Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasti 32 rezultatai

Dažnai girdime žmonės kalbant apie įvairiais gyvenimo vertybės. Žinoma, kad tai yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalelė. Tačiau juk kiekvienas individas yra skirtingas, tad natūralu, kad tuo pačiu skiriasi ir tai ką mes vertiname ir gerbiame. Vertybės yra apibrėžiamos kaip mus supančios aplinkos objektai ir reikšmės, kuriančios pozityvią naudą visuomenei arba tam tikrai jos daliai. Kiekvienas žmogus begyvendamas stengiasi suprasti ir surasti tai, kas jam yra svarbu.
Kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, pereinamos nuostatos ir temos, - jas antrapologai laiko stiliumi, - atspindi vidinę kultūros struktūrą, panašiai kaip asmenybė – žmogų. Įvairių kultūros sferų stiliuje: socialinėse ir politinėse institucijose, religijoje, mene, filosofijoje, literatūroje ir sykiu vyraujančiose idėjose, tikėjimuose ir individualiuose nuostatose regėti vidinė kultūros raida. Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančio kultūros paskirties klausimas, meno, literatūros tradicija, paties rašytojo pasaulėžiūra.
Filologija  Analizės   (9 psl., 25,86 kB)
Nuoseklus muzikinis auklėjimas bendrojo lavinimo mokyklose, neatsiejant jo nuo dorinio ir estetinio lavinimo. Vaiko gebėjimų atskleidimas, kūrybinių galių ugdymas, individualybės formavimas, – tai svarbiausia kiekvieno mokytojo darbe[1]. Taigi kiekvienas, įvaldęs improvizaciją (amatą), gali išbandyti savo kūrybinį potencialą! Ar tai ne pats demokratiškiausias būdas išaiškinti talentingus žmones? Ar tai ne pats patikimiausias būdas formuoti masinę kompetenciją, kaip priešnuodį prieš profesionalizmo degradaciją? Šiame darbe atskleidžiami psichologinis improvizacijos mokymo aspektas susideda iš klausos - regos - dinaminio stereotipo t.y. logiškai instrumentu išdėstyti muziką taip, kaip ją įsivaizduojame "galvoje" ar mintyse. Tai kaip tik tas muzikinio lavinimo būdas, kuris leidžia stabiliai groti, panašiai, kaip stabiliai galime skaityti, rašyti ir skaičiuoti.
Muzika  Kursiniai darbai   (45 psl., 94,14 kB)
Narkomanija
2010-09-08
Narkomanijos epidemija - naujas ir sudėtingas šių dienų pasaulio reiškinys. Jis meta iššūkį senajam pasaulio supratimui apie sveikatą ir žmonijos vystymąsi, reikalauja naujų darbo formų bei glaudesnės ir labiau integruotos įvairių institucijų veiklos. Narkomanija į pirmą vietą iškelia svarbias etines ir moralines sąvokas, iš kurių daugelį dar reikia įvardyti ir suvokti.
Sociologija  Referatai   (23 psl., 37,68 kB)
Vincas Mykolaitis – Putinas XX amžiaus vidurio lietuvių literatūros atstovas. Vėlyvosios lyrikos eilėraščiuose Vincas Mykolaitis - Putinas gilinosi į gyvenimo ir mirties sampratą, skleidė pasipriešinimo idėjas. Kuriniuose buvo vertinamas vidinis susikaupimas, iškeliamas individas ir jo prometėjiška kančia. Eilėraštyje „Ištikimybė“ lyrinis subjektas prisiekia amžiną ištikimybę visiems žmonėms.
Lietuvių kalba  Interpretacijos   (1 psl., 7,87 kB)
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai. Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.
Lietuvių kalba  Paruoštukės   (5 psl., 35,62 kB)
Aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz. : Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris).
