Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 252 rezultatai

Lietuvos švietimo sistema, jos struktūra, pagrindinės švietimo reformos kryptys. Švietimo problemos (ugdymo proceso organizavimas ir valdymas, tautinio tapatumo ugdymas, mokinio ugdymas laisvei, demokratijai). Profiliuotas mokymas, jo ypatumai. Švietimo vadyba. Suaugusių žmonių mokymas ir švietimas
Pedagogika  Konspektai   (64 psl., 231,23 kB)
ĮVADAS Mielės yra vienas iš seniausiai žmogaus vartojamų mikroorganizmų. Pramoniniu požiūriu mielės svarbios tuo, kad sugeba skaidyti angliavandenius, susidarant etilo alkoholiui ir anglies dioksidui. Ši jų savybė taikoma duonos, vyno, alaus, raugintų pieno produktų, kulinarijos gamyboje. Šiuo metu žinoma daugiau nei 1000 mielių rūšių, bet praktikoje vartojama daug mažiau. Gamtoje mielės aptinkamos vandenyje, ore, dirvoje, randamos ant vaisių, uogų, daržovių ir kt. augalinės žaliavos, o taip pat naminiuose rauguose, ant maisto gamybos įrenginių. Mielės, patekusios iš aplinkos į tinkamą terpę, gali sukelti spontanišką fermentaciją. Kadangi mielės gerai auga žemoje temperatūroje ir rūgščioje terpėje, joms būdingas metabolitinis aktyvumas, atsparumas fiziniams ir cheminiams veiksniams, šie mikroorganizmai taip pat gali būti potencialūs maisto produktų gadintojai. Darbo tikslas: Išanalizuoti mielių rūšis ir reikšmę maisto įmonėse. Darbo uždaviniai: 1. Aptarti mielių rūšis, 2. Išsiaiškinti mielių reikšme maisto įmonėse. TURINYS TURINYS................................................................................................................................................2 ĮVADAS...................................................................................................................................................3 1. MIELĖS...............................................................................................................................................4 1.1 Mielių forma ir sandara.......................................................................................................4 1.2. Mielių dauginimasis.............................................................................................................4 2. PLAČIAUSIAI ŽINOMOS MIELIŲ RŪŠYS.................................................................................5 2.1. Alaus mieliagrybis (Saccharomyces cerevisiae)..............................................................5-7 2.2 Kepimo mielės....................................................................................................................7-8 3. MIELIŲ REIKŠMĖ MAISTO PRAMONĖJE................................................................................9 3.1 Alaus mieliagrybio reikšmė..................................................................................................9 3.2 Kepimo mielių reikšmė...................................................................................................9-10 IŠVADOS...............................................................................................................................................11 LITERATŪROS SĄRAŠAS................................................................................................................12 PRIEDAI..........................................................................................................................................13-14
Kita  Referatai   (14 psl., 305,65 kB)
Vilniaus duonos rinkodaros analizė: rėmimas,paskirstymas, kainodara, produkcija.
Rinkodara  Analizės   (12 psl., 97,63 kB)
Didžiąją Prancūzijos revoliuciją galime apibūdinti kaip politinės ir socialinės santvarkos kokybinio virsmo etapą, kuris apima laikotarpį nuo 1789 iki 1794 metų. Šis laikotrapis Prancūzijoje pasižymėjo perėjimu nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat ir nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės - parlamentinės santvarkos. Prancūzijos revoliucija sukrėtė ir Europą, įtraukdama į ilgiausiai užsitęsusią krizę, o jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą XVIII amžiaus pabaigą.
Istorija  Referatai   (10 psl., 25,61 kB)
Makroekonomikos namų darbas (referatas)"Kainų rodikliai ir infliacija"
Vadyba  Referatai   (13 psl., 104,17 kB)
Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai
Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)
Etiketas,jo pagrindai, geros manieros, kaip reikia bendrauti ir ka reikia zinoti isvykstant i uzsieni.
Kita  Referatai   (17 psl., 41,36 kB)
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
Filosofas Algis Mickūnas teigia: „Senovės lietuviai apskritai buvo kitokie – linksmi, laimingi, bet ir mąslūs, gilūs, filosofiški… Iš liaudies dainų matyti, kokie mes esame.“ Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir argumentuokite savo požiūrį.
Žmogus – tai sutvėrimas, kuris visada būna kažkuo užsiėmęs. Dažniausiai tai būna kažkokia privaloma veikla: profesinis darbas, namų ruoša, mokymasis. Tačiau visada atsiranda laiko, kai žmogus gali atsikvėpti nuo savo privalomos veiklos ir pasinerti į mėgstamą veiklą. Tas laikas vadinamas laisvalaikiu. Laisvalaikio praleidimo būdai gali būti dviejų rūšių: aktyvus laisvalaikis - siekiant kaip nors panaudoti savo energiją. Tai aktyvios atostogos, kelionės, aktyvūs žaidimai toki kaip orientavimasis, krepšinis, futbolas, tenisas, tinklinis, bei sportas savo malonumui. Pasyvus laisvalaikis - vengiant aktyvios veiklos. Tai gali būti knygų, laikraščių skaitymas, muzikos klausymas, kompiuterinių žaidimų žaidimas. Pasyvus laisvalaikis yra geras atsipalaidavimo būdas nuo aktyvios veiklos. Vienas iš laisvalaikio praleidimo būdas yra filmų žiūrėjimas.
Mieles
2011-04-06
Mieles Mieliu sistematika,svarbios mieliu gentys, forma ir sandara, dauginimasis,mieliu naudojimas buityje,mieline tesla
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 28,84 kB)
Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)
UAB "Platinum"
2011-03-19
ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ
Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)
Mikro - makro ekonomikos kursinis darbas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (29 psl., 49,07 kB)
Stalo irankiai ir ju serviravimas
Vaikai ir jaunuoliai yra kūrybingos asmenybės, nusiteikusios kurti savo žmogiškąjį projektą. Bendrojo lavinimo moklykla yra įsipareigojusi ugdyti visavertę asmenybę, sveiką žmogų, pajėgų ateityje kūrybiškai dirbti.Mokykla galėtų padėti individui įsisąmoninti gyvenimo stiliaus įtaką sveikatai. Ji turėtų ugdyti pozityvų požiūrį į savo kūno kultūrą, stiprinti fizines galias.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (8 psl., 23,09 kB)
Bakalauro darbas
2011-03-10
prekes zenklas
Administravimas  Diplominiai darbai   (27 psl., 49,92 kB)
Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.
Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)
A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.
Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)
Baltų gentys savo kultūrą ir religiją ilgus šimtmečius kūrė bendrai. Tik nuo I tūkst. pr. Kr. baltų gentys palaipsniui išsiskyrė į lietuvius, latvius, prūsus ir kt. IV-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakariniai baltai (prūsai, jotvingiai, galindai). VI-VIII a. po Kr. – rytiniai baltai (lietuviai, latviai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai). J. Duglošas kildino lietuvius iš romenų, todėl pagal jį lietuvių dievai lyginami su romenu dievais. Lietuvių mitologiją nagrinėjo J. Britkūnas, M. Daukša, S. Stanevičius, L. A. Jucevičius, D. Poška, S. Daukantas, M. Pretorijus(XIX) J. Lelevelis, J. Jaroševičius. Lietuviai turėjo religija artimą indu, graikų, romėnų, mitologijai.
Istorija  Referatai   (16 psl., 218,34 kB)
„Krikščionys yra žmonės, Krikštu tapę Kristaus kūno nariais; suburti į Dievo tautą ir dėl to būdami tam tikra prasme Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, jie yra pašaukti - kiekvienas pagal savo padėtį - į pasiuntinybę, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“ Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.
Politologija  Referatai   (12 psl., 21,9 kB)
Kritikų smekiamas, bet milijonų skaitytojų garbinamas, geriausiai nūnai pasaulyje perkamų knygų rašytojas P.C. tikina, jog šis jo romanas „ minučių“ geriau nei kitos jo knygos atskleidžia žmogaus ir likimo ryšį.. Romanas „ Vienuolika minučių“ iš kitų jo romanų išsiskiria sandara: tai lyg ir įprastas siužetas, susijęs su pagrindinės veikėjos, Marijos apmąstymais ir jos „darbu Šveicarijoje, kuris gretinamas su jos dienoraščiu. Ir prasideda ir baigiasi romanas kiek neįprastai, gerai žinomu pasakos elementu: „ Vieną kartą gyveno...“
Lietuvių kalba  Analizės   (8 psl., 23,65 kB)
Mityba ir nutukimas
2011-01-02
Nutukimas - organizmo būsena, arba liga, kai žmogaus kūne yra pernelyg didelis riebalinio audinio kiekis, imantis trukdyti normaliam organizmo funkcionavimui. Didelis nutukimas gali sukelti ar sukelia pavojų sveikatai ar gyvybei. Tik 1-2 proc. žmonių nutunka dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, visi kiti dėl netinkamos mitybos ,mažo fizinio aktyvumo, dažniausiai dėl persivalgymo.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (13 psl., 26,62 kB)
Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Kas yra prekė? Literatūroje pateikiami tokie prekės apibrėžimai: „Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu; Prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui; Prekė yra produktas skirtas mainams. Marketinge apibrėžiant prekę, akcentuojamas vartotojų poreikių patenkinimas, todėl išsamiausią prekės apibrėžimą marketinge pateikia Ph. Kotleris: Prekė yra visa tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius, ir tai, kas siūloma rinkai, siekiant pritraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas.“ [3,p.21].
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 74,46 kB)
Darbo problema ir aktualumas. Jau nuo amžių pradžios kalbama apie religiją, jos dogmas, dvasininkų ir pasauliečių skirtumus, panašumus, privalumus. Sociologų atlikti tyrimai patvirtina religijos psichologijos teorijas apie tikėjimo įtaką vertybių formavimuisi, elgesiui, tam tikrų sprendimų priėmimui, pagalbą sprendžiant kasdienines dilemas, dvasiniam gijimui . Visgi susiformavę stereotipai ir toliau veikia visuomenę: ne kiekvienoje parapijoje priimtina, kad mišių metu šlovinimas vyktų akomponuojant gitaroms ar mušant būgnelius, ne visi žmonės pasitiki kunigais, tad galiausiai, arba nutolsta nuo tikėjimo, arba pasirenka kitą religiją, tuo tarpu susiskaldžiusios krikščionybės atstovai nepripažįsta vieni kitų, o ir ne visi piliečiai patenkinti tuo, kad mokykloje dėstoma tikyba, mokiniai nedrįsta garsiai kalbėti apie Dievą, nes dažnas būna tiesiog nesuprastas, laikomas keistuoliu, tačiau mažai kas apie tai susimąsto. Tačiau po tokių renginių kaip Tarptautinės ekumeninės Taizé bendruomenės susitikimas Vilniuje (2009 m. gegužės 1-3 d.), Lietuvos Jaunimo Dienos Panevėžyje (2010 birželio 24-27d.), iškilo klausimas, kaip lietuviai išreiškia savo tikėjimą, kaip dažnai jie vyksta į piligrimines keliones, ką jos jiems reiškia, ar piligriminė kelionė gali keisti žmogaus vertybes, tapatumą?
Sociologija  Kursiniai darbai   (26 psl., 784,23 kB)
Vegetarizmas
2010-11-21
Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis) - mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus ir mylintis žmones, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja visos didžiosios religijos. 19 a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofo Plutarcho idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams. Rašytojas L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui, laikė netenkančiu dvasinių vertybių - meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų.
Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.
Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)
Apklausa. Fizinis tyrimas. Socialinės būklės vertinimas. Nortono skalė pragulų prognozavimui. Barthel indeksas. Mažasis protinės būklės vertinimas. Mitybos greitojo tyrimo anketa. Senų žmonių gydymosi vaistais įvertinimas.
Medicina  Analizės   (11 psl., 32,55 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Sunkais ekonominiais laikais, kiekvienam žmogui nelengva rasti vietą visuomenėje ir darbo rinkoje. Tačiau pagalvokime apie asmenis, kurie kelis ar net kelioliką metų yra praleidę visiškai atskirti nuo visuomenės. Per tokį ilgą laikotarpį pasikeičia viskas : žmonės, aplinka, technologijos, visuomenė. Todėl nuteistųjų integracija į visuomenę krizės sąlygomis yra labai aktuali tema.
Sociologija  Tyrimai   (16 psl., 27,91 kB)
Žmogus ir akmuo
2010-11-04
Šio referato tema – žmogus ir akmuo. Referatą sudaro trys dalys: Akmens simbolio vertė pasaulio kultūrų istorijoje, Akmuo lietuvių tautosakoje ir Žmogus ir akmuo šiandieniniame pasaulyje. Pirmoje dalyje yra trumpai apžvelgiama seniausia žmonijos epocha – Paleolitas, kur pagrindiniai žmonių darbo įrankiai buvo daromi iš akmens, akmuo siejamas su pirmosiomis žmonijos meno užuomazgomis. Taip pat yra nurodamos šalys, kur akmens kultas buvo populiarus, trumpai apžvelgiami mitai, susiję su akmens garbinimu. Kaip akmuo vaizduojamas lietuvių tautosakoje, yra pasakojama antroje dalyje, taip pat išvardinami didžiausi Lietuvos akmenys.
Istorija  Referatai   (11 psl., 16,19 kB)
2005 metais įmonių grupė „Šiaurės vilkas" įsigijo bankrutavusio Rokiškio rajono „Obelių aliejaus" turtą ir kartu su Lietuvos žemės ūkio bendrovėmis - žaliavų tiekėjais - įsteigė kooperatinę bendrovę „SV Obeliai". „Šiaurės vilkas" į kooperatinę bendrovę „SV Obeliai", kuri šiuo metu yra vienintelė rapsų perdirbimo ir aliejaus gamybos įmonė šalyje, investavo 18 mln. Lt, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų - dar 3,5 mln. Lt ir 2009 metais atgaivino tikro lietuviško rapsų aliejaus gamybą Lietuvoje.
Administravimas  Ataskaitos   (14 psl., 5,99 MB)
Šiandien lietuviai nebežino kas yra lietuviška garinė pirtis. Nebežino ir žinoti nenori, kad pirtis šešis tūkstančius metų lietuviui buvo sveikatos, atgaivos, jėgų šaltinis, puikiausia gydykla, netgi galima sakyti namų sanatorija. Kažkada pirtis buvo kone vienintelė prieinama prausimosi ir gydymosi vieta. Dabar ji tarnauja intensyviam poilsiui, prasmingam bendravimui, moko sveiko gyvenimo būdo, ir net suteikia paguodą sunkiomis gyvenimo minutėmis.
Etika  Referatai   (22 psl., 35,34 kB)
1953 metais pravėrė duris Duonos kombinatas. Veikusiose kepyklėlėse buvo nesudėtingi įrengimai, mašinos pavaduodavo tik dalį rankų darbo, todėl per parą spėdavo iškepti apie 3 tonas duonos. Simnas, Daugai tuomet duoną kepėsi atskirai savo kepyklose. Netoli Duonos kombinato buvo įrengtas ir vaisvandenių cechas, kuris aprūpino Alytaus miesto ir kaimų gyventojus. Nuo 1953 metų spalio iki 1954 metų rugsėjo kepyklos vedėju dirbo V.Senkus, kuris vėliau 13 metų vadovavo Alytaus miesto vartotojų kooperatyvui, vėliau Duonos kombinatui vadovavo A.Remeikis, J.Lazauskas, nuo 1973 m. liepos 2 d. A.Pugačiauskienė. Dabar įmonei vadovauja direktorius R.Adomavičius. UAB "Alytaus duona" turi senas tradicijas - kepa duoną dideliais kepalais ant ajerų lapų, plikytą, dėl ko ji nesensta. Duonos tešla ruošiama natūraliais raugais. Kad duona būtų aromatingesnė, į ją dedama natūralaus salyklo, kmynų, sėmenų, sėlenų, kalendros, todėl duona skani ir kvapni.
Vadyba  Referatai   (16 psl., 113,6 kB)
Darbo aktualumas. Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu. Šios keturios sprendimų ir veiksmų grupės sudaro marketingo kompleksą.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (33 psl., 168,93 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Gyvenimas tremtyje
2010-06-03
Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė,…Niekam, išskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai nerūpėjo. Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo: - Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau! - Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo. Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių. Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.
Istorija  Straipsniai   (4,65 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Jame stengsiuos atskleisti visus pagrindinius aspektus,siejamus su jo asmenybe.Bus kreipiamas dėmesys į jo poelgius,pasakymus,veiksmus,kurie atskleidžia žmogiškąjį būdą.Vėliau bus aptartas Napoleono nesėkmių laikotarpis,bei akcentuoti jo santykiai su moterim.Taip pat atkreipiau dėmesį į Dydžiojo karvedžio,žmogaus saulėlydį,-mirtį.Aprašiau kai kurias populiariausias hipotezes,skirtas atskleisti jo mirties paslaptį. Napoleono istoriografija yra iš tikrųjų plati.Jis padarė didelę įtaką ne tik savo amžininkams,bet ir ateities dailininkams,muzikantams,poetams,rašytojams,davė pagrindą romantizmui,Europos kultūroje sužydėjusiam atėjusiais dešimtmečiais. Mano naudota literatūra yra labai menka,palyginus su 200 tūkstačiais veikalų įvairiom kalbom,skirtų Napoleonui kaip žmogui,karvedžiui,meilužiui,valdovui... Aš norėčiau paminėti tokius autorius,kaip: J.V. Tarlė, A.Z. Manfred, F.Masson, A.Lewi, Stendal.Būtų gana sunku remtis tik viena knyga,kadangi visi šie autoriai pateikia skirtingą vertinimą bei požiūrį į Napoleoną.Sunkiausia yra atrinkti žmogiškąsias Bonaparto savybęs iš J.Tarlė “Napoleonas” knygos.Ši knyga labiau skirta Napoleonui kaip karo vadui aprašyti.Bet perskaičius kitas knygas,galima susidaryt nuomonę,jog Tarlė veikalas yra objektyviausias.Kalbant apie kritinį vertinimą,reikėtų paminėti ir A.Lewi,kurio knyga skirta Napoleono asmens charakteristikai.Jo kūrinį galima būtų pavadinti vieną iš subjektyviausių.Visoje knygoje įmanoma surasti tik vieną neigiamą Napoleono bruožą- perdėta geradarystė ir didžiadvasiškumas.F.Massono knygą apie Mariją Valevską puikiai atskleidžia Napoleono asmenybę meilėje.Perskaičius A.Z. Manfredo knygą “Napoleonas Bonapartas” galima susidaryti neigiamą nuomonę apie Napoleono asmenybę.Knygoje bandoma kuo plačiau aprašyti Bonaparto neigiamą veiklą,o gerąsias savybęs ir poelgius bandoma išvengti,nuslėpti lyg jų ir nebūtų.Be to,iš mano skaitytų knygų,Manfred vienintelis įrodinėja Napoleoną ęsanti aršiausią revoliucionerių.Tam priešingybė yra Stendal,teigęs,kad norint pažinti tikrąjį Napoleoną,jokių būdų negalima įsivaizduoti jį “Robespjeru ant arklio”. Taip pat padėjo kai kurios informacijos apie Napoleoną,patalpintos užsienietiškose interneto svetainėse.Deja,lietuviškose svaitainėse pasirinkimo beveik nėra,išskyrus porą trumpų straipsnių.Šia literatūra aš taip pat žadu naudotis. I. Napoleono Bonaparto jaunystė “Aš gimiau,kai 30.000 prancūzų,sulėkę į mano tėvynės krantus,užpylė laisvės sostą krauju...Mirusiųjų šauksmas,nuskriaustųjų dejonės ir skundai, nusivylimo ašaros apsuko mano lopšį...Aš gimiau,kai mirė mano Tėvynė!...” Napoleonas Bonapartas gimė rugpjūčio 15 d. 1769 metais Ajačo mieste,kuris yra Korsikos saloje.Tai buvo advokato praktika besiverčiančio bajoro- Karlo Bonaparte ir jo žmonos Leticijos antras sunus.Šeima buvo neturtinga ir daugiavaikė.Karlas Bonaparte siekė duoti savo sunums išsilavinimą,taigi,neatsižvelgiant į skurdų šeimos biudžetą,nuvežė du vyresniuosius sunus –Žozefą ir Napoleoną 1778 metų gruodį į Prancūziją.Čia jis sugebėjo juos įtaisyt į valstybės finansuojamą koledžą.Taip jau nuo devinerių berniukas buvo atskirtas nuo šeimos ir įžengė į savarankišką gyvenimą. Po trumpalaikio buvimo Oteno koledže Napoeonas buvo priimtas į karo mokyklą Brieno mieste.Čia jis gaudavo stipendiją.„Brieno karo mokykloje Napoleonas buvo niūrus,užsidaręs berniukas: staiga supykdavo,ilgai neatsileisdavo,nė su kuo nedraugaudavo,nejautė niekam pagarbos,palankumo,simpatijos,kad ir mažo ūgio jaunutis,buvo labai savimi pasitikintis .“ Briene jis išbuvo 5 metus. Bonapartas aptiko bei atskleidė išskirtinius gabumus matematikai,kurios srityje jis visada pirmaudavo.Jis parodė puikius pasiekimus istorijoje,geografijoje ir kitose disciplinuose.Tik kalbom jis neturėjo apskritai jokių gabumų: ir vokiečių,ir lotynų jam sekėsi labai sunkiai.Kartais jis labai nervuodavo savo dėstytojus atkakliu nenoru mokytis kalbos.Visi bandymai priversti jį mokytis atmintinai lotyniškus eilėraščius baigdavosi fiasko .Dar sėdėdamas Brieno karo mokyklos suole Bonapartas įsijautė į parncūzų literatūrą ir vėliau per visą savo gyvenimą stebindavo pašnekovus giliom literatūtinėm žiniom .Grožinė literatūra visada likdavo jo ypatingo susidomėjimo dalyku: jis ne tik puikiai nusimanė apie ją,bet ir pats gerai rašė.Bonapartas kūrė lengvai ir greitai. Jis vienodai lengvai rašė ir prozą,ir eilėraščius,ir publicistiką.Eilėraščių kūrimas sekėsi jam gana gerai,bet Napoleonas neturėjo jokio noro užsiimti menine veikla.Jis buvo autoriumi tokių kurinių,kaip: „Laiškas Mateo Butafuoko“- puikus kaltinamasis aktas prieš Korsikos deputatą Nacionalinėj asamblėjoj,romanas „Glison ir Emeli“,dvi nedidelės novelės- „Grafas Esekė“, „Pranašo kaukė“.Be to jis parašė Korsikos istoriją ir nusiuntė ją į Marselį abatui Reinaliui.Žymus istorikas pagyrė jauno karininko rašinį ir pasiūlė jam atspausdint šią knygą,pridurdamas,jog ji išsilaikys amžiams . Patirtis prozoje liko tik Bonaparto jaunystės nuodemėlės: ateity jis prie jų negrįžta ir retai tebeprisimena apie jas. Napoleonas Bonapartas nuo pat vaikystės metų ir iki savo dienų pabaigos turėjo beveik absolučią atmintį.Be jokų ypatingų pastangų jis įsimindavo ir matematikos taisykles,ir sausas juridines formules,ir ilgas eilėraščių eiles iš Kornelijaus,Rasinio ar Volterio.Vėliau,kariuomenėje,jis neklystamai vardindavo vardus karių,kuriuos pažinojo asmeniškai,nurodydavo metus ir mėnesį bendro tarnavimo ir neretai net rikiuotę,kuriai priklausė jo buvęs bendratarnautojas . Tas retas gabumas, tikslios atminties talentas ir orientacijos vikrumas palengindavo jam įsisavinti kursą.Bet jo skurdas,besivaržymas aukštuomenėje,provincialus sukaustymas kaipo sulygindavo,subalansuodavo jo talentus.Iš tikrųjų,Bonaparto talentas ne visur pasireikšdavo.Jis mėgdavo žaisti šachmatais,bet kaip bebūtų keista ir netikėta,žmogus,turintys puikių matematinių gebėjimų niekaip negalėdavo perprasti shachmatų meno. Dar būdamas visai jaunas karininkas jis privalėjo mokėt šokti.(Savotiškai suprantama) Napoleonas privalėjo mokėt tvirtai vesti su savim damą veidrodiniu parketu,kadangi tai buvo taip pat svarbu,kaip ir vadovavimas rikiuotei.Leitenantui Bonaparte,kaip ir vėliau generalui Bonaparte,šokiai niekaip nepavykdavo.Jis negalėdavo įsijausti bei pagauti muzikos ritmą,buvo neapsukrus bei juokingai nerangiai trypčiodavo partnerių kojas.Napoleonas daug ir sunkiai treniravosi; vėliau,kai atsirado pinigų,negi imdavo papildomas šokio pamokas,kantriai vykdydavo visus pratimus,bet tik reikėdavo jam vakarą atsistoti su dama į porą,kaip viskas prasidėdavo iš pradžių.Prabėgus kiek laikui jis visiškai atsisakė šokių,tuo pačiu vis toliau besitolindamas nuo savo bendraamžių ir pažįstamų. Nuo 1784 metų iki 1785 Napoleonas mokėsi Paryžiaus karo mokykloje,kuri buvo Marso lauke.Tai buvo viena iš geraiusių mokyklų šalyje,kurioje dėstė didelę patirtį turintys dėstytojai.Napoleonas atskleisdavo potraukį mokslams ir tuo pelnydavo pagiriamuosius žodžius iš dėstytojų. 1785 m jis puikiai išlaikė egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį buvo paskirstytas į pulką,esantį Valonėje,netoli Liono.Nei Brieno,nei Paryžiaus karo mokyklose,netgi pulke jam nepavykdavo vadovauti.Jis visada likdavo nuošaly.Bet kažkuria prasme,draugus jam pakeisdavo knygos. Kai 1786 m Napoleonas atvažiavo į Korsiką,jo skrynia buvo pripildyta ne drabužiais,o Plutarcho,Platono,Cicerono,Reinalio darbais . Bonapartas siekė aprėpti visas to laikmečio žinias,kad galėtų geriau įsitraukt į amžiaus problemas. Reiktų atkreipti dėmesį į tai,jog į savo specialybę Napoleonas žiūrėjo labai rimtai.Jis vesdavo užrašus,kuriuose rašydavo viską apie artileriją ir jos istoriją.Bonapartas buvo puikus istorijos žinovas- I Konsulo pasirodymai ir jo diskusijos beveik visada rėmėsi istoriniais faktais,bei vardais. Bonapartas ištarnavo Valase 10 mėnesių o paskui trumpam grįžo į Tėvynę.1786 m jis vėl peržengė gimtųjų namų slenkstį.Napoleono motinai tai buvo didelis džiaugsmas.Su ja Bonapartas palaikydavo ypatingai šiltus bei draugiškus santykius.Kartais jis teiraudavosi jos nuomonės kai kuriais klausimais . Kadangi tėvas mirė gana jaunas,tad Bonapartui teko pasirupinti likusia šeima.Nors jo paties gyvenimo būdas buvo prastas.Jo maistas susidėdavo itin skurdžiai: stiklinė pieno,gabalas duonos,keletas siu ir tai viskas.Šis nebendraujantis karininkas vengdavo savo bendraamžių ne tik todėl,kad jo panešioto munduro kišenėse švilpaudavo vėjai.Jis jausdavosi labai nutolęs nuo jų visų; jų linksmoje kompanijoje jis vis gi jautėsi vienišas.“Visada vienišas tarp žmonių aš galiu grįžti prie savo svajonių tik pasilikęs vienumoje.“- šios eilutės parašytos,kai jų autoriui vos sukako 17 metų. „Gyvenimas man našta todėl,kad niekas man neteikia malonumo ir viskas mane slegia.Ji man našta todėl,kad žmonės,su kuriais aš gyvenu ir su kuriais turėsiu gyventi visada,mintimis yra tolimi man kaip mėnulio šviesa nuo saulės šviesos .“ Kai Bonapartui sukako 20 metų pas jį jau susiformavo atitinkamų pažiūrų sistema.Didelį poveikį jam padarė skaitoma literatūra,filosofiją.Gimęs Prancūzų užkariautoje Korsikoje Napoleonas pasidarė priešiškas savo užkariautojams.Jo parašas– Napoleono di Bonaparte- su pabrėžta korsikietiška transkripcija buvo savotiška patriotiškų jausmų demonstracija. Korsikietiškų patriotų vadas Paolis kažkuria prasme buvo jam idealu,savotišku tautos tėvu.Bet jų draugystė truko neilgai. Kalbant apie reikšmingą Prancūzijai bei Napoleonui įvykį – Revoliuciją,reiktų pabrėžti,jog Napoleono pažiūros į Revoliuciją istorikų traktuojamas skirtingai.Vieni nusiteikę sakyti,jog Bonapartas buvo laisvų idėjų pasekėjas,tautos mylėtojas,aršiausias Revoliucijos šalininkas . Kiti istorikai mano priešingai: ”Bet visai ne tas buvo su jakobinais.Juos Napoleonas iš tikrųjų nekentė bei persiekiojo.Juk pats jis niekada nebuvo revoliucienieriu,o jo laikinas artumas su Robespjero broliu buvo tik karjeristo taktika.“ Revoliucija tiesiog atverdavo daug durų tolimesnei Napoleono Bonaparto karjerai . II. Napoleono valdymo pradžios charakteristikos bruožai Pirmieji Napoleono tvirti žingsniai prasidėjo nuo Tulono,o paskui ir Italijos kampanijos.Tai buvo pirmais karas,kuris yra apgaubtas istorijoje ypatinga areole.Pirmą kartą jo vardas skambėjo visoje Europoje (1796) ir nuo to laiko jau neužgęsdavo pasaulio istorijoje: „Toli žengia,jau laikas pašalinti šį šaunuolį.“-šie žodžiai buvo pasakyti Suvorovo,kai karas Italijoje jau buvo įsižiebęs.Suvorovas vienas iš pirmųjų nurodė į artėjantį juodą debesį,kuriam taip ilgai lemta buvo skraidyti virš Europos ir svaidyti į ją griaustiniais. Šiam laikotarpiui būdingiausias Napoleono bruožas buvo - kautis be jokio gailesčio.“Manyje gyvena du skirtingi žmonės: proto žmogus ir širdies žmogus.Nemanykit,kad aš neturiu jautrios širdies,kaip kiti.Aš net gana geras žmogus.Tačiau nuo ankstyvos jaunystės stengiausi priversti šią stygą tylėti,ir ji dabar nė nevirptelėja“,-šitaip retą atvirumą valandėlę jis prisipažino Lui Redererui.Bonapartas buvo ypatingas generolas,mokantis sukurti,padidinti ir išlaikyti savo žavesį ir valdžią kario dvasioje.Sentementalios pasakos apie Napoleono „meilę“ savo kariams,kuriuos jis vadindavo „patrankų mėsa“ būdamas pykčio priepuolyje,iš tikrųjų nieko nereikšdavo.Tačiau,aklai tikėdami generolu ir jam paklusdami,kareiviai vis dėlto vadindavo jį familiariais,švelniais,maloniniais vardais.Grėsmingasis Cezaris,prieš kurį drebėjo Europa ir keliaklupsčiavo valdovai,jiems jis buvo tik kareivis; kalbiedamiesi tarpusavy jie vadindavo Napoleoną „mažuoju kapralu“,“eržiliuku“ (le ptit tondu) .Jokios meilės iš Bonaparto pusės nebuvo,bet buvo rūpestingumas.Bonapartas mokėjo tam suteikti tokį atspalvį,jog kariai tai vadindavo ypatingu generolo dėmesu jų asmenybei.O iš tikrųjų Napoleonas siekė turėti savo rankose paklusnią bei karingą medžiagą. Čia,beje,reiktų pasakyti keletą žodžių apie Napoleonui būdingą savybę,kuri labai dažnai ir daugelį yra suklaidinusi.Be abejonės,ši išdidi,niūri,ūmi,beveik viską pasaulyje niekinanti asmenybė buvo linkusi pašėlusiai iširsti.Nors apskritai Napoelonas puikiai valdydavosi.Netgi žymiajam tragikui Talmai,iš kurio daug ko išmoko ir kuriam buvo palankus,yra davęs kai kurių nurodymų .Aš būnu tai lapė,tai liūtas.Visa valdymo paslaptis yra tame,jog reikia žinoti kuo ir kokiu momentu tapti.“-sakydavo Napoleonas. Palaipsniui atsiskleisdavo ir diplomatiniai Bonaparto gabumai: gebėjimas laikinai eiti į kompromisus,sudaryti paliaubas,kantriai laukti.Tik vieną kartą jis pasidavė pykčio priepoliams,kurie ateityje,kai jis jautėsi visos Europos valdovu vis pasireikšdavo dažniau.Savo įpročius,tokius kaip skaitymas,Buonaparte niekada nepalikdavo užmaršty.Dar kariaudamas Italijoje,Egipte,Sirijoje Napoleonas visada rasdavo minutę skaitymui.Jo ypatingo susidomėjimo dar Italijos kampanijos metu sulaukė Volneo knyga apie Egiptą.Napoleoną visada traukdavo Rytai ir jo vaizduotė buvo daugiau užimta Aleksandru Makiedoniečiu nei Cezariu ar Karoliu Dydžiuoju.Po kažkiek laiko,vis dar slenkant po Egiptą,Napoleonas pusiau juokais pusiau rimtai papasakojo savo keleiviams,kad gailisi,jog gimė per vėlai ir jau negali užkariauti Egipto bei pasivadinti dievu ar dievo sunumi taip,kaip tai padarė Makiedonietis. Žymus Napoleono posakis,skirtas padrąsinti kareivius prieš karą žinomas iki šiol: „Kariai! Keturiasdešimt amžių žiuri į jus dabar nuo šių piramidžių viršaus!“ Reiktų pastebėti,jog egiptologijos moksle Bonaparto žygis suvaidino didžiulę vaidmenį.Su juo atvažiavo daugelis mokslininkų,kurie iš naujo atrado šią senąją civilizaciją.Nors Napoleonas ir nejautė jokio palankumo mokslininkams,bet jis suprato tų atradimų bei tyrimų naudą politinei,karinei bei ekonominei raidai.Apart to,žygis į Egiptą turėjo neigiamos įtakos Bonaparto „idėjų evoliucijai“ . Bonapartas visada elgdavosi nenuspėjamai ir beveik niekas negalėdavo atspėti: ar toks elgesys tik vaidinimas,ar rimtas?Generolas Bonapartas iš tikrųjų buvo dydžiu aktoriu.Nors oratoriškų gabumų jis visiškai neturėjo.Ypatingi aktoriški gebėjimai buvo parodyti 1805 m Austerlico mūšio laiku,kai Aleksandro patikėtinis atvyko pas Napoleoną į štabą.Bonapartas gi dėjosi sutrikęs ir susikrimtęs,nepasitikintys savimi.Šis apgaulinga scena buvo apgalvota ir suvaidinta vien strateginiams tikslams pasiekti.Šie teatrališki sugebėjimai kažkuria prasme padėjo Napoleonui ateiti bei įsitvirtinti valdžioje.Napoleono atėjimas į valdžią,Briumerio 18-oji ir Direktorijos nuvertimas tapo radikaliu pasikeitimu ne tik Bonaparto asmenybei,bet ir visai Prancūzijai.Žmonės svajojo apie diktatorių,apie prekybos atkūrėją,apie žmogų,kuris garantuotų pramonės pletotę,taiką ir tvirtą vidaus „tvarką“.Diktatorius galėjo būti bet kas,tik ne Burbonai.Iš to,kaip generolą Bonapartą sutiko Prancūzija,aiškiai matyti,kad jis buvo laikomas „gelbėtoju“.Paryžius džiugiai sveikino karvedį,Egipto užkariautoją,bejų mameliukų ir Turkijos kariomenės nugalėtoją.Napoleonas panaikino Direktoriją ir pasivadino Imperatoriumi.Taigi,trisdešimtmetis generolas,iki šiol nieko daugiau neveikęs,tik kariavęs-Italijos ir Egipto užkariautojas,-vienu smūgiu sunaikino teisėtą respublikos vyriausybę ir briumerio 19 vakare pasijuto esąs valdovas vienos iš didžiausių Europos valstybių.Gete teisingai pasakė apie Napoleoną: „Jam valdžia buvo tas pats kas muzikos instrumentas žymiam muzikantui.“Valdymo metais pasireiškė dar vienas Napoleono bruožas- negailestingumas nusikaltėliams.Jam bet koks nusikaltimas visada būdavo tik nusikaltimas,švelninančių aplinkybių jis nepripažindavo ir nenorėjo pripažinti.Jeigu galima taip sakyti,Bonapartas iš principo neigė gerumą,laikydamas šią savybę nepriimtina,tiesiog žalinga .Po triukšmingo atėjimo į valdžią Napoleonas siekė daug daugiau. Nerami Napoleono dvasia ,kuri vien kariaudama surasdavo trumpalaikę ramybę,be jokių pastangų atskleisdavo visose veiklose naujas galimybes.Idėja,užgimusi šiandien sunaikindavo tą, kuri taip domino jį vakar, ir, jausdamas savyje najas jėgas jis galėdavo įveikti bet kokias kliūtis. Napoleoną neretai laikydavo besiblaškančiu,bet jis tebuvo tik nepastovus .Jis nenorėjo apsiriboti ęsama valdžia,ęsama teritorija.Jis buvo nepasotinamas,-tai žmogus,kuris gimęs kariauti.Žymios Morengo kautynės,kurios metu Napoleonas atkariavo iš Austrijos Italiją sukėlė Imperatoriui Bonapartui daug ateities iliuzijų bet kartu ir skausmingų išgyvenimų.Jo geras draugas Dezė žuvo kautynių pradžioje,ir vakare po šių kautynių,švęsdamas vieną iš didžiausių savo gyvenime triumfų,Bonapartas su ašaromis paskė: „Kokia puiki būtų ši diena,jeigu aš šiandien galėčiau apglėbti Dezė“- ‚Kodėl man negalima verkti?...“-suaimanavo Napoleonas mūšio įkarštyjė,kai jam pranešė,kad Dezė ką tik nukrito nuo žirgo negyvas.Napoleono kovos draugai tik du kartus po kautynių matė jo akyse ašaras,antrą kartą,po kelerių metų,kai ant jo rankų mirė maršalas Lanas,kuriam sviedinys nutraukė abi kojas .Pats Bonapartas buvo labai ištverminga asmenybė.Niekas niekada nežinojo apie Bonaparto žaizdas,gautas muštynių metu.Su skaudančia,pažeista koja,slėpdamas baisų skausmą Imperatorius sėsdavosi ant arklio ir griežtai uždrausdavo užsiminti apie žaizdą,kad nebūtų trikdomi kariai .Po Egipto, Indijos užkariavimo iliuzija beveik niekada nepalikdavo Napoelono.Bet tas noras galėjo būti realizuotas vien per Rusiją. Visi įvykiai bei Napoleono siekiai pastumėjo jį į karą su Angliją.Kadangi Anglija buvo gana nepasiekiama dėl savo galingo laivyno,tad belikdavo tik vienas protingas ėjimas - kontinentinė blokada,kuri paskelbta 1806 m lapkričio 26 d.Žemyno blokada imperijos istorijoje suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik visos Europos,bet ir Amerikos istorijoje; ji tapo visos ekonominės ir politinės kovos centru per visą imperatoriaus epopėją. Napoleonas zinojo,jog tik prievarta,tik baime privers visus vykdyti blokadą.Europa išgyveno gylią krizę.Bet vienintelė revoliucija,kurios bijojo Imperatorius - tai tuščio skrandžio revoliucija.
