Apklausa
Kokią specialybę rengiatės studijuoti?
Referatai, kursiniai, diplominiai
Rastas 201 rezultatas
Lietuvos valstybingumo pripažinimo klausimas labai glaudžiai buvo siejamas ne tik su Rusijos klausimo sprendimu, bet ir su Lenkijos valstybės plėtimo ir stiprinimo problemomis. Naujosios Lenkijos žymiausias veikėjas maršalas J. Pilsudskis buvo išsakęs frazę: „Stipri Lenkija kartu su Gudais, Ukraina ir Lietuva“. Stiprios Lenkijos pageidavo ir Prancūzija, kuri šioje valstybėje matė savo sąjungininką prieš Vokietiją rytuose.
Lietuvos ir Latvijos sienų klausimas
2009-09-03
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas.
Mažoji Lietuva 1918–1922 metais
2009-09-03
Mažosios Lietuvos istorinė sritis susidarė XVI a. abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseine iš kryžiuočių XIII–XIV a. pr. užkariautų baltų žemių Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, Sembos, didesnės Bartos dalies, šiaurinės Notangos, Keklio pietvakarinės ir Karšuvos vakarinės dalies. Jos plotas siekė maždaug apie 17 tūkst. km². Kai kada geografiškai bandoma nubrėžti Mažosios Lietuvos vakarinę ir pietvakarinę sieną palei Deimenos upę, nuo jos ištakos Priegliaus upe iki Alnos upės, ta upe iki Alenburgo, o nuo jo Svenės upe sukama į pietryčius iki Unguros aukštupio.
Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos
2009-09-03
Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos laikantis visų tarptautinės teisės normų, kaip nuo seno lietuvių gyvenama teritorija, kurios prisijungimo prie savo tėvynainių siekė daugiau kaip 500 metų Vokiečių ordino pavergti tautiečiai. Lietuvos atgimimo veikėjai, Lietuvos Taryba, o vėliau Lietuvos Respublikos vyriausybė savo uždaviniu kėlė visų etnografinių žemių sujungimą į vieną tautinę valstybę – Lietuvos Respubliką.
Lietuvos diplomatinis pripažinimas
2009-09-03
Lietuvos pripažinimą apsprendė ne tik tarptautinės aplinkybės – senosios santvarkos Rusijoje (demokratiniais pagrindais) atkūrimo tendencijos ir stiprios Lenkijos valstybės sudarymas, bet ir vidaus gyvenimo sąlygos. Į Lietuvos valstybės prašymą pripažinti krašto nepriklausomybę Antantės diplomatija atsakydavo, kad nestabilus jos vidaus gyvenimas: sunki ekonominė padėtis, dažnai keitėsi Lietuvos vyriausybės, ilgai nebuvo išrinktas Seimas. Tačiau palengva nepriklausoma Lietuva stiprėjo ir valdžia buvo stabilizuota, 1920 m. buvo išrinktas Steigiamasis seimas.
1926 m. valstybės perversmas
2009-09-03
1926 m. gegužės mėnesį Lietuvoje vykusius rinkimus iki tol valdęs krikščionių demokratų blokas pralaimėjo. Valdžia atiteko koaliciją sudariusiems liaudininkams, socialdemokratams ir tautinių mažumų atstovams. 1926 m. birželio 7 d. trečiuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo išrinktas liaudininkas Kazys Grinius, o vyriausybės vadovu tapo M. Sleževičius.
Lietuva ir Vatikanas
2009-09-03
Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus politinę Lietuvos nepriklausomybę, krašte buvo trys vyskupijos: Vilniaus, Žemaičių ir Seinų. Karui tarp Lietuvos ir Lenkijos 1920 m. pasibaigus, didelės Vilnijos ir Seinijos dalys liko lenkų okupuotos, o Žemaičių vyskupija apkarpyta. Iš didelės Vilniaus vyskupijos, kurią valdė vysk. Jurgis Matulaitis, Lietuvos respublikoje liko tik 5 dekanatai su 63 bažnyčiomis, 82 kunigai ir apie 215 000 katalikų. Šiai daliai iš Kaišiadorių valdyti Vilniaus vyskupas 1922 m. kovo 3 d. paskyrė vilnietį tremtinį kanauninką Juozapą Kuktą.
