Mintys, kylančios nekaltai nuobodžiaujant per pamokas.

Vienos dienos įrašai mokinio užrašų knygelėje

 

Fizika.

Kas tau šiandien yra? Gal nesveika, kad per pertrauką ant suolo gulėjai ir nė žodžio nepratarei?

 

Ne. Mus šiandien Lijana per fizinio pamoką užvaikė. Nebetekau visų jėgų nubėgusi tris kilometrus ir padariusi mankštą, po kurios sekė ilga jos litanija apie tai, kaip turėsime atsiskaitinėti teoriją. Įsivaizduoji? Kūno kultūros teoriją.

 

Ar ji visai pasiuto? Kokia dar teorija?

 

Neklausk. Reiks rašyt “atsiskaitymuką” - kitaip neatestuos.

 

To dar nebuvę... Ar matei šiandien „daikto” šukuoseną?

 

Aha!!! Gal lako flakonėlis susprogo palei jo galvą, kai jis mėgino “stilingai“ pašiaušti plaukus... :DDD

 

Arba jis tiesiog ryškiai persistengė. :D

 

Na taip. Į visas puses tarsi laisvės statulos karūnos smaigai styrantys peroksidinių plaukų ragai atrodo kaip nepavykęs pokštas po sunkaus savaitgalio. :D O žinai, kas man šiandien prieš fizinio pamoką nutiko?

 

Nuuu.... Kas?

 

Ėjau pro Vytuką, na žinai, tą keistuolį, susitraukusį vaikinuką, su kuriuo man būna matematika. Spoksojo beeinant ir galiausiai tyliai, taip siaubingai nedrąsiai pasakė: “Labas“. Net sutrikau. Nesupratau, kas čia jam pasidarė. Jau buvau apsipratusi prie jo ištisinio spiginimo akimis per pamoką arba atsisukinėjimo ir žvilgčiojimo, kai eidavau už jo, bet tas jo “Labas“ jau kažkas naujo. Išdrąsėjo bernelis. Jaučiu, jam “cėliokės” prikalbėjo nesąmonių po to vakaro, kai juokais aiškinau, jog Vytukas mano svajonių vaikinas ir kad tik su juo eičiau į šimtadienį... Vargšas vaikas, jei jos apgavo jį.

 

Tai žiūrėk, ims ir pakvies kurią dieną įsidrąsinęs. Tada jau žinosi, kad bet ko kalbėt net ir juokais negalima. :D

 

Šito aš labiausiai ir bijau.

Kažko fizikė vis žvairuoja į mūsų pusę. Gal baigiam rašinėtis ir bent sąsiuvinius atsiverčiam?

 

Ok. Pašnekėsim po pamokos dar.

 

Lietuvių kalba.

 

Rytojui nepamiršti atsinešti žalią literatūros knygą ir pabaigti rašyti interpretaciją.

 

Malda į Vytuką

 

Vytuk kūdiki, numesk oranžinį megztinį

Ir susuktais plaukais, kaip angelas sapne,

Pro langą nusileisk į šitą liūdną klasę

Ir lentą nuvalyk, ir dulkes nušluok.

 

Liko dar dešimt pamokos minučių. Jau mingu. Jau akys merkias, o H. Radausko eilėraščio analizė susilieja su neaiškiais sapno vaizdiniais ir realybę transformavęs poetas laimi rezultatu 2:0.

 

Istorija.

 

-Odeta, tu mane blaškai.

Ką? Nesupratau. Sutrikau. Ką aš padariau, kad istorikas užsipuolė?

-Tai kad aš Jums nieko nedarau...

Vis dar nesuprantu. Kas čia jam nutiko, kad nuo pirmos minutės tokiais pareiškimais žarstosi. Aš juk tylėjau. Tyli ir jis dabar. Gal ruošiasi kviesti atsakinėti?

 

Na va. Jau kviečia...

 

Kodėl juoda? Kodėl visada, kai atsitinka kažkas negero, kai nuotaika prasta, žmonės ima kabinėtis prie juodos?
NETEISYBĖ taip elgtis.

Man reikia perskaityt apie liberalizmą ir susikonspektuoti visus tuos velnius! Viską aš ir taip žinau! Bet negaliu taip... Tuoj pradėsiu žliumbt! Užkniso juodai! Na va, ir vėl juoda... Bet reikia eit. Taip negalima, Odeta. Ką Tu darai?  Ar Tu žinai, kad pati save žudai??? Jei nežinočiau čia dabar ir nekliedėčiau...

Man atrodo man pakriko psichika. Bet tai nejuokinga.

 

Biologija.

 

Sėdėjau sėdėjau dabar, į paparčius ant palangės žiūrėjau ir supratau vieną dalyką.

Aš pamiršau išgerti vitaminų... Jau du mėnesius jų negeriu O jie turėtų padėt kovoti su stresu ir nuovargiu. Kaip tik tai, ko man paskutiniu metu ir reikėjo...

 

Matematika.

 

Vytukas nebeatėjo į antrą matematikos pamoką. Kur jis prapuolė?

 

Vienas.

O gal nei vieno?

Vis tiek. Vienas vakaras. Vienas žodis. Vienas gurkšnis. Vienas... iki begalybės.

Aš jo pasiilgau. O gal ir tai tik išsigalvojau? Kartais susipainioju tarp savų ir veikėjų išgyvenimų.

Dabar sąsiuvinio kamputy piešiu mažą mergaitę balta suknele. Ji nusisukusi į jūrą. Stebi debesis... Bet aš žinau, kaip atrodo jos veidas. Ji taip pat ilgisi. Neatsimenu tik ko. Tačiau ji lauks iki, kol jis pas ją ateis.

Jis vienas. Ar kas nors iš jūsų žino, kaip jaučiasi savižudis lipdamas ant stogo? Ar aš žinau? Man atrodo nujaučiu. Jis mano, kad žengus žingsnį nuo atbrailos, pasidarys lengviau. Tik vat neaišku, ar jis teisus.

Vienas kraujo lašas ir tu jau bijaisi, kad mirsi. Baisu.

Man įdomu, ar jis galėjo manęs pasiilgti? Jei aš jo nepasiilgau - jo ilgesys nekamuoja taip pat. Puikiai viskas matematiškai susiprastina ir belieka gražuolis nulis.

O jūs žinot koks nulio faktorialas? Taip, VIENAS. Vienas vienintelis.

 

Namų darbai.

Atsigavus nuo visų mokykloje užklupusių iššūkių, parašyti interpretaciją, sugalvoti, kaip atsikratyti Vytuko, pasimokyti fizinio teoriją ir išgerti vitaminų, jei jų galiojimo laikas dar nepasibaigęs.

Ir būtų labai gerai - tiesiog išsimiegoti.

 

2008-10-13

O.V.

 

 

 

 

 

 

 

Pasidalink Facebook'e