Lietuvos įmonėms bei ūkininkams integruojantis į Europos Sąjungos bei pasaulio ekonominę sistemą ypatingą reikšmę įgauna įmonės ar ūkininko ūkio konkurencingumo didinimas. Sparčiai besikeičiančios rinkos sąlygos, konkuruojantiems, besistengiantiems gauti kuo daugiau pelno, ūkininkams tampa svarbiu iššūkiu, reikalaujančiu didelių išlaidų bei ypatingų žinių ir gebėjimų. Ūkininkai turi dėti daugiau pastangų, norėdami išlaikyti konkurencingą ūkį. Suintensyvėjus konkurencijai nepakanka ūkyje didinti laikomų gyvulių skaičių, ar sėjamų javų plotus. Ūkininkai savo ūkyje privalo galovti, kurti bei diegti naujoves, kurios ne tik didintų ūkio efektyvumą, pvz.: padidinti primelžiamo pieno kiekį, bet ir mažintų darbo sąnaudas.

Vadyba  Referatai   (21 psl., 36,29 kB)

Pagrindinės sąvokos. Atsargų įvertinimas. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte. Atsargų klasifikavimas. Atsargų priėmimo tvarka ir užpajamavimas (pirminiai dokumentai). Atsargų įkainojimas. Atsargų apskaitos būdai. Atsargų priėmimo tvarka Atsargų inventorizacija. Atsargų nurašymas. Žaliavų išdavimo operacijos nuolat apskaitomų atsargų būdu. Žaliavų išdavimo operacijos periodiškai apskaitomų atsargų būdu. Atsargų atsivežimo išlaidos. Atsargų pirkimo diskontų apskaita. Pirktų prekių grąžinimai ir nukainojimai. Prekių nukainojimai. Prekių atsivežimo išlaidos.

Apskaita  Kursiniai darbai   (24 psl., 38,28 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.

Rinkodara  Referatai   (37 psl., 92,68 kB)

Pavojingų krovinių samprata. Pavojingų krovinių vežimo dalyviai, jų atsakomybė. Pagrindiniai pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Kiti pavojingų krovinių vežimo dalyviai. Pavojingų krovinių vežimo saugos specialistas. Vairuotojas, vežantis pavojingus krovinius. Pavojingų krovinių pakavimas. Dokumentai. Saugaus pavojingų krovinių vežimo užtikrinimas. Pavojingų krovinių vežimas kelių transportu Lietuvos Respublikos (LR). Pavojingų krovinių vežimas geležinkeliu. Pavojingų krovinių vežimas jūrų transportu. Pavojingų krovinių vežimas oro transportu. Pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Dalinė pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Išsami pavojingų krovinių vežimo kontrolė. Įmonės veiklos kontrolė.

Logistika  Referatai   (22 psl., 28,01 kB)

Lietuvos pajūris – vienas nuostabiausių gamtos kampelių. Daugelis jį mėgsta dėl gaivaus pušynų oro, švelnaus ir minkšto smėlio, skaidraus jūros vandens. Atvykstantys čia randa taip trokštamą malonų ir turiningą poilsį visai šeimai, sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugas. Nustatyta, kad pavasarį ir vasarą pajūryje būna daugiausia saulėtų dienų nei kitur Lietuvoje. Didelę pajūrio dalį užima gamtos saugomos teritorijos. Tai Kuršių nerijos nacionalinis ir Pajūrio regioninis parkai. Čia yra mažai lankomi ir švarūs paplūdimiai, pėsčiųjų ir dviračių takai, daug retų augalų, didelė paukščių ir drugelių įvairovė.

Administravimas  Referatai   (19 psl., 655,34 kB)

TVF pagrindinė misija yra padėti užtikrinti stabilumą tarptautinėje sistemoje. Jis tai daro trimis būdais: nuolat stebi pasaulinę ekonomiką ir valstybių šalių ekonomiką; teikia paskolas šalims su mokėjimų balanso sunkumais; ir teikia techninę pagalbą šalims narėms. Pagrindinė atsakomybė TVF yra teikti paskolas valstybėms šalims, turinčioms mokėjimų balanso problemų. Ši finansinė parama suteikia šalims galimybę atkurti savo tarptautinius rezervus, stabilizuoti savo valiutas, ir atkurti sąlygas tvirtam ekonomikos augimui.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (22 psl., 41,28 kB)

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas - visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 14,27 kB)

Ekonomika – visuomenės posistemė, kurioje formuojasi, cirkuliuoja ir vartojami ekonominiai ištekliai (gyvasis ir sudaiktintas darbas). Ištekliai turi 2 puses: 1. medžiaginę arba fizinę, kurią sudaro ekonomikoje veikiantys subjektai ir joje judantys dirbtiniai elementai, t.y. gamybos priemonės ir vartojimo reikmenys (daiktai ir dirbantysis); 2. socialinę sudaro ekonominiai ryšiai, ekonominiai santykiai, pagal kuriuos yra organizuota fizinė pusė, kuri parodo medžiaginės pusės sutvarkymą. Norint ekonomikos procesus atriboti nuo kitų socialinių procesų formų, ekonomiką reikėtų apibrėžti dvipusiu požiūriu: sąnaudinė – jos pusę atspindi visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų sąvoka (vidutiniškas darbo kiekis, būtinas produktui pagaminti); rezultatinę atspindi ekonominės gėrybės sąvoka.

Ekonomika  Konspektai   (23 psl., 158,86 kB)

Isorija, 10 klasė.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 10,14 kB)

omunikacinio elgesio apibūdinimas; komunikacijos proceso rūšys ir funkcijos. Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių, prasideda komunikacijos procesai. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, informacija. Ar keitimasis informacija vyksta sėkmingai priklausomai nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas suprato tų pačių ženklų prasmę.

Psichologija  Kursiniai darbai   (12 psl., 29,72 kB)

Formaliosios kokybės kontrolės būtinybė atsirado pramoninės revoliucijos metu besiformuojančios masinės gamybos plėtros sąlygomis, kai nebuvo įmanoma atskiro gaminio mazgų ir detalių matmenų pritaikyti rankomis, nes tai būtų buvęs per daug darbo reikalaujantis ir brangus procesas.

Vadyba  Pateiktys   (53 psl., 305,2 kB)

Sociologija - t.y mokslas, nagrinejantis socialiniu sistemu saveika visuomeneje.Sociologija yra vienintelis is socialiniu ir humanitariniu mokslu, tiriantis visuomene kaip visuma. Visumene - tai visu santykiu egzistuojanciu konkrecioje teritorijoje socialine visuma. Socialine vaizduote - turi buti trimate: istorinis,antropologinis ir kritinis socialines tikroves suvokimas.

Sociologija  Paruoštukės   (6 psl., 28,72 kB)

Londonas– didžiausias Jungtinės Karalystės miestas ir sostinė. 7,42 mln. gyventojų .Miestas yra Anglijos pietryčiuose prie Temzės upės žiočių. Didysis Londonas apima daug miestelių ir priemiesčių bei sudaro metropolinę grafystę.Londone yra didelis uostas , yra penki tarptautiniai oro uostai – Hitrou Getvikas ,Stenstedas Lutonas ir Londono Sičio. Londone yra seniausias Europos metropolitenas, įkurtas 1863 mDaug muziejų: Britanijos muziejus, mokslo muziejus, Viktorijos ir Alberto muziejus, nacionalinė galerija ir kt. Apie 80 teatrų. Labiausiai lankomos Londono vietos. Atvykę į Londoną būtinai turite aplankyti „Hyde“ parką – vieną iš žinomiausių parkų visoje Anglijoje. Šis didžiulis parkas, esantis pačioje Londono širdyje, vis dar mena karališkus laikus, byloja apie neblėstančią Anglijos monarchijos garbę ir jos galybę Londono apžvalgos ratą – vieną iš jauniausių Anglijos sostinės simbolių. Jis buvo pastatytas prieš septynerius metus – taip anglai pažymėjo XXI amžiaus pradžią. Ambicijos buvo išties didelės – projektuojamas apžvalgos ratas turėjo būti didžiausias pasaulyje – savo dydžiu (135 m) Trafalgaro aikštę – gerai žinomą ir turistų lankoma vieta Londone. Savaitgaliais aikštėje vyksta daugybė įvairiausių renginių ir meninių akcijų. Tai vieta, kur susitinka ne tik žmonės, čia susieina ir Anglijos praeitis bei dabartis. Šv.Povilo Katedra- atstatyta po Didžiojo Londono gaisro garsaus architekto K.Vreno.Bažnyčios krypta yra Anglijos žymių žmonių panteonas. Čia palaidoti hercogas Velingtonas ir lordas Nelsonas. Daugybė kenotafų, skirtų menininkams, rašytojams.

Geografija  Pateiktys   (938,69 kB)

Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.

Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)

Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

Geografija  Referatai   (24,44 kB)

XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.

Socialinis darbas  Referatai   (15 psl., 34,01 kB)

Darbo tikslas – sudaryti marketingo programą, kuri padėtų UAB „Lino takas“ eksportuojamiems lininiams gaminiams įsiskverbti ir įsitvirtinti Prancūzijos rinkoje. Kad pasiektume nustatytą darbo tikslą iškelėm šiuos uždavinius: Pristatyti įmonę UAB „Lino takas“ ir jos gaminamus lininius gaminius; Sudaryti aplinkos veiksnių paieškos matricą; Išnagrinėti Prancūzijos makroaplinką; Išskirti eksportuojamų lininių gaminių tikslines rinkas; Darbo objektas – UAB „Lino takas“ gaminių Prancūzijos rinkoje marketingo programa.

Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 133,98 kB)

Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Pagrindinės sąvokos Investicijos - piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Strateginis investuotojas - investuotojas, su kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šio įstatymo nustatyta tvarka sudaro investicijų sutartį. Tiesioginės investicijos - investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; užsienio investicijos - užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos Respublikoje. kapitalo investicijos - investicijos ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui sukurti, įsigyti arba jo vertei padidinti; finansinės investicijos - visos investicijos, išskyrus: 1) steigdami ūkio subjektą, įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį; 2) įsigydami visų rūšių vertybinius popierius; 3) sukurdami, įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę; 4) skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui; 5) vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Investuotojų teisės 1. Lietuvos ir užsienio investuotojams pagal šį ir kitus įstatymus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Investuotojų teises ir teisėtus interesus gina Lietuvos Respublikos įstatymai. 2. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. 3. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėjęs mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų. 4. Užsienio investuotojas piniginį įnašą į formuojamą ūkio subjekto kapitalą gali įnešti tiek užsienio, tiek Lietuvos nacionaline valiuta. Investuotojų teisių garantijos 1. Valstybės ir savivaldos institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir juo disponuoti. Žala, padaryta investuotojui neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų bei jų pareigūnų veiksmais, atlyginama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ginčai dėl investuotojo (investuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimo sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. 3. Investiciniai ginčai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Užsienio investuotojas (investuotojai) investicinių ginčų atvejais turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Investavimo sritys 1. Investicijos Lietuvos Respublikoje leidžiamos į visas teisėtas komercines-ūkines veiklas, atsižvelgiant į šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus apribojimus. 1) valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių užsienio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba); 2) loterijų organizavimo. 2 dalies redakcija nuo 2004 m. sausio 1 d.: 2. Užsienio investicijos neleidžiamos į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo veiklą (išskyrus investicijas iš Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių ūkio subjektų, jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba). 3. Investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus yra licencijuojama, ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenciją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tarptautinės sutartys 1. Užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublikos investuotojų investicijas užsienyje taip pat reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės Lietuvos Respublikos sutartys dėl investicijų skatinimo ir apsaugos bei kitos tarptautinės sutartys. 2. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje sąlygas negu šis įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties normos. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu. Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada, apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius honorarus ir kitus mokėjimus. Investitorius LR atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus; • bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje. Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima: • fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus; • juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus. Investicijų ekonominė esmė Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai - kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių. Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su terminu “kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lė?oms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.). Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės, įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių, technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais. Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai “bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”. Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei prekinių-materialinių atsargų augimą. Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančiasavo turtą”. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip “besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus. Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000 lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25 000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt. Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų. Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu. Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio. Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5). Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis. Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant, draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t. Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų pajamoms. Investicijų formos Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius. Pagal investicijų objektus investijos būna: • daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis. • nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama. • finasinės investicijos – tai investicijos į įvairius finasinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius. Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna: • tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą. • netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finasines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams. Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna: • trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. • ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas. Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna: • privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo. • valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis. • užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų. • bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų. Pagal teritoriją investicijos būna: • investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje. • investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. Pastaba: tai negalutinė ir nevienintelė galima investicijų klasifikacija. Investicinės veiklos teisinis reguliavimas: Palankus investicinio klimato kūrimas šalyje susijęs su tiksliu teisiniu investicinės veiklos reguliavimu. Šiuo atžvilgiu investicinė veikla yra fizinių ar juridinių asmenų bei šalies praktinių veiksmų atsipirkimas realizuojant investicijas. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą. Įstatyminė bazė nustato investitorių, t.y. investicinės veiklos subjektų, kurie priima sprendimus įdėti savas, skolintas ir pritrauktas turtines ir intelektualines vertybes į investavimo objektus, teisinį statusą. Įstatyminė bazė deklaruoja, kad visi investicinės veiklos subjektai nepriklausomai nuo nuosavybės ir veiklos formų turi vienodas teises vykdant šią veiklą. Jie taip pat savarankiškai nusistato investicijų tikslus, kryptis ir apimtis. Jie sutarčių pagrindu, tame skaičiuje organizuojant konkursus ir prekybas, pritraukia investicijų realizavimui bet kurios investicinės veiklos dalyvius. Investitorius turi teisę valdyti, naudoti ar kitaip disponuoti investiciniais objektais bei investicijų rezultatais, tame tarpe investicines ir prekybines operacijas Lietuvos teritorijoje. Lietuvoje galiojantys teisės aktai kartu su investitorių teisėmis nustato ir tam tikras jų pareigas. Investitorius privalo: • teikti finansiniams organams deklaracijas apie vykdomų investicijų apimtis ir šaltinius; • gauti būtiną leidimą ar suderinimą norint atlikti statybą (plačiaja prasme) iš atitinkamų valstybinių organų ir tarnybų (siekiama proporcingai skatinti visų ūkio šakų plėtojimą); • gauti investicinių objektų dalies, kurioje numatomas technologinių, sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių ir architektūrinių reikalavimų atlikimas, normas bei ekspertizių išvadas; • gauti lizenziją specialių rūšių darbams, kurie reikalauja atitinkamos vykdytojo atestacijos, atlikti. Be to, investicinės veiklos subjektai privalo laikytis nustatytų valstybinių normų ir standartų, teikti nustatyta tvarka buhalterinę ir statistinę atskaitomybę, neleisti nesąžiningos konkurencijos bei vykdyti antimonopolinio reguliavimo reikalavimus. Įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių investicinę politiką, leidimas yra viena svarbiausių sąlygų realizuojant valstybės investicinę politiką. Investicinės veiklos valstybinio reguliavimo normos: 1. Investicinių objektų ir sferų reguliavimas apsprendžia bendrus jų parinkimo reikalavimus, taip pat formuoja prioritetines investavimo kryptis. Veikianti įstatyminė bazė nustato, kad investicinės veiklos objektais gali būti bet kuris turtas, tame tarpe visų ekonomikos šakų ir sferų pagrindiniai fondai ir apyvartinės lėšos, taip pat vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, intelektualinės vertybės ir kiti nuosavybės objektai, o taip pat ir turtinės teisės. Niekas neturi teisės apriboti investitorių pasirenkant investicinį objektą, išskyrus atvejus, numatytus įstatymuose. Tokiu būdu yra uždraudžiamas investavimas į objektus, kurių kūrimas ir panaudojimas neatitinka sanitarinių-higieninių, radiacinių, ekologinių, architektūrinių ir kitų normų, nustatytų įstatymais ir poįstatyminiais aktais, o taip pat pažeidžia fizinių ar juridinių asmenų bei valstybės teises ir interesus, kurie yra ginami įstatymais. Valstybė užsienio kapitalo pritraukimo programoje, skatindama investavimą visose ekonomikos sferose ir šakose, išskyrė prioritetinius šio investavimo objektus. Lietuvoje šios programos prioritetinėmis investavimo sferomis nustatytos šių šakų įmonės: • žemės ūkio; • kuro ir energetinio komplekso; • ryšių; • lengvosios pramonės; • mašinų gamybos; • medicinos pramonės; • transporto infrastruktūros; • chemijos pramonės; • socialinės infrastruktūros. Toks selektyvus užsienio investicijų pritraukimas leidžia aktyviai veikti investicinėms kompanijoms svarbiausiose Lietuvos ekonomikos srityse. Atskiriems instituciniams investitoriams (dabar vadinamiems strateginiams investitoriams) nustatytas tam tikras objektų sąrašas. 2. Investicinės veiklos mokesčių reguliavimas nukreipia investicijas į prioritetines ekonomikos sferas remdamasis atitinkamų mokesčių dydžiu ir jų lengvatų nustatymu. Efektyvesnis investicinės veiklos reguliavimas vykdomas suteikiant atitinkamas mokesčių lengvatas. Tokiu būdu kompanija, kurios įstatiniame kapitale yra investicija (užsienio), neapmokestinama atitinkamais mokesčiais. Mokesčių lengvatos yra taikomos investiciniams subjektams, kuriant LEZ Lietuvoje. 3. Investicinės veiklos reguliavimas suteikiant finansinę pagalbą kol kas deklaruotinas tik teisiniais aktais ir neturi plataus pritaikymo praktikoje. Finansinės pagalbos suteikimas kiekvienais metais yra svarstomas tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą ir paparastai ši suma nebūna didelė ir su kiekvienais metais mažėja. Net ir išskiriamos tokio pobūdžio lėšos dažniausiai atitenka valstybiniam sektoriui, naudojant atitinkamą kredito politiką. Paskutiniais metais ji buvo pritaikyta tik žemės ūkiui subsidijuoti bei socialiai remtinoms ir jaunoms šeimoms būstui įsigyti. 4. Investicinės veiklos reguliavimas taikant tam tikrą amortizacinę politiką duoda neprastų rezultatų, kadangi pagrindinių fondų ir kitų materialinių vertybių nusidėvėjimas (amortizacija) yra įskaitoma į produkcijos savikainą. Tokiu būdu naudojant pageidautinas (šias normas nusistato pati įmonė, tačiau jos turi būti ne didesnės negu valstybinės) amortizacines normas, galima iš vienos pusės sumažinti apmokestinamąjį pelną, o iš kitos pusės – didelėmis apimtimis formuoti amortizacinio fondo lėšas, kurios vėliau gali būti panaudotos tolimesniam investavimui. 5. Investitorių dalyvavimo privatizacijoje reguliavimas vykdomas pagal LR įstatymus pritaikant tam tikrus “filtrus”. Reikia pabrėžti, kad privatizacijos pagreitinimas iš esmės suaktyvina investicinius procesus. Čia situacija yra proporcinga: kuo toliau šalis yra pažengusi privatizacijos keliu, tuo labiau užsienio ir vietiniai investitoriai investuoja savo lėšas į privatizuojamus objektus. 6. Finansinių investicijų reguliavimas skirtingai nuo realių investicijų turi tam tikrų ypatybių. Šio reguliavimo teisinį pagrindą sudaro lietuvos įstatymai ir norminiai aktai, kurie nustato: • vertybinių popierių, išleidžiamų Lietuvoje, rūšis, jų apyvartos tvarką bei reikalavimus emitentams; • atskirų finansinių instrumentų realizavimo formas ir būdus pirminėje ir antrinėje fondų rinkoje; • valstybės kontrolės tvarką, kontroliuojant vertybinių popierių išleidimą, apyvartą bei finansinių tarpininkų veiklą. 7. Investicinių projektų ekspertizė yra viena iš pagrindinių investicinės veiklos valstybinio reguliavimo pusių. Pagal galiojančius LR įstatymus bei norminius aktus valstybiniai, tarpvalstybiniai bei regioniniai investiciniai projektai bei programos, vykdomos iš biudžetinių ir nebiudžetinių valstybinių lėšų, turi praeiti privalomą investicinių projektų ekspertizę. Investicijoms, vykdomoms iš kitų šaltinių, ekspertizė reikalinga tik tiek, kad atitiktų ekologinius bei sanitarinius-higieninius reikalavimus. Ypatingi reikalavimai taikomi investicinių projektų, kuriems vykdyti pritraukiami užsienio investuotojai, ekspertizei ir tiktai tada, kai investitoriai pretenduoja gauti papildomas mokesčių bei muitų lengvatas. Tokie investiciniai projektai turi priklausyti ne tik prioritetinėms ūkio sferoms, bet ir jose turi būti numatyta naujų darbo vietų steigimas, šiuolaikinių arba perspektyvių, resursus taupančių ir ekologiškai švarių technologijų įdiegimas, energetinių išteklių vienam produkcijos vienetui mažinimas, orientacija į racionalų Lietuvos žaliavų naudojimą ir konkurentabilumas tarptautinėje rinkoje. 8. Investicijų apsaugos užtikrinimą valstybiniai organai vykdo įvairiomis formomis. Pirmiausia valstybė garantuoja tokią apsaugą nepriklausomai nuo investicijos nuosavybės formų. Visiems investitoriams nepriklausomai nuo jų pobūdžio užtikrinamas lygiateisis investicinės veiklos teisinis pagrindas. Jis užtikrina, kad nebus taikomos diskriminacinio pobūdžio priemonės, draudžiančios investicijų valdymą, jų panaudojimą bei likvidavimą. Tam tikrais teisės aktais yra reglamentuota įdėtų investicijų ir jų rezultatų išvežimo sąlygos ir tvarka. Tam tikros investicijos gauna ypatingą apsaugą, kuri pasižymi valstybės garantija. 9. Investicijų, vykdomų už šalies ribų, sąlygų reguliavimo funkcija yra paskirta Lietuvos Bankui, taip pat šią veiklą reglamentuoja sudarytos tarpvalstybinės sutartys (investicijų skatinimo). Atsižvelgiant į priimtus norminius aktus, kartais yra išduodamos individualios licenzijos vykdyti investicijas užsienyje. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys investicijas: LR Investicijų įstatymas LR Investicinių bendrovių įstatymas LR Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas Tiesioginės užsienio investicijos 1 dalis Lietuvoje yra keli užsienio kapitalo investavimo būdai: tiesioginės investicijos steigiant įmones, perkant veikiančių įmonių akcijas bei suteikiant šioms įmonėms ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas ir netiesioginės investicijos – teikiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikos restruktūrizacijai bei gamybos modernizavimui. Esant ribotiems kapitalo ištekliams Lietuvoje, užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių ir paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvosios rinkos sąlygomis. Tiesioginės investicijos yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių, nes atsiranda galimybė diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Tiesioginės užsienio investicijos Kauno mieste. Kauno mieste veikia bendros su užsienio kompanijomis įmonės bei užsienio kapitalo įmonės. 2003 01 01 duomenimis didžiausias investicijas Kaune pritraukė apdirbamoji pramonė (49,2 %) ir didmeninė, mažmeninė prekyba (34,1 %). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota lengvojoje pramonėje (40,2 %) ir maisto produktų bei gėrimų gamyboje (38,9 %). Į Kauno miesto ekonominę veiklą daugiausiai investavo JAV, Suomija ir Vokietija, jų investicijos 2003 metų pradžioje atitinkamai sudarė 24 %, 15,2 % ir 12,4 % visų tiesioginių užsienio investicijų Kauno mieste.