Literatūra  Konspektai   (12 psl., 26,14 kB)
Lietuvių tapyba
2010-01-04
Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmuju buržuazinės Lietuvos egzistavimo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūræ darbavosi meno baruose. 1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinæ ir visuomeninæ veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas. 1926 m. A. Žmuidzinavičiaus rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas.Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. ji uždarė savo veiklą. Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą. Jos skatino dailininkų ir kitų menininku kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus - M.K. Čiurlionio galerijos veikla. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėjæ kūrybinæ veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P. Kalpokas, J. Mackevičius, K. Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius.Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų : A. Galdikas, V. Didžiokas, B. Didžiokienė, J. Janulis, J.Mesenbliumas, S. Remerienė - Dembovskytė, K.. Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais.Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos. Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotæ lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio - stilistinio vientisumo, jų kūriniuose neretai kryžiavosi ir pynėsi skirtingu stilistikos sistemų išraiškos elementai. Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu.P. Kalpokas, A. Galdikas, K. Sklėrius, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius - visi jie atidavė didesnæ ar mažesnæ duoklæ įvairioms meno srovėms ir tendencijoms. Realistinė tapyba. III deš. lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje.III deš.lietuvių dailininkų, ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas. Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams.Rimtesni dailininkai, pvz. P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorinio pobūdžio paveikslus.Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms - buitinėms kompozicijoms. Realistinės tapybos XX a. dailininkai žmogaus ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai.Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti.Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidinius išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą.Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotos išraiškos galimybės. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių. Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybæ, jo nuotaikų įvairovæ.Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovæ. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvæ, pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą. Dailininkų - realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija - siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektonikos, kontrastingų spalvų plotų ( šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių ) pusiausvyros.Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį kitokį žmogaus ir gamtos meninį modelį :santūrų ir patriarchališką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta.Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atstovauja P. Kalpoko ir K Sklėriaus kūryba. Impresionizmo apraiškos. Impresionizmas lietuvių tapyboje pasireiškė tik trumpalaikiais epizodais kai kurių dailininkų ( P. Kalpoko, K. Sklėriaus, J. Mackevičiaus ir kitų ) kūryboje. Impresionizmo apraiškos Lietuvoje nevirto srove, todėl jas galima apibrėžti tik meno tendencijos terminu. Inpresionizmo tendencijos Lietuvoje buvo ‘’negryno’’ pavidalo, nes į lietuvių tapybą impresionizmas atėjo ne iš savo pirminio šaltinio, ne iš prancūzų dailės, o iš vėlesnių jo atmainų, būtent iš latvių ir vokiečių dailininkų tapybos, o tenai impresionizmas buvo jau gerokai pasikeitæs. Tarp lietuvių dailininkų nebuvo nuoseklių impresionizmo sekėjų. Impresionizmo įtakos paveikti tapytojai ( P. Kalpokas, K. Sklėrius ir kiti ) stengėsi išreikšti ne vien trumpalaikius optinius įspūdžius, o giliau skverbėsi į tikrovæ, ryškino pastovesnius aplinkos bruožus, pabrėždavo vaizduojamųjų daiktų bei figūrų apimtį, siekė vaizdų formos konkretumo.Pasinaudodami kai kuriais impresionistinės tapybos būdais, tai yra ryškindami saulės šviesos ir spalvingu atspindžių sąveiką, jie įvairino ir gyvino paveikslų koloritą, stiprino jo skambesį, atskleidė savąjį emocinį