Fizika-1 laboratorinis darbas su tankiu.

Fizika  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,95 kB)

Tamprumo jėga, Huko dėsnis.

Fizika  Pristatymas   (8 psl., 613,35 kB)

Kursinis darbas apie strucius, is ju gaunama produkcija.

Maistas, sveikata, higiena  Kursiniai darbai   (21 psl., 696,24 kB)

Tai, kad sveikata - turtas, žino visi, tačiau ne visi žino, kaip ja rūpintis. Lietuvoje nuo kraujo apytakos sistemos ligų miršta tris kartus daugiau žmonių negu nuo vėžio. Nustatant širdies ir kraujagyslių ligų rizikos laipsnį visada turi būti įvertinami rizikos veiksniai, t.y. amžius, lytis, rūkymas, netaisyklinga mityba, fizinis aktyvumas, padidėjusio cholesterolio ir kitų lipidų kiekiui kraujyje paveldimumas ir kt. Širdis, kaip ir kiekvienas raumuo, gali būti geriau ar blogiau išsivysčiusi. Yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to, treniruodami ir vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį (miokardą). Pirmasis į tai atkreipė dėmesį žinomas anglų gydytojas ir fiziologas Viljamas Harvėjus. Jis konstatavo, kad sunkiai dirbančių žmonių, kurių raumenynas gerai išvystytas, širdis yra stipresnė, masyvesnė.

Medicina  Referatai   (30 psl., 39,88 kB)

Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius. Mums visiems būdinga santykių su aplinka įvairovė, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Svarbiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį - vieninga visuma, kuri vadinama žmogaus charakteriu. Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja ir originalu, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 19,17 kB)

Įtampa, skubėjimas, nuolatinis stresas labai kenkia mūsų gyvenimui. Vis mažiau dėmesio skiriame sau ir beveik nekreipiame dėmesio į tai, ką valgome. Dažniausiai tai darome paskubomis, nesusimąstydami. O juk sveikas maistas pakelia nuotaiką, didina darbingumą, suteikia energijos.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (13 psl., 6,83 MB)

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.

Istorija  Referatai   (19,96 kB)

Kasdieniniame gyvenime mes turime poreikį bendrauti tarpusavyje - dalintis idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Kaip yra pasakęs K. Abrecrombie, „Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu”.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 23,23 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

Tai efektyvi raumenų tempimo ir jėgos pratimų progama, stangrinanti ir dailinanti kūną. Šios gimnastikos pratimai skirti visoms kūno dalims: pečiams, krūtinei, rankoms, juosmeniui, pilvui, sėdmenims, nugarai, kojoms. Pratimai sudaryti taip, kad vienu metu dirbtų kuo daugiau giliųjų raumenų (kasdienybėje jų dirbti paprastai nepriverčiame!), tad jau po kelių treniruočių pradeda pastebimai dailėti figūra: riebalų masė nyksta, raumenys - tvirtėja. Atliekant bet kokį pratimą dirba visi kūno raumenys: tiek vidiniai, tiek išoriniai. Vadinasi, stangrėja visas kūnas ir riebalai proporcingai tirpsta visur.

Sportas  Referatai   (12 psl., 1,67 MB)

Maiste yra šios gyvybiškai svarbios medžiagos: energetinės ir statybinės (naudojamos energijai gauti ir kaip C atomų šaltinis sintezei): angliavandeniai (daugiau energetiniai), baltymai (daugiau statybiniai), lipidai (daugiau energetiniai). Kitos (naudojamos kai kuriems baltymams sintetinti, tarpląstelinei medžiagai mineralizuoti, kaip nešikliai ar fermentų nepeptidinės dalys): vitaminai (reguliaciniai), mineralinės druskos (dalis statybinės, dalis reguliacinės), vanduo (universalus tirpiklis). Nukleorūgštys virškinamos ir panaudojamos, bet maiste jų gali ir nebūti.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 37,42 kB)

Fizinis pasiruošimas yra vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, nes nuo to priklauso jo sveikata – fizinė ir psichinė būklė. Svarbu, kad tuo būtų pradėta rūpintis nuo pat žmogaus gyvenimo pradžios, būtu įgyti tam tikri įpročiai lavinant savo kūną. Juk senai yra įrodyta, kad sveikame kūne sveika siela. Moksliniai tyrimai rodo, kad tarp centrinės nervų sistemos ir raumenų yra glaudūs grįžtamieji ryšiai. Judėjimas sumažina jaudinimą galvos smegenų žievėje, nes iš judančių raumenų plintanti nervinė impulsacija sukelia apsauginį slopinimą.

