Gyventojų skaičiaus kaita Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema. Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai. XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje. Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių. Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje. XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių. Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus. Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <<demografine revoliucija>>, <<demografiniu sprogimu>>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt. Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės›› Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai. Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ . Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių. Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse. Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).

Geografija  Referatai   (46,59 kB)

Londonas– didžiausias Jungtinės Karalystės miestas ir sostinė. 7,42 mln. gyventojų .Miestas yra Anglijos pietryčiuose prie Temzės upės žiočių. Didysis Londonas apima daug miestelių ir priemiesčių bei sudaro metropolinę grafystę.Londone yra didelis uostas , yra penki tarptautiniai oro uostai – Hitrou Getvikas ,Stenstedas Lutonas ir Londono Sičio. Londone yra seniausias Europos metropolitenas, įkurtas 1863 mDaug muziejų: Britanijos muziejus, mokslo muziejus, Viktorijos ir Alberto muziejus, nacionalinė galerija ir kt. Apie 80 teatrų. Labiausiai lankomos Londono vietos. Atvykę į Londoną būtinai turite aplankyti „Hyde“ parką – vieną iš žinomiausių parkų visoje Anglijoje. Šis didžiulis parkas, esantis pačioje Londono širdyje, vis dar mena karališkus laikus, byloja apie neblėstančią Anglijos monarchijos garbę ir jos galybę Londono apžvalgos ratą – vieną iš jauniausių Anglijos sostinės simbolių. Jis buvo pastatytas prieš septynerius metus – taip anglai pažymėjo XXI amžiaus pradžią. Ambicijos buvo išties didelės – projektuojamas apžvalgos ratas turėjo būti didžiausias pasaulyje – savo dydžiu (135 m) Trafalgaro aikštę – gerai žinomą ir turistų lankoma vieta Londone. Savaitgaliais aikštėje vyksta daugybė įvairiausių renginių ir meninių akcijų. Tai vieta, kur susitinka ne tik žmonės, čia susieina ir Anglijos praeitis bei dabartis. Šv.Povilo Katedra- atstatyta po Didžiojo Londono gaisro garsaus architekto K.Vreno.Bažnyčios krypta yra Anglijos žymių žmonių panteonas. Čia palaidoti hercogas Velingtonas ir lordas Nelsonas. Daugybė kenotafų, skirtų menininkams, rašytojams.

Geografija  Pateiktys   (938,69 kB)

Palanga (pop. 17.6 thousand; www.palanga.lt ) is the biggest and most universal seaside resort of Lithuania. The Lithuanian seacoast is famous for its beaches of beautiful white sand and dunes, which can be found nowhere else on the Baltic Sea coast. Originally a fishermen’s village, Palanga was first mentioned in the written sources in the 12th century. The inhabitants were engaged not only in fishery, they also gathered amber which would reach the distant countries of Europe and Asia via the merchants’ routes. In the 19th century, Palanga started developing into a health resort, which was a great merit of the dynasty of the Count Tiškevičius (Tyszkiewicz), who moved to the town at that time. A park was laid out, a new palace was built, a port was equipped, a natural therapy centre was launched, a new church was constructed, and the sea pier was built then. During the press prohibition period, the route of book spreaders was crossing Palanga. The first national play in Lithuania, “Amerika pirtyje” (America in the Bath) by A. Keturakis, was staged in this resort in 1899. Over recent years, a great number of new hotels and guesthouses of various levels have been opened in the resort. Palanga also boasts several high-standard sanatoriums that provide treatment for the vestibular mechanism, nervous system as well as cardio-vascular disorders. Resting can be combined with heath improving here. The resort boasts a large variety of pubs, cafes, restaurants, discotheques, bars, night clubs, and casinos. Those who enjoy active holiday are offered pedal boats, bicycles, horse-riding, tennis courts, pools, a complex of baths, etc. A number of trails are intended for cycling or hiking. The Palanga Regional Park, stretching somewhat southward in the direction of Klaipėda, attracts visitors by impressive scenes of wild and severe nature. One of the most beautiful places in Palanga is the Tiškevičius Palace surrounded by a large park that was laid out by E. Andre. Presently, this building houses the Amber Museum, which holds a great variety of amber pieces and the collection of inclusions, the biggest in the world. Amber is the symbol of Lithuania. In August evenings, concerts and poetry readings are hosted in the terrace of the palace. Palanga offers a big choice of cultural entertainments during the holiday season. The resort is home to a very interesting museum of Antanas Mončys, the Lithuanian artist who created in Paris. Its small exposition shows expressive works of big artistic power. The Savickas Gallery often hosts memorable exhibitions of modern artists. One can see the views of old Palanga in the Local Lore Museum of the town. Palanga is the resort submerged in the shadows of trees, which is fascinating at any season of the year. During a colder period, it is an ideal place to hold conferences and seminars.

Geografija  Rašiniai   (128,04 kB)

Oro transporto pranašumai: greitas; manevringas; keleiviai vežami ir kroviniai gabenami dideliais atstumais; nereikia tiesti kelių. Oro transporto trūkumai: brangu; sudėtinga ir brangu įrengti oro uostus; daug kainuoja prižiūrėti ir aptarnauti lėktuvus; labai priklauso nuo oro sąlygų; netinka itin dideliems kroviniams gabenti; kelia didelį triukšmą ir teršia aplinką.

Geografija  Pateiktys   (232,22 kB)

Žodis Olandija į kilęs iš olandiško žodžio Holland (prieš tai Holtland arba Houtland 'miškingas kraštas'). OFICIALUS PAVADINIMAS Nyderlandų Karalystė (Koninkrijk der Nederlanden). „Nederland" - olandiškai „žemas kraštas"; angliškai - Netherlands, vokiškai - Niederlande, prancūziškai -Pays Bas, rusiškai - Niderlandy, lietuviškai - Olandija arba Nyderlandai. GEOGRAFINĖ PADĖTIS Olandija (arba Nyderlandai) - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros; sausumos siena su Vokietija ir Belgija; kranto linijos ilgis apie 1100 km, ilgis iš šiaurės į pietus 360 km, plotis iš vakarų į rytus 260 km; priskiriama Vakarų Europai. PLOTAS 41863 km² (su vidaus vandenimis), 33943 km² (tik sausumos plotas), 7920km² (tik vidaus vandenų plotas) ; apie 30% valstybės teritorijos yra žemiau jūros lygio. Vidutinis šalies aukštis 10m virš jūros lygmens; yra ir 60 m aukščio kopų ir pylimų sistema - vakarinėje pakrantėje ir Vakarų Fryzų salose. Vedų jūra (Waddenzee) tarp Vakarų Fryzų salų ir šiaurinės pakrantės. KLIMATAS Atlanto jūrinis su šiltomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis. Dažni rūkai, iki 300 apsiniaukusių dienų ir apie 130 lietingų dienų per metus. Stiprūs vakarų vėjai (jais varomi vėjo malūnai), vidutinis santykinis oro drėgnumas Amsterdame 86%, vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (kritulių kiekis mm): Amsterdamas +2,5 ir +16,5 (850), Roterdamas +2,5 ir +16,5 (800). MIESTAI Šiaurės Olandija ir Pietų Olandija - dvi Nyderlandų Karalystės provincijos. Dvi sostinės: Konstitucinė sostinė - Amsterdamas; vyriausybės rezidencija, parlamentas ir karalių rūmai - Haga. Svarbiausi čia įsikūrę miestai: Roterdamas, Leidenas, Haga, Delftas, Harlemas. SALOS Didžiausios salos km2: Tekselis (Texel) - 190, Terschelingas (Terschelling) - 96, Amelandas - 57. Pievos ir ganyklos užima 33, dirbamoji žemė 22, vidaus vandenys 19, miškai 8, sodai ir daržai (bei šiltnamiai) 6% šalies teritorijos. KARALIENĖ Gimė 1938m., visas vardas Beatrix Wilhelmina Armgard. 1980m. balandžio 30d. tapo karaliene (nacionalinė šventė). Karalienės vyras - Klausas fon Amsbergas, buvęs vokiečių diplomatas. Trys sūnūs: kronprincas Viljamas Aleksandras (Willem-Alexander), gimęs 1967m., Johanas Fryzas (Jonan Friso), gimęs 1968m.; Konstantinas Kristofas (Constantijn Christof), gimęs 1969m.. GĖLĖS Olandija - didžiausias pasaulio „gėlynas", kasdien čia parduodama iki 20 mln. gėlių (10 mln. tulpių, 3 mln. rožių, chrizantemų, gvazdikų, gerberų, lelijų, krokų, fuksijų, našlaičių), duoda 4% eksporto vertės pelno, gėlių eksportas (pirmoji vieta pasaulyje, 60% pasaulinio eksporto). Gėlių eksporto struktūra pagal vertę proc.: skintos gėlės - 53, vazonėlių gėlės - 24, svogūnėliai - 15, sėklos - 7. Gėlių „jūra" polderiuose ir „stikliniai gėlynai" aplink Hagą yra būdingi šiai gėlių šaliai. Alsmerio, Harlemo, Leideno gėlių aukcionai - didžiausi pasaulyje. Koikenhofo gėlių sodas veikia kasmet nuo kovo 23 iki gegužės 25 dienos. GYVENTOJAI Olandija yra tankiausiai žmonių apgyvendinta Europos šalis. Joje maždaug 1km² gyvena 450 gyventojų. Iš viso šalyje apytiksliai gyvena 15 300 000 gyventojų. RELIGIJA Šiek tiek daugiau nei vienas trečdalis gyventojų išpažįsta katalikybę, daugiausia jų gyvena pietinėse Šiaurės Brabanto (Noord-Brabant) provincijose ir Limburge (Limburg). Apie 25% olandų yra protestantai, daugiausia iš jų , o taip pat ir karališkoji šeima, priklausantys Olandų reformatų bažnyčiai. Maždaug 36% Olandijos gyventojų nepriklauso jokiai religijai. Nyderlanduose, kaip ir visose Europos šalyse, tampa tokia visuomenė, kuriai religija turi vis mažesnę reikšmę.

Geografija  Referatai   (533,74 kB)

ĮVADAS 1. Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo – tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteikia nepamirštamų įspūdžių. Dideli apsemtų pievų plotai atrodo įspūdingai, be to čia galima išvysti retų vandens paukščių. 2. Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskiria savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. 3. Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbiausi žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praeiti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos. 4. Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis – istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, apžvalgos bokšteliai. Darbo tikslas: apibūdinti Nemuno Deltos Regioninio Parko struktūrą. Uždaviniai: 1. Apibūdinti parko teisinę aplinką 2. Apibūdinti gamtinę aplinką ir jos išteklius. 3. Apibūdinti kultūrinę aplinką. 4. Apibūdinti šventes. 1. TEISINĖ APLINKA Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parko teritorijos plotas 28,8 km2. Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Išsaugoti Nemuno deltos protakų (Atmata, Pakalnė, Skatulė, Skirvytė, Vytinė, Vorusnė ir kt.) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį; senvaginius ežerus - žiogius; lagūninės kilmės Krokų Lankos ežerą; Nemuno žemupio užliejama” pievas. Išsaugoti Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrengimus. Išsaugoti Nemuno deltos gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, svarbias vandens paukščių susitelkimo vietas, Kuršių marių pakrantes, marių žuvų neršto ir maitinimosi vietas, žuvų migracinius koridorius. Atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus. Atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas rekreacinei veiklai, visų pirma plėtojant pažintinį turizmą, sudaryti sąlygas poilsiavimui tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.

Geografija  Referatai   (23,51 kB)

