudai - namo pagrindas. Pasirodo, šiaudai gali šildyti ne tik degdami.

Statyba  Referatai   (3,25 kB)

"Trakų pilis" . "Išnyksiu kaip dūmas". Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. Maironio biografija. Kūryba. Poeto vaidmuo ir samprata. Dievo globa. Dramatizmo šaltiniai. Poetas ir tauta. Tautos kultūra ir kalba. Istorijos vyksmas. Meilė. Liaudies ir tautos kultūra. Mokslo vaidmuo. Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Lyrikos formos. Poemos. Dramos. Poeto lemtis. “Trakų pilies” žanras - eilėraštis. Tai vienas žinomiausių Maironio eilėraščių. Šiame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėraščio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėraštį sudaro penki šešiaeiliai posmai. Jie vientisos, išbaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėraščio rimas – kryžminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma išvada.

Lietuvių kalba  Konspektai   (14 psl., 49,61 kB)

Antano Škėmos "Apokaliptinės variacijos" - intertekstualus kūrinys, kurio pagrindinis ir, beje, vienintelis atramos taškas yra Biblija. Jau pats kūrinio pavadinimas istoriškai primena senuosius laikus, kai žydų bendruomenėje buvo paplitusi vadinamoji "apokaliptinė" (iš graikiško žodžio apokalypsis - "apreiškimas") literatūra. Šios literatūros funkcija - "padrąsinti Dievo tautą, tikinti ją, kad Dievas valdo istorijos vyksmą ir kad jo galutinė pergalė neišvengiama. Tuose tekstuose aprašyti visi simbolių ir neįprastų vaizdų regėjimai".

Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 16,95 kB)

Pasaulis, kuriame gyvena A. Škėmos žmogus („Balta drobulė”). Škėmos kūrybos savitumas, poetika. Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų.

Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 21,28 kB)

29 bilietų konspektas. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Apie graikus. Apie romėnus. Pokyčiai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Katalikų bažnyčios įtaka viduramžių kultūrai, politikai, visuomenei. Krėvos ir Liublino unijos. 17a. Anglijos ir 18a. Didžioji revoliucijos. Kas lėmė Lenkijos - Lietuvos valstybių žlugimą. Senovės Rytų tautų pasiekimai. Civilizacija (civ.) – tai žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklis. Civilitas lot. piliečio teigiamų bruožų visuma. Nagrinėdami Senovės Rytų civilizacijas randame daugybę brandumo požymių, kuriais sėkmingai galėjo naudotis vėlesnės kartos.

Istorija  Konspektai   (13 psl., 36,94 kB)

Egzistuoja tokios atskaitos sistemos, kurių atžvilgiu slenkantys kūnai išlaiko pastovų greitį, jeigu jų neveikia kiti kūnai (arba kitų kūnų poveikiai kompensuojasi). Šį dėsnį galima įrodyti keliais bandymais. Vienas labai paprastas yra su pakabintu ant guminės virvutės rutuliuku. Žemės atžvilgiu jis nejuda. Aplink rutuliuką yra daugybė kūnų: virvutė, ant kurios jis kabo, kambario sienos, daugybė daiktų kambaryje bei gretimos patalpos ir žinoma žemė.

Fizika  Pagalbinė medžiaga   (4 psl., 9,7 kB)

Spalvos kompiuterinėse leidybos sistemose. Spalvų tvarkymas. Spalviniai modeliai. Paruošimas spaudai. Grafinių vaizdų ir paveikslėlių panaudojimas kompiuteryje. Spalvos suvokimo psichologija. Raudona. Geltona. Mėlyna. Žalia. Šiuolaikiniame paruošimo spaudai sistemų pasaulyje sistemos kuriamos ir yra skirtos skaitmeniniam ir atviros gamybos darbo procesui. Ruošiant gaminį spaudai, svarbų vaidmenį vaidina daugybė skirtingų duomenų įvedimo būdų, skirtų vaizdui pervesti į skaitmeninę formą, spalvų perdirbimo techninė ir programinė įranga bei gamybos įrankiai.

Informatika  Namų darbai   (10 psl., 26,39 kB)

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.

Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)

Černobylis (ukr. Чорнобиль, rus. Чернобыль) — miestas šiaurės Ukrainoje, Kijevo srityje, 90 km į šiaurę nuo Kijevo, 15 km nuo sienos su Baltarusija. Černobilis buvo svarbus ryšių, prekybos ir komercijos centras, ypač XIX a. Už 14,5 km nuo miesto buvo pastatyta Černobilio atominė elektrinė. Miestas išgarsėjo, kai dėl operatorių klaidos ir trūkumų RBMK tipo reaktorių konstrukcijoje 1986 m. balandžio 26 d. 01:23 vietiniu laiku įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija, turėjusi globalaus masto pasekmių.

Istorija  Referatai   (5 psl., 86,47 kB)