Sportas  Referatai   (5,18 kB)

Pojūčiai mūsų neklaidina, bet remdamiesi vien jais, negalime atskirti budėjimo nuo sapno. Norint turėti naudos, ankstesnes savo nuomones reikia laikyti ne tik abejotinomis, bet ir klaidingomis. Turiu rimtai pamėginti atsikratyti ankstesnių nuomonių ir pradėti viską iš naujo nuo pačių pagrindų. Nuovoka įtikina mane, jog privalau nesikliauti ne visai tikrais ar bent kiek abejotinais dalykais, lygiai kaip ir tais, kurių netikrumas akivaizdus.

Filosofija  Namų darbai   (5,21 kB)

Kultūra - tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų). Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką "aš" ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.

Biologija  Konspektai   (7,27 kB)

Gera sveikata - tai nuolatinis malonios energijos pojūtis. Esant gerai savijautai daug paprasčiau sprendžiamos mokslo, darbo, šeimos problemos, žmogus daugiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnis, pakilios nuotaikos. Aktyvesnis ir įdomesnis būna jo laisvalaikis, rečiau apima bloga nuotaika, nusivylimas. Vienas iš veiksnių skatinantis gerą savijautą tai fizinis aktyvumas. Jis yra labai svarbus gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą bei mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis.

Sociologija  Referatai   (4,26 kB)

Termodinamika - fizikos dalis, tirianti šiluminius reiškinius ir vidinės energijos virsmo kitų formų energija dėsnius. Termodinaminė sistema - kompleksas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių elementų. Šilumos perdavimas - to paties kūno dalių, kūno ir aplinkos, atskirų kūnų, gebėjimas perduoti vienas kitam vidinę energiją, kai jų temperatūra skiriasi. Šilumos kiekis - energija, perduodama kūnui šilumos perdavimo būdu.

Fizika  Paruoštukės   (1,61 kB)

Sakoma: "miegas panašus į mirtį", "miegas yra mažoji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs. Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja.

Astronomija  Referatai   (3,74 kB)

Anoreksija (gr. ἀνορεξία – apetito nebuvimas) – apetito sumažėjimas ar išnykimas. Nervinė anoreksija (anorexia nervosa) kyla dėl neurotinio noro suliesėti, neadekvataus savęs vertinimo. Daugeliu atvejų nervine anoreksija sergantys žmonės serga ir nervine bulimija. Moterys serga 10-20 kartų dažniau, nei vyrai, įvairiais vertinimais iki 5-20% nervinės anoreksijos atvejų baigiasi mirtimi, dažniausiai – dėl ilgainiui kylančių širdies, inkstų ir pan. sutrikimų.

Kita  Referatai   (4,64 kB)

Pasaulyje didėja sergamumas plaučių ligomis. Įvairūs gyvenimo veiksniai veikdami žmogų gal sukelt įvairias kvėpavimo takų ir organų ligas. Vienos ligos yra lengvai išgydomos kitoms reikalingas specifinis gydymas, o dar trečioms negalime padėti niekuo. Sirgdamas žmogus patiria daug nepatogumų. Juk plaučiai yra mūsų gyvybinis organas, jeigu jų nebūtų, nebūtų ir mūsų.

Medicina  Kursiniai darbai   (14,73 kB)

Hipotireozė – tai klinikinis sindromas, atsirandantis susilpnėjus skydliaukės funkcijai ir dėl ko sumažėja hormonų tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3). Mažėjant skydliaukės veiklai, lėtėja medžiagų apykaita. Skydliaukės funkcijai išnykus, pasireiškia miksedema. Hipotireozė būna įgimta ir įgyta. Įgimtos hipotireozės priežastys: įgimtas skydliaukės hormonų gamybos defektas, jodo kaupimo defektas, embriono raidos defektas. Įgyta hipotireozės gali atsirasti sergant lėtiniu skydliaukės audinio uždegimu, po skydliaukės operacijos, po strumos gydymo radioaktyviu jodu ir pan.

