Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 1057 rezultatai

Semantiniai sujungiamųjų sakinių tipai Prijungiamieji sakiniai Prijungiamieji daugiadėmeniai sakiniai Laipsniškasis prijungimas ir kt.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 14,25 kB)
Gimtieji namai – tai šiluma, prieplauka, kurioje visada esame laukiami, jaučiamės saugūs, sušildyti artimųjų meilės. Visur kitur esame svetimi, tik namuose – savi. Nors gimtinė ir labai svarbi mūsų gyvenimo ir tapatybės dalis, vis daugiau tautiečių, ieškodami ekonominės laimės, geresnės ateities, ryžtasi tėvynę palikti. Netrukus po to prasideda nostalgija, skaudūs pasisakymai. Žmonės pradeda blaškytis tarp gimtojo krašto ir šalies, kurioje pavyko rasti materialinę gerovę ir nepritapimo kartėlį. Panašius, o gal net stipresnius jausmus jautė tie asmenys, kurie per prievartą neteko savo namų. Todėl kyla klausimas, ar visada kenčia žmogus, netekęs gimtinės?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 8,69 kB)
3 knygų - Hortense Ullrich "1000 priežasčių įsimylėjėliams nesusirašinėti", Hortense Ullrich "Mylimos tik geltonplaukės"; Angela Gerrits "Bučinys" - pristatymas. 26 skaidrės
Lietuvių kalba  Pristatymas   (26 psl., 487,07 kB)
1. KALBA 1. „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“. Vilnius, 2011). Ką apie tai manote? Argumentuokite savo požiūrį.
2. LITERATŪRA 15. Kalbėdamas apie Antano Baranausko poeziją Maironis sakė: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Šiandien tą patį sakome apie Maironį. Kodėl? Pailiustruokite savo svarstymą konkrečiais pavyzdžiais.
1. KALBA 1. „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“. Vilnius, 2011). Ką apie tai manote? Argumentuokite savo požiūrį.
Viena iš verslininko uždavinių reklamoje - susipažinimas su naujomis reklaminėmis priemonėmis, kad būtu galima naudoti tokias, kurios didina reklamos poveikio apimtį, rezultatyvumą, rentabilumą. Įvadas Šio šimtmečio pradžoje beveik visų Europos ir Amerikos firmų pagrindas buvo gamybos specialistai. Gamybos žynovai ir specialistai buvo svarbiausi žmonės. Jie planavo visą firmos strategiją ir taktiką. Firmų pajėgumas ir gamybos apimtis augo. 1929 metais susidarė tokia situacija, kai prekių pasiūla pralenkė paklausą. Kilo ekonominė krizė, ir firmoms sunkiau sekesi parduoti savo produkciją. Todėl išaugo paklausą butent tokiems žmonems, kurie žinojo, kaip prekę pateikti klientui, išskirdami jos privalumus. Būtent tada reklama įgijo savo dabartinę reikšmę. Laikotarpis nuo Didžiosios depresijos iki maždaug 1960-ųjų metų vadinamas "pardavėjų era". Sekančoje po jos "vartotojo eroje" reklamos reikšmė dar labiau išaugo, nes vartotojas tapo dar išrankesniu. Atsirado daug įstatymų, ginančių ir apsaugojančių jų teises. Taip pat atsirado įstatymų, ribojančių reklamą. Reklama įšėjo iš laukinio kapitalizmo epochos ir tapo labiau civilizuota. Lietuvoje reklamai teko praeiti tokią pat evoliuciją kaip ir Vakaruose bet per žymiai trumpesnį laiką, nes ji jau remdavosi Vakarų patirtimi. Galima pasakyti, kad mes jau gyvenome "vartotojų eroje". Atsirado daug reklamos agentūrų, laikraščiuose ir žurnaluose skiriama daug vietos reklamai, nes tai tapo pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Tokia pat situacija susiklostė ir Lietuvos televizijoje. Firmoms, tam kad surasti savo rinką tarp vartotojų teko reklamuotis. Iš pradžių tai buvo labai panašu į reklamą, kuria Vakarai turėjo 30-40 metais. Turėjo čia įtaką ir atitinkamas technikos lygis. Didėjant su laiku investicijoms į Lietuvos rinką, tobulėjo ir reklamos šaka. Lietuvoje padaryta reklama vis mažiau skyriasi nuo kitų savo kokybe ir profesianalumu, nes prie darbo atsisedo jau patirusieji specialistai. Išreikšdamas ne tik savo nuomonę, galiu pasakyti, kad Lietuva ne ta šalis, kuri galėtu padaryti perversmą reklamos šakoje. Tai daris išsivysčiusios šalis. Bet jau dabar Lietuvoje galima matyti savarankišką ir griežtą politiką reklamos atžvilgiu. Kovoje už nacijos dorovę Lietuva pretenduoja pralenkti visas Europos šalys, norėdama tapti šeštoji pasaulio šalimi, kurioje gali būti visiškai uždrausta tabako ir alkogolio reklama. Gal jeigu Seime dirbtu žmonės, kurie geriau susigaudo ekonomikoje, mes neturetume tokios gylios krizės kaip dabar. Šalyje su šlubojančią ekonomiką ne gali būti kalbos apie aukštą nacijos dorovę Ir gal kai kuriems reklama atrodo nereikalingas mokslas dabartinėje Lietuvoje. Bet jei norime sekmingai prekiauti su Vakarais - šis dalykas labai mums reikalingas. Todėl norečiau apžvelgti reklamos praeitį, dabartines pagrindines tendencijas, šiandien esamus reklamos priemones, ju įpatumus ir ypač norečiau, kad po šio darbo skaitimo atsirastu tvirtas įsitikinimas, kad reklama yra kelias į Vakarų ir Rytų rinkas.
Administravimas  Referatai   (36 psl., 43,42 kB)
simbolizmas
2011-05-18
viskas apie simbolizma
Lietuvių kalba  Dokumentai   (21 psl., 42,27 kB)
Referatas tema "Elektroninis parašas" arba "Kaip pasirašomi dokumentai elektroniniu būdu?". 10 dėstymo puslapių. Darbas įvertintas l. gerai.
Aplinka  Referatai   (14 psl., 305,1 kB)
Kiekvienos įmonės vadovas norėdamas savo klientams garantuoti aukštą paslaugų kokybę, pilną aptarnavimą, savalaikį užsakymų vykdymą bei lanksčią kainų sistemą ir nuolaidas, privalo nuodugniai apsvarstyti savo įmonės kūrimo scenarijų. Tik nuo marketingo aplinkos poveikio įmonei, priklauso įmonės veiklos rezultatai, bei pelnas, todėl įmonės vadovas taip pat privalo nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Kad įmonė sėkmingai vystytų ir plėstų savo veiklą, pirmiausia reikia stengtis nustatyti vartotojų poreikius ir kurti tokias prekes bei paslaugas, kurios tenkintų vartotojų poreikius bei norus. Įmonės veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti turi būti skiriamos visos įmonės pastangos.
Rinkodara  Namų darbai   (13 psl., 25,68 kB)
Verslo pardavimas
2011-04-30
Darbas apie Verslo pardavima.
Teisė  Referatai   (9 psl., 42,18 kB)
Faustas
2011-04-28
Gyvenimo kelias “FAUSTO” SUKŪRIMO ISTORIJA . FAUSTO TEMA . SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS .“FAUSTO” ŽANRAS Faustas” lietuviškai pirmąkart išverstas Pagrindinės kūrinio problemos Pagrindinė kūrinio tema Pagrindinė I dalies idėja .Laikas Fausto” įžangos “Prologas Danguje Fausto nusivylimai ir ieškojimai TARP ŽMONIŲ PER VELYKAS .FAUSTAS IR MEFISTOFELIS Apibendrinimas: APIBENDRINIMAS FAUSTAS IR MARGARITA
Filologija  Referatai   (9 psl., 23,04 kB)
Aš manau, kad šiuolaikiškiausias J.V Getės kūrinio „Faustas“ herojus yra pats daktaras Faustas. Kuris jau senai tapo simboliniu personažu. Jis teigė, kad svarbiausia gyvenime – veikti. Gal tokia ir yra būties esmė? Pats Getė rašė: „Nesiilsėk! Gyvenimas šuoliuoja tolyn; eik ir išdrįsk kol dar esi gyvas. Po savęs palik tai, kas galinga ir didinga, kas įveiktų laiką“. Veikla įprasmina laisvo ir išdidaus žmogaus buvimą. Tik siekiantis ir klystantis gali jaustis teisus. Faustas ir buvo apdovanotas siekimo valia. Dabartinės mūsų visuomenės žmogus tam tikra prasme „faustiškas“. Pirmiausia todėl, kad dažnai linkęs rizikuoti, klupti ir vėl praregėti. Faustas buvo įsitikinęs, jog žemiškame gyvenime nėra daiktų, galinčių jį patenkinti. Jis jau pradžioje klausė Metistofelio: „Ką tu, kipšeli, duoti man žadi?“. Jam reikia viršūnių, pavojų, jis trokšta susilyginti su Dievybe. Todėl nepagalvojęs priima Metistofelio pasiūlymą ir pats sau nusibrėžia lemtingas sąlygas: nenurimti, nenustoti, siekti. Gaila tik, kad nenumaldomi siekiai vėliau jam tampa savotiška kančia. Dabartiniam žmogui taip pat dažnai rūpi kraštutinumai. Jis stengiasi greitai praturtėti, užimti aukštus postus, atlikti daug darbų ir bet kokia kaina būti pripažintas, įvertintas, trokšta, kaip ir Faustas, kuo greičiau patirti visus gyvenimo malonumus. Bet pasaulis pernelyg ydingas, neretai lengvai pasiduodantis demoniškiems kerams.
Lietuvių kalba  Referatai   (3 psl., 10,57 kB)
Donatello ir Verrocchio skulptūrų analizė Šie didieji meistrai įdomus savo ieškojimais ir pasiekimais, jų indėlis į pasaulio meno istorijos lobyną iš ties didžiulis. Taigi pradžioje apžvelgsiu to laikotarpio istorinio–kultūrinio gyvenimo terpę, paliesiu Renesanso naujoves skulptūroje išraiškos priemonių paiešką ir būdingiausius bruožus. Analizuosiu atskirai Donatello ir Verrocchio kūrinius, o vėliau pabandysiu palyginti juos tarpusavyje atskleidžiant autorių savitumą, stilistinius bruožus ir kūrybos idėjas.
Dailė  Namų darbai   (17 psl., 3,79 MB)
Etiketas,jo pagrindai, geros manieros, kaip reikia bendrauti ir ka reikia zinoti isvykstant i uzsieni.
Kita  Referatai   (17 psl., 41,36 kB)
Tema: Kalba. Potemė: 10. Anot filosofo Arvydo Juozaičio, kalba susaisto žmogų su žmogumi, o gyvuosius – su mirusiaisiais ir ateinančiaisiais. Paaiškinkite, kaip suprantate tokią kalbos galią.
Mokytojos Zitos Bružaitės parengti LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJOS KONSPEKTAI
Architektūra ir dizainas  Konspektai   (72 psl., 182,28 kB)
kukucio balades
2011-04-17
Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladės"
Lietuvių kalba  Kita   (37 psl., 34,39 kB)
Esė apie filmą "Nutapyta"
Teologija  Analizės   (1 psl., 8,3 kB)
Darbas apie Nijole Miliauskaitę
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 99,92 kB)
Kalbejimas lietuviu iskaitai tema “Kaip vertinamas lietuviu menas pasauliniame kontekste„ skaidres
Komunikacijos
2011-04-12
Lietuvių kalbos valstybinio egzamino įskaitos kalba
“Benamio dainas” sudaro tik keturi eilėraščiai, tačiau juose perteikiama benamio žmogaus išgyvenimai, mintys - visas vidinis pasaulis. Šių eilėraščių benamis - tai ne paprastas benamis, o žmogus, išginęs savo mintis, jausmus, savo sielą klaidžioti po nežinomybę tam, kad jie nesudūlėtų glūdėdami kažkur žmoguje, tam, kad pajaustų gyvenimą - praeitį ir dabartį. Apie ateitį eilėraščiuose nekalbama, gal net jos bijoma, tačiau giliai benamyje slypinti viltis žybteli paskutinėje dainoje.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 7,21 kB)
Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)
Esė apie kalbą
2011-04-09
Mokiklinis esė apie kalbą
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 8,25 kB)
Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją
Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)
Kalba ir amzius
2011-04-08
yra sektiek duomenu apie iskaitos poteme "kaip kinta lietuviu kalba keiciantis visuomenes komunikacines reiksmes" nzn gal pades jums.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 26,96 kB)
Įvade pristatomas Šamano TM autorius Mantas Gimžauskas. Trumpai papasakojama knygos atsiradimo istorija. Apibrėžiamos pagrindinės teksto, vaizdo ir menų sintezės sąvokos. Pirmojoje dėstymo dalyje Umberto Eco Atviro kūrinio koncepcija pateikiama teorinė dalis, o antrojoje Tekstas ir vaizdas Manto Gimžausko poezijos knygoje Šamanas TM pereinama prie knygos analizės. Išvadose išdėstomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros sąrašas.
Filologija  Referatai   (13 psl., 26,02 kB)
Nebloga Teksto analizė ir interpretacija Jonas Biliunas "Kliudziau".
Humanitariniai mokslai  Interpretacijos   (1 psl., 10,15 kB)
Aš manau, kad neverta. Kad sugebėtum pažvelgti į akis prasmei turi būt tam pasiruošęs, ne kiekvienas gali tą padaryti savęs neįskaudinęs, neužgavęs. Tai įrodo ir daugelio literatūros klasikų kūriniai. Tragiški herojų likimai dažnai ten perpinti ieškojimo, bandymo suprasti, pateisinti, atverti, pačiam būti atviram. Kiekvienas iš jų ieškojime bandė atrasti save, savo vietą, deja.... Atsakymai dažnai nebūna vienareikšmiai, suprantami, juose lengva pasiklysti, pasimesti. Tikrojo kelio ieškojimas dažnai būna kelias į niekur.
Lietuvių kalba  Kita   (1 psl., 8,31 kB)
ŽEMAITIU MUOTRĖŠKU TAUTĖNĒ DRABUŽĒ
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 163,96 kB)
verslo etikos darbas
Vadyba  Namų darbai   (11 psl., 19,54 kB)
Darbas apie pasakų veikėjus, tų veikėjų charakterio savybes, padedančias jiems pasiekti tikslą. yra įžanga apie pasaką, jos pobūdžius.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (5 psl., 12,52 kB)
turėtų praversti tiems, kurie tingi skaityti ilgas ištraukas ar knygas, ši kūrinių santrumpa padės suprasti kūrinio esmę ir labai pagelbės rašant rašinius...
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (23 psl., 42,8 kB)
Su Lietuvos, o 1417 m. ir Žemaitijos krikštu visiš¬kai pasikeitė iki tol buvę duoto žodžio ir paproti¬nės teisės santykiai. Prirei¬kė rašytinių dokumentų ne tik valstybės vadovams ku¬nigaikščiams, bet ir visiems žemvaldžiams. Todėl dar iki 1410 m. Žalgirio mū-šio lietuviai pradėjo ieško¬ti mokslo Vakarų šalių uni¬versitetuose. Profesorius Va¬clovas Biržiška išrinko lie¬tuvių, studijavusių užsie¬nio universitetuose pavar¬des, kurios 1987 m. Ame¬rikoje išleistos atskira kny¬ga. XVI - XVII a. tarp stu¬dentų Vakarų universite¬tuose buvo ir žemaičių. Pa¬vyzdžiui, 1540 m. Kroku¬vos universitete įsirašė Jur¬gis Vitė iš Alsėdžių („Geor¬gais Vitti de Olschady dioc. Mednicensis").
Lietuvių kalba  Straipsniai   (4 psl., 21,2 kB)
Klaidos - antroji pagal svarbą, po baimės, tema mūsų gyvenime. Didžiausia dalis gyvenimo praeina mums darant klaidas. Visi mes klystame. Vieni daugiau, kiti - visą laiką. Neišimtis ir aš. Kaip ir daugelis kitų žmonių padarau daugybę klaidų. Iš vienų pasimokau, kitas kartoju ir vėl. Todėl labai dažnai mane, ir manau kitus, aplanko gyvenimo baimė, baimė suklysti, abejonės dėl pasirinkimo. Dažnai pagalvoju, kad kartais reikėjo pasielgti kitaip. Dažnai suvokiu kad suklydau. Todėl pasirinkau šią tema, nes ji man labai artima. Į ją gilindamasi, siekiau suprasti, kodėl darome klaidas, ar galime jų išvengti, o gal jos gali būti svarbios mūsų gyvenime
Maistas, sveikata, higiena  Rašiniai   (6 psl., 14,02 kB)
Tėvų skyrybos ir vaikų mokymosi problemos
Psichologija  Referatai   (11 psl., 26,15 kB)
scenarijus
2011-03-11
Trumpas scenarijus paskutiniam skambuciui
Teatras, kinas  Kita   (4 psl., 11,37 kB)
Tarpukario laikų Sedos vidurinės mokyklos is¬torija nėra išskirtinė. Ji buvo tokia, koks ir visas tų laikų Lietuvos švietimas. Bet mokytojams, pra¬leidusiems joje prasmingiausius savo gyvenimo metus, mokiniams, siekusiems kaip nors „išeiti į žmones", ir jų atžaloms gal bus įdomu prisiminti, palyginti su šiandiena aną vidurinės mokyklos is¬torijos atkarpą, juolab, kad apie tai mažai rašy¬ta. V. Joneikis, apžvelgdamas septynių dešimtme¬čių mokyklos kelią , teisingai įver¬tina tų laikų valstybės padėtį, mokyklos kūrimosi materialinius vargus, išvardija steigimo iniciato¬rius, pirmus mokytojus, nurodo 1921-1922 m. m. mokinių skaičių, nepažangiųjų kiekį, chronologi¬ne tvarka išrikiuoja mokyklos vedėjus-direktorius (V. Kopka, A. Mažonis, P. Micevičius, P. Bimba, P. Bajerčius, J. Košys, J. Skerstonas, P. Sūdžius), pažymi, kad mokytojas V. Kopka vėliau atleistas už komunistinę veiklą. 1921 m. lapkričio 3 d. datą savo straipsnyje V. Joneikis pateikia kaip mokyk¬los gimimo dieną. Tačiau išlikusi archyvinė medžia¬ga atskleidžia kitą mokyklos gimimo datą, patiks¬lina ir daug kitų mokyklos istorijos faktų.
Lietuvių kalba  Straipsniai   (35 psl., 3,04 MB)
Įvadas,Reikšme,Uždaviniai,Klientų Logistinio Aptarnavimo Planavimas,Vartotojų aptarnavimo prioritetai,Aptarnavimo standartu nustatymas,Strategijos nustatymas,Medžiagų aprūpinimo strategijos nustatymas,Aprūpinimo strategijos nustatymas,Koncepcija „Kaip tik laiku“,Išvados,Literatūra ir informaciniai šaltiniai
Logistika  Referatai   (18 psl., 29,2 kB)
Darbas apie mirtį LDK.
Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)
Derybų menas
2011-02-13
Derybos tai - bendravimo procesas, kurio metu partneriai, remdamiesi skirtingais tikslais bei pozicijomis ,siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą.
Vadyba  Namų darbai   (28 psl., 49,39 kB)
Kokios šventes daro jūsų šeima gražesne, brandesne, tvirtesne? Kasmet vienas kitą keičia keturi metų laikai- pavasaris, vasara, ruduo ,žiema. Vieni jų pažadina gamtoje gyvybę, atvilioją šilumą ir šviesą, kiti užmigdo žemę, atneša rūškanas dienas, šaltus vėjus ir speigus. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, papročius – perduodama jas iš kartos į kartą, bet atrodo kad ne visada pavyksta jas išsaugoti. Praeities žinojimas padeda tautai išlaikyti tęstinumą, padeda geriau suvokti savo giluminius poreikius. Šiuo metu Lietuvoje vis laibiau jaučiama Vakarų tradicijų įtaka kultūroje. Papročiai yra vieni ankstyviausių žmonijos dvasinės kultūros kūrinių. Kurie atsirado pirmiausiai verčiantis medžiokle ir maisto rankiojimu, vėliau – žemdirbyste ir gyvulininkyste. Liaudies tradicijos bei papročiai per tūkstančius metų suvaidino nemažą vaidmenį socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidoje...
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,48 kB)
Teatro istorijoje niekur nerasime visiško raidos pertrūkio. Visuomet būta tam tikro ryšio tarp vienos teatrinio vaizdavimo formos nuosmukio ir kitos, kad ir kokios skirtingos, atsiradimo, visuomet nuo vienos prie kitos vedė kokia nors srovė, nors ir akivaizdžiai neregima, perduodanti vienos epochos teatro pagrindinius principus kitai. Išnykus antikinei dramai, atėjo bažnytinės dramos epocha.
Teatras, kinas  Referatai   (9 psl., 13,92 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.
Biologija  Pateiktys   (20 psl., 94,02 kB)
Siekdama produktyvumo, organizacija turi sukurti ir išlaikyti griežtą vidinę dermę ir sanderme su aplinka. Tai gali būti pasiekiama veiksmingu strateginiu planavimu, pagrįstu aplinkos veiksnių kitimo krypties ir laiko bei pačios organizacijos elgesio aiškiu supratimu. Verslo organizacija, siekdama sėkmės, turi sugebėti nuolat atsižvelgti į besikeičiančią aplinką. Ji privalo numatyti išorinių veiksnių poveikį ir užimti tokią pozicija, kad palankių galimybių dėka įgautų pranašumą ir išvengtų grėsmių, susijusių su aplinkos permainomis.
Administravimas  Kursiniai darbai   (34 psl., 57,33 kB)
Homeras
2011-01-10
Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)
Gipso kartono lubos
2011-01-06
Gipso kartono plokštė - gipso sluoksnis tarp kartono lapų. Plačiai išpopuliarėjęs gipso kartonas - viena ekologiškiausių statybinių medžiagų, o dėl prieinamos kainos ir geros kokybės laikomas kone pagrindine vidaus apdailos darbų medžiaga. Gipso kartono lubų montavimas. Gipso kartonas montuojamas karkasiniu būdu - plokštės pritvirtinamos prie karkaso iš metalinių profilių (arba medinių tašų). Plokštės paviršiaus spalva apibūdina jos tinkamumą patalpos tipui ir sąlygoms. Žalios skirtos drėgnoms patalpoms, baltos – sausoms,raudonos – atsparios karščiui, mėlynos – ypatingo atsparumo plokštės. Prieš montuojant gipso kartono lubas reikia nuspręsti, kiek centimetrų žemiau juodlubių plokštės nuleisite naujas lubas. Jose po sena perdengimo plokšte gali būti įrengiami ne tik šviestuvai, bet ir inžinerinės komunikacijos (vėdinimo sistemos, elektros instaliacijos trasos, vandentiekio sistema ir pan.). Tokiu atveju naujų gipso kartono lubų lygis gali būti apie 20 cm žemiau juodlubių. Kitais atvejais, kai lubose planuojama montuoti tik šviestuvus, gipso kartono lubas galima nuleisti minimaliai - 10-12,5 cm.
Architektūra ir dizainas  Referatai   (17 psl., 700,37 kB)
Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)
Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.
Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)
Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.
Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)
Kai visoms Lietuvos nacionalinėms jaunimo organizacijoms valstybė skiria tik apie 600 tūkst. litų, sunku manyti, kad jaunimas yra „valstybės dėdžių“ prioritetas. Viena vidutinė Lietuvos partija už savo veiklą gauna gerokai daugiau. Ar taip teisinga? Matyt, ne. Dar viena opi problema – jaunų žmonių gyvenimo kokybės neatitikimas tarp gyvenančių provincijoje ir didmiesčiuose. Kitais žodžiais tariant, regioninės jaunimo politikos nebuvimas yra priežastis to, kodėl toliau nuo didmiesčių gyvenantys jauni žmonės turi daugiau stengtis vykdydami kokį nors projektą. Palyginkime jauno vilniškio ar kauniečio ir, tarkim, Balbieriškio vidurinės mokyklos auklėtinio galimybes, ir viskas taps aišku. Ar taip gerai? Ko gero, ne.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (5 psl., 11,45 kB)
Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje. Išsibarstę po visą pasaulį, žmonės palaipsniui užmirštų tai vienus, tai kitus dalykus, o svarbiausia lietuvių kalbą.. Jei išorinė aplinka labai stipri, net ir “didžiausi” lietuviai gali pamiršti ar visai nebeatminti gimtosios kalbos.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)
Nuoseklus muzikinis auklėjimas bendrojo lavinimo mokyklose, neatsiejant jo nuo dorinio ir estetinio lavinimo. Vaiko gebėjimų atskleidimas, kūrybinių galių ugdymas, individualybės formavimas, – tai svarbiausia kiekvieno mokytojo darbe[1]. Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Šiame darbe atskleidžiami psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Muzika  Kursiniai darbai   (45 psl., 94,14 kB)
Vyro ir moters stereotipinį vaizdavimą, atpažįstamą žemesniųjų klasių lietuvių kalbos vadovėlių ir skaitinių tekstuose, galima įvardinti taip: 1. Moterys vaizduojamos tik namų aplinkoje. 2. Tekstuose teigiami vyro ir moters vaidmenį atitinkantys vadinamieji vyriškumo ir moteriškumo bruožai. Iškalbingos iliustracijos, kuriose regime ir stereotipinį šeimos modelį (abu tėvai ir du vaikai), ir kiekvieną šeimos narį, atitinkantį vyro ir moters vaidmens stereotipą: vyras skaito laikraštyje apie krizę Europoje, o moteris, pasirišusi prijuostę, lūkuriuoja su pyragu rankose (R. Dominauskaitė, R. Juodišiūtė. Lietuvių kalba V klasei (163 psl.).
Sociologija  Analizės   (9 psl., 18,1 kB)
Visais laikais mus supo aplinka, kuri niekada nebuvo suprantama žmogui iki galo,visada išlikdavo paslapčių, kurios didindavo smalsumą ir priversdavo elgtis ne taip,kaip liepia protas. Smalsumo vedini žmonės padarydavo viską, kad tik gautų informaciją apie tai,kas juos domina. Žymus XVIII – XIXa. vokiečių rašytojas Gėtė parašė kūrinį „Faustas“ būtent tokį, kuriame ir atskleidžia vieno tokio veikėjo vidinį pasaulį.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 5,54 kB)
Astronimijos raida
2010-09-28
Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikines ir chemines savybes. Visa kas yra plačiose erdvėse - mums atrodo neaprėpiama. Tačiau jau nuo senų laikų tuo buvo domimasi. Pradedant egiptiečiais, babiloniečiais ir majais, o baigiant astronomais ir astronautais, tai astronomijos mokslas su kiekviena diena plėtė savo turimas žinias. Taip pat ir šiuo metu vyksta įvairūs tyrimai, kurių metu vis kas nors nauja atrandama.
Astronomija  Referatai   (28 psl., 173,98 kB)
Vienas S. Daukanto istorijos veikalų bruožų – nuoseklus demokratizmas, luominiu požiūriu, titulų nevertinimas. Didžia dalimi jo istorija – tai pasakojimas apie lietuvių ir žemaičių liaudies kovą už laisvę. Džiaugiamasi ir Lietuvos kunigaikščių pergalėmis, garbingais darbais, tačiau jų kaip istorinių asmenų vertė sveriama pagal nuopelnus atskirtai tautai, žmonėms. Pasakodamas apie tautos priešistorę, t. y. apie istoriniuose šaltiniuose menkai dokumentuotus laikus, S. Daukantas keliais štrichais kuria idealios visuomenės modelį, kitaip tariant, tam tikrą socialinę utopiją. Ji akivaizdžiai rodo autoriaus visuomenines nuostatas. Iš “Būdo..,, ištraukų sužnome ,kad pagonybės laikais lietuvių karyboje dominavo meilė žirgams ir šunims ,,senovės kalnėnai ir žemaičiai , traukdami į kirę , du tarnu lygiai turejo , beje šunį ir žirgą , nesgi , ko kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti , tą jo šuo , ikinkytas į mažas rogeles , po jo vilko “.Taigi sužinome, kad lietuviai žirgus brangesniais už brolį laikė . Jie niekuo taip nesirūpino kaip žirgų gražybe, taigi senovėje garsus jaunikaitis buvo tas, kuris turėjo gražesnį ir puikesnį žirgą.Dar sužinome, kad pilių jie nestatydavo, nes girios atstodavo jiems pilis .Žemaičiai ir kalnėnai buvo labia kantrūs,, o pačių narsybė ir kantrybė jų mūrais buvo, į kurias ir visų narsiausis neprietelius nedrįso lįsti”.Lietuviai kalnėnai ir žemaičiai buvo įsitikine, kad jei karys žuvęs priešų žemeja nebus palaidotas savo krašte, tai jo dvasia liks klaidžoti žemėja padarydama daug blogo sau ir genties nariams. S.Daukanto pasakojamoji kalba skiriasi nuo vadovelio.Daukantas pasakoja paprasta kalba nevartodamas savokų gal net gi žemaičiuodamas, jis vartoja daug buitinių žodžių kuriu reikšmės šių laikų žmonės gal net nebežino. S.Dukantui pavyko atkurti viduramžių dvasią. Atidžiau patyrinėjus kūrinio ištrauką galime sužinoti apie senovės Lietuvių karyba, naudotus ginklus, elgesi su žuvusiaisiais
Istorija  Rašiniai   (3,79 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Krėvos sutartis
2010-06-03
Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.
Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Adolfas Hitleris
2010-06-03
Aloizas Šiklgruberis gimė 1837m. birželio 7d. Štroneso kaime. Kai Aloizui buvo beveik 10 metų numirė jo motina, ir patėvis atsisakė posūnio. (Marija Ana Šiklgruber buvo netekėjusi). Berniukas buvo auklėjamas Chidlerio brolio - Johano Nepomuko - namuose. Būdamas trylikos metų Aloizas pabėgo iš namų I Vieną, ten įsitaisė mokiniu pas batsiuvį, po penkerių metų stojo tarnauti į pasienio apsaugą. Būdamas 24 metų Aloizas tapo inspektoriumi. Jo karjera tuo nesibaigė: Aloizas buvo paskirtas vyriausiuoju muitinės inspektoriumi į Braunan miestelį. Johanas sūnaus neturėjo ir 1876 m. Nepomukas ištaisė šią klaidą, oficialiai isisūnyjas Aloizą, Hitlerio pavarde. 1885m. sausio 7d. Aloizas vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Johano Nepomuko Chidlerio anūkė - Klara Pelcl. Klaros santykiai su vyru buvo įtemti. Nuo pat pradžių ji žiūrėjo į Aloizą kaip į aukštesnę būtybę. Trijų vaikų mirtis atsiliepė jos nėštumų dažniui, nes ketvirtas vaikas gimės 1889m. Balandžio 20d. Ketvirčiu jis buvo Hitleris, ketvirčiu Šiklgruberis, dar ketvirčiu Pelcilis, o paskutinysis jo kilmės ketvirtis kaip ir liko neišaiškintas. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip ADOLFUSAS HITLERIS. Taip, tą dieną Aukštojoj Austrijoj, prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje, Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešemetis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo. Būdamas trylikos metų Adolfas neteko tėvo, o po ketverių metų mirė ir motina. Septyniolikmetis Adolfas Hitleris lieka vienas pasaulyje. Būdamas vienui vienas jis ankstyvoj jaunystėj ant savo kailio patiria, ką reiškia, vargas, alkis ir nepriteklius. Nuolat prie statybų arti sueidamas su dailininku, su “proletaru”, jis žinojo, kas šiam rūpestį daro, taigi, jau anksti jis išmoko socialiai jausti. Bet vos tik subrendo, jis jau yra ir užsidegęs nacionalistas. Jam širdį skaudą matant priespaudas ir pažeminimus, kuriais Habsburgų monarchija slepia vokietybę. Ir prieš jo akis iškyla milžiniška problema: pastatyti tilta tarp nacionalizmo ir socializmo ir abu atrodančius nesuderinamus priešingumus sulydyti į harmoningą visumą. Jis pradeda domėtis - bet dar neiškildamas viešumon politiniais klausimais. Ir staiga jis nepaprastai aiškiai išvysta, “Kad tik pažinus žydiją, galima suvokti vidinius ir tuo būdu galima suvokti kilniuosius socialdemokratijos ketinimus”. Po tų naudingų, bet kartu sunkių metų Vienoj Adolfas Hitleris pajuto ilgesį: gyventi vokiečiu vokiečių krašte. 1912m. balandžio 12d. jis išvyko į Miuncheną. Su visu uolumu jis pradėjo studijuoti architektūrą, o tuo tarpu kasdieninę duoną užsidirbdavo piešdamas plakatus. Tarp artėjo 1914m. rugpjūčio 2d, kurią tamsiame politikos horizonte susibūrė audros debesys. Vokiečių jaunimas susibūrė į savanorių ir rezervo batalionus. Adolfas Hitleris taip pat savanoriu įstojo į vieną bavarų pulką. Tai buvo tartum likimo skirta, kad jam - karo metu - teko tarnauti senoj vokiečių kariuomenėj. 1916m. spalio 6d. Adolfas sužeidžiamas, vos paleistas iš ligoninės jis 1917m. kovo mėnesį savanoriu grįžta į frontą. Jis gauna eilę pažymėjimo ženklų už drąsą ir nuopelnus. Už tai jam suteikiama pirmos klasės geležinis kryžius. 1918m. spalio mėnesį dalinys pietų fronte pateko į pragarišką anglų patrankų ugnį. Tada priešas pirma kartą panaudojo nuodingąsias dujas. Adolfas šiaip taip pasiekė tikslą ir perdavė savo pranešimą. Tai buvo paskutinis jo pranešimas kare. Paskui jį, apakusį, paguldė į ligoninę. Vokiečių kariuomenei dar visuose frontuose tebekovojant, viduje prasidėjo vis besiplečiantis irimas. Pasirodė grėsmingi perversmo šešėliai. Kielio jūreivių sukilimas buvo jo prologas. O lapkričio 9d. buvo ta diena, kai viskas griuvo. Ne vien Vokietijos monarchinė konstitucija, ne vien Wilhelmo II galingasis reichas, bet kartu ir tėvynė, tikėjimas, tvarka ir drausmė. Šie įvykiai labai sukrėtė Adolfą Hitlerį. Dabar jame pradėjo augti nesuvaldoma neapykanta šių darbų kaltininkams. Kartu jam pasidarė aiškus tas uždavinys, kuriam jį pašaukė likimas. Tą dieną Adolfas Hitleris nusprendė tapti politiku. 1919m. vasarą Miunchene šeši vyrai ėmėsi steigti naują partiją, kurią jie pavadino “Vokiečių darbininkų partija”. Jų mintyse buvo neaiški ir neapibrėžta mintis - pastatyti prieš marksistines darbininkų partijas nacionalistinę. Be abejo jie buvo įkvėpti didelio tikslo, bet jiems trūko reikalingiausių priemonių, o svarbiausia nebuvo vadovaujančios galvos. Ši šešių vyrų draugija būtų buvusi istorijos užmiršta, jei septintasis jos narys nebūtų jai likimo padovanotas vadas. Netrukus po gegužės 1d. grandinis Adolfas Hitleris buvo paskirtas komisijon revoliuciniams įvykiams 2 pėst. pulke ištirti. Ši vieta praktiškai reiškia Adolfo Hitlerio politinės veiklos pradžią. Kariuomenėje buvo ruošiami kursai valstybiškai pilietiniam galvojimui išugdyti.. Ten Adolfui Hitleriui vienu debatų metu pirmą kartą atsirado proga kalbėti. Ši kalba jam padėjo: po kelių dienų jis skiriamas vadinamuoju “švietimo karininku” į vieną Miuncheno pulką. Vieną dieną jo vadovybė pavedė jam susipažinti su tuo metu visiškai dar nežinoma “Vokiečių darbininkų partija”. Adolfas buvo prašomas jon įstoti. Hitleris jau prieš keletą metų turėjo sumanymą kurti socialrevoliucinę partiją, po ilgų svarstymų, vis dėlto, priėmė kvietimą, nes šioje draugijoje jis matė nors ir silpnus savo būsimo darbo ir savo minčių bei planų realizavimo pagrindus. Taigi 1920m. vasario 24d. pagaliau įvyko pirmasis masinis susirinkimas, kuriame Hitleris išdėstė “Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos” programą. Komunistus, mėginusius aną susirinkimą sužlugdyti, išvaikė salės apsauga. Čia pirmą kartą pasitvirtino Adolfo Hitlerio nuomonė, kad su marksistų teroru reikia kovoti ne vien “dvasiniais ginklais”, bet ir prireikus nevengti kumščio jėgos. 1920m. gruodžio mėn. Partija įgavo “Voelkischen Beobachten”. Dabar ji turėjo tikrą savąjį organą. 1923m. pradžioje jis virto dienraščiu, o tų pat metų rugpjūčio mėn. Jis išeidavo jau didelio šių dienų formato. A. Hitleris, dar nebūdamas partijos pirmininku, jau buvo jos vadu. 1921m. liepos gale generalinis grupės narių susirinkimas pavedė jam visą partijos vadovavimą, nauju statutu suteikdamas jam ypatingų įgaliojimų.Pašalinamas komitetinis šeimininkavimas kartu su savo nutarimų nuostatais ir balsavimais ir jo vieton buvo pastatytas atsakingumo principas. Nuo to laiko partijos pirmininkas yra vienui vienas teisingas jos atstovautojas, kuris atsako už visą partijos vadovavimą. Tuo pat metu padedami pagrindai vėlesniajam SA, kuris iš pradžių buvo tik tvarkai palaikyti skirtas dalinys, o nuo 1921m. lapkričio 4d. pavadinamas “smogiamuoju daliniu”. Konfliktas tarp Bavarijos ir Reicho vis didėjo. Čia centrinis asmuo buvo bavarų reichsvero viršininkas generolas von Lossowas. Penktų revoliucijos metinių sukaktuvių dieną komercijos patarėjas Zentras sušaukė susitikimą, kuriame Kakras tautinių draugijų sluoksniams turėjo išdėstyti savo ateities politiką. 15min. prieš 9h. savo kovos dalinių priešaky atvyko A. Hitleris. Jis pareiškė kad reichstago vyriausybė atstatydinama ir paskelbė vokiečių nacionalinę vyriausybę. Dabar A. Hitleris pasiryžo kraštutiniam žingsniui. Lapkričio 9d. jo vyrai išžygiavo į miestą. Jų priešakyje ėjo pats Hitleris su Liudendorffu ir ir kiti tautiniai vadai. Tačiau atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: kariuomenės daliniai iššovė į vokiečius laisvės sąjūdžio žygiuotojus, kurių priešaky ėjo Hitleris ir didžiojo karo generolas kovos meistras Liudenforffas. Kraujas ėmė lietis. A. Hitleris automobiliu išvyko į aukštutinę Bavariją. Po kelių dienų draugų viloj Wifinge jis buvo suimtas ir nuvežtas į Lansbergo prie Lecho tvirtovės kalėjimą. Jau lapkričio 9d. generalinis valstybės komisaras paskelbė, kad NSDAP uždaroma ir kad bet koks jos tolimesnis veiksmas baudžiamas sunkiausiomis bausmėmis. Bandymas nuslėpti kitų kelių penkerius metus slėgusį likimą nepavyko. 1918m. lapkričio 9d. sistema liko nepaliesta. Bet vis dėlto A. Hitlerio darbas nebuvo nevykęs… Šiuo metu bendros depresijos dar nebuvo, vis dėlto kritiškieji sąjūdžio metai buvo dar priekyje. 1924m. vasario 26d. Miunchene teismas pradėjo bylą prieš “Hitlerį ir draugus”. Hitlerį nuteisė 5 metams tvirtovės arešto, kur, atsėdėjus tolesnius 6 mėn. Bausmės, buvo paskirtas bandomasis laikotarpis. A. Hitleris pasirodė kaip vadas. Jis perėmė atsakomybę už viską, kas buvo įvykę, ir nė įsivaizduoti negalima, kiek padėjo savo bendradarbiams ir draugams. Savo puikioje gyvenimo kalboje jis apkaltina Ebertą ir Scheidemanną tautos išdavimu, kadangi jie kalti dėl tautos susmukimo. Marksizmo sunaikinimą jis pažymi kaip savo tikslą. Tai esanti būtina tautos išlaisvinimo sąlyga. Teismo procesas Adolfo Hitlerio vadą išgarsino toli už Bavarijos ribų. Kadangi tik jis galėjo būti siela darbų, kurių tikslas - pašalinti nevykusį penkerių metų šeimininkavimą Vokietijoje. Vaizdus šios nuotaikos padarinys buvo 1924m. balandžio 6d. Bavarijos seimelio rinkimų daviniai: SDP 6 040 000 Vokiečių nacionalistai 5 778 313 Centras 3 920 000 Komunistai 3 746 000 Vokiečių liaudies partija 2 640 000 Tautinė vokiečių partija 1 924 000 Vokiečių demokratinė partija 1 657 000 Bavarų liaudies partija 946 000 ir kt. Šie balsavimai Bavarijoj reiškė žingsnį atgal. Tautinės vokiečių laisvės partijios, kartu su generolu Ludendorffu, bandymai sujungti į savo vadovybę paimti nacionalsocialistines mases, kurių vadai daugiausia buvo suimti, į vieningą organizaciją, atsimušė į opoziciją tų sluoksnių, kurie pasisakė tik už Adolfą Hitlerį. Tas bandymas privedė prie to, kad Adolfas Hitleris būdamas Landsbergo tvirtovėje, atsisakė toliau bet kokia forma vadovauti sąjūdžiui, kurio vadu jis ir NSDAP uždarymo metu buvo numatytas. 1924m. gruodžio 20d. įsigaliojo A. Hitleriui bandomasis terminas. Hitleriui buvo aišku, kad jis nesugebės remtis nei viena iš esančių tautinių organizacijų, bet tik turės būt atgaivinta savo senoji NSDAP. Jis subūrė apie save ištikimiausius ir 1925m. vasario 27d. policijos saugomame Miuncheno Bugerbau rūsyje paskelbė kalbą kuria siūlė vėl visus elementus suburti po viena vadovybe. Jis vėl tuo parodė savo, kaip vado, didžiulę asmenybę. Atėjo jaunajam sąjūdžiui sunkūs metai, gal būt sunkiausi. Visko trūko. Nereto susvyravo tikėjimas sąjūdžiu ir jo vadu. Be to, dar prasidėjo įstaigų priespaudos ir priekabės, laukinis kairiųjų teroras gatvėse ir įmonėse, o ekonominiame gyvenime - boikotas. Bet dėl to, kad taip buvo, partija pasidarė švaresnė. Kadangi partija buvo iš pagrindų atnaujinama, visi priklausę jai prieš 1923m. lapkričio 9d. turėjo iš nauj persiregistruoti. Organizacija buco griežtai centralizuota. Nario bilietus išduodavo centro vyriausybė Miunchene. Vėliau, 1926m. gegužės 22d., partija vėl atgauna juridinį pagrindą. Politinės A. Hitlerio kryptis dabar, kaip ir anksčiau, buvo aiškių aiškiausia. Užsienio politikos atžvilgiu jis kovojo prieš likimą susiartinti su prancūzais ir prieš paklusnumo sistemines vyriausybes. A. Hitleris už Vokietijai naudingą sąjungų politiką. Anglija ir Italija, natūraliai būdamos priešingos prancūziniam imperializmui, pirmiausia galėjo būti Vokietijos partneriai. Vidaus politikoje Hitleris kovojo už marksizmo sunaikinimą ir dėl politinės galios krašto viduje, kaip būtinos galios vesti vokiškajai išsilaisvinimo kovai. Kas šiose grumtynėse pastodavo jam kelią, tapdavo priešu. Uždraudimas sakyti kalbas davė progą A. Hitleriui galutinai baigti savo veikalą “Mein Kaupf”, kuriam pasirengti jis turėjo reikiamo laiko ir medžiagos būdamas tvirtovės arešte. Bet ir šiuo metu Hitleris skleidė masėms savo idėjas. Organizacija nuolat buvo vis labiau plečiama. Vis gausesnis kalbėtojų būrys be perstojo važinėdavo po Vokietiją ir A. Hitlerio mintis lėkė į masių galvas ir širdis. Susibūrus Hitlerio jaunimui, sąjūdis padidėjo jaunuomenės organizacija, kuri greit subūrė ypač darbo masių vaikus. Studentai sudarė “Vokiečių studentų nacionalsocializmo sąjungą”. 1926m. birželio mėn. A. Hitleris paskelbė Weimane partijos suvažiavimą. Dabar pirmą kartą plačiau buvo parodyta, kad sąjūdis nėra - kaip jo priešai buvo linkę manyti - miręs, bet kad jis gyvena bei pastoviai auga ir patys partijos nariai, kurie šį suvažiavimą išgyveno, sėmėsi naujos jėgos ir tikėjimo ateities kovoms. Gal būt, pats sunkiausias sąjūdžio laikotarpis buvo praėjęs. 1926m. vasaros gale A. Hitlerio vadovybėn perėjo vokiečių Austrijos nacionalsocialistinė partija. Pagaliau 1927m. Bavarijoje atsaukiamas niekuo nepagrįstas draudimas Hitleriui kalbėti. Netrukus Vokietijoj atsirado daug įvairioms stovykloms priklausiusių žmonių, kurie suprato, kad A. Hitleris ir jo sąjūdis reiškė ne tik tautinės minties centrą, bet ir vienintelį išsigelbėjimą iš ūkinio susmukimo. Kiekvienoje srityje NSADP pateisino savo reikalavimus, kuriuos ji buvo iškėlusi, siekdama paimti į rankas politinę galią Vokietijoje. 1930m. sausio mėn. Partija įėjo į Thuringijos koalicinę buržuazinę vyriausybę. Čia partija pastatė savo pirmąjį ministrą - Dr. Wilhelmą Fricą. Tuo tarpu gatvėse marksistinis teroras virto tiesiog raudonųjų išprovokuotu pilietiniu karu. 221 žuvusių ir 25000 sužeistų - tai skaičiai nacionalsocialistų kovotojų, kurie dėl bailaus priešo užpuolimų turėjo tapti idėjos kankiniais. SA vadui pulk. Von Pfefferiui 1930m. rudenį nuo pareigų pasitraukus, SA vadovavimą perėmė pats Hitleris. Tuo tarpu organizacija išaugą į milžinišką kūną. Po galio perėmimo ją sudaro 45 apygardos. Atitinkamai pertvarkoma ir pati reichinė partijos vadovybė. Artėja naujo prezidento rinkimai. Tai lėmė, kad A. Hitleris iškart tapo centru nuodugnių pasitarimų su reicho vyriausybe. Bruhuingo pastangos, kad A. Hitleris pasisakytų už prezidento kadencijos pratesimą parlamentiniu keliu, nepavyko. Nauji rinkimai turėjo būti rengiami 1932m. vasario 26d. Braunschweigo vyriausybė kviečiasi A. Hitlerį vyriausybės patarėju. Tuo būdu pastarasis įgyja vokietijos pilietybę ir gali išstatyti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose. Jei 1932m. kovo 13d. per pirmuosius rinkimus už A. Hitlerį balsavo 11,3mln, už Kindensburgą 18,6mln, tai šis tariamas pralaimėjimas iš tiesų buvo nepaprastas laimėjimas, nes A. Hitleris per vienerius su puse metų - skaitant nuo reichstago rinkimų - savo balsus padidino beveik dvigubai. Nors Kindesburgas ir buvo išrinktas be vargo, bet Reicho vyriausybė niekada nesitikėjo tokios A. Hitlerio sėkmės. Ji buvo nustebinta. Dabar ji griebėsi kritiškų priemonių. Balandžio 13d. dekretiniu įsakymu panaikinama SA, SS, Hitlerio jaunimo NS motorizuotos kuopos ir lakūnų kuopos.Bet krašto rinkimai Prūsijoj, Bavarijoj, Wutensberge ir Hamburgo mieste rinkimai aiškiai parodė, kad šios priemonės nepajėgė sulaikyti smarkiai besiverženčio sąjūdžio. Nacionalsocialistai tapo stipria partija. Pagaliau gegužės 29d. per rinkimus Odensburge nacionalsocialistai laimi iš 46-24 mandatus, o 8 dienom vėliau Melnsburgo krašto rinkimuose laimima 30 vietų iš 59. Taigi abiejose absoliuti dauguma. Hitlerio kova dėl galios vyksta toliau. Reichkansleriu tampa Reicho karo ministras Kurt von Schleicheris. A. Hitlerio pasitarimai su Reicho vyriausybe ir kancleriu vėl nedavė vaisių. Hitleris negalėjo sutikti su sprendimais, kurie neįstengė pašalinti Vokietijos krizės visiems laikams. A. Hitleris buvo pakankamai kantrus laukti savo valandos. 1933m. sausio 30d. Reicho prezidentas paveda A. Hitleriui sudaryti naują kabinetą. Be Reicho kanclerio iš pradžių į kabinetą skiria tik du savo ministrus. Sudarius naują Reicho vyriausybę ir panaikinus dualizmą Reichas - Prūsija, Vokietijos tautinei politikai pirmą kartą padedamas pagrindas ir kartu galutinai sustabdomas tautos priešų darbas. Dabar prasideda antroji milžiniškos sąjūdžio kovos pusė - atsakingas valstybės atstatymo darbas po dvylikos metų trukusios opozicijos. Hitleriui paėmus valdžią į savo rankas, pagaliau nukrito pančiai, varžę nacionalsocialistinę agitaciją. Dabar jo užsidegančios kalbos radio bangomis pasklisdavo į tolimiausias vietoves. Kovo 5-oji atvežė laimėjimą, prašokantį visas viltis. 17,3mln. Balsavusių, t.y 44%, pasisakė už A. Hitlerį, kuris visuose rinkimų apygardose buvo nacionalsocialistinio sąjūdžio sąrašų pirmuoju kandidatu. NSDAP gavo 288 atstovus. Savo šalininkų daugybės dievinamas, priešų nekenčiamas ir bijomas, savo visos aplinkos gerbiamas, kaip didis vadas, kietas kovotojas ir kaip žmogus, visiems geras ir kiekvieną suprantąs - taip stovi A. Hitleris savo sukurtojo sąjūdžio priešakyje: vokiečių tautos Fiureris prie naujųjų laikų slenksčio. Nežinomas, bevardis išdrįso sviesti sistemai po kojų kovos pirštinę. A. Hitleris turėjo pakankamai drąsos tikėti, kad jis pašauktas pakelti Vokietiją iš paniekos ir suteikti jai naują galią ir didybę. Jo organizacija stovi tvirta ir nepajudinama. Jokios audros neįstengė priversti rudąjį frontą svyruoti. Jis yra tas granito ramstis, ant kurio statoma naujoji Vokietija. Milijonai širdžių vėl tiki Vokietijos prisikėlimu, tiki viso sugriuvusio pasaulio pasveikimu. Kad taip įvyko - tai daugelio metų dėtų pastangų A. Hitlerio vaisius. Šios ryškios istorinės asmenybės gyvenimo finalas buvo toks pat žiaurus negailestingas, kaip ir jo darbai, šiurpinę visą pasaulį. 1945m. rusų armija buvo apsupusi Berlyną. Generolai prašė fiurerio tučtuojau išvykti į Berchtesgadeną, tačiau jis tik purtė galvą ir pasakė, kad savo galą pasitiks čia, Berlyne. Po eilinio pasitarimo jis prisiekė likti Berlyne. “Aš turiu nusilenkti likimui - kapitonas skęsta drauge su savo laivu”,-užbaigė jis. Hitleris neleis Stalinui demonstruoti jo narve ir turi būti visiškai užtikrintas, kad nepateks priešininkui gyvas… Vakariniame pasitarime Berlyno komendantas Veidlingas pranešė Hitleriui apie rusų pasistūmėjimą į priekį. Visi šaudmenų ir maisto sandėliai buvo arba priešų rankose arba smarkiai apšaudomi jų artilerijos. Po poros dienų šaudmenys baigsis ir kariuomenė nebegalės priešintis. Himlerio išdavystė padarė galą paskutinėms Hitlerio dvejonėms. Fiureris prisipažino kad atėjo laikas ruoštis blogiausiam. Jis išsikvietė savo sekretorę Traudę Jungę. “Mano paskutinis politinis testamentas”, - ištarė fiureris. Drebančia ranka sekretorė ėmė užsirašinėti. Tai buvo vien tik kaltinimai ir priekaištai. Hitleris tvirtino, kad nei jis, nei niekas Vokietijoje nenorėjo karo. Karas buvo “išprovokuotas be išimties tų tarptautinių veikėjų, kurie tarnavo žydų interesams”. Balandžio 29d. atėjo pranešimas, kad Musolinis ir jo meilužė sušaudyti partizanų, o jų kūnai pakabinti žemyn galva prie degalinės Milane. Ši žinia pastebimai paveikė Hitlerį. “Aš nepateksiu į priešo rankas nei gyvas, nei miręs - pareiškė jis. Po mirties mano kūnas bus sudegintas ir dėl to niekada nebus surastas”. Liepos 30-osios pusiaudienį sovietų kariuomenė užėmė Tigarteną, o priešakiniai jų daliniai pasirodė gatvėje šalia bunkerio. Sunku pasakyti kaip tai paveikė Hitleri. Per pietus Hitleris pasikvietė pas save keliatą žmonių. Hitleris pavedėjo į šalį savo adjutantą Giunšę ir pasakė kad su žmona jie tuojau nusižudys, ir nori kad jų kūnai būtų sudeginti. Spausdamas ranką savo asmeniniam pilotui Braunui Hitleris tarė - “Reikia turėti drąsos atsakyti už pasekmes - liksiu čia! Aš žinau, rytoj milijonai mane keiks. Na, ką gi, toks likimas”. Likusi viena Hitlerių pora atsisėdo ant sofos Svetainėje. Hitlerio žmona Eva mirė pirmoji išgėrusi nuodų. 15:30 Hitleris išsitraukė savo “valterį”. Jis pridėjo pistoleto vamzdį prie dešinio smilkinio ir paspaudė gaiduką… Pasitarimų salėje buvę Gebelsas, Bormanas, Aksomanas ir Giunšė atvėrę kambario duris išvydo ant sofos fiurerio figūrą be gyvybės ženklų, jo galva buvo nusvirusi ant žemo staliuko. Greta gulėjo sustingusi Eva, su išbalusiomis nuo nuodų lūpomis. Lingė ir daktaras Štumpfegeris suviniojo Hitlerio kūną į tamsiai rudą kareivišką apklotą ir nunešė savo nešulį į viršų. Paskui juos nusekė Bormanas, nešęs Eva. Kūnus išnešė į sodą. Rusai vėl pradėjo šaudyti. Sviediniai sproginėjo visai greta. Kemplie pamatė Hitlerio kūną, paguldytą už trijų metrų nuo įjėjimo į bunkerį.. Eva gulėjo iš dešinės nuo jo. Kemplie čiupo kanistrą su benzinu ir nubėgo prie kūnų. Jis kanistrą po kanistro pylė benziną į sviedinio išmuštą įdubą, kol ji tapo pilna. Šoveris uždegė skudurą ir numetė jį ant kūnų. Susirinkę su siaubu akyse regejo, kaip ugnis apėmė sutuoktinių poros palaikus. Tai buvo žmonės, kurie dar taip nesenai priiminėjo jų sveikinimus… Žmogus, įžiebęs pasaulinį gaisrą, pradingo pragaištingoje liepsnoje. Drauge su juo į nebūtį nugrimzdo ir nacionalsocializmas, ir “tūkstantmetis reichas”.
Istorija  Referatai   (15,45 kB)
Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.
