Dabar labai garsiai ir plačiai kalbama apie mūsų supuvusią švietimo sistemą, reikalingas reformas ir apie mokslo lygį. Daug kas Lietuvoje neveikia, daug kas veikia blogai, šį bei tą pakeitus galbūt pasidarys geriau. Tiesa, yra dar viena bėda, atsiradusi ne švietimo ministerijoje, ne mokytojų galvose, o būtent mokinių.
Turbūt visi supranta, kodėl mokyklose dėstoma anglų kalba, fizika, chemija, ta pati lietuvių kalba. Šie dalykai turi aiškias pritaikymo sritis, mokytis juos - paprasta, nes vis gi nauda akivaizdi ir visiems aiški. Amžinai kritikuojamos tokios disciplinos kaip matematika, istorija, kūno kultūra ar net ekonomika. Klausimai bei diskusijos tema man kvadratinės funkcijos ar integralų nereikės einant į parduotuvę tampa kasdienybe, ir mokytojus aš tikrai užjaučiu. Tiesa, nemačiau, kad kuris nors pasakytų tiesų atsakymą, kodėl gi mes visa tai mokomės, kas mums iš to ir kodėl dažnai įdomi bei akivaizdžiai praktiška matematikos dalis lieka dulkėti kažkur vadovėlio gale, iki kur ateiti laiko visad pritrūksta.
Matyt, teks perimti kurio nors pedagogo vietą ir pagaliau papasakoti, kodėl dažnai kritikuojami mokslai yra svarbūs ir reikalingi, galbūt net įdomūs. Taigi, matematika - viso pasaulio pripažįstama kaip turbūt svarbiausias ir reikalingiausias mokslas. Dešimtoje klasėje mes mokslininkais nebūnam, septintoje taip pat. Žiūrim kitaip: ką mums matematika duoda tokio svarbaus ir reikalingo, kad kišama į galvą nuo pačių pirmų metų mokykloje. Atsakymas labai paprastas - analitinį mąstymą ir problemų sprendimų įgūdžius. Nepanašu į teisybę? Gerai, bandom gilintis. Į kiekvieną uždavinį žiūrėkime kaip į problemą, kurią būtinai reikia išspręsti. Kiekviena problema turi kelis sprendimo būdus, belieka išsirinkti geriausią. Šitoje vietoje be analitinio mąstymo išsiversti taip pat neįmanoma... Tokiais pat metodais sprendžiame ir kasdienius klausimus, tik kažkodėl jų išraiška skaičiukais niekam nepriimtina.
Toliau turim moksleivių kritikos „blizgutį“ – kūno kultūrą. Dauguma draugiškai sutaria, kad tai nėra svarbu, tiesiog pamoka prastumti laikui. Puikiai suprantu tuos, kurie aktyviai užsiima kokia nors fizine veikla ir jiems naudos tikrai nesuteiks keli papildomi atsispaudimai per metus (atsiskaitymų metu). Bet kiek gi tokių yra? Ypač dabar, kai dauguma jaunimo sportinę veiklą supranta kaip klaviatūros minkymą prie naujos NBA versijos. Tiesa, daug žmonių po to savo noru eina į sporto klubus, ieško informacijos apie vieną ar kitą sportą, pradeda siekti rezultatų. Tai kokio velnio to reikia laukti?
Tas pats mokytojas, kiekvieną dieną praleidžiantis sporto salėje gali pateikti begalę informacijos. Taip, gana dažnai ji bus jau kiek pasenusi ir gal ne pati efektyviausia, bet viskas, kas veikė prieš dvidešimt metų, veikia ir šiandien, rankos pas visus kol kas sukasi į tą pačią pusę. Turbūt čia kalčiausias šiuo metu vyraujantis požiūris, kad sportas ir sveikata nėra taip svarbu kaip... Visa kita.