Medicina  Referatai   (8,63 kB)

Įvairios etiologijos dažniausiai kvėpavimo takų uždegimas, kuris dažnai pareina savaime, sukelia dažniausiai virusinė infekcija: rino, adeno, gripo, paragripo virusai. Paprastai sergama šaltu metų laiku. Ū. B. parsidėti skatina nuovargis, peršalimas kontaktas su kenksmingom medžiagom. Ankstyviausi ū. b. patomorfologiniai požymiai: bronchų epitelio hiperemija(paraudimas), virpamojo epitelio deskvamacija(paburkimas).

Medicina  Konspektai   (23,3 kB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos.

Medicina  Konspektai   (24,35 kB)

Tai fiziologijos konspektas, kuris tikrai pravers kineziterapijos, ergoterapijos studentams. Šis konspektas yra palengvinto pobūdžio. Padės suprasti procesų esmę ir kt.

Medicina  Konspektai   (21,06 kB)

Įmonės charakteristika,Produkto marketingo komplekso apibūdinimas,Produktas,Kaina,Rėmimas, reklama,Vieta, paskirstymas,Išorinė aplinka,Vartotojai,Konkurentų analizė,Rinkos analizė ,Makro aplinkos analizė,Vidinė aplinka,Veiklos...

Rinkodara  Analizės   (4,6 kB)

Temos aktualumas. Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (G. Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (22,81 kB)

Gera pradžia – viso gyvenimo pagrindas. ( J. Pikūnas) Vaikas ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Tačiau labai greitai išaiškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas, kuris padės susipažinti su jį supančiu pasauliu. Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikams būdingi įvairūs jutimai.

Pedagogika  Diplominiai darbai   (21,86 kB)

Lengvoji atletika – integralinė sporto šaka, jungianti ciklinių ir aciklinių lokomocijų pratimų rungtis. Tai ėjimas, bėgimas, metimai, vertikalūs ir horizontalūs šuoliai. Atliekant lengvosios atletikos pratimus optimaliu ir efektyviausiu būdu ugdomos svarbiausios žmogaus fizinės ypatybės: greitis, jėga, ištvermė, lankstumas, vikrumas bei daugybė kitų žmogaus gyvenime būtinų judesių elementų mokėjimų ir įgūdžių, kurie sudaro pagrindą toliau tobulintis daugelyje kitų sporto šakų.

Sportas  Referatai   (5,32 kB)

Kūno kultūros referatas apie tris ligas (miopija, skolioze, mitralinio vo=tuvo prolapsas), ju priežastis, komplikacijas ir kūno kultūros priemones, kurių reikia imtis arba vengti dėl susirgimo.

Sportas  Referatai   (7,22 kB)

Archimedo jėga. Kūnų plūduriavimas. Oreivystė. Jėga, stumianti kūną iš skysčio arba dujų, vadinama Archimedo jėga. Archimedo jėga lygi svoriui išstumto skysčio, kurio tūris lygus kūno tūriui. Skysčio masę, kurią išstumia kūnas, galima išreikšti skysčio tankiu ir panardinto į jį kūno tūriu, kuris lygus išstumto vandens tūriui. Archimedo jėga priklauso nuo skysčio, kuriame panardintas kūnas, tankio ir nuo šio kūno tūrio.

Fizika  Konspektai   (1 psl., 7,15 kB)

Kietojo kūno savitosios šilumos nustatymas. Priemonės: kietasis kūnas su siūlu, termometras, stiklinė su karštu vandeniu, stiklinė su šaltu vandeniu, kalorimetras, svarstyklės, svarsčiai, matavimo cilindras. Jei nėra energijos nuostolių įkaitinto kietojo kūno atiduotas šilumos kiekis lygus gautam vandens šilumos kiekiui.

Fizika  Laboratoriniai darbai   (1 psl., 3,89 kB)