Meksika Trecias pagal dydi zemynas yra siaures amerika, visas yra siaures purrutulyje.Jo plotas 25,3 milijono kvadrat.km. Semynas siaureje driekiasi iki siaures poliaracio, o pietuose per centrine amerika jungiasi su pietu amerika. Siaures amerika sudaro 3 dideles valstybes : kanada, jungtines amerikos valstijos ir Meksika, o centrine amerika daug mazu valstybeliu. Didele siaures amerikos dalis negyvenama, ypac tolimojoje siaureje, o daugua 448,8 milijono zemyno gyventoju isiskure dideliose miestuose.Siaures amerikoje taip pat netruksta ir derlingos zemes,mineralu bei iskastinio kuro. Ekonomiskai stipriausia zemyno valstybe Jav.Centrines amerikos valstybes neturtingos ir priklauso nuo prekybos su Jav ir is dalies su kanada ir Meksika . Centrine amerika , is vakaru sutapa su ramiojo vandenyno o is rytu su karibu jusros yra sasmauka jungianti siaures ir pietu amerika.Itakingiausia sio rajono valstybe Meksika Apie 40proc.siu valstybiu ploto apauge dregnaisiai atograzu miskais.NUo pietu Meksikos I pietus didzioji dalis ploto kalnuota.Cia dazni zemes drebejimai ,beiveik 50proc.elekto energijos gamina hidroelektrines Meksikoje veikia geotermine elektrinė..Daugua dirba zemes ukyje.Mazdaug 50proc zemes ukio produkcijos eksportuojama.penki svarbiausi eksporto produktai: kava,edvilne,cukrus,jautiena ir bananai. Meksikos valstybė yra Šiaurės Amerikos pietuose. Ji Šiaurės Amerikos žemyne tęsiasi nuo šiaurės vakarų į pietryčius daugiau nei 3000 km, susiaurėdama ties Tehuantepeko sąsmauka pietuose ir besitęsdama į šiaurės rytus Jukatano pusiasaliu. Šiaurėje ribojosi su JAV, Pietuose – su Belizijos valstybe ir Gvatemalos valstybe. Rytinius krantus skalauja Atlanto įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Meksikos plotas yra 1 958 201 kilometrų. Meksikoje gyvena apie 106 mln. žmonių (2005 metų duomenys)Tai antra didžiausia pagal gyventojų skaičių Lotynų Amerikos šalis ir didžiausia ispaniškai kalbanti šalis pasaulyje.Apie 60% gyventojų sudaro metisai (indėnų ir baltųjų palikuonys), 30% indėnai, 9% baltieji. Gyventojų tankumas 54,47 žm./km2 Meksikoje daugiausia yra Romos katalikų (90%), krikščionių yra labai mažai (10%). Visos trys Šiaurės Amerikos šalys yra federacijos. Tai reiškia, kad kiekviena iš jų suskirstyta į valstijas. Valstijos leidžia savus įstatymus ir siunčia atstovus į visos valstybės valdymo organus, kad kiekviena galėtų pasisakyti bendrais klausimais. Meksika dalijama į 31 valstiją ir federacinę apygardą. Kiekviena valstija turi savo Konstituciją ir renka gubernatorių bei valstijos kongresą . 1. Guanachuatas 2. Gereras 3. Idalgas 4. Chaliskas 5. Meksikas 6. Mičoakanas 7. Moreliosas 8. Najaritas 9. Nueyo Leonas 10. Oašaka . (Atgavo nepriklausomybe 1821m) Sostinė. Meksikas (isp. Ciudad de México) – vienas didžiausių pasaulio miestų (8,66 mln. gyventojų be priemiesčių). Miestas, išsidėstęs tarpukalnėse, maždaug 2240 m virš jūros lygio. Meksika yra 12 pasaulyje ir antra Lotynų Amerikoje pagal BVP. Po patirtos ekonominės krizės 1994 – 1995 metais, šalis ženkliai atsigavo. Tačiau išlieka didelis atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių žmonių sluoksnių. Pagrindinė prekybos partnerė – JAV. Meksika yra dvylikta pasaulyje ir pirma Lotynų Amerikoje pagal BVP, pernai vienam gyventojui jo teko daugiau kaip 10 tūkst. dolerių. Tiesa, atotrūkis tarp skurdžiausių ir turtingiausių žmonių išlieka didelis – labiau išvystyti sostinės Meksiko ar pramoninio Monterėjaus regionai atrodo beveik europietiškai, bet labai skiriasi nuo atokesnių valstijų ar priemiesčių. Meksika agrarine industrinė šalis.Jos ekonominė padėtis – viena geriausų palyginus su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Svarbiausios pramonės šakos – naftos ( meksika yra penkta pagal naftos gavybos kieki pasaulyje), chemijos, spalvotosios metalurgijos. Plėtojama apdirbamoji pramonė. Meksikoje mažai žemdirbystei tinkamos žemės, todėl šalis nepasigamina pakankamai maisto produktų. Vyrauja gyvulininkystė ir žvejyba. Tradiciniai meksikos indenu amatai yra audimas ir siuvinejimas. Vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių turizmas (kuris gana apstabdytas nes turistai slapcia issivezdineja kaktusus.)Meksika yra viena iš daugiausiais sulaukiančių turistų šalių.(užima 7vieta.1pranc,2isp,3jav) Šiaures amerikos lygumose gausiai dera kukurūzai , meksika yra į pagal kukurūzų produkcijos kiekį.Taip pat meksikoje yra auginami moliūgai, avokados, kava, pipirai, pomidorai,pupos.Meksikoje pagrinde yra auginami galvijai ir kiaulės.Iš jos yra kilę kalakutai. Sausumos mineraliniai ištekliai: svarbiųjų metalų – švino, sidabro, nikelio, aukso.;nemetalinių išteklių – absesto,talko,sieros. Meksika turi vieną ilgiausių vamzdynų pasaulyje, taip naudojasi vamzdyno transporto pranašumais – nes jais pigiau transportuoti nafta ir gamtines dujas. Jau beveik 150 metų Šiaurės Amerikos šalys nėra tarpusavyje kariavusios. Neseniai Kanada, JAV ir Meksika susitarė panaikinti prekybos apribijomus ir atverti savo rinką kaimynių eksportui. Šio susitarimo rezultatai paaiškės ateityje, bet Meksikos darbo žmonės (žemdirbiai) jau nukentėjo, nes į Meksiką plūstelėjo pigūs maisto produktai ir kitos prekės iš JAV. Antra vertus, vargšai džiaugiasi pigesniu maistu.

Geografija  Rašiniai   (8,04 kB)

Meksikos gamtinė aplinka Meksikos valstybė yra Šiaurės Amerikos pietuose. Ji Šiaurės Amerikos žemyne tęsiasi nuo šiaurės vakarų į pietryčius daugiau nei 3000 km, susiaurėdama ties Tehuantepeko sąsmauka pietuose ir besitęsdama į šiaurės rytus Jukatano pusiasaliu. Šiaurėje ribojosi su JAV, Pietuose – su Belizijos valstybe ir Gvatemalos valstybe. Rytinius krantus skalauja Atlanto įlanka ir Karibų jūra, vakarinius – Ramusis vandenynas. Didžiąją dalį šalies paviršiaus užima kalnai, tačiau čia yra ir tropinių miškų, ir saulės išdegintų dykumų. Centrinėje šalies dalyje esančio Meksikos kalnyno šiaurėje vyrauja pusdykumės ir dykumos. Meksikos plotas yra 1 958 201 kilometrų. Aukščiausia jos vieta – Onzabos ugnikalnis (5700m), žemiausia – Salados lagūna (-10m). Ilgiausia Meksikos upė yra Bravo del Norte (1906 km, bendras ilgis – 3003km). Meksika • Plotas 1,95 mln. km 2 • Gyventojų skaičius 108,7 mln. • Gyventojų tankumas 54,47 žm./km2 Meksikos pakrantė Meksikos pakrantė: 9330 km. Iš vakarų ir pietų Meksika ribojama Ramiojo vandenyno. Korteso jūra skiria pagrindinę dalį nuo Baja California, didžiausio pusiasalio pasaulyje. Palei Meksikos rytinį krantą nuo sienos su JAV iki Jukatano pusiasalio šiaurės rytų driekiasi Meksikos įlanka. Rytinę pusiasalio dalį skalauja Karibų jūra. Klimatas Meksikos klimatas priklauso nuo aukštumos: pakrantėje tropinis, aukštikalnėje – vėsus ar net šaltas. Šiaurės vakarų Meksika ir šiaurinė žemyninė dalis yra sausesnės nei likusi Meksika. Vasarą žemyninėje dalyje karšta, žiemą šalta, kartais temperatūra nukrenta žemiau nulio. Žemyninėje dalyje aukštumose ir kalnuose klimatas taip pat sausas, o kalnų viršūnės dažnai padengtos sniegu. Šalies šiaurėje klimatas subtropinis kontinentinis su ne dideliu kritulių kiekiu ir žymiais temperatūros svyravimais ( vidutinės temperatūros nuo 13-15°C, sausio mėnesį iki 28-31°C, o liepos mėnesį: šalčiai gali siekti -10°C, karštis iki 40°C. Likusioji Meksikos teritorija yra tropinio klimato juostoje. Todėl visus metus vyrauja karštas ir drėgnas tropinis klimatas: nuo gegužės iki spalio tęsiasi karštasis ir drėgnasis sezonas (17,2°C), Karščiausi ir drėgniausi mėnesiai – nuo birželio iki rugsėjo (17,7°C). Vidutinės mėnesio temperatūros yra labia aukštos: liepos mėnesio iki 27-28°C. Ramiojo vandenyno ir Meksikos įlankos pakrantėse klimatas yra karštas ir drėgnas. Akapulke, o taip pat ir Jukatano pusiasalio kurortuose – Kankune ir Rivjera Majoje, temperatūra svyruoja žiemą nuo 22°C, o vasarą nuo 35°C. Vidutinė temperatūra Meksiko mieste:

Geografija  Referatai   (22,8 kB)

Darbo tikslai: 1. Pagilinti žinias apie mašinų ir metalo gaminių pramonės šaką 2. Mokintis naudotis literatūra ir kitomis informacinėmis priemonėmis 3. Ugdyti gebėjimą pateikti informaciją auditorijai Darbo uždaviniai: 1. Surinkti rašytinę ir vaizdinę medžiagą apie metalo ir mašinų pramonę. 2. Surinktą medžiagą apibendrinti ir pateikti pagal reikalavimus. Metalo ir mašinų pramonės istorija Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės į laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Ypač svarbi modernių laivų statyba. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radijo, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Metalo ir mašinų pramonės šakų skirstymas Metalo ir mašinų pramonė skirstoma į: šaldytuvų ir šaldiklių gamybą, laivų ir lėktuvų statybą, elektrinių dulkių siurblių gamybą, metalo pjovimo staklių ir vamzdžių gamybą, traktorių ir mašinų taip pat ir jų detalių gamybą , radiatorių ir krosnelių gamybą, radijo, televizoriaus ir kineskopų gamybą bei į daug kitų šakų. Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alytus), jiems reikalingus kompresorius (Mažeikiai), buitinius el. dulkių siurblius (Vilnius), metalo pjovimo stakles (Kaunas, Vilnius, Šiauliai), kuro siurblius traktoriams (Vilnius). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiauliai, Kaunas), kineskopus (Panevėžys) ir mazgus jiems (Vilnius). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.

Geografija  Referatai   (153,08 kB)

1. Įvadas. Maisto pramonės reikšmė Maistas yra bet kuri substancija, vartojama gyvų organizmų kaip pagrindinis energijos ir maistingų medžiagų šaltinis ir dažniausiai yra augalinės arba gyvulinės kilmės. Vartotojams vis labiau rūpi, ką jie valgo ir geria. Maisto pramonė – viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Maisto pramonė nuolat keičia ir plečia savo produkcijos asortimentą. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko. Žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialias galimybes dalį jų eksportuoti. 1998-2000 metais pridėtinė vertė, sukurta žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, sudarė 8,7% šalies BVP, o pridėtinė vertė, sukurta maisto ir gėrimų pramonėje, - 5,2%. Per šį laikotarpį žemės ūkio ir maisto prekės sudarė 12,7% Lietuvos eksporto pajamų. 2000 metais žemės ir maisto ūkio sektoriuje dirbo 24% šalies dirbančiųjų. Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams. Ypač didėja aukštos kokybės, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Produktų kilmė, kokybė, asortimentas, prekinė išvaizda, jų vartojimo patogumas atveria naujas rinkos galimybes. Auga visuomenės susidomėjimas kaimo atnaujinimu ir kraštovaizdžio išsaugojimu. Kyla nauji gyvulių gerovės reikalavimai. Maisto ūkis radikaliai keičiasi, jis labiau integruojamas į pasaulinę ekonomiką. 2. Maisto pramonės šakos: 1) Mėsos ir jos produktų pramonė Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. 3) Pieno pramonė Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse

Geografija  Referatai   (11,18 kB)

Lotynų Amerikai priskiriama centrinė ir pietų Amerika. Jos kultūrą, kalbą ir istoriją formavo kolonizacija. Beveik visame žemyne kalbama ispaniškai, Brazilijoje – portugalų kalba. Be jų dar paplitusios anglų ir prancūzų kalbos. Lotynų Amerikos gyventojus sudaro keturios etninės grupės Juodaodžiai Indėnai Metisai(europiečių ir indėnų palikuonys) Europiečiai Dauguma Lotynų Amerikos gyventojų yra krikščionys

Geografija  Pateiktys   (1,33 MB)

Įvadas Kanalai yra dirbtiniai vandens keliai, iškasti upėms pakeisti ar joms pagilinti. Drėkinimo kanalai kreipia vandenį iš upių į laukus. Navigaciniai kanalai iškasti laivams plaukioti. Pavyzdžiui, Sueco kanalas jungia Viduržemio jūrą su Raudonąja jūra, todėl laivai gali greitai kursuoti tarp Europos ir Indijos vandenyno. Kanalų dugnas ir krantai paprastai yra iš plytų ar betono, todėl jie patiria mažesnę eroziją negu upės. Pagal paskirtį kanalai gali būti: drėkinimo, sausinimo, energetiniai, laivybos ir t.t. Pasitaiko ir kanalai turintys mišria paskirtį, tai yra, kartu skirti ir laivybai ir energetikai arba ir drėkinimui ir energetikai. Šiame darbe apžvelgsime istorinius vandens kelius Lietuvos teritorijoje. Prekybos istorijos kontekste vandens kelias Nemunu ir prūsų teritorijoje besidriekiančiomis upėmis atsiskleidžia kaip reikšmingas ekonominės politikos įrankis, padėjęs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atverti prekybinės veiklos horizontus, užmegzti naudingus kontaktus bei pažinti iš Vakarų Europos sklindančias įtakas. Pirmieji laivybiniai kanalai Lietuvoje iškasti jau XVII amžiaus pradžioje (Nemuno žemupyje). XIX amžiuje kanalais (išlikusiais iki šių dienų) bandyta sujungti Dubysą ir Ventą, vėliau – Nevėžį ir Lėveną, Merką ir Vokę. Geriausiai išliko 28 km ilgio Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas, iškastas 1863–1873 m. ir naudotas laivybai tarp Minijos žemupio ir Klaipėdos. Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas XVIII–XIX a. į Klaipėdos uostą Nemunu plaukė Lenkijos bei carinės Rusijos valdomos Lietuvos miškuose kertama mediena. Iš Klaipėdos laivais mediena buvo plukdoma į Angliją, Daniją. Ypač didelę paklausą turėjo ąžuolai. Vėjuotoje Ventės rago akvatorijoje audros išardydavo tik karklų vytelėmis surištus sielius ir išblaškydavo rąstus. Vietos gyventojams buvo naudinga miškų stokojančiame krašte iš marių išsigrėbti kokį rąstigalį. Tačiau medienos pirkliai turėjo didelių nuostolių. 1848 m. Rusnėje apsigyvenę pirmieji miško pirkliai pradėjo statyti lentpjūves ir iš Nemunu atplukdytų rąstų pjauti lentas bei tašus. Juos laivais gabendavo į Klaipėdą. 1855 m. Rusnėje jau gyveno 33 žydai, vertęsi miško prekyba. Sielių nuostoliai sumažėjo, tačiau poreikis juos plukdyti – ne. Imta kurti planus, kaip apeiti Kuršių marias. Tad buvo parengtas projektas Minijos upę ties Lankupiais vandens keliu sujungti su Klaipėdos uostu. Klaipėdos kanalo projektas pasirodė dar 1765 m. Prūsijos karalius teigiamai vertino pirklių prašymą, bet dėl finansinių sunkumų kanalo kasimas buvo atidėtas. Tik 1858 m. Klaipėdos kraštą valdžiusi Prūsijos valdžia labiau pradėjo domėtis kanalo kasimo galimybe. Kanalo kasimas, pradėtas 1863 m., tęsėsi 10 metų. 1873 m. rugsėjo 17 d. kanalas buvo atidarytas. 1870 m. kilo Prūsijos ir Prancūzijos karas, kurį prancūzai pralaimėjo. Tai suteikė galimybę pasinaudoti pigia belaisvių darbo jėga. Todėl kasant kanalą, be aplinkinių gyventojų, dalyvavo apie 600 prancūzų belaisvių. Sujungus vokiečių žemes, 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi. Jo garbei kanalas ir buvo pavadintas Karaliaus Vilhelmo vardu.

