Visuotinė istorija. Datos ir savokos. Nuo Romos, Graikijos, iki Napaleono

Istorija  Konspektai   (11 psl., 29,77 kB)

"Kalba.lt" parengtas išsamus planas su komentarais, skirtas ruoštis kalbėjimo įskaitai.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 7,53 kB)

Manau muziejų reikšmė jaunimui yra labai didelė.Juose sukauptos istorinės leidžia pažinti šalies,krašto,rajono,pagaliau,kaimo praeitį.Sukaupta patirtis parodo jaunimui vieno ar kito laikotarpio politinius įvykius,žmonių požiūras

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (4 psl., 12,36 kB)

ALAUS GAMYKLOS GAMYBOS TEIKIMO TECHNOLOGIJOS IR ORGANIZAVIMO ANALIZĖ

Kita  Analizės   (39 psl., 212,6 kB)

Kaimo turizmas gali buti apibūdinamas kaip turizmas kaimo vietovėse arba kaip ekonominė veikla, priklausanti nuo neurbanizuotų vietovių išteklių. Galima teigti, kad kaimo turizmas turi išskirtinę sąsają su gamta. Tai paaiškina, kodėl tokios turizmo formos kaip agroturizmas, ekoturizmas, tapo tokiomis populiariomis ir šiandieniniame pasaulyje. Kaimo turizmas yra vienas iš daugelio turizmo rinkos sektorių, kartu sudarančių turizmo rinką. Ši veikla apima kelias turizmo rūšis: gamtinį, kultūrinį, etninį kaimo turizmą. Kaimo turizmas turėtų pabrėžti ir atspindėti aplinką, remtis šios aplinkos savybėmis, vietovės fiziniu, socialiniu ir kultūriniu potencialu. Vyrauja įvairių kaimo turizmo sampratų. Galima sutikti su pateiktu kaimo turizmo apibrėžimu: Kaimo turizmas – tai turizmo rūšis, apimanti kelionę i kaimo vietoves ir rekreacinę veiklą jose.

Vadyba  Kursiniai darbai   (38 psl., 1,44 MB)

Šiame darbe panagrinėsime apie Lietuvos Respublikos švietimo sistemą ir jos reformas. Taigi, pabandysisme atsakyti į keletą, musų nuomone, svarbių klausimų, tai : kas yra švietimas, Lietuvos švietimos sitemos raida, kokie yra Lietuvos Respublikos švietimo reformos etapai, svarbiausi ugdymo tikslai, švietimo sistemos principai, taip pat smulkiau paaiškinsime apie švietimo sistemos struktūrą.

Pedagogika  Referatai   (16 psl., 27,93 kB)