Istorija  Kursiniai darbai   (250,21 kB)
Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.
Istorija  Referatai   (94,08 kB)
Gyvenimas tremtyje
2010-06-03
Žmones trėmė į Sibirą: Vorkutą, Igarką, Irkutską, Karagandą, Norilską,… Tai buvo lageriai kuriuose žmonės gyveno ištremti į Sibirą. Jie turėjo labai sunkiai dirbti. Lageriuose nebuvo nei patogių lovų, nei krosnies ar kokios nors šildymo priemonės šaltą žiemą. Už darbą gaudavo 300g duonos, bei 3 rublius kuriuos pasigrobdavo žiaurūs rusai. O apie žiemą geriau nekalbėti, nes ten Sibire buvo iki -40 laipsnių celcijaus. Apsirengti jiems neduodavo. Vargšus žmones trėmė dėl to, kad jie buvo išsilavinę, kai kurie turėjo nemažai žemės. Buvo ir partizanų, kaip kitaip vadinamų miškiniais. Jie neturėdavo ko valgyti, tai naktimis eidavo kaimiečių prašyti maisto. Kai kurie duodavo ir maisto, ir drabužių, o kiti net paskųsdavo rusam ir partizanus į Sibirą dirbti išveždavo. Kiti buvo vietoj nušauti. Tremtinius mušė, nesigailėjo net mažų vaikų, žudė,…Niekam, išskyrus darbininkų gimines jie, tremtiniai nerūpėjo. Buvo dar trys ar keturios žmonių tremtys į Sibiro platybes. Didžiausia Lietuvos žmonių tremtis buvo 1948m. gegužę. Kad kitų valstybių tautos nesužinotų kad tremiami žmonės dirbti, tai tie trėmimai buvo pavadinti: “Pavasaris”, “Bangų mūša” “Ruduo”. Tik siaubingajam Stalinui pasimirus palengvėjo šiek tiek ištremtųjų kančios, nors rusai elgėsi su jais kaip tik norėjo. Pavasariui atėjus kaliniai sugalvojo, kad iš dilgėlių galima sriubos išsivirti, tai prisirinkę ir išsivirę pavalgė. Tai labai pastiprino jų organizmą. Bet Stalinui dar vadovaujant buvo verčiami ir 6 metų vaikai. Pagrinde jie dirbo druskų kasyklose. Net po 8 valandas per dieną, ir be jokių pertraukų. Jie klijavo maišus druskai pilti. Jiem buvo liepta per dieną suklijuoti 500 maišų, bet pajėgdavo tik 200 maišų. Ir darbo nepadarę negaudavo valgyti. Vaikai buvo atrenkami dirbimui taip: jai pakeli kastuvą- pirmyn dirbti! Druską kasti buvo beprotiškai sunku. Jie dirbdavo ir naktinėmis pamainomis. Po darbo jie vos parvilkdavo kojas namo keliasdešimt kilometrų. Kasykloje atsitikdavo ir tokių dalykų: maišydama moteris druską būdavo tokia nusilpusi nuo maisto trūkumo, kad imdavo ir įkrisdavo į karštą druską. Mirdavo iš karto. Einantis pro šalį prižiūrėtojas sumurmėdavo: - Nesilaikė saugumo technikos, viena banditka mažiau! - Betgi išgriebti… ar negalima?- nesuprasdami klausdavo jos bendradarbiai. - Valys katilą po pusmečio- išims, jei bus kas likę iš kaulų.-tai pasakęs nueidavo žiūrėti tvarkos. Bet dėl tokios mirties niekas nestabdė darbo. Kai nebebuvo Stalino tremtyje gyvenantys ir dirbantys žmonės sugalvojo išmainyti visą savo turtą į kibirą bulvių, kurias jie pasėjo ir rudeni turėjo didelį bulvių derlių. Žmonės pasakojo, jog silpniausi buvo vežam, ir nužudomii prie ežero. Nustumdavo nuo skardžio tiesiai į ežerą. silpniausi nepajėgdavo išsigelbėti ir nusirisdavo žemyn. O stipriausi įsikibdavo į šakas ar žoles ir užlipdavo aukštyn, arba po kiek laiko irgi atsidurdavo ežere praradę visas savo jėgas. 1944-1953m. tremtis pasibeldė beveik į kiekvieną šeimą. Taip buvo išvežta 300 000 labiausiai išsilavinusių, kūrybingiausių ir darbščiausių Lietuvos žmonių.
Istorija  Straipsniai   (4,65 kB)
Tema: renginys „Knygų bičiuliai“. Auditorija: 4 – 7 klasių mokiniai, mokytojai. Trukmė: 1 valanda. Vieta: mokyklos aktų salė. Renginio vedantieji: Modestas ir Lorena.
Pedagogika  Projektai   (7 psl., 11,68 kB)
Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)
Prozininkas ir vertėjas Juozas Aputis gimė 1936 metais, dabartiniame Raseinių rajone. 1960m. baigė VU. Išleido novelių rinkinius “Žydi bičių duona” (1963m.), “Rugsėjo paukščiai” (1967m.), “Horizonte bėga šernai” (1970m.)... 1987m. Juozo Apučio novelių rinktinė “Gegužė ant nulūžusio beržo” buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija. J. Apučio literatūrinės krypties pasirinkimas – lyrinė proza. Dažniausia jo novelių tematika – kaimas.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (9 psl., 5,95 MB)
Saulius Šaltenis
2010-05-23
Biografija. Rašytojas gimė Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje. Redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.
Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,5 MB)
Žmonės mėgsta šventes.Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti jokių darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis arba šventadieniškas apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau mažiau iškilmingos ten atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis.Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūčiavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės ir Joninių ugnių deginimas. Švenčių proga vyksta svečiavimasis, suėjimai ir pasilinksminimai, visokios gegužinės, vakaruškos ir pasišokimai. Apie visas šventes žmonės daug kalba, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame kaimo gyvenime.
Etika  Referatai   (13 psl., 17,77 kB)
Mažiausia socialinė bendrija- šeima. Ji yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia yra pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Neabejotinas išskirtinis šeimos vaidmuo ir tautinio identiteto formavimo procese. Antano Maceinos teigimu, ji “palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą; ji ugdo tautines tradicijas, tautinius papročius, tautinį meną, pačios tautos pažiūras į gyvenimą ir net religinius tautos nusiteikimus.” Šeimą jungė bendri namai ir visų narių susitelkimo vieta prie ugnies. Ši vieta turėjo ne tik buitinę, bet ir sakralinę reikšmę. Ilgainiui sąvokos šeimos židinys, namų židinys įgijo perkeltinę prasmę ir reiškė glaudžiais dvasiniais bei socialiniais ryšiais susietą žmonių junginį- šeimą. Namų židinio puoselėtoja buvo moteris. Moteriai priklausė sakralinis namų erdvės prioritetas. Psichologų ir sociologų duomenimis, jau nuo vaikystės mergina yra orientuojama į šeimos, o vaikinas- į už jos ribų esančias platesnes socialines sferas.
Etika  Referatai   (12 psl., 44,13 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Balys Sruoga
2010-05-12
Viskas ką reikia žinoti apie autorių. Kūryba. Įvairiapusio talento lietuvių rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Tai modernistinio meno kūrėjas, simbolizmas, pasižymėjęs žanrų įvairumu – prozininkas, poetas, dramaturgas, atsiribojęs nuo „maironiškosios“ poezijos idealų. Žymiausi kūriniai – memuarų knyga „Dievų miškas“, eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, dramos: „Apyaušrio dalia“ ir „Milžino paunksmė“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 11,92 kB)
Chemijos projektas. Esterių panaudojimas: Kvepalų gamybai. Kosmetikos gamybai. Maisto pramonėje. Medicinos preparatų gamybai. Lakų gamyba.
Chemija  Pateiktys   (24 psl., 289,73 kB)
Laumė
2010-05-03
Šia tema rašė: lenkų rašytojas Ignacas Kraszewskis („Lietuva“); Gintaras Beresnevičius („Senovės baltų kultūra“, „Kultūros istorijos tyrinėjimai“, „Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija“ ir kt.); Konstantinas Balmontas, mitologijos tema rašęs poeziją. Taip pat lietuvių mitologija domėjosi Jonas Basanavičius. Daugiausia šiame referate remtasi laisvosios enciklopedijos „Vikipedija“ tinklalapio informacija.
Kita  Referatai   (10 psl., 157,53 kB)
Sviestas – seniausias pieno produktas, kuriame vyrauja pieno riebalai. Pirmieji dokumentiniai, sviesto gamybos liudijimai rasti 1,5–2 tūkst. m. pr. Kr.. Sviesto gamyba yra sudėtingas technologinis procesas, reikalaujantis ne tik teorinių žinių bet ir patirties. Parenkant technologinius režimus, reikia įvertinti žaliavos kokybę, jos cheminę sudėtį, turimus įrenginius. Todėl, gamintojai tūri nuolat ieškoti naujovių, konsultuotis ir bendradarbiauti tik su patikimais žaliavų tiekėjais, kad pagaminti aukštos kokybės saugius pieno produktus, plėsti gaminamos produkcijos pardavimus, užtikrinti ir nuolat gerinti produktų kokybę, kurie užtikrintu vartotojų poreikius.
Žemės ūkis  Referatai   (11 psl., 52,99 kB)
Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Novelė kuriama pagal biliūniškąjį konfliktą, dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten amžinai užmiega, taigi – reikalingumo - nereikalingumo konfliktas, iškylantis, kaip ir J.Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“, bet ji savita savo stiliumi. Šioje novelėje vaizduojamos senutės Teresės paskutinės gyvenimo akimirkos. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių, dukters kurią savo kūne ji nešiojo ir dukters dėl kurios gimdydama ji kentė. Vėjas drąskosi dar rūstesnis.
Humanitariniai mokslai  Analizės   (4 psl., 11,06 kB)
Kokybės vadyba
2010-04-21
Verslo įmonės gamina tūkstančių pavadinimų produktus.Jų asortimentas priklausomai nuo įmonės yra labai įvairus. Jeigu jis nebūtų kaip nors susistemintas ir sugrupuotas, jį būtų sunku suprasti. Taip pat labai svarbu yra prekės brūkšninis kodas, nes jo buvimas ant prekės leidžia atskirti šalį, importuotoją, firmą – gamintoją, taip pat konkretų prekės numerį, kas sudaro galimybę pareikšti pretenzijas gamintojui.
Administravimas  Referatai   (18 psl., 25,73 kB)
Įmonė buvo įkurta 1948 metais. Tuo metu ji vadinosi Jurbarko kepykla. 1962 metais ji buvo pervadinta į Jurbarko duonos gamyklą. Tuo metu ji priklausė kooperatyvui “Vienybė”. Ir tik 1995m. balandžio 20 d. ji buvo užregistruota kaip UAB “Jurbarko duona”, kadangi įmonė buvo parduota Vilniaus Lietkoopsąjungai. UAB “Jurbarko duona” nuo pat savo veiklos pradžios užsiima kepinių pardavimu. Ji gamina ne tik įvairių rūšių duoną ir batonus, bet taip pat bandeles, pyragus, ragelius bei lazdeles.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (23 psl., 47,76 kB)
Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomikai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.
Rinkodara  Referatai   (37 psl., 92,68 kB)
Skaitymo nauda yra neišmatuojama, skaitymas ugdo kūrybinį ir kritinį mąstymą, skatina protinę veiklą, kalbos įgūdžius, padeda ugdyti demėsio koncentraciją. Knygos praturtina ir teikia gausybę informacijos. Dabar galime rasti daug įvairiu rušių bei žanrų literatūros kūrinių. Kiekvienas iš jų yra savitas ir ypatingas. Tad norėčiau aptarti savo asmeninį knygų dešimtuką.
Literatūra  Kalbėjimo temos   (2 psl., 7,16 kB)
Maisto priedai
2010-04-13
Įvadas. Maisto priedai. Dažikliai. Natūralūs dažikliai. Sintetiniai dažikliai. Dirbtiniai saldikliai. Antioksidantai, konservantai. Kiti maisto priedai. Maisto priedų vartojimo tikslai. Plačiausiai vartojami maisto priedai. Maisto priedai E 200 – E 14228. Natūralūs maisto dažai. Sintetiniai maisto dažai. Dažniausiai aptinkami maisto priedai. Išvados. Literatūra.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (11 psl., 16,97 kB)
Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. Sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir...piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. 2008-12-12 pasitraukė iš gyvenimo.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 12,03 kB)
Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos centre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje.
Literatūra  Pateiktys   (27 psl., 213,15 kB)
Ar žmogus šiais laikais moka branginti tokius svarbius dalykus, kaip teisybė, laisvė? Deja šiais laikais tai tikrai nevertinama. Teisybę visi supranta kaip tiesos sakymą, o mano manymu tai yra daug daugiau nei paprastas tiesos sakymas, tai pagarba sau ir kitam, žmogaus vertinimas kaip sau lygaus. Laisvė tai gebėjimas būti savimi, galimybė atsakyti už savo veiksmus ir pareigų vykdymas.
Praktikos darbo tikslas yra susipažinti su įmonės veikla, jos pobūdžiu bei pritaikyti Vilniaus kolegijoje įgytas teorines žinias. Tyrimo metu buvo siekiama atsakyti į šiuos klausimus: Sužinoti pirkėjų nuomonę apie parduotuvę; Išanalizuoti įmonės asortimento atitikimą vietai; Įvertinti prekių asortimento atitikimą paklausai; Sužinoti, kaip parduotuvėje formuojamas prekių asortimentas; Įvertinti pirkėjų pasitenkinimą parduotuvės siūlomu prekių asortimentu.
Rinkodara  Analizės   (22 psl., 43,07 kB)
Dzūkė mergaitė
2010-03-18
Bitė Vilimaitė – XXa. II pusės lietuvių rašytoja, ryškiausia lakoniškos novelės kūrėja. Svarbiausios temos – šiuolaikinės šeimos byrėjimas, vienatvė, nykstantis meilės jausmas. Namai neberodomi kaip vertybių saugykla, ramybės uostas. Rašytojos dėmesio centre moters(motinos ir vaiko, žmonos, dukters) kasdienybės pasaulis, neišsipildęs, keistas, trapus. Novelė ,,Dzūkė mergaitė“ taip pat ne išimtis.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 4,78 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Samprotavimo temos
2010-02-26
Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)
Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.
Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)
Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė. Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė. Šatrijos Raganos apsakymo “Irkos tragedija” Analizė. Vinco Mykolaičio–Putino eilėraščio “Tarp dviejų aušrų” analizė. Vinco Krėvės apsakymo “Raganius” analizė. Vinco Krėvės dramos “Skirgaila” analizė. Vinco Mykolaičio–Putino romano “Altorių šešėly” analizė. R. Granausko novelės “Duonos valgytojai” ištraukos analizė. R.Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu” analizė. Jono Aisčio eilėraščio analizė. Jurgio Savickio novelės “Vagis” analizė. Antano Škėmos romano “Balta drobulė” analizė. A.Škėmos novelės “Žilvinėėli” analizė. Nyka-Niliūno eilėraščio “Eldorado” analizė. Juozo Grušo dramos "Herkus Mantas” analizė. Janinos Degutytės eilėraščio“Antigonė” analizė. Broniaus Radzevičiaus novelės “Naktį” analizė. Marcelijaus Martinaičio Eilėraščio “Ašara,-dar tau anksti nusirist į smėlį” analizė. Vandos Juknaitės apysakos “Stiklo šalis” analizė.
Literatūra  Interpretacijos   (10 psl., 31,16 kB)
Paieška internete
2010-01-19
Šiame projekte sužinosite: Kokios informacijos galima susirasti interte? Kiek ir kokių yra internetinių paieškos tinklapių? Ar benaršant internete galima rasti apgaulingų ar net pavojingu skelbimų? Ką galima rasti? Internete galima susirasti daug įvairios informacijos, pradedant duonos kaina baigiant skelbimu, kad parduodama įmonė. Galima susirasti informacijos apie moslą, taip pat sužinoti kokių yra tinklapių apie kokį nors dalyką. Paieškos tinklapiai Internete paieškos tinklapių yra labai daug(www.google.lt, www.wikipedia.lt ir t.t.). Bet informaciją susirasti galima ir kitaip. Tiesiog nueini į bet kokį internetinį puslapį(www.delfi.lt) ir randi skiltį paieška. Ten randi informaciją, tačiau dabar tik tokią apie kurią rašoma šiame tinklapyje. Apgaulingi skelbimai Deja, yra tokių suktų ir blogų žmonių, kurie nori pakenkti kitiems. Todėl į kokį nors tinklapį įdeda apgaulingą skelbe,ą ar informaciją. Kartais siūloma kur nors susitikti ar pasakyti savo tel. Numerį, adresą it kt. Niekada nereikia to daryti, nes tai gali būti apgaulė. Bet tokiuose tinklapiuose kaip www.google.lt to nėra. Melagystės egzistuoja tik tuose tinklapiuose, kuriuose galima pačiam pareikšti savo nuomonę arba tai yra asmeninė to žmogaus svetainė.
