Tikriausiai visi žinot, kad rašant Rašinį reikia remtis kelių autorių kūryba. Surašykit autorius ir jų kūrinius, kuriuose žinot, kad rašoma apie laisvę, tautiškumą, patriotizmą, šiaip kaimo gyvenimą ar pan. Pamatysit - naudinga AČIŪ

http://anthology.lms.lt/texts/autoriai.html Atrodo, kad čia galima rasti šį, bei tą naudingo.. Laukiu daugiau pasireiškiančiu!!

Ir jei kas turi kokiu recenzijų, analizių ar beleko apie apačioj esančius - irgy pasidalinkit. [email protected] ; skype: marcute_ Lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autoriai žinomi iš Bendrųjų programų K. Donelaitis. „Metai“, Maironis. „Pavasario balsai“, „Jaunosios Lietuvos“ fragmentai, Šatrijos Ragana. „Sename dvare“, Vaižgantas. „Pragiedruliai“ („Gondingos kraštas“), J. Biliūnas. Apsakymai. „Liūdna pasaka“, V. Krėvė. „Skirgaila“, V. Mykolaitis-Putinas. „Altorių šešėly“, „Tarp dviejų aušrų“, J. Savickis. Novelės, S. Nėris. „Diemedžiu žydėsiu“, „Prie didelio kelio“, H. Radauskas. „ Fontanas“, „Strėlė danguje“, A. Vaičiulaitis. Novelės, B. Sruoga. ,,Dievų miškas“, A. Škėma. „Balta drobulė“, J. Marcinkevičius. „Mažvydas“, J. Aputis, R. Granauskas, V. Juknaitė, S. Šaltenis, B. Vilimaitė, S. Geda, M. Martinaitis, N. Miliauskaitė, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova.

Ir dar čia įkiškit nosis http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=3

cia dar veinas geras link'as kas ruosias interpretacija rasyt http://lituanistui.dtiltas.lt/

o jei kas turit normaliu izangu ar bent pirmuju ju sakiniu,tai pastinkit i sveikatele...nes viskas,ka galima nusipirkti tingiuose nemokuose yra sh. dabar mane kamuoja klausimas kas buvo kreve ir satrijos ragana..neoromantikai?:D

taip neoromantikai

Kazkaip skupai cia kitoje temoje visi dalinasi mintim kaip ruosiasi interpretacijom, o cia, pasidalint info jau nebepajudina pirsto

juk siais laikais kiekvienas rupinasi savim... galila

o jus ko nesidalinat...???? pirma i save pasiziurekit po to i kitus

tai kad as pati beveik nieko nneturiu kompe. o skenuot neapsimoka, daug laiko atima

apie ka as ir kalbu... geriau parasykit kas nors apie tuos saltenius,miliauskaites,gedas ka nors...mes tokiu pamokose isvis nenagrinejom...

na va maciau cia kazkas prase informacijos tai ka radau pasidalinsiu . Šaltenis – prozininkas ir dramaturgas. Tai labai jaunatviškos dvasios rašytojas, lietuvių literatūros kontekste išsiskyręs platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Jo kūryba peržengė literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo. Tai ypač išryškėjo jo apysakoje „...“ B. Vilimaitė – lakoniškos prozos kūrėja. Rašytojai svarbu ne modernistinė saviraiška, bet objektyvus gyvenimo stebėjimas ir skvarbi socialinės tikrovės ir žmogaus vidinių būsenų analizė. Jai nerūpi gamtos grožio paslaptys bei tautinės kultūros formos, svarbiausia jai – žmogus. Į žmogaus gyvenimą B. Vilimaitė žvelgia paprastai ir aiškiai, stengdamasi kuo teisingiau aprašyti jo šviesiąją ir tamsiąją pusę, vengiant perdėto dramatizmo ir nepagrįsto idealizavimo. Toks yra ir jos kūrinys „...“ S. Geda – tai dabartinės lietuvių literatūros poetas. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, kartais gana šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų. Poeto žmogus, žemė, kosmosas yra lygiaverčiai, to paties lygio simboliai. S. Geda sukūrė savitą poetiką, paremtą vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita. Jis bando žvelgti į pasaulį per svetimas stilistines kaukes ir nuolat plečia savo žodyno, formų, stilistinių manierų spektrą. M. Martinaitis – šių dienų poetas, eseistas, kritikas bei tautosakos tyrėjas. Jo kūryba įdomi, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių, netikėtų minties šuolių, kurios sukuria naujas nuotaikas ir prasmes kūriniui. Poeto pamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra ir tautosaka perpinama į naujas literatūros meno kryptis. Jos M. Martinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo bei ironijos. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškos pasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, namų aplinkos atsiminimais, vaikystės nuotaikom ir ašarom, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokį atspalvį. N. Miliauskaitė – tai viena savičiausių XX a. poečių, lietuvių lyrikoje užimanti svarbią vietą. Jos poezija – tai tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Santykis su aplinka jos kūryboje turi estetinį požiūrį. N. Miliauskaitė yra intelektuali, gebanti analizuoti poetė. Ji neslepia savo tyrinėjimo įrankių, kalba apie galingą pasąmonės atmintį. Jos požiūris savitas, nes jos atsigręžimas į praeitį nėra prarastojo rojaus nostalgija. Poetės kūriniuose stengiamasi suvokti skaudžios praeities patirtis. Net meilė neiškyla kaip gaivališka jausmų griūtis. Tačiau poezijoje yra nemažai ir šviesių regėjimų. J. Vaičiūnaitė – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės poezijos kūrėjų Lietuvoje. Jos lyrikoje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiama žodžiui. Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būsenas, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia ir daiktai tarsi ištirpsta ir išsiskaido joje. Poezija ir grožiu J. Vaičiūnaitė paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis. T. Venclova – tarptautinio masto poetas, sulaukęs plataus pripažinimo. Tai išskirtinis, išeivijoje gyvenąs kūrėjas, kurio kūrybą kitataučiai taip gausiai verčia į savo kalbas. Jo eilėraščio sandaroje slypi dialogas, būdingi pasakomojo eilėraščio elementai. T. Venclovos poezija yra antitradicinė, paremta ne romantine ar impresionistine, bet lingvistine poezijos samprata. Joje dominuoja įvaizdis susijęs su miestu, kuriame nėra įprastinių kaimo atributų, o gamtos atgarsiai minimalūs.

Didelis dekui