požiūrį į tikrovæ. Romantinės tendencijos. Romantines tendencijas plėtojo kai kurie vyresnieji dailininkai - aktyvūs XX a. pr. lietuvių kultūrinio ir meninio gyvenimo dalyviai : tapytojai A. Žmuidzinavičius, J. Mackevičius, skulptorius P.Rimša. Tam tikrą duoklæ šioms tendencijoms atidavė P. Kalpokas ir J. Šileika, bet ryškiau, savaimingiau jos pasireiškė K. Šimonio kūryboje. Romantinius siekimus puoselėjantys dailininkai neiškėlė aiškesnės teorinės savo kūrybos programos, nesudarė glaudesnės grupės , nesukūrė vientisesnės meninių išraiškos priemonių sistemos. Ano meto autoritetingieji kritikai dažniausiai neigiamai vertino romantizmo bruožų turinčius kūrinius, aptikdavo juose meno ribotumo ir hedonizmo požymių. Į romantizmo tendencijas linkusius dailininkus artino visuomeninės - idėjinės pozicijos. Šie dailininkai sukūrė paveikslų istorinėmis temomis, komponavo patriotinio turinio alegorinius vaizdus, tapė idealizuotus Lietuvos peizažus, vaizdavo liaudies buities ir folkloro motyvus. Kita vertus, jų kūryboje atsispindėjo nepasitenkinimas pilka kasdienybe, aiškėjo veržimasis į poetinių svajonių ir fantazijos pasaulį, pastangos išreikšti dvasios nerimą,, ilgesį, kilnius polėkius ir troškimus. Tačiau kūrinių stilistika labai nevienoda. Pačioje kūryboje romantizmo tendencijos nebuvo pastovios ir vienintelės, jos tik iškildavo greta kitų polinkių. Postimpresionizmo reiškiniai. Žymiausias lietuvių postimpresionizmo tapybos atstovas buvo Justinas Vienožinskis. Postimpresionizmo dailė J. Vienožinskiui buvo artimiausia. Čia jis rado sau artimą meno sampratą, išvydo naujas įspūdingos tikrovės meninio apibendrinimo formas, žavėjosi jo kūrėjų ryškiomis individualybėmis, įspūdingais jų paveikslais. Postimpresionizmas nebuvo vientisa, apibrėžta dailės srovė. Ji apima pirmąsias ekspresionizmo užuomazgas, simbolizmo bei dekoratyvinio sintetizmo išraiškas ir pagaliau koloristinį struktūriškumą bei konstruktyvumą, kurie padarė didelį poveikį XX a. tapybai.Postimpresionizmo grindėjus siejo idėjinės pozicijos, atsiribojimas nuo aktualiu visuomenės gyvenimo reiškinių, gilinimasis į psichologines ir estetines dailės formos problemas. J. Vienožinskio tapybai būdingas formų sintetiškumas, kompozicijos konstruktyvumas ir lyrizmas tik tolimais atskambiais siejasi su postimpresionistine P. Sezano , ankstyvąja P. Gogeno, E. Bernaro ir kitų šio sąjūdžio dailininkų kūryba. Tačiau J. Vienožinskio kūryba nepasižymėjo stiliaus vientisumu. Peizažuose vyrauja sintetizmo bruožai, o kitur galima aptikti tradicinio realizmo, dekoratyvios stilizacijos. Svarbiausi dailininko paveikslų žanrai buvo peizažai ir portretai. Kubizmo ir konstruktyvizmo tendencijos.Mažesnį plotą trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje užima kubizmo bei pokubistinių srovių tendencijos. Tačiau išaugusi nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio aplinkoje ir glaudžiai susijusi su valstiečių kultūros tradicijomis, lietuvių dailė dar nebuvo pasirengusi plačiau absorbuoti tokių sudėtingų, be to, su konkrečiais poreikiais nesusijusių meno problemų, kurias sprendė kubizmo ir pokubistinių srovių dailė. Lietuvių dailėje šias tendencijas pradėjo plėtoti tapytojas V. Kairiūkštis ir jo mokinys V. Drėma. Ankstyvojoje savo kūryboje V. Kairiūkštis perėjo įvairias formas. Nagrinėjo kubizmo problematiką, domėjosi orfizmo ir suprematizmo daile, atidavė duoklæ konstruktyvizmui. Stengėsi savitai plėtoti visų šių srovių siekimus. Orfizmo srovei artima maniera V. Kairiūkštis nutapė keletą peizažų. Būdinga šio tipo kompozicija ‘’Pažaislis’’ (1921 ). Tai nedidelio formato pastelė, kurioje vaizduojamas barokinės Pažaislio bažnyčios fragmentas. Pastato dalys suskaidytos į stambias geometrines plokštumas, išryškintos veržlios kontūrų linijos ir taip suformuota dinamiška paveikslo struktūra. Tą dinamiškumą dar sustiprina balzganos spalvos pluoštai. Konstruktyvizmo bruožai V. Kairiūkščio tapyboje sustiprėjo III dešimtmečio viduryje. Dailininko konstruktyvistiniuose paveiksluose dažniausiai matome tikrovės vaizdus : stilizuotas arba į stambias geometrinių formų spalvines plokštumas suskaidytas figūras. Čia vyrauja šviesių, tarsi pastelinių tonų gama, didelės kontrastingų spalvų plokštumos, dažai tepti plonu ir lygiai suglaistytu sluoksniu. Apskritai dailinikui pirmiausia rūpėjo išdėstyti drobėje įvairių spalvų ir pavidalo abstrakcijas arba pusiau abstrakčias plokštumas, suderinti jų dydžius, kad