Nekilnojamojo turto samprata.Nekilnojamasis turtas, kaip ekonominių – teisinių ir socialinių santykių kompleksas.Nekilnojamojo turto plėtotės strategija.Investavimo strategijos samprata.Pagrindiniai nekilnojamojo turto investavimo proceso dalyviai.Nekilnojamojo turto investavimo procesas.Investuotojo tikslai ir investavimo priežastys.Investavimo strategijos įgyvendinimas.Strategijos ypatumai pereinamuoju laikotarpiu.Krizė Gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga 2008 metais, 1 pusmetis.Nekilnojamojo turto rinka.JAV ekonomika 2010 metais.Išvados

Administravimas  Kursiniai darbai   (36 psl., 642,03 kB)

Viešojo sektoriaus ekonomikos disciplinos namų darbas. įvertintas labai gerai

Ekonomika  Namų darbai   (14 psl., 198,82 kB)

darbas nėra silpnas,kruopsčiai ir puikiai atliktas. įvertinimas buvo nežemas už šį darba.

Ekonomika  Referatai   (30 psl., 56,98 kB)

Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo institucijų, ginančių žmogų nuo administracinės valdžios savivalės. Viena pirmųjų teisinių institucijų, padedančių ginti žmonių teises bei tikrinti administracijos veiksmų teisėtumą, buvo 1995 m. įkurta Seimo kontrolierių įstaiga. Vėliau, 1999 m. buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai bei administracinių ginčų komisijos. Tokiu būdu buvo kuriamas naujas mechanizmas, leidžiantis administracijos veiksmų teisėtumo kontrolės pagalba padidinti asmens teisių saugumą, sudarantis galimybę neteisminėmis priemonėmis ginti netinkamais administracijos veiksmais pažeistas asmenų teises.

Finansai  Kursiniai darbai   (25 psl., 37,91 kB)

Diskretinė fiskalinė politika - tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją. Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus - obligacijas.

Ekonomika  Referatai   (13 psl., 18,42 kB)

Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. Fiskalinė politika – valstybės veiksmai, darantys įtaką biudžeto formavimui, mokesčių koregavimui ar reguliuojantys valstybės skolą. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.

Ekonomika  Referatai   (16 psl., 30,2 kB)

Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.

Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. fukcijomos vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų. Mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarką, administruojamus mokesčius, mokesčius administruojančias struktūras, mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas, mokesčių mokėtojų apskaitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas išleistas 1995 m. birželio 28 d., išskyrus skyrius VI, VII, VIII ir IX skyrius, įsigaliojusius nuo 1996m. liepos 1d. Ir vėlesni jo pakeitimai. Šiame referate aptarsiu šio įstatymo bendruosius nuostatus, valstybinės mokesčiu inspekcijos funkcijas, reglamentuojamus mokesčius, mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo, išieškojimo ir grąžinimo taisykles, mokesčio mokėtojo vedamą apskaitą ir kitas šiame įstatyme numatytas taisykles. BENDROSIOS NUOSTATOS Šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką . Mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nesnustato kitaip: Moketis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savyvaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka; Mokesčio įstatymas- Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savyvaldybės) biudžetą bei fondus; Mokesčio mokėtojas- asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; Mokesčio administratorius- už mokesčio administravimą atsakinga institucija; Mokesčio administravimas- mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybėsužnetinkamą mokesčio apskaičiavimąir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijosmokesčių mokėtojams teikimas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčio mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose ir šios sutartys yra ratifikuotos Lietuvos Respublikoje, tai taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. MOKESČIAI Pagal šį įstatymą administruojami mokesčiai: 1) Pridėtinės vertės mokestis; 2) Akcizas; 3) Fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) Juridinių asmenų pelno mokestis; 5) Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) Žemės mokestis; 7) Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; 8) Naftos ir dujų išteklių mokesti; 9) Mokestis už aplinkos teršimą; 10) Konsulinis mokestis; 11) Žyminis mokestis; 12) Prekyviečių mokestis; 13) Atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 16) Valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondovandens telkinių nuomos mokestis. Apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, arba jų pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus, taip pat ir šį įstatymą įgyvendima Lietuvos Respublikos vyriausybė, o kai yra jos pavedimas- Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama mokesčių įstatymus, nustato atitinkamus metodus bei taisykles, užtikrinančias mokesčio administravimą, arba paveda tai padaryti Finansų ministerijai. Lietuvos Respublikos mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos Respublikos muitinė (tačiau tik tiek, kiek muitinei pavesta pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą, Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus) ir Aplinkos apsaugos ministerija (tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčių už aplinkos teršimą bei Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymus). VALSTYBINĖ MOKESČIŲ INSPEKCIJA Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstibinė mokesčių inspekcija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei savo nuostatais. MOKESČIO ADMINISTRATORIAUS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio administratorius: 1) Tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; 2) Kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas; 3) Vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo; 4) Paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus; 5) Organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldito, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaita, įkainojimą bei realizavimą; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijospavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstaymams įgyvendinti; 7) Teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais; 8) Rengia ir teikia finansų ministrui mokesčių įstatymų bei Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimų projektus, kitus pasiūlymus dėl apmokestinimo tvarkos gerinimo; 9) Pagal savo kompetensiją atlieka kvotą; 10) Atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę: 1) Gauti iš įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, pareigoms atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie juridinio, fizinio asmens ir neturinčio juridinio asmens teisių asmens turtą bei pajamas; 2) Pateikęs tarnybinįpažymėjimą, norėdamas nustatyti, kad asmuo vykdo mokestines prievoles, be išankstinio įspėjimo įeiti į asmens gamybines patalpas arba teritoriją, tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją. 3) Paimti laikinai- iki 30 dienų- iš mokesčio mokėtojo dokumentus, reikalingus mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, palikus dokumentų paėmimo aktą, užantspauduoti dokumentų,vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, daryti dokumentų kopijas arba išrašus, daryti žymas ant mokesčio mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo; 4) Duoti mokesčio mokėtojui privalomus vykdytinurodymus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais; 5) Surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčio administratoriaus kompetencijai; 6) Gauti mokesčio mokėtojo deklaracijas irpaaiškinimus apie turto įsigijimo šaltinius; 7) Įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat apskaičiuoti delspinigius; 8) Areštuoti mokesčiomokėtojo turtą šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka; 9) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laikyti, nešioti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą; 10) Nustatyti mokesčio bazę