Žengi pirmą nedrąsų žingsnelį. Rankoje laikai suspaudęs trapią gėlę. Širdis kupina baimės. Atsiduri priešais žmogų, kurio dar gerai nepažįsti, bet mamytė pasakojo, kad tai bus žmogus, kuris mokys gyvenimo. Laikui bėgant jų atsiranda vis daugiau. Kartais tau jie panašūs į kenkėjus, kartais į draugus.

Priklauso nuo to, kaip tu sugebi prisitaikyti. Prisitaikyti prie jo, mokytojo. Bet štai tu kartais susimąstai: „Ar ne per daug kalbi, brangusis?“ Tu pagalvoji, kad štai šis žmogus tikrai nevertas tokio darbo. Jis tiesiog kalba, o visas darbas atitenka tau. Tai kaip gi iš tiesų yra su tais mokytojais?

Dėl tinginiavimo... Mes juk puikiai žinome, kad pasitaiko tokių mokytojų, kurie dirba ne iš širdies. Gyvenime pilna tokių žmonių, kurie atsidūrė ne ten, kur reikėjo. Jiems yra nusispjauti į savo darbą. Taip pat yra ir mokytojų, kuriems daugiau ar mažiau rūpi mokiniai. Kai kurie iš jų ateina į mokyklą, atlieka savo darbą ir išeina namo. Paprasta. Yra tokių, kurie mėgaujasi kiekviena minute, praleista su besimokančiais. Vieni mėgaujasi jiems kenkdami, kiti juos palaikydami. Kaip į tai reaguoji tu – besimokantis asmuo? Keli šurmulį, kerštauji štai tam asmeniui, kuris ką tik tave pavadino nevykėliu.

Keli pažįstami dvyliktokai užsiminė, kaip nepagarbiai jie elgiasi su savo mokytojais. Jų paaiškinimas: „Jie to nusipelnė“. Vėlgi, ar ne patys mokytojai save žemina, nekreipdami dėmesio į paprasčiausių mokinių įžeidinėjimus. Tuomet lengviausia dejuoti bei sakyti, kad šis darbas labai sunkus. Iš dalies taip ir yra. Tos pačios valandos mokykloje bei dar daugiau jų, praleistų namuose taisant mokinių darbus. Žinoma, ne visi mokytojai turi tiek užsiėmimų. Todėl štai čia ir turėtų atsirasti suvokimas, paaiškinimas, jog mokytoju būti lengva. Tik klausimas turėtų būti kitoks. Jis turėtų skambėti kitaip: „Kokiu mokytoju lengva būti?“

Streikai streikai... Kiek jų buvo šiemet? Tikriausiai ne vienas iš jūsų tai pamenate. Aš tuo metu buvau dvyliktoje klasėje ir aplinkui sklido šurmulys, jog mokytojai sau per daug leidžia. Jie palieka mus mokytis savarankiškai, o patys prašo atlyginimo už darbą, kuris turėtų būti mokinių mokymas. Visi stengiasi tai suprasti. Šie žmonės stengiasi atlikti savo darbą, tačiau valstybė nesugeba deramai jiems už tai atlyginti. Bet juk kartais, o gal net dažniau, valstybei yra nusispjauti į mūsų pageidavimus. Štai, aš tai pasakiau. Tikriausiai politikas mano tokius žodžius suprastų kaip įžeidimą. Bet juk tai tiesa! Koks keistas tas gyvenimas: monologas apie lengvabūdiškus mokytojus perėjo prie apsileidusio seimo. Štai čia ir sustosiu.

Ar lengva būti mokiniu, kai mokyklose nėra pakankamai knygų, nėra pakankamai gerų mokytojų ir yra tik pastovus priekaištavimas tau, koks tu blogas ir panašiai. Mokytojai pavargsta nuo tokio darbo, kaip ir mokiniai pavargsta nuo tokio mokymosi.

Bandant atsakyti štai į šį klausimą, mokytojų nuomonė daug naudos nesuteiks. Padėtų tik jų patirtis. Prieš kažką smerkiant, verta sužinoti. Būtų įdomi visų skaitovų patirtis, susijusi su mokytojais ir mokiniais. Štai tada galbūt galėsime aiškiau suprasti tą sunkią ar lengvą mokytojo dalią.

MONIKA TAUTKUTĖ