Geografija  Referatai   (95,72 kB)

Lietuvos žemės gelmėse yra mineralinių organinės kilmės medžiagų, naudojamų žmogaus ūkinės veiklos reikmėms tenkinti, tai žaliavos statybinėms medžiagoms gaminti, požeminiai bei mineraliniai vandenys, gintaras, nafta geležies rūda, durpės ir kt. Kvartero nuogulos visoje Lietuvos teritorijoje dengia ankstesnius nuosėdinius darinius, ir šie niekur paviršiuje(išskyrus karjerus, upių šlaitų atodangas, pvz., Ventos upės slėnyje ties Papile, Šventosios, Mūšos slėniuose) neatsiveria. Šie(kvartero) dariniai susiformavo kontinentinio paledėjimo sąlygomis ir labai skiriasi nuo ikikvarterinių darinių. Tai kelių dešimčių metrų (Lietuvoje kvarterinių darinių vidutinis storis apie70m ) storio ryškiai sluoksniuotų molingų, priemolingų nuogulų danga,kurios sąrangą galima tyrinėti upių šlaitų atodangose, karjeruose ir kituose kasiniuose. Kvarterinius darinius detaliai ištyrė Lietuvos geologijos ir geografijos institutų mokslininkai.Tyrimo duomenų pagrindu sudaryti Lietuvos geomorfologiniai žemėlapiai.Kvartero nuogulos sudaro moreniniai dariniai.Kvarteto dariniai formavosi apie 2mln.metų, formuojasi jie ir dabar. Daugelis pasaulio šalių gerovėpriklauso ne tik nuo gamtinių sąlygų,bet ir nuo gamtos išteklių,glūdinčių žemės gelmėse.Arabų šalys turi daug naftos,kaimyninų Lenkija-akmens anglies, Gudija- žaliavų kalio trąšų gamybai, tolimoji Austrija- geležies, urano rūdų bei akmens anglies,Pietų Afrikos Respublika-aukso ir deimantų.Lietuva negali pasigirti tokiais pasaulinės reikšmės gamtos turtais.Bet ir jos gamtos ištekliai, nors daugiausia vietinės reikšmės, yra svarbi prielaida plėtoti šalies ūkiui. Gamtos ištekliai yra mūsų nacionalinio turto dalis. Be abejo, Lietuvos gelmėse nėra pasaulinės reikšmės naudingųjų iškasenų, tokių kaip nafta, akmens anglis, geležies rūda arba auksas. Telkinių.tačiau negalima tvirtinti, kad mūsų šalies gelmėse naudingųjų iškasenų iš viso nėra. Be to, dar ne visos Lietuvos žemės gelmių naudingosios iškasenos yra pakankamai išžvalgytos. Šalies naudingųjų iškasenų išteklius pagal jų ištirtumą galima skirstyti į tris grupes: 1-gerai išžvalgyti ištekliai, kurių atsargos yra pakankamos ilgalaikei išgaunamajai pramonei (kasyba, gavyba ir kt.). Tai gėlas ir požeminis mineralinis vanduo, klintys, dolomitas,smėlis, žvyras, molis durpės,opoka,anhidritas,gipsas,kreidos mergelis. 2- nepakankamai išžvalgyti ištekliai, tačiau spėjama, kad jų yra daug, arba numatoma galimybė juos padidinti (nafta). Tai geoterminė energija geležies rūda, glauskonitas, gintaras,akmens druska,granitas. 3- nėra išžvalgytų išteklių ir patikrintų jų suradimo geologinių prielaidų, deimantai auksas. Tai yra Lietuvos žemės gelmių svarbiausios naudingosios iškasenos.tačiau dėl įvairių priežaščių Lietuvos ūkis dabar nėra pajėgus visas šias naudingąsias iškasenas eksportuoti.todėl šia prasme jas grupuojame į eksploatuojamos ir neeksploatuojamas naudingąsias iškasenas. Eksploatuojamos šalies naudingosios iškasenos yra:požeminis gėlas ir mineralinis vanduo,klintys, dolomitai, opoka, molis, smėlis, žvyras, durpės, nafta. Šių naudingųjų iškasenų gavyba yra atskira šalies ūkio šaka- kasybos( išgaunamoji) pramonė. Svarbiausi neeksploatuojami šalies žemės gelmių ištekliai yra šie:anhidritas, geoterminė energija, kredos mergelis, magnetinė geležies rūda,granitas, gipsas, gintaras, akmens druska.

Geografija  Rašiniai   (12,45 kB)

Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos misija – didinti valstybinių miškų, kaip svarbiausios visų šalies miškų sudedamosios dalies ekologinę, aplinkosauginę, rekreacinę bei kitas visuomenei svarbias vertes, tvarkant juos tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais, racionaliai naudojant miškų išteklius, juos atkuriant ir gausinant. Miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų vertė – 12 milijardų litų, miškų urėdijų patikėjimo teise valdomas valstybės turtas – 280 milijonų litų. Miškų urėdijų gamybinės veiklos apimtys siekia 323 milijonus litų. Apie tai ir apie daugelį kitų Lietuvos miškininkų darbų ir laimėjimų su „Lietuva pristato“ žurnaliste Raimonda Karosaite sutiko pasikalbėti Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Kaip apibūdintumėte per pastaruosius metus susiklosčiusią situaciją miškų atkūrimo, priežiūros, apsaugos ir miško išteklių naudojimo srityse – kokių reikšmingų rezultatų pasiekta, kokios teigiamos ir neigiamos tendencijos išryškėjo? Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. priimta nauja Miškų įstatymo redakcija iš esmės naujai, teigiama linkme, pakoregavo valstybinių miškų sistemą: ji tapo gyvybingesne, pagerėjo atliekamų darbų kokybė ir dirbančiųjų miškų ūkyje atsakomybė. Atsisakę medienos perdirbimo ir lentpjūvystės, optimizavę žinybos darbuotojų skaičių ir turėdami tų pačių apimčių išteklius, kuriuos naudojome nuo 1996 metų, dirbdami savarankiškai ir stabiliai, miškininkai pagrindinį dėmesį skyrė miškų atkūrimui ir priežiūrai. Šiuo metu Lietuvos miško ištekliai naudojami optimaliai. Kartais girdime susirūpinimą, ar ne per daug mes iškertam Lietuvos miškų? Galėčiau atsakingai pareikšti, jog miško naudojimas vykdomas pagal prognozes, patvirtintas dar 2000-aisiais metais. Lyginant su Latvija bei Estija, mūsų miškų naudojimas mažesnis. Tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos duomenimis, lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuvoje geriausia situacija ir miško apsaugos srityje. Čia fiksuojama mažiausiai neteisėtų kirtimų. Žinoma, tai mūsų nenuramina, nes jų vis tik pasitaiko. 2003 metų birželį pasirašytas bendras policijos generalinio komisaro ir generalinio miškų urėdo įsakymas „Dėl teisės pažeidimų, susijusių su savavališku miško kirtimu, medienos gabenimu, jos apdirbimu bei brakonieriavimu, užkardymo“, kuriuo teritorinių policijos įstaigų vadovai bei miškų urėdijų miškų urėdai įpareigoti parengti bendrus priemonių planus savavališko miško kirtimo, neteisėto apvalios medienos gabenimo ir apdirbimo bei brakonieriavimo faktams nustatyti, keistis informacija apie asmenis, kurie skelbiasi spaudoje dėl miško, medienos bei žvėrienos supirkimo ir pardavimo, periodiškai organizuoti patikrinimus medienos apdirbimu užsiimančiose įmonėse, įgyvendinti kitas prevencines priemones. Galime pasidžiaugti, jog, įgyvendindami Vyriausybės patvirtintą Lietuvos miškingumo didinimo programą, valstybinių miškų miškininkai kasmet savomis lėšomis įveisia po 1000 hektarų naujų miškų. Miškų urėdijos numato investuoti į miško daigynų plėtrą per 20 mln. litų, siekiant aprūpinti privačių miškų savininkus kokybiškais, plataus asortimento sodmenimis, skirtais naujų miškų įveisimui. Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui kasmet sodmenų reikės 4-5 tūkstančiams hektarų. Valstybiniuose miškuose kasmet želdoma apie 8 tūkstančius hektarų. Vadinasi, dar 50 procentų reikės didinti miško sodmenų išauginimo apimtis. Lietuvos vartotojams ES struktūriniai fondai miškų įveisimui pasiruošę teikti finansinę paramą iki 100 procentų padarytų išlaidų. Pagrindinis reikalavimas – auginti kuo daugiau lapuočių medžių rūšių. Iki šiol mūsų šalyje buvo auginama daugiau spygliuočių sodmenų. Jeigu reikės, miškininkai pasirengę talkinti miško savininkams ir atliekant pačius apželdinimo darbus. Sutelktomis kartu valstybinių miškininkų ir privačių savininkų jėgomis tikimasi per artimiausius 3 – 4 metus įveisti apie 30 000 ha naujų miškų.

Geografija  Straipsniai   (15,18 kB)

Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.

Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)

Lietuvos etnografiniai regionai Lietuvoje tradiciškai skiriamos 4 etnografinės sritys: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija ir Suvalkioja. Dabar daugelis autorių išskiria ir 5-ąjį nepelnytai užmirštą Mažosios Lietuvos etnografinį regioną, kurio specifiką lėmė tiek etninės regiono susiformavimo aplinkybės, tie ir teritorinė priklausomybė Prūsijos karalystei. Atskiros etnografinės sritys skiriasi viena nuo kitos vietos gyventojų šnektos ypatybėmis, vyraujančiomis šventėmis, gyvenamojo namo tipu ir vidaus suplanavimu, aprangos ypatumais ir kitokiais materialinės bei dvasinės kultūros savitumais. ŽEMAITIJA Šiandieninės Vakarų Lietuvos gyventojų skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje, kai 2 ir 3 a. per. Kr. sankirtoje ar kiek vėliau- ankstyvajame žalvario amžiuje- išsiskyrė vakarų ir rytų baltų etninės istorijos keliai. Kur buvo riba tarp rytų ir vakarų baltų, dabar tiksliai pasakyti sunku, tačiau apytikriai ją galime vesti Nemuno vidurupiu, Nerimi iki jos santakos su šventąją ir toliau į šiaurę Šventosios upe. Taigi vakarų ir rytų baltų teritorijų riba driekėsi per patį dabartinės Lietuvos vidurį. Visais istoriniais laikotarpiais Vakarų Lietuvos (Žemaitijos) žmonių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Anksti patekusios į Lietuvos valstybės sudėtį ir nespėjusius išsiugdyti atskirai tautai būtinos savimonės žemaičius drąsiai galima vadinti subetnoso terminu. 11-12 a. lietuvių gentys jau buvo išsiskyrusios vakarų ir rytų šakas, tai vyko 9-10 a. ar net dar anksčiau. Žemaičių protėviai asimiliavo kuršius ir kai kurias kitas vakarų baltų gentis. Pavyzdžiui, riba tarp šiaurės ir pietų žemaičių tarmių beveik sutampa su buvusia lietuvių (žemaičių) ir kuršių. Tai laikoma neginčytinu įrodymu, kad šių dienų šiaurės žemaičių tarmė yra kuršių asimiliavimo rezultatas. Panašiai tyrėjai spėja, kad dabartiniame žemaičių pietinės tarmės areale 5-12 a. susidariusi žemaitiškos kultūros sritis yra Nemuno vidurupyje, tarp Neries ir Dubysos žiočių susiklosčiusios plokštinių kapinynų ir vietinės Vakarų Lietuvos pilkapių kultūrinės srities, skirtinos vakarų baltams, sąveikos rezultatas. Iš pradžių susiję su aukštaičiais lietuviais kultūrinės ir kalbinės giminystės ryšiais, ilgainiui, plėsdami savo įtaką Lietuvos pajūrio link, žemaičiai taip nutolo nuo rytų aukštaičių, kad kai kuriose etninės kultūros srityse tapo artimesni vakarų baltams. Tai liudytų chtoniškojo mitologijos sluoksnio stiprumas žemaičių religijoje. Žemaičių savitumą ir kultūrinį atskirumą nuo kitų Lietuvos etnografinių sričių palaikė politinės 13-19 a. peripetijos: krašto atidavinėjimas Vokiečių ordinui bei ilgai išlaikyta sąlyginė autonomija- Žemaitija ik pat 19 a. pradž. Išlaikė politinį atskiros kunigaikštystės statusą.

Geografija  Referatai   (6,86 kB)

Kuršių nerija Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra. Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm². Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje. Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų. Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį - temperatūra 3 - 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų. Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas - 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais - vidutiniškai 66 dienos per metus. Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga - gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose. Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis. Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija. Baltijos jūros ir Kuršių marių vystymosi stadijos Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir susidaro Litorinos jūra. Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos - moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų. Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi - Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų - šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą dėl savo formos. Iki šiol visiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo mišku ir daugiau nebejudėjo Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė dabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo Kuršių marių protaka į Baltijos jūrą - Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės kopos. Šių kopų aukštis siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai, alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių nerijai.

