taigi, gal kas turite prozininku santraukas pasidare ir yra tokiu zmoniu, kuriems negaila butu pasidalinti?

Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės – filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. Putino kūryboje buvo trys lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis (svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“. <BR /> Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas, netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuri ideologinis deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją, estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą , dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui, Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ – antroji Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (jo vieta tarp „Mindaugo“ ir „Katedros“), kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia ne istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys ir idėjos. <BR /> Balys Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga buvo užsidegęs lietuvių dramos ir teatro atnaujinimo aistra – spaudoje analizavo ir kritikavo spektaklių režisūrą, aktorių vaidybą, teatro repertuarą, teatro vizija, įkūnijo dramų kūryboje, - sukūrė trylika įvairių žanrų kurinių. Rašytoją labai domino buitinės komedijos statistika, farso elementai, kurie atsispindi keturiose nedidelėse komedijose „Uošvė“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“. B. Sruoga tęsė Materlinko, Čechovo ir kitų dramos novatorių pradėta, naujosios dramos tradiciją – XX a. Antroje pusėje žmogaus ir aplinkos antagonizmas tapo viena pagrindinių dramaturgijos temų. Romantika yra naujo tipo, kupina kartėlio, ironijos ir sarkazmo, širdgėlos ir tragizmo. Išorinės kronikos žanras – viena esminių B. Sruogos dramaturgijos ypatybių. Pats žymiausias šio žanro kūrinys yra „Milžino paunksmė“ , kuriame pagrindiniai konfliktai slypi ne tarp atskirų asmenybių, o tarp personažo ir jį supančios aplinkos. Vincas Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos legendą, kuri XX a. Pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai , V. Krėvė buvo savotiškas lietuvių dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškosios dvasios V. Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais, bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių – Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – V. Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimo išminčius, arba praeities didvyrius. V. Krėvės proza („Šiaudinėj pastogėj“, „Raganius“) turi realizmo bruožų, apsakymuose vaizduodamas tuometinį kaimo gyvenimą. Dramoms „Šarūnui“ ir „Skirgaila“ maximalistiškas ir konfliktiškas, romantinio demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas. <BR /> Henrikas Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūryba negali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir metaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus į žemąjį, įvairūs derinimai, jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo ne kiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščius konstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne jausmais, o intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas ieško pastovesnių formų. Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą“Metai“, patį geriausią ir, regis, patį reikšmingiausią visoje lietuvių literatūros istorijoje. Jis yra valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijoje klebonu, jis artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi: jų gyvenimu, stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam kaimo žmogui gimė poema „Metai“. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. "Metams" įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai "Metus" sieja su literatūros tradicija. Maironis – tautinio atgimimo poetas. Jis rašė ne tik eilėraščius, bet ir poemas, dramas, satyras, balades. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis su žmogumi, istorinė Lietuvos praeitis tai Maironiui svarbiausios temos. Jo eilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškus žmogaus ir gamtos santykis. Maironis kalba kaip poetas šauklys. Tautos pranašas. <BR /> Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu.Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius. <BR /> Salomėja Nėris – neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių, miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika – daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakos patirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumą ir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas, dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis.Labai gražiai į rinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema. Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjo lietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Stambiausias veikalas – romanas „Balta drobulė“. Svarbus A. Škėmos žmogaus dvasinio tobulėjimo ženklas yra kančia, didžiausia vertybė meilė. A. Škėmos kūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine: iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities fragmentai, vizijos, sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas – vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visuma alogiška. <BR /> Juozas Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojais ieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės, sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J. Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Novelių struktūra racionalesnė. Salomėja Nėris „Prie didelio kelio“ <BR /> Salomėja Neris – XX a. pirmosios puses lyrike, priklausanti neoromantiku kartai. Rinkinyje „Prie didelio kelio“ poete kalba apie buties trapuma, dramatiškai pasakoja apie zmogu karo metais. Galima suprasti, kad autore pasakoja ir savo išgyvenimus. Karo nubloksta i svetima Sali, poete be galo ilgisi tevynes ir si savo ilgesi išlieja eilėmis, primenančiomis liūdna, skausminga melodija. Jos lyrika kyla is jos pacios patyrimo, konkretaus gyvenimo vaizdavimo. Tai tarytum jos vidinio gyvenimo biografija. Rinkini „Prie didelio kelio“ poete parase karo metais, gyvendama ne Lietuvoje. Todel jame vyrauja išėjimo – grįžimo motyvai, išgyvenimai žmogaus, atplėšto nuo tėvynės. Rinkinys suskirstytas į skyrius, kurių kiekvienas pradedamas epigrafu. <BR /> Salomėja Nėris „Diemedžiu žydėsiu“ Salomėja Neris XX a. neoromantinė, poemų ir eilėraščių kūrėja. Poetė iš viso yra išleidusi 6 eilėraščių rinkinius. Vienas jų – „Diemedžiu žydėsiu“. Tai brandžiausias S.Nėries rinkinys, už kurį poetė gavo Valstybės premiją. Rinkinyje vyrauja būties trapumo, laikinumo motyvai. Kaip ir kituose rinkiniuose, čia daug lyriškumo, tačiau jaunystės džiaugsmus ir nuoskaudas keičia ramybė ir supratingumas, plačias erdves, būdingas ankstesnei Nėries poezijai, keičia žemės motyvas. Parodoma žmogaus ir gamtos vienybė. Žmogaus vienišumas, jo laikinumas šioje žemėje išreiškiamas rudens, našlaitės įvaizdžiu. <BR /> Henrikas Radauskas H.Radauskas – moderniosios literatūros atstovas, kuriantis savitai ir originaliai. Jo kūriniuose dažniausiai nėra lyrinio „aš“ ir išvis jokio veikiančio žmogaus. Jį pakeičia pasakotojas, kuris tarsi iš šalies stebi visą eilėraščio vyksmą. Galbūt dėl to Radausko kūryboje nėra paties autoriaus minčių, jausmų. Nors Radauskas emigravo iš Lietuvos, jo kūriniuose nerasime jokių užuominų apie tėvynės ilgesį, kuris būdingas kitiems to meto rašytojams. Jis mėgo vaizduoti daiktus, gamtos reiškinius dažnai juos sužmogindamas, tokiu būdu sukurdamas jų istoriją, netiesiogiai išreikšdamas žmogaus vidinį pasaulį. Antanas Škėma <BR /> A.Škėma – XX a. išeivijos prozininkas ir novelistas. Jis į pasaulį žvelgia modernisto akimis, gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenciją. Savo kūriniuose remiasi sąmonės srauto teorija – vyrauja praeities fragmentai, prisiminimai. Toks ir yra jo žymus romanas „Balta drobulė“. Romanas yra tarytum suskirstytas i kelis „sluoksniu“ – praeitį ir dabartį. Pagrindinis veikėjas A.Garšva – lietuvis gyvenantis Niujorke, dirbantis nuobodų, monotonišką liftininko darbą, iš kurio negali išsivaduoti, nes tai jo pragyvenimo šaltinis. Garšvai jo paties gyvenimas primena kalėjimą, kuriame jis yra vienišas ir negali iš jo ištrūkti, o noras išreikšti save kuriant taip pat neįgyvendinamas. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų, o tas ir veda jį link išprotėjimo. Justinas Marcinkevičius <BR /> Justinas Marcinkevičius žymus XX a. epikos, poezijos ir dramos rašytojas, parašęs garsiąją draminę trilogiją „Mindaugas, Mažvydas, Katedra“. Dalyje „Mindaugas“ vaizduojamas Lietuvos valstybės atsiradimas, „Katedroje“ atskleidžiama tautos dvasia, jos gėris ir grožis, iškeliami žmogaus idealai. Antra trilogijos dalis „Mažvydas“ vaizduoja pagonybės ir krikščionybės sankirtą, kurioje iškelia kilnios bei taurios visuomenės idėjas. Čia išryškėja idealo ir tikrovės konfliktas. Šioje dalyje kalbama apie lietuvių rašto kūrimą. Pagrindinis veikėjas Mažvydas – istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus. Taigi išskirtinę vietą užima pareiga, noras išsaugoti lietuvybę. <BR /> Juozas Aputis (lyrinės prozos kūrėjas) Juozas Aputis prozininkas, debiutavęs kai literatūroje vyravo epiniai kūriniai. Tematikos atžvilgiu, jis laikomas kaimo rašytoju. Aputis vienas pirmųjų ėmė rašyti apie kaimo nykimą, vaizdavo išeivius iš kaimo, kurie savo jausmais saugo ryšį su kaimu. Dažnai skaitydami Apučio kūrybą galime įžvelgti lietuviškosios šeimos vertybes – tėvo autoritetas, vyro atsakomybė už vaikus ir moterį. Savo kūriniuose įvesdamas naują personažą – autorių, Aputis verčia skaitytoją mąstyti ir spręsti, kaip reiktų elgtis tam tikroje situacijoje. Jo tekstuose dažnai yra dzūkiškų tarmybių, kurios suteikia tekstui žavesio. Aputis atnaujino lietuvių prozą, kiekvienai smulkmenai suteikė reikšmingumo. <BR /> Romualdas Granauskas Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Daugelyje savo apsakymų ir apysakų rašytojas vaizduoja kaimo žmonių gyvenimą, jų ryšį su gamta. Žmogaus gyvenimas parodomas kaip gamtos rimtas – laikas gimti, bręsti, laikas ir mirti. Dažnai Granauskas iškelia praeitį ir prieš pastato jai jaunąją kartą, kurioje dominuoja abejingumas, moralinis nuosmukis. Jaunoji karta praranda sąsajas su tradicijomis, dažnai nesuvokia gyvenimo pagrindų. Savo kūriniuose vartoja savitą kalbą – daug nutylėjimų, užuominų, perkeltinės reikšmės vaizdų. Dažnai iš realybės pereinama i mistiką. Pasakotojas dažnai susitapatina su personažais. Naujausia Granausko knyga rodo pokytį rašytojo kūrybos stiliuje – nuo estetizmo pereinama prie trumpesnio bei šiurkštesnio kalbėjimo būdo. Bitė Vilimaitė Bitė Vilimaitė išryškėjo kaip trumpų novelių autorė. Jos kūriniuose meistriškai dėliojami trumpi epizodai, detalės, nutrūkę dialogai. Juose pilna antraeilių veikėjų, netikėtų frazių, kurios sukuria emocinį santykį su pasauliu. Vilimaitės personažai įvairiausios socialinės padėties, charakterio, išsilavinimo žmonės. Rašytoją jaudina „maži ir nuskriausti žmonės“, jų priešprieša su šiuolaikiniu gyvenimu, pilnu materializmo, nejautrumo, bukumo. Vienas iš būdingų Vilimaitės kūrybos bruožų yra tai, kad ji sugeba įsikūnyti į savo personažus, matyti pasaulį jų akimis. Rašytoja ramiai ir santūriai pasakoja, kaip kurti savo gyvenimą, ji kalba ne apie stebuklus ar stebukladarius, bet apie paprastą žmogų, kuriam suteikiama didžiausia galia – teisė kurti savo estetinį gyvenimą. Vanda Juknaitė <BR /> Vanda Juknaitė rašytoja, kuri nėra parašiusi daug kūrinių. Savo rašymo stiliumi ji yra artima R.Granauskui. Rašytoja ir pati tyrinėja šio autoriaus kūrybą. V.Juknaitės romane „Šermenys“ yra apžvelgiamas sovietinis kaimas, atskirus fragmentus jungia žmonių mirtys. Romanui būdingas tragizmas. V.Juknaitės kūryboje didelis vaidmuo yra skiriamas moterims. Apysakos „Stiklo šalis“ centre – moteris, auginanti du sūnus, iš kurių jaunesnysis sunkiai serga. Moteris viena jais rūpinasi, iš niekur nesulaukia pagalbos ir paramos. Visa apysaka susideda iš atskirų fragmentų, kuriuos jungia dramatiškas moters likimas. Visa Juknaitės kūryba persmelkta rūpinimusi žmogumi.