Ekonomika  Referatai   (270,03 kB)

Švedija-viena iš seniausių Šiaurės Europos valstybių(susikūrė VI m. e. a.).Kadaise ji valdė visą Skandinavijos pusiasalį.Norvegija Švedijai priklausė nuo 1814m. iki 1905m.,o Suomija-nuo XI a. iki 1809m.Patogi ir saugi geografinė padėtis turėjo nemažą reikšmę jos politinei ir ekonominei istorijai.Livonijos,taip pat Šiaurės karų laikotarpiu(1700-1721m.)Švedija buvo užėmusi Estiją,Latviją ir Lietuvą.Švedija nuo XIX a. pradžios nedalyvavo karuose.Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu buvo paskelbusi neutralitetą. Valdymo sistema Švedijoje-konstitucinė monarchija,parlamentinė demokratija.Pagal 1974m. Konstituciją karalius dalyvauja įvairiose ceremonijose ir atlieka atstovavimo šaliai funkcijas.1979m. buvo pataisytas Įpėdinystės įstatymas,suteikiantis vyriškos ir moteriškos lyties karaliaus šeimos nariams lygias teises į sostą. Pagal statistikos duomenis Švedija yra iš tų pasaulio šalių,kurios skaito daugiausia laikraščių.Kiekvienas švedas reguliariai skaito daugiau negu 3 periodikos leidinius. Šiandien iš 8,8 mln.Švedijos gyventojų beveik 1 mln.sudaro imigrantai arba bent vienas iš jų tėvų yra imigrantas. Šiuolaikinę Švedijos geopolitinę padėtį lemia patogi jūrinė transporto padėtis,tai,kad ji yra Šiaurės Europos Tarybos narė,nedalyvauja jokiose karinėse organizacijose.Be to,ji kaip stambiausia Baltijos valstybė,suinteresuota turėti gerus kaimyninius,politinius,ekonominius,kultūrinius ryšius ir su vakarinių Baltijos jūros krantų valstybėmis-buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis bei su Lietuva,Latvija ir Estija.Švedija turi nemažą ekonominę ir politinę reikšmę Baltijos regionui.Jai tenka 12,1% viso Baltijos regiono gaminamo visuminio vidinio produkto kiekio. Švedijos dalis pasaulyje: pagal gyventojų skaičių-0,16%,pagal teritorijos dydį-0.30%,pagal bendrąjį produktą-1,01%,pagal eksportą-1.54%. BENDRA ŪKIO APŽVALGA Švedija-viena iš šiuolaikinių industrinių pasaulio ir Vakarų Europos šalių. Šiandien Švedijos žemės ūkyje dirba mažiau nei 3% visų dirbančiųjų,nors prieš 100m. Ši šalis buvo beveik agrarinė.Pagal pasaulio visuminio produkto gamybos vertę užima 30-ą ,o pagal jo dalį,tenkančią vienam gyventojui-12-ą vietą pasaulyje.Virš 80% Švedijos pramonės įmonių priklauso privačiam sektoriui.Likusios įmonės-valstybės ar kooperatyvų.Valstybinis sektorius tiekia socialinę infrastruktūrą,iš dalies infrastruktūrą pramonei,didžiają energijos ir komunikacijų dalį.Bendras vidaus produktas 1993m. Buvo 216 mlrd. JAV dolerių,o nacionalinis produktas vienam gyventojui-24800 JAV dolerių(6-a vieta pasaulyje,5-a vieta Europoje).Švedija turi didžiausią ekonominį potencialą tarp Šiaurės Europos šalių.Tai lemia tai,kad šalis nedalyvauja karuose,turi pakankamai gamtinių,mineralinių,o taip pat kvalifikuotų darbo resursų,gamyboje efektyviai panaudojamos mokslo ir technikos naujovės,patogi geografinė padėtis. Kai XIX a. Europoje sparčiai vystėsi industrializacija,Švedija buvo pajėgi tiekti geležies rūdą,medieną ir kitas žaliavas,mašinų gamybai bei fabrikų ir gyvenamųjų namų statybai.Švedijos ketaus ir miško pramonei buvo labai paranki pigi šalies vandens energija.Vėliau patobulinta ketaus ir plieno gamybos technologija ir įsisavinti nauji cheminiai procesai medieną paversti celiulioze sudarė geras sąlygas šios pramonės šakoms sparčiai augti.Daugelį metų ši pramonė vyravo šalies ūkyje.Švedijoje didelis dėmesys visuose ekonomikos sektoriuose skiriamas nuolatiniam metodų tobulinimui ir produktų kokybės gerinimui.Maždaug 3% BNP išleidžiama moksliniams tyrinėjimams ir vystymo programoms.Daugiausia lėšų skiriama mašinų konstravimo ir telekomunikacijų srityse. Švedija pagal elektros energijos ir popieriaus gamybą(1 gyv.) užima 2-ą vietą, automobilių gamybą(1000 gyv.)-4-ą vietą,celiuliozės ir kartono gamybą-5-ą vietą,pramoninių robotų-7-ą vietą pasaulyje.Švedijai yra būdingi gana pastovūs ekonominio augimo tempai.Dėl didelių atsiskaitymų iš įmonių pelno socialiniam fondui,gyventojų reikmėms tenkinti ir padidėjusių Švedijos kapitalinių investicijų užsienyje pastebima lėtėjimo tendencija. Švedijos BVP 1997m. sudarė 1.739mlrd.kronų ir išaugo 1,8%.,palyginti su 1996m. 1997m. BVP vienam gyventojui sudarė 25,626 JAV dolerių. DARBO RESURSAI. DARBO RINKA Pagal 1999m. duomenis Švedijoje dabar gyvena 8.86mln. gyventojų.Gyventojų tankis: 20žm./km2.Geri rezultatai yra socialinėje sferoje:vidutinė gyvenimo trukmė vyrų-77,1metai,moterų-81,9metai,mažas vaikų mirtingumas(2-a vieta pasaulyje),geras aprūpinimas butais,pensijomis. Iš 8,86mln. Švedijos gyventojų 4,3mln. Yra dirbantys,iš jų 50% yra moterys.Profsąjungos narių skaičius didelis,nors nuo 1986m. jis sumažėjo iki 81%.Dauguma privačių darbdavių priklauso Švedų darbdavių konfederacijai(SAF).Dėl darbo užmokesčio tarpusavyje tariasi darbdavių konfederacijos ir profsąjungos arba kompanijos administracijos su dirbančiųjų atstovais.Profsąjungos ir darbdaviai itin stengiasi pagerinti darbo saugumą ir aplinką. Siekdama garantuoti darbą visiems žmonėms,Švedijos vyriausybė jau seniai aktyviai rūpinasi darbo rinkos klausimais.Bedarbių skaičius Švedijoje palyginti su kitomis šalimis yra mažas,nors nuo 1990m. bedarbystė šiek tiek padidėjo. Nedidelis vidutinis metinis gyventojų prieaugis.Tai galima paaiškinti tu,kad Švedijoje yra mažas natūralus gyventojų prieaugis bei pastebimas gyventojų senėjimas(didžiausia pasaulyje senų žmonių dalis,neskaitant mikrovalstybių-per 60metų-22,5% gyventojų)Gimstamumo rodiklis 1000 gyventojų(1999m.):gimė-10,0,mirė-10,7,metinis prieaugis- -0,7,suminis gimstamumo rodiklis-1,50.Vis mažiau gyventojų kuria šeimas(vedybų koeficientas 1980m.-2,4, 1987m.-2,2).Vidutinis šeimos dydis Švedijoje-2,2 žmogaus(mažiausios šeimos pasaulyje).Susidarė gana kebli demografinė situacija,sumažėjo jaunų, padaugėjo pensijinio amžiaus žmonių,daug nesantuokinių vaikų.Ne santuokoje gimę kūdikiai 1991m. sudarė 48% visų gimusių kūdikių(pasaulyje daugiau tik Islandijoje).Valstybė buvo priversta leisti dirbti daugeliui užsieniečių(pramonėje apie 10%). 4/5 gyventojų gyvena miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse.Didžiausi miestai yra Stokholmas(685 tūkst.žmonių),Geteborgas(434 tūkst. žmonių) ir Malmė(237 tūkst. žmonių).Didžiausios miestų aglomeracijos:Stokholmo-1,67mln. žmonių,Geteborgo-0,78mln. žmonių ir Malmės-0,48mln. žmonių.Šios trys aglomeracijos sudaro 1/3 visų šalies gyventojų.Iš visų aktyvių žmonių pramonėje dirba maždaug 29%,žemės ir miškų ūkyje-4%,prekyboje,transporte ir kitose paslaugų sferos šakose-67%. GAMTINIAI IR MINERALINIAI RESURSAI Svarbiausi Švedijos gamtiniai resursai- tai dideli miškų masyvai, hidroenergetiniai ištekliai(beveik 100 000 ežerų), durpės. Miškai užima apie 55% šalies teritorijos.Iš Europos šalių tik Suomijoje jų yra daugiau. Spygliuočių miškai sudaro 9/10 visų medienos išteklių,o lapuočiai auga tik šiaurinėje dalyje.Vidaus vandenys (ežerai,upės,bet ne pelkės) sudaro 9% visos teritorijos.Upės Švedijoje yra trumpos, vandeningos ir gana slenkstėtos. Per metus galima pagaminti maždaug 85mlrd. KW/h elektros energijos.4/5 visų šalies vandens išteklių yra šiaurinėje dalyje.1996m. Švedija pagamino vidutiniškai elektros energijos vienam gyventojui 15850 kilovatvalandžių. Ji buvo 4-oje vietoje tarp 25 daugiausia elektros energijos pagaminančių valstybių. Švedija yra turtinga metalų rūdų, bet beveik neturi mineralinio kuro išteklių. Švedija yra viena iš tų valstybių, kurios daugiausia išgauna geležies rūdos.1996m. Švedija išgavo 21 milijoną tonų geležies rūdos. Geležies rūdos gavyba ir atsargomis Vakarų Europoje Švedija užima 2-ąją vietą (po Prancūzijos). Svarbiausi rūdynai-Kirūnos (50% visų išteklių), Jelivarės(Gallivare). Svarbiausi tarptautiniai geležies rūdos srautai yra iš Švedijos (taip pat ir Brazilijos) į Vakarų Europą. Per 1996m. Švedija išeksportavo 15 milijonų tonų geležies rūdos.XVII a. 40% pasaulio geležies gamino Švedija. 1995m. Švedija užėmė 8-ą vietą tarp daugiausia nerūdijančio plieno gaminančių valstybių (0,6 milijonų tonų). Švedija turtinga ir spalvotųjų metalų rūdos. Pagal vario gavybą ji užima 2-ąją,o pagal švino-3-ąją vietą Vakarų Europoje.Pagal rafinuoto vario vartojimą vienam gyventojui (kilogramais) 1995m. pirmavo ir Švedija.1996m. Švedija pateko į daugiausia švino rūdos išgaunančių valstybių sąrašą. Ji išgavo 99 tūkst. tonų ir sudarė 33% pasaulio dalies.1996m. Švedija išgavo 161 tūkst. tonų cinko rūdos ir sudarė 2,2% pasaulio dalies. Europos valstybėms tenka tik vienas procentas pasaulio aukso gavybos.Daugiausia aukso Europoje išgaunama Švedijoje,Prancūzijoje ir Ispanijoje. 1997m. Švedija išgavo 0,29 tūkst. tonų sidabro ir sudarė 1,8%dalį pasaulyje. Be metalų rūdų, Švedija turi degiųjų skalūnų, gausius durpių ir nedidelius akmens anglies ir naftos išteklius.Be to, Švedijoje yra nemažai urano rūdos. PRAMONĖ Pramonė- svarbiausia Švedijos ekonomikos šaka.Jai tenka apie 21% šalies visuminio produkto gamybos vertės.Eksportuojama maždaug 45% bendros pramonės produkcijos. Šiame amžiuje,remiantis švedų mokslo išradimais ir patobulinimais, panaudojant pažangiausią technologiją,sukurta daug naujų pramonės šakų.Paskutiniu metu labai suklestėjo farmacijos įmonės.Didesnės investicijos buvo skiriamos mašinų, chemijos,metalurgijos bei paslaugų sferos šakoms.Todėl pramonės struktūroje vyrauja dvi pramonės šakų grupės- mašinų ir kalnakasyba su metalurgija bei medžio apdirbimo,celiuliozės ir popieriaus.Joms tenka 65% bendros pramonės gamybos vertės,2/3 visos pramonės darbuotojų ir 80% šalies industrijos eksporto vertės. Šiuo metu svarbiausia pramonės šaka- mašinų gamyba,kuriai tenka daugiau kaip 45% visų pramonės darbuotojų ir 37% metinių kapitalinių įdėjimų..Šalies mašinų pramonė labiausiai sukoncentruota Vidurio Švedijoje.Stambiausi centrai-Stokholmas,Geteborgas, Malmė, priemiesčiai Sedertelė ir Niuneshamnas, Šiovolė,o didžiausi automobilių gamintojai- “Volvo” ir “Saab – Scania”.1929m. buvo įkurta bendrovė “Volvo”.Švedija yra viena iš tradicinių lengvųjų automobilių pardavėjų(taip pat Italija, D.Britanija, Ispanija),tenkinanti Europos rinką( gamina 5% Vakarų Europos mašinų praminės kiekio)..1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių sunkvežimių gamintojų pasaulyje(65 tūkst.vienetų “Volvo” sunkvežimių).Nors pagal 2001m. “Volvo” pelnas sumažėjo:sunkvežimius ir statybų įrangą gaminanti Švedijos bendrovė “Volvo” pranešė pernai iš pagrindinės veiklos gavusi 6,154 mlrd. SEK pelno- 1,572 mlrd. SEK mažiau nei 1999m.(“Verslo žinios” vasario 2d.,2001m.).Mašinų pramonės vaidmuo pasaulio laivų statyboje smarkiai sumažėjo, tačiau ji ir toliau lieka svarbiu vidutinių tanklaivių, ryšių priemonių ( ypač telefonų), elektroninių skaičiavimo mašinų, navigacinių įrengimų, elektros generatorių, įrengimų celiuliozės ir popieriaus pramonei, guolių gamintoju.Mašinų pramonė ir metalo gaminiai duoda 40% eksporto vertės, 50% pagamintos produkcijos eksportuojama. Keleiviniai ir karo lėktuvai gaminami Linčiopinge, Malmėje, Trolhetane, o didžiausias lėktuvų gamintojas- “Saab- Scania” ( konsorciumas JAS ). Tradicinės Švedijos pramonės sritys – prietaisų, instrumentų, įrankių, metalo gaminių – guolių ( SKF – didžiausias guolių gamintojas pasaulyje) gamyba, staklės ( “Sandvik”), įrenginiai pieno pramonei ( “Alfa – Laval” – vienas didžiausių pieno separatorių gamintojų pasaulyje), įvairūs prietaisai ir automatai( “Atlas Corco” – didžiausias pasaulyje rotacinių kompresorių gamintojas, pneumatika; “Gambro” – instrumentai, kontrolės ir matavimo prietaisai; “Arenco AB” – didžiausias pasaulyje įrangos degtukų pramonei gamintojas). Švedijos naujosios elektronikos ir elektrotechnikos šakos – tai buitiniai elektros prietaisai ( “Elektrolux”- didžiausia Europos buitinės technikos gamintoja, ypač dulkių siurblių ir viryklių,kuriai tenka apie ketvirtadalis jos rinkos Švedijoje su savo didžiausiais padaliniais “AEG Hausgerate” ir “Juno”( Vokietija ), “Fridgidaire” ( JAV), “Zanussi” ( Italija), “Lehel” ( Olandija), “Corbero” ( Ispanija)), telekomunikacijos ( “Ericson” – vienas didžiausių pasaulyje mobiliojo ryšio sistemų gamintojų,kuri 1995m. sudarė 8% dalį pasaulio ryšių priemonių rinkoje), elektrotechnologijos ir įrenginiai atominei energetikai ( “Asea”- 50% Švedijos ir Šveicarijos koncerno “ABB Asea Brown Boveri” akcijų); ginklų gamyba ( “Bofors”).Viena žymiausių robotus gaminančių bendrovių Švedijos ir Šveicarijos “ABB Robotics”. Švedijos ir Šveicarijos technologijų grupė ABB pranešė savo grynąjį pelną padidinusi 6%, nors pardavimai tiek pat procentų sumažėjo. Įplaukų sumažėjimą ABB aiškino vangia paklausa kai kuriose pagrindinėse rinkose, tačiau pabrėžė, kad užsakymų apimtys didėjo visuose sektoriuose ir per metus išaugo 6%, iki 25,440 mlrd. USD. ABB prognozuoja , kad įplaukos augs po 6% per metus, o pajamos, neišskaičius palūkanų ir mokesčių, - 15% per metus iki 2005-ųjų. 1995m.personalinių kompiuterių tankumas Švedijoje kiekvienam 1000 gyventojų – 193. Švedija yra pripažinta informacinių technologijų lydere, ypač bevielių komunikacijų, elektroninės komercijos, specializuotos programinės įrangos, interneto bei naujųjų komunikacijų srityse. Remiantis pasauliniu indeksu, skirtu informacinėms visuomenėms vertinti ( ISI ), 2001m. Švedija toliau išlieka pasaulio informacinių visuomenių lydere. ISI indeksas atspindi šalių sugebėjimą gauti ir įsisavinti informaciją bei informacines technologijas. Indeksas taip pat įvertina šalies technologinę pažangą ir kaip šios technologijos naudojamos visuomeniniame gyvenime. ISI sudaromas remiantis keturiomis kategorijomis: kompiuteriais, informacija, internetu ir visuomenine infrastruktūra. 