Istorija - turbūt vienas įdomiausių mokslų, na, bent jau pasigilinus. Pasigilina ne visi. Žinoma, ten reikia daug „iškalti“, daug skaityti, atsibosta. Turbūt retas pagalvoja, kokia iš viso to nauda. Valstybinių švenčių žinojimas nesiskaito. Vieni sako, kad istorija kartojasi, kiti sako, kad reikia mokytis iš kitų klaidų - abiem atvejais istorija tampa labai svarbi. Turbūt dėl to šiuo metu taip nemėgstamos diktatorinės valstybės, į komunizmą taip pat žiūrima kreivai, o fašizmas ar nacizmas jau senai visų pasmerktas. Iš kur galima žinoti, kad tai neveikia ir yra blogai? Bėda ta, kad visa tai jau išbandyta, pasekmės yra visiem žinomos, tikriausiai todėl gana daug dalykų tampa netoleruotini. Kartu tai padeda suformuoti kiekvieno asmeninį požiūri į vienus ar kitus dalykus, nes, net ir pačius menkiausius dalykus, kiekvienas vertiname skirtingai.
Dar vienas dalykas skirtas „prastumi laikui“ - tikyba ar etika, pasirinktinai. Suprantu, kad devintoje klasėje nėra daug tikinčių žmonių, besidominčių etika nėra taip pat, labai daug kritikos susilauktų jaunimas į savo daržą. Na, taip, abu šie dalykai dėstomi labai paviršutiniškai, leidžia vos „pačiupinėti“ jų pagrindus ir suprasti, kodėl jie egzistuoja. Mano akimis to turėtų užtekti. Daugybė pasaulio žmonių laikosi etikos normų turbūt ne be reikalo, jos greičiausiai reikalingas. Jau nekalbu apie tikybą, kuri suprantama išvis labai siaurai. Reiktų pradėti nuo to, kad, lankant tikybos pamokas, niekas nevers ar nelieps melstis, eiti į bažnyčia ar atlikinėti kitų dažnai nesuprantamų „ritualų“. Įdomioji dalis - galimybė susipažinti su kitomis religijomis, jų požiūriu, pasigilinti į taip mūsuose paplitusią krikščionybę ir... susiformuoti nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Keista, bet aukštinančių religiją diskusijų pamokose yra mažuma, dauguma būtent kritikuojančio pobūdžio.
Ekonomika - ganėtinai naujas ir labai šiuolaikiškas mokslas, kažkodėl nedaug moksleivių į jį žiūri rimtai. Nors kasdien visi kalba, svajoja ir net sapnuoja kaip norėtų tapti turtingais, galingais ir panašiai. Būtent ekonomika formuoja įgūdžius pasiekti šiems dalykams, na, bent jau turtui. Prekybos pagrindai, piniginių srautų judėjimas, pelnas ir mokesčiai - viskas iš ten. Pernelyg plati sritis, kad galėtum kažką sukonkretinti, bet jei mokytojo tema atrodo nuobodi, visada galima ko nors pasiklausti ar padiskutuoti. Garantuoju, mokytojui bus įdomiau bendrauti su klase, kuri iš tiesų stengiasi suprasti apie ką kalbama, kartu ir mokiniams bus įdomu bei naudinga.
Pasistengus pasižiūrėti šiek tiek kitaip, visi privalomieji dalykai yra svarbūs, visi turi didelių privalumų, problema lieka tik požiūris. Žinoma, kiekvienas renkasi pagal save, kol vienam seksis skaičiuoti, o kitam - mėtyti į krepšį, disciplinos lygiavertės netaps. Skaičiuoti išmokyti galima daugumą, sportininkais tampa vienetai. Beje, tiems, kurie galvoja, kad sportas ir skaičiukai yra nesuderinami, turėtų prisiminti Pitagorą. Taip, tas pats pilietis su labai garsia teorema. Šis matematikos genijus be gilinimosi į matematiką dar sugebėjo tapti ir Graikijos pankrationo čempionu.
Valdas Pociūnas