Geriau nerodykit šito teksto tėvams. Ir mokytojams, kas dieną bumbantiems, kad "niekur tu neįstosi, skinsi Airijoj braškes" irgi nerodykit. Paskaitykit ir pagalvokit...
Dvyliktokai... vienuoliktokai... Prakaituojat, plušat, kalat, zūbrinat. Iš visų pusių jus spaudžia: tėvai, mokytojai ir t.t. Kad tik gerai baigtum mokyklą, kad tik pažymių užtektų įstot ir t.t. Bet paklauskit dažno buvusio abituriento - ar per tą didelį aplinkinių spaudimą nepridarė jie klaidų tokiame svarbiame gyvenimo etape? Kai puolė stačia galva į bet kurį universtitetą, į bet kurią specialybę? Ar po to nesigailėjo? Esu tikras, kad dauguma atsakys - taip, gal ir reikėjo geriau luktert, subrandinti galvoje idėją, viziją, kuo norėtų tapti, kokią specialybę pasirinkti....
Taip ir gaunasi - pusė studentų stoja ne ten, kur širdis linksta o ten, kur tik sugebėjo įstot. Svarbu į įstaigą, kurios pavadinime yra žodis "universitetas". 4 ar daugiau metų šuniui ant uodegos. Bet bus diplomas. Bus tėvai patenkinti. Darbdavys rimčiau žiūrės... Bet 4 gražiausius savo gyvenimo metus būsi praleidęs bandydamas tapti tuo, kuo nenori tapti...
Aišku, liaudies išmintis byloja "Ką išmoksi ant pečių nenešiosi". Bet ar verta skubėt ir pult nuogu užpakaliu į dilgėles jei matai, kad po 12 klasių dar galutinai neapsisprendei, kas tau geriau? Gal geriau lukterėt metelius, kad suvoktum, ko nori? Arba pasirinkti kad ir ne universitetinį, tačiau tokį išsilavinimą, kuris ateityje atvers kelius į mėgstamą darbą?
Be to, kai mokaisi nemielą mokslą, per daug greitai viskas iš galvos išgaruoja. Nes mokeisi tik "iš reikalo". Ir eina į pasaulį "vadybininkai", kurie nežino, kaip daromas verslas, "pedagogai", kurie nieku gyvu nedirbs mokykloje ar "bibliotekininkai", kurie Mažvydo biblioteką vadina "namas su kolonom kažkur prie Seimo". Oj tenka daug tokių sutikti... Labai nesinori, kad tokiais taptumėte Jūs...
Komentuoti gali tik registruoti Studijos.lt vartotojai
Aš jau esu ePasas.lt vartotojas Tapti ePasas.lt vartotoju
Na man asmeniškai niekuomet neteko patirti tėvų spaudimo šiuo klausimu. Taip pat ir draugai,giminės ar pažįstami žmonės nekvaršino galvos. Tik kuomet atėjo laikas apsispręsti, pajutau viduje paniką, neaiškų sąmyšį " O kas dabar bus?kur stoti?kur eiti?ką daryti?". Manau,kad daugelį apima šiokia tokia isterija,žinoma, neįskaitant tų,kurie jau yra garantuoti,jog studijuos ten kur nori, ir gaus tai ko nori,nes vardan to jie liejo prakaitą mokyklos suole, graužė knygas ir meldėsi mokyklos lentai. Nemanau,kad ir toks visapusiškas savęs atidavimas ir dalinis niokojimas kažkur nuveda, nebent esi labai užsispyręs ir žinai,kad bet kokia kaina pasieksi tai,ko nori. O su tuo,kas vyksta ir apie ką kalbėjo temos autorius,niekas nesusitvarkys. Žmonės darė-žmonės darys, o visus atvesti į protą nemanau ar kam yra lemta. buvo ir bus tokių,kurie studijuos nepatinkančią specialybę ir dirbs tai,kas nepatinka,vardan to,kad galėtų vadinti save žmogumi,kad galėtu pragyventi. O kas belieka, kai mokesčiai viršija algas? Nieko čia nepakeisi:)
