Referatai, kursiniai, diplominiai

   Rasta 111 rezultatų

Temos aktualumas – populiari tema , iškelianti daugybė klausimų ir nemažai diskusijų bandant į juos atsakyti. Temos aktualumas priklauso nuo publikos , vieniems tai gyvybiškai svarbu, kitiems gali pasirodyti visai nediskutuotinas dalykas. Darbo tikslas - Verslo perspektyvos efektyvumo didinimas Darbo uždaviniai - 1.Verslo samprata 2.Išsiaiškinti verslo ypatumus Europos sąjungoje ir Lietuvoje 3.Išanalizuoti ir pateikti galutines verslo aplinkos struktūras ir tyrimų aktualijas
Ekonomika  Referatai   (10 psl., 21,79 kB)
Tai baigiamasis darbas apie individualią įmonę, kurios veikla - mergvakario organizavimas.
Vadyba  Kursiniai darbai   (19 psl., 61,04 kB)
2013 metų 10 klasės potemė apie istorinius filmus.
Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,22 kB)
verslo planas
2011-11-20
Planuojant verslą svarbu išanalizuoti įvairius sumanymo aspektus ir iš anksto numanyti galimas problemas bei jų sprendimus. Verslo planavimas gali padėti išvengti tokio projekto, kuris yra pasmerktas nesėkmei. Taip pat be verslo plano verslininkas negali tikėtis nei busimų partnerių, nei finansinės paramos, nes žodžiu pateikta informacija nėra patikima. Verslo planą galima apibūdinti kaip gyvybiškai svarbų verslo valdymo įrankį. Iš jo turi matytis visi būtini veiklos aspektai: projektas, rinkodara, gamyba, valdymas, rizikos veiksniai. Pirmojoje dalyje apibūdinome savo įmonės atliekamą veiklą tai yra riedučių diskoteka - unikalus, laiko praleidimo ir pasilinksminimo būdas, įvairioms amžiaus grupių žmonėms ir specialiai jaunimui. Antrojoje dalyje, įmonės makroaplinkoje pateikėme duomenis iš statistikos departamento, tai yra demografinė bei ekonominė aplinka. Politinė aplinka, tai įvairūs įstatymai, kuriuos išrašėme iš civilinio kodekso, darbo kodekso bei Lietuvos konstitucijos. Trečiojoje dalyje, rinkodaros plane aprašėme savo įmonės paslaugą, jos kainą, paskirstymą, rėmimą ir pardavimų prognozes. Ketvirtojoje – veiklos planas, apibūdinome UAB „Linksmieji ratukai“ patalpas, įrangą bei tiekėjus ir žaliavas. Penktojoje dalyje pateikėme įmonės valdymo struktūrą, kurią sudaro įmonės direktorius, administratorė, buhalterė, kasininkas – rūbininkas, pagalbinis darbuotojas ir arenos prižiūrėtojas. Šeštoje finansinėje dalyje apskaičiavome savo įmonės įplaukas ir sąnaudas bei gaunamą pelną. Paskutinėje septintojoje dalyje įvertinome išorinius bei vidinius rizikos veiksnius.
Vadyba  Kursiniai darbai   (33 psl., 998,87 kB)
Šiame darbe aš aptariu alternatyviuosius kaštus. Pirmiausiai apibūdinu, kokia yra ekonominių kaštų samprata ir pelnas. Norint aptarti alternatyviuosius kaštus reikia žinoti, kokie kaštai dar vyrauja, todėl pradedu nuo gamybos kaštų. Rašydama apie gamybos kaštus išskiriu, kur susidaro gamybos kaštai ir su kuo jie asocijuojasi. Toliau aptariu trumpojo laikotarpio bendruosius gamybos kaštus, apibūdinu kaip jie susidaro, kokioms aplinkybėms esant susidaro ir į kokius gamybos veiksnius jie yra skiriami. Po jų seka trumpojo laikotarpio pastovieji gamybos kaštai, kitaip dar vadinami pridėtinėmis išlaidomis. Taip pat šioje temoje aptariu ir trumpojo laikotarpio kintamus gamybos kaštus. Apibūdinusi šiuos kaštus, toliau rašau apie alternatyviuosius kaštus ir aptariu jų sampratos ir su kuo jie asocijuojasi. Norint geriau suprasti alternatyviuosius kaštus būtina aptarti taip pat ir privačius ir visuomeninius kaštus, nes jie siejasi tarpusavyje. Taip pat apibrėžiu ir pelno sąvoką. Paskutinėje potemėje aptariu buhalterinius ir ekonominius kaštus. Čia iškyla palyginimas buhaterinių ir ekonominių kaštų, kad jie nėra tapatūs. Čia pateikiu kaštų ir pajamų lentelę.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (12 psl., 23,36 kB)
Etiketas,jo pagrindai, geros manieros, kaip reikia bendrauti ir ka reikia zinoti isvykstant i uzsieni.
Kita  Referatai   (17 psl., 41,36 kB)
verslo etikos darbas
Vadyba  Namų darbai   (11 psl., 19,54 kB)
Verslo esmę, jos principus, kūrimosi motyvus ir funkcijas bei misiją ir tikslus būtina suprasti pradinėje verslo kūrimo stadijoje tam, kad būtų galima iš anksto kuo tinkamiau pasiruošti galimoms asmeninėms bei vystomo verslo sėkmėms ir nesėkmėms. Nors toks pasiruošimas nėra lengvas uždavinys, bet jau pačios minties formavimas, kad versle gali ištikti ir sėkmė, ir nesėkmė tarsi įgalina nukreipti mintis ir žmogaus- potencialaus verslininko pasiruošimą pozityvia linkme. Toks išankstinis objektyvus nusistatymas leidžia būsimam verslininkui ne tik suprasti, bet pasiruošti įvairiems galimiems netikėtumams: “kainų karui”, nesąžiningai konkurencijai, neprofesionaliam darbuotojų požiūriui bei suprasti, kad verslas- tai tarsi dinamiškas organizmas, kuris nuolat tai auga, tai mažėja bei vystosi įvairiomis kryptimis. Todėl šiems dinamiškiems pokyčiams, kuriuos ypač pergyvena dabartinis verslas Lietuvoje.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (16 psl., 40,6 kB)
1. Apskaitinė informacija valdymo sistemoje 2. Apskaitinės informacijos formavimo bendrieji reikalavimai 3. Apskaitos informacijos vartotojai 4. Finansinė ir valdymo (vidaus) apskaita 1.5. Bendrieji apskaitos principai Bendrieji apskaitos principai
Apskaita  Konspektai   (8 psl., 26,39 kB)
Ekonomikos dalyko referatas apie smulkaus ir vidutinio verslo pletra Lietuvoje.
Ekonomika  Referatai   (9 psl., 21 kB)
Temos aktualumas ir reikšmingumas. Belgija yra viena iš šalių, su kuriomis Lietuva palaiko tam tikrus verslo ryšius, juos organizuoja, plečia ir kontroliuoja. Kadangi užsienio šalys Lietuvos piliečiams kaskart yra vis aktualesnės ir su jomis dažnai siejama daugelio iš mūsų ateitis, kalbėti apie tiesiogines užsienio investicijas, jų formas ir priežastis yra aktualu ir reikšminga. Verslo ryšių dėka galima pasiekti organizacijos augimo, išsaugoti klientus, užtikrinti galimybę naudoti naujus išteklius, sumažinti konkurenciją. Pradedant galvoti apie verslo ryšius reikia pradėti nuo savęs, kurti ryšių tinklus.
Vadyba  Kursiniai darbai   (21 psl., 27,75 kB)
UAB “Šiltukas” teiks langų sandarinimo, įvairaus remonto ir apdailos (plytelių, metlako klijavimas, pakabinamų lubų montavimas, parketo klijavimas, kalmias dailylentėmis, tapetavimas ir pan.) paslaugas.Ši veikla yra perspektyvi, nes Mažeikių mieste vis daugiau namų yra renovuojami, o visi gyventojai nori turėti šiltus, tvarkingai ir kokybiškai suremontuotus namus.Įmonė savo veiklą pradės tik tada, kai bus ištirta rinka, išanalizuotos vartojo savybės, nustačius potencialią rinką, paskaičiavus prognozuojamą savikainą ir prognozuojamą pelną, bei įvertinus galimus rizikos faktorius. Tikimasi gauti iš banko paskolą, už kurią bus pirkti reikalingi įrankiai, įrenginiai. Jau yra numatytos patalpos išsinuomojimui strategiškai patogioje vietoje – Gamyklos gatvėje. Ši vieta patogi, nes yra geras privažiavimas, patogi vieta efektyviai reklamai, nes ši gatvė yra ganėtinai judri, todėl bus matoma daugeliui potencialių klientų. Paskolą tikimasi atiduoti dalimis kiekvienais metais, mokant palūkanas.
Finansai  Referatai   (21 psl., 65,4 kB)
Pažangios organizacijos, siekdamos išlaikyti konkurencingumą rinkoje, vis daugiau dėmesio skiria žmogiškiesiems ištekliams. Tinkamas personalo valdymas padeda organizacijai siekti jos tikslų ir užimti pirmaujančias pozicijas rinkoje. Šiuolaikinė verslo aplinka skatina įmones ir organizacijas atsisakyti nepagrindinių veiklų, mažinti kaštus, plėtoti pagrindinį jų verslą, ir siekti konkurencinio pranašumo. Akivaizdu, kad pastaruoju metu vis labiau konkurencinį įmonių ir organizacijų pranašumą įtakoja jose dirbantys žmonės. Personalo valdymas tampa ypač aktualia ir reikšminga verslo valdymo dalimi.
Administravimas  Referatai   (20 psl., 36,69 kB)
TYRIMO TIKSLAS: išnagrinėti sandorio kaštų klausimas – kaip jie yra išreikšti, kas pirmas juos apibrėžė, kokia buvo jų išsivystymo istorija, kokios pagrindinės idėjos, kokią įtaką jie daro informacinėms technologijoms, taip pat pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip šie kaštai patiriami tiek žiūrint iš pirkėjo, tiek iš tiekėjo pusės. Naudosiu ne vieną šaltinį, kad galėčiau aiškiau pavaizduoti ir apibūdinti, kas tai yra ir kodėl jie tokie svarbūs firmos funkcionavimui.
Ekonomika  Referatai   (16 psl., 33,68 kB)
Verslo ekonomika
2010-11-20
Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą. Konspektuose apžvelgiamos verslo rūšys, tikslai, aplinka, Lietuvos ūkio sistema, ūkio plėtros galimybės ir tendencijos. Studentai supažindinami su verslo įmonių įvairove, jų veiklos ypatumais, steigimo tvarka, materialinių bei darbo išteklių formavimu ir jų poreikio nustatymu. Aptariama, kaip apskaičiuoti išlaidas ir pajamas, pelną ir pelningumą, nustatyti nenuostolingų pardavimų mastą.
Ekonomika  Konspektai   (103 psl., 169,79 kB)
Kavinės „Septyni vėjai“ teikiamų paslaugų analizė. Apibūdinus ir įvertinus įmonę bei atlikus tyrimą gauti rezultatai ir nauda būtų akivaizdi. Atlikti tyrimą paskatino naujų galimybių, naujų klientų ir esamų požiūris į įmonės atliekama veiklą. Sužinoti galimas naujas perspektyvas, kaip dar galimą pasistengti, kad klientai būtų patenkinti įmonės veiklą.
Administravimas  Referatai   (11 psl., 344,96 kB)
Kursinio projekto užduočiai įgyvendinti pasirinkau suprojektuoti UAB ,,Ritmas” verslo organizavimo procesą. Šį verslą t.y. sporto centro organizavimo projektavimą pasirinkau todėl, kad šitokio pobūdžio centras manau bus populiarus Palangos mieste, nes tai yra žmonių laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo vieta. Daugelis žmonių pradeda daugiau rūpintis savimi, bei savo vaikų sveikata. Dėl užteršto oro bei nesubalansuotos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, daugėja susirgimų dėl nejudraus gyvenimo būdo, o tai labai atsiliepia sveikatai. Atlikta analizė parodė, kad Palangoje (kur steigiame šią įmonę) yra tik du sporto paslaugas teikiantys klubai. Konkurentų paslaugos nėra aukšto lygio ir nepakankamos paslaugų pasiūlos.
Administravimas  Ataskaitos   (32 psl., 151,7 kB)
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.
Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)
Temos aktualumas. Pastaruoju metu marketingas arba kitaip rinkodara tapo svarbia bet kurio verslo dalimi, kadangi ji susijusi su vartotojų poreikių tenkinimu ir negailestinga konkurencine kova. Svarbiausias rinkodaros tikslas – maksimaliai patenkinti vartotojų poreikius, taikant rinkodaros priemones sukurti vartotojui tokias sąlygas, kad jis, sykį įsigijęs prekę, panorėtų jos dar daug kartų. Ši tema yra aktuali, nes paskutiniais metais marketingas tapo ypač svarbia verslo dalimi. Mes matome rinkodaros rezultatus kaimynystėje esančiame prekybos centre – tai gausybė lentynose sukrautų prekių. Rinkodara regime reklamoje per televiziją, žurnaluose, laiškų dėžutėse ir interneto tinklalapyje. Su ja susiduriame beveik visose veiklos srityse – namuose, mokykloje, darbe. Tačiau rinkodara yra kur kas daugiau negu tai, ką atsitiktinai pastebi vartotojas.
Rinkodara  Referatai   (15 psl., 23,66 kB)
Pirmieji automobiliai sukurti XVIII a., kai arkliniam vežimui pritaikytas mechaninis variklis. 1769 metais prancūzų karininkas Nikola Kiunjo sukonstravo pirmąją savaeigę garinę transporto priemonę – vilkiką patrankoms traukti. Jau 1831 m. Anglijos keliais važinėjo garo varomi automobiliai. Tačiau ši naujovė buvo sutikta priešiškai: su garo automobiliais kovojo ir gyventojai, ir arklių bei geležinkelių transporto savininkai, ir vyriausybė. Bendra opozicija trukdė tobulinti automobilių konstrukciją. Pirmieji automobiliai galėjo išvystyti 2-4 km/h greitį. Pirmaisiais automobilių išradėjais pasaulyje laikomi vokiečių inžinieriai Karlas Bencas (Karl Benz) ir Gotlybas Daimleris (Gottlieb Daimler), kurie niekada nebuvo susitikę ir net nebuvo pažįstami, 1885-86 m. sukonstravo pirmuosius savaeigius ekipažus su vidaus degimo varikliais.
Mechanika  Pateiktys   (29 psl., 1,4 MB)
Darbo tikslas - išanalizuoti AB „Rokiškio sūris“ įmonės ūkinę veiklą. Darbo objektas – AB „Rokiškio sūris“ įmonės ūkinė veikla. Darbo uždaviniai: 1. Teoriniu požiūriu apibūdinti ūkinę veiklą. 2. Apibūdinti AB „Rokiškio sūris“ įmonės veiklą. 3. Išanalizuoti ūkinę veiklą AB „Rokiškio sūris“ įmonėje. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, AB „Rokiškio sūris“ įmonės duomenų analizė.
Vadyba, ekonomika, rinkodara  Referatai   (20 psl., 49,03 kB)
Vokietija – viena stambiausių Europos valstybių, valdo apie 10 procentų pasaulio rinkos (pagal šį rodiklį ji yra antroje vietoje po JAV). Dabartinė Vokietijos ekonomika apibūdinama kaip socialinė rinkos ekonomika, kuriai būdingas aukštas darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Vokietija yra išvystytos socialinės rinkos ekonomikos šalis. Ši ekonominė santvarka remiasi privačios iniciatyvos laisvės ir privačios nuosavybės principais. Rinkos veikimo prielaida yra konkurencija. Valstybė, vykdydama tvarkos palaikymo funkciją, nustato tik pagrindines sąlygas.
Teisė  Referatai   (12 psl., 19,89 kB)
Išvertus iš anglų kalbos, marketingas reiškia rinką – „market“. Iš pradžių dėmesys buvo kreipiamas tik į prekę, jos išvaizdą, bet ne į varotojo norus. Vėliau prieita prie marketingo koncepcijos ir pradėta galvoti kaip prekę pagaminti ne tik pigiai, bet ir vartotojui naudingai. Kiekvienos įmonės siekis, taikant marketingą, gauti kuo didesnį pelną, išplėsti prekių ar paslaugų spektrą.
Rinkodara  Konspektai   (3 psl., 11,33 kB)
Šiuo projektu mes norime atlikti lino gaminių eksporto iš Lietuvos į Švediją studiją. Lietuvoje esanti kompanija pirks iš vietinių gamintojų lino gaminius: drabužius, staltieses, užuolaidas, patalynės komplektus, servetėles, įvairias stiliaus dekoracijas, audinius bei įvairią šalies tautinę atributiką. Ši produkcija bus vežama jūrų keliu iš Klaipėdos į Švediją, Stokholmą, kur išsinuomosime prekybines patalpas savo lininiams gaminiams realizuoti. Manome, kad prekės kelionė paprastai truks keletą dienų, tačiau iki pirmosios kelionės reikės atlikti Stokholmo miesto rinkos analizę, nustatyti, kur turėtų būti mūsų parduotuvė, kokie yra potencialūs pirkėjai, kokius kiekius ten galima parduoti ir pan. Įmonės projekto įgyvendinimui reikalingi ištekliai būtų produkcija (lininiai gaminiai), finansinės lėšos, žmogiškasis kapitalas (visi darbuotojai, jų fizinis bei protinis darbas), verslo ištekliai, nekilnojamas turtas bei informacija. Projekto pradžioje turėtų būti įtraukti įvairūs specialistai, konsultuojantys įmonės vadovus apie verslo galimybes bei perspektyvas Švedijoje.
Ekonomika  Projektai   (50 psl., 89,16 kB)
Spaustuvės
2010-03-11
Spaustuvė - įmonė, kurioje leidyklos ar leidėjo galutinai parengtas rankraštis virsta knyga ar kitu leidiniu. Čia vyksta svarbiausieji knygos gamybos darbai - ją renka, spausdina, brošiūruoja, įriša. Anot vieno poligrafijos specialisto, knygos kelias spaustuvėje ir dabar toks pat, kaip Johano Gutenbergo laikais. Tiktai šiandien knygą gamina sudėtingos, moderniškos mašinos, kiti poligrafijos technikos įrenginiai bei prietaisai, kompiuteriai.
Kita  Referatai   (17 psl., 145,54 kB)
Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.
Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)
Marketingo samprata ir esmė. Įmonės marketingo aplinka. Įmonės makro aplinka. Įmonės mikro aplinka. Marketingo kompleksas. Darbo metodikos ir priemonių analizė. „Merkys“ charakteristika. „Merkys“ makro aplinka. „Merkys“ mikro aplinka. SSGG analizė.
Administravimas  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,16 kB)
Verslo pradėjimas žmogui, tai milžiniškas žingsnis, siūlantis viliojančias galimybes ir be galo didelę riziką. Turbūt niekam nepaslaptis, kad plačiaj prasme šalies ekonomika tiesiogiai priklauso nuo tautos kultūros lygio, tad busimasis verslininkas privalo būti energingas, aktyvus, sugebantis savo mintis paversti realybe, mokytūsi ių patiries ir siektų aukštų darbo rezultatų. Tik tada bus galima pasiekti gerų rezultatų gaminant kokybišką produkciją, teikiant aukštaos kultūros paslaugas. Bendrąja prasme verslas, tai žmogaus materialinių reikšmių tenkinimas. Be materialinių gėrybių neapsieina nei žmogaus fizinė prigimtis, nei dvasinis pasaulis. Ūkis yra materialinės žmogaus kultūros pagrindas. Kadangi be materialinės gerovės negalimas žmogaus gyvenimas apskritai, tai galima teigti, jog ūkis yra pagrindas aukštesniai kultūrai kurti. Ilgainiui ūkinis veiksmas suformavo požiūrį į materialinių vertybių išskirtinę svarbą, jų įtaką kitoms sritims – kultūrai, švietimui, menui. Ūkio poveikis akivaizdus, bet ne absoliutus, nes minėtos sritys turi savo prigimtį, nepriklausomų motyvų, tikslų, dėsningumų, kurie savo ruožtu taip pat daro įtaką ekonominiam gyvenimui (religinės, etninės, politinės idėjos). Žmogus, kaip savarankiškas ūkio subjektas, ne tik kuria sau palankią materialinę terpę, kurioje galėtų jaustis saugiai ir patogiai, bet ir griauna nusistovėjusias gyvenimo formas, tuo pasitarnaudamas pažangai.