Geografija  Rašiniai   (12,6 kB)

Kuršėnai – didžiausias Šiaulių rajono miestas, nutolęs nuo rajono centro 22 kilometrus. Šiuo metu Kuršėnuose gyvena apie 14,2 tūkstančio gyventojų. Miestas išsidėstęs abipus Ventos upės prie Šiaulių – Palangos ir Šiaulių – Mažeikių kelių. Per Kuršėnus eina dvi geležinkelio linijos – Šiauliai – Mažeikiai ir Šiauliai – Klaipėda. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame yra dvi geležinkelio stotys. Kuršėnai užima 1200 hektarų plotą, turi per 100 gatvių. Pirmosios rašytinės žinios apie Kuršėnus yra iš XVI amžiaus. Vadovaudamasis Raseinių žemės teismo aktais, istorikas J.Sprogis nurodo Kuršėnų valsčių, dvarą, miestelį su bažnyčia. Miesto teises Kuršėnai gavo 1947 metais. Kuršėnai iki 1962 metų buvo apskrities, rajono centras, šiuo metu rajoninio pavaldumo miestas. Kuršėnuose yra gimę ir užaugę žymūs mūsų respublikos visuomenės, kultūros ir meno veikėjai: poetas Vacys Reimeris, literatūros kritikas Stasys Lipskis, aktoriai Antanas Gabrėnas, Kazimiera Kymantaitė, Balys Lukošius, ikikarinės Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis. Tris dešimtmečius Kuršėnuose mokytojavo poetas Stasys Anglickis. Kuršėnuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido pirmųjų lietuviškų kalendorių sudarytojas Laurynas Ivinskis (1810 – 1881). Čia jis ir palaidotas. Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas šiam įžymiam švietėjui (architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius). Kuršėnų kultūros namuose įkurtas kalendorių muziejus. Siekiant skatinti dabartinių kalendorių sudarytojus, Kuršėnuose kasmet įteikiama L. Ivinskio premija geriausio metų kalendoriaus autoriui. Kuršėnų miestas yra susigiminiavęs su Švedijos Almhulto ir Vokietijos Teterovo miestais. Oficiali Kuršėnų miesto įkūrimo data laikoma 1581 m, 2001 m. miestas šventė 420-ąsias gyvavimo metines. Kuršėnuose yra dveji kultūros namai – kultūros namai „Venta“ ir Kuršėnų kultūros namai. Juose veikia įvairaus žanro meno kolektyvai, jungiantys per 450 žmonių. 1985 metais Leontina ir Petras Valskai subūrė vaikų liaudies „Ikaras“, kuris garsina Kuršėnų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Nuo praėjusio šimtmečio, Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik kuršėniškiai tautodailininkai: V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis. Neatsitiktinai vienas Kuršėnų miesto herbo elementų yra ąsotis. KURŠĖNŲ ISTORIJA Kuršėnų miesto pavadinimas kildinimas ir nuo žodžio ‚kuršis‘. Pasak istoriko M. Balinskio Kuršėnai kažkada buvę laivų gyvenviete. Pirmosios raštinės žinios apie Kuršėnus yra XVI a. Remdamasis Raseinių žemės teismo aktais istorikas J. Sprogis tuo laiku buvus Kuršėnų valsčių, dvarą ir miestelį su bažnyčia. Manoma, kad buvo pastatyta apie 1523 m. Kuršėnų dvaras buvo paminėtas 1581 m. miestelyje buvo amatininkų, kurie vertėsi alaus, midaus gamyba, buvo batsiuvių, siuvėjų, stiklių. M. Valančius teigė, kad 1918 m. Kuršėnų bažnyčia buvo atimta iš kalvinių. O priklausė kalviniams, kadangi tokį tikėjimą išpažino tuometiniai miestelio valdytojai - Guževiskiai. 1621 – 1622 m. Kuršėnus lėno teisėmis valdė S. Pacas. Šiam didikui feodalinė valda priklausė ir vėliau, nes 1631 m. karalius Zigmantas Vaza sutiko, kad S. Pacas užleistų Kuršėnus lėno teisėmis K. Gružiaviskiui. 1636 m. tam pačiam dvarininkui buvo išnuomotos Kuršėnų valsčius. Gruževiskių – Gurskių giminei miestelis priklausė iki pirmojo pasaulinio karo. 1650 m. minimi Kuršėnų prekymečiai. 1781 m. kilo gaisras, kurio metu sudegė dauguma sodybų. 1776 m. Kuršėnuose jau veikė parapijinė mokykla, kuri nuo 1865 m. tapo valdiška. 1833 m. buvo trisdešimt trys mediniai namai, dvi karčiamos, medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje.1873 m. per Kuršėnus buvo nutiestos Liepojos – Romnų geležinkelis. 1878 m. Kuršėnuose atidaroma vaistinė. 1897 m. veikė koklių dirbtuvės, pašto stotis, plytinė. XIX a. pabaigoje Kuršėnuose įsikūrė geležies dirbtuvių fabrikas, kur buvo gaminamos grandinės, buvo pastatyta lentpjūvė, išplėstos koklių dirbtuvės. 1932 m. mieste veikė plytinė, malūnas, buvo atidaryta šešių skyrių pradinė mokykla. Nepriklausomos Lietuvos metais Kuršėnai buvo valsčiaus centras. 1933 m. pastatyta nauja bažnyčia. 1935 m. plytinė, kuri peraugo į stambią statybinių medžiagų įmonę. 1940 m. buvo atidaryta progimnazija, kuri pokario metais peraugo į gimnaziją. Antrojo pasaulinio metais buvo labai sugriautas miestas, nukentėjo didžiosios pramonės įmonės, sudegė daug namų, buvo susprogdintas tiltas per Ventą. 1947 m. miestui suteiktos miesto teisės. KURŠĖNŲ LANKYTINOS VIETOS B. Radecko keramikos muziejus Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose buvo gausu molio dirbinių. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostine“. Tai rodo ir puodžiaus B. Radecko namuose įkurtas muziejus. Anot jo dabartiniai eksponatai esantys muziejuje sukaupti per dvidešimt metų. Visi jie sukurti tautodailininko rankomis, nors jis šio amato ir nesimokė, anot jo „Viskas ėjo iš savęs“. Muziejuje gausu įvairiausių dirbinių iš molio: švilpynių, kaukių, puodų, ąsočių, vazų, žibintų ir kt. Šiuo metu tautodailininkas dirbinių nebekuria. Senosios Kuršėnų kapinės Jos įkurtos 1810 m. Kapinėse palaidota daug įžymių žmonių. Tai L. Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius, T. Zauka – vienas pirmųjų civilinių lakūnų, J. Ambraška – nepriklausomos Lietuvos vadovėlių autorius, J. Dilpša – poetas. Senosios Kuršėnų evangelikų liuteronų kapinės yra įsikūrusios Kuršėnų mieste, Daugėlių gatvėje, šalia Ventos upės dešiniojo kranto, ant nedidelės kalvos. Kadaise čia stovėjo liuteronų kirchė. Tai buvo medinė, nedažyta, tik nuo saulės, vėjo ir sniego medis buvo vietomis patamsėjęs. Per karą kirchė sudegė ir liko tik kapinės. Šiuo metu likę tik antkapiniai paminklai. Jie padaryti iš geležies ir betono. Šv. Jono krikštytojo bažnyčia Bažnyčia pastatyta 1927 – 1933 m., Vaclovo Dumbrausko – Kuršėnų klebono rūpesčiu. Antro pasaulinio karo metu bažnyčios bokštas buvo susprogdintas ir atstatytas tik 1999 m. ,kurio aukštis siekia 42 m. Prie bažnyčios stovi tremtinių kryžiaus postamentas, pastatytas iš akmens ir betono 1990 m. Didžioji viršum kylanti dalis – tai ąžuolinės dviejų merginų figūros ir puošnus, didingas kryžius. Jo autorius tautodailininkas, medžio drožėjas Petras Janeliūnas. Taip pat prie bažnyčios yra akmeninė koplyčia. Joje yra Marijos skulptūra ir šventorius. 1941 metais miesto parke buvo nužudytas kunigas kanauninkas Vaclovas Dambrauskas ir šioje vietoje pastatytas kryžius. 1950 m. kryžius nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai iš Akmenės Adomaičiai pastato kryžių kunigo nužudymo vietoje. Lauryno Ivinskio paminklas Centrinėje miesto aikštėje 1960 metais pastatytas paminklas įžymiam švietėjui L. Ivinskiui. Paminklo architektas S. Ramunis, skulptorius P. Aleksandravičius. Vyčio kryžiaus paminklas Tai pirmasis paminklas atstatytas Kuršėnuose atgimimo metais. Jis buvo pastatytas 1928 m., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1947 m. liepos 8 dieną buvo nugriautas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1989 m. buvo atstatytas ir tų pačių metų birželio 14 d. iškilmingai pašventintas. Prie šio paminklo vyksta iškilmingas vėliavos pakėlimas švenčių metu. Paminklas rezistentams Paminklas rezistentams – Ventos upės pakrantėje. Šioje vietoje buvo užkasami žuvę apylinkėse partizanai. 1993 metais liepos 6 dieną šioje vietoje buvo atidengtas paminklas politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva. Projektą paruošė A. Danilaitis. Paminklinis akmuo Paminklinis akmuo Pavenčių geležinkelio stotyje pastatytas 1991 m. tremtinių iniciatyva, nes iš čia 1941 metais prasidėjo lietuvių priverstinė kelionė į Sibirą. Projekto autorius – A. Šilkus, akmenį iškalė akmenkalys V. Pocius. Tremtinių kryžius Šis tremtinių kryžius pastatytas 1990 metais birželio 14 d. kapų gatvėje prie bažnyčios. Tai tautodailininko Petro Janeliūno rankų darbas. Paminklas pastatytas tremtinių iniciatyva. Kuršėnų kalendorių muziejus Muziejus atidarytas 1996 m. gruodžio 21 d. įsikūręs Kuršėnų kultūros namuose. Pavenčių vidurinės mokyklos ivinskiečiai yra nuolatiniai ekskursijų gidai. Muziejuje yra šeši skyriai. Pirmajame skyriuje supažindami su kalendorių atsiradimo istorija. Pirmieji kalendoriai atsirado Egipte VI tūkstantmetyje prieš mūsų erą, tai buvo įvairūs ženklai medyje ir akmenyje. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – tai Kiolne išspausdintas Jono Šioflerio parengtas1513 metų kalendorius „Almanach“ (jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje). Antrajame muziejaus skyriuje sukaupta apie L. Ivinskį, pirmųjų lietuviškų kalendorių atsiradimą, apie jo veiklą, čia eksponuojamas ir jo parengtas 1856 metais kalendorius, knygos, laikraščių ir žurnalų straipsniai apie L. Ivinskį. Trečiasis skyrius – tai senieji kalendoriai. Tai pati vertingiausia kolekcijos dalis, pasakojanti kokie kalendoriai buvo leidžiami Lietuvoje po L. Ivinskio. Ketvirtasis skyrius pasakojama apie Ivinskio premijos laureatus. Penktasis skyrius yra pats įdomiausias, kuriame pasakojama apie kalendorių įvairovę. Tai proginiai, sieniniai, staliniai, organizacijų ir draugijų leidžiami kalendoriai, periodinių leidinių priedai, kalendoriai – suvenyrai, kalendoriai – skarelė, net degtukų dėžučių etiketės. Paskutiniame skyriuje eksponuojami užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų pasaulio žemynų išskyrus Antarktidą. Gruževskio dvaras Kuršėnų mieste kadaise gyveno Ruževskiai. Čia išlikęs leno teisėmis paveldėtas dvaras ir šalia parkas. Tai senas, gražus Kuršėnų parkas. Dvaro pastatas yra medinis, gausiai puoštas ornamentika. Jo pastatuose įsikūręs tautodailės muziejus ir amatų centras. Parke yra pastatytas paminklas kunigo V. Dambrausko žūties vietoje. Jį pastatė parapijos tikintieji pokario metais, tačiau 1950 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. kunigo giminaičiai Adomaičiai čia pastatė naują kryžių. Kryžius yra medinis ir įtvirtintas akmenyje.

Geografija  Referatai   (11,11 kB)

Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui atrandant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimtadalis indėnų. Spalio 12-oji Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nacionalinė šventė. Tą diena 1492 metais Kolumbas išvydo Naująjį Pasaulį. Manydamas, kad atplaukė į Indiją, vietos gyventojus praminė indios – indėnais. Pavadinimą “Amerika” naujasis kontinentas gavo gerokai vėliau – nuo keliautojo Amerigo Vespučio vardo. Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją. Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumdo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią: “Jeilio universitetas šiandien pranešė apie nuostabiausią mūsų amžiaus kartografijos atradimą – apie išlikusį vienintelį ikikolumbinių laikų žemėlapį tų Naujojo Pasaulio kraštų, kurious XI amžiuje atrado Leifas Eiriksonas”. Prie straipsnio buvo pridėtas ir žemėlapis. Taip, tikra teisybė: kairėje, viršutiniame kampe, buvo pažymėta – “Vinlandas” (dabar jau galutinai nustatyta, kadšitaip vadinta Šiaurės Amerikos dalis). Jeilio universiteto mokslininkai teigė, kad žemėlapis padarytas “apie 1440 metus”, vadinasi, daugiau kaip penkiasdešimt metų prieš Kolumbo kelionę. O tai, kad jie žemėlapį išspausdino “New York Times” dienraštyje ir pirmą kartą parodė visuomenei būtent antradienį, spalio 12, per Kolumbo dieną, Italų istorijos draugija Amerikoje suprato ne tik kaip atvirą šūkį, bet kaip ir netaktą. Iš kurgi taip staiga atsirado tasai nepaprastas žemėlapis? Kad Šiaurės Ameriką atrado ne Kolumbas, o vikingai kokiais 500 metų anksčiau už jį, jau žinoma keletą dešimtmečių apie tai. Todėl tiegiog juokinga, kad dešimt ar penkiolika milijonų italų kilmės amerikiečių taip atkakliai atmeta pasakojimus apie vikingų keliones, laiko juos tiktai legandomis ir kasmet švenčia Kolumbo dieną. Mat dar gerai nežinoma, ar Kolumbas tikrai buvo italas, o antra, jau senokaitvirtai nustatyta, kad Kolumbas ne tik nebuvo išlipęs į Šiaurės Amerikos žemyną, bet ir nė karto nematė jo net iš tolo. Jis atrado tiktai netoli Centrinės Amerikos esančias salas. Pietų Amerikos žemyną irgi išvydo tik per savo trečiąją kelionę 1498 metais, tuo tarpu metais ankščiau, 1497 metų birželio 24 d., Džonas Kobotas iš Anglijos jau buvo iš tiesų dar kartą atradęs Šiaurės Ameriką.