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą. Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas: o Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai). o Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) o Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) o Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.) o Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.) o Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). Šiame referate nagrinėsime XIX amžiaus ekonomikos teorijas, to meto ekonomikos teorijų atstovus. 1. Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Aplinka,kilmė. Mokykla susiformavo veikiama dviejų revoliucijų - beprasidedančios pramoninės revoliucijos ir jau santykinai „ subrendusios“ mokslinės revoliucijos. Mokslinė revoliucija prasidėjusi XVII amžiaus viduryje o Eksperimentinė patirtis o Pasaulį valdo dėsniai o Statiškas požiūris į pasaulį Taigi, pirmoji (metodologinė) išvada – pasaulis bus geresnis (teisingesnis), jeigu žmonės galės laisvai remtis natūraliu asmeniniu interesu („savininkiškumo“) dėsniu. Pramoninė revoliucija. Pagrindinės idejos (dažniausiai suprantamos ir priimamos kaip ekonominio liberalizmo nuostatos): o Minimalus valstybės įsikišimas o Ekonomika savireguliuojantis mechanizmas o žmogaus prigimtis – individualistinė, viską stumia asmeninis interesas, pelno siekis o Interesų hormonija – siekdami savo asmeninių savininkiškų tikslų žmonės geriausiai tarnauja visuomenei (išimtis – D.Rikardo, kuris neigė visuomenės gyvenimo harmonijos galimybę) o Svarbūs visi ekonominiai ištekliai (darbas, kapitalas, žemė, verslumas) ir visos ekonominės veiklos (žemės ūkis, komercija, gamyba, užsienio mainai...). Visi jie kuria šalies gerovę o Ekonominiai dėsniai – universalūs bei nekintami Ką atstovavo ? Ilgalaikėje perspektyvoje – visą visuomenę, nes skatino kapitalo akumuliaciją ir ekonominį augimą. Pabrėžė besiplečiančio verslo ir verslininkų vertę. Savo laikui progresyvios idejos: Pabrėžė konkurecijos, kaip ekonomikos reguliatoriaus, vertę. Gimstant rinkai, kalbos apie vyriausybės minimalią intervėnciją, buvo progresyvios. Skatino verslo įmones. Kokios idejos įveikė laiką ? Padėjo pamatus moderniai ekonominei teorijai, kaip socialiniam fenomenui. Keleta klasikų išvestų dėsnių ir dabar suvokiami kaip mokslo pamatas: rinka kaip interesų derinimo mechanizmas, mažėjančios pelno normos tendecija, vertės teorija, kapitalo akumuliacijos įtaka ekonominiam augimui, pinigai – stichiškai išsirutuliojusi prekė. Pagrindinė nepastebėta problema – analizuodami gamybą nesuvokė atvirkščios mainų (tame tarpe finansų ) įtakos gamybai. 2. Istorinė vokiečių mokykla (1840-1917) Istorinė vokičių mokykla: protestas prieš formalizmą. Ji iš esmės oponavo klasikinei politinei ekonomijei. Istorinės atsiradimo aplinkybės. XIX amžiaus viduryje Vokietija buvo 39 valstybėlių, kurių absoliuti dauguma – nedemokratiškos, darinys. Dominuoja didžiausia, turtingiausia ir labiausiai militaristinė Prūsija. Aplinkinės valtybės kėsinosi į Vokietijos žemes. Padėtis diametraliai priešinga kaip Britanijoje, taigi gimsta ir kitokio tipo ekonominė ideologija. Merkantilizmas klestėjo Vokietijoje iki 1871 metų, kai atsiranda imperija. Imonių laisvė ir konkurencija draudžiama įstatymu.Stipri biurokratija, administracinis aparatas. Valstybinis reguliavimas, kuris buvo būtinas bandant industrializuoti agrarinę Vokietiją . Esminiai teiginiai o Evoliucinis požiūris ekonomikos plėtrą – lemia komuliatyvinis vystimasis ir plėtra. Socialinis organizmas, kaip ir gyvybės formos, gimsta, auga, vystosi, sensta ir miršta. Visuomenė pastoviai kinta, taigi, tai, kas tinka vienai šaliai vienu metu, kitu gali būti netinkamai kitai. o Pabrėžiamas