kaip zuikeliai katinėliai mokytojų dieną šventė

Turbūt visi žino (ar bent jau girdėjo) pasaką apie zuikį puikį. Tai va. Mūsų auklėtoja irgi girdėjo. Matyt, todėl nuo 5 klasės mes įgavome zuikelių – katinėlių vardą. Tiesa, kiek atsimenu, katinėlio zuikio puikio pasakoje nebuvo, bet, atsižvelgiant į tai, kad auklėtoja – lituanistė, visai tikėtina, jog katinėlius prie zuikelių prilipino dėl puikaus skambesio.

Apskritai mūsų klasė mokykloje yra viena labiausiai pagarsėjusių. Ne todėl, kad mes  kokia rinktinė narkomanų šaika (žinoma, paklydusių sielų yra, bet kur jų nebūna?), bet todėl, kad mūsų visur ir visada pilna. Tai praktiškai toks stereotipinis reiškinys, kai mokykloje tarp masės mokinių, kurie neretai kartu tegali pavirsti į vieną staugiančią masę, tačiau atskirai yra tikri perliukai, pasitaiko viena tikrai stipri, rinktinė komanda (legendarinė, teatleidžia kalbininkai, bet Mačernis taip pasakytų), kuri sugeba praskaidrinti net pilkiausią dieną.

Na va, klasę prigyriau į valias, o dabar paaiškinsiu, kodėl nerealiausi mokyklos vaikai oficialiai vadinami zuikeliais katinėliais (tai beveik tas pats, kaip supermeną vadinti burokiniu katuliu).

Taigi... viskas prasidėjo likus savaitei iki mokytojų dienos. Kadangi ši mokytojų diena mums buvo paskutinė (nemanykit, mirti nesiruošiam, tik tėvai sakė, kad po dvylikos mokymosi metų, jei labai pasistengsim, galėsim baigti vargus mokykloje) nutarėm ją pažymėti kaip nors kitaip. Jeigu dabar pagalvojote, kad tuojau papasakosiu istoriją, kaip mokėme penktokus, kurie nežinojo, kuriame žemyne Afrika, tai galiu nuraminti - nieko panašaus nebus. Tiesa, šioje istorijoje penktokai buvo, tik apie juos vėliau. O kol kas – planas chuliganas mokytojų šventės proga. Ilgai nelaužę galvų nutarėme pasigaminti marškinėlius(na, žinote, kad atitraukti kitų dėmesį ir šiaip, kad turėtume progą susireikšminti), ant kurių garbingai puikuotųsi...velniai žino, kas. Minčių buvo daug, bet visos pasirodė prastos ir neoriginalios. Po ilgu svaičiojimų ir galvojimų kažkuriam iš klasės Saliamonų gimė išganinga mintis – rašom „zuikeliai katinėliai“ . „Na gerai, mes zuikeliai katinėliai, o auklėtoja kas tada?“ pasišaipė klasiokė. „Kaip kas?“ nepasimetė drąsusis Saliamonas (reiktų išsiaiškinti kurio ištikrųjų buvo ši idėja) - „Zuikienė katinienė“. Štai taip po ilgokai trukusios isteriško juoko bangos nusprendėme oficialiai patapti zuikeliais katinėliais. Na ir kas, kad auklėtoja taip vadina? Žino tik ji ir mes. O dabar štai, visa mokykla žinos, kas mes tokie. Ir jie sužinojo...

Taip begyvenant, už devynių jūrų, trijų kalnų, šešių upių, kažkur Dzūkijos širdyje, kitaip dar vadinamoje garbingu Alytaus vardu, ir tos širdies širdyje, kitaip dar vadinamoje Dzūkijos vidurinės vardu, išaušo gražuolis mokytojų dienos rytas. Ir ką jūs manot? 25 puikuoliai, uosiai liesiai, nulinkę nubalę stabarai, gražuoliai arba ne, atžirgliojo į mokyklą vilkėdami identiškus marškinėlius (skyrėsi tik dydis), kurie skelbė mokyklos pasauliui – „Zuikeliai katinėliai“. Žinoma, iškarto susilaukėme daug dėmesio (tikslas buvo pasiektas!). Visi: mokytojai, draugai, šiaip, pažįstami, kaip pasiutę klausinėjo, ką tai galėtų reikšti. „Kaip ką? – choru atsakydavome: Mes – zuikeliai katinėliai, beveik auklėtojos vaikai“. Tiesa, pati auklėtoja, apdovanota zuikienės katinienės titulu sureagavo pakankamai kukliai (jei nežabotas juokas yra kuklumo ženklas), o dėl maldavimo likti su marškinėliais ir pamokų metu nesutiko. Sakė, dėl to, kad po pamokų kolegę sveikinti eis. Bet mes, vaikai jau ne pirmos jaunystės (vienai, seniausiai klasės tiotkai net 19), ne pirmo žalumo, supratome, kad ne kolegės gimtadienis buvo didžiausia problema. Viskas dėl labai stilingos šukuosenos (aš auklėtoją suprantu. Keliesi dviem valandom anksčiau, kad pasigamintum šukuoseną, o paskui ir sugadinti viską turi...nea, taip negražu). Taigi, mes auklėtojos nepasmerkėm, prisiamžinom lig soties visi kartu (žinot, tokia nežabotai didelė zuikių katinų šaika) ir puolėm siautėti mokykloje. Tiesa, mums labai pasisekė, nes vyriausiosios pavaduotojos (vyriausiosios ne amžiaus, o nemokėjimo suprasti jaunimo atžvilgiu) mokykloje nebuvo, todėl mūsų siautulys pamažu virto į kažkokį visa apimantį chaosą.