1997m. Švedija priklausė Europos staklių gamintojų asociacijų komitetui ( ESGAK). Neturėdama pakankamai savo kuro išteklių(nors nemažai Švedijos kapitalo investuota į Norvegijos naftos pramonę),šalis kuro išteklius importuoja iš užsienio( apie 24 mln.t naftos ir 3,5 mln. t akmens anglies). Švedija garsėja pasaulyje gerai išvystyta elektroenergetika.Šiame sektoriuje pirmauja šiluminės elektrinės,kurenamose naftos produktais(tenka 9%),nors hidroelektrinėms( kaskadai Lulelveno, Ongermahelveno, Indalselveno upėse) tenka apie 39%, o atominėms( Ringhalsas, Oskarshamnas, Forsmarkas)-52% visos šalyje gaminamos elektros energijos.1996m. Švedijoje vidutiniškai energijos suvartota vienam gyventojui- 15850 kilovatvalandžių.1995 m.Švedijoje elektros energijos pagaminta 148 milijardai kilovatvalandžių ir tai sudarė 1,1% dalį pasaulio elektros energijos gamyboje(Švedija buvo 18-oje vietoje tarp 20-ties pasaulio šalių.O 1996m. Švedija atsidūrė 19-oje vietoje pagal elektros energijos gamybą pasaulyje:140 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos ir 1,1% dalis pasaulio elektros energijos gamyboje.1998m. Švedijoje buvo 12 veikiančių branduolinių reaktorių, iš kurių 10,5 galia yra 1000 megavatų(pagal IAEA).Šalyje naujų atomonių elektrinių daugiau nestatoma. Kalnakasybos pramonė kasa ir sodrina geležies( apie 20 mln. tonų), cinko( apie 346 tūkst. tonų),vario(235 tūkst. tonų) ir švino rūdas.Šiaurinėje Švedijos dalyje (Kirūnos baseine) gaunama ¾ visos geležies rūdos,o spalvotųjų metalų rūdų daugiausia vidurinėje Švedijoje. Švedija dabar gamina aukštos kokybės nerūdijantį, karščiui ir rūdims atsparų plieną.Iš svetur atvežamas metalo laužas.Plieno lydymui naudojamos šiuolaikinės, švarios technologijos.Elektrokrosnyse yra gaunama 2/3 visos produkcijos.Vidurio Švedijoje yra pagrindinės juodosios metalurgijos gamyklos- Avesta,Hagforsas, Hoforsas, Sanavikenas.Juodoji metalurgija specializuota lydyti ne ketų, bet specialų plieną.Spalvotoji metalurgija tenkina tik vietinės rinkos poreikius, lydo šviną, varį (Šaleftijas), aliuminį ( Sundsvalis).Švedija užima 1-ą vietą pasaulyje pagal arseno gamybą, 2-ą vietą Europoje pagal aukso (Bolidenas) ir sidabro gavybą. Tradicinė Švedijos pramonės šaka – miško, medžio apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė.Pagal joje dirbančiųjų skaičių ( 14% ) ir gaminamos produkcijos mąstą ( 14,3%) ji užima antrąją vietą pramonės struktūroje.Švedija tapo stambiausiu šios pramonės produkcijos tiekėju Vakarų Europoje.Miško pramonė sudaro 25% šalies eksporto vertės.Kasmet Švedijoje iškertama ir išvežama apie 54 mln. kietmetrių medienos ( 8-oji vieta pasaulyje ir 1-oji – Vakarų Europoje).Pusė šio kiekio yra sunaudojama medienos masės ir celiuliozės gamybai.Devintajame dešimtmetyje pagerėjo medienos panaudojimo struktūra.Daugiau gaminama ne medienos masės, kartono ir vyniojamo popieriaus, o celiuliozės, geros kokybės rašomojo ir poligrafinio popieriaus.Švedija pagal popieriaus gamybą užima 8-ą vietą pasaulyje ( 3% pasaulio), pagal popieriaus ir kartono eksportą – 2-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio), pagal laikraštinio popieriaus gamybą – 4-ą vietą pasaulyje, o pagal eksportą – 2-ą vietą pasaulyje ( 11% pasaulio).Didelė dalis pjautos medienos, medžio drožlių, medžio plaušo plokščių bei baldų produkcijos eksportuojama.Švedijoje kasmet pagaminama apie 53 mln. kub.m. medienos.Pagal tai šalis užima 9-ą vietą pasaulyje ( 1,5% pasaulio).Pagal miško produkcijos eksporto vertę užima 1-ą vietą Europoje ir 3-ią vietą pasaulyje ( 9% pasaulio), pagal celiuliozės gamybą – 1-ą vietą Europoje ir 4-ą vietą pasaulyje ( 6% pasaulio), o pagal celiuliozės eksportą – 1-ą vietą Europoje ir 3-ą vietą pasaulyje ( 10% pasaulio).Švedija yra pirmoje vietoje pasaulyje pagal degtukų, kurie gaminami iš importuojamos drebulės medienos, gamybą.Miško pramonės rajonai daugiausiai susiformavo Šiaurės, o celiuliozės ir popieriaus bei medžio apdirbimo pramonė – Vidurio ir Pietų Švedijoje.Svarbiausi popieriaus ir celiuliozės gamybos centrai yra Botnijos įlankos pakrantėje ir prie upių: Sundsvalis, Ernšioldsvikas, Burlengė, Jelvė.Šalies pietuose Klipane ( Klippan) yra seniausias pasaulyje veikiantis popieriaus fabrikas,pastatytas 1573m.Svarbiausios miško pramonės bendrovės: “Svenska Cellulosa”, “Stora”, “MoDo”, “Korsnas”, “AssiDoman”. Chemijos pramonė orientuota vietinei rinkai tenkinti.Ji gamina produkciją celiuliozės ir popieriaus pramonei bei žemės ūkio reikmėms tenkinti – sieros rūgštį, natrio šarmą, mineralines trąšas. Vystoma organinės chemijos pramonė – plastikų, sintetinio ir dirbtinio pluošto bei naftos chemija. Švedijoje taip pat yra ir keletas didžiausių vaistų gamintojų pasaulyje: “Astra” (1996m. – 4,7 mlj. JAV dolerių ), “Pharmacia and Upjohn” (1996m. – 4,0 mlj. JAV dolerių).1996m. Švedija tapo viena iš didžiausių vaistų eksportuotojų – 3,0 milijardai JAV dolerių. Lengvoji pramonė – tekstilės, siuvimo, odų, avalynės – dirba tenkindama vietinę rinką.Eksportuojama dalis kailių pramonės produkcijos.Didžiausias Švedijos drabužių gamintojas yra “Hennes & Mauritz”. 1998m. kompanijos III finansinių metų ketvirčio pelnas išaugo 71%, nes padidėjo įmonės pardavimai visose rinkose. Dėl šaltos tų metų vasaros visi šalies drabužių pardavimai per rugpjūčio mėnesį išaugo 43%, palyginti su 1997m. tuo pačiu metu. Kompanija taip pat plėtė savo tinklą Europoje. Stambiausios maisto pramonės šakos – pieno ir mėsos. Eksportuojama dalis sūrių ir sviesto. Švedijos pramonės produkcija ŽEMĖS ŪKIS Švedijoje vyrauja vidutinių platumų jūrinis klimatas su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir pereinantis iš jūrinio į žemyninį viduryje bei subarktikos šiaurėje. Drėkinimas yra perteklinis, o švelninančiai klimatą veikia Baltijos ir Golfo srovės. Sniego danga būna 5-7 mėnesius per metus, o vidutinis sniego dangos storis 40-60 cm. Švedija yra produktyvaus žemės ūkio šalis. Žemės ūkyje dirba 4% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Šalies žemės ūkis pagamina 3% BVP vertės. Nors sąlygos nėra palankios, tačiau padidėjus žemės ūkio produktyvumui ir parlamentui priėmus palankius sprendimus, Švedija sugeba pasigaminti daugiau kaip 80% jai reikalingų maisto produktų. Žemės ūkio naudmenos sudaro 8% šalies teritorijos ir yra sukoncentruotos pietinėje dalyje, kur gamtinės sąlygos ir klimatas labai panašus į Lietuvos. Žemės ūkyje smarkiai mažėja nedideli ūkiai ( iki 10 ha), o daugėja vidutinių ir stambių ( iki 50 ha). Vidutiniai ūkiai ( iki 20 ha) dabar valdo 2/3 dirbamos žemės ir pagamina 2/3 prekinės žemės ūkio produkcijos. Geri gamybos rodikliai pasiekiami dėl to, kad žemės ūkis yra gerai mechanizuotas, naudojama nemažai trąšų, naudojamos pažangios intensyvios agrotechninės priemonės. Svarbiausia žemės ūkio šaka – pieno ir mėsinė gyvulininkystė. 31% pasėlių plotų užsėjama pašarinėmis žolėmis, o iš auginamų grūdinių kultūrų – 42% tenka miežių ir 27,5% - avižų pasėliams. Pagal avižų eksportą Švedija užima 3-ią vietą pasaulyje ( 18% pasaulio). Koncentruotus pašarus šalis importuoja iš kitų šalių.Vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas Švedijoje yra mažesnis nei Vakarų Europoje. Skonės pusiasalyje auginami cukriniai runkeliai, Smolando aukštumoje – bulvės. Norlando plynaukštėje yra brangiakailių žvėrelių fermos, šiaurėje auginami elniai. Gyvulininkystėje vyrauja pieno ūkis. Laikoma nemažai galvijų ir bekoninių kiaulių. Švedijoje kasmet sugaunama apie 250 tūkst. tonų žuvų. Daugiausia žvejojama Baltijos jūroje. RYŠIAI SU PASAULIU UŽSIENIO POLITIKA Pasibaigus šaltajam karui ir politiniam Europos susiskaldymui, Švedijos užsienio politikai atsivėrė naujos perspektyvos, atsirado naujų galimybių dalyvauti Vakarų Europos vienijimosi procese. Tuojau po dramatiškų pasikeitimų – subyrėjus Rytų Europos struktūroms – Švedija užėmė aktyvią poziciją Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijoje ir Europos Taryboje, kurios stengiasi užtikrinti viso kontinento demokratijos procesus ir naujas saugumo struktūras. Švedija į Europos Sąjungą įstojo 1995m. sausio 1d. Kaip pilnateisė šios organizacijos narė, Švedija dalyvauja ES sprendimų priėmimo procese ir gali daryti didesnę įtaką bei prisidėti prie tolesnės Europos integracijos plėtros. Po dramatiškų permainų Centrinėje ir Rytų Europoje, Švedija aktyviai dalyvavo įtvirtinant demokratiją ir naujas saugumo struktūras visame žemyne. Be to, stebėtojo teisėmis ji dalyvauja ir Vakarų Europos Sąjungoje ( angl. WEU). Švedija taip pat dalyvauja programoje “Partnerystė taikos labui” bei yra prisidėjusi prie IT taikdariškos misijos (UNPROFOR) ir Tarptautinių taikos įgyvendinimo pajėgų (IFOR) buvusioje Jugoslavijoje. Švedija aktyviai įsijungusi ir į regioninio bendradarbiavimo skatinimą, pvz., Baltijos jūros šalių taryboje ir Barenco jūros Euro-Arkties taryboje. Švedijos politinė nuostata nesijungti į karines sąjungas išlieka nepakitusi. Švedijos strateginė padėtis tarp Šiaurės Atlanto bloko šalių ir Šiaurės Vakarų Rusijos – vienas iš faktorių, apsprendžiančių Švedijos saugumo politiką. Stipri ir savarankiška nacionalinė gynyba laikoma pagrindine Švedijos saugumo politikos dalimi. Gynybai iš biudžeto skiriama apie 3% BNP. Švedija aktyviai dalyvauja tarptautiniame politiniame gyvenime. Stipri parama Jungtinėms Tautoms – jos užsienio politikos kertinis akmuo. Kiti esminiai dalykai yra žmonių teisių gynimas, tarptautinio nusiginklavimo siekimas ir geresnis aplinkos kūrimas. Švedija garsėja savo pasiekimais aplinkosaugos technologijų srityje. Švedijos įmonės pelnė tarptautinį pripažinimą atliekų perdirbimo, vandenvalos, pramoninės taršos kontrolės ir oro valymo srityse. Švedijos pramonės įmonėse įgyvendinamuose aplinkosaugos projektuose plačiai taikomi naujausi produktai ir technologijos. Švedija skiria 1% savo nacionalinių pajamų besivystančioms pasaulio šalims remti. Švedija yra ir daugelio kitų tarptautinių organizacijų, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos ( OECO), ir Pasaulio banko, narė. Baltijos milijardo fondai – tai svarbi Švedijos politikos Baltijos jūros regione dalis. Projektą sudaro Pirmasis ir Antrasis fondai ( viso 2 mlrd. SEK ), skirti Švedijos ekonomikos augimo, užimtumo bei užsienio prekybos skatinimui. Pagrindinis projekto tikslas – stiprinti Švedijos įmonių pozicijas Baltijos jūros regione bei skatinti jas kartu su partneriais dalyvauti regioninės plėtros programose. RYŠIAI TARP ŠVEDIJOS IR PABALTIJO Kontaktai su pabaltiečiais buvo svarbūs per visą Švedijos istoriją. Formalus Baltijos valstybių atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos ir nepriklausomų respublikų atkūrimas 1991m. sudarė visiškai naujas sąlygas santykiams tarp Švedijos ir Baltijos šalių plėtotės. Tais pačiais metais Švedija pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Prasidėjo bendradarbiavimas daugelyje sferų, į kurį įsijungė ir valstybė, ir municipalitetai, ir pramonininkai ir visuomenės organizacijos. Švedų ir suomių koncernui “Stora Enso” priklausanti Kauno įmonė UAB “Stora Enso Packaging” pirmąjį 2001m. mėnesį beveik dvigubai padidino pardavimus. Augimą įmonės vadovai aiškina išaugusia naujo dizaino kartono pakuotės paklausa. Įmonė sausio mėn. pardavė produkcijos už 1,22 mln.Lt., arba 96% daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, tada įmonės apyvarta siekė 0,62 mln. Lt. Švedijos bankas “Skandinaviska Enskilda Banken” ( SEB ) pareiškė manąs, jog 2001m. Baltijos valstybių regiono ūkio plėtrą lems Estijos ir Latvijos ekonomikos raida, tuo tarpu Lietuvos ekonomika augs lėčiau. 2000m. SEB įsigijo po beveik 100% Estijos “Uhispank”, Latvijos “Unibanka” ir Lietuvos Vilniaus banko akcijų. Keletą metų Lietuva iš Švedijos pirko daugiau negu pardavė, tačiau 2000m. Švedijos ir Lietuvos prekybos balansas išsilygino. Per paskutinius 4-5 m. Lietuvos ir Švedijos prekybos balansas buvo neigiamas, bet pernai jis išsilygino. Į Švedija daugiausia parduodama tekstilės gaminių ( 31% viso eksporto ), popieriaus ( 16% ), mašinų įrenginių ( 9% ), įvairios medienos žaliavų ( 38% ). 