būtų ritmas, proporcija, kontrastai, pusiausvyra, įtampa. Lietuvių tapyboje neįleido gilesnių šaknų nei kubizmo, nei konstruktyvizmo tendencijos. Jos pasireiškė tik vieno kito dailininko kūryboje, atspindėdamos palyginti trumpą susidomėjimą madingais meno reiškiniais. LIETUVIŲ TAPYBA 1930 - 1940 m. Bendrieji meno gyvenimo bruožai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado naujų politinių ir visuomeninių veiksnių, kurie atsiliepė įvairių kultūros šakų, taip pat ir dailės, plėtotei. Paaštrėjus klasių ir ideologijų kovos sąlygoms menininkams iškilo nauji uždaviniai, reikėjo apsispræsti aktyviai reaguoti į komplikuotą gyvenimo tikrovæ. Vyresniųjų dailininkų veikloje staigių lūžių ir poslinkių neįvyko. Tačiau visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainos veikė visus. IV dešimtmečio daugelis vyresniųjų tapytojų daugiau dėmesio skyrė portretui. Padidėjæs dailininkų susidomėjimas autoportretu tikriausiai turi ryšio su paaštrėjusiais tikrovės konfliktais, meno estetinių principų nepastovumu. Jų kūrinių forma ir išraiška nevienoda. Reikšmingesni jų kūriniai yra tie, kuriuose matyti pagrindinė - realistinė - šios kūrėjų kaitos kūrybos linkmė. Dailininkai gilinosi į žmogaus dvasinį pasaulį, daug dėmesio skyrė spalvų akordams bei linijų ritmui, nutapė vertingų autoportretų. Peizažuose vyrauja tradiciniai vaizdų tipai : platus panoraminis, ramios nuotaikos, kiek dekoratyvių formų peizažas. Žymesni to meto dailininkai buvo P. Kalpokas, A Varnas, V. Didžiokas, J. Šileika, A. Galdikas. Jaunųjų dailininkų organizacijos ir grupuotės. Tačiau pagrindinė jėga, siekianti pagyvinti įvairių meno šakų plėtotæ, buvo ne vyresnieji dailininkai, o jaunoji dailininkų karta. Baigusieji arba baigiantieji Kauno meno mokyklą, studijavusieji arba tebestudijuojantys užsienyje jaunieji dailininkai bodėjosi Lietuvos meno sušablonėjimu ir stagnacija, siekė įkvėpti jam gyvybės, naujų užmojų. Jaunųjų dailininkų idėjiniai ir estetiniai siekiai toli gražu nebuvo vienalyčiai. Labai veikė moderniojo meno srovės, jų lozungai, visų pirma skatinusieji ieškoti naujų formų. Nors ir skyrėsi idėjinės pozicijos, jaunuosius dailininkus jungė nepasitenkinimas padėtimi Lietuvos mene, noras atsiskirti nuo gerokai sustabarėjusių vyresnės kartos dailininkų, troškimas ieškoti gaivesnių dailės plėtotės kelių. Plėsdami savo veiklą jaunieji dailininkai būrėsi į organizacijas. Pirmoji jaunųjų organizacija - Nepriklausomų dailininkų draugija - susikūrė 1930 metais. Jos nariai buvo Kauno meno mokyklos auklėtiniai. ‘’Nepriklausomieji’’ ketino įvairiapusiškai plėtoti veiklą - organizuoti paskaitas ir disputus meno klausimais, įsteigti menininkų klubą, rengti parodas. Reikšmingiausi organizacijos darbai - 1930 ir 1932 m. dailės parodos. Draugija neturėjo aiškiai suformuotos programos, jos siekiai buvo nekonkretūs, apibrėžti gana abstrakčiomis tautiškumo, modernumo, originalumo sąvokomis. Jų surengtos parodos susilaukė prieštaringų vertinimų. Tačiau draugijos veikla parengė dirvą naujai platesnių užmojų jaunųjų menininku organizacijai. Paryžiuje studijavæ dailininkai A. Gudaitis, J. Mikėnas, V. Vizgirda 1932 m. suorganizavo kitą jaunųjų lietuvių dailininkų grupuotæ ‘’ Ars’’. Joje susibūrė tik 9 dailininkai. Iniciatoriai pakvietė pas save tuos kolegas, kuriuos vertino dėl talento ir artimos meninės pasaulėjautos. ‘’Ars’’ grupuotė nebuvo tikra organizacija. Ji neturėjo įstatų, nebuvo įregistruota valdžios įstaigose. Tai buvo grupė panašios pasaulėžiūros dailininkų, kurie susibūræ ketino rengti parodas, užsibrėžė konkrečius siekius ir kaip galėdami stengėsi juos realizuoti savo kūryboje. ‘’Ars’’ grupuotė surengė dvi parodas. Abiejose dalyvavo tie patys minėtieji dailininkai. Parodose eksponuoti kūriniai išplėtė lietuvių dailės teminį ir žanrinį diapazoną. Greta peizažų ir portretų jose daug daugiau vietos užėmė buitinės bei alegorinės kompozicijos, kuriose jaunieji dailininkai reiškė demokratines nuotaikas. Nemažai buvo natiurmortų, skulptūrų, įvairios grafikos, medžio raižinių. O svarbiausia buvo tai, kad visose dailės šakose ir žanruose ryškėjo pastangos kurti naujo tipo vaizdus, plėtoti naujas išraiškos priemones. Arsininkų parodos turėjo pasisekimą, jas entuziastingai vertino pažangieji menininkai ir kritikai. Tačiau jos susilaukė ir kritikos iš vyresniosios kartos dailininkų. Jie gynė tradicinio realizmo pozicijas, neigė arsininkų kūrybos meninæ vertæ. ‘’Nepriklausomųjų’’ ir ‘’Ars’’ grupuotės gyvavo neilgai. Jos nustojo veikti 1935 metais, kai susidarė galimybė įkurti naują, visus lietuvių dailininkus jungiančią organizaciją - Lietuvos dailininkų sąjungą. Tačiau ir per tokį trumpą laiką abi jaunųjų dailininkų grupuotės , taip pat kiti jaunųjų renginiai, labai išjudini Lietuvos meno gyvenimą, davė naujų impulsų tolesnei lietuvių dailės plėtotei. Arsininkų tapyba. IV dešimtmečio svarbiausias lietuvių tapybos reiškinys buvo ‘’Ars’’ grupuotės dailininkų kūryba. Grupuotės branduolį sudarė jauni tapytijai : A. Gudaitis, A. Samuolis ir V. Vizgirda kartu su skulptoriumi J. Mikėnu, grafikais V. K. Jonynu, J. Steponavičiumi ir T. Kulakausku. ‘’Ars’’ grupuotės dalyviai tikėjo meno ‘’autonomija’’, kėlė meno vertybių reikšmų. Jie pabrėžė, kad reikia modernizuoti dailės formas. Lietuvių dailės atnaujinimo pagrindų ir stimulų arsininkai ieškojo užsienio šalių moderniajame mene, taip pat savojo krašto liaudies mene. Arsininkų programa neteikė pirmenybės jokiai meno srovei. Ji tik atmetė sušablonėjusias meno formas, orientavo dailininkus į gyvenamąją epochą, jos nuotaikas. Į pirmąją vietą ji kėlė menininko dvasinį pasaulį , jo emocijas. Kartu jie akcentavo meninės išraiškos priemonių reikšmæ. Pažymėtinas ir arsininkų požiūris į liaudies meną. Dauguma jaunųjų dailininkų į jį žiūrėjo kaip į vertingiausią lietuvių tautos meninio palikimo klodą. Tačiau pačių ‘’Ars’’ grupuotės narių kūrybinis santykis su liaudies menu buvo gana įvairus. Vieni juo domėjosi labiau, kiti tik pasisemdavo minčių savo kūrybai. ‘’Ars’’ grupuotės dailininkus, ypač tapytojus, siejo pastangos artinti dailæ prie gyvenimo, ieškoti naujų meninės išraiškos formų. Kadangi dauguma menininkų buvo jauni , vos pradėjæ savo kūrybos kelią, jų kūriniuose matome įvairių poveikių, bet jų kūryba tolydžio brendo ir stiprėjo. Daugelio jaunųjų arsininkų talentai įvairiapusiškai atsiskleidė ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai grupuotės jau nebuvo, o jos nariai aktyviai darbavosi naujojeorganizacijoje - Lietuvos dailininkų sąjungoje. Tarp realizmo ir impresionizmo. Taip pat veikė dar viena grupė jaunosios kartos dailininkų, kurių menas neturėjo aiškaus veido, savotiškai balansavo tarp įvairių tendencijų, ypač tarp realizmo, impresionizmo ir postimpresionistinio sintetizmo. Šiai grupei skirtini buvusios ‘’ Nepriklausomųjų’’ draugijos nariai ir kai kurie dar jaunesnės kartos tapytojai. Tačiau analogiškoms meno tendencijoms artimi ir kai kurie vyresnieji. Dauguma jų, ypač jaunesnieji, buvo baigæ Kauno meno mokyklą, joje gavæ realistinės kūrybos pagrindus. Tačiau lyginant su vyresniosios kartos kūryba, jaunesnieji linko į modernesnes , labiau apibendrintas išraiškos formas, ir jų tapybą jau galima apibūdinti sintetinio arba dekoratyvinio realizmo terminu. Tokie polinkiai būdingiausi A. Vališkos, P. Kalpoko, Č. Kontrimo kūrybai. Šie tapytojai nesistengė akcentuoti tikrovės reiškinių daiktinio konkretumo, o siekė tam tikro meninio apibendrinimo. Kiek plokštindami daiktų ir figūrų tūrį, aiškiau pabrėždami kontūrus, akcentuodami tam tikrą formų bei linijų ritmiką, jie tapė santūria, pilkokų ir artimų tonų gama, nevengė plokštokų, siluetiškų spalvos plotų. Bræsdami vėliau vieni labiau pakrypo į dekoratyvųjį sintetinį realizmą, kiti - į impresionizmą. Vlado Eidukevičiaus kūryba.Lietuvių dailėje labai savita yra Vlado Eidukevičiaus ( 1891-1941) kūryba. Dailininko kelias į dailæ, jo pasaulėvaizdis klostėsi skirtingai, be glaudesnių kontaktų su Lietuvos gyvenimu ir jo kultūra. V. Eidukevičiaus kūrybai nelengva taikyti tipologinæ analizæ ir apibendrinimus, kadangi iki šiol dar nėra aiškesnio jo dailės raidos vaizdo. Svarbi dailininko brandos ir meistriškumo mokykla buvo muziejai, kuriuose jis praleido daugelį dienų ir mėnesių, nutapė ne vieno šedevro kopiją. Pirmą kartą viešumoje V. Eidukevičius pasirodė 1913 m. Baltijos dailininkų sąjungos parodoje. 1922 m. Rygoje jis surengė savo tapybos ir piešinių parodą. Po šios parodos V. Eidukevičius atkreipė į save, kaip į dailininką, dėmesį. 1931 m. V. Eidukevičius vėl eksponavo savo kūrinius Latvijoje Nepriklausomų dailininkų draugijos parodose. Grįžæs į Lietuvą 1932 m. Kaune surengė individualią dailės parodą, kurioje eksponavo 60 aliejumi tapytų ir kitokių paveikslų. Iš žinių apie ankstyvuosius V. Eidukevičiaus kūrybos žingsniusgalima daryti išvadą, kad iki IV -o dešimtmečio pradžios dailininkas balansavo tarp realizmo tradicijų ir polinkio į impresionizmą. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje V. Eidukevičiaus kūryboje išryškėjo savaimingo impresionizmo bruožai. Dailininkas pradėjo domėtis plenero problemomis, mėgino išreikšti sudėtingą atmosferos dinamiką, šviesos bei refleksų poveikį tikrovės reiškinių lokalioms spalvoms ir formoms. IV dešimtmečio viduryje V.Eidukevičiaus kūryboje buvo ir kitokių tendencijų. Dailininkas siekė formos dekoratyvumo, ekspresijos. Iš pradžių tai pasireiškė kitokia kolorito sandara, pastangomis didinti spalvų įtampą, priešinti ir derinti stambias kontrastiškų spalvų plokštumas. Kita tuo pat metu išryškėjusi tendencija - naujas, ekspresyvesnės faktūros siekimas. Šie naujieji dailininkų kūrybos bruožai IV dešimtmečio antroje pusėje sutvirtėjo, įgavo naujų spalvų. Pakiliau suskambo koloritas, faktūra įgavo jėgos, atsirado spalvų įtampa. Taigi V. Eidukevičiaus kūrybos evoliucija labai sudėtinga. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių - realistinių - savo kūrybos pagrindų. Iš įvairių šaltinių pasisemtos žinios ir impulsai jam padėjo tvirtinti savo pasaulėjautą, išsiugdyti aiškią žmogaus ir jo etinės vertės sąmpratą, susikurti raiškią ir savitą tapybos kalbą. V. Eidukevičius praturtino lietuvių tapybą stiprios psichologinės išraiškos ir puikios meninės formos portretais lyriškais ir plataus epinio skambesio peizažais, žavaus kolorito natiurmortais. Savo paveikslų vaizduose dailininkas išreiškė šviesų požiūrį į tirovæ, aiškų jo konkretumo pojūtį, surado ir pritaikė naujus spalvų derinius, sukūrė įvairią tapybos faktūrą. IŠVADOS XX a. pirmoji pusė - svarbus ir savitas lietuvių tapybos raidos etapas. Jaunieji XX amžiaus lietuvių tapytojai iš pradžių rėmėsi kaimyninių tautų - rusų, lenkų, iš dalies vokiečių - dailės tradicijomis, iš kaimynų savinosi profesionalumo pagrindus, taip pat tuo metu labiausiai pasireiškusių srovių teorinius postulatus bei meninės raiškos priemones. Kūrinių motyvus tapytojai dažniausiai ėmė iš savojo krašto, ypač iš jo gamtos, tapė paprastų žmonių ir žymesnių nacionalinės kultūros kūrėjų portretus, stengėsi išreikšti patriotines mintis bei nuotaikas. Ilgainiui skirtingų savybių įgijo ir kūrinių forma : drobėse atsirado lietuviškas tipažas, peizažai sutvisko Lietuvos gamtai būdingais tonais ir jų deriniais, vaizdų nacionalinį savitumą neretai pabrėždavo ramus, lėtas formų bei linijų ritmas, etnografiniai bei liaudies meno motyvai. Be abejo, lietuvių tapybos nacionalinis pobūdis formavosi per visas aptartąsias raidos fazes, pati tapyba nuolatos turtėjo naujais motyvais, stipriau siejosi su etnine pasaulėjauta, stilistiškai įvairėjo kūrinių forma.
Dailė  Referatai   (13,47 kB)
Kultūros epochos ir literatūros rūšys. Antika. Viduramžiai. Renesansas. Barokas. Klasicizmas. Švietimo epocha. Racionalusis laikotarpis. Švietimo epocha. Sentimentalizmas. Romantizmas. Realizmas. Natūralizmas. Impresionizmas. Simbolizmas. Neoromantizmas. Ekspresionizmas. Futurizmas. Avangardizmas. Siurrealizmas. Egzistencializmas. Modernizmas. Postmodernizmas.
Lietuvių kalba  Konspektai   (12 psl., 59,97 kB)
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.
Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)
Fonetinės. Sintaksinės. Semantinės. Vaizdingoji leksika. Aliteracija. Paralelizmas. Metafora. Frazeologizmas. Asonansas. Pakartojimas. Metonimija. Nutylėjimas. Personifikacija. Deminutyvai. Ironija.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,4 kB)
Pateikiami šių meninės raiškos priemonių apibūdinimai: retoriniai klausimai, sapnas, satyra, stilizacija, tragiškoji kaltė, tragiškoji klaida, chiazmas, onomatopėja, licencija, anafora, sinonimija, retorinis sušukimas, antitezė, analogija, kontrastas, sentencija,laipsniavimas.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 4,22 kB)
Pateikiamos tokių terminų reikšmės: alegorija, aliteracija, aliuzija, anotacija, antonomazija, apybraiža, apsakymas, veikėjas, trioletas, tragikomedija, tragedija, toninė eilėdara, tercina, tema, stilius, sonetas, siužetas, sinonimas, silabinė eilėdara, satyra, sarkazmas, sakmė, romansas, romanas, ritmas, rimas, remarka, rauda, prologas, problema, poema, personifikacija, perifrazė, patosas, patetika, pasakėčia, paralelizmas, parafrazė, paradoksas, parodija, paralelizmai, palyginimas, pakartojimas, padavimas, onomatopėja, oksimoronas, odė, nutylėjimas, novelė, nirvana, monologas ir kt.
Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 24,22 kB)
Ciceronas
2009-07-13
Cicerono gyvenimas. Cicerono veikla ir kūryba. Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo randą kaip žirnio užuomazgą, nuo kurios ir gavo tą pravardę. Ciceronas nesigėdijo šios pavardės ir pažadėjo ją išgarsinti. Sulaukęs mokyklinio amžiaus, Ciceronas įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodęs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vardą įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokyklą, norėdami savo akimis pamatyti Ciceroną ir patys įsitikinti tuo.
Istorija  Pagalbinė medžiaga   (20 psl., 162,71 kB)
Organizuotas visuomeninis viduramžių miestų gyvenimas Europoje spietėsi iš esmės aplinkui du židinius: rotušę ir parapinę bažnyčia, kaip juridinio ir dvasinio gyvenimo įstaigas. Parapinės bažnyčios iš pradžių pakakdavo miestui vienos, kitos bažnyčios būdavo steigiamos prie vienuolynų jų saviems poreikiams. Miesto savivaldybė, kaip parapinės fundatorė, savo garbės reikalu ir pareiga laikė tai, kad jos bažnyčia būtų reprezentatyvi – didžiausia, puošniausia, erdviausia, o tos varpinės bokštas aukščiausias visoje miesto panoramoje.
Dailė  Referatai   (5,37 kB)
Narkomanija
2009-07-09
Lietuvoje vyksta greitos permainos ne tik ekonomikoje, socialinėje sferoje, bet ir žmonių gyvenime. Visapusiškos permainos koreguoja ir mokyklos gyvenimą tiek iš išorės, tiek jos viduje. Vyksta mokyklos reforma. Keičiasi ugdymo turinys, ugdymo institucijoms iškyla vis naujų problemų šalia rūkymo, alkoholio vartojimo, kurie tapo visuomenės įpročiu, atsiranda nauja, dar pavojingesne narkotikų vartojimo problema.
Sociologija  Kursiniai darbai   (20,22 kB)
Janina Degutytė gimė Kaune. Pirmuosius penkerius metus praleido nuostabiame senelės name tarp gėlių ir medžių. Vaikams ji rašė, norėdama papasakoti apie savo vaikystę, taip padėdama vaikučiams užaugti. Tačiau rašytoja prisipažino, kad rašyti vaikams yra nelengva todėl, kad „reikia pažadinti savyje vaiką“. J. Degutytės vaikystė buvo labai sunki. Ji nejuto motiniškos šilumos, kuri taip reikalinga kiekvienam vaikui, nes mama girtaudavo ir visiškai nesirūpino šeima.
Pedagogika  Analizės   (5,17 kB)
Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V.Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”.
Filologija  Referatai   (5,26 kB)
Yra įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pavyzdžiui, galima ją apibūdinti kaip ,,vaizdingą“ aprašymą išmonės prasme – aprašymą, kuris nėra tikroviškas. Tačiau reikalingas kitas požiūris, literatūrą reikėtų apibrėžti ne pagal tai kiek ji išgalvota ar vaizdinga, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia "organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu". Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastiną kalbą, tolydžio atitolsta nuo kasdienės šnekos.
Filologija  Referatai   (7,63 kB)
Teisė į informaciją ir raiškos laisvė yra vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nevaržomai mąstyti, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai gauti informaciją – tai pagrindiniai intelektualinės laisvės ir demokratinės visuomenės principai. Demokratija ir intelektualinė laisvė yra neatsiejamos. Jos skatina toleranciją, tarpusavio supratimą, pagarbą kito orumui ir kiekvieno žmogaus teisei būti skirtingam.
Poetinė leksika: Vaizdingi veiksmažodžiai nėra perkeltinės reikšmės žodžiai (tropai), jie priklauso sisteminių sinonimų grupei: „Ore (...) šmaikščiojo kregždutės“... (Šatrijos Ragana) „Grioveliais jau gurgia vanduo“ ... (M. Sluckis) „Šakom risnojo voveraitė“ (E. Mieželaitis). Vaizdingi veiksmažodžiai konkretina veiksmą ir jo atlikėją, tikslina vaizdą. Deminutyvai – mažybiniai, maloniniai žodžiai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (5,32 kB)
Aliteracija - vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje Paralelizmas - dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiagrečiai. Jis artimas palyginimui, tik čia tartum brėžiamos dvi lygiagretės linijos. Metafora - tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas. Frazeologizmas - pastovus vientisos reikšmės vaizdingas žodžių junginys.