pozityvus valstybės vaidmuo – istorinė mokykla – nacionalistinė, kai tuo tarpu klasikinė – individualistinė bei kosmopolitinė (liberali). Jei centre sociumas, bendruomenė, tai valstybė – irgi centre. Pabrėžia, kad valstybė garantuoja sistemos galias, ir jos interesai skiriasi nuo individų interesų. o Indikatyvinis / Istorinis požiūris – politinė ekonomija negali būti suvokiama be kultūrinės terpės, kurioje ji plėtojasi. Kritikuoja abstrakčią, dedukcinę, statišką, nerealistinę bei antiistorinę klasikų tyrimo metodalogiją. Ekonomikos tyrimo metodas – integruotos, istorinės institucijų studijos. Neigė ekonominius dėsnius. o Parama konservatyvioms reformoms – ekonomistai negali tiesiog analizuoti ekonominių motyvų, tačiau turi pasverti moralines veiksmų ir rezultatų išdavas. Valstybė turi saugoti sveikatą, gerovę bei fabrikų darbininkų veiklos efektyvumą. Reformos atplėštų darbininkus nuo socialistinių idėjų. Ką rėmė ? Tiesiog save – šių mokslininkų sukurta teorija padėjo jiems daryti puikias karjeras biurokratiniame valstybės aparate. Istoriniai ekonomistai tarnavo dominuojančiam verslui, finansų magnatams, žemvaldžiams pasisakydami už subalansuotas reformas, kurios turėjo stabdyti radikalesnius pertvarkymus. Tarnavo nacionalistinėms, paternalistinėms valstybės nuostatoms. Kas pozytivu jų laikui ? Priešprieša abstrakčiam maržinalistų ir klasikų mąstymui. Teisus sakydami, kad ekonomistai turi vertinti istorinę perspektyvą. Naujos aplinkybės gimdo naujas teorijas. Kas turi išliekamąją vertę ? Istorinis tyrimų metodas yra visuotinai pripažįstamas, kaip papildantis ir konkretizuojantis abstrakčius tyrimus. Jų opozicija liassez-faire (laisvoji rinka) yra logiška ir nuosekli – praktika parodė, kad niekuo neribojamos verslo įmonės nebutinai pagimdo geriausius rezultatus visos visuomenės mąstu. Reikia pažymėti, kad kaikurios „istorikų“ idėjos vedė į pasaulinius karus – tuo padarydamos didelį nuostalį progresui. 2.1 Vokiečių istorinės mokyklos atstovai Vokiečių istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai Vilhelmas Rošeris (Wilhem Roscher, 1817-1894), Brunas Hildebrandas (Bruno Hildebrand, 1812-1878), Karlas Knysas (Karl Gustaw Adolph Knies, 1821-1898) savo veikaluose neigia objektyvius ekonominius dėsnius, atvirai kovodami su klasikine buržuazine politine ekonomija. V.Rošeris veikalo “Valstybinio ūkio pagrindų kurso paskaitos istorinio metodo požiūriu” (1843) pratarmėje rašė, kad jo tikslas tėra aprašyti tai, ko tautos norėjo ūkio srityje, tuos tikslus, kurių jos siekė ir kuriuose pasiekė, tas priežastis, dėl kurių jos šių tikslų siekė ir juos pasiekė.Toks tyrinėjimas esąs galimas tik laikantis glaudaus ryšio su kitais tautos gyvenimo mokslais, ypač su teisės istorija, politine istorija ir civilizacijos istorija. Taigi jo darbe politinės ekonomijos objekto tyrimą pakeitė tautos ūkio vystymosi nagrinėjimas, tiksliau pasakius, tautos ūkio istorija. B.Hildebrandas veikale “Dabarties ir ateities nacionalinė ekonomija” (1848) nurodė, kad istorija turinti būti priemonė ne tik esamoms teorijoms pagyvinti ir patobulinti, bet ir ekonominiam mokslui visiškai atnaujinti. Minėtos knygos įvade jis pareiškė, kad jo veikalo tikslas yra praminti kelią iš esmės naujai istorinei krypčiai politinės ekonomijos srityje ir paversti šį mokslą ekonominio tautų vystymosi dėsnių doktrina. Vėlesniuose veikaluose jis jau atvirai neigė natūralių ekonominių dėsnių, kaip juos suprato klasikinė buržuazinė mokykla, esmę. Jis tvirtino, kad dorovinė tautų jėga yra žymiai galingesnė už teorinius principus. B.Hildebrandas stengėsi paneigti socializmą ir daug vietos skyrė F.Engelso veikalo “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” kritikai. Jis ypač