netiesiogiai, pasirinkdami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintus metodus 11) Naudotis kitų įstatymų, teisės aktų bei Lietuvios Respublikos Vyriausybėsnutarimų mokesčio administratoriaus pareigūnui suteiktomis teisėmis. MOKESČIO MOKĖTOJO IR MOKESTĮ IŠSKAIČIUOJANČIO ASMENS TEISĖS IR PAREIGOS Mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokestį išskaičiuojantis asmuo išskaičiuoja mokestį ir perveda jį laikydamasis įstatymų ir kitų norminių aktų. Informacija apie mokesčio mokėtoją, pateikta mokesčio administratoriui arba jo pareigūnui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.mokesčio administratoriaus pareigūnas informaciją apie mokesčio mokėtoją laiko paslaptyje taip pat nutraukęs darbo sutartį su darbdaviu, išskyrus šiame įstatymenumatytus atvejus. MOKESČIO APSKAIČIAVIMAS, SUMOKĖJIMAS, IŠIEŠKOJIMAS IR GRĄŽINIMAS Kiekviena mokesčio mokėtojo deklaracija, pateikiama mokesčio administratoriui, turi atitikti nustatytą formą. Mokesčio deklaracijapateikiama nustatytu laiku ir tik tam mokesčio administratoriui, kuriam ji skirta. Lietuvos Respublikos registruotos visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos, atsiskaitydamos tarpusavyje bei su užsienio subjektais už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, privalopateikti vietos mokesčio administratoriui žinias Finansų ministerijos nustatyta tvarka apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10000 Lt. Jei suma išmokama užsienio ūkio subjektui valiuta, tai ji skaičiuojama pagal tos dienos oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamąlito ir užsienio valiutos santykį. Komerciniai bankai privalo iki kiekvieno mėnesio 5 dienos pateikti centriniam mokesčio administratoriui informaciją apie praėjusį mėnesį ūkio subjektų atutarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas. Mokesčiai ir kitos įmokos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus paskirstomi taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatyme bei mokesčių įstatymuose. Jeigu nėra nurodyta, kur kaupiami mokesčiai ar kitos biudžetams priklausančios sumos, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. Mokesčio sumokėjimo terminą nustato mokesčio įstatymas. Mokesčio administratoriaus patikrinimo metu išaiškintos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 dienų, o baudos- ne vėliau kaip per 90 dienų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai mokesčio mokėtojas gavo patikrinimo aktą. Apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė prievlė yra pripažįstama beviltiška. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Beviltiška pripažįstama ta mokesčio mokėtijo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Išieškojimo atveju, jei turto neužtenka visoms piniginėms prievolėms įskaityti, jos įskaitomos centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Mokesčio administratorius, prieš pasinaudodamas savo teise priverstine tvarka išieškoti nesumokėtą mokestį, delspinigius, baudas ir ir kitas įmokas (išskyrus deklaruotą mokestį ir šio mokesčio delspinigius), nusiunčia mokesčio mokėtojui raginimą geruoju sumokėti mokestį, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Raginime nurodytas sumas mokesčio administratorius sumokėti leidžia per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos. Teisė išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto įgyjama kitą dienąpo to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas nurodytas terminas. Turto areštas- šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių- valdymo, naudojimosi, disponavimo- priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengtisu turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Areštuojant turtą, mokesčio mokėtojas turi teisę pareikšti mokesčio administratoriui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausia, tačiau mokesčio administratorius neprivalo tenkinti tokio prašymo, jei tai gali kliudyti tinkamai užtikrinti mokestines nepriemokas bei su tuo susijusių išlaidų išieškojimą. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, ejigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam prikllausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribojamos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio okėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto areštuoto būdas ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Sprendimas areštuoti turtą įforminamas turto arešto aktu. Tais atvejais, kai turtas areštuojamas apribojant visas nuosavybės teises į turtą ir turtas perduodamas kitiems asmenims saugoti ar administruoti, taip pat tais tvejais, kai areštuojamas turto registre neregistruotas kilnojamasis turtas, turi būti sudarytas šio turto apyrašas, kurį pasirašo jį surašęs pareigūnas ir asmenys, dalyvavę aprašant turtą. Areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą. Areštuotas turtas perduodamas saugoti arba administruoti šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas dėl išieškų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus perduodamas teismo antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Mokesčio sumos, kurias mokesčio administratorius mokesčio mokėtojui, išmokamos iš to valstybės (savivaldybės) biudžeto arba biudžetų bei fondų, į kuriuos jos buvo įmokėtos, ir tomis pačiomis proporcijomis, kuriomis buvo sumokėtos. Kitos su mokesčio grąžinimu susijusios sumos grąžinamios ta pačia tvarka kaip ir mokestis. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo sumokėtas. Prašymas turi būti pateiktas raštu tam pačiam mokesčio administratoriui, kuriam kuriam buvo sumokėtas per didelis mokestis. Prašyme nurodoma permokėta suma ir grąžinimo pagrindas. Mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų nuo prašymo pateikimo. Mokesčio permokos arba mokesčio skirtumo grąžinimą galima sustabdyti, jei yra pagrindo manyti, kad mokesčio mokėtojo pateikti duomenys yra neteisingi, dokumentai suklastoti.