Geografija  Rašiniai   (18,54 kB)

Šiaurės Korėja Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja) – valstybė rytų Azijoje, šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje. Ribojasi su Pietų Korėja pietuose, Kinija ir Rusija šiaurėje. Seniau buvusios vieningos valstybės, – Korėjos, – dalis. Istorija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Korėją okupavo rusų ir amerikiečių kariuomenės. 1948 m. šalis buvo padalinta. Komunistai užvaldė šiaurę, o pietinėje dalyje nugalėjo amerikiečių remiama demokratinė vyriausybė. Šiandien abi pusės priešiškai žvilgčioja viena į kitą, tarp šalių įrengta viena stipriausiai saugomų sienų pasaulyje. Pastaruoju metu komunistinė Šiaurės Korėja gąsdina savo branduoline programa visą pasaulį. 2006 spalio 9 apie 4:30 val.(Lietuvos laiku), šiaurėje, esančioje vienoje iš šachtų, susprogdino branduolinį užtaisą (manoma, kad nuo 5 iki 15 kilo tonų galios). Aplinkinių valstybių seismologai užfiksavo 4 balų žemės drebėjimą pagal Richterio skalę. Politinė sistema Šiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra „demokratinė“, tačiau ilgą laiką vienvaldis lyderis buvo Kim Ir Senas. Po jo mirties 1994 m. valdžia atiteko jo sūnui Kim Čen Irui. Socialistinio lagerio valstybių ekonomikų krizės neaplenkė ir KLDR. Valstybei išgyvenant ekonominius sunkumus Kim Čėn Irui vis sunkiau išlaikyti visą valdžią savo rankose. Jį spaudžia buvę jo tėvo Kim Ir Seno bendražygiai. Korėjos tolimesnė politika labai neaiški, yra bandymai reformuoti ūkį: bandoma prekes pardavinėti už savikainą, specialiai įkurtose teritorijose įsileido užsienio kapitalą, kuriose veikia laisvosios rinkos dėsniai. Tuo tarpu valstybėje toliau ribojama žodžio laisvė, vykdomi formalus rinkimai, egzistuoja formalus parlamentas, į kurį vienbalsiai išrinkti deputatai vienbalsiai palaiko visus vadovybės nurodymus. Nepastebimos tolimesnės reformos. KLDR pradėjus gamintis atomines bombas buvo nuspręsta, kad tuo visos politinės reformos ir baigėsi. Ypač dažnai Šiaurės Korėja kritikuojama dėl įvairių žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, dažnai kartu su nusikaltėliu ten nubaudžiama ir visa jo šeima. Administracinis suskirstymas Šiaurės Korėjos administracinis suskirstymas Šiaurės Korėja yra suskirstyta į 9 provincijas, 3 įpatinguosius regionus ir 2 miestų savivaldybes. Provincijos • Čagando provincija (Chagang-do) • Hamhion Pukto provincija (Hamgyŏng-pukto) • Hamhion Namdo provincija (Hamgyŏng-namdo) • Hvanhė Pukto provincija (Hwanghae-pukto) • Hvanhė Namdo provincija (Hwanghae-namdo) • Kanvondo provincija (Kangwŏndo) • Pchenjan Pukto provincija (P'yŏngan-pukto) • Pchenjan Namdo provincija (P'yŏngan-namdo) • Jangando provincija (Ryanggang-do)

Geografija  Referatai   (937,16 kB)

Gamtinė aplinka Kolumbija išsidėsčiusi Pietų Amerikos šiaurėje, vadinamojoje Karibų Pietų Amerikoje. Turi jūrų sienas su Jamaika, Kosta Rika ir Gvatemala, bei sausumos sienas su Panama, Venesuela, Brazilija, Ekvadoru ir Peru. Kolumbija – vienitelė Pietų Amerikos šalis, besiribojanti ir su Atlanto ir su Ramiuoju vandenynais. Gyvoji aplinka Būdinga savanų ir atogrąžų miškų augalija ir gyvūnija. Gyventojai ir gyvenvietės Turėdama virš 41 mln. gyventojų, Kolumbija yra trečia pagal gyventojų gausą Lotynų Amerikos šalis, nusileidžianti tik Brazilijai ir Meksikai. Kolumbija taip pat užima 3 vietą pagal juodaodžių kiekį Vakarų pusrutulyje, nusileisdama tik JAV ir Brazilijai. Kolumbijoje gyvenę muiskai ir karibai ispanų buvo beveik išnaikinti jau XVI a.; tame pačiame šimtmetyje į jų žemes iš Afrikos imta gabenti juodaodžius vergus. Kolumbija suskirstyta į 32 departamentus (departamento) ir sostinės apygardą* (distrito capital). Departamentai suskirstyti į savivaldybes. Politika ir istorija Kolumbija yra demokratinė unitarinė daugiapartinė prezidentinė respublika. 1991 m. priimta konstitucija numato tokį valdžių pasidalinimą:  Vykdomoji valdžia  Įstatymų leidžiamoji valdžia  Teisinė valdžia Nepriklausomybė nuo Ispanijos paskelbta 1810 liepos 20 d., pripažinta 1819 rugpjūčio 9 d. Kultūra Kolumbijos kultūra – tai metisiška kultūra, su ryškia indėniška ir europietiška įtaka. Labai aikšiai dominuoja viena religija – net apie 90% Kolumbijos gyventojų yra katalikai. Kolumbijos kultūra iš esmės niekuom neišsiskiria iš kitų Lotynų Amerikos šalių. Kadangi šalies paviršius labai kalnuotas ir ilgą laiką susisiekti tarp skirtingų regionų buvo sunku, todėl susiformavo subkultūros, turinčios kalbinių ir kitų nedidelių skirtumų. Ekonomika Po išgyvento pastovaus ekonomikos augimo (1970 – 1998 m. periodo BVP augimo vidurkis – 4%), 1999 m. šalis kentė recesiją (pirmą kartą po 1929 m. BVP visus metus buvo neigiamas). Kolumbija kenčia nuo silpnos vietinės ir užsienio paklausos, biudžeto deficito, ginkuotų vidaus kovų. 2005 m. Kolumbijos BVP buvo 112,3 mlrd. JAV dolerių. 2004–2005 m. infliacija siekė 6%, 2006 m. – nukrito iki 5%. Svarbiausios eksporto prekės: pramoniniai gaminiai (41,32%), nafta (28,28%), anglis (13,17%), kokainas (9,74%; nelegaliai), kava (6,25%). Šalyje didelis nedarbas ir korupcija. Valdant prezidentui Uribei imtasi ekonominių reformų, kurios padino BVP augimą ir 2003 m. Kolumbijoje buvo sparčiausias BVP augimas visoje Lotynų Amerikoje

Geografija  Rašiniai   (6,77 kB)

Klimato juosta Vyraujanti oro masė Ypatumai Arktinė ir antarktinė Arktinė, antarktinė Aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus, labai žema temperatūra, iškrinta mažai kritulių. Sniegu ir ledu padengtas paviršius atspindi didžiąją dalį Saulės spindulių. Subarktinė ir subantarktinė Arktinė, antarktinė, vidutinių platumų Vasara vėsi ir trumpa, žiema ilga ir labai šalta. Vidutinių platumų Vidutinių platumų Saulės aukštis virš horizonto kinta sezonais, dėl to skiriasi metų laikai. Per metus iškrinta gana daug kritulių, bet jie pasiskirsto netolygiai. Pakrantėse jų gausu, o vidinėse žemynų srityse mažai. Subtropinė Vidutinių platumų, atogrąžų Vasarą vyrauja karšti ir sausi atogrąžų orai, o žiemą į subtropikus atslenka vėsūs, drėgni vidutinių platumų orai. Atogrąžų (tropinė) Atogrąžų Būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Oras vasarą labai įkaista, žiemą truputį atvėsta. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Kritulių iškrinta labai mažai. Subekvatorinė Atogrąžų, pusiaujo Vasarą vyrauja šilti ir drėgni pusiaujo orai, o žiemą atslenka sausi ir karšti atogrąžų orai. Kritulių skirtingais sezonais iškrinta labai netolygiai. Pusiaujo (ekvatorinė) Pusiaujo Būdingas žemas atmosferos slėgis, aukšta oro temperatūra, didelis garavimas. Lyja beveik kiekvieną dieną (popietinės trumpalaikės liūtys). Oras ypač drėgnas-iškrinta labai daug kritulių.

Geografija  Konspektai   (3,41 kB)

Kinija yra Azijos žemyne, šiaurės pusrutulyje, į rytus nuo Grinvičodienovidinio. Ji yra periodiškuose drėgnuose (musoniškuose) miškuose,mišriuose ir plačialapuose miškuose, miškastepėse ir stepėse, pusdykumėse ir dykumose, vertikalaus zoniškumo rajonuose. Ją skalauja Rytų Kinijos jūra ir Pietų Kinijos jūra. Kinijoje yra dvi didesnės upės, tai Jangzė ir Hvanghė.  Kinija ribojasi su Šiaurės Korėja, Rusija, Mongolija, Kazachstanu, Kirgiztanu, Tadžikistanu, Afganistanu, Pakistanu, Indija, Nepalu, Butanu, Mianmaru, Laosu, Vietnamu. Toliausiai nuo Kinijos valstybės yra Šiaurės Amerikos žemyne esantivalstybė JAV. Štai, kur randasi Kinijos valstybė. Kinija trečia šalis pasaulyje pagal teritorijos dydį (9,6 mln. kv. m). Sostinė-Pekinas Kinijos istorija skaičiuojama net nuo 1500 m. pr. m. e. Ji laikoma seniausia vis dar egzistuojančia civilizacija Žemėje. Ilgą laiką šalis buvo valdoma dinastijų. Paskutinės dinastijos valdymas pasibaigė tik 1911 m., kai, vadovaujant Sun-Jan-Sen,  buvo įkurta Kinijos Respublika. Nuo 1911 m. iki 1949 m. Kinijoje tvyrojo neramumų debesys, nes dėl valdžios kovojo įvairios frakcijos. Visas šis chaosas baigėsi 1949 m. spalio 1 d. ir buvo įkurta Kinijos Žmonių Respublika, kurios valdančioji komunistų partija valdžioje yra ir dabar. 

Geografija  Pateiktys   (803,82 kB)

Aš gyvenu Kelmėje. Miestas, išsistatęs kairiajame Kražantės upės krante, prie kelio Šiauliai-Kryžkalnis. Kelmės vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti dar 1294 m. (kryžiuočių metraščiuose). Pirmąją bažnyčią Kelmėje XV a. pr. pastatyta iš Vytauto Didžiojo skirtų lėšų. Šiandien ryškiausias keletą šimtmečių Gruževskių šeimai priklausiusio dvaro akcentas – Kelmės miesto pakraštyje stovintys barokinio stiliaus rūmai, kurie apie 1780 m. pastatyti prie užtvenkto Vilbėno. Fasade raiškus aukštas stogas su pakopa ir stoglangiais bei centrinėje dalyje jį kertantis mezoninas su plastišku barokiniu frontonu, kurį puošia voliutos ir reljefinis herbas. Pokario metais šio dvaro komplekso patalpose 10 metų veikė Kelmės mokykla, po to rūmai buvo perduoti Kelmės tarybiniam ūkiui. Tuo laikotarpio pastatai stipriai nukentėjo. 1988 m. centriniai buvusio Kelmės dvaro rūmai restauruoti, tačiau darbai atlikti nekokybiškai ir 1998 m. čia vėl pradėjo dirbti restauratoriai. Kelmės dvaro pastatuose nuo 1991 m. veikia valstybės išlaikomas Kelmės krašto istorijos muziejus. Pirmieji žinomi Kelmės savininkai buvo Solomereckiai. 1591 m. dvarą iš Solomenereckio nupirko Jonas Gruževskis. Gruževskių giminė Kelmės dvare šeimininkavo iki pat 1940 m. Paskutinysis Kelmės dvaro savininkas buvo Jonas Gruževskis, kuris žuvo pirmaisiais II-ojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių Kelmės dvarui priklausė labai daug žemės, tačiau po įvairių pertvarkymų, po to, kai buvo konfiskuota dalis Juliaus Gruževskio, kuris dalyvavo 1831 m. sukilime, turto, dvarui liko tik 4800 margų (margas – 56 arai) žemės. Kelmės dvaras yra vienas iš seniausių ir įdomiausių dvarų statinių Žemaitijoje. Rūmų pastatas vienaaukštis, stačiakampis (beveik kvadratinis), sienos 3-4 metrų storio iš akmens ir plytų. Gruževskių laikais kambarių čia buvo nedaug, bet visi labai dideli. Sienos – lygios, grindys – ąžuolinės, krosnys – senos, koklinės. Rūmuose buvo įrengtas didelis prieškambaris, didžiulis valgomasis su šešiais langais. Į saloną būdavo patenkama iš prieškambario. Salonas šiuose rūmuose buvo didžiausias kambarys, kvadratinis. Rūmai turėjo šešis svečių kambarius, biblioteką. Dvaro baroko stiliaus apstatymas neišliko. Žinoma, kad paskutiniaisiais Gruževskių valdymo metais rūmų salonas ir biblioteka buvo apstatyta XIX a. stiliaus raudonmedžio baldais. Kelmės dvare buvo daug unikalių kolekcijų. Vertingiausia iš jų – monetų, kurioje buvo graikų, romėnų pinigų. Garsėjo generolo Jurgio Gruževskio biblioteka, kurioje buvo apie 5 tūkst. tomų knygų Čia taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių, XVII-XVIII a. lenkų klasikų kūrinių, knygos įvairiomis kitomis kalbomis. XX a. pradžioje šis rinkinys atiduotas Vilniuje veikusiai Vrublevskio bibliotekai. Žinoma, kad šiuose rūmuose buvo ir daugiau vertingų daiktų: senų sidabrinių stalo servyzų, didelis balto porceliano servyzas, padabintas auksu, kuris buvo skirtas keturiasdešimt aštuoniems asmenims. Dvarvietėje, prie pat kelio į miestą, stovi 1668 m. pastatyti, o XVIII a. rekonstruoti įdomūs dviaukščiai vartai. Tai kvadrato formos dviejų aukštų statinys, kurio apačioje įrengtas įvažiavimui į dvarvietę skirtas bromas. Anksčiau vartų pirmojo aukšto patalpose buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, o antrajame - biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui. Šis pastatas buvo sujungtas su dvaru galingu ir aukštu mūru, kuris iki mūsų dienų neišliko. Kelmė nuo seno garsėjo ir įspūdingu parku. Žinoma, kad 1898 m. Juozas Pavlovičius buvo parengęs jo pertvarkymo projektą. Gražus Kelmės parkas ir šiandien. Nuo 1986 m. jis paskelbtas gamtos paminklu. Šiuo metu davare vyksta labai daug renginių. Jame galima išsinomuoti salę įvairiems renginiams. Seniau dvaro sklepe vykdavo įvairūs užsiėmimai pvz., čia buvo galima pažaisti stalo tenisą, šachmatus ir žinoma šaškes.