siekė paneigti Anglijos darbininkų klasės nuskurdimą kaip pramonės perversmo rezultatą. Kapitalizmo negerovių nuorodoms jis priešpastatė teiginius, kad kapitalizmas savo technikos ir kultūros laimėjimais pranokęs ankstesnes visuomenės raidos pakopas. K.Knysas dideliame veikale “Politinė ekonomija istorinio metodo požiūriu” (1853) ne tik neigė natūralius dėsnius; jo nuomone, įvairių tautų evoliucijoje tegalinčios būti tik analogijos, bet ne dėsniai. Politinė ekonomija esanti tik paprasta įvairių epochų ekonominių pažiūrų istorija, susijusi su bendrąją istorine tam tikros tautos evoliucija. Teorinės politinės ekonomijos srityje istorinė mokykla nesukūrė jokių naujų teiginių. Tos krypties atstovai pagrindines politinės ekonomijos kategorijas ( vertė, kapitalas, darbo užmokestis, pelnas ir t.t ) traktavo, kartodami įvairias Prancūzijos ir Anglijos vulgariųjų ekonomistų (Ž.B.Sėjaus, F. Bastijos, N.Senioro ir kt.) pažiūras. Pavyzdžiui, V.Rošeris veikale “Tautos ūkio pagrindai”, sekdamas Ž.B.Sėjumi, rašė apie tris gamybos veiksnius (darbą, žemę ir kapitalą). Kapitalu jis vadino “kiekvieną gaminį, taupomą tolesnei gamybai”. V.Rošeris kalbėjo apie “nedaiktinį kapitalą”, kuriam priskyrė profesinius darbininkų įgūdžius. Taigi, jo požiūriu, kapitalistais galima vadinti ir kvalifikuotus darbininkus. Mainomoji vertė, rašė V.Rošeris, “remiasi jos (gėrybės) naudingumu arba tinkamumu”. B.Hildebrandas atvirai skelbė atmetąs darbinės vertės principą, nes šis leidžiąs apkaltinti kapitalizmą išnaudojimu. Jis pabrėžė nesamius kapitalistų nuopelnus, siekdamas jais pateisinti pelno pasisavinimą; kartojo Ž.B.Sėjaus teiginį, kad pelnas esąs tam tikros formos darbo užmokestis kapitalistui, tvarkančiam darbininkų darbą. N.Černyševskis labai taikliai apibūdino istorinės mokyklos atstovus kaip žmones, kurie nesugeba vystyti mokslo, bet tik ieško faktų pagal duotas temas. Vokiečių senoji istorinė mokykla buvo viena iš reakcingiausių XIXa. vidurio vulgariosios politinės ekonomijos atšakų. 3. Jaunoji istorinė mokykla Jaunoji istorinė mokykla, kuri taip pat buvo vadinama istorine – elitine arba istorine – teisine kryptimi, iš esmės tęsė ir vystė pagrindines senosios istorinės mokyklos idėjas. 3.1 Jaunosios istorinės mokyklos atstovai Jaunosios istorinės mokyklos pradininkai ir svarbiausi atstovai: Gustavas Šmoleris, Karlas Biucheris, Liujo Brentanas, Verneris Zombartas. Gustavas Šmoleris (1838-1917). G.Šmoleris politinę ekonomiją apibūdino kaip mokslą, kuris aprašo tautos ūkio reiškinius, apibrėždamas ir išaiškindamas jų priežastis, užsibrėžia juos išnagrinėti. Tyrimų centre, jo nuomone, yra tokie tipiniai šiuolaikinių išsivysčiusių tautų reiškiniai, kaip darbo pasidalijimas ir organizacija, mainai, pajamų paskirstymas, visuomeninės ekonominės institucijos ir t.t. Tačiau tautos ūkį G.Šmoleris apibrėžė kaip tam tikrą dvasinių (dorovinių, etinių) ir fizinių jėgų sistemą, skelbė dvasinio gyvenimo primatą prieš gamybą. Be moralinio persiginklavimo bei tobulėjimo, tvirtino jis, nagali rimtai pasikeisti ir visuomeninės institucijos. Todėl visuomenė vystosi labai lėtų kitimų forma, be revoliucinių šuolių. Buržuazijos “šventenybę” – privatinę gamybos priemonių nuosavybę – G.Šmoleris laikė amžinu dalyku, teigdamas, jog, kol gyvuos žmonės, tol egzistuos ir privatinė nuosavybė, o Prūsijos monarchiją vadino lemiamąja Vokietijos visuomenės vystymosi jėga. “Tautos ūkio mokslo paagrinduose” G.