2000m. rugsėjo mėn. Lietuvos ekonominės plėtros agentūros duomenimis, Švedija – didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje ( užregistruota per 130 įmonių). UŽSIENIO PREKYBA Švedijos ekonomika daug priklauso nuo užsienio prekybos, o jos pramonė labai susijusi su pasauline pramone. Prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 1/3 šalies bendrojo nacionalinio produkto. Šiandien Švedija daugiausia eksportuoja pagamintas prekes.Per XX a. 9-ąjį dešimtmetį eksporto struktūra gerokai kito: mašinos ir įrengimai sudaro apie 40%, miško pramonės produkcija – 20%, metalai – 6% viso eksporto vertės.Svarbiausios eksportuojamos prekės – įvairi pramonės produkcija (ESM, navigaciniai prietaisai), transporto priemonės (automobiliai, laivai), celiuliozė, medienos masė, popierius, metalai.Importuojama nafta, medvilnė, mašinų pramonės produkcija. Patrauklus švedų eksporto produktas – švedų technologijos žinios, ypač aplinkos apsaugos srityje. Švedijoje veikia Švedijos eksporto taryba. Pagrindiniai šios tarybos uždaviniai yra skatinti ir plėtoti Švedijos prekybą bei investicijas. Švedijos eksporto taryba yra Švedijos vyriausybinė institucija, pavaldi Švedijos Užsienio reikalų ministerijai. Biuras Vilniuje veikia nuo 1993m. Daugiausia Švedija prekiauja su Vakarų Europos šalimis. Joms tenka daugiau nei 73% eksporto ir 77% importo. Didžiausia prekių apyvarta su Vokietija, D.Britanija, Šiaurės Europos šalimis. Eksporto struktūra pagal šalis procentais yra tokia: Vokietija 15, D.Britanija 10, Norvegija 8, JAV 8, Prancūzija 6; o importo – Vokietija 20, JAV 9, D.Britanija 9, Danija 8, Norvegija 7. Pagrindinis Švedijos tarptautinės ekonominės politikos bruožas yra parama laisvajai prekybai. Siekdama stiprinti ir plėtoti laisvosios daugiašalės prekybos sistemą, Švedijos vyriausybė aktyviai skatina prekybos liberalizaciją tarp GATT/TWO narių. Švedijos užsienio politikos ir prekybos pagrindinis bruožas – laisvoji prekyba ir dar didesnė ekonomikos integracija į Europą. Būdama Europos Sąjungos narė Švedija prisijungė ir prie ES muitų sąjungos. Pagal naujas taisykles prekės, pervežamos per Švedijos ir kitų ES narių valstybių sienas, nebetikrinamos pasienio muitinėse. Švedija turi laisvosios prekybos statusą su Baltijos šalimis. PASKUTINIO DEŠIMTMEČIO POKYČIAI ŠVEDIJOS EKONOMIKOJE Paskutinio XXa. amžiaus dešimtmečio pradžioje Švedijos ekonomikos padėtis buvo sunki. 1991 – 1992 m. pramonės gamyba buvo nukritusi beveik 10%, o bendras vidaus produktas buvo sumažėjęs 5%. Labai ženkliai, labiausiai per paskutinę pusę amžiaus, išaugo nedarbo lygis. 1993 m. pabaigoje Švedijos ekonomikoje buvo pastebėtas pagyvėjimas. Pirmą kartą nuo 1990 m., 1994 m. pradėjo augti bendri kapitalo įdėjimai. Tačiau vidaus paklausa vystėsi vangiai. Pagrindiniu augimo veiksniu buvo eksportas. Nors 1997 m. pirmąjį pusmetį pastebėtas nedidelis nuosmūkis, ekonomikos augimas tęsėsi jau ketverius metus. Nuosmūkio priežastis – vyriausybės taikytos priemonės valstybinio sektoriaus deficito sumažinimui. Tuo pačiu metu privačiame sektoriuje tęsėsi augimas. Pagrindinis augimo veiksnys buvo prekių ir paslaugų eksporto padidėjimas. 1997m. jis išaugo beveik 11%. Tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, importas aplenkė eksportą. Todėl eksporto indėlis į ekonomikos tempus pradėjo mažėti. Po vangaus vystymosi pirmaisiais praeito dešimtmečio metais pradėjo augti pramonės gamybos tempai. Ypač greitai išsiplėtė telekomunikacijos priemonių gamyba, kuriai tenka 14% visos apdirbimo pramonės pridėtinės vertės. Didesni negu vidutiniai buvo transporto mašinų gamybos, miško ir farmacijos pramonės vystymosi tempai. Gamybos galingumo panaudojimo laipsnis 1997m. birželį išaugo iki 88,5% ir priartėjo iki rekordinio lygio – 90,4%, kuris buvo pasiektas 1995m. birželio mėnesį. Rudenį šis rodiklis vis augo ir tai liudijo, kad gamybos augimo rezervai beveik išeikvoti. Ekonomikos augimą sąlygojo ne tik eksportas, bet ir vidaus paklausa. Bendrai per metus asmeninis suvartojimas padidėjo 2%. Išaugo ilgalaikio naudojimo prekių paklausa. Ypač pastebimai, 25%, išaugo naujų automobilių pardavimas, o taip pat išvykos į užsienį – 10%. Toliau augo darbo užmokestis. Tačiau , didėjant mokesčiams, realios turimos pajamos sumažėjo. Todėl asmeninis suvartojimas augo, mažėjant gyventojų santaupoms. Greitai išaugo nekilnojamojo turto kainos. Asmeninio suvartojimo augimą stabdo taip pat ir aukštas nedarbo lygis. Paskutiniame XX a. dešimtmečio viduryje svarbiu ekonominio augimo veiksniu buvo investicijų paklausa. Tačiau 1996m. kapitalo įdėjimų apimtis vis dar neviršijo to dešimtmečio pradžios lygio. 1997m. pasikeitė paskutinių metų tendencija ir bendri kapitalo įdėjimai sumažėjo 1,6%, iš kurių pramonės – 4,7%. Ypač pastebimai sumažėjo investicijos į pastatus ir statinius. Gyvenamųjų namų statyba per metus sumažėjo 20-25%. Iš teigiamų reiškinių galima paminėti įmonių kapitalo įdėjimus į mašinų ir įrengimų gamybą: po buvusio įmonių atsargų sumažėjimo 1996m., 1997m. jie šiek tiek išaugo. Per paskutinius dešimtmečius kainų kilimas 1996 – 1997m. buvo pats mažiausias. Mažus infliacijos tempus 1997m. lėmė staigus procentinių kvotų sumažėjimas. Nežiūrint į 1997m. pabaigos finansinę Azijos krizę, Stokholmo fondų birža per metus pasiekė didelių laimėjimų: jos akcijų vertė išaugo 26%. Kiekvienais metais brangstant akcijoms, per penkerius metus bendras augimas sudarė 229%. Neaukšti ekonominio augimo tempai 1997m. sąlygojo užimtumo sumažėjimą 1,1% arba maždaug 50 tūkst. žmonių. Dėl besitęsiančio valstybės išlaidų mažėjimo sumažėjo gyventojų, dirbančių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, skaičius. Taip pat darbo vietų sumažėjo ir statybose ir pramonėje. Darbo jėgos paklausa išaugo tik privačiame paslaugų sektoriuje. Nedarbas buvo neįprastai aukštame Švedijai lygyje ir viršijo 8% ( dvigubai aukštesnis palyginus su bet kuriais metais nuo pokario iki praeito dešimtmečio pradžios ), o neoficialus nedarbo lygis sudarė dar 4,5%. 1997m. užimtumas apdirbimo pramonėje sumažėjo beveik 1%. Todėl, dėl ženklaus išleidžiamos produkcijos kiekio padidėjimo, pakilo darbo našumas. Švedijos bendrame vidaus produkte labai didelę dalį sudaro valstybės išlaidos ir pajamos:1996m. atitinkamai 68% ir 53%. 1993-1994m. daugelis ekonomistų pranašavo šaliai greitą valstybės finansų žlugimą. 1994m. rudenį netikėtai atsirado perspektyvų sumažinti biudžeto deficitą. Taip atsitiko dėl konjunktūros kilimo ir po 1994m. įvykusių rinkimų vyriausybės priimtos griežtos finansų stabilizavimo programos. Kartu, pagerėjus konjunktūrai, pradėjo mažėti valstybės skolinimosi poreikis. 1996m. rugsėjo mėn. Finansų ministras pareiškė, kad vyriausybė išsprendė pačią sudėtingiausią paskutinių metų problemą – valstybės finansų restruktūrizaciją. 1995m. vyriausybė pristatė vadinamą “konvergencijos programą”, kurioje buvo kalbama apie vykdymą sąlygų, būtinų narystei Europos valiutų sąjungoje. 1997m. valstybinio sektoriaus santykinis deficitas sumažėjo iki 1,2%, kas atitinka Mastrichto sutarties kriterijus. Tačiau Švedijos valstybės skola prieštarauja šiems kriterijams – 60% bendrojo vidaus produkto. 1994m. skola pasiekė maksimalų lygį – 79% BVP ir iki 1997m. sumažėjo iki 75%. 2000m. Švedijos valstybės skola sudarė 64%. 1997m. buvo sumažintas procentinių kvotų lygis. 1998m. sausį ji sudarė: 10 metų laikotarpio obligacijoms – 5,5% ( per 1997m. vidutiniškai – 6,64%), o 3 metų laikotarpiui – 4,4%( per 1997m. vidutiniškai – 4,12%). Ekonomistai manė, kad procentinės kvotos sumažėjimas susijęs su Azijos finansų krize. Dėl to investitoriai perėjo nuo akcijų prie paskolų obligacijų. Todėl obligacijų kainos pakilo, o procentinės kvotos nukrito. 1997m. gruodį Riks bankas pirmą kartą per paskutinius dvejus metus pakėlė refinansavimo kvotą, kad sulaikytų infliacijos poveikį ekonomikai. Vienas pagrindinių ekonominės politikos aspektų – Švedijos galimybė dalyvauti EVS ir jos dalyvavimas, palaikant valiutų kursus ES nustatytuose rėmuose. 1997m. tapo konsolidacijos metais finansiniame Švedijos gyvenime. Kontroliuojamas Valenbergų šeimos “Skandinaviska enšilda banken” bankas rudenį paskelbė apie susiliejimą su antrąja pagal dydį Švedijos draudimo kompanija “Trieg – Hanza”, prisiėmęs sau jos įsiskolinimus 17 mlrd. Kronų. Naujoji kompanija, turinti 12,7 tūkst. darbuotojų, vertinama daugiau nei 8 mlrd. Kronų ir tapo vienu stambiausių tokio tipo susivienijimų Skandinavijoje. 1997m. pradžioje įvyko “Svenska sparbanken” ir “Fefeningsbanken” susijungimas. Naujame banke dirba 13 tūkst. žmonių. O tų pačių metų pabaigoje buvo paskelbta, kad jungiasi ketvirtas pagal dydį Švedijos bankas “Nordbanken” ir stambus suomių bankas “Merita”. Pirmas pilnavertis tarptautinis bankų susivienijimas Š.Europoje pavadinimu “Nordbanken – Merita” tapo antru pagal dydį regione. “Nordbanken” veiksmai užbaigė stambiausių bankų susivienijimų susidarymą Švedijoje ir atspindėjo bendraeuropietiškas finansinių institucijų tendencijas. Švedijos pramonę apėmė pesimizmas.Švedijos pirkimo vadybininkų indeksas (PMI ) 2000m. gruodį sumažėjo dar 2,9 punkto, iki 50 punktų, pranešė indeksą skaičiuojanti bendrovė I&L ir bankas “ForeningsSparbanken”. Indekso vertė mažiausia nuo 1999m. vasario mėn., tačiau, I&L ir “ForeningsSparbanken” teigimu, smukimui nemažai įtakos turėjo sezoniniai pokyčiai. Mažesnė nei 50 punktų indekso vertė reiškia, jog aktyvumas apdirbamojoje pramonėje mažėja, o didesnė nei 50 punktų – liudija aktyvumo didėjimą. Infliaciją atspindintis kainų subindeksas gruodį smuko net 7,9 punkto, iki 63,5 punkto. Švedų mažmeninė prekyba 2000m. gruodį išaugo 0,7%.Atsižvelgiant į kalendorinius ir sezoninius veiksnius, Švedijos mažmeninės prekybos apimtys gruodžio mėn. išaugo 0,7% ir buvo 3,7% didesnis nei prieš metus, pranešė Švedijos statistikos biuras. Augimas buvo 0,4 punkto mažesnis nei vidutinė rinkos prognozė. Nespecializuotų parduotuvių ir specializuotų maisto parduotuvių pardavimai, palyginti su 1999m. lapkričiu, išaugo 0,4% ir buvo 1%didesnė nei prieš metus, o kitų specializuotų parduotuvių pardavimai per mėnesį sumažėjo 0,3% ir buvo 4,2% didesnė nei prieš metus.Mažmeniniai pardavimai, palyginti su spaliu, išaugo 0,2%.( Bridge News – BNS ) SEB įsteigė naują investicinį fondą. Švedų finansinė grupė “Skandinaviska Enkskilda Banken” (SEB), viena iš didžiausių Skandinavijoje, plečia investicinę veiklą ir įsteigė fondą “SEB Lux Equity Fund – Global Chance/ Risk”. Fondas investuoja į akcijas visame pasaulyje. Numatoma, kad investicijos bus nukreiptos į 20-40 bendrovių, tai yra maždaug perpus mažiau nei paprastai tokie fondai investuoja. Mažesnis investavimo objektų skaičius atskleidžia, kad šio SEB fondo investicijos bus aukštesnės rizikos, o potencialus uždarbis didesnis. Fondas galės investuoti į įvairiausių pramonės sektorių įmonių VP, taip pat jam nebus apribojimų dėl pasirinktų bendrovių geografinės padėties. Vienas stambiausių SEB strateginių prioritetų – elektroninė bankininkystė. Šiandien tokias paslaugas internetu SEB teikia 740 tūkst. savo klientų šešiose Europos valstybėse: Švedijoje – 500 tūkst., Vokietijoje – 130 tūkst., Danijoje – 5 tūkst., Estijoje – 72 tūkst., Latvijoje – 23 tūkst., Lietuvoje ( Vilniaus bankas ) – 11 tūkst. Be to, 2000m. pabaigoje SEB Švedijoje pristatė banko paslaugas mobiliuoju telefono ryšiu ( WAP ), kuriuo naudojantis galima tvarkyti investicijas, atlikti atsiskaitymus ir gauti naujienas. Šiandien Baltijos valstybių regione konkuruoja dviejų didelių Švedijos bankų grupės – SEB ir Swedbank. Šiuo metu SEB užima stipriausią padėtį Lietuvos rinkoje ( sausio 24d. ). “Ericsson” atsisako mobiliųjų telefonų gamybos. Trečia pagal dydį pasaulyje mobiliųjų telefonų gamintoja Švedijos kompanija “Ericsson” pareiškė perduodanti mobiliųjų telefonų gamybą JAV bendrovei “Flextronics International”. Taip pasielgti “Ericsson” pastūmėjo nuostoliai iš prekybos mobiliaisiais telefonais. Jie pernai sudarė 1,68 mlrd. USD. Švedija neskatina verslo. Ištyrus dešimt išsivysčiusių pasaulio šalių, paaiškėjo, kad Švedija yra mažiausiai palanki verslui šalis. Iš dešimties tirtų pasaulio šalių Švedija buvo įvertinta nepalankiausiai, kai buvo nagrinėjamos verslo plėtros ir darbo vietų kūrimo sąlygos konkrečioje šalyje. Švedija atsidūrė sąrašo pabaigoje, gavusi 34 balus – kaip nepalankiausias Vakarų pasaulio kraštas verslui. EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI Švedija skirstoma į tris tradicines istorines geografines dalis. Vidurio Švedija. Tai stambiausias šalies ekonominis rajonas. Čia gyvena 2/3 šalies gyventojų, gaminama apie 2/3 mašinų ir 4/5 plieno pramonės produkcijos. Stambiausias šio rajono centras – sostinė Stokholmas. Tai stambiausias visos Švedijos mokslo, kultūros, taip pat pramonės centras. Pietų Švedija ( teritorija į pietus nuo Veterno ežero). Tai svarbiausias žemės ūkio rajonas (jam tenka 1/3 šalies dirbamos žemės, 2/3 gaminamos žemės ūkio produkcijos). Sukoncentruota apie ¼ pramonės produkcijos ( laivų statyba, popieriaus ir celiuliozės, rutulinių guolių gamyba, tekstilė). Svarbiausi rajono centrai – uostai Geteborgas ir Malmė. Šiaurės Švedija. Nors šis rajonas ir užima 2/3 šalies teritorijos, čia gyvena tik 1/7 šalies gyventojų. Svarbiausia šios šalies dalies ūkinė funkcija – hidroenergetika, kalnakasyba, medienos paruošos bei šių žaliavų ir pusfabrikačių transportavimas. Čia sukoncentruota apie 90% valstybės hidroelektroenergijos, 4/5 geležies rūdos gavybos ir ½ medienos paruošų. Todėl svarbiausi šio regiono socialinės ir gamybinės traukos centrai susikūrė kalnakasybos rajonuose (Kirūna), prie geležinkelių ir Baltijos pajūryje ( Lulėjas, Šeleftėjas).