Elekroninė muzika
2009-07-09
XX a. elektroninės muzikos sąvoka apibūdinamos kaip „akademinės“ muzikos, taip ir „populiariosios“ muzikos kpyptis. Kas gi yra toji elektroninė muzika, kuri Juriju Cholopovu įvardinama kaip vienas radikaliausių pasaulio muzikos istorijos atradimų? Šios muzikos susiformavimo amžiumi nominuojame praeitą šimtmetį, tačiau jos idėjos užuominų galima įžvelgti jau Renesanso epochoje.
Elektronika  Referatai   (20,98 kB)
Reklama – šią sąvoką girdime kasdien ir visur. Pagrindinis reklamos tikslas – pasiekti, kad vartotojas pasielgtų taip, kaip nori reklamos davėjas – įsigytų vieną ar kitą prekę, pasinaudotų tam tikra paslauga, praktikuotų vienokį ar anokį gyvenimo stilių. Norime mes to ar ne, bet reklama daro įtaką mūsų mintims ir jausmams. Reklamos kiekis ir kokybė lemia vartotojų požiūrį į prekę, paslaugą ar politinį veikėją.
Rinkodara  Analizės   (10,33 kB)
Darbe kalbama apie piešinių terapijos taikymą psichologiniame konsultavime, socialiai uždariems vaikams. Temos aktualumas. Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti.
Psichologija  Kursiniai darbai   (21,87 kB)
Šiaulių universitetui. Edukplogijai antram kursui skirtas darbas. Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.). Tyrimai rodo, kad auklėjimo procese formuojama asmenybės pozicija turėtų būti vertinama žinių apie tinkamą elgesį, paties elgesio ir šio elgesio motyvų lygmenimis.
Pedagogika  Kursiniai darbai   (21,61 kB)
Šiame darbe pristatysiu 5 programas, kuriomis vadovaujantis dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Taip pat aptarsiu kiekvienos programos tikslus bei turinį. Tai yra: 1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Ši programa skirta priešmokyklinio ugdymo pedagogams, o taip pat skiriama tėvams(globėjams). Ji padės geriau suprasti priešmokyklinio amžiaus vaiko ugdymosi reikmes, pagalbos teikimo būdus, leis kurti kokybiško ugdymo(si) sąlygas.
Pedagogika  Referatai   (22,01 kB)
Leksika
2009-07-09
Lietuvos švietimas išgyvena reformų laikotarpį – svarbias ir sudėtingas transformacijas. Tai pokyčiai, susiję su ugdymo kokybės gerinimu. Ugdymo turinį sąlygoja pagrindinis lietuvių kalbos mokymo tikslas – ugdyti komunikacinę kompetenciją. Trys kompetencijos sritys – komunikacinė, sociokultūrinė ir lingvistinė – sudaro ugdymo turinį ir mokymo procese reiškiasi kaip kompleksiškai išsiugdomų ir vieni kitus sąlygojančių gebėjimų visuma.
Oratorinių kalbų Antikoje literatūriškumas – tai darbas apie garsiausių antikos oratorių (graikų - Demosteno, Lisijaus, Isokrato bei romėnų – Cicerono ir Kvintiliano) retorinę veiklą, indėlį į oratorinio meno vystymąsi bei individualias kūrybos ypatybes, literatūrinių priemonių naudojimą ir jų vertinimą. Darbe remiamasi daugiausia kritiniais darbais, tačiau cituojami ir originalūs šių autorių veikalai bei jų pamąstymai apie retoriką ir oratorinių kalbų keliamus reikalavimus.
Filologija  Referatai   (5,25 kB)
Estetika
2009-07-09
Estetikos ir meno filosofijos objektai niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, budimui atviri, priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi.
Dailė  Konspektai   (23 kB)
Komizmas mene ir literatūroje turi daug pavidalų bei pasireiškimo formų. Kanadiečių literatūrologas V. Frajus teigia, kad literatūroje egzistuoja keturi pasakojimą orientuojantys poliai, platesni ir aktyvesni už literatūros žanrus. Kiekvienai literatūros temai ir fabulai galima rasti vietą savotiškame konceptualiniame žemėlapyje, kuriame pažymėtos keturios pagrindinės kompaso kryptys: “romantinė”, “tragiška”, “komiška”, “ironiška” arba “satyrinė”. Bene išsamiausiai komizmą kaip literatūrologinį reiškinį yra tyrinėjęs ir aptaręs A.Kalėda savo studijoje “Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje”. Ši knyga skirta komizmo sampratai, komizmui literatūroje, šio reiškinio raidai lietuvių literatūroje, aptariant konkrečius kūrinius.
Lietuvių kalba  Referatai   (8 psl., 14,83 kB)
Lyriniai kūriniai. Lyrikos žanrai. Lyrikos tipai. Epiniai kūriniai. Epo žanrai. Draminiai kūriniai. Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba. Poetinė leksika. Poetinė sintaksė. Poetinė fonetika. Eilėdara. Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Lietuvių kalba  Konspektai   (5 psl., 37,82 kB)