Šmoleris teigė, kad istoriniai vystymosi dėsniai yra nežinomi. Kitoje vietoje jis ryškiai neigė pažangos kriterijų objektyvumą, teigdamas, kad negalime atsakyti į klausimą, ar ekonominis žmonijos gyvenimas yra vienalytė evoliucija ir žengia pirmyn. Karlas Biucheris (1847-1930). K.Biucheris sukūrė “ūkio vystymosi schemą”, pagrįstą stadijomis, kurias nueina produktas nuo gamintojo iki vartotojo. Visą istorinį ūkio evoliucijos procesą K.Biucheris suskirstė į tris stadijas: 1) uždaras ūkis – produktų gaminimas savo reikalams; 2) miestų ūkis – pavieniai smulkūs gamintojai gamina vienas kitam, vyksta betarpiški mainai tarp gamontojo ir vartotojo; 3) tautos ūkis (nacionalinis ūkis) - vyksta produktų mainai, padedant tarpininkams, tarp vartotojų ir gamintojų. K.Biucherio nuomone, visuomenės išsivystymo kriterijus yra ne gamybos būdas, bet mainai. Kaip ir senosios istorinės mokyklos atstovai, jis ignoravo gamybos priemonių nuosavybės pobūdį, žmonijos istorinio vystymosi varomąsias jėgas bei dėsningumus ir vietoj visuomenės ekonominių formacijų istorinės analizės pateikė abstrakčią ūkių tipų (stadijų) schemą. Šioje schemoje į vieną rubriką (“uždarą ūkį”) buvo įtraukti ir pirmykštis bendruomeninis ūkis, ir vergovinis ūkis, ir feodalinis kaimo ūkis viduramžiais. Liujo Brentanas (1844-1931). L.Brentanas atstovavo “katedrinio socializmo” kairiajam sparnui, buvo liberaliosios buržuazijos ideologas. Savo veikaluose “Šiuolaikinės darbininkų gildijos” (1871-1872), “Apie šiuolaikinio socialinio skurdo priežastis” (1889), “Agrarinė politika” (1897) ir kt.jis skelbė “socialinę taiką” kapitalistinėje visuomenėje, galimumą išspręsti joje darbininkų klausimą, organizuojant reformistines profesines sąjungas ir fabrikų įstatymų leidybą. L.Brentanas vystė įdėją, kad profesinės sąjungos iš esmės keičiančios darbininkų padėtį kapitalizmo sąlygomis, kad jos faktiškai likviduojančios darbininkų ir kapitalistų nelygiateisiškumą, kad jos užtikrinančios darbininkams laisvę ne tik teisiškai, bet ir faktiškai (t.y. ekonomiškai), kad jos galinčios paraližuoti lemtingą rezervinės armijos įtaką ir pan. Demagogiškai pabrėždamas, kad darbo dienos trumpėjimą ir darbo užmokesčio didėjimą lydįs darbo našumo didėjimas, jis įrodinėjo, kad darbininkai ir kapitalistai visada gali sutarti ir dėl darbo dienos, ir dėl darbo užmokesčio, nes jokių antagonistinių prieštaravimų tarp tų dviejų buržuazinės visuomenės klasių nesą. Ginčams tarp darbo ir kapitalo spręsti jis siūlė taikyti buržuazinį valstybinį teismą. Pripažindamas darbininkų teisę organizuotis į profesines sąjungas, L.Brentanas kartu liaupsino kapitalistų susivienijimus – kartelius, kurie geriau organizuojantys pramonę. Todėl L.Brentanas atvirai gynė monopolijas ir buvo vienas iš “organizuoto kapitalizmo” teorijos pradininkų. Jis reikalavo kapitalistų kartelius ir darbininkų sąjungas sujungti į bendras “tarpklasines” organizacijas. Tad jis buvo fašistinių korporacijų pirmtakas. L.Brentano nuolat kartojamas teiginys, kad darbo apsaugos įstatymai, taip pat profesinių sąjungų organizavimas padės gerinti darbininkų padėtį, nėra jo (t.y. L.Brentano) atradimas. Tai daug anksčiau buvo moksliškai išnagrinėta K.Markso ir F.Engelso veikaluose (“ Darbininkų klasės padėtis Anglijoje” , “Filosofijos skurdas” , “Kapitalas” ir kt.) Vernaris Zombartas (1863-1941). V.Zombartas buvo vienas iš tipiškų “truputį marksistine spalva padailinto socialliberalizmo” ideologų. Savo veiklos pradžioje jis mėgo žongliruoti marksizmu, iškraipydamas jo esmę, išmesdamas jos revoliucinį turinį. Vėliau V.Zombartas visą dėmesį sukoncentravo dviem dalykams: gyrė vokiškojo monopolistinio kapitalizmo “organizuotumą” bei “planingumą” ir kurstė vokiškąjį šovinizmą. Savo gyvenimo pabaigoje jis iš esmės tapo fašizmo ideologu. V.Zombartas iškilo laisvosios konkurencijos pramoninio kapitalizmo peraugimo į monopolistinį kapitalizmą laikotarpiu, kai vokiškasis imperializmas pirmaeiliu savo uždaviniu laikė kovą dėl pasaulinio viešpatavimo. Tuo metu Vokietija