Informatika  Pateiktys   (19,49 kB)
Lietuvos geografija
2010-01-19
Vardo versijos: 1.Romos imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas bijodamas Nerono keršto, pabėgo į šiaurę su 500 bajorų šeimų ir įsikūrė Nemuno-Dubysos santakaje. Apsidžiaugę, kad pabėgo ėmė groti tūbomis. Palemono sūnus šio krašto žmones vadino lietu. Sudėję šaknis gavo Lietūba, kur palaipsniui gavosi Lietuva. 2.Kita versija jog Lietuvos vardas yra kilęs iš Neries dešiniojo intako Lietuva, kuris yra Jonavos r. 3. Dar kita versija, kad nuo žzodzio lietus, nes Lietuvoje gausiai lijo. Lietuvo splotas 65.3 1993m. pagal JTO duomenis pasaulyje buvo 187 valstybės. Lietuva 102 oje vietoje. Mažesnės valstybės europoje: Estija, Latvija, Danija, Belgija ir k.t. Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis dąlygomis. 1920m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Rusija. Pagal kurią Lietuvai priklauso Ašmenos, Lydos, Gardino miestai ir apylinkės. Tačiau šios sutarties realizuoti nepavyko. 1920m. Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, kuris 1939m. SSRS grąžintas Lietuvai, bet negrąžintos žemės pagal 1920m. sutartį. 1923m. autonominėm teisėm prie Lietuvos prijungiama Klaipėda kurią 1959m. okupavo vokiečiai, o po 2ojo Pasaulinio karo grąžino. Dabartinės Lietuvos ryt. sienos susiformavo 1940m. Baltarusijai perdavus Lietuvių gyvenamas Druskininkų, Marcinkonių, Šalčininkų, Švenčionių, Adutiškio bei Tveryčio apylinkes. Didžiausia teritorija buvo Vytauto laikais, net iki Baltijos jūros. Šiuo metu Lietuva su Latvija konfliktuoja dėl ribos Baltijos Jūroje. 2.Lietuvos geopolitinė padėtis ir jos kaita Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai. Geopolitikas K.Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarijoja pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, o Lietuva savo pavojingumu čia gyventi taokiai mažai tautai. Lietuva budama pietinė baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Vargu ar Europoje galima rsti valstybę, kurios geopolit. padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui. Jau Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi reikėjo kovoti fėl valstybingumo nors Lietuva jau buvo pripažinta europoje kaip šalis. Lietuva 200m. kariavo su kryžiuočiais. Ji siaubiama per Napoleono karus, o taip pat per 1 ir 2 Pasaul. karą. 1918m. paskelbus neprikalusomybę, vėl Lietuvai tenka laviruotu tarp Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Dabartinė Lietuva palyginus nuo tarpukario gerokai pasikeitė. Karaliaučiaus kraštas po 2 Pasaul. karo tapo Rusijos teritorija, o Lenkija nebereiškė pretendzijų dėl Vilniaus. Lietuva yra JTO narė. Lietuvai svarbų vaidmenį vaidina Klaipėdos neužšalantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis R. ir V. Europos, Š. ir P. Europos centrus. 1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra europos centras. Geri santykiai su latviais, estais, lenkais. Tačiau rytuose nenuspėjama Baltarusija, Kaliningrado srityje didžiausias ginklų potencialas Europoje. 3.Lietuvos teritorinis, administracinis suskirstymas, jo kaita, ir ateitis po 2 Pasaul. karo ir tarpukario Lietuvoje. Lietuva šioe metu suskirstyta į 44 administracinius rajonus. Šis suskirtymas įvestas 1950m. Iki tol buvo valsčiai ir apskritys. Didesniai miestai yra rajonų centrrai, kurie paprastai atitinka rajonų pavadinimus. Yra tik dvi išimtys: Klaipėda-Gargždų r., Akmenė-N.Akmenės r. 44 r. sudaro apskričių žemesnę grandį ir vadinami savivaldybėmis. Savivaldybės suskirstytos į seniūnijas, jas valso seniūnai. Miestai turi savivaldybių administracines teises. Didžiausi rajonai: Varėnos, Šilutės, Panevėžio, Vilniaus, o mažiausi: Prienų, Jonavos, Širvintos. Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai. Lietuva pastaraisiais metais suskirstyta į 10 apskričių. 4.Lietuvos gelmių sandaros bruožai Lietuvos paviršiaus reljefas ir jį sudarančios dienos formavosi per ilgi\us amžius. Šis procesas truko apie 4 mijardus metų. Paviršius paveldėjo visus geologinius praeities bruožus, kvartero periodo paveldėjimai performavo paviršinius sluoksnius. Visi geologinai davinia susidaro tam tikromis sąlygomis(pvz. kuriame sluoksnyje randama žuvų liekanų vadinasi tuo metu ten buvo jūra). Geologinius tyrimus matome karjeruose, upių atodangose, gręžiniuose. Lietuvos žemių gelmių daviniai trejopi: 1.kristalinio pamato d. 2. nuosėdinės dieno 3. Kvartero suogulos Lietuva yra R. Europos platformos V. dalyje, R. dalimi praeina techtoninis lūžis, kuris eina per Latvijos miestą Daugpilį ir Visaginą Lietuvoje. Slavų kronikose minima, kad Lietuvoje buvo žemės drebėjima siekęs 9 balus, nes sugriovė visas Lietuvos pilis. Lietuvoje kristalinis pagrindas slūkso prie Baltijos jūros 2000m. gylije, o prie Vilniaus apie 500m. gylije. Po Baltija artėja į paviršių. Rytinė dalis kasmet po 2mm. kyla, o kita dalis po tiek pat leidžiasi. Kristalinis pagrindas sudarytas iš granito ir gneiso. Kur giliausia ten pagrindas storiausias ir atvikščiai. Nuosėdinės uolienos dengia kvartero nuogulas. Jų vidutinis storis apie 2 milijon. m. Kvartero sluoksnis dar tebesiformuoja. 5.Naudingosios iškasenos rodančios perspektyvas Nuosėdinių dienų naudingosios iškasenos: Klintys - randamos Š.Lietuvoje prie Akmenės. Dolomitas - randamas Š.Lietuvoje, Pasvalio ir Pakruojo r., naudojamas keliams tiesti, statyboje, cemento gamyboje Opoka - randama Šilutės r., naudojama cemento gamyboje. Gipsas - randama Šilutės r., naud. statyboje, medicinoje Kreida - rand. Jurbarko ir Šilutės r. ir Merkio slėnyje, naud. popierių balinti, medicinoje, statyboje, laukams kalkinti. Kvarcinis smėlis - rand. Anykščių r., naud. stiklo gamyboje. Molis - rand. Šventosios upės atodangoje, naud. plytų gamyboje. Anchidritas - (Lietuvos marmuras, bevandenis gibsas) rand. P.V. Lietuvos dalyje, bet yra 600m. gylije. Yra perspektyva gauti didelį pelną, bet nėra finansų. Kvartero nuogulų naudingosios iškasenos: Molis - r. visoje Lietuvoje, o daugiausia Jurbarke ir Šakių r. Smėlis - r. Varėnos ir Raseinių r. ; naud. statyboje, keliams. Žvyras - r. visoje Lietuvoje, ypač daug Trakuose ir Jurbarke. Durpės - Lietuvoje jų yra 6.5%, formuojasi ir dabar, naud. kurui. Gintaras - r. pajūrije, naud. papuošimams ir kaip cheminė medžiaga. Nafta - r. Kretingos, Klaipėdos, Jurbarko, Vilkaviškio r., naud. kurui. Geležies rūda - kristaliniame pagrinde prie Varėnos. Valgomoji druska - Šilutės rajone(perspektyvu). 6. Lietuvos reljefas jo kilmė, raida Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži R. Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Aukštesnėse vietose lietuviai statė pilis, kad galėtų matyti besiartinanti priešą, kurių buvo labai daug. Lietuvos reljefa įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vid. Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.. Lietuvos paviršių suformavo ledynai kurių buvo 3. Lietuvos relkjefa sudaro 3 žemumos ir 3 aukštumos: Žemumų: 1.Pajūrio lyguma 2.Vid. Lietuvos lyguma: • Mūšos Nemunėlio • Nevėžio • Karšuvos Joniškio 3.Pietryčių Žemuma: • Dainavos • Žeimenos Aukštumos: 1.Žemaičių 2.Baltijos kalvynas: • Sūduvos • Dzūkų • Aukštaičių 3.Medininkų ir Švenčionių Lednai slinko nuo Skandinavijos. Klimatui atšilus jis traukėsi, reiškia tirpo. Ledynų sustojimo vietose formavosi aukštumos o tarp aukštumų telkšnojo vanduo. Iš jų susidarė ežerai, kurie vėliau sutekėjo, užaugo, supelkėjo. Prieledyninėse mariose atsirado lygumos. Galima išskirti 5 raidos etapus: 1.persiformavo Eišiskių, Medininkų ir Švenčionių aukš. Jųnepalietė 3-asis apledėjimas, todėl čia nėra ežerų, nes jie nutekėjo ir labai mažai upių. 2.susiformavo ptv. aukšt. ir žemaičių aukšt. centrinė dalis. 3.Baltijos kalvynas ir dalis žemaičių aukšt. 4.Vidurio Lietuvos 5.Linkuvos kalvagubris Aukščiausias taškas - Juozapinės kalnas 293.6m. Paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus. 7.Lietuvos klimato ypatybės, lemiami reiškiniai svarbiausi elementų pasiskirstymai Klimatas - tai daugiamatis orų rėžimas tam tikroje teritorijoje ir tam tikru laiku. Meterologiniai stebėjimai 1770m. atliekami Vilniaus universitete, tai buvo pirmieji stebėjimai ir R.Europoje. Lietuva yra vidutinėse platumose, čia išsiskiria 4 metų laikai. Pagrindiniai klimatą formuojantys reiškiniai: 1.saulės radijacijos kiekis 2.atmosferos cirkuliacija 3.paklotinis žemės paviršius Saulės radiacija Radiacija yra matuojama ____________. Daugiausiai jų gauna Sūduvos aukšt. ir Kuršių Nerijoje virš 18k.chal. Tai yra 2 kartus daugiau už ašigalį ir 2 kartus mažiau negu ties pusiauju. Mažiausiai radiacijos ties Vilnių, Panevėžį, Ventos ž. ir Žemaičių a.š. Saulės radiacijos kiekis didžiausias yra vasara. Lietuvoje turėtų būti šalčiau pagal gaunamos radiacijos kiekį, bet Lietuvai papildomai šilumos atneša OM nuo Atlanto. Atmosferos cirkuliacija Virš Islandijos formuojasi ciklonai tai žemo slėgio sritis. Jie labai dažnai keičia orus mūsų šalyje. Atneša debesis su krituliais. Lietuvoje vyrauja V; PV; ŠV. Kartais per L. siaučia uraganai. Žiema kai oro masės ateina iš atlanto tai atneša atšilimą ir kritulius, vasara atvėsina ir kritullius. Iš rytų oro masės: žiemą atšala, giedros, vasara atšyla. Tropikinės oro masės ateina vasara, bet Alpių kalnai dažniausiai užstoja kelią ateinančiai šilumai. Arktinės oro masės ateina į L. žiema ir atneša šaltus orus. Rudenį ir pavasarį įsiveržus Arkties OM L. būna šalnos. Paklotinis žemės paviršius Diselį vaidmenį suvaifino reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui. Apie miestus ir miestuose prie vandens telkinių žiema šilčiau, vasara vėsiau. Mikro klimatas svarbus ir žemdirbiams. Elementų pasiskirstymas Kai slėgis aukštas - orai giedri, vasara atšyla, žiema atšala. Žemas slėgis - debesuota, lyja, stiprus vėjas, vasara atvėsta, žiema atšyla. Šilčiausias Liepos mėn., šalčiausias - sausis. Linija jungianti taškus su vienoda temperatūra. Sausio mėnesį izotermas eina vertikaliai kryptimi. Kuo toliau nuo jūros tuo vėsiau. Prie jūros -3c, R. -6c. Vasara prie jūros 17c, pietuose 18c. Izotermas eina horizontaliai, pietuose šilčiausia. Tai nuliamia saulės radiacija. Vidutinis kritulių kiekis 600mm. 445mm. išgaruoja ir nuteka, todėl dirvožemiai pelkėja. Daugiausia kritulių iškrenta kalnų šlaituose, mažiausiai vid. L. ir Pt. lyg., maksimumas Kartenoje virš 800mm. 8.Atmosferos tarša ir įtaka atmosferai Tai globalinė sistema. Orui sienų nėra. Pavienės valstybės to išspręsti negali, todel reikia spręsti bendrai: energetinis ūkis, transportas, chemijos pramonė. Lietuva įvairių OM kryžkelėje. Iš teršalų labaiausiai paplitę: azoto, sieros, anglies junginiai, sunk. metalai, kietosios dalytės vadinamos aerozoliais. Patekę į orą teršalai susijungia su drėgme, susidaro rūgštys, druskos šarmai, kurie iškrenta rūgštaus lietaus pavidalu. Iš 3 lietų, 2 rūgštūs. Šie teršalai ne tik skatina rūgš. lietų susidarymą, bet ir sukelia klimatinius pokyčius. Jie tampa šiluminiu skydu, trukdo saulės šviesai ir šilumai patekti į žemę. Padidėja debesuotumas, kritulių kiekis. Pasireiškia ir šiltnamio efektas. Didėja co2 kiekis, padidėja susirgimų kvėpavimo takų ir odos susirgimų. Ozono sluoksnis sumažėjo 40%. Jis susidaro žaibuojant, ozono nykimą skatina o3 oksidai, freono dujos. Kaip kovoti? 1.naudoti valymo įrenginius 2.ieškoti naujų energetinių šaltinių 3.atsisakyti freono naudojimo 4.plėsti augmeniją 9.Baltijos j. ir Kuršių marios Baltijos j. vidinė Atlanto v. jūra. Kategeto, Skagerako, Zundo ir Beltų sąs. jungiasi su atlantu. Vanduo Baltijos truputi aukštesnis už Š. jūrą, todėl vamduo pastoviai srūva į atlanto vandenyną. Dabar visos šalys apie Baltijos jūrą yra laisvos. Giliausia Lonsdorfo įd. 459m., vid. Gylis 48m. Jos centru skaitoma Alando salų ekvatorija. Prieš 12000 metų Baltijos j. duburyje telkšnojo Ansyliaus ežeras, vėliau susijungė su vandenynu ir geologai davė Jeldijos j. pav. Didžiausios salos: Gotlandas, Elandas, Sarma, Alandų sala. Įteka Nemunas, Oderis, Vysla, Dauguva, Neva - jos atneša labai daug teršalų. Vakariniai krantai olėti, daug olų škerų. Keturios didesnės įlankos: Botnijos, Suomių, Rygos, Kuršių. Sūriausias vanduo Skagerake sąsiauryje 30%, Klaipėdoje 6%. Botnijos įlankoje vanduo gėlas. Šilčiausias vanduo P. ir P.V. daly ir šalčiausias Š. ir Š.R. dalyje. Lietuvai tenka 99km. jūros kranto. Per Klaipėdos neužšalantį uostą atvežamos ir išvežamos prekės. Baltija tampa viena labaiausiai užterštų pasaulinio vandenyno jūrų. Gilesniuose kaupiasi sieros vandenilis, ir formuojasi mirusio vandens zona, kurioje nebėra jokios gyvybės. Paskutinis 1992m. uraganas truputi sumaišė Baltijos j. vandenis įvarydamas iš atlanto naujų vandenų, pastebimas žuvies padaugėjimas. Baltijos j. veisiasi apie 100 rūšių žuvų: ungurys, silkė, menkė, stinta…..ir žinduolis ruonis. Prie Butingės pradėtas statyti naftos terminalas, kuris galės priimti naftą iš tanklaivių. Baltijos j. šelfe rasta naftos , išmetama gintaro. Kuršių marios Tai labai patrauklus gėlo vandens telkinys, kuri snuo jūros atskirtas Kuršių Nerijos ir susisiekia su jūra Klaipėdos sąsiauriu, kurio plotis 500m. Marios atsirado tik prieš 5000m. Jūrų srovės nusodino nešmenis ir atitvėrė jūrą. Taip pasidarė sekli dalis lagūna vid. Gylis 3-7m. Giliausiai Klaipėdos sąs. 12m., bet dugnas pastoviai gilinamas laivų įplaukimui. Nemuno nešmenys vis sekina marias. Vietomis dugnas išeina į paviršių(kiaulės nugara). Dėl trašių vandenų marios apauga vandens augalais. Mariose 50 rūšių žuvų. Prie marių žvejoja apie 50 žvejybos įmonių, todėl išsaugoti žuvų išteklius tikrai nelengva imtasi įvairių apribojimų. 20d. paankstintas žvejoti pavasary, rudeny neleidžiama statyti tinklų arčiau kaip 3km. nuo r. krantų. Š. K.M. dugne yra gintaro. Gintaras išmetamas jūrų srovių atneštas nuo įrančio Sambijos pusiasalio. Pro K.M. praeina paukščių migracijos takai. 10.Požeminiai vandenys, paplitimas, panaudojimas, apsauga Dalis kritulių persismelkia į giluminius sluoksnius - giluminiai vandenys. Jie skirstomi: 1.dirvožemio 2.grutinius 3.tarpsluoksninius Dirvožemio Tai h2o esantis dirvožemyje. Jie užteršti mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, jais minta augalai. Lygis h2o nepastovus, saustringais metais nuslūgsta. Gruntinai Tai pož. vandenys slūgstantys virš pirmo nelaidaus sluoksnio. Jų gylis iki 5m. Tačiau kur smėlis, žvyras gali būti ir 10m. Gruntiniai vandenys teka nuolaidžio krypotimi ir šaltiniai išeina upių šlaituose ir kalvų šlaituose. Ten kur reljefas aukštesnis - gruntiniai vandenys slūkso giliau. Kasdami šulinius randame gruntinius vandenys, tai požeminiai vandenys esantys 10m. gylyje. Jų atsargos papildo gruntiniai vandenys. Tai labai ilgas procesas prie Kauno tarpsluoksniniųvand. atsargos papildomos per gręžinius nuleidžiant upių vandenį į tarpsluoksninių vandenų lygį ir iškeliant vėl aukštyn jau persifiltravusį. Mineraliniai Jie slūkso giliau ______________ dariniuose prie kristalinio pagrindo. Kai kur išeina į paviršių :Birštone, Druskininkuose, Palangoje, Likėnų r. Juose yra įvairių ištirpusiųdruskų, todėl skonis ir gydamosios savygės skirias . Čia kuriamos savybės. Geoterminiai vandenys Slūgso prie k. pagrindo, kurie yra nuo 60-70c šiltume. Prie Vidmantų išgręžta 1000m gylije grežinys. Šis vanduo sūrus todėl šildymui nenaudojamas. Negalima teršti paviršinių vandenų, bus švarus ir požeminiai vandeny. Taip pat negalima teršti atmosferos nes rūgštūs lietūs. Reikia protingai tręšti dirvožemį. 11.Lietuvos upės ir Nemuno geografinis apibudinimas Kadangi iškrenta daug kritulių tai ir upių tinklas platus. Melioruotose plotuose pakilo upių vandens lygis, bet sumažėjo upelių lygis arba išnyko. Tankiausias upių tiklas Žem. Aukšt. V. dalyje, o rečiausias PR. Smėlingoje lygumoje nes čia pralaidūs sluoksniai. Lietuvos upės priklauso Nemuno, Ventos, Lietupės, Dauguvos ir Baltijos j. upių baseinams. Nemunas - Liet. upių tėvas, kuris pradžią gauna Baltarusijoje, Minsko aukšt. Nemuno ilgis 937km. iš kurių 462km. Baltarusijoje. Nuo ištakų iki Katros upės žiočių yra aukštupys, tai Baltarusijos teritorija, nuo Katros žiočių iki Neries žiočių vidurupis, žemupyje nuo Neries žiočių jis pasuka į vakarus ir įtekėdamas į Kuršių marias sudaro deltą. Deltos atšakos: Rusnė, Skirvytė, Atmata. Ties Birštonu yra rėvų, bet pastačius Kauno HES jos buvo užlietos. Pastačius HE buvo sutrikdyta žuvų migracija, tačiau Kaunui nebegresia potvyniai. Sumažėjo žuvų, nuo Kauno iki žiočių laivuojama, pastoviai gilinamas dugnas. Vasara plaukioja garlaivis “RAKETA” iš Kauno į Klaipėdą. Neris - gauna pradžią Baltarusijoje, dešinysis Nemuno intakas, ilgis 510km. Didžiausi intakai: Šventoji, Vilnelė, Žiemena. Merkys maitinamas požeminiais vandenimis, todėl vanduo labai šaltas, pradžią gauna Baltarusijoje. Šventoji pastatyta ant Antaliptės HE Nevėžis tipinga lygumų upė. Dubysa - gražiausia Lietuvos upė, kanalu sujungta su Venta. Minija - kanalu sujungta su Kuršių mariomis tikslu temti sėlius. Šešupė - kairysis Neries intakas, didžiausia Sūduvos upė. 12.Bendra vidaus vandenų apsauga Vidaus vandenims priklauso upės , ežerai, pelkės, požeminiai vandenys. Dėl žmogaus ūkinės veiklos jie tampa teršti. Tai tampa pasauline problema. Pagr. teršėjai yra pramonė, ž. ūkis, komunalinis ūkis. Teršia vandenį ir rūgštūs lietūs, jie taip pat blogas žmogaus veiklos rezultatas. Vandenį reikia naudoti uždaruoju būdu, jį reikia išvalyti arba ataušinti ir vėl panaudoti. Reikia dirbtinai kaip prie Kauno papildyti tarpsluokstinius vandenis. Ne visi miestai turi valymo įrenginius, geriausiai su tuo susidorojo Varėna. Žemės ūkis vandenį teršia trąšomis. Užterštas vanduo suteka į ežerus, upes į marias ir patenka į vandenyną. Vidaus vandenys pradeda užaugti, kaimuose beveik 100% yra užteršti šuliniai kadangi arti yrsa tvartai. EŽERAI Užima apie 15% procentų L. teritorijos. Svarbūs ne tik dėl ūkinės veiklos, bet ir puošia gamtą. Pagal susidarymo kilmę skistomi: ledynmečio, jūrinės kilmės, dirbtiniai. Ledynmečiu susiformave: 1.patvenktiniai - slinko ledas, jis stūmė medžiagą, galinę moreną, atšilus pasitvenkė savo paties morena(plateliai, dysna, vištyčio) 2.ledo guolio - ledo luitai atskilo nuo didžiojo ledyno, išgulėjo duobes ir ištirpę pripildė vandenimis jų guolius(dusia, obelija, metelys) 3.dubakloniai - jų dubenys susiformavo po ledynų tekėjusio vandens srovės, jie yra stačiais krantais, ilgi, siauri, gilūs, panašūs į upes(tauragno, asveja, dubingiai) 4.termokarstiniai - ištirpo ledo luitai kurie buvo apnešti morenos yra maži bet vadinami bedugniais, nes gilūs. Mišrios kilmės Drūkščiai - ledo guolio ir patvenktinis. Poledynmečio 1.karstiniai. Paplitę Biržų r. susidarė kai požeminiai vandenys išplovė gipsą ir įgriuvo 2.upinės - kai upė vingiuoja ir vingis vienas atskyla. Jie maži, paplitę Nemuno žemupyje, dar vadinami senvagėmis, potvyniu metu susilieja su upe. 3.jūrinės - Krokų lanka susidarė Nemuno ir Minijos sąnašoms atskyrus Kuršių Marių dalį. 4.dirbtinės kilmės - Kauno marios, Elektrėnų marios, Antalieptės marios. Pirmasis tvenkinys padarytas 16a. prie Biržų. Daugiausia ežerų aukštaičių aukštumoje. Yra pratakūs ežerai, įteka ir išteka, nuotakiniai išteka, bet neįteka, nepratakūs neįteka ir neišteka, uždarieji įteka bet neišteka. 13.Dirvožemis, paplitimas, erozija, apsauga Dirvožemis viršutinis žemės sluoksnis kuriame auga augalai. Dirvodaros procesas labai ilgas, 20cm. Dirvos susidaro per 2000m. ir tai tik prie gerų sąlygų. Jis dažniau susidaro ant moreniniopriemolio, rečiau ant žvyro ar smėlio. Paskutinio apledėjimo priemoliuose daugiausia karbonadų. Mūšos Nemunėlio ž. karbonatų 20%, o ptr. L. 3 kartus mažiau. TIPAI 1.jaurinai - jie yra per daug rūgštūs dėl perdidelės drėgmės, nes vanduo išplauna maistingasias medžiagas. Paplitę priešvėjiniuose kalvų šlaituose. 2.jauriniai-pelkiniai - paplitę ten kur blogos infiltravimo sąlygos, vakariniuose kalvų šlaituose, reikia sausinti, kalkinti, tręšti. 3.velėniniai - patys derlingiausi lietuvos dirvožemiai, paplitę vid. L. 4.velėniniai glėjiniai - paplitę vid. L., nusausinus būtu derlingi. 5.pelkiniai - paplitę pelkėse. 6.aliuviniai - upių slėniuose, yra derlingi nes upė patręšia. Erozija - tai derlingo viršutinio sluoksnio irimas, kurį sukelia tekantis vanduo ir vėjas. Ji intensyvi kalvotose vietose ir didelėse dirvose. Derlingas sluoksnis nunešamas į ežerus, upes, vėjo erozija stipriausia pavasary ir rudeny. Derlingumas sumažėja 40%. Šlaitus reikia arti horizontalia kryptimi, didelias dirvas atsodinti augalais. 14.Lietuvos augalija. Didžiausi miškai, girios. Miškingumas jo tendencijos. Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišr. miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spigliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras. Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio. Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų,labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius. Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs. Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose. Skirstomi: mėlyniniai, kiškiakopūstiniai. Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio ž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės. Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą, yra žvėrių namai. 15.Saugomos teritorujos. Savo vietovės saugomos teritorijos Pagal pasaulinį susitarimą kiekviena šalis turi turėti 9% saugomos teritorijos. L. turi 10%. Saugoma teritorija: rezervuarai, nacional. park., draustiniai, regioniniai p., gamtos paminklai. Rezervuarai - teritorija kurioje uždrausta bent kokia žmogaus veikla, čia neleidžiamos net ekskursijos, čia vykdomi moksliniai darbai. Pirmasis rez. ikurtas prof. Ivanausko, tai Žuvinto rez. Čepkelių raistas, Kamanės pelkės, Viešvilis, Kernavės archeologinis. Nacionaliniai parkai - pirmasis 1974m. Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Trakų istorinis, Kur. Nerijos. Draustiniai - saug. Teritorija kur ribojama žmogaus ūkinė veikla. Jų yra apie 290. Kaikur gaulima uogauti, grybauti, šienauti, auginti gyvulius. Vienose saugomi negyvi gamtos komponentai, kituose augalai gyvūnai, trečiuose kraštovaizdis. Skirstomi: 1.gamtinius 2.kultūrinius 3.kompleksinius Pagal paskirti:1.geologiniai(Nemunėlio-Apačios - čia atsiveria dolomito atodangos) 2.kartogiafinis:europos centro 3.ornitologiniai:paukščių 4.hidrogeologinis:klaipėdos kanalo 5.girulių botaninis ir geologinis 6.ichtiologiniai:upės Jūros, Žeimenos dalis Yra saugomi gamtos paminklai:1.akmenys:Puntukas, Barstyčių 2.ozai:kalnai sustumti 3.įgriuvos:Velnio duobė 4.Pavieniai medžiai 5.senieji dvarų parkai Savo vietovės saugomos vietos Klaipėdos kanalas iškastas sieliams plukdyti, jis jungia Miniją su K.M. Girulių botaninis geologinis draustinis (aug. gyv.) K.N. nac. park. Minijos slėniodraustinis. 16.lietuvos gamtos ištekliai, ekonomija Dirvožemis, augalija, gyvunija, n. iškasenos, saulės ir vėjo energija, oras, vanduo. Visi ištekliai skirstomi: išsenkantys, atsinaujinantys, neatsinaujinantys. Orui sienų nėra, jis švarus ar užterštas eina laisvai. Išsenkantis naud. iškasenos. Atsinaujionantys: augalija, gyvunija, dirvožemis, vanduo. 29% miškų apsodinti galima buvusius durpynus. Gyvūnijos skaičių reikia reguliuoti, nes nuo žolėdžių nukenčia jaunuolynai. Augalija galima kirsti tik tiek, kiek vidutiniškai per metus priauga. Reikia saugoti paviršinius vandenis, kad būtu švarūs požeminiai. Dirvožemį reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trašomis, nes kitaip jis nuals. Neišsenkantys: saulės ir vėjo energija, tekantys vandenys. Vėjo energija naudoja danai, belgai, olandai, vokiečiai, tekantis vanduo HE statybai. 17.Gyventojų tautinė sudėtis. Tautinių mažumų geografija. Lietuviai užsienyje. Lietuvoje nuo senų laikų gyvena kitų tautybių žmonės. Jie atsinešdavo kitų tautų darbo įgudžius, tradicijas, savo kultūrą. Lietuviai sudaro didž. baltų etninę grupę. Šiuo metu Liet. gyvena 3.17mln. gyventojų, iš jų 86% lietuvių, tai yra apie 3mln. Pagal religija daugiausia katalikų. Apie Biržus, Šilutę, Klaipėdą, Tauragę, evangelikų labai mažai. Be lietuvių gyvena kitų tautų atstovai iš kurių skaitlingiausi: Rusai 8.7%. Pirmieji rusai atsikėlė į lietuvą 14-16a. iš Novgorodo, Pskovo ir kitų rusiškų žemių, kurios buvo LDK sudėtyje. 17a pab. Liet. kaimuose įsikųrė sentikiai, kurie bėgo nuo bažnyčios represijų. Dar daug jų atsikėlė 1795m. Taip pat po Liet. prijungimo prie rusijos po 2 pasaul. karo. Daug gyvena Š. lietuvos dalyje, taip pat didž. miestuose. Po nepriklausomybės pripažinimo daugelis išvyko atgal, pripažysta stačiatikybę. Lenkai 7.1%. Yra katalikai bet kalba vakarų slavų kalba. Daug gyvena R. ir PR. Liet., taip pat ir Vilniuje. Dalis atsikėlė per 1920-1939m okupaciją. Baltarusiai dar vadinami gudais, jie ilgus metus gyveno LDK terit. Daug papročių panašių į lietuvių, kalba rytų slavų kalba. Daug stačiat., gyvena pasienyje ir Vilniuje. Ukrainiečiai į lietuvą pradėjo keltis LDK laikais, o ypač sovietmečiu, daug gyvena Vilniuje, surusėjo. Žydai išsiskiria iškitų tuo, kad didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, o kitose pasaulio šalyse. Nuo 1970m daug išvyko. Pirmieji apsigyveno jau 12a per kryžiuočiu karus. Vilnius tapo antraja Jeruzale. Čia gyveno žydų išminčius Gaonas. Per karą nužudyta apie 200000 žydų. Gimtoji kalba jidiš, išpažysta judaizmą. Totoriai gyv. Prie Vilniaus ir Alytaus r., išpažysta islamą. Karaimai. Vytautas atsivežė juos iš Krymo, gyv. daugiausia Trakuose. Gyvena dar čigonų, latvių, vokiečių. Dabar įvairiose šalyse gyvena apie 1 mln žmonių kurie save skaito lietuviais, vie JAV yra apie11100, kurie save skaito lietuviais. Lietuviai emigravo į vakarus 4 etapais:1. Iki 1 pasaul. karo 2. tarpukaryje 3. 2 pasaul. karo metu 4. Po 2 pasaul. karo. 2 pasaul. karo metu vokiečių belaisviams lietuviams Belgija siūlė darbą anglies kasyklose, Anglija slaugėmis ligoninėse, Kanada kelių tiesimui, o JAV įvairiems darbams. Daugiau ar mažiau lietuvių gyveno Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir buvusiose sovietų respublikose. Lietuviai JAV buvo įkūrę VLIK(visos lietuvos išlaisvinimo komitetą), kuriam vadovavo Bobelis, turėjo savo ambasadą, kurioje dirbo Lozoraitis. 18.Lietuvos gyv. skaičiaus kaita. Natūralusis ir migracinis prieaugis. Demografinė politika Mokslas tyrinėjantis gyv. - demografija. Pagr. gyv. požymis yra gyventojų skaičius, kuris nuolat kinta. Jo augimas siejamas su ekonomikos augimu. Gyventojų skaičius gali mažėti dėl karų, epidemijų, politinių įvikių, stichinių nalaimių, ekonomikos smukimo. Karaliaus Mindaugo laikais lietuvoje gyveno apie 300000 gyventojų, kaip dabar pusė Vilniaus. Lėta gyvenjų skaičiaus augimą sąlygojo karai, badas, ligos. Nuo 20a pr. Pradėjo gerėti medicininis aptarnavimas, pradėjo didėti gyventojų skaičius. Tačiau daug gyventojų nusinešė 1 ir 2 pasaul. karai. Pirmasis gyventojų surašymas įvyko 1897m, tada gyveno lietuvoje apie 2.8 mln gyventojų, tą sk. Lietuva pasiekė 1939m. 2 Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais lietuva neteko apie 1 mln gyventojų. Stalininių represijų metais buvo apie 400000 žmonių ištremta. Dalis žuvo lageriuose, kaleimuose. Apie 20000 žuvo partizanų karuose, dalis emigravo, dalis repatrijavosi. Prieškarinį gyventojų skaičių Lietuva tepasiekė 1967m Nuo tada gyventojų skaičius pastoviai didėja. 1992m gyv. sk. pradėjo mažėti ne tik dęl gimstamumo sumažėjimo, bet ir dėl emigracijos. Gyv. sk. kiekvienoje šalyje auga dėl naturalaus gyv. priaugimo ir dėl migracijos. Naturalų gyv. prieaugį apibudina gimstamumas ir mirtingumas, skirtumas rodo teigiamą arba neigiamą prieaugį, jis apskaičiuojamas promilėmis 1000 gyventojų. Žmonės miršta ne tik dėl senatvės, bet ir dėl nelaimingų atsitikimų. Daug gyventojų iš SSRS atsikėlė po 2 pasaul. karo. Pagal prognozes gyventojų skaičius turi mažėti iki 21a 2dešimtmečio. 1994m gyventojų naturali prieauga buvo neigiama. Gimstamumas pablogėjo dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Norint kad tauta išliktų reikia kad šeimoje augtų 3 vaikai. Prasideda demografinis senėjimas kada atsiranda daug pensininkų. 68% gyventojų gyvena miestuose, dabar prasideda grįžimas į kaimą nes žmonės atgauna savo žemę, bet tai laikina. 19.Vilnius sostinė. Geografinis apibūdinimas Vilnisu įsikūrė ptr. Lietuvoje, Neries ir Vilnelės santakoje. Įkurtas 1323m., dėl totorių pavojaus 16a pr. buvo pastatyta gynybinė siena su vartais ir bokštais, dabar išlikę tik Aušros vartai. Kaip atrodė kitos sienos matome tik dailininko Smuglevičiaus paveiksluose. Miesto reikalus tvarkė magistratas kuris buvo įsikūręs miesto rotušėje. Čia vyko teismai ir buvo atliekamos bausmės. Per Vilnių ėjo sausumos keliai, kurie jungė rytų ir vakarų europos centrus. 1522m Pranciškus Korena įkūrė spaustuvę, kuri buvo pirmoji LDK. Įkurtas univeristetas 1579m. Pro Vilnių praūžė 1831 ir 1863m sukilimai. 1918m 02 16 čia paskelbė nepriklausomybę. 1939m buvo išvasuotas nuo lenkų su rusų pagalba. Šiandien Vinius nepriklausomos respublikos sostinė, kurioje įsikūrė įvairių šalių atstovybės. Tai svarbiausias pramonės ir kultūros centras. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO kultūrinių paminklų sąrašą. Garsėja Šv. Petro, Šv. Povilo bei Šv. Onos bažnyčiomis. Įspūdinga Vilniaus katedra. Pastatyti nauji rajonai, operos ir baleto teatras, koncertų salė, sporto rūmai, kuriuose rengiamos tarptautinės varžybos. Gaminami magnetofonai, kineskopų mazgai, surenkami kompiuteriai, plastmasės gaminiai, buitinė chemija, kailių dirbiniai, avalynė, aukštos kokybės gobelenas, automatinės telefonų stotys, dulkių siurbliai, vaistai, popierius, el. varikliai, kojinės, veikia grąžtų fabrikas, tačiau gamybos apimtys kaip ir visoje Lietuvoje sumažėjo. Šiandien Vilnius tarptautinis oro uostas, lėktuvai skrenda į daugelį europos sostinių. 20.Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apibudinimai Kaunas - istoriniame šaltinyje paminėtas 1361m, įsikūręs beveik Lietuvos centre, Neries ir Nemuno santakoje, tarpukario lietuvos sostinė. Gyvena - 400000. Praeina geležinkelio ir automobilių keliai, yra oro uostas. Turi gražų Europietišką senamiestį. Miestas nukentėjo per Napoleono žygį į rusiją, 19a pab. buvo miestas tvirtovė. Karo metu buvo okupuotas vokiečių, kurie pasitraukdami sunaikini apie 60% įmonių. Tai grynai lietuviškas miestas, kurio sovietai neįstengė surusinti. Yra KKI, Med. Akad., Žem. Ūkio Akad., VDU, KTU, tyrimo institutai, daug muziejų, zoologijos muziejus, botanikos ir zoologijos sodai, karo muz. Kaunas yra 2 pagal pramonės ir produkcija Liet. miestas. Dirba ketaus lydykla, gam. sint. pluoštas, audžiama medvilnės ir vilnos gaminiai, guminė avalynė, trikotažas, baldai, popierius, metalo pjovimo staklės, elektros varikliai, televizoriai “Šilelis”, buities daiktai, keramikiniai indai, vaistai, dirba mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas. Šiauliai 4 pagal dydį Liet. miestas. Gyvena 130000, įsikūręs netoli Rekyvos ežero, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Įsikūrimo data - 1236m netoli tais metais įvyko ‘Saulės Mūšis”. Būdingas taisyklingas gatvių tinklas. Per 1 pasaul. karą vyko dideli mūšiai, dalis sudegė, sugriautas centras, per 2 pasaul. karą taip pat smarkiai nukentėjo. Sovietiniais laikais buvo pusiau uždaras miestas, buvo vystoma karinė pramonė, šalia buvo karinis oro uostas. Gaminami dviračiai, mopedų varikliai, televizoriai, metalo staklės, odos gaminiai, trikotažas. Yra mėsos ir pieno kombinatai, konditerijos fabrikas, veikia pedagogikos institutas, Šiaulių dramos teatras, foto muziejus. Panevėžys. Gyvena 120000 gyventojų, įsikūręs Š.Liet. daly abipus Nevėžio aukštupio, geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais. Senasis įkurtas 16a pr ir minimas 1458m, Naujas miestas iki 19a buvo beveik medinis. Labai reiškėsi 1831 ir 1863m sukilimai. Per 1 pasaul kara didelė miesto dalis sudegė, per 2 pasaul karą okupavo vokiečiai. Dirba cukraus fabrikas, alaus ir vyno gamykla, kineskopai, kabeliai, stiklas, audžiami lino gaminiai, mėsos ir pieno kombinatai, muilo fabrikas. Klaipėda - 3 pagal dydi miestas, apie 210000 gyv., įkurtas 1254m. Miestas išaugo iš pilies, įsikūręs prie sąsiaurio jungiančio Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Geležinkeliu ir plentais sujungtas su kitais miestais, bei turi neužšalanti uostą. Miestas siaura juosta tęsiasi palei mares ir jūrą. Miestas turi unikalų senamiestį su fakverkiniais namais, tai urbanistiniai paminklai. Miestas smarkiai degė, ypač 1858m gaisro metu. 1873m iškastas Klaipėdos kanalas jungiantis Minija ir Kuršių marias, juo plukdo sielius. 1939m Klaipėdą užgrobė vokiečiai, vėliau sovietai išvadavo. Karo ir pokario metu smarkiai nukentejo. Yra žvejybos ir prekybos uostai,tarptautinė perkėla, laivų remonto įmonė. Statomi laivai, gaminamas kartonas, sausieji elementai, cigaretės, fanera, medžio plokštės, verpiama ir audžiama medvilnė, kojinės, konditerijos fabrikas, konservai, mėsos ir pieno kombinatai. Įkurtas universitetas, restauruotas senasis teatras, dramos ir muzikinis teatras, porodų rūmai, paveikslų galerija, laikrodžių muziejus, kalvystės muziejus, jūrų muziejus, delfinariumas. 22.Lietuvos ūkio struktūra, raida, plėtros kryptys Struktūra Ukio struktūra sedaro visos ekonomikos šakos, kurios yra vienoje ar kitoje šalyje. Liet. ūkį sudaro pramonė, žemės ūkis, statyba, transportas ir ryšiai,paslaugų sfera(švietimas, kultūra, sveikatos apsauga, prekyba, komunalinės paslaugos). Visas šakas galima suskirstyti į gruopes: 1.bioprodukcinio ūkio šakos(žemės ūkis, žuviveisa, miškų, žvejyba) 2.pramonės šakos: priklauso visos gavybinės I rapdirbamos ūkio šakos 3.aptarnavimo sfera: tos ūkio šakos kurios skiriamos gyv. ir kitų ū.š. aptarnavimui. Iki 19a daugely pasaulio šalių ū.š. - ž. ū. Vėliau daugelis valstybių did. dėmesį skyrė pramonei. Dabar daug pramoninių šakų kurios dirba aptarnavimo srityje. Iki 1990m Lietuva buvo skaitomo pramoninė šalis. Šiandien Liet. ūkį galime laikyti pereinamojo laikotarpio ūkiu, nors pradėjo augti dirbančiųjų skaičius ir aptarnavimo sferoje. Raida. Liet. ū. Pradėjo formuotis senei, bet sustiprėjo tik 13a formuojantis valstybei. Ū. pradėjo gaminti daugiau produkcijos negu reikėjo, todėl dalis prekių buvo parduodama užsieniui. LDK sėkmingai prekiavo su europa. Pirkliai išveždavo medų, linus, kailius, gintarą, medieną. Į lietuvą atveždavo metal. dirb., šilką ir medvilnę, priekonius, ginklus. 18a pab. Liet. įjungiama į rusijos imperiją. Tada, o ir sovietmečiu pagaminta produkcija rado plačią rinką rusijos platybėse. 19a geležinkeliai buvo sujungti su Peterburgu, Varšava, Ryga, Kijevu. 1918m paskelbus nepriklausomybę, šalies ū. pradėjo augti sparčiau. Atsirado stiprūs ryšiai su Anglija ir Vokietija. Didžiausią reikšmę turėjo Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Per Klaipėdos uostą pradėjo eiti apie 80% viso importo ir eksporto. 2 P. karo išvakarėse Lietuva savo ekonominiu požiuriu buvo artima su Lenkija, Suomija, Latvija, tačiau Lietuva buvo labiau agrarinė šalis. Sovietmečiu Liet. įsigalėjo komandinis planinis ūkis, nesiskaitymas su ekonominėmis galimybėmis. Buvo gaminami prastos kokybės gaminiai, kurie negalėjo konkuruoti su Vakarų prekėm. Ekonominiu požiūriu taip pat nesiskaitoma, nors lietuvos pramonė ir išaugo, tačiau ji buvo specializuota SSRS vidaus rinkai. Dalis pramonės įmonių buvo susietos su kariniu kompleksu. Lietuvoje buvo pristatyta gigantiškų gamyklų, kurios neatitiko nei ekonominių nei ekologinių reikalavimų. “Azotas” turėjo būti statomas prie Amūro upės. Lietuvoje ū. buvo labiau išvystytas negu kitose soviet. resp. išskyrus Estiją. Ji gamino daugiausia mėsos ir pieno vidutiniškai 1 gyv. Garsėja staklių, grąžtų, matavimo prietaisų, šaldytuvų ir chemijos produkcijos gamyba. Pastaraisiais metais labai sumažėjus pramonės gamybai, sumažėjo tos pramonės šak., kurios naudoja atvežtines žaliavas. Plėtros kryptys Reikia užsienio investicijų modernizuojant įmones. Pradeda atsigauti grąžtų gamykla Vilniuje, Vilniaus Sigmos gamykloje surenkami kompiuteriai. Siekiama padidinti metalo staklių pjovimo realizaciją užsienyje. Atstatyti matavimo prietaisų gamybą, vaistai gaminami iš vietinės kilmės medžiagų, eksportuojami į vakarus. Klesti lengvoji pramonė, 20% produkcijos eksportuojama. Baldų gamyba nesužlugo ir skaitoma perspektyvia šaka. Pradėta išvežti baldų detales kadangi mažesni muitai, nei gatavų. Elektros pramonė bando prisitaikyti, gyvuoja cemento gamyba, maisto pramonė ir toliau liks vyraujančia pramonės šaka. Perdirbs vietinę žaliavą išskyrus cukraus gamybą. Žemės ūkis neatsigaus jei negasu paramos iš valstybės. 23.Svarbiausi rodikliai, apibudinantys ekonominį lygį. Perspektyyvios ūkio šakos Pagrindinis ekonominės būklės rodiklis yra BVP(bendras vidaus produktas) BVP tai per tam tikrą laiką šalyje pagaminta prekių ir suteiktų paslaugų bertė per metus. Prekių ir paslaugų vertė išreiškiama piniginiais vienetais. BVP vertė 92 buvo dvigubai didesnė nei 94. Tai reiškia, kad Liet. ekonomika turi rimtų plėtotės problemų. Geriausia BVP apskaičiuoti 1 gyv. BVP skaičiuojamas pagal atskiras šakas:pramonę, žem. ū., miškų ū., statybą, aptarnavymą. Svarbus ekonomikos rodiklis yra nacionalinis turtas. Jam priskiriamos valstybėje sukurtos materialinės vertybės, bei gamtiniai ištekliai. Jį valdo valstybė, privatūs asmenys bei įvairios bendrovės. 1995m didž. dalį 27% sudarė išžvalgytos naud. iškasenos, žem. fondas, įmonių ir bendrovių turtas. Jis gali didėti atrandant naud. iškasenas, plečiant įmones. Kiekvienoje šalyje yra ir nedarbingų žmonių, tai pensininkai, invalidai, kurie gauna pensijas ir pašalpas. Valstybė nustato MGL. Svarbus ekonomikos rodiklis darbo užmokestis, jis skiriasi atskirose ū. š. Didžiausias finansų srityse, transporte. Šį dydį tiksliau nusako tai, ką ir kiek už gautus pinigus žmogus gali nusipirkti. Svarbi perkamoji galia. Pramoninių žaliavų trūkumą galima pakeisti žmonių pasiektais įgudžiais, išsimokslinimo lygiu, naujovių diegimu. Tarpukario laikotarpiu Liet. parodė savo cugebėjimus, o vėliau ir SSRS sudėtyje. Ekonominiam vystymui geras sąlygas sudaro ir gera geografinė padėtis, ką lietuva ir turi. Per lietuvą eina pagrindiniai tranzito keliai, o taip pat neužšalantis uostas. Perspektyvus žem. ū. vystymosi kelias tai ekologiškai švarių produktų gamyba. Reikia mažiau vartoti arba visiškai atsisakyti mineralinių trąšų. Reikėtų laikyti labiau produktyvius pirno galvijus, reikėtų labiau auginti sportinius žirgus ir paruošti pasauliniuose auksionuose. Šiuo metu turi paklausą linai. Šalies medžioklės ū. užsiimantis komercine medžiokle gauna 2.5 mln metinių pajamų. Žem. ū. mašinas ir toliau numatoma gaminti Vilniuje, Radviliškyje, Rokiškyje. Reikėtų kasti lietuvos marmurą anchidritą, kur pirkėjais būtu švedai, lenkai, ukrainiečiai. Mums būtinai reikia turėti savo naftos priėmimo terminalą, kad nebūtume priklausomi nuo nenuspėjamos rusijos. 25.Kuro ir energijos pramonė Vietinis kuras sudaro tik 3-4% viso kuro. Tai malkos ir durpės. Kitas kuras nafta, dujos ir akmens anglis importuojama. Nafta ir dujos iš rusijos, o akmens anglis iš lenkijos, ukrainos bei rusijos. Lietuvoje dirba 3 tipų elektrinės: 1. HES, 2. šiluminės, 3. atominė. Pirmoji šsiluminė elektrinė pastatyta 1892m Rietave K.Oginskio dvare 1.Tai tekančio vandens elektr. Stambiausia yra Kauno HES, dėl jos Kaunui nebegresia potvyniai. Dabar pradėta statyti nedidelės jėgainėęs antr nedidelių upelių, jos yra ekologiškai švarios tačiau lietuva yra lygumų kraštas ir yra užliejami didžiuliai plotai bei sutrikdoma žuvų migracija 2.Galingiausia yra pastatyta Elektrėnuose 1.8V. Jos labiausiai teršia aplinką. Didžiausiuose miestuose yra šių elektrinių tipas - termetikacinės. Kurios tiekia elektros energiją ir karštą vandenį. 3.Ignalinos AE galingumas 3V, ji pradėjo veikti 1983m, ir gamina 1/3 visos šalies energijos. Visos elektrinės sujungtos į vieningą energetinę sistemą ir prijungta prie Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos sistemų. Šiandien mes eksportuojame elektros energiją, tačiau gauname mažiau negu mokame patys. Lietuva gauna 1 gyv. 7000V per metus, tai yra daugiau nei Vengrijoje, D.B., Bulgarijoje, Danijoje, Belgijoje. Norvegija pirmauja 24kV per metus 1 gyv. Galima išnaudoti vėją ir saulę 26.Mašinų ir metalo apdorojimo pramonė Tarpukario Lietuvoje ši pramonės šaka nebuvo sparčiai vystoma. Gam. Namų ūkio apyvokos reikmenis, radiatorius, centrinio šildymo katilus, ž. ū. padargus. Sovietiniais metais jai skiriamas didesnis dėmesys. Ji tenkino ne tik lietuvos bet ir visos sąjungos poreikius, kokybė ir kainos neatitiko pasaulinio lygio, užtad ir dabar ne visa produkcija gali konkuruoti su vakarų. Yra labai sumažėjęs dirbančiųjų skaičius. Lietuviai kvalifikavosi gaminti tokias mašinas, kurios reikalavo kvalifikuotos darbo jėgos, o ne žaliavų. Vilnius - gam. Metalo pjovimo stakles, mažo galingumo elektros variklius, grąžtus, elektros suvirinimo įrenginius, dulkių siurblius, kuro siurblius, kineskopų mazgus, automatines telefonų stotis, ž. ū. padargus, el. skaitiklius, magus, surenka kompus. Kaunas - lieja ketų, gam. metal. pjov. stak., didesnio galingumo variklius, “šilelius”, magus, namų apyvokos daiktus, surenka traktorius. Klaipėda - laivai, ir laivų remontas Šiauliai - tikslios met. pjov. staklės, dviračiai, televizoriai, varikliai mopedams, aliuminio detales. Mažeikiai - kompresoriai šaldytuvams, dyzel. Varikliai. Alytus - šaldytuvai, sklandytuvai. Rokiškis ir Radviliškis - žem. ū. mašinos. Utena - el. laboratorinės krosnys, elek. rankšluosčiai. Kėdainiai - žemos įtampos elektros aparaturą. Lentvaris - vonios Šios pramonės apimtis labai sumažėjusi, pradeda atsigauti Vilniaus gražtų gamykla, Rokiškio žemės ūkio mašinų gamyba, nes nėra pirkėjų. Reikia ieškoti pirkėjų vakaruose, gerą paklausą turi šaldytuvai. 24.Kasybos pramonės geografija Tai viena iš 3 pram. š. Ji apima n. iš. gav., rušiavimą ir briketavimą. Liet. kasybos pr. apsiriboja tik kaikurių n.išk., daugiau statyb. medž. ir durpių kasimu. Svarbią reikšmę turi kelių statyba ir cemento gamyba. Dolomitai ir klintys kasami š. lietuvos dalyje. Drenažo vamzdelių, plytų, čerpių, keraminių plytelių gam. susunaudojama daug molio. D. karjerai prie Lapių, Ignalinos ir Akmenės r. Kvartero žvyras naudojamas statybinių blokų gamyboje(Trakai ir Jonavos r.) Statybinis smėlis(Varėnos, Raseinių r.) Kvarcinis smėlis(Anykščiai) Gipsas - statybai(Biržų r.) Akmenys(visoje lietuvoje) Durpės(Didysis Tyrulio durpynas Radviliškio r., Rekyvos durp. - Šiaulių r., Baltosios Vokės, Aukštumala prie Šilutės r.) Dar nekasami: valg. druskos klod. - Šilutėje 400m gylyje, anchidritas slūkso giliai Ptv. nuo Kauno, gintaro telk. Prie Juodkrantės K.M., geležis slūkso giliai Varėnos r., nafta - Klaipėdos, Kretingos ir Vilkaviškio r. 27.Chemijos pramonė Tai pati jauniausia pramonės šaka. Ji svarbi tuo, kad gamina trąšas ir chemikalus ž. ū., cheminį pluoštą lengvąjai. pr., plastmasės mašinų gamybai bei statyboms, buičiai reikalinga produkciją. Mineral. m. gamyba: azotinės trąšos - Jonava, fosforinės trąšos - Kėdainiai, sieros r. - Kėdainiai, plastmasių dirbinai - Vilnius, cheminis pluošt. - Kaune, Marijampolėje, gumos - Kaune, Šiauliuose, muilas - Panevėžyje, fermentiniai preparatai - Vilniuje, vaistai - Vilniuje, Kaune, buitinė chemija - Kaune, Vilniuje ir Alytuje, pašarinės mielės gyvuliams - Kėdainiuose, naftos perdirbimas - Mažeikiai(atpumpuojama iš Rusijos). Chemijos pramonė labai teršia aplinką. Dabar tinis “Azotas” turėjo būti pastatytas prie Amūro upės, naftos persirbimo gamykla buvo planuota statyti Jurbarke, bet pasisekė jį išvaduoti nuo šios tragedijos. Savaime aišku kas būtų grėsią Nemunui. Apie Kėdainius pradėjo džiūti spigliuočiai. Didelė avarija įvyko Jonavos azote 1989m 04. Reikia atsisakyti freonų, kurei naudojami balionėlių užpilsymui, nes jis naikina ozoną. 28.Maisto pramonė Ji perdirba vietine žaliavas. Ši pr. š. buvo plėtojama ir tarpukario lietuvoje. Sovietmečiu Liet. buvo didelė maisto tiekėja sovietų sąjungai. Maisto pr. pagrindiniai produktai: bekoniena, kumpiai, dešros, konservai(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje). Pieno pr. Marijampolė - pieno konservai, Utena - pieno milteliai, Rokiškis - sūris, minusas, kad negalimi tolimi pervežimai. Žuvies pr. Įštisus metus žvejojama ne tik baltijoje, bet ir atlante. Svarbiausias apdirbimo centras Klaipėdoje. Kaune, Rusnėje, Vilniuje, Šventojoje, Zarasuose-ežerų žuvis. Šios įmonės gamina žuvų konservus, rūko, šaldo, sūdo. Duonos pr. kepama visuose miestuose. Cukraus pr. (fabrikai:Panevėžyje, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje) Liet. savo cukraus neužtenka. Vaisių, daržovių koncervų pr. (Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Panevėžyje). Ši pr. š. buvo beveik sužlugdyta, bet dabar pradeda atsigauti. Konditerijos pr. (Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje) gaminama labai gera produkcija, kuri turi paklausą V. šalyse. 29.Lengvoji pramonė Ji užima svarbią vietą šalies ūkyje, ji klęsti. Šiuo metu 75% produkcijos eksportuojama į Vokietiją, Daniją, Angliją,Švediją, Latviją, Estiją ir EVS šais. Respublikos lengvoji pr. naudoja vietines žaliavas: linų pluoštą, odas, sintetinį pluoštą. Atvežtines žaliavas: medvilnę, vilną, dalį sintet. pl. Tekstilės pramonė: 1.vilnoniai audiniai - Kaune,Kretingos r.(Bajoruose), Rokiškio r.(Juodupėje) 2.Medvilniniai audinai - Klaipėdoje(trinyčiuose verpia, Gulbėje audžia), Kaune, Alytuje. 3.gobelenas - Vilniuje 4.šilko audiniai - Plungėje, Panevėžyje, Biržuose. Pirminio apdorojimo fabrikas yra Kudirkos Naumiestyje 6.kilimai - Lentvaryje Trikotažo pramonė (Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Telšiuose) Kadangi Liet. pigi darbo jėga, tai italai atveža sukirptą trikotažą, uteniškiai jį susiūva. Siūvimo pramonė (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Raseiniuose) Odos-Avalynės pramonė (Šiauliuose, Vilniuje, Kaune) Kailių pramonė (Kaune, Vilniuje) 30.Miško pramonė Miškai užima 28% Liet. teritorijos. Liet. priklauso nemiškingų rajonų grupei, kur leidžiama iškirsti tiek miškų, kiek per metus vid. priauga. Didžiausia lentpjūvę turi Alytus. Medieną neretai pakeičia medienos plokštės. Joms vartojamos malkos, drožlės, pjuvenos. Lentoms ir fanierai gaminti reikia brandžių madžių. Medžių plokštės ir drožlių bei plaušo plokštės gaminamos statyboms bei baldų gamybai(Klaipėdoje, Kazlų Rūdoje, Grigiškėse, Alytuje) Fanierą gamina Klaipėdoje, Ukmergėje, Vilniuje. Baldų pr. Vilnius - sekcijos, svetainės ; Kaune - sekcijos, svetainės b.; Kalipėdoje - miegamieji, sekcijos,svetainės b.; Jonavoje - miegamieji; Šilutėje ir Rietave - virtuviniai b.; Ukmergėje - konceleriniai b.; Panevėžys - mokykliniai b.; Šiauliai - kėdės. Eksportuojama į kitas šalis detalėmis dėl mažesnių muitų. Popieriaus pr: Klaipėdoje - kartonas, Kaune - aukštos kokybės popierius, Pabradėje - vandeniui atsparus kartonas, Grigiškėse - toletinis popierius ir kartonas, Vilnius (Naujieji Verkiai)raukšlėtas kartonas tarai. 31.Statybinių medžiagų pramonė Šiuo metu Liet. statyba yra smarkiai sumažėjusi .beveik nebestatomi blokiniai namai , reiškia , kad nebereikia ir gelžbetoninės konstrukcijos gamybos . Cemento gam.(N.Akmenė) Silikatinės plytos(Gargždai,Vilnius) .Akyti silikatai(Gargždai,Kaunas).Degtos plytos(Kaunas,Kuršėnai,Švenčionėlia,Ignalina,Anykščiai,Marijampolė,Varėnos r.).Gelžbetonių sienų plok.(D.Liet. miestuose)jų gamyba baigia sustoti.Čerpės(Kaune).Stiklas(Panevėžyje)stiklo blokai.Kokliai(Akmenėj,Ukmergėj,Vilniuje).Ruberoidas(Gargžduose).Linoliaumas(Vilniuje).Vitražinis stiklas(Vilniuje).keraminės plytelės(Kaune,Vilniuje).Drenažo vamzdeliai(Tauragėje,Kuršėnuose,Ignalinoje) sumažėjus melioracijos darbams , sumažinta ir jųgamyba. 32. Paslaugų sfera,struktūra ir vieta Lietuvos ūkyje Ji yra negamybinė ,bet turi didžiulę įtaką gamybai ir visam žmogaus gyvenimui. Ši ūkio šaka padeda žmogui taupyti laiką gamybinei, visuomeninei ar kitai kuriai nors veiklai. Palengvina buitį, pailgina laisvalaikį. Aptarnavimo sfera, pagal tai kas aptarnaujama sudaro gyventojų ir tarnybos aptarnavimas. Vieni aptarnavimo sferos pošakiai aptarnauja tik gyventojus(parduotuvės, kirpyklos…), kiti tik gamybą, o dar kiti mišrūs(keliai, ryšiai), tik gamyba(servisas). Aptarnavimo sferą sudaro prekyba, transportas, švietimas, menas,sveikatos apsauga, ryšiai ir kitos paslaugos. Kai kurių paslaugų rūšių sovietmiečiais nebuvo visai(interneto, valiutos keityklų, mobiliakų, ekskursijų į užsienį). Taigi Liet. ū. galime vadinti pereinamojo laikotarpio ūkiu, kuriam 21a sustiprėjus visam ūkiui gali įsivyrauti paslaugų šakos. Tokiu būdu galima manyti, kad iš pramoninio ūkio Liet. taps pramoninės ekonomikos šalimi. 33.Transporto geografija Apie šalies ekonomika ir kultūrą daug galima pasakyti pagal transporto išsivystymą. Kelių ir geležinkelių tankumas, jų kokybė, pervežanų krovinių bei keleivių kiekis, kelių struktūra yra labai svarbūs ne tik aptarnavimo sferos bet ir viso ūkio rodikliai. Transporto išsivystymo lygiu lietuva stovi tarp V. ir R. Geografiniu požiūriu svarbu, kad daugelis keliu ir oro linijų praeina iš V. ir R. ir iš Š. į P. Taigi, lietuvos transportas atliek ane tik vidaus bet ir tarptautinius krovinių pervežimus. Tai leidžis padaryti gerai išvystita ir tarpusavyje susieta autokelių, geležinkelio ir jūrinių laivų sistema. Automobilių transportas pirmauja krovinių ir keleivių pervežimu. Svarbią reikšmę turi: Kalipėda-Kaunas-Vilnius; Vilnius-Panevėžys su atšakomis į Šiaulius ir į Rygą; Transportas yra labiau integruotas į europos pervežimų sistemą. “ViaBaltica” sujungs Š. Europą su P. Europa. Ji eis per Taliną, Rygą, Panevėžį, Kauną, Marijampolę į Varšuvą. Dabar lietuvoje vežėjai krovinisu gabena į 35 europos šalis. Vidaus ir užsienio pervežime vyrauja maisto, tekstilės, įrenginių, kuro pervežimai. Pervežama daug keleivių, tačiau bendras skaičius mažėja, nes pabrango visuomeninis transportas, o ir padaugėjo individualių automobilių skaičius. Lietuvos pirmasis keležinkelis pradėtas tiesti, kai rusija tiesė gelež. Peterburgas-Varšuva 1861m. Svarbiausi geležinkelio kelio mazgai: Radviliškis-Jonava-Vilnius. Vandens transportas. Didžiausią dalį sudaro jūrinai pervežimai. Plaukia 6 galingi keltai, pervežama 25000 keleivių. Upių transportas išvystytas silpniau. Laivuojamas Nemunas, nuo žiočių iki Kauno. Gabenamos statybinės medžiagos, mediena. Garlaivis plaukia Kauno iki Nidos ir Klaipėdos. Oro transportas. Vienu metu gali pervežti apie 25000 keleivių. Kasmet skraisinama apie 300000 keleivių, svarbiausias oro uostas - Vilnius. Mažesni Kaune ir Palangoje. Skrenda pastovūs reisai į Maskvą, Kijevą, Kopenhagą, Varšuvą, Paryžių, Londoną, Berlyną, Romą, Prachą, Hamburgą. Krovinių pervežama nedaug, daugiausia paštas. Vazdynų transportas. Naujausia transporto rūšis, ekologiškai švari. Įš rusijos atpumpuojama nafta ir dujos. 34.Ryšių ir informatikos plėtra Lietuvoje Svarbią reikšmę visose gyvenimo srityse turi pašto bei ryšių paslaugos. Šių dienų pasaulio gyvenimą galima pavadinti informacijos jūra. Be informacijos rinkimo bei apdorojimo, persiūntimo vis sunkiau apsieinama velrslo, paslaugų, gyvybės ir kitose žmogaus gyvenimo srityse. Atsirado daug žmonių turinčių kompus. Lietuva dar smarkiai atsilieka nuo V. Europos, bet ši šaka smarkiai pradeda plėtotis. Ryšiai. Tai ekonomikos veiklos sritis, kuri perduoda, priima, passkirsto vaizdo, garso informaciją. Vaizdą skirstome į pašto ir elektroninius ryšius(telegrafas, radias, telefonas, televizorius). Pašto ryšiai - tai įvairios pašto siuntos, laiškai, periodiniai leidiniai, pinigų pervedimai, telegramos. Šiuo metu lietuvoje yra astatomos skaitmeninės telefonų stotys(Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir dar 26 liet. miest.) Sparčiai plinta mobilių telefonų paslaugos. Galingiausi radio siūstuvai yra Vilniuje ir Sitkūnuose, kurie radio bangas perduoda visam pasauliui. Turintis palidovinio ryšio anteną, gali matyti kitų šalių Tv programas. Sparčiai plinta kabelinė Tv. Informatika. Tai nauja besiplėtojanti ūkio sritis Lietuvoje. Jos paskirtis rinkti, kaupti apdoroti visų rūšių informaciją. Didelį vaidmenį ima vaidinti Internetas. Visuomeninės informavimo priemonės yra spauda, radias ir Tv. 35.Žemės ūkis Prieš 2 pasaul. k. ž. ū. vystėsi, produkcija buvo daugiausia eksportuoja į Angliją ir Vokietiją. Žemės ūkis labai nukentėjo 2 pasaul. k. metu. Pigiai eksportuojama į SSRS mėsą, sviestą, linus ir k.t. Atkūrus nepriklausomybę pradėta žemės privatizacija. Ž. ū. skirstomas į 2 veiklos sritis: augalininkystę ir gyvulininkystę. Šiuo metu did. produkcijos dalį tiekia augalinink. Augalininkystė: Mūsų šalis yra vid. klimato juostoje, todėl augalų vegetacinis periodas trumpas. Vegetacijos trukmė iki 200 dienų. To užtenka, kad pribręstų javai, šaknevaisiai ir kitos kultūros. Javai Lietuvoje geriau dera žiemkenčiai. Did. plotus užima miežiai, žieminiai kviečiai, rugiai ir avižos. Kviečiai Jie reikalauja geros dirvos. Auginami ir ankštiniai: vikiai, lubinai, pupos, žirniai. Techninės kultūros: linai. Nuo seno auginami ilgapluokščiai linai (Š. ir V. Liet.). cukriniai runkeliai. (d. auginami vid. lietuvoje) rapsai Liet. jie pradėti auginti 1991m(Š. Liet) bulvės Jos į Liet. atvežtos 18a pab. (R. ir V. Liet) pašarai Lietuvoje daug naturalių ir kultūrinių pievų. Auginama iki 50 rūšių daržovių. Yra specilizuotų ūkių, kurie augina tik daržoves arba grybus. Plinta pievagrybių auginimas. Vaisiai ir uogos auginami iki 18 rūšių. Plinta gėlių auginimo verslas. Gyvulininkystė: Nuo seno lietuviai augino galvijus bei kiaules. Netradicinės šakos: bitininkystė, paukštininkystė, žvėrininkystė. Galvijai Liet. paplitusios žalosios ir juodmargės. Liet. iš karvės primelžiama 3500kg pieno per metus, tuo tarpu Olandijoje 2 kartus daugiau, tam turi reikšmės pašarai, o taip pat ir veislė. Kiaulininkystė Paplitusi veislė “lietuvos baltosios” Paukštininkystė Dabar 5 stambiausi paukštynai augina broilerius mėsai ir dėsliasias vištas kiaušiniams. Tai Vievio, Juodšilių-Vilniaus r., Rudaminos-Vilniaus r., Kaišiadorių, Girelės-Kaišiadorių r. Avinikystė Paplitusios lietuvos “juodgalvės”, jų auginama nedaug. Ožkininkystė Jų pienas vertingas tačiau lietuvoje jų auginama nedaug. Arklininkystė Veislės: Lietuvos sunkieji, Žemaitukai,naudojami ž. ū. darbams. Auginami ir sportiniai žirgai. Žvėrininkystė Kretingos ir Vilkijos ūkiuose auginamos audinės ir lapės. Bitininkystė Gaunamas medus vaškas, gaminamas midus. Žuvininkystė Daugiausia auginami karpiai. 36.Ryšiai su užsieniu Prekyba Dėl patogios geogerafinės padėties, Liet.nuo seno prekiauja su daugeliu pasaulio kraštų. Gintaru buvo prekiaujama su senovėęs Roma, sidabru su arabų šalimis, prekyba vyko su skandinavijos bei baltijos kraštais. Iš Rusijos buvo gabenami papuošalai bei ginklai. Prekybinius ryšius Lietuva palaikė su 50 šalių. Sovietmečiu iš lietuvos buvo išvežama metalo apdirbimo staklės, kuro siurbliai, televizoriai, baldai, popierius ir trikotažas, o iš maisto pramonės produkto - mėsa ir sviestas. Į Liet.: dujos, nafta, apatitai, metalai, mašinos, medvilnė. Dabar Liet. prekiauja su 156 šalimis. Liet. daugiau prekių atsiveža negu išveža. Svarbiausi prekybos partneriai - Rusija ir Vokietija. Joms tenka 35% Liet, eksporto ir 46% importo. Apei 70% eksportuojamų prekių sudaro benzinas, mazutas, šaldytuvai, dulkių siurbliai, trikotažas, trąšos, o iš maisto produktų - sviestas, mėsa. Importuojame naftą, branduolinį kurą, dujas, metalus, medvilnę, medieną, mašinas, elektroniką, druską, citrusus. Prie tarptrautinio bendradarbiavimo priklauso ir kreditiniai-finansiniai santykiai 1992m Liet. priimta į tarptautinį valiutos fondą. Liet. ima iš jo paskolas. Lietuvoje pradedamas investuoti užsienio kapitalas, tačiau dėl įstatymo nepastovumo užsieniečiai dar atsargiai žiūri į Lietuvą. Tiekaimos paslaugos: pvz. užsienio laivų aptarnavimas uostuose, prekių pervežimas ir t.t. Vyksta darbo jėgos migracija, daugiausia į vokietija ir skandinavijs šalis. Mokslo ir kultūros ryšiai Jie daugiausia reiškiasi mokslo ir technikos duomenų mainais, patentais ir licenzijomis. Kultūriniai ryšiai Tai padeda vienai tautai pažinti kitą, organizuojami tarptautiniai folkloro festivaliai, turistinės kelionės, moksleivių keitimosi programos, pasaulinės žaidynės ir kitos.
Geografija  Paruoštukės   (36,44 kB)
Europa
2010-01-19
Europa. Europa-tai vienas iš mažiausių Pasaulio žemynų,nors tai sudaro apie 50 valstybių,tarp jų ir Lietuva.Stipriausios Europos valsybės yra Prancūzija ir Vokietija.Lietuva yra geografinis Europos centras.Europos sąjungoje yra 27 šalys,kurios susijungė norėdamos būti stiprios ir turtingos.. Europą pasiekė didžiulė krizė,dėl to kad nemokame taupyti,įstatymus priimti teisingai,valdžioje turime tokių asmenų ,kurie siekia tik gerai pasipelnyti,gyventi be rūpesčių.Mūsų Lietuvos seimūnams nė kiek nerūpi tai,jog esame gilioje krizėje,švaisto pinigus ten kur nereikia,ir jiems nerūpi ,kad eiliniai šalies gyventojai lieka be darbų,mėnesio pajamos vos sieka 800 litų,o dar kilę mokesčiai,išvis neleidžia gyventi,mes ne gyvename ,o vien egzistuojame.Taip dabar gyvename,nes norėjome įstoti į Europos sąjungą,o ten yra taip: jei visos šalys turtingos visada padeda finansiniu atžvilgiu kitiems,o dabar kai yra sunkmetis ir visiems trūksta finansinės paramos nėra į ką kreiptis.Pinigų trūkūmas pasiekė net už Europs sąjungos ribų esančias šalis.Nors Lietuva buvo sukaupusi tiek pinigu,kad galėjo išgyventi 4 metus nejautusi krizės..Bet valdžios godumas padaro viską... Europoje dabar sunki padėtis,nes visi bando kaip nors prasimanyti pinigų,žmonės vagia,žudo,plėšia dėl to,kad neturi kuo maitintis ir mokėti mokesčius.Viskas pasikeistų į gerają pusę nors šiek tiek, pakeitus Šalių valdančiuosius asmenis.Nes visa Europa tik žlugdoma,gali kilti vidaus karas,kai žmonės kariaus dėl duonos kąsnio. Reikėtų pakeisti šalių valdymo taktiką:sumažinus mokesčius galėtų normaliai dirbti,atsirastų daugiau darbo vietų,nes dabar gamyklų valdytojai taip pat jaučia krizę,neturi iš ko mokėti atlyginimų ir apmokėti savo išlaidų.Pradėjus atsirasti daugiau darbo vietų,būtų mokami mokesčiai,taip stambūs verslininkai nejaustų nuosmūkio,sumažėtų maisto prekių kaina.Į biudžetą sugrįžtų daugiau finansų,krizė sumažėtų nors truputį.. Svarbiausia nešvaistyti pinigų,geriau kaupti kapitalą sunkmečiui,kad paskui iškilus problemoms netektų badauti ir skursti. Europos šalys,būkime vieningos ir taupios,suprasti visus reikia!Reikia ir pokyčių,todėl pradėkime patys nuo savęs..!