Istorija  Konspektai   (9,89 kB)
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo “liaudies valdžia – liaudies labui”. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje (žr. ‘Atėnų demokratija’). Žodis “demokratija” susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos (“tauta, liaudis”) ir kratos (“valdžia”). Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: “Toks su tokiu, kaip varnas su varnu”,- lietuviškai gal skambėtų taip: “Kas su varna gyvena, varna ir krankia”;”Varnas varnui akies nekerta”. Žodis idėja taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namu ir visuomeninių pastatų.Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų: Archimedas buvo įžymiausias senovės matematikas ir fizikas. Jis gimė Sirakūzuose (Sicilijoje). Archimedo tėvas, astronomas Ficlijas, buvo artimas Sirakūzų dvarui ir, kaip manoma, Sirakūzų valdovo Hierono giminaitis. Iš pradžių Archimedas daugiausia dirbo inžinieriaus mechaniko darbus, konstravo karines mašinas ir statė įtvirtinimus, reikalingus tėvynės gynybai. Kurį laiką Archimedas gyveno Aleksandrijoje, bendravo su įžymiais mokslininkais – matematiku ir geografu Eratostenu, astronomu Konanu ir kitais. Grįžęs į tėvynę, Archimedas parašė keletą garsių matematikos ir mechanikos veikalų. Apie Archimedą, jo gyvenimą ir mokslinę veiklą sukurta daug legendų. Pasakojimų apie Archimedo gyvenimą gausu senovės istorikų Polibijo (II a. pr. m. e.) ir Tito Livijaus (I a. pr. m. e.), rašytojų Cicerono (I a. pr. m. e.), Plutarcho (I-II a.) ir kitų kūriniuose. Štai keletas iš tų legendų. Archimedas visada taip įsitraukdavo į mokslą, kad jį jėga tekdavo atplėšti nuo darbo vietos ir vesti prie pietų stalo arba prievarta tempti į pirtį, bet ir čia jis nenustodavo pirštu braižęs geometrinių figūrų ant savo išmuilinto kūno ir mąstyti apie jas. Kartą valdovas Hieronas užsisakė karūną iš gryno aukso. Kai darbas buvo baigtas, Hieronas panoro patikrinti, ar meistras nepakeitė dalies jam duoto aukso sidabru, ir kreipėsi į Archimedą. Archimedas negalėjo iš karto išspręsti šio uždavinio. Tačiau kartą, besimaudydamas pirtyje, pasinėręs į vandenį, staiga suprato, kaip išspręsti šį uždavinį. Jis taip apsidžiaugė savo atradimu, kad nuogas išbėgo į gatvę šaukdamas “Eureka! Eureka!” (“Radau! Radau!”) Taip buvo atrastas garsusis “Archimedo dėsnis”… Sirakūzų valdovas Hieronas pastatydino ir padovanojo Egipto faraonui Ptolomėjui didžiulį prabangų laivą, bet žmonės nepajėgė šio laivo nuleisti į vandenį. Archimedas sukonstravo mašiną, kuri padėjo vienam žmogui, pačiam valdovui, nuleisti laivą į vandenį. Tada Hieronas sušuko: “Nuo šios dienos, ką besakytų mūsų Archimedas, tikėsime, kad tai tiesa”. Sukūręs sverto teoriją, Archimedas pasakė: “Duokite man atramos tašką, aš pajudinsiu Žemę”. Mirus Hieronui, antrojo pūnų karo metu Archimedas puikiai suorganizavo gimtųjų Sirakūzų gynybą, kai juos 212 m. pr. m. e. apsiautė konsulo Marcelo vadovaujami romėnai. Archimedas kūrė katapultas, kitokias mašinas savo miesto gynybai, naudojo veidrodžius padeginėti priešo laivams. Štai kaip Archimedą rašė istorikas Polibijas: “Štai ir dabar, turėdami tokias galingas sausumos ir jūros pajėgas, romėnai būtų galėję greitai užimti miestą, jei kas nors iš sirakūziečių gretų būtų pašalinęs vieną senį. Tačiau kai šis senis dar tebebuvo tarp sirakūziečių, romėnai nedrįso pulti miesto arba nors panaudoti tokius puolimo būdus, kurių Archimedas nepajėgtų atmušti.” Vis dėlto po vienos didelės šventės, pasinaudoję susilpnėjusiu sirakūziečių budrumu, romėnai įsiveržė į miestą ir baisiai jį nusiaubė. Žilas 75 metų Archimedas sėdėjo ir įsigilinęs nagrinėjo ant smėlio nubraižytas geometrines figūras. Staiga prieš jį atsirado romėnų kareivis ir puolė kardu. Archimedas paprašė truputį palaukti, kol jis baigsiąs spręsti uždavinį. Tačiau kareivis, kuriam mokslas nerūpėjo, mokslininką nukovė. Prieš mirtį Archimedas dar spėjęs sušukti: “Neliesk mano skritulių!…” Iki šių laikų išliko šie Archimedo veikalai: 1.Parabolės kvadratūra. 2.Apie rutulį ir ritinį. 3.Apie spirales. 4.Apie konoidus ir sferoidus. 5.Apie plokščių figūrų pusiausvyrą. 6.Efodas (arba “Metodas”) 7.Apie plūduriuojančius kūnus. 8.Skritulio matavimas. 9.Psamitas (smėlio dalelių skaičiavimas). Aristotelis gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų - ir humanitarinių, ir gamtamokslinių - institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, - visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas: Raštai: Juos galima suskirstyti į tris grupes:1.Jo paties išleisti raštai : , skirti plačiajam skaitytojų ratui. Dauguma iš jų buvo sukurti per pirmąjį laikotarpį, kai Aristotelis priklausė Akademijai; paprastai tai buvo dialogai, pasižymintys gana didele literatūrine verte. Jais Aristotelis senovėje buvo pelnęs puikaus stilisto šlovę. Temomis ir pavadinimais jie buvo panašūs į Platono dialogus: tarp jų buvo dialogas „Eudemas", inspiruotas „Faido-no", „Menekseno", „Puotos", dialogai apie meilę, apie teisingumą, apie retoriką, dialogai „Sofistas" ir „Politikas", dialogai apie malonumą, auklėjimą, apie karaliaus valdžią, apie poetus, apie turtą. Prie svarbiausiųjų dialogų priskirtinas „Protreptikas", kuris susijęs su Platono „Eutidemu" ir kuriame ginama filosofija, aukštinamas mokslui skirtas gyvenimas, taip pat didelis trijų knygų dialogas „Apiefilosofiją". Iš visos tos darbų grupės išliko vos keletas nedidelių fragmentų. 2.Mokslinio pobūdžio medžiaga: . Jos turinys buvo istorinis, literatūrinis ir gamtamokslinis. Pradėta ji rinkti Ase ir Stageiroje, tačiau didžiausia jos dalis buvo iš vėlyvojo laikotarpio, iš Likėjo laikų; ji buvo Aristotelio ir jo mokinių bendro darbo vaisius. Joje buvo ir ištraukų iš ankstesnių filosofų veikalų, iš Platono pokalbių; ją sudarė retorikos teorijų ir pavyzdžių rinkiniai, medžiaga teatro ir poezijos istorijai, olimpiadų nugalėtojų sąrašai, 158 graikų santvarkų rinkinys ir barbarų tautų teisių rinkinys, sistemiški zoologijos tyrinėjimai, mokslo problemų ir definicijų rinkiniai. Iš šios raštų grupės beveik nieko neišliko. Daugiausia išliko zoologijos tyrinėjimų medžiagos. Iš santvarkų tyrinėjimo 1891 metais atrasta studijos apie Atėnų valstybę dalis. Mokslo problemų rinkinys išlikožodiniuose pasakojimuose.3. Raštai apimanys mokslo darbus : ir skirti naudotis mokykloje. Tai paskaitų metmenys, rašyti eskiziškai ir nestilingai. Pradėti jie arba Likėjo laikotarpiu, arba dar Ase, tačiau vėliau perdirbti. Matyt, jie buvo rengti išleisti, vieni sutvarkyti geriau, kiti — prasčiau, tačiau nė vieni nebuvo parengti iki galo. Ir tokie ne visiškai užbaigti veikalai, vieni svarbiausių europinės minties istorijoje, tapo ateities kartų paveldu. Šie Aristotelio veikalai išliko, ir net ištisai. Išliko redaguoti Androniko iš Rodo, kuris gana laisvai juos sukomponavo ir autentiškus tekstus papildė mokinių užrašais. Šiuos raštus galima suskirstyti į penkias grupes: logikos, gamtotyros, metafizikos, praktikos ir poetikos.1) Logikos raštai Bizantijos laikais buvo pavadinti „Organonu" ( įrankis), nes tai atitiko paties Aristotelio ketinimus. Šiai grupei priklauso tokie traktatai: „Kategorijos", „Apie aiškinimą" (lot.„Deinterpretatione"), „Analitikos" („pirmoji" ir „antroji"), kuriose pateikta samprotavimo ir įrodinėjimo teorija, „Topika", aiškinanti tikėtiną įrodymą ir ginčo meną, ir „Apie sofizmų paneigimą" ( lot. „De sophisticis elenchis"). Aristotelio logikos branduolys pateiktas „Analitikose". „Topika" yra labiausiai redaguota. Veikalai apie kategorijas ir apie aiškinimą yra mažai paties autoriaus apdoroti ir vėliau papildyti, o tai leido kvestionuoti jų autentiškumą. 2) Gamtotyros raštai. Tai fizikos, gamtos istorijos ir psichologijos veikalai. a) Iš fizikos raštų svarbiausia yra „Fizika" (arba paskaitos apie gamtą), suskirstyta į 8 knygas; tai reikšmingas, bet nevienalytis darbas, kurio knygos parašytos skirtingais laikotarpiais ir pradžioje, matyt, jos buvo atskiri traktatai. Taip pat „Apie dangų", „Apie atsiradimą ir išnykimą", „Meteorologija". b) „Natūrali gyvūnų istorija" yra svarbiausias antros grupės veikalas; be to, jai dar priklauso nemažai zoologijos srities monografijų: „Apie gyvūnų dalis", »Apie gyvūnų kilmę", „Apie gyvūnų judėjimą", „Apie gyvūnų migraciją" ir kt. Aristotelio botanikos veikalai neišliko, c) „Apie sielą", svarbus ir palyginti neblogai parengtas veikalas, yra svarbiausias Aristotelio darbas iš psichologijos srities, Papildytas keletu smulkesnių studijų. 3) Metafizika yra Aristotelio filosofijos branduolys, apimantis jo vadina-„pirmąją filosofiją". Veikalo pavadinimas reiškia „raštai, einantys po gamtotyros veikalų" (būtent tokia tvarka Aristotelio raštus buvo surikiavęs Andronikas), ir jis įsigalėjo žymiai vėliau. Šis darbas susideda iš keturiolikos nevienodo svarbumo ir nevienodos kilmės knygų, kurių neįmanoma sklandžiai susieti tarpusavyje. „Metafizika" tikriausiai niekada nebuvo nei viena knyga, nei vienas paskaitų kursas; tik komentatoriai (Sirianas ir Pseudoaleksandras) ėmė ją laikyti vienu veikalu ir sugebėjo šitą nuomonę įamžinti. Svarbus ryšys yra tarp knygų A-G ir Z—Omega, jos sudaro „Metafizikos" karkasą. Knyga A, kurioje yra Aristotelio teologijos metmenys, yra atskiras traktatas; knyga A yra filosofijos žodynas; knygos M-N yra polemika su Platonu. 4) Praktiniai veikalai apima etiką ir politiką. Etikos yra išlikusios trys redakcijos, bet tikriausiai tik dvi yra autentiškos: „Endemo etika" yra ankstyviausia, o „Nikomacho etika" - vėlyviausią. „Didžioji etika" (lot.„Magna moralia") paprastai laikoma pirmųjų dviejų santrauka, sudaryta vėlesniais amžiais. „Politika" pavadintas politinis Aristotelio veikalas, daug aprėpiantis, bet nebaigtas, yra toks pat nevienalytis kaip ir „Metafizika". 5) Poetikos raštai. Iš šios grupės išliko tik viena „Poetikos" dalis, kurioje daugiausia kalbama apie tragediją. Išlikę Aristotelio raštai yra tik dalis to, ką jis yra parašęs, tačiau svarbi, tikrai mokslinė dalis, padedanti susidaryti jo pažiūrų visumos vaizdą. Mokslinė Aristotelio orientacija : Biologija buvo ta mokslo sritis, kuriai jis skyrė daugiausia dėmesio ir pagal kurią modeliavo savo filosofijos sąvokas; kalbėdamas apie būtį, jis pirmiausia turėjo galvoje gyvas būtybes. Biologija jo sistemoje vaidino tokį vaidmenį, kokį Platono sistemoje - matematika ir matematinė gamtotyra, kurias Aristotelis išmanė prasčiau ir į kurias mažiau atsižvelgė. Šis mokslinės orientacijos skirtumas iš dalies leidžia suprasti ir abiejų mąstytojų filosofinių pažiūrų skirtumus. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų. Kai reikėjo tėvynei, tarnavo jai kaip kareivis ir valdininkas-pritanas; kare rodė vyriškumo pavyzdžius, taikos metu -pilietinį apdairumą ir drąsą, pats vienas pasisakydamas prieš įsiaudrinusią minią. Apskritai jis nesikišo į valstybės reikalus; buvo visiškai atsidavęs kitos rūšies veiklai - mokytojo veiklai. Ji daugeliu atžvilgių priminė sofistų veiklą, ir amžininkai Sokratą laikė sofistu; tačiau nuo sofistų jis skyrėsi ne tik tuo, kad mokė nesuinteresuotai, - kitoks buvo ir jo mokslo turinys. Jo veikla buvo mokyti žmones doros, tiksliau sakant, lavinti jų protą, kad jo dėka būtų pasiekta dora. Tokią veiklą jis laikė savo gyvenimo prasme. Į šią veiklą jis buvo taip įsitraukęs, kad visai negalvojo apie savo reikalus - gyveno nepritekliuje atskirai nuo šeimos. Visada jis buvo ten, kur galėjo rasti pašnekovų, sulaikydavo žmones turguje, palestroje arba puotoje, kad su kiekvienu pasikalbėtų apie jo reikalus ir priverstų patį apie juos susimąstyti, pagalvoti apie savo sugebėjimus ir dorą. Apie save jis sutelkė būrį šalininkų ir mokinių; prašmatniausias Atėnų jaunimas, kaip antai Alkibiadas, Kritijas, Platonas, Ksenofontas, nuolatos būdavo su juo. Tačiau greta šalininkų turėjo ir rūsčių kritikų. Buvo jis populiarus, bet jo populiarumas nebuvo susijęs su pripažinimu. Dauguma žiūrėjo į jį tik kaip į keistuolį; vidutinis atėnietis nelaikė rimtu žmogaus, kuris kvaršina sau galvą svetimais reikalais, o pats negali užsidirbti naujam apsiaustui: šitaip iš jo išsityčiojo Ameipsi-jas savo komedijoje. Kiti jį laikė pavojingu asmeniu: jo praktikuojama pažiūrų ir santykių analizė ir kritika atrodė grėsminga esamai tvarkai. Aristofanas, kuris 423 m. Sokratą pavaizdavo „Debesyse", laikė jį betikslių svarstymu, kenksmingos laisvamanystės, išdidumo, išradingų apgavysčių įsikūnijimu ir įžvelgė pagarbos tradicijoms stoką. Nepaisant tokios nuomonės apie jį, Sokratas visą ketvirtį amžiaus galėjo užsiiminėti savo veikla. Tik sulaukęs 70 metų buvo viešai apkaltintas dėl savo kenksmingos veiklos. Gal turėjo reikšmės politinės priežastys, gal prasidedančio Atėnų nuopuolio nuojauta skatino ieškoti kaltų. To užteko, kad 399 m. amatininkas Anitas, oratorius Likonas ir poetas Meletas prisiekusiųjų teismui apskųstų Sokratą, kaltindami jį bedievyste ir jaunimo tvirkinimu. Teismas pripažino Sokratą kaltu. Apie mirties bausmę tikriausiai negalvojo nei skundėjai, nei teisėjai; tokią sunkią bausmę išprovokavo paties Sokrato elgesys: jis neprisipažino kaltas, priešingai, įrodinėjo savo veiklos svarbą. Dėl religinių aplinkybių mirties bausmė negalėjo būti įvykdyta iškart, ir Sokratui teko 30 dienų praleisti kalėjime. Jis lengvai galėjo išvengti mirties, mokiniai norėjo suorganizuoti jo pabėgimą, bet Sokratas nesutiko, motyvuodamas paklusnumu įstatymui. Paskutines dienas jis praleido šnekėdamasis su mokiniais; Platonas, kuris dėl ligos ten nedalyvavo, remdamasis pasakojimais „Faidone" aprašė paskutines Sokrato akimirkas. „Nėra abejonių, kad visais laikais, kiek siekia žmogaus atmintis, niekas nėra gražiau pasitikęs mirties", - rašė Sokrato mokinys Ksenofontas (IV, 8, 2). Vėlesnės kartos visais laikais Sokratą laikė filosofo idealu, o jo gyvenimą ir mirtį - tobulu filosofo pareigos atlikimu. Šaltas jo protas ir karšta širdis sudarė nuostabų derinį. Stiprią, veikiau juslinę jo prigimtį buvo sutvardžiusi stipri siela. Garsus jo išvaizdos bjaurumas buvo tarsi dvasios pranašumo simbolis. Jam buvo būdingas romumas ir giedra nuotaika, humoras ir švelnumas. „Man atrodė, kad jis buvo geriausias ir laimingiausias iš visų žmonių", - rašė Ksenofontas (IV, 8, 11). Raštų jis nepaliko, mokė tik žodžiu. Apie jo mokymą žinome iš mokinių raštų, ypač iš Platono dialogų ir Ksenofonto „Atsiminimų apie Sokratą". Ir Aristotelis pateikia žinių apie jo nuopelnus filosofijai.Sokrato pažiūros: Sokratas, panašiai kaip sofistai ir dauguma jo meto žmonių, domėjosi tik žmogumi. O žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu galima pakeisti bei pagerinti: „Domėjosi jis, - teigia Aristotelis, - vien etikos reikalais, o gamta nesidomėjo visiškai", sakė, kad medžiai negali jo nieko išmokyti, užtat jį pamoko žmonės mieste. Ir dirbo jis tik dviejose srityse: etikos ir logikos, kurią manė esant būtiną etikai. 1. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora (arethe) buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Dar sofistai šitaip suprato dorą ir teigė, jog ji yra visiškai santykinis pranašumas, skirtingas vyro ir moters, jaunuolio ir brandaus vyro. Sokratas ėmė prieštarauti tokiam reliatyvizmui, priskirdamas visai žmonių giminei bendrąsias dorybes -juk teisingumas, drąsa ar santūrumas teigiamai vertinami visur ir visada. Tuos pranašumus vadindamas dorybe, jis suteikė šiai sąvokai siauresnę, taigi ir visiškai naują prasmę. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Juk (taip samprotauja Sokratas) visi žmonės negalėjo vienu metu susirinkti į vieną vietą ir susitarti dėl normų. Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo, oponuodamas sofistų reliatyvizmui; naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Šis tik dabar pastebėtas pranašumas Sokrato akyse iš karto tapo gėrio viršūne. Visa kita, ką žmonės laiko gerais dalykais - sveikata, turtas, garbė, - ne kartą dėl savo padarinių pasirodo esą bloga. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemes-niąsias ir tariamas gėrybes: „Ar nesigėdiji rūpintis pinigais, šlove, saugumu, o ne protu, tiesa ir tuo, kad siela taptų kuo geriausia?" Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą (dėl to jis ir vadinamas „etikos pradininku"); taip pat jis buvo pirmasis pažiūros -pavadinkime ją moralizmu, - iškeliančios moralinį gėrį virš visų kitų, atstovas. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai -kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Tad Sokratas buvo priešingybė utilitaristui; tačiau pripažindamas gėrio ir naudos ne-atskiriamumą, dažnai kalbėdavo taip pat kaip utilitaristai: jis skelbė poelgį esant neabejotinai gerą, jei jis teikia naudą, o girdamas teisingumą ar lojalumą, uolumą darbe ar kompetenciją, remdavosi jų teikiama nauda. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Todėl žinojimas yra pakankama doros sąlyga, o kalbant kraštutinumų kalba, kaip kad mėgo kalbėti Sokratas, yra tas pats, kas dora: „Yra vienas ir tas pats žinoti, kas yra teisinga, ir būti teisingam". Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Į pastabą, kad žmonių poelgiuose dažnai susikerta žinojimas ir poelgis, proto reikalavimai ir aistros postūmiai, kad dorai be žinojimo dar reikalinga valia, Sokratas atsakytų: jei žinojimas nėra pakankamas dorai, jis yra paviršutiniškas ir neišsamus. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Sokratas anaiptol nebuvo vienišas, laikydamasis tokios pažiūros. Graikai apskritai buvo linkę gyvenimą suprasti intelektualistiškai, o tokia nuostata buvo ypač paplitusi Atėnuose V amžiuje, graikų švietimo laikais. Sokratui laikytis intelektualistinės nuostatos buvo dar ypatingų priežasčių: pirmiausia jis pats buvo refleksyvaus tipo žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi protu, nieko nedaro instinktyviai, o drauge jis turėjo tokią tvirtą ir patikimą valią, kad ji niekada nesusvyruodavo, ir jam nereikdavo jokių valios pastangų priimti sprendimus; pagaliau Sokratas buvo įpratęs sunkiai suvokiamas moralines savybes įsivaizduoti pagal analogiją su žmogaus tinkamumu darbui, ypač amatams: dirbama gerai, kai mokama dirbti, kai žinoma, kaip dirbti. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. Šia teze apie dorybės vieninteliškumą Sokratas išsakė savo protestą prieš sofistų etinį pliuralizmą. Sokratas savo intelektualistinės teorijos niekuo nebuvo apribojęs. Užtat savo asmeniniuose sprendimuose dažnai vadovaudavusi vidiniu balsu - demono balsu, kaip pats sakydavo, - kuris jį sulaikydavo nuo blogo poelgio. Tas vidinis balsas nebuvo kokio nors kito psichinio veiksnio, pavyzdžiui, valios ar jausmų, paspirtis intelektui, tai buvo greičiau religinis etikos papildymas, nuoroda į pagalbą, kurią dievybė teikia žmonėms. Etiniai Sokrato teiginiai jungėsi į vieną grandinę ir vedė prie aiškios išvados: žmonės siekia laimės ir naudos. Tikrą laimę ir tikrą naudą teikia tik gėris. Tikrasis gėris yra dora. Dora yra viena, nes kiekviena dorybė yra žinojimas. Įgydami žinių, pasiekiame gėrį, o su juo - naudą ir laimę. Išvada - paprastas gyvenimiškas patarimas: reikia siekti žinių, o kas gali, privalo ir kitus šito mokyti. Sokratas ne tik skelbė tokią teoriją, bet ir pats ją taikė sau, su geležiniu nuoseklumu gyveno pagal savo teoriją. Mokymą laikydamas svarbiausia savo paskirtimi, jam buvo visiškai atsidavęs. Nepaisydamas savo asmeninių polinkių ir gyvenimo sąlygų, jis nepalaužiamai siekė to, kas yra aukščiausiasis gėris ir kas dėl to įpareigoja visus ir visada. Jo gyvenimas ir mirtis visiškai atitiko jo mokslą. 2.Sokrato logika. Sokratas ragino ne tiesiog dorai gyventi, bet susimąstyti apie dorą. Pats, nors ir buvo mokytojas, neturėjo užbaigto žinojimo, kurį būtų galėjęs perduoti kitiems; jis nežadėjo, kaip sofistai, kad mokinius išmokys tiesos, bet sakė, jog kartu su jais ieškos tiesos. Jo žinojimo teorija buvo žinių ieškojimo teorija arba metodologija. Ir būtent dėl to ji buvo ypatingos svarbos dalykas: ji rodyte rodė, kad norint įgyti žinių, pirma reikia apgalvoti jų įgijimo metodą; filosofų dėmesys, iki šiol sutelktas į tikrovę, dabar pakrypo į žinojimą ir jo įgijimo būdą. Sokratas nebuvo teoretikas, o tik metodo virtuozas; jis neformulavo taisyklių, o tik savo pavyzdžiu rodė, kaip tuo metodu naudotis. Metodas, kokiu jis naudojosi, buvo diskusija, protinis bendradarbiavimas. Jis susideda iš dviejų dalių, negatyvios ir pozityvios, „elenktikos" ir „majeutikos"; pirmoji mokė, kaip atmesti melagingus įsitikinimus, antroji - kaip įgyti teisingus. l)Elenktinio metodo, arba nuginčijimo metodo, kurį Sokratas laikė „geriausiu ir rezultatyviausiu iš visų proto nuskaidrinimo būdų", esmė – atvesti prie absurdo: klaidingą priešininko mintį Sokratas priima rimtai (tai vadinamoji Sokrato „ironija") ir savo klausimais priverčia tol samprotauti, kol prieinama prie išvados, prieštaraujančios arba visuotinai pripažįstamiems teiginiams, arba pačiam pradiniam teiginiui. Šio metodo tikslas - demaskuoti tariamą žinojimą ir apvalyti nuo jo protą. Jis manė turįs teisę tokiai kritikai, nes tuo tarpu, kai kiti klaidingai manė žiną, jis buvo įsisąmoninęs savąjį nežinojimą. Todėl jis žinojo kažką, ko nežinojo kiti, ir vadino tai „nežinojimo žinojimu". Tai buvo psichologinis žinojimas: teigdamas savąjį nežinojimą, jis parodydavo, kad pažįsta save. Žinoma, pirmiausia tai buvo epistemologinis žinojimas: juk jis kartu parodydavo, kad žino, kas yra žinojimas; jeigu mokėjo atpažinti jo stygių, vadinasi, turėjo žinojimo sampratą ir kriterijų. O tai jam buvo pati svarbiausia ir pati tikriausia pažinimo pradžia: pirmiausia žinojimo kriterijus, paskui pačios žinios. Prieš pradedant tyrinėti daiktų prigimtį reikia suprasti pažinimo prigimtį. Sokratas pirmasis ėmė laikytis nuostatos, taip paplitusios naujaisiais laikais, kad pažinimo kritika yra pirmoje vietoje ir visi filosofijos mokslai turi prasidėti nuo jos. Paradoksali sąvoka „nežinojimo žinojimas" reiškė ne skeptišką, o kritišką nuostatą. Sokratas tikėjo, kad galima surasti visuotinę tiesą, ir tuo jis labiausiai skyrėsi nuo sofistų, kurie buvo reliatyvistai. Ir jis, ir sofistai naudojo tą patį nuginčijimo metodą, bet sofistams metodas buvo pabaiga ir tikslas, o Sokratui - tik pradžia. 2)Majeutinis metodas. Kitą metodą Sokratas vadino majeutika arba pribuvėjos menu: nors kiekvienas žmogus turi savyje teisingą žinojimą, bet nėra jo įsisąmoninęs, ir jam reikia padėti, reikia išgauti iš jo tiesą; dėl to mokytojo funkcija panaši į pribuvėjos meną. Sokratas šią funkciją vykdė klausimais. Jo metodas buvo ieškojimo bendromis jėgomis metodas, kuris dabar vadinamas euristiniu. Vadovui svarbiausia mokėti klausti; Sokratas veikė tokiu būdu: sudėtingus klausimus jis skaidė į pačius paprasčiausius ir taip juos suformuluodavo, kad atsakant nedaug tereikėjo savarankiškumo, - pakako pasakyti taip arba ne. Tokiais klausimais jis pašnekovą priremdavo prie sienos, verste priversdavo atsakyti. Atsakymas į paprastus etinius klausimus turėdavo būti tikslus, nereikalaudavo jokių specialių žinių, tik sveiko proto, kurį turi kiekvienas. Pats, nors nuolat kartodavo nežinąs, aiškiai prisipažindavo žinąs, kas yra gera ir bloga, teigdavo turįs intuityvųjį gėrio žinojimą. Kiekvienas, pavyzdžiui, žino, kad teisingumas yra gėris, o bailumas - blogis. Tas žinojimas buvo jo etinių išvadų atsparos taškas; kartu Sokratui jis buvo ir jo samprotavimų teisingumo matas. Jei, pavyzdžiui, iš jo pasirinkto teisingumo apibrėžimo tektų daryti išvadą, kad teisingumas yra blogis, jis žinotų, jog tas apibrėžimas yra klaidingas, lygiai kaip būtų klaidingas apibrėžimas, suponuojantis išvadą, jog bailumas yra gėris. a) Savo ieškojimus Sokratas pradėjo nuo žinomų ir pripažintų, patirties ir veiklos patikrintų faktų patvirtinimo. Tie faktai buvo susiję su žmogaus - amatininko, menininko, politiko, vado - veikla. Juos jis traktavo kaip samprotavimo prielaidas, o sunkiai konstatuojamiems moraliniams poel- giams apibudinti naudojosi analogija. Analoginio samprotavimo pamatas buvo kiekvieno veiksmo struktūros pastovumas. Jeigu amatininko veikla turi savų pranašumų, kuriuos reikia puoselėti, savą blogį, kurio reikia vengti, jeigu yra jai būtinas žinojimas ir pareigos, vadinasi, kiekviena kita veikla, taigi ir moralinė, turi turėti savų pranašumų, savąjį blogį, žinojimą ir pareigas. Dar analogija moko į žinomų faktų aibę įtraukti naujus, pavyzdžiui, parodo, kad drąsa galima ne tik kare, bet ir taikos metu, sausumoje ir jūroje, politikoje ir asmeniniame gyvenime, džiaugsme ir skausme, potraukiuose ir nuogąstavimuose. b) Visgi analogija padeda apibrėžti tik sąvokos apimtį, bet ne turinį. Kas yra drąsa (ar bet kuri kita dorybė), į šį klausimą analogija neatsako. Tam reikia palyginti atskirus drąsos pavyzdžius, ir tuos, kurie visiems žinomi, ir gautus analogijos būdu, o paskui rasti jų bendrus bruožus. Tai jau indukcija. Kaip liudija Aristotelis, Sokratas buvo indukcijos metodo kūrėjas. Kaip jis tą metodą suprato, geriausiai rodo Ksenofonto užrašytas Sokrato pokalbis su Eutidemu. Kad būtų galima apibrėžti teisingumą, Sokratas liepia vienoje pusėje parašyti „T", kitoje „N" ir po raide „T" stulpeliu surašyti teisingus poelgius, o po raide „N" - neteisingus. Buvo surašyti labai įvairūs ir skirtingi poelgiai. Tuo skirtingumu visuomet remdavosi sofistai, norėdami Įrodyti teisingumo santykinumą. Sokratas, priešingai, norėjo įveikti santykinumą ir rasti visų teisingų poelgių bendrą bruožą, teisingumo požymį. c) Tai buvo būdinga kiekvienam Sokrato pokalbiui. Jis visada ieškojo bendrų bruožų, ieškojo bendrų drąsos ar teisingumo požymių, kad nuspręstų, kas yra drąsa ir kas yra teisingumas, apibrėždavo drąsos ar teisingumo sąvokas (eidos); tai buvojo ieškojimų tikslas. Jis buvo įsitikinęs, kad indukcijos būdu įgyta sąvoka yra tikra ir visuotinė tiesa, o tai buvo priešinga sofistams, kurie niekaip nesugebėjo peržengti savojo reliatyvizmo. Norint turėti sąvoką, reikia ją apibrėžti. Kas su juo kalbėdamas paliesdavo kokią temą, jis visuomet pokalbį nukreipdavo į definiciją: giri ką nors už teisingumą, malonėk pasakyti, ar žinai, ką reiškia „teisingumas"; sakaisi nebijąs ir esąs drąsus, apibrėžk, kas yra „drąsa". „Yra du dalykai, kuriuos kiekvienas iš tiesų turi pripažinti Sokratui: indukcinis samprotavimas ir definicija", - rašo Aristotelis. Sokratas buvo pirmasis, kuris sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo klausimu ir nurodė indukciją kaip sąvokų apibrėžimo būdą. Ir iki Sokrato daugybė žmonių naudojosi indukcija bei apibrėžinėjo sąvokas; tačiau tai, ką jie darė atsitiktinai, jis padarė sąmoningai ir metodiškai, ieškojo tvirto ir tyrinėtoją įpareigojančio metodo. Jo tikslas buvo praktinis: ieškoti sąvokų, nes kas turi sąvoką, tas žino, o kas žino, tas yra doras. Tikslas buvo praktinis, tačiau jo siekiant buvo atrastas ir teoriškai svarbus dalykas - tas dalykas buvo reikšmingi loginiai metodai. Tiesa, ir indukciją, ir definiciją jis taikė siaurai etiniu sąvokų sričiai; bet sukurtus metodus jau buvo lengva pritaikyti visur; tai padarė Sokrato mokiniai. Loginiai Sokrato atradimai atrodo artimi sofistu atradimams; ypač jiems artimi sąvokų apibrėžimai: ir sofistai tyrinėjo posakius bei jų reikšmes pasiekdami nepaprasto subtilumo, pavyzdžiui, Prodikas. Tačiau buvo ir esminis skirtumas: sofistams rūpėjo žodžiai, o Sokratui - pats dalykas, kuris žodžiais tik pavadinamas. Sofistai buvo eruditai, kurie stengėsi surinkti kuo daugiau enciklopedinių žinių; Sokratas buvo logikas, kuriam rūpėjo rasti vieną bendrą formulę. Sokratiškoji tyrinėjimų tikslo samprata iš pirmo žvilgsnio irgi buvo panaši į sofistų, nes ir Sokratas, ir sofistai tą tikslą suprato praktiškai: ir jam, ir jiems rūpėjo per žinias įgyti naudos. Bet naudą suprato skirtingai: jie turėjo galvoje materialią ir laikiną, o Sokratas - dvasinę ir patvarią naudą. Būta ir dar gilesnio skirtumo: sofistai, manydami tiesą esant santykinę ir sutartinę, norėjo išmokyti ne teisingų, bet naudingų dalykų; o Sokratas mokė tik to, kas teisinga, būdamas įsitikinęs, kad vien tik tiesa yra naudinga siekiant užsibrėžto tikslo - žmonių dorovinio tobulėjimo. Sofistai buvo utilitaristai, o Sokratas - moralistas, jie buvo reliatyvistai, jis pripažino visuotinę ir besąlygišką tiesą. SOKRATIZMAS - tai kraštutinis moralizmas, susietas su kraštutiniu intelektualizmu: jo nuomone, dora yra žmogaus tikslas, o žinios - svarbiausioji priemonė. Žinojimą jis manė esant sąvokinį, o sąvokų kūrimo būdu laikė indukciją. Kas žino ir dėl to yra doras, tas pasiekia aukščiausiąjį gėrį ir tampa laimingas; taigi sok-ratizmo išvada - laimės, proto ir doros vienovė. Šia išvada nuo tol rėmėsi visos graikų filosofijos mokyklos ir jos pamatu kūrė etiką. Sokrato sekėjai perėmė ir kitą jo išvadą: žinios yra sutelktos bendrosiose sąvokose, tad žinojimas gali būti tik visuotinis. Šia mintimi remiantis vėlesniais amžiais buvo kuriama pažinimo teorija. MOKINIAI. Opozicija prieš Sokratą laikui bėgant sumenko ir išseko; tai buvo diletantų opozicija. Užtat filosofai paprastai pasisakydavo už Sokratą. Jo įtaka buvo milžiniška. Du didieji graikų filosofijos klasikai buvo Sokrato mokiniai: Platonas -tiesiogiai, Aristotelis - netiesiogiai. Jie perėmė iš jo tikėjimą, jog yra besąlygiškas žinojimas, ir remdamiesi jo etinių sąvokų teorija sukūrė didžiąsias filosofijos sistemas. Platonizmas ir aristotelizmas buvo Sokrato veiklos vaisiai. Tačiau tai buvo tik viena jo mokinių dalis. Kiti, istoriškai mažiau reikšmingi, bet gausesni, jo mokslu pasinaudojo visiškai kitaip. Jie buvo bendri Sokrato ir sofistų auklėtiniai, iš Sokrato perėmę tik kai kuriuos jo mokymo aspektus, arba jo moralizmą, arba jo sąvokų teoriją, kartu nenutraukdami ryšio su sofistų reliatyvizmu. Platonas.Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Gyveno jis Atėnų klestėjimo laikais, aukščiausios senovės kultūros atmosferoje, kurioje kūrėsi Periklio valstybė, gimė Feidijo menas ir Sokrato inspiruotas i etinis ir mokslinis sąjūdis. Buvo jis kilęs iš garsios šeimos, motinos prosenelis buvo Solonas, tėvas priklausė Kod-rų giminei. Aukštos kultūros namuose buvo rimtai rūpinamasi auklėjimu. Pagal graikų paprotį nuo jaunystės buvo vienodai lavinamas ir kūnas, ir siela. Jaunuolį, kurio tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino „Platonu" dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Mokslo studijas jis irgi pradėjo anksti: klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo, buvo susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Bendraudamas su Sokratu, Platonas kartu susidūrė su įvairiomis srovėmis, kurioms atstovavo Sokrato mokiniai: Antistenas, Aristipas, Eukleidas ir kiti. Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Buvo nuvykęs į Egiptą, sklido gandai, kad jis vietinių žynių buvo „įšventintas" - supažindintas su slaptaisiais mokslais. Paskui pabuvojo Italijoje, elėjiečių ir pitagorininkų tėvynėje; aplankė Architą Tarente ir senąjį pitagorininką Timają Lokruose. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus ir apsigyveno Atėnuose. Akademo giraitėje jis įkūrė mokyklą ir atsidėjo rašytojo bei mokytojo darbui. Politiniame savo aplinkos gyvenime Platonas tiesiogiai nedalyvavo, tačiau buvo plačiai užsimojęs įgyvendinti savo idėjas, pakeisti politinę santvarką ir „filosofus padaryti valdovais". Platonas buvo įsitikinęs, kad filosofijos įkvėpta politika privalo sutvarkyti pasaulį pagal gėrio idėją. Politikai privalo tobulinti savo krašto žmones, o ne meilikauti jiems; iš tikrųjų jie ne tikrąja krašto gerove rūpinasi, o pataikauja gyventojams, gausindami jų turtą, naudą, politinę galią. Periklis, Timonas, Temistoklis, Miltiadas - ar jie atėniečius padarė geresnius? Ne, jie tik praturtino Atėnus ir praplėtė jų ribas; bet patys patyrė atėniečių pyktį ir neteisingumą - juk jie nemokėjo arba nenorėjo išugdyti atėniečių doros ir teisingumo. „Manau, - rašė Platonas „Gorgijuje", - kad vos su keliais atėniečiais, jei tik ne vienas pats, siekiu teisingos politikos". Tokiai politikai tinkamesnės nei Atėnuose sąlygos buvo Sirakūzuose, tuo metu turtingiausioje ir galingiausioje graikų valstybėje. Dar savo kelionių metu Platonas buvo nuvykęs į Sirakūzus ir ten susidraugavęs su valdovo svainiu Dionu; tačiau tada valdovas Dionisijas Vyresnysis, tikriausiai bijodamas politinės agitacijos, Platoną iš savo valstybės išprašė. Kai pagaliau 367 m. Dionisijas mirė, Platonas, Dio-no pakviestas, vėl nuvyko į Sirakūzus mokyti naujojo valdovo Dionisijo Jaunesniojo. Tačiau jo įtaka buvo trumpalaikė; tikriausiai jis atgrasė Dionisiją, liepdamas šiam mokytis geometrijos, jo manymu, būtinos idealiam valdovui. Tuo metu Dionas buvo ištremtas, įtarus jį siekiant valdžios, ir Platonas grįžo į Atėnus. 361 m. jis trečiąkart iškeliavo į Siciliją, norėdamas sutaikyti Dionisiją su Dionu, bet savo ketinimų neįvykdė, tik įsivėlė į rūmų vaidus ir pats vos liko gyvas. Filosofo politinės pastangos baigėsi nesėkme ir visiškunusivylimu. Išskyrus šias dvi politines pertraukas, paskutinieji keturiasdešimt Platono gyvenimo metų prabėgo Atėnuose jam be paliovos dirbant mokslininko ir mokytojo darbą. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Gyveno prie mokyklos apsuptas mokinių. Gyveno gana patogiai; kinikas Diogenas piktinosi jo būsto prabanga. Iki gyvenimo pabaigos jis turtino ir tobulino savo pažiūras; dar prieš pat mirtį taisė prieš daugelį metų parašytą pirmąją iš dešimties „Valstybės" knygų. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną, tą dieną, kai Apolonas pasirodė žemėje. Legenda susiejo Platoną su saulės dievu: jis esąs Apolono sūnus, o jo gyvenimo metai - tai beveik šventas mūzų skaičius antruoju laipsniu. Tuoj po mirties jam buvo paaukota auka, ir laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį. O jo mokiniai ir mokinių mokiniai, kasmet švęsdami jo gimimo ir mirties metines, himne šlovino „dieną, kada dievai davė žmonėms Platoną". PLATONO RAŠTAI, kiek žinoma, išliko visi. Pilniausią jų rinkinį paliko Trasilas, Tiberijaus laikais Romoje gyvenęs graikas. Tą rinkinį sudaro trisdešimt penki dialogai ir pluoštas laiškų, kartu paėmus - trisdešimt šeši veikalai, kuriuos Trasilas tragedijos pavyzdžiu buvo suskirstęs j devynias tetralogijas; šiame rinkinyje buvo ir keletas abejotino autentiškumo rašinių. Svarbiausieji iš jų: „Sokrato apologija", „Lachetas" (dialogas apie drąsą), „Charmidas" (apie išmintį), „Eutifronas" (apie dievobaimingumą), „Protagoras" (apie dorybę), „Gorgijas" (dialogas apie retoriką, kuriame kritikuojamas egoizmas ir hedonizmas), „Kratilas" (dialogas apie kalbą, kuriame drauge kritikuoja mas herakleitizmas ir nominalizmas), „Menonas" (dialogas apie galimybę mokytis dorybės; jame yra ir svarbus epistemologinis epizodas), „Faidras" (alegorinis sielos santykio su idėja aprašymas), „Faidonas" (apie sielos nemirtingumą), „Puota" (apie meilę), „Teaitetas" (apie pažinimą), „Valstybė" (didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras), „Parmenidas" (dialektinio metodo demonstracija), „Sofistas" (apie būtį), „Filebas" (apie dorybes, ypač apie malonumo ir išminties santykį), „Timajas" (gamtos filosofija, pateikta kaip pasaulio sukūrimo aprašymas), „Įstatymai" (pakartotinai pateikta idealios valstybės teorija). Dažniausiai šie dialogai pavadinti vieno iš pokalbio dalyvių vardu. Idėjų teorija, Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstyta jokiame atskirame jo veikale, tačiau daugelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi: „Faidone" ji pritaikyta psichologijai, „Teaitete" - pažinimo teorijai, „Valstybėje" - valstybės teorijai, „Ti-majuje" - gamtos filosofijai. Pasitaikius progai pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai: geriausiai tai padaryta „Valstybėje" ir „Faidone", poetiška perkeltine prasme - „Faidre"; idėjų teorijos savikritiką rasime „Parmenide".Yra legenda, esą Platonas, be išleistų veikalų, rašės dar ir ezoterinius raštus įšventintiesiems. Iš tikrųjų jis Akademijoje yra skelbęs kitokias pažiūras nei savo raštuose; apie jų pobūdį žinome iš Aristotelio.Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. 1. Beveik visi jie yra dialogai; pasirinkti tokią formą tikriausiai paskatino Sokrato metodas, be to, ir noras rašymą priartinti prie kalbėjimo, kurio pranašumu Platonas buvo įsitikinęs (apie tai rašė „Faidre"). 2. Platonas buvo ne tik mąstytojas, bet ir puikus rašytojas; jo dialogai vertingi kaip grožinė literatūra, jiems būdingas nepaprastas gebėjimas kurti nuotaiką, apibūdinti žmones ir situacijas, įsijausti į kalbėseną ir galvoseną. 3. Platono dialoguose kalba ano meto mokslo, politikos ir įvairiausių profesijų žmonės, jis pats nė sakinio nepasako savo vardu. Dėl to sunku išskirti paties Platono pažiūras. Paprastai, bet ne visuomet, autoriaus pažiūros skelbiamos Sokrato lūpomis. 4. Dialogai parašyti gyva šnekamąja kalba, labai tolimi normaliam moksliniam traktatui; juose susipina įvairiausios problemos, gausu digresijų ir šalutinių epizodų. Pagrindinė problema, būtent idėjų teorija, nėra jokio dialogo svarbiausia tema, bet ji aptariama progai pasitaikius arba pritaikant prie progos. Svarbiausi dalykai dažnai pateikiami tik alegorijose, mituose, aliuzijose. O rimtus teiginius ne visada lengva atskirti nuo ironijos ir juokavimo. Platono dialogai, nepaisant seniausių nuomonių, nesudaro ciklo; su mažomis išimtimis kiekvienas dialogas yra atskira visuma. Kai kuriuos klausimus Platonas sprendė keliuose dialoguose ir kaskart kitaip; dėl to yra nepaprastai svarbu nustatyti dialogų seką. XIX amžiaus istorikų dėka pavyko nustatyti jei ne atskirų dialogų, tai bent jų grupių seką. Skiriamos trys grupės: ankstyvojo, viduriniojo ir vėlyvojo laikotarpių dialogai, žinomi ir kaip sokratiškieji, konstruktyvieji ir dialektiniai dialogai. 1. Ankstyvojo laikotarpio dialogai yra: a) sokratiški, nes svarbiausias jų tikslas, kaip manė Sokratas, yra apibrėžti etines sąvokas, b) elenktiški, nes nurodo, kokių apibrėžimų nedera priimti, nors paprastai nepateikia pozityvių sprendimų, c) svetimus samprotavimus įveikia jų pačių ginklu, nepabrėždami paties Platono pažiūros, d) juose nėra teorijos, kuri laikoma būdingiausia Platonui, būtent idėjų teorijos, tarsi ji apskritai nebūtų žinoma, e) vėliausieji iš jų nukreipti prieš sofistus. Šiai pirmajai grupei priklauso „Eutifronas", „Lachetas", „Charmidas", pirma „Valstybės" knyga, „Protagoras" ir „Gorgijas"; su šia grupe sietina ir „Sokrato apologija". 2. Viduriniojo laikotarpio dialogai yra: a) konstruktyvūs, nes juose kuriama sava pozityvi teorija ir jie susisieja į sistemą, b) juose yra dualistinis idėjų mokslas, kuris laikomas tipišku Platonui, c) jie yra meniškiausi, turintys daugiausia poetinio polėkio, d) turi geriausių mistinio orfizmo bruožų ir tuo skiriasi nuo tam tikro ankstyvųjų ir vėlyvųjų dialogų blaivumo. Pereinamojo prie šios grupės pobūdžio yra dialogai „Menonas" ir „Kratilas", kuriuose idėjų teorijos yra tik pradmenys; šiai grupei priklauso „Faidras", „Faidonas", „Puota", „Valstybės" II-X knygos ir „Teaitetas". 3. Vėlyvojo laikotarpio dialogai yra: a) dialektiniai savo metodu, b) juose nebėra dualistinės idėjų teorijos, c) jų forma palyginti mažai meniška, d) jų kalba rafinuota, joje apstu savotiškų ir neįprasta tvarka pavartotų žodžių. Sokratas juose, išskyrus „Filebą", nebėra Platono pažiūrų reiškėjas. Šiai grupei priklauso keletas dialogų, parašytų tokia seka: „Parmenidas", „Sofistas", „Politikas", „Filebas", „Timajas", „Kritijas", „Įstatymai". Didysis mokslininkas Pitagoras gimė apie 570 m.pr.m.e. Samoso saloje. Jo tėvas buvo brangakmenių raižytojas Mnesarchas. Motinos vardas nežinomas. Pagal daugybę antikinių liudijimų, berniukas gimė pasakiškai gražus, o netrukus pasireiškė ir jo neeiliniai gabumai. Tarp jaunojo Pitagoro mokytojų tradiciškai minimi senolio Hermodamanto bei Ferekido Sirusiečio vardai (tačiau nėra tvirto įsitikinimo, kad būtent Hermodamantas ir Ferekidas buvo jo pirmaisiais mokytojais). Dienų dienas jaunasis Pitagoras leido prie senolio Hermodamanto kojų, klausydamasis kitaros melodijos ir Homero hegzametrų. Aistrą muzikai ir didžiojo Homero poezijai Pitagoras išsaugojo visą gyvenimą. Jau būdamas pripažintu išminčiumi, apsuptas mokinių minios, Pitagoras dieną pradėdavo vienos iš Homero giesmių giedojimu. Ferekidas gi buvo filosofu ir buvo laikomas italų mokyklos pradininku. Tokiu būdu, jei Hermodamantas įvedė jaunąjį Pitagorą į mūzų ratą, tai Ferekidas nukreipė jo protą logoso link. Ferekidas nukreipė Pitagoro žvilgsnį į gamtą ir tik joje patarė matyti savo pirmąjį mokytoją. Kaip ten bebūtų, nerimstančiai Pitagoro vaizduotei labai greitai pasidarė ankšta mažame Samose, ir jis patraukė į Miletą, kur susitiko kitą mokslo vyrą – Falesą, kuris jam patarė žinių ieškotis Egpite, ką Pitagoras ir padarė. 548 m.pr.m.e. Pitagoras atvyko į Naukratį – Samoso koloniją, kur susirado pastogę ir maisto. Perpratęs egpitiečių kalbą ir religiją, jis išvyko į Memfį. Nežiūrint rekomendacinio faraono laiško, klastingi žyniai neskubėjo atskleisti jam savo paslapčių, pateikdami sudėtingus išbandymus. Trokštantis žinių Pitagoras visus šiuos išbandymus atlaikė, nors, kasinėjimų duomenimis, Egipto žyniai nedaug ko tegalėjo jį išmokyti, kadangi tuo metu egiptietiškoji geometrija buvo grynai taikomuoju mokslu (patenkinančiu to laikmečio poreikius skaičiavime ir žemės matavime). Tad, išmokęs visko, ką davė žyniai, Pitagoras nuo jų pabėgo ir patraukė gimtosios Elados link. Tačiau pakeliui jis, keliaudamas sausuma, pateko Kambizo, Babilono karaliaus, nelaisvėn. Neverta dramatizuoti Pitagoro gyvenimo Babilone, kadangi valdovas Kyras buvo pakantus visiems belaisviams. Babilono matematika buvo neginčytinai labiau išsivysčiusi (pavyzdžiu gali pasitarnauti pozicinė skaičiavimo sistema), negu Egipto, ir Pitagorui buvo ko pasimokyti. Bet 530 m.pr.m.e. Kyras patraukė į žygį prieš Vidurinės Azijos gentis, ir, naudodamasis sąmyšiu mieste, Pitagoras paspruko gimtinėn. Samose tuo metu valdė tironas Polikratas. Žinoma, Pitagoro netenkino pusiau vergiškas egzistavimas rūmuose, ir jis pasišalino į grotas, esančias Samoso apylinkėse. Po kelis mėnesius trukusių Polikrato priekabiavimų Pitagoras persikėlė į Krotoną. Ten jis įsteigė kažką panašaus į religinę-etinę broliją ar slaptą ordiną (“pitagoriečiai”). Tai buvo vienu metu ir religinė sąjunga, ir politinis klubas, ir mokslinė bendrija. Reikia pasakyti, kad kai kurie iš Pitagoro propaguotų principų verti mėgdžiojimo ir dabar. … Prabėgo 20 metų. Brolijos šlovė pasklido po visą pasaulį. Vienąsyk pas Pitagorą atėjo Kilonas, turtingas, bet piktas žmogus, per girtą galvą užsigeidęs įstoti į broliją. Gavęs neigiamą atsakymą, Kilonas padegė Pitagoro manus. Gaisro metu pitagoriečiai, gelbėdami savo mokytoją, paaukojo gyvybes. Po šio įvykio Pitagoras nugrimzdo į gilią depresiją ir netrukus nusižudė. Herodotas vadinamas istorijos tėvu. Jis buvo kilęs iš Halikarnaso.Susipažinęs su rytų kraštais,Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją.Ištraukos iš jo „Istorijos“ buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose .
Istorija  Konspektai   (28,85 kB)
Partizanai
2010-06-03
Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.Kas butų jei tarp mūsų Lietuvos ginėjų nebūtų buvę išdavikų, sunku dabar tai nuspėti, bet manau galima išsivaizduoti paskaitę literatūra mano parašytame referate. Priežastys lėmusios nutarimą partizanauti Pasak prof. J. Brazaičio pagrindinės priežastys, lėmusios vyrus eiti partizanauti, buvo penkios: 1. Ankstesnės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems kurie savo tautai siekė nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės. 2. Vokiečių okupacijos metais visame krašte įsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus. 3. Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartos pažadus sugražinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims. 4. Dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo. 5. Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Žinoma kiekvienas kovotojas turėjo savų priežasčių, dėl kurių stojo į partizanų gretas. Vėliau partizanų gretas papildė žmonės, kuriems grėsė tiesioginis suėmimo pavojus. Pvz., būsimas Tauro apygardos vadas mjr. Drunga - ,,Mykolas Jonas” išėjo pas partizanus tik 1945 m. vasarą po to, kai saugumas išaiškino jo vaidmenį Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardoje vokiečių okupacijos metais. Partizanų pasipriešinimo tarpsniai Partizanų pasipriešinimą būtų galima suskirstyti į tris laikotarpius: pirmasis , trūkęs mažiau negu dvejus metus, tęsėsi nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. pavasario, antrasis nuo 1946 m. vasaros iki 1948 m. pabaigos, o trečiasis laikotarpis baigėsi su ginkluoto pasipriešinimo faktiniu nutraukimu 1952 m. gale. Partizanų žygiai ir kovos Pirmasis periodas Pirmieji partizanų būriai kūrėsi spontaniškai ir greitai apėmė visas Lietuvos dalis, išskyrus tuos rajonus, kur buvo sutelkti dideli Raudonosios armijos daliniai, pavyzdžiui Paprūsėje ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Itin gausūs partizanų būriai susitelkė miškingiausiuose Lietuvos vietose, kaip Dainavos, Karšuvos, Biržų ir Žaliojoje girioje, Utenos apskrities miškuose, Naručio ežero apylinkėse. Per pirmąjį laikotarpį partizanai dažnai puldinėjo miestus, enkavedistus ir nevengdavo kovų su geriau apginkluotu ir gausesniu priešu. 1944 m. spalio mėn. partizanai įsiveržė į Jūžintų miestą ir apšaudė vykdomojo komiteto pastatą. 1944 m. naktį iš gruodžio 11 į 12 trys partizanų grupės apsupo Panemunio mietelį, sudegino kelis pastatus, nukovė daugiau negu dešimtį vietos pareigūnų, aktyvistų ir ,,liaudies gynėjų”. 1945 m. rugsėjo 25 d. apie 30 partizanų užpuolė Skaistgirio valsčiaus Domeikių kaimą, nukovė kareivių ir stribų. Ypač daug partizanų burių veikė Žaliojoje girioje ir Panevėžio apylinkėse. Ltn. Blėkio vadovaujami vyrai įsibraudavo net į patį Panevėžį ir ten atlikdavo uždavinius. Keli Antano Birbilio - ,,Baltušio” būrio kovotojai vežimu įvažiavo į Subačiaus valsčiaus Geležių bažnytkaimį ir užpuolė stribus. Čia veikiantys partizanai nebijojo susirėmimų su valdžios pajėgomis. Vieno suimto partizano parodymu, ,,ginklai buvo taip pat įgyjami, puolant Raudonosios armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių ,,liaudies gynėjų”būrius”. Partizanai ne tik kovodavo prieš stribus, enkavedistus, kolaborantus ir ,, liaudies gynėjus”. Taip pat žlugdydavo rinkimus. Štai kokį planą buvo sudaręs Juozas Lukša – Daumantas prieš eilinius rinkimus: 1. Kelias dienas prieš rinkimus iš visų piliečių surinkti sovietinius pasus, kad rinkimų metu bolševikai neturėtų kur atžymėti balsavusių. 2. Rinkimų išvakarėse, vasario 9-10 d. naktį, išardyti ar išsprogdinti visus vietinės reikšmės tiltus, sunaikinti telefonų linijas ir apšaudyti rinkimines būstines, kad bolševikai negalėtų parmesti rinkimų dieną papildomos apsaugos į rinkimines apylinkių būstines ir negalėtų susirišti su centrinėmis įstaigomis, o esamos rinkiminės būstinės pajėgos neišdrįstų vykti į apylinkes ir su durtuvais varyti gyventojų prie urnų dėžių. 3. Rinkimų dieną, vasario mėnesio dešimtą, atidžiai kontroliuoti apylinkes. Ten kur rusai imsis prievartos, be gailesčio juos naikinti. Šiomis priemonėmis buvo tikimasi bent laikinai bolševikams sutrukdyti, kad neprievartautu ir neterorizuotų gyventojų. Antrasis periodas Antruoju savo kovos laikotarpiu partizanai pradėjo taupyti jėgas. Pergalvoję savo dviejų metų patirtį ir pamatę, kad žuvo daug geriausių kovotojų, partizanų vadai suprato, jog toks kovingumas yra pragaištingas ir reikalauja nereikalingų aukų. Antruoju laikotarpiu keitėsi ir partizanų vadai. Jeigu pirmuoju laikotarpiu vadovavo energingi ir drąsūs vyrai, kuriems pakluso dėl asmeninių savybių. Tai antruoju laikotarpiu vadovavimas partizanų būriams (didesniems) perėjo į labiau patyrusių karininkų rankas. Karininkai didžiausią reikšmę skyrė kovotojų branduoliui išlaikyti, o tai reiškė nereikalingų aukų vengimą. Tad partizanai pakeitė savo taktiką, nutarė neieškoti bereikalingų susirėmimų su gausiomis priešo grupėmis. Dėl to stambesniems NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Bet stribams ir partijos pareigūnams gal net padidėjo mirties pavojus. Laisvės kovotojai sėkmingai priešinosi komunistų bandymams pakeisti kaimo visuomeninę santvarką, trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų ar juos simbolizuojančių institucijų kūrimui. Nors šiuo laikotarpiu partizanai veikė atsargiai ir vengė susirėmimų su stambesniais priešo daliniais, laikotarpis nuo 1946m. iki 1948 m. buvo pats kruviniausias pokario metais. Komunistai suorganizavo du masinius trėmimus, per kuriuos išvežė daugiau negu 100000 žmonių, suėmė dešimtis tūkstančių. Valdžios šnipai vis dažniau įsibrovė į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus ir rėmėjus. Bet dėl šito partizanai neliko pasyvus. Per daug uolūs valdžios pareigūnai it įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti savo veiklą, o įspėjimo nepaisę buvo šaudomi. Mirties bausmėmis partizanai norėjo įbauginti kitus parsidavėlius, apsaugoti savuosius nuo šnipų ir sulėtinti komunistų įsiviešpatavimą kaime. Trečiasis periodas 1949m. ne tik laisvės kovotojų bet ir visos tautos jėgos pradėjo išsekti. Jeigu kas dar tikėjosi šiokios tokios pagalbos iš Vakarų, tos viltys buvo labai santūrios. Komunistai vis labiau įsigalėjo. Pradėjo augti partijos ir komjaunimo narių skaičius, o pirmoje 1949 m. dalyje valdžia drakoniškomis priemonėmis privertė ūkininkus stoti į kolūkius. Šis ūkininkų stojimas į kolūkius reiškė, kad tauta jau pasidavė. Savo taktiką, paskutiniu savo gyvavimo laikotarpiu, pakeitė ir partizanai. Jie nebebandė taip atkakliai priešinti neišvengiamybei ir sumažino iki minimumo kovos veiksmus ir priešui taikomas represijas. Jei anksčiau buvo stengiamasi išlaikyti stiprų kovotojų branduolį, tai dabar buvo pasitenkinta organizacijos griaučių išsaugojimu, kad reikalui esant būtų galima greitai atgaivinti karinį pajėgumą naujais kovotojais. O jų buvo, nes tuo metu tauta buvo priblokšta, bet neišmokusi mylėti okupanto. 1951 – 1952 m. partizaniniame judėjime atsirado daug išdavikų. Provokacijomis, kankinimais saugumui pavyko palaužti suimtus žymius partizanų vadus, kai kuri jų buvo užverbuoti ir su partizanais persirengusiais saugumiečiais grįždavo į miškus. Ten suiminėjo, šaudė tebekovojančius partizanus, sėjo nepasitikėjimą įtarumą. Šie ir kiti smūgiai pakirto partizanų veiksmingumą. Bet tai nebuvo jų galutinis sužlugimas. Net 1951-1952 m. dalyse tebėra didesni partizanų būriai, bet jie laikosi drausmingai. Nemaža dalis pagrindinių vadų toliau slapstosi iš dalies dėl to, kad jiems būtų buvę sunku legalizuotis, iš dalies gal tikėjos tarptautinių permainų. Bet pagaliau partizanai nutraukė savo veiklą. Tik ne visi būriai iš karto. Nežinia, ar 1952 m. pabaigoje buvo paskelbtas specialus demobilizacijos įsakymas, bet 1953 m. ir 1954 m. tebėra keli atskiri daliniai, paskutinieji didingo pasipriešinimo likučiai. Partizanų spauda Partizanai taipogi skyrė nemažą dėmesį savo spaudai. Daugelis didesnių partizanų dalinių leido savo laikraštėlius ir atsišaukimus. Mažesni gaudavo ir platindavo kitų leidinius. Apie partizanų leidinius žinių nėra labai jau daug. Išliko tik tie laikraščių numeriai, kurie buvo išgabenti už geležinės uždangos.Spaudos technikos atžvilgiu partizanų spauda buvo menka. Kitaip ir negalėjo būti, nes laikraštėlius partizanai spausdino bunkeriuose. Dauguma leidinių spausdinti rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog rašomąją mašinėle. Išimti sudarė Jungtinės Kęstučio apygardos leidinys ,,Laisvės varpas”, kuris ilgesnį laiką buvo spausdinamas spaustuvėje ir 1947 m. išeidavo kas dvi savaites. Laikraščių leidimas vyko tikrai primityviomis sąlygomis. Štai kaip Juozas Lukša-Daumantas leido ,,Laisvės žvalgą”. ,,Pradiniai darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu teko paruošti rankraščiai. Toliau ant mano galvos gulė pagaminti vinjetes. […]. Itin daug kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruošimas spaudai. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo matricoje įbrėžti nusmailinta kulka. Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atliekama mažame bunkeriukyje, miške grubo rankos tiek prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie spausdinimo. Darbas trūko tris dienas. Prieš mus gulėjo 900 egzempliorių ,,Laisvės žvalgo” ir apie 1400 atsišaukimų bei karikatūrų”¹. Kaip matome partizanai leido ir atsišaukimus. Savo spaudoje partizanai rašė įvairiais klausimais, stebėjo ir komentavo pasaulinius įvykius, nagrinėjo tautos problemas, išspausdindavo vieną kitą eilėraštį, partizanų dainų, paminėdavo žuvusius kovotojus, skelbdavo straipsnius apie bolševikų kėslus, įspėjimus kolaborantams ir partizanų išdavikams. Daumanto dalinys, pavyzdžiui, spaudą platino keliais būdais: vienas būdas tai patys partizanai naktimis lipdė viešesnėse vietose (atsišaukimus), kitas būdas buvo panaudojant bolševinės administracijos aparatą (išplatindavo apylinkių pirmininkai). Platindavo ir organizacijų nariai. ,,Ne kartą organizacijos nariai ėjo iš susitikimų su miško broliais prisikišę antyje, kišenėse ir dviračių rėmuose įvairiausios literatūros. […]. Gautą spaudą pirmiausia skaitydavome patys. […]. Dalį literatūros išplatindavome gimnazijoje, sukišdavome rūbinėje į gimnazistų paltų kišenes, palikdavome suoluose ir pan., kitus pasiusdavome mokytojams ar partiniams darbuotojams. Kitą atsišaukimų dalį, stengdavomės nedelsiant išplatinti miestelio gatvėse ir skelbimų lentose”. Partizanai Seinijos krašte Trėmimai Nepraėjo nė dvi savaitės nuo miško brolių žuvimo, saugumiečiai suėmė Smilgutės tėvelį, vėliau ištrėmė likusią Pauliukonių šeimą. Užvarytos pastotės nuvežė į geležinkelio stotį. Ten jau buvo suvaryta daugiau šeimų. Visi baiminosi, kad veža į Sibirą. Stoties viršininkas pasakė, kad traukinys veš į atgautas Lenkijos žemes (prieš karą buvo Vokietijos). Traukinius lydėjo Saugumas. Po 10 dienų kelionės šaltuose prekiniuose vagonuose Smilgutės šeimą apgyvendino baisiame name su lenkų repatriantų šeima. Žmonės buvo geri, padėjo šiaip taip susitvarkyti moterims. Suimta Smilgutė Už mėnesio, gal daugiau, suėmė ir Smilgutę. Vežė į Balstogę. Pakeliui uždarė nekūrentoje daboklėje. Sušalusi, be miego, vos sulaukė ryto. Rytą išvežė traukiniu į Varšuvą. Ten laukė traukinys į Balstogę. Smilgutė vos laikėsi ant kojų. Priėjo du jauni vyrai prie sargybinių, deportuojančių Smilgutę, paklausė, ar gali jai nupirkti maisto. Milicininkai sutiko. Atnešė Smilgutei karštos arbatos ir sumuštinį. Arbatą su malonumu išgėrė. Buvo antra para nevalgiusi, maisto praryti negalėjo. Smilgutė peršalo, jautėsi blogai. Po ilgo laukimo Varšuvos stotyje išvežė į Balstogę. Ten milicininkai nuvedė ją į Saugumo raštinę, pasakė saugumiečiams, kad suimtoji serga. Jie ironiškai nusišypsojo ir tarė: “Mes ją greit išgydysim”. Smilgutę uždarė būstinės požemyje. Languose buvo tik grotos. Palangėse matėsi kauburiai sniego, lovos nebuvo, tik suolas. Užsikloti davė ploną užtiesalą. Žiema buvo šalta, temperatūra buvo kaip lauke. Rytą atnešdavo drungno juodo gėrimo, vadinamo kava, ir juodos duonos. Smilgutė, kad nesušaltų, vaikščiojo. Blogiausia buvo naktį - miego norėjo, bet atsigulti bijojo, kad užmigus nesušaltų mirtinai. Bėgo dienos, jėgos silpnėjo, jautė, kad turi didelį karštį, prašė sargus pakviesti gydytoją, bet jie nesiskubino. Smilgutė, kai išgirsdavo rūsyje žingsnius, daužė duris. Pagaliau vienas susidomėjo, pamatęs ją atėjo su gydytoju. Perkėlė į bendrą rūsį. Buvo išvarginta. Likimo draugės liepė gulti ant “pričios”. Pričia vadino iš lentų sukaltą platų gultą su trupučiu šiaudų. Smilgutei atsigulus, kalinės aplink susėdo, kad sargas nematytų. Mat gulėti ir sergantiems ant “pričios” buvo draudžiama. Smilgutė slepiama išmiegojo visą dieną, nubudo sustiprėjusi. Tik nubudusi pamatė gerai pažįstamą partizanų globėją ir ryšininkę Verutę. Ją anksčiau suėmė, naktimis tardė. Klausinėjo ir apie Smilgutę. Ji pasakė per tardymą pažįstanti ją tik iš matymo. Verutę greitai perkėlė į kitą kamerą. Bendrame rūsyje Bendras rūsys buvo tamsus, vietos mažai, trūko oro; vos užmigdavo, su triukšmu atsidarydavo durys. Visos nubusdavo, laukė su baime, kurios pavardę iššauks tardymui. Gulėjo apsirengusios. “Pričia” buvo per siaura aštuonioms kalinėms. Per naktį reikėjo gulėti vienoj pozicijoj, apsiversti nebuvo galima. Rytą skaudėjo kaulus. Kalinės buvo lenkų tautybės inteligentės moterys. Sugyveno gerai. Kaip įmanydamos stengėsi paįvairinti pamažu slenkančias dienas. Smilgutė greitai susigyveno. Bėgo savaitės. Vieną naktį, vos užmigus, atsidarė durys. Išgirdo Smilgutė savo pavardę. Išėjusi į tamsų koridorių girdėjo kitų rūsių atidaromas duris. Eidama paskui sargą meldėsi. Pas tardytoją Tardytojas buvo jaunas. Pasisveikinęs neaiškiai pasakė savo pavardę, paprašė atsisėsti. Perskaitė, kuo buvo kaltinama, liepė prisipažinti, nuo to priklausys, kaip ilgai sėdės, gal bus išlaisvinta. Prieš ją komunistinėje Lenkijoje atsivėrė daug galimybių. Gaila, jei tokia mergaitė jaunystę praleistų kalėjime, bet tai priklauso nuo jos pačios. Smilgutė, išklausiusi kaltinimų, pareiškė negalinti prisipažinti, ko nebuvo padariusi. Liepė apsigalvoti, nekomplikuoti tardymo. Esą jie viską žino. Pašaukė sargą, kad vestų atgal į rūsį. Prasidėjo Smilgutei neramios naktys - norėjo ją palaužti. Kai buvo netoli nualpimo, atidarydavo langą. Smilgutė laikėsi tvirtai, atmetė kaltinimus. Prisipažinimas buvo surištas su partizanų globėjų išdavimu. Su Dievo pagalba nepalūžo, išlaikė. Po šešių mėnesių kariškas teismas paskyrė jai penkerius metus kalėjimo. Po teismo Smilgutę perkėlė į kamerą, kur sėdėjo kalinės po teismo. Jų kameroje buvo daug. Trijų aukštų lovų ne visoms užteko, miegojo ant grindų. Langai uždengti skarda. Kameroj mažai šviesos, trūko oro. Po dviejų dienų naujoj kameroj Smilgutę naktį išbudino sargų šauksmas. Kalinės greit lipo iš lovų baltiniuose, turėjo stovėti prie sienos. Sargės darė kratą, nieko neradusios liepė iš čiužinių ištraukti šiaudus. Šiaudai seniai keisti, pajudinus kilo debesys dulkių, graužė akis, dusino kosulys. Po kratos, kol sutvarkė patalpą, miegui laiko neliko. Kai kartą išvedė į kiemą, vyrų grupėje Smilgutė pirmą kartą po suėmimo pamatė savo tėvelį. Jis buvo nuteistas penkeriems metams už partizanų globą. Buvo nuvargęs, pražilęs. Smilgutė pirmą kartą pravirko kalėjime. Ligoninėje ir kitame kalėjime Smilgutė visą laiką jautėsi blogai. Gydytojas nusiuntė tyrimui. Rado plaučių džiovą ir perkėlė į kalėjimo ligoninę. Joje galima dieną atsigulti, ilgiau leisdavo pabūti kieme, matuodavo temperatūrą. Vaistų nedavė. Maistas - kaip kameroj. Smilgutė ligoninėje susipažino su jaunu kaliniu gydytoju, kuris aptarnavo vyrų kamerą ir ligoninę. Per jį palaikė ryšius su tėveliu. Kartą Michal (gydytojo vardas) pasakė, kad vakar tėvelį su kitais kaliniais išvežė į kitą kalėjimą. Jam dar liko ketveri metai kalėti. Greit ir Smilgutę išvežė į kitą kalėjimą. Buvo gruodžio 24 d. Nuvežė visas kalines kartu ir uždarė į vieną kamerą. Jas viršininkas įspėjo, kad nebūtų giesmių, maldų, atgyventų “prietarų”. Jam išeinant pro duris, kalinė užgiedojo Kalėdų giesmę. Ją išvedė ir uždarė į vienutę, tik stovėti galėjo. Išlaikė per naktį. Sugrįžusi pasakė: “Pirmoji tema mano rašinio išėjus iš kalėjimo bus - “Kaip praleidau Kūčias prie komunistų”. (Ji buvo žurnalistė.) Po dviejų savaičių kalines išskirstė į kitas kameras. Smilgutę patalpino į plaučių kamerą. Joje buvo keturios kalinės, trys jaunos, viena vyresnio amžiaus. Plaučių kameroj maistas buvo geresnis, ilgiau leisdavo pabūti kieme. Laikraščių nei knygų nedavė. Į laisvę Nepraėjo nė dveji metai kalėjime, Smilgutę pašaukė į raštinę ir pranešė, kad išleidžia iš kalėjimo. Privalo grįžti į ištrėmimo vietą, registruotis milicijoj du kartus per savaitę. Byla bus iš naujo svarstoma (gynėjas perdavė bylą aukštesniam teismui). Netikėtai išlaisvinta Smilgutė nesidžiaugė, nes nežinojo, kas laukia. Milicija nuo gyvenamos vietos buvo toli. Registruotis vaikščiojo pėsčia, nes kito susisiekimo nebuvo. Laikas bėgo, namiškių globojama Smilgutė sustiprėjo. Nuvažiavo į plaučių sanatoriją patikrinti sveikatos. Gydytojas padaręs tyrimus džiovos nerado. Maloni staigmena buvo Smilgutei ir gydytojui, kuris buvo pažįstamas iš kalėjimo, - susitikdavo ligoninėje. Mat jis irgi buvo kalinys, dirbo kalėjime kaip gydytojas. Iš teismo žinios nebuvo. Smilgutei buvo atimtos teisės - įsidarbinti negalėjo. Išlaikė ją šeima, kuri pardavusi turtą gyveno vargingai. Kartą, nuėjus registruotis, milicijos viršininkas pasakė gavęs žinią iš teismo - byla išspręsta jos naudai, į kalėjimą grįžti nereikės. Palinkėjo sėkmės. Smilgutė kuo greičiausiai norėjo įsidarbinti. Kaip buvusiai politinei kalinei sunku ką geresnio rasti. Nuvažiavo į valstybinių ūkių direkciją (jos sesuo dirbo buhaltere). Direktorius buvo senyvas, malonus žmogus, buvęs dvarininkas. Smilgutė pasitikėjo ir kaip tėvui papasakojo šeimos ir savo išgyvenimus. Išklausęs pasakė: abi kartu su seserim dirbs didelio valstybinio ūkio įstaigoje. Darbo turėjo daug, bet buvo patenkintos, taip pat direkcija jų darbu buvo patenkinta. Paleido ir tėvą Smilgutės tėvelis, atlikęs bausmę, po penkerių metų sugrįžo pas šeimą. Į savo kraštą grįžti neleido. Šeima buvo šiaip taip tremtyje įsikūrusi. Sugrįžęs tėvelis galėjo ramiai ilsėtis. Bėgo metai, tėveliai ilgėjosi savo krašto (Seinijoje), kur paliko didelį gerai tvarkomą ūkį. Ten nuo neatmenamų laikų gyveno jų protėviai, raštingi, susipratę lietuviai, ilgą laiką pas save slėpę 1863 m. sukilėlius, kovojusius prieš caro priespaudą. Už slėpimą sukilėlių grėsė didelė bauda, bet jos nepabūgo. Kai buvo leista, Smilgutės tėvelis su vyriausios dukros šeima sugrįžo į savo kraštą. Smilgutė ištekėjo, persikėlė į miestą ir ten pasiliko. Sugrįžusi Smilgutės šeima į savo gimtinę, rado trobesius sunaikintus, žemę buvo pasisavinęs kolūkis. Smilgutės tėveliui buvo atimtos teisės, tik po mirties reabilitavo. Jis buvo savininkas ūkio, bet kaip be teisės žemės neatgavo. Tuo pasinaudojo vietiniai gyventojai, lojalūs komunistams, įsigijo Smilgutės tėviškės nuosavybės dokumentus. Dokumentai galioja ir toliau - žemės neatgavo. Nebūtų taip skaudu, jei nebūtų prie to prisidėję savi tautiečiai. Prabėgo daug metų nuo ištrėmimo. Ieškodama jaunystės prisiminimų, Smilgutė sugrįžusi į Trikampį nuvyko į buvusią tėviškę. Viską rado sunaikinta, riogsojo gyvenamojo namo griaučiai, prie šono sode dar stovėjo pakrypęs kryžius, galvą nuleidęs kabojo liūdnas Rūpintojėlis. Išvados Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai pergalės neiškovojo. Žinoma savo jėgomis jie nesitikėjo jos iškovoti. Jie tikėjosi pagalbos iš Vakarų, kuri nepasirodė. Savo kova partizanai tenorėjo palengvinti Lietuvos žmonių padėtį kaime. Bet pasipriešinimas pamažu slopo. Gal partizanai buvo pavargę nuo kovų, o gal suprato, kad pagalbos iš šalies nebesulauks.
Istorija  Referatai   (19,8 kB)
Krėvos sutartis
2010-06-03
Pagaliau Jogaila ir Vytautas suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo prieš ordiną nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Jogaila įvertinęs situaciją pasirinko Lenkiją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai dideles viltis siejo su Jogaila, nes tikėjosi jog vedęs Jadvygą ir tapęs karaliumi jis priklausys nuo Lenkijos politikų, o didžiulės LDK žemės taps atviros Lenkams. Svarbu ir tai jog Lietuva buvo traktuojama kaip svarbi sąjungininkė kovoje su Ordinu. Lietuvos būklė, Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška, jo brolis Andrius nutarė pasiduoti Livonijos ordino šakos magistrui. . Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. Jadvyga vainikuota Lenkijos karaliene, o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas, pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Bet ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais? Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Ordinas nerimsta, mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą ,be to, tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Įvyko jungtuvės po to vykdant Krėvos unijos sąlygas Jogaila nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi ir kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Krėvos sutartis (vidaus ir užsienio situacija)Unija ar sutartis? Tai didžiųjų pokyčių laikotarpis, Jogailos Lietuva. Tai buvo periodas- ieškojęs naujų būdų sumažinti Ordino grėsmę. Po Mirties 1377m. Algirdas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą paliko savo sūnui Jogailai. Nors jį pradžioje ir rėmė Kęstutis (Algirdo brolis) ,praeityje glaudžiai bendradarbiavęs su Algirdu, tačiau išlaikyti duotąją valdžią Jogailai nebuvo lengva. Vyresnieji broliai buvo nepatenkinti naujojo kunigaikščio valdžia. 1377-1378 m. žiemą vienas iš brolių, Andrius, pasitraukė į Pskovą, o vėliau – į Maskvą. Jis tikėjosi su jos pagalba užimti Jogailos vietą. Panašiai elgėsi ir kitas vyresnis Jogailos brolis, Dimitras Algirdaitis. Jis perėjo į Maskvos pusę, pastarajai užėmus jo valdytą Sversko žemę. Jogailos padėtį lengvino tik tai, kad Maskva nesugebėjo suteikti pabėgėliams efektyvios pagalbos, nes buvo daug silpnesnė už Lietuvą. Ordinas vis labiau buvo grėsmingesnis Lietuvai ir jos valdovui, nei Maskvos kunigaikštystė ir maištaujantys Gediminaičiai. Nuolatinė kova su šia vienuolių valstybe jau tęsėsi apie šimtą metų . Matydami kad ordino grėsmę senosioms priemonėms, kurios reiškė nuolatinę ir bekompromisę kovą, labai sunku panaikinti ,ar bent ženkliai sumažinti, Lietuvos valdovai ėmė mąstyti apie naujus bendravimo su Ordinu būdus, kurie reiškė politinio susitarimo paiešką. 1379 m. eilinį kartą iškilus Ordino grėsmei, Jogailos brolis Skirgaila buvo pasiųstas į Ordino žemes, kur aptarti abiejų valstybių santykiai ir krikšto galimybės. Po šių derybų pasirašyta kelios sutartys: 1379 m. rudenį Trakuose Jogaila ir Kęstutis sudarė su Ordinu sutartį, 10 metų apsaugančią Kęstučio gudų valdas. 1380 m. žiemą Jogaila vienas sudarė su Livonijos Ordinu laikiną sutartį dėl LDK šiaurinių žemių apsaugos nuo puolimų. Netikėčiausias Jogailos žingsnis buvo 1380 m. pavasarį, kai jis ir Ordinas slapčia nuo Kęstučio Dovydiškėse sudarė sutartį, kuria Jogaila apsaugojo savo žemes nuo puolimų ir įsipareigojo neremti Kęstučio, jei Ordinas pultų. Kęstučio ir Jogailos konfliktas prasidėjo, kai Kęstutis sužinojo apie prieš jį nukreiptą Ordino ir Jogailos Dovydiškių sutartį. 1381 m. jis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą. Nuverstas Jogaila gavo valdyti Krėvą ir Vitebską. Kęstutis per trumpą laiką įsigalėjo Lietuvoje. Bet dalis visuomenės palaikė Jogailą, ieškojusį politinio Kryžiuočių ordino problemos sprendimo. Dėl šios priežasties 1382 m. vasarą sukilę Vilniaus miestiečiai įsileido Jogailos kariuomenę į Vilnių. Jogaila atgavo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, o po kiek laiko užėmė ir Trakus. Kęstutis, surinkęs kariuomenę, norėjo priešintis Jogailai, tačiau, suėjus priešininkų kariuomenėms, lemiamo mūšio taip ir nepradėjo. Kęstutis matydamas, kad Jogailą remia Ordinas ir kad žemaičiai nenori dalyvauti tarpusavio kovose, sutiko derėtis. Pasinaudojęs klasta, Jogaila suėmė Kęstutį ir jo sūnų Vytautą ir įkalino Krėvos pilyje. Po kiek laiko Kęstutis čia buvo rastas negyvas. 1382 m. rudenį Vytautui pavyko pabėgti iš kalėjimo ir pasiduoti Ordino globai. Vytautas Ordino prieglobsčiu naudojosi trumpai. Pradžioje jis išplėtojo aktyvią karinę bei diplomatinę veiklą prieš Jogailą. Aplink jį būrėsi šalininkai iš Lietuvos, nepatenkinti Jogailos valdžia Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas visaip rodė remiąs Ordiną ir 1384 m. net užrašė jam Žemaitiją iki Nevėžio upės, tačiau nenustojo palaikyti slaptų ryšių su Jogaila. Galiausiai 1384 m. pabaigoje, sugriovęs tris svarbias Ordino pilis Lietuvos pasienyje prie Nemuno, grįžo į Lietuvą, pasidavė Jogailai ir atgavo visas Kęstučio valdas, išskyrus Trakus. Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl kelių priežasčių. Pirma, Jogaila troško būti vienvaldžiu Lietuvoje, todėl Kęstučio, tuo metu Lietuvoje turėjusio labai didelę įtaką, bei jo sūnaus Vytauto nušalinimas buvo vienas iš pagrindinių jo tikslų. Antra, pagal nusistovėjusią tradiciją Kęstutis siekė žūtbūtinai kovoti su Ordinu, neieškodamas jokių kompromisų. Jogaila, matydamas tokios kovos beprasmiškumą, kitaip negu jo pirmtakai, ėmė siekti taikos su Ordinu ir kalbėti apie krikštą, tuo susilaukdamas Lietuvos visuomenės, pavargusios nuo nuolatinių karų, paramos. Svarbu pabrėžti net ir tai, kad Vytautas, pradžioje kartu su Kęstučiu priešinęsis Jogailai, galiausiai pritarė jo vykdomai politikai. Taip naujoji Lietuvos politikų karta galutinai pakeitė savo politinę orientaciją Ordino atžvilgiu. Jie suprato, kad vien karinėmis priemonėmis karo nelaimės, todėl ėmė galvoti apie derybas, diplomatiją ir, svarbiausia, krikštą. Krikštas buvo efektyviausia priemonė sumažinti Ordino grėsmę. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių dėl kurių Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių- Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Pradžioje buvo labiausiai tikėtina, kad Lietuva krikštą priims iš Ordino. Šia kryptimi buvo pažengta labiausiai, tačiau tai buvo pats pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Jogaila 1382 m. Dubysos sutartimi su Ordinu įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visą kraštą. Vytautas savo ruožtu žengė dar radikalesnį žingsnį pasikrikštydamas Vygandu 1383 m., tačiau jau 1384 m. Jogaila su Vytautu atnaujino karą su Ordinu atsisakydami iš jo priimti krikštą ir pakliūti tokio pavojingo priešo įtakon. Manoma kad 1383 m. laikotarpiu Jogaila veikiamas savo motinos stačiatikės Julijonos ir jos šalininkų stačiatikių, svarstė krikščionybę priimti iš Maskvos. Galvota net apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniečio dukterimi Sofija tačiau šio plano atsisakyta, nes bijota per didelės Maskvos įtakos. Manyta kad tai nesutrukdys ordino agresijos, nes stačiatikiai kaip ir pagonys vakaruose buvo laikomi kitatikiais. Iš trijų pretendentų Jogaila krikštijimuisi pasirinko Lenkiją. Lenkija ir Lietuva tuo metu turėjo daug bendro, ypač užsienio politikoje. Visų pirma abi valstybes puldinėjo kryžiuočiai, tad atsirado puiki galimybė Lenkijai ir Lietuvai sudaryti karinę sąjungą prieš kryžiuočius. Ši valstybė buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybingumui. Be to, ji galėjo būti naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes. Lenkija turėdama senesnes valstybines diplomatijos tradicijas t.y. gerai žinodami to meto tarpvalstybinę teisę nutarė prijungti Lietuvą panaudodami uniją. Svarbu pabrėžti ir tai, jog Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas- Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus sostą. Be to 1382m. mirė Lenkijos karalius Liudvikas pirmasis ,po jo mirties kilo didžiausia netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims. Jis paliko dvi mažametes dukras: (1374m. Jadvyga) ir (1376m. Marija), tik dabar ėjo ginčas kuriai būtent jį pavesti. Galop po dviejų metų suiručių, sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei vos vienuolikos metų Jadvygai, tik su sąlyga kad vyrą jai išrinks lenkų ponai; jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių kuris būtų naudingas Lenkijai. Jos abi buvo jau susižiedavusios, kadangi sostas turėjo atitekti Jadvygai, tai jos susižiedavimas su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu, labai neramino Lenkijos feodalus( Ištikrųjų kandidatų buvo ne maža. Be Vilhelmo pretendavo dar nemaža savų lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų bandė net jėga įsigalėti) Mat austrai rėmė kryžiuočių ordiną. Dėl šios priežasties Vilhelmui tapus Lenkijos karaliumi, tapo neaiškios santykių perspektyvos tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Dar lenkams buvo labai svarbu gauti priėjimą prie Juodosios jūros tai yra gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl lenkai mielai pradėjo derybas 1384m. su Lietuva.Taip pasibaigė nuo 1370 m. trukusi šių dviejų valstybių, Austrijos ir Lenkijos unija. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Lenkijos sosto paveldėtoja buvo paskelbta mažametė jaunesnioji Liudviko pirmojo duktė Jadvyga. Lenkų rungtynės su Lietuva Dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje Haličiuje Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių kuris atiteko Vengrijai. Tačiau lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia jiems būtų padaryti Lenkijos karaliumi Jogailą- Lietuvą sulieti su Lenkija, tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies kuri susiejo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje arba Didžiojoje Lenkijoje į sostą buvo savų pretendentų bet ir čia Jogaila daug kam atrodė tinkamas karalius nes vieno valdovo valdoma Lenkija- Lietuva sugebėtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną- kryžiuočius. Be to Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo jog tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus ir buvo išrinktas Jogaila 1384 m. abi pusės apsisprendė ir pradėjo derybas dėl Jogailos vedybų su Jadvyga ir Lietuvos krikšto. Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu buvo gana kritiška. Jo vyriausiasis brolis Andrius kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas norėdamas atgauti tėviškę o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje Jogaila pirmiausia susitaiko su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių. 1384 m. kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene ,o pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją ( Iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Jogaila) . Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo mergaitė, kuri buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis. Lenkų ir lietuvių derybas vainikavo Krėvos sutarties aktas pasirašytas 1385 m. rugpjūčio 14 dieną . Sugrįžo Jogailos delegacija ,o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu. ( Nuo 14 a. pab. iki pat 19 a. pr. Niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai tik 1837 m. jį paskelbė Lenkų istorikas M. Wiszniewski. 19 a. vid. Lenkijos istorikai ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Nuo to laiko, Krėvos aktas yra minimas visose Lietuvos ir Lenkijos istorijos knygose. Toks vėlyvas Krėvos akto pasirodymas istorikų darbuose, privertė Lietuvos išeivijos istoriką J. Dainauską suabejoti jo tikrumu. Jis sudvejojo ar Krėvos aktas ištikrųjų buvo surašytas 14 a. pab. ir atsakė neigiamai. Anot jo, Krėvos aktas buvo daug vėliau sufabrikuotas lenkų, troškusių įrodyti, jog Lietuva jau nuo 14 a. pab. priklausė Lenkijai. Savo išvadą istorikas parėmė daugybe argumentų. Čia galima paminėti, jog jo surinktais duomenimis amžininkai nieko nežinojo apie šią sutartį, ir ji nebuvo minima jokiuose tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos dokumentuose. Aktas surašytas ne pagal viduramžių dokumentų rašymo formas ir labiau primena kronikinį pasakojimą, nei tarpvalstybinį dokumentą. Be to Vytauto vardas ant antspaudo bei Jogailos titulas kitokia nei įprasta forma. Sunku pasakyti kiek šį J. Dainausko hipotezė yra teisinga. Nors ji sukėlė daug istorikų diskusijų, tačiau dar nėra galutinai atsakyta ar Krėvos sutarties aktas buvo surašytas 1385 m. ar sufabrikuotas vėlesniais laikais. ) Šiuo dokumentu, Jogaila gaudamas Jadvygos ranką ir tapdamas Lenkijos karaliumi įsipareigojo, pasikrikštyti pats su savo broliais ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Jogaila įsipareigojo sumokėti 200 000 florinų, Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui už sužadėtuvių nutraukimą. Be to Jogaila pažadėjo sugražinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Tą aktą patvirtino pats Jogaila jo broliai Skirgaila Lengvenis Kaributas ir Vytautas. Jogaila sutiko kliūčių bežengdamas į Lenkų sostą . Viena iš jų- nepatenkintas vokiečių ordinas. Mat sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą be to tuo būdu lenkų sostas buvo atimtas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą 1386m. Jogaila su savo broliu Skirgaila, Kaributu, Vytautu pusbroliu, nuvyksta į Krokuvą, čia jie visi apsikrikštija. Jogaila gauna Vladislono pirmojo, o Vytautas-Aleksandro, tačiau Vilhelmas nenuleidžia rankų, jis aiškina, kad mylys Jadvygą. Išlipimas Dancinge, ir pradeda žygį į Krokuvą, tačiau šis žygis sustabdomas ir Vilheljmas turi vykti iš Lenkijos. Šioms vedyboms priešininkų buvo ir pačioje Lenkijoje valdovų Krokuvos Vavelio pilyje. Norint sutrukdyti vedybas, buvo paskleistos kalbos dėl Jogailos išvaizdos ( Buvo paleisti gandai kad Jogaila baisiai panašus į mešką ), kurios labai gąsdino Jadvygą, tada Jadvyga pasiuntė savo ištikimą tarną Zuvišą, kuris išsiaiškintu kaip ištikro atrodo Jogaila. Tik Zavišai nuraminus Jadvygą, vedyboms nebeliko kliūčių. 1386m. Krokuvoje įvyko vedybos. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Jadvyga karaliene. Vykdant Krėvos unijos sąlygas, Jogaila su savo broliais, bei Vytautu, lenkų kunigais, bei kariauna nuvyko į Lietuvą, krikštyti lietuvių. Tai ko niekam nepavyko padaryti jėga, lenkai padarė diplomatiškai. Krikšto apeigos vyko prie vandens telkinių, upių, kada masiškai lįsdavo ir išlipę gaudavo Šventojo vardą, apsikrikštiję gaudavo dovanų, drobinius marškinius, todėl atsirado žmonių, kurie norėjo krikštytis antrą kartą, šis faktas neparodo lietuvių gobšumo, bet pažymi pačio krikšto proceso valdiškumą, tai buvo tik politinis aktas, o ne pasaulėžiūros esminis pokytis. Juk ir Vytautas per 4 metus du kartus, darė tai tik iš politinių paskatų. Krikštas į lietuvių sąmonę kaip pasaulėžiūros pokytis įsivyravo tik 17 a. Po krikšto lenkų kariuomenė ėmė naikinti pagonybės simbolius. Jie sugriovė didįjį aukurą prie Nevėžio taip pat Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje nuo amžių buvusi šventykla buvo sunaikinta, kirto šventus miškus bei gojus liepta išmušti namuose laikomus žalčius. Tačiau po šios akcijos aukurai atsirasdavo kiemuose, o ir juos uždraudus, aukurai buvo perkeliami į namų vidų, tačiau svarbiausios krikšto pasekmės tai buvo 3 Jogailos priimtos privilegijos. Įkurtos pirmosios septynios parapijos : Ukmergėje Nemenčinėje Medininkuose Krėvoje Ainoje Obolcuose ir Maišiagaloje. Buvo statomos katalikų bažnyčios. 1387 m. Jogaila paskelbė tris privilegijas- steigiamos Vilniaus vyskupystės vyskupui Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Pagal privilegiją, suteiktą Vilniaus vyskupystės vyskupui ,Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupystę. Vilniaus vyskupas iš didžiojo kunigaikščio gavo dalį Vilniaus miesto valsčių ir dvarų. Bažnyčios žemės dydis pranoko bet kurio žemvaldžio valdas. Naujai besikuriančios bažnyčios buvo aprūpinamos materialiai ir atleidžiamos nuo visų prievolių ir mokesčių valdovui. Be to, bažnyčia buvo apsaugota nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus. Bajorams katalikams atliekantiems karinę tarnybą, suteikta privilegija nevaržomai naudotis paveldimomis žemėmis, tėvonijoms, bei tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos, atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą, bei remontą. Tačiau jos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismams. Privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Pagal Vilniaus miestiečiams skirtą privilegiją Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Šios trys 1387 m. Jogailos suteiktos privilegijos padėjo Lietuvos visuomenės reformavimą pagal vakarietišką pavyzdį. Jos paspartino dvasininkų bajorų ir miestiečių luomų formavimąsi kūrė naujus LDK teisinius pagrindus. Abiejų šalių feodalus, artino siekimas išlaikyti prisijungtas slavų žemes ir nugalėjus ordiną, plėsti ekspansiją į Rytus. Lenkijos ponai pasinaudodami Krėvos sutartimi, norėjo likviduoti Lietuvos suverenumą ir valstybingumą. Šias jų pastangas sužlugdė Vytauto vadovaujami bajorai. Lenkų dvasininkai norėjo išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Lietuvoje ir stačiatikių kraštuose. Sutartis sudarė sąlygas politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui , spartino LDK feodalizaciją, įgalino suvienyti LDK ir Lenkijos karalystės prieš Kryžiuočių ordiną( tomis jungtinėmis jėgomis 1410 m. pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje). Krėvos aktas turėjo ir neigiamų LDK padarinių. Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, susieta tik asmenine unija, tačiau teikė Lenkijos feodalams galimybę LDK laikyti Lenkijos dalimi, kelti naujus žemių inkorporavimo arba visiško LDK ir Lenkijos integravimo į vieną valstybę projektus. Teisės ir privilegijos suteiktos Lietuvos katalikams bajorams ir dvasininkijai suartino juos su Lenkų feodalais, o kartu spartino lietuvių feodalų nutautėjimą, didino politinius, socialinius ir religinius prieštaravimus tarp LDK slavų ir lietuvių žemių. Taip pat silpnino didžiojo kunigaikščio valdžią. Išvados Mano nuomone, Krėvos aktas -tai ne unija, ne tarptautinė sutartis; tai tik siūlymas, kokiomis sąlygomis gali įvykti Jogailos ir Jadvygos vedybos, ir kokiomis sąlygomis Jogaila gali tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo principai Krėvos sutartyje nebuvo aptarti, o išreikšti tik vienu lotynišku žodžiu APPLICARE, ką reiškė prijungti arba prišlieti, lenkų istorikai panaudodami šio žodžio reikšmę bandė įrodyti, kad Krėvos sutartis, tai yra Lietuvos prijungimo prie Lenkijos unija, tačiau tolesni istoriniai įvykiai rodo, jog jokio susijungimo nebuvo, dviejų Lenkijos ir Lietuvos dinastijų susijungimas. Krėvos unija tai ne VALSTYBIŲ, bet DINASTIJŲ unija. Tokia dinastinė dviejų valstybių jungtis tais laikais buvo normalus dalykas. Krėvos sutarties aktas buvo Jogailos priešvedybinių pasižadėjimų rinkinys suteiktas Lenkijos ponams juo norėta vadovautis užmezgant naujus LDK ir Lenkijos karalystės santykius. Dėl šios priežasties ir paskutinis akto sakinys kalbantis apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkiją išliko tik pažadu. 14 a. pab. Lietuvoje nebuvo jėgų suinteresuotų LDK ir Lenkijos karalystės susijungimu. Tai patvirtintų ir faktas kad iškarto po Jogailos išvykimo karaliauti į Lenkiją Vytautas gan lengvai gavo Lietuvos bajorų paramą tapti visateisiu nepriklausomos Lietuvos valdovu. Lenkija tuo metu dar nebūtų galėjusi absorbuoti daug didesnio ploto visiškai kitokios tautiniu kultūros ir valstybės organizavimo atžvilgiu Lietuvos. Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo. Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesams, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos - savarankiško valdovo. Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojąs Lenkijai (Krėvos sutartis su Lenkija buvo pirmasis lūžis, kuriame „gabius karvedžius bei parazituojančius vadybininkus” Lenkijos elitas apgavo pasiūlydamas karūną mainais į kai kurias išoriškai formalias nuolaidas (vienas valdovas, sprendimų priėmimas ). Pradiniame LDK plėtros etape po klajoklių puldinėjimų apsilpę slavai (Kijevo Rusia, Novgorodas) buvo lengvas karo grobis, tad daliai diduomenės Lenkija taip pat galėjo pasirodyti lengvas grobis. ) Be abejo tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Jogaila, gaudamas naują valstybę galėjo tik džiaugtis , nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, nes valstybės stiprybė visiems lygiai rupėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkijos karalystės. Mat anais laikais valdovų gracijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to Lenkija buvo katalikiška , tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vistiek katra valstybė prie katros bus prijungta, jam tebuvo svarbu kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis turėjo galvoje kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet būdamas Lenkijos karaliumi , valdyti ją pats.
Istorija  Kursiniai darbai   (16,56 kB)
Finikija ir Sirija
2010-06-03
Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių. Prie politinio Sirijos ir Finikijos susiskaldymo prisidėjo senos galingos ir kultūringos valstybės: Egiptas, Babilonas, Asirija, Hetitų valstybė, kurios nuo seno siekė nukariauti tas turtingas sritis ir užimti klestinčius jų prekybos miestus. Kai kuriose Sirijos ir Finikijos srityse gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Gerai dirbamoje Finikijos pajūrio juostoje, ypač Marato, Berito, Sidono, Tiro ir Ako rajonuose, buvo visos būtinos dirvos ir klimato sąlygos, kad galėtų išsivystyti žemdirbystė ir sodininkystė. Gyventojai Finikijos ir Sirijos gyventojai buvo nepaprastai sumišę. Jau III tūkst. pr. Kr vieną iš seniausių gentinių sluoksnių sudarė huritai, kurie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia matyt išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje. Pagrindinę Sirijos ir Finikijos gyventojų dalį sudarė vakarinės semitų gentys. Pačią šiauriausią Sirijos dalį ir gretimas Mažosios Azijos sritis (Kilikiją) bei Mesopotamiją buvo užėmusios “šiaurės vaikų” (bene-samal) gentys, pačiame pietiniame pakraštyje gyveno “pietų vaikų” (bene-jamina) gentys, o į rytus nuo Sirijos gyveno “rytų vaikų” (bene-ludem) arba amoritų gentys, kurios buvo į vakarus nuo Mesopotamijos. Sirijos - Mesopotamijos stepių šiaurinėje dalyje gyveno aromėjai kurie irgi priklausė semitinei tautų grupei. Amoritai ir aramėjai dažnai prasiskverbdavo į Siriją, ten įsikurdavo ir net sudarydavo atskiras kunigaikštystes. I tūkst. pr. Kr. “finikiečių” vardą graikai davė pajūrio gyventojams, daugiausia įsikūrusiems Viduržemio jūros rytinio pakraščio mestuose, kur tik X a. pr. Kr. susidarė savarankiška Finikijos valstybė su centrais Sidone ir Tire. Finikiečiai taip pat priklausė vakarų semitų grupei. Socialiniai - ekonominiai santykiai Daugelyje Finikijos ir Sirijos sričių nebuvo palankių sąlygų žemdirbystei vystytis, todėl ten gyvenusios gentys buvo priverstos gyventi klajoklišką gyvulių augintojų gyvenimą. Tik Oronto upės slėnyje ir Finikijos pakraštyje gamtos sąlygos padėjo išsivystyti žemdirbystei. Čia buvo gera derlinga dirva ir pakankamai vandens. Greta grūdinių kultūrų (kviečių, miežių, sorų) atsiranda seniausios techninių augalų kultūros. Jau III tūkst. pr. Kr. buvo sėjami linai ir mokėta austi audinius. Žemdirbystės įrankį kauptuką pamažu pakeitė primityvus arklas, į kurį buvo kinkomi asilai, jaučiai, o kartais ir vergai. Senieji akmenys grūdams malti palaipsniui buvo pakeisti malamosiomis girnomis. Gyventojai nesitenkino siauru dirbamu žemės ruožu pajūryje ir upių slėniuose, todėl sukūrė terasinę žemdirbystės sistemą, tam tikslui panaudoję Libano kalnų šlaitus. Kalnų šlaitai buvo dirbtinai paverčiami eilėmis viena ant kitos esančių terasų ir drėkinami taisyklingai paskirstytu upelių vandeniu. Greta grūdų ūkio Finikijoje ir Sirijoje atsirado intensyvesnių žemdirbystės rūšių - vynuogininkystė ir vyno gamyba. Finikiečių vynas buvo garsus visame senovės pasaulyje. Jau žiloje senovėje Sirijoje ir Finikijoje atsiranda įvairūs amatai. Libano kalnuose buvo geros geležies rūdos. Ypač finikiečiai buvo garsūs audinių gamyba ir jų dažymu. Plačiai žinomi ryškiai raudoni ir tamsiai violetiniai purpuriniai dažai, gaminami iš vietinių pajūrio moliuskų, kurių kiaukutų labai daug rasta Finikijos pakraštyje. Buvo labai suklestėjusi ir stiklo gamyba, tačiau šią techniką finikiečiai perėmė iš egiptiečių ir iš dalies iš asirų. Puikaus statybinio miško ir miško laivų stiebams gausumas (daugiausia Libano kalnuose) padėjo žymiai išsivystyti medžio apdirbimo gamybai ir laivų statybai. Finikiečiai senovėje buvo laikomi geriausiais laivų statytojais. Labai galimas daiktas, kad pats gentinis pavadinimas "finikiečiai" yra kilęs iš egiptiečių žodžio "fenechu", kuris reiškia "laivų statytoją". Seniausias finikiečių laivo tipas buvo sunkus, bet gerai pritaikytas jūromis plaukioti laivas, daugiausiai varomas burėmis ir skirtas dideliems kroviniams gabenti. Prekyba. Finikijos ir Sirijos gerą prekybos išsivystymą galima paaiškinti palyginti dideliu žemės ūkio produktyvumu, amatų pažanga ir palankiomis geografinėmis sąlygomis. Finikiečių miestai buvo toje vietoje, kur kirtosi svarbiausieji prekybos keliai, jungę Priešakinės Azijos šalis su Egėjo jūros baseinu, su Afrika ir Arabija. Prekyba vyko sausumos ir jūrų keliais. Greta paprasto nešulinio transporto būta ir ratinio; tai rodo votyviniai (šventovei skirti) dviračių vežimų modeliai. Sausumos vilkstinių prekyba buvo apėmusi plačias teritorijas nuo Sirijos šiaurinio pakraščio iki Akabo įlankos Raudonosios jūros pakraštyje, įskaitant ir visą Kanaaną Bet ypač Finikijoje buvo išsivysčiusi jūrų prekyba. Ypatingą reikšmę turėjo prekyba su Egiptu, į kurį jau IV tūkst. pr. Kr. , Egipto Senosios Karalystės epochoje buvo išvežama alyvmedžio aliejus, miško medžiaga, vynas, kedrų aliejus, gyvuliai, grūdai, kosmetikos ir medicinos priemonės. Ypač suklestėjo Finikijos miestų, daugiausia Biblo, prekyba su Egiptu II tūkst. pr. Kr. viduryje ir II - oje pusėje, kada Sirija ir Finikija buvo nukariautos Egipto. Didelę reikšmę Finikijai ir Sirijai turėjo prekyba su hetitų gentimis. Hetitai prasiskverbia į Siriją ir nuo II tūkst. pr. Kr. pradžios kolonizuoja ją. Šis skverbimasis glaudžiai susijęs su prekybos tarp hetitų valstybės ir Sirijos išsivystymu ir galiausiai atveda į tai, kad hetitai nukariauja žymią dalį Sirijos. Žiloje senovėje Finikijoje ir Sirijoje buvo bendruomeninė santvarka, ryškėjanti iš bendruomeninių žemdirbių kultų, kurie atsispindi mitologinėse poemose. Žymus prekybos išsivystymas jau III tūkst. pr. Kr. sąlygoja tai, kad senovinės bendruomenės palaipsniui diferencijuojasi, pamažu suyra ir išsivysto vergoviniai santykiai. Egiptas nukariauja Siriją ir Finikiją. III tūkst. pr. Kr. pab. ir II tūkst. pr. Kr. pr. Sirijoje ir Finikijoje buvo keletas mažų valstybių, kurių centrai buvo stambūs prekybos miestai. Tarp tų miestų išsiskyrė svarbiausias miestas - valstybė Ugaritas, taip pat Biblas, buvęs jūros pakraštyje, kuris plačiai prekiavo, ypač su Egiptu. III tūkst. pr. Kr. pab. Biblas juto ne tik ekonominę, bet ir politinę Egipto įtaką. II tūkst. pr. Kr. viduryje Sirija ir Finikija patenka į Egipto valdžią. Jos buvo ekonomiškai ir politiškai Egipto kontroliuojamos, bet vis dėlto išlaikė tam tikrą savarankiškumą. Sirijos ir Finikijos miestus valdė vietiniai Egipto kunigaikščiai, miestams buvo užkrauta sunki duoklė, išnaudojami šalių gamtos turtai. XIV a. pr. Kr. Egiptas jau nebeturi pakankamai jėgų, kad išlaikytų savo viešpataujančią padėtį Sirijoje. Egiptiečių pakeisti ateina hetitai, kurie kolonizuoja šiaurės Siriją ir jų įtaka darosi vis stipresnė ir stipresnė. Bet netrukus Sirijoje pasirodo nauji nukariautojai. Tai Egėjo jūros tautos, plačia banga siūbtelėjusios į rytus, užėmė M.Aziją ir Siriją. Rasti radiniai rodo, kad Egėjo gentys, Egėjo prekybinė ir kultūrinė įtaka buvo gana smarkiai prasiskverbusios į Siriją XIII-XII a. pr. Kr. Kolonizacija Finikiečiai įsteigia eilę kolonijų visame viduržemio jūros baseine. Dar XVI a. pr. Kr. Jų kolonizacija apima ne tik Kipro salą ir dalį Mažosios Azijos pietinio pakraščio, bet ir visą Egėjo jūros baseiną. Finikiečiai savo prekybinėms faktorijoms pasirinkdavo salas, esančias netoli jūros kranto, ir vietoves, esančias svarbių prekybos bei karo kelių susikirtimo vietose, turinčias gamtos turtų ir gerai pačios gamtos apsaugotas. Jie per Bosforą ir Helespontą prasiskverbė į Juodąją jūrą, pasiekdami Mažosios Azijos šiaurinius krantus; jų prekyba toliau skverbėsi į Mažosios Azijos ir Graikijos sritis bei miestus. Plačiai išsivysčiusia jūrų prekybą ir kolonizaciją daugiausiai vykdė Sidono pirkliai. Stambiausio finikiečių miesto Tiro pirkliai plačiai prekiavo Viduržemio jūros vakarinėje dalyje, kur išeiviai iš tiro įsteigė daug kolonijų. Kolonijas jie statė slinkdami jūros keliu, einančiu nuo Finikijos į Iberiją, Tartesą, per Sisiliją, Maltą, Peteleriją į senovės miestą Gaderą. Slinkdami į vakarus, finikiečiai kolonizavo kai kurias Šiaurės Afrikos dalis, pastatė ten daug prekybos faktorijų, iš kurių ypač iškilo Kartagina. Tolimiausi finikiečių prekybos forpostai vakaruose buvo kolonijos vakariniame Afrikos pakraštyje: Tingisas (Tadieras), Celis (Azila) ir kt. Finikiečiai prasiskverbė ir į rytines šalis: Tiro rinkose būdavo parduodamos prekės, atgabentos iš Armėnijos; Mesopotamijoje prie Eufrato jie įsteigė savo koloniją - Edanos miestą Finikiečių prekyba ir kolonizacija XVI - XII ir ypač X - IX a. pr. Kr. pasiekia didžiulį užmojį. Jų kolonizacija vyko žymiai anksčiau nei senovės graikų kolonizacija. Vergovinis ūkis, glaudžiai susijęs su užjūrių prekyba ir palūkininkavimu, stambiuose Finikijos miestuose išsivystė VII - VI a. pr. Kr. Tiro - Sidono karalystė, labiausiai suklestėjusi IX a. pr. Kr., gyvavo neilgai, nes po ilgos kovos Asirijos karaliui Asarchadonui VII a. pr. Kr. pavyko galutinai sutriuškinti galingus finikiečių miestus ir prijungti Finikiją prie Sirijos karalystės. Ugarito archeologiniai tyrinėjimai Sirijos gyventojų tarpe ilgai gyvavo padavimas, kad po Ras Šarma, “Pankolio kalva”, netoli Viduržemio jūros uosto Latakijos slepiasi senoji šalies sostinė. Nedideli auksinių daiktų radiniai nuolat duodavo gadui naujo peno. 1928 m. kilometro atstumu nuo Ras Šarmos uoste Minet el Beida buvo rastas skliautas iš stambių akmens luitų. Paaiškėjo, jog tai didžiulis kapas iš tašytų kvadratų. Mokslininkai daug tikėjosi iš kasinėjimų, todėl į Ras Šarmą pasiuntė didelę ekspediciją, vadovaujamą Klodo F. A. Šeferio, kuri čia kasinėjo nuo 1929 - ųjų, su pertraukomis karo bei pokario metais; darbai tęsėsi ir vėliau, kai Sirija tapo nepriklausoma. Praėjo beveik treji metai, kol paaiškėjo, kad Ras Šarmos kalva slepia seną finikiečių miestą Ugaritą, kurio vardas buvo žinomas jau prieš kelis dešimtmečius. Anksčiau apie šį miestą buvo žinoma tik tiek, kad jį sunaikino gaisras. Iškasus žemėje 18 metrų gylio šachtas, buvo rasti 5 kultūriniai sluoksniai: pats seniausias 5 - asis sluoksnis priklausė neolitui (V tūkst. pr. Kr.), kuriame nebuvo jokių puodininkystės pėdsakų; ketvirtasis - akmens - vario amžiui, kuriame keramika jau buvo išdažyta daugeliu spalvų; trečiame sluoksnyje ryškūs ryšiai su Mesopotamija, o tautų kraustymasis III tūkst. pr. Kr. vid. Buvo ūkiniu Ugarito žlugimo priežastis, nes tuo metu į Siriją atkeliavo semitai kanaaniečiai; antrasis sluoksnis maždaug sutampa su III tūkst. pr. Kr. pradžia, kai Ugaritas jau buvo gana didelis miestas, su daugybe kvartalų ir šventyklų, o seniausia iš jų skirta karingam dievui Dagonui. Nuo seno vyko intensyvūs Ugarito mainai su Egiptu. Tai patvirtina gausybė mieste iškastų egiptiečių žinių statulėlių, papuošalų. Miestas taip pat gaudavo didelį pelną iš įvežamo iš Kipro vario; veikė purpuro dažyklos, prekiauta medžiagomis, vynu ir alyva, buvo eksportuojama statybinė mediena ir įvežamos vakarų prabangos prekės - tai rodo, kad miestas klestėjo. Nors Egiptas stengėsi Ugaritą išlaikyti savo įtakoje, tai nekliudė Kretai XVIII a. pr. Kr. siųsti į miestą prekes ir netgi kolonistus. Antrojo sluoksnio iškasenos (keramikinės tamsiai rudos, baltos, raudonos šukės, kapavietės bei laidojimo būdas) liudija, kad tuo metu daugelis Ugarito kvartalų buvo gyvenami kretiečių. Maždaug XVIII - XVI a. pr. Kr. Ugaritas turėjo ryšių su Mesopotamija, tačiau jie nebuvo labai tamprūs. Vėliau, atrodo, svetimos tautos užgrobė valdžią Ugarite. Tai buvo mitaniai, Indijos arijams giminingi indoeuropiečiai arba dar kitaip churitai iš Mažosios Azijos gilumos. Ryšiai su Kreta ir Egėjo pasauliu susilpnėjo. Šeferis netgi mano, kad tarp 1700 - 1600 m. pr. Kr. Ugarite iš viso niekas negyveno. Gal būt tada per šias vietas traukė hiksai, įsibrovėliai, įsikūrę Egipte po Viduriniosios karalystės žlugimo ir jį pavergę. Svetimšalius pirklius tie įvykiai visiškai išvaikė iš Ugarito, ir vietinė Sirijos keramika užėmė įvežtinių egėjiškų indų vietą. Kartu su Ugaritu atsigavo ir Egiptas ir išvijo hiksus iš savo žemių. Prasidėjus Egipto karams su Sirija, Ugarito padėtis pasikeitė, nes miestas turėjo priimti egiptiečių įgulą. 1444 m. pr. Kr. prasidėjo sukilimai; jų pasekmė buvo naujas miesto užkariavimas. Tačiau Ugaritas siekė nepriklausomybės, ir užkariautojai turėjo nemaža vargo. Įtampa sumažėjo tik tada, kai Egipto faraonai užmezgė draugiškus ryšius su mitanių karalyste, kurio centras buvo maždaug Chaburo rajone. Ugaritui atėjo puikūs laikai; miesto prekyba neregėtai suklestėjo. Ypač vystėsi uosto kvartalas, šiandieninis Minet el Beida. Ten atkasti ištisi prekių sandėliai. Gausybė radinių neginčijamai kalba apie tamprius to meto prekybinius ryšius su Mikėnų kultūros rajonu. Kolonistai iš vakarų, matyt, vėl sudarė didelę miesto gyventojų dalį. Rasti dantiraščio dokumentai liudija, kad Mikėnų keramika buvo užtvindžiusi rinką. Dailininkai dekoravo indus, dažnai arklio galvos, žuvies arba piltuvėlio formos, sepijomis, sraigėmis ir delfinai; vaizduojami ir Mikėnų medžiotojai dviračiuose vežimuose, kiek pasipūtę ir nerangūs. Stiprūs gynybiniai įrenginiai saugojo prekybos miestą ir ypač rūmus. Vakarinėje kalvos dalyje buvo rasto storos miesto sienos. Ypatingą susidomėjimą sukėlė nedideli miesto vartai, gerai įtvirtinti, prie kurių vedė smailaus skliauto požeminis tunelis, primenantis Mikėnų pilis. Be to buvo atkastas sienos bokštas, kurio mūrai buvo 5 metrų storio. Įrašai molinėse lentelėse pasakoja apie ginkluotę, kuri per karą buvo išduota kareiviams, Paprastai gyvėjai naudojosi lanku ir strėlėmis arba svaidykle. Karalius ir aukštuomenės nariai karo metu buvo ginkluoti durklais, ietimis, plokščiais kirviais ir plonomis špagomis, kuriomis kaunantis galima durti arba kirsti. Visuomeniniai pastatai buvo arklidė ir arsenalas. Įėjimai į juos monumentalūs: Pagrindiniai vartai buvo 5 metrų pločio; dvi medinių stulpų poros dalino juos į tris dalis. Čia galėjo tilpti daug vežimų ir arklių - yra žinoma, jog kartą jų buvo atvaryta 2000. Karaliaus rūmai buvo aptikti jau 1938/39 m., jų kasinėjimai pradėti 1951 metais. Rūmai stovėjo virš laidojimo rūsių, skirtų karaliams. Tai buvo prabangus statinys, pastatytas ant senesnių, bet mažesnių rūmų liekanų. Iki šio surasti 7 rūmų įėjimai, kiekvienas iš jų papuoštas 2 kolonomis. Statybinė medžiaga buvo tašyti akmenys, o tarp antrosios ir trečiosios akmenų eilės ėjo išilginiai rąstai. Kambarių rūmuose yra daugiau nei 70, o iš vienuolikos laiptų galima spėti, kad rūmai buvo kelių aukštų - mažiausiai dviejų. Šviesa į pastatą patekdavo iš daugelio vidinių kiemų. Pietinio fligelio vidiniame kieme buvo rūpestingai išcementuotas 6 metrų pločio ir 8 metrų ilgio vandens baseinas, sujungtas su kanalizacija. Daugelį rūmų kambarių užėmė administracijos patalpos, archyvai ir dirbtuvės. Didelių auksinių indų nuolaužos, skrynių ir kėdžių dramblio kaulo inkrustacijos, o taip pat mozaikos iš mėlyno lazurito, matyt, yra puošnių kambarių apstatymo likučiai. Rūmuose rasta daug archyvų. Vakariniame archyve, matyt, buvo sekretoriatas. Čia daugiausia buvo saugomi raštai apie karalystės miestų, kaimų ir gyvenviečių duokles, apie visuomeninių darbų tam tikrai dienai paskyrimą, apie miško kirtimą. Rytų archyve prie rūmų įėjimo buvo laikomi ūkiniai ir teisiniai sostinės valdymo tekstai. Karališkieji dokumentai su karaliaus antspaudu buvo laikomi centriniame archyve, galimas daiktas, veikė žemės valdymo bei apskritai viso nejudamo turto notariatas. Pietryčių archyve raštininkai rašė laiškus, siunčiamus į provincijas ir į užsienį. Tai, ko ištisą šimtmetį laukė ir jau nesitikėjo rasti, mokslininkai užtiko kieme priešais šį archyvą, - krosnį prirašytoms lentelėms išdeginti. Prie archyvų šliejosi raštininkų mokyklos, kuriose buvo studijuojama akadų, Babilonijos semitų, tų laikų diplomatijos kalba. Grįžkime prie Ugarito istorijos. Santykiai su Egiptu pasikeitė. Hetitų imperija, vadovaujama karaliaus Šupiluliumos I (apie 1385 - 1350 m. pr. Kr.) pavergė Mukišo, Nuchašės ir Nii valstybes, kurios siekė išlikti ištikimos Egiptui. Šupiluliuma I privertė Ugarito karalių Nikmadą tapti jo sąjungininku kovoje su šiomis valstybėmis. Mukišo kariuomenė įsibrovė į Ugaritą, kuris prašė hetitų pagalbos kovai su Mukišu. Hetitai suteikė šią pagalbą, už tai Ugaritą paversdami savo įtakos zona. Vis dėlto Ugaritas išlaikė teritorinį suverenumą, sienos buvo nustatytos jo naudai ir netgi garantuotas jų neliečiamumas. Tiesa, Ugaritas turėjo mokėti duoklę Hetitų imperijai. Daugelis Ugarito gyventojų buvo nepatenkinti naująja politika - draugyste su hetitais. Po kurio laiko hetitai labai prispaudė Ugaritą: duoklės ir prekybos susilpnėjimas mažino miesto turtus; netgi vidaus klausimų karalius negalėjo laisvai spręsti. Maždaug tarp 1365 ir 1360 m. pr. Kr. stiprus žemės drebėjimas sunaikino miestą ir sukėlė didelius gaisrus. Miestas buvo taip nuniokotas, jog dalis gyventojų išsikėlė; pasitraukė ir hetitų įgula. Daugiausia nukentėjo uostas, jo ryšį su miestu, matyt, nutraukė potvynio banga. Tačiau pirklių miestas atsigavo ir po šio smūgio. Po Nikmado Ugarito sostą užėmė jo sūnus Archalbu. Duoklė, kurią Ugaritas turėjo mokėti hetitų “karaliui saulei”, buvo sumažinta, tačiau buvo nutarta, jog Ugaritas privalo užleisti jam Sijanų kraštą. Nors politiniai santykiai su Hetitų imperija buvo glaudūs, kultūrinė hetitų įtaka buvo menka. Kai hetitų karalius Muvatalis apie 1290 m. pr. Kr. prie Kadešo Orondės slėnyje kovojo su Egipto karaliumi Ramziu II, Ugarito valdovas Nikmepa įsakė savo pulkams prisijungti prie hetitų kariuomenės. Tačiau šio mūšio niekas nelaimėjo, o Ugaritas vėl daugiau linko prie Egipto. 1281 m. pr. Kr. hetitai ir Egiptas sudarė sutartį; dabar Ugaritas vėl galėjo laisviau atsikvėpti. Į miestą plūdo Mikėnų kolonistai. Vietinė kultūra sunyko, rašytinės žinios ėmė retėti, tačiau ūkiniu atžvilgiu Ugaritas tarsi antrąkart užgimė. Iškasti radiniai liudija, kad miesto gyventojų namai stovėjo ankštai susispaudę abipus gatvių, dalis jų buvo pastatyta iš akmenų ir rąstų. Giliai po Mikėnų kolonistų namų pamatais arba po vidiniu kiemu buvo įrengti kapai, į kuriuos vedė laiptai ir koridorius. O kai kuriuose aukštuomenės namuose buvo net vonios ir tualetai su nutekama duobe. Apie 1270 m. pr. Kr. Ugarito sostą užėmė Amistamru II, kuris buvo netinkamas hetitams. Apie 1240 m. pr. Kr. karaliumi tapo Amistamru sūnus Ibiranas, kuris irgi buvo nusistatęs prieš hetitus. Po Ibrano sūnaus Nikmado III karaliumi tapo Hamurabis. Nežinia, ar jis buvo karaliaus sūnus, tačiau hetitų karaliaus sesuo buvo jo žmona. Daugiau apie Ugaritą nėra jokių žinių. Gal būt apie XIII a. pr. Kr. pabaigą jūrų tautų pulkai Ugaritą nukariavo ir sugriovė. Minėtos jūrų tautos, kurioms priklausė ilirų gentys ir tikriausiai filistiniečiai, turėjo geležinius ginklus, taigi, kariniu atžvilgiu buvo pranašesni už sirus. Tačiau jūrų tautų pėdsakų iki šiol Ugarite nepavyko rasti. Ugarito gyventojai toli gražu nebuvo vienataučiai, nes archyvų dokumentuose buvo naudojamos 7 skirtingos kalbos. Tikroji šalies kalba buvo ugaritų, viena šiaurės vakarų semitų kalbų, diplomatiniam susirašinėjimui buvo naudojama akadų kalba, kuria kalbėta Babilone. Tyrinėtojai Ugarite rado penkis skirtingus raštus. XV raba XIV a. pr. Kr. Ugarite atsirado dantiraščio abėcėlė iš 29 ženklų priebalsiams, nes balsiai nebuvo rašomi. Šis išradimas be galo supaprastino rašybą, nes akadų raštas susidėjo iš 300 įvairių skiemeninių ženklų, ir skiemenų raštas, atsiradęs jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Bible iš 75 ženklų buvo žymiai sudėtingesni. Tačiau, alfabetinis raštas naudotas tik šalies viduje. Toliau iš vėlesniųjų finikiečių rašto ženklų išsirutuliojo graikų abėcėlė, kurioje pirmąkart žymimi priebalsiai ir balsiai. Ugarito rašmenimis užrašyta nemaža religinio turinio epų, kurie buvo kaip maldos knyga kiekvienam tikinčiajam. Šie epai supažindina mus su Ugarito dievais. Tai ne aukštos, kilnios būtybės, o didesni ir kilmingesni žmonės su geromis ir blogomis savybėmis, kurių daugiau bijomasi nei mylima. Vyriausiasis dievas yra Elas, jo žmona vardu Ašerat. Tačiau tikrieji visatos tvarkytojai buvo karo dievaitė Anat ir jos brolis, derlingos žemės bei audros dievas Baalas. Greta jų būta kitų dievų, iš kurių ypač svarbus mirties dievas Motas. Be to, yra išlikęs vienas aukojimo sąrašas, kuriame išvardijama 20 dievybių, o daugiau kaip 30 dievybių turėjo mieste savo šventyklas; tačiau daugiausia mylimas dievas Baalas. Dievams paprastai būdavo aukojamos avys ir ožkos, taip pat buvo aukojami augalai, tam buvo skirtas mažas akmeninis altorius, primenąs sostą su aukšta atkalte, kurioje išraižyta saulės emblema. Baalui buvo aukojama mėnulio jaunaties dieną. Kas treji metai dievų statulos buvo aprengiamos naujais brangiais drabužiais. Mitai ir epai rodo, jog religiniai papročiai buvo žiaurūs ir kruvini, kaip ir valdančiosios klasės atstovai, kurie juos palaikė. Despotiškieji Ugarito karaliai mokėjo gerai ūkininkauti - žinoma, savo naudai. Jie buvo stambūs žemvaldžiai. Per karališkąjį notariatą karalius kontroliavo visus nuosavybės santykių pasikeitimus. Pagrindinis karalystės, vadinasi karaliaus, pajamų šaltinis buvo gyventojų duoklės. Vertės matas buvo sidabro šekelis, maždaug 9 gramų svorio vienetas. Iš daugelio sąrašų žinome rūmų personalą. Be aukštesniųjų administracijos valdininkų, tokių, kaip vietininkai, arklininkai, žyniai, pranašai ir raštininkai, ypač daug amatininkų. Amatininkai gyveno didelėse rūmų dirbtuvėse, jie daug ir įtemptai dirbo. Ūkinei veiklai buvo vadovaujama; karaliai žiūrėjo, kad amatai ne tik jų rūmuose, bet ir visoje karalystėje turėtų ekonominę pusiausvyrą. Stambūs žemvaldžiai, savo rankose dažnai turėję daug valdų, sudarė diduomenę. Jie buvo oficialios valdžios atstovai smulkiesiems nuomininkams, gyvenusiems jų valdose; bet ir jie patys turėjo tarnauti karaliui. Tikrieji karinės tarnybos, darbų despotai, nuomos mokėjimo ir t.t. prievolininkai buvo paprasti žmonės. Ypatingą padėtį užėmė marianiai, privilegijuota karių klasė. Tai buvo dviračių kovos vežimų kariai, kurie sudarė reguliarią kariuomenę; tuo tarpu pėstininkai karo metu būdavo surenkami iš žmonių tarpo. Išsivysčiusioje Ugarito klasinėje visuomenėje moteris buvo visiškai nepriklausoma ir savo turtą galėjo tvarkyti, kaip norėjo. Ji galėjo pirkti žemę arba ją iškeisti ir netgi užstatyti. Ne tokia laisva ji buvo santuokoje ir šeimoje. Vyrą dažniausiai pasirinkdavo ne pati, o būdavo ištekinama už jai iš anksto skirto vyro. Namų šeimininkas galėjo turėti neribotą žmonų skaičių. Iš tėvo gaudavo kraitį, kuris jai pasilikdavo netgi tada, jei vyras ją atstumdavo. Abu sutuoktiniai turėjo paveldėjimo teisę. Ugaritė galėjo laisvai įsūnyti vaikus, net jeigu ji turėdavo savų. Motinai buvo reiškiama didelė pagarba. Vaikų atidumas ir meilė buvo savaime suprantami dalykai. Vergių likimas buvo toks pat, kaip vergų. Vergas galėjo vesti ir valdyti paveldėtą turtą, todėl Ugaritui yra tinkamesni terminai “tarnas” ir “tarnaitė”, negu “vergas” ir “vergė”. Tačiau iš tikrųjų vergai, lygiai kaip gyvuliai, buvo didelių žemės valdų dalis, ir jie galėjo būti kartu su visu turtu parduoti. Vergai buvo pardavinėjami ir pavieniui. Gana dažnai pasitaikydavo atvejų, kai vergams būdavo suteikiama laisvė. Paleistą vergą karalius galėjo pakelti netgi į marianius. Iki šiol Ugarite neaptikta žinių, kad šeimininkas būtų turėjęs teisę užmušti arba nukankinti vergą. Laisvi darbo žmonės, valstiečiai, amatininkai, valdė žemes, gal būt atskirai, o gal ir kolektyviai per korporacijas ar gildijas, į kurias buvo susijungę. Be gyvenviečių bendruomenių buvo susikūrusios įvairių profesijų gildijos. Jų teisės ir pareigos tikriausiai turėjo nemažą įtaką miestui. Pagrindinė Ugarito prekyba vyko per jūrų uostą. Karališkoji eksporto ir importo valdyba rėmėsi ugaritais, kurie Sirijos ir Palestinos uostuose tarytum kokie prekybos ataše rūpinosi prekių pasikeitimo eiga bei laivų pakrovimu ir iškrovimu. Jau tais laikai laivai buvo įvairaus tonažo. Kretiečiai ir finikiečiai vargu ar statė laivus ilgesnius kaip 22 metrų, tačiau Mikėnų laikais laivai galėjo siekti 30 metrų ilgio. Darbštaus miesto gyvenimas staiga nutrūko, kai jūrų tautos paėmė Ugaritą į savo rankas. Dalis gyventojų gal būt pasislėpė nuo laukinių užkariautojų, tačiau miesto puikybė žlugo. Žmonės ir darbai nuėjo užmarštin.