Ekonomika  Referatai   (42,95 kB)

JAV pinigai yra dažnai apibrėžiami kaip valiutos (monetų ir banknotų) suma esanti cirkuliacijoje, reikalavimų depozitai (demand deposits), (einamosios sąskaitos (checking accounts) komerciniuose bankuose), keliautojų čekiai (travelers cheques) ir kiti einamieji depozitai (checkable deposits). Ši suma kartais dar vadinama siauru pinigų tiekimu; ji yra žymima M1. Kiekvienas M1 komponentas gali būti naudojamas kaip priemonė apsikeitimui. Kai prie siauro pinigų tiekimo pridedami tam tikri kiti depozitai, gaunamas platus pinigų tiekimas žymimas M2. Nors ir kalbama apie bepiniginę visuomenę, faktai rodo visai ką kita. 1960 metais buvo apie 160 dolerių vienam asmeniui. 1987-aisiais šis vidurkis buvo 805 doleriai. Iliustracija 1-1 rodo, kad pinigų pasiūla didėjo bėgant metams, tam kad patenkintų augančios ekonomikos reikmes. Taip pat iliiustracijoje matome, kad čekių pinigai su savo saugumu ir patogumu sudaro beveik 3/4 pinigų pasiūlos. Pinigų pasiūla turi žymų poveikį šalies ekonominiam gyvenimui ir jos žmonių geroveiovei. Jeigu yra nepakankamai pinigų, kyla depresija kartu atsinešdama ir nedarbą bei ekonominį skurdą bedarbiams bei nuo jų priklausomiems. Pernelyg daug pinigų reiškia infliaciją su pabėgusiomis kainomis ir ekonominiu skurdu tiems, kurių pajamos nesuspėja su kainomis. Pav 1-1 Pinigų pasiūla Šaltinis: 1989 Economic Report of The President, lentelės B-67, B-68 JAV pagrindinis instrumentas pinigų pasiūlos reguliavimui yra federalinė rezervų sistema (Fed), kuri buvo įkurta 1913 metais. Kontroliuodama paskolas ir kitas priemones Fed aprūpina valstybę elastinga pinigų pasiūla, kuri praplečiama arba sumažinama pagal žmonių poreikius. Fed bando atitaikyti besikeičiančius žmonių poreikius pinigams taip, kad palengvinbtų ekonomikos augimą, mažą ir mažėjantį nedarbo lygį, kainų stabilumą ir dolerio apgynimą tarptautinėje prekyboje ir investicijose. Kadangi šie tikslai gali nesutapti, dažnai kyla nesutarimai dėl pinigų pasiūlos ketimo dydžio ir dažnumo. Ekonomistai ginčijasi vienas su kitu. JAV prezidentas ir federalinės rezervų sistemos tarybos pirmininkas gali nesutarti dėl monetarinės politikos. 3-iame skyriuje finansų matematika yra naudojama pinigų pasiūlos pasikeitimų analizei. 1.2 Pinigų privertimas dirbti Pinigai jūsų kišenėje arba atsiskaitomojoje sąskaitoje yra visada paruošti mokėjimams, tačiau iš kitos pusės jie nedaug ką daro jums. Su didelėmis šiandieninėmis palūkanų normomis, pertekliniai grynieji pinigai yra pernelyg didelė prabanga.Išmintingi pinigų vadybininkai, tie kurie tvarko individualias sąskaitas ir tie, kurie turi reikalų su akcinių bendrovių lėšomis, turi bendrą tikslą: priversti neveiklius pinigus dirbti. Šitai gali būti pasiekta tampant skolintoju arba savininku. Skolintojai skiria lėšas, kad jos būtų grąžinamos su palūkanomis. Savininkai perka nuosavybę tikėdamiesi, kad akcinė bendrovė bus sėkminga ir gaus pelną. Bet kuriuo atveju dokumentai, vadinami pinigų rinkos instrumentais, būna išleidžiami tam, kad aprašytų investiciją. Kiekvienas turėtų žinoti, kaip pinigų rinkos instrumentų nuosavybė yra perduodama. Nešėjo (bearer) instumentai yra mokami turėtojui. Jie yra mokami bet kam, kas turi šiuos popierius. Dėl padidėjusių nešėjo instrumentų vagysčių, kai kurios institucijos reikalauja nuosavybės įrodymo prieš pirkdamos nešėjo vertybinį popierių. Net jeigu vagis turi parduoti nešėjo vertybinių popierių grobį su didele nuolaida, tikrasis šių popierių savininkas patiria visišką nuostolį, todėl nešėjo vertybiniai popieriai turi būti saugomi taip pat atidžiai kaip ir grynieji pinigai. Pav. 1-2 Ilgalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Kiti laisvai keičiami (negotiable) instrumentai su fraze "mokėti pagal tokio ir tokio pareikalavimą" gali būti perduodami pasirašant kitoje dokumento pusėje. Laisvai keičiamas popierius turėtų būti labai saugomas, nes jo pakeitimas nauju gali būti brangus ir užimąs daug laiko. Yra dvi rinkos, kuriose finansiniai instrumentai yra parduodami. Naujai išleisti vertybiniai popierai pirmiausia parduodami pirminėje rinkoje (primary market). Paprastai, naujas leidimas (issue) yra pasirašomas investuojančio bankininko (investment banker), kuris perka visą leidimą ir suformuoja sindikatą, kad padėtų parduoti leidimą naujiems savininkams. Jau parduoti vertybiniai popieriai yra perparduodami kitiems investitoriams antrinėse (secondary or trading) rinkose. Antrinės rinkos sudarytos iš organizuotų biržų tam tikrose vietose, tokiose kaip New York ir Amerikos vertybinių popierių biržos.ir prekybos per-prekystalį. Prekyba per-prekystalį nėra organizuota biržose. Ji yra dažniausiai vykdoma įvairių dilerių, kurie bendrauja tarpusavyje telefonu, teletaipu, faksu arba elektroniu būdu. Finansiniai popieriai gali būti laisvai keičiami, tačiau neatinkanti rinkos (not marketable). Kad būtų atitinkantis rinką, vertybinis popierius turi būti greitai parduodamas su prienamais sandėrio kaštais. Neatitinkantys rinkos vertybiniai popieriai yra nelikvidūs. 1.4 Mūsų kreditais užpildyta ekonomika Dauguma asmenų ar šeimų gali nusipirkti namą vien dėl to, kad gali naudoti kitų žmonių pinigus. Verslai priklauso nuo pasiskoolintų pinigų tiek kasdienėms operacijoms tiek ilgalaikiam plėtimuisi. Valstybė visuose lygiuose taip pat skolinasi daug. JAV per 2 savo egzistavimo šimtmečius visada buvo skolose. Pats mažiausias taškas buvo 1836 metais 38000$, mažiau nei centas vienam žmogui. 1988 federalinės vyriausybės skola buvo apie 2.6 trilijono $, arba 10 564$ vienam žmogui. Nėra abejonės, kad federalinė vyriausybė kartu su daugybe valstijų, miestų ir akcinių bendrovių visuomet bus skolose. Tačiau dėl skolos jaudintis neverta tol, kol ji yra pasiskolinusiojo resursuose ir reikmėse. Kai žmogus pasiskolina pinigų, sukuriama skola, tačiau tuo pačiu sukuriamas ir turtas. Išmintingai naudojamas kreditas gali padėti tiek skolintojui, tiek paskolos gavėjui. Žmogus turintis perteklinių pinigų galėtų paslėpti juos čiužinyje. Pinigai visada bus prienami mokėjimams, tačiau neaugs. Kitu atveju, jei kam nors kitam būtų leista naudotis pinigais, tai skolintojas turėtų malonumą stebėti, kaip auga jo paskolinti pinigai. paskolos gavėjas, nors ir mokėdamas už pinigų naudojimą, taip pat gali gauti naudos. 1.5 Kredito kaina Kaina mokama už pinigų naudojimą yra palūkanų norma. Jei palūkanų norma yra 10 % per metus, tai skolintojas gauna 10 centų nuo kiekvieno paskolinto dolerio per metus. Pav. 1-3 Trumpalaikių paskolų palūkanų normos Šaltinis: 1989 Economic Report of the President, Lentelė B-71 Palūkanų normos labai skiriasi. Bet kurioje šalyje, bet kuriuo laiku yra platus palūkanų normų spektras. Mažiausios palūkanos mokamos už beveik nerizikingus valstybinius vertybinius popierius. Federalinė vyriausybė leidžia 4 tipų vertybinius popierius: lakštus (bills), skolos sertifikatus (certificates of indebtedness), notos (notes), obligacijas (bonds). Paskolos lakštai paprastai būna 3-12 mėn. trukmės, sertifikatai būna 1 metų trukmės, notos 1-7 metų, o obligacijos daugiau nei 5metų trukmės. Žemiausia komercinė palūkanų norma yra pirminė palūkanų norma (prime rate) (~8,22% 1988), kurią bankai taiko didžiausiems ir patikimiausiems verslo klientams. Pirminė palūkanų norma yra norma kuria yra paremtos visos kitos palūkanų normos. Pirminės palūkanų normos pasikeitimai duoda gerą vaizdą apie tai, kaip pasikeitė palūkanų normos ir visiems kitiems. Norintys pasiskolinti ir turintys mažas bei abejotinas pajamas turi mokėti nuo 10 iki 42% ar net daugiau palūkanų iš legalių skolintojų. Nelegaliai skolintojai kartais prašo net 500% ar daugiau už savo paskolas. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti yra lengva, visos palūkanų normos yra linkusios sumažėti. Laikotarpiais, kai pinigų pasiskolinti pasidaro sunkiau, jos kyla. Pav. 1-2 ir 1-3 iš Economic Report of the President, rodo palūkanų normų skirtumus tarp įvairių aukštos kokybės arba mažos rizikos paskolų instrumentų. Paprastai trumpalaikių paskolų trukmė būna neilgesnė nei metai, o ilgalaikės paskolos būna metų ar daugiau. Kreditų prieinamumas ir jų kaina daro įtaką ne tik asmenims ir verslams, bet ir visai ekonomikai.Palūkanų normos turėtų būti pakankamai nedidelės, kad verslai norėtų skolintis ir investuoti šias lėšas būdais, kurie didintų darbo vietų skaičių augančiai darbo jėgai. Tačiau jei žemos palūkanų normos leidžia paklausai viršyti pasiūlą, greitai auganti skainų lygis gali reikšti žemesnį gyvenimo lygį daugeliui. Monetariniai pareigūnai stengiasi išvengti ir infliacijos ir defliacijos todėl jie keičia paskolų gavimo galimybes ir palūkanų normas. Papildomai situaciją komplikuoja tarptautinių mokėjimų balansas, kuris taip pat sąlygoja monetarinių pareigūnų pastangas pakeisti palūkanų normas. Pasirinkimas gali būti tarp palūkanų normų sumažinimo vidinės ekonomikos paskatinimui ir tarp palūkanų normų padidinimo rimto mokėjimų balanso deficito išvengimui. Dėl tarptautinio pinigų mobilumo, palūkanų normos turi nemažą įtaką pinigų srautams tarp tautų. Jei palūkanų normos yra aukštos vienoje valstybėje, tai investcijos linkusios plaukti į ten, nes investitoriai ieško didesnių pajamų. Šie tarptautiniai pinigų srautai gali paveikti įtrauktų šalių kainų struktūrą ir ekonominį augimą. Tam, kad pasaulio ekonomika vystytųsi sveikai, reikia, kad visos valstybės kreiptų dėmesį į savo palūkanų normų įtaką kitoms valstybėms taip pat kaip ir savajai. Paprastai laikoma, kad trumpalaikių paskolų palūkanų normos yra svarbesnės mokėjimo balanso reikalams, o ilgalaikių paskolų - įtakoja vidines investicijas. Nesvarbu ar valdysite namų ūkį, ar verslą, ar valstybės ekonomiką, jums rūpės kredito kaštai. Finansų matematikos uždavinių sprendimas geriausias būdas sužinoti kaip šie kaštai nustatomi. Šiame skyriuje mes aptariame paprastąsias palūkanas, metodą, paprastai naudojamą kredito kaštų nustatymui paskoloms, kurių trukmė yra metai ar mažiau. Kitas būdas suteikti kainą trumpalaikėms paskoloms yra bankų diskontas, aprašytas 2 skyriuje. 1.6 Paprastosios palūkanos (simple interest) Pasiskolintoji pinigų suma vadinama principalu (principal). Dolerių skaičius, kurį gauna paskolos gavėjas yra dabartinė paskolos vertė. Paprastosiose palūkanose principalas ir dabartinė vertė sutampa. Paskolos laikas yra laikotarpis, kurio metu paskolos gavėjas gali naudotis paskola ar jos dalimi. Paprastosios palūkanos yra skaičiuojamos nuo viso pradinio principalo. Sudėtinės palūkanos (3 skyrius) yra skaičiuojamos nuo principalo, kuris yra didinamas kiekvieną kartą, kai palūkanos yra gaunamos. Paprastųjų palūkanų paskolos kaina yra išreiškiama kaip palūkanų norma ir yra fiksuota principalo dalis už jo naudojimą. Paprastųjų palūkanų normos paprastai būna išreiškiamos procentais laiko vienetui. Paprastosios palūkano apibrėžiamos kaip principalo, palūkanų normos ir laiko sandaugai. Šis apibrėžimas nurodo mums paprastųjų palūkanų formulę. I=Prt I - palūkanos išreikštos piniginiais vienetais. P - principalas išreikštas piniginiais vienetais. r - palūkanų norma procentais laiko vienetui. t - laikas vienetais, atitinkančiais palūkanų normą. Šiame tekste dolerį mes turime omenyje kaip piniginį vienetą. Pastebėtina, jog r ir t turi būti išreikšti atitinkamai. Tai yra, jei palūkanų norma yra metinė, tai ir laikas turi būti išreikštas metais arba jei palūkanų norma yra mėnesinė, tai laikas turi būti išreikštas mėnesiais. Praktikoje paprastųjų palūkanų sandėriai sudaromi metiniu pagrindu. Kad išvengtume pasikartojimo, šioje knygoje palūkanų normos yra metinės, nebent uždavinys teigia kitaip. Kai palūkanų norma yra išreikšta procentais, ji turėtų būti paversta į trupmeną paprastųjų palūkanų formulėje. Jei 6 % palūkanų norma yra naudojama formulėje (1), tai r turėtų būti pakeista 0,06. Tai galima padaryti tiesiog perkeliant kablelį per du ženklus į kairę ir pašalinant % simbolį. Maži palūkanų normų skirtumai yra dažnai išreiškiami išeities taškais (basis points). Šimtas išeities taškų sudaro 1 %. Jei du vertybiniai popieriai yra kvotuojami 6,80 % ir 6,65 %, tai tarp jų yra 15 išeities taškų skirtumas. 7. Paprastųjų palūkanų pritaikymas Daugeliui žmonių pirmasis susidūrimas su paprastosiomis palūkanomis yra terminuoti indėliai (time deposit) banke. Terminuoti indėliai yra pinigai asmens ar firmos laikomi banke iš kurių bankas gali reikalauti išankstinio atsiėmimo rašto (advance notice of withdrawal). Yra trys terminuotų indėlių tipai: taupomosios sąskaitos (saving accounts), atvirosios sąskaitos (open accounts), indėlių sertifikatai (certificates of deposit). Taupomosios sąskaitos kartais gali būti išankstinio atsiėmimo dalyku. Tačiau praktikoje asmenys paprastai gali atsiimti pinigus pagal pareikalavimą. Taigi šios sąskaitos yra naudingos žmonėms, kurie nori pajamų nuo lėšų, kurios yra prienamos prisireikus. Apdraustos sąskaitos yra saugi vieta pinigams laikyti. Nors grąža yra nedidelė, tačiau taupomosios sąskaitos suteikia likvidumą, saugumą ir lankstumą, leisdamos įnešti ir paimti pinigus bet kada. Atvirosios sąskaitos paprastai moka didesnes palūkanas nei taupomosios sąskaitos dėl įnašų ir išėmimų apribojimų. Šios sąskaitos labai skiriasi laiku ir palūkanų normomis. Taupomieji sertifikatai turi minimalias sumas ir nustatytas subrendimo (maturity) datas.Investitorius, norintis atsiimti lėšas anksčiau subrendimo datos, turi pateikti raštišką prašymą atsiimti pinigus. Tokiam prašymui įvykdyti gali prisireikti nustatyto laiko tarpo. Neįprasta atviroji sąskaita yra palūkanų nemokantis Kalėdų klubas. Klubo nariai daro periodiškus įnašus ir jų sąžiningumas pripažįstamas pagal įrašus spec. knygelėje. Artėjant laikui daryti kalėdines dovanas, klubo nariai atgauna savo įnašus be palūkanų.Geri pinigų vadybininkai Kalėdoms taupo produktyvesniais būdais. Jei jums patinka kalėdų klubas, ieškokite tokio, kuris moka palūkanas. Indėlių sertikatai (CD) yra pinigų rinkos instrumentai su fiksuotomis sumomis, palūkanų normomis ir laiko periodais. Nelaisvai keičiami (nonnegotiatable), vartotojų tipo sertifikatai būna leidžiami 500 $ , 1000 $ , 2000 $ ir kitų apvalių sumų nominalais. Palūkanų normos paprastai būna didesnės nei taupomųjų sąskaitų. Yra šioks toks likvidumo praradimas kadangi pasikolinusi institucija neturi supirkti CD prieš jų subrendimą. Kai kuriais atvejais CD gali būti išperkamas anksčiau, tačiau prarandant palūkanas. Pasižadėjimo nota (promissary note) yra raštiškas pasižadėjimas išmokėti pinigus. Asmuo, kuris pasižada ir kuris pasirašo notą yra vadinamas steigėju (maker). Pasižadėjimo nota gai būti mokama įvardintam asmeniui arba nešėjui (bearer). Jei ateities suma nurodoma be palūkanų normos, tai reiškia, jog tai yra subrendusios obligacijos vertė. Taigi 3000$ po 6 mėnesių reiškia, kad po 6 mėn skolininkas turės sumokėti 3000 dolerių. Verslo pasaulyje mažiau nei po šešių mėnesių tokios obligacijos vertė bus mažesnė nei 3000$. Skirtingi pinigų kiekiai gali turėti vienodą vertę. 100$ dabar su 5 proc. palūkanomis yra lygus 105 $ po metų. Praktikoje tai reiškia, jog besiskolinantysis nori sumokėti 105$ po metų, kad 100 $ galėtų panaudoti dabar arba tai reiškia, kad skolintojas nori paskolinti 100 $ jei po metų gaus 5$ palūkanų. Skirtingų pinigų kiekių ekvivalentiškumas duoda pagrindą sudaryti verčių lygtims visoje finansų matematikoje. Uždaviniuose palūkanų norma paskoma iš karto, tačiau praktikoje ji yra sutariama abiejų šalių ir dažniausiai būna vidutinė to meto to tipo sandėrio toje vietovėje palūkanų norma. 9. Apvalinimas Piniginiai atsakymai finansų matematikoje yra apvalinami iki reikšmių, kurios gali būti išmokėtos naudojant standartines monetas ir banknotus. Šioje knygoje atsakymai yra apvalinami iki artimiausio cento (nebent nurodyta kitaip). Gautos reikšmės besibaigiančios puse cento ar daugiau yra apvalinamos į didesnę pusę. Žiūrėkite lentelę 1-1. Pastebėtina, kad paskutinis atvejis 0.6749 yra apvalinamas žemyn iki 0.67. Kadangi apvaliname iki artimiausio cento, būtų klaidinga pirmu žingsniu suapvalinti nuo 45.6749 iki 45.675, o antruoju suapvalinti iki 45.68. Vėliau nagrinėsime keletą apvvalinimo išimčių, tačiau dabar pateiksime porą iš jų. ipotekų ir kitų pastovių įnašų skolintojai apavalina į didesnę pusę bet kokią cento dalį. Taigi mėnesinis 85.142 $ mokėjimas bus suapvalintas iki 85.15 $. Jei cento dalis būtų nubraukiama, tai per daugelį mokėjimų susidarytų nemažas skirtuas, kuris būtų kompensuojamas didesniu paskutiniuoju mokėjimu, taip pat kai cento dalys apvalinamos į didesnę busę, tai kompensuojama mažesniu paskutiniuoju mokėjimu. Kai kurie skolintojai kartais suapvalina iki artimiausių dešimties centų. Taigi 112.125 $ bus apvalinama iki 112.20 $. Tačiau čia nėra neteisybės, nes paskutinis mokėjimas būna mažesnis. Skaičiuojant paprastąsias palūkanas, kaip ir visoje finansų matematikoje, abi pusės turi suprasti, kurie metodai yra naudojami. Šioje knygoje, kai laikas yra nurodytas dienomis, mes naudosime įprastas palūkanas ir tikslų laiką, nebent bus nurodyta naudoti kitą metodą. Šis metodas yra vadinamas bankininkų taisykle ir yra įprastas komercinėje praktikoje. Kai įsipareigojimas turi nustatytą laiką, reikia nustatyti mokėjimo datą. Jei laikas nurodytas dienomis, tai mokėjimo diena yra tiksliai nurodytas dienų skaičius po paskolos dienos. Jei laikas nurodytas mėnesiais, tai mokėjimo diena yra ta pati mėnesio diena, kaip ir paskolos pradžios diena, nebent paskolos pradžios data yra didesnė už paskutinę pabaigos mėnesio dieną. Kai taip nutinka, mes imame paskutinę mėnesio dieną kaip subrendimo (maturity) dieną.

Ekonomika  Referatai   (129,35 kB)

Viskas prasideda nuo to, kaip skirstomi žmonės ekonominiu požiūriu: į vartotojus ir gamintojus. Žmonės teikiantys paslaugas ir gaminantys prekes- gamintojai; vartotojai- tas prekes perkantys ir naudojantys tas paslaugas. Viskas atrodo paprasta, bet ar iš tikrųjų taip yra? Vėliau prasidėjo nauji dalykai, tokie kaip: išteklių rūšys, paklausa ir pasiūla, alternatyvieji kaštai, ekonomikos sistemos. Buvo ir žinomų dalykų, pvz.: eksportas ir importas. Eksportas- tai šalyje pagamintų prekių išvėžimas į užsienį; o importas- užsienyje pagamintų prekių įsivežimas į šalį. Tarptautiniai mainai gerina žmonių gyvenimą pasauliniu mastu. Pirmasis trimestras praėjo gana ramiai, pažymiai labai neblogi. Gerai, kas toliau? Man sunkiausia buvo suprasti apie rinkos pusiausvyros kaina ir kaip ji kinta: „Rinkos pusiausvyros kaina- tai kaina, už kurią gamintojai sutinka parduoti tam tikrą prekių kiekį, o vartotojai sutinka tą kiekį nupirkti. Jei prekės kaina mažesnė už rinkos kainą susidarys tų prekių stoka. Jei prekės kaina didesnė už rinkos kainą, susidarys šių prekių perteklius. Jei paklausa nesikeičia, o pasiūla mažėja, tai rinkos kaina didėja. Jei paklausa didėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa mažėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa didėja, tai rinkos kaina didėja.“ Labai įdomu buvo mokintis apie konkurenciją: tobulioji, oligopolija bei monopolija. Tobulioji konkurencija būna tada, kai daug gamintojų tiekia į rinką panašius produktus. Čia konkurencija pati didžiausia. Tokį verslą pradėti nesunku, nes nereikia daug pradinių lėšų. Dėl didelės konkurencijos pasiekiamas didelis pelnas. Oligopolija yra tada, kai keli stambūs gamintojai tiekia į rinką panašius produktus, čia konkurencija mažesnė nei tobulosios k. rinkoje. Čia verslą pradėti sunku, nes reikia didelių pradinių lėšų. Monopolija yra tada, kai tik vienas gamintojas tiekia į rinką produktą, kuris neturi pakaitalų. Štai ir antrasis trimestras pralėkė! Pagaliau, verslas ir jo ypatumai buvo ganėtinai įdomu. Pradedam nuo verslininko- tai žmogus, kuris nebijodamas imtis rizikos numato gamybinius išteklius, jų perdirbimą į prekę ar paslaugą, numato rinką ir iš viso to siekia uždirbti, o jie galvoja, kad žmogiškosios verslininko savybės yra atkaklumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, novatoriškumas(sugebėjimas atrasti, sukurti naujus dalykus arba iš esmės patobulinti senus). „Verslus kuria idėjos, o geros idėjos pritraukia pinigus“- neprireikė daug laiko, kad suprasčiau, ką tai reiškia, bet paskui prasidėjo nauji dalykai, kuriuos jau reikėjo atsiminti: „Verslo organizavimo formos: individualioji( personalinė) įmonė- tai vieno asmens įkurtas ir organizuojamas verslas, kur visa atsakomybė tenka tam asmeniui, pelnas atitenka jam. Ūkinė bendrija- tai keletos asmenų įkurtas ir organizuojamas verslas, kur pradines lėšas surenka tie asmenys, jie visi vienodai turi galių valdyme ir teisiškai vienodai už viską atsako. Uždaroji akcinė bendrovė(UAB)- įsteigia ir pradinį kapitalą surenka grupė asmenų (akcininkų). Akcija- tai dokumentas, liudijantis apie turto dalies bendrovėje turėjimą. Už akciją iš bendrovės pelno yra mokami pinigai- dividendai. Akcininkai išrenka bendrovės valdybą, kuri priima visus valdymo sprendimus ir teisiškai už viską atsako. Valdyba neturi teisės savo nuožiūra paskirstyti bendrovės pelną, tai daro balsuodami akcininkai.“ Vėliau prasidėjo: įplaukos, pelnas, pastovieji, kintantys kaštai, palūkanos, biudžeto struktūra, „rinkos nesėkmės“, valstybės funkcijos, nedarbas ir kita. Taip eina į pabaigą ir trečias trimestras.