Geografija  Analizės   (4,28 kB)
Maisto pramonė Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų. Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse. Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse. Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje - 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama. Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje. Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas. Lengvoji pramonė Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% - Utenoje, 19% - Vilniuje ir 4% - Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%). Medienos pramonė Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius. Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai. Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai. Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje - 18%, Vilniuje - 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune. Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius. Chemijos pramonė Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų. Statybinių medžiagų pramonė Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.
Geografija  Konspektai   (12,15 kB)
Sviestas
2010-01-18
Sviestas – pieno produktas. Gaminamas išsukant grietinę ir atskiriant vandenį. Dažniausiai naudojamas kaip užtepas ant duonos, taip pat kepimui, pyragams, troškinimui bei padažams gaminti. Sviesto yra gana daug tipų, besiskiriančių ongonoleptinėmis savybėmis, komponentų kiekiu, biologiniu vertingumu, paskirtimi.
Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (7 psl., 10,75 kB)
Skruzdėlės
2010-01-04
Skruzdėlės Skruzdėlės - tai smulkūs plėviasparniai vabzdžiai, pasižymintys formų įvairove ir bendruomeniniu gyvenimu. Stiebelis, jungiantis krūtinę su pilveliu, yra su statmena plokštele arba su dviem mazgeliais. Sparnai gerokai ilgesni už pilvelį. Antenos alkūninės, su ilgu stiebeliu. Skruzdėlės turi nuodingąją liauką, tačiau geluonį turi ne visos rūšys. Burnos organai graužiamieji. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotųjų patinų bei patelių ir iš besparnių darbininkių. Darbininkės yra lytiškai nesubrendusios patelės. Jos rūpinasi lizdų statyba, maisto rinkimu, jauniklių maitinimu bei priežiūra. Skruzdėlynus įsirengia pastatų aukštų perdangose, žemėje, prie balkonų, pamatų plyšiuose. Iš ten prasiskverbia į gyvenamąsias patalpas ir, ieškodamos maisto, teršia produktus. Faraoninė skruzdėlė (Monomorium pharaonis) Tai mažiausia Lietuvoje aptinkama skruzdėlė. Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, todėl gali gyventi ir vystytis tik šildomose patalpose. Faraoninės skruzdėlės motinėlė būna iki 5 mm, blyškiai gelsvai ruda. Iš pradžių ji turi sparnus, o po poravimosi juos numeta. Motinėlė gyvena apie 250 - 270 dienų. Per tą laiką ji sudeda iki 350 kiaušinėlių. Patinai būna 2,8 – 3,0 mm, tamsiai rudi, turi dideles akis, gyvena apie 3 savaites. Tuo pat metu lizde būna kelios dešimtys patinų ir net keli šimtai besparnių motinėlių. Daugiausia lizde būna skruzdėlių darbininkių (iki 2000). Jos 1,8 – 2,5 mm, blyškiai gelsvos. Faraoninės skruzdėlės gyvenimo ciklas Faraoninės skruzdėlės labai ėdrios. Jos ėda viską: miltus ir duonos produktus, cukrų, medų, mėsą, sūrį ir kt. Labai mėgsta pūlingas žaizdas, pragulas, todėl dažnai apsigyvena ligoninių chirurgijos skyriuose. Motinėlės be maisto gali išbūti kelis mėnesius. Darbininkės, neturėdamos maisto, iš pradžių ėda savo lervas, lėliukes, vėliau minta kritusiomis draugėmis. Faraoninės skruzdėlės veisiasi antisanitarinėmis sąlygomis. Ypač jos pavojingos ligoninėse, nes gali užkrėsti sterilius įrankius, baltinius, platinti įvairias bakterijas ir virusus. Jų įkandimas žmogui skausmingas, paskui niežti, iššoka pūslelės. Ypač nuo jų nukenčia vaikai.
Biologija  Analizės   (44,81 kB)
Vis dėl to perdaug didelį mūsų šalies žmonių sluoksnį, ir net labai skausmingai, liečia šis minimalaus atlyginimo dydžio nustatymas, kad leisti sau galvoti, kad be mokslinio gilaus paskaičiavimo būtų galima nustatyti per žemą minimalaus atlyginimo dydį. Gal kas ir atliko kokius paskaičiavimus kiek gramų duonos, sviesto, dešros, kruopų ar margarino turi žmogus suvartoti, kad jaustųsi bent ne alkanas, ką jau bekalbėti apie pilnavertiškumo pojūtį, be kurio jokiam žmogui neįmanoma savęs realizuoti, be kurio neįmanomas šeimų stabilumas, ar savęs pajautimas valstybės pilečiu. Valstybės, kuri rūpinasi savo žmonėmis…Tik apie tokius tyrimus kažkaip neteko girdėti. Ir L rinkos ekspertai vienos konferencijos metu, vykusios Litekspo parodų rūmuose konferencijos salėje, prasitarė, kad minimalus atlyginimas nuleistas “iš lubų”. Dabar tampa aišku, kodėl lietuviškas tualetinis popierius toks pigus ir plonas ir dar vadinasi “PIGIAU”. Jo vertės tkriausiai pritrūko minimalaus atlyginimobiudžetui sudaryti. Be to, jei žmonės mažiau valgys, tai tualetinio popieriaus gal net neprireiks. Nes mūsų žmonės ne tik darbštūs, bet ir išradingi-ką nors sugalvos….. Tik pamiršo apskaičiuoti mūsų šalies ekonomikos grandai, ar tiek mažai valgydamas žmogus galės gerai dirbti??Ką jau bekalbėti apie bent jau padorų žmogaus pragyvenimą. Net mano prosenelis J. Kudirka, lengvos jam žemelės, imdamas į darbą padienius darbininkus pirma kelias dienas juos maitindavo ir sudarė sąlygas atsigauti ir tik vėliau duodavo nudirbti darbus ir tai ne pačius sunkiausius. Nes sunkiausius darbus dirbdavo pats, bodamas, ką pasakys kaimynai, be to ir pats “nešpietnas”, nor sir ne didelio ūgio buvo. Tad nenuostabu, kai žmogus eina į darbą bemaž alkanas, kad Lietuvos žmonių darbingumo koeficientas vienas žemiausių Europoje-neviršija 30 proc., kai ES vidurkis siekia net 70 proc. Nesunku paskaičiuoti, kad vien dėl to gaminių, prekių ar paslaugos savikaina brangsta priklausomai kokį ūkio sektorių tai liečia-nuo 12 iki 30 proc. Tiesa gana sunku būtų paskaičiuoti, kiek dėl mažo darbo našumo papildomai nukenčia gaminių kokybė. Turbūt dėl tos priežasties stambūs kapitalistai siekia kuo daugiau automatizuoti gamybą taip dar daugiau didindami bedarbių armiją ir mažina atlyginimų didėjimo tikimybę. Nes kuo daugiau bedarbių, tuo mažesnė materialinė darbuotojų motyvacija, nes didžiausias žmogaus motyvas, kuo tai neprimena gūdžių baudžiavos laikų, kai žmonės dirbdavo tik už valgį ir tai tik iš dvarininko malonės, tuo lengviau nepaklusnų darbo žmogų pakeisti paklusniu.. Tik pamirštamas vienas dalykas-kertama šaka ant kurios sėdi, nes taip apribojamas žmonių kvalifikacijos kėlimo galimybės, nes talentingiausieji dažniausiai atsiduria už vartų. taip jau gyvenimas suklosto.. Tiesa sakant, gal dėl tos priežasties tualetinis popierius Europoje minkštesnis ir storesnis. Ir kompanijos gaminančios taip reikalingą prekę daugiau turėtų uždirbti, ir pridėtinės vertės tokios prekės gamyba daugiau sukuria, nes kokybiškam daiktui pagaminti reikia atlikti rinkos tyrimus, išbandyti įvairias rūšis popieriaus, kol atrandi tinkamiausią. O kur dar marketingo priemonių kūrimas, siekiant kuo daugiau parduoti kokybiškos prekės, organizavimas ir realizavimas-kiek šios priemonės sukuria darbo valandų. Ir tai tik menkam tualetiniam popieriui tenkanti pridėtinė vertė viršija lietuvišką keliolika kartų. tai ką jau bekalbėti apie tehnologiškai daug sudėtingesnės prekes.. Vadinasi nekokybiškų, pigių prekių gamyba iš pagrindų mažina šalies BVP, vadinasi didina ir šalies nedarbą, ir šalies gamybinį techninį potencialą, kuris yra vienas iš svarbiausių įgyjant pranašumą ekonominėje kovoje su šalimis kaimynėmis ir ne tik. Turbūt net ekonomikos pradžiamoksliui aišku, kad šalys stengiasi konkurencinėje kovoje įveikti viena kitą ir, kad dėl to jokių iliuzijų neturi būti. Gal reiktų susieti ir išvesti šalies ekonominės gerovės priklausomybės kreivę nuo tualetinio popieriaus storumo, minkštumo, kainos ir net spalvos???Perfrazavus išeitų, kad mes tik tiek” nusipelnėme gyventi geriau”, nes įperkaime tik ‘labai brangų”tualetinį popierių?? Gal ir galima mokėti žmogui kuo mažesnį atlyginimą, bet ar galima tikėtis, kad žmogus dėl to dirbs geriau ir našiau?? Preliminariais moksliškai pagrįstais paskaičiavimais”iš lubų” 10proc. pakėlus atlyginimą galima tikėtis, kad darbo našumo koeficientas padidės 20 procentų nuo 30 iki 36 proc. Efektas daugiau nei akivaizdus.. Tai jei taip yra, kyla visiškai teisėtas klausimas-KAM IŠ TIESŲ NAUDINGAS KUO MAŽESNIS ATLYGINIMAS, JEI BET KURI EKONOMINĖ MOKSLIŠKAI PAGRĮSTA TEORIJA ĮRODYS, KAD MINIMALAUS ATLYGINIMO PAKĖLIMAS DUOS DIDELĘ NAUDĄ TIEK ĮMONĖMS, TIEK VALSTYBEI IR BE JOKIOS ABEJONĖS-ŽMONĖMS??KAM NAUDINGA LIETUVĄ MATYTI SKURSTANČIĄ, PRASIGĖRUSIĄ, IR KURIOJE DIDŽIAUSIAS SAVIŽUDYBIŲ SKAIČIUS EUROPOJE??TAI VYKSTA KARINGIAUSIOJE IR STIPRIAUSIOJE EUROPOS TAUTOJE, APGYNUSIOJE EUROPĄ NUO MONGOLŲ-TOTORIŲ INVAZIJOS…Kas įdomiausia tie didieji Lietuvos ekonomistai turintys jausti atsakomybę dėl dabartinės ekpnominės-socialinės-kultūrinės šalies padėties dirba konsultantais stambiausiuose bankuose ar bendrovėse ir turbūt dėl to nejaučia jokio sąžinės graužimo.. Preliminariais paskaičiavimais kas pusę metų pakėlus po 50 lt. minimalų atlyginimą(tai jau siūliau 2000 m., t. y. prieš 4m., Verslo žinios 2000. 12. 11 d., kai tuo metu garsieji mūsų šalies ekonomistai minimalaus atlyginimo kėlimo vos neprilygino ekologinės bombos sprogimo padarinių visos Lietuvos, reikia manyti ir žmonių, ateičiai, kai tuo tarpu tie patys piliečiai dabar bando nepergarsiai kalbėdami pripažinti, kad tuo metu jų nuomonė buvo klaidinga) po 3-4 metų galima tikėtis darbo našumo padidėjimo 15-20 procentinių punktų skirtingose ūkio šakose. Tai leistų sumažinti 2-3 procentais gaminių savikainą. Kas labai aktualu didinant mūsų prekių konkurencingumą prieš įstojant į ES ūkio zoną. Akivaizdu, kad ir sergamumas prie didesnių atlyginimų turėtų sumažėti, ir pasitikėjimas valstybe, kuri rūpinasi savo pilečiais, išaugtų, kas taip pat turėtų įtakos darbo kokybei bei našumui:keista būtų atsisakyti tokios akivaizdžios naudos Sodros biudžetui, tiek valstybei, tiek verslininkams. bet kas visų svarbiausia-žmonės nebedirbtų vergiškomis sąlygomis…Tuo labiau, kad stambiose įmonėse 2 proc. administracijos darbuotojų sumine išraiška gauna tiek pat kiek 98 proc. ”juodadarbių”(atsiprašau už šį išsireiškimą, bet, nors ir labai skaudu, bet kitokio žodžio prie tokių skaičių tiesiog neišeina pavartoti). Rezervai itin akivaizdūs, kad net neverta užmerkti akių, kad tai neįmanoma. O gal prisibijoma, kad minimalias pajamas gaunantys piliečiai padidėjusias pajamas leis smulkiame sektoriuje ir taip smulkus sektorius atsistos ant kojų be jokios “mielaširdingos” valstybės pagalbos???Tai sudarytų kelių šimtų milijonų litų injekcija į smulkų ir vidutinį sektorių ir tik pirmais metais. Vėliau ši suma išaugtų keleriopai-tokius tai pagreičius smulkiame sektoriuje įgyja, kad ir nedidelės pinigų injekcijos. Jei dar pridėtume tai, kad smulkus verslininkas sumoka 20-25 centus nuo kiekvieno lito mokesčių valstybei, kai tuo tarpu stambus verslas tik -0. 05-0. 09lt, pradedame suprasti, kodėl didelė dalis žmonių vos suduria galą su galu, o stmabūs “miega” tiesiogine to žodžio prasme ant pinigų maišo. Akivaizdu, kad min. atlyginimo pakėlimas pakeltų vartojimą, ko pasekoje padidėtų įmonių pelningumas, kurių prekybos sektoriuje 1995m. nuo 54 proc. sumažėjo iki 2002metais 7 proc…. Sudarius mažoms įmonėms sąlygas gauti padorų pelną iš esmės pasikeistų ir nedarbo lygis šalies mastu, nes tik smulkus ir vidutinis sektorius kuria darbo vietas. Tai patvirtina ir ES Statistikos departamento atlikti tyrimai 1988-1995 metais, kurių metu nustatyta, kad per nagrinėjamą laikotarpį smulkios įmonės sukūrė kiekviena vidutiniškai po 0. 75 darbo vietos, o stambios sumažino kiekviena po 0. 6 darbo vietos. Jei paimsime domėn, kad 98 proc. lietuvos R įmonių smulkios ir vidutinės, tai nesunku paskaičiuoti, ak iš 55000 veikiančių šalies įmonių nedidelės įmonės galėtų sukurti papildomai apie 40 000 darbo vietų per vieną du metus. Tik stebuklingas ir didžiu tapęs JEI…JEi valstybė to pati panorės. T. Y. jei to norės Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Seimas, o tiksliau Lietuvos Premjeras ir Lietuvos Seimo Pirmininkas. pavardžių tikriausiai neverta ir vardinti.. Taip pat galima būtų teigti, kad nedarbo lygio sumažėjimas padidintų ir šalies BVP, kuo taip mėgsta girtis mūsų pačios sparčiausiai turtingėjančios valstybės verslo ir politikos luzeriai, atsiprašau lyderiai.. Nesunku apskaičiuoti, kad BVP, sumažėjus minėtam skaičiui bedarbių, padidėtų net 8 proc. Tik …JEI… panorės mūsų valstybės didieji “sodintojai”. Šie skaičiavimai pagrįsti garsių pasaulio ekonomistų paskaičiavimais. Tai turėtų įtakos ir geresniam šalies biudžeto vykdymui ir Šios, pavadinsiu jas aiškumo dėlei “papildomomis”, papildomos įplaukos į šalies biudžetą leistų skirti papildomus asignavimus socialinėms ir švietimo programoms vykdyti. Tokios programos vėl kasmet leistų tikėtis didesnio papildomo (t. y. šiuo metu nenumatyto)BVP augimo net 1-1. 5 proc. Šių nenumatytų dabartiniame biudžete papildomų pajamų, jos sudarytų per dvejus metus apie 0. 9mlrd. litų, pakankamai užtektų ir pensijoms pakelti ir minimaliems atlyginimams, ir sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčiui. Teisybės dėlei vėl reiktų paminėti, kad ir šios priemonės savo ruožtu vėl paskatintų dar didesnį vartojimą ir dar geresnį biudžeto sirinkimą.. Jei panagrinėsim vien tik prekybos įmonių pelningumo rodiklius, pamatysime, kad nuo 1995 metų 54 proc. pelningai dirbančių prekybos įmonių skaičius, prieš įsigalint prekybos gigantams, sumažėjo iki 7 pros. 2002m. Tai be jokios abejonės atsiliepė ir nedarbo didėjimui šalies mastu. T. y. tik viena iš dvylikos įmonių dirba pelningai. Prie tokių makroekonominių rodiklių ir prisisteigia visokio plauko “skolų išmušinėjimo agentūrėlių”, kurios tik neteisiškom priemonėm gali kažką “išpešti”, nes teisinėm nebėra kaip veikti, nes virš 80 proc. Lietuvos įmonių galima nors dabar sklebti bankrotą. Ypač prie tokios makroekonominės šalies būklės, kai pagal penkių metų BVP augimą vien tik nuo Latvijos R atsiliekame apie 30 proc., o nuo dar mažesnės Estijos R net 50 proc., kurioje nedarbas siekia tik apie tuos lemtingus 6 proc. ir, kurioje “emigravusių”ieškoti darbo užsienyje tik 15-20 tūkst, (Lietuvoje apie 400 tūkst. ), kas taip pat yra labai svarbu įvertinant tikruosius makroekonominius rodiklius ir galimus jų padarinius pačiu artimiausiu metu. Kaip jau minėjau, smulkaus ir vidutinio sektoriaus įmonės sumoka biudžetui 0. 2-0. 25lt. nuo kiekvieno lito mokesčių, kai stambios įmonės tik 5 centus. Pvz. vienas stambus šalies prekybos tinklas neseniai viešai pasigyrė, kad per 2002 metus sumokėjo 20 mln. litų įvairių mokesčių. Ir tai nuo 400 mln. apyvartos. bet smulkus sektorius nuo tokios apyvartos sumokėtų 80-100mln. litų. t. y. valstybė proteguodama stambaus kapitalo klestėjimą iš tiesų smukdo Lietuvos R, smukdo šalies biudžetą, verčia vergauti tiesiogine to žodžio prasme Lietuvos R paprastus žmones. Įsivaizduokite, kad viena mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja pasigyrė, kad iš vieno tinklo surenka 3 mln. litų mokesčių litų per mėnesį, kai tuo tarpu smulkūs verslininkai sumokėtų nuo tokių pajamų net 16-21 mln. litų. Niekaip nesuprantu, kaip tokiose pareigose dirbdama Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė iš esmės skatindama stambų verslą nemokėti 15 mln. litų per mėnesį priklausančių Lietuvos valstybei ir visiems Lietuvos žmonėms pinigų, gali eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas???… Iš vienos pusės galima suprasti, kodėl mūsų šalies didieji ekonomistai, net pranašais save vadinantys, 1998-2003 metais tvirtino, kad minimalaus atlyginimo didinimas mažina darbo vietų skačių. Taip, šis teiginys visiškai pagrįstas, kai ekonomika funkcionuoja pilnai, t. y. tada, kai nedarbas siekia apie 6 proc(JAV iki lemtingos 2002. 09. 11 nedarbas vyravo apie 5. 8 proc., iš karto po rugsėjo tragedijos-6. 2-6. 4 proc., dabartiniu metu neviršija 5. 8 proc., ką parodo ir šios šalies 4 proc. BVP 2003 metinis prieaugis)ir, kai tai liečia stambų sektorių. Beje tai tik dar kartą patvirtina minėtą tezę, kad tik nedarbo mažėjimas turi esminės įtakos BVP augimui, o ne atvirkščiai, kaip teigiama mūsų spaudoje. Matyt mūsų ekonomistai prisiskaitę vadovėlinių tiesų, iš kurių daugumas parašyta aišku JAV, nebegali nusileisti iš ekonominių aukštumų į paprastų žmonių gyvenamą ašarų pakalnę ir pabandyti suprasti, kad, kai nedarbas viršija tam tikrą ribą(kai kuriose šalyse tai gali svyruoti apie 8-9-10 procentų)ši taisyklė nustoja galioti. Šią mano hipotezę patvirtino ir tarptautinėse konferencijose sutikti ir pakalbinti kaimyninių šalių strateginių ekonominių institutų direktoriai ir specialistai, kurie, beje, vadovavosi atliktais ekonominiais tyrimais, priešingai mūsų ekonomistams, sugebantiems minimalų atlgyginimą žmonėms nuleisti iš viršaus,. t. y. iš ”lubų”, o tu žmogau sukis, kaip nori. O jei nepatinka plonas tualetinis popierius, tai gali jo nevartoti, sutaupysi pinigų cigaretėms, kurių išlaidoms taip pat turbūt pritrūko laiko paskaičiuoti, nes kitaip minimalus atlyginimas jau seniai prie tokio gyvenimo turėtų būti bent 700 lt. Ir pageidautina ‘į rankas”. Kad dar sviestui užtektų. Aišku, suprantamas noras sekti galingiausias pasaulio valstybės ekonomistų pėdomis, bet akivaizdu, kad šie dėsniai išeidami iš po kontrolės tampa visiškai nepritaikomi ekonomiškai silpnose valstybėse, tokiose kaip mūsų, kurioje BVP vienam gyventojui, net prie geriausių ekonominių rodiklių Slovėniją pavys tik po 100 metų, ES tik vidurkį geriausiu atveju po 250 metų, o JAV-NIEKADA... Kas skaudžiausia, kad tais paistalais, kad mažos įmonės negalės išmokėti didesnių atlyginimų, įdomu nuo kada sotus pradėjo alkaną užjausti, nebent taip sėkmingai pridengdami savo tikruosius ketinimus, patikėjo ir mažųjų verslininkų lyderiai. Bet jei iš tikrųjų baiminamasi, kad smulkios įmonės nepajėgs išmokėti didesnio darbo užmokesčio, tai siūlau neapmokestinamą minimumą sulyginti su minimalia alga, t. y. 500 lt., kad bendra mokestinė bazė prieš ir po min. atlygio pakėlimo nepasikeistų. Tiesa, reiktų dar vienos priežasties, kad padidėjųsį atlyginimą žmonės išleistų ir taip pakeltų vartojimą smulkiame sektoriuje, o ne padėtų į stalčių ar atiduotų bankui, kuris greičiausiai juos paskolintų stambiam kapitalui ir taip paskatintų nedarbo didėjimą, taigi reiktų, kad žmonės daugiau pasitikėtų valstybe. Nes tik, kai žmogus pasitiki valstybe, potencialus vartotojas, kurių esame mes kiekvienas, pinigus išleidžia vartojimo rinkoje. Išleidžia tada, kai yra įsitikinęs, kad nebrangs Elektra, šildymas, telefoniniai pokalbiai, kad rytoj šalies neapims ekonominis sąstnigis, ar dar blogiau- ekonominė krizė, kad žmonės išsaugos darbo vietas ir kad sukauptas pajamas nepravalgys eilinė hyperinfliacija. Dabartinės šalies makroekonominės ir socialinės prognozės matyt neleidžia paneigti šių prielaidų, nes minimalaus atlyginimo pakėlimą iki 500 lt., kuris paprastiems žmonėms buvo prižadėtas 2004. 01. 01 dieną, nukeltas gegužės pirmai-tikriausiai visų žmonių darbo šventei paminėti. Gal taip socialdemokratai nori atgaivinti sovietines tradicijas švęsti tarybines šventes??Ar paprasčiausiai bandoma politizuoti minimalaus atlyginimo pakėlimą kuo arčiau jį priartinus prie rinkimų datos, bet dabar žmonės daug supratingesni nei anksčiau ir tokių partinių žaidimėlių, kai prieš šventes miesto centrinėse gatvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės prie bananų iš Maskvos, nedovanos. Turbūt gerbiamuosius partiečius nomenklatūrininkus apėmė nostalgija prisiminus senus laikus ir prieš Šventę, atsiprašau rinkimus, išmes papildomus 50 lt. Bet tada dėl pabrangusių kainų ir tų “50” gali nebelikti. Minimalus atlyginimas galėjo būti nepadidintas nuo sausio 1-osir dėl daug rimtesnių priežasčių, kaip buvo žadėta dar 2003metų vasarą. Matyt iš tiesų baiminamasi, kad dėl mažo pilietiškumo ir žmonių pasitikėjimo valstybe gali, kaip planuojama, neišaugti vartojimas dėl padidėjusių minimalių atlygių. Tada neduok dieve tikrai per šalį “nusiristų” mažų įmonių bankrotų lavina, nes dėl padidėjusios darbo užmokesčio ir nežmoniškų mokesčių susijusių su darbo užmokesčiu naštos bendrovės tiesiog būtų sunaikintos. Tai lengvai patvirtina ir Seimo bei Vyriausybės bei Teismų reitingai, nuolat besivelkantys pasitikėjimo reitingų gale. Bet nepakėlus mažų įmonių pelningumo ši katastrofa gali ištikti dar greičiau…Stambaus verslo įmonių tai jokių būdų nepaliestų, nes jos būtų išgelbėtos valstybės, t. y. žmonių pinigais laikomais bankuose.. Atidžiau paskaičius šią ekonominę apžvalgą pagrįstai prašosi dar vienos temos antraštė:kam laikyti pinigus bankuose, jei tai didina nedarbą ir skatina dar didesnį atotrūkį tarp turtingiausių ir vargingiausių žmonių..
Ekonomika  Straipsniai   (12,83 kB)
Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.
Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai
Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)
Flora ir fauna
2009-12-22
Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals
Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)
Pesticido DDT sukūrimas buvo prilygintas stebuklui. Jo autoriui buvo įteikta Nobelio premija. Preparatą barstė ant kopūstų ir svogūnų, į dirvą ir vandenį, pagaliau… į lovas nereikalingiems vabalėliams naikinti. Per 30 metų pasaulyje jo pagaminta ir išbarstyta 1,5 milijono tonų. Po to daugumoje šalių jis uždraustas vartoti, nes nustatyta, kad DDT suyra tik per 70 metų, o visą tą laiką kaupiasi ir veikia panašiai kaip radioaktyvioji medžiaga. Dvi trečiosios pagaminto pesticido kiekio dar veikia gyvąjį pasaulį, nors pas mus jis uždraustas jau prieš du dešimtmečius. Per atmosferą ir sausumos vandenis pasaulio vandenyne jo susikaupė apie 40 procentų pagaminto kiekio - beveik 600 tūkstančių tonų. Pakankamai daug jo aptikta Grenlandijos ir Antarktidos leduose, pingvinų ir šiaurės elnių mėsoje. Vien Antarktidoje DDT susikaupė apie 2,5 tūkstančių tonų. “JAV gyvenančių motinų piene DDT yra tiek, kiek, vertinant jį pagal tarptautinius standartus kaip karvės pieną, reikėtų uždrausti vartoti”, - “The Orange disc” laikraštyje rašo amerikiečių biologas Kulis. DDT buvo sukurtas kaip nuodas augalams, o kaupdamasis žmogaus organizme, jis panašiai veikia ir žmogų. Kaip? Vargu ar šiandien medikai gali duoti išsamų atsakymą. Įvairiose šalyse nevienodai aktyviai DDT buvo barstomas. Todėl jo nevienodai sukaupė gyventojai. Žmogaus svorio kilogramui Indijoje ir Izraelyje tenka 19-24, Vengrijoje - 12,4, Lietuvoje - 1,2 miligramo DDT. Šiuo metu DDT nebenaudojamas, bet jį pakeitė kiti, gal ne tokie toksiški ar mutageniški nuodai. Oras Ozonas (gr. ózō - kvepiantis) - O3, yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi. Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą pripūstą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį. Dėl intensyvaus Saulės spinduliavimo dar aukščiau ozonas yra, ir aukščiau kaip 80 kilometrų jo praktiškai nėra. Nuo sugeriančio Saulės ultrvioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė - sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji “ozono skylė” Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojame apie 50% pagamintų freonų, o šaldytuvams - apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Bet jei žmogus nesumažins freonų naudojimo, tai iki 2000 metų ozono gali labai sumažėti. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis. Be freonų, ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai. Dar viena ozono “skylės” atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros režimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu (CO2), anglies monoksidu (CO), azoto dioksidu (NO2), sieros dioksidu (SO2), freonais, troposferos ozonu (O3). “Šiltnamio efektas” Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų CO2. Šiandien toks kiekis CO2 į atmosferą patenka per 5 metus. Vidutinis metinis prieaugis sudaro 2-4%. Jeigu tempai nesikeis, tai 2000 metais CO2 bus išmetama 13 milijardų tonų per metus. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutnė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5°C aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje. Antarktidoje iš 2 km gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus CO2 kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus - atšilimų tarpsniu. Dabar pastaruosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus CO2 padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Planetos miškai nebesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyne CO2 yra 50 kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti! “Rūgštūs lietūs” Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%. Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2¬ dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu (SO3¬), kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį (H2SO4). Taip susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva žuvų mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atnešama ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams. Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - užteršiamas gruntinis vanduo. Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia “baltasis vėžys”. Byra Akropolis, Kelno katedra, Venecijos Šv.Morkaus katedra… nuo rūgščių litų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore. Užteršto oro poveikis žmogaus sveikatai Į atmosferą patenkantys teršalai sudaro įvairius junginius, kurių kitoks veikimo pobūdis ir objektas. Kai kurių iš jų kenksmingumas išryškėja po 5-7 ir daugiau metų. Medžiagų kancerogeniškumas visiškai nepriklauso nuo jų “leidžiamo kiekio” viršijimo. Kenksmingesnės yra ne vienkartinės didelės tokių medžiagų dozės, o ilgalaikis nedidelės dozės veikimas. Šiandien žinoma per kelis šimtus cheminių junginių, sukeliančių, skatinančių vėžines ligas. Iš jų ypač žalingas benzopirenas ir nitroaminai. Medikai neabejoja, kad automobilių išmetamas benzopirenas yra viena stipriausių plaučių vėžį stimuliuojančių medžiagų. Žmogaus organizmą nuodija automobilių išmetamas švinas. Kuo didesnė švino koncentracija aplinkoje, tuo daugiau jo atsiranda žmogaus kraujyje. Blogiausia tai, kad švinas iš organizmo ne pasišalina, o kaupiasi iki mirtinos dozės, panašiai kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitą didelę teršalų grupę sudaro pramonės įmonių išmetamos kenksmingos dujos. Ištirta, kad ir nedidelės koncentracijos kancerogeninių medžiagų ilgalaikis kaupimasis žmogaus organizme yra vėžinių ligų priežastis. Pramonės miestuose žmonės dažniau negu kaime serga plaučių vėžiu. Miestuose susikaupia palyginti daug anglies dioksido. Šiomis dujomis apsinuodijęs žmogus jaučia silpnumą, jam skauda galvą, jį pykina. Į padidėjusį CO2 kiekį ore ypač jautriai reaguoja širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai. Labai aktualus aplinkos užterštumas sieros dioksidu. Net maža jo koncentracija erzina akių ir nosies gleivinę, kvėpavimo takus, sukelia kosulį ir čiaudulį, vidutinė - gali būti kvėpavimo takų ligų priežastis, o 400-500 miligramų kubiniame metre kiekis - jau pavojingas gyvybei. Medikų duomenimis, per pastaruosius 15 metų gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis padidėjo 4,5 karto, piktybiniais navikais - 30%, iš jų odos vėžiu - 47, plaučių, bronchų, trachėjos vėžiu - 69 procentais. Užterštas oras pražūtingai veikia žmogaus sveikatą. Visų atmosferą teršiančių įmonių aplinkos zonoje konstatuojamas didesnis specifinis gyventojų sergamumas. Nustatyta, kad užterštu oru kvėpuojančių žmonių amžius sutrumpėja 5-10 metų. Lietuvos vandenų būklė Per pastaruosius trisdešimt metų nitratų ir amonio paviršiniuose vandenyse padaugėjo 10 kartų, fosfatų - 5-10 kartų, ištirpusių organinių medžiagų - 2-3 kartus. Štai Žuvinto ežere, kuris yra rezervato teritorijoje, per 30 metų fosforo junginių padaugėjo 10 kartų. Panašių pavyzdžių yra nemažai. Kai kuriuose mažuose upeliuose amonio ir azoto koncentracija viršija žuvininkystės LDK 30-70 kartų! Sunku suprasti, iš kur ten dar yra žuvų. Verta priminti teršalų kaupimosi dėsningumus vandenyse. Kai vandens baseine cheminių medžiagų koncentracija būna vienetas, tai baseino dugno nuosėdose jų paprastai būna iki 70 kartų daugiau, moliuskuose - 100, fitoplanktone - 400-500, o žuvyse - net 400-1500 kartų daugiau. Kuršių marios su Nemuno delta užima svarbią vietą Lietuvos gamtiniame komplekse. Ypač marias teršia Sovetsko, Nemano ir Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinatai. Pagrindiniai teršalai yra ligninas ir sulfidai. Sunkieji metalai Tik pastaraisiais metais Lietuvoje imta plačiau kalbėti apie aplinkos teršimą sunkiaisiais metalais. Pastaraisiais dešimtmečiais praktiškai dauguma nuodingųjų medžiagų, patekusių į galvaninės gamybos nutekamuosius vandenis, galiausiai pateko į Respublikos gamtinę aplinką. Vien paskutinius du dešimtmečius tuo “maršrutu” nukeliavo po kelis šimtus tonų chromo, nikelio, cinko, vario ir kiek mažiau kadmio. Iš ten su žemės ūkio produkcija (daržovėmis, mėsa ir pienu) sunkieji metalai pateko į žmogaus organizmą. Ypač pavojinga sunkiųjų metalų savybė yra geba kauptis žmogaus organizme. Pastaraisiais metais sunkiųjų metalų kiekis žuvininkystei nustatytą DLK Neryje žemiau Vilniaus viršija keliolika, Nemune žemiau Kauno - 20-30, Nevėžyje žemiau Panevėžio - 40-70 kartų, o Kulpėje žemiau Šiaulių vario ir chromo kiekis šimtus kartų viršija minėtą normą. Baltijos jūroje cinko ir vario junginių randama iki 1,5-3,5 miligramo litre, o leidžiama norma - tik 0,01 miligramo litre. Taigi viršijama iki 350 kartų! Jau ¼ Baltijos jūros dugno dėl didelio užterštumo virsta dykuma. Ten nebėra bentoso. Kuo gi maitintis dugninėms žuvims - plekšnėms, uotams? Dėl didelių organinių medžiagų sankaupų irimo deguonies Baltijos jūroje sumažėjo 2-2,5 karto. Užteršto vandens poveikis žmogaus sveikatai Daug metų teršdama aplinką, žmonija negalvojo, kad sau kasanti duobę. Į vandenį patekę teršalai žmogų veikia netiesiogiai ir tiesiogiai. Dėl užterštumo naftos produktais, sunkiaisiais metalais, fenoliais, trąšomis, pesticidais ir kitais teršalais pablogėja vandens kvapas, skonis ir kitos savybės. Ypač žmogaus sveikatai žalingas geriamas vanduo, kuriame padaugėję sunkiųjų metalų (švino, cinko, kadmio, nikelio, chromo, gyvsidabrio) druskų. Su vandeniu ir maistu į žmogaus organizmą patenka ir švino. Sunkiųjų metalų jonai yra nepaprastai toksiški, o didesni sunkiųjų metalų junginių kiekiai žmogaus organizmą veikia kancerogeniškai ir yra mutageniški. Kauno medicinos instituto duomenys: nikelio jonai yra ypač kancerogeniški, pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę; chromo jonai sukelia sunkias kraujagyslių sistemos ligas, neurologinius sindromus, navikus; cinko jonai dažnai sukelia chromosomines ligas, žaloja centrinę nervų sistemą, kepenis ir inkstus; kadmis žaloja inkstus, sutrikdo normalią jų funkciją. Sunkiaisiais metalais užterštą vandenį ypač pavojinga gerti nėščioms moterims, nes gali gimti nepilnaverčiai kūdikiai. Sunkiųjų metalų jonai sutrikdo itin svarbių žmogaus organizmo gyvybinių procesų reguliatoriaus - kalmodulino - veikimą. Mat ląstelės branduolyje kalmodulinas prisijungia kurio nors metalo joną, ir dėl to sutrinka širdies ir kraujagyslių veikla, ištinka epilepsijos priepuoliai, paralyžius, atsiranda paveldimos ligos, protinis nepilnavertiškumas, vėžinės ligos ir kt. Kalmodulinas yra pastarųjų metų biologijos mokslo atradimas, o kiek dar užterštumo poveikio liūdnų rezultatų - nežinome. Padidėjus nitritų ir amonio junginių, susidaro nitroaminai, o jie sukelia vėžines ligas. Net ir nuo nedidelių nitratų dozių mažų vaikų kraujyje gali sutrikti deguonies cirkuliacija. Vanduo smarkiai teršiamas ir organinėmis medžiagomis. Dėl to yra didelis bakteriologinis vandens užterštumas. Patekę į palankią aplinką, įvairūs mikroorganizmai, grybeliai, kirmėlių kiaušiniai, virusai be galo greitai dauginasi ir sukelia dizenteriją, vidurių šiltinę, cholerą bei kitas pavojingas žarnyno ligas. Žmogus su vandeniu turi gauti tam tikrą kiekį mineralinių druskų ir mikroelementų. Žmogaus organizmui neretai jų labai trūksta, ypač druskų. Puikiai žinome, kad dėl fluoro trūkumo greičiau genda dantys, trūkstant jodo, susergama struma, o kai vandenyje yra per daug magnio ir kalcio, galima susirgti akmenlige. Dabar jau nėra kur pabėgti nuo teršalų. Beveik viskas ir visur užteršta. Užteršti ir mes patys. Jau po 10-30 metų veiklos rezultatus įvertinsime. Dar ir šiandien daugelis nežino, kaip teršalai kaupiasi gyvuose organizmuose. Sunkieji metalai žmogaus organizmą negailestingai ardo. Mineralinės trąšos, cheminės medžiagos, pesticidai nesuyra per 50-70 metų ir visą tą laiką aktyviai veikia. Šiuolaikinė medicina dar negali patikimai prognozuoti, kokie kiekiai teršalų, po kiek laiko, kaip veiks tą ar kitą organizmą. Tiesa, medikai nesėdi sudėję rankų, bet pavojus paskęsti srutose iškilęs jau 2-3 dešimtmečiai. Chemizavimas Teršalų dirvoje padaugėja ne vien dėl jos tręšimo. Dalis jų į dirvą patenka per atmosferą. Be to, piktžolės naikinamos herbicidais, kenkėjai - pesticidais. Žemės ūkis per daug chemizuojamas. Nitratai Azoto pertekliaus augalai neįsisavina, ir jis tampa teršalu. Kad nitratai kenksmingi, buvo žinoma jau prieš šimtą metų, bet šiandien dirva ir augalai dar labai užteršti nitratais. Nitratus žmogaus organizmas redukuoja į nitritus, o šie rūgščioje aplinkoje, reaguodami su antriniais aminais, sudaro nitroaminus - kancerogenines medžiagas. Nitritai iki 10 kartų toksiškesni už nitratus. Įvairiose šalyse nustatytos skirtingos leidžiamo suvartoti per parą nitratų kiekio normos. Gaila, kad Lietuvoje jos vis didinamos. Pavyzdžiui, bulvių kilograme 1985 metais galėjo būti iki 40 miligramų, vėliau - 80, 1987 metais - 240 miligramų nitratų. Pesticidai Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės. Pesticidai (lot. pestis - užkrata, cide - žudyti) - tai grupė cheminių medžiagų, kuriomis naikinami žemės ūkio ir miško kenkėjai, ligos. Pesticidų grupių pavadinimai ir paskirtis: akaracidai erkėms aboricidai medžiams, krūmams baktericidai ligų sukeliančioms bakterijoms defoliantai augalų lapams fungicidai ligas sukeliantiems grybams herbicidai piktžolėms insekticidai vabzdžiams nematocidai nematodoms (sliekams) zoocidai stuburiniams Daugelis pesticidų yra greitai yrantys, bet jų suskilusios medžiagos bei priemaišos nuodingos. Veikdamos naikinimo objektą, tos medžiagos būna pakankamai kenksmingos ir aplinkai, ir žmogui. Lietuvoje herbicidai pradėti naudoti 1957 metais kaip pagalbinė priemonė. Pamažu ji virto pagrindine, ištaisanti visas žemės dirbimo klaidas. Purškimas herbicidais ėmė keisti ražienų skutimą, akėjimą, tarpueilių purenimą. Sunaikinus herbicidais piktžoles, grūdinių kultūrų derlius padidėja vos 2-3 centneriais iš hektaro, o nuo pesticidų žūva 20-70 procentų naudingų vabzdžių, nes kenkėjai yra atsparesni cheminėms medžiagoms. Medikai nuolat primena, jog net trąšos redukuojasi ir sudaro vėžį sukeliančius junginius. Pavyzdžiui, nuo 200-300 miligramų nitritų dozės galima sunkiai apsinuodyti, o 300-2500 miligramų dozė gali būti mirtina žmogui. Dėl didelio nitratų kiekio organizme sutrinka endokrininių ir kraujodaros organų, galvos smegenų veikla.
Aplinka  Referatai   (16,99 kB)
Lietuviškas maistas: tradicijų ir pokyčių sankryžoje Petras Rimantas Venskutonis Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, Maisto produktų technologijos katedros vedėjas. Gimė 1953 m. Kaišiadoryse. Maisto produktų inžinieriaus technologo specialybę įgijo KTU 1976 m., Kijevo maisto pramonės institute apsigynė disertaciją 1986 m. Mokslinio darbo sritis  natūralių maisto priedų chemija ir technologija. Paskelbė per 200 mokslinių darbų. Tradicinis maistas, nacionaliniai mitybos ypatumai yra būdingi kiekvienai pasaulio valstybei, tautai ar netgi etninei grupei. Iš kitos pusės, sparčios globalizacijos, ekonominės integracijos ir gyventojų migracijos sąlygomis maistas bei mitybos įpročiai kinta. Karu su tradiciniais nacionaliniais maisto apibūdinimais vartotojų lūpose vis dažniau skamba tokie terminai, kaip “greitas maistas”, “hamburgeris”, ”pica”, “traškučiai” ir kt. Tokiems pokyčiams poveikį taip pat turi didelį mokslo ir technologijų vystymasis, žemės ūkio ir maisto pramonės industrializavimas, prekybos geografijos išsiplėtimas. Kokie pagrindiniai tradicinio lietuviško maisto atributai? Tai  tikriausiai, natūralumas, geras (pilnas, natūralus) skonis ir aromatas, labai ribotas maisto priedų naudojimas. Visi šie atributai kuria teigiamą lietuviškų maisto produktų įvaizdį. Atkūrus nepriklausomybę 1991 m., vyko spartūs pokyčiai. “Geležinės sienos” likvidavimas ir spartus integravimasis į Europos erdvę yra bene svarbiausi tokių pokyčių veiksniai. Vis tik, šiuo metu dar galime tvirtinti, kad Lietuvoje tebegaminami tradiciniai lietuviški maisto produktai. Ypač tai pasakytina apie tradicinius duonos, mėsos ir pieno gaminius. Per pastarąjį dešimtmetį vyko tiek teigiami, tiek ir neigiami maisto gamybos ir vartojimo pokyčiai. Žymiai pagerėjo padėtis maisto saugos valdymo ir užtikrinimo srityje, įdiegiamos šiuolaikiškos technologijos, plečiasi eksportas į vakarų valstybes. Vienas iš pagrindinių tradicinio lietuviškojo maisto natūralumo priešų yra įvairūs ekonominiai veiksniai. Naudojant vien tradicines, natūralias žaliavas gana sunku konkuruoti laisvojoje rinkoje, nes tokios žaliavos yra dažniausia brangios. Todėl, ypač mėsos gaminių sudėtyje, vis daugiau naudojama pigesnių netradicinių žaliavų (sojų produktų, kitos kilmės baltymų koncentratų) bei sintetinių maisto priedų (fosfatų, nitritų ir kt.). Apibendrinat galima teigti, kad Lietuvoje vyksta sudėtingi žemės ūkio, maisto pramonės, viešojo maitinimo ir mitybos pokyčiai. Reikia pripažinti, kad jie nėra tradicinio lietuviško maisto naudai. Ar lietuviškas maistas visiškai praras savo pozicijas? Parodys ateitis. Reikia tikėtis, kad geroji lietuviško maisto tradicija visada turės savo pozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir išsikovos tam tikrą nišą ir kitose valstybėse. Lithuanian food: on the crossroad of traditions and changes Petras Rimantas Venskutonis Professor of Kaunas University of Technology (KTU), Head of Department of Food Technology. Born in 1953 in Kaišiadorys. Diploma of Food Engineer obtained in 1976 from KTU, PhD in 1986 from Kiev Institute of Food Industry. Research area  chemistry and technology of natural food additives. Published more that 200 research papers. Traditional food, national dietary habits are characteristic to every country, nationality or even ethnic group. On the other hand, under conditions of a rapid globalization, economical integration and migration of the population food and nutrition undergo considerable changes. Together with traditional national food attributes more and more frequently consumers use in their everyday life such terms as “fast food”, “hamburger”, “pizza”, “chips”, etc. Development of science and technology, industrialization of agriculture and food production, expansion or trade geography also cause quite rapid changes in food production and dietary habits of the population. The above-mentioned processes are also characteristic to Lithuania which has had deep national food and dietary traditions. The influence increased after reestablishment of independence in 1991. Abolishment of “iron curtain” and integration into the EU are the most important factors for all these changes. What are the most characteristic features of the Lithuanian food? Most likely, it is “naturalness”, good flavor, and limited use of food additives. Both, positive and negative changes can be observed in food production and dietary habits in Lithuania. Improvements in hygienic conditions, application of modern equipment and technologies, expansion of the market are very positive developments, while the use of non-traditional, often inferior quality raw materials, synthetic food additives can be regarded as a negative side of the story. Anyway, in the course of unavoidable changes it can be expected that good traditions of Lithuanian food will be preserved inside the country and moreover will find their niche in other places of the world.
Anglų kalba  Rašiniai   (5,48 kB)
Turtingiausia, savičiausia(tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis-dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestejo XVIa. pab. -XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą-turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 16,64 kB)
Taip, buvo tikima, kad mėnulio fazės veikia augalus.Sėjami taip ,kad šakniavaisių šaknys geriau augtų, po kiti kitoje fazėje ,kad augtų daigai. Deja neprisimenama ,kokios tai mėnulio fazės. Kai sodindavo daržą stengdavosi atsižvelgti į mėnulio fazę ,bet labiausiai atsižvelgdavo į oro sąlygas.
Istorija  Ataskaitos   (5 psl., 8,8 kB)
Teisės istorija
2009-12-06
Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.
Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)
Prancūzija
2009-11-14
Ekonomika. Realigija. Kultūra. Kalbos. Demografija. Politinė sistema. Gamtiniai ištekliai. Žemės ūkis. Kas Prancūzija išskiria iš kitų ES šalių. Gyventojai. Pramonė. Transportas. Svarbiausių lankytinų gamtos ir kūltūros objektų apibūdinimas. Eifelio bokštas. Europos sąjunga yra dvidešimt septynių valstybių ekonominė bei politinė bendrija. Šioje bendrijoje ne tik yra įstojusios didžiausios Europos valstybės, bet ir mažiausios. Mano referato tikslas yra atskleisti Prancūzijos šalies ypatumus. Gilintis į šios šalies ekonomiką,demografiją,kultūrą,žemės ūkį ir į jos gyventojus.
Geografija  Referatai   (12 psl., 255,3 kB)
Finansinės analizės reikšmė, tikslai ir uždaviniai. Finansinės analizės būdai. Finansų analizės šaltiniai ir jų rūšys. Finansiniai koeficientai. Finansinių koeficientų reikšmė ir privalumai. Kaip pasirinkti santykinius rodiklius? Finansinių koeficientų naudojimas. Pelningumo rodikliai. Mokumo rodikliai. Veiklos efektyvumo rodikliai. Kapitalo rinkos rodikliai. Finansinės analizės organizavimas. Trumpa įmonės charakteristika. UAB „Pušelė“ finansinė situacija. Įmonės balanso vertikalioji ir horizontalioji analizė. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos vertikalioji ir horizontalioji analizė. Pelningumo rodikliai. Apyvartumo rodikliai. Likvidumo rodikliai. Įmonės bankroto tikimybės analizė.
Finansai  Analizės   (57 psl., 147,45 kB)
Prieš aštuoniasdešimt devynerius metus buvo įkurta Pašto valdyba. Šiandien AB „Lietuvos paštas“ yra viena didžiausių įmonių šalyje. Dabar, kai Lietuva gyvena didelių pasikeitimų laikotarpiu, - įstojo į ES, AB „Lietuvos paštas“ taip pat eina permainų keliu. Norėdami ir toliau išlikti pašto paslaugų lyderiu Lietuvoje, bendrovės vadovybė įdiegia šiuolaikinės technologijas, siūlo įvairias naujas paslaugas, didelį dėmesį skirdami klientams. Su kitų šalių paštais aktyviai sprendžia įvairius klausimus, tarp jų ir vieną pagrindinį – kokybės. Šiandien paštas turi būti greitas, labai greitas, klientas turi būti užtikrintas, kad gaus patikimą paslaugą.
Administravimas  Analizės   (27 psl., 102,16 kB)
Robinzonas Kruzas
2009-10-27
Robinzonas Kruzas buvo gimęs garbingoje, padorioje, vidutinės klasės šeimoje. Tėtis jam aiškino kokia gero jo esą padėtis, kaip jis išmoks amato ir be vargo galės gyventi. Deja, Robinzonui tokios mintys nelabai patiko... juk juode nebuvo nė kruopelės nuotykių. O Robinzonas nuo pat to laiko kai jam sukako aštuoniolika svajojo ir svajojo apie nuotykius, keliones po pasauly laivais.
Lietuvių kalba  Ataskaitos   (4 psl., 9,53 kB)
Pardavimo skatinimą kaip savarankišką rėmimo įrankį pradėta išskirti tik šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jau nuo 1969 metų JAV pardavimo skatinimui skiriamos lėšos viršija lėšas, skiriamas reklamai. Pastarąjį dešimtmetį daugelyje JAV vartojimo pramonės šakų pardavimo skatinimui buvo išleidžiama 65 – 75 % bendros reklamai ir pardavimo skatinimui skirtų lėšų sumos. Panašios tendencijos pastebimos ir Vakarų Europoje.
Rinkodara  Referatai   (21 psl., 34,84 kB)
Genetika
2009-10-11
Genetika – biologijos mokslo šaka, tirianti genus, paveldimumo dėsnius, kintamumą. Terminą „genetika“ paveldimumo tyrimams apibūdinti pirmą kartą pasiūlė anglų mokslininkas William Bateson (1905 m. balandzio 18 d.) laiške, rašytame Adam'ui Sedgewick'ui. Genų nulemtas paveldimumas yra labai svarbus, bet ne vienintelis veiksnys, darantis įtaką organizmų išvaizdai bei elgesiui. Tam tikrą įtaką daro aplinkos poveikis bei atsitiktiniai faktoriai.
Biologija  Referatai   (5 psl., 17,83 kB)
Tautų Pavasaris
2009-10-05
Skyriaus "Tautų Pavasaris" santrauka. Bundančios tautos. Tautų kelėjimas. Plieninis kancleris sucienija Vokietiją. Viva Italia!
Istorija  Konspektai   (4 psl., 13,23 kB)
Apie darbo pasidalijimo principą. Apie apribojimus importui iš užsienio tokių gėrybių, kurios gali būti pagamintos šalyje. Apie rinkas. Valdžios finansavimas laisvoje visuomenėje. Žvakdarių peticija. Išdaužtas langas. Naikinimo palaima. Užimtumo didinimo projektai. Kariomenių ir demokratų demobilizavimas. Pilnutinio užimtumo fetišas. Eksporto vajus.
Ekonomika  Straipsniai   (26 psl., 322,47 kB)
Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Kodėl Petras Sabaliūnas „kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti“? Kodėl „tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas“, Sabaliūnui sukėlė tiek skausmo? Pasakotojas, ištiesęs seneliui duonos riekę, jautėsi kaltas; kodėl padėdamas kitam žmogus kartais jaučiasi kaltas?
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,75 kB)
Laisvės alėja jau 1847 metų Kauno naujosios dalies suplanavimo projekte buvo numatyta kaip pagrindinė miesto gatvė. Ji buvo apstatyta XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, tačiau tai vienur, tai kitur statyta ir vėliau. Dabar abipus susiglaudę dviejų – trijų aukštų gyvenamieji namai ir pavieniai aukštesni visuomeninės paskirties pastatai, turintys daugiausia istorizmo epochos arba tarpukario meto modernizmo bruožų. Laisvės alėja buvo skirta transportui ir pėstiesiems: per vidurį pasodintos dvi medžių eilės sudarė pasivaikščiojimų ir poilsio vietą.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 494,19 kB)
XV amžiuje ir vėliau Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo naminį krikštą, nors jau ir sumišusį su bažnytiniu. Bažnyčia grižtai kovojo su grynai naminiu krikštu. Už tai žmones bardavo ir bausdavo. Mažosios Lietuvos vyskupai 1425 – 1441 metais ir apie 1471 metus išleido įsakus, skirtus Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir kitų apylinkių gyventojams, kuriais draudė išsisukinėti nuo vaikų krikštijimo bažnyčiose. Pasak Pretorijaus, krikštyti atėjusius kūmus paprastai sutikdavo pribuvėja su kaušeliu rankoje. Pati jį išgėrusi, paduodavo vienam iš kūmų kūdikį.
Istorija  Referatai   (9 psl., 62,47 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Psichodermatologija
2009-09-10
Psichodermatologija – psichosomatinės medicinos sritis, tirianti odos ir psichikos sąveika. Jos objektas – odos ligomis sergančiųjų psichologinės problemos (intrapsichinės ir tarpasmeninės) bei psichosocialiniai faktoriai, galintys būti tiek ligos priežastimi, tiek pasekme. Odos ligos visada turi neigiamos įtakos pacientų gyvenimo kokybei, psichosocialinei adaptacijai. Visuomet yra ryšys tarp odos ligos ir psichologinio distreso. Kuo geriau suprasime odos ligų ir psichologinių sutrikimų tarpusavio sąveiką, tuo efektyvesnis bus gydymas, gerės ligonių gyvenimo kokybė.
Medicina  Konspektai   (5 psl., 11,64 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Pedagogika
2009-09-07
Bausmės. Mokymasis bendradarbiaujant. Tradicinės, aktyviosios ir moderniosios šiuolaikinės mokymosi sistemų lyginamoji analizė. Valdorfo mokyklos pedagoginiai pagrindai ir praktika. Bifrost šiuolaikinės moderniosios mokyklos modelis. Mokytojo darbo kriterijai JAV. Valdorfo mokyklos pedagoginis planas ir psichologinė analizė. Naujosios mokyklos Vokietijoje, jų lyginamoji analizė. Bloomo taksonomija.
Pedagogika  Paruoštukės   (3 psl., 60,92 kB)
Trumpa projektuojamo objekto charakteristika. Ekonominiai - finansiniai rodikliai. Ilgalaikio turto vertės apskaičiavimas. Gamybos apimties ir prekių apyvartos apskaičiavimas. Tiesioginių gamybos išlaidų apskaičiavimas. Netiesioginių gamybos išlaidų apskaičiavimas. Gamybos išlaidų suvestinė. Veiklos sąnaudų apskaičiavimas. Pelno nuostolio ataskaita. Ekonominių – finansinių rodyklių apskaičiavimas.
Finansai  Kursiniai darbai   (29 psl., 72,28 kB)
Trumpi lietuvių literatūros autorių aprašymai. Abiturientams puiki pagalbinė medžiaga ruošiantis egzaminams. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (21 psl., 61,71 kB)
Lietuvių liaudies papročiai ir su jais susijusios apeigos susiformavo dar XVI a. Jų buvo laikomasi griežtai ir pagarbiai, todėl kito labai lėtai. Audiniai lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties: buvo naudojami apeigose gimstant kūdikiui ir jį krikštijant, pažymint vardynas, per vestuves ir laidotuves. Kadangi audiniais buvo išreiškiami geri ketinimai ir palinkėjimai, apsikeitimas dovanomis perteikdavo ir patvirtindavo gilius tarpusavio ryšius.
Istorija  Konspektai   (1 psl., 3 kB)
Nuo 1939 m. pavasario vykusios slaptos SSRS–Vokietijos derybos baigėsi sėkmingai ir rugpjūčio 23 d. J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besarabija ir visa rytinė Lenkija iki Vyslos upės, o Vokietijai – likusi Lenkijos dalis ir Lietuva.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,86 kB)
1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjus karo veiksmams, Lietuva jau pirmomis dienomis atsidūrė karo veiksmų teatre. Rusijos kariuomenė užėmė Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, tačiau netrukus vokiečių buvo išstumta. Vokietijos kariuomenė įsiveržė ir į Didžiąją Lietuvą – Suvalkiją. Karo veiksmai nuniokojo kraštą, atsirado daug pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio Vilniaus krašte. Šiems pabėgėliams bei tremtiniams remti Vilniuje 1914 m. lapkritį buvo įsteigtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, turėjęs didelę reikšmę ir atkuriant Lietuvos valstybę.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,01 kB)
Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas?Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 8,75 kB)
Pateikta kirčiuota ir nekirčiuota ištrauka iš Žemaitės apsakymo "Marti".
Filologija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 55,42 kB)
20a. pradžioje lietuvių rašytojų gretas papildo garsiosios moterys: Žemaitė, G.Petkevičūtė-Bitė, Lazdynų Pelėda, M.Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana. Trys talentingos žemaitės ir panevėžietė Bitė kilusios iš bajorų šeimų, gavusios atitinkamus išsilavinimus. Moterys švietėjos.Visas jas literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vingiais lydėjo Povilas Višinskis. Nors ir savo vaikystę praleidusios bajoriškoje aplinkoje, auklėjamos lenkiška dvasia, šios rašytojos turėjo didelę gyvenimišką patirtį, matė daug vargo ir skausmo. Savo kūryboje jos ypatingai daug dėmesio skyrė moterims.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 5,26 kB)
Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.
Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)
Lietuvos istorinių datų rinkinys nuo ledynmečio iki 2000 metų.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (114 psl., 41,84 kB)
Terminas tyrimai reiškia kantrius, objektyvius ir kruopščius ieškojimus. Bet kurių tyrimų metodologija - tai bendrų tam tikro objekto tyrimo principų ir metodų visuma, kurios pagrindu nustatoma dabartinė objekto būklė ir prognozuojama jo ateities būklė. MT-ų atveju ji apima konkrečių būdų, veiksmų visumą, reikalingą tam tikriems tyrimams, apskaičiavimams atlikti, pagrįsti, rinkos veiklą apibūdinantiems rodikliams paruošti, juos susieti. Marketingo tyrimų metodologija apima tyrimų stadijas, etapus, jų eiliškumą ir nuoseklumą, tyrimų logiką.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 54,79 kB)
Marketingo teorija
2009-08-31
Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.
Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)
Visuomenė. Senovės Egipto skaičiavimo ypatumai. Senovės Egipto geometrija. Žmogui išmokus išgauti geležies rūdą, gyvenimas labai pasikeitė. Jis ėmė plačiai naudoti metalus ir jų lydinius įvairių įrankių gamybai. Tai ypač atsiliepė gyvenimui tautų, kurios įsikūrė derlinguose didelių upių – Nilo, Tigro, Eufrato, Gango, Chvangchės, Jangdzės – slėniuose. Ėmus dirbti žemę metaliniais įrankiais, ne tik padidėjo darbo našumas, bet ir derlingumas išaugo keleriopai. Gaunant didesnius derlius, ne visiems žmonėms reikėjo auginti ar gaminti maisto produktus.
Matematika  Referatai   (6 psl., 69,9 kB)
Senovės Roma
2009-08-12
Gamtos sąlygos. Apeninų pusiasalio senovės gyventojai. Italijos senbuviai. Romos atsiradimas. Legendos ir mitai. Romėnų užkariavimai. Miesto kūrimasis ir klestėjimas. Tribos ir jų susivienijimai. Romos gyventojai ir valdymas. Servijaus Tulijaus reformos. Tautos susirinkimas. Kariuomenė. Romos imperijos žlugimas. Romos kultūra. Dievai ir religija. Pirkliai ir prekyba. Forumas. Insulos. Termos. Pietūs.
Istorija  Referatai   (15 psl., 23,65 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Vaižgantas. Vincas Krėvė. Balys Sruoga. Vincas Mykolaitis-Putinas. Salomėja Nėris. Antanas Vaičiulaitis. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Vanda Juknaitė. Judita Vaičiūnaitė. Marcelijus Martinaitis. Sigitas Geda. Nijolė Miliauskaitė. Tomas Venclova.
Lietuvių kalba  Konspektai   (8 psl., 53,02 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
Getai Lietuvoje
2009-08-06
Kitose vokiečių okupuotose valstybėse žydams iš pradžių panaikindavo teises, paskui atimdavo turtą ir tik tada suvarydavo į getus, kur juos naikindavo. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Lietuvoje taip nebuvo. Visa tai buvo daroma iš karto, be jokių pertraukų. Lietuvoje getai pradėti steigti 1941 m. liepą, tačiau jų gyventojai buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,46 kB)
Istorija
2009-08-01
Istorijos konspektas nuo priešistorės iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Istorija  Konspektai   (26 psl., 64,5 kB)
R. Granausko kūrinio "Duonos valgytojai" ištraukos analizė bei interpretacija. 12 kl. kursas. Darbas įvertintas 8-9.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 9,62 kB)
Napoleonas Bonapartas (1769 rugpjūčio 15– 1821 gegužės 5) buvo prancūzų revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 tapęs Prancūzijos valdovu - lapkričio 11 paskirtas I-osios Prancūzijos Respublikos Pirmuoju Konsulu, o nuo 1804 gegužės 18 tapo Prancūzijos Imperatoriumi,Italijos karaliumi (nuo 1805 m.) bei Reino sąjungos protektoriumi (nuo 1806 m.), pasivadinęs Napoleonu I. Imperatoriumi išbuvo iki 1814 balandžio 6, taip pat trumpą laikotarpį 1815 metų kovo 20 - birželio 22. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo.