Ekonomika  Referatai   (15,29 kB)

Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus - obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatonamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus. Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė - biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikispriklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką. NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai - tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriaiyra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos). Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme - kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina parlamentas. Parlamentas nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamasir pristabdo visuminės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmūkį. Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, mažėja mokesčių įplaukos, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro biudžeto deficitas. Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Kuo didesnė mokesčių norma, tuo ;abiau mokesčių apimtis reaguos į nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius. Vadinasi, vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai, kei ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. Aišku tai, kad vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu - biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog remiantis valstybės biudžeto balansu galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybėnesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai, atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas, kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios fiskalinės politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės - toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu. Todėl negalima, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, teigti, kad vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo atkurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija. Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Vyriausybės vykdomai politikai įvertinti, reikia nustatyti hipotetinį pilno užimtumo biudžetą. Reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomiką veiktų esant natūraliam nedarbo lygiui, kai duotas vyriausybės išlaidų lygisir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jeigu pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmūkį. Priešingai, jeigu pilno užimtumo biudžetas būtų deficitinis, tai rodytų, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką, padedančią įveikti ekonomikos nuosmūkį. FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmūkis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką - politinės problemos. Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys - karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija). Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. jeI politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą - tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą. NACIONALINĖ SKOLA Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios. Didelis vyriausybės biudžeto deficitas atsiranda karo metais. Karo našta teko daugiausia tų laikų žmonėms. Norint suprasti, kodėl taip yra, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia buvo ekonominė karo kaina. Jei šalis nori laimėti mūšius, tai jai reikia tūkstančių tankų, lėktuvų, milijoninės kariuomenės. Tam reikia milžiniškų išteklių, kurie jau negali būti panaudoti kitiems tikslams. Prisimenant karą, reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Lietuvą, bet apie buvusią Tarybų Sąjungą arba kitą savarankišką šakį, kuri taip pat dalyvavo kare. 1943 m. karinė pramonė klestėjo plataus vartojimo prekių sąskaita. Kai buvo gaminami tankai, ta gamykla tuo pačiu metu negalėjo gaminti naujų automobilių. Būtent 1943 m. žmonės turėjo išsiversti be naujų automobilių. Kaip tik jie kentėjo, mokėdami ne tik gyvybės kaina, bet ir atsisakydami plataus vartojimo prekių. Žinama, tik dalį karo išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Antrojo pasaulinio karo skola taip ir nebuvo sumokėta. Tačiau, kai 1990 m. mokame šios skolos procentus, mes, aišku, nemokame tiems žmonėms, kurie gyveno 1943 m. Procentus moka vieni žmonės, gyvenantys 199 m., kitiems žmonėms, gyvenantiems irgi 1990 m. Tiksliau, vyriausybė surenka mokesčiusiš visų gyventojų ir dalį jų panaudoja mokėdama procentus obligacijų turėtojams. Taigi vyriausybės skola (iš tiesų bet kokia skola) paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau. Tačiau deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų. Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų. Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos. Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo. Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių, skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų, verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės išlaidos deprasijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms. Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl ekonomikos efektyvumas sumažėja. Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas, sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius, faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti mokesčius - tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje, mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį efektyvumą ateityje. Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas galbūt veda prie nepageidautino pajamų perskirstymo. Ar tai atsitiks, priklausys nuo to, kas mokės mokesčius ir kas gaus palūkanas. (Tai taip pat priklauso nuo to, ką mes laikome “pageidautinu” pajamų paskirstymu). Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus, jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas. Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai, vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Pavojus, kad skola “pati save maitins”, ypač paaštrėja, ir mes galime prarasti galimybę panaudoti fiskalinę politiką ateities ekonominiams nuosmukiams likviduoti. Jeigu ūkinio klestėjimo metais mes turime didelį deficitą, tai kas atsitiks, kuomet mes energingai panaudosime fiskalinę politiką kovai su būsimais nuostoliais? Yra vienas atvejis, kada kiekviena nacionalinė vyriausybė gali neįvykdyti savo finansunių įsipareigojimų skolų atžvilgiu. Būtent tada, kai ji pasiskolina kitos šalies valiutą. Pavyzdžiui, daug šalių skolinasi JAV dolerius tarptautinėse finansinėse rinkose. Jos negali padengti šios skolos spausdindamos dolerius, nes gali spausdinti itk savo nacionalinius pinigus. Per paskutinį dešimtmetį daug JAV dolerių pasiskolinusių vyriausybių nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptį Ši pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas - vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris - tai riboti federalinės vyriausybės išlaidaskaip tam tikrą BNP dalį. PROBLEMŲ ANALIZĖ Lietuvos Respublikos vyriausybė 1999 m. prognozuoja 7 proc. ekonomikos augimą, planuoja, kad infliacija sieks 5,7 proc. Tokiu būdu, kartu su kainų augimu bendrojo vidaus produkto augimas numatomas apie 13-14 proc. Vadinasi, visų mūsų pajamos kitais metais turėtų padidėti panašiai. Tai reikėtų vertinti teigiamai. Matyt, reikėtų įvertinti, kad Rusijos krizė turės didelės įtakos Lietuvos ūkiui, nes mūsų šalies apyvarta su Rusija siekia 24,5 proc. ir yra didžiausia iš visų valstybių. Šiuo metu ši apimtis nukrito iki 21 proc. Todėl nederėtų būti optimistais ir ekonomikos augimą projekte sumažinti mažiausiai 2 proc. Sumažėtų BVP, tad nacionalinio biudžeto pajamos nuo to sumažėtų apie 160 mln. Lt. Įvertinus šią aplinkybę, reikėtų sumažinti biudžeto pajamas, jeigu jos mažėja, o einamųjų išlaidų biudžetas nedeficitinis, tai reikia perskaičiuoti ir biudžetą. Vyriausybė atsižvelgė į šį pasiūlymą ir sumažino biudžeto pajamas ir išlaidas. Tai viena problema. Antroji problema - susijusi su savivaldybėmis. Praėjusiais metais, priimant 1998 m. biudžetą buvo nustatyta, kad savivaldybės gaus 3,11 mlrd. Lt pajamų. Bet 1998 m. buvo gerai vykdomas pajamų planas, ir savivaldybių išlaidos tais metais siekė 3,47 mlrd. Lt. Tai žymiai daugiau negu planuota. 1999 m. savivaldybėms planuojama 3,34 mlrd. Lt pajamų. Vadinasi, savivaldybės faktiškai gaus mažiau negu 1998 m. Pažvelgę į biudžeto projektą, matome, kad jame nėra numatyta lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Manyčiau, kad tai ypač aktualu, nes kai kuriuose miestuose labai aktuali užimtumo problema. Parama turėtų būti ne abstrakti, o konkretiems rajonams, kur nedarbo lygis didžiausias. Tai Telšių, Tauragės, Jurbarko, Jonavos rajonai. Labai vangiai šalyje sprendžiama ir būsto įsigijimo problema. Jeigu 1998 m. biudžete buvo numatyta 31 mln. Lt, o įsisavinta vos 3 mln. Lt, tai 1999 m. planuojama 11 mln. Lt. Reikėtų peržiūrėti šią poziciją ir būsto statybai skirti pakankamai lėšų. Kad galėtų statytis ne dešimtys, o keli tūkstančiai. Metinės palūkanos būsto statytojams galėtų būti 3-4 proc., o kita dalis būtų dengiama iš fondo. Tai būtų konkreti parama. Būstas galėtų būti statomas ir lizingo būdu. Dar viena problema - tai valstybės lėšų politikos skaidrumas. Turime nacionalinį biudžetą, kuris svarstomas, nagrinėjamas, apie kurį diskutuojama. Tačiau yra 24 įvairūs fondai, kuriuose sukaupta beveik 8 mlrd. Lt. Per valstybės biudžetą planuota paskirstyti 6,7 mlrd. Lt. Šių fondų išlaidų Seimas netvirtina, nors tai yra valstybės pinigai, ir visi jie turėtų būti apskaitomi šalies biudžete. Šiais metais Lietuva numato iš užsienio pasiskolinti 2,4 mlrd. Lt. Šios pajamos ir išlaidos nacionaliniame biudžete neatsispindi. Viskas labai supainiota. Pavyzdžiui, Investicijų programa, kurią tvirtina Seimas, vykdoma trijų šaltinių lėšomis - kreditai, biudžetas ir Privatizavimo fondas. Kai kada daromos intervencijos į fondus. Reikėtų Privatizavimo fondą tvirtinti Seime, o