Ekonomika  Konspektai   (3,44 kB)
Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys. Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo verslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų verslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo - ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų. Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. Šios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą. Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti. Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema - kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, tenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad gauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis - tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui. Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Pirmoje darbo dalyje pabandysime išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas ir kokie jo ekonominiai principai. Antrojoje dalyje trumpai apžvelgsime verslo organizavimo formų įvairovę, kiekvienai verslo organizavimo formai būdingus bruožus, įvairių verslo organizavimo formų juridinį statusą. Po to pereisime prie trečiosios dalies - verslo valdymo principų kiekvienoje verslo formoje, ir pagaliau ketvirtojoje išnagrinėsime tai, kas svarbiausia verslo formos pasirinkimo problemą sprendžiančiam verslininkui - atskirų verslo organizavimo formų privalumus ir trūkumus. I. Verslas ir jo ekonominiai principai Verslas yra žaidimas - didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti. Thomas J. Watson Vyresnysis IBM kompanija Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Verslas - tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas. Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas - produktų bei paslaugų gamyba, o kitas - komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito - verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” - sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių - bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Tad kokia gi verslo esmė? Remiantis aukščiau išdėstytais požiūriais galima būtų sakyti, kad ji susideda iš dviejų pagrindinių punktų: pirma, verslo “gamybinis sparnas” kuria produktus - nebūtinai vien materialias prekes, tai gali būti ir paslaugos ar informacija; antra - verslo “komercinis sparnas” yra kaip būdas, kuriuo rinkoje keičiasi “gamybinio sparno” pagaminto produkto savininkai. Savininkų pasikeitimas vyksta savanoriškai, taigi šis procesas yra naudingas tiek produkto pardavėjui, kuris netekdamas produkto gauna už jį pinigus arba kitas vertybes, tiek ir pirkėjui, kuris sumoka pinigus, kad galėtų pasinaudoti produkto teikiama nauda. Taip atrodo verslas “iš išorės”. Jei pažvelgti į jo struktūrą iš vidaus, atsiveria gerokai sudėtingesnis paveikslas. Kaip jau minėjome, verslas - tai ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Taigi komercija apima ne vien prekybą pagamintais produktais, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą. [1,10] Negalima pamiršti ir marketingo bei reklamos, be kurių daugeliu atveju verslas negalėtų funkcionuoti. Taigi matome, kad po paprasta verslo savoka slepiasi nepaprastai sudėtinga struktūra. Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.Kad tai įgyvendinti,pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas labiausia trukdo verslo pletrą. Atskleidus verslo ekonominę struktūrą, tampa aišku, kad versle negali būti vieno kelio, vieno sėkmės recepto. Nežiūrint to, kad visų verslininkų tikslas vienas, jie siekia jo pačiais įvairiausiais metodais, kurie priklauso nuo verslo tipo. Todėl itin didelę reikšmę pradedant verslą ir siekiant jį sėkmingai plėtoti turi tinkamos verslo organizavimo formos pasirinkimas. Čia nėra paprastų taisyklių, todėl siekiant išsiaiškinti, kokią verslo formą pasirinkti vienam ar kitam tikslui, būtina gerai susipažinti tiek su visų verslo formų veikimo principais, tiek su jų pliusais ir minusais. Tik tada galima daryti sprendimą. II. Verslo organizavimo formos Nors daugelyje pasaulio šalių verslo organizavimo formos iš esmės panašios, kai kurie jų niuansai daugiau ar mažiau skiriasi. Todėl, kad išvengti painiavos ir nesileisti į pernelyg platų nagrinėjimą, šiame darbe apsiribosime verslo formomis, veikiančiomis Lietuvos Respublikoje. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Trumpai susipažinsime su kiekviena įmonių rūšimi. Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug . Individualios įmonės - paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1994 metais kiekybiniu požiūriu individualios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkė kitas verslo formas, tačiau stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis (žr. 1, 2 grafikus). Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais. Kita įmonių rūšis - ūkinės bendrijos - dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko - klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Kita ūkinių bendrijų rūšis - komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu. Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje - Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje - Limited partnership. Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota - bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių. Toliau pereisime prie stambiausių įmonių - akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako. Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.” Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių skaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų . Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius - juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį. Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę - su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (…) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius. Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu - fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai. Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu. Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme. Pagaliau pereisime prie paskutinės įmonių rūšies - valstybinių (arba vietos savivaldybės) įmonių. Valstybinė (arba vietos savivaldybės) įmonė - tai įmonė, įsteigta iš valstybės arba vietos savivaldybės lėšų arba perduota valstybės (vietos savivaldybės) nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka. Visas tokios įmonės turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (arba savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Tokia įmonė turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, t.y. valstybė (vietos savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (vietos savivaldybės) prievoles. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu - įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Duomenys apie dabartinį valstybinių įmonių skaičių Lietuvoje pateikti . Šiame darbe neskirsime daug dėmesio valstybinėms ir savivaldybės įmonėms, nes jos iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų - tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų. III. Verslo valdymo principai Praėjusioje dalyje trumpai apžvelgėme verslo organizavimo formų įvairovę. Tačiau norint susidaryti pilną vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristikų - kaip ta verslo forma valdoma.Tą galėsime lengviau padaryti išanalizavę kaip pavyzdį EUROPOS verslo tobulumo(Business Excellnce) modelį. EUROPOS verslo tobulinimo modelis Žmonių vadyba Žmonių pasitenki- Vadova- 90 balų nimas 90 balų vimas ( 9 proc. ) ( 9 proc. ) Pro- Verslo Politika ir stra- cesai Vartotojų patenki- rezult. 100 balų tegija 80 balų 140 nimas ,200 balų (10proc.) ( 8 proc. ) balų ( 20 proc. ) 150 balų Ištekliai 14 Poveikis visuome- 15 90 balų proc. nei , 60 balų proc. ( 9 proc. ) ( 6 proc. ) Galimybės 500 balų ( 50 proc.) Rezultatai 500 balų (50 pr.) Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos - individualios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija - išskyrus, žinoma, valdžią, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai). Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik sutinkant visiems bendrijos nariams (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimamas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos. Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kas kita. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu. Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra iš valdymo kylančia atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (velgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų paskirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai. Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Akcininkų susirinkimas - aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtu būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: kaip pastarųjų metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir, tegu netiesiogiai, nulemti jos vykdomą politiką, taip ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai. Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybę liečiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus. Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai akcininkų susirinkimo eigoje. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, Įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma. Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimas reikalauja specialių žinių tam tikrose srityse. Kaip valstybės mastu labai retai sprendimai priiminėjami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), taip ir akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausiems uždaviniams. Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, dalyvaujančius bendrovės valdyme - stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą - valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija - valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises, priimant sprendimus. Vienintelė išimtis - tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsas pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariai, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidžiant jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo). Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys - samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus - ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį. Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais - stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo. Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas, ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkiant tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarą akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Dėl jau anksčiau minėtos priežasties mes nenagrinėsime valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo principų ir iš karto pereisime prie verslo organizavimo formų privalumų ir trūkumų apžvalgos. IV. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas - kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu - kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.Tačiau prieš tai pateikiu keletą lentelių, kuriose atsispindės verslininkų ir su verslu nesusijusių žmonių nuomonė įvairiais verslo klausimais.
Ekonomika  Referatai   (40,32 kB)
Verslo draudimas
2009-12-29
Galima būtų palikti visą riziką verslininkui, tačiau bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis neša naudą abiems šalims, todėl ir valstybė yra suinteresuota verslo plėtojimu užsienyje. Siekiant paskatinti verslininkus plėtoti rinką ir apsaugoti juos nuo pernelyg didelės rizikos, egzistuoja verslo draudimas. Tokiu atveju verslininkas sumokėjęs tam tikrą draudimo premiją yra garantuotas, kad nesekmės atveju jam bus kompensuota numatytoji dalis kontrakto sumos. Šiame referate apžvelgsiu Šveicarijos verslo draudimo sistemą (eksporto kreditų ir investicijų draudimai). Kaip atskirą pavyzdį pabaigoje panagrinėsime eksporto draudimo sistyemą Vokietijoje. EKSPORTO IR INVESTICIJŲ DRAUDIMAS ŠVEICARIJOJE Eksporto kreditų draudimas Eksporto draudimas Šveicarijoje yra viena svarbiausių priemonių, skatinančių šalies ekonominę vbeiklą su užsienio šalimis. Ypač svarbu yra apdrausti eksportą ir investicijas naudojamas naujų rinkų įsisavinimui, kapitalą dedant į rizikingas veiklos sferas, priklausančias nuo šalies politikos pasikeitimų. Šveicarijos konfederacija, remdamasi federaliniu įstatymu, apdraudžia rizikingas eksporto įplaukas. Ypatingai rizikingomis laikomos įplaukos, gaunamos už ilgalaikius kontraktus iš šalių importuotojų, kuriose nepastovi politinė ar ekonominė situacija. Draudimo procedūra ir sąlygos Eksporto kreditus šveicarijoje draudžia Eksporto rizikos garantijų valdyba. Ji tiesiogiai pavaldi Užsienio prekybos federalinei žinybai. Garantijas išduoda šešių, vyriausybės paskirtų asmenų, komisija. Patenkintas prašymas perduodamas atitinkamai žinybai, atsižvelgiant į garantijos dydį. Jeigu garantija yra mažesnė nei 1 mln. Šveicariškų frankų, sprendimą priima Užsienio prekybos federalinė žinyba, jeigu nuo 1 iki 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, o per 2 mln. -- Ekonomikos federalinis departamentas, Finansų federaliniam departamentui pritarus. Labai svarbiais atvejais klausimą gali spręsti Federalinė taryba. Garantijoms pateikti yra paruošti unifikuoti dokumentai ir formuliarai. Eksporto garantijų valdyba savo išlaidas padengia draudimo premijomis, gaunamomis iš klientų. Valstybė teikia garantijas visų pirma rizikai, susijusiai su politine situacija. Jeigu prekiaujama su valstybine organizacija, tai garantuojama ir komercinio pobūdžio rizika. Kai privačios draudimo bendrovės atsisako garantuoti eksporto riziką, tai daro valstybė, pavyzdžiui šiais atvejais: • dėl politinių arba kitokių ypatingų įvykių importuojančioje šalyje, kai pirkėjas nebegali vykdyti sutarties; • kai yra transfero rizika, susijusi su sunkumais ir kitais valiutiniais apribojimais importuojančioje šalyje; • dėl nemokumo arba atsisakymo mokėti (delkrederė), jeigu importuotojas yra valstybinė organizacija arba valstybė yra garantuojantis subjektas. Tokio pobūdžio rizika privatiems asmenims neapdraudžiama; • kai pristatymo rizika (gamubos paskirtis) yra susijusi su politine situacija, transferu arba delkredere. Valiutinė rizika gali būti apdraudžiama padidintomis normomis ir su tam tikromis išlygomis šiais atvejais: • kai valiutinio kurso pasikeitimas apdraudžiamas anksčiau negu prieš metus iki produkcijos pristatymo tik tokiuose sandoriuose, kuriuose pirkėjas neprašo kredito, o pristatymo terminai neviršija metų. Garantijos teikaimos santykinai pastovioms valiutoms; • verslai, kurių produkcijos pristatymo trukmė yra santykinai trumpa (vartojimo reikmenys) -- 13-18 mėnesių nuo užsakymo datos. Apmokama šalies, importuojančios prekes, valiuta. Už garantijas imama draudimo premija, kurios dydis priklauso nuo apdraustos sumos ir draudimo terminų. Teisė gauti draudimą įsigalioja nuo premijos apmokėjimo momento. Draudžiamoji kontrakto dalis Valstybės garantijas gauna tik firmos eksportininkės esančios šveicarijoje ir įtrauktos į prekybos rejestrą. Apdraustos gali būti tik šveicarų gamybos prekės ir paslaugos. Užsienio tiekimu (jeigu Šveicarijs prekių nėra) gali būti apdrausta 10-20%, o šalims įsipareigojusioms priimti Šveicarijos subtiekimus, iki 30%. Šveicarija (kaip ir kitos šalys) eksporto rizikos atvejais nepadengia visos kontrakto vertės. Didžiausia apdraudžiama dalis -- 95%, tačiau tik tais atvejais, kai finansuojami vystymo projektai. Įprasta drausti (šalyse, kur rizika -- normali) nuo 70% iki 90% kontrakto vertės. Pastaraisiais metais valstybė apdrausdavo apie 1/5 viso Šveicarijos eksporto. Rizikingų kontraktų, kurių neapdrauedžia valstybė, atvejais yra daroma šitaip: bankai iš dalies apdraudžia politinę situaciją, transfero ir delkrederės rizikos atvejus (jeigu užsakovas yraįmonė), atsižvelgiant į padėtį kuri yra pirkėjo šalyje; naudojama delkrederės rizika (jeigu pirkėjas yra privati įmonė), kai bankai apdraudžia, jeigu skolininko reputacija gera arba už jį garantuoja patikimas bankas. Visais kitais atvejais eksportuotojas rizikuoja pats. Šveicarijoje veikia ir privačios kompanijos, kurios apdraudžia eksporto kreditus. Investicijų draudimas Investavimo projektų draudimo sąlygos ir garantijų teikimas nedaug skiriasi nuo įprastinio eksporto kredito draudimo. Investavimo projektų garantijoms išduoti yra atskira komisija. Investavimo kreditai apdraudžiami remiantis specialiu federaliniu įstatymu. Jame numatyta, kad investicijos apdraudžiamos tose besivystančiose šalyse, kurios artimai bendradarbiauja su Šveicarija, ir su kuriomis sudaryta investicijų saugos sutartis. Šis reikalavimas gali būti taikomas ir santykinai išsivysčiusių šalių atsilikusiems rajonams. EKSPORTO KREDITŲ DRAUDIMAS VOKIETIJOJE Remiantis 1949 metų įstatymu draudimo kompanija “Hermis” drauge su kompanija “Deutsche revisnons und Treuhand A.G.” buvo pavesta valstybės vardu garantuoti eksporto kreditus. Vadovaujant “Hermiui” , šios dvi organizacijos sukūrė koncerną. Visas paraiškas draudimui nagrinėja specialus tarpžinybinis komitetas, į kurį įeina finansų, užsienio reikalų ministerijų atstovai, taip pat “Bundesbank” ir kitų organizacijų atstovai. Šis komitetas dirba glaudžiai bendradarbiaudamas su pramonės ir bankų monopolijomis, kurios užsiima užsienio prekyba. Draudimo lėšas “Hermiui” teikia valstybė. Vyriausybė padengia visus “Hermio” nuostolius susijusius su draudimo organizacijomis. Kita vertus. “Hermio” gaunamos pajamos kaip draudimo premijos, patenka į valstybės iždą. “Hermis” apdraudžia kreditus išduodamas garantijas (kai užsienio pirkėjas yra privati kompanija), arba laidavimus (kai pirkėjas yra vyriausybė, municipalitetas, ar kitos valstybinės organizacijos). Abiem atvejais apdraustasis yra vokiečių eksportuotojas, kuris tam tikrą riziką, siejama su eksporto sandoriu, prisiima sau. Valstybinės garantijos teikiamos gamybinei ir eksporto rizikoms: • gamybinė rizika -- rizika, esanti iki eksportuojamų gaminių pakrovimo; • eksporto rizika -- rizika, susidaranti po gaminių pakrovimo. Vokietijos valstybės organai padengia eksportuotojo nuostolius minėtais dviem atvejais, išskyrus tą dalį, kurią privalo padengti pats eksportuotojas. Ši dalis aptariama specialiame garantiniame dokumente. Nuostoliai padengiami dažniausiai per 3-6 mėnesius. Eksportuotojo dalis padengiant būna 15% (eksporto rizika) arba 10% (esant gamybinei arba politinio pobūdžio rizikai). Esant gamybinei rizikai garantinis momentas konstatuojamas tada, kai eksportuotojas, gaunantis valstybinį rizikos padengimą, praranda galimybę arba būtinumą gaminti eksportuojamas prekes dėl to, kad užsienio privatus partneris subankrutavo arba, jeigu užsienio importuotojas -- valstybinė organizacija neapmokėjo avanso per 6 mėnesius pagal numatytą terminą. Garantinis momentas konstatuojamas ir tada, kai eksportuotojas praranda būtinybę gaminti prekes ir jas eksportuoti dėl politinės situacijos pasikeitimo importuotojo šalyje. Politinės situacijos pasikeitimu suprantama: kariniai veiksmai, sukilimas arba revoliucija šalyje, diskriminaciniai veiksmai toje šalyje: embargo, importo licencijų anuliavimas ir pan. Garantinis momentas yra ir tada, kai importuotojas tapo nemokiu ir atsisako vykdyti eksportuotojo finansinius reikalavimus. Taipogi, kai importuotojo šalis imasi bendrų finansinių ekonominių priemonių, kaip moratoriumo įvedimas, draudimas apmokėti ar pervesti pinigines lėšas. Tam pačiam atvejui priskiriamas prekių konfiskavimas, atliekamas šalies importuotojos valdžios organų, prekių sunaikinimas, sugadinimas jas transportuojant arba politinių įvykių metu (dėl karinių veiksmų ir pan.). “Hermis” apdraudžia ir nuo valiutinių svyravimų rizikos. Jis apdraudžia tvirta valiuta sandorius, kurių trukmė ne mažesnė kaip dveji metai. Paraiškos draudimui priimamos iki prekybinio sandorio sudarymo. Valstybinė organizacija nepadengia valiutinių kursų pasikeitimo per dvejus metus, nes tuo metu eksportuotojas gali padengti nuostolius dėl valiutos kurso pasikeitimo operacijomis valiutos rinkose. Draudimas pradeda galioti praėjus dvejiems metams. Eksportuotojui padengiami nuostoliai dėl kursų svyravimo, kurie apskaičiuojami pagal dviejų metų laikotarpio paskutinės dienos kursą. IŠVADA Verslo draudimas yra svarbus remiant verlo plėtotę. Verslinikui yra labai svarbu turėti garantiją, kad nesekmės atveju, sandorio dalis bus kompensuota. Tai ypač svarbu, kai vykdomi stambūs sandoriai su rizikingomis valstybėmis, kartais sandorio rezultatas gali nulemti tolimesnį įmonės egzistavimą. Valstybė yra suinteresuota savo šalies verslo plėtote, todėl jos vaidmuo verslo draudime itin ryškus -- didžioji dalis verslo draudimų yra organizuojami valstybės parama.