Istorija  Referatai   (16,1 kB)
Antanas Baranauskas
2010-05-30
Antanas Baranauskas, įžymaus XIX a. vidurio lietuvių poeto ir kalbos tyrinėtojo, vėliau matematiko, asmenybė- viena prietaringiausių bei dramatiškiausių visoje mūsų literatūros istorijoje. Tai pirmasis stambus lietuvių romantizmo reprezentantas, patriotinių liaudies nuotaikų reiškėjas, didelių kūrybinių polėkių ir stiprių vidaus prieštaravimų asmenybė, kurios likime atsispindi nemaža sudėtingų nacionalinės kultūros formavimosi momentų.
Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 18,35 kB)
Gimė 1879-04-11 Anykščių rajone. Augo rūpestingų valstiečių Juozo ir Zuzanos Biliūnų šeimoje. Iš prigimties buvo jautrus ir jausmingas, atsiliepdavo į kito žmogaus išgyvenimus. Juos norėjo aprašyti vaikystės atsiminimų knygoje ,,Kūdikystės sapnai”. Nebaigė. Namuose Biliūnai turėjo knygų. Jos buvo slaptai gaunamos iš knygnešių. Tėvai stengėsi vaikus mokslinti, netgi dukterį skatino eiti pas daraktorių, nors mergaičių raštingumu mažai kas domėjosi. Kaimo vaikams pradėjus šaipytis, J. Biliūno sesutė Uliūtė prašė tėvelį nebeleisti mokytis. O vėliau džiaugėsi mokėdama perskaityti brolio parvežtas knygas. Motina mokėjo daug liaudies dainų, dainuodavo dirbdama, meilę muzikai įkvėpė ir sūnui.
Lietuvių kalba  Konspektai   (10 psl., 45,3 kB)
Kūrybiškumas, tai asmens sugebėjimas atrasti kažką nauja, priversti save stengtis perlipti per save patį ieškant naujų idėjų, kuriant genialias mintis, sumąstymus, darbus ar sprendžiant užklupusias problemas... Problemų sprendimo efektyvumas priklauso ne tiek nuo žinių ar įgūdžių, kiek nuo ypatingo sugebėjimo užduotyse esančią informaciją panaudoti greitai ir įvairiais būdais. Siekiant rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu, kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma. Dažniausiai kūrybiškumas apibrėžiamas kaip žmogaus gebėjimas atrasti naujus ir originalius sprendimus, daryti ką nors unikalaus, atrasti naujus darinius, naudotis platesne nei duota informacija, valdyti situacijas, tobulinti ar keisti pasaulį, kad šis geriau atitiktų žmonių poreikius ar panašiai.
Vadyba  Kursiniai darbai   (23 psl., 64,77 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes turime poreikį bendrauti tarpusavyje - dalintis idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Sakoma, kad žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbaline kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi kūno signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Kaip yra pasakęs K. Abrecrombie, „Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu”.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 23,23 kB)
F.Nietzsche’ė ( 1844 - 1900 ) - veinas žymiausių vokiečių filisofų. F.Nietzsche’ė rašė asmeniškai atskleisdamas savo būtį, kaip esantis, gyvenantis joje. Todėl ir kiekvienam esančiam ir gyvenančiam nėra svetimi klausimai, kankinę didįjį filosofą. Skaitant ir priimant asmeniškai, nesunku pasiduoti informuojančiam F.Nietzsche’ės kalbėjimui ir tapti nekritišku. Pasirinkau F.Nietzsche’ės veikalą “Tragedijos gimimas”, kadangi buvo įdomu pažiūrėti, kaip Naujųjų laikų (19a.) mąstytojas žvelgia, kaip interpretuoja neišsemiamus senovės istorijos lobius. “Tragedijos gimimas” - F.Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus, beje ir po jo šis klausimas lieka atviras, tad naujųjų kartų filosofai savo mąstymo lygiu gali plėtoti šią problemą.
Lietuvių kalba  Analizės   (9 psl., 14,11 kB)
Biologija
2010-05-15
Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.
Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)
Kiekviena tauta savaip graži, bet mums lietuviams, turbūt užvis gražiausia ir brangiausia lietuvių tauta. Dabar mūsų tautą sudaro lietuviai, gyvenantys mūsų respublikos teritorijoje, ir išvykėliai gyvenantys svečiose šalyse. Dalis jaunosios kartos nori gyventi arba bent studijuoti užsienyje.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,39 kB)
Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą.
Vadyba  Referatai   (14 psl., 421,19 kB)
Etinis pokalbis
2010-05-14
Etinis pokalbis, vedamas su 5-10 klasės moksleiviais.
Pedagogika  Referatai   (8 psl., 17,93 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui. Dažnas mato tik momentinius pakitimus - “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, tačiau fatališką poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas gal būt atsilieps senatvėje, sutrumpins gyvenimą.
Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (20 psl., 66,05 kB)
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (12 psl., 25,48 kB)
Didžiausia kultūros takoskyra yra ne tautinė, religinė, kolektyvinė ar profesinė, o paremta lytimi. Galimas daiktas, kad italės pasaulėžiūra yra panašesnė į vokietės, negu į italo. Lytis ir giminė. Biologiniai lyčių skirtumai yra interpretuojami visuomeniškai. Lytis yra nulemta biologiškai. Lytis nusako biologinį skirtumą tarp vyro ir moters, o giminė psichologinius ir visuomeninius vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Genetika lemia lytį, o vyriškumą ir moteriškumą formuoja visuomenė.
Socialinis darbas  Pateiktys   (48 psl., 1,77 MB)
Lyderiavimas – tai vadovavimo būdas. Lyderio veiksmai skiria padėti grupei pasiekti savo uždavinius bei vadovo gebėjimas paveikti darbuotoju entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams. Dar lyderiavimas reiškia , kad kad lyderis prisiima atsakomybę dėl grupės uždavinių įgyvendinimo, todėl būtina, kad abi pusės nuolat pasitikėtų ir norėtų bedradarbiauti vienas su kitu. teigė R.Appleby (2003).
Administravimas  Referatai   (16 psl., 1,95 MB)
Tai viena gražiausių A. Vaičiulaičio novelių iš rinkinio „Pelkių takas" (1939). Novelė kuriama pagal biliūniškąjį konfliktą, dukters skriaudžiama senoji Teresė išeina į girią ir ten amžinai užmiega, taigi – reikalingumo - nereikalingumo konfliktas, iškylantis, kaip ir J.Biliūno apsakyme „Brisiaus galas“, bet ji savita savo stiliumi. Šioje novelėje vaizduojamos senutės Teresės paskutinės gyvenimo akimirkos. Menka ir mažytė aštuoniasdešimtmetė senutė rudenio naktį sėdi priemenėj tarp statinių, užgauta šiurkščių dukters žodžių, dukters kurią savo kūne ji nešiojo ir dukters dėl kurios gimdydama ji kentė. Vėjas drąskosi dar rūstesnis.
Humanitariniai mokslai  Analizės   (4 psl., 11,06 kB)
Beveik kiekvienas individas save bando priskirti kažkam, nori būti kažkieno dalis, o tuo pačiu ir stengiasi nuo to atsiriboti – išlikti individualiu. Tuštuma,nepavykus rasti pusiausvyros tarp individualybės ir visuomeniškumo,-vienatvė. Bandai pabėgti, bet ji tik dar labiau tave įtraukia. Ar tai blogai? O gal gerai? Ką rinktis žmogui?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 4,43 kB)
Civilinė sauga
2010-04-19
Civilinė krašto apsaugos funkcija, apimanti valstybės institucijų, savivaldybių vykdomųjų institucijų, visų ūkio subjektų bei gyventojų pasirengimą ekstremaliai situacijai ir veiksmus jai susidarius, visų valstybės išteklių panaudojimą gyventojams išgyventi, šalies ūkio gyvybingumui palaikyti, turtui ir aplinkai nuo susidariusios ekstremalios situacijos poveikio apsaugoti, aktyviai šiuose procesuose dalyvaujant piliečiams.
Darbo ir civilinė sauga  Referatai   (7 psl., 12,44 kB)
Meilę žodžiais apsakyti yra labai sunku. Meilė – tai neapsakomas jausmas, kai vienas žmogus myli kitą. Meilė – kaip drugelis, prispausi – mirs, laikysi delną atvirą – išskris. Mylėti ir būti mylimam – tikra laimė. Tuomet žmogus tarsi skraido padebesiais. Žinoma, ne kiekvienas mylintis yra laimingas. Juk kokia laimė mylėti be atsako?! Tai veikiau kančia, ašaros ir liūdesys. Taigi, meilė ne kiekvieną daro laimingą...
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 3,48 kB)
Pasaulis – kalėjimas. Gyvenimas įspaustas į rėmus ir žmonės nenori iš jų išlįsti. Dauguma elgiasi taip, kad įtiktų kitiems, kad taptų tų, tarsi aukštesnio lygio žmonių, draugais. Toks požiūris atsispindi dabar, atsispindėjo ir praeityje, toks požiūris yra tiek Lietuvoje, tiek ir už Atlanto. Tad nors pasaulis ir atrodo beribis, bet visgi yra kalėjimas ir iš jo taip lengvai neištrūksi.
Literatūra  Analizės   (1 psl., 4,16 kB)
Amžius ir kalba
2010-04-11
Referato formos rašinys įskaitos potemei. Kalba, visų pirma, yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, leidžianti bendrauti, susikalbėti, suprasti vieniem kitus skirtingų kartų atstovams, gyvenantiems tuo pačiu laikotarpiu. Žinoma, perduodama kalba kinta – ji gyva. Kiekviena karta keičia kalbą, pritaikydama ją prie gyvenimo aplinkybių, situacijų. Kalbos baigties – tradicijos nutraukimo – atvejai akivaizdžiai parodo, kad tarp kartų vis dėlto yra spraga.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 20,33 kB)
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caro dekretu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Lietuva - vienintelis Europos kraštas, kur už knygą gimtąja kalba buvo tremiama į Sibirą, - tik XX a. pradžioje įžengė į viešo visuomeninio gyvenimo ir viešos kultūrinės veiklos kelią. Nesant kitų demokratijos institucijų, legali spauda tapo svarbiausia krašto interesų tribūna, lemtingu besiformuojančios pilietinės visuomenės savęs pažinimo ir susitelkimo veiksniu. Idealoginė cenzūra neleido visiškai atsiskleisti menininkams. Tuo metų kultūrą ir švietima griežtai kontroliavo valstybės saugumo organai. Atbudusios tautos dvasinės jėgos, ilgai slopintos, veržėsi į viešumą, kad tartų savo žodį visose srityse. Pirmasis atgautos lietuviškos spaudos dešimtmetis paženklintas staigiu kūrybinės energijos proveržiu ir stambių individualybių debiutais, kurie bus lemtingi visai šio šimtmečio lietuvių kultūros raidai.
Literatūra  Referatai   (37 psl., 100,25 kB)
Humanizmas(lot. humanus – žmoniškas) pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindinę vertybę, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarstau, ką reiškia būti žmogumi? Gal tūrėti tam tikrą vietą visuomenėje. Būti jos pilnaverte nare. Žmogui atsitinka taip, kad jis atsiduria įvairiausiuose situacijose, ir pasielgia vienaip ar kitaip. Žmonės yra skirtingi, ir kiekvienas žmogus gali pasielgti savaip. Jam atrodis kad pasielgia teisingai, žmogiškai, o kitiems atrodis kad toks poelgis jo blogas, netoleruos tokio poelgio.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,19 kB)
Intelektas
2010-04-07
Šiame darbe mes nagrinėsime intelekto ir sugebėjimų santykį, ieškosime skirtumų ir panašumų. Aptarsime intelekto istorinę raidą, jo progresavimą natūraliame gyvenime. Išnagrinėsime intelekto matavimo ir vertinimo galimybes. Sužinosime testų realią naudą ir žąlą, taip pat koeficiento IQ patikimumą . Nagrinėsime intelekto pritaikymo galimybės praktinėje veikloje, jo kintamumo priežastis, atliktų tyrimų ir gautų rezultatų išvadas, taip pat aplinkos ir paveldėjimo įtaką intelektui. Šio darbo tikslas išanalizuoti ir susisteminti intelekto sudėtines dalis, ištirti jų vertinimo ir matavimo ypatumus, įvertinti testų patikimumą. Sužinosime intelekto atsiradimo priežastis, kur naudojama ši sąvoka, kokią įtaką intelektas daro mokymosi, profesinėje asmeninėje srityje. Ar intelektas reikalingas tikslams pasiekti, o gal tai mokslo žinių įvertinimo sąvoka? Išanalizuosime kokią reikšmę intelektui turi gabumai ir talentai.
Psichologija  Referatai   (11 psl., 16,62 kB)
Gerai žinoma eseistė, prozininkė, dramaturgė Vanda Juknaitė dar visiškai neseniai išleido savo naująją ilgai ir sunkiai rašytą knygą „ Tariamas iš tamsos / pokalbiai su vaikais“. Jau vien paėmus šią knygą į rankas galime susidaryti įspūdį, kad ši knyga kitokia ne tik savo netradicine išvaizda, bet ir rašymo struktūra. Knygos nugarėlėje esančioje anotacijoje rašoma: „ Ši knyga unikali. Nėra su kuo lyginti. V. Juknaitė čia kalbasi su vaikais. Su ypatingų likimų vaikais. Nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto ar šiaip sudėtingesnio gyvenimo. Sukrečianti autentika, vaikų noras ir gebėjimas kalbėtis egzistenciniais klausimais, stokojančiųjų nusiteikimas patirti būties pilnatvę – tokie bendriausi šių skirtingų pokalbių bruožai.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 6,38 kB)
Juozas Aputis priklauso 1935-ųjų – 1940-ųjų rašytojų kartai, kurios kūryba dažniausiai būdavo koncentruojama į kaimą. Autorius vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rūpesčius dėl senųjų tradicijų ir vertybių likimo. J. Apučio kūriniuose dažniausiai pabrėžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas bei sąžiningumas. Šios vertybės jam labiausiai rūpėjo. Visa tai atsispindi ir šioje Juozo Apučio novelėje „Nesmagu, kad liekat vienas“.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 9,57 kB)
Demokratinės valstybės ateitis- vaikai, paaugliai ir jaunimas. Paauglys yra vienas iš aktyviausių besikeičiančios visuomenės narių, labai savitai reaguojančių į aplinkos, švietimo ir ugdymo pokyčius, turįs sudėtingą vidinį pasaulį. Perėjimas iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų pasaulį yra sunkumų ir išbandymų metas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų tėvams bei mokytojams. Pripažindami paauglio individualybę, suaugusieji perduoda visuomenės patirtį ir siekia jaunąją kartą geriau parengti gyvenimui ir darbui.
Socialinis darbas  Referatai   (21 psl., 35,6 kB)
Matematika
2010-03-30
Matematikos mokosi visi pasaulio gyventojai. Matematika kasdien vis tobulėja ir kada nors pasieks savo viršūnę, be kurios mes nebeišsiversime. Ją naudosime visur ir visada. Matematika yra viskas ką matome aplinkui, kartu ir save. Matematika - visas mūsų gyvenimas. Ją mėgdavo ir mėgs, jei ne mes, tai kiti - protingesni žmonės, o gal ir ne žmonės. Bet ji vis tiek liks kasdieninis mūsų gyvenimas. Matematiką naudojame apsipirkdami parduotuvėje. Mokėdami mokesčius banke.
Matematika  Pateiktys   (11 psl., 790,5 kB)
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos. Jų metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą. Branduolinių reakcijų metu atsiradusi energija iš žvaigždžių gelmių skverbiasi į paviršių dviem būdais konvekcija ir spinduliavimu. Konvekcija yra įkaitusių medžiagų masių judėjimas į išorę, o vėsesnių masių slinkimas centro link. Energija sklindanti antruoju būdu, medžiagos atomai sugeria iš žvaigždės vidaus sklindančius elektromagnetinius spindulius, po to vėl juos išspinduliuoja. Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K.
Astronomija  Referatai   (7 psl., 132,8 kB)
Temos aktualumas ir problemaiškumas: Visuomenė sparčiai keičiasi, ryškėja hedonistinis požiūris į gyvenimą. Mažėja tėvų autorotetas. Kinta moralinės vertybės. Neigiamos įtakos paauglių įsitikinimams bei moralei turi visuomenės informavimo priemonėse propaguojama „laisva meilė“ . Meilė dažnai sutapatinama su seksu, suprantama kaip fizinis malonumas. Tačiau dažniausiai per įvairias informacijos priemones tokių žinių pateikimas yra vienpusis, vieno žmogaus nuomonės išraiška, masinių informacijos priemonių konkurencija dėl reitingų. Tai tarsi informacijos kiekio nuotrupa, išmesta tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Tokias nuotrupas jaunas žmogus retai kada susieja iškarto. Sąsaja atsiranda vėliau, o noras tai kas malonu, skubėjimas gyventi skatina ankstyvus lytinius santykius, troškimą viską išbandyti pačiam. Laikydami lytinius santykius malonumo šaltiniu, paaugliai dažnai neįvertina galimų negatyvių šių santykių pasekmių: nepageidaujamo nėštumo, lytiniu keliu plintančių ligų ir kt.
Psichologija  Kursiniai darbai   (46 psl., 128,06 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Patriotizmas
2010-03-22
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Kalbos kultūra  Referatai   (10 psl., 20,58 kB)
Specialiojo pedagogo praktikos ataskaita.
Pedagogika  Ataskaitos   (41 psl., 62 kB)
Temos aktualumas. Tapimas savarankišku ir suaugusiu – individualus, objektyvių ir subjektyvių prielaidų sąlygotas procesas, kuris vieniems paaugliams gali būti lengvas ir greitas, o kitiems- sunkus, ilgas ir ypatingai daug pastangų reikalaujantis vyksmas. Našlaičiams ir tėvų globos netekusiems vaikams, kurie augantiems vaikų globos namuose, tapimas savarankišku ir suaugusiu yra dar sudėtingesnis procesas. Gyvenant globos namuose, paauglystės laikotarpiui būdingos fiziologinio, psichologinio, pedagoginio, socialinio pobūdžio problemos, ypač jos išryškėja, kai sukakus pilnametystei paaugliams reikia juos palikti (Samašonok, Gudonis, (2006, 2007), Samašonok, Žukauskienė, (2004), B.Kairienė (2002), A.Juodaitytės (2002); V.Vaitekonienės (2001), R.Žukauskienė, O.Leiputė ir O.Malinauskienė (2001)).
Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (72 psl., 129,78 kB)
Mokslo pažanga
2010-03-14
Mokslo pažanga vis dažiau ima tenkinti mūsų tuštybę, bet ne realius poreikius. Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra be galo pažengęs. Kiekvieną dieną žmogus atranda vis kažką nauja, nuolat tobulina savo išradimus ir trokšta pažinti visatą. Tačiau dažnai gali iškilti klausimas - Vardan ko visa tai daroma?
Lietuvių kalba  Referatai   (17 psl., 35,26 kB)
Balys Sruoga platesniame kultūros kontekste įsitvirtino kaip savito kūrinio-,,Dievų miškas“- autorius. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kaip rašytojas humanistas, psichologas šiame kūriny kelia klausimus: kaip išgyventi? Kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, iškamuoti stengiasi išlikti žmogiškais tokioje gyvuliškoje aplinkoje? Tačiau viltį, kad net tarp fašistinių ,,gyvulių“ giliai širdyje glūdi žmogiškumas, „sutraiško“ budelio Vaceko poelgis. Ši paradoksali klaida pakeičia tolimesnį žmonių likimą. Kokios aplinkybės įtakojo tolimesnį nužmogėjimą Štuthofo koncentracijos stovykloje , kalbama XVI skyriuje.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 6,83 kB)
Problemos aktualumas. Bet koks konfliktas grupėje, nesvarbu, kiek grupės narių tiesiogiai jis paliečia, neigiamai atsiliepia visam grupės darbui. Objektyvias konflikto priežastis (pvz., laiko spaudimo) galima spręsti geriau organizuojant grupės darbą, o konfliktus, sąlygotus grupės narių tarpusavio santykių, spręsti labai sunku, nes būtina išsiaiškinti vieną ar kitą grupės narių elgseną sąlygojančias bendradarbių nuostatas ir interesus. Išsiaiškinus nuostatų ir interesų grupėje nesutapimą, būtina numatyti šių skirtumų pašalinimo galimybę.
Vadyba  Kursiniai darbai   (25 psl., 41,98 kB)
Analizės
2010-03-09
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje. V.Krėvė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys”. J.Aputis „Horizonte bėga šernai”. J.Baltrušaitis „Būties psalmė”. Žmogus novelėje „Polaidis”. A.Škėma „Žilvinėėli”. Lietuvių partizanų dainos. Liaudies menininko paveikslas P.Cvirkos romane „Meisteris ir sūnūs”. Lietuva išeivijos poezijoje. K.Binkis „Atžalynas”. J.Grušas „Herkus Mantas”. J.Aputis „Erčia kur gaivus vanduo”. Moteris Žemaitės apsakyme „Marti”. V.Krėvė „Skerdžius”. Lietuvių liaudies pasakos, jų analizė. Gamta ir žmogus K.Donelaičio „Metuose”. Miškas ir lietuvis A.Baranausko „Anykščių šilelyje”. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!. Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą. Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje. A.Vienuolis „Paskenduolė”. V.Krėvė „Skirgaila”. B.Sruoga „Dievų miškas” – žmogus prievartos pasaulyje. V.Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly”. I.Simonaitytės romano „Vilius karalius” problematika ir veikėjų charakteriai. B.Radzevičius „Priešaušrio vieškeliai”. R.Granausko „Gyvenimas po klevu”. J.Grušas „Meilė, džiazas ir velnias”. Maironis „Seniai aš laukiu išsiilgęs…”. M.Martinaitis „Kukutis važiuoja pilnu troleibusu”. M.Martinaitis „Ašara”. S.Geda.Iš ciklo „6 Meilės ir nevities eilėraščiai”. V.Šekspyras. Sonetas (12). S.Geda „Strazdas“. Dalies „Šungalviai” analizė. S.Geda „Strazdas”. Dalies „Tardymas” analizė. A.Mačėnas „Pavasario vėjas”. Meilės tema žemininkų kūryboje. M.Martinaitis „Ruduo inscenizuoja tuštumą…” interpretacija. S.Nėris “Krinta žvaigždės”. Analizė. „Žemė maitintoja” – socialinis romanas. Algirdas Pocius „Žilasis brolis”. Interpretacij.
Lietuvių kalba  Analizės   (33 psl., 87,16 kB)
Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (11 psl., 33,94 kB)
Kasdieniniame gyvenime mes dalijamės idėjomis, jausmais ir informacija su kitais žmonėmis. Tai yra bendravimas. Komunikacija - tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai.
Komunikacijos  Referatai   (14 psl., 201,13 kB)
Arklių veislės
2010-02-18
Arklių protėviai buvo maži - beveik tokio dydžio kaip lapė. Keista ar ne? Tik vėliau jie išsivystė iki dabartinio arklio dydžio ir formų. Arklio gimtinė laikoma Šiaurės Amerika. Archeologiniai duomenys liudija, kad arkliena buvo plačiai vartojama maistui. Beje arklieną žmogaus organizmas pasisavina daug lengviau nei kitų gyvulių mėsą. Šiandieniniai arkliai yra kilę iš kelių rūšių laukinių arklių: Prževalskio laukinio arklio ir Europos laukinio arklio Tarpano.
Žemės ūkis  Kursiniai darbai   (55 psl., 821,22 kB)
Kodėl domimasi sutrikusios psichikos žmonėmis?Turbūt dažnai juose matome kažką panašaus į save.Mes visi tam tikromis akimirkomis jaučiame,mąstome ar elgiames taip,kaip visą laiką jaučia,mąsto ar elgiasi sutrikusios psichikos žmonės.Mes taip pat galime būti nerimastingi, prislėgti, uždari, įtarūs, klaidingi kuo nors įsitikinę ar net antisocialūs,nors tai pasireiškia silpniau ir trumpiau.Kartais,tyrinėdami psichikos sutrikimus,galime atpažinti save,tai išryškina mūsų pačių asmenybės varomąsias jėgas.,, Geriausias būdas suprasti tai,kas normalu – tyrinėti nenormalumus, “ – teigė Williamas Jamesas.
Socialinis darbas  Referatai   (17 psl., 27,14 kB)
Antanas Baranauskas – iškiliausias XIX a. vidurio poetas. „Anykščių šilelį“ jis parašė kūrybingiausiu jaunystės laikotarpiu, 1858 – 1859m., per dvejas vasaros atostogas. Sukurti odę miškui paskatino keletas priežasčių. Visų pirma – tai dvasinė poeto būsena. Jaunas seminaristas, ištrūkęs iš ankštų Varnių kunigų seminarijos sienų į laisvę, į jaukų gamtos prieglobstį – atvykęs vasaros atostogų į savo tėviškę – pajuto turįs kūrybinių galių. Pakerėtas tėviškės laukų platybės, gamtos žavesio, gražių vaikystės prisiminimų, kūrybinio užsidegimo vedamas, poetas savo mintis ir jausmus išliejo popieriuje.
Anglų kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,41 kB)
Reptilija
2010-01-31
Drama reptilija, vaidinimui.
Teatras, kinas  Projektai   (9 psl., 34,91 kB)
Alkoholizmas
2010-01-31
Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos. Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojusVisai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus...
Socialinis darbas  Tyrimai   (27 psl., 65,97 kB)
Pasirinkta tema yra labai aktuali ir įdomi mūsų visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Jauno žmogaus branda, jo klystkeliai, nuosmukiai ir kilimas kartais priverčia praeiti ne vieną ,,gatvės universitetą,. Žodis ,,subkultūra,, daugeliui iš mūsų beveik nieko nesako ir gal būt mes net nesuprantame jo reikšmės ir prasmės. Bet ,,subkultūra,, egzistuoja mūsų kasdienybėje, tarp mūsų pačių, čia ir dabar.
Psichologija  Referatai   (16 psl., 41,17 kB)
Vadyba – ta specifinė darbinės veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese, pradėjus žmonėms burtis į bendro tikslo siekiančia grupes. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kas išsiskiria žmogus ar asmenų grupė, lementi kitu žmonių veiksmus ir pastangas, realizuojant bendra tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudoti visi turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovavimas ypač svarbi ir sudėtinga vadybos funkcija.
Vadyba  Kursiniai darbai   (18 psl., 30,29 kB)
Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.
Socialinis darbas  Analizės   (13 psl., 17,96 kB)
Dar XIX amžiaus viduryje Japonija, spaudžiama JAV is Europos valstybių, atsisakė 300 metų trukusios izoliacijos ir pradėjo energingą modernizaciją, o 60 - aisiais metais buržuazinė “Meidzi revoliucija” palengvino kapitalistinę industrializaciją. Visa tai padėjo pereiti japonų kapitalizmui į imperializmo stadiją. Kaip stimulą vykdant militarizmo ir ekonominės agresijos politiką Japonijos valdantieji sluoksniai traktavo kaimyninių šalių ekonominį ir karinį silpnumą (Kinija, Korėja). Kažkokiu tai laipsniu šis faktorius turi įtakos ir šiandien. Laikotarpyje po antrojo pasaulinio karo eilė unikalių, plankių Japonijai faktorių apsprendė gana sparčius (kapitalizmui) ekonominio vystymosi tempus, žymiai viršijančius JAV ir Vakarų Europos rodiklius - fenomenas, kuris buržuaziniame moksle pavadintas “Japonišku stebūklu”. Gal būt svarbiausias iš šių faktorių - aukštas kaupimo lygis. Jo norma Japonijoje pastaraisiais metais pusantro karto viršija amerikietišką normą, ir tai žymiai pagreitina pagrindinio kapitalo atnaujinimą, ir žinoma gamybos efektyvumo augimą. Savo ruožtu, šis lygis tapo galimas dėka palyginti žemo japonų darbininkų darbo užmokesčio, palyginti nedidelių (iki 80 - ųjų metų) karinių išlaidų dydžių ir bendrai karinio suvartojimo; dėka ypatingai dosnios finansinės paramos bizniui iš valstybės pusės. Tokia parama, nukreipta ilgalaikių technologijų ir struktūrinių programų spreandimui, - tai pagrindinis valstybinio - monopolinio reguliavimo Japonijoje skirtumas nuo tokio reguliavimo kitose šalyse, tai viena iš jos palyginti sėkmingo prisitaikymo prie basikeičiančių pasaulinės rinkos sąlygų paslapčių, svarbi ūkinio stiprėjimo pagreitinimo priemonė. Kitas spartaus Japonijos išsivystymo faktorius - platus įsisavinimas, efektyvus pritaikymas ir esminis tobulinimas užsieninės, pagrindinai amerikietiškos, patirties ir pasiekimų mokslo ir technikos srityje (pastebėta, kad greitas užsieninės patirties įsisavinimas iš viso yra būdingas salų žmonėms). Tai suteikė galimybę Japonijai laimėti nemažai laiko, sutaupyti žaliavas ir jėgas. Tiesa, toks kursas aosprendė šalies priklausomybę nuo technikos ir technologijos importo, ypač iš JAV, tačiau 70 - 80 aisias metais ji ţymiai sumažėjo. Japonija tampa technologijos neto - eksportininkė, ir jos techninės naujovės aktyviai diegiamos Amerikos įmonėse. Dar vienas faktorių kompleksas susijęs su kai kuriais japonų nacionalinio charakterio bruožais, kurie paliko žymų pėdsaką gamybos valdymo ir darbo organizavimo principų formavime ir pokariniame išsivystyme. Jie remiasi visų pirma bendruomenės, grupės sąmoningumu, kurį pastoviai diegia valstybė ir monopolijos kaip alternatyvą klasinei darbo žmonių sąmonei, kaip priemonę paversti juos į paklusnius ir nepavojingus gamybinių užduočių vykdytojus. Bendruomenės dvasia ir konformizmo elementai stiprina darbo drausmę ir tvarką įmonėse ir įstaigose, padedami įskiepyti paternalistinius santykius ir sustiprinti darbo jėgos eksploatavimą. Jais remiasi ir įdiegtas darbuotojų lojalumas savo firmai, jų kolektyvinė atsakomybė už aukštos kokybės produkcijos išleidimą, ir “kokybės būrelių” didelis našumas, ir samdymo ligi gyvos galvos sistema stambiose įmonėse, ir susijęs su ja nedidelis kadrų tekamumas, ir, pagaliau profajungų organizavimas ne pagal šaknį, o pagal firminį požimį. Čia, kaip pastebėjo Vakarų Vokietijos prof. J. Čiršmajeris, kuris buvo išrinktas Nagojos universiteto prezidentu, “neįtikėtinai išvystyta lenktyniavimo dvasia”, kuri užtikrina pastovų našumo padidinimą. Japonas, skirtingai nuo Vakarų Europiečio, niekada nepasiekia ribos, kur jam pradėtų atrodyti, kad “iš jo pakaks”. Pastaruoju metu ant šios specifikos užsideda kai kurie Japonų menedžmento “vesternizacijos”, amerikietiškojo biznio “etikos” ir darbinės praktikos formų elementai. Taks lydinyd si gerai apgalvota šiuolaikine profesinio parengimo ir pastovaus, darbininkų, specialistų, tarnautojų, valdytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema padidina darbo našumą ir Japonijos ekonominio vystymosi tempus. Žymiai pakito Japonijos pramonės bruožai. Įpač žymiai ėmė vystytis apdirbimo šakos. Mokslinės - techninės revoliucijos išdavoje ir globojant valstybei išaugo ir sustiprėjo chemija, elektronika, optika, automobilių gamyba. Iš naujo suklestėjo tokios senos šakos, kaip tekstilė, plieno liejimas, laivų statyba. Anksčiau vyravusią lengvąją ir maisto pramonę pakeitė sunkiosios pramonės viešpatavimas, be to, bendroje pramoninės gamybos apimtyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamybos, metalo apdirbimo ir chemijos produkcija, tai yra tų šakų, kurios glaudžiausiai susijusios su moksline technine pažanga. Sukurtos pačios šiuolaikiškiausios kapitalistiniame pasaulyje transporto ir ryšių sistemos. Konkrečiai, telefono ryšys pačiame aukščiausiame laipsnyje aprūpintas video ir atminties atgaminimo įranga. 70 - ųjų metų pabaigoje Japonija turėjo naujesnį gamybinį aparatą su kitomis išsivysčiusiomis kapitalistinėmis šalimis. Vidutinis Japonų gamyklos amžius dabartiniu metu sudaro 10 metų, Vakarų Vokietijos - 12, Amerikos - 16 - 17 metų. Japonijoje maždaug 2/3 visų staklių Jaunesnės negu 10 metų, o JAV - tik apie 1/3. Tokiu būdu Japonija iš kadaise agrarinės - pramoninės šalies pavirto į vieną iš labiausiai išsivysčiusių industrinių valstybių. Dar 70 - ųjų metų pradžioje, aplenkdama VF, ji kapitalistiniame pasaulyje pakilo į 2 - ąją vietą pagal bendrojo nacionalinio produkto apimtį, bendrąją pramoninės gamybos apimtį ir pagal kai kurias jos rūšis aplenkė JAV. Būtent Japonija jau seniai išleidžia didesnę pusę visos kapitalistinio pasaulio laivų statybos produkcijos, o 80 - aisiais metais ji ėmė gaminti palyginti didžiąją dalį plieno liejimo pramonės produkcijos, automobilių gamybos (28% visos gamybos), staklių ir robotų gamybos, kai kurių kitų pagrindinių ir pačių perspektyviausių gamybos šakų. Gerai išvystytoje pramoninėje bazėje ši šalis sukūrė didelio konkurencingumo eksportinę gamybą. Japonijos ekonomikos pokario augimas, ypač prioritetinių šakų, visada didele dalimi buvo nukreiptas į eksportą, kuris augo ir augagreičiau negu bendrasis nacionalinis produktas. Jau 70 - ųjų metų pradžioje į užsienio rinką buvo teikiama 47% viso sintetinio pluošto gamybos, 27% plieno, 18% pramoninės įrangos, 33% automobilių, 61% laivų, 23% spalvoto vaizdo televizorių. Virš 9/10 viso eksporto sudarė apdirbimo pramonės gaminiai, kas liudija aukštą šalies ekonominio ir mokslinio techninio lygį. Šis kursas atitiko Japonų monopolinio kapitalo užsienio ekspancijos interesams, jo “vietos po saule” išplėtimui ir buvo vykdomas pagal šūkį “pirmiausia eksportas”. Pagrindinės eksporto šakos buvo subsidijuojamos iš valstybės biudžeto, ir jų naudai buvo aukojami plačių dirbančiųjų sluoksnių, kuriems labai reikėjo pigesnių importinių maito produktų ir patogių butų, kurie kentėjo dėl masinio nedarbo ir socialinės nelygybės. Tokia kaina Japonija pasiekė labai greitų eksporto padidinimo tempų ir didžiulių, vis augančių prekybos ir mokėjimų balansų aktyvų, o tai jau užtikrino stambių valiutinių rezervų sukaupimą. Be to, eksportas atlieka vieno iš pačių galingiausių lokomotyvų, traukiančių paskui save visą ekonomiką, vaidmenį. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, būtent eksportas (įvertinant jo multiplikacinį efektą) užtikrino visą Japonijos bendrojo vidaus produkto prieauglį 1983 metais ir 2/3 prieauglio 1984 metais. “Prekiauti arba mirti”, taip sako Japonai. 70 - ųjų metų pabaigoje prasidėjo, o 80 - aisiasi metais išsiplėtė nauja struktūrinė Japonijos ekonomikos pertvarka, kurios pagrindą sudarė visų pirma mokslui imlių energijos ir medžiagų taupymo tipo šakų išvystymas, tai yra įvertinant menkus nacionalinius gamtinius resursus ir siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo importo bei intensyvinant gamybą. Pirmenybę įgauna ESM, telekomunikacinės įrangos, programinio valdymo staklių, robotų - manipuliatorių gamyba, ypatingas dėmesys skiriamas aerokosminei pramonei, Pasaulio vandenyno įsisavinimui, genų ižinerijai, atominei bei saulės energetikai, naujų medžiagų sukūrimui (optinės skaidulos, didelio efektyvumo dervos, anglingieji pluoštai, keramika). Būtent šioms, pačioms perspektyviausioms šakoms šiandien ir skiria valstybė (specialių tikslinių programų pagrindu) labiausiai juntamą finansinę ir kitokią paramą, tuo pačiu metu neatsisakydama nuo paramos reorganizuojant senas susiformavusias šakas, ypatingai jos vakarykštes “favoritės”. Šios dvigubos vieningos užduoties sprendimą numatė ekonominė Japonijos vyriausybės programa, kuri buvo numatyta iki 1990 - ųjų metų. Specialistų nuomone, svarbiausią indėlį (56%) užtikrinant bendrojo nacionalinio produkto augimą 80 - aisiais metais turėjo įnešti mokslas ir technika. Tokia pertvarka turėjo užtikrinti ir mokslui imlaus eksporto forsuoto augimo poreikius. Panašiai kaip 60 - 70 aisias metais palyginti nebrangus plienas, ekonomiški automobiliai, techniškai tobula buitinė elektrotechnika užtikrino Japonų monopolijų eksportinį veržimąsi, tai 80 - 90 aisiais metais analogiškas vaidmuo buvo skiriamas pigiai ir aukštos kokybės mikroelektronikai, robotams, programinio valdymo staklėms ir t.t. Japonijos valdantieji sluoksniai tikisi, kad eidama šiuo keliu, šalis pasieks naujų pranašumų tarpimperialistiniame konkuravime, kadangi senieji, susiję su pigia darbo jėga, daliniai prarasti. Nacionalinės ekonomikos instituto ilgalaikėje prognozėje, kurioje 80 - tieji metai buvo paskelbti “Japonijos dešimtmečiui”, kaip eilės naujausių technikos ir technologijos rūšių įdiegimo pionierės, sakoma: “Aukšto investicijų lygio ir priešakinės technologijos pagrindu Japonnijos korporacijos vis didesniu laipsniu ims dominuoti pasulinėje rinkoje. Žinoma, pasaulinėje kapitalistinėje rinkoje svarbiausia jėga iki šiol lieka JAV. Tačiau jau 60 - aisiais, o ypač 70 - aisiais metais daugelis japoniškų prekių sėkmingai konkuravo su amerrikietiškomis, tame tarpe ir pačioje Amerikoje. 70 - ųjų metų pradžioje Japonija tapo trečiąja (po JAV ir VFR) eksportine valstybe, o 80 - aisiais metais faktiškai tapo svarbiausia JAV prekybine konkurente pagal daugelį šiuolaikinių gaminių rūšių. Pagal kai kuriuos įvertinimus, ji užvaldė, pavyzdžiui, jau apie 30% mašinų gamybos produkcijos pasaulinės rinkos, o pagal daugelį gaminių - dar didenę dalį. Tolesnis japonų ekonomikos pertvarkymas priartins jos struktūrą prie amerikietiškos, sumažinus jų savitarpio papildomumą, ir, tokiu būdu sustiprins konkurenciją tarp dviejų šalių. Tokių būdu apie 1990 metus Japonų firmos tikėjosi užvaldyti 30% pasaulinės ESM rinkos, kuri iki 80 - ųjų metų buvo kontroliuojama Amerikos kompanijų. Didėjant Japonijos konkurencingumui paslaugų rinkoje iš čia ima aštrėti jos rungtyniavimas su kitomis ðalimis. Jeigu 60 - aisiais metais Japonų monopolijų svarbiausia kryptimi ir užsienio ekonomikos ekspansijos pagrindu buvo prekių eksportas, skirtingai negu Amerikos ir Vakarų Europos TNK (tradicinėse korporacijose), kurios visada rėmėsi kapitalo išvežimu, tai 70 - aisiais metais Japonų TNK taip pat ėmė orientuotis į jo eksportą. Tokį akcentų pasikeitimą sąlygojo, iš vienos pusės, tai, kad Japonija sukaupė stambius valiutinius išteklius, du kartus buvo atlikta jenos revalvacija, darbo jėgos Japonijoje vertės ir kainos augimas, kada besivystančiose šalyse buvo žymiai pigesnis darbo rankos; buvo ieškoma naujos specializacijos tarptautiniame darbo pasidalijime, sukuriant ‘trečiajame pasaulyje’ pigesnź mazgų ir detalių gamyba, skirtų technikai imlių gatavų gaminių išleidimui pačioje Japonijoje; žymus importuojamų žaliavų pabrangimas davė galimybę sumažinti išlaidas, nukreipiant investicijas jų eksploatavimui užsienyje. Tačiau čia pagrindiniu funkcionuojančio kapitalo išvežimo organizatoriumi ir užsienio gamybos koordinatoriumi tapo tos pačios didžiulės, universalios prekybinės kompanijos , kurių interesams didele dalimi ir pavaldūs Japonijos užsienio investavimai. O pramoninės firmos, esančios jų įtakos orbitoje, pasirinko savo veiklos ‘transnacionalizaciojos’ vakarietišką kelią: pasiekę vienoje ar kitoje srityje priešakinių pozicijų, jos pradeda įtvirtinti šitą monopoliją, kurdamos nuosavas įmones užsienyje, kurios su savo produkcija išeina į pačias masiškiausias rinkas. Tuo pačiu metu japonų prekybinėms kompanijos labiausia būdingas užsienio verslas kartu su priimančių šalių nacionaliniu kapitalu (80% visų objektų)-prisitaiko form¹ anti imperializmo stiprėjimui daugumoje besivystančiųjų šalių. Svarbi kapitalo išvežimo ir japonų monopolijų galingumo augimo sfera-bankininkystė. Japonijos virtimas į vieną iš svarbiausių prekių ir kapitalo eksportuotojų, o dabar ir į stambiausių tarptautinį kreditorių sustiprina jos padėtį kaip vienos iš pagrindinių imperializmo centrų ir jos konkuravimą su kitais centrais pakelia į naują aukštą. Tačiau spartūs Japonijos ekonomikos ir užsienio ekonominių ryšių vystymosi tempai iššaukė arba užaštrino daug problemų ir prieštaravimų. Pirma, žymus ypač aktyvi prekyboje su Jav ir vakarų Europa, sukūrė vieną iš aštrių konfliktinių situacijų kapitalizmo tarptautiniuose, ekonominiuose ir politiniuose santykiuose. Antra, pokario laikotarpyje visumoje žymiai išaugo Japonijos žaliavų ir kuro poreikiai, konkrečiai naftos, gamtinių dujų, spalvotų metalų ir daugialio svarbių žemės ūkio produkcijos rūšių. Tokia padėtis esant labai ribotam dirbamos žemės plotui, padarė šalį beveik pilnai priklausomą nuo šių prekių importo. Ši priklausomybė buvo ypač sunki ryšium su jų pasaulinių kainų kilimu 70- aisiais metais. Tiesa 80- aisiais metais, dėka kai kuriam kuro ir žaliavų lyginamojo suvartojimo sumažėjimui, Japonija galėjo truputį sumažinti jų importą, tačiau bendroji priklausomybė išlaikant padidintą kainų lygį pasiliko, darydama japonų ekonomiką ypatingai jautria nuolatiniams konjunktūros svyravimas pasauliniame kapitalistiniame ūkyje Šis ekonomikos pažeidžiamumas stipriau ją sieja su JAV, kurių monopolijos vadina dominuojantį vaidmenį jos aprūpinime žaliavomis. Jos tiesiogiai iš JAV į Japoniją 2/3 visos jos importuojamos koksinė anglies, 2/3, didelę dalį importo eilės kitų svarbių žaliavų rūšių. Teikiant naftą iš Artimųjų šalių į Japoniją, amerikietiškoms korporacijoms tenka virš 2/5, o iš Indonezijos jos teikia beveik visą naftą ir t.t.. Kas liečia agrarinę produkciją, tai iš Amerikos teikiama maždaug 4/5 viso kukurūzų importo į Japonij¹ (čia jos gamyba netgi mažėja), pusė kviečių, 4/5 sojos pupelių ir t.t.. Tokia rimta priklausomybė nuo Amerikos dėl jos teikiamų naftos ir maisto produktų, valdančiuose Japonijos sluoksniuose traktuojama, kaip grėsmė jos nacionaliniam saugumui. Tokiu žymus, energetinių ir žaliavų problemų paaštrėjimas kapitalistiniame pasaulyje ir pačioje Jeponijoje, jos sudėtinga padėtis dėl maisto produktų susilpnina jos pozicijas tarp imperialistiniame konkuravime ir santykiai sustiprina JAV padėtį. Tuo pat metu prekyba žaliavomis ir maisto produktais- tai rimtų prieštaravimų ir kovos tarp jų sritis. Kitas labai svarbus Japonijos palyginamojo silpnumo faktorius- karinis. Jis susijęs su jos pralaimėjimu antrajame pasauliniame kare, priverstiniu konstituciniu atsisakymu nuo karo ir ginklavimosi ‘visiems laikams’, priėmimu trijų nebranduolinių principų, su japonų- amerikiečių 1960 metų sutartimi ‘Dėl tarpusavio bendradarbiavimo ir saugumo garantijų. 60- aisiais ypač 70 – aisiais metais kartu su savo ekonominių galimybių didėjimu japonija ėmė stipriau priešintis JAV reikalavimams ne tik ekonominėje, bet ir karinėje sferoje. Buvo pilnai akivaizdūs jos bandymai rasti labiau savarankišką kursą tarptautiniuose santykiuose, iðsaugojant tuo pat metu lojalumą ‘vyriasniajam partneriui’. 80 – aisiais metais padėtis iš esmės pakito, visų pirma ryšium su atėjimu į valdžią abiejose labiau reakcingesnių, atvirai militaristinių jėgų. Premjeras J. Nakasonė tiesiai pareiškė, kad ‘saugumo sutartis‘ yra ‘japonų užsienio politikos kertinis akmuo’ ir jo vyriausybė stengsis paversti šalį į ‘nenuskandinamą lėktuvnešį, stiprinti jos karinę galią sąjungoje su Amerika’. Plečiasi ir tiesioginis, karinis – strateginis ir karinis- promaninis Japonijos bendradarbiavimas su jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkais Europojeir Azijoje, vyksta jos suartėjimas su NATO, įtraukimas į Amerikiečių planus dėl susivienijimo į vien karinę – strateginę sistemą (vadovaujant JAV) – NATO bloką ir ‘saugumo sutartį’. Tokiu būdu žymiai sustiprėjo japonų imperializmo realios ir potencialios jėgos. Tačiau Japonijos virtimui į pirmojo rango imperialistinę valstybę kaip ir anksčiau trukdo jos karinio – politinio statuso ribotumas stiprios demokratinės opozicijos buvimas šalyje, ţaliavų bazės silpnumas ir ypatinga priklausomybė nuo užsienio ekonominių ryšių, pagaliau, pagaliau, nepalankios geografinės padėties ypatybes ir maža teritorijos apimtis. Tokijo strategija yra tame, kad tokiu tai būdu konpensuoti šį ‘nepilnavertiškumą’, padidinti savo savarankiškumą ir įtaką tarptautinių ir regioninių problemų sprendimui. Tokia politika Japonijos ekonominės galios stiprėjimo aktyvios užsienio ekspansijos sąlygomis iššaukia naujus ir užtrina senus prieštaravimus su jungtinėmis Amerikos valstijomis, kitomis kapitalistinio pasaulio šalimis ir tuo pačiu metu stimuliuoja jos bendradarbiavimo su jomis išplėtimą. Ruošdami naujus ekonominius įstatymus, žvilgsnius dažniausiai kreipime į Vakarus. Ir tai natūralu: Amerikoje gyvena daug mums padėti pasiryšusiu tėvynainių, o į išsivysčiusę europą dar ir patys pretenduojame įsilieti. Tačiau iki šiol nesidomima, kaip pritaikyti Japonijos ekonominę sistemą. O vertėtų. Staigus Japonijos suklestėjimas, tai sugebėjimo suvokti šiuolaikinę ekonomikos evoliuciją ir iš anksto įteisinti ją įstatymais rezultatas. Japonų ekonomistai laiku suprato, jog toks ekonomikos modelis, kuriame dominuoja prekinis ūkis, pas mus populiariai vadinamas laisv¹ja rinka, jau išsisėmė ir atėjo metas kokybiniam šuoliui į kitą lygį. Padedant teisininkams, jie ėmėsi kurti naują ekonominę sistemą, vyraujantį vaidmenį, joje suteikdami finansų- kredito ūkiui. Tai leido jiems nuo dvimačio, plokštuminio požiūrio į valstybės ūkio veiklą pereiti prie trimačio, erdvinio ekonomikos supratimo. Štai keletas japonų papildomai įvesto trečiojo ekonominės veiklos matmens pavyzdžių. Japonai nedvejodami įvedė į savo civilinį kodeksą trijų rūšių teisinius subjektus: fizinius asmenis, juridinius asmenis ir financimius juridinius asmenis. Fiziniu asmeniu čia vadinamas vienas atskiras žmogus, juridiniu asmeniu- žmonių, susijungusių į kolektyvą kokiam nors bendram tikslui siekti, grupė, o finansiniu juridiniu asmeniu- įstaiga, įkurta tam, kad paskirto kapitalo pagrindu siektų konkrečių iš anksto apibrėžtų tikslų. Steigiant paprastą juridinį asmenį, pagrindinį vaidmenį atlieka žmonių organizacija, o steigiant finansinį juridinį asmenį, svarbiausia- kapitalų sujungimas. Finansiniai juridiniai asmenys dažniausiai kuriami tenkinti visuomeniniams interesams. Tai įvairūs labdaros, skatinimo ir premijavimo fondai, padedantys spręsti socialines ir kultūrines problemas. Tuo pačiu principu steigiamos ir valstybinės įstaigos, bei įmonės. Finansinio juridinio asmens turtas nuo jo įsteigimo momento steigėjui nebepriklauso ir jo likvidavimo atveju paprastai perduodamas panašaus tipo labdaringai organizacijai arba valstybės biudžetui. Tuo tarpu paprasto juridinio asmens turas yra jo narių nuosavybė ir likvidavimo atveju yra padalijamas tarp narių įstatuose numatyta tvarka. Tokia teisinių subjektų grupavimo tvarka labai aiškiai apibrėžia savininkų teises į turtą, kas ypač svarbu likvidacijos atveju. Manyčiau, kad jeigu mūsų teisininkai pasistengtų kuo skubiau įdiegti šią sistemą Lietuvoje, galėtume išspręsti daug problemų. Iðsivaduotume nuo dabartinio chaoso, apibrėžiant įmonių ir organizacijų statutą, surastume paprastus ir logiškus sprendimus šiandien tokiems aktualiems įvairiausių sovietinių ir bankrutavusių organizacijų turto dalybų klausimams spręsti. Norint valdyti ūkį finansinėmis- kreditinėmis priemonėmis, tenka visas ekonomines kategorijas klasifikuoti per nuosavybės santykių, o ne per nuosavybės objekto prizmę. Pvz., vis mažiau dėmesio skiriamo turto skirstymui į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, nes, dominuojant finansų- kredito ūkiui, nuosavybė vis dažniau matuojama, vertybiniais popieriais, o ne natūra. Nuosavybės teisė vertybinių popierių pavidalu gali pereiti iš vieno savininko kitam be registracijos. Be to, daugelį šiandieninių kilnojamojo turto rūšių galima individualizuoti registracijos pagalba (pvz., mašinas, laivus, lėktuvus, įrenginius ir pan.). Taigi dingsta esminiai nekilnojamo turto išskirtinumo požymiai, ir ši klasifikacija vis labiau praranda savo ankstesnį reikšmingumą. Nuosavybės objekto klasifikavimo į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį atmetimas leido japonams susisteminti ir patobulinti kai kuriuos skolinių įsipareigojimų būdus. Imkime, kad ir ipoteką. Japonai ją apibūdina, kaip paskolos apsaugojo turtu sistemą. Europiečiai iki šiol charakterizuoja ipotek¹ kaip nekilnojamojo turto įkeitimo už suteiktą paskolą būdą. Amerikiečiai jau pripažįsta ir kilnojamojo turto įpotekavimą, o Japonai nuėjo dar toliau- vis dažniau už paskol¹ įkeičiama visa įmonė, kaip kapitalas. Šiandieninėje ekonomikoje, kai vis populiaresnis tampa neatskirų prekių, bet jau sėkmingai veikiančio biznio pardavinėjimas, toks užstatas yra labai patrauklus bankininkams.Patogu ir įmonei- įkeisdama ipotekoje neatskirus įrenginius ar pastatus, bet visą kapitalą, jį gali pretenduoti į daug didesnę paskolą. Tokį kredito gavimo būdą vis dažniau renkasi stambios įmonės įkeisdamos savo filialus. Net jei ir nepavyktų grąžinti skolos, įmonės filialo praradimas nebūtų labai skausmingas bendrai įmonės veiklai ir nesužlugdytų pagrindinio verslo. Japonijos ekonomika valdoma per finansų- kredito mechanizmą, aiškiai rodo ir tai, kokios naivios ir suprimityvintos kai kurios visiškos ūkinių subjektų laisvės idėjos. Japonų patyrimas moko nebijoti hierarchijos ir įtikinamai rodo, kad daug daugiau laimi tas, kuris s¹moningai renkasi kam jis bus pavaldus, nelaukdamas, kol jį kas nors pavergs prievarta. Sėkmingai Japonijos ūkio veiklai labai daug įtakos turi griežta ir tiksliai įstatymais reglamentuota ūkinių subjektų hierarchijos sistema. Įpatingas dėmesys kreipiamas į kreditorių, bei kitų ekonominiais santykiais su ūkiniu subjektu susijusių asmenų teisių patenkinimo eiliškumo ir subordinacijos nustatymui, jei į tą patį turtą pretenduoja keli asmenys. Numatant artimoje ateityje daugybę smulkiasnių ir stambesnių bankrotų, Lietuvoje ypač svarbu kuo greičiau sukurti ir įsteigti panašų teisių pirmumo institutų. Antraip, net ir turint savo valiutų, galima prognozuoti nuolatinius mokėjimų sutrikimus. Juk užtenka vienai stambiai įmonei tapti nemokia, kad piniginių atsiskaitymų sustabdymas iškarto grandinine reakcija persiduotų kitų, su ja susijusių įmonių mokėjimams. O jei bankrotai bus dažni? Gal jau gana žiūrėti tik į Vakarus ir gėrėtis besileidžiančia saule? Pradėdami naują Lietuvos kūrimo etapą, atsisukime į Rytus ir atidžiau pažvelkime į tekančios saulės šalį. Nauja diena prasideda ten.
