Neigiamų epitetų „profkėms“ tikrai negailima. Tačiau skeptiškas požiūris į profesinio ugdymo institucijas paremtas stereotipais – tai rodo ir kalbintų studentų istorijos, ir šiemet ypač išaugusi profesinių mokyklų paklausa.
Sunkmečiu – antplūdis
Į aukštąsias mokyklas šiemet priimta 30 361 studentas, o į profesines vos trečdaliu mažiau – 21 518 mokinių. Pastarasis skaičius dviem tūkstančiais viršijo lūkesčius. Apie 40 proc. priimtųjų jau turėjo brandos atestatus. Kasmet stojančiųjų į profesines mokyklas skaičius tendencingai didėja. Į jas gali stoti įvairaus amžiaus jaunuolia ir per metus ar pusantrų įgyti norimą specialybę. Norint tuo pat metu pabaigti ir vidurinę, mokslai užtrunka trejus metus. Profesinių mokyklų studentai yra lepinami stipendijomis, lengva darbo susiradimo
galimybe bei papildomais balais vėliau stojant į aukštąsias mokyklas: į kolegijas pridedami 2 papildomi balai, į universitetus – 1.
Profesinėse mokiniai vertinami kaip suaugusieji
Vilniaus geležinkelių transporto ir verslo paslaugų mokykloje logistiką studijuojantis Marekas Kliukoitas teigia metęs mokslus vidurinėje ir įstojęs į profesinę mokymosi įstaigą būtent dėl jos privalumų prieš paprastas mokyklas. „Iki kaklo buvo įgrisusi vidurinė mokykla, negalėjau įsivaizduoti savęs dar dvejus metus trinančio tą patį suolą. Išėjau ne todėl, kad blogai mokiausi, o dėl netinkamos aplinkos mokykloje“, – prisimena vaikinas ir pradeda vardinti profesinių mokyklų privalumus. „Profesinėse mokyklose mokiniai vertinami kaip suaugusieji, o ne kaip vaikai. Antra – mokiniams yra mokamos stipendijos. Pinigai motyvuoja geriau mokytis, be to, lemia mažesnę finansinę priklausomybę nuo tėvų. Paskutinė, bet ne menkiausia priežastis, dėl kurios stojau mokytis į profesinio mokymo įstaigą, yra ta, kad čia įgyji ir profesinių žinių, ir praktikos, todėl vėliau įstojus į aukštąsias mokyklas studijuoti tampa daug lengviau“, – pasakojo Marekas, kuris baigęs mokslus profesinėje mokykloje ketina išvažiuoti dirbti į užsienį, o vėliau ten ir studijuoti.
Universitetas nereikalingas?
Ko gero, ne vienas esate girdėjęs pavyzdžių, kuomet aukštojo išsilavinimo neturintys jaunuoliai susikrauna lagaminus ir išvyksta į Londoną ar Dubliną, kur gauna algas, keliskart viršijančias Lietuvos darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Kyla klausimas: kam stoti į universitetą, jei darbo, atitinkančio kvalifikaciją, vis tiek dažnai nerandama?
Andrius Černiauskas šiemet baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir susidūrė su daugeliui absolventų iškylančia problema: darbo pagal specialybę trūkumu. Andrius tikina, kad gamybinėje srityje vis labiau vertinami kolegijoje įgytą, o ne profesinį išsilavinimą turintys žmonės, kadangi projektuotoju ar įmonės vadovu norintis dirbti žmogus privalo turėti atitinkamą aukštąjį išsilavinimą. „Kiek žinau, „profkiniai“ dirba tokius pačius darbus kaip ir nieko nebaigę žmonės, na, tokius kaip ir aš dabar“, – juokavo kol kas statybų bendrovėje dirbantis Andrius.
Ką tik statybų inžinerijos bakalauro diplomą įgijęs absolventas užsimena apie kitą opią Lietuvos problemą – darbo vietos gavimą pasinaudojus asmeniniais ryšiais, o ne turima kvalifikacija. „Šiuo krizės laikotarpiu Lietuvoje neturėdamas įtakingų dėdžių, kurie tave priglaustų po savo sparneliu, gali būti baigęs ką tik nori – įsidarbinimo galimybės tokios pačios, kaip ir laimėti loterijoje. Vis susiduriu su ta pačia situacija: mėgindamas kur nors įsidarbinti gaunu neigiamą atsakymą, o netrukus iš patikimų šaltinių sužinau, kad ta darbo vieta atiteko kokiam nors viršininko giminaičiui, net nebaigusiam universiteto. Štai kur yra rimta problema“, – teigia pašnekovas.