Ekonomika  Referatai   (10,27 kB)
1. Įvadas Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge. 1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui. Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį. Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui. Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”. Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius. Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių. Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime? Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Ekonomika  Analizės   (15,33 kB)
Vis dėl to perdaug didelį mūsų šalies žmonių sluoksnį, ir net labai skausmingai, liečia šis minimalaus atlyginimo dydžio nustatymas, kad leisti sau galvoti, kad be mokslinio gilaus paskaičiavimo būtų galima nustatyti per žemą minimalaus atlyginimo dydį. Gal kas ir atliko kokius paskaičiavimus kiek gramų duonos, sviesto, dešros, kruopų ar margarino turi žmogus suvartoti, kad jaustųsi bent ne alkanas, ką jau bekalbėti apie pilnavertiškumo pojūtį, be kurio jokiam žmogui neįmanoma savęs realizuoti, be kurio neįmanomas šeimų stabilumas, ar savęs pajautimas valstybės pilečiu. Valstybės, kuri rūpinasi savo žmonėmis…Tik apie tokius tyrimus kažkaip neteko girdėti. Ir L rinkos ekspertai vienos konferencijos metu, vykusios Litekspo parodų rūmuose konferencijos salėje, prasitarė, kad minimalus atlyginimas nuleistas “iš lubų”. Dabar tampa aišku, kodėl lietuviškas tualetinis popierius toks pigus ir plonas ir dar vadinasi “PIGIAU”. Jo vertės tkriausiai pritrūko minimalaus atlyginimobiudžetui sudaryti. Be to, jei žmonės mažiau valgys, tai tualetinio popieriaus gal net neprireiks. Nes mūsų žmonės ne tik darbštūs, bet ir išradingi-ką nors sugalvos….. Tik pamiršo apskaičiuoti mūsų šalies ekonomikos grandai, ar tiek mažai valgydamas žmogus galės gerai dirbti??Ką jau bekalbėti apie bent jau padorų žmogaus pragyvenimą. Net mano prosenelis J. Kudirka, lengvos jam žemelės, imdamas į darbą padienius darbininkus pirma kelias dienas juos maitindavo ir sudarė sąlygas atsigauti ir tik vėliau duodavo nudirbti darbus ir tai ne pačius sunkiausius. Nes sunkiausius darbus dirbdavo pats, bodamas, ką pasakys kaimynai, be to ir pats “nešpietnas”, nor sir ne didelio ūgio buvo. Tad nenuostabu, kai žmogus eina į darbą bemaž alkanas, kad Lietuvos žmonių darbingumo koeficientas vienas žemiausių Europoje-neviršija 30 proc., kai ES vidurkis siekia net 70 proc. Nesunku paskaičiuoti, kad vien dėl to gaminių, prekių ar paslaugos savikaina brangsta priklausomai kokį ūkio sektorių tai liečia-nuo 12 iki 30 proc. Tiesa gana sunku būtų paskaičiuoti, kiek dėl mažo darbo našumo papildomai nukenčia gaminių kokybė. Turbūt dėl tos priežasties stambūs kapitalistai siekia kuo daugiau automatizuoti gamybą taip dar daugiau didindami bedarbių armiją ir mažina atlyginimų didėjimo tikimybę. Nes kuo daugiau bedarbių, tuo mažesnė materialinė darbuotojų motyvacija, nes didžiausias žmogaus motyvas, kuo tai neprimena gūdžių baudžiavos laikų, kai žmonės dirbdavo tik už valgį ir tai tik iš dvarininko malonės, tuo lengviau nepaklusnų darbo žmogų pakeisti paklusniu.. Tik pamirštamas vienas dalykas-kertama šaka ant kurios sėdi, nes taip apribojamas žmonių kvalifikacijos kėlimo galimybės, nes talentingiausieji dažniausiai atsiduria už vartų. taip jau gyvenimas suklosto.. Tiesa sakant, gal dėl tos priežasties tualetinis popierius Europoje minkštesnis ir storesnis. Ir kompanijos gaminančios taip reikalingą prekę daugiau turėtų uždirbti, ir pridėtinės vertės tokios prekės gamyba daugiau sukuria, nes kokybiškam daiktui pagaminti reikia atlikti rinkos tyrimus, išbandyti įvairias rūšis popieriaus, kol atrandi tinkamiausią. O kur dar marketingo priemonių kūrimas, siekiant kuo daugiau parduoti kokybiškos prekės, organizavimas ir realizavimas-kiek šios priemonės sukuria darbo valandų. Ir tai tik menkam tualetiniam popieriui tenkanti pridėtinė vertė viršija lietuvišką keliolika kartų. tai ką jau bekalbėti apie tehnologiškai daug sudėtingesnės prekes.. Vadinasi nekokybiškų, pigių prekių gamyba iš pagrindų mažina šalies BVP, vadinasi didina ir šalies nedarbą, ir šalies gamybinį techninį potencialą, kuris yra vienas iš svarbiausių įgyjant pranašumą ekonominėje kovoje su šalimis kaimynėmis ir ne tik. Turbūt net ekonomikos pradžiamoksliui aišku, kad šalys stengiasi konkurencinėje kovoje įveikti viena kitą ir, kad dėl to jokių iliuzijų neturi būti. Gal reiktų susieti ir išvesti šalies ekonominės gerovės priklausomybės kreivę nuo tualetinio popieriaus storumo, minkštumo, kainos ir net spalvos???Perfrazavus išeitų, kad mes tik tiek” nusipelnėme gyventi geriau”, nes įperkaime tik ‘labai brangų”tualetinį popierių?? Gal ir galima mokėti žmogui kuo mažesnį atlyginimą, bet ar galima tikėtis, kad žmogus dėl to dirbs geriau ir našiau?? Preliminariais moksliškai pagrįstais paskaičiavimais”iš lubų” 10proc. pakėlus atlyginimą galima tikėtis, kad darbo našumo koeficientas padidės 20 procentų nuo 30 iki 36 proc. Efektas daugiau nei akivaizdus.. Tai jei taip yra, kyla visiškai teisėtas klausimas-KAM IŠ TIESŲ NAUDINGAS KUO MAŽESNIS ATLYGINIMAS, JEI BET KURI EKONOMINĖ MOKSLIŠKAI PAGRĮSTA TEORIJA ĮRODYS, KAD MINIMALAUS ATLYGINIMO PAKĖLIMAS DUOS DIDELĘ NAUDĄ TIEK ĮMONĖMS, TIEK VALSTYBEI IR BE JOKIOS ABEJONĖS-ŽMONĖMS??KAM NAUDINGA LIETUVĄ MATYTI SKURSTANČIĄ, PRASIGĖRUSIĄ, IR KURIOJE DIDŽIAUSIAS SAVIŽUDYBIŲ SKAIČIUS EUROPOJE??TAI VYKSTA KARINGIAUSIOJE IR STIPRIAUSIOJE EUROPOS TAUTOJE, APGYNUSIOJE EUROPĄ NUO MONGOLŲ-TOTORIŲ INVAZIJOS…Kas įdomiausia tie didieji Lietuvos ekonomistai turintys jausti atsakomybę dėl dabartinės ekpnominės-socialinės-kultūrinės šalies padėties dirba konsultantais stambiausiuose bankuose ar bendrovėse ir turbūt dėl to nejaučia jokio sąžinės graužimo.. Preliminariais paskaičiavimais kas pusę metų pakėlus po 50 lt. minimalų atlyginimą(tai jau siūliau 2000 m., t. y. prieš 4m., Verslo žinios 2000. 12. 11 d., kai tuo metu garsieji mūsų šalies ekonomistai minimalaus atlyginimo kėlimo vos neprilygino ekologinės bombos sprogimo padarinių visos Lietuvos, reikia manyti ir žmonių, ateičiai, kai tuo tarpu tie patys piliečiai dabar bando nepergarsiai kalbėdami pripažinti, kad tuo metu jų nuomonė buvo klaidinga) po 3-4 metų galima tikėtis darbo našumo padidėjimo 15-20 procentinių punktų skirtingose ūkio šakose. Tai leistų sumažinti 2-3 procentais gaminių savikainą. Kas labai aktualu didinant mūsų prekių konkurencingumą prieš įstojant į ES ūkio zoną. Akivaizdu, kad ir sergamumas prie didesnių atlyginimų turėtų sumažėti, ir pasitikėjimas valstybe, kuri rūpinasi savo pilečiais, išaugtų, kas taip pat turėtų įtakos darbo kokybei bei našumui:keista būtų atsisakyti tokios akivaizdžios naudos Sodros biudžetui, tiek valstybei, tiek verslininkams. bet kas visų svarbiausia-žmonės nebedirbtų vergiškomis sąlygomis…Tuo labiau, kad stambiose įmonėse 2 proc. administracijos darbuotojų sumine išraiška gauna tiek pat kiek 98 proc. ”juodadarbių”(atsiprašau už šį išsireiškimą, bet, nors ir labai skaudu, bet kitokio žodžio prie tokių skaičių tiesiog neišeina pavartoti). Rezervai itin akivaizdūs, kad net neverta užmerkti akių, kad tai neįmanoma. O gal prisibijoma, kad minimalias pajamas gaunantys piliečiai padidėjusias pajamas leis smulkiame sektoriuje ir taip smulkus sektorius atsistos ant kojų be jokios “mielaširdingos” valstybės pagalbos???Tai sudarytų kelių šimtų milijonų litų injekcija į smulkų ir vidutinį sektorių ir tik pirmais metais. Vėliau ši suma išaugtų keleriopai-tokius tai pagreičius smulkiame sektoriuje įgyja, kad ir nedidelės pinigų injekcijos. Jei dar pridėtume tai, kad smulkus verslininkas sumoka 20-25 centus nuo kiekvieno lito mokesčių valstybei, kai tuo tarpu stambus verslas tik -0. 05-0. 09lt, pradedame suprasti, kodėl didelė dalis žmonių vos suduria galą su galu, o stmabūs “miega” tiesiogine to žodžio prasme ant pinigų maišo. Akivaizdu, kad min. atlyginimo pakėlimas pakeltų vartojimą, ko pasekoje padidėtų įmonių pelningumas, kurių prekybos sektoriuje 1995m. nuo 54 proc. sumažėjo iki 2002metais 7 proc…. Sudarius mažoms įmonėms sąlygas gauti padorų pelną iš esmės pasikeistų ir nedarbo lygis šalies mastu, nes tik smulkus ir vidutinis sektorius kuria darbo vietas. Tai patvirtina ir ES Statistikos departamento atlikti tyrimai 1988-1995 metais, kurių metu nustatyta, kad per nagrinėjamą laikotarpį smulkios įmonės sukūrė kiekviena vidutiniškai po 0. 75 darbo vietos, o stambios sumažino kiekviena po 0. 6 darbo vietos. Jei paimsime domėn, kad 98 proc. lietuvos R įmonių smulkios ir vidutinės, tai nesunku paskaičiuoti, ak iš 55000 veikiančių šalies įmonių nedidelės įmonės galėtų sukurti papildomai apie 40 000 darbo vietų per vieną du metus. Tik stebuklingas ir didžiu tapęs JEI…JEi valstybė to pati panorės. T. Y. jei to norės Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos Seimas, o tiksliau Lietuvos Premjeras ir Lietuvos Seimo Pirmininkas. pavardžių tikriausiai neverta ir vardinti.. Taip pat galima būtų teigti, kad nedarbo lygio sumažėjimas padidintų ir šalies BVP, kuo taip mėgsta girtis mūsų pačios sparčiausiai turtingėjančios valstybės verslo ir politikos luzeriai, atsiprašau lyderiai.. Nesunku apskaičiuoti, kad BVP, sumažėjus minėtam skaičiui bedarbių, padidėtų net 8 proc. Tik …JEI… panorės mūsų valstybės didieji “sodintojai”. Šie skaičiavimai pagrįsti garsių pasaulio ekonomistų paskaičiavimais. Tai turėtų įtakos ir geresniam šalies biudžeto vykdymui ir Šios, pavadinsiu jas aiškumo dėlei “papildomomis”, papildomos įplaukos į šalies biudžetą leistų skirti papildomus asignavimus socialinėms ir švietimo programoms vykdyti. Tokios programos vėl kasmet leistų tikėtis didesnio papildomo (t. y. šiuo metu nenumatyto)BVP augimo net 1-1. 5 proc. Šių nenumatytų dabartiniame biudžete papildomų pajamų, jos sudarytų per dvejus metus apie 0. 9mlrd. litų, pakankamai užtektų ir pensijoms pakelti ir minimaliems atlyginimams, ir sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčiui. Teisybės dėlei vėl reiktų paminėti, kad ir šios priemonės savo ruožtu vėl paskatintų dar didesnį vartojimą ir dar geresnį biudžeto sirinkimą.. Jei panagrinėsim vien tik prekybos įmonių pelningumo rodiklius, pamatysime, kad nuo 1995 metų 54 proc. pelningai dirbančių prekybos įmonių skaičius, prieš įsigalint prekybos gigantams, sumažėjo iki 7 pros. 2002m. Tai be jokios abejonės atsiliepė ir nedarbo didėjimui šalies mastu. T. y. tik viena iš dvylikos įmonių dirba pelningai. Prie tokių makroekonominių rodiklių ir prisisteigia visokio plauko “skolų išmušinėjimo agentūrėlių”, kurios tik neteisiškom priemonėm gali kažką “išpešti”, nes teisinėm nebėra kaip veikti, nes virš 80 proc. Lietuvos įmonių galima nors dabar sklebti bankrotą. Ypač prie tokios makroekonominės šalies būklės, kai pagal penkių metų BVP augimą vien tik nuo Latvijos R atsiliekame apie 30 proc., o nuo dar mažesnės Estijos R net 50 proc., kurioje nedarbas siekia tik apie tuos lemtingus 6 proc. ir, kurioje “emigravusių”ieškoti darbo užsienyje tik 15-20 tūkst, (Lietuvoje apie 400 tūkst. ), kas taip pat yra labai svarbu įvertinant tikruosius makroekonominius rodiklius ir galimus jų padarinius pačiu artimiausiu metu. Kaip jau minėjau, smulkaus ir vidutinio sektoriaus įmonės sumoka biudžetui 0. 2-0. 25lt. nuo kiekvieno lito mokesčių, kai stambios įmonės tik 5 centus. Pvz. vienas stambus šalies prekybos tinklas neseniai viešai pasigyrė, kad per 2002 metus sumokėjo 20 mln. litų įvairių mokesčių. Ir tai nuo 400 mln. apyvartos. bet smulkus sektorius nuo tokios apyvartos sumokėtų 80-100mln. litų. t. y. valstybė proteguodama stambaus kapitalo klestėjimą iš tiesų smukdo Lietuvos R, smukdo šalies biudžetą, verčia vergauti tiesiogine to žodžio prasme Lietuvos R paprastus žmones. Įsivaizduokite, kad viena mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoja pasigyrė, kad iš vieno tinklo surenka 3 mln. litų mokesčių litų per mėnesį, kai tuo tarpu smulkūs verslininkai sumokėtų nuo tokių pajamų net 16-21 mln. litų. Niekaip nesuprantu, kaip tokiose pareigose dirbdama Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė iš esmės skatindama stambų verslą nemokėti 15 mln. litų per mėnesį priklausančių Lietuvos valstybei ir visiems Lietuvos žmonėms pinigų, gali eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas???… Iš vienos pusės galima suprasti, kodėl mūsų šalies didieji ekonomistai, net pranašais save vadinantys, 1998-2003 metais tvirtino, kad minimalaus atlyginimo didinimas mažina darbo vietų skačių. Taip, šis teiginys visiškai pagrįstas, kai ekonomika funkcionuoja pilnai, t. y. tada, kai nedarbas siekia apie 6 proc(JAV iki lemtingos 2002. 09. 11 nedarbas vyravo apie 5. 8 proc., iš karto po rugsėjo tragedijos-6. 2-6. 4 proc., dabartiniu metu neviršija 5. 8 proc., ką parodo ir šios šalies 4 proc. BVP 2003 metinis prieaugis)ir, kai tai liečia stambų sektorių. Beje tai tik dar kartą patvirtina minėtą tezę, kad tik nedarbo mažėjimas turi esminės įtakos BVP augimui, o ne atvirkščiai, kaip teigiama mūsų spaudoje. Matyt mūsų ekonomistai prisiskaitę vadovėlinių tiesų, iš kurių daugumas parašyta aišku JAV, nebegali nusileisti iš ekonominių aukštumų į paprastų žmonių gyvenamą ašarų pakalnę ir pabandyti suprasti, kad, kai nedarbas viršija tam tikrą ribą(kai kuriose šalyse tai gali svyruoti apie 8-9-10 procentų)ši taisyklė nustoja galioti. Šią mano hipotezę patvirtino ir tarptautinėse konferencijose sutikti ir pakalbinti kaimyninių šalių strateginių ekonominių institutų direktoriai ir specialistai, kurie, beje, vadovavosi atliktais ekonominiais tyrimais, priešingai mūsų ekonomistams, sugebantiems minimalų atlgyginimą žmonėms nuleisti iš viršaus,. t. y. iš ”lubų”, o tu žmogau sukis, kaip nori. O jei nepatinka plonas tualetinis popierius, tai gali jo nevartoti, sutaupysi pinigų cigaretėms, kurių išlaidoms taip pat turbūt pritrūko laiko paskaičiuoti, nes kitaip minimalus atlyginimas jau seniai prie tokio gyvenimo turėtų būti bent 700 lt. Ir pageidautina ‘į rankas”. Kad dar sviestui užtektų. Aišku, suprantamas noras sekti galingiausias pasaulio valstybės ekonomistų pėdomis, bet akivaizdu, kad šie dėsniai išeidami iš po kontrolės tampa visiškai nepritaikomi ekonomiškai silpnose valstybėse, tokiose kaip mūsų, kurioje BVP vienam gyventojui, net prie geriausių ekonominių rodiklių Slovėniją pavys tik po 100 metų, ES tik vidurkį geriausiu atveju po 250 metų, o JAV-NIEKADA... Kas skaudžiausia, kad tais paistalais, kad mažos įmonės negalės išmokėti didesnių atlyginimų, įdomu nuo kada sotus pradėjo alkaną užjausti, nebent taip sėkmingai pridengdami savo tikruosius ketinimus, patikėjo ir mažųjų verslininkų lyderiai. Bet jei iš tikrųjų baiminamasi, kad smulkios įmonės nepajėgs išmokėti didesnio darbo užmokesčio, tai siūlau neapmokestinamą minimumą sulyginti su minimalia alga, t. y. 500 lt., kad bendra mokestinė bazė prieš ir po min. atlygio pakėlimo nepasikeistų. Tiesa, reiktų dar vienos priežasties, kad padidėjųsį atlyginimą žmonės išleistų ir taip pakeltų vartojimą smulkiame sektoriuje, o ne padėtų į stalčių ar atiduotų bankui, kuris greičiausiai juos paskolintų stambiam kapitalui ir taip paskatintų nedarbo didėjimą, taigi reiktų, kad žmonės daugiau pasitikėtų valstybe. Nes tik, kai žmogus pasitiki valstybe, potencialus vartotojas, kurių esame mes kiekvienas, pinigus išleidžia vartojimo rinkoje. Išleidžia tada, kai yra įsitikinęs, kad nebrangs Elektra, šildymas, telefoniniai pokalbiai, kad rytoj šalies neapims ekonominis sąstnigis, ar dar blogiau- ekonominė krizė, kad žmonės išsaugos darbo vietas ir kad sukauptas pajamas nepravalgys eilinė hyperinfliacija. Dabartinės šalies makroekonominės ir socialinės prognozės matyt neleidžia paneigti šių prielaidų, nes minimalaus atlyginimo pakėlimą iki 500 lt., kuris paprastiems žmonėms buvo prižadėtas 2004. 01. 01 dieną, nukeltas gegužės pirmai-tikriausiai visų žmonių darbo šventei paminėti. Gal taip socialdemokratai nori atgaivinti sovietines tradicijas švęsti tarybines šventes??Ar paprasčiausiai bandoma politizuoti minimalaus atlyginimo pakėlimą kuo arčiau jį priartinus prie rinkimų datos, bet dabar žmonės daug supratingesni nei anksčiau ir tokių partinių žaidimėlių, kai prieš šventes miesto centrinėse gatvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės prie bananų iš Maskvos, nedovanos. Turbūt gerbiamuosius partiečius nomenklatūrininkus apėmė nostalgija prisiminus senus laikus ir prieš Šventę, atsiprašau rinkimus, išmes papildomus 50 lt. Bet tada dėl pabrangusių kainų ir tų “50” gali nebelikti. Minimalus atlyginimas galėjo būti nepadidintas nuo sausio 1-osir dėl daug rimtesnių priežasčių, kaip buvo žadėta dar 2003metų vasarą. Matyt iš tiesų baiminamasi, kad dėl mažo pilietiškumo ir žmonių pasitikėjimo valstybe gali, kaip planuojama, neišaugti vartojimas dėl padidėjusių minimalių atlygių. Tada neduok dieve tikrai per šalį “nusiristų” mažų įmonių bankrotų lavina, nes dėl padidėjusios darbo užmokesčio ir nežmoniškų mokesčių susijusių su darbo užmokesčiu naštos bendrovės tiesiog būtų sunaikintos. Tai lengvai patvirtina ir Seimo bei Vyriausybės bei Teismų reitingai, nuolat besivelkantys pasitikėjimo reitingų gale. Bet nepakėlus mažų įmonių pelningumo ši katastrofa gali ištikti dar greičiau…Stambaus verslo įmonių tai jokių būdų nepaliestų, nes jos būtų išgelbėtos valstybės, t. y. žmonių pinigais laikomais bankuose.. Atidžiau paskaičius šią ekonominę apžvalgą pagrįstai prašosi dar vienos temos antraštė:kam laikyti pinigus bankuose, jei tai didina nedarbą ir skatina dar didesnį atotrūkį tarp turtingiausių ir vargingiausių žmonių..
