Visada buvo laikas, kai viskas buvo KITAIP...
Štai atėjo aštuonioliktas mano gyvenimo ruduo. Kraujuojantis, skaudus, pilnas lietingų ašarų.. Tai pabaiga to, ką patyriau gražiausio šią vasarą. Tai Tavo ir mano pabaiga. Šiandien sugriaunu visas svajas, visus pažadus ir planus. Ne aš, tai gyvenimas skiria mus. Dieve, kad tu žinotum, kaip sunku mylėti, kai visi aplinkui tik ir laukia kol tarp mūsų viskas pasibaigs. Atrodo lyg visi sektų kiekvieną mūsų žingsnį, girdėtų kiekvieną ištartą žodį.. Nebegaliu daugiau tverti tų kalbų. Mano tėvai, giminės, draugai.. visi jie prieš šią draugystę. Nežinia ar atrasiu jėgų pabaigti viską, pamiršt, nebegalvot ir ramiai užmigti. Tikriausiai turėčiau būti visiška beširdė, kad viską pamiršt amžiams. Aš - ne tokia, aš - idiotė.! Kodėl? Todėl, kad Tu mane apgaudinėji, meluoji man. Savo akimis mačiau Tave su kita, bet niekaip neprisiverčiu tos meilės išplėšt iš savęs. Ir kuo Tu mane trauki?! Gal tiesiog man patinka kentėti? Nežinau.. Tu buvai man pirmas.. Tu pirmas vaikinas, dėl kurio graudžiai liejau savo retas ašaras. Aš tau leidau viską, bet tikėjau, kad tokiu būdu tau nereikės nieko. Klydau... bet nesigailiu, kad buvai mano gyvenimo dalis..nesigailiu.. Išeinu, ne todėl, kad negalėjau Tavęs pamilti. Išeinu, nes galėjau...
Visada buvo laikas, kai viskas buvo KITAIP...
Štai atėjo aštuonioliktas mano gyvenimo ruduo. Kraujuojantis, skaudus, pilnas lietingų ašarų.. Tai pabaiga to, ką patyriau gražiausio šią vasarą. Tai Tavo ir mano pabaiga. Šiandien sugriaunu visas svajas, visus pažadus ir planus. Ne aš, tai gyvenimas skiria mus. Dieve, kad tu žinotum, kaip sunku mylėti, kai visi aplinkui tik ir laukia kol tarp mūsų viskas pasibaigs. Atrodo lyg visi sektų kiekvieną mūsų žingsnį, girdėtų kiekvieną ištartą žodį.. Nebegaliu daugiau tverti tų kalbų. Mano tėvai, giminės, draugai.. visi jie prieš šią draugystę. Nežinia ar atrasiu jėgų pabaigti viską, pamiršt, nebegalvot ir ramiai užmigti. Tikriausiai turėčiau būti visiška beširdė, kad viską pamiršt amžiams. Aš - ne tokia, aš - idiotė.! Kodėl? Todėl, kad Tu mane apgaudinėji, meluoji man. Savo akimis mačiau Tave su kita, bet niekaip neprisiverčiu tos meilės išplėšt iš savęs. Ir kuo Tu mane trauki?! Gal tiesiog man patinka kentėti? Nežinau.. Tu buvai man pirmas.. Tu pirmas vaikinas, dėl kurio graudžiai liejau savo retas ašaras. Aš tau leidau viską, bet tikėjau, kad tokiu būdu tau nereikės nieko. Klydau... bet nesigailiu, kad buvai mano gyvenimo dalis..nesigailiu.. Išeinu, ne todėl, kad negalėjau Tavęs pamilti. Išeinu, nes galėjau...
Komentuoti gali tik registruoti Studijos.lt vartotojai
Aš jau esu ePasas.lt vartotojas Tapti ePasas.lt vartotoju
Kvailiausias yra tas žmogus, kuris nevertina akimirkos grožio, nevertina to,ką turi DABAR ir vis tikisi ir tikisi turėti kažką dar geresnio,brangesnio. Nebūk ta, kuri bėgs paskui tokį žmogų, stengdamasi kažką pakeisti, stengdamasi jį sulaikyti,juk vėjo laukuose niekuomet nemėginai sulaikyti,taip? Jis praslystų tarp pirštų ir tiek. Taip ir šis vaikinas: turėjo,mylėjo,gražiausiais žodžiais vadino, bet ne, jam to nepakako, užsimanė kažko kito?O kam tu bėgi paskui?kam laikai jį širdyje? Juk jis tik paprastas vėjas, į kurio gyvenimą pastovumas, supratimas ir mokėjimas mylėti ateis vėliau. Kam laukti? Gyvenk,svajok,ieškok, o suradusi nepaleisk. Sėkmės tau gyvenant toliau ir atmink TAI,KAS MŪSŲ NENUŽUDO,TIK DARO STIPRESNIUS.
ak ;s skaudi istorija... nelabai turbūt ir norisi girdėti kitų komentarus, manau jų jau prisiklausei per akis.... bet tiesiog norėčiau tave palaikyti... nežinau kaip viskas ten buvo, bet tikrai nieko nepaklausęs apkabinčiau ir palaikyčiau už rankos tave... bet noriu pridurti... niekada nepasiduok, svajok ir pasistenk išmokti užgniaužti tuos skaudžius jausmus, kurie negailestingai kamuoja...