Šimtadienis

 

Vasario 8-oji. Lengvo nerimo kupina diena. Tiek abiturientams, tiek ir mums, šventę rengusiems vienuoliktokams. Jų paskutinės napoleoniško viešpatavimo dienos mokykloje imtos skaičiuoti atbuline tvarka nuo šimto ir tai pažymėti reikėjo nepaprastai!

 

Slaptą planą, regztą visą mėnesį, įvykdėme beveik be priekaištų. Nors išaušus lemtingajai dienai dar vis plušome nuo pat ryto aktų salėje, ją puošėme, visi bijodami, ko nors nesuspėti, intensyviai repetavome, bet nė vienas negalėjome pasakyti, jog pavargome - smagu ruošti šmaikščią šventę mums visą gyvenimą mokykloje pavyzdį rodžiusiems dvyliktokams. Ir kai galiausiai atėjo valanda, skirta į neatpažįstamai pakitusią salę leisti įeiti garbingiems svečiams: direktoriui, pavaduotojai, mokytojams, visi jau spurdėjome iš nerimo savo pakitusių personažų kostiumuose.

 

Tuo tarpu vargšai, išsipustę, išsigražinę dvyliktokai, tramdomi apsaugos darbuotojų (mūsų mylimų ir gerbiamų klasės galiūnų, tą vakarą pasidabinusių apsaugos darbuotojų aprangomis) nieko negalėdami suprasti neramiai mindžikavo šalia mokyklos durų ir tarpusavy su baime bandė įspėti, kas bus toliau, jei jau pati pradžia gero nežadėjo. Jiems buvo šalta, jiems grasino, jie negalėjo patekti į mokyklą, o laikui bėgant dar ir baimė atsirado, kad galgi mes juos apgavome - nebus jokios grandioziškos šventės... Minutė sekė minutę, dvyliktokas stumdė dvyliktoką, nerimas perkopė į mažytę visuotinę isteriją, kai pagaliau mokyklos kiemu nuvilnijo sirena.

 

Nedideliu greičiu prie abiturientų spiečiaus priartėjo maža balta mašina su raudonu kryžiumi priekyje ir užrašu - greitoji. Iš jos vienas po kito kaip iš kokio klounų vabaliuko lindo baltais chalatais apsivilkę, rimtus ir nepermaldaujamus veidus nutaisę vienuoliktokai. Vienas, nebetilpęs atsisėsti į vidų, su ramentais išsirito iš automobilio bagažinės. Vaizdas buvo komiškas ir dvyliktokai jau, ko gero, buvo bepradedą nurimti, bet per garsiakalbį nuaidėjo griežtas ligoninės vyriausiojo balsas:

-Visuotinis sveikatos patikrinimas! Visuotinis sveikatos patikrinimas! Prašome sustoti po du į kolonas pagal klasių pavadinimus. Visuotinis sveikatos patikrinimas!

Ilgai, tarsi pirmokai, gerbiami mokyklos (bet tą vakarą pagarbos nebetekę) vyriausieji mokiniai visais įmanomais būdais bandė susirykiuoti į tris niekuo neypatingas kolonas. Vargšai. Rodos, juk tiek nedaug jų prašėme, o vis vien kupini jaudulio vos įstengė tinkamai sustoti. Gėda džiunglėms, kaip pasakytų biologijos mokytoja.

 

Atleidę dvyliktokams už jų nevykusį laiko gaišinimą tokiais niekais, po vieną koloną (klasę) vedėme mokyklos koridoriais, skanduojant dainą apie tai, kaip gera gyventi buvo tuos dvylika metų, bet kaip dar geriau, kad beliko to gyvenimo tik 100 dienų, į aktų salę, kurioje tvyraujant prieblandai visus susodinome ant ne bet ko, o vadinamųjų pacientų lovų - iš sporto salės suneštų ir stilingai išdėliotų čiužinių. Pagarba visoms suknelėmis pasipuošusioms dvyliktokėms, kad nepasididžiavo ir tokį svarbų vakarą sutiko prigulti į vienuoliktokų atidarytą ligoninę.

 

Galiausiai visiems susirinkus šventė prasidėjo! Scenoje, tai yra, ligoninės priimamajame, daktarų kabinetuose sužibo šviesos ir ėmė knibždėti lyg kokios baltos egzotiškos skruzdėlės ligoninės darbuotojai - didelis skaičius vienuoliktokų. Jie vienas po kito pas save profilaktiniam patikrinimui ar nustačius rimtą ligą ėmė kviesti ligoninės pacientus, tarp kurių buvo iš ties įdomiomis ligomis sirgusių jaunuolių. Kai kurie nė patys nežinojo, kad gresia apakimas, kad ranką reikia pjauti ar kad vaikiną jau keli metai kankina depresija arba chroniškas alkoholizmas. Buvo visokių. Vienus net sutuokėme, nes, kaip žinia, laikyti egzaminų šiais laikais neleidžiama, jei augini vaiką, o nesi susituokęs. Tik baisiai buvo keista, kad sutuoktoji pora gynėsi nieko apie jokį jau gimusį vaiką nežinojusi... Ką darysi, sutuokti vis vien reikėjo ir nesvarbu, žino ar nelabai. Svarbiausia - sužinojo.

 

Buvo labai gaila pripažinti, tačiau atsirado dvyliktokų tarpe ir mirtinų ligonių, kuriems mūsų klinikos gydytojų išmoningumas ir aukštas kvalifikacinis lygis nebegalėjo pagelbėti. Tokiu atveju buvo šaukiamas budelis, kuris savo piktomis akimis nužvelgęs pasmerktąjį išsivesdavo iš palatos ir palydėdavo tamsiu koridoriaus tuneliu į juodą naktį... Budeliui talkininkavo ir giltinė (na ką darysi, nenusisekusi dvyliktokų laida buvo ), kuri dvejetukininkams sušokdavo paskutinį viliotinį ir pačiupusi už apykaklės ištempdavo iš salės, kad tasai viruso nešiotojas neužkrėstų kitų savo klasės draugų.

 

Neišvengėme ir jau esamų, seniai savo būkle pagarsėjusių ir visuomenę šokiravusių mūsų ligoninės pacientų video sveikinimų gerbiamoms šimtadienį šventusių klasių auklėtojoms. Jos virto iš kėdžių pamačiusios ir išgirdusios Karklelio, Minedo ir Antano iš vieno realybės šou tariamus sveikinimo žodžius, linkėjimus ir paskiriant joms pačias gražiausias savo sukurtas dainas. Vaizdai buvo iš ties nepakartojami. Tetrūko tik į pabaigą įlėkusios nuožmios ir tuo metu savo lūžusią ranką besigydančios Natalijos Zvonkės, kuri negailėdama savo brangaus laiko ir sveikatos palinkėjo visiems vargšams dvyliktokas sėkmės egzaminuose.

 

Pagydėme beveik visus, bent jau stengėmis kiekvienam padėti ir palengvinti belikusį šimto dienų ruošimosi egzaminams etapą savo medicininiais gabumais. Tikrai žinome, kad vitamino C gavo ne vienas, o tai juk irgi neblogai.

 

Visas pasiruošimas, visa diena ir svarbiausia - šventė paliko neišdildomą įspūdį dvyliktokams, mokytojams ir mums. Ji iki šiol minima kaip viena puikiausiai ir labiausiai nusisekusių mokyklos švenčių. Tai buvo viena diena mokykloje, tačiau prilygo šimtui pačių gražiausių įprastų mokyklinių dienų. O gal ir daugiau.

 

Pasidalink Facebook'e