Ekonomika  Straipsniai   (12,83 kB)
Mažmeninei prekybai būdinga didžiulė įmonių rūšių įvairovė. Įmonės skiriasi viena nuo kitos dydžiu, realizuojamų prekių asortimentu, pirkėjų aptarnavimu ir kt. Labai dažnai įmonės, vienodos pagal vieną požymį, pavyzdžiui, asortimentą, skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, pirkėjų aptarnavimo forma. Todėl prekybos įmonėms apibūdinti ir nagrinėti neretai taikomas ne klasifikavimo (kai įmonės grupuojamos pagal vieną požymį), o tipologijos (kai įmonės skirstomo remiantis dviem ar daugiau požymių) metodas, vienas ar keli pagrindiniai požymiai derinami su keliais papildomais požymiais. Prekybos įmonių tipai skirstomi remiantis įvairiais požymiais, net antraeiliais. Dažniausi yra šie: prekių asortimentas (papildomi – jo platumas, gilumas), įmonės vieta, aptarnavimo forma, dydis, kainų lygis. Taigi prekybos įmonės tipas apibūdinamas ne tik kiekybiniais (kuriuos galima tiksliai apibrėžti), bet ir kokybiniais požymiais. Todėl kartais neišvengiama subjektyvumo, tam tikrų netikslumų. Nepaisant didžiulės mažmeninės prekybos įmonių rūšių įvairovės, taip pat ir atskirų šalių specifikos, mažmeninės prekybos tinklo struktūra daug kuo panaši, yra bendrų plėtojimosi tendencijų. Bet kurioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje pasitaikančius prekybos įmonių tipus galima sujungti į tokias grupes: 1) mišrių prekių parduotuvės, 2) specializuotos parduotuvės, 3) universalinės parduotuvės ir prekybos namai, 4) supermarketai ir kitos savitarnos principu dirbančios didelės parduotuvės, 5) pigesnių prekių parduotuvės, 6) siunčiamosios prekybos įmonės, 7) kilnojamosios prekybos įmonės, 8) filialinės įmonės. Mišrių prekių parduotuvės. Neskaitant išvežiojamosios bei išnešiojamosios prekybos, tai istoriškai anksčiausiai atsiradusios prekybos įmonės. Mišrių prekių parduotuvėse platus, bet negilus kasdieninės bei dažnos paklausos prekių asortimentas (maisto produktai, trikotažas, galanterija, namų apyvokos, ūkinės prekės ir pan.), nedidelis prekybos salės plotas, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Tokios parduotuvės liko tik kaimuose, taip pat retai gyvenamuose miestų pakraščiuose. Lietuvos kaimuose paplitusi kasdieninės paklausos prekių parduotuvė – būdingas šio tipo įmonės pavyzdys. Šio tipo šiuolaikiniu variantu miestuose galima laikyti JAV paplitusias budinčias (patogias) parduotuves (convienience store). Tai gyventojams patogioje vietoje esanti parduotuvė, kuri prekiauja daugiausia maisto prekėmis 200-300 kv.m prekybos plote. Ji dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, pirkėjus aptarnauja pardavėjai. Specializuotos parduotuvės atsirado iš mišrių ir pasižymi tuo, kad jų prekių asortimentą sudaro viena ar kelios prekių grupės arba tik dalis tam tikros prekių grupės. Todėl skiriamos siauros specializacijos, specializuotos, kombinuotos, kompleksinės parduotuvės. Specializuojant parduotuves, išryškėjo dvi kryptys: prekinė šakinė ir vartojimo kompleksų. Prekinis šakinis specializavimas remiasi prekių žaliava, jų kilme, gamybos specializavimu, pavyzdžiui, mėsa ir mėsos produktai, audiniai, avalynė, baldai ir t.t. Parduotuvėse, kurios specializuotos pagal vartojimo kompleksus, prekių asortimentas formuojamas remiantis prekių vartojimo, jų paklausos bendrumu, pavyzdžiui, vaikų prekės, kelionės reikmenys, dovanos ir t.t. Nors sparčiai daugėja kitokių prekybos įmonių, specializuotos parduotuvės šiuo metu – labiausiai paplitęs prekybos įmonių tipas. Parduotuvės specializavimas, t.y. jos veiklos apribojimas tam tikros prekių šakos, grupės ar pogrupio prekėmis, leidžia nedideliame prekybos plote pateikti įvairų prekių asortimentą, sudaryti pirkėjui geras prekių pasirinkimo galimybes. Specializuota, ypač siauros specializacijos, parduotuvė gali sėkmingai dirbti tik tada, kai pakankamai didelis jos aptarnavimo rajonas. Kuo asortimentas siauresnis, tuo rajonas turi būti didesnis. Rajono dydis labai priklauso ir nuo parduodamų prekių paklausos dažnumo (pvz., vienodo dydžio duonos ir šilkinių audinių parduotuvių veiklos rajonai labai skirtingi). Parduotuvės asortimentas turi didžiausią įtaką jų išdėstymui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios dažnos paklausos prekėmis, išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, o periodinės ir retos paklausos prekių – centrinėse miestų dalyse, prekybinėse gatvėse, prekybos centruose, t.y. parduotuvių susitelkimo vietose. Specializuotoms parduotuvėms tenka spręsti sudėtingas asortimento formavimo ekonomines problemas. Kuo siauresnis asortimentas, tuo didesnė parduotuvės veiklos rizika, susijusi su galimu paklausos pasikeitimu. Kad būtų įvairus asortimentas, didelės prekių pasirinkimo galimybės specializuotose, ypač siauros specializacijos, parduotuvėse tenka prekiauti ir lėtą apyvartumą turinčiomis prekėmis, o kad jų realizacija nebūtų nuostolinga, reikia didinti antkainį, tačiau tik iki tam tikros ribos, kurią peržengus kyla pavojus, kad pirkėją patrauks konkurentas. Todėl, pardavus kai kurias prekes, patiriamas nuostolis, kurį kompensuoti stengiamasi didesniu kitų prekių rentabilumu. Kadangi dauguma specializuotų parduotuvių, ypač nemaisto, taiko tradicinę prekių pardavimo formą, tai labai svarbu konsultuoti pirkėjus, taigi savo ruožtu reikia kvalifikuoto personalo ir nuolat jį mokyti. Prognozuojama, kad tradicinių specializuotų parduotuvių dalis rinkoje mažės. Ši prognozė grindžiama tuo, kad tokios didelės prekybos įmonės, kaip prekybos namai, universalinės parduotuvės, supermarketai, pirkėjams sudaro palankesnes sąlygas prekėms įsigyti. Vartotojų apklausa rodo, kad jie labai vertina laisvą prekių pasirinkimą ir savitarną, taip pat tas sąlygas, kurias teikia didelės įmonės, parduodančios daugelį įvairių prekių “po vienu stogu”. Universalinės parduotuvės ir prekybos namai. Universalinės parduotuvės atsirado XIX amžiaus viduryje. Tai pirmosios didelės prekybos įmonės, kuriose pateikiamas platus ir gilus įvairių grupių asortimentas (pirmiausia aprangos prekės, namų apyvokos ir buto apstatymo reikmenys ir paprastai maisto prekės), teikiamos kvalifikuotos konsultacijos, įvairios paslaugos, įskaitant kreditą, gausu reklamos. Jos pasižymi aukšta darbuotojų kvalifikacija, puikiu interjeru, plačiu technikos ir informacijos sistemų naudojimu, pirkėjus daugiausia aptarnauja tradicine forma. Pagal Tarptautinės universalinių parduotuvių asociacijos reikalavimus, šių parduotuvių plotas turi būti ne mažesnis kaip 2,5 tūkst. kv.m. Vidutiniškai jų prekybos plotas JAV – apie 10 tūkst. kv.m., Prancūzijoje – 8 tūkst.kv.m. Tačiau yra parduotuvių, turinčių iki 50 tūkst.kv.m. Didelių universalinių parduotuvių prekių asortimentas – daugiau kaip 2000 tūkst. prekių pavadinimų. Iš pradžių universalinės parduotuvės įsikurdavo miestų centruose, tačiau dėl žemės sklypų stokos ir jų brangumo vėliau joms teko kurtis gyvenamuosiuose rajonuose, priemiesčių prekybos centruose. Dėl vietų stokos automobilių aikštelėse ir didelės jų sankaupos miestų centruose, čia esančios universalinės parduotuvės ėmė prarasti savo patrauklumą, jų vaidmuo prekių apyvartoje pradėjo mažėti. Pastaraisiais metais universalinės parduotuvės atsisakė pardavinėti labai platų prekių asortimentą ir ėmė tenkintis tokiomis prekių grupėmis, kaip madingi drabužiai, parfumerija, kosmetika, dovanos, poilsio, laisvalaikio prekės. Pirmiausia atsisakoma stambiagabaričių buitinių elektros prietaisų, baldų. Vis plačiau pradedamas taikyti atviras prekių išdėstymas ir savitarna. Šie pakitimai susiję su konkurencija, kurią sukėlė supermarketų atsiradimas ir jų spartus plėtojimasis, nemaisto prekių asortimento plėtimas juose, taip pat atsiradimas tokių supermarketų strategija ir taktika besiremiančių parduotuvių tipų, kaip superparduotuvės, hipermarketai ir kt. Daugelis universalinių parduotuvių atsisakė tradicinio prekinio šakinio skyrių formavimo principo ir perėjo prie asortimento paskirstymo pagal vartojimo kompleksus. Tokia ne tik universalinėms parduotuvėms būdinga asortimento formavimo evoliucija susijusi su pirkėjų elgsenos pasikeitimu: jie pasidarė išrankesni, paklausa – individualesnė. Prie didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių, turinčių senas tradicijas, priklauso ir prekybos namai. Šio tipo parduotuvės prekiauja viena ar keliomis didelėmis prekių grupėmis, daugiausia visomis aprangos prekėmis arba jų dalimi (drabužiais, avalyne), buto apstatymo reikmenimis. Jos skiriasi nuo universalinių parduotuvių tik prekių asortimento platumu. Universalinės parduotuvės pasižymi plačiu ir giliu asortimentu, o prekybos namai – siauru, bet giliu asortimentu. Į prekybos namus galima žiūrėti kaip dideles specializuotas parduotuves (daugiau kaip 1000 kv.m prekybos ploto). Prekybos namai pastaruoju metu susidūrė su panašiomis problemomis, kaip ir universalinės parduotuvės, ir jų veikloje pastebimi panašūs pokyčiai. Supermarketai. Prekybos istorijoje supermarketo, kaip iš principo naujo parduotuvės tipo, atsiradimas itin svarbus. Manoma, kad supermarketai sukėlė prekybos, pirmiausia maisto prekių, revoliuciją. Supermarketas – tai universalaus asortimento maisto prekių ir kasdieninės paklausos nemaisto prekių parduotuvė, turinti ne mažesnį kaip 400 kv.m prekybos plotą ir dirbanti savitarnos principu. Atsiradęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV, jis greit įrodė savo pranašumą, palyginti su kitais maisto prekių parduotuvių tipais, pirmiausia tuo, kad sudarė pirkėjams sąlygas “po vienu stogu”, t.y. vienoje parduotuvėje, įsigyti visas dažniausiai perkamas prekes ir sutaupyti daug laiko. Jis atsirado pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu, todėl jo populiarumui daug reikšmės turėjo mažesnės kainos. Vėliau, kai ekonominė padėtis ir gyvenimas sunormalėjo, gyvenimo lygis pakilo, pasikeitė supermarketų strategija, daugiausia dėmesio skiriam prekių įsigijimo sąlygoms, prekybos procesų modernizavimui. Supermarketus pradėjo steigti didžiosios firmos, kurios ėmė statyti specialius pastatus ir daugiau dėmesio skirti interjerui, reklamai. Tačiau praėjo beveik 20 metų, kol šis pažangus prekybos įmonių tipas atsirado Vakarų Europoje. Pirmieji supermarketai čia pradėjo steigtis tik penktajame dešimtmetyje, o sparčiau – dar po 10 metų, kai buvo sukurtos reikiamos organizacinės-techninės prielaidos ( priekių fasavimas, įpakavimas, specialūs įrengimai ir technika). Šiandien visose Vakarų Europos šalyse supermarketai atlieka svarbų vaidmenį gyventojų aprūpinime maisto prekėmis, nors savo didumu, parametrais ir atsilieka nuo JAV. Pavyzdžiui, JAV vidutinis supermarketo prekybos plotas – 1,7 tūkst.kv.m, o Vakarų Europoje – apie 600 kv.m, vidutinis prekių pavadinimų skaičius – atitinkamai 8 ir 5 tūkst. JAV supermarketuose realizuojama apie 70 proc.visų maistų prekių, o Vakarų Europoje – apie 30 proc. Vakarų Europoje supermarketai iš pradžių atsirado tik didžiuosiuose miestuose, vėliau papilto ir mažesniuose. Jų aptarnavimo spindulys – apie 1000 m, išsidėstę labai įvairiai – pagrindinėse ir šalutinėse gatvėse, prekybos centruose, naujuose miestų rajonuose. Daug šio tipo parduotuvių, mūsų krašte vadinamų universaliomis maisto prekių parduotuvėmis (“universamais”), 1971-1990 metais buvo pastatyta ir Lietuvoje, ypač didžiausių miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Visose išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais, išryškėjo tendencija supermarketuose vis daugiau pardavinėti nemaisto prekių, universalizuoti jų asortimentą. Tai atvedė prie naujų parduotuvių tipų, įvairiose šalyse pasižyminčių tam tikrais ypatumais, atsiradimo. JAV atsirado superparduotuvės (superstore), Vokietijoje – savitarnos centrai (Verbrauchermarkt) ir savitarnos universalinės parduotuvės (SB-Warenhaus), Prancūzijoje – hipermarketai. Pigesnių prekių parduotuvės (discount stores). Kaip ypatingas prekybos įmonės tipas, šios parduotuvės JAV atsirado ketvirtajame dešimtmetyje. Svarbiausias jose buvo palankių pirkėjams kainų principas – gerai žinomos prekės buvo parduodamos pigiau negu kitose parduotuvėse. Tad reikėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti prekių realizavimo kaštus, o juos sumažinti šioms parduotuvėms padėjo prekybos įmonių steigimas rajonuose, kur nedidelis patalpų nuomos mokestis; paprastas jų interjeras, nebrangių įrengimų panaudojimas; savitarna; pirkėjams teikiamų paslaugų ribojimas; ypatinga asortimento politika, kai į prekių asortimentą įeina tik nebrangios ir greito apyvartumo prekės, ne patys naujausi prekių modeliai, nebemadingos prekės ir pan. Tokia pat kainų politika, kaip šios parduotuvių grupės, ir minėtų savitarnos centrų, savitarnos universalinių parduotuvių ir hipermarketų. Siunčiamosios prekybos įmonės. Šios prekybos įmonės atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Pirmųjų siunčiamos prekybos įmonių asortimentas buvo gana ribotas, paprastai daug mažesnis negu daugelio parduotuvių. Pagrindinis šių įmonių veiklos principas – palengvinti prekių įsigijimą. Pirkėjas turi galimybę namuose, ramioje aplinkoje pasirinkti prekę ir apsispręsti dėl jos pirkimo. Jam nereikia gaišti laiko ir eikvoti pinigų kelionei į parduotuvę. Tačiau šios prekybos trūkumas yra tas, kad pirkėjas prieš pirkdamas negali savo pirkinio apžiūrėti, gauti papildomos informacijos bei konsultacijos. Be to, jam reikia laukti, kol prekę atsiųs. Būtina šios prekybos formos marketingo priemonė yra prekių katalogas, kuriame didelės universalios įmonės nurodo iki 45 tūkst. prekių pavadinimų. Jų spausdinimas, atnaujinimas (paprastai leidžiami du kartus per metus), kainų politika yra specifinės šių įmonių problemos. Jei katalogai siuntinėjami du kartus per metus, tai prekės kainos mažiausiai pusę metų negalima keisti. Neįkalkuliavus kainų padidėjimo, gali atsirasti nuostolių. Šios prekybos įmonės pajamoms nemažos įtakos gali turėti pašto tarifų pasikeitimas. Pastaraisiais metais siunčiamojoje prekyboje aktyvėja naujos ryšių su pirkėjais formos: užuot tradiciškai pateikę užsakymus paštu, pirkėjai paskambina telefonu arba pasinaudoja namuose esančiais personaliniais kompiuteriais. Užsakytas prekes firmos pristato ne paštu, o savo transportu arba per specializuotas transporto firmas. Tokia prekybos forma buvo pavadinta “distancine” prekyba. Prie šios prekybos priskiriama prekyba pagal užsakymus, kai prekės pristatomos į namus, taip pat ir prekyba pagal užsakymus kasdieninės paklausos prekėms – vadinamieji “supermarketai namuose”. Kilnojamoji prekyba. Ji apima įvairius išvežiojamosios ir išnešiojamosios prekybos objektus. Tai viena iš ankstyvųjų ir primityviųjų prekybos formų, kurią prieš daugelį metų pradėjo taikyti “kromelnininkai”, arba preknešiai, keliaudavę iš kaimo į kaimą, iš namo į namą. Tačiau ir šiandien ši prekybos forma nepamiršta, ji gerokai modernizuota ir tapo nuolatiniu verslu, kuriuo kai kuriose šalyse verčiasi daug gyventojų. Net JAV yra apie 600 kompanijų, kurios verčiasi vien išnešiojamąja prekyba. Paplitusios ir kitos šios prekybos atmainos. Pavyzdžiui, prekyba gatvėse, kai tam tikroje vietoje, ypač ten, kur didelis pėsčiųjų srautas, tam tikru laiku atvyksta pardavėjai su vežimėliais, prekydėžėmis ir pan. Kita jos atmaina yra vadinamoji skrajojanti prekyba, kuri organizuojama laikinose paklausos susitelkimo vietose, pavyzdžiui, ten, kur vyksta sporto renginiai, masinės šventės ir pan. Filialinės įmonės. Tai vieno tipo parduotuvių (filialų) sistema (grandinė), kuriai vadovaujama iš vieno centro ir todėl ją reikia laikyti viena įmone. Tokias sistemas gali sudaryti įvairaus tipo (specializacijos) parduotuvės (pvz., supermarketai, universalinės parduotuvės). Filialine įmone laikoma tokia, kuri turi ne mažiau kaip 5, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV ne mažiau kaip 10 vieno tipo parduotuvių. Yra firmų, kurios turi šimtus parduotuvių. Vakarų Europoje filialinės įmonės daugiausia jungia specializuotas parduotuves. JAV grandininėms (filialinėms) prekybos kompanijoms tenka daugiau kaip vienas trečdalis visos mažmeninės prekių apyvartos. Joms priklauso beveik visos universalinės parduotuvės. Šioms kompanijoms tenka daugiau kaip pusė visos maisto prekių apyvartos, Vokietijoje ši dalis artėja prie trečdalio. Bendras vadovavimas sudaro sąlygas filialinėse įmonėse standartizuoti prekių asortimentą ir technologiją, sudaryti vienodą aprūpinimo prekėmis sistemą, įsigyti pranašumą perkant ir sandėliuojant prekes (pirkti prekes dideliais kiekiais atsieina pigiau, centralizuotas prekių sandėliavimas leidžia optimizuoti prekių atsargas, sumažėja rizika ir prekių laikymo kaštai), efektyviau naudoti reklamą ir skaičiavimo techniką. Be pranašumų, centralizuotas filialų valdymas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, filialas negali greitai prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, nes trukdo griežta valdymo centralizacija. Šį trūkumą mėginama įveikti – filialų vedėjams suteikiam daugiau savarankiškumo. Tačiau tada firmos vadovybei reikia kontroliuoti filialų vadovus. Filialams nustatomi tam tikri planiniai ekonominiai rodikliai – apyvarta, pajamos ir kontroliuojami jų veiklos faktiniai rezultatai. Apžvelgti parduotuvių tipai gali būti savarankiškos, pavienės, nepriklausomos įmonės. Tačiau labi dažnai jos įeina į įvairaus pobūdžio junginius ar susivienijimus. Iš jų paminėtini: • prekybos centrai, • savanoriškos grandys, • jungtinės universalinės parduotuvės, • kooperuotos įmonės (pirkimo kooperatyvai), • frančizų (privilegijų) sistemos. Iš esmės visi šie junginiai yra prekybos įmonių kooperavimosi rezultatas. Prekybos centrai (shopping center). Tai funkciškai ir teritoriškai susijusių prekybos ir paslaugų įmonių kompleksas, išdėstytas viename sklype. Jį reikia skirti nuo natūraliai susiformavusių, miesto centrinėse dalyse iškilusių centrų. Pirmieji prekybos centrai atsirado JAV trečiajame dešimtmetyje. Jie buvo kuriami paprastai už miesto ribų, prie automagistralių