Ekonomika  Rašiniai   (5,28 kB)

Aukštasis mokslas daugelyje skyrių vaidina lemiamą vaidmenį. Jis dar labiau tobulina aukšto intelekto žmonių mąstymą ir proto išteklius, įgalina paskleisti naujus mokslinius atradimus ir žinias, kurie tobulina ir palengvina mūsų gyvenimą, užtikrina būsimųjų kartų švietimą europiniame kontekste. Tokios funkcijos gyvybingai svarbios tolesnei Europos plėtrai, prie kurios prisideda kiekviena Europos valstybė. Šiuo metu galime pastebėti tendenciją, kaip didėja aukštojo mokslo tempai ir poreikiai, kaip žinios tampa lemiamomis, o pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Be to, jie reikalauja, kad aukštojo mokslo sritis pasitelktų naujus metodus ir integruotųsi į mokymą ištisą gyvenimą, sugebėtų sudominti vis daugiau jaunų žmonių siekti aukštojo mokslo ir turėtų pripažinimą ne tik šalyje, kurioje gyvena, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų. Šiame darbe išsiaiškinsime, ką reiškia integracijos sąvoka, kokį vaidmenį ji vaidina Lietuvos gyvenime ir Lietuvos aukštajam mokslui, kokios integracijos į Europos Sąjungą priežastys ir pasekmės. Taip pat čia trumpai apžvelgsime Europos Sąjungos programas, skirtas Europos Sąjungos valstybių - būsimų ir esamų narių – aukštosioms mokykloms, europines studijų institucijas, Lietuvos studentų galimybes studijuoti užsienyje, Lietuvos universitetų perspektyvas, organizuojant tarptautines studijas, tarptautinių ryšių plėtros perspektyvas, Europos Sąjungos bei Lietuvos mokslo, studijų, švietimo politiką bei Lietuvos universitetų integraciją į vieningą Europos aukštojo mokslo erdvę. Darbas apima puslapių 1. INTEGRACIJOS SĄVOKA Prieš pradedami kalbėti apie integracijos procesą, jo ypatumus, priežastis, priemones ir reikšmę, pirmiausiai turėtume apibrėžti pačią integracijos sąvoką. Integracija - procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi. Šis terminas plačiai taikomas beveik visose valstybės gyvenimo srityse nuo XX amžiaus vidurio, kai pradėjo veikti Europos Bendrija. Šio proceso esmė ta, kad valstybės savanoriškai keičia įprastinį tarptautinės teisės principais grindžiamą tarpusavio santykių pobūdį. Šiuo atveju yra sutariama ne tik dėl to, kokie bus valstybių tarpusavio santykiai, bet ir dėl to, kad kai kurie valstybių vidaus gyvenimo klausimai ir reikalai bus tvarkomi bendrai. Tam tikslui valstybės steigia ir bendras institucijas, kurioms padeda tvarkyti tuos reikalus, susitaria ir pačios tiesiogiai arba per tas institucijas leidžia bendrus teisės aktus, kurie galioja iš karto visose dalyvaujančiose valstybėse. Galutiniu integracijos proceso rezultatu galima laikyti atsiradimą naujos valstybės, kuri susiformuoja iš kelių atskirų valstybių. Kaip pavyzdį paimkime Europos Sąjunga, kuri yra dar nebaigtos (dalinės), tačiau labai ryškios integracijos pavyzdys. Svarbi integracijos proceso sąlyga – savanoriškas valstybių apsisprendimas dalyvauti joje, nes čia valstybių vyriausybės turi pasiryžti priimti ypatingą politinį sprendimą (tam tikra prasme, įveikti savo egoizmą) ir kai kuriuos savo tvarkytus reikalus perduoti tarptautinės institucijos žinion. Perduoti ne todėl, kad pačios nepajėgia tinkamai susitvarkyti, bet todėl, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Pačios valstybės ne tik neišnyksta, bet, priešingai, dėl integracijos jos dar labiau sustiprėja, konsoliduojasi, lengviau prisitaiko prie sparčiai besikeičiančios aplinkos. Integraciją lemia daugybė įvairiausių priežasčių ir veiksnių, joje dalyvauja daugybė veikėjų, pagaliau, ji plėtojasi daugelyje žmonių veiklos sričių ir kiekvienoje iš jų įgyja tam tikrą specifiką. Lietuvos bendradarbiavimo su Europos Sąjunga švietimo ir mokymo srityje tikslas – yra harmoningai plėtoti žmogiškuosius resursus ir kelti bendrą lavinimo, aukštojo ir profesinės kvalifikacijos lygį Lietuvoje tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose, atsižvelgiant į Lietuvos prioritetus. Dėl to bandoma suvienodinti mokymo institucijų struktūras ir mokymo planus, atsižvelgiant į Europos mokymo fondą ir TEMPUS programą (plačiau apie ją žr. psl.). Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas šioms sritims: švietimo ir mokymo sistemos reformai Lietuvoje; dėstytojų ir mokytojų kvalifikacijos kėlimui; universitetų bendradarbiavimui, universitetų ir firmų bendradarbiavimui; dėstytojų, studentų, pareigūnų bei jaunų žmonių judėjimui; mokymo atitinkamose Europos studijų institucijose rėmimui; studijų trukmės ir diplomų abipusiam pripažinimui; kalbų mokymosi Lietuvoje rėmimui, ypač gyventojams, priklausantiems tautinėms mažumoms; distancinio mokymo bei naujų mokymo technologijų plėtojimui; aprūpinimui mokymo priemonėmis ir įranga. Integracijos į Europos Sąjungą sutartyje buvo numatytos tam tikros priemonės, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos, studentų, dėstytojų judėjimui, įtvirtinančios teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat buvo sutarta dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, tačiau nėra sukurta mokyklų, akademijų ir universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. 2. ŠVIETIMO, MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA 2.1. LIETUVOS MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKA Mokslo ir studijų sistemą, kaip ir bet kurią kitą sistemą, apibūdina šie pagrindiniai faktoriai: jai keliami tikslai; ekonominis jos veikimo pagrindas (finansavimas); valdymas ir savireguliacija; teisinė bazė; organizacinė struktūra. Naujosios mokslo ir studijų valstybinės politikos tikslas – iš esmės pakeisti šalies mokslo sistemos veiklos kokybę: padidinti mokslo ir studijų veiklos efektyvumą ir aktualumą, sudaryti sąlygas, kad mokslo potencialas kuo racionaliau būtų panaudojamas šalies ūkio, švietimo, kultūros bei socialinių reikmių tenkinimui, t.y. didinti mokslo ir studijų, mokslo ir ūkio (plačiąja prasme) integraciją. Siekiant išvardintų mokslo ir studijų politikos tikslų, numatoma vykdyti esminius pertvarkymus visomis kryptimis: tobulinti sistemos finansavimą; tikslinti teisinę bazę; optimizuoti organizacinę struktūrą; mokslo ir studijų politikos įgyvendinimui pasitelkti daugiau žmonių iš ne akademinės visuomenės (t.y. verslo, gamybos, kultūros ir kitų sričių). Šie pertvarkymai įvardijami mokslo ir studijų sistemos reforma. Ši sistema turi labai svarbių, sudėtingų ir esminių problemų, kurios trukdo jos optimaliam įgyvendinimui. 2.1.1. MOKSLO IR STUDIJŲ SISTEMOS PROBLEMOS Svarbiausios mokslo ir studijų sistemos problemos mokslo srityje: mokslas nedirba pramonei ir verslui, o dažnai atlieka tik sau svarbius, paties iškeltus uždavinius; nėra optimali institucinė struktūra; finansavimas menkai siejamas su veiklos efektyvumu; nėra parengta mokslo plėtros strategija; vis dar menka mokslo ir studijų integracija; menkas dalyvavimas tarptautinėse programose; praktiškai nevyksta bazės atnaujinimas. Svarbiausios mokslo ir studijų problemos aukštojo mokslo srityje: neužtikrinamas geras aukštojo mokslo prieinamumas; nestabilus aukštojo mokslo sistemos finansavimas; aukštojo mokslo finansavimas menkai siejamas su studijų ir mokslinių tyrimų kokybe; neefektyvi studijų kokybės užtikrinimo sistema; nėra įgyvendinama dėstytojų kvalifikacijos kėlimo sistema, blogai sprendžiamas kadrų ugdymas; nėra atnaujinamas dėstytojų personalas; vyksta „protų nutekėjimas“; dar nepakankamai stiprūs tarptautiniai studentų ir dėstytojų mainai; sukurta, tačiau nepakankamai gerai funkcionuoja „mokymosi visą gyvenimą“ sistema; praktiškai nevyksta studijų ir mokslinės bazės atnaujinimas; studijos neretai nėra grindžiamos geros kokybės moksliniais tyrimais; vyksta studijų programų smulkėjimas; studentai blogai parengiami praktikai; kai kurios studijos programos nesiūlo ir neorganizuoja studentams praktikos; vyksta bakalauro kvalifikacinio laipsnio devalvacija (vertės sumažėjimas, sumenkinimas); Problemų egzistuoja ir finansavimo srityje. Nors BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat didėjo, jo prieaugis mokslui ir studijoms buvo skiriamas nevienodai. Nuo 1999 metų valstybės skiriamų lėšų mokslui ir studijoms iš valstybės biudžeto ėmė mažėti. Be to, nors didėjo valstybės finansuojamų vietų skaičius, vieningo požiūrio į studentų, siekiančių aukštojo mokslo išsilavinimo Lietuvos universitetuose, skaičiaus augimą iki šiol nebuvo. Tokias tendencijas galime matyti iš, kitame puslapyje, pateiktų diagramų (žr. 1 ir 2 pav.) 1 pav. Valstybės skiriamos lėšos mokslui ir studijoms 2 pav. Studentų skaičiaus kaita 1970 – 2000 m. Siekiama, kad aukštasis mokslas būtų labiau prieinamas. Nors ir buvo laikomasi tendencijos, kasmet į valstybės finansuojamas vietas priimti po 5 proc. studentų daugiau negu prieš tai buvusiai metais, tačiau studentų skaičius augo neproporcingai. 1998 metais tokių studentų priimta 8 proc. daugiau negu 1997 metais, o 1999 metais priimta (19218 studentų), t.y. 10 proc. daugiau negu 1998 metais, o 2000 metais studentų į valstybės finansuojamas vietas priimta 3 proc. mažiau – 18700. (žr. 3 pav.). 3 pav. Studentų priėmimas į valstybės finansuojamas vietas 1996 – 2000 m. Be to, studentų skaičiaus augimas nebuvo siejamas su finansavimo kitimu, nes nuo 1998 metų jis sumažėjo. 2.2. EUROPOS SĄJUNGOS ŠVIETIMO POLITIKA Europos Sąjunga turi susikūrusi ne tik savo vieningą pinigų ar bendrosios rinkos sąjungą, tačiau ir savo vieningą švietimo politiką (angl. Education policy). Europos Sąjungos švietimo politika – tai Europos Sąjungos vykdomų priemonių, skatinančių Europos Sąjungos valstybes bendradarbiauti švietimo srityje, visuma. Nors švietimo svarba keliant ekonominę ir socialinę gyventojų gerovę yra didelė, Europos Sąjungos švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. Švietimo sritis dar 1957 metais nebuvo įtraukta į Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartį. Vėliau su švietimo politika susijusios nuostatos buvo priimamos neprivalomų reglamentų arba išvadų forma. Vienas iš svarbesnių nutarimų – 1976 m. Švietimo ministrų tarybos patvirtinta rezoliucija dėl veiksmų švietimo srityje programos, kuri padėjo pamatus valstybių narių bendradarbiavimui šioje srityje. Bendradarbiauti švietimo srityje paskatino bendrosios rinkos programos nuostatų, susijusių su abipusiu aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, įgyvendinimas. Švietimo politikos nuostatos įtvirtintos Europos Bendrijos steigimo sutarties 149 straipsnyje. Čia teigiama, kad „Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.“ Taigi matome, jog Europos Sąjungos švietimo politikos kūrimas prasidėjo dar Europos Bendrijos sutartimi, kurioje atsispindi atsargus Europos Sąjungos valstybių požiūris į galimybes švietimo reikalus perduoti Europos Sąjungos kompetencijai. Tame pačiame (149 str.) straipsnyje nurodyti švietimo politikos tikslai apriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis tuo metu buvo tik teikti rekomendacijas. Pasirašius Europos Sąjungos sutartį, komisijos paskirtis pasikeitė, nes šioje sutartyje nurodyti švietimo politikos tikslai skatina keitimuisi specialistais, dėstytojais, studentais, informacija, remiamas švietimo institucijų bendravimas, bandoma panaikinti kliūtis, trukdančias žmonėms, atvykusiems su mokslo tikslais, gyventi Europos Sąjungos teritorijoje. 3. LIETUVOS STUDENTŲ GALIMYBĖS STUDIJUOTI UŽSIENYJE Vis daugiau studentų ir moksleivių mąsto apie galimas Europos studija. Besikeičianti Europos aplinka skatina ir naujų akademinių tyrimų bei studijų krypčių kūrimą. Į specializuotas Europos studijų kryptis senuosiuose Europos universitetuose studentai priimami daugiau nei dešimtmetį. Studentai dažnai ir patys susiranda universitetą pageidaujamojoje šalyje bei lėšų susimokėti už mokslą ir gyvenimo išlaidas. Paprastai tai vadinama laisvu studentų judėjimu. Vis daugiau ir daugiau studentų išvykta studijuoti savo lėšomis ir savo jėgomis. Svarbu pasirinkti akredituotą universitetą, t.y. tokį, kurio programos pripažintos. Įvertinimo procedūrą atlieka įvairios asociacijos. Finansinės paramos individualioms studijoms galima kreiptis į patį universitetą arba į įvairius vyriausybinius ir nevyriausybinius fondus. Renkantis universitetą, reikia pirmiausiai išsiaiškinti universitetų pavadinimus, struktūrą, įvertinti daugelį kitų svarbių faktorių arba dalyvauti universitetų pasikeitimų programose. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universitetas yra pasirašęs bendradarbiavimo sutartis su daug Europos bei Amerikos universitetų. Glaudūs ryšiai sieja su Švedijos Lundo, Linčiopingo, Stokholmo, Giotenburgo universitetais, Vokietijos Karlsruhe ir Fraiburgo universitetais, Norvegijos Trondheimo universitetu, Prancūzijos D‘Anžero, Strasbūro, Savojos, Artois universitetais, Suomijos Mikelli politechnikos institutu, Danijos technikos universitetu, Roskildo, Aarhus universitetais. Jau keletą metų organizuojama atranka Džonsono fondo (Johson Foundation) stipendijai gauti. Stipendija, kurią skiria Švedijos Karališkasis technologijos institutas Stokholme (KTH), dengia kelionės, draudimo ir gyvenimo išlaidas. Pastaraisiais metais ji būdavo skiriama magistrantams ir doktorantams, vykstantiems dirbti mokslinio darbo. Gražios tradicijos sieja Mikelli Polytechnic ir Kauno technologijos universitetą. Ketverių metų telekomunikacijų, tarptautinės gamybos vadybos, aplinkotyros bakalauro programose mokėsi keletas Kauno technologijos universiteto studentų. Jų studijos ir gyvenimas Suomijoje finansuojami minėtos institucijos lėšomis. Trumpiems vasaros kursams kasmet išvažiuoja per 4-5 studentus. Pajutę tokių kursų naudą bei norą pabuvoti ir studijuoti užsienyje studentai patys užsimoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. Norvegijos mokslo ir technologijos universitetas (NTNU – Norwegian University of Science and Technology) kviečia Kauno technologijos universiteto magistrantus ir būsimuosius diplomuotus inžinierius parengti jų magistro tezes arba diplominį darbą. Šią iniciatyvą remia Norvegijos Karališkosios švietimo ministerijos finansinės paramos programa Rytų ir Centrinės Europos šalių studentams. Studentams stipendija suteikiama penkiems mokslo metų mėnesiams. Bene efektyviausias ir šiuo metu plačiausiai naudojamas bei lengviausiai prieinamas būdamas tęsti studijas užsienyje yra Lietuvos ir kitų užsienio šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių fondų finansinė parama. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra pasirašiusi kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Europos šalių. Remiantis šiomis sutartimis, Lietuvos Respublikos piliečiai turi galimybę studijuoti bei stažuotis Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Danijos, Olandijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos bei kai kurių kitų užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Šiuose konkursuose, kuriuos, gavus atitinkamos valstybės vyriausybės siūlymus, skelbia ir administruoja Švietimo ir Mokslo Ministerijos Mokslo ir studijų departamento Studijų skyriaus Tarptautinių studijų grupė, gali dalyvauti visų mokslo šakų Lietuvos aukštųjų mokyklų baigiamųjų kursų studentai bei absolventai. Pirmenybė teikiama tiems, kurie turi užmezgę ryšius su pasiūlymą pateikusios šalies mokslo ir studijų institucija. Lietuvos Respublikos vyriausybė yra numačiusi atitinkamą finansinės paramos suteikimo tvarką šalies piliečiams, kurie, įgiję platesnį išsilavinimo laipsnį, grįžtų dirbti į Lietuvos mokslų ir studijų institucijas, arba į įstaigas ir organizacijas. Valstybinės stipendijos podiplominėms studijoms užsienyje gali būti skiriamos studijuoti tik į tas užsienio valstybių aukštąsias mokyklas vykstantiems, kurių diplomai yra pripažįstami Lietuvoje. Konkursai skelbiami kiekvienais metais viešai. Lietuvoje gerai žinomas Atviros Lietuvos fondas , įkurtas 1990 metais G. Sorošo. Viena iš įvairiapusės fondo veiklos sričių yra parama moksliniams tyrimams, grantai mokslininkams, dėstytojams, studentams, vykstantiems į tarptautines konferencijas ir pan. Didesnes galimybes studijuoti užsienyje turi pirmojo laipsnio (bakalauro) diplomą turintys studentai. 4. LIETUVOS UNIVERSITETŲ PERSPEKTYVOS ORGANIZUOJANT TARPTAUTINES STUDIJAS Europos Sąjunga, stengdamasi padėti mums parengti gerų vadybos, socialinių mokslų ir teisės sričių specialistų, įkūrė Eurofakulteto padalinį Vilniaus universitete. Norint plėtoti ryšius inžinerinėse studijose Kauno technologijos universitete ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, šių universitetų rektoratų iniciatyva 1991 m. Kaune ir 1992 m. Vilniuje buvo įkurti Tarptautinių studijų centrai (TSC). Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinių studijų centre paskaitos skaitomos anglų kalba, o Kauno technologijos – anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis. Vilniečiai gali pasigirti didesniu specialybių, kur skaitomos paskaitos užsienio kalba, skaičiumi, o kauniečiai – užsienio kalbų, kuriomis skaitomos paskaitos, skaičiumi. Marketingo prasme TSC užėmė tas Lietuvos visuomenės poreikių studijoms tenkinimo nišas, kurios buvo arba visiškai tuščios, arba ne visai užimtos, tai yra: praplėtė vidurines mokyklas baigiančių moksleivių galimybes studijuoti užsienio kalba; sudarė sąlygas universiteto darbuotojams tobulinti užsienio kalbos žinias ir panaudoti užsienyje leistų vadovėlių žinias tiek užsienio kalba, tiek lietuviškai skaitomuose paskaitų kursuose; sudarė sąlygas priimti studijuoti užsienio šalių studentus, pakviesti dėstytojus iš užsienio; sukūrė prielaidas universitetui dalyvauti SOCRATES programose; galimybė studijuoti keliomis užsienio kalbomis pakėlė tarptautinį universitetų prestižą. Taip organizuoti studijas privertė gyvenimas, Lietuvos pramonės sunkumai, kadangi buvome įsitikinę, kad mūsų pramonę prikelti galės tik specialistai, laisvi nuo rytietiškų mąstymo stereotipų, gerai mokantys užsienio kalbas, studijuojantys iš vadovėlių, išleistų ten, kur tobula technika ir technologijos, galintys pasimokyti Vakarų Europos universitetuose anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Nemažą vaidmenį, organizuojant studijas užsienio kalbomis, suvaidino Prancūzijos ir Vokietijos ambasados Vilniuje, padėjusios įsigyti pirmuosius vadovėlius užsienio kalbomis. 4.1. DĖMESYS UŽSIENIO LIETUVIAMS Kultūriniai renginiai, organizuojami Lietuvoje, privertė susimąstyti ir apie ryšių su išeivija perspektyvą. Jau ir anksčiau ne kartą buvo kalbama, kad reikėtų skatinti bendrauti Lietuvos ir išeivijos jaunimą. Šiuo metu jau galime pakviesti studijuoti pas mus išeivijos jaunimą. Ir ne tik todėl, kad jauni žmonės, atvykę į Lietuvą, gali studijuoti TSC anglų, vokiečių arba kuria kita kalba ir mokytis lietuviškai, bet ir dėl to, kad išspręsti pilietybės klausimai, taip pat kad tebegalioja prieš keletą metų priimtas Lietuvos vyriausybės nutarimas dėl nemokamų išeivijos studijų. Didelį vaidmenį atlieka ir JAV lietuvių bendruomenės ir Lietuvos Respublikos Seimo bendroji komisija, kuriai pradėjus veikti, žymiai padaugėjo grįžtančiųjų į Lietuvą. Grįžusius neabejotinai retkarčiais aplankys ir anūkai, o nenorėdami prarasti laiko, pareikš norą vieną ar kelis semestrus pastudijuoti pas mus, juolab, kad Lietuva pasirašiusi visus dokumentus dėl išklausytų kreditų ar įgytų kvalifikacijų pripažinimo Europoje, kas leidžia užsienio universitetuose pripažinti pas mus įgytą išsilavinimą. Bus nemažai ir tokių, kurie norės pasimokyti tik lietuvių kalbos, o tokias galimybes ir patyrimą, naudojant šiuolaikinę kompiuterizuotą techniką, mes jau turime. Esame įsitikinę, kad, pramokę lietuvių kalbos, „atradę“ savo protėvių gimtinę, daugelis supras, kad erdvės ir perspektyvos veiklai Lietuvoje yra kur kas daugiau, negu išvystytose šalyse. Reikšmingesnėmis tampa ir studijos rusų kalba. Jos būtinos ne tik dėl to, kad Lietuva yra dviejų sistemų kryžkelėje, bet ir todėl, kad šiose grupėse yra studentų iš Lietuvos tremtinių šeimų. Gimę svetur, lankę nelietuviškas mokyklas, TSC jie per porą metų pramoksta lietuvių kalbos ir po to, trečiame kurse sėkmingai tęsia studijas lietuviškose grupėse. 4.2. TARPTAUTINIŲ RYŠIŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS Atėjo laikas Lietuvos universitetams įsijungti į Europos Sąjungos institucijoms skirtas SOCRATES programas. Tuo tikslu Lietuvoje kuriamas SOCRATES biuras, kuris turėtų koordinuoti universitetų žingsnius, einant į šią programą. Kadangi SOCRATES – tai visų pirma abipusiai mainai, tad reikia įsidėmėti, kad kiek studentų ar moksleivių pasiųsime į Europos Sąjungos institucijas, tiek ir pas mus atvyks. Todėl manome, kad TSC yra ta vieta, kur galima priimti ir mokyti atvykusius vieną ar keletą semestrų. Tačiau šiaip ar taip reikia sudominti užsienio studentus studijų pas mus galimybe ir šalia specialybių mokumo programose numatytų kursų pasiūlyti specifinius, būdingus mūsų regionui. Pravartu būti daugelio universitetų partneriu. Kolegos iš Europos Sąjungos įsitikinę, kad pirmieji studentai SOCRATES programoje pas mus atvyks atlikti baigiamojo darbo, todėl turime stiprinti ir mokslinių tyrimų bazę jiems priimti, ir ryšius su pramone, mokslo tyrimo institutais. 4.3. EUROPINĖS STUDIJŲ INSTITUCIJOS Šiuo metu, integruojantis į Europos erdvę ir didėjant kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių poreikiui, sukuriamos Europinės studijų institucijos. Keletą jų trumpai aptarsime. 4.3.1. EUROPOS KOLEDŽAS Europos Koledžo pagrindinis tikslas – mokyti jaunus profesionalus tokiu būdu, kuris juos įgalintų išnagrinėti Europos integraciją visais atžvilgiais. Koledžas ruošia specialistus, kurie darbuosis Europos civilizacijos ir dinamiškumo vardan, vertins jos kultūros įvairialypiškumą. Studijų Koledže kokybė priklauso nuo intelektualinio atvirumo ir kiekvienos specifinės disciplinos supratimo. Tai susiję su Europos geografinio, kultūrinio ir filosofinio vystymosi visuma. Europos Koledžas – tai naujas Europos studijų antrosios pakopos (magistro ir tolimesnių studijų) institutas. Jis buvo sukurtas 1949 metais Belgijos mieste Brizgėje ir gali būti laikomas seniausia europinių studijų institucija ir profesionalų ruošimo vieta. Koledžas yra dviejų iniciatyvų, užsimezgusių tuojau po 1948 metų Hagos kongreso, rezultatas. Prie to prisidėjo Salvador de Madariaga – Kongreso kultūros komiteto prezidentas, Ispanijos valstybės žmogus, mąstytojas ir rašytojas, tremtyje daugelį metų svajojęs įsteigti Koledžą, kuriame iš skirtingų šalių universitetų absolventai galėtų studijuoti ir gyventi kartu. Dar Koledžo veiklos pradžioje buvo pasiūlyti kursai, artimai susiję su Europos integracija ir keliantys žmonių, dirbančių toje srityje, profesionalumą. Iš pradžių Koledžui svarbiausias buvo civilizacijos mokslas – sritis, kuri parodė Europos idealizmo ženklus. Koledžui būdingos unikalios savybės, susijusios su nepriklausomybe, dvikalbyste, mokymo personalo įvairumu, savo artumu kitoms Europos institucijoms. Kita Koledžo teigiamybė ta, kad studentai gali įsigyti patirties ir išbandyti save daugiakultūrinėje aplinkoje. Dėl greitai augančios Europos studijų paklausos Koledžas nusprendė 1990 metais išplėsti savo veiklą Rytų ir Centrinėje Europoje. Antroji Europos Koledžo stovykla įsteigta, Lenkijos vyriausybės kvietimu Varšuvos pietiniame pakraštyje Matoliu vietovėje. Ši aplinka yra palanki studentų gyvenimui. Nauja Koledžo programa pritraukia ir žmones iš Vakarų Europos, susidomėjusius Centrinės ir Rytų Europos studijomis, ir žmones iš Rytų Europos, norinčius specializuotis Europos studijose. 4.3.2. CENTRINĖS EUROPOS UNIVERSITETAS Centrinės Europos universitetas (CEU) pradėjo veikti, perversmų bangai 1989 m. praūžus per Centrinę ir Rytų Europą. Pati idėja suformuluota seminaruose rengtuose Sorošo fondo tinklo tarpuniversitetiniame centre Dubrovnike 1989 balandžio mėnesį. Įvairių tautybių mokslininkai, patyrę sovietinę sistemą, pajuto didelį norą dirbti kartu ir plėtoti naują sampratą, mokyti naują elitą, kuris būtų atsparus komunizmo ir nacionalizmo apraiškoms. Penkerių metų laikotarpis buvo numatytas įvesti tvarkai, kad po to Universitetas būtų pasiruošęs nuolatiniam studijų procesui. Jau po ketverių metų ši institucija įgavo vardą. Įsikūrimo laikotarpis, kartu su prezidento ir administracijos paskyrimu pranoko visus lūkesčius. Pagrindinėje Universiteto teritorijoje Budapešte ir kitose Universiteto dalyse Prahoje ir Varšuvoje studentai ir dėstytojai iš kitų šalių studijuoja ir atlieka mokslo tiriamuosius darbus anglų kalba. CEU šiuo metu siūlo ekonomikos, aplinkos mokslų, politikos mokslų ir sociologijos sričių programas. Dėstytojai daugiausia yra įgiję išsimokslinimą Vakaruose, bet yra ir vietinius universitetus baigusių mokslininkų. Studentai – talentingas, regioną plėtoti pasirengęs jaunimas. Universitetas greitai tapo kritiškos galvosenos ir pažangių studijų centru. Greta studijų programos, įkurti įvairūs tyrimų institutai, siekiantys išplėsti sampratą, apie unikalias šio regiono aplinkybes. Projektuose numatyti centrai, tiriantys privatizacijos procesą (nagrinėjantys tai kartu su krašto vyriausybėmis), nacionalizmą ir etninę priklausomybę ir aplinką (kartu su krašto politikais). Studijos CEU papildomos studijomis arba tiriamuoju darbu Vakarų universitetuose. Itin talentingi studentai iš Centrinės Europos (tame tarpe ir Lietuvos) ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kviečiami dalyvauti daugelyje CEU ir Vakarų institucijų jungtinių programų, arba jie nepriklausomai gali dalyvauti programose, kur galima tikėtis gauti stipendiją. Šiuo metu studentai turi galimybes tęsti mokslus Oksforde, Kembridže, Londono, Čikagos, Kolumbijos ir daugelyje kitų universitetų.