Vilniaus kraštas 1920–1939 metais
2009-09-03
1920 m. spalio 9 d. J. Pilsudskio slaptu įsakymu generolo L. Želigovskio vadovaujama divizija, pasivadinusi „lietuviška–baltarusiška maištininkų divizija“, įžengė į Vilnių, sulaužydama Suvalkų sutartį. Jau kitą dieną L. Želigovskis savo įsakyme Nr. 1 skelbė apie „Vidurinės Lietuvos“ valstybės organizavimą. Vykdomąją valdžią L. Želigovskis perdavė jo paties sudarytai Laikinajai valdymo komisijai. Vidurinės Lietuvos teritoriją sudarė Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių apskritys ir dalis Trakų apskrities (apie 13 000 kv. km ir apie 500 000 gyventojų).
Klaipėdos krašto aneksija 1939–1940 m.
2009-09-03
Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, kai Vokietija iškėlė naujus reikalavimus. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gubernatoriaus valdžią, kėlė ir kitus reikalavimus, kurių esmė – nevaržyti antilietuviškos vietos nacių veiklos. Lietuvos vyriausybė apie šį Berlyno kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klaipėdos sutarties signatares D. Britaniją ir Prancūziją.
Lietuvos–Lenkijos santykiai 1938–1939 metais
2009-09-03
Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės pakito po to, kai Vokietija 1938 m. kovo 11 – 12 dienomis užgrobė Austriją. Lenkijai kilo realus pavojus iš Vokietijos pusės. Jai būtinai reikėjo garantuoti šiaurinių sienų saugumą. Tuo tarpu derybos dėl diplomatinių santykių nustatymo ar bent konsulinių ryšių užmezgimo su Lietuva buvo bevaisės. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su Lenkijos vykdomu lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimu Vilniaus krašte ir nenorėjo atsisakyti savo istorinės sostinės. Normalių diplomatinių santykių su Lenkija atkūrimas būtų reiškęs, kad Lietuva atsisako Vilniaus.
Nuo 1939 m. pavasario vykusios slaptos SSRS–Vokietijos derybos baigėsi sėkmingai ir rugpjūčio 23 d. J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besarabija ir visa rytinė Lenkija iki Vyslos upės, o Vokietijai – likusi Lenkijos dalis ir Lietuva.
Pirmoji bolševikinė okupacija 1940 metais
2009-09-03
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Baltijos valstybėms iškilo tiesioginis arba Vokietijos, arba SSRS pavojus. Nacistinė Vokietija, turėdama karinių planų Vakarų Europoje ir nenorėdama be laiko konfliktuoti su SSRS, garsių 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Molotovo–Ribentropo paktų pagrindu perleido Maskvos valdžios įtakai Baltijos valstybes. Bolševikai galėjo užimti jas dar 1939 m. rudenį: Lenkija buvo okupuota, su Berlynu pasirašyta sutartis, D. Britanija ir Prancūzija kilus karui jau nebeturėjo jokios įtakos įvykių eigai Rytų Europoje.
1939 m. rudenį Sovietų Sąjungai įsteigus Lietuvoje karines bazes, komplikavosi Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, padėtis. Užsienio reikalų ministras J. Urbšys spalio 24 d. nusiuntė Lietuvos pasiuntiniams S. Lozoraičiui, B. K. Balučiui ir P. Klimui slaptą raštą, kuriame prašė, juos susirinkti Paryžiuje ir aptarus padėtį pasiūlyti vyriausybei, kokių reikėtų imtis veiksmų, „[…] jei Lietuvą ištiktų katastrofa“.
Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauno atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško“ Lietuvos prisijungimo prie SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys N. Pozniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų.
Nepriklausomybė ir etninės Lietuvos žemės
2009-09-03
1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusi konferencija, J. Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, sutvarkytą demokratiniais principais ir etnografinėse sienose. Tuo metu dar nebuvo galutinai aiškios Lietuvos valstybės etnografinės sienos ir jas dar reikėjo nustatyti. Bendresnio pobūdžio teritorijų suvokimas, suprantama, buvo. Jis siekė XIX a. paskutinio ketvirčio tautinio atgimimo laikmetį.
Lietuvos valdžios santykiai su išeivija
2009-09-03
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.