Istorija  Referatai   (2 psl., 8,37 kB)
Geriausias J. Baltušio kūrinys – romanas “Sakmė apie Juzą”, parašytas 1979m., įsiterpia į aktualius aštuntojo ir devintojo dešimtmečio literatūros svarstymus apie nykstančias tautas, tradicines dvasines vertybes. Autorius romane pabandė sumodeliuoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžę patirtį. Kūrinio pavadinimas “Sakmė apie Juzą" nurodo jo žanrinį savitumą. Tačiau tai ir romanas. Vadinasi, Juzos charakteris kuriamas dvejopa motyvacija: romaniška ir sakmiška.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,04 kB)
Užuovėja - novelių romanas. Visos novelės tarpusavyje yra susijusios ne tik išorinėmis, bet ir idėjinėmis jungtimis. Čia vaizduojamas tarpukario metų Aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per keturis metų laikus. Užuovėjos probleminis centras - lietuvis ir žemė. Čia slypi mūsų savitumo, savęs atpažinimo ir išlikimo galimybė. M. Katiliškio prozoje paprastumas yra apgaulingas. Katiliškiui svarbiausia parodyti jausmą. Jį išreiškia per daikto ir gamtos apraiškas. Atrodo, kad jausmas ne žmogaus, o gamtos ir jį apibūdinti neįmanoma. Jausmas ateina iš išorės.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 14,4 kB)
Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina-antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.,, Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,79 kB)
Kiek daug skausmo, kančių patyrė mūsų senoliai, kada Lietuvą okupavo vokiečiai. Tačiau, abejoju ar mes suprantame jų išgyvenimus, netektis ir ašaras. Mes dažnai susiduriame su literatūra apie tremtį, bet vien tik perskaitę knygą negalime teigti, jog puikiai suvokiame jų kančias. Norint labiau suvokti jų išgyvenimus reiktų išgirsti, tuo metu gyvenusio žmogaus, pasakojimą. Tą ir nusprendžiau padaryti, apklausdama savo senelį, Petrą Gegecką. Jis gimė 1932m. Zuikinėje. Šiame miestelyje prabėgo jo vaikystė, čia jis lankė mokyklą. Jų šeimoje buvo penki asmenys: mama - Ona, tėtis - Mykolas, sesė - Janina, brolis - Algimantas ir mano senelis Petras.
Istorija  Rašiniai   (2,99 kB)
Šiame darbe, panagrinėsiu - Lietuvos valstiečių kultūrinius bruožus. Bus apžvelgti senosios Lietuvos tvarkymosi aspektai, jų supratimas ir veiksmai. Trumpai apžvelgsiu šiuos bruožus: 1. Viešąją tvarką 2. Mokyklų steigimą 3. Valstiečių bendravimą 4. Kultūrinį judėjimą kaime . Šį punktą panagrinėsiu plačiau. Viešoji tvarka: Senosiose nuostatose ir instrukcijose nemažai buvo kalbama apie karčiamas. Kaimuose jas laikyti buvo draudžiama. Plačiai karčemų reikalai buvo išdėstyti 1588 m. Lietuvos Statute.
Istorija  Rašiniai   (5,64 kB)
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija. Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t. Vežė iš miestelių, iš miestų, iš kaimų. Sunkvežimiai vienas paskui kitą judėjo link geležinkelio stočių, kur vyrus, kariai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O ištikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius – likvidacijai.
Istorija  Rašiniai   (5,26 kB)
Lietuva
2009-07-09
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų - Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo.
Istorija  Referatai   (15,74 kB)
Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizduodavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Kitaip tariant, koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko ir šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galime spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos ir Prūsijos istorijos.
Teologija  Referatai   (7,42 kB)
Turtingiausia, savičiausia (tai yra,nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri, anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab. - XVIIa. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas. Tai leidžia samprotautai ir apie mūsųtautosakos moteriškumą - turbūtdaugiausia ją kūrė moterys. Lietuvių kultūroje nėra išlikę visuotinai išgarsėjusių profesionalių dainų.
Muzika  Referatai   (11,26 kB)
Vengrija
2009-07-09
Pamatyti dinamiškąją Vengrijos sostinę vertėtų kiekvienam abejojančiam, kad Rytų Europa išties gali sužavėti savo didingumu. Atminty ilgam įsirėš stulbinanti architektūra, aštri vengriška virtuvė ir lėtapėdžiui lietuviui „neįkandamas“ pašėlęs miesto ritmas. Budapešto Keleti traukinių stotis pasitinka tave šviesomis ir dundėjimu. Išlipęs iš traukinio, iš karto apstulbsti nuo šimtų į visas pasaulio puses skubančių žmonių, tarp kurių tu nepažįsti nei vieno.
Geografija  Rašiniai   (6,9 kB)
Centrinė Italija
2009-07-09
Italija – Pietų Europos valstybė, siekianti priešistorės laikus. Šalį juosia Apeninų kalnai, su daugybe upių ir upelių, žaliuojančių slėnių. Juose keliautojo dėmesį patraukia unikalia architektūra išsiskiriantys statiniai su įvairių formų saulėje spindinčiais šlaitiniais stogais, nedideliais langais, skendintys gėlėse, apsupti sodų, kuriuose ganosi kaimenės ožkų ar avių. Kalnų viršūnėse daug kur galima pamatyti didžiulius kryžius.
Geografija  Namų darbai   (2,87 kB)
Joniškis
2009-07-09
Joniškis, miestas Lietuvos šiaurėje, 14 km į pietus nuo Latvijos sienos, prie Šiaulių-Rygos geležinkelio ir plento; rajono centras. 8600 gyventojų (1976). Teritorija 895 ha. Joniškyje veikia duonos, grūdų produktų kombinatas, sūrių gamykla, Šiaulių mėsos kombinato mėsos perdirbimo cechas, buitinis aptarnavimo kombinatas. 270 lovų ligoninė, vaistinė, san. epidemiologijos stotis, 3 vidurinės mokyklos, prekybos, konditerių, vaikų muzikos, sporto mokyklos, kultūros namai su liaudies teatru, biblioteka. Leidžiamas rajoninis laikraštis "Sidabrė".
Geografija  Namų darbai   (2,41 kB)
Maistas – tai galimybė dalintis bei duoti, jis tarsi altruizmo išraiška: tėvų – vaikams, šeimininkų – lankytojams, užklydusiems svečiams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui, todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juo mes dalinamės valgydami kartu su kitais žmonėmis. Ne veltui, vakarienė daugelyje kultūrų yra metas, kai visa šeima ar bendruomenė susėda prie bendro stalo.
Etika  Referatai   (11,88 kB)
Kūčios
2009-07-09
Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas. Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė.
Etika  Referatai   (4,69 kB)
Serviravimas
2009-07-09
Šiandien ant vaišių stalo tiesdami staltiesę net nesusimąstome, kad ją jau XIV a. viduryje tiesė mūsų protėviai. Kartais staltiesę atstodavo audeklo rankšluosčiai. Renesanso laikais prie neužtiesto stalo valgydavo prasčiokai. Kilmingiesiems rankšluostis buvo net būtinybė, ypač jei jis atlikdavo staltiesės funkciją. Servetėlės, kaip higieninė priemonė, prie stalo naudojamos nuo XV a. vidurio. Tačiau iš pradžių jų paskirtis buvusi visai kitokia nei dabar. Į klausimą: "Ką turime daryti, gavę šaukštą ir gabaliuką minkštos drobės?" tuomet buvo atsakoma: "Pavalgius nuvalyti šaukštą į drobę ir grąžinti." Nuo karaliaus Žygimanto laikų naudojama servetėlė, buvusi rišama ant kaklo, kad dažai ir riebūs trupiniai neterliotų brangių apdarų.
Etika  Referatai   (9,04 kB)
Svečiavimasis
2009-07-09
Vaišingumas – būdingas mūsų tautos bruožas. Namai, kuriuose nesilanko svečių – tušti, šalti, nuobodūs. Gyvenime niekas nesuteikia tiek džiaugsmo ir naudos, kiek bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai mums visiems kada nors yra tekę būti pakviestam į svečius arba, tekę pašiam pakviesti ką nors pasisvečiuoti. Žinoma, tai daugeliui sudaro didesnių ar mažesnių, tačiau malonių rūpesčių, pavyzdžiui kaip rengtis, kaip paruošti stalą, kuo vaišinti ir užimti svečius, kaip padaryti, kad vakaras ir tau, ir svečiams būtų malonus.
Etika  Referatai   (10,21 kB)
1963 m. Įkuriama įmonė "Alita", 1973 m. Pradedamas gaminti vynuogių vynas ir nealkoholiniai gėrimai.1980 m. Pradedamas gaminti putojantis vynuogių vynas. 1995 m. Valstybinė firma "Alita" perregistruota į akcinę bendrovę. Stipriųjų gėrimų gamybos pradžia - išleidžiamas brendis ALITA.1996 m. Vyno ceche įdiegta nauja itališka pilstymo linija. 1997 m. Pradedama gaminti karčioji gaminių trauktinė.
Ekonomika  Referatai   (9,06 kB)
UAB "Vilniaus duona plius" – tai didžiausia ir seniausia iki šiol veikianti duonos kepykla Lietuvoje, kurios gaminamos produkcijos pavadinimas žinomas jau daugiau kaip 120 metų. Įmonės vizija UAB "Vilniaus duona plius" – viena iš duonos gaminių rinkos lyderių Lietuvoje, užsiimanti duonos bei konditerijos produkcijos gamyba, pelniusi vartotojų bei konkurentų pagarbą savo novatoriškumu, unikalumu, patirtimi, patikimumu. Vartotojai. Lietuvos ir užsienio valstybių gyventojai, įmonės, įstaigos. Produktai. Išskirtiniai, unikalūs, novatoriški, atitinkantys kokybės reikalavimus bei tenkinantys vartotojų poreikius.
Ekonomika  Namų darbai   (5,14 kB)
Mano įmonė UAB "Liepa", kuri prekiauja kasdienio vartojimo maisto prekėmis, kadangi tai tokios prekės be kurių nei vienas žmogus negali išgyventi. Mano įmonė įkurta 2006 metų sausio 31 dieną, įmonės kodas 3273232. Ji yra įsikūrusi Taikos prospekte 38A, Klaipėdoje, Lietuvos Respublikoje. Personalą sudaro 10 žmonių, o įmonės įstatinis kapitalas 40 000 litų. Šio darbo objektas – UAB "Liepa" – maisto prekių parduotuvė. Darbo tikslas – pateikti UAB "Liepa" verslo planą.
Ekonomika  Analizės   (5,1 kB)
Viskas apie spuogus
2009-07-09
Spuogai pradeda kilti paauglystėje. Brendimo laikotarpiu kinta ne tik kūnas, būdas, balsas, bet ir oda. Staiga vieną rytą paauglys išvysta ant kaktos iškilusį spuogą, paskui dar vieną ir dar…Skaudžiausia, kad spuogų atsiranda kaip tik tose kūno vietose, kurias mažiausiai galima paslėpti: ant veido, sprando, nugaros ir iškirptės srityje. Dažniausiai spuogai ir išbėrimai savaime išnyksta sulaukus 20-25 metų.
Medicina  Konspektai   (5,58 kB)
Nereikia stebėtis, kad pirmykščių medžiotojų palikuonims dėl atsparios virškinimo sistemos kaip svarbiausias baltymų šaltinis. Rekomenduojama mėsa. O kraujo grupės atstovų skrandžio sulčių rūgštingumas didelis, todėl jie puikiai virškina mėsą. Vis dėlto šie žmonės dėl minėtos priežasties turi būti itin atsargūs valgydami vaisius, kurie labai didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Tai apelsinai, mandarinai, braškės bei saldžios sultys ir cukrus apskritai.
Pramonė  Referatai   (4,73 kB)
Mitybos problemos
2009-07-09
Žmogus – didžiausia gyvenimo vertybė. Nesirūpinti savimi ir savo sveikata negalima. Kiekvienas privalo išmokti rūpintis savo ir kitų sveikata, pažinti save, padėti sau ir kitiems, mąstyti. Mokytis įsiklausyti į savo dvasios ir kūno pasaulį. Gebėti išsiugdyti jausmus, valią, įveikti neigiamus aplinkos poveikius, kurių šiandien daug. Vadovautis gamtos dėsniais, natūraliais gamtos principais.
Pramonė  Referatai   (5,27 kB)
Vegetarizmas
2009-07-09
Vegetarizmas (angl. Vegetarian, lot. vegetarius - augalinis), mitybos būdas, kai nevalgoma mėsos. Skiriamas griežtas vegetarizmas (valgomi vien augaliniai produktai) ir pusiau griežtas (valgomi ir kai kurie gyvūniniai produktai, pvz., pienas ir jo gaminiai). Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją.
Pramonė  Referatai   (5,34 kB)
Ne paslaptis, kad be reikiamos įrangos net ir profesionaliausi virėjai nepasieks geros maisto kokybės. Ir paprastoje keptuvėje galima paruošti puikius patiekalus, bet turėdamos mūsų siūlomus įrengimus, virėjos pateiks jums ir jūsų klientams kulinarinius šedevrus, ilgai išlaikys juos kokybiškus ir išvaizdžius.
Pramonė  Referatai   (4,55 kB)
Sutartinis (sąlyginis) reiškinio, daikto, ypatybės apibūdinimas. Dažniausiai tai viso posakio ar net kūrinio (pasakėčia) perkeltinė reikšmė. Vartojame, kai norime pasakyti išraiškingai, emocingai. Ne kiekvienas, kuris tau padeda, yra tavo draugas ir ne kiekvienas, kuris tave peikia yra tavo priešas. Metonimija. Tropas, kai daikto ar reiškinio pavadinimas perkeliamas kitam, jam giminiškai artimam daiktui. Vartojame, kai norime sugretinti tiesioginę ir netiesioginę reikšmę.
Rašyba
2009-07-09
Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,36 kB)
Demokritas
2009-07-09
Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas "besijuokiančiu filosofu". Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu.
Filosofija  Rašiniai   (4,91 kB)
Maisto priedai
2009-07-09
Tikriausiai nesuklystume sakydami, jog daugeliui vartotojų pagrindiniai aspektai, kurie nulemia pasirenkamą maisto produktą yra skoninės savybės, patraukli išvaizda, o taip pat ir prieinama kaina. Tačiau šiais laikais, net ir turėdamas aiškius pasirinkimo kriterijus, vartotojas dažnai pasiklysta maisto produktų gausybėje ir neretai nežino, kaip pasirinkti tinkamiausią variantą kainos ir kokybės atžvilgiu.
Elektronika  Referatai   (4,43 kB)
Maitinatės amerikietiškai, vadinasi, nesveikai. Tėvai primygtinai reikalauja, kad vaikai valgytų vaisius, daržoves, žuvį ir gertų pieną arba sultis, o vaikai priešgyniauja ir reikalauja kolos gėrimų su karštais mėsainiais. Amerikos gydytojai sunerimę dėl labai padidėjusio šalies vaikų nutukimo ir sergamumo diabetu. Vaikų mitybos sveikatingumu susirūpino ir kitų šalių mitybos specialistai.
Biologija  Referatai   (22,66 kB)
Mikrobiologija
2009-07-09
Mikrobiologija (gr. mikros – mažas, bios - gyvybė, logos – mokslas) – mokslas apie mikroorganizmus (bakterijas, aktinomicetus, mieles ir pelėsinius grybus), kurios augina biotechnologai. Naujausiais bandymais panaudojami organizmai su perkeltais į chromosomas naujais genais, suteikiančiais jiems naujų savybių. Nors jau kelis tūkstančius metų mes naudojame mikroorganizmus vyno, duonos ar pieno produktų gamybai, tačiau dauguma biotechnologinių produktų buvo gauti tik XX a. paskutiniu ketvirčiu.
Biologija  Namų darbai   (3,66 kB)
Sveika mityba
2009-07-09
Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą.
Biologija  Analizės   (4,93 kB)
XX – XXI a. į žmonijos istoriją įeis ne tik kaip kosmoso užkariavimo ir atomo panaudojimo taikingiems, bei karo tikslams pradžia, bet ir kaip neregėto masto karų, katastrofų, gaivalinių nelaimių laikas. Žmonės sukūrė tiek įvairių ginklų, pavojingų medžiagų bei naujų technologijų, kad kyla reali grėsmė tolesnei žmonijos būčiai. Lietuvos Respublikos civilinė sauga – tai valstybės gynybos ir valdymo sistemos dalis, kurios tikslas – apsaugoti šalies gyventojus bei materialines vertybes taikos ir karo metu.
Kita  Referatai   (8,39 kB)
Sušauktas Tridento susirinkimas sieke pašalinti iš Bažnyčios jos konkrečias negales. Buvo vaisingas naujais įstatymais, ir reforma senųjų. Bet to neužteko kad Bažnyčioje būtų padarytą daug esminiu pakeitimu veikimo struktūrose. Todėl pasikeitimams turėjo svarba popiežius. Bet tokio susirinkimo būtinybes nesuprato popiežius Leonas X, kuris buvo ką tik uždaręs 1517 Laterano V susirinkimas ir nematę būtinybes kitam. Susirinkimo būtinybe suprato popiežius Adrijanas VI, bet susirinkimo sušaukimą jam sutrukdė mirtis.
Teologija  Referatai   (6,62 kB)
Kiekvienas žmogus žino, kiek jam metų, koks jo ūgis ir kiek svėrė prieš savaitę ar keletą metų, tačiau nuomonės, koks turėtų būti jo svoris šiandien – smarkiai skiriasi. Labai dažnai žmonės mėgsta sau nuolaidžiauti, o susiformavęs sveiko vyro, moters, vaiko įvaizdis labai nevienodas ir dažnai klaidingas. Žmonės, kuriems rūpi jų išvaizda ir sveikata, visada žino savo kūno svorį. Tą galima padaryti ne tik gydymo įstaigose, sveikatos ar sporto kompleksuose, bet ir gatvėse, paplūdimiuose.
Sociologija  Kursiniai darbai   (10,39 kB)
Darbe aprašomos šeimos funkcijos, vaikų vaidmenys šeimoje, vaikų socialiniai vaidmenys, socializacijos tipai. Atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti tėvų požiūrį į vaikų ugdymą. Visais laikais žmonės domėjosi vaikų ugdymu, jų santykiais su tėvais, todėl šiame darbe stengsiuosi atskleisti šeimos, kaip vaiko socializacijos institucijos, ypatumus. Kad būtų lengviau pasiekti šį tikslą, išsikėliau šiuos uždavinius: 1) išskirti pagrindines šeimos funkcijas; 2) aptarti vaikų socialinius vaidmenis; 3) aptarti socializacijos tipus.
Pedagogika  Referatai   (9,64 kB)
o XIX a. sukilimų, Pirmojo pasaulinio karo, gaisrų ir kitokių negandų Jonavai didžiausius sukrėtimus buvo lemta patirti penktąjį dešimtmetį. Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje.
Istorija  Rašiniai   (5,78 kB)
Sausio 13-oji diena
2009-07-09
Laisvė - didžiausia kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos vertybė. Deja, ji reikalauja aukų. Kartais labai didelių …. Tikriausiai nėra pasaulyje tokios tautos, kuri kovoje už savo laisvę būtų patyrusi tiek kančių, priespaudos , neteisybės , kiek patyrėme mes – lietuviai. Visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu - stebuklas. Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais.
Istorija  Rašiniai   (6,87 kB)
Velykos
2009-07-09
Man Velykos siejasi su vaikyste, kai visa šeima susirinkdavom sename Žemaitijos kaime pas senelius. Tai būdavo šviesi, jauki, pavasario, atbundančios gamtos šventė, laukimas kažko ypatingo. Smagu būdavo susirinkus visai giminei. Mama su tetomis dengdavo stalą, senelis su dėdėmis šnekučiuodavosi kieme. Mes, vaikai, laukdavome iš bažnyčios grįžtančios močiutės. Po pusryčių bėgdavome pas kaimynus.
Istorija  Referatai   (14,83 kB)
Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius. Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose. Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Istorija  Referatai   (14,55 kB)
Salvadoras Dali
2009-07-09
Salvadoras Dali – XX a. genijus. Tai maištingos ambicingos ir kūrybingos sielos žmogus, turintis labai didelės reikšmės įvairių stilių menui. Jis tikėjo ,kad vardas Salvadoras reiškiantis “ Išganytoją” įpareigoja jį išgelbėti tapybos meną, anot jo “momentinę spalvotą nuotrauką ,kurią galima laikyti rankose”. Dali tobulai nutapyti daiktai atrodo kaip tikri, tačiau patys paveikslai palieka keistą įspūdį . Susidomėjęs Freudo psichoanalize ,jis kūrė neįprastus ,vaizduotės ribas peržengiančius darbus . Žmonės labai įvairiai reaguoja į Dali tapybą : vieni ja piktinasi , kitiems ji kelia juoką.
Dailė  Referatai   (5,52 kB)
Antanas Strazdas, liaudies vadinamas maloniniu Strazdelio vardu, – viena unikaliausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros istorijoje. Strazdelio gyvenimas anot J.Kossu – Aleksandravičiaus yra “tarp realybės ir legendos”. Atrodytų tarytum jis patekęs į liaudies kūrybos stichiją, tapo mitiniu herojumi. Strazdas – pusiau žmogus, pusiau paukštis (toks jis ir S. Gedos poemoje).
Filologija  Referatai   (5,56 kB)
Šventasis medis
2009-07-09
Lietuvis neatskiriamai susijęs su mišku ir medžiais nuo pat savo gentinės egzistencijos laikų. Miške jis surado sau užuovėją ir prieglobstį nuo orų negandų, čia lengviau buvo įsirengti sau būstą, miškas teikė jam žvėrieną ir paukštieną maistui, kailius – aprėdui ir šiltam guoliui įsitaisyti. Bet miške tūnojo ir pavojingų plėšrūnų, knibždėjo nuodingų šliužų, o panorus tapti sėsliais žemdirbiais, lietuviams senovėje prisiėjo išnaikinti daug miško lydimui, nes po medžiais nei augalai, nei žolė deramai neaugs.
Filologija  Referatai   (7,64 kB)
Pirmąjį arimą mūsų senoliai pradėdavo su ypatingomis apeigomis, burtais, aukomis, skirtomis žemei ir jos deivei. Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo tam tikru laiku, pagal nusistovėjusius papročius. Arimui rengdavosi tarytum kokiai šventei. Sėja taip pat buvo nepaprastas lietuvių žemdirbių gyvenimo įvykis. Todėl sėjai žemdirbys ruošėsi ypatingai. Lietuviai per ilgus amžius sukaupė nemažą patirtį, kada sėti javus, kokioje žemėje ir pan. Sėjos pradžia buvo siejama su gamtos reiškiniais.
Filologija  Referatai   (5,35 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Šiandien Eucharistija Bažnyčioje ir septynių sakramentų tarpe užima išskirtinę vietą. Eucharistija – Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, Bažnyčios gyvenimo centras, versmė ir šaltinis. „Eucharistinė bendrystė dovanota mums tam, kad „pasisotintume“ Dievu šioje žemėje, tikėdamiesi alkį visiškai numalšinti danguje“. Vatikano II susirinkimas apibūdino Eucharistiją kaip krikščioniško gyvenimo versmę ir viršūnę , iš kurios gyvena ir auga Bažnyčia. Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistijos sakramentas vadintas įvairiais vardais: agape (meile), pax (taika arba ramybe) ir synaxis (daugelio sambūris, susirinkimas).
Teologija  Referatai   (6,44 kB)
Krikščionybė, kaip ir judaizmas yra gana aiškiai etinė religija ta prasme, kad ji nepripažįsta galutinio tarnystės Dievui ir moralinio elgesio atskyrimo. Du pagrindiniai įsakymai – mylėti Dievą ir mylėti artimą – eina kartu ir papildo vienas kitą. Apskritai religijos yra etinės minties mokyklos ir moko savo išpažinėjus gerumo ir šventumo kelių, kita vertus, jos skiriasi teologiniais pagrindais, kuriais remiantis žvelgiama į etinius klausimus, ir konkrečiais būdais, kuriais juos sprendžia. Jų teologinės prielaidos daro įtaką moraliniu normų turiniui.
Teologija  Referatai   (5,2 kB)
1-oji diena. Išvykstame iš Vilniaus autobusų stoties ir keliaujame į Marcikonius. Po kelių valandų jau būname svečių namuose, kur mus sutiks malonus vietinių žmonių personalas. Įsikuriame savo kambariuose.Pradedame kelionę dviračiais nuo Dzūkijos Nacionalinio parko centro – Marcinkonių.
Geografija  Referatai   (6,29 kB)
Izraelis
2009-07-09
Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų.
Geografija  Referatai   (17,44 kB)
Dzūkija
2009-07-09
Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia: • geografinė padėtis...
Geografija  Namų darbai   (5,49 kB)
Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis. Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje. Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS).
Finansai  Konspektai   (4,44 kB)
Velykos
2009-07-09
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną).
Etika  Referatai   (21,05 kB)
Šiuolaikiniame pasaulyje įmonės ir organizacijos užima vis didesnę reikšmę. Kiekviena jų yra skirtinga ir unikali savo siūlomų gaminių, paslaugų kokybe, ypatybėmis bei savo veiklos būdu. Mokomąją praktika atlikau UAB „Senukų prekybos centre“. UAB „Senukų prekybos centras”- didžiausias statybinių medžiagų ir namų apyvokos reikmenų tinklas Baltijos šalyse, didmenomis ir mažmenomis prekiaujantis statybos, remonto ir buities prekėmis bei teikiantis įvairias paslaugas: stiklo, medienos drožlių ir plaušo plokščių pjaustymo, jų laminavimo, statybinio glaisto, raktų gamybos, įrankių nuomos, kiliminės dangos apsiuvimo ir kt.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,56 kB)
Baigimasis darbas parašytas 2004 metais Lietuvos žemės ūkio universitete, darbas apgintas 8 balams, darbas geras, darbe atlikta bankų veiklos analizė įmonių kreditavimo srityje.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (21,28 kB)
Maisto sudėtis
2009-07-09
Vanduo (drėgmė) yra vienas pagrindinių daugumos maisto produktų komponentas. Mėsoje drėgmė sudaro 65-75% bendro svorio, piene – 87%, vaisiuose ir daržovėse – nuo 70% iki 90%. Mažiau jos esti grūdų produktuose – 10-15%, duonoje - apie 35%. Vandens terpė yra maiste vykstančių cheminių ir mikrobiologinių procesųpagrindas, todėl norint ilgiau išlaikyti maisto produktus reikia vandenį pašalinti arba jungti, t.y. sumažinti aktyviojo vandens dalį. Dalinis maisto produkto vandens slėgis priklauso nuo vandens kiekio produkte ir nuo to, kaip tas vanduo yra sujungtas su maisto produktu.
Chemija  Referatai   (9,71 kB)
UAB “Biržietiška aibė” įsteigta AB “Naftotiekis” prekybos padalinio pagrindu 1997 04 28. Bendrovės įstatinis kapitalas lygus 2596250 litų. Bendrovės įstatinis kapitalas padalintas į 259625 paprastąsias vardines 10 (dešimties) litų nominalios vertės akcijų. Visos akcijos yra “Mažeikių nafta” nuosavybė. Jai išduotas “Uždarosios akcinės bendrovės akcijų sertifikatas. UAB “Biržietiška aibė” yra juridinis asmuo, turintis ūkinį, finansinį, organizacinį ir teisinį savarankiškumą. Bendrovės adresas: Vilniaus 47, Biržai.
Jau tūkstančius metų pasaulyje vyksta ekonominė veikla. Šią veiklą vykdyti ir kontroliuoti reikalinga apskaita. Apskaita turi užtikrinti geros kokybės informaciją, kuri atitinka rinkos reikalavimus, kuria būtų patenkinti ir išoriniai, ir vidiniai įmonės vartotojai. Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos įmonės viduje, rinkimas, klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas vartotojams. Kiekviena įmonė nusistato savo apskaitos politiką. Apskaitos politika – bendrieji principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,99 kB)
Vitaminų reikšmė
2009-07-09
Vitamynai – biologiškai aktyvios medžiagos. Trūkstant, atsiranda įvairių sveikatos sutrikimų, smarkiai veikiama medžiagų apykaitą - avitaminozė. Vitaminai dalyvauja susidarant fermentams. Vitaminai patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Kad būtų patogiau, jie žymimi lotynų abėcėlės raidėmis: A, B, C, D ir t. t.
Kita  Referatai   (4,77 kB)
Odos ligos
2009-07-09
Odos ligos šiandieninėje visuomenėje yra gana dažnas reiškinys, jų atsiradimui didelę įtaką turi netik paveldimumas ar silpnas imunitetas, bet ir netinkamas gyvenimo būdas. Todėl šiame referate toliau bus pateiktos dažniausiai sutinkamos odos ligos, jų atsiradimo priežastys, gydimo principai bei jų profilaktika. Atopinis dermatitas. Atopinis dermatitas (susijęs su įgimta alergija odos uždegimas) – tai lėtinė odos liga, pasireiškianti uždegimu, niežėjimu ir atsirandančiais išbėrimais.
Kita  Referatai   (9,2 kB)
Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) ypatybė ta, kad ji sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Pagal teorijos dydį sritis tesudaro penktadalį Lietuvos, bet pagal gyventojų skaičių – trečdalį, t.y. srityje gyvena beveik milijonas, iš kurių pusė – Kaliningrado mieste. Sritis svarbi geopolitiškai.
Politologija  Referatai   (23,3 kB)
Širdies ligos
2009-07-09
nafilaksija (gr. ana – prieš, hylaxis - sauga) – tai viena iš greito tipo alerginių reakcijų. Anafilaksinis šokas – tai sisteminė organizmo reakcija į kartotinai patekusį alergeną (t.y. į jau įjautrintą organizmą), jam reaguojant su imunoglobulinu E. Anafilaksines reakcijas gali sukelti vaistai (antibiotikai, ypač penicilinas; vaistai nuo skausmo – analginas; preparatai, turintys jodo ir kt.); nuodai (bičių, vapsvų, gyvačių); įvairūs maisto produktai (jie dažnai sukelia alergiją, bet šokas išsivysto retai).
Medicina  Kursiniai darbai   (5,21 kB)
Motinos pienas
2009-07-09
Natūralus kūdikių maitinimas šiuolaikinėjė visuomenėje yra labai aktuali tema. Anksčiau į kūdikių maitinima buvo žiūrima nerimtai tarsi pro pirštus. Nebuvo atsižvelgta i kūdikio poreikius, jo ateitį ir kitus labai svarbius dalykus. Iš senesnių laikų yra atėja labai daug neteisingų nuomonių, požiūtių ir kitų blogų dalykų, kurie tikrai neatitinka kūdikio keliamų poreikių. Motinos pienas nebuvo toks svarbus dalykas kaip šiandien, jį papraščiausiai buvo galima pakeisti karvės pienu.
Medicina  Referatai   (14,25 kB)
Hipotireozė – tai klinikinis sindromas, atsirandantis susilpnėjus skydliaukės funkcijai ir dėl ko sumažėja hormonų tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3). Mažėjant skydliaukės veiklai, lėtėja medžiagų apykaita. Skydliaukės funkcijai išnykus, pasireiškia miksedema. Hipotireozė būna įgimta ir įgyta. Įgimtos hipotireozės priežastys: įgimtas skydliaukės hormonų gamybos defektas, jodo kaupimo defektas, embriono raidos defektas. Įgyta hipotireozės gali atsirasti sergant lėtiniu skydliaukės audinio uždegimu, po skydliaukės operacijos, po strumos gydymo radioaktyviu jodu ir pan.
Medicina  Referatai   (8,63 kB)
Sveikata - unikali vertybė, gamtos dovanota žmogui. Vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris yra pasakęs, kad „sveikta taip pranoksta visas kitas gyvenimo vertybes, kad visai sveikas skurdžius laimingesnis už ligotą karalių“. Šis darbas skirtas LKKA studentams ir medicinos studentams. Referate aprašoma su mokyklos aplinka susijusi mokinių sveikata. Kokios didžiausios problemos mokykloje, mokinių sveikata. Sveikatą stiprinančios...
Medicina  Referatai   (21,61 kB)
Maitinimasis – būtina sąlyga organizmui normaliai augti, vystytis ir funkcionuoti. Dieta – tai tam tikras maitinimasis, rekomenduojamas kokiu nors sveikatos gerinimo arba ligos gydymo tikslu. Dieta nusako maitinimosi režimą, maisto produktų pasirinkimą, tam tikrą maisto gaminimą ir t. t. Be dietos koregavimo neįmanoma gydyti sergančių lėtiniais hepatitais, kepenų ciroze, gelta ir kitomis kepenų ligomis.