hm... i sutinku su tavimi..tik ne visiem tai tinka...man atrodo geriausia ispildyti savo vaikystes svajone,juk ji tiek ilgai puoseleta ir issvajota..ir netikiu kad nei vienas vaikysteje nesvajojo buti mokytoju , astronautu ir t.t.. pavyzdziui as jau seniai zinojau kad busiu zurnaliste ;DD ir nors visi atkalbejo ir atkalbineja nuo sios mano idejos... mano noras tampa vis stipresnis... ir niekas to nepakeis...nors ir zurnalistu visai neberejktu... jie nebeturetu darbo... as vistiek busiu zurnaliste.. ir dar pati geriausia! zn kad ir jus turit savo svajones tereikia jas prisiminti ir kovoti uz jas! jei tjp ir butu neliktu nevykeliu bibliotininku ir pakrikusiu pedagogu ;DD
neskubėk ir busi pirmas 
Asmeniškai man tokie klausimai neiškyla, o apie tokį dalyką kaip mokytojų, tėvų "spaudimas" iš asmeninės patirties nieko nesuvokiu. Niekada niekas manęs "nespaudė". Lietuvoje požiūris į aukštąjį mokslą yra "iškreiptas" ir ne toks koks turėtų būti. Baigti aukštąją mokyklą, daugumos požiūriu, yra būtinybė. O kas iš to, kai paskui žmonės su aukštuoju išsilavinimu sėdi be darbo arba dirba vairuotojais, taiso mašinas kokiam nors garaže ar pan.? Tai kam tie metai praleisti universitete? Dėl bendro išprusimo? Jei yra toks poreikis, tai jį galima patenkint ir skaitant knygas laisvalaikiu, domintis įvairiausiais būdais. Statistiškai Lietuvoje santykinai žmonių su aukštuoju išsilavinimu yra labai daug, bet kas iš to? Jei visi dirbtų pagal įgytą specialybę rimtose įmonėse, gautų labai gerus atlyginimus ir t.t. tai kas tada dirbtų aptarnaujančiame personale? Kas taisytų mašinas ar fabrikuose keptų pyragus? Taigi, prieš stojant kur nors, reikia labai gerai viską apmąstyt ir nuspręst ar tikrai to nori. O jei iškyla tokia problema, kad baigęs 12 klasių nežinai kur nori stot, tai yra dvi geros alternatyvos: 1. Niekur nestoti ir eiti kur nors padirbėti, domitis specialybėmis, bandyti save atrasti. Vieni metai iš gyvenimo tikrai nėra daug, o ypač kai norima atlikti tokį svarbų gyvenime sprendimą. 2.Stoti į tokią specialybę, kuri bent kiek atitinka tavo poreikius ir norus. Vieni metai studijuojant tikrai nenueis per niek. Pasižiūrėsi, kaip mokomasi, koks įdomumas ir t.t. O paskui bus lengviau nuspręsti kur save įsivaizduoji ir perstot. Todėl, atsakant į tavo klausimą, tikrai verta metus pasvarstymui paskirti, nesvarbu kokiu būdu. Žinoma, jei žinai ko nori ir tokie klausimai nekyla, tai nereik svarstyt, o stok ten kur nori.
tie metai po mokyklos jei niekur nestoja ir nori susivokt apie tai ko siekti, dažniausiai būna atostogos. darbą ne kažkur surasi, greičiau tūsinsi su draugais ir tiek. mano atveju tai įstojau kad ir nelabai ten kur norėjau, bet pamačiau, kaip atrodo aukštasis mokslas, ir jau dabar beveik tikra, kad noriu panašios studijų krypties. ir perstot visai ne baisu. ir man žymiai geriau padėjo susivokti tie pora studijų metų, nei būčiau atostogavus ar bandžius dirbti kokioj apatinių prekių parduotuvėj (o kur daugiau priims be specialybės.. )
Teko kažkada daryt panašią teksto suvokimo užduotį su tokiom mintim, jog tėvai žūt būt įkiš savo vaiką į universitetą, kad tik giminės nežiūrėtų kreivai, ir ypatingai toks yra lietuvių požiūris.. bet toks gyvenimas.. o šis tekstas tikrai prasmingas. ;}
Verčia susimastyti =)
Užsienyje tokia praktika labai toleruotina. Po mokyklos žmogus pailsi, padirba vienur-kitur, pažiūri, kurioje srityje norėtų save realizuoti ir, jei to jam reikia, siekia mokslo toje sritye... Na o pas mus kaip kaimynams pasakysi, kad niekur nestojai - gėda juk...
Negalėčiau sakyt, kad neteisybė parašyta. Bet gal per griežtai skamba raginimas "Neik mokytis ten kur nepatinka"...