Ekonomika  Referatai   (290,18 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.

Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)

Tačiau kaip mokslinė praktinė sritis susiformavo tik 19 a. pabaigoje, kai susiklostė atitinkamos ekonominės sąlygos, kai kapitalu pradėjo disponuoti daugelis didelių ir mažų firmų beiprivačių asmenų. Tada, norint pritraukti akcinį kapitalą, tapo būtina patvirtinti savo ekonominės informacijos sistemos realumą ir teisingumą. Tokią garantiją ir pradėjo teikti vadinamieji viešieji visuomeninai buhalteriai Tikroji audito atsiradimo data yra laikoma 1854 m., kai Edinburgo buhalterių sąjungai buvo suteiktas karališkas statusas. Tačiau tikroji audito tėvynė yra Didžioji Britanija. Pirmosios pasaulyje apskaitos organizacijos pradėjo kurtis Škotijoje 1853 m. 19am. viduryje pradėjo kurtis įvairios akcinės bendrovėsToks buhalterio profesijos įvardijimas rodė jos reišmingumą, naują buhalterio kvalifikacinį lygį, netgi jo prviligijuotą padėtį. Lietuvoje buhalterio ir auditorio asoviacija įkurta 1990 m. rugsėjo mėn. Auditas yra viena iš šiuolaikinės Lietuvos ekonominės kontrolės sistemos grandžio. Ši grandis yra kūrimosi stadijoje tiek praktinės veiklos, tiek jos reglamentavimo, tiek specialios literatūros požiūrio. Audito Lietuvos Respublikoje nuostatai nustato auditoriaus ir audito įmonės sąvoką, audito atlikimo tvarą, rezultato įforminimą ir atsakomybė. Kaip matome auditas egzistuoja jau pakankamai ilgai. Kai XIX a. viduryje pradėjo steigtis įvairios akcinės bendrovės. Apsukriausi šių bendrovių vadovai, su pasamdytais buhalteriais sąmoningai apskaičiuodavo didelius pelnus ir dividendus. Tuo “pakeldami” akcijų kainą biržoje. Po to šias akcijas parduodavo už nerealią kainą. Todėl Europos šalių vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią nesąžiningiems sandėriams, pradėjo reguliuoti apskaitos darbuotojų profesinę veiklą. Tai buvo vienas iš veiksnių reikalingų auditui atsirasti. Audito atsiradimas tiesiogiai surištas su interesų išsiskyrimu tų kurie tiesiogiai valdo įmonę (administracija) ir tų kurie nori investuoti savo pinigus į imonę. Investitoriai nenorėjo ir negalėjo pasitikėti ta informacija kurią pateikia administracija. Reikėjo, kad šią informaciją patvirtintu nepriklausomas ekspertas gerai nusimanantis apskaitoje. Kadangi priimant sprendimą pirkti ar parduoti vertybinius popierius, išduoti paskolą ar pratėsti komercinį kreditą, sudaryti darbo sutartį ir pan. remiasi, didžiąja dalimi, finansine informacija, kuri turi būti patikima. Šios informacijos patikimumą gali patvirtinti nepriklausomas auditorius. Auditoriaus paslaugo poreikis atsirado dėl sekančio aplinkybio: 1. Galimybė neobjektyvios informacijos iš administracijos pusės, konflikto tarp administracijos ir šios informacijos naudotojo (savininko, investuotojo, kreditorio) atveju. 2. Kompanijos operacijo gali būti labai daug ir įvairaus sudėtingumo. Informacijos apie jas patys vartotojai gauti negali, todėl jiems reikalingos auditorio, buhalterio-profesionalo, paslaugos; 3. Finansinio ataskaito vartotojo priimamo sprendimo pasekmės gali būti jiems labai svarbios, todėl informacijos pilnumas ir patikimumas, gautas per buhalterį-auditorio, jiems ypatingai reikalingas. 4. Finansinės informacijos vartotojai paprastai negali tiesiogiai prieiti prie kompanijos apskaitos įrašo, be to, jie dažniausiai neturi atitinkamos kvalifikacijos ir patirties. Todėl darbui, kurio patys vartotojai atlikti negali, būtina pasikviesti profesionalius buhalterius - auditorius; Asmenys, priimantys sprendimus finansiniais klausimais (tiek privatūs, tiek valstybiniai), paprastai gauna apskaitinė (buhalterinė) informaciją tos kompanijos, kuriai ketina suteikti paskolą arba kurios vertybinius popierius ketina pirkti ar parduoti, ar sudaryti kitokį sandorį. Tačiau čia gali (dažniausiai taip ir būna) susikirsti informacijos tiekėjo ir vartotojo interesai, todėl atsiranda visuotinis (visuomeninis) poreikis auditoriaus paslaugoms - tarpininko, nustatančio finansinės informacijos patikimumą ir objektyvumą. Patikima informacija leidžia padidinti kapitalo rinkos efektyvuma, ir prognozuoti pasekmes įvairio ekonominio sprendimo. Auditas - tai nepriklausomas įmonės finansinės atskaitomybės ir su ja susijusios finansinės informacijos tyrimas užbaigiamas nuomonės apie ją išreiškimo.. Auditas turi savo tikslą, logiką ir pagrįstas struktūrizuotu priėjimu prie sprendimo. Jis nėra chaotiškas ir nesuplanuotas. Jo metu gaunami ir įvertinami duomenys, įtakojantys audito išvados priėmimą. 1. Audito reikšmė ir būtinumas Auditas - tai nepriklausomo auditoriaus vykdomas oficialus įmonės finansinės būklės patikrinimas, siekiant įvertinti jos finansinės atskaitomybės dokumentuose pateiktos informacijos tikrumą ir tikslumą bei atitikimą galiojantiems apskaitos norminiams aktams. Audito rezultatas - auditoriaus išvada ir įvertinimas. Firma, atliekanti auditą, turi turėti leidimą šiai veiklai. Auditas poreikis atsirado tada, kai verslas buvo pradėtas organizuoti kaip akcinės bendrovės, t.y. ribotos atsakomybės kompanijas, kur kompanijos savininkai (akcininkai) atsako tik įnešto kapitalo dalimi. Tai pažangi verslo organizavimo forma, leidusi žymiai praplėsti galimybes, pritraukti daugiau kapitalo, reikalingo verslo plėtimui, leido vykdyti daug didesnio masto operacijas, organizuoti tarptautinį verslą. Reikalo esmė ta, kad kapitalo savininkai, finansuojantys arba galintys finansuoti įmonės veiklą, atsiskyrė nuo įmonės vadybininko (vadovoo), tiesiogiai valdančio įmonė. Todėl audito atsiradimo užuomazgos tiesiogiai siejasi su įmonio vadovo ir jo akcininko tarpusavio santykiais. Greitai paaiškėjo, kad vadovo ir akcininko (kapitalo tiekėjo) interesai gerokai skiriasi. Pirmojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną ir jį panaudoti savo tikslams, antrojo - dividendus t.y. atlyginimą už investuotą kapitalą. Pirmieji derinti šiuos interesus pradėjo buhalteriai, kurio pagrindinis uždavinys buvo garantuoti, kad visi apskaitos duomenys būto tikri ir patikimi, kad pelnas, dividendai ir kiti rodikliai apskaičiuoti tiksliai. Todėl vienas pagrindinio nepriklausomo audito tikslo - nuomonės pareiškimas apie finansinės atskaitomybės, kuri charakterizuoja komapnijos finansinė būklė ir veiklos rezultatus, objektyvumą ir atitikimą bendriesiems apskaitos principams. Auditas taip pat yra būtinas siekiant patikrinti apskaitos ir atskaitomybės būklė bei norint geriau jas sutvarkyti, patobulinti, mechanizuoti ir automatizuoti; atliekant ūkinės komercinės veiklos analizė ar konkretaus biznio ekspertizė; sprendžiant finansinius klausimus bankroto atveju; jungiantis arba dalijantis įmonėms; privatizuojant turtą; siekiant efektyviau organizuoti ūkinė komercinė veiklą, tobulinti valdymo ir darbo organizavimo sistemas ir daugeliu kito atvejo. Audito atlikimas, net tais atvejais, kai jis nėra būtinas, turi tikrai didelė reikšmė. Rinkos sąlygomis įmonės bei kiti ūkio subjektai daro turto, piniginio resurso panaudojimo sutartis vykdo komercines operacijas ir investicijas. Šio operacijo sėkmė priklauso nuo galimybės viso dalyvio gauti patikimą finansinė informaciją. Informacijos patikimumas patvirtinamas nepriklausomo eksperto auditorio. Sąvininkai ir viso pirma smulkūs akcininkai, o taip pat kreditoriai neturi galimybės asmeniškai įsitikinti, kad daugybė įmonės operacijo atliktos pagal istatymus ir teisingai atsispindi atskaitomybėje. Todėl, kad neturi priėjimo prie pirminio dokumento, o taip pat neturi nei reikiamos kvalifikacijos nei patyrimo. Šiam darbui jie priversti samdyti profesionalus. Nepriklausomos auditorio išvados apie įmones taip pat reikalingos ir valstybei, kad galėtu priimti sprendimus ekonomikos ir mokesčio srityse. Auditorio patikrinimai būtini valstybiniams organams, teismams, prokurorams ir tarditojams, kad patvirtintu šinansinės informacijos teisingumą. Viena iš svarbiausio audito problemo, kuri dažnai diskutuojama įvairiuose forumuose, yra audito būtinumo įvairaus profilio ir dydžio įmonėse problema. Vieni teigia, kad auditas būtinas visoms be išimties įmonėms, kiti - tik didelėms arba vidutinėms (o kaip nustatyti, kokia yra didelė ir kokia vidutinė?) kompanijoms, treti - toms įmonėms, kurio gaminama produkcija sudėtinga, o teikiamos paslaugos labai įvairios, dar kiti nurodo, kad labai svarbu atlikti auditą tose įmonėse, kurios turi daug debitorio ir kreditorio (kiek?), ir t.t. Tarptautiniai audito standartai nenurodo, kokiose įmonėse svarbiausia jį atlikti. Jie orientuoja į tai, kad kiekviena šalis pateikto dėl audito savo nacionalinius reikalavimus. 2. Audito tikslai ir audito apibrėžimas Auditas kaip sisteminis procesas turi savo tikslą ir logiką. Šiandien mes žinome ne tik finansinį, bet valdymo, kokybės operacinį, “žaliąjį” ir kitas audito rūšis, todėl audito apibrėžimas turi būti tikslus ir universalus. Pati sistema yra su grįžtamaisiais ryšiais,o tai rodo jos daugiavariantiškumą: keičianti tikslui, keisis procesas ir rezultatas. Tikslai yra veiklos orientyrai. Šie formuojami pagal individualius, grupinius ir visuomeninius poreikius.Tai konfliktinis procesas, nes gyvenime egzistuoja interesų prieštaringumas, susidūrimas ir pan. Be to tikslų formavimą ženkliausiai sąlygoja visuomeniniai procesai ir jų raida. Ne išimtis ir audito tikslai. Jeigu apžvelgsime audito raidos etapus ir tendencijas, būdigas daugelio šalių, tai galima išskirti 3 pagrindinius: 1.Visuomeniniai audito tikslai 2. Pagrindinis audito tikslas 3. Konkretūs audito tiksl Pagrindinis audito tikslas - analizuoti ir įvertinti informacijos apie kliento finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumą ir patikimumą.Greta pagrindinio audito tikslo egzistuoja daug kitų - konkrečių tikslų, kaip antai: informacijos apie prekių realizavimą bei grąžinimą, grynų pinigų įplaukas, kreditorinį įsiskolinimą realumo ir patikimumo įvertinimas. Tokių tikslų gali būti daug ir įvairių , priklausomai nuo informacijos vartotojų poreikių. Auditinė veikla - tai procesas, kurio pagalba realizuojamas tikslas. Tam tikra procedūrų ir veiksmų visuma , pradedanti pasiekti norimą tikslą. Audito rezultatas - tai auditoriaus išvada arba, priklausomai nuo aplinkybių, atsisakymas ją duoti. Abiem atvejais auditorius paliudija, kad patikrinta, laikantis bendųjų apskaitos principų, standartų ir kitų norminių dokumentų reikalavimų. Kyla klausymas , ar gali auditoius duoti kitokią negu tradicinė auditoriaus išvada. Atsakymas būtų - gali, jeigu informacijos vartotojas to pageidauja, pvz., kad būtų speciali ataskaitos forma. AUDITAS -tai oficiali nepriklausoma klieto informacijos apie finansinę atskaitomybę ar kitą ekonominę veiklą realumo ir patikimumo analizė ir kitais norminiais dokumentais bei auditoriaus raštiškos nuomonės apie tai pateikimas. 3. Audito planavimo schema Audito patikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites); dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertinti kiek reikės žmonio ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais, dydžio, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programos paruošimas gali būti išskaidyti į keletą etapo. Autoriai audito planavimo etapus ir jo eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimo schema. Pirminis audito veiklos planavimas vyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apima tokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tėsti) kliento auditavimą, priežasčio, dėl kurio klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personalo audito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejo pusio (auditoriaus ir užsakovo) įsipareigojimo sudarymas. Audito planavimo schema Bendro duomeno apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėto tinkamai ir objektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinės su kliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžioji dalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujas klientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti su kliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonė ir tarnybines patalpas; susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudo ryšį su finansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje, tiek įmonės su išore); įvertinti kito (pašalinio) specialisto ir eksperto poreikį. Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijo tipo, glaudžiai tarpusavyje susijė, juridiniai dokumentai ir jo archyvai: 1) kompanijos įregistravimo dokumantai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai; 2) direktorio tarybos susirinkimo ir akcininko susirinkimo protokolai; 3) sutartys ir kontraktai. Reikšmingumo įvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikos įvertinimas. Planuojant auditą labai svarbu įvertinti klaido reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuo pirminio šio elemento įvertinimo labai priklauso audito darbo apimtis, o tuo pačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, audito kaina. Susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizkos įvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yra labai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistema padeda apskaitos sistemai siekti savo tikslo, t.y. ar visos ūkinės operacijos atliekamos neviršijant įgaliojimo, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visos operacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas ir tuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginami apskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačius neatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką, kad galėto įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolė, jos informuotumą ir veiksmus įvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartu gauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nusprėsti, ar jas naudoti ar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne. Bendro audito plano ir audito programos paruošimas. Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinami darbo barai, tikrinamo darbo apimtys ir atlikimo laikas, atrankinio tikrinimo sritys, apimtys ir laikas, konkrečio darbo vykdytojai (jei auditorius samdo padėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai (tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas, analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būto galima matyti, kaip auditorius vykdys sutartyje numatytus darbus. Visi klausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad audito metu būto ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla, nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jo priežastys bei padariniai. Audito planas turi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybė tenka auditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimo dėl darbo apimties (ir kainos tuo pačiu) ir konkrečio kontrolės veiksmo atlikimo laiko ir būdo. Audito programa paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijo patikrinimas; 2) analitinės procedūros ; ir 3) atskiro elemento saldo patikrinimas. Kiekvienas iš šio segmento apžvelgiamas pagal ūkinio operacijo ciklus ir atskiras sąskaitas. Audito programa ūkinio operacijo segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtraukti pilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbą priešingai, labiau akcentuojamas kontrolinio momento testavimas (kada vidinės kontrolės sistema laikoma efektyvia). Kadangi analitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorio atlieka pakankamai didelį jo kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose audito atlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėto auditoriui nusprėsti, kokie įrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijo ir atskiro elemento saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norima įsitikinti patikrinimo rezultato atitikimu planuotiems. Atskiro elemento saldo testo paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas. Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesinio mąstymo. 4. Audito organizavimo etapai Vakaro autorio literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapo skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbo, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami tai audito nuoseklumo. Įvairūs autoriai siūlo skirtingus audito organizavimo etapus ir jo nuoseklumą. A.A.Arens’o ir J.K.Leobbeck’o knygoje “Auditing- an intergrated approach” pateikta tokia audito organizavimo etapo schema. 1 Stadija. Audito planavimas ir jo programos sudarymas Pirminis audito veiklos planavimas Bendro duomeno apie klientą rinkimas Informacijos apie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas Reikšmingumo įvertinimas, įgimtos kontrolės ir neaptikimo rizikos įvertinimas susipažinimas su verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikos įvertinimas Bendro audito plano ir audito programos paruošimas 2 Stadija. Kontrolinio momento testavimas ir ūkinio operacijo patikrinimas Įvertinama, ar priimtinas prognozuojamas vidinės kontrolės rizikos laipsnis Jei atsakymas “taip” - testuojami kontroliniai momentai Jei atsakymas “ne” - ištisinis operacijo tikrinimas (testavimas) Įvertinama klaido atsiradimo finansinėje atskaitomybėje tikimybė 3 Stadija. Balanso straipsnio patikrinimas Nedidelė tikimybė. Analitinio procedūro vykdymas Vidutinė tikimybė. Pagrindinio elemento testavimas Didelė arba nežinoma tikimybė. Papildomas elemento tikrinimas 4 Stadija. Audito užbaigimas ir išvados parengimas Įsipareigojimo patikrinimas Po balansinio įvykio patikrinimas Rezultato įvertinimas Audito išvados sudarymas 1 Stadija. Pagrindinė šios stadijos užduotis - sudaryti tokius audito planą ir audito programą, kad auditorius jais remdamasis ir pagal juos atlikdamas auditą pasiekto iškeltus tikslus. 2 Stadija. Tai praktinis ūkinio operacijo patikrinimas. Uždaviniai: 1) surinkti duomenis, patvirtinančius konkrečius kontrolinius uždavinius ir procedūras, kad būto galima nustatyti priimtiną (pagal auditoriaus vertinimą) kontrolės rizikos laipsnį (t.y. to atvejo, kada jis sumažintas, o ne maksimalus); 2) gauti duomenis, kurie patvirtinto ūkinio operacijo piniginio sumo teisingumą. 3 Stadija. Užduotis - gauti pakankamą kiekį duomeno, patvirtinančio, kad sąskaito saldo atitinka pateiktą balanse ir duomenis prie finansinės atskaitomybės. 4 Stadija. Užduotis - apibendrinti gautus duomenis ir pateikti audito išvadą. 5. Audito darbo dokumentai Visa auditoriaus dokumentacija paruošta prieš auditą ir patikrinimo metu yra laikoma darbo dokumentais ir padeda auditoriui planuoti ir vykdyti auditą, o taip pat yra auditoriaus darbo įrodymas. Auditoriaus darbo dokumentai (working papers) - tai užrašai, kuriuose auditorius fiksuoja audito atlikimo metu panaudotas procedūras, testus, gautą informaciją ir atitinkamas išvadas. Darbo dokumentuose turi būti ta informacija, kuri auditoriaus nuomone yra svarbi atliekant patikrinimus ir kuri padeda auditoriui susidaryti nuomonė (priimti sprendimą dėl audito išvados) apie finansinės atskaitomybės objektyvumą. Auditoriaus darbo dokumenuose turi būti aprašytas audito planavimas, atlikto procedūro pobūdis, apimtis, laikas, padarytos išvados. Darbo dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad patyrės auditorius galėto visiškai suprasti atliktą auditą. Auditoriaus darbo dokumentus, kaip nurodyta 9-ajame tarptautiniame audito standarte, sudaro: 1) informacija, susijusi su įmonės teisine ir organizacine struktūra; 2) svarbiausio teisinio dokumento, susitarimo kopijos ar ištraukos iš jo; 3) audito planavimo proceso ir audito programos aprašymas; 4) apskaitos sistemos ir vidinės kontrolės sistemos aprašymas bei įvertinimas; 5) sąskaito ir ūkinio operacijo analizė; 6) reikšmingiausio ekonominio rodiklio analizė; 7) atlikto audito procedūro pobūdis, laikas, apimtis bei to procedūro rezultatai; 8) patvirtinimas, kad padėjėjo atliktas darbas buvo tinkamai prižiūrimas ir kontroliuojamas; 9) aprašymai, kas ir kada atliko konkrečias procedūras; 10) susirašinėjimo su kitais auditoriais, ekspertais, nesuinteresuotais asmenimis kopijos; 11) reikalo aptarimo su klientu rašto (protokolo) kopijos; 12) auditoriaus padarytos išvados svarbiausiais audito klausimais; 13) kliento pateiktos finansinės informacijos ir atitinkamos auditoriaus ataskaitos kopijos. Literatūroje visi darbo dokumentai skirstomi į 3 grupes: 1) Nuolat tvarkomi dokumentai; 2) Audito administraciniai dokumentai; 3) Audito informacijos dokumentai. Nuolat tvarkomi dokumentai yra tokie, kuriuose yra informacija, dominanti auditorius per visą to paties kliento auditavimo laiką. Prie tokio dokumento priskiriama kopijos arba ištraukos iš kliento įmonės statuso ar jos steigimo dokumento, įvairio sutarčio, akcininko susirinkimo, stebėtojo tarybos ir direktorio valdybos posėdžio, taip pat atitinkamo rodiklio analitinės lentelės, schemos, įmonės finansinės ataskaitos ir kt. Audito administraciniai dokumentai - tai daugiausia dokumentai, kuriuose atvaizduotos audito planavimo pradinės stadijos. Paprastai tai būna auditorio pakvietimo laiškas, auditorio paskyrimo dokumentai, kai kuri informacija apie kliento veiklą, preliminarinio patikrinimo (diagnostikos) rezultatai, pradiniai audito rizikos ir materialumo (reikšmingumo) apskaičiavimai. Ypač svarbus šios grupės dokumentas yra audito planas ir programa. Audito informacijos dokumentai yra tokie, kuriuose atsispindi informacija svarbiausiais atliekamo patikrinimo klausimais. Tai įrašai apie padarytas procedūras bei priimtus sprendimus audito metu. Jie parodo atlikto patikrinimo kokybė, todėl turi būti surašyti aiškiai, tiksliai ir tvarkingai. 6. AUDITO IŠVADOS Auditorius patikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas. Kadangi auditorius savo nuomonė privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškas pareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditorius neprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo, tačiau jis suformuluoja savo nuomonė, kitaip tariant, atsako į klausimą, ar finansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinė būklė, veiklos rezultatus ir atitinkamo finansinio rodiklio pasikeitimus per atitinkamą laikotarpį. Vienas iš tikslesnio yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriaus išvada - tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinės finansinė ataskaitą ir kuriame pateikia savo nuomonė ar sprendimą dėl jos.” Pavyzdinė auditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asis tarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”. Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šie rekvizitai: 1. Pavadinimas. 2. Adresas. 3. Finansinės informacijos aprašymas. 4. Naudojamo audito standarto aprašymas. 5. Nuomonės apie finansines ataskaitas suformulavimas. 6. Parašas. 7. Auditoriaus adresas. 8. Išvados data. Pasaulinėje audito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindines rūšis: 1. Neribota išvada (unqualified); 2. Apribota išvada (qualified); 3. Nepalanki, neigiama išvada (adverse). Neapribota auditoriaus išvada - tai išvada be pastabo. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška, nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinė ataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra ir teisinga. Apribota auditoriaus išvada - tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimo negali išdėstyti savo nuomonės apie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “su pastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savo pastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturi pakeisti bendro teigiamo įvertinimo. Nepalankioje (neigiamoje) išvadoje auditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinės ūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitos principais. Auditoriaus išvados pavyzdys Neapribota audito išvada a) Didžiosios Britanijos akcinė bendrovė b) Auditoriu išvada Firmos nariams c) Mes atlikome finansinio ataskaito, esančio… d) puslapiuose auditą pagal audito standartus. e) Mūso nuomone, finansinės atskaitos parodo tikrą ir teisingą kompanijos įvikio būklė 199…m. gruodžio 31 d., taip pat jos pelną bei fondo šaltinius ir jo panaudojimą per metus, pasibaigusius minėtą dieną. Jos yra parengtos deramai, t.y. pagal 1985 m. kompanijo įstatymą. f) Auditoriai (vardas, pavardė, kvalifikacija, adresas) g) ……….(data) Pastaba. Šis pavyzdys iliustruoja Didžiosios Britanijos akcinės bendrovės neapriboto audito išvados formą ir atitinka Audito standarto reikalavimus. Raidės kairėje ataskaitos pusėje rodo įvairio ataskaitos dalio ir minėto reikalavimo ryšį.