Geografija  Rašiniai   (6,97 kB)

Dabartiniai kalbininkai linksta manyti, jog “Kaunas” yra asmenvardis, kilęs iš seno lietuviško vardo, vėliau pavardės. Kalbininkai nepatvirtina gražios legendos apie mūsų romėnišką kilmę. Archeologai nustatė, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonių gyventa jau IV – V a. Yra entuziastų, bandančių įrodyti, jog pirmą kartą Kauną paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose minimas Qaynu, Qanys. Tačiau kol kas tai tik neįrodyta prielaida. Istoriškai patikimas dalykas – 1361 m. Kauno miesto vardas paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje kryžiuočių žygius į Lietuvą. Ši data laikoma miesto įkurimo metais. Antpuoliai aprimo tik po Žalgirio mūšio (1410). Kaunas pradėjo sparčiau augti: plėtės prekyba, suklestėjo amatai. 1463 m. gegužės 20 d. Kazimieras Jogailaitis suteikė Kaunui privilegiją ir praplėtė miesto teises. Nuo 1999 m. ši data – Kauno miesto diena. 1920 – 1939 m. Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė, nes Vilnius buvo Lenkijos okupuotas. Tuo laikotarpiu miestas gerokai išaugo – jame gyveno iki 150 tūkst. žmonių, pastatyta nemažai administracinių, kultūrinių, gyvenamųjųpastatų, reikšmingų architektūriniu požiūriu. Tai Banko rūmai, muziejų kompleksas, prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Teisingumo ministerija, Karininkų ramovė. Laikinosios sostinės simbolis – Prezidentūros rūmai sodelyje tarp Vilniaus ir Gimnazijos gatvių. 1996 m. ten pastatytos trijų tarpukario Lietuvos prezidentų skulptūros: A. Smetonos, A. Stulginskio ir K. Griniaus. Galite pasirinkti, ką aplankyti ir apžiūrėti populiariausiuose Kauno regionuose: Senamiestyje, Naujamiestyje, miesto pakraščiuose. Senamiestis – šiuolaikinio Kauno lopšys. Tai teritorija pačioje Nemuno ir Neries santakoje – pilis, Rotušės aikštė, aplink ją esančios gatvės. Čia susitelkę beveik visi reikšmingiausi senieji miesto architektūros paminklai. Pirmiausia apžiūrėkite pilį, pirmą kartą paminėtą 1361 m. dėl svarbios strateginės padėties kryžiuočių ne kartą pultą, sugriautą. Legendos pasakoja, jog po pilimi yra didžiuliai požemiai, kuriuose miega užburti Didžiojo kunigaikščio Vytauto kariai. Kartais iš ten girdėti stuksenimai, kariškos komandos. Kariai išeisę ginti miesto, jei mūsų kraštui ateis labai sunkūs laikai... Visai šalia pilies – didžiulė tamsiai raudonų plytų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir Kauno bernardinų vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno rūmai ir bažnyčia pastatyti XVI a. pr. Bažnyčiai per istoriją ne itin sekėsi: 1603 m. apnaikino gaisras, 1656 ir 1659 m. – Maskvos kariuomenė, 1812 m. – Napoleono kariai, sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Nepaisant visų negandų, bažnyčios ir vienuolyno ansamblis išlaikė ryškius gotikos bruožus. Pasižvalgę nuo pilies aikštės pamatysite grakštų kauno “baltosios gulbės: kaklą – šviesų rotušės bokštą, išsišokusį viršum senamiesčio stogų. Tonpusėn ir patraukite. Rotušės aikštė – viduramžių Kauno branduolys. Tada joje vykdavo turgūs, įvairios iškilmės, būdavo baudžiami nusikaltėliai. Aikštė pradėjo formuotis XVI a. Iš pradžių joje buvo statomi mediniai namai, bet per vieną iš didesnių gaisrų jie bemaž visi sudegė. Buvo nutarta statyti mūro namus. Pradėta nuo rotušės, kurios kertinis akmuo pradėtas 1542 m. Dabartinė rotušės išorė susiformavo per 1771 – 1780 m. rekonstrukciją pagal iš Čekijos kilusio architekto J. Matekerio projektą. Vyraujantys grakščios rotušės baroko elementai saikingai susipynė su ankstyvojo klasicizmo bruožais. Bokštas buvo paaukštintas iki 53 m. Paskutinį kartą senoji rotušė buvo rekonstruojama 1968 – 1973 m. (archit. Ž. Simanavičius). Čia įrengti Santuokų rūmai ir Keramikos muziejus. Apžiūrėję rotušę, ratu apiekite aikštę. Aikštės šiaurrytiniame kampe Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Didžiulis netinkuotų plytų statinys – tai didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje. Manoma, kad bažnyčios statyba pradėta dar Vytauto laikais ir tęsėsi iki 1660 m. Interjeras įrengtas vėlyvojo baroko stiliumi. Išsiskiria 1775 m. padarytas centrinis altorius su 12 apaštalų skulptūromis (skulpt. T. Podbaiskis), XVII a. raižytas medinis altorius su paveikslu “ Švč. Mergelės Marijos ėjimas į dangų”. Yra dailininko E. Andriolio, 1863 m. sukilimo dalyvio, paveikslas “Gausi žvejonė”, tapytojo P. Kalpoko darbų. Išorinėje katedros sienoje iš Vilniaus gatvės pusės – poeto ir kunigo Maironio granitinis mauzoliejus. “Gildija” – 1978 m. rekonstravus kelis gotinius namų fasadus, viduje įrengtas restoranų ir kavinių kompleksas, pavadintas pagal senovinį pirklių susivienijimą – gildiją, mat tuose namuose kadaise gyveno pirkliai. Kauno jėzuitų vienuolynas ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Bažnyčia pradėta statyti 1666 m. nebaigta sudegė, atsatyta ir konsekruota tik 1759 m. Carinės Rusijos metais buvo paversta cerkve. Jėzuitai ją atgavo 1923 m., vienuolyną paaukštino 2 aukštais. Sovietmečiu bažnyčia ir vienuolynas vėl uždaryti. Jėzuitams grąžinti 1990 m. Vienuolyno rūmuose veikusioje kolegijoje 1819 – 1823 m. dėstė lenkų poezijos klasikas, tuo metu ką tik baigęs Vilniaus universitetą Adomas Mickevičius. Yra jam skirta ekspozicija. Maironio namas – XVI a. gyvenamasis namas su puošniu barokiniu frontonu tiksliau turėtų būti vadinamas Siručio namu – pagal jo savininką. O Maironis jame ilgą laiką gyveno, eidamas Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. dabar name – Lietuvių literatūros muziejus. Priešais tą namą 1977 m. atidengtas Maironio paminklas. Paėjėkite Aleksoto gatvele, šalia Jėzuitų bažnyčios link Nemuno ir pateksite tarsi į kokią oazę. Prieš akis iškyla garbus Vytauto bažnyčios bokštas. Bažnyčios statybą fundavo Vytautas Didysis 1400 m. atsidėkodamas Viešpačiui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje su totoriais. Veikiausiai tai buvo pirmoji katalikų bažnyčia kaune. Joje nuo 1920 m. iki 1933 m. kunigavo ir šalia nuomojo butą lietuvių literatūros klasikas Juozas Tumas – Vaižgantas. “Dėdžių ir dėdienių” gimtinėje, Vaižganto namuose, dabar muziejus. Nuo Vytauto bažnyčios atsisukite atgal link Rotušės aikštės, ir prieš akis jums visu grožiu tarsi kokie vargonai kyla Perkūno namai – bene gražiausios gotikos stiliaus civilinės paskirties statinys Lietuvoje. Perkūno namu jis vadinamas, nes pagal pavadinima kažkada jame rasta nežinia iš kur atsiradusi pagoniško lietuvių dievo Perkūno statula. Senamiestyje, Muziejaus g. Nr. 7, yra Lietuvos sporto muziejus, kuriame daug įdomaus randa Lietuvos krepšinio gerbėjai. Zamenhofo g. Nr. 12 (gatvė pavadinta tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo vardu) yra P. Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejus, įsikūręs restauruotuose XVI a. namuose. Pasivaikščiokite išradingai sutvarkyta Vilniaus gatve, kuri atiduota pėstiesiems. Jei norite apžvelgti senojo Kauno panoramą, pereikite Aleksoto tiltu į kitą Nemuno pusę ir pakilkite keltuvu į Nemuno šlaitą. Naujamiestis – teritorija į rytus nuo Senamiesčio, viena savo kraštine nusidriekusi iki žaliakalnio šlaitų, Nemuno pakrante pietryčiuose atsiremianti į geležinkelio stotį. Jis pradėjo kurtis XIX a. vid., kai Kaunas tapo gubernijos centru. Pagrindinė jo magistralė – Laisvės alėja, kurios kontūrai atsirado 1871 m. miesto užstatymo plane. Centrinę gatvę kirto taip pat tiesios gatvės. Taigi naujamiestyje susiformavo taisyklingas stačiakampių kvartalų tinklas. Laisvės alėja ir šiandien yra centrinė Kauno gatvė, 1982 m. rekonstruota, paversta pėsčiųjų bulvaru. Apie 1,5 km ilgio pėsčiųjų zona nuo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios iki susikirtimo su E. Ožeškienės gatve išklota įvairaus dydžio ir piešinio betono plokštėmis, pastatyti originalios formos žalvariniai šviestuvai, vasarą tarp liepų, kurios nusidriekia dviem eilėmis per visą alėjos ilgį, mirga gėlynai, tarp jų stovi jaukūs suoleliai. Spalvingi namų fasadai, įvairios vitrinos. Visa tai pabrėžia gyvos, judrios centrinės prekybinės miesto gatvės charakterį. Pačioje pėsčiūjų zonos pradžioje – buv. carinės armijos karinės miesto įgulos cerkvė – soboras (1895 m. tipinis archit. A. Benua projektas), nūnai vėl tapęs Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčia. Šalia nepriklausomybės a. 12 – M. Žilinsko dailės galerija (archit. E. Miliūnas). Joje galite pamatyti tautiečio iš Berlyno Mykolo Žilinsko (1904 – 1992) Lietuvai dovanotus paveikslus. Toliau žingsniuodami Laisvės alėja, dešinėje praeisite universalinę parduotuvę “Merkurijus”, esančią Laisvės a. 60 (archit. A. Sprindys), atidarytą 1983 m. Laisvės alėjos viduryje, prie “Merkurijaus”, trykšta skulptūriškas fontanas. Tai mėgstama kauniečių pasimatymų ir pasiklydusių miesto svečiū susitikimo vieta. Eidami toliau pėsčiūjų bulvaru, prieisite Akademinį dramos teatrą, Lėlių teatrą, atokiau nuo gatvės, žaliame skverelyje, tarp medžių pasislėpęs Muzikinis teatras. Tai pirmojo Kauno teatro rūmai, pastatyti 1890 – 1892 m. 1920 m. gegužės 15 d. miesto teatre buvo atidarytas Lietuvos Steigiamasis seimas. 1940 m. teatro rūmuose įvyko politinis spektaklis, formaliai įteisinęs 50 metų užsitesusią Lietuvos sovietizaciją. Čia susirinkęs vadinamasis ”Liaudies seimas” paskelbė apie tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. tai buvo iš Maskvos surežisuotas politinis spektaklis. Faktiškai Lietuvos sovietizacija buvo nulemta kur kas ankščiau – 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarties slaptuoju protokolu, pagal kurį Lietuva atsidūrė Sovietų sąjungos interesų zonoje. To lemtingo mūsų istorjai politinio spektaklio režisieriai buvo kruviniausi XX a. diktatoriai – Stalinas ir Hitleris. Po sutarties – spektaklio “įžangos” – prasidėjo pirmasis veiksmas – 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. tada prasidėjo antrasis veiksmas – okupuotos Lietuvos “savanoriškas stojimas” į Sovietų Sąjungą, baigęsis “Liaudies seimo” delegacijos išvyka į Maskvą parvežti “Stalino saulės”. Po to sekė trečiasis veiksmas – lietuvių tautos genocidas. Tačiau sovietinis genocidas neužgniaužė laisvės troškimo. Apie tai byloja ilgametis pokario partizanų pasipriešinimas svetimai valdžiai, vėliau tylioji rezistencija ir patriotų aukos. Vienas tokių buvo kaunietis Romas Kalanta. Muzikinio teatro sodelio grindinyje įmūryta Romo Kalantos, čia susideginusio per sovietines demonstracijas 1972 m. gegužės mėnesį, memorialinė plokštė. “Kam aš gyvenu? Tai sistema, kuri neleidžia man gyventi? Verčiau nusižudyti savo paties rankomis”, - rašė atsisveikinimo laiške Romas Kalanta. Priešais muzikinį teatrą – miesto savivaldybė, įsikūrusi stilingame rūme, kuris pastatytas 1936 m. pagal archtektų A. Funko, A. Lukošaičio, B. Elsbergo projektą. Šalia – 1990 m. atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102, 1932 m. archit. F. Vizbaras), kaimynystėje – T. Ivanausko zoologijos muziejus. Kiekviename alėjos name įsikūrusios arba parduotuvės, arba kavinės. Priešingoje Laisvės alėjos pusėje nežymūs vartai – “broma” (kokių daug šioje gatvėje) veda į kiemą. Jei pataikysite, kieme išvysite mažą stebuklą – vieną gražiausių Lietuvos gotikos bažnyčių, kauniečių tarpe žinomą keistoku Šaričių vardu, o tiksliau – tai Šv. Gertrūdos bažnytėlė, kuri čia stovėjo jau XV a. pab. – XVI a. pr. Sovietinio sąstingio metais atsirado partinių nomenklatūrininkų, kurie norėjo bažnytėlės vietoje pastatyti rajkomo rūmus. Bet labiau tautiškai nusiteikę nomenklatūrininkai ir paminklosaugininkai ją išsaugojo. Vienybės aikštė. Jei prie “Merkurijaus” pasuksite S. Daukanto gatve, pateksite į vienybės aikštę, kuri čia pat, prisišliejusi prie lygiagretės Laisvės alėjai K. Donelaičio gatvės. Aikštės centra – Lietuvos nepriklausomybės memorialas. 1989 m. minint Vasario 16 – ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną, atstatytas Laisvės paminklas (skulpt. J. Zikaras), po metų ta pačia proga – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – piramidė sukrauta iš mūsų krašto laukų akmenų (skulpt. J. Zikaras). Turistinė aikštės įžymybė – varpų bokštas, kuriame daugiau kaip ketvirtį amžiaus rengiami varpų muzikos koncertai. Muziejų kompleksas – tai Vytauto Didžiojo karo muziejus, vienas iš turtingiausių istorijos eksponatų, ir M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame saugomi dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūriniai, didelė liaudies meno kolekcija. Greta, kitoje V. Putvinskio gatvės pusėje, - dailininko A. Žmuidzinavičiaus kurinių ir kolekcijų muziejus su populiaria jo pradėta rinkti velnių kolekcija. Viena iš Naujamiesčio magistraliu – Vytauto prospektas. Čia, Ramybės parke, buvusiose karmelitų kapinėse 1991 m. pastatytas paminklas “Kryžius – medis” 1941 m. sukilimo priš bolševizmą atminimui. Sukilimas prasidėjo pirmosiomis karo tarp Vokietijos ir SSRS dienomis. 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiofoną sukilėlių vadovybė paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Sukilėliai, iki pasirodant vokiečiams, tris paras kontroliavo Kauną. Kovose su betraukiančiais sovietiniais okupantais žuvo šimtai sukilėlių. Jų broliškas kapas yra toje vietoje, kur dabar stovi skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) sukurtas kryžius – medis. Istorikasi birželio 23 – iąją, sukilimo pradžią, rašo į vieną eilę pagal reikšmingumą su Vasario 16 – ąja ir Kovo 11 – ąja. 1941 – ųjų vasarą nors ir trumpam, keliom dienom, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Lietuvą užėmusi nacinės Vokietijos kariuomenė nepripažino sukilėlių paskelbtos neproklausomybės. Ramybės parke atstatytas paminklas “Žuvome dėl Tėvynės” – baltas kryžius, tarsi besikeliantis iš pelenų. Kiti lankytiniai objektai įvairiose miesto vietose. Paminklas lakūnams Atlanto nugalėtojams – Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui, pastatytas 1993 m. Ąžuolyno prieigose, minint jų skrydžio 60 – ąsias metines. 1933 m. liepos 15 d. dviejų drąsių lakūnų valdoma “Lituanica” pakilo iš Niujorko valstijos tiems laikams didvyriškam skrydžiui be nutūpimo iki Kauno. Tačiau liepos 17 – osios 0 val. 36 min. audringą naktį tada Vokietijos okupuotoje Lenkijos žemėje netoli Soldino (dabar Mislibožo) “Lituanica” užkliudė pušų viršūnes ir sudužo. Iki Kauno buvo likę tik 650 km. Ąžuolynas – kauniečių mėgstama ramaus poilsio vieta. Tai apie 770 ąžuolų miškas, galima sakyti, miesto centre. Daugumos medžių amžius 200 – 300 metų. Ąžuolyno kitoje pusėje, einant nuo centro, rasite vienintelį Lietuvoje zoologijos sodą, kuriame galima pamatyti apie 2500 gyvūnų. Per zoologijos sodą teka Girstupio upelis. Dalis jo slėnio prie Ąžuolyno vadinama poeto Adomo Mickevičiaus slėniu. Čia mėgo lankytis poetas, gyvendamas Kaune. Yra paminklinis akmuo. Prisikėlimo bažnyčios grakštus bokštas, matomas iš viso Senamiesčio ir Naujamiesčio, kyla ant Žaliakalnio pakriaušės, viršutinėje Nemuno slėnio terasoje. Bažnyčia pagal inž. K. Reisono projektą pradėta statyti 1934 m., iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežus ir pašventinus kertinį akmenį. Tai turėjo būti Baltijos šalyse aukščiausia bažnyčia – bokšto aukštis 70 m. Tačiau sovietmečiu nebaigta bažnyčia paversta radijo gamykla. Tik dabar bažnyčia baigiama, joje jau vyko pirmosios mišios. Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu reikšmingesnių baroko architektūros paminklų Rytų Europoje. Ansamblis yra vaizdingame Kauno marių pusiasalyje, tarsi perlas, spindintis tarp vandens ir miškų stichijos. Taip jis atrodo iš lėktuvo. Bet ir antžeminėmis priemonėmis iki jo nukakę turistai ras kur akį paganyti. Bažnyčią 1667 m. pradėjo statyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Pacas kamaldulių vienuoliams, kuriuos jis pasikvietė iš Italijos. Bažnyčia buvo gražinama, puošiama iki XVIII a. vidurio. Ansamblio dominantė – šešiakampis bažnyčios kupolas ir du į priekį išsišovę bokštai, uždengti tarsi kokiais šalmais. Bažnyčios vidaus sienos išklotos rausvu ir juodu marmuru, išdekoruotos freskomis ir lipdiniais. Ansamblyje dirbo kelių kartų italų, taip pat lietuvių meistrai. Pirmasis ansamblio architektas buvo Lodovikas Fredianis, tapybos autorius Michaelis Arkangelas Palonis, lipdinių – Giovanis Merlis, kupolo freskų – Džiusepė Rossis. XIX a., kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje, katalikiškas bažnyčios ir vienuolyno ansamblis buvo pritaikomas stačiatikių cerkvei, tad apgadinta daug meno vertybių. Nuo 1920 m. iki sovietinės okupacijos Pažaislis priklausė Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolėms, kurioms jis priklauso ir dabar. Šalia tyvuliuojančios Kauno marios gerokai jaunesnės už baroko architektūros ansamblį. Marios susidarė 1959 m. patvenkus Nemuną Kauno hidroelektrinės užtvanka. Ji yra prie pat Pažaislio. Marių plotas – 63,5 km2. Giliausia vieta apie 20 m. Marių pakrantės – populiariausia kauniečių poilsiavietė. Yra jachtų klubas, galima išsinomuoti valtį ar paplaukioti po marias laivu. Pažaislio parkas – Kaune, Pažaislio architektūros ansamblio teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, 1660 m. Romoje gavęs kamaldulių ordino suteikimą statyti jiems vienuolyną, nusipirko miškingą vietovę ir pavadino ją Mons Pacis (taikos kalnu). Tačiau žmonės ją ir toliau vadino Pažaisliu (nuo Žaisos upelio). 1664 m. K. Z. Pacas pasirašė vienuolyno fundacijos aktą. Į vienuoliams dovanotus turtus įėjo žemė, miškai, pievos abipus Nemuno. Iškarto buvo pastatyti eremitų (atsiskyrėlių) nameliai ir medinė Šv. Onos bažnyčia. 1665 – 1667 m. ruošiant vietą bažnyčios statybai, buvo kertamas pažaislio šilas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso statybai iki 1680 m. vadovavo italų architektas Dž. B. Fredianis. Barokinio stiliaus bažnyčia pagal jo projektą pastatyta 1674 m. 1712 m. ji buvo konsekruota (pašventinta), o prieš 1797 m. pastatytas ir vienuolynas. 1812 m. prancūzų kariuomenė vienuolyną apiplėšė, buvo išvežta brangių kulto reikmenų. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, kamalduliai ištremti, o jų turtas konfiskuotas. Vienuolynas buvo atiduotas rusų stačiatikiams, kurie, aštuonis dešimtmečius čia šeimininkaudami, rūpinosi pastatais, pritaikė juos kitiems reikalams. Per tą laikotarpį buvo sunaikintos vertingos freskos, išardyti mediniai altoriai, parduoti paveikslai. 1842 m. Pažaislyje stačiatikiai įkūrė pirmos klasės Uspenijos vienuolyną, o užėjus Pirmajam pasauliniam karui, į vežimus susikrovė vienuolyno archyvą, kitokio turto ir išvažiavo. Nuo 1920 m. iki 1940 m. vienuolyne gyveno iš Čikagos atvažiavusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Po Antrojo Pasaulinio karo trumpai čia buvo įsikūręs Respublikinis centrinis archyvas, senelių namai. 1950 m. vienuolyne įrengta psichoneurologijos ligoninė, o 1967 m. – Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. Pažaislis išaugo gražioje vietoje. XIX a. viduryje pro jį keliavęs lenkų rašytojas V. Sirokomlė rašė, kad Pažaislį supa spygliuočių miškai ir kalvos, iš kurių kyšo bažnyčios bokštai. Pažaislio parkas lankomas visus metus. Kauno marių pakrantėje įkurtas jachtininkų klubas. 1980 m. Pažaislio architektūros ansamblis atvėrė duris lankytojams, tačiau jame dar vyksta restauracija. Ansamblis – architektūros paminklas. Pažaislio parkas 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie r. r. gamtos paminklų.