susikirtimo, taip pat naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Vakarų Europoje ir kituose žemynuose jie atsirado po Antrojo pasaulinio karo. Nors tapo neatskiriamu mažmeninės prekybos tinklo elementu, tačiau nepaplito kaip JAV, kur yra daugiau kaip 28 tūkst. prekybos centrų. Jiems, įvairių autorių duomenimis, tenka nuo trečdalio iki pusės visos mažmeninės prekių apyvartos. Prekybos centras – tai planinga mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonių koncentravimo forma. Atsižvelgiant į aptarnaujamo rajono dydį, paprastai skiriami trijų rangų centrai: vietinis (mikrorajono), kurio dauguma pirkėjų gyvena greta ir jame nusiperka kasdieninės (dažnos) paklausos prekes. Jo aptarnavimo rajone gyvena iki 20 tūkst. žmonių. Tokiame centre yra supermarketas, grupė specializuotų parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis iki 100 tūkst. gyventojų. Jo pagrindas – bent viena universalinė parduotuvė ir supermarketas, kuriuos papildo iki 50 įvairios specializacijos parduotuvių, taip pat grupė paslaugas teikiančių įmonių. rajono centras, aptarnaujantis teritoriją, kurioje gyvena 100-200 tūkst. žmonių. Iš pradžių pagrindinis objektas būdavo viena didelė universalinė parduotuvė, o vėliau – keletas. Šalia jų – 100 ir daugiau įvairių parduotuvių bei paslaugų įmonių. Didžiuosiuose centruose gali būti nuo kelių iki keliolikos vienodo profilio parduotuvių. Daugelyje tokių centrų parduotuves jungia dengtos galerijos. Atvažiavęs į tokį centrą, pirkėjas praleidžia keletą valandų. Jis gali aplankyti restoraną, kino teatrą, koncertų salę, plaukimo baseiną, dirbtinio ledo čiuožyklą ir pan. Tokiame centre vartotojas gali patenkinti visus prekių ir paslaugų poreikius, įsigyti prekių ir kartu maloniai praleisti laiką. Prekybos centrų statyba rūpinasi didelės nekilnojamojo turto kompanijos, bankai, draudimo firmos, kurios vėliau išnuomoja jų patalpas prekybos įmonėms. JAV prekybos centrų plėtojimasis stabilizavosi, manoma, kad jų skaičius jau pasiekė ribą. Vakarų Europoje prekybos centrai atlieka mažesnį vaidmenį. Jie daugiausia įsikūrė miestų centruose, naujuose gyvenamuosiuose rajonuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje 64 proc.visų prekybos centrų yra miestų centruose. Prekybos centrams tenka apie 10 proc.viso parduotuvių prekybos ploto. Aštuntajame-devintajame dešimtmetyje ir Lietuvoje didžiųjų miestų naujuose gyvenamuosiuose rajonuose buvo pastatyta nemaža vietinės reikšmės prekybos centrų. Prekybos centrai patrauklesni, kai šalia yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios dažniausiai nemokamos. Viena iš prekybos centrų problemų yra prisijungusių prie jo savarankiškų įmonių veiklos koordinavimas. Tuo rūpinasi centro administracija ir nuomininkų sąjunga, kurie organizuoja bendrus renginius – reklamą, parodas, planuoja specialias marketingo priemones, skatinančias prekių realizavimą. Jungtinės universalinės parduotuvės. Tai įvairaus dydžio savarankiškų specializuotų ir siauros specializacijos parduotuvių bei paslaugų įmonių teritorinis ir organizacinis susivienijimas. Tokia parduotuvė, imituojanti universalinę parduotuvę, įsikuria daugeliui parduotuvių susikooperavus į vieną vietą, po vienu stogu, kad galėtų pritraukti pirkėjų ir ekonomiškai efektyviai reikštis rinkoje kaip didelė įmonė. Prekiaujama ir paslaugos teikiamos viename pastate. Kadangi į parduotuves yra bendras įėjimas, tarp atskirų skyrių nėra pertvarų bei atskirų firmų ženklų, lankytojui susidaro vienos įmonės įspūdis. Šios parduotuvės steigiamos paprastai miesto centre, tokioje vietoje, kur galima įrengti pakankamo dydžio automobilių stovėjimo aikštelę. Brangios statybinės medžiagos, patrauklus išorinis ir vidinis architektūrinis apipavidalinimas, patrauklios reklamos priemonės, patogios poilsio zonos ir pan. sukuria ypatingą atmosferą, tokioje įmonėje lankytis ir įsigyti prekes malonu, įspūdinga, tad pirkėjas tampa nuolatiniu klientu. Šių įmonių sėkmei labai padeda asortimento politika. Sutelkus įvairių šakų prekybos įmones, vartotojui po vienu stogu galima pateikti asortimentą, kuris prilygsta universalinių parduotuvių asortimentui. Įvairus asortimentas būdingas specializuotoms ir siauros specializacijos parduotuvėms, yra šių parduotuvių pranašumas, palyginti su tradicinėmis universalinėmis parduotuvėmis. Specifinė jungtinių universalinių parduotuvių problema – taip suderinti atskirų į ją įeinančių įmonių asortimentą, kad jis atitiktų parduotuvės aptarnaujamo rajono gyventojų paklausos struktūrą ir kartu sudarytų vientisumo įspūdį. Siekiant išsiskirti iš konkuruojančių įmonių, ypač universalinių parduotuvių, taip pat iš kitų kooperuotų prekybos objektų, jungtinėse universalinėse parduotuvėse pirkėjams teikiama labai daug paslaugų (prekės pristatomos į namus, pritaikomi drabužiai, atliekami prekių įrangos ir remonto darbai namuose, prižiūrimi vaikai, yra restoranas ir kt.). Parduotuvė turi savo centrinį valdymo organą, kurio funkcijos yra palaikyti ryšius tarp patalpų nuomininkų, organizuoti įvairias bendras priemones ir pan. Savanoriškos prekybos grandys. Tai vienos ar kelių didmeninės prekybos įmonių bendradarbiavimo su daugeliu mažmeninės prekybos įmonių forma, kuria siekiama bendrai pirkti ir parduoti prekes vartotojams vienos firmos vardu. Toks bendradarbiavimas leidžia didmenininkui užsitikrinti nuolatinius pirkėjus, o mažmenininkams – palankesnėmis kainomis pirkti prekes, gauti pagalbą asortimento formavimo, reklamos, personalo mokymo ir kt. srityse. Šie susivienijimai paprastai kuriami didmeninės prekybos įmonių iniciatyva ir reiškiasi kaip vertikali kooperacija dažniausiai vienoje šakoje (pvz., maisto prekių prekyboje). Tokie susivienijimai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metu JAV, o vėliau susikūrė ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Olandijoje). Po Antrojo pasaulinio karo jie paplito ir kitose šalyse, ypač maisto prekių prekyboje. Kooperuotos prekybos įmonės (prekių pirkimo kooperatyvai). Tai mažmeninės prekybos įmonių susivienijimai, kurių tikslas – bendrai pirkti prekes ir kartu plėtoti veiklą. Tokius susivienijimus kuria smulkūs prekybininkai savanoriškais pagrindais, sujungdami dažniausiai vienos specializacijos parduotuves. Jie atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Iš pradžių susikūrę kaip pirkimo kooperatyvai, vėliau jie persitvarkė į vadinamąsias visiško aptarnavimo bendroves (full-service-organization). Šios bendrovės įsteigia centrinį organą, kurio uždavinys – vadovauti visai įmonių grupei. Labai dažnai visos parduotuvės naudojasi vienu firmos vardu. Veiklos planavimas, asortimento politika, prekių pirkimas paprastai pereina centrinio organo žinion, o parduotuvėms lieka tik prekių pardavimo funkcija. Tad išvengiama atsitiktinumo ir stichiškumo, kuris būdingas smulkioms parduotuvėms, suformuojama bendra prekių asortimento politika. Centralizuotas valdymas padeda taupyti išlaidas ir efektyviau ūkininkauti. Pastaruoju metu šalia įprastinių asortimento formavimo ir prekių pirkimo funkcijų centriniai organai imasi ir personalo rengimo bei jo perkvalifikavimo, taip pat įvairių marketingo politiko priemonių įgyvendinimo. Dėl to šie savanoriški susivienijimai vis labiau tampa panašūs į stambias prekybos firmas. Tačiau šis procesas sudėtingas ir prieštaringas. Smulkūs savininkai ne visada linkę lengvai atsisakyti nepriklausomybės, savarankiškumo. Todėl kyla nesutarimų, konfliktų. Kartais tokios įmonės pertvarkomos į akcines bendroves arba pereinama prie frančizo (privilegijų) santykių. Frančizų (privilegijų) sistemos. Tai dviejų juridiškai savarankiškų įmonių bendradarbiavimo kontraktas, kai už tam tikrą atlyginimą viena įmonė perduoda kitai įmonei teisę naudotis savo firmos vardu, realizuoti jos firmines prekes, įsipareigodama teikti pagalbą. Privilegiją teikti gali gamintojas, didmenininkas ir mažmenininkas. Frančizo kontraktai leidžia greitai ir sėkmingai plėtoti įmonės veiklą neįdedant į ją daug kapitalo ir nekuriant filialinės firmos. Frančizo gavėjas tam tikra prasme yra pusiau priklausomas asmuo, kuris į prekybos įmonę įdeda savo kapitalą, už tai frančizo teikėjas perteikia jam savo patirtį ir teikia techninę paramą. Už tai frančizo teikėjas gauna sutartą atlyginimą. Ši bendra schema praktikoje gali būti įvairių formų. Dažnai frančizo teikėjas imasi vadovauti asortimento politikai, prekių aprūpinimui, personalo rengimui ir kt. Kartais frančizo kontraktas labai riboja jos gavėjo teises, tačiau būna ir priešingai – jis gauna didelę autonomiją. Įvairiai gali būti paskirstomas ir gaunamas įmonės pelnas. Praktika rodo, kad įmonės, kurios veikia frančizo pagrindu, rečiau bankrutuoja negu nepriklausomi prekybininkai. Mažos nepriklausomos įmonės paprastai nusigyvena dėl dviejų priežasčių: nepatenkinamo vadovavimo ir finansinių išteklių stokos. Tuo tarpu frančizo teikėjai garantuoja kvalifikuotą vadovavimą, o finansinių išteklių negali stokoti vien dėl to, kad tada su frančizo teikėju niekas nesudarys kontrakto. Frančizo įmonės sėkmė priklauso nuo dviejų veiksnių: pagalbos, kurią teikia frančizo teikėjas, ir iniciatyvumo, gabumų bei suinteresuotumo, kuriuos reiškia jo gavėjas. Žinoma, niekas iš anksto negali garantuoti sėkmės. Tačiau kiekvienu atveju rizika mažesnė, nes frančizo teikėjas yra patyręs verslininkas. Be to, prieš suteikdamas frančizą, jis išsiaiškina, kokie jo gavėjo sugebėjimai.
Ekonomika  Referatai   (18,07 kB)
Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus
Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)
Įmonių rūšys. Įmonė- tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra ūkine-komercine veikla. Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis- juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą, derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius. Nuo įmonės teisinio statuso priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju. Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Fizinių asmenų statusą turi individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos. Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ) nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pvz. šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. IĮ turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę komercinei-ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Steigiant TŪB sudaroma “Bendrosios jungtinės veiklos sutartis”. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui. Sutartyje turi būti numatyta: - bendrijos pavadinimas (TŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas narys); - veiklos pobūdis; - fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai, pavardės, vardai ir adresai; - tikrųjų narių teisės ir pareigos; - pinigų paėmimo asmeniniams reikalams iš bendrijos kasos tvarka; - bendros nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai; - pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka. Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Jei bent vienas narys išstoja ir reikia priimti naują, sutartį reikia įforminti iš naujo pas notarą ir vėl mokėti registravimo mokesčius. Komandinę (pasitikėjimo) ūkio bendriją (KŪB) sudaro bendras firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas. Taigi, komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija- pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių, o tai jas skiria nuo akcinių bendrovių. Juridinis asmuo yra fiktyvus asmuo, kuriam suteiktas realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fizikiniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ir juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti, jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus visada savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu ir sudaryti savo vardu. Juridinio asmens statusą turi: akcinės (AB) uždarosios akcinės bendrovės (UAB); kooperatinės bendrovės (KOB); valstybinės (savivaldybių) įmonės (VĮ), investicinės akcinės bendrovės (IAB); žemės ūkio bendrovės (ŽŪB). Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotas turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatyminis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis akcijas. Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai)- tai grupinės fizinių asmenų arba ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. KOB yra juridinis asmuo, turi ribotą turtinę atsakomybę. Ją sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys. Juridinių asmenų skaičius negali būti didesnis už ½ visų narių skaičiaus, KOB steigiama, veiklos pagrindus, reorganizavimą ir valdymą, kapitalo formavimą, pelno paskirstymą bei likvidavimą reglamentuoja LR kooperacijos įstatymas, priimtas 1993m. birželio 1d. ir vėlesni jo pakeitimai. Neribota turtinė atsakomybė- kai už įmones skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako visu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė, kai už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu verslo kapitalu. Įmonės turi teisę užsiimti bet koke komercine veikla, jei LR įstatymai to nedraudžia. Kai kuriai veiklai reikalingos licencijos (pvz., eksploatuoti gamtinius išteklius, gaminti alų, nespirituota vyną, steigti mokymo įstaigas). Įmonei privaloma tvarka veda apskaitą turi teisę neviešinti savo komercinės veiklos dokumentų. Įmonę gali steigti vienas ar keli steigėjai. Įmonės steigimo dokumentai yra įstatai, leidimai (licencijos), kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas, ar kiti įstatymais numatyti dokumentai. Įmonių registras. Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka įregistruojama. Įmonės įregistravimą reglamentuoja LR rejestro įstatymas nuo 1995m. registro tvarkytojas yra statistikos departamentas. Rejestro skyriai yra miestuose ir rajonuose. Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas numeris. Už įregistravimą steigėjai moka mokesčius, pvz., AB, VAB moka 0,1 proc. įstatinio kapitalo sumos. Įmonės, priklausomai nuo veiklos pobūdžio, kartais gauti ir anksčiau nepaminėtus leidimus ar dokumentus. Pavyzdžiui, įmonės užsiimančios gamybine veikla, privalo turėti LR aplinkos apsaugos ministerijos išduotą leidimą- ekologinį pasą, užsiimančios komercine veikla- Valstybinės higienos inspekcijos išduotą leidimą- higienos pasą. Leidimui užsiimti ūkime veikla prilygsta įmonės įsteigimo sutarties ar įstatų įregistravimas vietos savivaldos institucijoje. Tokį leidimą vietos savivaldos institucija išduoda, kai gauna visus įmonės steigimo dokumentus. Visos įmonės turi vienodas teises, ekonomines ūkininkavimo sąlygas, tačiau valstybė reglamentuoja įmonių veiklos kontrolę (pvz., įmonė privaloma tvarka veda apskaitą). Ja remdamasi, įmonė valstybės institucijoms teikia informaciją įmonių apmokestinimo ir buhalterinės- finansinės apskaitos reikmėms.įmonių finansinės apskaitos tvarka nustatyta LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme. Įmonių veiklos nutraukimas. Įmonės likvidavimo pagrindu gali būti: - įmonės savininko sprendimas nutraukti įmonės veiklą; - - valstybės organų priimtas sprendimas atšaukti įmonės registravimą už teisės pažeidimus, nustatytus LR įstatymų; o laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) įmonėms- LR LEZ pagrindų įstatyme numatytais atvejais; - teismo arba kreditorių susirinkimo sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusią. Organas, priėmęs sprendimą nutraukti įmonės veiklą, paskiria įmonės likvidatorių, įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą, įmonės organai netenka savo įgaliojimų, įmonės organo funkcijas atlieka įmonės likvidatorius, įmonė gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie neprieštarauja likviduojamos įmonės veiklą reglamentuojantiems įstatymams. Likviduojama įmonė turi būti perregistruojama. Įmonių likvidavimo tvarką ir teisines pasekmes reglamentuoja LR įmonių, įmonių bankroto įstatymai, kiti įstatyminiai aktai ir įmonės steigimo dokumentai. Išregistruojant likviduojamą įmonę likvidatorius įmonių registro tvarkytojui turi pateikti: - prašymą išregistruoti įmonę; - įmonės likvidavimo aktą; - likviduojamos įmonės įregistravimo pažymėjimo ir įstatų originalus; - teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą atsiskaitymo su ja pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos. - valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (arba jos skyrius) išduotą atsiskaitymo su ją pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas, priskaičiuotas iki išregistravimo dienos; - aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento išduotą atsiskaitymo su juo pažymą, nurodžius baudų ir delspinigių sumas.; - teritorinės muitinės išduotą su jomis pažymą; - bankų išduotas pažymas apie sąskaitų uždarymą; - pažymą apie archyvinių dokumentų perdavimą toliau saugoti; - policijos komisariato išduotą kvitą, jog antspaudas sunaikintas. Įmonę likvidavus ar reorganizavus daromi atitinkami įrašai įmonių registravimo rejestre. Įmonei nutraukus veiklą, ją reikia nustatyta tvarka išregistruoti iš įmonių rejestro. DARBO UŽMOKESČIO FORMOS IR SISTEMOS. DARBO UŽMOKESČIO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis ir t.t. tačiau norėdami suvokti ekonomikos pagrindus, pakanka nagrinėti tik vieną iš jų- siekimą gauti pajamų.Didesnę dalį pajamų žmonės gauna už darbą, ir kaina, mokama už darbo jėgos panaudojimą, vadinama darbo užmokesčiu. Darbo užmokestis- pinigine forma išreikštas pajamų šaltinis, tai išmokos darbuotojams už darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą. Taigi, darbo užmokesčio lygis yra darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio panaudojimo kaina, ir todėl darbo rinka daug kuo panaši į bet kurio kito produkto rinką. Darbo užmokesčio organizavimo principai. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: - lygus apmokėjimas už lygų darbą; - didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį darbą; - apmokėjimo lygiavos nebuvimas; - nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Dabartinėmis sąlygomis, esant aukštam darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygiui, didėja darbų tarpusavio kooperavimas ir darbuotojų tarpusavio bendradarbiavimas. Vis dažniau atsisakoma griežto pareigybių kvalifikavimo ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo, t.y. skatinami ne pavieniai darbuotojai, o tie kurie atlieka įmonės veiklos plėtros strateginius tikslus atitinkančius darbus. Darbo užmokestis turi skatinti darbuotojų stabilumą.Vienas iš principų yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Šiuo metu Lietuvoje jis yra 550 litų. Šį principą remia ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr.131 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmo tobulinimo”. Minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonominės galios. Šis uždarbis reguliuojamas įstatymiškai. Vakarų Europos šalyse svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiasi vertinant darbų sudėtingumą. Tradicinės darbo užmokesčio formos. Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šios dvi darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y atmainos. Vienetinė darbo užmokesčio forma yra viena seniausių. Naudojant šią darbo užmokesčio formą, darbo užmokestis didėja proporcingai pagamintam produkcijos kiekiui. Todėl aišku, kad vienetinė darbo užmokesčio forma racionali kai, visų pirma, akcentuojamas kiekybinis rezultatas. Tačiau šiai darbo užmokesčio formai reikalingos tam tikros prielaidos: - kai lengvai išmatuojamas darbas natūrine išraiška; - kai didelis darbo greitis neturi įtakos darbo kokybei; - kai didžiausią įtaką darbo rezultatams daro pats žmogus. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo nustatytos kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Vienetinė darbo užmokesčio forma taikytina tada, kai: - darbo apimtis matuojama kiekybiniais rodikliais, kurie tinkamai rodo darbininkų darbo laiko sąnaudas; - kai atlikto darbo kiekio pakitimas yra tik darbininkų veiklos rezultatas; - kai sudarytos sąlygos didinti darbo našumą nebloginant jo kokybės. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis: plačiausiai paplitusi tiesioginė, progresyvinė (didelio darbo išdirbio), regresyvinė, diferencijuota (baudų), fiksuotų priedų, asmeninių priedų, netiesioginė ir akordinė darbo užmokesčio formos. Gryna vienetinė darbo užmokesčio forma taikoma retai, paprastai pasirenkamos kombinuotos vienetinio darbo užmokesčio formos. Laikinė darbo užmokesčio forma dažniausia Japonijoje, JAV, Prancūzijoje ar kitose išsivysčiusiose šalyse. Automatizuojant gamybą, kai produkcijos apimtis ir kokybė daugiau priklauso nuo gamybos technologijos ir įrengimų našumo, negu nuo darbininko pastangų, kai dažnai atnaujinant eksperimentinių darbų apimtis, laikinė darbo užmokesčio forma labai plinta. Laikinė darbo užmokesčio forma gali būti laikoma pagrindinių ir pagalbinių darbininkų darbo užmokesčiui organizuoti. Taikant laikinę darbo užmokesčio formą įvertinamas darbo laikas, neatsižvelgiant į pagamintą kiekį: L=A x F, Kur a- valandinis tarifinis atlygis Lt/val.; f- efektyvusis darbo laiko fondas, val. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų: paprasta, su privaloma įvykdyti normuotą užmokestį, asmeninių prievolių, dviejų (arba kelių) atlygių, japonų tradicinė pagal amžių, japonų sintezuota pagal rezultatus, valgas automobilių gamyklos. (dėl mažos darbo apimties, nėra galimybės visas šias sistemas plačiau aptarti). Darbo užmokesčio tikslai. Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: - padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius, per mažą darbo užmokestį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; - motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti užmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju turi remti individo veikla, o kur tai neįmanoma- visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai pripažinti šeimos, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų, šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią. PELNAS IR JO FORMAVIMAS ĮMONĖJE. PELNINGUMO RODIKLIAI Pelnas, jo rodikliai ir ataskaitos. Pelnas- tai finansinė nauda, pajamų ir joms užsidirbti padarytų sąnaudų skirtumas, pajamų perviršis. Pelno optimatizavimu yra suinteresuotos visos gamybinės, komercinės, finansinės įmonės, kurios Lietuvoje turi bendrą pavadinimą- “pelno siekiančios įmonės”. Tačiau į pelno optimatizavimą nereikėtų žiūrėti labai kategoriškai. Būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1. Maksimalus pelno siekimas gali nuvesti į nepagrįstai rizikingus valdymo sprendimus. 2. Sprendimų pasirinkimas tik pagal būsimą finansinę naudą dažnai nesuderinamas su kvalifikuotų darbuotojų praradimu, vienadieniu taupymu ateities sąskaita (pvz.,pažangių, bet brangių technologijų taikymo delsimu ir pan.). Pelno ekonominė ir finansinė samprata gali skirtis. Finansinėje apskaitoje yra pateikiami griežti jo sudėties apibrėžimai, o finansų valdyme pelnu dažnai yra vadinamas ne tik tradicinis uždirbtų pinigų perviršis, bet ir netradiciniai, palyginti neseniai priimti galutinius finansinius rezultatus apibūdinantys rodikliai). Šiuolaikinės įmonės pelną paprastai sudaro du komponentai. Pirmasis iš jų gaunamas iš pagrindinės įmonės veiklos, antrasis gaunamas todėl, kad: 1. Įmonė turi tam tikrą turtą (įrengimus, pastatus, sklypus, valstybinius popierius ir pan.) 2. Įmonės turtas dažnai brangsta, nors pasitaiko ir atvirkščiai (dažniausiai brangsta sklypai, nuoma, nematerialus turtas). Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pelno (nuostolio) ataskaita sudaroma pagal daugiapakopę sistemą, atskirai nurodant kiekvienos veiklos pajamas ir skirtingas sąnaudas. Skiriamos dvi veiklos sritys: įprastinė ir neįprastinė. Įprastinė veikla apima tą veiklą, kuria paprastai užsiima įmonė: - gamyba, paslaugų suteikimas, pardavimas (perpardavimas); - kita veikla, kurios pajamos gaunamos kaip nuoma, pajamos iš ilgalaikio turto, komisiniai, pajamos iš kitų šaltinių. Lietuvoje sąnaudoms priskiriami mokesčiai už gamtos išteklius, nekilnojamąjį turtą, žemės nuoma, muitai, turto draudimas. - finansinės ir investicinės veiklos pajamos- tai palūkanos, baudos, delspinigiai iš pirkėjų, diskontai, nuolaidos, kapitalo subsidijos ir pan. Neįprastinės veiklos esmę nusako ir šios veiklos pavadinimas, o jos rezultatai nepriklauso nuo įmonės valdytojų valios. Net ir gautas pelnas arba patirti nuostoliai dėl šios veiklos turi savo pavadinimus: pagautė ir netekimai. Įmonės pelno ataskaitoje pateikiami pelno rodikliai dar nerodo, kokia kaina šios grynosios pajamos gautos, t.y. kiek reikia parduoti gaminių arba suteikti paslaugų ir kiek įdėti lėšų, kad būtų galima užsidirbti pelną. Todėl plačiai taikomi santykiniai pelningumo rodikliai. Svarbiausi yra trys pelningumo rodikliai arba trys rodiklių variacijos, jei skaitiklyje imami skirtingi pelno rodikliai: bendrasis pelnas, veiklos pelnas, pelnas iki apmokestinimo, grynasis pelnas ir pan., o vardiklis atitinkamai keičiamas arba paliekamas tas pats).Šie rodikliai yra tokie: 1. Pardavimų pelningumo rodiklis arba marža (PM). 2. Turto pelningumo rodiklis arba grąža (ROA). 3. Akcinio kapitalo arba grąžos rodiklis (ROE). Verslininkui, įkūrusiam įmonę kartu su užsienio kapitalu, reikėtų žinoti angliškas rodiklių sampratas PM ROA ir ROE, nes jos yra labai plačiai taikomos verslo informacijoje. Pelno marža dažniausiai yra nustatoma bendrojo pelno pagrindu. Dabartinės apskaitos Lietuvoje sąlygomis ji yra skaičiuojama taip: Bendrasis pelnas (P-III)¹ Pardavimai ir paslaugos (P-I)¹ 1 Formulės skliausteliuose yra parodoma pirmoji lietuviškos ataskaitos raidė: P-pelno (nuostolių) ataskaita, B-balansas, PP- pelno paskirstymo ataskaita, taip pat tos ataskaitos straipsnio eilutės numeris (romėniškais skaitmenimis),t.y. taip pat, kaip ir parodyta Lietuvos finansinės atskaitomybės formose. Pelno maržos rodiklis parodo, ar yra pakankamas skirtumas tarp pardavimų bendros apimties, t y. jų kiekio, kainų ir savikainos ir ar ne per brangiai kainuoja produkcijos gamyba ir paslaugos. Bruto maržos didėjimas rodo teisingą kainų ir konkurencijos politiką, veiksmingą marketingą, produkcijos gamybos ir pardavimų rezultatyvumo augimą. 1. Ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą (P-XI); Pardavimai ir paslaugos (P-I) 2. Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII). Pardavimai ir paslaugos (P-I) Abu šie rodikliai parodo įmonės visos veiklos: gamybinės, komercinės, finansinės ir kitos veiklos rezultatyvumą. Jei pirmasis apibūdina veiklos rezultatyvumą iki apmokestinimo, tai antrasis rodo galutinį visos gamybos, pardavimų ir kitos veiklos rezultatyvumą. Turto pelningumas Lietuvos sąlygomis apskaičiuojamas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Turtas (B-C eilutė “iš viso turto”) Galimos įvairios šio rodiklio nustatymo variacijos. Užsienio šalyse yra populiariausias grynojo pelno ir viso turto santykinis rodiklis. Pagal šį rodiklį galima orientuotis į efektyvesnį turto valdymą, išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė nepatenkinamą turto pelningumo lygį. Akcinio kapitalo (nuosavybės) grąža- svarbiausias pelningumo rodiklis. Jis rodo, ar yra pakankamas akcininkų nuosavybės uždirbtas pelnas, ar nevertėjo geriau parinkti kitos investavimo srities, kuri duotų daugiau grynųjų pajamų. Nuosavybės grąžos rodiklis nustatomas taip: Grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui (P-XIII) Kapitalas ir rezervai (B-A), t.y.savininko nuosavybė Daug specialistų tvirtina, kad turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai imtini ne tam tikrai datai, bet šių rodiklių metinis vidurkis. Bet lengviau naudotis balanse pateikiamais turto ir nuosavybės dydžiais tam tikrai datai. Pardavimų, turto ir nuosavybės pelningumo rodikliai yra universalūs ir verslininkui padeda: - atlikti finansinę analizę; - pagrįsti verslo strategiją; - parengti verslo prognozes ir planus. Pelningumo analizė. Pelnas, kaip ir kiti finansiniai rodikliai, analizuojamas taikant jo ataskaitose pateikiamus dydžius dvejopai: horizontaliai ir vertikaliai. Horizontali pelno analizė- tai jo ataskaitose parodytų tų pačių rodiklių apimties pasikeitimas, įvertintas kaip absoliutus nukrypimas arba procentinis dydis (lyginant su prognozėmis, planais, ankstesnių metų duomenimis ir pan.). tačiau nukrypimai patys savaime neatskleidžia pasikeitimų priežasčių, todėl naudotini ir kiti analizės metodai. Tendencijoms nustatyti taikytina horizontalios analizės atmaina- trendo analizė. Ji padeda įvertinti ilgalaikę pelno dinamiką lyginant ją su giminingos įmonės, šakos analogiška dinamika arba su kitais rodikliais, pvz., pardavimų ir sąnaudų kaita. Atliekant vertikalią analizę, kiekvienas atskaitos (plano) rodiklis lygintinai su kitu pasirinktuoju baziniu, pvz., pardavimų apimtimi, nepaskirstytu pelnu ir pan. Pelningumo analizės atraminis taškas yra grynasis, pelnas. Ekonomikos nestabilumas Lietuvoje verčia verslininkus monopolizuoti rinką, priversti vartotoją permokėti, užsiimti ne gamyba, o prekyba ar tranzitu, kur spartesnė apyvarta, dirbtinai mažinti apmokestinamojo pelno dalį ir t.t. Tačiau rinkos reguliavimo svertai tobulinami, vartotojų išrankumas didėja ir mažina lengvai užsidirbamo pelno galimybes. Išsivysčiusių šalių įmonės daugiausiai stengiasi taupyti bendrąsias ir administracines taip pat kitos išlaidos ir sąnaudos. Pelningumo rodikliai drauge su kitais įmonės finansiniais rodikliais rodo įmonės finansinį pajėgumą. Visi rodikliai įgauna ekonominę prasmę tik lyginant juos su analogiškais praėjusių metų arba dar ankstesnių metų rodikliais, šakos vidurkiais, kitų įmonių rodikliais arba rekomenduojamais orientaciniais dydžiais. Todėl atliktinas santykių analizės metodas, kuris yra ne tik įmonės finansinės analizės, bet ir viso finansų valdymo mechanizavimo pagrindas Pelninguosiuose išsivysčiusių pasaulio šalių kompanijose pelno marža sudaro 15-25 proc., turto pelningumas atitinkamai 17-20 proc. Kitos firmos dažniausiai pasitenkina žemesniais pelningumo rodikliais. Pavyzdžiui, Šveicarijos firmoms pateikiamas kontrolinis turto pelningumo lygis: labai geras- 20 proc., geras- 15 proc., priimtinas- 8 proc. Panašūs orientaciniai pelningumo lygiai taikomi ir kitose Europos šalyse. Pelno rodiklių universalumas nulėmė jų pritaikymą vertybinių popierių rinkos analizei. Rinkos rodiklių analizei pradedama nuo akcinių nuosavybės pelningumo ir grąžos. Įmonės akcijų emisijos rezultatyvumui įvertinti taikytini tokie finansiniai rodikliai: 1. vienai akcijai tenkantis akcininkų pelnas; 2. dividentams išmokamo pelno rodiklis; 3. akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykis; 4. akcijos rinkos kainos ir vienai akcijai tenkančio pelno santykis. Vienai akcijai tenkanti akcininkų pelnas apskaičiuojamas pagal šią formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas akcininkų pelnas ¯ Vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividendams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Vienai akcijai tenkantis _ akcininkams tenkantis pelnas Akcininkų pelnas ¯ vidutinis cirkuliuojančių akcijų skaičius Akcininkai visada suinteresuoti, kad šis rodiklis būtų kuo aukštesnis. Vienai akcijai tenkančio akcininkų pelno dinamika, tam tikru mastu parodo įmonės finansinių pokyčių rezultatus. Tačiau šiam rodikliui būdingi nemaži svyravimai, todėl pagal jo dinamiką prognozuotina tik netolima įmonės perspektyva. Be to, vienai akcijai tenkantis pelnas ne visada lygintinas su analogiškų kitų šakos įmonių rodikliais, nes cirkuliuojančių akcijų skaičius atskirose įmonėse yra ir privalo būti skirtingas. Išmokamo dividentams pelno rodiklis nustatomas pagal formulę: Išmokamo dividentams _ dividendai Pelno dalis (proc.) ¯ akcininkams tenkanti pelnas Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainas ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kokia pelno dalis išmokama dividendų forma. Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios vertės santykio rodiklis nustatomas pagal formulę: Akcijos rinkos kainos ir jos nominaliosios _ akcijos rinkos kaina vertės santykio rodiklis ¯ akcijos nominali vertė Rodiklis parodo, kiek kartų akcijos rinkos kaina viršija jos nominaliąją vertę. Nors tai ir labai paprastai nustatomas rodiklis, tačiau jis labai gerai parodo bendrą įmonės finansinės veiklos rezultatyvumą ir perspektyvą. Analizės metodu dar galima nustatyti daugybę finansinės veiklos vertinimo kriterijų. Perkant akcijas, iš karto žinotina, ar įmonėje pirmenybė skiriama didelėms dividendams, ar plėtrai. Tada iš anksto žinosime, ar galima tikėtis naudos iš dividendų, ar akcijų kurso pokyčių.
Ekonomika  Konspektai   (18,77 kB)
Ekonomika
2009-12-29
Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai
Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)
Žmogiškasis kapitalas - tai žmonėms priklausantis intelektas, išsilavinimas, įgūdžiai, patirtis, vertybės, pasireiškiantys konkrečiai organizacijai reikalinga kompetencija. Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas, todėl pastaruoju metu ypač sureikšminama švietimo sistemų ir žmogiškųjų išteklių plėtotė. Pasaulinė patirtis rodo, jog šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas, o XXIa. pradžioje jis tampa lemiamu ekonominio-socialinio proceso veiksniu.
Ekonomika  Referatai   (19 psl., 200,17 kB)
Gamybos veiksniai
2009-11-10
Priklausomai nuo gamybos pobūdžio ir masto skiriasi gamybos veiksnių įtakingumas. Visus veiksnius galime suskirstyti į tris pagrindines veiksnių grupes, ekonomistų vadinamas gamybos veiksniais arba ekonominiais ištekliais: gamtinius išteklius arba žemę; darbą arba darbo jėgą; kapitalą arba gamybos priemones. Įmonės, firmos pasirenka tokį ekonomių išteklių derinį, kuris tai leidžia padaryti, patiriant mažiausias sąnaudas. Paskutinių metu dažnai akcentuojamas ir dar vienas – ketvirtas – gamybos veiksnys – kvalifikacija.
Ekonomika  Konspektai   (7 psl., 27,19 kB)
200 metų ekonominė sėkmė buvo matuojama tik fizinio kapitalo efektyvumo kriterijais. Pradžioje tai buvo pelnas ir investicijų grąža, vėliau atsirado modernūs akcininkų vertės analizės, ekonominės pridėtinės vertės analizės metodai. Dabar, prasidėjus naujosios žinių ekonomikos epochai, iškilo poreikis matuoti neapčiuopiamą turtą – Intelektualų kapitalą (IK), kitaip sakant žmogiškąjį kapitalą. Žmogiškasis kapitalas ir technologijos, visada buvo centrinė ekonominio augimo ašis. Spartėjantis technologinis progresas lemia tai, kad labai sutrumpėja gamybos ciklas ir išsivysčiusių šalių ekonomika ima vis labiau priklausyti nuo naujų žinių kūrimo, jų sklaidos ir panaudojimo greičio. Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Lietuvoje jau pradedama suvokti, kad firmos sėkmė pirmiausiai priklauso nuo dirbančių joje žmonių, kad svarbiausias dalykas - atrinkti tinkamiausią žmogų į tinkamiausią vietą.
Finansai  Referatai   (16 psl., 29,74 kB)
Individuali įmonė
2009-11-03
Individuali (personalinė) įmonė pagal terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys - negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).
Teisė  Referatai   (14 psl., 20,74 kB)
Kasdienėje kalboje sąvoka „ komercinė sutartis“ tapatinama su „susitarimu“. Šių sąvokų sutapatinimą galima suprasti – neretai sutartis traktuojama kaip bendras dviejų ar daugiau asmenų susitarimas tam tikru klausimu. Be to, bet kurioje sutartyje galima rasti individualaus susitarimo elementų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ne bet kokį susitarimą galima pavadinti komercine sutartimi, nes jam dažnai trūksta specifinių, tik joms būdingų pažymių.
Teisė  Referatai   (23 psl., 32,34 kB)
Vadyba
2009-10-19
Vadybos samprata. Vadybos teorijos raida. Organizacijos aplinka. Globalizacija. Organizacijų kūrimas. Organizacijos kultūra. Kokybė. Valdymo sprendimų priėmimas. Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.
