Studijuoju psichologiją, mama dirba psichologe.

Darbas tai dažniausiai toks, kad sėdi ir klausai, kaip žmogus skundžiasi, bet nieko nenori keisti, nes „viską jau bandžiau“, o pasiūlius tai, ko jis dar nebandė, gauni atsakymą „taip nepavyks, taip neįmanoma, todėl net neverta bandyt“ ir pan. Su psichiniais ligoniais irgi kantrybės reikia. Pakankamai sunkus darbas kaip už minimumą, o ir mokytis reikia nuo 6 iki 9 metų. Darbą rast irgi sudėtinga, nes dabar psichologų „prikepta“ daugybė, o ir nelabai populiarūs tie psichologai Lietuvoj...

Studijos tai tokios, kur reikia daug skaityti, informacijos lietuvių kalba nepakankamai, visa teorija - tik spėlionės. Dauguma kursiokų labai nusivylė, o man visai patinka, žinojau, kur papuoliau.

Pažįstami, kurie stojo apie psichologiją žinoję tik iš pop žurnalų („Psichologija tau“ ir pan) arba tikėjęsi, kad mokės kiaurai permatyti žmones, labai nusivylė, nes ne to tikėjosi.

Šiaip prieš stodami pagalvokit ar būtent to norite,  paskaitykite rimtų knygų apie psichologiją. Nes čia gali būti kaip daktarams, kurie baigę mediciną supranta, kad bijo kraujo arba negali „skriausti“ žmonių. Visgi mokytis tai ilgai reikia, magistro laipsnis būtinas.