Ekonomika  Referatai   (22,89 kB)

Darbas – tai visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas, žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų įgyvendinimas siekiant sukurti tam tikras materialines ir nematerialines vertybes. Darbas atlieka auklėjamąjį vaidmenį, išugdo naudingus organizacinius, drausmės ir dalykinio bendradarbiavimo įgūdžius, suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų visuomenės narių.

Teisė  Namų darbai   (12 psl., 24,59 kB)

1.Paaiškinkite Bendrųjų apskaitos principų esmę. Bendrieji apskaitos principai (BAP) – tai taisyklės, kuriomis vadovaujamasi rengiant finansinę atskaitomybę. Bendrieji apskaitos principai – tai visuotinai pripažinti apskaitos principai.Apskaitos principų visuotinumas arba bendrumas reiškiasi dviem požiūriais. Pirmas ir svarbiausias – šiuos principus pripažįsta ir vienodai traktuoja visi ar bent absoliuti dauguma žmonių. Kai kuriose valstybėse šie principai netgi neįteisinami įstatymiškai, nes manoma, kad visi apskaitininkai be griežto valstybinio reglamentavimo jais vadovaujasi kaip savaime suprantamais. Tai daryti juos verčia sveika nuovoka ir praktinis būtinumas bei apskaitininkų darbo patirtis. Kitas bendrumo apsektas – bendraisiais apskaitos principais vadovaujamasi vedant įmonių finansinę apskaitą nepaisant jų dydžio, nuosavybės formos, gamybos technologinių bei orgabizacinių ypatumų. Tai labai svarbu, nes, remiantis finansinės apskaitos duomenimis, sudaroma finansinė atskaitomybė, pagal kurią sprendimus priima daugelis esančių ir potencialių įmonės savininkų, kreditorių. Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios apskaitos taisyklės. Patys bendriausi apskaitos principai apibrėžti Tarptautiniuose apskaitos standartuose. Tarptautiniuose apskaitos standartuose yra išskiriami trys fundomentalūs apskaitos principai: 1.Įmonės, įmonės tęsiamos veiklos, 2.Apskaitos pastovumo, 3.Pajamų ir sąnaudų kaupimo. 1. Įmonės, įmonės tęsiamos veiklos principas Įmonės principu reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto. Įmonės turtą ir jos veiklos rezultatus apskaitoje būtinai reikia atspindėti atskirai nuo savininko (ar savininkų ) turto ir jų asmeninės veiklos rezultatų. Įmonė yra atskiras apskaitos vienetas. Įmonės tęsiamos veiklos principas reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įkainotas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai nustatyti galima tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsisgijimo savikaina, aišku, atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Taigi įmonės tęsiamos veiklos principo požiūriu kiekvienos įmonės turtą objektyviai galima įvertinti tik atsižvelgiant į jo naudingumą įmonei uždirbat pajamas. 2.apskaitos pastovumo principas Apskaitos pastovumo principu reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, ir kad ji gana ilgai liktų nepakitusi. Apskaitos metodika ir technika yra nuolat tobulinama. Pagrindinė priežastis, dėl kurios pastovumo principą neginčytinu deklaruoja tiek Tarptautiniai apskaitos standartai, tiek Europos Sąjungos direktyvos bei LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, yra ta, kad dažnai keičiant apskaitos metodiką, jos duomenų pagrindu parengtos finansinės atskaitomybės vartotojai nežinotų, dėl kokių priežasčių gerėja (arba blogėja) įmonės veiklos rezultatai: dėl to, jog įmonė pradėjo geriau (ar blogiau) dirbti, ar tiesiog jos apskaitininkai, taikydami kitokius nei ankstesniais finansiniais metais apskaitos būdus, dirbtinai „išpūtė“ (arba sumenkino) veiklos rezultatus. Apskaitos pastovumo principas yra svarbus nustatant ryšį tarp bendrosios finansinės apskaitos ir apskaitos bei ataskaitinės informacijos pateikimo mokesčių tinkėjams.Apskaitininkai pirmiausia išveda įmonės veiklos rezultatą (pelną arba nuostolį) bendroje finansinėje apskitoje, o paskui mokesčių inspekcijoms nurodo, kiek ir dėl kokių priežasčių šis rezultatas skiriasi nuo apmokestinamojo. Todėl svarbiausias apskaitos uždavinys yra realiai atspindėti įmonėje susidariusią padėtį per ilgesnį laikotarpį, todėl apskaitos metodika turi būti stabili pakankamai ilgą laikotarpį.

Apskaita  Namų darbai   (5,06 kB)

Taršos keliamos problemos Kaip minėjome anksčiau, nemažai NO3 išsiplauna į požeminius vandenis. Tai sukelia vandens išteklių taršą nitratais. Didžiausios problemos yra: geriamojo vandens kokybė bei žmonių sveikata; paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Nitratai ir geriamojo vandens kokybė Dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali būti žalingi žmonėms (nors patys nitratai sąlyginai nėra toksiški ir greitai pasišalina iš organizmo), nes burnoje bei žarnyne gali redukuotis iki toksiškų nitritų. Pagrindinės ligos, kurias gali sukelti nitratai, esantys geriamajame vandenyje, yra kūdikių methemoglobinemija ir skrandžio vėžys. Methemoglobinemija Ši liga žinoma nuo 1940 metų, nustačius, kad dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali pakenkti kūdikių sveikatai. Nitritai, vykstant bakterinei redukcijai, susidarę iš patekusių į virškinimo sistemą nitratų, adsorbuojasi į kraujagysles, kur jie jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti deguonies. Iš viso nustatyta apie 3000 methemoglobinemijos, dar vadinamojo „kūdikių mėlynojo sindromo”, atvejų. Nors dauguma šių atvejų buvo užregistruoti iki 1965 metų ir buvo siejami su bakteriškai užterštu vandeniu, tačiau methemoglobinemijos rizika išlieka rimta problema. Jungtinės Karalystės vietovėse, kur geriamajame vandenyje dideli nitratų kiekiai, švarus vanduo kūdikiams tiekiamas buteliuose. Skrandžio vėžys Tam tikromis sąlygomis nitritai reaguoja su įvairiais aminais ir sudaro nitrozoaminus bei kitus N-nitrozo junginius. Dauguma šių junginių gyvūnams yra kancerogeniniai. Nemažai yra įrodymų, kad N-nitrozo junginiai, esantys tabake, gali sukelti burnos vėžį. Nitrozoaminai gali sukelti ir skrandžio vėžį, todėl didelis nitratų kiekis gali padidinti riziką susirgti skrandžio vėžiu, tačiau dar nėra tiesioginių eksperimentinių įrodymų. Tarptautiniai epidiomiolo¬giniai tyrimai taip pat dažnai prieštaraujantys bei neinformatyvūs. Nitratų ir vėžio ryšys vis dar yra atviras klausimas. Nesant detalių biocheminių bei histopatologinių ilgalaikio nitratų poveikio tyrimo duomenų, politikai nusprendė, kad geriau imtis atsargumo priemonių. Geriamojo vandens kokybės reguliavimas Didelio nitratų kiekio geriamajame vandenyje pavojus sveikatai dabar Europoje visiškai pripažįstamas. 1980 m. ES direktyva dėl vandens, skirto žmonių vartojimui, kokybės nustatė didžiausią leistiną koncentraciją (DLK), kuri siekia 50 mg/l nitratų, o rekomenduojama koncentracija - 25 mg/l nitratų. Išsamių nitratų monitoringo duomenų požeminiuose vandenyje nėra, todėl vandens kokybės apžvalgai Europoje tenka pasitelkti aplinkos modeliavimo duomenis. Siekiant prognozuoti nitratų išsiplovimą iš Europos žemės ūkio dirvožemių, buvo pasitelktas modelis, kuriame atsižvelgiama į dabartinį azoto panaudojimą, jo erdvinį pasiskirsty¬mą, taip pat dirvožemio tipą bei klimatą. Skaičiavimai pagal minėtą modelį rodo, kad 85% Europos žemės ūkio dirvožemių nitratų kiekis viršija 25 mg/l, o 20% viršija didžiausią leistiną koncentraciją - 50 mg/l. Detalesni tyrimai rodo, kad požeminių vandenų taršos nitratais „karšti taškai” yra: Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei Vakarų Vokietijoje; ne ES šalyse - Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje. Nitratai ir nitritai 2002m. Vilniaus mieste ir rajone buvo tirti 155 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ar šeimos, turinčios kūdikių. Buvo nustatoma nitratų koncentracija šulinių geriamajame vandenyje. Tirtų šulinių vandenį vartojo 851 suaugęs žmogus, iš jų 102 vyresnio nei 65m amžiaus, 302 vaikai iki 18 metų ir 16 kūdikių iki 4mėn. amžiaus. 11,61% tirtų šulinių nitratų koncentracija buvo iki 10mg/l, 29,03% ulinių vandenyje nitratų koncentracija buvo 10-50mg/l, 31,61% šulinių vandenyje nitratų buvo 50-100 mg/l, 16,13% šulinių vandenyje nitratų buvo 100-150mg/l, 11,61% šulinių vandenyje nitratų buvo daugiau kaip 150mg/l. Vertinant pagal HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“, 59,35% šulinių geriamajame vandenyje buvo viršyta leidžiama norma suaugusiam žmogui (50 mg/l) ir net 88,39% šulinių – kūdikiams vartoti skirtam vandeniui leidžiama norma (10 mg/l). Net 69% tirtų šulinių dislokacija neatitiko higieninių reikalavimų: neišlaikyti minimalūs higieniniai atstumai nuo taršos organinėmis medžiagomis šaltinių (tvartų, mėšlidžių, lauko tualetų, tręšiamų laukų, daržų) iki šachtinių šulinių. Didžiausios nitratų koncentracijos 280-264mg/l buvo nustatytos šachtiniuose šuliniuose, įrengtuose geležinkelio sanitarinėje apsaugos zonoje. Vilniaus apskrityje ištirti 349 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ir naudos jų kūdikiai. 232 šuliniuose (66,5%) nustatytas padidėjęs nitratų kiekis. Minimali koncentracija siekė 0,1 mg/l, didžiausia koncentracija - 690,5 mg/l.

Aplinka  Referatai   (27,76 kB)