Užsienio Lietuviai
2009-09-03
Pirmasis pasaulinis karas laikinai sustabdė lietuvių emigraciją į kitas užsienio šalis. Karo išvakarėse jau 70 tūkst. lietuvių gyveno Rusijos imperijos miestuose, už etninės Lietuvos ribų; oficialiai buvo teigiama, kad JAV lietuvių kiekis siekia apie 750 tūkst. Tiksliai žinoma, kad 1899–1914 m. 252 594 lietuviai emigravo į JAV; D. Britanijoje gyveno apie 6–7 tūkst. lietuvių. Karo metais iš Lietuvos į Rusijos gilumą pasitraukė dar apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų. Taigi, pirmosios lietuvių emigracijos bangos centras buvo JAV.
Lietuvos, vėliau – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas tapo pagrindiniu šalies mokslo centru. Čia susitelkė beveik visi žymiausi Lietuvos mokslininkai, išskyrus žemės ūkio specialistus, kurie darbavosi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Kauno universitete dėstė žymiausi to meto Lietuvos kalbininkai, savo darbus pradėję dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Iki 1926 m. Kauno universitete dirbo vienas svarbiausių bendrinės lietuvių kalbos kūrėjų Jonas Jablonskis.
Religinės organizacijos Lietuvoje
2009-09-03
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII a. pabaigoje, stiprinant rusinimą ir patvaldystę kartu buvo siekiama brukti stačiatikybę ir riboti katalikų bažnyčios įtaką valstybės ir visuomenės gyvenime. Tos aplinkybės nulėmė tai, kad XIX amžiuje, augant pasipriešinimui prieš carizmą, didėjo katalikų bažnyčios dvasininkijos įtaka visuomeniniame judėjime. Ir kai kilo lietuvių tautinis judėjimas, dvasininkija buvo pirmoji organizuota srovė, kuri ėmė vadovauti jam. Vyskupas M.
Lietuvos vidaus politika 1920–1940 metais
2009-09-03
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo sudarytas dvidešimt vienas Ministrų kabinetas, ir visi jie sėkmingai stiprino Lietuvos politinę, ūkinę ir kultūrinę padėtį. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, vyravo demokratinė dvasia. Tad Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė, kad turės būti išrinktas Seimas „visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu“. 1920 m. balandžio 14–15 d. įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Juose dalyvavo apie 90% visų Lietuvos rinkėjų. Laimėjo krikščioniškosios partijos, kurios Seime gavo 59 iš 112 vietų.
Lietuvos užsienio politika 1919–1938 metais
2009-09-03
Lietuvos užsienio politikos kryptis lėmė esminiai valstybės uždaviniai: 1) Lietuvos politinės nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo išlaikymas; 2) Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo išgavimas; 3) Lietuvos įtvirtinimas tarp kitų pasaulio valstybių dvišalių ir daugiašalių susitarimų bei sutarčių pagrindu.Lietuvių nepriklausomybės karai kaip tik turėjo tikslą išlaikyti valstybės teritorinį vientisumą, o jaunos Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo įtikinti užsienio šalių vyriausybes, kad Lietuvos valstybė ne tik reali, bet ir būtina Europos saugumui.
Lietuvos ūkio ir kultūros raida
2009-09-03
Dar vykstant kovoms už laisvę, Lietuvos vyriausybė kėlė uždavinį kaip galima greičiau pakelti kultūros lygį ir paversti Lietuvą vakarietiška valstybe. Pirmiausia susirūpinta švietimu. Jau 1919 metais atsirado 40 vidurinių ir apie 1000 pradžios mokyklų. Jų skaičius palaipsniui vis didėjo. Po 20 metų jau buvo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos, o pradžios mokyklų – apie 3000. Drauge susirūpinta ir aukštuoju mokslu. 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidarytas universitetas, 1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą.
1922 metų žemės reforma Lietuvoje
2009-09-03
Žemės ir žemės ūkis naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei tapo jos ekonomikos pagrindas. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos žemės ūkyje buvo užimta 76,6% visų savarankiškų gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 100 tūkst. bežemių ir 115 tūkst. mažažemių valstiečių. 1919 m. Žemės reformos komisija suorganizavo specialią apklausą išsiaiškinti, kiek jų norėtų gauti žemės. Apklausa parodė, kad 55 532 bežemiai ir 39 108 mažažemiai pageidavo žemės.
