Kūryba.
XVIII a. publika nuolat reikalavo naujos muzikos. Kiekvienos bažnytinės šventės proga Vivaldis turėjo sukurti po naują oratoriją ar koncertą. Jis sukūrė 49 operas, daugiausia jų- pagal Venecijos užsakymą. Iš viso liko 500 koncertų bei simfoninių, atliekamų ir šiais laikais, 90 solo bei trio sonatų, daugybę kantatų, motetų, oratorijų. Antonijus Vivaldis garsėjo kaip puikus operų ir koncertų kompozitorius.
Dabar Vivaldis žinomas kaip orkestrinės muzikos kūrėjas. Jam gyvam esant tebuvo išspausdinta apie 40 sonatų ir apie 100 koncertų.
Kaip operų kūrėjas, Vivaldis buvo žinoma sėkmingas savo laikais, per metus kuriais rašė operas- Venecijos teatras pastatė daugiau jo darbų nei kitų kompozitorių (ir jo šlovė neturėjo jokių ribų nei jo mieste ir valstybėje.).

Vivaldi koncertai.
Vivaldžio instrumentiniai darbai, ypač koncertai, turėjo gaivias melodijas, ritminį gyvumą, meistrišką apjungimą solo ir orkestro spalvų. Savo pirmajame išspausdintame
koncertų rinkinyje Vivaldis jau įrodė kad jis visiškai žinąs modernią kryptį link ypatingos muzikinės formos, idiomatinio solo rašymo. Beveik 2 trečdaliai Vivaldžio koncertų yra vienam soliniam instrumentui su orkestru, dažniausiai, aišku, smuikui, bet yra koncertų taip pat ir violončelei, fleitai ir fagotui. Jo orkestras Pieta susidėjo iš 20-25 styginių instrumentų, su vargonais tai pagrindinė grupė, bet į daugely koncertų kviečia fleitas, obojus, ragus ar fagotus.
Vivaldis skiriasi nuo kitų ankstyvųjų kompozitorių tuo, kad Vivaldis buvo pirmasis kompozitorius įvedęs lėtą dalį koncerte tarp 2 Allegro. Jo lėta dalis paprastai lėta, ryški, daininga melodija. Taip pat jis nustatė tarp solo ir tutti tam tikrą dramatinę įtampą, jis tiesiog nedavė solistui kontrastinio pavidalo.

Vivaldžio įtaka.
Visi privalumai Vivaldžio, kaip glaustos temos, formos aiškumas, ritmo gyvybiškumas buvo perduoti kitiems kompozitoriams ir ypač J.S.Bachui. Bachas aranžavo mažiausiai 10 Vivaldžio koncertų, 6 iš jų arfai, 3 vargonams, ir vieną arfai ir styginių orkestrui.
Išvados.
Pagrindiniai A.Vivaldžio muzikos etalonai- kamerinė muzika ir kūriniai, kuriuose smuikas atlieka solo partiją. A.Vivaldis pirmasis įveda koncertą skirtą smuikui ir orkestrui. Tokių koncertų sukurta apie 20, taip pat vienintelis muzikinėje istorijoje koncertas, skirtas 2 mondolinoms ir orkestrui. Kūrybinis palikimas susideda ir iš sonatų smuikui, trio, daug choriniu ir instrumentinių kūrinių, 38 operų. A.Vivaldžio muzikoje dar išlikę ryškūs bruožai senovinės muzikos. A.Vivaldžio kūryba įtakojo ir kitus kompozitorius. J.S.Bachas domėjosi A.Vivaldžio koncertais smuikui. 6 koncertus, skirtus smuikui ir orkestrui, J.S.Bachas perdirbo į koncertus fortepijonui arba vargonams su orkestru. Ilgą laiką jie buvo laikomi net J.S.Bacho kūriniais. A.Vivaldžio kūriniai: operos "Rolandas - netikras beprotis", "Melas- triumfuojantis meilėje", oratorija "Moisėjas- faraonų dievas", 37 kantatos balsui ir basso continuo (it. nepertraukiamas bosas), 14 kantatų balsui ir styginių orkestrui, serenadų, bažnytinės muzikos, 76 sonatas, 465 koncertus, iš jų 49 concerto grosso. A.Vivaldžio ciklinis kūrinys "Metų laikai"- pirmasis toks muzikinis metų kalendorius, po jo sekė "Metų laikai" J.Haidno, P.Čaikovskio.
 

Antonio Lucio Vivaldi (Antonijus Vivaldis, 1678 kovo 4 - 1741 liepos 28) - italų dvasininkas, baroko kompozitorius, smuikininkas daugiau kaip 40 operų, oratorijų, 465 instrumentinių koncertų (tarp jų ciklo „Metų laikai“) autorius.

Groti smuiku Antonijų Vivaldį išmokė jo tėvas, Džiovanis Batista (Giovanni Battista), dirbęs barzdaskučiu prieš tapdamas profesionaliu smuikininku.

1703 m. Vivaldis buvo įšventintas į kunigus ir greitai pramintas Il Prete Rosso („raudonuoju kunigu“), dėl savo rusvų plaukų. Netrukus, 1704 m., jis buvo atleistas nuo mišių laikymo dėl savo silpnos sveikatos (jis greičiausiai sirgo astma), o 1706 m. jis pasitraukė iš kunigystės ir tapo maestro di violino mergaičių prieglaudoje Pio Ospedale della Pietà, Venecijoje. Nuo to laiko jis užsiėmė vien muzika.

1705 m. išleistas pirmasis jo kūrinių rinkinys (raccolta). 1716 m. A.Vivaldis paskirtas maestro de' concerti. Tuo metu jis parašė didžiąją dalį savo muzikos, įskaitant daugybę operų ir koncertų. 1718 m. Vivaldis ėmė daug keliauti. Nepaisant šių kelionių Pietà mokėjo jam kiekvieną mėnesį už du koncertus orkestrui ir repeticijas su orkestru mažiausiai keturis kartus. Įrašai rodo, kad tarp 1723 ir 1729 m. jam buvo sumokėta už 140 koncertų.

Vienas iš žinomiausių A.Vivaldžio kūrinių yra „Keturi metų laikai“, kur jis perteikia skirtingu metu laiku kylančius jausmus. Didelė dalis Vivaldžio repertuaro buvo iš naujo atrasta tik pirmojoje XX a. pusėje Turine ir Genujoje, bet išleista tik antrojoje amžiaus pusėje. Vivaldžio muzika yra inovatyvi, laužanti tradicines schemas; jis suteikė šviesumo formaliai ir ritminei koncerto struktūrai, nuolat ieškodamas harmoninių kontrastų, įvedė inovatyvias melodijas ir temas. Be to, Vivaldis sugebėjo kurti neakademinę muziką, kuria žavėjosi ne siauras intelektualų ratas, o ir plačioji publika. dėl to Vivaldis buvo populiarus net ir tokiose šalyse kaip Prancūzija, kurios tuo metu buvo labai uždaros savo muzikinėje tradicijoje.

Vivaldis laikomas vienu iš kompozitorių, kurie paskatino Baroko muziką evoliucionuoti į klasikinį stilių. A.Vivaldžio kūryba padarė didelę įtaką Johanui Sebastianui Bachui. Kiti kompozitoriai apie A.Vivaldį atsiliepė ne taip palankiai - Igoris Stravinskis teigė, kad A.Vivaldis ne sukūrė šimtus koncertų, bet šimtą kartų perrašė tą patį koncertą.

Nepaisant populiarumo A.Vivaldis mirė skurde ir buvo palaidotas bendrame kape.
 

Pasidalink Facebook'e