Labai aciu snaige. manau pravers

man ir kas turit buciau labai dekingas jej y emaila atsiustu [email protected] is anksto dekuj

Bet nesamone kad bvbe bus ir tokie kaip GEda,miliauskaite,Martinaitis,saltenis,juk cia siuolaikiniai ir didz, tikimybe kad jei bus...o as pvz apie juos nieko nzn ...

o gal kas turit is prozininku pasidare jau spiera nes pirma kart prireiketai nelabai moku, gal kas galit padeti ?

Snaigės pateiktos santraukos yra tragiškos - tuščiažodžiaujant ten pridaryta tiek fakto ir logikos klaidų, kad už turinį tikrai gautum nulį ir egzamino neišlaikytum. NEGALIMA rašyti interpretacijoje apie visą kūrybą, visus kurtus autoriaus žanrus, jei viso to neaptarsi interpretacijoje, pavyzdžiui, nelyginsi Putino lyrikos ir "Altorių...". Topiškiausia nesąmonė snaigės atsiųstuose užrašuose - H.Radausko apibūdinimas. Jei norit santraukų, tai yra tokia plona knygelė: "Literatūros konspektas abiturientui", tai ten santraukos darytos profesionalų, o ne kažkokių nemokšų...

Apskritai, mane juokina tas įžangų ir pabaigų rašymasis prieš egzaminą. Juk tiek įžanga, tiek, tuo labiau pabaiga, turi sietis su tuo, ką rašysi interpretacijoje. Gal ta įžanga visiškai nesisies su tuo, ką po to rašysi. Todėl, manau, geriau pasikartot visus autorius ir tiek. O jau egzamino metu sugalvosit, kokia įžanga tinkama.

na izanga tai ne.visad bus vienoda,nesvarbu ar rasysi putino eilerasti ar putino altorius po seseliais. nebent sukeisi ka nors vietos,kad graziau isipaisytu ''duota nagrinejama istrauka is....'' izangoj turi but autorius:D laikotarpis,kryptis,bruozai,zymiausi kuriniai. o pabaiga... na cia jau tikrai ...

Na bet ir įžanga ne visada tinka. Įžangoje turi būti faktai apie autorių ir kažkokia sąsaja su nagrinėjamu tekstu.

sveiki;]na tikrai ta knygele "lietuviu literaturos konspektas abiturientui" yra gera.viskas trumpai ir aiskiai isdestyta,visi pagrindiniai bruozai,ir nereikia niekur ieskot kazkok:}. o gal turite kas geru interpretaciju pavyzdziu?;]labai reik;] pastas: [email protected]

as irgi noreciau paskaityt geru interpretaciju pvz. [email protected]

[email protected] visada priims gerą interpretaciją, o gal net kartu padės panalizuoti