Ši istorijos mokytoja, buvo mūsų klasės auklėtoja. Nors mokykla pabaigta prieš 7 metus, su šiuo žmogum bendraujam ligi šiol. Tai ne tik savo sferos meistras, bet ir puikus draugas. Dauguma klasiokų į ponią Nerutę žiūrėjo ne kaip į mokytoją, bet kaip į bičiulį. Kaip tik koks balius, o dar įvairūs žygiai... Tikrai yra ką atsiminti. Ne syki mūsų kompanijoje ji buvo laikoma kaip vienmetė, ne tik dėl išvaizdos bet ir dėl bendravimo būdo. Kitaip tariant "saviakė" .

Turėtumėm jai padėkoti, jos dėka bei paskatinimu, buvome dainingiausia klasė visoje mokykloje. Pamenu, per įvairius mūsų organizuotus žygius, net laukai skambėdavo...

Neveltui sakoma, kad sava klasė kaip šeima, viską išgyvenom, viską praėjom... ir kas svarbiausia, esame vis dar kartu.