Vadyba  Pateiktys   (36 psl., 37,03 kB)
Verslo ekonomika
2009-09-14
Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.
Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)
Įmonių ekonomika
2009-09-11
Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.
Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)
Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai. Kvalifikacijos aprašas. Darbo aprašymas. Objekto apibūdinimas. Verslo aplinka. Susisiekimas, automobilių stovėjimo vieta. Bendra informacija. Paslaugos verslui . Bendravimo kalbos. Bendros taisyklės. Mokėjimo kortelės. Maitinimas. Apsipirkimas . Sportas. Laisvalaikis, pramogos. Viešbučio BD, pavaizduota E – R diagrama. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Vidinė verslo aplinka. Įmonės išorinė aplinka. Organizacijos išorinė aplinka.
Vadyba  Referatai   (10 psl., 91,26 kB)
Makroekonomikos rodikliai. Vartojimas ir taupymas. Investicijos. Atvira ekonomika. Valstybinis sektorius. Valstybės biudžeto deficitas. Valstybės skola. Ūkinės veiklos ciklai. Nedarbas, jo rųšys, pasekmės. Nedarbo mažinimo priemonės. Infliacija, jos atmainos, pasekmės ir priežastys. Ilgojo laikotarpio ekonomikos augimas. Pinigų funkcijos. Pinigų paklausa. Bankų sistema. Pinigų pasiūla ir pinigų politika. IS - LM modelis. MUNDELL - FLEMING modelis (visuomeninė paklausa atviroje ekonomikoje).
Ekonomika  Konspektai   (86 psl., 682,48 kB)
Marketingo samprata. Marketingo kompleksas ir jo aplinka. Rinka ir rinkos tyrimas. Prekių klasifikavimas, prekės gyvavimo ciklas, naujų prekių kūrimas, prekės identifikavimas ir įpakavimas. Kaina ir jos samprata. Prekių paskirstymas. Rėmimas ir jo samprata. Marketingo planavimas ir valdymas. Marketingo turinys. Marketingas - verslo samprata. Marketingo kompleksas. Vartotojų elgesį lemiantys faktoriai. Marketingo strategijos parengimas. Pardavimų prognozavimas.
Rinkodara  Konspektai   (147 psl., 259,66 kB)
Įmonės. Individuali įmonė. Ūkinės bendrijos. Viešoji įstaiga. Akcinė bendrovė. Kooperatinė bendrovė. Europos ekonominių interesų grupė. Europos bendrovė. Lietuvoje įmonės kuriamos ir veikia bei atsako už savo veiklą pagal Įmonių įstatymą, taip pat pagal atskirų įmonių įstatymus bei kitus įstatymus. Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.
Ekonomika  Referatai   (15 psl., 21,23 kB)
Prekių pirkimo (aprūpinimo) samprata, sudėtinės dalys. Prekių atsargų sudarymas ir valdymas. Prekių ir paslaugų realizavimas. Prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas teikti paslaugas. Prekių ir paslaugų pasiūla bei darbas su pirkėjais (klientais). Įmonių ūkinės veiklos procesą sudaro šios sudėtinės dalys: prekių, medžiagų, kuro, įrenginių, atsarginių dalių, komplektuojamų dalių pirkimas (aprūpinimas); atsargų sudarymas ir valdymas; prekių paruošimas parduoti ir pasiruošimas suteikti paslaugas; prekių realizavimas ir paslaugų suteikimas.
Ekonomika  Pateiktys   (53 psl., 42,5 kB)
Paslaugų įmonių veiklos sritys ir rūšys: įmonės procesai. Veiklos sritys: įmonių klasifikavimas ir tipizavimas. Įmonių rūšys. Įmonėje vykstantys procesai. Pirma grupė – pagrindiniai procesai, tiesiogiai susiję su produktu/paslauga. Tai projektavimas (paslaugos teikimo proceso sudarymas, prekės dizainas), paslaugos teikimas, gamyba, pardavimas. Antra grupė – verslo valdymo procesai, susiję su išteklių valdymu. Tai strateginis planavimas, finansų valdymas, žmogiškųjų išteklių valdymas. Trečia grupė – aptarnaujantys procesai, skirti aptarnauti pagrindinius ir verslo valdymo procesus. Tai patalpų apsauga, patalpų valymas ir pan.
Ekonomika  Pateiktys   (64 psl., 101,56 kB)
Terminas tyrimai reiškia kantrius, objektyvius ir kruopščius ieškojimus. Bet kurių tyrimų metodologija - tai bendrų tam tikro objekto tyrimo principų ir metodų visuma, kurios pagrindu nustatoma dabartinė objekto būklė ir prognozuojama jo ateities būklė. MT-ų atveju ji apima konkrečių būdų, veiksmų visumą, reikalingą tam tikriems tyrimams, apskaičiavimams atlikti, pagrįsti, rinkos veiklą apibūdinantiems rodikliams paruošti, juos susieti. Marketingo tyrimų metodologija apima tyrimų stadijas, etapus, jų eiliškumą ir nuoseklumą, tyrimų logiką.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 54,79 kB)
Įmonės veiklai įtakos turi daugelis aplinkos veiksnių: ekonomika, demografija, kultūra, technologija, prekių paklausa ir pasiūla. Šių veiksnių verslininkas negali paveikti tiesiogiai. Jie nepriklauso nuo jo norų ir valios, bet atsižvelgti į juos būtinai reikia, nes jie gali sudaryti verslui tiek papildomų galimybių, tiek tam tikrų problemų. Verslininkas turi stengtis numatyti galimus išorės veiksnių pakitimus ir jų poveikį rinkai.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 35,25 kB)
Vadyba
2009-08-17
Vadyba - valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos - jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas - vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (59 psl., 139,61 kB)
69 klausimų konspektai. Verslininkas, verslumas ir verslininkystė (verslas). Verslininkystės samprata viduramžiais. ”Lo sistema” – poveikis verslui per kredito ir finansų sferą, akcijų pirkimą ir pardavimą. Verslininkystės samprata XVII – XVIII šimtmečiuose. Šiuolaikinė verslininkystės (verslo) samprata. Verslininko apibūdinimas ekonomine, valdymo ir asmens savybių prasme. Verslo sistema ir jo kintanti aplinka. Verslininkystės būsenos vertinimas tarpukario Lietuvoje.
Vadyba  Konspektai   (25 psl., 58,4 kB)
Teisės šakos: konstitucinė teisė; darbo teisė; civilinė teisė; administracinė teisė; prekybos teisė ir panašiai. Teisė dar gali būti skirstoma į: privatinę, kuri gali būti kaip civilinės teisės sinonimas. Jai priklauso dvi šakos: civilinė (reguliuoja turtinius santykius) ir prekybos ar komercinė (jos normos skirtos reguliuoti prekybinius santykius tarp įmonių, įstaigų, organizacijų); viešoji (kartais naudojama kaip administracinės teisės sinonimas) - reguliuoja santykius tarp valdžios institucijų ir piliečių. Jai priskiriama ir komercinė teisė. Dabar valstybinė valdžia vis labiau plečia viešąją teisę privatinės (tuo pačiu ir prekybinės) teisės sąskaita.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 35,37 kB)
Ekonominio ekvivalentiškumo skaičiavimai. Ekvivalentiškumo samprata. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant vieną faktorių. Vienkartinių mokėjimų būsimosios sumos koeficiento skaičiavimai. Vienkartinių mokėjimų esamosios sumos koeficiento skaičiavimai. Lygių (vienodų) mokėjimų serijos sudėtinės sumos koeficiento skaičiavimai. Rentos nario radimas. Rentos trukmės nustatymas. Rentos palūkanų normos nustatymas. Skaičiavimai, įvertinant pinigų srautus. Pinigų srautų lentelinis vaizdavimas. Ekvivalentiškumas tarp pinigų srautų. Ekvivalentiškumas tarp įplaukų ir išlaidų. Obligacijos ir jų reitingas. Obligacijų rūšys. Obligacijos kursas. Obligacijų reitingas. Ekvivalentiškumo skaičiavimai, įvertinant paskolas. Efektyvios palūkanos paskolai. Paskolos balanso likutis. Infliacija ir pinigų perkamoji galia. Infliacijos apibūdinimas. Infliacijos matavimas. Montekarlo analizė.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (52 psl., 77,73 kB)
Prekybinės veiklos subjektai. Juridinių asmenų pasibaigimas ir reorganizavimas. Atstovavimas. Įgaliojimas ir jo rūšys. Ikisutartiniai santykiai ir jų reikšmė. Sutarties sudarymas. Akceptas. Sutarties forma. Sutarties aiškinimas. Sutarties negaliojimas. Sandorio negaliojimo pasekmės. Sutartys su valios trūkumais. Sutartis sudaryta apgaulės būdu. Konkurencija ir jos reguliavimas LR. Konkurencijos taryba. Baudos. Bankrotas. Bankrutavusios įmonės likvidavimas. Arbitražo sudarymas. Arbitražinis nagrinėjimas. Sprendimų priėmimas. Arbitražinio teismo sprendimo apskundimas. Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas. Teisminis ginčų sprendimo būdas. Teismo sprendimų vykdymo procesas. Prekių ir paslaugų ženklai.
Teisė  Pagalbinė medžiaga   (21 psl., 35,32 kB)
NSO
2009-07-09
NSO, arba neatpažintas skraidantis objektas (angl. UFO - unidentified flying object), - bet koks skraidantis objektas arba reiškinys, kurio prigimties nepavyksta paaiškinti žinomais gamtos ir technikos objektais ir reiškiniais. Paprastai juos pastebi pavieniai stebėtojai, tačiau pasitaiko atvejų, kai juos pamato daugybė liudininkų, pvz., susirinkusi minia. Yra daug liudininkų, teigiančių, kad matė NSO arba ateivius iš kitų pasaulių, stebėjo juos iš arti ir turėjo su jais kalbinių ir fizinių kontaktų. Dažniausiai žmonės NSO sieja su ateiviais ir nežemiška jų kilme.
Fizika  Referatai   (5,57 kB)
Pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis susidomėjimas verslo etika. Tačiau dar labai dažnai verslo etika painiojama su verslo etiketu, gebėjimu organizuoti įmonės veiklos pristatymus, vesti derybas. Verslo etika – tai ne derybų organizavimo menas, ne įmonės pristatymas, ne etiketas. Tai – vadybos mokslo dalis. Verslo etika gali būti suprantama dvejopai: Kaip profesinė etika, išreiškianti profesionalo etinę laikyseną;
Etika  Referatai   (4,46 kB)
Etika marketinge
2009-07-09
Šiuolaikinėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie socialinio ir etinio marketingo būtinybę, nes rinkos sąlygoms tampant vis sudėtingesnėms, kompanijų vadovai turėjo rasti būdą, kaip prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Pasirinkę marketingo politiką, paremtą vertybėmis įgyjame konkurencinį pranašumą bei sugebėjimą lanksčiai reaguoti į aplinkos pasikeitimus ir taikytis prie individualaus kliento poreikių. Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas, nes formuojant laisvos rinkos ekonomiką didelę reikšmę turi žmonių tarpusavio santykiai bei profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika  Referatai   (9,69 kB)
Lietuvai integruojantis į Vakarų pasaulio ekonominę sistemą, ūkio subjektai turi tapti lygiaverčiais užsienio firmų partneriais. Todėl šiandieną jiems yra keliamas pagrindinis uždavinys- didinti konkurencingumą. Rinkas išlaikyti ir didinti galima tik sugebant taikytis prie nuolat kintančių išorinių sąlygų.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (9,06 kB)
Kreditas arba paskola, tai sandoris, kurio metu nuosavybės savininkas (skolintojas) leidžia kitai šaliai (skolininkui) naudotis savo nuosavybe. Pinigų skolinimas yra viena pagrindinių banko funkcijų. Tai pati pelningiausia, tačiau ir pati rizikingiausia banko veiklos sritis. Prieš išduodamas paskolą bankininkas privalo gauti atsakymus į tokius klausimus: 1. Kiek pinigų reikia? Tik įsigilinęs ir atidžiai išnagrinėjęs projektą, bankininkas gali pasakyti, kiek ir kokios paskolos reikia.
Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,8 kB)
Kaimo turizmas
2009-07-09
Lietuva 2003 m. spalio 15 d. įstojo į pasaulio turizmo organizaciją. Turizmo organizacijos pagrindinis ofisas yra Ispanijos Karalystėje – Madrido mieste. Įstojimas į turizmo organizaciją, rodo mūsų šalies pakilimą. Suteikiamos naujos darbo vietos, užimtumas. Tai galimybė mūsų šaliai plėstis, realizuoti save. Turizmo apimtis įtakoja įvairūs politiniai, ekonominiai, gamtiniai faktoriai.
Ekonomika  Referatai   (17,46 kB)
Paslaugų verslui įgijant vis didesnę pasiūlą Lietuvoje, verslo planas buvo sudarytas, norint įkurti naktinį klubą "Hausas". Bene svarbiausias tikslas – sukurti stilingiausią klubą Kaune, kad žmogus atsipalaiduotų ir jį pamėgtų. Aukšto lygio aptarnavimas, sąžiningumas - mūsų pagrindinė veikla norint pasiekti tikslo – maksimalaus kliento norų patenkinimo. Klientas ir jo poilsis yra užduotis, skirta mums, kurią mes galime bešališkai įvertinti ir įvykdyti.
Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,35 kB)
Sparčiai besikeičianti sporto padėtis pasaulyje verčia Lietuvos sporto organizacijas nuolat analizuoti būsimuosius varžovus, prognozuoti tendencijas, numatyti konkrečias veiklos kryptis ir priemones siekiant gerai parengti sportininkus ir užtikrinti optimalius šalies sportininkų dalyvavimo svarbiausiuose tarptautiniuose renginiuose rezultatus.
Sportas  Referatai   (6,22 kB)
Kompiuteriai
2009-07-09
Dvidešimt pirmajame amžiuje spartus visuomenės vystamasis tęsiasi: vis greičiau atnaujinama technika ir technologijos, keičiasi sukuriamos ir suvartojamos energijos proporcijos, naudojamos vis tobulesnės ryšio ir susisiekimo priemonės. Nemažesniu tempu gausėja ir informacijos. Didelės apimties informacijos apdorojimas neįsivaizduojamas be kompiuterio ir atitinkamų informacinių technologijų. Todėl pastaruoju metu iškilo kompiuterinio raštingumo problema.
Informatika  Konspektai   (4,99 kB)
Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygą, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo. Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos.
Filosofija  Referatai   (9,44 kB)
Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) - graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas - objektyvinio idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų, sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Dialoguose konfrontuodamas ir derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas.
Filosofija  Referatai   (11,14 kB)
Lietuvai aktyviai jungiantis prie tarptautinių ekonominių organizacijas: Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos (prie pastarosios Lietuva jau prisijungė ), būtina, kad Lietuvos žemės ūkis atitiktų pasaulio ir dar svarbiau Europos žemės ūkio konkurencingumo lygį. Tam, kad Lietuvos žemės ūkis galėtų konkuruoti Europoje ir pasaulyje, jis turi atitikti Europos Sąjungos žemės ūkio standartu atitikti ES Benrąją žemės ūkio politiką. Šiame darbe trumpai bus apžvelgta kas yra ta Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika ir kokie jos tikslai.
Organizavija – tai grupė asmenų, kurių veikla yra sąmoningai kordinuojama siekiant tikslo. Organizacija yra socialinė-ekonominė sistema. Organizacija – tai bendradarbiavimo ryšiais susieta žmonių grupė. Kiekviena organizacija kuriama, kad kurti prekę, teikti paslaugas.
Žemės ūkis  Referatai   (5 kB)
Vedybų sutarties institutas – tai nauja šeimos teisinių santykių reguliavimo sritis. Šis institutas numato galimybę sutuoktiniams savo turtinius santykius, tai yra teises ir pareigas, nustatyti sutartimi. Sutartį sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja naujojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Civiliniame kodekse pateikiama „vedybų sutarties“ samprata, nustatyti reikalavimai vedybų sutarties sudarymui.
Sociologija  Analizės   (3,82 kB)
Šiuolaikinėje rinkoje tikrai gausu įvairių prekių ir paslaugų. Bet augantis vartotojų apetitas, dideliu greičiu besivystanti technologinė pažanga ir auganti konkurencija vis sparčiau skatina įmones kurti naujus produktus bei paslaugas, kad patenkintų vartotojų poreikius. Bet sėkmingai įvedusi naują prekę į rinką, įmonei labai svarbu žinoti jos gyvavimo ciklą, jį sudarančius etapus.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (4,61 kB)
Verslo etika
2009-07-09
Verslo etika – viena iš jauniausių ir sparčiausiai besiplėtojančių mokslo sričių. Verslo etika kelia gana opius klausimus, susijusius su specifine verslo praktika ir veikla bei jos priimtinumu visuomenei. Pavyzdžiui, ar verslas privalo laikytis tam tikrų moralinių reikalavimų, kurių laikosi visuomenė ar tam tikros grupės, jeigu jis savo veikla daro poveikį jų interesams? Ar gali didelė organizacija savo elgesį grįsti teisingumo principais?
Psichologija  Referatai   (17,84 kB)
Rinkos ekonomika sėkmingai funkcionuos, jeigu ji disponuos išsamia informacija. Plėtojantis rinkos ekonomikos sąlygoms Lietuvoje, svarbų vaidmenį vaidina finansų mokslo žinios bei ūkio subjektų finansinės būklės analitinis įvertinimas. Atliekant detalią finansinių rezultatų analizę, galima patikimiau orientuotis šalies vidaus dinamiškoje finansinėje bei ekonominėje aplinkoje ir operatyviau, savarankiškiau priimti įmonės ar jos struktūrinių padalinių veiklos valdymo sprendimus (investicinius, operatyvinius, finansinius), o gal ir išvengti lemiamų klaidų, vertinant finansinius rezultatus ar diagnozuojant veiklos perspektyvą, apgalvotai rizikuoti nestabilioje finansų rinkoje bei konkurencinėje aplinkoje.
Finansai  Kursiniai darbai   (4,56 kB)
Etiškumas
2009-07-09
Kiekviena veikla reikalauja tam tikroje srityje dirbančiųjų žmonių atsakomybės, todėl turi atitikti specialiuosius profesinės moralės reiklavimus. O pastarieji neprieštarauti bendrosioms moralės normoms. Moralės turi paisyti ir verslo organizacijos.
Etika  Referatai   (6,78 kB)
Korupcija
2009-07-09
Korupcija - “tai veiksmai, atlikti naudojantis turima valdžia, pažeidžiant teisės normas, visuonemės interesus bei moralės standartus ir kuriais siekiama asmeninės ar grupinės naudos.” [4.17p.]. Korupcija - tai piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos.
Etika  Referatai   (13,39 kB)
Verslo planas
2009-07-09
Įmonės veiklai įtakos turi daugelis aplinkos veiksnių: ekonomika, demografija, kultūra, technologija, prekių paklausa ir pasiūla bei vidiniai veiksniai: finansiniai ištekliai, personalas, gamybos specifika, iš dalies - tiekėjai, veikiantys įmonėje. Į visus šiuos veiksnius verslininkas privalo atsižvelgti.
Pradėti verslą nėra lengvą. Kiekvienas naujas verslininkas susiduria su begales kliūčių. Šio darbo tikslas atskleisti ir išnagrinėti svarbiausias ir dažniausias kliūtis pradedant verslą. Turint verslo idėją ar pasirinkus , pirma ir labai svarbi kliūtis, tai kokią įmonę pasirinktį, nes šiuo metu jų tiek daug ir įvairių, su savo privalumais ir trūkumais: Individualios (personalinės) įmonės;
Ekonomika  Referatai   (8,28 kB)
Kiekvienas iš mūsų esame bent viename iš keturių PINIGŲ SRAUTO kvadrantų. Tai, iš kur mes gauname pinigų, parodo, kuriame iš jų esame. Dauguma iš mūsų esame darbuotojai („D“) ir gauname fiksuotą atlyginimą, kiti priklauso laisvai samdomų darbuotojų kategorijai („L“). Darbuotojai arba laisvai samdomi darbuotojai yra kairėje PINIGŲ SRAUTO kvadranto pusėje. Dešinė PINIGŲ SRAUTO kvadranto pusė yra skirta asmenims, kurie pinigus gauna iš savo verslo ar turimų investicijų.