ne tik jo dalį. Labai daug lėšų iš biudžeto skiriama abejotiniems valstybės įsipareigojimams. Pavyzdžiui, valstybė garantavo už ūkio subjektų gaunamus kreditus, dabar pati turi juos grąžinti, nes ūkio subjektai to padaryti nepajėgūs. Tam skirta 100 mln. Lt. Skiriami pinigai išgrobstytų bankų skoloms padengti. Gerokai mažaiu lėšų skiriama žemės ūkio reformai. O ją reikėtų kuo greičiau užbaigti. Manyčiau, kuo mažaiu lėšų reikia skirti įvairioms tarpinėms struktūroms, įmonėms, o daugiau tiems, kas dirba žemę ir gamina produkciją. Be jokių tarpininkų. Dar du svarbūs įstatymai, kuriuos svarsto Ekonomikos komitetas tai: Viešųjų pirkimų įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Tinkamai priimti Viešųjų pirkimų įstatymą svarbu ir dėl to, kad juo vadovaujantis bus leidžiami valstybės biudžeto pinigai, o šioje srityje pasitaiko daug piktnaudžiavimo. Reikia pasiekti, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai. IŠVADOS Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina raupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų - legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažaiu laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Vyriausybės išlaidų padidėjimas sukelia pusiausvyros nacionalinio produkto padidėjimą. Mokesčių padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Kai visuminės išlaidos yra mažos, o nedarbo lygis yra aukštas, fiskalinė politika turi būti skatinanti. Tai reiškia, kad vyriausybė turėtų padidinti išlaidas ar sumažinti mokesčių normas. Šie veiksniai didina vyriausybės deficitą. Šiandien Lietuvoje aktualiausias klausimas: valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymas. Pradžia biudžeto sandarai keisti ne tik nėra lengva, bet ir sudėtinga tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektais. Staigus perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėšos, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti iš ankstesnių metų besitęsiančias užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta. Tiesiogiai neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ekonomiką bei finansus sunki ekonominė ir finansinė padėtis, susidariusi kaimyninėse valstybėse. Jeigu vyriausybė stengsis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, tai ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Ekonominiu aktyvumu nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė padidins mokesčius, siekdama subalansuoti biudžetą, ir dar labiau padidins nuosmukį. Pinklių galima išvengti, jeigu politikos tikslas yra visiško užimtumo biudžetas, o ne faktinis biudžetas. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais. Todėl jis klaidingai nesiūlo padidinti mokesčių. Visiško užimtumo biudžetas atlieka dvi pagrindines funkcijas: kaip fiskalinės politikos matas ir kaip fiskalinės politikos pagrindinis principas. Kad vyriausybės biudžetas stumtųsi link perteklinio, vyriausybė turėtų sumažinti išlaidas ar didinti mokesčių normas. Fiskalinė politka turi būti ribojama, kai per didelės visuminės išlaidos sukelia infliaciją. Pinigai, surinkti mokesčių pavidalu, padidėja savaime, kai padidėja nacionalinis produktas, ir sumažėja, kai sumažėja nacionalinis produktas. Taigi vyriausybės biudžetas savaime krypsta į deficitą nuosmukių metu ir į perteklių ekonominio pakilimo metu. Ši tendencija padeda sumažinti ciklinius svyravimus ir todėl ekonomikai suteikia stabilumo. Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Tinkamiausias šios politikos matas - visiško užimtumo biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius ar deficitas, esant dabartiniams mokesčių ir išlaidų įstatymams, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Deficitas keičia bendros nacionalinės skolos sampratą. Nacionalinė skola yra nuo pat valstybės susikūrimo pradžios bendroji suma. Vyriausybės deficitai ir didelė nacionalinė skola gali sukelti daugybę problemų. Kai vyriausybė įsivelia į deficitinį išlaidavimą, ji gali naudoti išteklius, kurie priešingu atveju būtų buvę panaudoti kapitalo gaminimui. Taigi dideli deficitai gali reikšti mažesnį kapitalą ateities kartoms. Kol bus įsiskolinta užsieniui, žmonės savo šalyje mokės mokesčius, kad būtų galima sumokėti palūkanas užsieniečiams. Kai mokesčiai įvedami, kad būtų mokamos palūkanos už skolą, ekonominis efektyvumas mažės. Mat žmonės ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių. Jei vyriausybė moka palūkanas skolindamasi, o ne apmokestindama, tai ji gali padidinti infliacijos tempus. Skola gali maitinti “pati save”. Didelei skolai reikia didelių palūkanų mokėjimų. Todėl darosi sunku išvengti ateities skolų, kurios dar padidina skolą. Kadangi didelė skola reikalauja didelių palūkanų mokėjimų, ji gali sukelti tokius didelius deficitus, kad vyriausybė gali pamanyti, jog prarado sugebėjimą kovoti su nuosmukiais, didindama deficitines išlaidas. Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažaiusio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

