Sunki lemtis

 

Sunkus kiekvienas rytas. Sunkus ir šis. Už jį tėra sunkesnis tik klausimas - eit šiandien į mokyklą ar neit? Gal likti namie ir iki pietų prasivartyti lovoj? O gal geriau nuėjus panervuoti mokytojus ir sutvarkyt rimtus reikalus su klasiokais?

 

Labai sunku buvo apsispręsti. Žadintuvas suskambėjo septintą, po to aštuntą valandą. Nebeiškentęs sucypė ir devintą, o aš vis negalėjau atplėšti galvos nuo pagalvės ir galutinai nuspręsti, kaip pasielgti. Suskambus tai pačiai žadintuvo melodijai dešimtą valandą pasiryžau keltis ir palikęs sujauktą guolį išpėdinau į mokyklą. Nesistengiau skubėti. Juk jau ir taip vėlavau (šiek tiek), tad kam rizikuoti gyvybe ir lėkti kaip akis išdegus, jei nuo to geriau jau vis vien nebus.

 

Nieko nenustebino mano pasirodymas tik ketvirtoje pamokoje. Įsiliejau į klasiokų būrį beveik nepastebimai. Tik auklėtoja grūmodama ilgu pirštu grasino vesti pas direktorių, jei tuoj pat nepaaiškinsiu, kodėl ir vėl atslinkau tik į pusę pamokų. Dar kažką minėjo apie tėvų kvietimą į mokyklą, bet aš per daug nesigilinau - kiekvieną kartą ji taip šneka. O aš tik pakėliau savo liūdesio perpildytas mėlynas akis,  pažvelgiau į auklėtoją apgailėtinu žvilgsniu kaip koks ką tik strėlės pervertas briedžio vaikas ir drebančiu balsu tariau:

-   &nb sp;     Auklėtoja, būkit gailestinga. Mano katinas šįryt iš namų pabėgo. Tiksliau tai, aš jį netyčia beskubėdamas į mokyklą paleidau, o po to ilgai po kiemą laksčiau ir gaudžiau, kol jis įsilipo į aukštą klevą, išsigandęs pasiutusio kaimyno šuns. Niekaip negalėjau jo iš ten iškrapštyti. Tik kaimynui nusivedus savo aštriadantį buldogą, aš įsilipau į medį ir savo mylimą katiną iškėliau, visą tokį drebantį ir perbalusį. Negalėjau aš juk jo vieno tokio sukrėsto namie palikti nenuraminęs. Todėl dar valandžiukę pabuvau kartu, kol jis galiausiai užmigo.

-   &nb sp;     Graži istorija, bet aš netikiu! - šaltai tepratarė auklėtoja.

 

Neįtikinau nei jos, nei direktoriaus, nei tuo labiau tėvų. Juk katino mes neturim. Bet negaliu skųstis. Taip nei vienoj pamokoj ir nepabuvau. Kol viską išsiaiškinau su valdžia ir tėvais, jos pasibaigė. Likau tik visais įmanomais būdais prigąsdintas, išbartas ir truputį nubaustas, jei galima tai pavadinti bausme - dabar kasryt į mokyklą mane vežios tėvai, na tam, kad nereikėtų man pačiam kelias valandas iki jos eiti.

 

Sunkus buvo rytas. Sunki buvo diena. Sunki ta mokinio dalia, kai jis taip mokytis nori.

 

Pasidalink Facebook'e