Geografija  Referatai   (14,93 kB)
Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.
Geografija  Referatai   (30,07 kB)
Gyvenimo kelias. Gėtė gimė Frankfurte prie Maino. Motinai tada 18, tėvui 39. Motina buvo gyvo būdo, poetiškos natūros moteris, mokėjusi džiaugtis gyvenimu. Tėvas, rimtas ir pedantiškas žmogus, veiklus, energingas, pilnas noro lavintis; iš profesijos - juristas. Jaunuolis labai mėgo piešti, mokytis kalbų. Bet tėvo noras buvo matyti sūnų teisininku, tačiau Johanas nors juo ir pradeda mokytis, bet studijuoja tik metus ir dėl ligos meta. 1770-1771 m. jis Strasbūre studijuoja teisę, anatomiją, chemiją.
Lietuvių kalba  Konspektai   (9 psl., 20,32 kB)
Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.
Literatūra  Analizės   (1 psl., 4,4 kB)
Išvestinės
2010-01-06
Matematika. Išvestinės.
Matematika  Konspektai   (27 psl., 228,07 kB)
Vis dėl to perdaug didelį mūsų šalies žmonių sluoksnį, ir net labai skausmingai, liečia šis minimalaus atlyginimo dydžio nustatymas, kad leisti sau galvoti, kad be mokslinio gilaus paskaičiavimo būtų galima nustatyti per žemą minimalaus atlyginimo dydį. Gal kas ir atliko kokius paskaičiavimus kiek gramų duonos, sviesto, dešros, kruopų ar margarino turi žmogus suvartoti, kad jaustųsi bent ne alkanas, ką jau bekalbėti apie pilnavertiškumo pojūtį, be kurio jokiam žmogui neįmanoma savęs realizuoti, be kurio neįmanomas šeimų stabilumas, ar savęs pajautimas valstybės pilečiu. Valstybės, kuri rūpinasi savo žmonėmis…Tik apie tokius tyrimus kažkaip neteko girdėti. Ir L rinkos ekspertai vienos konferencijos metu, vykusios Litekspo parodų rūmuose konferencijos salėje, prasitarė, kad minimalus atlyginimas nuleistas “iš lubų”. Dabar tampa aišku, kodėl lietuviškas tualetinis popierius toks pigus ir plonas ir dar vadinasi “PIGIAU”. Jo vertės tkriausiai pritrūko minimalaus atlyginimobiudžetui sudaryti. Be to, jei žmonės mažiau valgys, tai tualetinio popieriaus gal net neprireiks. Nes mūsų žmonės ne tik darbštūs, bet ir išradingi-ką nors sugalvos….. Tik pamiršo apskaičiuoti mūsų šalies ekonomikos grandai, ar tiek mažai valgydamas žmogus galės gerai dirbti??Ką jau bekalbėti apie bent jau padorų žmogaus pragyvenimą. Net mano prosenelis J. Kudirka, lengvos jam žemelės, imdamas į darbą padienius darbininkus pirma kelias dienas juos maitindavo ir sudarė sąlygas atsigauti ir tik vėliau duodavo nudirbti darbus ir tai ne pačius sunkiausius. Nes sunkiausius darbus dirbdavo pats, bodamas, ką pasakys kaimynai, be to ir pats “nešpietnas”, nor sir ne didelio ūgio buvo. Tad nenuostabu, kai žmogus eina į darbą bemaž alkanas, kad Lietuvos žmonių darbingumo koeficientas vienas žemiausių Europoje-neviršija 30 proc., kai ES vidurkis siekia net 70 proc. Nesunku paskaičiuoti, kad vien dėl to gaminių, prekių ar paslaugos savikaina brangsta priklausomai kokį ūkio sektorių tai liečia-nuo 12 iki 30 proc. Tiesa gana sunku būtų paskaičiuoti, kiek dėl mažo darbo našumo papildomai nukenčia gaminių kokybė. Turbūt dėl tos priežasties stambūs kapitalistai siekia kuo daugiau automatizuoti gamybą taip dar daugiau didindami bedarbių armiją ir mažina atlyginimų didėjimo tikimybę. Nes kuo daugiau bedarbių, tuo mažesnė materialinė darbuotojų motyvacija, nes didžiausias žmogaus motyvas, kuo tai neprimena gūdžių baudžiavos laikų, kai žmonės dirbdavo tik už valgį ir tai tik iš dvarininko malonės, tuo lengviau nepaklusnų darbo žmogų pakeisti paklusniu.. Tik pamirštamas vienas dalykas-kertama šaka ant kurios sėdi, nes taip apribojamas žmonių kvalifikacijos kėlimo galimybės, nes talentingiausieji dažniausiai atsiduria už vartų. taip jau gyvenimas suklosto.. Tiesa sakant, gal dėl tos priežasties tualetinis popierius Europoje minkštesnis ir storesnis. Ir kompanijos gaminančios taip reikalingą prekę daugiau turėtų uždirbti, ir pridėtinės vertės tokios prekės gamyba daugiau sukuria, nes kokybiškam daiktui pagaminti reikia atlikti rinkos tyrimus, išbandyti įvairias rūšis popieriaus, kol atrandi tinkamiausią. O kur dar marketingo priemonių kūrimas, siekiant kuo daugiau parduoti kokybiškos prekės, organizavimas ir realizavimas-kiek šios priemonės sukuria darbo valandų. Ir tai tik menkam tualetiniam popieriui tenkanti pridėtinė vertė viršija lietuvišką keliolika kartų. tai ką jau bekalbėti apie tehnologiškai daug sudėtingesnės prekes.. Vadinasi nekokybiškų, pigių prekių gamyba iš pagrindų mažina šalies BVP, vadinasi didina ir šalies nedarbą, ir šalies gamybinį techninį potencialą, kuris yra vienas iš svarbiausių įgyjant pranašumą ekonominėje kovoje su šalimis kaimynėmis ir ne tik. Turbūt net ekonomikos pradžiamoksliui aišku, kad šalys stengiasi konkurencinėje kovoje įveikti viena kitą ir, kad dėl to jokių iliuzijų neturi būti. Gal reiktų susieti ir išvesti šalies ekonominės gerovės priklausomybės kreivę nuo tualetinio popieriaus storumo, minkštumo, kainos ir net spalvos???Perfrazavus išeitų, kad mes tik tiek” nusipelnėme gyventi geriau”, nes įperkaime tik ‘labai brangų”tualetinį popierių?? Gal ir galima mokėti žmogui kuo mažesnį atlyginimą, bet ar galima tikėtis, kad žmogus dėl to dirbs geriau ir našiau?? Preliminariais moksliškai pagrįstais paskaičiavimais”iš lubų” 10proc. pakėlus atlyginimą galima tikėtis, kad darbo našumo koeficientas padidės 20 procentų nuo 30 iki 36 proc. Efektas daugiau nei akivaizdus.. Tai jei taip yra, kyla visiškai teisėtas klausimas-KAM IŠ TIESŲ NAUDINGAS KUO MAŽESNIS ATLYGINIMAS, JEI BET KURI EKONOMINĖ MOKSLIŠKAI PAGRĮSTA TEORIJA ĮRODYS, KAD MINIMALAUS ATLYGINIMO PAKĖLIMAS DUOS DIDELĘ NAUDĄ TIEK ĮMONĖMS, TIEK VALSTYBEI IR BE JOKIOS ABEJONĖS-ŽMONĖMS??KAM NAUDINGA LIETUVĄ MATYTI SKURSTANČIĄ, PRASIGĖRUSIĄ, IR KURIOJE DIDŽIAUSIAS SAVIŽUDYBIŲ SKAIČIUS EUROPOJE??TAI VYKSTA KARINGIAUSIOJE IR STIPRIAUSIOJE EUROPOS TAUTOJE, APGYNUSIOJE EUROPĄ NUO MONGOLŲ-TOTORIŲ INVAZIJOS…Kas įdomiausia tie didieji Lietuvos ekonomistai turintys jausti atsakomybę dėl dabartinės ekpnominės-socialinės-kultūrinės šalies padėties dirba konsultantais stambiausiuose bankuose ar bendrovėse ir turbūt dėl to nejaučia jokio sąžinės graužimo.. Preliminariais paskaičiavimais kas pusę metų pakėlus po 50 lt. minimalų atlyginimą(tai jau siūliau 2000 m., t. y. prieš 4m., Verslo žinios 2000. 12. 11 d., kai tuo metu garsieji mūsų šalies ekonomistai minimalaus atlyginimo kėlimo vos neprilygino ekologinės bombos sprogimo padarinių visos Lietuvos, reikia manyti ir žmonių, ateičiai, kai tuo tarpu tie patys piliečiai dabar bando nepergarsiai kalbėdami pripažinti, kad tuo metu jų nuomonė buvo klaidinga) po 3-4 metų galima tikėtis darbo našumo padidėjimo 15-20 procentinių punktų skirtingose ūkio šakose. Tai leistų sumažinti 2-3 procentais gaminių savikainą. Kas labai aktualu didinant mūsų prekių konkurencingumą prieš įstojant į ES ūkio zoną. Akivaizdu, kad ir sergamumas prie didesnių atlyginimų turėtų sumažėti, ir pasitikėjimas valstybe, kuri rūpinasi savo pilečiais, išaugtų, kas taip pat turėtų įtakos darbo kokybei bei našumui:keista būtų atsisakyti tokios akivaizdžios naudos Sodros biudžetui, tiek valstybei, tiek verslininkams. bet kas visų svarbiausia-žmonės nebedirbtų vergiškomis sąlygomis…Tuo labiau, kad stambiose įmonėse 2 proc. administracijos darbuotojų sumine išraiška gauna tiek pat kiek 98 proc. ”juodadarbių”(atsiprašau už šį išsireiškimą, bet, nors ir labai skaudu, bet kitokio žodžio prie tokių skaičių tiesiog neišeina pavartoti). Rezervai itin akivaizdūs, kad net neverta užmerkti akių, kad tai neįmanoma. O gal prisibijoma, kad minimalias pajamas gaunantys piliečiai padidėjusias pajamas leis smulkiame sektoriuje ir taip smulkus sektorius atsistos ant kojų be jokios “mielaširdingos” valstybės pagalbos???Tai sudarytų kelių šimtų milijonų litų injekcija į smulkų ir vidutinį sektorių ir tik pirmais metais. Vėliau ši suma išaugtų keleriopai-tokius tai pagreičius smulkiame sektoriuje įgyja, kad ir nedidelės pinigų injekcijos. Jei dar pridėtume tai, kad smulkus verslininkas sumoka 20-25 centus nuo kiekvieno lito mokesčių valstybei, kai tuo tarpu stambus verslas tik -0. 05-0. 09lt, pradedame suprasti, kodėl didelė dalis žmonių vos suduria galą su galu, o stmabūs “miega” tiesiogine to žodžio prasme ant pinigų maišo. Akivaizdu, kad min. atlyginimo pakėlimas pakeltų vartojimą, ko pasekoje padidėtų įmonių pelningumas, kurių prekybos sektoriuje 1995m. nuo 54 proc. sumažėjo iki 2002metais 7 proc…. Sudarius mažoms įmonėms sąlygas gauti padorų pelną iš esmės pasikeistų ir nedarbo lygis šalies mastu, nes tik smulkus ir vidutinis sektorius kuria darbo vietas. Tai patvirtina ir ES Statistikos departamento atlikti tyrimai 1988-1995 metais, kurių metu nustatyta, kad per nagrinėjamą laikotarpį smulkios įmonės sukūrė kiekviena vidutiniškai po 0. 75 darbo vietos, o stambios sumažino kiekviena po 0. 6 darbo vietos. Jei paimsime domėn, kad 98 proc. lietuvos R įmonių smulkios ir vidutinės, tai nesunku paskaičiuoti, ak iš 55000 veikiančių šalies įmonių nedidelės įmonės galėtų sukurti papildomai apie 40 000 darbo vietų per vieną du metus. Tik stebuklingas ir didžiu tapęs JEI…JEi valstybė to pati panorės. T. Y. jei to norės Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Seimas, o tiksliau Lietuvos Premjeras ir Lietuvos Seimo Pirmininkas. pavardžių tikriausiai neverta ir vardinti.. Taip pat galima būtų teigti, kad nedarbo lygio sumažėjimas padidintų ir šalies BVP, kuo taip mėgsta girtis mūsų pačios sparčiausiai turtingėjančios valstybės verslo ir politikos luzeriai, atsiprašau lyderiai.. Nesunku apskaičiuoti, kad BVP, sumažėjus minėtam skaičiui bedarbių, padidėtų net 8 proc. Tik …JEI… panorės mūsų valstybės didieji “sodintojai”. Šie skaičiavimai pagrįsti garsių pasaulio ekonomistų paskaičiavimais. Tai turėtų įtakos ir geresniam šalies biudžeto vykdymui ir Šios, pavadinsiu jas aiškumo dėlei “papildomomis”, papildomos įplaukos į šalies biudžetą leistų skirti papildomus asignavimus socialinėms ir švietimo programoms vykdyti. Tokios programos vėl kasmet leistų tikėtis didesnio papildomo (t. y. šiuo metu nenumatyto)BVP augimo net 1-1. 5 proc. Šių nenumatytų dabartiniame biudžete papildomų pajamų, jos sudarytų per dvejus metus apie 0. 9mlrd. litų, pakankamai užtektų ir pensijoms pakelti ir minimaliems atlyginimams, ir sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčiui. Teisybės dėlei vėl reiktų paminėti, kad ir šios priemonės savo ruožtu vėl paskatintų dar didesnį vartojimą ir dar geresnį biudžeto sirinkimą.. Jei panagrinėsim vien tik prekybos įmonių pelningumo rodiklius, pamatysime, kad nuo 1995 metų 54 proc. pelningai dirbančių prekybos įmonių skaičius, prieš įsigalint prekybos gigantams, sumažėjo iki 7 pros. 2002m. Tai be jokios abejonės atsiliepė ir nedarbo didėjimui šalies mastu. T. y. tik viena iš dvylikos įmonių dirba pelningai. Prie tokių makroekonominių rodiklių ir prisisteigia visokio plauko “skolų išmušinėjimo agentūrėlių”, kurios tik neteisiškom priemonėm gali kažką “išpešti”, nes teisinėm nebėra kaip veikti, nes virš 80 proc. Lietuvos įmonių galima nors dabar sklebti bankrotą. Ypač prie tokios makroekonominės šalies būklės, kai pagal penkių metų BVP augimą vien tik nuo Latvijos R atsiliekame apie 30 proc., o nuo dar mažesnės Estijos R net 50 proc., kurioje nedarbas siekia tik apie tuos lemtingus 6 proc. ir, kurioje “emigravusių”ieškoti darbo užsienyje tik 15-20 tūkst, (Lietuvoje apie 400 tūkst. ), kas taip pat yra labai svarbu įvertinant tikruosius makroekonominius rodiklius ir galimus jų padarinius pačiu artimiausiu metu. Kaip jau minėjau, smulkaus ir vidutinio sektoriaus įmonės sumoka biudžetui 0. 2-0. 25lt. nuo kiekvieno lito mokesčių, kai stambios įmonės tik 5 centus. Pvz. vienas stambus šalies prekybos tinklas neseniai viešai pasigyrė, kad per 2002 metus sumokėjo 20 mln. litų įvairių mokesčių. Ir tai nuo 400 mln. apyvartos. bet smulkus sektorius nuo tokios apyvartos sumokėtų 80-100mln. litų. t. y. valstybė proteguodama stambaus kapitalo klestėjimą iš tiesų smukdo Lietuvos R, smukdo šalies biudžetą, verčia vergauti tiesiogine to žodžio prasme Lietuvos R paprastus žmones. Įsivaizduokite, kad viena mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja pasigyrė, kad iš vieno tinklo surenka 3 mln. litų mokesčių litų per mėnesį, kai tuo tarpu smulkūs verslininkai sumokėtų nuo tokių pajamų net 16-21 mln. litų. Niekaip nesuprantu, kaip tokiose pareigose dirbdama Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė iš esmės skatindama stambų verslą nemokėti 15 mln. litų per mėnesį priklausančių Lietuvos valstybei ir visiems Lietuvos žmonėms pinigų, gali eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas???… Iš vienos pusės galima suprasti, kodėl mūsų šalies didieji ekonomistai, net pranašais save vadinantys, 1998-2003 metais tvirtino, kad minimalaus atlyginimo didinimas mažina darbo vietų skačių. Taip, šis teiginys visiškai pagrįstas, kai ekonomika funkcionuoja pilnai, t. y. tada, kai nedarbas siekia apie 6 proc(JAV iki lemtingos 2002. 09. 11 nedarbas vyravo apie 5. 8 proc., iš karto po rugsėjo tragedijos-6. 2-6. 4 proc., dabartiniu metu neviršija 5. 8 proc., ką parodo ir šios šalies 4 proc. BVP 2003 metinis prieaugis)ir, kai tai liečia stambų sektorių. Beje tai tik dar kartą patvirtina minėtą tezę, kad tik nedarbo mažėjimas turi esminės įtakos BVP augimui, o ne atvirkščiai, kaip teigiama mūsų spaudoje. Matyt mūsų ekonomistai prisiskaitę vadovėlinių tiesų, iš kurių daugumas parašyta aišku JAV, nebegali nusileisti iš ekonominių aukštumų į paprastų žmonių gyvenamą ašarų pakalnę ir pabandyti suprasti, kad, kai nedarbas viršija tam tikrą ribą(kai kuriose šalyse tai gali svyruoti apie 8-9-10 procentų)ši taisyklė nustoja galioti. Šią mano hipotezę patvirtino ir tarptautinėse konferencijose sutikti ir pakalbinti kaimyninių šalių strateginių ekonominių institutų direktoriai ir specialistai, kurie, beje, vadovavosi atliktais ekonominiais tyrimais, priešingai mūsų ekonomistams, sugebantiems minimalų atlgyginimą žmonėms nuleisti iš viršaus,. t. y. iš ”lubų”, o tu žmogau sukis, kaip nori. O jei nepatinka plonas tualetinis popierius, tai gali jo nevartoti, sutaupysi pinigų cigaretėms, kurių išlaidoms taip pat turbūt pritrūko laiko paskaičiuoti, nes kitaip minimalus atlyginimas jau seniai prie tokio gyvenimo turėtų būti bent 700 lt. Ir pageidautina ‘į rankas”. Kad dar sviestui užtektų. Aišku, suprantamas noras sekti galingiausias pasaulio valstybės ekonomistų pėdomis, bet akivaizdu, kad šie dėsniai išeidami iš po kontrolės tampa visiškai nepritaikomi ekonomiškai silpnose valstybėse, tokiose kaip mūsų, kurioje BVP vienam gyventojui, net prie geriausių ekonominių rodiklių Slovėniją pavys tik po 100 metų, ES tik vidurkį geriausiu atveju po 250 metų, o JAV-NIEKADA... Kas skaudžiausia, kad tais paistalais, kad mažos įmonės negalės išmokėti didesnių atlyginimų, įdomu nuo kada sotus pradėjo alkaną užjausti, nebent taip sėkmingai pridengdami savo tikruosius ketinimus, patikėjo ir mažųjų verslininkų lyderiai. Bet jei iš tikrųjų baiminamasi, kad smulkios įmonės nepajėgs išmokėti didesnio darbo užmokesčio, tai siūlau neapmokestinamą minimumą sulyginti su minimalia alga, t. y. 500 lt., kad bendra mokestinė bazė prieš ir po min. atlygio pakėlimo nepasikeistų. Tiesa, reiktų dar vienos priežasties, kad padidėjųsį atlyginimą žmonės išleistų ir taip pakeltų vartojimą smulkiame sektoriuje, o ne padėtų į stalčių ar atiduotų bankui, kuris greičiausiai juos paskolintų stambiam kapitalui ir taip paskatintų nedarbo didėjimą, taigi reiktų, kad žmonės daugiau pasitikėtų valstybe. Nes tik, kai žmogus pasitiki valstybe, potencialus vartotojas, kurių esame mes kiekvienas, pinigus išleidžia vartojimo rinkoje. Išleidžia tada, kai yra įsitikinęs, kad nebrangs Elektra, šildymas, telefoniniai pokalbiai, kad rytoj šalies neapims ekonominis sąstnigis, ar dar blogiau- ekonominė krizė, kad žmonės išsaugos darbo vietas ir kad sukauptas pajamas nepravalgys eilinė hyperinfliacija. Dabartinės šalies makroekonominės ir socialinės prognozės matyt neleidžia paneigti šių prielaidų, nes minimalaus atlyginimo pakėlimą iki 500 lt., kuris paprastiems žmonėms buvo prižadėtas 2004. 01. 01 dieną, nukeltas gegužės pirmai-tikriausiai visų žmonių darbo šventei paminėti. Gal taip socialdemokratai nori atgaivinti sovietines tradicijas švęsti tarybines šventes??Ar paprasčiausiai bandoma politizuoti minimalaus atlyginimo pakėlimą kuo arčiau jį priartinus prie rinkimų datos, bet dabar žmonės daug supratingesni nei anksčiau ir tokių partinių žaidimėlių, kai prieš šventes miesto centrinėse gatvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės prie bananų iš Maskvos, nedovanos. Turbūt gerbiamuosius partiečius nomenklatūrininkus apėmė nostalgija prisiminus senus laikus ir prieš Šventę, atsiprašau rinkimus, išmes papildomus 50 lt. Bet tada dėl pabrangusių kainų ir tų “50” gali nebelikti. Minimalus atlyginimas galėjo būti nepadidintas nuo sausio 1-osir dėl daug rimtesnių priežasčių, kaip buvo žadėta dar 2003metų vasarą. Matyt iš tiesų baiminamasi, kad dėl mažo pilietiškumo ir žmonių pasitikėjimo valstybe gali, kaip planuojama, neišaugti vartojimas dėl padidėjusių minimalių atlygių. Tada neduok dieve tikrai per šalį “nusiristų” mažų įmonių bankrotų lavina, nes dėl padidėjusios darbo užmokesčio ir nežmoniškų mokesčių susijusių su darbo užmokesčiu naštos bendrovės tiesiog būtų sunaikintos. Tai lengvai patvirtina ir Seimo bei Vyriausybės bei Teismų reitingai, nuolat besivelkantys pasitikėjimo reitingų gale. Bet nepakėlus mažų įmonių pelningumo ši katastrofa gali ištikti dar greičiau…Stambaus verslo įmonių tai jokių būdų nepaliestų, nes jos būtų išgelbėtos valstybės, t. y. žmonių pinigais laikomais bankuose.. Atidžiau paskaičius šią ekonominę apžvalgą pagrįstai prašosi dar vienos temos antraštė:kam laikyti pinigus bankuose, jei tai didina nedarbą ir skatina dar didesnį atotrūkį tarp turtingiausių ir vargingiausių žmonių..
Ekonomika  Straipsniai   (12,83 kB)
Kiekvienas žmogus apie kitą žmogų susikuria savitą įvaizdį. Kartais nustembame, kai apie tą patį žmogų vienas pažįstamas atsiliepia labai teigiamai, kitas - neigiamai; vienas jį laiko patraukliu, kitas - atstumiančiu. Taip yra todėl, kad kiekvienas iš savo patirties, iš tarpusavio santykių pusės žvelgiame. Todėl ir į mane skirtingi žmonės žvelgia ne tomis pačiomis akimis. Pasistengsiu apibūdinti pačių artimiausių ir priešingai – mažai pažįstamų žmonių nuomones apie mane.
Filosofija  Namų darbai   (7 psl., 15,24 kB)
Flora ir fauna
2009-12-22
Mūsų miestelis, Gelgaudiškis, palyginti toli nuo to pasakiško gintarinio Baltijos kranto ir ne kiekvienam mūsų mokyklos mokiniui teko laimė pabuvoti pajūryje. Ypač šiais laikais, kada bedarbių skaičius mūsų miestelyje yra vienas iš didžiausių rajone. Tačiau mes, mokiniai, dažnai girdime apie pajūrį per geografijos, istorijos, lietuvių kalbos, biologijos pamokas. Man ypač patinka skaityti apie pajūrio augalus ir gyvūnus… Šiame savo darbe norėčiau trumpai apžvelgti Baltiją bei jos pajūrį biologine prasme - perteikti savitą augalų ir gyvūnų pasaulį, trumpą jų apibūdinimą. Pajūris - tai nedidelis, apie 20-30 km pločio sausumos ruožas prie pat jūros, kuriame betarpiškai juntamas jūros klimatinis poveikis ir vandenų ruožas palei jūros krantą, su jai priskiriamais gamtiniais kompleksais - įlankomis, nerijomis, mariomis, deltomis - susidariusiais dėl bangų, srovių ir vėjo veikimo… Savo darbe labai trumpai papasakosiu apie svarbiausius pajūrio regionus, pasivaikščiosim po senovinį mišką, liesim saulės akmenį - gintarą, grožėsimės kopomis, braidžiosim po Baltiją ir marias. Pajūrio kopų dirvožemis savitas - prisotintas druskų, kuris tinka tik labiausiai prisitaikiusiems augalams. Dauguma jų turi ilgas šaknis, pasiekiančias giliai esantį vandenį, jų lapai padengti plonu vaško sluoksniu ar, užėjus karščiams, susiglaudžia išilgai, kad sumažėtų garavimo paviršius. Yra tokių, kurie net nesudygs kitoje aplinkoje. Tai įdomūs, saviti augalai, daugiau niekur Lietuvoje neaugantys, kartais reliktiniai, dalis saugomi valstybės. O pajūrio gyvūnija… Kokia ji gausi ir įdomi. Tai ir vabzdžiai, kurie skraido ar ropoja tarp tų keistų - kasdien už savo būvį su vėju ar karščiu kovojančių augalų. Daugumai aprašytų vabzdžių tik pajūris yra vieninteliai ir tikrieji namai, kadangi Lietuvoje daugiau niekur kitur jie negyvena. Pajūrio vandenys neįsivaizduojami be žuvų, kurių nemaža dalis jau nykstanti, saugoma valstybės. Negalima nepaminėti ir jų. Ventės ragas, Nemuno delta, Kuršių marios - rojus paukščiams. Pavasarį ir rudenį jų čia aibės. Praskrendantiems - Kuršių nerija lyg tramplinas. Bet yra ir tokių, kurie čia gyvena, suka lizdus, peri ir augina vaikus. Neišvardinsi visų jų ar aukštesnių gyvūnų rūšių, tačiau pasistengsiu papasakoti apie svarbiausius, būdingiausius pajūriui. Nepamiršiu ir pačių rečiausių pajūrio svečių… …Baltija nėra vien tik kažkoks mūsų poreikiams naudingas objektas. Tai gyvas pasaulis, labai jautrus, greitai pažeidžiamas, reikalaujantis meilės, supratimo ir globos. Trumpas svarbiausių pajūrio regionų apibūdinimas …Sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Tik nedidelis jūros moželis glaudžia Lietuvą - maždaug 99 km. (nors kai kur žymima, jog 94 km ar mažiau). Baltija - negili vidinė jūra, maždaug 48-54 m gylio. Vis dėl to čia yra kelios tikrai gilios daubos, iš kurių giliausia - Landsorto - siekia 459 metrus.Baltijos plotas, neįvardijant salų, yra 422700 km2 , o tūris - 20300 km3 Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuritas. Yra naudingųjų iškasenų - sunkiųjų mineralų sąnašynų, geležies ir manganų konkrecijų, naftos, gintaro. Baltija - jauna jūra. Jai maždaug 13 tūkstančių metų (pradėjo formuotis devono periode). Anksčiau Baltiją dengė ledynai. Tarpledynmečiais čia taip pat buvo jūra. Jos vandens lygis kelis kartus svyravo.Įvykus didžiulei gamtos katastrofai - ties šiaurės Gotlandu perlūžus sausumos ruožui - vanduo veržliai ištekėjo į vakarus. Atsiradus sąsiauriui, susijungusiam su vandenynu, ėmė plūsti sūrus vanduo. Tai turėjo įtakos jūros augalijai ir gyvūnijai. Kuršių nerija - tai smėlio pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos. Dalis Kuršių nerijos priklauso Lietuvai, dalis - Kaliningrado sričiai. Plotas 180 km2, ilgis 98 km.Plačiausia Kuršių nerijos vieta - ties Bulviko ragu - 3,8 km pločio, siauriausia - į šiaurę nuo Lesnajaus - apie 380 metrų pločio. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių nerijos reljefo elementas - Didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km ir yra 300-1000 m pločio. Plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių nerijos viduryje. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet yra nemaža kopų aukštesnių kaip 50-60 m. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, trys mažos lagūnos ir vienas ežeras - Žuvėdrų liūnas, susidaręs iš Kuršių marių įlankos. Kuršių marios - tai lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km2, ilgis - 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis - 5,9 m, vidutinis gylis - 3,8 m. Kuršių marių dugne gruntas daugiausia smėlingas. Dumblėtos nuosėdos dengia didžiąją dubens pietinę dalį ir visus marių pailgėjimus. Čionai įteka 25 upės ir upeliai. Marios susidarė prieš 5000 metų. Sparčiai auganti Kuršių nerija atitvėrė nuo Baltijos įlanką, tyvuliavusią dabartinių marių šiaurinėje dalyje. Vėliau, kylant žemės plutai ir kaupiantis upių sąnašoms, dalis tos įlankos virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru. Nemuno delta - tai samplovinė žemuma prie Kuršių marių. Nemuno vaga šakojasi į dvi pagrindines šakas: Giliją ir Rusnę, kuri dar persiskiria į Atmatą ir Skirvytę. Deltą raižo daug upelių, jų atšakų, senvagių, kanalų. Nemuno delta -augalų, vandens ir paukščių karalystė. Nemuno deltoje tarp Kintų, Šilutės ir Rusnės įkurtas botaninis zoologinis draustinis. Jis apima Nemuno deltos užliejamas pievas su upėmis, protakomis, žiogiais, Rusnės, Briedžių ir kitas smulkesnes salas, Krokų Lankos ežerą, Kniaupo įlanką, Ventės ragą. Saugoma Nemuno deltai būdinga reta augalija ir gyvūnija. 1800 - 1925 metais Nemuno delta ties Skirvytės žiotimis pasistūmėjo į vakarus apie 2 km, o ties Atmata sąnašos atitvėrė didelę įlanką nuo Kuršių marių - Krokų Lanką. Ežero plotas 793 ha, jame yra 2 ha sala, įteka keli upeliukai. Krokų Lanka - makrofitais užaugantis ežeras. Jo pakraščiais auga beveik ištisinė apie 0,5 km pločio meldų, nendrių, švendrų juosta, viduryje ir gilesnėse vietose plūdės, plunksnalapės, elodėjos ir daugybė kitų augalų Kuršių marių rytiniame krante, prie Atmatos žiočių, yra pusiasalis - Ventės Ragas. Jo ilgis 5 km, didžiausias plotis 2,2 km. Iš rytų nuo sausumos jį skiria Kniaupo įlanka. Pusiasalis susidaręs iš moreninio priemolio, paviršius apklotas jūriniu smėliu. Išilgai eina moreninis gūbrys, kurio aukštis 6,7 m - 10,5 m. Per Ventės ragą eina paukščių migracijos kelias. Ventės kaime yra ornitologijos stotis, kurioje žieduojami paukščiai, stebima jų migracija. Yra ir hidrobiologijos stotis, tirianti Kuršių marių, Nemuno žemupio ir Baltijos pakrančių žuvis. Pajūrio klimatas ir jo įtaka augalijai ir gyvunijai Pagrindinis veiksnys, lemiantis augalijos ir gyvūnijos pasiskirstymą ir įvairovę tiek pajūryje tiek visoje Lietuvoje yra klimatas. Šiuo metu Baltijos pajūryje klimatas - drėgnas jūrinis. Bet ar visą laiką jis buvo toks? Pirmosios žinios apie Lietuvos klimatą siekia paleozojaus erą, prasidėjusią prieš 500 mln. metų. Jos pradžioje vyravo šiltos jūros. Apie tai liudija koralų, kurių kolonijos gali gyventi ne žemesnėje kaip +21-22OC temperatūroje, liekanos. Devono periode, prieš 300 - 350 mln. metų, klimatas buvo sausesnis - apie jį mums pasakoja kserofitinių (dykuminių) augalų liekanos. Mezozojaus eroje (prieš 60-180 mln. metų) klimatas padrėgnėdavo, sušvelnėdavo, tapdavo vėsesnis. Kreidos periode buvo šilčiau ir drėgniau, Baltijoje klestėjo daugybė gyvūnų: moliuskų, žuvų, ryklių ir kt. Paskutiniojo milijono metų periodas, vadinamas kvarteru, pasižymėjo klimato atvėsimu bei ilgai trunkančiais ledynmečiais. Tarp ledynmečių metu klimatas šiltėdavo, augdavo net subtropiniai augalai. Paskutinis, vadinamas Nemuno apledėjimas, baigėsi prieš 13-16 tūkst. metų. Poledynmetyje klimatas irgi keitėsi. Sausesnius periodus keitė drėgnesni, vėsesnius - šiltesni. Mūsų augalija ir gyvūnija patyrė ne tik atšiaurias, dabar tundrai būdingas sąlygas, bet ir žymiai palankesnes. Aplinkos sąlygų keitimasis praeityje ir sudarė galimybę užsilikti mūsų krašte nedaugeliui tokių rūšių, kurioms apskritai mūsų klimatas jau nebetinka. Tai endeminės rūšys paplitusios nedidelėje, griežtai apibrėžtoje teritorijoje. Baltijos pajūrio endeminės rūšys yra baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, pajūrinė našlaitė …Ar tik šie augalai mums mena senąjį pajūrį. Sugrįžkime trumpam į praeitį, netolimą … tik 50 mln. metų. Pajūris senovėje …Kažkada seniai seniai, prieš 40-55 mln. metų, Baltijos vietoje ošė tankūs miškai. Ant medžių kamienų ir uolų augo kerpsamanės, kerpės, netgi epifitiniai paparčiai. Čionai tvirtai savo viršūnes aukštyn kėlė plikasėkliai - pušys, tujos, kiparisai, sekvojos, gal būt ir kadagiai. Pamiškėje pasirodydavo žemos krūminės palmės. Nuo medžių šakų vingiavo lianos. Greta spygliuočių ošė ir ąžuolai, bukai, klevai… Miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik priemaiša. Miške kūrėsi ne tik augalai. Po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje laikėsi erkės. Jos ne tik mito žaliadumbliais ar kitais žemesniaisiais augalais, bet ir parazitavo kituose gyviuose. Daug jų gyveno kolonijomis. Vorai gyveno ant augalijos, po žieve ir dažniausiai buvo aktyvūs naktį, nors pasitaikydavo ir mėgstančių karščiausią dienos metą. Daugiausia tokiame miške būdavo šienpjovių, vorų kryžiuočių ir kt. Dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis slapstėsi aktyvūs naktį šimtakojai. Didžioji dalis buvo plėšrūnai, tik Julidae šeimos atstovai mito pūvančiomis atliekomis, daugiausia grybais. Samanose slapstėsi visokie gyvūnėliai. Dauguma gerai mokėjo šokinėti. Tarp jų buvo ir labai gležnų padarėlių, vengiančių ryškios šviesos ir sausų vietų. Miške gyveno ir lašalai, žirgeliai, tarakonai, maldininkai, termitai, auslindos, blakės, taip pat tiesiasparniai ir lygiasparniai vabalai, kurie ir dabar, ir anksčiau buvo viena iš gausiausių vabzdžių grupių, blusos, tinklasparniai, plėviasparniai, dvisparniai, drugiai… Tai mažiausi padarėliai. Dauguma jų mito didesni gyviai. Gyveno miške maži - 4,5 cm. ilgio driežiukai, skraidė paukščiai artimi zylėms, bukučiams, geniams… Medžiuose įsikūrė voverės, miegapelės… Tai - tik nedidelė senojo miško gyvūnėlių dalis. Dabar jie išnykę, o buvusią jų gyvenamąją vietą po daugelio tūkstantmečių paslėpė Baltijos vanduo. Tačiau šie gyvūnai ir augalai išliko. Tiesa, ne visi ir ne visiškai. Kai kurie paliko savo kojas, plunksnas žvynus ar plaukų kuokštelius, o augalai pasistengė ir mums padovanojo savo spygliukus, lapus, sporas ir sėklas… Kaip jie sugebėjo prasibrauti iki mūsų dienų? Kaip išliko tokie trapūs organizmai, atlaikę galybės metų puolimus? Kas leido mums išvysti šias fosilijas? Jis - viena iš negausių naudingųjų iškasenų. Dar seniai jis patraukė pirmykščio žmogaus dėmesį savo vaiskumu, spalva ir šiltu vidiniu spindesiu. Degdamas jis skleidžia malonų aromatą, o paimtas visada atrodo šiltas. Tai daugybės legendų ir pasakų šaltinis, įgavęs gydomosios ir saugančios nuo blogio galios… Jis - saulės akmuo, gintaras, kurio daug randama Baltijoje. Taigi, tais senais laikais gintaringieji augalai, pvz. pušys, skyrė sakus. Tekėdami šie sugebėdavo pasičiupti kokią nors liekanėlę, o kartais į juos patekdavo ir smulkūs gyvūnai. Vėliau gintaras stingo, miškai nyko, vieną žemės sluoksnį dengė kitas ir formavosi Baltija. Dabar gintarą jūra ne tik išplauna - jis dar ir kasamas. Yra įrodyta, kad gintaro inkliuzai - ne vien tuštumos. Jose yra chitino, kutikulos ir net raumenų bei kitų vabzdžio (ar kito gyvūno) audinių likučių, išlaikiusių būdingą ląstelių struktūrą. Gintare daugiausia randama vabzdžių (86,7%) ir voragyvių (11,6%). Augalų yra visai mažai - 0,4% (čia neįeina medienos ir žievės likučiai). Baltijos protėvė Joldija buvo arktinė jūra su arktine fauna. Dar ir dabar Baltijos jūroje sutinkami arktinės faunos pėdsakai, pvz. žieduotasis ruonis. Ši ir kitos arktinės rūšys išliko ir prisitaikė. Bet dauguma jų išnyko nutrūkus ryšiui su vandenynu vakaruose. Pajūrio flora Baltijos pajūryje vyrauja augalų rūšys, kurios gali augti nederlinguose sausuose smėlynuose. Šie augalai apsisaugoję nuo per smarkaus garavimo: daugumos lapai siauresni, trumpesni, storesni ir mėsingesni. Baltijos dugne, įvairiame gylyje auga dumbliai. Raudondumbliai dažniausiai aptinkami 20-40 metrų gylyje. Išauga jie iki vieno metro ilgio. Yra apie 10 raudondumblių rūšių. Tai ryškiai raudoni ar gelsvi, siūlo, plokštelės, kaspino , cilindro, žiauberies pavidalo, šakoti, skiautėti augalai. Baltijoje ties Lietuvos krantais daugiausiai pasitaiko raugmaurės, banguolio, kalitamnio rūšių. Rudadumblių yra penkios rūšys. Išauga 1-50 metrų ilgio. Jų būna nuo mažų siūlelio pavidalo iki sudėtingai išsišakojusio kaspino pavidalo, didelių. Gniužulas dažnai būna su oro pūslelėmis. Prie Lietuvos labiausiai paplitęs pūslėtasis guveinis, pasitaiko staceliarijos, stygadumblio, karpasiūlio genčių rūšių. Jų gniužulų dažnai išmeta į krantą bangos. Auga 6-15 metrų gylyje. Pūslėtasis guveinis užauga iki vieno metro ilgio, gniužulas plokščias, išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į trumpą kotelį, kuris priauga prie povandeninių uolų. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga. Naudojamas farmacijoje. Žaliadumblių yra apie 90 rūšių. Tai ir vienaląsčiai, ir kolonijiniai, ir daugialąsčiai, siūlo, plokštelės, pūslelės pavidalo, išaugantys iki keliolikos centimetrų ilgio, daugiausia žali, augalai. Jais minta vandens gyvūnai. Žaliadumbliai valo užterštus vandenis. Labiausiai paplitusi jūrose - liūnė, dar vadinama jūrų salota, išvaizda primenanti švelnų grybą, ir ulotriksas. Melsvadumblių yra apie 130 rūšių. Daugelis sudaro kolonijas arba yra daugialąsčių siūlų pavidalo, nedaug - ir pavienių ląstelių. Dažniausiai būna melsvai žali. Dauginasi vegetaciškai arba nejudriomis sporomis. Pirofitinių dumblių arba šarvadumblių yra maždaug 20 rūšių. Jie dažniausiai vienaląsčiai, ląstelės didelės, o jų sienelės sudarytos iš celiuliozinų skydų, sudarančių kiautelį. Gelsvai rudi. …Mūsų pajūryje į akis krinta sausa, aštri, dygliuota pakrančių augalija, kokios niekur kitur nėra. Ji kitokia, nes auga vėjo pustomame ir jūros pasūdytame smėlyje, o giliai nutįsusios šaknys tepasiekia sūrų podirvio vandenį. Todėl tik maža ypatingų augalų grupė yra prisitaikiusi augti druskingose dirvose. Tie augalai vadinami halofitais. Halofitai gerokai skiriasi nuo kitų augalų. Daugumos jų lapai yra smulkūs, daugiau ar mažiau sunykę, kad mažiau garintų vandens. Tokia yra smiltyninė druskė, kuri auga Palangos paplūdimio pakraštyje. Jos lapeliai bekočiai, siauri, trumpi ir dygūs. Kitų halofitų lapai stori ir sultingi. Tai ypač būdinga pajūrinei stoklei ir sultingajai jūrasmiltei. …Pajūrio kopų halofitai, turintieji galingą šaknų sistemą, yra labai geri judraus smėlio sutvirtintojai. Jie pirmieji įsikuria jūros išmestame smėlyje. Smėlis žolėmis apauga palaipsniui. Pirmiausia jūros bangų suklostyto paplūdimio pakraštyje, priešakinių kopų papėdėje ima augti pajūrinė stoklė ir sultingoji jūrasmiltė, kai kur prie jų prisideda ir smiltyninė druskė. Stoklė ir druskė - vienamečiai augalai. Jie niekada nesudaro ištisinės vejos, auga pakrikai. Jūrasmiltė yra daugiametis augalas. Ji, vegetatyviškai daugindamasi sudaro kupstų pavidalo kolonijas. Sulaikydamos smėlį, jos metai po metų didėja. Po kurio laiko į minėtųjų pionierių neužimtus tarpus įsimaišo varpiniai augalai - smiltyninis eraičinas, smiltyninė rugiaveidė ir pajūrinė smiltlendrė. Kai šių augalų padaugėja, vienamečiai bendrijos dalyviai (stoklė ir druskė) pradeda nykti. Tačiau varpinių augalų trijulė geriausiai auga priešakinės kopos vakariniame šlaite. Kopos viršūnėje, kur sunkiau pasiekiamas vanduo, aukštieji varpiniai (rugiaveidė ir smiltlendrė) išretėja, užleidžia vietą mažesniam polesiniam eraičinui ir ilgašakniams dviskilčiams augalams: pajūriniam pelėžirniui, skėtinei vanagei, gauruotajam pūteliui, sultingajai jūrasmiltei ir muilinei gubojai. Prieškopes labai pagyvina rausvažiedis pajūrinis pelėžirnis. Jo žiedynai driekiasi pažeme. Lapai kaip žirnio. Peržydėję sunokina žirnelius. Jei parsivežę į namus pasėsime, nesudygs. Sudygsta tik prieškopėse, kur juos visą rudenį vėjas raičioja po smėlyną ir nuzulina kietą luobelę. Užpakaliniame, į rytus nugręžtame priešakinės kopos šlaite gausiausiai auga smiltyninė viksva. Jos bendrijose kai kur auga aukštas, vešlus ir puošnus dvimetis skėtinių šeimos augalas - pajūrinė zunda. Šis halofitas randamas tik Kuršių nerijos kopose, į pietus nuo Juodkrantės. Šis pajūrio kopų papuošalas - išnykstanti rūšis - sudžiovintas tinka sausoms puokštėms, labai dekoratyvus, būtent todėl ir nyksta, t.y. naikinamas. Pajūrinė zunda - dvimetis ar daugiametis, tvirtas, dygliuotas augalas. Šaknys labai ilgos. Dauginasi tikriausiai sėklomis. Šakotas stiebas užauga iki 70 cm aukščio. Lapai standūs, odiški, dygliuoti, platūs, apatiniai - su kotais, viršutiniai bekočiai, savo pamatais apkabina stiebą. Žiedynas pailgos rutulio formos, skraistlapiai mažai skiriasi nuo stiebo lapų ir net esti tokie pat dygliuoti. Žiedai smulkūs, melsvos spalvos. Ir visas augalas yra melsvai žalias, dargi balsvas nuo vaškinio lapų apnašo. Išlikę tik keli tūkstančiai šių augalų. Į saugomų augalų rūšių sąrašą zunda įrašyta 1962 metais, į Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Pušynuose halofitai jau neauga, nes jiems netinka rūgštus jų dirvožemis. Nėra palankių sąlygų halofitams ir Kuršių marių pakrantėje. Nors smėlis čia savo išvaizda panašus į pajūrinį, bet tirpstančių druskų jame keleriopai mažiau. Tik vienur kitur pasitaiko sultingoji jūrasmiltė, dar rečiau - pajūrinis pelėžirnis… …Persiritę per prieškopes patenkame į užuovėjos sritį, kur beveik nėra pustomo smėlio ir vėjas taip baisiai nesiaučia. Čia gilūs, susigulėję smėlynai, todėl auga didesni gluosnių krūmai. Didokos pušys dėl nuolatinio vėjo beveik visos palikusios į žemyno pusę. Toliau nuo jūros pušys vietomis tankesnės, aukštesnės, tiesesnės. Tarp jų gausu berželių. Kai kur tai jau ne berželiai, o aukštų beržų giraitės. Tarp prieškopių ir miško yra žolinių augalų ruožas. Jame klesti muilinė guboja. Tai savitas, gražus augalas, kilęs iš stepių. Muilinė guboja aukštoka, apie metrą aukščio. Šakutės plonytės, lyg ploniausi siūlai, o jų galuose - maži balti žiedeliai. Vienas žiedelis neišvaizdus, mažytis, bet ant šakutės jų šimtai, o ant augalo - tūkstančiai, todėl atrodo nepaprastai gražiai. Nevysta ir per didžiausius karsčius, nes turi labai ilgas šaknis (iki 7 metrų ir ilgesnes). Dauginasi sėklomis. Dar toliau auga nedidelės pušaitės, ištisi pušaičių guotai. Aikštelėse tarp jų žaliuoja ploteliai viržių. Jie taip pat prisitaikė gyventi smėlynuose. Šaknys lyg voratinklis apraizgo smilteles ir todėl nebijo sausros. Rugpjūčio mėnesį viržynai pasipuošia smulkiais rausvai violetiniais žiedeliais - jų tūkstančiai, todėl atrodo lyg puošnus kilimas. Neringoje išliko senovinis augalas - šilinė erika. Kai nežydi, erika atrodo kaip paprastas viržis. Rožinių žiedelių kekės susitelkusios stiebo viršūnėlėje. Žiedai stamboki - nuostabiai gražus ir mums brangus augalas. Lietuvoje yra tik du šio augalo ploteliai, todėl įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Dar vienas panašus į viržį augalas - varnauogė. Jos šakutės su kiek stambesniais žaliais spygliškais lapeliais, todėl varnauogių ploteliai žalesni negu viržių. Žiedeliai neišvaizdūs, tačiau stambių juodų uogų taip ir maga paragauti. Neskinkime, jos neskanios, nors ir nenuodingos. Jas lesa paukščiai. Atokiau nuo jūros auga aukštesnės pušys. Tarp jų, žemumėlėse, kur negiliai gruntinis vanduo, nemažai lapuočių bei įvairių žolinių augalų. Visų neišvardinsi. Gan įdomus, išlikęs iš senųjų poledynmečio laikų augalas - šiaurinė linėja. Jos stiebelis šliaužia tarp samanų. Kartais palipa net pušies kamienu. Tada apsamanojusio pušies kamieno fone matyti gražūs maži balsvi šiaurinės linėjos varpeliai. Dar toliau nuo jūros už pušynų, tarp Juodkrantės ir Pervalkos, plyti pilkųjų kopų plotai. Tai žemos kopos, gausiai apaugusios žoline augalija. Žemumose pasitaiko neūžaugų berželių. Čia gana daug augalų rūšių, bet augaliukai išsidėstę atokiau vienas nuo kito. Tai ne pieva. Tarp augaliukų ploteliai priaugę kerpių - šiurių. Karštą dieną einant, po kojomis girdėti lūžinėjančių kerpių traškėjimas: “trakšt…trakšt…trakšt”. Dėl šių pilkų šiurių ir kopos pilkosiomis pavadintos. Gausu ir šepetukų. Tai kuokšteliai augalų, kurių ilgi plonyčiai lyg ylos lapeliai ežiuku styro į visas puses. Greta šepetukų kėpso žemutės žalios viksvos. Jų šviesiai žali siauručiai lapeliai gerokai pagyvina pilkąsias kopas. Jas puošia ir stambesnius žiedus turintys augalai. Dėmesį patraukia mėlynžiedės kalninės austėjos žiedynų galvutės. Kalninė austėja paplitusi kalnų pievose, o Lietuvoje - Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose. Niekur kitur, tik pajūrio smėlynuose auga gražiais violetiniais žiedeliais pasidabinusi pajūrinė našlaitė. Pažemiu driekiasi čiobrelis, lyg apibertas rausvais žiedeliais. Pilkosiose kopose, kurios palaipsniui vėl pereina į baltąsias pamario kopas, gali pamatyti pelkinių gluosnių krūmelių. Keisti tai gluosniai - žemučiai, siaurais lapeliais apaugę. Pelkinis, o auga smėlynuose. Tačiau ir viržis ir varnauogė taip pat pelkėse auga. Tai savitai prisitaikę augalai. Tačiau tik kai kurie prisitaikė, o kai kurie, deja, nyksta. Pajūrinis sotvaras išnykstanti, reliktinė rūšis, auga žemapelkėse, drėgnose pajūrio pievose. Tai 50-150 cm. aukščio, šakotas krūmas. Šakelės stačios, tamsiai rudos su tankiomis geltonomis liaukelėmis. Lapai lancetiški arba pailgi, kiaušinio formos, pražanginiai, su tamsiai žalia viršutine ir daug šviesesne apatine puse. Žiedai smulkūs, neišvaizdūs, susibūrę stačiuose žirginiuose, pasirodo balandžio - gegužės mėnesį, prieš išsiskleidžiant lapams. Augalas kvapnus, pajūrio aludarių vertinamas kaip apynių pakaitalas. Pajūrinis sotvaras nyksta melioruojant pelkes, eksploatuojant durpynus, ruošiant žaliavą maisto pramonei. Reta, holarktinė rūšis yra šaltininė menuva. Per Lietuvą eina pietinė jos paplitimo arealo riba. Tai daugiametis, 8-25 cm aukščio augalas. Stiebai prigludę arba besidriekiantys žemės paviršiumi, labai retai būna ir statūs, priklausomai nuo ekologines situacijos dar gali būti povandeniniai ar plūduriuojantys. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Žiedai balti, smulkūs, susitelkę į viršūnines kekes. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Menuva labai jautri bet kuriems aplinkos pokyčiams. Auga Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Smulkiažiedė glažutė auga smiltpievėse, smėlėtose pakrantėse. Lietuvoje aptinkama tik Kuršių nerijoje. Tai vienmetis, 7-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, dauginasi sėklomis. Glažutė - negausus, augantis grupelėmis augalas. Nyksta dėl konkurencijos užželiant smiltpievėms. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Pavasarinis vikis - retas ir sparčiai nykstantis, auga sausose pajūrio pievose. Jis vienmetis arba žiemojantis 5-20 cm aukščio augalas. Žydi gegužės - birželio mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl intensyvėjančios rekreacijos, kai mechaniškai pažeidžiamos ir naikinamos augimvietės. Auga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, Girulių botaniniame - zoologiniame draustinyje. Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga retas, nepakankamai ištirtas augalas - blizgantysis snaputis. Tai vienmetis, kartais žiemojantis, daugiausiai 30 cm aukščio, raudonais stiebais ir blizgančiais lapais, fakultatyviškai ūksminis augalas. Žydi birželį - liepą, plinta sėklomis, kurias išsvaido staigiai atsiverdama dėžutė. Auga pavieniui arba grupelėmis, bet nepastoviai išnyksta ir vėl pasirodo toje pačioje arba naujoje vietoje. Tyrulinė erika, kai kuriuose lietuviškuose botanikos veikaluose vadinta šiliniu šilžiurkščiu, yra 15-17 cm aukščio krūmokšnis iš viržinių (erikinių) šeimos. Lapai smulkūs, linijiški, žemyn užsirietusiais kraštais. Menturėse augantys po keturis žiedai rožiniai, laibų šakelių viršūnėse telkiasi po 4-12. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Vienintelėje žinomoje teritorijoje erika auga dviejuose ploteliuose. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 1976 m. Pajūrinė pienažolė, išnykstanti rūšis, į saugomų rūšių sąrašą įrašyta 1962 metais, o Lietuvos raudonąją knygą - 1976 metais. Auga Smeltės botaniniame draustinyje Klaipėdoje ir Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Augimvietės - tai drėgni, druskingi, smėlingi, akmenuoti jūros ir jūros įlankų pakraščiai. Pajūrinė pienažolė - daugiametis, 5-20 cm aukščio raktažolinių šeimos augalas, prie pamato šakotu stiebu, apatinės šakelės gali net driektis pažeme. Lapai mėsingi, smulkūs, lancetiški, dažniausiai išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Lapų pažastyse išauga po vieną smulkų, šviesiai rožine, panašia į varpelį taurele, neturintį vainikėlio, žiedą. Pajūrio smėlynuose, druskingose pievose galima išvysti pavieniui ( o kartais ir grupelėmis ) augančius augalus rausvais, nedideliais žiedeliais. Tai baigianti išnykti rūšis, į saugomų augalų sąrašą įrašyta 1984 m. auganti Kuršių nerijos nacionaliniame parke bei Smeltės botaniniame draustinyje - pajūrinė širdažolė. Ji yra vienmetis dekoratyvus augalas. Dauginasi sėklomis. Nyksta dėl pakrančių tvarkymo darbų, rekreacijos poveikio. Reta rūšis yra gebenlapė veronika, randama Giruliuose, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Šis augalas yra 8-20-30 cm. aukščio, žolinis ir dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - vienintelis graižažiedžių šeimos augalas, panašus į kai kuriuos gėlynuose auginamus daugiamečius astrus. Jo stiebas yra 15-60 cm. aukščio, prie viršūnės šakotas. Lapai palyginti mėsingi, lancetiški, trispygliai, pamatiniai lapai stambesni ir platesni už aukščiau augančius. Graižai telkiasi stiebo viršūnėje, skėtiškuose žiedynuose; jų liežuviški žiedai melsvai violetiniai, o vamzdiški - geltoni. Žydi liepą - rugpjūtį, dauginasi sėklomis. Trispalvis astras - išnykstanti rūšis, žinoma tik Kuršių marių pakrantėje ties Klaipėda. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. į Lietuvos raudonąją knygą- 1976 m. Pertvarkant pamario pievas nyksta pajūrinė narytžolė. Tai reta rūšis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1962 m. Tai daugiametis druskingų vietų augalas. Žydi birželio - rugpjūčio mėnesį, dauginasi sėklomis. Druskinis vikšris, kaip ir pajūrinė narytžolė, yra druskamėgis augalas. Auga Kuršių marių pakrantėje, uždruskėjusiose pievose. Daugiametis, dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje reta rūšis, nyksta dėl žmogaus veiklos. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1984 m. Kuršių nerijos pilkosiose kopose labai retai aptinkama smulki varpinė žolelė - ankstyvoji smilgenė. Tai vos 4-15 cm. aukščio siaura, glaustašakė, 1,5-3 cm. ilgio šluotele augalas. Lietuvoje aptikta tik pajūryje. Paprastai vienmetė, žydi gegužę - birželį, dauginasi sėklomis. Auga pavieniui ar grupelėmis. Į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta 1984 m. Per Lietuvą eina šiaurvakarinė nendrinio lendrūno paplitimo riba. Šis augalas yra daugiametis, 90-150 cm aukščio, šakniastiebinis, šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Augdami sudaro vešlius sąžalynus. Nyksta naikinant augimvietes. Laibastiebė viksva yra neaukšta, 20-30 cm dažniausiai su trimis juosvomis varputėmis stiebo viršūnėje. Žydi gegužę, plinta sėklomis ir šakniastiebiais. Auga smėlynuose, pajūrio kopose nedidelėmis grupėmis mažuose ploteliuose. Nyksta pažeidžiant augimvietes, vykstant smėlynų erozijai, apsodinant mišku smėlynus ir kt. Kai kur lakiame smėlyje įsitvirtina retas Lietuvoje gulsčiasis karklas, išaugantis iki 1 m aukščio jo stiebas yra šliaužiantis, jis lengvai įsišaknija, ir taip iš vieno augalo šakutės susidaro ištisi krūmai. Šakutės geltonos, lapai trumpakočiai, pailgi, kiaušinio formos ar lancetiški, jauni lapai plaukuoti, vėliau viršutinė jų pusė nuplinka. Sparčiai nyksta sūroko vandens augalas lipikinis maurabragis. Jo stiebas 15-30 cm aukščio, tarpubambliai 2-4 cm ilgio. Dygliai įvairūs, viršutinėje dalyje smailesni, tankesni, apatinėje - retesni. Menturiuose yra po 6-8 lapus. …Lietingą vasarą pilkosiomis kopomis vaikščioti sunkoka. Slidinėji, lyg eitum per muiluotą žemę. Prisigėrusios vandens kerpės patęžta lyg seni grybai, todėl ir slidu. Beje, kerpė tai ir yra iš dalies grybas, iš dalies augalas, nes joje grybienos siūleliai persipynę su žaliųjų mikroskopinių dumblių gumulėliais. Jie puikiausiai sugyvena. Grybas dumblį aprūpina vandeniu ir maisto medžiagomis, paimtomis iš dirvos, o dumblis maitina grybą jau sudėtingu maistu. Gerai ir dumbliui, ir grybui. Daug pajūryje randama grybų… Kuršių nerijoje prisodinta nemažai kalninių pušų. Šie tankiaspygliai aukšti krūmai sudaro tokius sąžalynus, kad tik keturpėsčias po jais pralįsi. Beje, taip ir landžioja žmonės, kai čia pradeda dygti tikriniai ar geltonieji baravykai. Tai vertingiausi Kuršių nerijos grybai. Auga ir lepšiukų, ūmėdžių bei kitų šilams būdingų grybų. Pajūryje auga ir tokie grybai, kurie būdingi tik tam kraštui. Smiltyninis ausūnis yra smėlio saprotrofas, druskamėgis grybas. Randamas tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Auga pamario kopų smėlyje tarp pajūrinės smiltlendrės ir pajūrinio eraičino. Vaisiakūniai pasirodo rugsėjo - lapkričio mėn. jeigu kopų smėlis pakankamai drėgnas. Auga pavieniui arba grupelėmis. Nyksta dėl kopų ardymo arba apžėlimo. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Kuršių nerijoje prie Juodkrantės aptinkama ir kupstinė šiurė. Reta, nepakankamai ištirta rūšis. Auga ant pūvančios medienos, medžių kamienų pagrindų dirvožemio drėgnuose miškuose ir pelkėse. Gniužulas žvyniškas, žalsvos spalvos. Saugomas valstybės. Reta, nepakankamai ištirta rūšis, auganti pajūrio kopose yra hadriano poniabudė. Auga rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais. Jauni vaisiakūniai rutuliški arba kiaušiniški, suaugę - 8-20 cm. aukščio, nemalonaus kvapo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vandeninė plaumuonė - išnykstanti rūšis. Auga senvagėse, upių pakrantėse ir žiotyse, marių įlankose. Tai daugiametis vandens augalas su plūduriuojančiais lapais. Žydi geltonais, virš vandens iškilusiais žiedais liepos - rugpjūčio mėnesiais . Nyksta dėl vandens užterštumo, melioravimo. Įrašyta į saugomų augalų sąrašą 1962 m. vėliau į Lietuvos raudonąją knygą. Nendrinis lendrūnas - Lietuvoje labai retas augalas. 