Ekonomika  Referatai   (17,25 kB)

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.

Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).

Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)

Pasirinkau rašyti šią temą, suvokdama jos aktualumą mūsų dienomis. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, aktualu parengti tobulą mokesčių sistemos modelį, kuris atitiktų išsivysčiusių šalių mokesčių sistemų reikalavimus, bei skatintų savanorišką mokesčių mokėjimą. Kiekviena valstybė veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės reakcijos) ir administracines funkcijas.

Finansai  Kursiniai darbai   (4,6 kB)

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama ir kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais yra priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus. Nors šalies mokesčių sistema dar tik kuriama yra svarbu šiuos sudėtingus santykius pažinti, suvokti ir analizuoti.

Finansai  Referatai   (4,72 kB)

Šešėlinės veiklos aktyvumas visais laikais priklausė ir priklauso nuo valstybės aktyvumo ir šalies ūkio sistemos. Per paskutiniuosius 20 metų atlikta daug šešėlinės ekonomikos tyrimų ir parašyta darbų, bet labai nedaug padaryta plėtojant metodologiją, skirtą apibrėžti ir sistemiškai įvertinti šešėlinę ekonomiką. Ekonominėje literatūroje aprašomas tam tikras skaičius veiklos sričių, kurios ir sudaro šešėlinės ekonomikos sąvoką, ir ekonomistai socialinės sferos mokslininkai ir kiti tyrinėtojai kartais šešėlinę ekonomiką vadina "paraleline ekonomika", "neformaliu sektoriumi", "paslėpta ekonomika", "pogrindine ekonomika", "prieštaraujančia įstatymams ekonomika", "juodąja rinka" ir t.t.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,17 kB)

Mokesčio subjektu (arba mokėtoju) yra fiziniai asmenys, privalantys mokėti įstatymais nustatyta tvarka tam tikrus mokesčius. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju – tai susįję su vartojimo mokesčiais.Mokesčių objektais laikomi daiktai, darbų, pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai galėtų būti fizinių ir juridinių asmenų pajamos, jų turtas, prekių vertė, tam tikros veiklos rūšys (notarų), teisė naudotis gamtos ištekliais, parduodamo turto kitiems asmenims vertė, produkcijos, darbų, paslaugų pridėtoji vertė ir kt. objektai. Mokesčio objektas susįjęs su mokesčio šaltiniu (pajamomis).

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,31 kB)

Kurso tikslai - supažindinti studentus su mokesčių administravimo samprata ir išnagrinėti konkrečias jo procedūras, tokias kaip mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas, mokestinės prievolės vykdymas, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, mokestinis patikrinimas, atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus taikymas, mokestinių ginčų nagrinėjimas ir kt., palyginti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo procedūras su kitų valstybių mokesčių administravimo procedūromis.

Ekonomika  Konspektai   (4,6 kB)

Šiandien visų pasaulio šalių valdymas orientuojasi į nacionalinės mokesčių sistemos veiksmingumo optimizavimą. Jau seniai yra susiformavusi nuomonė, jog mokesčiai – tai pagrindinis biudžeto papildymo šaltinis, mokant fiskalinius mokėjimus. Dėl tokių teisinių pažeidimų kaip mokesčių mokėjimo nukrypimai, nelaiku mokami mokesčiai arba sumokama nevisas mokesčio dydis, fizinės ir juridinės atsakomybės asmenims tenka skirtingos atsakomybės formos: nuo baudų iki baudžiamosios atsakomybės.

Apskaita  Referatai   (4,66 kB)

Gana ilgai vyravo nuomonė, kad finansų sektorius tėra ekonomikos plėtros atspindys, ir jo paskirtis yra tarpininkauti ūkio subjektų taupymo ir investavimo poreikiams, perskirstyti lėšas tarp ekonominių veiklų. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau teigiama, kad stiprus finansų sektorius gali būti ne tik ekonomikos plėtros rezultatas, bet ir jos priežastis, tai yra daryti veiksmingą įtaką pačiam ūkio augimui. Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Kai kurių šalių vadovai suformulavo labai aiškią valstybės finansų reformos strategiją ir sąžiningai jos laikėsi.