Iš „profkės“ į VU mediciną
Kita „Studentų eros“ pašnekovė Donata Vaitkūnaitė šiuo metu studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Prieš tai ji dvejus metus mokėsi Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre – ten studijavo verslo technologijas ir nors specialybės neįgijo, turėjo galimybę mokytis jai įdomius ir naudingus dalykus, kaip ekonomika, marketingas, verslas, įmonių valdymas.
Donata, puikiai išlaikiusi visus šešis abitūros egzaminus, neigia mitą, kad profesinėse mokyklose galima nesimokyti. „Pasirinkusi profesinę mokyklą nušoviau du zuikius vienu šūviu: pasimokiusi verslo vadybą suvokiau, kad administratoriaus duona skirta ne man, ir nusprendžiau dėl ateities profesijos, tad puikiai pasiruošiau valstybiniams egzaminams. Mano specialybę galėjo mokytis tik tie mokiniai, kurių dešimtos klasės vidurkis buvo ne žemesnis kaip 7, taip pat kursas buvo padalintas į stipresnę ir silpnesnę grupes, ateiti dirbti į šią mokyklą nuolat būdavo viliojami mokytojai-ekspertai“, – pasakojo studentė. Donata įsitikinusi, kad mokinio rezultatyvumas priklauso nuo jo paties polinkio dirbti: „Juk niekas neatvers kaukolės, ir neįdės į galvą žinių ir įgūdžių. Turi išmokti pats“
Paklausta apie stereotipus, esą „profkėse“ mokosi vien „dundukai“, medicinos studentė nusijuokia, bet prisipažįsta su panašia nuomone susidurianti dažnai. „Ypač pagyvenę žmonės žiūri į mane nuostabos pilnomis akimis, kai pasakau, kur mokiausi. Jiems nesuprantama, kaip gabus, pasiryžęs mokytis žmogus gali pasirinkti mokslus profesinėje mokykloje. Bet ar ne sveikintina, jei žmogus jau vienuoliktoje klasėje žino, kuo nori būti užaugęs ir siekia to? Jei vaikinas trokšta būti mašinų dizaineriu ir „profkėje“ mokosi mechanikos, tai vėliau universitete patiria mažiau sunkumų ir jam tampa daug lengviau pasiekti savo tikslo“, – įsitikinusi Donata.
Patirtis profesinėje mokykloje CV nepuošia
Yra ir priešingų pavyzdžių. Vilniaus universiteto studentas Julius (vardas pašnekovo prašymu pakeistas), šiuo metu kremtantis politikos mokslus, profesinę mokyklą baigė jau seniai, tačiau vis dar susiduria su neigiamais tokio pasirinkimo padariniais: „Darbdaviai, analizuodami mano CV ir perskaitę mokymosi įstaigos, kurią baigiau, pavadinimą, nuolat nustemba: „O kas gi čia?“ Tenka ilgai aiškinti, kad faktas, jog įgijau staliaus specialybę profesinėje mokykloje, nėra susijęs su mano motyvacijos siekti profesinių ir akademinių aukštumų stygiumi“, – tikina studentas. „Deja, lietuviai – konservatyvūs ir stereotipiškai mąstantys žmonės, todėl kartais toks trumpas įrašas gyvenimo aprašyme nubraukia visus kitus pasiekimus, mano atveju – nugalėjimus tarptautinėse olimpiadose ir veiklą jaunimo organizacijose“, – užbaigia pašnekovas.
Julius prisimena, kad jo profesinėje mokykloje kasdien tekdavo matyti dešimtis veidų nusivylusių gyvenimu ir entuziazmo ką nors veikti. „Profesinių mokyklų brošiūros gali meluoti ką tik nori: ir šiltą atmosferą, ir gero darbo perspektyvas, ir aukštojo mokslo vizijas – bet tai tik saldi propaganda“, – tikina vaikinas, kaip pats teigia, įstojęs į profesinę mokyklą apakintas gerai veikiančio šios įstaigos „verbavimo aparato“.
„Besimokant dešimtoje klasėje, į mūsų mokyklą nuolat ateidavo tos profesinės mokyklos atstovų, žadėdavo aukso kalnus – o aš ėmiau ir patikėjau. Pirmuosius tris mėnesius dar aktyviai mokiausi, dalyvaudavau visuomeninėje moksleivių veikloje, rengiau projektus... Tačiau slogi profesinės mokyklos aplinka veikė savaip. Po kurio laiko motyvacija ko nors siekti vis nyko, dabar negalėčiau suskaičiuoti, kiek savaičių praeidavo vienodu rėžimu: ateini,
padedi galvą ant stalo ir lauki, kada nuskambės skambutis. Paskutiniaisiais metais pamokose pasirodydavau geriausiu atveju kartą per dvi savaites“, – pasakoja Julius. Dabar, jam bestudijuojant Vilniaus universitete, toks mokymasis kelia tik ironišką šypseną.