1988 m. B.Kizienė rado šį augalą Nemuno deltos Rusnės saloje. Tai daugiametis, 90-150 cm. aukščio šakniastiebinis šiurkščiais stiebais augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Auga smėlėtose pakrantėse, įlomėse, krūmynuose. Tinkamose augti vietose sudaro vešlius sąžalynus. Norint išsaugoti reikia uždrausti melioravimo, statybos darbus. Pievinė paavižė - sparčiai nykstanti rūšis. Auga sausose pievose (užliejamose ir žemyninėse), šlaituose, miško aikštelėse. Prieraišus karbonatinėms priesmėlio, lengvo priemolio dirvoms. Daugiametis, žolinis, tankiakeris, 30-100 cm aukščio ir aukštesnis, augalas. Žydi birželio - liepos mėnesiais. Dauginasi sėklomis. Auga pavieniui, tik užliejamose Nemuno ir Danės upių pievose gausesnis. Išsaugant būtina užtikrinti augimvietėse savalaikį šienavimą, uždrausti pievų arimą, ganiavą. Rudoji viksvuolė - taip pat sparčiai nykstanti rūšis. Auga upių ir ežerų smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse, drėgnose pievose, drėgnuose pievų ir miškų kelkraščiuose, pelkių pakraščiuose. Vienmetis, 5-20 cm. aukščio augalas. Žydi liepos - rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai maži, elipsiški, aštriai tribriauniai, išnešiojami vandens ir vandens paukščių. Dauginasi sėklomis. Augalo gausumo pokyčiai labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės bei šilumos režimo. Reikėtų ištirti sėklų gyvybingumą. Nekeisti augimviečių hidrologinio režimo. Nemuno deltoje gausu balinio ajero, šaltekšnio ir kitų vaistinių augalų sąžalynų. Pajūrio gamta yra nepaprastai graži, įdomi ir savita… Tiesa, čia pažymėti tik tie augalai, kurie būdingi pajūriui. O juk yra ir daugybė kitų! Jie gana tolygiai paplitę visoje Lietuvoje, o kiti esti įveisti žmonių, pvz. kalninės pušys, šaltalankiai, kurie pasodinti Nerijos miškuose, arba dekoratyvūs krūmai puošiantys Palangos miestą… Dosni gamtos ranka nepašykštėjo ir padovanojo gausią augalų karalystę, kurią mes privalome branginti ir saugoti. Pajūrio fauna Baltijos jūros organizmai yra artimi ir gėlų vandenų ir vandenyno organizmams. Mat ši jūra yra apysūrė, sūrumu gerokai nusileidžia vandenynui. Apysūriame Baltijos vandenyje prisitaikęs gyventi zooplanktonas. Rūšine sudėtimi jis mažai kuo skiriasi nuo gėlavandenio zooplanktono, bet čionai yra ir specifinių organizmų, tokių kaip sferinukas ar diaptomas. Gyvena Baltijoje 2 cm ilgio šoniplauka. Ji plaukia šonu, nugara pirmyn. Šis padarėlis - mėgstamas daugelio žuvų maistas. Šoniplauka minta daugialąsčiais dumbliais, negyvomis atliekomis. Vėžiukai - šokinėjantys tarp išmestų ant kranto dumblių gniužulų - tai šoniplaukos. Baltijos pakrantėje galima aptikti tuščių piršto dydžio vėžiuko - jūrų tarakono - šarvų. Jis priklauso lygiakojų būriui. Išauga iki 8 cm ilgio. Tipiškas skaidytojas, minta negyvais gyvūnais ir yra vadinamas jūrų sanitaru. Jūrų tarakonas gyvena įsirausęs į dugną didesnėje gelmėje. Šiuo gyvūnu minta menkės ir kitos stambokos Baltijos žuvys. Kartu su jūrų tarakonu gyvena ir kitokie jūrų vėžiagyviai, pvz., mizidės, krevetės. Beje, mizidės giminingos giliųjų ežerų reliktinėms mizidėms. Krevetės paplitusios visose jūrose ir vandenynuose. Skiriasi tik dydžiu (nuo 2-30 cm ilgio). Baltijoje gyvena nedidelės krevetės. Jų kūnas iš šono suplotas. Galvakrūtinė žymiai trumpesnė už pilvelį. Priekinės vaikštomosios kojos su žnyplėmis. Pilvo kojos ir uodegos skiautės naudojamos plaukimui. Turi ilgus ūsus, gerai plaukioja, geba įsirausti į smėlį. Minta dumbliais, smulkiais bestuburiais, pūvančiomis organinėmis medžiagomis. Krevetėmis minta dauguma žuvų ir jūrų žinduolių. Jas mėgsta ir žmogus. Tačiau Baltijos jūros krevetės tinka tik žuvų maistui. Negalima nepaminėti dar vieno augalėdžio - jūrų gilės. Tai taip pat vėžiagyvis, nors apaugęs kriauklele, kaip ir moliuskai. Jų daug ant medinių polių, akmenų, jie apauga laivų korpusų povandenines dalis, taigi - jūreivių nėra mėgstami. Jūrų gilės, kaip ir dauguma zooplanktono rūšių, minta košdamos vandenį. Po audros pakrantėse galima pamatyti bangų išmestus rudųjų ar raudonųjų dumblių gniužulus, gintaro gabalėlių ir gausiai mažų kriauklyčių. Tai kaušelio formos briaunotos širdutės, kurios Baltijos jūroje būna tik nago dydžio - 1,5 cm, lygiu paviršiumi. Kiek rožiniu vidumi baltiškosios makomos ir truputį didesnės baltos mijidės - 3,6 cm ilgio, taip pat 3-4 cm ilgio midijos. Visos šios dvigeldžių minkštakūnių rūšys gyvena kiek giliau, atokiau nuo kranto, įsirausę į gruntą. Gyvūnėliai turi du vamzdelius: pro vieną traukia vandenį, pro kitą - išleidžia. Minta vandenyje plūduriuojančiu planktonu. Žuvusių minkštakūnių kriauklytes bangos išmeta į krantą. Visi šie moliuskai - telinidai nėra dideli ir tik prie Lietuvos krantų kartais pasitaikanti viena rūšis Macoma baltica siekia 7 cm ilgį. Moliuskai gyvena kolonijomis, bisuso siūlais prisitvirtinę prie substrato. Vasaros pabaigoje Baltijoje galima pamatyti medūzų. Tuo laiku jos užplūsta jūros pakraščius. Tai maži lėkštutės dydžio, gležni, beveik permatomi lyg drebučiai planktoniniai gyvūnai, mintantys smulkiausiu mikroplanktonu. Baltijoje gausu žuvų, tik jų įvairovė nedidelė - randama apie 100 rūšių žuvų, prie Lietuvos krantų maždaug 70 rūšių. Gėlavandenėms žuvims jūros vanduo kiek per sūrus, kad galėtų daugintis. Dėl to gėlavandenės Baltijos žuvys - tai ateivės iš Kuršių marių ar upių. Jūrinėms žuvims Baltijos vanduo turi per mažai druskų, todėl tik nedaugelis tikrų jūrinių žuvų čia prisitaikė gyventi ir daugintis. Pagrindinė Baltijos žuvis yra strimelė - atlantinės silkės porūšis. Atlanto vandenyno silkių giminaitės, tik gerokai mažesnės. Kodėl taip yra? Dėl gėloko vandens sulėtėja jūrinių žuvų medžiagų apykaita. Taigi jūrinės žuvys, ne tik silkės, būna smulkesnės. Strimelės laikosi dideliais būriais, plaukioja netoli paviršiaus ir minta planktonu. Dažniausias jų grobis - jūriniai planktoniniai vėžiukai kalianidai, artimi gėlavandenio ciklopo giminaičiams. Strimelės gerai prisitaikiusios maitintis šiuo smulkiu grobiu. Jų žiauninius plyšius dengia tankus kaulinių ataugėlių tinklas. Todėl smulkūs vėžiukai neišmetami kartu su vandeniu, o keliauja į skrandį. Strimelė žvejų gausiai žvejojama. Kita gausiai Baltijos jūroje gyvenanti žuvis - menkė. Tai gėlavandenės vėgėlės giminaitė. Menkės didelė galva, o burnoje daug dantų. Taigi ši žuvis plėšrūnė, minta smulkesnėmis žuvelėmis, dažniausiai šprotais (bretlingiais). Taip pat dažnas laimikis žvejų tinkluose. Šprotai - strimelių giminaičiai, tik dar mažesni. Gyvena būriais, kaip ir strimelės minta planktonu. Dar gausūs. Sunku atskirti uotą nuo plekšnės, nes šios žuvys labai panašios. Guli jūros dugne ant šono, todėl viena jų pusė balta. Abi akys viename viršutiniame šone. Žiotys plačios, nes minta įvairiais dugniniais gyvūnais, ar smulkesnėmis žuvimis. Guli įsiraususios į smėlį, tik akys kyšo. Jas vartydamos stebi aplinką. Prisiartinusį vėžiuką, jūrinę kirmėlę ar žuvelę staiga puola, net smėlio tumulai debesėliu pakyla. Uotas nuo plekšnės skiriasi tik apvalesniu, margai dėmėtu, kauburiuotu lyg su bukais spygliuotais paviršiumi. Uotas užauga net iki 25 kg. Skani, vertinga žuvis. Plekšnės (net trys rūšys) pailgesnės, viršutinė pusė be dėmių arba tos dėmės mažesnės, sveria tik apie 0,5 kg, kartais kiek daugiau. Jos ne tokios riebios, kaip uotai, todėl ir skonis prastesnis. Plekšnių galima pasimeškerioti net nuo Palangos tilto. Jaukas - vos iki 5 cm ilgio vėžiukas - baltijios krevetė. Lietuvoje tik Kuršių mariose bei Baltijoje sutinkama žuvis - ožka. Ji sidabriškai balta, ilgoka lyg silkė, sveria apie 0,5 kg. Plaukioja arti vandens paviršiaus. Minta vėžiukais. Tokį keistą pavadinimą gavo todėl, kad puikiai šokinėja. Apjuosus žuvų tuntą tinklu, kitos žuvys patenka į tinklą, o ožkos iš jo pabėga, iššokdamos aukštai virš tinklo. Anksčiau į Nemuną iš Baltijos neršti plaukdavo perpelė. Ši žuvis priklauso silkiažuvių būriui. Praeivė. Subręsta 2-3 metų, kai būna 27 cm ilgio ir sveria iki 150 g. Neršia upių žiotyse gegužės - birželio mėn. ant smėlėto grunto, sukeldamos plerpiantį garsą. Į jūrą migruoja pirmaisiais gyvenimo metais. Minta planktonu ir vėžiagyviais, taip pat bretlingių ir strimelių jaunikliais. Užauga iki 60 cm, 1,5 kg. Anksčiau buvo gan gausi. Dabar tai išnykstanti rūšis. Perpelės labai jautrios teršimui, todėl į ankstesnes nerštavietes beveik neplaukia. Būtina mažinti Nemuno žemupio, Kuršių marių ir Klaipėdos sąsiaurio teršimą, steigti perpelių dirbtinio veisimo įmonę. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Suaugusios lašišos lašišiažuvių būrio atstovės, gyvena Baltijoje ir kitose jūrose, o neršti plaukia į upes. Šios žuvys, norėdamos pasiekti savo gimtuosius upelius turi plaukti prieš srovę, įveikti slenksčius. Veisimosi metu pakinta šių žuvų kūno spalva, išlinksta ir užsiriečia žandikauliai, kai kurių rūšių (pvz. kuprės) pakinta kūno forma. Neršia spalio - lapkričio mėnesiais vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2-3 metus. Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu. Neršdamos nesimaitina. Per gyvenimą neršia 2-3-4 kartus. 10-15 cm. lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Užauga iki 1,5 m ir 40 kg. Nyksta dėl užtvankų be žuvies pralaidų statymo, taršos, brakonieriavimo. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Panašiai kaip lašiša gyvena ir dauginasi reta žuvis šlakis. Taip pat saugoma valstybės. Sturys, kitaip vadinamas eršketu dar XIX a. buvo dažna žuvis Baltijos jūros baseine. Tačiau dabar beveik išnykusi rūšis. Įplaukdavo neršti į Nemuną ir jo intakus. Tačiau per paskutinius 30 metų nei Kuršių mariose, nei Nemune sturių niekas neregėjo. Kartais Baltijos jūroje versliniuose laimikiuose retkarčiais pasitaiko. Suaugusios žuvys gyvena jūrose, šelfo zonoje, taip pat upėse per migraciją ir nerstą. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje neršti plaukia į upes. Patinai subręsta 7-9, patelės - 8-14 metų. Neršia giliose ir srauniose upės vietose ant akmeningo ar žvyringo grunto, kai vandens temperatūra pakyla iki 14oC. Išneršusios grįžta į jūrą, o jaunikliai iki 3 metų gyvena upėse. Auga greitai. Suaugusių ilgis 3-5 metrai, svoris 200-400 kg. Minta dugniniais gyvūnais ir smulkiomis žuvimis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Iš karpžuvių būrio reikia paminėti sparį. Tai gal būt jau išnykusi Baltijos žuvis. O dar XIX a. Kuršių mariose sparis buvo verslinė rūšis. Sparis - tipingas didžiųjų upių žemupių, vandens talpyklų, didelių pratakių ežerų, taip pat apysūrių jūros pakraščių žuvis. Subręsta 4-5 gyvenimo metais. Neršia nuo balandžio pabaigos iki birželio vidurio, sekliose vietose ant povandeninių augalų. Lervutės išsirita po 12-13 dienų. Jaunikliai maitinasi zooplanktonu, suaugusios žuvys - taip pat zooplanktonu, o upėse - ir bentosiniais vėžiagyviais. Auga lėtai. Užauga iki 45 cm ilgio. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Labai retai Baltijos jūroje galima išvysti nėgę, kuri yra panaši į ungurį. Praeivė. Subręsta 8-9 metų, nedidelėmis grupėmis migruoja iš jūros, ir pavasarį, kovo - gegužės mėnesiais, neršia upėse ant smėlėto grunto. Vingiliai upių dumble gyvena 4-5 metus. Dažniausiai minta detritu. Po metamorfozės migruoja į jūrą ir pradeda parazituoti, prisisiurbdamos prie įvairių žuvų bei misdamos jų krauju. Nėgė neturi žandikaulių, tik primenančią siurbtuką burną su raginiais dantukais. Dažniausiai puola menkes, lašišas, ungurius ir kitas stambias žuvis. Gali būti iki vieno metro ilgio ir 3 kg svorio. Nėgė turi tik chordą, o jos oda be žvynų. Nėgei Nemuno žemupio, Kuršių marių vandens užterštumas trukdo migruoti ir neršti. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Baltijos vandenyse prie Lietuvos pakrantės retkarčiais pasirodo ir ruonių. Ilgasnukis ruonis - išnykstanti, labai reta rūšis. 1960 - 1990 metais plaukiojantys, gulintys ant kranto bei negyvi ruoniai stebėti netoli Nidos, Juodkrantės, Preilos, Girulių, Šventosios, Melnragėje, Klaipėdoje. Prie Klaipėdos rasti ir mėnesio jaunikliai. Gyvena jūros pakrantės zonoje, uolėtuose salų krantuose Žiemą ir pavasarį jų gulyklos ant ledo. Minta žuvimis, rečiau - moliuskais ir vėžiagyviais. Prieš veisimąsi telkiasi atokiose salų pakrantėse. Vasario pabaigoje - kovo mėnesį atveda vieną, rečiau - du jauniklius. Paskutiniais dešimtmečiais įrašytas į Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Lietuvos raudonąsias knygas, todėl paskutiniu metu nyksta ne dėl medžioklės, o dėl jūros užterštumo chloro junginiais bei sunkiaisiais metalais, kurie kaupiasi žuvyse. Labai reti svečiai iš Baltijos Lietuvos pajūryje yra žieduotasis ruonis ir paprastasis ruonis. Mažai kas matė ruonius jūroje, tačiau, kaip ir dar retesnius delfinus, gali pamatyti Klaipėdoje Jūrų akvariume. Nedidelis delfinas - jūros kiaulė. Sveria 30-90 kg ir siekia 1-1,7 iki 2 metrų ilgį. Patinai šiek tiek trumpesni už pateles. Snukutis bukas, “snapas” beveik nežymus. Kūno viršus tamsus, apatinė pusė šviesiai pilka ar balta. Jūros kiaulės plaukioja nedideliais būreliais, mėgsta seklius pakrančių vandenis. Minta žuvimis, vėžiagyviais, galvakojais moliuskais. Baltijos jūroje poruojasi liepą - rugpjūtį. Nėštumas - 9-10 mėn. Veda vieną, bet stambų (5-8 kg) sveriantį jauniklį. Anksčiau Lietuvos pajūrio žvejai matydavo jūros kiaules, plaukiančias paskui strimelių būrius arba besivaikančias lašišas. Visai retas svečias iš Baltijos - baltasis banginis. Jis Lietuvos vandenyse stebėtas tik keletą kartų. Baltijoje daug įvairių žuvų ir smulkių ropojančių, plaukiojančių gyvūnėlių, kuriais minta žuvys. Bet čia yra ir tokių gyvūnų, kurie gaudo žuvis. Iš tokių paminėtini paukščiai - kirai. Jie dideli, balti, trumpomis lyg skersai nupjautomis uodegomis. Dažni Klaipėdos uosto svečiai, renkantys įvairias atliekas - šviesiai pilki sidabriniai kirai. Jie lydi žvejų laivus ir gaudo iš tinklų iškritusias žuveles. Panašus ir sidabriškai pilkas paprastasis kiras, tik jis gerokai mažesnis už sidabrinį. Silkinis kiras tokio pat dydžio kaip sidabrinis kiras, tik jo sparnai juodi. Didžiausias yra balnotasis kiras. Jis beveik nedidelės žąsies dydžio, juodais sparnais. Be šių keturių jūrinių kirų čia gausu ežerų ar didelių upių rudagalvių kirų. Jie lydi keltą iš Klaipėdos uosto į Smiltynę, gaudydami keleivių išmetamos duonos gabalėlius. Kirinių šeimos dauguma rūšių gerai plaukioja. Skraido lengvai, vikriai. Gyvena pajūryje ir vidaus vandenyse. Veisiasi kolonijomis. Lizdą krauna ant žemės, uolų, plūduriuojančių augalų. Dėtyje 2-3 margi kiaušiniai. Peri 2-4 savaites. Jaunikliai apaugę rusvai pilkais pūkais. Paprastai 1-2 dienų gerai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti pradeda po 2-3 savaičių, stambesnių rūšių - 4-6 savaičių amžiaus. Užaugusių paukščių sparnai ilgi, vyrauja balta ir šviesiai pilka spalva. Mažos rūšys minta smulkia žuvimi, vabzdžiais ir kitais bestuburiais, stambios - graužikais, paukščių kiaušiniais, dvėsena, uogomis. Renka maistą sausumoje, seklumose, vandens paviršiuje arba vandenyje. Kai kurios rūšys, pastebėjusios grobį, krinta žemyn ir panyra į vandenį. Baltijos pakrantėse yra paplitusi urvinė antis. Jos plunksnų apdaras ryškių spalvų, baltame fone išsiskiria juoda galva ir rudai rausva juosta, nusidriekusi nuo krūtinės iki pečių. Sveria 500-1520 g. Mėgsta smėlėtus krantus. Žiemoja susitelkusios į būrius jūros įlankose, sekliuose pakraščiuose. Aktyvesnės naktį. Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais. Gyvena urvuose. Urvai gilūs, ilgi (3-4 m ilgio). Lizdą krauna viena patelė. Peri 27 - 29 dienas. Dėtyje būna 8-12 kiaušinių. Jauniklius augina abu tėvai. Minta vandens vabzdžiais ir jų lervomis, smulkiais moliuskais, taip pat vandens augalų sporomis, sėklomis. Labai retai į Lietuvos pakrantę užskrenda ledinis naras. Tai didžiausias iš narų, sveria 3600 - 4480 g. Galva juoda, snapas tamsus. Kūno viršus su pilkomis dėmelėmis. Stebėtas pajūryje - migruojantis. Kyla įsibėgėjęs, visada prieš vėją. Gerai plaukioja ir nardo. Aktyvus visą parą. Subręsta trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna salelėse ar krante prie vandens. Kiaušiniai gelsvai žali su žalsvu ar rudu atspalviu. Minta žuvimis, varlėmis, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis. Didysis kormoranas - traukianti rūšis. Labai retai perinti Lietuvos pajūryje. Juodas, žalsvai melsvo atspalvio. Snapas ir kojos juodos. Sveria 2230 - 3600 g. Reguliariai pasirodo per pavasario ir rudens migraciją pajūryje ir Kuršių mariose. Skrenda sunkiai, bet greitai. Lytiškai subręsta 3 metų. Deda 3-5 pilkai melsvus kiaušinius. Minta plekšnėmis, unguriais ir kitomis žuvimis. Kanadinė berniklė - užskrendanti rūšis. Tai didžiausia žąsis Europoje. Kaklas ilgas ir juodas, yra plačios ir baltos dėmės skruostuose. Subręsta 2-3 metų. Lizdą krauna ant žemės. Deda 5-8 gelsvai baltus kiaušinius. Peri patelė, o patinas saugo lizdą. Minta augalinės kilmės maistu, retkarčiais kartu sulesa ir smulkių bestuburių. Gana dažnas paukštis mūsų pajūryje - ledinė antis. Tai nedidelis, maža galva ir trumpu snapu paukštis. Sveria 575 - 910 g. Per migraciją ilsisi jūros pakrantėse. Lizdą įruošia sausoje vietoje netoli vandens. Deda 6-8 gelsvai rudus kiaušinius. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per sezoninę migraciją pajūrį retkarčiais aplanko gaga. Tai stambi antis. Jos kūnas ilgas, o galva pailga. Patiną lengva pažinti iš baltos viršutinės dalies, o patelę - iš rudų dryžių. Sveria 2365 - 2600 g. Veisimosi periodu gyvena ramiuose akmenuotų salelių užtakiuose. Atviruose plotuose peri kolonijomis. Lizdus įruošia po krūmokšniais, sausos žolės priedangoje. Lizdas - tai žemėje išrausta duobutė. Deda 4-6 pilkai žalius kiaušinius. Peri 24 - 27 dienas. Minta jūros moliuskais, vėžiagyviais, aktinidijomis, žuvimis, kartais dumbliais ir kitais vandens augalais. Retai į Lietuvos pajūrį užskrenda skiauterėtoji gaga. Patino priekinė kūno dalis balta, užpakalinė -juoda. Sveria 1400 - 2015 g. Laikosi nedideliais būriais atviroje jūroje. Aktyvi visą parą. Labai puikiai nardo. Pavasarį ir vasarą minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, jūroje iš dugno renka moliuskus, viršutiniuose vandens sluoksniuose - įvairius jūros bestuburius. Kartais į Baltijos pajūrį Lietuvoje užklysta ir net žiemoja sibirinė gaga. Patinui būdinga ruda kūno apačia ir balta galva. Sveria 500 - 1000 g. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvytėmis. Per migraciją pajūrin užklysta nuodėgulė - masyvi, trumpu kaklu, stambiomis kojomis antis. Sveria 1360 - 1980 g. Deda 6-10 gelsvai baltų kiaušinių. Peri 26 - 27 dienas. Jaunikliai vikrūs, gerai plaukioja. Minta bestuburiais, smulkiomis žuvimis. Traukimo laikotarpiu praskrenda jūrinis sėjikas. Tai maždaug pempės dydžio paukštelis juodomis apatinėmis peties plunksnomis ir balta juosta per sprandą, sveriantis 170 - 224 g. Aktyvus dieną. Lizdą suka ant žemės, deda 4 taškuotus bei dėmėtus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 dienas. Minta bestuburiais, kartais lesa sėklas ir uogas. Negausiai Lietuvos pajūryje aptinkamas jūrinis kirlikas. Jis didesnis už vieversį. Lizdą - duobutę, įrengia smėlėtose ir akmenuotose pakrantėse. Deda 4 melsvai pilkus, pilkai rusvus su dėmelėmis kiaušinius. Peri patinas ir patelė 23 - 27 dienas. Minta smulkiais bestuburiais. Per pavasarinį traukimą kartais užklysta į Lietuvos pajūrį avocetė. Tai maždaug karvelio dydžio, ilgomis kojomis, ilgu plokščiu, viršun riestu snapu, kontrastingomis - juoda ir balta - spalvomis pasidabinęs paukštis. Sveria 219-311 g. Baikštus, atsargus paukštis. Deda 3-4 dėmėtus kiaušinius. Peri abu tėvai 25 - 26 d. Minta bestuburiais, vandens augalų sėklomis. Retkarčiais praskrenda islandinis bėgikas. Tai 82 - 185 g sveriantis paukštelis. Lizdą krauna akmenuotose, žema žole apaugusiose vietose. Deda 3-4 margus kiaušinius. Peri abu tėvai 21 - 22 d. Minta augalais, smulkiais bestuburiais. Negausiai rudenį pastebimas laplandinis griciukas. Jo uodega dryžuota, pilvas ryškiai rudas. Sveria 160 - 310 g. Lizdas plokščias, peri daugiausiai patinas. Minta vabzdžiais, jų lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, moliuskais. Pajūryje pavasarį galima pastebėti ilgauodegį plėšiką. Sveria 260 - 313 g. Praskrenda silkinis kiras. Tai kranklio dydžio paukštis juoda nugara ir sparnais. Peri kolonijomis. Minta vandens bestuburiais, smulkiomis žuvimis, paukščių jaunikliais, graužikais, kiaušiniais. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje sutinkama alka - panašus į pingviną paukštis. Sveria 630 - 810 g. Subręsta 2-3 gyvenimo metais. Deda vieną baltą, gelsvą ar rusvą su juodais taškais kiaušinį, kurį peri abu tėvai. Minta jūroje dažniausiai silkėmis, vėžiagyviais ir kt. Puikiai nardo. Pavieniai laibasnapiai narūnėliai retkarčiais žiemoja Baltijos jūroje. Jie panašūs į alkas, tik kaklas laibas, o snapas ilgesnis ir plonesnis. Sveria 820 - 1185 g. Į Lietuvą užklysta laibasnapio narūnėlio porūšis. Peri stačių uolų sunkiai prieinamuose skardžiuose kolonijomis. Padeda vieną 113 g sveriantį kiaušinį, kurį peri abu porelės nariai 35 dienas. Minta jūroje gyvenančiomis smulkiomis žuvimis ir žieduotomis kirmėlėmis. Žuvėdros… Kiek dainų sudėta apie šį paukštį. Ir sparnu moja, ir į tolį vilioja… Tai grakštūs paukščiai, gyvenantys kolonijomis. Minta žuvimis, bestuburiais, maisto atliekomis. Dažnai sukinėjasi apie žvejybos laivus, tykodamos, kada į jūrą bus išmetamos smulkios žuvys. Žuvėdros turi ilgus, smailius sparnus ir puikiai sklando… Mažoji žuvėdra - reta rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Peri salelėje prie Skirvytės. Lizdas - negili duobutė grunte. Dėtis 3-4 kiaušiniai. Minta žuvytėmis, vabalais… …Kuršių marių vanduo gėlas, nes į jas įteka Nemunas. Nemuno vandenys pro Kuršių marių žiotis Klaipėdoje teka į Baltijos jūrą. Vakarų vėjas sūrų Baltijos vandenį varo į Kuršių marias. Sunkesnis druskingas vanduo padugne slenka tolyn, pasiekia net Juodkrantę. Dabar Klaipėdoje pagilinus Kuršių marias, kad galėtų įplaukti ir manevruoti didieji jūrų laivai, sūrus vanduo plūsta stipresniu srautu ir pasiekia net Ventės ragą. Pučiant stipresniam vėjui marių vanduo maišosi iki dugno. Kuršių marių paviršiaus ir gelmės vandens temperatūra beveik nesiskiria. Tam turi įtakos ir tai, kad marios nėra gilios. Nemunas į Kuršių marias prineša augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl mariose labai daug mikroskopinių dumblių ir vanduo visą vasarą atrodo žalsvas. Dumbliais minta mikroskopiniai vėžiukai - dafnijos (dar vandens blusomis vadinamos), ciklopai, kirmėlytės - verpetės. Visi šie zooplanktono padarėliai būna nuo soros iki aguonos grūdelio dydžio ar dar net penketą kartų smulkesni. Jie labai svarbūs. Šiais gyvūnėliais maitinasi žuvų jaunikliai - mailius. Kai zooplanktono daug, tai ir žuvų gausu. Įvairi ir gausi Kuršių marių dugno gyvūnija. Čia knibžda iki dviejų centimetrų ilgio, skaisčiai raudonos, žuvų itin mėgiamos uodo trūklio lervos. Daugelis dugninių žuvų, ypač karšiai, labai mėgsta šiuos kirminus. Marių žuvys noriai gaudo vėžiukus šoniplaukas. Čia gyvena ir ežeruose randami vėžiukai - vandens asiliukai. Marių dugne ant akmenų ar geldučių kriauklių ištisais gurvuoliais prisitvirtinusios tūno mažos geldutės - dreisenos. Jas taip pat mėgsta žuvys. Karšiai ir kitos karpinės žuvys ryklėje turi kietus kaulinius rykliadančius, kuriais lengvai sutriuškina mažų dreisenų kriauklytes. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių. Baltijoje, prie Lietuvos krantų ir Kuršių mariose paplitusi daugiašerių žieduotųjų kirmėlių klasės bestuburių šeimos atstovė - nereidė. Apskaičiuota, kad Kuršių marių dugno 1 m2 jų būna iki 300 individų ir daugiau. Ji 120 mm ilgio, tarsi jūrų sliekas. Gyvena įsiraususi į urvelius. Minta nereidė negyvomis organinėmis medžiagomis, mažais dugno bestuburiais. Jomis minta žuvys, paukščiai. Iš Baltijos jūros kartu su sūriu vandeniu į marias patenka jūrinių gyvūnų, tarp jų ir žuvų. Taigi šiaurinėje Kuršių marių dalyje galima aptikti jūrinių vėžiukų - mizidžių ar plokščių žuvų - plekšnių. Kuršių marios žuvingos. Anksčiau jos buvo dar žuvingesnės ir ne taip užterštos. Mariose gyvena visos Lietuvos ežerų žuvys ir dar tokios, kokių mūsų ežeruose nėra. Tai stambios lydekos, didžiuliai sterkai, šamai, karšiai, unguriai. Unguriai - tai panašios į žalčius, labai slidžios, beveik be žvynų žuvys. Išauga iki kelių kilogramų svorio. Iš ežerų jie keliauja neršti į tolimą Atlanto vandenyną. Pakeliui apsistoja Kuršių mariose. Kalbant apie Baltijos jūroje gyvenančias žuvis, jau buvo minėta žuvis - ožka. Ši žuvis gyvena ir Kuršių mariose. Į Kuršių marias atplaukia neršti vertinga reliktinė žuvis - Baltijos sykas. Anksčiau (kai marios nebuvo taip užterštos) neršdavo stambios taškuotos silkės - perpelės. Per Kuršių marias neršti plaukia lašišos, šlakiai, žiobriai. Svarbiausia verslinė Kuršių marių žuvis - didstintė. Tai nedidelė rieboka ir skani žuvelė. Kvepia agurkais. Tai specifinis stintų kvapas. Kuršių marios garsios ne tik žuvimis, bet ir paukščiais. Vasarą daugybė įvairių vandens bei pelkių paukščių peri nendrių, meldų ir švendrų brūzgynuose rytinėje Kuršių marių dalyje. Ten pakraščiuose, ypač Kniaupės įlankoje, šalia pagrindinės Nemuno atšakos - Atmatos žiočių, nendrynų plotis siekia beveik pusę kilometro. Aukštos nendrės taip tankiai suaugusios, kad nei praplauksi, nei pėsčias prasibrausi. Todėl čia nekliudomi peri kragai, antys, laukiai, gulbes. Nendrynai net žvanga nuo nendrinukių, krakšlių, nendrinių žiogelių balsų. Tai tikras vandens ir pelkių paukščių rojus. Labai daug žiemoja atskridusių ančių. Vėlyvą rudenį mariose gali pamatyti didžiulius būrius ančių iš tolimos šiaurės. Jų tūkstančiai. Daugelio rūšių vasarą Lietuvoje nepamatysi, nes tai tolimos tundros gyventojos. Pavasarį, grįždami į šiaurę, šiauriniai vandens paukščiai vėl sustoja mariose pailsėti. Tuomet ypač įspūdingos gulbės giesmininkės. Jos paprastai apsistoja užtvindytuose Nemuno plotuose šalia Kuršių marių. Klykaujantys gulbių pulkai girdėti už daugelio kilometrų. Tačiau įdomiausias ir tik Kuršių mariose gyvenantis paukštis - urvinė žąsis. Ji dar urvine antimi vadinama. Kas tai, žąsis ar antis? Tai paukštis, turintis ir anties, ir žąsies bruožų. Savo išvaizda ir dydžiu - tai graži raudonsnapė antis, sparnuose turinti antims būdingus žvilgančių žalių plunksnų “veidrodėlius”. Tačiau elgsena - tai žąsis. Ančių patinai su patelėmis draugauja tik žiemą ir pavasarį, kol šios padeda kiaušinius. Vėliau gaigalai anteles palieka ir jos pačios rūpinasi ančiukais. Žąsinas šeimos nepalieka. Jis puola šnypšdamas, žnybdamas priešą - taip gina žąsiukus. Urvinės žąsies patinas lieka su šeima tol, kol mažyliai, plaukiodami mariose, išauga. Tai dar reti paukščiai, nes tik prieš 15 metų netoli Juodkrantės pradėjo perėti. Taip pat peri Kintų bei Rusnės tvenkiniuose. Mėgsta smėlėtais krantais vandens telkinius, kopas. Peri giliuose (iki 3-4 m ilgio) apleistuose lapių ar barsukų urvuose. Dėtis iš 8-12 kiaušinių. Minta gyvūniniu bei augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltos draustinyje peri didysis baublys. Jis mėgsta vandens telkinių pakrantes su vešliais nendrynais. Vieno patino teritorijoje gali perėti net keletas (iki 5) patelių. Lizdus suka iš nendrių. Dėtis 4-6 kiaušiniai. Minta žuvimis, vandens bestuburiais, kartais - smulkiais graužikais bei paukščių jaunikliais. Pilkoji žąsis peri kur gausi vandens augalija, nendrynai. Dėtis iš 4-10 kiaušinių. Aštuonių savaičių jaunikliai jau paskrenda. Minta augaliniu maistu, želmenimis. Saugoma Nemuno deltos draustinyje, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkoji antis peri Rusnės tvenkiniuose, su gausia, šiurkščia augalija. Lizdą krauna ant žemės, po krūmais, tarp viksvų, paparčių. Minta vandens augalais, kartais bestuburiais, skrenda maitintis ir į pasėlius. Vengia miškingų vietų. Daug lizdų nukenčia nuo varninių paukščių ir audinių. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Smailiauodegė antis gyvena prie Rusnės didesniuose atviruose vandens telkiniuose, jų salose. Peri tarp retos augalijos, šienaujamose pievose - ant žemės. Dėtis 6-11 kiaušinių. Jaunikliai ritasi birželio pradžioje. Ši antis minta daugiausia augaliniu maistu. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 1991 m. Nemuno deltos draustinyje perėjo trys poros juodųjų peslių. Sparčiai nykstantys, įrašyti į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos raudonąsias knygas. Gyvena brandžiuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, esančiuose šalia ežerų, tvenkinių, užliejamų pievų. Į perėjimo vietas sugrįžta balandžio pradžioje. Lizdą krauna pats ar apsigyvena suopių, kranklių, garnių gūžtose. Tame pačiame lizde gali perėti keletą kartų. Dėtyje 2-3 kiaušiniai. Jaunikliai lizduose išbūna 40-45 dienas. Minta žuvimis, varlėmis, peliniais graužikais, ropliais, paukščių jaunikliais, vabzdžiais ir kitais smulkiais gyvūnais. Neretai lesa dvėseną. Nemuno deltos draustinyje gyvena pievinė lingė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pievinei lingei patinka klampios, nendrėmis, švendrais, retais berželiais apaugusios pievos, paraistės, užpelkėjusios upių bei ežerų pakrantės. Migrantas. Lizdavietėse pasirodo kovo mėnesį. Apsigyvena ankstesnėse vietose, bet lizdą kaskart krauna naują. Gegužės mėnesį ant žemės esančiame lizde sudeda 4-5 kiaušinius. Peri 27-30 dienų. Jaunikliai lizduose išbūna 35-40 dienų. Minta žvirbliniais paukščiais, peliniais graužikais, rečiau ropliais, varliagyviais, vabzdžiais. Kuršmarių pakrantėje nuolatos veisiasi jūrinis erelis. Jam patinka seni pušynai, mišrieji miškai ties ežerais, tvenkiniais, mariomis. Žiemojantis. Lizdus krauna apie vasario pradžią. Tame pačiame būste gali perėti daugelį metų. Kovo mėnesį deda 2-3 kiaušinius. Peri 35-42 dienas. Dažniausiai išauga 1-2 jaunikliai, kurie gūžtą palieka maždaug po 70 dienų. Minta žuvimis, vandens paukščiais, nedideliais žinduoliais, dvėsena. Įrašytas i Lietuvos raudonąją knygą. Jūrinė šarka Lietuvoje užklysta į daugelį vandens telkinių. Peri Kuršių mariose, prie Kintų tvenkinių, Skirvytėje ir kt. Jai patinka smėlėtos jūros, upių pakrantės, ežerų salos ir dirbami laukai, pievos, ganyklos. Peri ant žemės. Dėtis - 3-4 kiaušiniai. Minta gyvūniniu maistu. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje gyvena raudonkojis tulikas. Gyvena drėgnose atvirose ganyklose, pievose. Dažnai peri bekrūmėse salose ant žemės. Dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Per vasarą veda dvi vadas. Minta bestuburiais. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Nemuno deltoje peri gaidukas. Jam reikia šlapios pievos, bekrūmės salos. Tuokvietės atvirose, pakilesnėse vietose. Pastovių porų nesudaro. Vos atskridę, patinai renkasi į tuoktuves turnyrams. Peri ant žemės, dėtis iš 4 dėmėtų kiaušinių. Minta gyvūniniu maistu. Saugomas vals
Aplinka  Kursiniai darbai   (30,88 kB)
Skausmas
2009-12-17
Aplinkos veiksnių poveikio ypatumai Bet kurio aplinkos ekologinio veiksnio poveikis organizmui dažniausiai yra vaizduojamas varpo formos kreive, kurioje yra trys svarbiausi taškai, pavyzdžiui temperatūros atžvilgiu: 1-žemutinė kritinė temperatūra, 2-viršutinė kritinė temperatūra, 3-optimali, arba komfortinė temperatūra, (1 pav.). Įvairiems organizmams būdingos nevienodos optimalios ir kritinės temperatūros. Norint teisingai suprasti aplinkos poveikį organizmams visada reikia prisiminti ekologinių veiksnių veikimo dėsningumus, kuriuos lengviausia(paprasčiausia) paaiškinti remiantis tolerancijos schema
Medicina  Referatai   (8 psl., 17,16 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 37,24 kB)
Civilinė teisė
2009-12-11
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.
Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)
Filmas “Requiem for a Dream” yra nepaprastas. Visi mano žiūrėti filmai baigėsi laimingai, o šis filmas, skirtingai nuo kitų, pasibaigė tragiškai. Dar filmo pradžioje viena herojė papbrėžė “pabaiga visada buna laiminga”, bet buvo kitaip. Žiūrint šį filmą, autorius mane privertė susimastyti... Ką gi jis nori mums pasakyti šiuo filmu?
Lietuvių kalba  Namų darbai   (2 psl., 4,36 kB)
Sokratas
2009-12-03
Sokrato apologija patraukia ir savo literatūriniu subtilumu, kalbos grožiu. Tiek iš vertėjo bei komentarų autoriaus pastabų, tiek iš paties teksto vertimo akivaizdu, jog literatūros formai išlaikyti šiame leidime buvo skirta itin daug dėmesio ir jėgų. Todėl tikėtina, kad naujai išleista „Sokrato apologija“ sužibės ir ne kartą ją anksčiau skaičiusiųjų rankose.
Filosofija  Referatai   (3 psl., 10,84 kB)
Paslaugos samprata. Produkto savybių ir vartotojų pasitenkinimo ryšys. Paslaugų ir prekių marketingo skirtumai. Paslaugų marketingo kompleksas. Vartotojų tipai ir pagrindiniai vartotojų elgsenos bruožai. Elektroninės bankininkystės situacija . Elektroninės bankininkystės teikiamas produktas. Telebanko paslaugos vartotojai ir teikėjai . Telebanko teikimo procesas ir fizinė paslaugos teikimo aplinka. Telebanko rėmimo kompleksas. Telebanko paslaugos teikimo vieta. Telebanko paslaugos kainodara. Telebanko paslaugos kokybės matavimo kriterijai.
Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 78,76 kB)
Ką mąsto žmogus, stovėdamas ant aukšto pasatato stogo ir žvelgdamas į nežinomybę, į svaigulį keliantį aukštį, į tą ribą tarp gyvenimo ir mirties? Kas priverčia žmogų išgerti lemtingą tabletę, kuri atveria vartus į slypinčią nežinomybę? Kas pastumėja šokti į gilų vandenį, kuris tartum turėtų nuplauti ir atpirkti mūsų padarytas nuodėmes šiame laikiname pasaulyje.
Anglų kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,75 kB)
Kursinio darbo tema yra ,,Archetipinės kritikos idėjų galimybės skaitant lietuvių poeziją mokykloje”. Perskaičius pavadinimą, sunku buvo numanyti, apie ką bus darbas,bet įsigilinus į šios kritikos galimybes, kyla noras sužinoti, kaip galima teoriją pritaikyti praktiškai mokykloje. Smalsu buvo, atsirado noras išbandyti save,atlikti įdomų, pirmą didesnį savo gyvenime tyrimą mokyklose. Su vadove parinkom potemę ir pirmyn... Pirmas žingsnelis buvo susipažinti su archetipine kritika ( su C.G.Jungu, jo veikla, archetipais bei pačia archetipine kritika ). Toliau parinkom potemę, ieškojau tinkamų eilėraščių tomis temomis. Sudariau eilėraščių pasiūlos lapą ir anketą. Kitas žingsnis buvo tyrimas. Pateikiau anketas su eilėraščiais lietuvių, lenkų bei rusų mokykloms (12, 12, 11 klasės). Gautus rezultatus apibendrinau, sudariau lenteles. Taigi šiame darbe pateikiama teorinė dalis ( edukologijos pažiūros, C.G.Jungas, jo veikla, archetipai, archetipinė kritika), tyrimas ( anketa, eilėraščiai, mokinių atsakymai ), darbo apibendrinimas, rezultatai,išvados.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (30 psl., 43,19 kB)
Išnaikintos infekcinės ligos. Raupai. Skiepais valdomos infekcinės ligos. LR vaikų profilaktiniai skiepijimai. Hepatitas B. Tuberkuliozė. Kokliušas. B tipo Haemophilus influenze infekcija. Poliomielitas. Tymai. Kiaulytė. Raudonukė. Vėjaraupiai. Skiepai vykstantiems į infekcijų rizikos šalis. Maras. Cholera. Kitos infekcijos. Rekomenduojama skiepytis vaikams ir suaugusiems. Gripas. Skiepais nesuvaldytos infekcijos bei priklausomybės. Maliarija. Žmogaus imunodeficito sindromas (ŽIV). Dramblialigė. Afrikinė miegligė. Šistostomozė. Vakcina prieš priklausomybę nuo kokaino. Kontroversija. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų patikimumu. Prielaidos suabejoti vienareikšmiu skiepų nepatikimumu. LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Rekomenduojami skiepai prieš keliones Skiepai nuo užkrečiamų ligų vaikams ir suaugusiems.
Medicina  Referatai   (18 psl., 63,32 kB)
Teisės teorija - tai mokslas, tiriantis visuomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus sociokultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius visuomenėje vyraujančią teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą metodologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, darantį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgiančią metodologiškai vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.
Teisė  Referatai   (10 psl., 58,54 kB)
Žodis kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių „gera“ ir „mirti“. Tuo buvo nusakoma, kokia turi būti mirtis, kurią galėtumėme įvardinti, kaip laimingą. Tai rami ir lengva mirtis, sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas vien marinamojo labui. Tai laikoma savotišku padėjimu nusižudyti. Lietuvoje tai nėra įteisinta. Šiandien eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nebuvimas, kuris savaime arba turint tikslą sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai.
Filosofija  Namų darbai   (10 psl., 20,51 kB)
Robinzonas Kruzas
2009-10-27
Robinzonas Kruzas buvo gimęs garbingoje, padorioje, vidutinės klasės šeimoje. Tėtis jam aiškino kokia gero jo esą padėtis, kaip jis išmoks amato ir be vargo galės gyventi. Deja, Robinzonui tokios mintys nelabai patiko... juk juode nebuvo nė kruopelės nuotykių. O Robinzonas nuo pat to laiko kai jam sukako aštuoniolika svajojo ir svajojo apie nuotykius, keliones po pasauly laivais.
Lietuvių kalba  Ataskaitos   (4 psl., 9,53 kB)
Žemaitės biografiniai duomenys. Žemaitė - asmenybė. Žemaitės kūryba ir jos reikšmė skaitytojams. Žemaitės kūrinių tematika Žmogaus būties situacijoje ("Marti"). Šeimos problemos ("Neturėjo geros motinos", "Tofylis"). Optimistiški kūriniai ("Sutkai", "Sučiuptas velnias"). Žmonių bendruomenės gyvenimas ("Kunigo naudą velniai gaudo", "Kelionė į Šidlavą"). Socialinė problematika ("Prie dvaro").
Lietuvių kalba  Referatai   (10 psl., 20,96 kB)
Marketingas yra plačiai paplitęs kasdieniniame gyvenime ir dažniausiai suprantamas kaip verslo įmonių veiklos būdas. Marketingo tematika jau yra parašyta šimtai ir gal būt tūkstančiai vadovėlių, jį studijuoja ne tik verslo vadybos, bet ir kitų specialybių studentai. Marketingą naudoja anaiptol ne vien verslo įmonės ir organizacijos. Jį pasitelkia taip pat ir visuomeninės, politinės, valstybės valdymo ir net religinės organizacijos ir institucijos norėdamos sužadinti sau pageidautiną žmonių reakciją.
Rinkodara  Referatai   (11 psl., 31,72 kB)
alomėja Nėris - viena ryškiausių XX a. lyrikių, į pasaulį žvelgusi romantikės ir neoromantinės akimis. Todėl jos kūryboje gausu vidinių išgyvenimų. Lyrinis subjektas yra atviras, artimas gamtai. Jos poezija dažniausiai siejasi su biografiniu ir istoriniu kontekstais. Karo metais rašytuose eilėraščiuose sustiprėja individo, kaip našlaičio, nuotaika, kurią išreikšti poetei padeda žmogaus ir gamtos paralelė.
Lietuvių kalba  Analizės   (2 psl., 4,65 kB)
Polka
2009-10-04
Polka - tai dar nesenai lietuvių šoktas ir mylimas šokis. Neapsieidavo be jos pasilinksminimai, gegužinės, bet šiandien ji vis labiau pamirštama. Dabar šventėse retas dalykas pamatyti šokant polką. Gal kas iš mūsų ir norėtų ją pašokti, bet retas jaunas žmogus moka ją šokti, juk dažnam tai asocijuojasi su kaimu ir vadinama nemadingu, kaimišku šokiu. Šokant polką galima pamatyti nebent šventėse į kurias susirenka senyvo amžiaus žmonės. Mūsų senelių polka buvo taip pamėgta, kad buvo pradėta ją vadinti "lietuvišku šokiu".
Muzika  Referatai   (7 psl., 4,14 kB)
Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.
Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Biržos organizacinė˜struktūra. Rinkos institucijos ir reguliavimas. Listingo reikalavimai. Prekyba vertybiniais popieriais. Specialios procedūros. Atsiskaitymai už sandorius. Narystė biržoje. Biržos įmokos. Rinkos priežiūra. Nauja prekybos sistema. Indeksai. Baltijos šalių vertybinių popierių biržų bendradarbiavimas. Informacija apie rinkąˆ ir biržos leidiniai. Biržos nariai.
Finansai  Pagalbinė medžiaga   (22 psl., 625,8 kB)
Pateikiamas sąrašas aspektų, kuriuos būtina aptarti analizuojant kūrinį: kūrinio išorinė sandara (struktūra, organizavimo būdas). Laikas. Erdvė. Veiksmo atlikėjai. Lyrinis „aš“. Kontekstas. Moralinės ir estetinės vertybės. Žanras. Meninė kalba. Prozos stilistinės formos. Kūrinio tema, idėja. Interpretacija: kas? kaip? kodėl?
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 5,69 kB)
Vadovo darbo laiko tvarkymas. Darbų planavimas. Tikslo užsibrėžimas. Kam teikti pirmenybę? Skubių ir svarbių darbų nustatymas. Darbo pobūdio nustatymas. Darbo tvarkaraščio sudarymas. Terminų laikymasis. Kaip įveikti didelį darbą? Laikas, kai niekas netrukdo, nustatymas. Rūpestingas susirinkimų planavimas. Naudingai praleistas kelionių laikas. Darbas su žmonėmis. Darbų skyrimas kitiems. Našus darbas kartu. Kai darbas pavestas pačiam vadovui .
Vadyba  Referatai   (10 psl., 19,44 kB)
Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pavaizduotas labai svarbios šiuolaikiniam pasauliui būdingos problemos. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Petras Sabaliūnas, savo išgyvenimais ir rūpesčiais panašus į daugelį iš mūsų senos kartos žmonių. Kodėl Petras Sabaliūnas „kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti“? Kodėl „tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas“, Sabaliūnui sukėlė tiek skausmo? Pasakotojas, ištiesęs seneliui duonos riekę, jautėsi kaltas; kodėl padėdamas kitam žmogus kartais jaučiasi kaltas?
Lietuvių kalba  Analizės   (1 psl., 4,75 kB)
K. Donelaitis
2009-09-11
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,15 kB)
Diskrečioji matematika – tai daugelio šiandienos progresyvių technologijų pagrindas. Jei norite suprasti šiuolaikinių kompiuterių architektūrą , programinę įrangą , komunikacijos sistemas, skaitmeninį signalų apdorojimą , informacijos teoriją, neuroninius tinklus, valdymo sistemas ir t. t., jūs turėsite išmokti bent truputį, o gal ir daug, diskrečiosios matematikos. Tuo pačiu diskrečioji matematika yra daugelio matematikos ir teorinės informatikos sričių pagrindas.
Matematika  Konspektai   (9 psl., 507,69 kB)
Filosofijos specifika. Parafizika. Fizika. Metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Būties problema. Ikisokratikai. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai. Atgimimas. Klasicizmas. Švietimas. 19 a. ir 20 a. klasikinė ir neoklasikinė filosofija. Nebūties problema. Krikščionybė apie būtį. Sąmonės problema. Problemos istorija . Jutiminė ir racionalioji sąmonė. Kalba ir mąstymas. Sąmonė ir tikrovė. Vardų sąrašas.
Filosofija  Konspektai   (139 psl., 177,47 kB)
Pagal M.Adansono principus visi duomenys, neišskiriant nė vieno požymio, turėtų būti panaudoti klasifikacijų kūrimui. Praktiškai,trūkstant laiko, dauguma taksonomistų priversti išsirinkti požymius. Daug diskusijų sukelia vertingiausių požymių parinkimas. Skaitmeninės taksonomijos atstovai mano, kad mes dar nepasiekėme tokios pakopos, kad tradicinius metodus išstumtų taksometriniai. Ankstyvieji taksonomistai manė, kad kai kurie požymiai (esminiai požymiai, nusakantys organizmo esminę kilmę) taksonomiškai svarbiausi.
Biologija  Konspektai   (13 psl., 20,14 kB)
Lytinių ląstelių gametų susidarymas vadinamas gametogeneze: vyriškųjų gametų susidarymas vadinamas spermatogeneze, o moteriškųjų - oogeneze. Spermatozoidas sudarytas iš galvutės, kaklelio ir žiuželio. Galvutės priekyje yra akrosoma - specializuota Goldžio komplekso pūslelė su fermentais, padedančiais prasiskverbti į kiaušinėlį. Galvutės centre yra kompaktiškas branduolys su haploidiniu chromosomų rinkiniu. Kaklelį sudaro žiuželio pamatėlis ir apie jį susisukusios viena ar kelios mitochondrijos, tiekiančios ATP judėjimui. Judėdamas žiuželis varo spermatozoidą galvute pirmyn.
Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,19 kB)
Mejozė
2009-09-10
Gamtoje egzistuojantys dauginimosi būdai skirstomi į dvi grupes: nelytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genetiškai vienodi, ir lytinį dauginimąsi, kuomet palikuonys genotipu skiriasi nuo tėvų ir vienas nuo kito. Nelytinio dauginimosi reikšmė. Nelytiniai palikuonys yra genetiškai vienodi, jie vienodai gerai prisitaikę prie aplinkos. O kadangi gamtoje nuolat veikia gamtinė aplinka, dauginimosi momento sulaukti daugiau šansų turi labiau prie aplinkos prisitaikę individai. Vadinasi, ir jų nelytiniai palikuonys bus vienodai gerai prisitaikę.
Biologija  Konspektai   (5 psl., 17,04 kB)
I.Šeiniaus talentas labiausiai atsiskleidė romanuose. Juose randame skvarbaus analitiko žvilgsnį į žmogų, savitą pasaulio sampratą, žodžio kultūrą. Romano "Kuprelis" pirmasis leidimas pasirodė 1913m. Antrasis variantas pakeistas, išleistas 1932m. Kuprelis. - pirmas modernus lietuvių romanas, kurio centre - žmogaus drama. Kūrinio pagrindas yra Kuprelio meilės - vienintelės, lemtingos ir nelaimingas - istorija. Ją Kuprelis pasakoja jaunam studentui, tai jo išpažintis. Kuprelio meilė Gundei - viso pasakojimo centras.
Lietuvių kalba  Analizės   (4 psl., 10,78 kB)
Marketingo samprata. Marketingo kompleksas ir jo aplinka. Rinka ir rinkos tyrimas. Prekių klasifikavimas, prekės gyvavimo ciklas, naujų prekių kūrimas, prekės identifikavimas ir įpakavimas. Kaina ir jos samprata. Prekių paskirstymas. Rėmimas ir jo samprata. Marketingo planavimas ir valdymas. Marketingo turinys. Marketingas - verslo samprata. Marketingo kompleksas. Vartotojų elgesį lemiantys faktoriai. Marketingo strategijos parengimas. Pardavimų prognozavimas.
Rinkodara  Konspektai   (147 psl., 259,66 kB)
Draudimo veikla
2009-09-07
Pastaraisiais metais Vakarų šalyse, palyginti su kitomis paslaugomis, sparčiai plėtojamas draudimo paslaugų verslas, didėja jo vaidmuo socialiniame ir ekonominiame valstybės gyvenime. Šiose šalyse nuolat daugėja draudėjų, t.y. fizinių ir juridinių asmenų, patikinčių riziką drauduikams (draudimo įmonėms), didėja pasirašomų draudimo įmokų (premijų) apimtis, plėtojama draudimo paslaugų produktų įvairovė, tobulinami jų paskirstymo (pardavimo) vartotojams kanalai, draudikų komunikavimo ir bendradarbiavimo su draudėjais priemonės ir būdai, iš esmės gerinamas klientų aptarnavimas.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (13 psl., 40,76 kB)
Kombinatorika. Grafų teorija. Būlio funkcijų ir schemų teorija. Kodavimo teorija. Algoritmų teorija. Aibės, funkcijos ir sąryšiai. Matematinės logikos pradmenys.
Matematika  Konspektai   (101 psl., 1,04 MB)
Logikos sąvokos. Aibių algebros sąvokos. Tiesinių lygčių sistemos. Tiesinių lygčių pertvarkiai. Elementarieji pertvarkiai. Gauso algoritmas. Tiesinių lygčių suderinamumas. Vektoriai ir jų veiksmai. Vektorių tiesinė priklausomybė. Modifikuotas Gauso metodas. Kvadratinės matricos. Kvadratinių matricų determinantai.Dekarto koordinačių sistema. Tiesinė lygtis plokštumoje. Antros eilės kreivės.
Matematika  Konspektai   (86 psl., 342,83 kB)
Algebros pagrindai
2009-09-07
Logikos sąvokos. Aibių algebros sąvokos. Kvadratinės matricos. Kvadratinių matricų determinantai. Matricų veiksmai. Atvirkštinė matrica. Tiesinių lygčių sistemos. Elementarieji pertvarkymai. Gauso algoritmas. Tiesinių lygčių sistemų suderinamumas. Tiesinės nelygybės ir jų sistemos. Vektorinė erdvė. Vektoriai ir jų veiksmai. Vektroių tiesinė priklausomybė. Vektroių rinkinio rangas. Vektorių rinkinio elementarieji pertvarkiai. Vektorių ir tiesinių lygčių sistemų ryšys.
Matematika  Konspektai   (80 psl., 269,94 kB)
Mūsų istorinėje literatūroje vis kartojasi frazė „žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas“. Dar vienas nesusipratimas! Pirmiausia buvo gyvulininkystė ir tik gerokai vėliau žemdirbystė. Dabartiniai tyrinėtojai mano, kad dar mezolite, apie 7000 m. pr. Kr., Rytų Pabaltijo gyventojai laikė avis, prisijaukino arklį, kiek anksčiau, gal net ir 8000 m. pr. Kr., – šunį. Šuo, kaip žinia, buvo ne tik medžioklio pagalbininkas, bet ir avių bei arklių bandų sargas. Neolito pradžioje, tarp 5000 ir 4000 m. pr. Kr., buvo prisijaukintas šernas.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,52 kB)
XIII amžiaus pirmoje pusėje Lietuvos Šiaurėje, Padauguvyje, įsigalėjusi Livonija bei jos globėjai – popiežius ir imperatorius – vis labiau ėmė domėtis Lietuva. Ją net įtraukė į nukariautinų žemių sąrašą. Popiežius Grigalius IX 1236 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius. Livonijoje ypač aktyviai veikė jo legatas Vilhelmas Modenietis. 1236 m. rudenį didelės livoniečių ir kryžininkų jėgos įsiveržė į lietuvių žemes. Saulės mūšyje jos buvo sutriuškintos.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,21 kB)
Nužudžius Mindaugą, Treniota paėmė valdžią visoje Lietuvos valstybėje, kartu ir Žemaitijoje. Jo valdžiai tuoj iškilo pavojus. Savo pretenzijų į valdžią neužmiršo Tautvilas, vėliau Treniotos nužudytas. Bet ir pats Treniota žuvo nuo susimokiusių buvusių Mindaugo dvariškių rankos.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,06 kB)
Negausiose ir nedidelėse XIV a. Lietuvos miestiečių gyvenvietėse gyveno asmeniškai laisvi amatininkai ir pirkliai. Jie valdovui atlikdavo specifines miestietiškas prievoles – mokėjo turgaus mokesčius, prekybos muitus. XIV amžiaus Lietuvos amatininkų gaminiai darėsi geresni. Amatininkai labiau specializavosi ir dar labiau atitrūko nuo žemės ūkio. Didžiausią pažangą amatininkai padarė ten, kur tuo buvo suinteresuota valstybė. Jau XIII a. viduryje Vilniuje buvo pastatyta mūrinė karaliaus Mindaugo katedra. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje jau statė didelės mūrinės pilis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,48 kB)
Tautinis atgimimas
2009-09-03
Po 1812 m. ėmė klostytis ir visai naujas reiškinys – prasidėjo lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo sąjūdis, kuris istoriografijoje laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio, kartu ir tautinio atgimimo, etapu, neretai vadinamas žemaičių-lietuvių tautinio kultūrinio, tiesiog tautinio sąjūdžio ir kitais vardais.