Finansai  Referatai   (12,75 kB)

Demokratija sustiprino gyventojų reikalavimą, kad vyriausybė būtų atskaitinga ir gerai tvarkytųsi. Tradiciškai valstybės finansų institucijos savo misiją vertino remdamosi siauru ekonominiu valstybės finansų apibrėžimu. Dažniausiai šių institucijų misija apsiribodavo pagrindinėmis valstybės finansų funkcijomis, tokiomis kaip makroekonominis valdymas, įplaukų surinkimas, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymas. Šiuo metu toks siauras funkcinis valstybės finansų valdymo supratimas užleido vietą orientavimuisi į platesnius valstybės veiklos rezultatus.

Finansai  Referatai   (18,91 kB)

Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Mokesčių sistema - tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Mokesčių administravimą respublikoje reglamentuoja 2004 m. balandžio 13 dieną priimtas Mokesčių administravimo įstatymas (Nr. IX – 2112), įsigaliojęs 2004 m. gegužės 1 d. Mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas.

Finansai  Konspektai   (3,96 kB)

Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos ), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Finansai  Konspektai   (5,12 kB)

Finansai yra viena ekonominių kategorijų, kuriai būdinga piniginė forma, bet jie nėra tapatūs pinigams. Finansai — tai ekonominiai piniginiai santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir centralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas. Sąvoka „finansų sistema" betarpiškai siejama su „finansų" sąvoka.

Finansai  Konspektai   (16,37 kB)

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekrecijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (18,48 kB)

Abstrakčiai kalbant galima teigti, kad valstybė – tai institucija, teikianti specifines paslaugas (tokias kaip krašto apsauga, švietimas, sveikatos apsauga visuomeninis saugumas ir t.t.) ir mainais už jas įvairių mokesčių pavidalu gaunanti pajamas į biudžetą. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas.

Ekonomika  Referatai   (12,33 kB)

Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos bei organizacijos, fiziniai asmenys, remiantis LR mokesčių administravimo įstatymu, privalo į valstybės, savivaldybių biudžetus, valstybinius fondus sumokėti 22 mokesčius, priklausomai nuo vykdomos veiklos. Visų šių mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, deklaravimo ir administravimo tvarką reglamentuoja mokesčių įstatymai.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,35 kB)

Mokesčiai – viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję ir su tapimu ES nare. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Šiuo metu Lietuvos liberali vyriausybė...

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,62 kB)

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų – apsaugos, gamybinės bei ko-mercinės veiklos, vystymo bei administracines. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas formavimo šaltinis yra mokesčiai. Mokestis – tai mokesčio mokėtojui mokesčio įstatyme nustatyta piniginė prievolė, siekiant gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių sistemos tikslas – garantuoti būtinų valstybės pajamų formavimą, užtikrinant efektyvų ekonomikos funkcionavimą, mokėtojų ekonominį pajėgumą, siekiant socialinio teisingumo. Mokesčiai yra labai svarbi ir reikšminga kiekvienos šiuolaikinės valstybės ekonominio gyvenimo dalis.

Apskaita  Kursiniai darbai   (17,96 kB)

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo šalyje (švietimo, mokslo, meno, visuomenės reakcijos) ir administravimo funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Mokesčių sistema - tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape, bet ir ateityje.

Apskaita  Kursiniai darbai   (19,88 kB)

PVM ir jo vaidmuo. Užsienio šalių praktika. PVM ypatumai Lietuvoje. PVM taikymo praktikoje problemos. PVM privalumai. Praktinis PVM apskaičiavimas. PVM deklaracija ir etikos sąžiningumo scenarijus. PVM deklaracijos pildymas. Etikos sąžiningumo scenarijus. Daugelyje pasaulio šalių mokesčių sistemas sudaro įvairūs mokesčiai, tačiau labiausiai paplitęs yra pridėtinės vertės mokestis. Valstybėje, kurioje yra įvestas šis mokestis, jį moka kiekvienas. Juk PVM yra vartojimo mokestis, jį sumoka galutinis vartotojas, nesvarbu, ar jis yra fizinis ar juridinis asmuo. Šiam mokesčiui yra skiriama daug dėmesio, įvairių šalių ekspertai mėgina išsiaiškinti PVM taikymo privalumus ir trūkumus.

Finansai  Kursiniai darbai   (22 psl., 32,61 kB)