Geografija  Referatai   (15,06 kB)

Įvadas Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m., pastatyta XIV a. viduryje. Yra Kauno senamiestyje. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo kryžiuočiai. 1362 m., po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė. Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis, pritaikyta šaudyti parako ginklais. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5 m aukščio sienos, visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo bokštai. KAUNO PILIES ISTORIJA Pilį sudarė nedidelis 0,5 ha, keturkampis kiemas, aptvertas dviejų eilių mūrine gynybine siena. Vidinė siena buvo 1.3 – 2.0 m storio, 10 – 11 m aukščio. 18 – 30 m atstumu ėjo išorinė gynybinė siena, buvusi 2.0 – 2.2 m storio, 12-13 m aukščio. Rytinėje jos pusėje buvo 3 – 4 m aukščio nuo žemės pakeliami vartai. .Sienų kampuose buvo 4 bokštai. Pilį supo gynybinis griovys. Abiejų sienų viršuje buvo Kauno pilis - seniausia mūrinė pilis Lietuvoje ir yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m. XIV amžiuje šalia buvusios gyvenvietės Nemuno ir Neries santakoje pastatyta Kauno pilis – vienas svarbiausių lietuvių kovos prieš kryžiuočius atsparos punktų. Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, turintis dvi eiles gynybinių sienų. Tai vienintelė tokio tipo pilis Lietuvoje. Konservuotos pilies liekanos byloja apie jos pirmykštę erdvinę struktūrą, statybos techniką, formas, teikia svarbių duomenų XIV amžiaus Lietuvos architektūros raidai pažinti. Pilis turėjo svarbią strateginę padėtį, kadangi užtvėrė kelią kryžiuočių veržimuisi į Lietuvos gilumą, taip pat ir į sostinę Vilnių. Dėl šios priežasties pilis buvo pulta kryžiuočių keletą kartų. Vygandas Marburgietis – kryžiuočių ordino diplomatas Prūsijoje rašė, jog Kauno pilis buvo mūrinė, turėjo aukštas sienas, stiprius bokštus išorinėje gynybinėje sienoje ir buvo apsupta pylimų ir griovių. Ją gynė didelė ir gerai ginkluota lietuvių įgula, kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. Pilį kryžiuočiai užėmė tik po ilgų, beveik mėnesį trukusių įnirtingų kautynių. šaudymo angos, vidinėje pusėje – medinės šaulių galerijos. Sienos buvo sumūrytos iš akmenų, siūlės prikamšytos mažų akmenėlių ir skaldos. Vidinės gynybinės sienos išorėje buvo 2 m pločio plytų apdailos juosta. Pilies kieme stovėjo medinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, skirtų įgulos reikmėms. 1362 metais po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Teko pilį atstatinėti ir iki 1368 metų buvo sumūryta Antroji pilis. Buvo atstatyta tik vidinė gynybinė siena bet su 4 bokštais sienų kampuose. Bokštai buvo išsikišę prieš sienas, kas leido šaudyti išilgai sienų ir priešui užlipti ant sienų buvo labai sunku. Antrosios pilies mūre daug plytų, ypač pietryčių bokšto išorėje. Sienų kiaute taisyklingai keitėsi plytų ir akmenų eilės. Vidus užpildytas mažesniais akmenimis ir plytų nuolaužomis. Apačioje išilgai sienų įmūrytos ąžuolinės sijos. XVI a. antrojoje pusėje pilis dar sustiprinta : pietryčių kampe, gynybinio griovio dugne sumūryta bastėja pilies prieigų flanginei gynybai, naudojant 6 paraku šaunamąsias patrankas. Tačiau išaugus paraku šaunamų patrankų griaunamajai galiai bastėjos nebeteko savo gynybinės reikšmės pilių gynybai ir ši bastėja primena to meto gynybinius įtvirtinimus.