Istorija  Konspektai   (4 psl., 10,12 kB)
Po spalio 30 caro Nikolajaus II manifesto tautiniai demokratai iškėlė iniciatyvą sušaukti Vilniuje lietuvių suvažiavimą, kuris turėjo apsvarstyti lietuvių tautinio sąjūdžio padėtį ir ateitį ir galbūt dėl to pareikšti visos tautos nuomonę. Jau kitą dieną buvo sušauktas lietuvių veikėjų pasitarimas (dalyvavo ir LDP bei LSDP atstovai), kuris po dviejų dienų posėdžių išrinko organizacinį komitetą, pirmininkaujamą J. Basanavičiaus, suvažiavimui rengti.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,77 kB)
Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (...) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą.
Istorija  Konspektai   (3 psl., 9,05 kB)
Baltų papuošalai
2009-09-02
Apie 3000 metų baltų kraštuose buvo naudotas smeigtukas. Jis – ir papuošalas, ir priemonė drabužiui susegti. Nuo XVIII a. pr. Kr. iki XIII a. po Kr. smeigtuko raida įspūdinga: nuo kaulinio iki sidabrinio. Smeigtuko formos patyrė įvairiausias metamorfozes, jam gaminti buvo naudojamos įvairiausios technologijos. Tai pats išraiškingiausias krūtinės papuošalas, dažnai komponuojamas su grandinėlėmis, kabučiais. Tai ir masyviausias krūtinės, rečiau galvos papuošalas.
Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,75 kB)
Šiame darbe aptariami parametrai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš apsisprendžiant pirkti skaitmeninę foto kamerą.
Kita  Pagalbinė medžiaga   (18 psl., 495,45 kB)
Tiesos problema
2009-09-01
Klasikinė tiesos samprata. Akivaizdumo teorija. Loginės darnos teorija. Pragmatinė tiesos samprata. Tiesa ir tikimybė. Filosofijos mokslas yra tiek pat svarbus,kaip ir matematikos, fizikos bei kitų dalykų mokslai. Su filosofija susiduria įvairių pakraipų žmonės. Dainininkas kuria dainas, poetas – eilėraščius, architektas – pastatus. Visi jie, kurdami savo užsibrėžtą tikslą, galvoja ir filosofuoja. Gal reikėtų padaryti taip, gal kitaip, vis tobulindami kiekvieną detalę, kol pasiekiamas norimas tikslas.
Filosofija  Referatai   (8 psl., 14,87 kB)
Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo.
Istorija  Referatai   (4 psl., 6,83 kB)
V.M.P. romanas "Altorių šešėly" yra psichologinio pobūdžio. Čia autorius nagrinėja žmogaus asmeninės laisvės , kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į žmogaus laisvę. Galima išskirti tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio į asmeninę laisvę. Pirmasis etapas atitinka I-ąją romano dalį - "Bandymų dienos". Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis "gyvenimas eina". Trečiąjį etapą atitinka trečioji romano dalis "Išsivadavimas"
Lietuvių kalba  Analizės   (6 psl., 25,05 kB)
V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Lietuvių kalba  Analizės   (10 psl., 44,1 kB)
Terminas tyrimai reiškia kantrius, objektyvius ir kruopščius ieškojimus. Bet kurių tyrimų metodologija - tai bendrų tam tikro objekto tyrimo principų ir metodų visuma, kurios pagrindu nustatoma dabartinė objekto būklė ir prognozuojama jo ateities būklė. MT-ų atveju ji apima konkrečių būdų, veiksmų visumą, reikalingą tam tikriems tyrimams, apskaičiavimams atlikti, pagrįsti, rinkos veiklą apibūdinantiems rodikliams paruošti, juos susieti. Marketingo tyrimų metodologija apima tyrimų stadijas, etapus, jų eiliškumą ir nuoseklumą, tyrimų logiką.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 54,79 kB)
Įvadas. Tyrimo tikslas. Tyrimo metodas. Tyrimo planas. Tyrimo hipotezės. Konkurentai. Konkurentų specializacija. Paslaugų kaina. Rėmimas. EUROSERVICE klientų apklausa. Klientų duomenų registracijos formų parengimas. Tyrimų rezultatai. Aptarnaujančio personalo stebėjimas. Tyrimo ataskaita. Hipotezių tikrinimas. Tyrimo išvados. Naudota literatūra. Kliento anoniminė apklausos anketa.
Vadyba  Tyrimai   (22 psl., 64,96 kB)
Marketingo teorija
2009-08-31
Dabartiniu metu, kai daugelyje išsivysčiusių šalių jau pakankamai sukaupta prekių ir galima gauti kokias nori paslaugas, – reikia turėti tik pinigų. Prieš pradedant gaminti, reikia žinoti, ar pavyks mums tai parduoti, ar mūsų teikiamos paslaugos bus kam nors reikalingos. Taigi pirmiau reikia išspręsti pardavimo problemą, o tik paskui gamybos. Komercinė veikla (plačiąja prasme) svarbi beveik visose ūkio šakose. Tačiau tradiciškai šiai sričiai buvo ir yra priskiriama prekyba, o dabar tai tapo neatskiriama ir gamybos srities dalimi.
Rinkodara  Konspektai   (18 psl., 32,25 kB)
Marketingo tyrimai
2009-08-31
Marketingo tyrimų tikslus lemia problemos, kurių sprendimui jie yra pasitelkiami. Svarbių, strateginės reikšmės problemų sprendimui reikia daugiau ir tokios informacijos, kurią galima gauti tik tyrimų būdu, kai tuo tarpu kasdienės veiklos sprendimų priėmimui gali pakakti vien tos informacijos, kurią vadovas gali gauti iš įmonės apskaitos dokumentų, darbuotojų pranešimų. Dar kitais atvejais vadovai sprendimus gali priimti remdamiesi vien savo jau turimomis žiniomis, asmenine patirtimi arba tik intuicija.
Rinkodara  Konspektai   (15 psl., 70,17 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.
Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 68,19 kB)
Antanas Škėma
2009-08-13
Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.
Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)
Simbolizmas
2009-08-13
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Pran¬cūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių litera¬tūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasau¬lio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį. • Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir sim¬bolistai teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės. Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus, akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas.
Lietuvių kalba  Referatai   (21 psl., 42,27 kB)
Savianalizė
2009-08-13
Kiekvienas žmogus turi savo individualių savybių, charakterio bruožų, kurių net pats kartais nežino. Visa tai jis gali labai lengvai išsiaiškinti psichologinių testų pagalba. Dauguma testų yra sudaryti naudojantis ilgamete praktika, ir jų teisingumas apytiksliai yra 85% ir daugiau. Paskaitų metu man teko atlikti keletą testų ir pačiam įsitikinti, kad kai kurie testai iš tikrųjų kartais gali klysti. Atliekant Aizeneko asmenybės nustatymo testą, aš buvau labai nustebęs, kad pagal asmenybės tipą (melancholikas, cholerikas, flegmatikas, sangvinikas) nustačiau, kad esu cholerikas.
Psichologija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,74 kB)
Trumpai apie pačią komediją. Komiškų situacijų įvairovė komedijoje. Pagrindiniai komizmo šaltiniai. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula. Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi. ,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė. Pavydas – komedijos pradžios elementas. Intrigos, klastos ir apgaulės. Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai. Komedijos ir personažų kalba.
Kitos kalbos  Kursiniai darbai   (18 psl., 27,7 kB)
Le francais en afrique noire. Colonisation française de l’Afrique noire: de1815 à 1914; après 1914. Implantation de la langue française. Afrique subsaharienne francophone d’aujourd’hui: les pays où la langue maternelle est le français; ceux où la langue officielle est le français; ceux où la langue d’usage est le français. L’enseignement dans l’Afrique noire: pendant la colonisation; après la décolonisation. La pratique du français en Afrique subsaharienne. Deuxième partie. Les particularites de la langue francaise en afrique noire. Syntaxe. Morphologie. Phonétique et phonologie. Vocabulaire: liste des “francophonismes” africains; les particularités du vocabulaire franco-africain et de sa création.
Kitos kalbos  Referatai   (26 psl., 33 kB)
Visuomenė. Senovės Egipto skaičiavimo ypatumai. Senovės Egipto geometrija. Žmogui išmokus išgauti geležies rūdą, gyvenimas labai pasikeitė. Jis ėmė plačiai naudoti metalus ir jų lydinius įvairių įrankių gamybai. Tai ypač atsiliepė gyvenimui tautų, kurios įsikūrė derlinguose didelių upių – Nilo, Tigro, Eufrato, Gango, Chvangchės, Jangdzės – slėniuose. Ėmus dirbti žemę metaliniais įrankiais, ne tik padidėjo darbo našumas, bet ir derlingumas išaugo keleriopai. Gaunant didesnius derlius, ne visiems žmonėms reikėjo auginti ar gaminti maisto produktus.
Matematika  Referatai   (6 psl., 69,9 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VII a. pr. Kr. pradžioje. Senovės graikai padarė nepaprastai didelę įtaką visai Vakarų civilizacijai ir mūsų pasaulio sampratai. Jie laisvai samprotavo apie pasaulį, ir šių svarstymų nevaržė jokios religinės dogmos. Jų pačių religija, ta gausybė žmogaus pavidalo dievų, nedaug tebuvo susijusi su šitomis spekuliacijomis apie Visatą. Graikai sukūrė didžią literatūrą, jiems priklauso garsiosios Aishilo, Sofoklio, Euripido tragedijos. Fridrichas Nyčė gyveno antrojoje XIX a. pusėje. Tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo Vokietijos valstybė.
Filosofija  Analizės   (10 psl., 16,66 kB)
Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems - amžinoji nebūtis ir panašiai. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.
Lietuvių kalba  Referatai   (6 psl., 10,41 kB)
Užduotis: parašyti duomenis užkoduojančią ir atkoduojančią programą. Pradinius ir galutinius duomenis saugoti failuose. Algoritmas: yra sudaryta koduojamų simbolių abėcėlė. Iš viso 64 simboliai, kiekvienas simbolis turi savo poziciją. Užkoduojama ir atkoduojama pagal įvestą raktą, kuris sudarytas iš skaitmenų (0..9). Rakto ilgis gali būti iki 20 simbolių.
Informatika  Laboratoriniai darbai   (3 psl., 6,62 kB)
Klasikiniai atkirčiai, kad Dievo nėra mus visus veikia skirtingai. Tobula būtybė negali sukurti netobulo pasaulio. Tobulai gera būtybė negali sukurti būtybių, kurių daugelis, kaip jinai iš anksto žino, bus skirtos nuodėmei, kančioms ir blogiui. Dieviškasis numatymas suderinamas su žmogiškąja laisve. Jei Dievas iš anksto mane numato, tai aš nesu laisva būtybė, vadinasi aš neteistina jokio teismo, nors tai būtų ir dieviškasis. Jei aš esu laisva ir nuodėminga būtybė, tai suteikiu Dievui amžiną skausmą atsisakydama jo meilės; o Dievas, kenčiąs stoką, negali būti Dievas, kadangi absoliuti pilnatvė yra vienas dievybės atributų. Vadinasi Dievui vis tiek, kad mes nelaimingi čia, žemėje, ir gal pasmerkti aname pasaulyje.
Filosofija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 13,63 kB)
Dvidešimtas amžius įėjo į istoriją ne kaip kruvinų revoliucijų, niokojančių karų, gyvybės naikinimo tobulos industrijos, o kaip neprievartinių pergalių prieš prievartą amžius. Jėgos, slypinčios aktyvioje neprievartoje, suvokimas, gebėjimas ją apgalvotai panaudoti, sprendžiant socialinius ir politinius konfliktus. Žengiant galbūt jau XX a. paskutinius žingsnius, labai svarbu nesustoti, negrįžti atgal, suprasti ir įtikinti kitus, kad neprievarta yra vienintelė alternatyva prievartai. Prievarta kaip sąvoka specialioje literatūroje vartojama plačiąja prasme.
Filosofija  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 11,95 kB)
Kūriniai, kuriais galima remtis per lietuvių kalbos egzaminą, kuomet renkatės rašyti rašinį. Tai puiki medžiaga norint sutaupyti laiko, ar prisiminti tai, ką skaitėte. Prie kiekvieno kūrinio yra nurodytos galimos rašinio temoms, kurioms tas kūrinys tiktų (argumentuojant). Danielius Defo. Romanas „Robinzonas Kruzas“. Francas Kafka. Novelė „Metamorfozė“. Balys Sruoga. Proza(Romanas) „Dievų miškas“. Viljamas Šekspyras. Drama „Romeo ir Džiuljeta“. Vincas Krėvė. Drama “Skirgaila“. Romualdas Granauskas. Novelė „Duonos valgytojai“. Juozas Aputis. Novelė „Autorius ieško išeities“. Juozas Aputis. Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“. Bronius Radzevičius. Novelė „Nuskriausta vaikystė“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Leokadija ir Ona“. Bitė Vilimaitė. Novelė „Kada piešime perlinę vištelę?". Bitė Vilimaitė. Novelė „Dzūkė mergaitė“. Sofoklis „Antigonė“. J.V. Gėtė „Faustas“. F. Dostojevskis „Nusikaltimas ir bausmė“. Antanas Škėma „Balta drobulė“. Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“.
Lietuvių kalba  Konspektai   (15 psl., 33,68 kB)
Forfeitingas
2009-08-06
Forfeitinginiai popieriai. Forfeitingo sandorio sudarymo technika. Sandorio paruošimo etapai. Kredito grąžinimo forfeitoriui užtikrinimo būdai. Dalyvių išlaidos. Pagrindinės forfeitingo operacijų charakteristikos. Naudojama valiuta. Forfeitinginio finansavimo privalumai ir trūkumai. Forfeitinginio sandorio dalyvių rizikos ir jų valdymas.
Finansai  Referatai   (12 psl., 18,93 kB)
Informatikos darbas apie 2008 m. technologijų naujoves.
Komunikacijos  Projektai   (30 psl., 165,39 kB)
Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)
Atiduodu jūsų teismui savo praeitų metų kalbėjimo konspektą. Taip, tai visa informacija traukta iš interneto, kuri jums gali būti puikiai žinoma ir iš kitur. Tačiau aš iš tos galybės susirinkau vos du puslapius, kurie padėjo iš kalbėjimo gauti maksimumą :)
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 10,66 kB)
Psichologinis laiškas - rašinys lietuvių kalbos pamokai. 11 kl. kursas.
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1 psl., 7,74 kB)
Reklamos esmė. Reklamos praeitis ir šiuolaikinės reklamos formavimas. Reklamos esmė ir vaidmuo. Reklamos kaip proceso sudėtis. Reklamos funkcijos. Reklamos tikslų formulavimas. Reklamos ypatumai. Reklamos biudžetas. Reklamos priemonių parinkimas. Reklamos priemonės. Spaudos reklama. Spausdintos reklamos priemonės. Radijo reklama. Televizijos reklama. Kino reklama. Pašto reklama. Vitrinų reklama. Lauko (išorinė) reklama. Reklama ant transporto priemonių. Įpakavimo reklama. Prekinis ženklas. Foto reklama. Šviesos reklama. Demonstracinė reklama. Reklaminiai suvenyrai.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (32 psl., 54,63 kB)
Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)
Ciceronas
2009-07-13
Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)
Sveika gyvensena
2009-07-10
Žmogų sendina ne metai, o piktnaudžiavimai savo sveikata. Sveikame, švariame kūne visi organai pakankamai stiprūs, turi dideles gyvybinių jėgų atsargas ir funkcionuoja idealiai, o didelio krūvio metu geba savo veiklą keliagubai sustiprinti. Norint gyventi ilgai, privalu saugoti organizmą nuo toksinių atliekų, nervų sistemą — nuo perkrovų, audinius ir kraujagysles — nuo sustangrėjimo. Žalingų pasekmių kone perpus trumpinančių žmogaus amžių, galime išvengti pasirinkus natūralią, sveiką gyvenseną.
Medicina  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 12,12 kB)
Patriotizmas
2009-07-10
Kas yra patriotizmas. Tikrasis ir dirbtinis patriotizmas. Patriotizmo pasireiškimo keliai. Patriotinis auklėjimas. Tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūris į patriotizmą. Stovint ant trečio tūkstantmečio slenksčio, kalbėti apie patriotizmą gali atrodyti mažų mažiausiai naivu. Vyrauja nuomonė, kuriai pritariu ir aš, kad ateinantis amžius bus tautų jungimosi ir kosmopolitizmo metas. Tam įvykti yra visos prielaidos. Po truputį nyksta kalbos barjerai, žmonės gali palyginti laisvai keisti savo gyvenamąją vietą, jie tampa mažiau priklausomi nuo religijos, abejingesni tautos istorijai.
Politologija  Referatai   (12 psl., 23,43 kB)
“B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu”. Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Nes kitą rytą Garšvos sąmonę užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 6,22 kB)
Daugelis žmonių šiais laikais sieja savo darbą, verslą ir kitus ryšius su kompiuteriais. Tačiau ar jie tikrai moka gerai dirbti juo, ar yra susipažinę su visomis kompiuterio galimybėmis ir savybėmis? Deja, anaiptol taip nėra, netgi pagalvojus, kad tuoj tuoj mes peržengsim į XXI amžių, kuris siejamas vien tik su naujovėmis, kurios bus paremtos kompiuteriais ir kitomis “protingomis” mašinomis, daugelis žmonių vis dar nemoka, o gal net ir nenori mokėti bei susipažinti su kompiuteriais.
Informatika  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 7,21 kB)
Adolfas Hitleris
2009-07-09
Adolfo Hitlerio vaikystė, jaunystė, atėjimas į valdžią ir mirtis. Gimimo įrašų knygoje jis buvo įtrauktas kaip Adolfusas Hitleris. Aukštojoj Austrijoj 1889 metais prie pat Bavarijos sienos, sename bavarų miestelyje Braunan gimė būsimasis vokiečių tautos fiureris Adolfas Hitleris. Šešiametis Adolfas buvo atskirtas nuo pernelyg rūpestingos motinos - jis pradėjo eiti į pradinę mokyklą Tišlamo miestelyje. Vėliau jis lankė realinę mokyklą Linre. Tuo tarpu Adolfas svajojo tapti dailininku. Net kelis kartus bandė stoti į akademija Vienoje. Tačiau jo darbai egzaminų komisijos nesužavėjo.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 16,65 kB)
Civilizacija
2009-07-09
Daiktavardis civilitas iš lotynų kalbos reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir panašiai visumą. Pirmieji civilizacijos sąvoką įvedė prancūzai – švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Gizo civilizacijos apibrėžimą taikė tik Europai todėl žodžiai "civilizuotas" ir "europinis" ilgą laiką turėjo tą pačią reikšmę. Šiuo metu civilizacija – tai visuomenės sukurtų iš kartos į kartą perduodama materialinių ir dvasinių vertybių visuma.Vienas žymiausių tyrinėtojų buvo anglų istorikas, sociologas Arnoldas Džozefas Toinbis.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,76 kB)
Lietuva
2009-07-09
1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų - Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo.
Istorija  Referatai   (15,74 kB)
S. Daukantas
2009-07-09
Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie S. Daukantą. Apie šį žmogų yra parašyta daugybė knygų, jo atvaizdas puikuojasi ant šimto litų banknoto kupiūros. Simonas Daukantas gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. Lenkijos - Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m., Napaleono žygis į Rusiją 1812 m., Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m., 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, 1863 metų sukilimas…Šie įvykiai reikalauja nepaliaujamo istorikų, kultūros, literatūros specialistų dėmesio.
Istorija  Referatai   (18,58 kB)
Kaip pasiekti kosminius greičiu, kokie varikliai gali suteikti kosminiams aparatams tokius milžiniškus greičius? Esame pastebėję, kad dušo rankenėlė, paleidus vandenį, juda priešinga vandens srovei kryptimi; pripūstas vaikiškas balionas paleistas neužrištas skrajoja, blaškosi, lyg turėtų motorėlį; stovint ant riedučių ir metus sviedinį, nuriedama į priešingą pusę; šūvio metu parako dujos kulką išstumia pirmyn, o šautuvo tokia pačia jėga stumteli atgal (veikia III-asis Niutono dėsnis).
Astronomija  Referatai   (7,3 kB)
1782 m. spalio 27d. gimė Nikolas Paganinis, neprilygstamas dieviškų garsų meno meistras. Jo tėvas buvo Antonijus Paganinis, o jo žmona ir Nikolo motina, Tereze Bočordo, buvo miela, švelni ir nuolanki moteris. Kai Nikolą krikštijo, klebonui, drebančia ranka vedžiojusiam šv. Rašto eilutes, nė į galvą neatėjo, kad žymi istorinę datą ir pirmą kartą rašo pavardę, kurios neištrins žiaurūs laikai ir neįtrauks tamsi užmaršties bedugnė. Antonijus Paganinis matė, kokį įspūdį daro muzika sūneliui, pastebėjo puikią jo klausą.
Muzika  Referatai   (5,76 kB)
Štai keletas iš gausių senoviškų graikų muzikos instrumentų: askaules, aulos, parthenios, barbitos, clochettes, cymbalion, dikalamos, discos, hydraulos, kithara, lyra, monaulos, monochordon, nabla, pandoura, plagiaulos, psalterion, seistron, syrinx, trichordon, trigonon, tympanon, xylophonon… Visi jie turi specifinį skambėjimą, vienų prigimtis slypi stygose, kitų - oro stulpe, formuojamame įmantriausių formų dūdelėse, treti - įvairūs mušamieji instrumentai, pagaminti iš medžio, metalo, stiklo…
Muzika  Referatai   (3,09 kB)
Sąvoka aibė yra pirminė, todėl ji neapibrėžiama, o tik paaiškinama. Žymus Lietuvos poetas A. Baranauskas, taip pat garsėjęs kaip neblogas matematikas mėgėjas, savo atsiminimuose rašė, kad iki dvidešimties metų jo matematikos žinios apsiribojo tuo, kad valsčiaus mokykloje per tris žiemas išmoko skaičiuoti iki bilijono, sudėti, atimti ir dauginti. Algebros pagrindus jam teko krimsti kur kas vėliau, jau įstojus į dvasinę akademiją. Štai tada ir sužinojo, kad skaičių yra be galo daug, kad bilijonas nėra paskutinis skaičius.
Matematika  Referatai   (5,29 kB)
Žvelgiant į ateitį,matomas vis didesnis smurtaujančių ir prievartą prieš moteris vartojančių vyrų padaugėjimas. Nusikaltimų,tokių kaip vagysčių,plėšimo,kontrabandos ir pan.didėjimas. Moralinės žalos ir turto prievartavimas - tai paskatino sukurti tokią firmą,kuri sumažintų,o gal ir sustabdytų šiuos nusikaltimus. Nusprendėme įkurti UAB "Slaptųjų Agenčių Biuras"(UAB "SAB"),angliškas vertinys būtų- "Totally Spies".
Matematika  Referatai   (3,87 kB)
Ledynmečiai
2009-07-09
Mes jau žinome, kad ties pusiauju vyrauja šiltas, bet drėgnas klimatas, o ties atogrąžom šiltas ir sausas. Taip pat esame girdėję, kad ašigaliuose labai šalta. Ten ir žiemą,ir vasarą baltas ledo sluoksnis dengia Arkties vandenyną, o žemynas apsigaubęs šviesia sniego anklode. Neklaužada vėjas ne šiaip sau pabučiuoja į žanduką, o kaip reikiant žnybia savo ilgais pirštais. Todėl paklausti koks žemynas vilioja savo atmosfera beveik kas antras atsako Amerika arba Afrika. Gal todėl, kad pas mus ne taip jau ir šilta. Per metus net keturis kartus pasikeičia metų laikai.
Geografija  Rašiniai   (5,76 kB)
Atėnai
2009-07-09
"Dievų įkurto miesto" istorijos pradžią gožia legendos. Padavimuose minimi pirmieji atėnų karaliai yra legendinės būtybės - dievai ar bent pusdieviai. Pirmasis miesto valdovas Kekropas buvo žemiškos kilmės - pusiau žmogus, pusiau gyvatė; įkurdamas miestą, jis sutvarkė ir žmonių bendrabūvį, nustatė, kokie turi būti pagrindiniai visuomenės organizacijos elementai, pavyzdžiui, šeima. Kai kilo dievų varžybos, jo sprendimu naujojo miesto valdovu ir globėju tapo ne Poseidonas, o išminties deivė Atėnė Paladė.
Geografija  Referatai   (4,53 kB)
Derybos
2009-07-09
Visais laikais bendravimas buvo svarbiausias, nes tik nuo jo priklauso perduodama informacija ir žmonių santykiai. Bendravimas nėra vienos rūšies. Jis yra tikrai labai įvairus ir kiekvienu momentu reikia jausti, kur ir kaip reikia bendrauti.
Etika  Referatai   (12,73 kB)
Meilės svarba
2009-07-09
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta [I Korintiečiams 13,4]. Nebūna meilės be maloningumo. Meilė be maloningumo – tarsi pavasaris be gėlių ar ugnis be kaitros. Prisiminkite Pauliaus raginimą: "Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus" (Efeziečiams 4,32). Tokia yra meilė. Dabar pažiūrėkime, kokia ji nėra. "Ji nepavydi." Meilė nepavydi, o tai reiškia, jog jai gana to, ką turi.
Etika  Referatai   (3,65 kB)
Blogis ir gėris
2009-07-09
Tarp klausimų, kuriuos sau kelia žmonės, yra vienas, kuris juos ypač domina ir į kurį jiems labai sunku rasti tinkamą atsakymą: kodėl egzistuoja blogis?.. Atsakymas iš tikrųjų labai paprastas. Štai jums pavyzdys. Senovėje vandeniui iš šulinio semti dažnai buvo naudojamas didelis ratas, kurį sukdavo įkinkyti jaučiai, arkliai ar net žmonės. Tai stebintis žmogus vienus matydavo besiartinančius iš priekio, o kitus, nutolstančius – iš nugaros ir būtų galėjęs daryti išvadą, kad jie juda dviem priešingomis kryptimis.
Etika  Referatai   (16,21 kB)
Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems.
Etika  Referatai   (22,11 kB)
Pinigai yra toks ekonomikos elementas, be kurio žmonės bei įvairūs jų susivienijimai ne tik šiais laikais, bet ir gilioje senovėje negalėjo apsieiti. Pinigai yra viena seniausių ekonominių kategorijų. Kyla klausimas, kada ir kaip atsirado pinigai ir kaip nusakoma ekonominė pinigų kategorija? Pinigų pirmtakai, kilę iš mainomųjų daiktų, atsirado prieš daugelį tūkstančių metų, dar nesusidarius didesniems ūkiniams bei politiniams valdymo vienetams.
Sparčiai plėtojantis technologinėms naujovėms, bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Bankai siūlo naujas paslaugas, pertvarko organizacines struktūras bei veržiasi į rinkas, kurios tradiciškai priklausė kitiems bankams. Tai skatina tolesnį konkurencijos augimą ir bankų paslaugų naujoviškumą.
Ekonomika  Referatai   (12,94 kB)
Alkoholis
2009-07-09
Alkoholis yra cheminė m-ga, narkotikas, kuras, nuodas, konservantas ir tirpiklis. Alkoholio gėrimas keičia žmogaus organų veiklą ir daro trumpalaikį bei ilgalaikį poveikį. Tai, kad žmonės vartoja alkoholį, visiškai nereiškia, kad jis yra nepavojingas. Alkoholio kiekis įvairiuose gėrimuose: Alus ir sidras – (4-7%) Vynas- (10-12%) Spirituotas vynas(pvz.portveinas) – (15-22%) Džinas, viskis, romas, degtinė, brendis – (40-55%) Kodėl žmonės geria alkoholį?
Kita  Referatai   (5,96 kB)
Gera sveikata, darbingumas, žvali nuotaika pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo gyvenimo būdo, tinkamo darbo, racionalios mitybos. Bet sveikatą gadina žalingi įpročiai. Žalingi įpročiai žmogui turi labai didelę įtaką jo gyvenime. Žinoma, kad įpročių būna teigiamų ir neigiamų. Teigiami įpročiai leidžia tinkamai priimti teisingus sprendimus, kas yra gerai, o kas blogai, kas tinka, o kas ne jo nuomone, teisingai gyventi, teikti sau ir kitiems džiaugsmo.
Kita  Referatai   (4,82 kB)
Kūno masė
2009-07-09
Masė – fizikinis dydis, intuityviai suvokiamas kaip medžiagos kiekio matas. Masės matavimas. Kilogramas. Vienas kūnas gali būti sudarytas iš didesnio kiekio medžiagos, kitas – iš mažesnio kiekio. Tuo atveju sakome, kad vieno kūno masė(lot. massa – luitas, gabalas) mažesnė, o kito didesnė. Akivaizdu, kad stiklinės vandens masė mažesnė už kibiro vandens masę. Pagal masę galima palyginti ir tuos kūnus, kurie pagaminti iš skirtingų medžiagų.
Medicina  Referatai   (4,53 kB)
Žemė - žmogaus namai. Žmogus gerokai toliau pažengęs už bet kokią gyvybės formą egzistuojančią žemėja. Pakolkas, erdvė kurioje veikia žmogus tai tik nedidelė planeta Žemė ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu) tai ar nemanot, kad manyti jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė - tiesiog didybės manija? Praeito šimtmečio pradžioje žmogus pradėjo labai domėtis nežemiškų civi­li­za­ci­jų fe­no­me­nu.
Kiekvienas supranta ir atsako į šį klausimą savaip: vienas galvoja apie ištikimybę profesijai, darbui, kitas – apie ištikimybę šeimai ir mylimam žmogui, trečiais – apie ištikimybę sau ir savo siekiams. Ši tema, manau, yra amžina – klausimas retorinis, o atsakymo nė vienas iš mūsų nežinome, bet diskutuoti galima. Tad ką ji mums duoda? O gal kažką atima? Ar galime mes kažką pakeisti, kad mus suptų kuo mažiau melo ir neištikimybės?
Lietuvių kalba  Rašiniai   (1,7 kB)
Meninio teksto skaitymas ir interpretacija buvo ir bus viena svarbiausių teorinių ir praktinių literatūros mokslo problemų, kadangi interpretacijos metodologija (teksto/kūrinio prasmių sistemos aiškinimo principai) visuomet remiasi į filosofinę literatūros kūrinio koncepciją ir si
Skaitmeninis ryšys
2009-07-09
Gražus ir stilingas mobilusis telefonas tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Neturėdamas šalia savęs mobiliojo ryšio telefono žmogus jaučiasi nesaugus, nutolęs nuo aplinkinių. Šis keistas jausmas atsiranda, todėl, kad šiuolaikinis žmogus nori pastoviai būti įvykių sūkuryje: jis nenori praleisti nei vienos progos gauti naujos informacijos, nenori praleisti nei vieno skambučio.
Lietuvių kalba  Referatai   (12,6 kB)
Rengimasis kalbai
2009-07-09
Rengimasis kalbai prasideda nuo temos pasirinkimo. Labai svarbu, kad gerai išmanytume tą dalyką, apie kurį kalbėsime. Jis turi būti įdomus mums patiems: tik apie tai, kas mums svarbu, kas mus jaudina, galima kalbėti įdomiai, patraukiant klausytoją. Kaip pasirinkti tema? Geriems oratoriams, įdomiems žmonėms temą paprastai pasiūlo kokio nors renginio organizatoriai: jie žino to žmogaus gebėjimus, kompetenciją, jaučia, kas būtų įdomu susitikimo dalyviams.
Lietuvių kalba  Referatai   (8,47 kB)
K. Donelaitis
2009-07-09
Kodėl sunku skaityti “Metus”? Neturi šis kūrinys aiškios pradžios ir pabaigos, nėra jame kokio nors svarbiausiojo įvykio, vieningo siužeto, intrigos, sunki jo kalba, daug archaizmų. Tačiau tai pirmasis didesnės apimties grožinės literatūros kūrinys lietuvių kalba, savo turiniu – nauju požiūriu į valstietį- reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje.
Lietuvių kalba  Referatai   (13,78 kB)
Mikalojus Daukša
2009-07-09
Daukšų giminės pirmtakas buvo Veliuonos valsčiaus bajoras Vaidila. To krašto karių (bajorų) pareiga buvo ginti panemunės pilis nuo kryžiuočių. Protėvis Vaidila gavo bajorystę iš didžiojo kunigaikščio Vytauto, tikriausiai, už karinę tarnybą. Duomenys leidžia teigti, kad Vaidila turėjo sūnų Sirputį, Sirputis Daukšą, Daukša Mikalojų, Mikalojus Baltramiejų, o Baltramiejus - rašytoją Mikalojų Daukšą (1527/1538-1613 02), pakrikštytą senelio vardu ir gavusį prosenelio vardą kaip pavardę. Pavardė Daukša ir iš jos padaryti vietovardžiai paplito visoje Lietuvoje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (11,79 kB)
Simbolizmas, kaip naujo meno kryptis, iškyla apie 1870 metus Prancūzijoje ir pamažu pasklinda po vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių literatūras. Simbolizmas daug ką paveldėjo iš romantizmo, o ypač - pasaulio vaizdą ir pasaulio jutimą, pastangą simboliais išreikšti pasaulio paslaptį.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,8 kB)
Kalbotyros įvadas
2009-07-09
Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks. Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.
Lietuvių kalba  Konspektai   (23,03 kB)
Rašyba
2009-07-09
Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti.
Lietuvių kalba  Konspektai   (22,36 kB)
Netiketo taisyklės
2009-07-09
Ši informacija skiriama interneto visuomenei. Tai nėra standartas. Šią informaciją galima laisvai platinti. Šiame dokumente pateikiamas minimalus informacijos apie interneto etiketą (netiketą) kiekis. Organizacijos gali pritaikyti jį savo poreikiams. Dokumente taip pat yra minimalūs patarimai interneto vartotojams ir administratoriams.
Informatika  Referatai   (10,65 kB)
Patriotizmas
2009-07-09
Tiesą sakant, gavęs kursinio darbo temą, sutrikau. Pačiam beveik nieko neišmanant apie patriotizmą tenka atskleisti dviejų bene žymiausių nepriklausomos tarpukario Lietuvos pedagogų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio požiūrius šia tema, bei palyginti jų keliamas idėjas. Manau nereiktų vengti ir priešpastatyti šių šviesuolių minčių šių dienų realijoms, nes prieš penkiasdešimt metų pasakytos mintys gali būti, švelniai tariant, truputėlį “apkerpėjusios”. Na, bet arčiau prie reikalo.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,12 kB)
Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.
Filosofija  Referatai   (19,93 kB)
Gamta - tai dalykas kurį kiekvienas žmogus turėtų saugoti vertinti ir neapsakomai branginti, tačiau toli gražu ne visi taip daro... Man rūpi kaip išsaugoti, gamtos grožį, kaip palikti naturalią nesuterštą aplinką, tieks kurie čia bus po mūsų... Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą.
Biologija  Rašiniai   (4,52 kB)
Maitinatės amerikietiškai, vadinasi, nesveikai. Tėvai primygtinai reikalauja, kad vaikai valgytų vaisius, daržoves, žuvį ir gertų pieną arba sultis, o vaikai priešgyniauja ir reikalauja kolos gėrimų su karštais mėsainiais. Amerikos gydytojai sunerimę dėl labai padidėjusio šalies vaikų nutukimo ir sergamumo diabetu. Vaikų mitybos sveikatingumu susirūpino ir kitų šalių mitybos specialistai.
Biologija  Referatai   (22,66 kB)
Sakoma, kad grožis reikalauja aukų, tačiau viskas turi ribas. Pernelyg griežtai laikantis dietų galima susirgti sunkiomis ligomis – anoreksija ir bulimija. Vis daugiau dėmesio šioms ligoms skiria spauda ir televizija: ligų atvejų vis daugėja, o padariniai gali būti labai liūdni. 5-18 proc. ligonių miršta, 40 proc. atvejų liga tampa chroniška. Truputis istorijos. Anoreksija pirmą kartą minima viduramžių epochoje.
Biologija  Namų darbai   (5,32 kB)
Stogastulpiai
2009-07-09
Stogastulpiai rikiuojasi prie senųjų memorialinių ir sakralinių stulpų. Tačiau manoma, kad ne visada taip buvo. Kai kurie lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojai (K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis) jų kilmę siejo su neaukštais stulpiniais krikštais. Ilgainiui jų aukštis ir ypač stogelių formos labai pakito. Iš kitų sakralinių paminklų jie ėmė ryškiai išsiskirti ir savo stulpų aukštumu, profiliavimu, ir ypač originaliomis stogelių formomis: vienos jų - apskritos, į viršų smailėjančios (konusinės), kitos (jų daugiausia) - keturšlaitės, trečios - daugiašlaitės.
Žemės ūkis  Referatai   (4,45 kB)
"Ar galima abejoti Kristaus buvimu, apvertusio pasaulį faktą, kurį pripažįsta ne tik krikščionys, bet ir Kristui nepalankūs? Ar gyveno Kristus, kuris užhipnotizavo pasaulį, Kristus, kurio vardan senasis pasaulis absoliutiškai atsisako visko, tarsi netekęs įgimto stabmeldiško proto?" - rašė prof. kun. Pr. Dovydaitis savo knygoje "Kristaus problema". Šis veikalas, rašytas šio šimtmečio pradžioje, nagrinėja Kristau ir Krikščionybės problemą būtent to meto aspektu.
Teologija  Referatai   (5,49 kB)
Rytų religijos
2009-07-09
Prieš pusantro tūkstančio metų romėnai vadino Rytus “tekančios saulės” (sol oriens) šalimi.Vėliau buvo kalbama apie “Rytų žemę” kaip priešingybę “Vakarų žemei”. Nėra paprasta apibrėžti sritį, vadinamą Rytais.Rytų valstybės išsidėsčiusios šiaurės Afrikoje ir vakarų Azijoje. Labai priklauso nuo to, kokiu požiūriu remiamasi.Rytų šalys turi daug bendrų bruožų, tačiau ir didelių skirtumų.Dabar Rytuose vyrauja islamas. Jį išplatino arabai, prasiskverbę toli į rytus ir į vakarus.
Teologija  Referatai   (5,76 kB)
Didieji filosofai
2009-07-09
Tuo pačiu metu ir tuose pačiuose Atėnuose, kur klestėjo sofistika, atsirado mąstytojas, kuris, priešingai sofistų reliatyvizmui, stengėsi surasti visuotinius gyvenimo ir veiklos principus. Tas mąstytojas buvo Sokratas. GYVENIMAS. Sokratas (469-399) gimė Atėnuose ir Atėnuose nugyveno visą savo gyvenimą. Tai buvo žmogus, kurio mintys nesiskyrė nuo darbų.
Teologija  Referatai   (5,56 kB)
Judaizmas
2009-07-09
Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų "etninis žydiškumas". Sąvoka "žydas" yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės.
Teologija  Referatai   (5,59 kB)
Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai? Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų.
Teologija  Referatai   (6,37 kB)
Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.
Sociologija  Kursiniai darbai   (21,21 kB)
Reklama šiais laikais yra didelė jėga. Ji įtakoja vartotojų elgseną, kelia politikų reitingus, populiarina net valstybes ar regionus. Šiuo metu Lietuvai įstojus į Europos sąjungą Lietuvos verslininkams atsivėrė keliai skverbtis į užsienio rinkas, nes nėra taikomi muitai ES viduje. Reklama yra pagrindinė priemonė populiarinant produktą užsienio rinkoje.
Rinkodara  Referatai   (4,87 kB)
Nuo seniausių laikų žmogų traukė paslaptis, noras savo akimis įsitikinti, kad visi sveiku protu nepaaiškinami reiškiniai egzistuoja. Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau spaudoje susiduriame su tokiomis problemomis kaip: ar žmogus tiki nepaiškinamais reiškiniais, ar žmogus teigiantis, kad „turi galių“ tik mulkina kitus ar nori jiems padėti nepasiklysti tuose nepaaiškinamų reiškinių labirintuose?
Intelektas
2009-07-09
Intelektas (lot. intellectus – suvokimas, prasmė) arba protas – gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają. Kitaip – atpažinti sąryšius ir rasti optimalų problemos sprendimą. Pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti klausimus remiantis abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis, įgytomis neformaliai bendraujant su aplinka. Intelekto pagalba greitai ir veiksmingai sprendžiami uždaviniai, orientuojamasi neįprastose situacijose.
Psichologija  Referatai   (5,17 kB)
Klasifikacija - tai sudėtinga mąstymo operacija, reikalaujanti mokėti analizuoti medžiagą, lyginti(gretinti) vieną su kitu atskirus jos elementus, rasti jų bendrus požymius ir jais remiantis mokėti apibendrinti, skirstyti objektus grupėmis pagal nurodytus ir žodyje – grupės pavadinime – atsispindinčius bendruosius požymius. Klasifikaciją sudaro gretinimo, apibendrinimo ir įvardijimo operacijos.
Mes žmones dvejų lyčių visuomenines būtybės t.y. negalim gyventi po viena atsiskyrę vienas nuo kito. Dar mes esam dviejų lyčių kas mus lyg ir padalina į dvi visuomenės dalys. Kiekvienas žmogus bendraudamas su kitu pradeda stebėtis kai jo pašnekovas aptariamą temą pradeda suprasti kitaip nei jis ir siūlo kitokį kažkokios problemos sprendimą. Kažkodėl tai dažniausiai įvyksta kai bendrauja vyras su moterim.
Psichologija  Namų darbai   (5,4 kB)
Bendravimas
2009-07-09
Vyras, 36 metų, direktorius, dirba privačioje įmonėje. Labai sunkiai bendrauja su žmonėmis, nedemėsingas jų emocijoms. Visada nepatenkintas, sugebantis visiems sugadinti nuotaiką, bet tai pamatęs stengiantis atsilyginti už padarytą “žalą” atlyginimų ar premijų padidinimu. Mėgstantis gąsdinti, kai mato kad su juo bandoma ginčytis. Nelinkęs pats dirbti, linkęs paskirstyti visus (ir savo) darbus darbuotojams.
Psichologija  Namų darbai   (4,07 kB)
Stresas
2009-07-09
Svarbiausia visų nukrypimų, sutrikimų priežastis – STRESAS. Tas pats stresas be kurio nebūtų nei gyvybės, nei pažangos. Pasirodo, kad stresas, fundamentalusis mūsų egzistencijos akmuo, gali paskatinti žmogų nusigerti, nusisukti nuo pasaulio ir net žudytis. Dažniausiai nuo streso ginamasi labai jau prieinamu ir nesunkiu būdu – taurele arba taure.
Psichologija  Namų darbai   (5,63 kB)
Emocijos
2009-07-09
Žmonių jausmai būna labai įvairūs. Kartais netikėtai kylantys, tačiau neužmirštami. Gal dažnam iš mūsų gimsta klausimas: kaip jie kyla? Mes, jeigu lyginti su gyvūnais, daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, džiaugsmą, meilę ir t. t. , todėl esame ko gero viena iš emocingiausių būtybių. Emocijos, nors ir įneša įvairovės į mūsų gyvenimą, būna dvejopos: arba pražūtingos arba gelbstinčios. O kas gi yra emocijos, kas jas sudaro?
Psichologija  Namų darbai   (6,49 kB)
Visi vaikai pirmąją dieną buvo gana ramūs. Juozas – aršiausias iš visų vaikų. Vos tik spėjom su visais susipažinti, Juozas jau pradėjo kitus vaikus- ypač mažuosius- skriausti... Nesutarimas, dėl vietos fotelyje. Juozas užsipuola Saulių, jį stumdo, liepia užleisti jam vietą. Auklėtoja juos nuramina, liepia kultūringiau elgtis prieš svečius. Vaikai pyksta, kad Juozas neleidžia žiūrėti televizorių. Juozas pradeda junginėti vis kitą televizijos kanalą; tai pagarsina televizorių, tai-padaro tyliau.
Psichologija  Analizės   (7,2 kB)
Visi turime teigiamų savybių ir trūkumų, skirtingai elgiamės su įvairiais žmonėmis. Kodėl turime kitaip elgtis su vaikais? Turime išnaudoti savo stipriąsias puses ir stengtis patobulinti silpnąsias. Kad geriau suprastume savo vaikus, visada turime pasitarti su mumyse pačiuose tebegyvenančiu vaiku ir prisiminti, kaip jautėmės būdami maži. Liūdna, kad bendraudami su savo vaikais lengvai pamirštame, kokie jie yra lengvai pažeidžiami, nepatyrę, nesuaugę, ir per dažnai reaguojame kaip suaugę žmonės.
Psichologija  Analizės   (5,33 kB)
Dar palyginti neseniai įvaizdžio formavimo pastangos daugeliui švietimo organizacijų vadovų atrodė nebūtinos. Moksleiviai į bendrojo lavinimo mokyklas buvo paskirstomi rajoniniu principu, aukštosios mokyklos niekada nesiskundė norinčiųjų studijuoti trūkumu, ir gal tik daliai profesinių mokyklų iškildavo moksleivių kontingento sudarymo problemų, tačiau ir šiuos sunkumus joms padėdavo spręsti profesinio orientavimo kabinetai. Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi.
Pedagogika  Referatai   (12,56 kB)
Dj kronikos
2009-07-09
Norėdami geriau suprasti ateitį, privalome gerai žinoti praeitį, tad šis straipsnis - tai pradžių pradžia apie DJ kultūrą ir šokių muziką. Pirmoji pasakojimo dalis skiriama DJ kulto vystymuisi pradedant pirmojo įrašo atsiradimu ir baigiant šiandienos madomis. Antroji dalis bus skirta pirmajam pasaulyje "beat mixing" DJ'ui – Francis Grasso, gal būt bus ir daugiau dalių, bet apie tai vėliau, dabar pradėkime nuo pat pradžių.
Pedagogika  Konspektai   (5,53 kB)
Tekinimas
2009-07-09
Tekinimas — tai labiausiai paplitęs konstrukcinių medžiagų apdirbimas pjovimo būdu. įvairiais tekinimo peiliais pjaunami ruošinių išoriniai ir vidiniai paviršiai — cilindriniai, kūginiai, sferiniai, fasoniniai ir plokšti galiniai. Išorinių paviršių tekinimo operacijos vadinamos aptekinimo, vidinių — ištekinimo, galinių — galinio tekinimo arba nutekinimo.
Mechanika  Referatai   (4,97 kB)
o XIX a. sukilimų, Pirmojo pasaulinio karo, gaisrų ir kitokių negandų Jonavai didžiausius sukrėtimus buvo lemta patirti penktąjį dešimtmetį. Apie pirmąją sovietinę okupaciją Jonavoje, karą ir pokarį rašyti nelengva. Šis laikotarpis ir jo įvykiai tokie prieštaringi savo vertinimais, kad turbūt geriausias vertintojas yra pats laikas ir istorija, tuo labiau, kad daugelio liudytojų kaulai dūlėja krauju suvilgytoje žemėje.
Istorija  Rašiniai   (5,78 kB)
Istorija
2009-07-09
Nužudžius Mindaugą, Treniota paėmė valdžią visoje Lietuvos valstybėje, kartu ir Žemaitijoje. Jo valdžiai tuoj iškilo pavojus. Savo pretenzijų į valdžią neužmiršo Tautvilas, vėliau Treniotos nužudytas. Bet ir pats Treniota žuvo nuo susimokiusių buvusių Mindaugo dvariškių rankos.
Vyravo įsitikinimas, kad sėlių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą šmėkšteli tik XIII a. pradžioje Livonijos ordino kronikose. Henrikas Latvis “Livonijos kronikoje” (1208-1225 m.) sėlius vadina lotyniškai Selones, o jų svarbiausią centrą - castrum Selonum, t. y. Sėlpiliu. Jis buvęs kairiajame Dauguvos krante, į pietryčius nuo Plavinių, Jekabpilio rajone. Pasak Henriko Latvio, tas Sėlpilis buvęs atviras lietuviams, kurie kartu su savo sąjungininkais sėliais iš čia persikeldavę per Dauguvą ir užpuldavę Vidžemėje įsikūrusius vokiečius, niokodavo lyvių, latgalių žemes ir net pasiekdavo estų valdas.
Povandeniniai archeologiniai tyrimai – tai pakankamai nauja archeologinių tyrinėjimų sritis, kurios vystymasis priklausė ir nuo technikos raidos, kuri įgalino žmogų dirbti po vandeniu. Kaip rodo metodikos raida, tyrinėtojų didžiausias siekis – sudaryti tokias darbo sąlygas, kad galima būtų vykdyti tokius pat archeologinius tyrimus, kaip ir ant žemės.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,2 kB)
Žiemgaliai- IV a pabaigoje-V a. pradžioje išsiskyrusi gentis, kuri gyveno į rytus nuo kuršių, siaura baltų kaimynų finougrų juosta atskirta nuo Rygos įlankos, šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, derlingame Mūšos upės baseine. Pietuose žiemgalių kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgalių genčių paminklai aptinkami dabartiniuose Akmenės, Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose, rytinėje Mažeikių bei šiaurinėje Šiaulių rajonų dalyse.
Istorija  Kursiniai darbai   (5,1 kB)
Mūsų darbo tikslas – surinkti informaciją apie Lauryną Roką Ivinskį bei jo sukurtus ir išleistus pirmuosius lietuviškus kalendorius. Informaciją radome įvairiuose šaltiniuose. Tiek internete, tiek literatūros leidiniuose. Daugiausiai informacijos radome „Lietuvių literatūros istorijoje XIX amžius“, kurią sudarė lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Istorija  Referatai   (14,55 kB)
Lenkijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto darbuotojas Bronius Makauskas skaitė pranešimą „Lietuvos ir Lenkijos santykiai Lenkijos lietuvio akimis per dešimt nepriklausomybės metų”. Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto profesorius Antanas Tyla svarstė, koks yra Lietuvos istorinis paveldas ir kokia jo reikšmė piliečio formavimuisi. Kauno VDU profesorius, filosofijos istorikas Kęstutis Skrupskelis iš Pietų Karolinos (JAV) kalbėjo apie sovietmečio palikimą po dešimt nepriklausomybės metų.
Istorija  Namų darbai   (3,99 kB)
Imigrantai
2009-07-09
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai buvo užmezgę glaudžius ryšius su totoriais. XIII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Aukso Orda - šios dvi stiprios valstybės buvo artimi kaimynai, remdavo viena kitą savo valdovų ekspansiniuose siekiuose, nors dėl savo įtakos zonų kariaudavo ir tarpusavyje. Lietuvos valdovai gerai suprato pietų rusų - totorių problemą, jie visada vertino ir mokėjo panaudoti savo tikslams totorių karines savybes.
Istorija  Namų darbai   (5,23 kB)
Senoji lietuvių religija ir mitologija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bendrų bruožų , būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes. Religines apeigas atlikdavo giraitėse prie aukurų. Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai.
Istorija  Namų darbai   (5,46 kB)
Danija
2009-07-09
Yra šalis, kuri atrodo niekuo – nei upių ilgumu, nei kalvų aukštumu, nei ežerų gilumu, nei kalbos skambumu – nepranoksta Lietuvos. Ji nėra didesnė plotu, nėra daug gausesnė gyventojų skaičiumi. Jos atstumas iki Šiaurės poliarinio rato vos ne toks pat kaip ir iš Lietuvos. Tačiau Danijoje yra nemažai dalykų, kurie stebina ir traukia pasaulio žmonių širdis ir protus. Iš tiesų kokį jumoro jausmą turi turėti danai, kad aukščiausią Danijos kalvą, nesiekiančią nė 200 metrų aukščiau jūros lygio, pavadintų "dangų remiančia" (išvertus originalo pavadinimą).
Geologija  Referatai   (5,36 kB)
Sūduvos žemę senovėje buvo apgyvenusi baltų gentis jotvingiai, kitaip dar sūduviais vadinama. Ši gentis šiandien mirusi, kaip ir senovės prūsai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jos vardas paminėtas II a. viduryje, Ptolemėjo geografijoje. Įvairių tautų metraščiai skirtingai mini jotvingių vardą. Pagal mūsų kalbininką Kazimierą Būgą prūsai šią tautą vadinę "jatvings" arba "jotvings", o pats kraštas gal tektų vadinti Jotva.
Istorija  Analizės   (4,95 kB)
Dangaus kūnai
2009-07-09
Asteroidai ( gr. aster – žvaigždė, eidos – pavidalas) • Asteroidai – tai mažosios planetos, kurių skersmuo nuo 1-1000 km. • Asteroidų kilmė nežinoma, gal būt tai dalys kokios vienos suskilusios planetos. • Daugiausia (95%) asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų vadinamame asteroidų žiede. Marso palydovai Fobas ir Deimas yra asteroidai • Sandaros požiūriu asteroidai yra beveik apskriti arba netaisyklingos formos luitai, kosminės uolos, įvairiai atspindinčios šviesą. • Didžiausi asteroidai: Cerera, Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija, Junona. • Pirmasis asteroidas atrastas 1801 metais ir pavadintas Cerera.
Fizika  Referatai   (3,67 kB)
Antanas Strazdas, liaudies vadinamas maloniniu Strazdelio vardu, – viena unikaliausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros istorijoje. Strazdelio gyvenimas anot J.Kossu – Aleksandravičiaus yra “tarp realybės ir legendos”. Atrodytų tarytum jis patekęs į liaudies kūrybos stichiją, tapo mitiniu herojumi. Strazdas – pusiau žmogus, pusiau paukštis (toks jis ir S. Gedos poemoje).
Filologija  Referatai   (5,56 kB)
Nei vienas žmogus negali gyventi vienas, tačiau gyventi tarp žmonių ir bendrauti su jais taip pat nėra lengva. Kievienas iš mūsų pasirenka sau tinkančią elgesio kultūrą. Bet kaip sužinoti, ar ji teisinga? Daug laiko praleidžiu su savo bendraamžiais ir ne sykį esu susidūrusi su įvykiais, kurie priverčia pagalvoti, gal šį kartą reikėjo pasielgti kitaip... Todėl nusprendžiau, jog suaugusio ir išsilavinusio žmogaus patarimas būtų ne pro šalį.
Filologija  Referatai   (3,04 kB)
Kai į mano rankas pirmą kartą pateko Sigito Gedos eilėraščių rinkinys “Skrynelė dvasioms pagauti”, jis buvo dar pakankamai naujas. Į akis iš karto krito knygos pavadinimas, noromis nenoromis priverčiantis nusišypsoti. Vartant rinkinį stebino ir žavėjo iš tiesų daug kas – laiko plotmių, erdvių bei kontekstų įvairovė, mitologijos, literatūros, istorijos ir kultūros dominantės, kontempliavimas neįprastais veikėjų portretais bei gebėjimas perteikti kiekvienos tautos savitumą. Tai ir buvo, ko gero, pirmoji rimtesnė pažintis su daugialype bei originalumu išsiskiriančia šio poeto kūryba.
Filologija  Referatai   (7,08 kB)
Lietuvių novelės istorijoje pastebimos dvi ryškiausios tradicijos – epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio lietuvių novelistikoje akivaizdžiai stiprėja lyrinė tradicija, tai natūrali reakcija į pokario literatūros monumentalumą, charakterių schematiškumą. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę, požiūrio taškas persikėlė iš išorės į vidų, pasakojimas pasuko gilinimosi į psichologizmą kryptimi.
Filologija  Analizės   (5,27 kB)
Daug Lietuvoje yra garsių rašytojų, dailininkų bei kitų meno atstovų. Kadangi aš ir pats esu iš Zarasų,, tai negaliu nepaminėti puikaus šio krašto talento ( peizažisto, dailininko, redaktoriaus..). Taigi šio darbo tikslas ir yra trumpai supažindyti skaitytojus su su dailininko gyvenimu, jo veikla ir pan. Taip pat darbe pateikiau kelių recenzistų pasisakymus apie dailininką, bei keleta jo darbų.
Filologija  Referatai   (5,96 kB)
Galaktikų tipai
2009-07-09
Stebint vizualiai pro teleskopus arba žiūronus, galaktikos atrodo kaip miglotos, dažniausiai pailgos, maždaug elipsoido arba lęšio formos šviečiančios, į kraštus palaipsniui blunkančios dėmelės. 1755m. I. Kantas rašė, jog miglotos dėmelės danguje- tai atskiros žvaigždžių sistemos, panašios į Paukščių Tako Galaktiką. Jos visos sudaro Didžiąją paukščių takų sistemą. V. Heršelis 18a. pabaigoje visas danguje šviečiančias dėmeles pavadino ūkais, pradžioje neskirdamas, ar tai yra mūsų Galaktikos objektai- tarpžvaigždinės medžiagos debesys ir žvaigždžių spiečiai- ar svetimos galaktikos.
Astronomija  Referatai   (6,05 kB)
Filosofija
2009-07-09
Filosofija – senovės graikų kilmės terminas, kuris reiškia meilę išminčiai. Gaila, bet šį terminą pasisavino vėlesni veikėjai – “išminčiai”, kurie palaipsniui sukūrė ir išvystė mokslą apie būties, žmonių mąstymo, emocijų pasireiškimo bei iš to sekančius pažinimo proceso nusistovėjusius dėsningumus. Šiuo metu filosofija jau senokai yra suskilusi į priešingas ir gana priešiškas stovyklas:materialistus bei idealistus.
Filologija  Referatai   (5,81 kB)
Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė “kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. “Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje.
Filologija  Analizės   (6,39 kB)
Dievas sukūrė žemę, dangų ir visa kas mus supa, galiausiai sukūrė gyvybę. Kyla klausimas, ar visa materija turėtų kokią nors reikšmę ar prasmę jei visam šiam tobulam pasauly nebūtų gyvybės, mąstančios gyvybės, turinčios jausmus ir nepaprastai didelį smalsumą. Kas jei nebūtų žmogaus? Nors gyvybė buvo sukurta paskiausiai, bet jos egzistensinis vaidmuo yra toli gražu ne menkiausias,o gal net atvirkščiai... Gal visata tai paruoštas arimas, o užsimezgęs žmogaus gyvybės „vaisius“ bręsta ir auga kaip iš kviečio grūdo daigas.
Filologija  Referatai   (4,81 kB)
Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) - pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.
Dailė  Referatai   (22,59 kB)
Merkurijus
2009-07-09
Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 47.9 km/s vid. greičiu (lent.). Palydovų Merkurijus neturi, metų laikų taip pat,nes orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis,orbita gerokai ištęsta. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo ir yra nelabai ryškus, nes skendi ryto žaroje arba vakaro prieblandoje; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28 kampu.
Astronomija  Referatai   (4,8 kB)
Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“, tapytas aliejiniais dažais ant medžio, dydis 76,8x53 (pradžioje buvo platesnis, kairėje ir dešinėje nutapytos kolonos buvo nupjautos), nėra autoriaus parašo, nėra nurodyta sukūrimo metų, priskiriama renesansui. Paveikslas „Mona Liza“ („Džokonda“) priskiriamas prie Leonardo da Vinčio gyvenimo paskutiniojo dešimtmečio kūrinių. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose.
Dailė  Konspektai   (3,7 kB)
Apie smurtą šiandien vis dažniau ir dažniau kalbama. Kasdien apie tai rašoma spaudoje, rodoma televizijoje. Smurtas egzistuoja ne tik gatvėse, jis demonstruojamas videofilmuose, žurnaluose ir net kompiuteriniuose žaidimuose. Nors dauguma vaikų auga laimingose šeimose, yra rizikos grupė vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose, mokykloje, bendruomenėje. Mūsų visų tikslas - sustabdyti grėsmę ir sukurti saugią aplinką.