Žemės ūkis Lietuvoje
2009-09-03
Lietuvoje vyravęs vidutinis ir smulkus ūkis pasižymėjo gana dideliu pajėgumu. Žemės ūkis padarė pažangą, lyginant su tuo, kas buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Išnyko trijų laukų sistema, o jos vietoje įvesta nuo 6 iki 10 laukų sistema su racionalia sėjomaina, pagerintas žemės dirbimas ir jos tręšimas, pradėta vartoti geros kokybės selekcinė sėkla, išauginta savo krašte. Lietuva pasidarė ne vien javų, bet ir gyvulių auginimo kraštas. Dėl tos priežasties laukuose pradėta auginti dideliais kiekiais pašariniai augalai.
Svarbi grandis žemės ūkio politikoje buvo kooperatyvai arba jų sąjungos. Tai buvo konkrečios ekonominės veiklos organizacijos, užsiimančios prekyba, gamyba arba kreditinėmis operacijomis. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais.
Pramonė pirmojoje Lietuvos Respublikoje
2009-09-03
Lietuvos ekonomika 1918–1940 m. lygiavosi į Vakarų Europą. Tad ir Lietuvos pramonė savo technika bei technologija, įmonių organizacijos bei valdymo formomis, kai kurių žaliavų bei pusfabrikačių importu ir pagamintos produkcijos eksportu orientavosi į Vakarus. Vakarų pramonė tuo metu buvo toli pralenkusi Lietuvos pramonę pagal visus rodiklius. Ji jau buvo įveikusi tam tikrus vystymosi etapus ir pasiekusi vadinamojo „moderniojo industrializmo“ pakopą. Ši pramonė ir sudarė tam tikrą pavyzdį Lietuvai, į kurį lygiuodamasi ji turėjo vystyti savo pramonę.
Prekyba Lietuvoje iki II pasaulinio karo
2009-09-03
Prekyboje svarbiausiu Lietuvos rūpesčiu buvo eksporto didinimas, nes nuo to didžia dalimi priklausė ir krašto gerovė. Nauja valstybė stengėsi pasaulio rinkoje su savo prekėmis užimti kiek galima stipresnę padėtį. Todėl prekybą tvarkančios valstybės įstaigos (Užsienio reikalų, Finansų, Žemės ūkio ministerijos) su Prekybos, pramonės ir amatų rūmais stengėsi visais prieinamais būdais supažindinti kitus kraštus su Lietuvos gaminiais. Eksportui skirtos prekės iš Lietuvos dažniausiai buvo išleidžiamos be muito mokesčio.
Besitraukiančios Raudonosios armijos ir bolševikų žiaurumai sukėlė Lietuvos gyventojų ginkluotą pasipriešinimą. Sukilimo centru tapo Kaunas. Pogrindinė antibolševikinė organizacija – Lietuvos Aktyvistų Frontas – vadovavo sukilimui. LAF tikslas buvo užimti ir kontroliuoti Lietuvos teritoriją iki Vokietijos kariuomenės įžengimo. Tai jiems iš esmės pavyko. Sukilėlių buvo apie 20 tūkstančių, apie 2 tūkstančiai jų žuvo kovose. Sukilėliai saugojo turtą nuo plėšikautojų, patruliavo miestų gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius raudonarmiečius.
1941 liepos 17 d. Adolfas Hitleris pasirašė dekretą, kuriuo įkūrė administracinį vienetą – Ostlandą, sudarytą iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų. Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru buvo paskirtas A. Rentelnas. Lietuva buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintus bolševikų nacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais“ bolševikų nacionalizuoto Lietuvos turto paveldėtojais.
Sovietinės Lietuvos valdžios aparato kūrimas
2009-09-03
1944 m. birželį Raudonajai Armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. I-oji Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Bagramianas) ir III-oji Baltarusijos fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Černiachovskis) įsiveržė į Lietuvą. Liepos 13 d. Vilnių užėmė raudonarmiečiai ir Gedimino kalne iškėlė LSSR vėliavą. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16–oji lietuviškoji divizija (vadas – generolas F. Baltušis-Žemaitis). 1944 m. pradžioje divizijoje buvo 32,3% lietuvių, 39,9% – rusų, 22% – žydų.