Geografija  Referatai   (271,64 kB)

Kaunas Trumpai apie kauną Kaunas (364,1 tūkst. gyv.) - antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje. Miesto pradžia - XIII a. pastatyta pirmoji mūrinė Lietuvoje ir tuo metu didžiausia gynybinė tvirtovė. 1408 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. XVI a. Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. 1920 – 1940 metais Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Be abejo, tai turėjo teigiamos įtakos miesto plėtrai. Tuo laikotarpiu susiformavo dabar tik pėstiesiems skirta Laisvės alėja – vienintelis nerūkančiųjų bulvaras visoje Europoje. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu ir išpuoselėtu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Vytauto Didžiojo ir Šv. Gertrūdos bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir daugelis kt. Mieste yra įdomūs techniko paveldo objektai – funikulieriai, įrengti prieš 70 metų. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puikios Kauno panoramos. Šalia Kauno marių – europinio masto Lietuvos brandžiojo baroko šedevras Pažaislio vienuolynas, kuriame kiekvieną vasarą vyksta tarptautiniai Pažaislio muzikos (klasikinės) festivaliai. Kultūrinis ir laisvalaikio gyvenimas mieste yra intensyvus: veikia keli – dramos, lėlių, pantomimos, šokio teatrai, o Muzikinis teatras yra puikaus kasmetinio Operetės festivalio Kauno pilyje iniciatorius. Emocinga kasmetinė muzikos fiesta yra tarptautinis Kaunas Jazz festivalis. Festivalio unikumas – varpų džiazas (carillon jazz), žydų tema džiaze sinagogoje ir kt. Kaune gausu įvairių muziejų. M.K.Čiurionio muziejuje eksponuojami šio lietuvių dailės genijaus, statomo į gretą su M.Šagalu, V.Kandinskiu, K.Malevičiumi, darbai. M.Žilinsko galerijoje – daug pastarųjų amžių Vakarų šalių dailės kūrinių. Linksmų įspūdžių suteiks vienintelis pasaulyje “Velnių muziejus”, kuriame - per 3000 šių nenaudėlių. Vytauto Didžiojo karo muziejuje - Lietuvos istorijos raida. Šalia jo – gražus simbolinis Laisvės paminklas ir už laisvę žuvusiųjų atminimui deganti amžinoji ugnis. Visai kitoks yra IX forto muziejus – Kauno carinės Rusijos okupacinio laikotarpio tvirtovės dalis, kuri tarpukario laikotarpiu buvo Lietuvos kalėjimo filialas, nacių okupacijos metais – mirties stovykla. Kaunas – taip pat studentų ir sportininkų miestas: čia veikia 5 aukštosios mokyklos; treniruojasi garsioji Arvydo Sabonio “Žalgirio” krepšinio komanda. Kauno Pilis Kauno pilis yra seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1361 m. Dabar šią pilį galite rasti Kauno senamiestyje. 1361 m. po trijų savaičių apsiausties kryžiuočiai pilį sugriovė. Tačiau iki 1368 m. pilis buvo atstatyta. Tiksliau - sumūryta Antroji pilis, kuri jau buvo pritaikyta gynybai nuo paraku šaunamo ginklo. Šios pilies kiemą juosė pusketvirto metro storio ir pusdešimto metro aukščio sienos, o visuose keturiuose kampuose buvo bokštai. Nuo XIV a. pabaigos pilis buvo dar ne kartą remontuota. Ji stipriai nukentėjo ir per XVII-XVIII a. karus. Iki mūsų dienų išlikę mūrai - tai jau vėlesnių laikų statiniai. Pirmąją pilį saugojo tik iš lauko akmenų ir pavienių plytų sumūrytos sienos, kurių storis apie 2,2 m. Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse sumūrijami akmenys, o į vidurį pripilama smulkių akmenų, vadinama kiautine. Tokios konstrukcijos sienos buvo būdingos visoms to meto aptvarinėms Lietuvos pilims. Pilyje yra iki šių dienų išlikusių senovinių pilies fragmentų, o dabartinė pilis atstatyta pagal Antrosios aptvarinės pilies planą. Perkūno namai Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. II pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje. Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

Geografija  Referatai   (24,44 kB)

Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, Nemuno slėnyje, aukščiau Kauno hidroelektrinės užtvankos, 223,4 km nuo Nemuno žiočių. Marios ir jų pakrantės priklauso Kauno marių regioniniam parkui. Prie marių, netoli Rumšiškių, įkurtas Liaudies buities muziejus. Kauno marių apylinkės lankomos poilsiautojų – pakrantėse yra poilsiaviečių, veikia jachtklubas. Marių plotas – 63,5 km², ilgis – 80 km, bendras pakrančių ilgis – 200 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 24,6 m. Tvenkinyje sukaupta apie 460 mln. m³ vandens. Žemutinėje marių dalyje vanduo užliejęs visą Nemuno slėnį. Čia Kauno marios plačiausios ir giliausios. Krantai labai vingiuoti, ypač žemutinėje dalyje. Vidutinėje atkarpoje užlieta tik dalis slėnio; marių plotis 500-800 m, gylis 10-12 m. Aukštutinėje atkarpoje Nemunas teka savo vaga; plotis 200-300 m, gylis 4-5 m. Dešiniajame marių krante įrengta Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (vandens lygis 109,5 m aukščiau Kauno marių lygio). Vandens lygis vasarą svyruoja 1,5 m, prieš pavasario potvynį pažeminamas ~ 4 m. Kauno marios sulaiko pavasario ledonešį, saugo Kauno miestą nuo potvynių. Darsūniškį ir Birštoną, esančius prie Kauno marių, nuo užliejimo saugo pylimai, sausinimo kanalai, vandens perpumpavimo stotys. Per Kauno HE užtvanką eina Kauno – Marijampolės plentas.5 salos: dvi Dabintos (39,2 ir 2,1 ha), dvi Paukščių (4,6 ir 4,5 ha) ir sala ties Arlaviškėmis. Į Kauno marias įteka: iš dešinės – Verknė, Sobuva, Astraga, Lapainia, Strėva, Praviena, Karčiupis, Kruna; iš kairės – Šventupė, Žaisa. Kauno marios – vienas tinkamiausių vandens telkinių Lietuvoje mėgstantiems buriuoti bei plaukioti motorinėmis valtimis. Galima pasinaudoti Kauno „Žalgirio“ jachtų klubo paslaugomis, čia organizuojami pramoginiai plaukiojimai jachtomis, kateriais, mokoma buriuoti. Daugiausia tinkamų poilsiauti bei maudytis pakrančių yra žemutinėje marių dalyje – Pažaislio pusiasalyje, ties Jakštonimis, Grabučiškėmis, Girionimis. Pasistatyti palapinę ar susikurti laužą galima Duobkalnio, Laumėnų, Samylų, Rumšiškių poilsiavietėse. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje galima pajodinėti ar pavažnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Marios ir jų apylinkės mėgstamos žvejų ir medžiotojų, pamario miškuose galima pagrybauti ir pauogauti. Galima pakeliauti 3 km ilgio Pakalniškių ekologiniu taku. Parke švenčiamos Užgavėnės, Velykos, Atvelykis, Jurginės, Sekminės, Žemės diena, vyksta Pažaislio muzikos festivalis.

Geografija  Rašiniai   (5,21 kB)

Jūrų ir vandenynų dugną modeliuojančios egzogeninės jėgos Čia veikia dvi jėgų grupės: tai ¬– paviršiaus modeliavimas veikiant judančiam vandeniui ir gravitaciniai procesai, vykstantys priedugnyje. Jūrų vanduo kartais gali veikti kaip cheminis reagentas.tačiau taip jis veikia tik bazines uolienas : graniyus, bazaltus, gneisus.Nuosėdinėms uolienos jūrų vandens cheminis poveikis yra nedinelis, kadangi jos, būdamos teriginės kilmės, jau prieš tai būna paveiktos intensyvaus cheminio dūlėjimo. Labiau jūrų ir vandenynų dugno reljefą veikia judantis vanduo. Bangavimą sukelia vėjas ir povandeniniai Žemės drebejimai.Pasiekusios karanta bangospradeda aktyvuų kranto performavimą.Aktyviausia bangų veikla gylyje iki pusės bangos ilgio. Tai pagrindinis litoralinius veiksnius skatinantis veiksnys, o litoralinai veiksniai yra svarbūs žmonijai.Jie gana intensyviai keičia kranto pabūdį,komplikuodami ūkininkavimą pakrantėse: užnešdami smėliu uostų prieigas, pralauždami pakrančių pylimus.Šie procesai vyksta ne tik jūrų ir vandenynų pakrantėse bet ir mažiuosne vandens baseinuose : ežeruose,tvenkiniuose.Jų mechanizmas yra analogiškas jūriniams,mažesni tik pačių procesų mastai. Pagrindinis veiksnys, formuojantis jūrų sroves, yra vėjas.Jis veikia iki 150m gylio vandens sluoksnį.Taigi bangavimas dugno reljefą veikia tik palyginti nedideliuose baseinuose.Žemės plutos drebėjimai taip pat gali sukelti vandens masių judėjimą. T.y cunami, cunamiai dažniausiai per trumpą laiką performuoja pakrantę ir seklųjį šleifą. Svarbus jūrų dugną formuojantisveiksnys – jūrų srovės. Jos gali būti įvairios kilmės : • Dreifinės,kylančios dėl nuolat pučiančio vėjo trinties į vandens paviršių; • Temperatūrinės- dėl šaltesnio ir sunkesnio vandens leidimosi gilyn; • Sūdrio, kylančios dėl didesnio druskingumo vandens leidimosi gilynį gelmę • Gradientinės – dėl dugno reljefo nuolydžio. Jūrų srovės gali būti klasifikuojamos priklausomai nuo jų pastovumo,periodiškumo, tekėjomo pobudžio, temperatūros, vertikalios padėties vandens masėje. Pastarosios skirstomos į paviršines, tarpines, gilumines ir priedugnio. Priedugnio srovės intensyviausiai veikia jūrų ir vandenynų dugno reljefą. Negiliuose baseinuose jos gali nuplauti nuosėdinių uolienų sluoksnius, kita vertus, jūrų srorės transporuoja labai daug smulkiagrūdės medžiagos ir dumblo. Labai svarbus ir jūrų dugne vykstantys gravitaciniai procesai. Jūros vanduo labai praskiedžia iš kontinentų suneštas nuogulas stipriai sumažindamas dalelių sankabumą. Dar vienas dažnas labai aktyvus reiškinys, vykstantis kontinentiniuose šlaituose – suspensijos srautai. Juos sudaro vertikaliai judantys nešmenimis prisontinto vandens srautai.Dėl prisotinimo nešmenimis srautas pasunkėja, įgyja didelį greitį (iki keliolikos km per h).srauto plotis 0,5 km., o nukeliauja jie daugiau kaip 1000km tokie srautai dažniausiai formuojai ties didžiųjų upių žiotimis. Pasikeitus apkrovoms toks srautas ima judėti žemyn, išgrauždamas šlaite gausius ir gilius konjonus. Jūros vanduo ir gravitaciniai procesai dažniausiai perklosto baseinų dugną. Dėl to giliuose vandenynų duburiuose ir abisalinėse lygumose vyksta sedimentacija (nuosėdų kaupimasis). Nešmenys į vandenynus patenka įvairiais keliais ; • Upėmis suplukdoma 18mlrd.t • Jūrų srovėmis perklostoma medžiaga. • Iš žemyno ledkalniais nunešama medžiaga 0,7mlrd.t • Iš žemynų vėjo atnešamos dulkės ir smėlis • Vulkanų ypač jūrinių 2 mlrd.t • Jūrų organizmai mirštantys ir besikaupentys dugne 1mlrd.t • Kosminių dulkiu prietaka 0,0005 mlrd. T Iš viso kas metat į pasaulinį vandenyną patenka iki 22 mlrd .t nešmenų.tai reiškia kad kas met sausumos paviršiuje nuardomas apie 0,05mm storio sluoksnis. Dar viena svarbi ir dažnai vandenynų dugne pasitaikanti forma – bangų aplyginti ugnikalniai (hajotai).tai kažkada buvę veiklūs vulkanai,siekę vandenyno paviršių.dėl banginių ir erozinių procesų jų kūgiai buvo sunaikinti paviršiaus beveik visiškai išlygintas. Jų pagrindai dėl skliautų svorio vėliau įsmuko, be to, ir izostatiniai judesiai bei Pasaulio vandenyno lygio svyravimai įtakojo tokių ugnikalnių grimzdimą.Manoma kad intensyviausiai hajotai formavosi mezojuje. Pagal A.Česnulevičiaus „Geoorfologija“

Geografija  Rašiniai   (6,01 kB)

Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.

Geografija  Referatai   (14,93 kB)