Socialinis darbas  Referatai   (6,01 kB)
Su narkotinėmis priemonėmis žmonija pažįstama nuo seniausių laikų. Jų vartojimas pirmiausia buvo siejamas su Rytų kultūros buitiniais arba religiniais papročiais ir tradicijomis ten, kur augo augalų, turinčių narkotinių savybių. Vakarų kultūrai narkotinių medžiagų vartojimas nebūdingas, tai gana naujas socialinis reiškinys. Narkotikų vartojimas Lietuvoje taip pat neturi senų tradicijų. Lietuvių tautosakoje minimos aguonos ir kanapės nuo seno buvo žinomi kaip augalai, vartojami kulinarijoje.
Socialinis darbas  Referatai   (9,81 kB)
Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
Teologija  Referatai   (8,67 kB)
Smuikas
2009-07-09
Tarp visų skambančių daiktų pasaulyje yra ir tokių, koriuos žmogus sąmoningai sukūrė garsams išgauti. Muzikos instrumentai tik dalis visų priemonių garsui išgauti, be to, juos išskiria ypatingas naudojimo tikslas – kurti ir atlikti muziką. Bet dažniausiai muzikos instrumentai gaminami turint konkretų tikslą. Kiekvienas muzikos instrumentas suvienija dvi esmines savybes. Viena vertus, tai įrankis, daiktas. Jį pagamino meistras, naudodamas jam žinomus darbo įrankius ir turimas žaliavas.
Muzika  Referatai   (10,65 kB)
Oratorija
2009-07-09
Oratorija – (lot. orare – melsti, oratorium – maldykla) – didelis vokalinis–instrumentinis kūrinys chorui, orkestrui, solistams, skaitovams, parašytas draminiu siužetu ir skirtas koncertiniam atlikimui. Oratorija yra panaši į kantatą, tačiau kur kas didesnės apimties ir sudėtingesnio, susidedančio iš daugiau dalių, dažniausiai religinio epinio herojinio pobūdžio kūrinys. Oratorijos sudėtinės dalys: chorai, ansambliai, arijos, rečitatyvai, orkestriniai intarpai.
Muzika  Referatai   (7,74 kB)
Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė Zalcburge 1756 metais sausio 27dieną . Jo tėvas Leopoldas, įžymus to meto smuikininkas, kompozitorius ir pedagogas. Mocartui lemtis buvo ypač negailestinga:visus, kam teko jį regėti beveik dar mažylį, priblokšdavo nematyti, negirdėti jo gabumai. Mocartas buvo labai linksmas ir judrus vaikas. Jam patikdavo pajuokauti su tėvu. Mocartui nebuvo leista liesti prie pianino, nes visi galvojo, kad tik ausis plėšis nemalonūs garsai. Bet šeima klydo. Berniukas paūgėjęs galėjo kūrinį sugroti vienu pirštu. Ketverių metų Mocartas pradėjo kurti ir netrukus išgarsėjo kaip vunderkindas(vokiškai Wunderkind-stebuklingas vaikas).
Muzika  Referatai   (11,87 kB)
Logika
2009-07-09
Logika – termino kilmė graikiška (logikė), nuo žodžio l o g o s – žodis, sąvoka, tvarka, persmelkianti ir būtį ir žmogaus sąmonę. Šia prasme terminą Logika pradėjo vartoti dar Herakleitas (apie 544 – 483 m. pr. Kr). Taigi etimologiškai – logiškas, vadinasi sąmoningas, atsakingas prieš Būtį, žmogaus mąstymas. Mąstymas tik tuomet logiškas, kai savimi išreiškia didžiąją Kosminę pasaulio tvarką, Būties tvarką. Taigi Herakleitas logikos kaip filosofinio termino autorius suteikia šiai sąvokai ontologinį turinį.
Matematika  Konspektai   (18,92 kB)
Sirija ir Finikija
2009-07-09
Sirijos ir Finikijos (vieno Sirijos pakraščio) geografinė padėtis yra trijų žemynų sąvartoje: kontinentine dalimi glaudžiai susijusi su priešakine Azija, rytinės sritys siekia Sirijos - Mesopotamijos stepę, šiaurinė dalis - Mažąją Aziją, o pietinė dalis drauge su Palestina ribojasi su Arabijos pasauliu. Geografiniu atžvilgiu Sirija buvo suskaldyta, atskiros jos dalys, pavyzdžiui, Finikijos pakraštys arba Oronto upės slėnis, kur iš vakarų ir iš rytų saugo Libano ir Antilibano kalnagūbriai, buvo izoliuotos, nebuvo didelių upių, kurios galėjo prisidėti prie istorinio ir kultūrinio visos šalies susivienijimo. Iš tikrųjų, Sirija ir Finikija beveik per visą savo istoriją buvo susiskaldžiusios į eilę nuolatos tarp savęs besivaidijančių mažų valstybių.
Geografija  Rašiniai   (12,01 kB)
Šis savarankiškas darbas tai pirmas bandymas sukurti turistinį maršrutą Lietuvos teritorijoje. Kur jį daryti? Gal aprodyti visus Kauno barus, restoranus? Manau ne – kiekvienoje šalyje jų pilna, ir dar geresnių. Gal paskraidyti nuomuotu lėktuvu? Nemanau – brangu, bent jau daugeliui Lietuvos gyventojų. Gal apvažiuoti visus Kauno fortus, kuriuos kadaise bergždžiai buvo bandoma paversti neįveikiama gynybine sistema? Na, gal kiek niūroka. Tačiau yra gausybė vietų, kur nuvykęs žmogus kiekvieną kartą gali pamatyti ir atrasti sau vis naujų vaizdų, įspūdžių, patirties ir džiaugsmo. Tai mūsų tėvynės gamta.
Geografija  Kursiniai darbai   (5,45 kB)
Spartų turizmo augimą sąlygoja keletas veiksnių: globalizacija, demografiniai pokyčiai ir transporto raida. Įvairūs tyrimai konstatuoja, kad pagal apsilankiusių turistų skaičių Europa užima pirmaujančias pozicijas. Turizmas svarbus daugelio Europos regionų plėtrai. Pasaulinės turizmo plėtros tyrimai rodo, kad per pastaruosius metus kruizinio turizmo poreikis padidėjo. Tyrimuose minima, kad kruizų skaičius nuolat auga ir matomos jo galimybės dar augti.
Geografija  Kursiniai darbai   (23,56 kB)
Stichijos
2009-07-09
Stichijos: žemė, oras, vanduo, ugis – padeda žmogui išgyventi, tačiau kartais jos įsisiautėja. Blogaja prasme stichija - tai dažniausiai neprognozuojama, nevaldoma ir nuo mūsų nepriklausanti gamtos jėga griaunanti ir naikinanti viską savo kelyje. Potvyniai, liūtys, gaisrai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, tornadai, sausros, lavinos, nuoųliaužos, cunamiai – tai tik keletas gamtos teikiamų „džiaugsmų“. Jos užklumpa netikėtai, kaikurių mes net negalime prognozuoti. Kai kurios nusiaubia mūsų miestus, o mes nieko negalime padaryti.
Geografija  Referatai   (18,31 kB)
Rinkos ekonomika sėkmingai funkcionuos, jeigu ji disponuos išsamia informacija. Plėtojantis rinkos ekonomikos sąlygoms Lietuvoje, svarbų vaidmenį vaidina finansų mokslo žinios bei ūkio subjektų finansinės būklės analitinis įvertinimas. Atliekant detalią finansinių rezultatų analizę, galima patikimiau orientuotis šalies vidaus dinamiškoje finansinėje bei ekonominėje aplinkoje ir operatyviau, savarankiškiau priimti įmonės ar jos struktūrinių padalinių veiklos valdymo sprendimus (investicinius, operatyvinius, finansinius), o gal ir išvengti lemiamų klaidų, vertinant finansinius rezultatus ar diagnozuojant veiklos perspektyvą, apgalvotai rizikuoti nestabilioje finansų rinkoje bei konkurencinėje aplinkoje.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,56 kB)
Velykos
2009-07-09
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną). Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną).
Etika  Referatai   (21,05 kB)
„Dievas žino, ką žmonės pagalvos“, – rašė Ch. Darwinas, mąstydamas apie savo knygos „Rūšių kilmė“ poveikį žmonėms. Viena vertus, paprastų žmonių nuomonė mokslininkui ne itin rūpėjo, nes jis pirmiausia troško įtikinti gamtininkus, kad tokios gausybės gyvūnų rūšių sukūrimui yra aiški alternatyva. Kita vertus, jam toji nuomonė turėjo būti svarbi, nes tais laikais sutikti, kad egzistuoja rūšių kintamumas, buvo beveik tolygu prisipažinti įvykdžius žmogžudystæ. Ką pagalvos žmonės Ch. Darwinui turėjo rūpėti dar ir dėl to, kad jo žmona priklausė tai visuomenės daliai, kurios religinius įsitikinimus tokios teorijos galėjo labai įžeisti.
Etika  Referatai   (6,97 kB)
Karl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).
Ekonomika  Analizės   (24,22 kB)
Nafta žemėje
2009-07-09
2000 metais Lietuvoje užfiksuota 28 teršimo naftos produktais atvejų: • 1 teršimas įvyko geležinkelyje (2000 02 24 geležinkelio avarijos metu Vaidotų geležinkelio stoties Juodšilių pervažoje į aplinką pateko 184 tonos dyzelinio kuro). • 4 teršimai užregistruoti įvykus autotransporto avarijoms (2000 12 30 autostradoje ties Krikštėnais Ukmergės rajone apvirtus benzinvežiui į aplinką pateko apie 500 litrų dyzelinio kuro). • Naftos produktų išmetimai jūroje užfiksuoti 8 kartus (2000 02 16 įvykusio išmetimo metu nuo Būtingės terminalo iki Karklės surinkta 1400 kilogramų naftos produktų, 2000 05 25-31 išmetimų metu pajūryje nuo sienos su Kaliningrado sritimi iki Palangos surinkta 5360 kilogramų teršalų).
Chemija  Referatai   (17,4 kB)
Mokesčių sistema
2009-07-09
Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės bei ko-mercinės veiklos, vystymo bei administracines. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas formavimo šaltinis yra mokesčiai. Mokestis – tai mokesčio mokėtojui mokesčio įstatyme nustatyta piniginė prievolė, siekiant gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių sistemos tikslas – garantuoti būtinų valstybės pajamų formavimą, užtikrinant efektyvų ekonomikos funkcionavimą, mokėtojų ekonominį pajėgumą, siekiant socialinio teisingumo. Mokesčiai yra labai svarbi ir reikšminga kiekvienos šiuolaikinės valstybės ekonominio gyvenimo dalis.
Apskaita  Kursiniai darbai   (17,96 kB)
Apskaita
2009-07-09
Etinės problemos yra žmonių bendravimo rezultatas. Tik bendraudami, kontaktuodami vieni su kitais žmonės priima sprendimus, kurie gali būti vertinami etiniu požiūriu. Verslininkai, pasiekdami žmones savo tikslams pasiekti, priversti priimti sprendimus, kurie gali išprovokuoti etinių problemų kilimą. Tai didžia dalimi priklauso nuo pačių verslo subjektų moralinės brandos, teikiamų moralinių vertybių prioriteto. Šiaip ar taip verslininkui privalu turėti stiprius moralinius principus ir laikytis tam tikrų moralės standartų.
Apskaita  Referatai   (5,15 kB)
Globalizacija tampa viena iš svarbesnių veiksnių, kurie lemia viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos raidą. Aktualiausias informacinės visuomenės uždavinys yra tarnauti žmogui, visų pirma jo svarbiausiems gyvybiniams poreikiams. Sveikata yra ne tik vienas svarbiausių žmogaus reikmių, bet ir nacionalinis visuomenės turtas. Jam palaikyti ir puoselėti pasaulyje skiriamas didžiulis dėmesys, pasitelkiant naujausias tame tarpe informacines technologijas.
Kita  Referatai   (10,3 kB)
Joga
2009-07-09
Kas yra joga? Žodis „Joga“ kildinamas iš Sanskrito šaknies „yug“, kuri reiškia „sujungti ar suvienyti“. Šiame kontekste turima omenyje proto ir kūno vienybė, individualios žmogaus sąmonės susiliejimas su Visatos universaliąja. Hatha joga vadinama ypatinga teorinių doktrinų ir fizinių praktikų sistema, vystanti gyvybinę energiją (prana) ir jos tėkmę žmogaus kūne. Sakoma, kad šios įgimtos gyvybinės energijos koncentravimas ir gebėjimas sustabdyti nuolatinį jos nuotėkį, pažadina kūne slypinčias energijas, psichines ir dvasines galias.
Sportas  Referatai   (22,22 kB)
Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (Karaliaučiaus) ypatybė ta, kad ji sudaro eksklavą palei Baltijos jūrą, kurį nuo Rusijos teoriškai skiria Lietuva ir Lenkija, neskaičiuojant Baltarusijos. Pagal teorijos dydį sritis tesudaro penktadalį Lietuvos, bet pagal gyventojų skaičių – trečdalį, t.y. srityje gyvena beveik milijonas, iš kurių pusė – Kaliningrado mieste. Sritis svarbi geopolitiškai.
Politologija  Referatai   (23,3 kB)
Spartaus pilietinio tautos brendimo sąlyga - tai visuomenės orientavimasis politinių partijų spektre. Nepakanka žinoti tik partijos lyderį ir pagal jį formuoti savo politinę orientaciją. Kiekvienam piliečiui labai svarbu bent tos partijos, už kurią jis atiduoda savo balsą, pagrindinės vertybės, principai ir tikslai - tai, ką galima vadinti partijos ideologija. Taigi darbo tema yra aktuali.
Politologija  Referatai   (14,68 kB)
Savo darbo dėstymą aš suskirsčiau į kelias dalis. Pirmoje dalyje apžvelgsiu aplinkos ir aplinkosaugos sąvokas, antroje – šių problemų atsiradimo priežastis ir būdus kaip tas problemas spręsti. Norėdamas išsiaiškinti šiuos klausimus ...
Politologija  Referatai   (9,24 kB)
Mano referato, kurio pavadinimas “…” tikslas buvo apibūdinti ….. Istorija Iki XV amžiaus šis augalas buvo pažįstamas tik vietiniams Amerikos kontinento gyventojams. Archeologiniai tyrimai parodė, kad šiaurės Amerikos indėnai tabaką vartojo prieš 4000 metų, o gal ir dar anksčiau. Indėnai tabaką laikė magišku augalu, turinčiu gydomųjų savybių.Apžvelgiama greitosios medicinos pagalbos struktūra ir pagrindiniai darbo rodikliai.
Medicina  Kursiniai darbai   (5,21 kB)
Pasaulyje didėja sergamumas plaučių ligomis. Įvairūs gyvenimo veiksniai veikdami žmogų gal sukelt įvairias kvėpavimo takų ir organų ligas. Vienos ligos yra lengvai išgydomos kitoms reikalingas specifinis gydymas, o dar trečioms negalime padėti niekuo. Sirgdamas žmogus patiria daug nepatogumų. Juk plaučiai yra mūsų gyvybinis organas, jeigu jų nebūtų, nebūtų ir mūsų.
Medicina  Kursiniai darbai   (14,73 kB)
„Žmogus nėra savaime geras“ ( Anilionytė L, 1996, p. 12). Gerumą reikia išsiugdyti. Žmogus nėra savaime ir sąžiningas. Tai reikia pasiekti savo darbu. Ir, svarbiausia, sąžiningu reikia norėti būti. Visas slaugytojo darbas yra ir turi būti sąžiningas. Tačiau kasdienybėje nemąstome, ar mūsų elgesys etiškas, doras, sąžiningas ir teisingas. Joje mums paprastai užtenka savo sąžinės. „Sąžinę galima laikyti jausminę reakciją į tai, ar laikomės normų bei vertybių, kurias esame įpratę gerbti.
Medicina  Referatai   (13,11 kB)
Tai chirurginis darbo metodas, apsaugantis operacinę žaizdą nuo mikrobų, fizinėmis priemonėmis sterilizavus instrumentus,tvarsliavą, operacinės medžiagą pirštines, o cheminėmis priemonėmis chirurgo rankas ir operacinį lauką.Aseptikos esmė:”Visa, kas liesis su žaizda, turi būti sterilu!!!” Aseptikos pradininku laikomas E.von.Bergmann, Dorpoto ( Tartų ) universiteto profesorius, buvo susipažinęs su Listerio darbais apie antiseptiką, ją taikė. Karbolio rūgštis ir kitos tais laikais antiseptikai naudojamos cheminės medžiagos būdavo gana kenksmingos organizmui, tai privertė ji atkreipti dėmesį į fizines priemones, kurios naikina bakterijas.
Medicina  Konspektai   (11,71 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Mano mama dirbą vaikų darželį-lopšelį“ Gandriukas“ auklėtoja, senelė dirbo pradinių klasių, lietuvių kalbos mokytoja, aš studijuoju VIKO dailę ir technologijų pedagogiką. Esu draugiška, miela, moku suprasti kitus. Esu gana uždaro būdo žmogus, todėl nemėgstu didelių draugų kompanijų, mieliau praleidžiu laisvalaikį su savo draugu, bet nepamirštu ir mokslų, nes jie daug ką gyvenime reiškia. Manau kol esame jauni turime visi mokytis.
Filosofija  Rašiniai   (3,01 kB)
Pirmiausia, gal reikėtų pradėti kalbėti apie tai, kas apskritai yra individas, kokią reikšmę jis turi visuomenės formavimuisi. Individas nėra paprastas gamtos padaras. Daugybė ryšių jį sieja su kitais žmonėmis, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves.
Skyrybos taisyklės
2009-07-09
Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis). Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose.
XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį.
Ištrauka: “Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites....E gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... - Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.” J. Biliūnas – jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Įsimintiniausiuose kūriniuose “Kliudžiau”, “Lazda”, “Brisiaus galas”, “Laimės žiburys” rašytojas ne tik pasakoja, bet ir reaguoja į pačias situacijas, jaučia gėdą ir kaltę, sąžinės graužatį, kalba apie nelygybę, skriaudą, užuojautą.
(Nuo „keltuvas kyla, keltuvas sminga“ iki „Norėčiau būti akmeniu“) Antanas Škėma- vienas žymiausių XXa. lietuvių rašytojų, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusių iš Lietuvos. Šio rašytojo, poeto, dramaturgo ir publicisto kūryba priklauso egzodui. Vienas žinomiausių ir gal net reprezentacinių A. Škėmos darbų yra romanas „Balta drobulė“. Tai ypač modernios specifikos, filosofinis romanas, kuriame skleidžiasi Antano Garšvos, pagrindinio veikėjo, charakteris, vidinis pasaulis, racionaliai vertinami jo poelgiai ir išgyvenimai. Temos, besiskleidžiančios šiame romane, įvairios: mirties, dievoieškos, emigracijos, meilės, kūrybos.
Kiekviena tauta turi savo sukauptą literatūrinį kanoną. Ar nestebina tai, kad kiekviename kūrinyje yra savotiškai paliečiama meilės tema? Dažnas poetas, rašytojas savo jausmus “išlieja” rašydamas. Net ir kare meilė valdo žmonių protus bei sielas. Iš tiesų paslėpti ar nepaslėpti jausmai, jie dažniausiai geriausiai pastebimi kūryboje. Tereikia tik pažvelgti į istorijos aušrą, kurioje buvo pradėtos vertinti dvasinės vertybės, kuomet į pasaulį žvelgiama realiau nei antikos kūrėjai, bet vis dar neatsisakoma fantazijos detalių. Čia iškyla riteriai, Širdies Damos kultas. Viduramžių literatūra labai turtinga ir įvairi meilės tema.
Ne tiek jau daug galima būtų pasakyti apie rašytojo-dramaturgo-kritiko Kosto Ostrausko gyvenimą. Patikimiausias būdas nenukrypti nuo tiesos - padaryti tai paties menininko žodžiais, pasakyti tiek, kiek jis pats nori, kad apie jį žinotume. Nuo čia ir prasideda savitas dramaturgo pasaulis: „Nors jau senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos. Taibūtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju,- tikiuos tai ne iliuzija, - jog dar šį tą galiu.)
Skoliniai lietuvių kalboje yra nevienalytis leksikos sluoksnis: vienas iš jų yra svetimybės, turinčios lietuviškų bruožų bei kalbininkų taisomi jau seniai, kiti - atėję į mūsų kalbą kaip tarptautiniai žodiai. Mano tiriamasis darbo objektas yra skoliniai biznis, biznesmenas, biznirius. Tai svetimybės (kitaip barbarizmai), kurios neatitinka lietuvių kalbos normų ir lieka už jos ribų. Biznis, biznesmenas, biznierius turi adekvačius pakaitalus, t.y. verslas, verslininkas. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota.
Literatūra, atstovaujanti bet kurį laiko tarpsnį, tradiciją, yra neatsiejama nuo kultūrinių, socialinių gyvenamosios aplinkos kontekstų, tad neabejotinai egzistuoja tamprūs ryšiai tarp kūrėjo, jo kūrinio ir bendrųjų gyvenamojo laikotarpio kultūrinių tendencijų. Anot Dominique Maingueneau, literatūrinio kūrinio gimimui svarbus kontekstas: „Literatūros kūrinys neišdygsta tiesiog apskritai visuomenėje, jis gimsta iš gryno literatūros lauko įtampos. (...)
Lietuvių kalba  Namų darbai   (12,85 kB)
Valstiečio sūnus, 1954 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos - filologijos fakultetą, natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių literatūros artimumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio Prašau žodžio (1955), kurį E.Mieželaitis pasitiko džiaugsmingu šūksniu: „Jis gimė poetu", pastovi jo lyrikos versmė buvo kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti daiktų realumą.
Veikiausiai kiekvienas yra girdėjęs bent vieną pasakojimą iš biblijos. Tai vienintelis istorijos šaltinis kuriuo remiantis būtų galima „tiksliai“ nustatyti žemės gyvenimą nuo pat jos gimimo. Pasak Biblijos kadaise atsirado žmogus, kuris užuot gyvenęs ramioje harmonijoje su kitais gyvūnais, ėmė mąstyti savaip. Jis mąstė kaip jam gyventi: ar taip, kaip numatyta gamtoje, ar taip kaip atrodė geriau ir įdomiau pačiam žmogui.
Mokslas ir pažanga
2009-07-09
Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų - Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas - genčių žudynėse Afrikoje.
Lietuvių kalba  Analizės   (23,91 kB)
Baltai
2009-07-09
Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas F. Neselmanas knygoje Die Sprache der alten Preusen (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.
Lietuvių kalba  Analizės   (11,18 kB)
V. Gėtė "Faustas"
2009-07-09
Skaitant kūrinį į akis krinta kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas. Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją - 5 veiksmai. Kūrinyje randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių. Gėtė nevaržo veiksmo laiko ir vietos dėsniais, meninio pasaulio kontūrai nuolat kinta. Kaip vadinti tokį kūrinį?
Lietuvių kalba  Analizės   (9,33 kB)
Antanas Baranauskas - žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,kalbininkas, klasikinės poemos "Anykščių šilelis" ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreiškiančius piemenuko mintis, vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.
Lietuvių kalba  Analizės   (2,53 kB)
Procesorius
2009-07-09
Šiandien kompiuterių ir programinės įrangos industrija yra viena svarbiausių ekonomikos šakų. Kasmet pasaulyje parduodama dešimtys milijonų kompiuterių, kuriais mes ne tik greitai ir patogiai apdorojame informaciją, bet ir kuriame trimačius vaizdus, bei žaidžiame. Realybė sparčiai lenkia tik prieš kelerius metus darytas prognozes, kurios 2000-uosius metus laikė riba, kai mikroprocesorių darbo dažnis bus didesnis kaip 100 MHZ. Dabar jau nenustebtume, jei 2000-aisiais metais bus pasiektas, o gal ir viršytas 1000 MHz dažnis.
Informatika  Projektai   (3,45 kB)
„Kodėl, nepaisant visų veidrodžių, iš tikrųjų mes nežinome, kaip atrodome, todėl negalime savęs įsvaizduoti, kaip, sakysime, įsivaizduojame kiekvieną savo pažystamą? Tai keblumas, su kurio susiduriama žengiant jau pirmuosius (pažink pats save) žingsnius“. (A. Schopenhauer „Parerga ir paralipomena“, 20001. psl.286)
Filosofija  Rašiniai   (3,98 kB)
Prieš pradedant rašyti šį darbą įsivaizdavau, kad filosofija yra labai sudėtingas mokslas. Žinojau tik filosofijos pradininkus : Aristotelį, Platoną, Georgą Hėgelį...na ir tai, kad filosofijos lopšys – Graikija. Filosofija man buvo mokslas – protingų žmonių mokslas, įsivaizdavau, kad filosofuoti yra labai sudėtinga ir tai reikalauja daug žinių. Visų pirma pradėdama rašyti šią esė nusprendžiau išsiaiškinti, kas yra toji filosofija. Nustebau! Antras man žinomas mokslas, kuris neturi konkretaus apibrėžimo, o gal tiksliau turi jų daug, bet niekas jų nesugeba apibendrinti. Pirmasis toks man žinomas mokslas buvo politologija.
Filosofija  Rašiniai   (3,55 kB)
Kaip atrodo mirtis?
2009-07-09
Esė, tema kaip atrodo mirtis. Norint gauti maksimalų balą reiktų patobulinti, pridedant savo minčių. Žmogus gyveni ir nemąstai apie mirtį. Ji ateina netikėtai, kai mažiausiai to tikiesi. Ji atima tau brangius žmones neklausdama tavo nuomonės ar jie tau dar labai reikalingi. Mirtis pasiima ir tiek.
Filosofija  Rašiniai   (5,76 kB)
Kai aš skaičiau K. Vojtylos kūrinį „Priešais juvelyro parduotuvę“, buvau priverstas susimastyti apie meilę. Dažniausiai bėgu nuo šios temos, nes ji man nesuprantama, bet dabar, dabar viską matau kitaip. Nežinau, kodėl taip yra, bet galiu...
Filosofija  Rašiniai   (4,02 kB)
Ne tvarka yra pasaulio esmė, ir ne protas žmogui ją atskleidžia. Protas yra svarbus gyvenimo motyvas, bet jo vertė yra ta, kad jis gali aiškiai parodyti, jog ne jis yra lemiamasis gyvenimo veiksnys. Būtis yra tokia begalinė, tokia laisva, kad, norėdami ją aprėpti vieningu principu, kaip buvo stengiamasi daryti iki šiol, jos negalėtume sutapatinti su niekuo, iki šiol žinomu, tik su valia.
Filosofija  Kursiniai darbai   (5,53 kB)
Filosofas Hansas Jonas sako, kad “apskritai kiekvienas gebėjimas “kaipo toks” arba “pats savaime” yra geras ir tik dėl piktnaudžiavimo tampa blogas”. Filosofas pateikia pavyzdį apie kalbos dovaną. Jis pripažįsta, kad neabejotinai yra puiku turėti šią dovaną. Tačiau kalbos dovana gali būti panaudota ir piktiems kėslams – kalbėdami mes galime meluoti, šmeižti, įtikinti kitus daryti kokius nors blogus dalykus. Lygiai taip pat piktnaudžiaudami technika, galime kenkti sau, kitiems, gamtai.
Filosofija  Referatai   (11,82 kB)
Tiesos problema
2009-07-09
Pagrindinis gyvenimo tikslas - siekti visko, kas geriausia, gražiausia, tobuliausia. Norint pasiekti bent vieną iš šių idealų, reikia sugebėti atskirti kas yra tikra, o kas yra tik apgaulė. Tuo pačiu atskirti Tiesą nuo pačio “pavojingiausio ir klastingiausio” - Melo.
Filosofija  Referatai   (10,19 kB)
Pasaulis be galo didelis ir įvairus. Pojūčiais ir protu suvokiame begalę daiktų ir reiškinių, matome gausybę formų ir spalvų, girdime tūkstančius įvairiausių garsų. Pasaulis sudėtas iš gausybės elementų, kuriais laisvai operuojame sąmonėje ir praktinėje veikloje. Daiktus ir reiškinius jungiame į grupes, nustatome tarp jų tam tikrus ryšius. Šį procesą galime vadinti kategorizacija.
Filosofija  Referatai   (7 kB)
Pirmosios filosofinės mokyklos: Mileto, Elėjos. Pitagoras.*Mileto mokykla. Natūrfilosofija. Talis (apie 6 a.pr.m.e) – astronomija, geometrija, fizikas, geografas, matematikas. Talis, empiriškai stebėdamas gamtą, daro išvadą, kad visko pradas – vanduo; įvairovė yra „dieviška“.
Filosofija  Konspektai   (23,23 kB)
Tikrovė: yra savižudybės pavojų keliantys ženklai. Prieš savižudybę daugelis įspėja apie tai savo artimuosius. Mitas: žmonės, kurie kalba apie susinaikinimą, suicidinius jausmus - nenusižudo. Tikrovė: pagal statistinius duomenis iš 10 nusižudžiusiųjų - 8 žmonės aiškiai kalbėjo apie savižudybę. Mitas: savižudžiai tikrai nori mirti.
Filosofija  Analizės   (5,14 kB)
Kas yra tiesa
2009-07-09
Dažnai susimąstome, kas yra tiesa. Ar tai yra apibrežimas, sukaustytas stereotipų, mokslas, rūšiuojantis daiktus į teisingai suvokiamus ir į neteisingai suvokiamus. Galbūt tai yra vidinė žmogaus būsena, o gal tam tikra tikėjimo forma. Šį...
Filosofija  Analizės   (3,12 kB)
Valios laisvė
2009-07-09
Valios laisvė - laisvės esmė, bendru požiūriu laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Ir neatsitiktinai žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.
Filosofija  Analizės   (4,28 kB)
Sokratas teigė, kad eidavo pas kiekvieną, kuris skelbdavosi išmintingu, kalbėdavo su juo apie įvairius dalykus ir vertindavo jo išmintį. Iš tiesų, šitaip elgdamasis, filosofas siekė žmones priversti protauti, siekti žinių, objektyvios tiesos. Sokratas manė, kad išmintingiausias yra Dievas, nes tik jis viską žino. Žmogui toks absoliutus žinojimas yra nepasiekiamas.
Filosofija  Analizės   (4,89 kB)
Šiame referate apžvelgiami kai kurie nauji optoelektronikos gaminiai. Gaminiai buvo parenkami apsižvelgiant į jų panaudojimo sritis. Optines elektronikos panaudojimo sritis galima skirstyti į: informacijos perdavimą, informacijos saugojimą,...
Elektronika  Referatai   (10,33 kB)
Moliuskai
2009-07-09
1979 metais įsteigta Lietuvos raudonoji knyga, į kurią įtrauktos 30 nykstančių augalų ir 42 gyvūnų rūšys. Įtraukta žinduolių, paukščių, roplių, amfibijų, silkiažuvių bei vabzdžių retos bei nykstančios rūšys, bet neįtraukta nei viena moliuskų rūšis. 1992 metų Lietuvos raudonoji knyga. 1992 metais išleistoje papildytoje Lietuvos raudonojoje knygoje jau įrašytos 4 moliusų rūšys, priklausančios pilvakojų (Gastropoda) ir dvigeldžių (Bivalvia) klasėms.
Biologija  Rašiniai   (19,03 kB)
Paskutiniu metu aplink labai daug kur girdžiu, kad gyvenimas nemielas, be prasmės, nevertas, vis tiek nieko geriau nebus. Pamąstai, juk niekas čia tavęs prirakinęs prie gyvenimo grotu nelaiko, savo rankose esi pats tu. Savižudybė, tai baimė gyventi ar drąsa numirti? Ar tikrai turime gyventi tiek kiek galime, o gal tik tiek kiek reikia?
Biologija  Rašiniai   (1,57 kB)
Raumenų distrofija
2009-07-09
Žodis „distrofija” yra kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio blogą maitinimą. Kai pirmieji gydytojai 19-ame amžiuje bandė aprašyti raumenų ligas, be savo akių ir rankų, jie neturėjo jokių kitų įrankių. Daugeliu atvejų jie stebėjo raumenų nykimą ir galvojo, kad tai vyksta dėl nepakankamo jų maitinimo. Šiandien mes žinome, kad daugelis raumenų distrofijų atsiranda dėl defektų genuose, kurie atsakingi už baltymų, reikalingų normaliai raumens ląstelių veiklai, gaminimą.
Biologija  Konspektai   (8,64 kB)
Cukrinių runkelių auginimo technologija be retinimo. Cukriniai runkeliai dažniausiai yra auginami pagal nusistovėjusią technologija. Cukriniai runkeliai auginami dirvožemyje su vidutiniu fosforo, kalio ir humuso kiekiu, dviem tręšimo NPK lygiais: granuliuotas kompleksines trąšas Derlius super NPK 12-11-22 + Na+B išberiant prieš sėją pakrikai arba sėjos metu įterpiant lokaliai. Dviejų variantų laukeliuose 6-8 lapelių tarpsnį pasiekę cukriniai runkeliai buvo tręšiami papildomai amonio salietra (N50).
Žemės ūkis  Referatai   (9,95 kB)
Istorijos bėgyje įvairių visuomenių žmonėms religija vaidino svarbų vaidmenį. Ji padėdavo įprasminti kasdieninį gyvenimą, atsakyti į klausimus, į kuriuos žmogus neranda atsakymų jį supančiame pasaulyje (kasdienybėje): kodėl gyvename, kenčiame, mirštame?; kodėl vyksta karai, nelaimės?; kodėl žūsta nekalti žmonės?; kodėl tiek neteisybės pasaulyje? ir pan.
Teologija  Referatai   (4,59 kB)
Pranciškus Skorina
2009-07-09
Pirmasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spaustuvininkas 2003 Pranciškus Skorina žmonijos atmintyje. Kaip ir garsaus “Juodojo meno” išradėjo Johano Gutenbergo taip ir jo darbų tęsėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečio Pranciškaus Skorinos biografijoje yra nemaža spragų.
Teologija  Referatai   (14,22 kB)
Langai
2009-07-09
Kaip reikėtų rinktis langus? Jūsų name ar bute langai taip susidėvėjo, kad remontuoti jų jau neapsimoka? Statotės naują namą ar rekonstruojate butą ir jums reikalingi nauji langai? Iškyla klausimas nuo ko pradėti, kaip teisingai pasirinkti gerus langus? Šiame straipsnyje pabandysiu pateikti kelis patarimus kaip elgtis ir ką daryti tokioje situacijoje.
Statyba  Konspektai   (5,35 kB)
Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,32 kB)
Buvusių kalinių adaptacija – aktuali Lietuvos socialinė problema. Ši problema yra spręstina visų pirma todėl, kad nuteistųjų skaičius Lietuvoje nemažėja. Remiantis statistiniais duomenimis, net 48 procentai kalinčių asmenų patenka į kalėjimą po antrą, trečią kartą. Ilgą laiką kalinių adaptacijos problema buvo tarsi gyvenimo užribyje ir požiūris į buvusius kalinius tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios pusės ilgą laiką buvo ribotas. Supratimas, jog buvusius kalinius reikia ne tik kontroliuoti, bet ir socializuoti, integruojant juos į visuomenę, atsirado tik paskutiniais metais. Iš akademinės visuomenės narių buvę kaliniai, kaip pažeidžiama socialinė grupė, taip pat kol kas nesulaukia reikiamo dėmesio.
Sociologija  Kursiniai darbai   (21,24 kB)
Socialinė gerovė
2009-07-09
Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.
Sociologija  Kursiniai darbai   (22,09 kB)
Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga.
Sociologija  Referatai   (13,17 kB)
Socialinė gerovė – istoriškai ir tradiciškai neatsiejama nuo gailestingumo, pagalbos artimam plačiau apibrėžiamas kaip socialinis darbas ir socialinės paslaugos. Šiuolaikinėje valstybėje socialinio darbo profesijos atstovai vis dažniau susiduria su reikalavimais veikti pagal ekonomikos diktuojamas taisykles.
Sociologija  Namų darbai   (6,31 kB)
Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti.
Sociologija  Namų darbai   (7,73 kB)
Analizuojamos nuolatinio mokymosi strategijos. Šiuolaikinėje visuomenėje ūkio plėtra ir žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo žmogiškųjų išteklių apimties bei kokybės. Todėl visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į darbo rinką ir pagalba įsitvirtinant šioje rinkoje yra svarbi šalies ekonominės bei socialinės gerovės augimo sąlyga.
Sociologija  Analizės   (4,64 kB)
Marketingas – tai poreikių išsiaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti tiek visuomenės, tiek pačios organizacijos tikslų – tokį marketingo sąvokos apibrėžimą siūlo prof. Vytautas Pranulis.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (21,93 kB)
Rinkodara
2009-07-09
Komanda, grupė – du ar daugiau žmonių, kurie tarpusavyje yra susiję ir daro vienas kitam įtaką, siekdami bendro tikslo. Kitaip tariant tai - bendrija žmonių , susietų bendros veiklos ir turinčių bendrų požymių. Sąvoka komanda - “team” labiausiai paplitusi sporte ir angliškai kalbančių šalių literatūroje.
Rinkodara  Referatai   (10,38 kB)
Žmogaus psichologija yra daugelio mokslininkų tyrinėjimo objektas. Tačiau iki šiol į daug klausimų nebuvo rasta atsakymo. Empiriniai tyrinėjimai atkleidžia tik dalį nematomos, neapčiuopiamos žmogaus pusės, savybes. Žmogaus psichologija labai svarbi norint suprasti žmogaus poelgius, elgesį.
Kūno kalba
2009-07-09
Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje. Yra keletas priežasčių, skatinančių domėtis nežodinio bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalinė kalba, nes, net nemokėdamas kalbėti, kūno signalų dėka žmogus gebės paaiškinti, kad jis yra alkanas, būdamas bet kuriame pasaulio krašte. Faktas, jog įvairių kultūrų atstovai savo stiprius jausmus išreiškia tokia pačia mimika, rodo, kad nežodinė kalba yra įtikinamesnė.
Psichologija  Kursiniai darbai   (15,24 kB)
Žymiausios citatos
2009-07-09
"Du įvykiai mus sukuria ir sunaikina - gimimas ir mirtis. Reikia, kad tarp šių dviejų įvykių mes gyventume pasitikedami kitais, jų meile, jų atmintimi.'' ''Mes sukurti, kad amžinai keistumėmės.'' (Andre Dhotel)
Psichologija  Namų darbai   (4,66 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Savianalizė yra atliekama tam, kad galėtume geriau save pažinti. Dažnai sužinome apie save naujų dalykų ir tai mums padeda geriau pažinti save. Rašant šią savianalizę sužinojau daug įdomių dalykų apie save, sugebėjau geriau save pažinti ir išanalizuoti savo elgesį tam tikrose situacijose. Tai buvo tikrai naudinga patirtis ir informacija.
Psichologija  Analizės   (3,74 kB)
Moterys ir vyrai
2009-07-09
Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinių vertybių prieštaringumas tradicinėms bendražmogiškoms vertybėms. Pateikiamos pagrindinės pažinimo tendencijos, ieškant optimaliausio sprendimo, įžvelgiamos kai kurios grėsmės ontologiniam saugumui, bei galimybės toms grėsmėms išvengti.
Psichologija  Konspektai   (14,74 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Ekstraverto savianalizė. Galvojau, ką pradžiai parašius. Net kelių grupiokų klausiau patarimo, o gal geriau pasakius suflerio. Tačiau gavusi patarimų, tokių, kurių aš nenoriu naudoti, pradėsiu be didėlės įžangos save analizuoti.
Psichologija  Analizės   (5,3 kB)
Savianalizė
2009-07-09
Darbas rašytas Šiaulių kolegijoje, įvertinimas 9. Kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime ieško kelio, kuriuo tikrai norėtų eiti ir kurio pabaigoje rastų tai apie ką svajoja. Tai yra nelengvas uždavinys. Dažnai mes klajojam klystkeliais, tačiau jeigu mes jį surandame, mums nebaisios jokios kliūtys. Žengus pirmuosius žingsnius naujojo tikslo link, mes nežinome ar elgiamės teisingai.
Psichologija  Analizės   (5,99 kB)
Narkomanija - tai liga, kurią sukelia nuolatinis narkotinių medžiagų vartojimas. Šia liga sergantis žmogus yra fiziškai ir psichiškai priklausomas nuo narkotinių medžiagų. Psichinė priklausomybė, pasireiškusi liguistu noru vėl patirti narkotinio apsvaigimo būseną, gali susiformuoti jau po pirmojo karto narkotikų vartojimo.
Sugalvoję kurti dešimt 5 klasės istorijos elektroninių pamokų, nekėlėme sau tikslo parašyti naują istorijos vadovėlį. Norėjome pakeisti mokymo būdą, sukurti naują vaizdžią, šiuolaikinę (tai ypatingai svarbu vaikams) priemonę. Kiekvienas mokytojas ruošiasi pamokoms, stengiasi, kad gvildenamos temos būtų pateikiamos įdomiai, neįprastai, o kartu prieinamai ir suprantamai. Mes nesiūlome kompiuterio naudoti kiekvieną pamoką.
Pedagogika  Konspektai   (3,25 kB)
O pirmiausia tradiciškai padūsausiu, jog „Pirmosios knygos“ serijoje per metus išleidžiama tik viena poezijos knyga, kai vertų knygos jaunųjų poetų Lietuvoje tikrai daugiau nei vienas ar du. Štai ir Donato Petrošiaus „iš tvermės D“ teko skaityti gal prieš porą metų, kai turėjau garbės būti komisijos pirmajai knygai atrinkti nariu. Jau tada poeto eilėraščiai buvo verti, kad pasiektų skaitytoją knygelės pavidalu, tačiau komisija nusprendė pirmenybę suteikti Agnei Žagrakalytei ir jos opusui „Išteku“.
Mechanika  Referatai   (6,35 kB)
Gyvename tokiu metu, kai mokslinis – techninis progresas labai įsiveržė ir į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greit pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu. Tačiau su šiuo gėriu glaudžiai susiję judėjimo abdas, hipodinamija (neveikla). Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų paykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas, jo atsparumas įvairioms ligoms.
Sportas  Referatai   (10,84 kB)
Dieta
2009-07-09
Daugelis, turinčių viršsvorio problemų, dažnai yra pasiruošę griebtis bet kokių būdu atsikratyti nereikalingų kilogramų. Vienas tokių būdu, beje, itin populiarus šiais laikais – įvairios lieknėjimo kapsulės, mikstūros, milteliai, pleistriukas bei panašūs preparatai. Besirenkant sau tinkamiausią variantą, atkreipti dėmesį į šaltinio patikimumą.
Sportas  Referatai   (9,03 kB)
Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) buvo tapytojas, skulptorius, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, išradėjas, matematikas, anatomas ir fiziologas, botanikas... lengviau išvardinti, kuo jis nebuvo. Beje, domėdamasis mokslu, jis visada likdavo dailininkas, o tapydamas paveikslą – mąstytojas ir mokslininkas.
Ornamentas lietuvių liaudies darbuose buvo naudojamas visur: audiniuose, balduose, kryžiuose. Pagrindinės ornamento rūšys yra šios: geometrinis, augalinis, gyvūninis ir kt. O norėdami daugiau sužinoti apie ornamento reikšmę ir kilmę,...
Istorija  Kursiniai darbai   (14,33 kB)
Komunizmas
2009-07-09
Po komunistinių rėžimų žlugimo Rytų Europoje ir Rusijoje, dėmesys komunizmui kaip politinei ideologijai, smarkiai susilpnėjo. Didelė dalis akademinio sluoksnio žmonių ir šiaip plačioji visuomenė mano, kad lavono tyrimai nereikalingi. Tačiau jau dabar atsiranda žmonių, manančių, jog komunizmo idėja nėra blogas dalykas. Pati savaime tai teisinga ir graži idėja, o visos negerovės kilo dėl "stalininių nukrypimų".
Istorija  Kursiniai darbai   (21,94 kB)
Ketvirtasis etapas – SĖKMĖ. “Kai ateina laikas, visai Murti-Bingo porcijai, pacientas pasijunta prasta, sušlubuoja nervai, payra sveikata.” Jis žino, kad savo gyvenimą turės pakeisti ir nubraukti visa, kas siejo su ankstesniuoju gyvenimu. Čia minimas ir kaltės jausmas. Autorius tikisi, kad “viskas pasikeis išaušus naujajai kartai, kurios neslėgs “seno”nuosėdos ir nuodai”.
Istorija  Analizės   (5,7 kB)
Apie mažąsias Europos valstybes skaitome ir girdime išties nedaug.Dažnai pamiršta jas net pavaizduoti kontinento žemėlapyje, neretai juokiair pažemina. O jos egzistuoja. Andora, Lichtenšteinas, Malta, Monakas, San Marinas – yra tokia pat Europos realybė, kaip ir Prancūzija ar Vokietija.
Geologija  Referatai   (5,65 kB)
Darbas buvo įvertintas 10, buvo pristatytas Dizaino ir Technologijos fakultete. Galilėjus gimė 1564 m. vasario 15d. Pizos mieste, Italijoje. Čia mokėsi, nepavyuks tapti kandidatu į vienuolius, Galilėjus įstojo į Pizos universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų.
Fizika  Referatai   (10,01 kB)
Darbas buvo pristatytas Vilniaus kolegijoje. Gavau 10. Kiekvieną kartą, kai imame nagrinėti filosofiją, turime atsakyti į vieną klausimą, kas yra filosofija. Tačiau šis klausimas niekada neturėjo ir neturės vieningo atsakymo. Šis klausimas kiekvieną pabandžiusį į jį atsakyti įsuka į amžiną filosofijos sūkurį. Filosofija, tarsi neišsenkantis šaltinis.
Filologija  Referatai   (15,34 kB)
I. Dž. Sviftas – vienas žymiausių pasaulinės literatūros satyrikų. Anglų rašytojas Džonatanas Sviftas (1667-1745) laikomas XVIII amžiaus filosofinės prozos pradininku. Daugeliui skaitytojų rašytojas pažįstamas dar iš vaikystės kaip „Guliverio kelionių“ autorius, kuomet šis kūrinys atrodė tik graži pasaka. Tačiau Svifto knyga buvo parašyta ne vaikams.
Filologija  Referatai   (12,72 kB)
Apibūdinamos moterys - moteriškasis pradas: motina, gamta, choristės, Gervydienė, Gundė. Kuprelio santykis su jomis. Savarankiška (išmąstyta), neilga analizė gerai įvertinta.
Filologija  Analizės   (5,7 kB)
Tai Rolan Bartes esė "Teksto malonumas" analizė. „Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo...
Filologija  Analizės   (7,54 kB)
Tai filosonines minties aprašymas.Gavau 10. "Žmogus yra būtybė, kuris visada nori daugiau negu gali, bet gali daugiau negu privalo"... Kas yra žmogus.. ir ko jis nori ar ką jis gali?!. Ir ar kas nors yra nurodęs, ką jis privalo, ar ko neprivalo..?!
Filologija  Analizės   (2,49 kB)
Dviejų romanų lyginimas remiantis motyvų panašumais. Jurga Ivanauskaitė rašo jau dvidešimt metų. Pirmąją knygą – novelių rinkinį „Pakalnučių metai“ išleido 1985 m. Naujausią romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ – 2005. Lyginimui pasirinktus romanus „Ragana ir lietus“ ir „Miegančių drugelių tvirtovė“ skiria 12 metų. 1993 m. Lietuvoje pasirodžiusi knyga „Ragana ir lietus“ buvo pavadinta pornografine ir antikrikščioniška.
Filologija  Analizės   (5,75 kB)
Renesanso milžinai
2009-07-09
Italija, saugodama klasikinės senovės tradicijas,Renesanso epochoje tiesė kelius naujam menui. Netgi atsiradęs pavadinimas reiškė antikinės ,tai yra graikų ir romėnų kultūros atgimimą.
Dailė  Referatai   (16,4 kB)
Menas apie save kalba dailininkų, menotyrininkų ir jam tarnaujančių žmonių balsu. Nes būtent jame, mano manymu slypi dalis žmogaus dvasingumo ir jo kūrėjų pasaulėžiūra. Menas yra skirtingas, ir kiekviename mene yra kažkas nuostabaus, kas pritraukia mūsų dėmesį ir sukelia tam tikras emocijas.
Dailė  Referatai   (8,6 kB)
Gaminių apdaila
2009-07-09
Lietuvių liaudies tradicinės tekstilės spalvos ir raštai. Audiniai – tai viena iš turtingiausių ir gražiausių lietuvių liaudies meno šakų. Išlikęs mūsų liaudies audinių lobynas kalba apie didelį jų meniškumą, gylias tradicijas ir savitą pobūdį.
Dailė  Referatai   (5,37 kB)
Menas apie save kalba dailininkų, menotyrininkų ir jam tarnaujančių žmonių balsu. Nes būtent jame, mano manymu slypi dalis žmogaus dvasingumo ir jo kūrėjų pasaulėžiūra. Menas yra skirtingas, ir kiekviename mene yra kažkas nuostabaus, kas...
Dailė  Referatai   (7,57 kB)
Riešinės mezgimas
2009-07-09
Informacija apie riešines, jų istoriją, gaminimo būdus,+ info apie mezgimą, istorija, mezgino raštai, virbalai ir pan..
Dailė  Referatai   (5,37 kB)
Siurrealizmas
2009-07-09
SIURREALIZMAS (pranc. surrealisme - sur – virš + realizmas), superrealizmas, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Siurrealizmas kilo Prancūzijoje 3-jame 20 a. dešimtmetyje. Pasak garsiausio jo teoretiko, rašytojo Andre Bretono, siurrealizmo tikslas buvo „išspręsti ligi tol buvusias prieštaringas realybės ir sapno egzistavimo sąlygas”, o būdai, kaip to pasiekti, buvo labai įvairūs.
Dailė  Konspektai   (8 kB)
Astronomija (gr. astron - žvaigždė, nomos - dėsnis) - mokslas tiriantis Visatos kūnų ir jų sistemų sandarą, judėjimą, susidarymą, raidą, Visatos medžiagos fizikinę būseną ir cheminę sudėtį. Astronomija glaudžiai siejasi su praktiniais...
Astronomija  Referatai   (8,15 kB)
Saulės sistema
2009-07-09
Žvaigždėtas dangus nuo senų senovės traukė žmonių dėmesį. Stebėdami Saulę, mėnulį, planetas ir žvaigždes žmonės ilgainiui išmoko skaičiuoti laiką, orientuotis sausumoje ir jūroje.
Astronomija  Referatai   (22,97 kB)
Astronomija
2009-07-09
Žvaigždžių vidaus sandara. Žvaigždės yra didelės masės ir skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, sudaryti daugiausia iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesnių elementų priemaiša. Jų paviršiaus temperatūra būna nuo 50-100 tūkst.
Astronomija  Referatai   (6,09 kB)
Kosmosas, visata iki šiol mums kelia beribį susidomėjimą bei nerimą. Mūsų mokslas nėra dar taip toli pažengęs, kad galėtume išsamiau išnagrinėti šią, Žemę supančią erdvę. Žinoma, įvairios technologijos taip greitai vystosi, tobulėja, kad galbūt po kurio laiko iš tiesų sugebėsime ištirti visatą, išsiaiškinti begalę dalykų, kuriuos, šiuo metu, mes vis dar laikome paslaptimis.
Astronomija  Referatai   (8,85 kB)
Marsas
2009-07-09
Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas - galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų...
Astronomija  Referatai   (17,7 kB)
Darbas įvertintas 10 balų, rašytas 2006 metais. Mūsų dabarties visuomenės gyvenimas kinta ypač sparčiai. Globalizacijos, informacinių technologijų amžiuje švietimas išgyvena esmines permainas. Pasak M.Lukošienės “šiandien vertinimo klausimas itin aktualus ir kartu opus[...]kokybiškas, giluminis ir humaniškas vertinimas, nestabdantis žmogaus plėtotės, orientuojantis pozityvia, konstruktyvia linkme, yra sudėtingas šiandieninio ugdymo klausimas“ (M.Lukšienė, 2000, 387).
Anglų kalba  Kursiniai darbai   (15,14 kB)
Prieš analizuojant E. Ionesko dramą, derėtų apibrėžti, kokiai srovei ji priskiriama ir apibūdinti svarbiausius srovės bruožus. Ionesko, sukūręs dramą „Plikagalvė dainininkė“, pradėjo absurdo teatro raidą. Absurdo dramai priskiriama ir jo drama „Pamoka“.
Anglų kalba  Analizės   (5,33 kB)
Semantizmai- žodžiai, vartojami netinkama reikšme. Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi).
Anglų kalba  Analizės   (5,18 kB)
M.K. Čiurlionis gimė 1875 metų rugsėjo 22 dieną Varėnoje. Kiek paūgėjęs su šeima persikėlė gyventi į Druskininkus, nes Čiurlionio tėvui buvo paskirta groti vargonais Druskininkų bažnyčioje. Palinkimą į muziką paveldėjo ir savo tėvo vargonininko, o jo vaizduotę lavino nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos.
Muzika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 9,12 kB)
Šatrijos Ragana
2009-07-07
Svarbiausi gyvenimo faktai. Kūryba. Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu Šatrijos Ragana, į lietuvių literatūrą atėjo nesunkiai, tarsi savaime. Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia. Tokia rašytojos forma gal ir niekieno nebuvo pavartota. Buvo – vien Ragana. Raganėle Mariją meiliai vadino Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius žingsnius į literatūrą ir labai Mariją mylėjo, bet nesulaukė iš jos tokio pat jausmo.
Lietuvių kalba  Konspektai   (3 psl., 8,33 kB)
Kompiuterio virusai
2009-07-07
Virusų atsiradimas. Virusai ir antivirusai. Antivirusinių programų efektyvumas. Virus Hoax: netikri virusai. Pagrindiniai užkrėtimo šaltiniai. Virusų rūšys ir pavojingumas. Kompiuterių virusas – programa, kuri savavališkai trikdo kompiuterio programų darbą bei keičia kompiuteryje esančią informaciją: įrašo naują, ištrina esamą, modifikuoja vartotojo programas (ar bylas), įterpdama į jas savo pačios kopijas (ar perdirbtus variantus), ir šiaip pakenkia programų darbui.
Informatika  Referatai   (11 psl., 39,13 kB)
Jonas Jablonskis – tai nepaprastai šviesi asmenybė lietuvių tautos kultūros istorijoje. Ilgus metus blaškomas iš vienos vietos į kitą, tremiamas ir persekiojamas, sunkios ligos kamuojamas, nuolatinio skurdo ir vargo lydimas, jis visą savo gyvenimą su didžiausiu atkaklumu ir pasišventimu dirbo kilnų lietuvių liaudies švietimo darbą, kovojo dėl liaudies teisių, dėl jos gražesnio rytojaus.
Lietuvių kalba  Referatai   (4 psl., 8,68 kB)
Kiekvienas, pažvelgęs į įmonių registrą, netruktų įsitikinti, kad individuali įmonė – itin populiari Lietuvoje ūkinės veiklos organizavimo forma. Ir tai nekelia nuostabos. Juk tam, kad įsteigtum akcinę bendrovę, reikalingas minimalus įstatinis kapitalas – lėšos, kurių dažnai neturi žmonės, norintys užsiimti ekonomine veikla, užsidirbti duonos sau ir savo šeimai. Žinant, kad kita galimybė – imtis ekonominės veiklos įsigyjant patentą (nuo kitų metų vadintiną „verslo liudijimu“) – yra apribota veiklų sąrašu, iniciatyviam žmogui individuali įmonė yra bene prieinamiausia galimybė.
Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 8,11 kB)
Vienaląsčių organizmų atramos funkciją atlieka sienelė ir citoskeletas. Bakterijos - turi tvirtas sieneles, sudarytas iš baltymų, riebalų, vaškinių medžiagų, hemiceliuliozės, chitino. Dumbliai - atramą irgi sudaro sienelė. Grybai - susideda iš plonų gijų (hifų). Tai tvirtas apvalkalėlis, susidaręs iš grybinio chitino. Jos šakojasi ir sudaro grybieną (micelį).
Biologija  Konspektai   (2 psl., 6,9 kB)
Getė ir jo aplinka
2009-06-29
Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą. Toks Pristlis, su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo padeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (9 psl., 14,53 kB)
Kainų politikos esmė ir tikslai. Kainų politikos rūšys. Kainų nustatymo metodai. Įvairių kainų politikos metodų taikymo prielaidos. Nenuostolingumo metodas. Kainos nustatymas orientuojantis į paklausą. Kainų nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį. Konkurencinė situacija rinkoje. AB “Utenos trikotažas” ir jos konkurentų prekių kainų analizė.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (22 psl., 32,2 kB)
Vadovo darbo laiko tvarkymas. Darbų planavimas. Tikslo užsibrėžimas. Kam teikti pirmenybę. Skubių ir svarbių darbų nustatymas. Darbo pobūdžio nustatymas. Darbo tvarkaraščio sudarymas. Terminų laikymasis. Kaip įveikti didelį darbą. Laikas, kai niekas netrukdo, nustatymas. Rūpestingas susirinkimų planavimas. Naudingai praleistas kelionių laikas. Darbas su žmonėmis. Darbų skyrimas kitiems. Našus darbas kartu. Kai darbas pavestas pačiam vadovui.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 15,54 kB)
Bendravimo ir komunikacijos apibūdinimas. Bendravimas kaip socialinė komunikacija. Klausymasis kaip socialinės komunikacijos dalis. Praktinis dėstytojų ir studentų klausymosi įgūdžių tyrimas. Kadangi klausymasis yra bendravimo ir komunikacijos dalis, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia šios dvi sąvokos ir koks yra tarp jų ryšys. N.Večkienė ir kiti autoriai nurodo, kad lietuvių mokslinėje literatūroje vartojamų bendravimo ir komunikacijos sąvokų aiškinimas yra problematiškas. Painiava pirmiausia kyla dėl to, kad mokslinėje literatūroje anglų ir vokiečių kalba "bendravimo" sąvokos apskritai nėra : paprastai čia vartojama "komunikacijos" sąvoka (angl. communication, vok. Komunikation).
Psichologija  Kursiniai darbai   (20 psl., 111,78 kB)
Klaipėdos krašto prisijungimo nauda Lietuvai ekonominiu bei politiniu atžvilgiu. 1926 m. perversmas Lietuvoje. Smetonos valdymo palyginimas su Vokietijos ir Italijos diktatūromis. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, buvo labai didelis pliusas Lietuvos ekonomikai, padidėjo vidaus rinka, atsivėrė prekybiniai jūrų keliai, padidėjo eksportas, žymiai padidėjo užsienio rinka, atpigo tiek eksporto, tiek importo išlaidos, importinės prekės atpinga dar labiau, didesnis jų pasirinkimas, vystomi spartūs ekonominiai santykiai su Skandinavijos šalimis.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,74 kB)
Ogiustas Rodenas
2009-06-26
Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko.
Dailė  Referatai   (6 psl., 792,03 kB)
Kreditinės kortelės. E-pašto “bombinimas” arba “spam” žinučių siuntimas. Įsibrovimas į kito kompiuterį įvairiais tikslais. Virusai. Internetas prijungia mūsų kompiuterius prie pasaulinių informacijos lobynų bei sujungia mus vienus su kitais. Iš pirmo žvilgsnio Internete viskas atrodo labai saugu, patikima, informatyvu. Tačiau kiekvienas žmogus, bent kažkiek giliau domėjęsis ar dažnai besinaudojantis Internetu žino ir kitą dalyką – tai pavojų. Ypač paskutiniais metais padidėjo rizika užsikrėsti kokiu nors pavojingu virusu ar leisti pilnai išnaudoti savo kompiuterį pačiam visai to nežinant.
Informatika  Referatai   (4 psl., 11,63 kB)
"Žemininkų" dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami "bežemių", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Šie poetai jau nebegali atsiremti nei