Ekonomika  Konspektai   (7,05 kB)
Karl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).
Ekonomika  Analizės   (24,22 kB)
Apskaita
2009-07-09
Etinės problemos yra žmonių bendravimo rezultatas. Tik bendraudami, kontaktuodami vieni su kitais žmonės priima sprendimus, kurie gali būti vertinami etiniu požiūriu. Verslininkai, pasiekdami žmones savo tikslams pasiekti, priversti priimti sprendimus, kurie gali išprovokuoti etinių problemų kilimą. Tai didžia dalimi priklauso nuo pačių verslo subjektų moralinės brandos, teikiamų moralinių vertybių prioriteto. Šiaip ar taip verslininkui privalu turėti stiprius moralinius principus ir laikytis tam tikrų moralės standartų.
Apskaita  Referatai   (5,15 kB)
Verslo planas – tai dokumentas, kuriame išdėstoma verslo sumanymo esmė, apibūdinama verslo objekto (įmonės, firmos) padėtis dabar esančiomis ekonominėmis, politinėmis sąlygomis, numatoma būsima strategija ir ateities perspektyvos, trumpai išdėstoma finansinė informacija. Verslo plano struktūra ir jo detalizavimas priklauso nuo kuriamo verslo objekto (įmonės, firmos), veiklos srities, konkurentų, esamų sąlygų pasirinktam verslui plėtoti ir t.t.
Apskaita  Referatai   (10,21 kB)
Mano projekto tema – „Kūno puošyba tatuiruotėmis – galimas poveikis sveikatai“. Taip pasirinkau, nes norėjau daugiau sužinoti kaip tatuiruotės gali pakenkti žmogui.Šiais laikais labai madinga turėti kuo daugiau „skylučių“ ausyse, auskarą antakyje, liežuvyje ar tatuiruotę ant peties. Galbūt žmonėms tai atrodo gražu, jie jaučiasi madingi, bet ko gero nė vienas nesusimąsto apie kūno puošimo, dekoravimo poveikį sveikatai. Kodėl žmonėms kyla noras natūralią odos spalvą paversti atspalvių mozaika? Skausmas. Tai, galbūt, pati keisčiausia priežastis. Patikėsit ar ne, bet faktas tas, kad prie skausmo galima priprasti. Tiksliau prie to, kaip jis veikia mūsų organizmą.
Kita  Referatai   (8,45 kB)
Dokumentų valdymas arba raštvedyba pradėjo kurtis jau XIa. Kartu kūrėsi ir lietuviškoji kanceliarinė kalba, kuri derino bendruosius lietuvių kalbos ir specialiuosius kalbos reikalavimus. Kanceliarinę kalba formuoti padėjo leidinys „Gimtoji kalba“. Darbo tema - dokumentų tekstų ypatybės. Dokumento tekstas yra svarbus, nes kiekvienas vadybininkas turi mokėti parašyti dokumentą, kuris atitinka standarto ir bendrinės kalbos bei teisinės terminologijos reikalavimus. Ši tema apima: bendruosius dokumentams keliamus reikalavimus, verslo raštų ypatumus.
Administravimas  Referatai   (5,01 kB)
Skoliniai lietuvių kalboje yra nevienalytis leksikos sluoksnis: vienas iš jų yra svetimybės, turinčios lietuviškų bruožų bei kalbininkų taisomi jau seniai, kiti - atėję į mūsų kalbą kaip tarptautiniai žodiai. Mano tiriamasis darbo objektas yra skoliniai biznis, biznesmenas, biznirius. Tai svetimybės (kitaip barbarizmai), kurios neatitinka lietuvių kalbos normų ir lieka už jos ribų. Biznis, biznesmenas, biznierius turi adekvačius pakaitalus, t.y. verslas, verslininkas. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota.
Šiuolaikinis pasaulis mobiliųjų technologijų sferoje yra labai pasistūmėjęs į priekį. Visose gyvenimo situacijuose nuolat susidūriam su naujausiomis techologijomis: kikevienas iš mūsų turi kompiuterį, mobilųjį telefoną arba tiesiog naudoja paprastą buitinę techniką. Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be televizijos naujovių ar įprastos kiekvieno iš mūsų dienos be mobiliojo telefono.
Informatika  Referatai   (13,17 kB)
Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija.
Filosofija  Kursiniai darbai   (23,27 kB)
Statybos ekonomika
2009-07-09
Verslininkai ir verslininkystė yra svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Europoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė daugelį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų kelių ir sprendimų. Daugelio šalių visuomenės yra įsitikinusios, kad verslininkai - tai tam tikras šalies aukso fondas. Ieškodami naudos sau, jie kartu teikia jos ir visuomenei. Mūsų šalyje verslininkai dažnai vadinami biznieriais arba komersantais.
Statyba  Referatai   (21,1 kB)
Socialinė kaita
2009-07-09
Tai KTU, socialinės edukologijos pirmo kurso baigiamasis darbas. Tyrinėjant religiją ir visus primytivius religinius tikėjimus yra susiduriama su esminėm sąvokom, kurias filosofai jau nuo Aristotelio laikų vadina „suvokimo kategorijomis“ : laiko, erdvės, rūšies, kiekio, priežasties, materijos, asmenybės ir kitos sąvokos.
Sociologija  Namų darbai   (4,39 kB)
Turizmas yra daugiamatė bei daugiafunkcinė ekonominė veikla, turinti stiprų socialinį aspektą. Turizmas apibrėžiamas, kaip visos kelionių, ekskursijų rūšys, kai asmuo palieka savo nuolatinę darbo vietą ilgiau nei vieną parą ir trumpiau nei 12 mėnesių, ir kai išvykos tikslas nėra samdoma, apmokama veikla. Turizmas apima atostogas (darbo atostogas, trumpas savaitgalines išvykas ar vienos dienos keliones), verslo keliones, draugų ar giminių lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar religija.
Sociologija  Analizės   (5,04 kB)
Bet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Įmonės vadovybė ir marketingo specialistai nuolat turi stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (19,89 kB)
Marketingas – tai ne tik rinkos tyrimo priemonių sistema, bet ir įmonės bei jos tarpininkų gamybinės ir komercinės veiklos valdymo filosofija, strategija ir taktika, nukreipta į atskirų vartotojų ir vartotojų grupių poreikių tenkinimą. Tai poreikių išsiaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti žmonių ir įmonės tikslų. Kiekvienas verslas yra susijęs su sprendimų priėmimu ir veiklos rezultatų fiksavimu.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (17,2 kB)
Kiekvienos šiuolaikinės įmonės misija – siekti pelno. Tačiau ji tai turi daryti laikantis ekonomikos principų. Leidinyje „Verslo administravimas ir valdymas“ pabrėžiama, kad nuo verslininko iniciatyvos ir pastangų toleravimo bei gerbimo priklauso ir verslininkų verslumas. Verslininkas veikdamas civilizuotoje rinkoje bando suderinti naudos siekimą ir visuomenėje nepatenkinto poreikio tenkinimą. Taip pat teikia sampratą apie įmonę, kaip produkcijos gamintoją ir patarnavimų vykdytoją.
Rinkodara  Kursiniai darbai   (8,54 kB)
Sidras “Fizz” – vienas iš pirmųjų šios rūšies alkoholinių gėrimų, pasirodęs Lietuvos rinkoje. Tik įvedus šį gėrimą į rinką, paklausa buvo gana didelė, ilgainiui vartotojai jį pamėgo ne tik dėl išskirtinų šio gėrimo savybių – lengvo gaivaus skonio, patrauklaus įpakavimo, lengvo alkoholinio tūrio, jis tiesiog tapo populiarus įvairių vakarėlių, sambūrių metu, kavinėse, baruose ir klubuose.
Rinkodara  Analizės   (5,25 kB)
Reklama – šią sąvoką girdime kasdien ir visur. Pagrindinis reklamos tikslas – pasiekti, kad vartotojas pasielgtų taip, kaip nori reklamos davėjas – įsigytų vieną ar kitą prekę, pasinaudotų tam tikra paslauga, praktikuotų vienokį ar anokį gyvenimo stilių. Norime mes to ar ne, bet reklama daro įtaką mūsų mintims ir jausmams. Reklamos kiekis ir kokybė lemia vartotojų požiūrį į prekę, paslaugą ar politinį veikėją.
Rinkodara  Analizės   (10,33 kB)
Problemos pristatymas. Pastarąjį dešimtmetį važinėjimas dviračiais populiarėja. Tai lemia įvairios priežastys, bet didžiausią įtaką dviračių populiarumui Klaipėdos mieste turi: 1. miesto reljefas. Klaipėda – lygumos miestas, turintis didelį potencialą dviračių transporto infrastruktūrai intensyviai vystytis.
Psichologija  Namų darbai   (4,43 kB)
Pakankamai išsamus darbas apie mokinių nenorą mokytis, to nesimokymo priežastys. Darbo įvertinimas - dešimtukas. Tai darbas atliktas praktikos metu. FORMA: pažintinė popietė AUDITORIJA: 5 – 6 klasių moksleiviai TEMA: pažintis su aklųjų žmonių gyvenimu TEMOS MOTYVAVIMAS: supažindinti vaikus su žmonių gyvenimu, kurie turi regėjimo negalią.
Pedagogika  Namų darbai   (6,33 kB)
Sutarčių teisė
2009-06-19
Pardavėjas ir pirkėjas – veiksnūs fiziniai asmenys bei juridiniai asmenys, atitinkantys spec. teisnumo reikalavimus. Bendra taisyklė – pardavėjas turi būti parduodamo turto savininku. Pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančia pripažinta tokiu pagrindu, tai daiktas grąžinamas savininkui. Iš sąžiningo įgijėjo (asmens, kuris nusipirko daiktą iš asmens, kuris neturėjo teisės parduoti (ne tikro daikto savininko) savininkas turi teisę išreikalauti daiktą tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko pamestas, iš jo pagrobtas, arba kitaip be jo valios nustojo būti jo valdomas, taip pat tais atvejais, kai daiktas įgytas neatlygintinai.
Vadyba  Konspektai   (34 psl., 373,1 kB)
Bendrieji personalo organizavimo vakarų šalyse bruožai ir mes. Profesionalaus kliringo (profesinės veiklos rezultato) principas. Informacijos ir žinių kulto principas. Profesinio augimo principas. Darbo sąlygų komforto principas. Nauja darbo organizavimo ir jo režimo koncepcija. Autonomizacijos ir savivaldos principas. Išorinė aplinka. Vidiniai įtaką darantys asmenys. Netiesioginio poveikio aplinkos elementai. Socialinės vertybės. Sprendimų tipai.
Vadyba  Konspektai   (3 psl., 32,92 kB)
Įmonės valdymas. Darbo santykiai. Konkurencija. Įmonės ryšiai su išorinė aplinka. Įmonės teisinė aplinka. Įmonės ekonominė ir socialinė aplinka. Praktikos darbo tikslas yra susipažinti su įmonės veikla, jos pobūdžiu, bei pritaikyti Vilniaus Universitete pritaikytas teorines žinias. Pasirinkta UAB “Pavadinimas” – naujai atsidariusi bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra kavinės - baro darbo organizavimas ir jo veiklos koordinavimas. Kavinė – baras tik pradėjusi veiklą pasižymi ypatingai gera gaminių kokybe ir puikiu aptarnavimu, todėl nors ir esant gana didelei konkurencijai lankytojų skaičius auga kasdien.
Vadyba  Ataskaitos   (13 psl., 14,32 kB)
Ryšių su visuomene apibrėžimas ir apibūdinimas. Ryšių su visuomene funkcijos, uždaviniai ir tikslai. Ryšiai su visuomene ir marketingas. Ryšių su visuomene veiklos elementai. Populiarinimas. Reklama. Spaudos agentūros. Visuomenės reikalai. Vyriausybės sprendimų įtakojimas. Šaltinių menedžmentas. Vystymasis. Įmonės sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės apie ją ir jos vystomą veiklą. Jei įmonei pavyksta tam tikroje visuomenės dalyje suformuoti teigiamą įvaizdį, ji daug lengviau pasiekia savo tikslų. Šiuolaikiniame versle svarbu ne tik daryti, tai ko reikia, bet ir informuoti apie tai visuomenę, kad ši žinotų ir suprastų. Visuomenės nuomonės formavimas reikalauja nemažai pastangų ir veiklos, kuri ir vadinama ryšiais su visuomene.
Rinkodara  Referatai   (16 psl., 25,18 kB)
Verslo strategijos
2009-06-05
Paskutiniu metu sąvoka “strategija biznyje” tapo gana populiaria. Ši tema – neatskiriamas pasitarimų ir simpoziumų atributas. Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi turėti savo veiklos gaires – įmonės strategiją. Vadinasi strategija – tai tam tikras tikslų ir galimybių suderinimas ir palaikymas. Strategija įmonei suteikia apibrėžtumą, individualumą ir sudaro sąlygas priimti tam tikrų profesijų darbuotojus. Strateginis planas atveria organizacijai perspektyvą. Strategiją reikėtų vertinti kaip programą, kuri nusako įmonės veiklą pakankamai ilgą laikotarpį, kartu užtikrinant, kad besikeičiant politinei ir socialinei aplinkai, galima būtų koreguoti veiksmus.
Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 11,45 kB)
Strateginio valdymo teoriniai aspektai. Strateginio valdymo samprata. Strateginio valdymo modelių analizė. Strategijų rūšys. Strategijos formavimo procesas. Tikslai ir misija. Strategiją veikiančių veiksnių įvertinimas. Aplinkos įvertinimas. Konkurencingumo įvertinimas. Strategijos formavimas UAB "Interscalit" pavyzdžiu panaudojus ES struktūrinius fondus. Verslo raida ir ūkinės veiklos rezultatai. Bendrovės misija, vizija ir kokybės politika. Tiksliniai rinkos segmentai. Finansinė būklė. Gamybos technologija. Gamybos procesas. Daigstymo technologijos. Pardavimo rinka ir konkurentai. Pardavimo rinkos. Rinkos segmentai. Konkurentai. Numatoma įdiegti technologija. Technologinio kompleksiškumo privalumai. SWOT analizė. Rizikos analizė. Valdymo rizika. Išorinė rizika. Įmonėje taikomos strategijos. Numatytos priemonės bendrovės strategijos įgyvendinimui. Pajamų ir sąnaudų prognozavimas. Bendrosios skaičiavimų rengimo prielaidos. Labiausiai tikėtinas scenarijus. Alternatyvūs prognozės scenarijai. Bendrovės strategijos įgyvendinimas negavus ERPF paramos.
Vadyba  Diplominiai darbai   (73 psl., 216,05 kB)
Valtybės vaidmuo ekonomikoje. Valstybinis biudžetas. Bankai. Komerciniai bankai. 20 a. pr. ekonomikoje prasidėjo judėjimas, kuris pakeitė žmonių nuomones. Priežastys kodėl valstybė pradėjo kištis į ekonomiką: monopolijų atsiradimas (priėmė įstatymą, kad sustabdyti monopolijas); ekonominės krizės; aštrėjo santykiai tarp aukštuomenės ir žemutinių sluoksnių (bedarbystės padidėjimas, todėl reikėjo juos reguliuoti); ekonomikoje yra šakos, kurios netolygiai vystosi (pramonė daug greičiau vystosi negu žemės ūkis.
Ekonomika  Paruoštukės   (1 psl., 5,94 kB)
Ekonomika
2009-05-28
Akcinė bendrovė. Monopolijos atsiradimas ir forumas. Įmonė. Firma ir jos funkcijos. Infliacija. Kainodara. XX a. pradžioje įvyko techninė revoliucija. Verslininkai sudėjo savo kapitalą į bendrą. Akcija – vertybinis popierius kuris parodo kas yra savininkas ir turi teisę gauti pelną. Pagrindinis vadovas yra bendras akcininkų susirinkimas. Žmogus turintis 51% akcijų praktiškai vadovauja visai bendrovei.
Ekonomika  Paruoštukės   (1 psl., 5,41 kB)
Mcdonald`s ženklo populiarumas. McDonald`s lankomumas. McDonald`s reklamą dažniausiai perka iš televizijos, jeigu individualus verslininkas negali pats nusipirkti tos reklamos, tokiu atveju jam padeda McDonald`s, iš kurios nusipirko frančizę, tačiau verslininkas turės mokėti kas mėnesį papildomą mokestį prie frančizės. Nusipirkus reklamą televizijoje, žmonės pamato, prekės kainą, sudėtį, susidaro bendrą vaizdą apie produktą.
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 25,97 kB)
Tarptautiniai pirkėjų tipai ir jų elgsenos ypatumai. Vartotojų tipologija, remiantis geografiniu kriterijumi. Vartotojų tipologija, remiantis demografiniu kriterijumi. Vartotojų tipologija, remiantis psichografiniu kriterijumi. Galutinio produkto vartotojų atskirose šalyse tipų pavyzdžiai. Vartotojų tipai pagal vyraujančią išpažįstamą vertybę. Segmentavimas pagal vartotojų elgseną. Vartotojų apsisprendimo pirkti grandinė. Galimi vartotojų vaidmenys.
Rinkodara  Referatai   (16 psl., 48,51 kB)
Finansai
2009-05-20
Pagrindinės finansavimo taisyklės. Finansinis lizingas kaip verslo finansavimo būdas. Finansai ir jų sąveika su kitomis ekonominėmis kategorijomis. Kapitalo esmė ir taupymas. Įstatinis kapitalas (IK). Privalomas (PKRF) ir atsargos (AKRF) kapitalo rezervo fondai. Pelno rezervo fondas (PRF). Finansinių rinkų (FR) tipai. Finansinių sandėrių tipai. Finansų galimybės. Valstybės finansinė politika. Finansų kontrolės supratimas. Akcinės komanditinės bendrijos. . Įstatinio fondo (kapitalo) pirminiai šaltiniai ir jų panaudojimas. Finansinis aspektas įmonių pagrindinių fondų vertės apytakoje. Visuomeninių susivienijimų finansai.
Finansai  Konspektai   (41 psl., 65,33 kB)
Įvadas, šalies bendras vidaus produktas, namų ūkiai, prekių kainų lygis (infliacija,)nedarbas, kreditas, išvados.
Rinkodara  Referatai   (38 psl., 82,52 kB)
Tarnybinės dovanos
2009-05-20
Įvadas. Tarnybinės dovanos. Dovanos verslo partneriams. Užsienio šalių dovanų teikimo tradicijos. Asmeninės, šeimyninės dovanos. Vestuvinės dovanos. Dovanos naujagimiui. Kaip dovanoti tarnybinę dovaną. Padėkos už dovanas. Išėjimas iš darbo. Kyšis Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Išvados
Etika  Referatai   (15 psl., 27,56 kB)
Marketingas
2009-05-18
Rinkos apžvalga (analizė). Marketingo sistemos schema. Konkurencijos analizė. Marketingo planas. Kainų politika. Pardavimų vieta. Stimuliavimas ir reklama. Marketingo plane reikia parodyti, kad prekė (paslauga) atitinka vartotojų poreikius, bus parduodama kainomis, kurios užtikrins pelną ir leis išsilaikyti rinkoje, kad vartotojui prekė bus pristatoma tinkamoje vietoje, norimu laiku ir reikiamu kiekiu, o jos „ įvedimas “ į rinką bus stimuliuojamas įvairių priemonių pagalba (reklama, aptarnavimas, ir pan.).
Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (10 psl., 23,42 kB)