Pramonė  Referatai   (6,85 kB)
Šiame darbe aprašyta apie kavinę, jos patalpas interjerą, ruošiamus pobūvius ir t.t. Profesinė svečių aptarnavimo maitinimo įmonėse praktika, atliekama Lietuvos respublikos viešojo maitinimo įmonėse, išklausius specialybės dalykų teorinį kursą bei atlikus praktinius darbus. Praktikai vadovauja dėstytojas – praktikos vadovas ir įmonėje paskirtas praktikos vadovas. Praktikos vietas studentai susiranda savarankiškai ir suderina su praktikai vadovaujančiu dėstytoju. Jeigu studentai negali susirasti praktikos vietų, jiems padeda dėstytojas – praktikos vadovas.
Pramonė  Referatai   (21,41 kB)
Užmarštin nuėjo tie laikai, kai aukštuomenės puotose maistas iš bendrų indų buvo imamas rankomis, jo likučiai metami ant grindų čia pat besisukantiems šunims, o rankos valomos į jų kailius. Tobulėjant žmogaus buičiai, išaugo ir estetiniai poreikiai: žmogui prireikė geresnio drabužio, gardesnio valgio, gražiau padengto stalo. Kasdieninio stalo serviravimas šiandien jau tapo įprastu dalyku, o šventinio stalo puošimas – šiokiu tokiu rūpesčiu.
Pramonė  Referatai   (7,7 kB)
Japonų virtuvė
2009-07-09
Labai smulkiai aprasoma japonu virtuve, tradicijos, populiariausi maisto gaminiai, jų ruošimas, iliustruota. Rašinys įvertintas 10 balų. 2008 Klaipėdos universitetas. Rytų virtuve mes vadiname Tolimųjų Rytų, prasidedančių nuo Indijos, virtuvę. Tolimieji Rytai garsūs ne tik gyventojų gausumu – čia gyvena pusė pasaulio žmonių, - bet ir tuo, kad šiuose kraštuose klestėjo seniausios civilizacijos. Didžiausia tautų bei kultūrų įvairove pasižyminčiam regionui būdingos ir kuo įvairiausios maisto gaminimo tradicijos, nulemtos didžiulių klimato bei geografinių skirtumų.
Pramonė  Referatai   (18,73 kB)
Maisto priedas – medžiaga, kuri nėra vartojama kaip atskiras maisto produktas ir kaip tipinė maisto produktų sudedamoji dalis, neatsižvelgiant į tai, ar ji turi mitybinę vertę, ar jos neturi. Ir kuri sąmoningai įdėta į maisto produktus dėl technologinių tikslų (gamybos, perdirbimo, apdorojimo, pakavimo, gabenimo ar laikymo) tampa pati ar jos dariniai tokių maisto produktų sudėtine dalimi. Maisto priedai - tai yra medžiagos, kurios tikslingai dedamos į maistą gamybinio proceso metu ir suteikia maistui pageidautinių technologinių arba juslinių savybių.
Pramonė  Referatai   (6,64 kB)
Sąžinė... manau, tai pats svarbiausias kriterijus vertinant save. Sąžinė neleidžia žmogui nuklysti iš doros kelio. Todėl, kai žmogus kažką padaro vyrauja posakis: „Tai jo sąžinės reikalas“. Atliekant nemalonius darbus,kurie gali įskaudinti kaitus ar kitaip jiems pakenkti, aš pirmiausia pagalvoju, ar paskui manęs negrauš sąžinė. Jeigu taip atsitinka, tų darbų nedarau.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2,06 kB)
XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
Lietuvos šventės
2009-07-09
Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo deivę Žemyną - Žiedkelę. Šią šventę 325m. Katalikų bažnyčia susiejo su Velykomis. Jos esti ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas VIIIa. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14d. nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.
Lietuvių kalba  Referatai   (24,08 kB)
Kiekvieno menininko kūrybą lemia keletas faktorių, vienas jų – tai ta aplinka, kurios apsuptas jis užaugo, pradėjo pažinti pasaulį ir kur formavosi menininko asmenybė. Justino Marcinkevičiaus lyrikoje gimtieji namai užima svarbią vietą, nes jų pavyzdžiu kuriamas visas jo poezijos pasaulis. Pats poetas tėviškę prisimena taip (“Dienoraštis be datų” 61psl.) Iš čia suprantame, kokia pasaulėjauta formavosi J. Marcinkevičiaus viduje ir kodėl savo poezijoje jis kaimo kasdienybėje atskleidžia šventumą, gilią prasmę ir įžvelgia apeigiškumą, pvz.: jo eilėraščiuose dažnas rugio, sėjimo motyvas (“Štai ir nemoku parodyti / širdy pražydusio rugio”, “Iš kur ta akių galia, kas užsimerkęs regiu / žmones, suniai linguojančius, šviesiam vakare prie rugių, prie rugių.” ).
Lietuvių kalba  Konspektai   (2,53 kB)
-ietis Reikšmė, vartojimas 1. Dažniausiai reiškia asmenų pavadinimus pagal gyvenamąją vietą. Yra tam tikras darybos dėsningumas: jeigu šalies ar krašto pavadinimas baigiasi -ija, gyventojų pavadinimas neturi priesagos -ietis. Pvz.: airis (nes Airija), anglas (nes Anglija), estas (nes Estija), graikas (nes Graikija) ir kt. Išimtys: 1) Vartojama dvejopai: australas ir australietis, brazilas ir brazilietis, kinas ir kinietis.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,59 kB)
Šiuolaikinis pasaulis mobiliųjų technologijų sferoje yra labai pasistūmėjęs į priekį. Visose gyvenimo situacijuose nuolat susidūriam su naujausiomis techologijomis: kikevienas iš mūsų turi kompiuterį, mobilųjį telefoną arba tiesiog naudoja paprastą buitinę techniką. Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be televizijos naujovių ar įprastos kiekvieno iš mūsų dienos be mobiliojo telefono.
Informatika  Referatai   (13,17 kB)
Cukrinis diabetas
2009-07-09
Cukrinis diabetas (cukralige) – tai liga kuria sukelia apsoliutaus ar santykinio insulino trukumas. Sutrinka medžiagų, pirmiausia, angliavandenių, apykaita. Trukstant insulino, gliukozė negali patekti į audinių lasteles, todės kraujyje padidėja gliukozės kiekis. „Vidaus ligos“ medicinos akademijos studentams (1987) Cukrinis diabetas priskitrtas prie endokrininės sistemos ir vidaus ligų.
Biologija  Referatai   (3,92 kB)
Vegetariška mityba
2009-07-09
Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką. Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyvenimą.
Biologija  Referatai   (15,06 kB)
Biologija
2009-07-09
Biologija yra mokslas apie gyvąją gamtą, jоs dėsnius. Graikiškai βίος (bios) reiškia gyvybę ar gyvenimą, o λόγος (logos) – žodį, sąvoką, mokslą. Terminą Biologija pirmą kartą pasiūlė 1802 m. Žanas Baptistas Lamarkas ir G. R. Treviranas (nepriklausomai vienas nuo kito). Biologijos sritys. Biologija apima platų akademinių sričių spektrą: Anatomija (gr. anatomē – skrodimas) - biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo kūno sandarą. Skirstoma į augalų anatomiją (fitonomija) ir gyvūnų anatomiją (zootomija), kuriai priklauso ir žmogaus anatomija (antropotomija).
Biologija  Konspektai   (7,16 kB)
Biologija
2009-07-09
Testas, pasitikrinti biologijos 9 klasės kurso žinias. 1. Kam reikalinga kraujotakos sistema? a) Kad dideliame organizme medžiagos būtų išnešiotos po visą kūną; b) Kad palaikytų šilumą kūne; c) Kad pašalintų nereikalingas medžiagas iš kūno; d) Kraujotakos sistema yra nereikalinga; 2. Kad medžiagos būtų išnešiojamos po visą organizmą, kraujotakos sistemai būtina indų sistema.
Biologija  Testai   (3,58 kB)
Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti.
Sociologija  Namų darbai   (7,73 kB)
Šiame darbe UAB „Fazer Kepykla“ rinkodaros strateginiame darbe pristatysiu kepyklos strateginį rinkodaros planą, t. y. misiją, strateginius tikslus, strateginį auditą, SWOT analizę (bendrovės stipriųjų ir silpnųjų pusių įvertinimą, galimybių ir grėsmių nustatymą), verslo portfelio analizę, tikslus ir strategiją. Strateginį planą sustiprina ir palaiko rinkodaros planai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (5,06 kB)
Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Įmonės vadovybė ir marketingo specialistai nuolat turi stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (19,89 kB)
Šiuo metu konkurencija sutinkama visur. Konkurencijos sąvoka labai plati. Tačiau šį kartą dėmesys kreipiamas į turizmo agentūrą ir jos konkurentus. PROBLEMA: Pardavimai vygdomi tik vienoje vietoje bei reklamos trūkumas. TIKSLAS: Nustatyti kokiose dar rinkose kelionių agentūra galėtų siūlyti savo paslaugas. Taigi, remiantis įvairia literatūra bei kelionių agentūros vadovo atsakymais į mūsų parengtos anketos klausimus stengsimės išspęsti iškeltą problemą.
Rinkodara  Referatai   (4,22 kB)
Lietuvoje yra daugybė įmonių, kurios savo teikiamomis paslaugomis, gaminama produkcija stengiasi patenkinti vis besikeičiančius vartotojų poreikius. Kiekviena įmonė siekia, kad jų prekės būtų perkamos t.y paklausios, tokiu būdu užsitikrindamos sau pelną. Jos tirdamos rinką, nustato prekių ar paslaugų paklausumą.
Rinkodara  Referatai   (8,27 kB)
Komercijos analitinis darbas. Palyginamoji analizė. Darbe yra bandoma atskleisti, ką reikia daryti norint būti pranašesniu nei konkurentas. Yra įmonių aprašymai, palyginimai ir pam. Įvertinimas 10. Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformas, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekia sukurti naujesnę, orientuotą žemės ūkio rinką, konkurentabilią, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorius Lietuvoje.
Rinkodara  Referatai   (20,19 kB)
Atmintis
2009-07-09
Išsamus skaidrių pristatymas apie atmintį. Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Nuo įsiminimo labai priklauso atgaminamos medžiagos kiekis ir kokybė.
Psichologija  Konspektai   (8,91 kB)
Mąstymas
2009-07-09
Mąstymas kaip pažinimo procesas. Tikrovėje yra daiktų ir reiškinių, kurie žmogaus jutimais (pojūčiais, suvokimais) negali būti pažįstami. Pvz., kodėl vieni mokosi geriau, kiti – prasčiau, koks atstumas tarp kūnų. Jutimais nepažįstamas tikrovės sritis žmonės pažįsta mąstymu. Mąstymas - jutimais nepažįstamų tikrovės reiškinių ar daiktų bei sudėtingų santykių pažinimo procesas.
Psichologija  Konspektai   (7,06 kB)
Temos aktualumas. Šeima – ypatinga socialinė institucija, kurioje prasideda kiekvieno vaiko pasaulis. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Vaikas siekia priklausyti šeimai ir drauge tapti savarankišku. (G. Navaitis, 2001). Tėvai yra pirmieji vaiko ugdytojai.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (22,81 kB)
Kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Pedagogas turi stengtis išsaugoti ir puoselėti visus vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu.
Pedagogika  Referatai   (21,17 kB)
Lietuvos transporto politika tampa bendros ES transporto politikos dalimi, todėl mūsų rinkoje vykstantys pokyčiai susiję su ES taikomais reikalavimais. Kelių transporto ilgalaikiai plėtotės tikslai: Integruoti Lietuvos kelių transporto tinklą į Europos kelių transporto sistemą techniniais-technologiniais bei teisinio reguliavimo aspektais, panaudojant patogią šalies geografinę ir geopolitinę padėtį ir didinant Lietuvos transporto firmų galimybes ir vaidmenį tarptautinėje kelių transporto paslaugų rinkoje.
Mechanika  Kursiniai darbai   (4,92 kB)
Sveika mityba
2009-07-09
Referatas apie pilvo preso lavinimą ir pratimus jo vystymui. Sveikata–didžiausias turtas. Gera fizinė ir dvasinė savijauta yra būtina kasdienio mūsų gyvenimo dalis. Tačiau paprastai tik susirgę pajuntame, kokia neįkainojama vertybė yra sveikata. Kitaip tariant, gerą savijautą dažniausiai vertiname kaip savaime suprantama dalyką. Sveikatą ir gerą savijautą lemia daug veiksnių.
Sportas  Referatai   (11,26 kB)
Dieta
2009-07-09
Daugelis, turinčių viršsvorio problemų, dažnai yra pasiruošę griebtis bet kokių būdu atsikratyti nereikalingų kilogramų. Vienas tokių būdu, beje, itin populiarus šiais laikais – įvairios lieknėjimo kapsulės, mikstūros, milteliai, pleistriukas bei panašūs preparatai. Besirenkant sau tinkamiausią variantą, atkreipti dėmesį į šaltinio patikimumą.
Sportas  Referatai   (9,03 kB)
Kultūra ir menas
2009-07-09
Šendieninė mūsų kultūra pradėjo formuotis jau labai senei.Kaimo žmonės dirbo įvairius darbus . Dirbo žemę, audė, verpė, pasigamindavo įvairius buities reikmenis. Užsiiminėjo taip pat ir namų puošyda. Dirbdami dainavo dainas, vakarais sekė pasakas, sakmes, kūrė įvairias istorijas.
Istorija  Referatai   (13,32 kB)
Tai filosonines minties aprašymas.Gavau 10. "Žmogus yra būtybė, kuris visada nori daugiau negu gali, bet gali daugiau negu privalo"... Kas yra žmogus.. ir ko jis nori ar ką jis gali?!. Ir ar kas nors yra nurodęs, ką jis privalo, ar ko neprivalo..?!
Filologija  Analizės   (2,49 kB)
Siurrealizmas
2009-07-09
SIURREALIZMAS (pranc. surrealisme - sur – virš + realizmas), superrealizmas, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Siurrealizmas kilo Prancūzijoje 3-jame 20 a. dešimtmetyje. Pasak garsiausio jo teoretiko, rašytojo Andre Bretono, siurrealizmo tikslas buvo „išspręsti ligi tol buvusias prieštaringas realybės ir sapno egzistavimo sąlygas”, o būdai, kaip to pasiekti, buvo labai įvairūs.
Dailė  Konspektai   (8 kB)
Semantizmai- žodžiai, vartojami netinkama reikšme. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi).
Anglų kalba  Analizės   (5,18 kB)
“Gyvenimas po klevu”. Romualdas Granauskas apie save ir savo kūrybą. Romualdas Granauskas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio “Mūsų žodis” ir žurnalo “Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 7,52 kB)
Šatrijos Ragana
2009-07-07
Svarbiausi gyvenimo faktai. Kūryba. Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 8,33 kB)
Jonas Jablonskis – tai nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio skurdo ir vargo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 8,68 kB)
Kiekvienas, pažvelgęs į įmonių registrą, netruktų įsitikinti, kad individuali įmonė – itin populiari Lietuvoje ūkinės veiklos organizavimo forma. Ir tai nekelia nuostabos. Juk tam, kad įsteigtum akcinę bendrovę, reikalingas minimalus įstatinis kapitalas – lėšos, kurių dažnai neturi žmonės, norintys užsiimti ekonomine veikla, užsidirbti duonos sau ir savo šeimai. Žinant, kad kita galimybė – imtis ekonominės veiklos įsigyjant patentą (nuo kitų metų vadintiną „verslo liudijimu“) – yra apribota veiklų sąrašu, iniciatyviam žmogui individuali įmonė yra bene prieinamiausia galimybė.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,11 kB)
Tėvynė. Ypatingą reikšmę šis žodis įgyja tų širdyse, kurie ją buvo priversti palikti. Poetai išeiviai “išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus, apdainuojančius gimtosio žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 4,43 kB)
Pramonės rūšys
2009-06-15
Apdirbamosios pramonės geografija. Maisto pramonė. Medienos pramonė. Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė. Lengvoji pramonė. Chemijos pramonė. Statybinių medžiagų pramonė. Apdirbamosios pramonės geografija. Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% šalies pramonės darbuotojų. Apdirbamoji pramonė naudoja tiek vietines, tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos pramonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žaliavos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.
Pramonė  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 11,48 kB)
Pesticidai
2009-06-10
Pesticidai. Herbicidai. Insekticidai. Vandens teršimas. Maisto gamybos didinimas. Žalingi šalutiniai poveikiai. Visiškai suprantamos buvo žmogaus pastangos cheminėmis medžiagomis naikinti piktžoles, kenkėjus, ligas sukeliančius grybelius, bet ši lazda turi du galus. Pernelyg susižavėję šiomis priemonėmis, žmonės pakenkė ir sau, užteršė aplinką, maistą. Prisiminkime DDT naudojimą. Jis išgelbėjo vos ne trečdalį žmonijos nuo maliarijos ir šimtams milijonų žmonių davė duonos. Kol neišryškėjo liūdnos pasekmės.
Kita  Referatai   (6 psl., 12,25 kB)
Užgavėnės
2009-06-10
Papročai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.
Kita  Referatai   (5 psl., 7,22 kB)
A. Sniečkus
2009-06-05
A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių. Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių - nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) - TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.
Politologija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 25,06 kB)
Transportas
2009-06-01
Transportas ir jo produktas. Transporto efektyvumas. Transporto sistemos funkciniai komponentai. Transporto politika. Lietuva Europos transporto rinkoje. Transporto rūšies parinkimas. Bendra vežimų koncepcija. Kelių transportas. Geležinkelių transportas. Jūrų transportas. Oro transportas. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas. Vežimų organizavimas. Kelių transporto kontrolė. Žyminis mokestis ir tarifai. Keleivių ir bagažo vežimas. Krovinių ir pašto vežimas. Atsakomybė ir draudimas. Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklės. Transporto priemonių ir jų ekipažų kontrolė. Kroviniai ir jų srautai.
Logistika  Pagalbinė medžiaga   (62 psl., 197,67 kB)
Indoeuropiečiai
2009-05-27
Indoeuropiečių prokalbė. Baltai. Baltų vardas. Baltų kilmė. Baltų protėvynė. Baltų protautės ir prokalbės skilimas. Slavai. Germanai. Keltai. Italikai. Graikai. Trakai ir frigai. Ilyrai. Tocharai ir hetitai. Arijai. Indai. Iranėnai. Skitai. Prieš šešetą - aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių protėviai. Atskiros indoeuropiečių kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, baltų (aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.
Istorija  Konspektai   (20 psl., 226,06 kB)
Alkoholis, jo žala
2009-05-26
Alkoholiai. Metilo alkoholis, metanolis arba medžio spiritas. Alkoholiniai gėrimai. Alkoholizmas. Alkoholiai (arab. al kuhl - stibio milteliai ): 1.– angliavandenilių dariniai, organiniai junginiai, turintys molekulėje vieną arba kelis hidroksilus ( OH ), prijungtus prie sočiųjų anglies atomų; 2. šnek. spiritas, etilo alkoholis C2H5OH. Pagal hidroksilų skaičių molekulėje alkoholiai skirstomi į monohidroksilius, dihidroksilius ( glikolius ), trihidroksilius ( pvz.: glicerinas) ir polihidroksilius ( poliolius, pvz.: sorbitas ).
Chemija  Referatai   (8 psl., 10,3 kB)
Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Petras Sabaliūnas – žilas, geros širdies senelis, kaip ir daugelis senų žmonių, turintis savo pomėgį – bites. Senelis labai jas mėgo, gerai jomis rūpinosi ir visada kalbėjo, kad bitės geros ir paklusnios tik tada, kai „bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena“. Dėl to jis kiekvienam pasitaikiusiam žmogui nepamiršdavo medaus duoti.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,09 kB)
J.Apučio novelistika. Vienos arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. A. Škėmos romanas "Balta drobulė" pasirinktu aspektu. Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. H. Radausko poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos poezija. Vieno autoriaus pasirinktų eilėraščių analizė.
Lietuvių kalba  Analizės   (5 psl., 15,58 kB)
Romualdas Granauskas savo kūriniuose aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų papročius, buitį. Novelėje “Duonos valgytojai” rašytojas pasakoja apie duonos kepimo ritualą. Šioje ištraukoje rašoma: kaip ateina kaimynai į svečius, kaip ruošiamasi valgyti duoną. Veiksmas vyksta tuo metu, kai Lietuva buvo SSRS okupuota ir joje buvo steigiami kolūkiai. Viskas buvo atimta iš žmonių.tačiau liko darbštumas, įpročiai ir papročiai, kuriuos išsaugojo senieji žmonės. Abu senukai Rimkai nuo ryto dirbo – kepė duona. Tai buvo ilgas ir nelengvas darbas. Tačiau kaip jie džiaugėsi, kai pamatė į savo kiemą ateinančius svetelius.
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,84 kB)
Jonas Biliūnas – naujos kartos rašytojas realistas. Iš kitų realizmo epochos lietuvių rašytojų jis skiriasi tuo, kad dėmesį kreipia ne į išorę, o į vidinį žmogaus gyvenimą. Jo kūriniuose dominuoja emocingumas, o ne vaizdingumas. Įvykis vaidina antraeilį vaidmenį. Kūrinys “Kūdikystės sapnai” sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje pasakojama apie senute Baltruvienę, kuri berniukui parodė “lėlę”, paskutiniojoje dalyje pasakojama apie krikštamotę, kuri numirė.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 5,13 kB)
Tragikomedijos “Meilė, džiazas ir velnias” veikėjų charakteriai. "Herkus Mantas". “Meilė, džiazas ir velnias” kūrinio analizė. “Meilė, džiazas ir velnias” kūrinio analizė pasirinktu aspektu. “Meilė, džiazas ir velnias” - tai J.Grušo tragikomedija, parašyta 1967 metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai - trys jaunuoliai - džiazistai - Andrius, Julius, Lukas - groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su drauge Beatriče.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 16,44 kB)
Trys motinos R.Granausko apysakoje “Gyvenimas po klevu”. R.Granausko “Gyvenimas po klevu” kūrinio analizė. R.Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas - tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” - tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 12,72 kB)
Kūrinio analizė
2009-05-22
Veikėjai. Fabula. Fabulos elementai. Nefabuliniai kūrinio komponentai. Kūrinio kompozicija. Kompozicijos formos. Kūrinio laikas ir erdvė. Loginis kūrinio turinys „įsikūnija" vaizdiniame pasaulyje ir taip konkretėja. Šį sluoksnį sudaro veikėjai, jų veiksmai, fabula, įvairaus turinio aprašomieji vaizdai, pasakotojas, lyrinis „aš", kūrinio erdvė ir laikas. Meninio pasaulio centre yra žmogus - kūrinio veikėjas. Veikėjas gali būti ne tik žmogus, bet ir daiktas, augalas (K. Borutos „Javų varžybos", sakmė „Uosis"), gyvūnas (P. Cvirkos „Šyvio gyvenimas", A. Čechovo „Kaštone"), negyvosios gamtos reiškiniai (K. Ušinskio „Vėjas ir saulė") ir t.t. Tačiau literatūros teorija pirmiausia kreipia dėmesį į veikėją žmogų
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 18,06 kB)
R. Granauskas – modernus XX a. pabaigos lietuvių rašytojas, savo kūryboje vaizdavęs kaimo žmogų, senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Ryškus kontrastas tarp senosios ir naujosios kartų atsiveria ne tik apysakoje „Gyvenimas po klevu“, bet ir smulkesniuose apsakymuose. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,81 kB)
"Jaučio aukojimas" ištraukos „ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą..." interpretacija. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasaulį palytėjusi egzistencializmo banga amžiaus viduryje įsigalėjo ir Lietuvoje. Po didžiųjų pasaulio nelaimių, tokių, kaip karai ar totalitariniai režimai, pakitusi mąstysena, amžinųjų moralinių vertybių reliatyvumo klausimo iškėlimas, šventais laikytų dalykų sunykimas sudarė prielaidą paplisti literatūrai, bandančiai ieškoti atsakymo į šiuos abstrakčius klausimus. Vienas iš egzistencialistinės kūrybos atstovų, Romualdas Granauskas, savo apysakoje „Jaučio aukojimas“ būtent ir nagrinėja šventumo, garbės ir išdidumo klausimą bei jo subjektyvumą ir abstrakčią vertę.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,42 kB)
Sigitas Geda yra Dzūkijos krašto, jos ežerų, jos pušynų vaikas. Krašto, iš kurio išėjo ir į kurį suvisam sugrįžo Subartonių Vincas Krėvė. Krašto, kuris iki šiol tebeturi gamtiškiausią kalbą ir gyviausią tautosaką. Krašto, kuris teberegimas M.K.Čiurlionio akimis – realybė ir vizija kartu. Troba, trobelė – lietuviui kaimiečiui yra pasaulio pradžios vaizdinys. S.Gedai taip pat. Save poetas apibūdina kaip išėjusį “iš labai mažos trobelytės ant Teiraus ežero kranto”. Trobelė, net laikini vasaros namai, yra vieta, iš kur gražiai matyti miškai ir vandenys, dangus ir žemė, kur kaip brolis ir sesuo susitinka gyvenimas ir mirtis.
Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 8,33 kB)
Kristijonas Donelaitis. Maironis. V.Krėvė - Mickevičius. V. M. Putinas. Balys Sruoga. S. Nėris. H. Radauskas. A. Škėma. Just. Marcinkevičius. R. Granauskas. J. Aputis. A. Mickevičius. J.Savickis. J. Vaičiūnaitė. Kristijonas Donelaitis (1714-1780) – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Grožinės lietuvių literatūros pradininkas, didžiausias 18a. lietuvių poetas klasikas. Jis laikomas ir realistinės krypties pradininku lietuvių literatūroje. Yra gramatinių klaidų.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (1 psl., 8,08 kB)
Šiandien sunku įsivaizduoti dabartinę mūsų poeziją be Juditos Vaičiūnaitės knygų. Įpratome prie poetės balso, atpažįstamo iš kelių eilučių. Bet kai iš jų nuspėjame visą eilėraštį, jau priekaištaujame dėl kartojimosi, vienodumo. Per tą įpratimą net pamirštame, ką nauja, niekad nebūta davė mums poetė, nebesistengiame bendrame poezijos žygyje išskirti būtent jos pastangų, kurias vėliau pratęsė kiti.
Lietuvių kalba  Analizės   (6 psl., 11,44 kB)
Neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo kaita Lietuvoje. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemos. Socialinių nuostatų į negalę formavimosi mechanizmai. Socialinė politika negaliai palengvinti. Neįgalumas ne tik asmens, bet ir visuomenės problema. Sociokultūrinė aplinka sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centre. Darbo centro veikla, siekiai ir tikslai. Švietimas – ugdymas. Muzikos terapija. Darbo terapija. Kineziterapija. Laisvalaikis, poilsis ir kultūrinė veikla. Socialinio darbuotojo ir šeimos bendradarbiavimo galimybės. Socialinis darbuotojas – tai pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais.
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (62 psl., 96,18 kB)
Skuodo sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centras. Sociokultūrinė aplinka. Darbas dirbtuvėse. Buities darbai. Švietimas - ugdymas. Kineziterapija. Muzikos terapija. Meno terapija. Laisvalaikis, poilsis, kultūrinė veikla. Bendravimo būdai. Šeimos dalyvavimo darbo centro gyvenime privalumai ir bendradarbiavimo galimybės. Dėl iš vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą.
Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (25 psl., 33,83 kB)
Europos istorija
2009-05-21
Europos istorija nuo Frankų imperijos laikų iki NATO 1999 m. oro antpuolių nutraukimo Jugoslavijoje. Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir ūkio struktūroje.
Istorija  Konspektai   (53 psl., 111,21 kB)
Lietuvos istorija nuo seniausiųjų laikų iki 2002 metų. Seniausieji Lietuvos gyventojai. Baltų susidarymas. Baltai geležies amžiaus pradžioje. Lietuvos valstybės formavimasis XIIIa. Durbės mūšis. Mindaugas. Lietuvos valstybės stiprėjimas. Algirdas. Kęstutis. Vytauto kova dėl valdžios. Krėvos sutartis. Vytauto ir Jogailos kova. Astravos sutartis. Vytauto politika ir Žalgirio mūšis. Kazimiero valdymas. Aleksandro valdymas. I Lietuvos Statutas ir Albertas Goštautas. Vilniaus universiteto įkūrimas. Lietuvių kalba ir raštas XVI a. Martynas Mažvydas. Abraomas Kulvietis. Archtektūra ir dailė XIV–XVI a. Muzika ir teatras XV–XVI a. Valakų reforma. LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje. Liublino unijos priežastys. Steponas Batoras: vidaus politika. Švietimas XVII a. Žymieji XVII a. mokslininkai ir švietėjai. Lietuvos bajorijos polonizacija XVII a. Šiaurės karo padariniai. Rentos formos ir valstiečių kategorijos XVIII a. Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Klasicizmas dailėje ir architektūroje.
Istorija  Konspektai   (75 psl., 163,6 kB)
Biliūno kūryba
2009-05-14
Socialinė ir moralinė skriauda J. Biliūno apsakymuose. Žmogaus dvasinis turtingumas J. Biliūno kūryboje. J. Biliūnas - “Liūdnos pasakos” rašytojas. Jį slėgė sunki gyvenimo našta: asmeninė skriauda, nepritekliai, liga. Aplink save rašytojas matė prislėgtus, išnaudojamus, niekinamus žmones. Visur ta “Liūdna pasaka” - ne pasaka, o reali tikrovė, kuriai J. Biliūnas žiūrėjo tiesiai į akis. Jis matė toje tikrovėje esantį blogį, nežmoniškumą.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 8,34 kB)
Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Panevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 42,21 kB)
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė “Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. Ko šiandien nebėra?. J. Aputis “Horizonte bėga šernai”. J. Baltrušaitis “Būties psalmė”. Žmogus novelėje “Polaidis”. Lietuvių partizanų dainos. A. Škėma “Žilvinėėli”. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane “Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K. Binkis “Atžalynas”. J. Grušas “Herkus Mantas”. J. Aputis “Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme “Marti”. V.Krėvė “Skerdžius” Pagrindinio veikėjo charakteristika. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K. Donelaičio “Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko “Anykščių šilelyje”. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A. Vienuolis “Paskenduolė”. Kūrinio analizė. V. Krėvė “Skirgaila”. Kūrinio analizė. B. Sruoga “Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas “Altorių šešėly”. Kūrinio analizė. I. Simonaitytės romano “Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B. Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai”. Kūrinio analizė. R. Granausko “Gyvenimas po klevu”. Kūrinio analizė. J. Grušas “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė. MAIRONIS “Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M. Martinaitis “Ašara”. M. Martinaitis “Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. S. Geda.Iš ciklo “6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V. Šekspyras. Sonetas (12). S. Geda “Strazdas “. Dalies “Šungalviai” analizė. S. Geda ” Strazdas”. Dalies” Tardymas” analizė. A. Mačėnas “Pavasario vėjas”. Kūrinio analizė. Meilės tema žemininkų kūryboje. M. Martinaitis “Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S. Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. “Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius “Žilasis brolis”. Interpretacija.
Lietuvių kalba  Analizės   (38 psl., 75,18 kB)
Černobylis (ukr. Чорнобиль, rus. Чернобыль) — miestas šiaurės Ukrainoje, Kijevo srityje, 90 km į šiaurę nuo Kijevo, 15 km nuo sienos su Baltarusija. Černobilis buvo svarbus ryšių, prekybos ir komercijos centras, ypač XIX a. Už 14,5 km nuo miesto buvo pastatyta Černobilio atominė elektrinė. Miestas išgarsėjo, kai dėl operatorių klaidos ir trūkumų RBMK tipo reaktorių konstrukcijoje 1986 m. balandžio 26 d. 01:23 vietiniu laiku įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija, turėjusi globalaus masto pasekmių.
Istorija  Referatai   (5 psl., 86,47 kB)
Moralė
2008-10-27
Kalbėjimo įskaitos medžiaga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (86 psl., 176,51 kB)
Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)
Antanas Škėma, Antanas Vaičiulaitis, Balys Sruoga, Bitė Vilimaitė, Henrikas Radauskas, Jonas Biliūnas, Judita Vaičiūnaitė, Juozas Aputis, Juozas Tumas Vaižgantas, Jurgis Savickis, Justinas Marcinkevičius, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Salomėja Neris, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda, Šatrijos Ragana, Tomas Venclova, Vanda Juknaitė, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė.
Lietuvių kalba  Konspektai   (30 psl., 469,19 kB)