Pirmoji užduotis buvo išsiprašyti, kad mokytojas (neretai piktas, bet iš esmės labai „prikolnas“ vyrukas) paleistų iš paskutinės pamokos, kuri buvo... politologija. Mokslas, tiesa, rimtas, apie politiką ir panašiai, bet, dovanokit, kai tau ant krūtinės puikuojasi pareiškimas, jog esi zuikelis katinėlis, galvoti apie Paksą kažkaip nesinori. Žinoma, atlikti šio, beveik Sizifo, darbo buvome pasiųstos, anot klasiokų, „geriausios“ mokinės. O aš dar ir roželę mokytojo dienos proga mytojui įteikti norėjau, todėl per daug nesispyriojau. Taigi aš ir ištikimoji mano kolegė kaip kokios Don Kichotas ir Sanša Pansa išėjome ieškoti istoriko. Kur buvęs kur nebuvęs jis, pasirodo, buvo valgykloje. Nežinau, kaip atrodėme iš šalies, bet žvelgiant iš vidaus buvo iki skausmo juokinga.

-     L abukas, mokytojau – šypsena nuo ausies iki ausies.

-      Labukas – pasimętęs atsakymas. – Norit neateit į politologiją? – štai čia bet kuris protingas vaikas būtų pasakęs „O taip, ar galime neateiti?“ bet mes pasitaikėme labai protingi vaikai ir nutarėme pasirinkti sunkesnį kelią:

-     T aip, norėtumėm neateiti, bet apie tai vėliau. Mes na... atėjom štai va į valgyklą...

-     Pasveikinti jūsų...

-      Taip, taip, pasveikinti jūsų mokytojo dienos proga. Ir norime pasakyti, kad labai vertiname jūsų darbą... ir kad... iš esmės tai aš kalbu visos klasės vardu... ir va, mes norejome pasakyti, kad... labai jus mylime... ir kad...– štai čia mano ištikimoji kolegė pradėjo nevaldomai kriokrti iš juoko, tuo tarpu aš gelbėjau situaciją:

-      Ir kad va, aš ta proga dovanoju jums kvietkelį... – o čia nesuvaldomai kriokti iš juoko pradėjo ir istorikas. Puiku, aš nuoširdų sveikinima mekenau, o jie sėkmingai juokėsi. Nors iš esmės gyvenimiškose situacijose kalbu daug rišliau, šita, kaip tyčia, pasitaikė arba labai negyvenimiška arba per daug kupina gyvenimo. Bet taip tik geriau, nes pati, patikėkit, springau iš juoko.

-      Ir šiaip, kadangi mes jus mylim, o jūs mus irgi, tai mes neateisim į politologiją, nes jūs švęsit.

-      Nu gerai, neateikit. O ką jūs darysit?

-     Irgi švęsim.

-     P uiku, sutarta. Tada padarom taip. Edita, imk tą gėlę...

-     & nbsp; Ne, ne, gėlę tai jūs galite pasilikti...

-     & nbsp; (nevaldoma istoriko šypsena) Tai aš žinau, tik noriu, kad nuneštum ją pamerkti į mano klasę, o tada darykit ką norit.

-     P uiku, geros jums šventės, ikiukas.

-     & nbsp; Ikiukas.

Štai taip išsisukome iš politologijos. Visai nieko, kita vertus, man nedažnai tenka visos klasės vardu pripažinti profesinę meilę istorijos mokytojui. Taigi, tokia buvo visa diena. Paskui prie mūsų prisikabino įtartinai įžūlūs penktokai, kurie reikalavo nuotraukos su zuikeliais katinėliais. Kadangi mūsų būta drąsių, ėmėm ir nusifotografavom su tais vaikais (žinot, prieš penktokus apskritai nieko blogo neturiu, bet mūsų mokykloje jie visi panašūs į mažus tankus, todėl šiek tiek baugu, kai pagalvoji, ypač kai vienuolikmetis vaikas atrodo kaip All‘as Pačino filme „Krikštatėvis“). Per matematiką išmokome gamintis kalinių lenteles ir atskleidėme paslaptį, kodėl mūsų lentelės linksta, o kalinių ne. Pasirodo, mūsiškių būta tik iš paprasto popieriaus, o jie gauna kartonines. Pasimeldėme prie nupeštos Notre Dame katedros, nufotografavome gražiausią mokyklos vaiką ir... amžinai jauną prancūzų kalbos mokytoją, kuri, paprašyta nusifotografuoti kartu, cituoju, pareikškė: „Taip, taip, nusifotografuoti galim, tik man reikia iš naujo susišukuoti plaukus, persiauti batus ir pasidažyti. Ar turit 15 minučių? Beje, aš norėčiau natūralios nuotraukos, tai gal susėsime ant stalo?“ taigi... darėm ne vieną kadrą, kol žavioji Madame Bronė buvo patenkinta. Štai taip šėlom ištisą dieną. Nusifotografavom  su beveik visais mokytojais, pripasakojom anekdotų ir kaip viso to įrodymą turime 200 nuotraukų. Ir kas sakė, kad mokytojo dieną gali švęsti tik mokytojai? Visai ne, mokytojo dieną gali švęsti ir mokiniai, ypač jeigu jie – zuikeliai katinėliai...

 

Pasidalink Facebook'e