buvo ne tik priešakinė kapitalizmo šalis, užėmusi antrąją vietą kapitalistiniame pasaulyje. Ji taip pat buvo šalis, kurioje buvo išsivysčiusi darbininkų klasė, apsiginklavusi marksistine teorija. V.Zombartas, neigdamas marksistinį istorinių visuomenės ekonominių formacijų supratimą, vietoj jo pateikė ūkinės sistemos ir epochos sąvokas. Pirmoji vartojama teoriniams apibendrinimams, o antroji – empiriniam istorinių epochų tyrimui. Ūkinę sistemą, teigė V.Zombartas, sąlygoja ne gamybos būdas, ne klasių santykiai ir ne išnaudojimo forma, bet “apibrėžtas ūkinės minties paveikslas”. Taigi dvasia, psichika istorinių faktų visumoje turinti sudaryti ūkinės sistemos turinį. Trumpai tariant, remdamasis idealistinės filosofijos pozicijomis, V.Zombartas teigė, kad kiekvienoje ūkinėje epochoje susidaro tam tikras vieningas dvasinis žmonių supratimas. Tai suvokti bei išaiškinti ir esąs svarbiausias politinės ekonomijos tikslas. Kuo gi viena nuo kitos skiriasi įvairios ūkinės sistemos? V.Zombarto nuomone, jos skiriasi ne gamybinių santykių pobūdžiu, ne išnaudojimo būdu, o viešpataujančia “dvasia”. Taigi kapitalistinio ūkininkavimo epocha esanti istorinis reiškinys, o kapitalistinė sistema galėjusi išsivystyti tik iš “kapitalistinės dvasios” elemantų, kurie visada buvę kaip biologinė, gamtinė paskata. Kalbėdamas apie “kapitalistinės dvasios” elementus, V.Zombartas teigė, kad instinktyvūs sugebėjimai esą iš anksto duoti, esą jau žmogaus kraujyje, kad tai esą biologiniai pagrindai, ant kurių kuriasi visa kapitalistinės dvasios istorija. Vadinasi, kiekvienai ūkinei epochai, anot V.Zombarto, esą būdinga tai, kokia dvasia tuo laikotarpiu viešpatauja. Šia prasme V.Zombartas nagrinėjo, pavyzdžiui, klausima, ar vokiečių nacionalinis charakteris atitinka tuos reikalavimus, kuriuos kelia kapitalistinio ūkio santvarka. Jis darė išvadą, kad vokietis, kaip socialinės žmonių bendrijos narys, galįs atsisakyti savo asmenybės kaip visumos ir pasišvęsti bet kuriam objektyviam, neišplaukiančiam iš jo individualybės, tikslui. Ką reiškia tie sukti samprotavimai praktiškai? V.Zombartas aiškino, kad vokietis dėl savo “dvasios” gali būti, viena, drausmingas darbininkas, antra vertus, - organizatorius įmonininkas. Trumpai tariant, vokiečių kapitalistai esą ne išnaudotojai, pasisavinantys svetimo darbo rezultatus, o “pramonės kapitonai”, kurie “pasišventę” dirbą visuomenės gerovei. Tokios pažiūros visiškai sutapo su vokiškojo imperializmo ir šovinizmo garbinimu. Kovodamas su marksistine kapitalo koncentracijos, kapitalo kaupimo ir santykinio gyventojų pertekliaus (nedarbo) teorija, V.Zombartas mėgino įtikinti, kad lemiamą įtaką rezervinės darbo armijos susidarymui turį tokie “dvasios” pasireiškimai, kaip tinginystė, nesugebėjimas dirbti ir pan. Bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu dviveidė V.Zombarto teorija buvo neišsemiamas šaltinis fašistinei ideologijai. Vėlesniuose darbuose V.Zombartas socialinės demagogijos tikslais rašė, kad finansinis kapitalas viešpatauja pasaulyje ir priverčia valstybinius veikėjus šokti kaip marionetes. Bet drauge karteliai vedą į “tobulėjimą”, vykstanti visuotinė kapitalistinės dvasios racionalizacija, kad ji nustoja buvusi “kapitalistine dvasia”, t.y. monopolijos, virsdamos “racionalizmu”, jau nebeatstovaujančios kapitalizmui. Anot V.Zombarto, finansininkų viešpatavimas virsiąs antikapitalizmu. Tokie zombartiniai svaičiojimai sudarė geriausią pagrindą vokiškųjų fašistų socialinei demagogijai. 4. Vienos (austrų) mokykla XIX amžiaus 8 dešimtmetyje susiformavusi austrų mokykla – maržinalizmo klestėjimas. Pagrindinės idėjos : o Pagrindinis dėmesys kreipiamas į ribinį naudingumą. Mokykla savo dėmesį sutelkia į tą mainų tašką, kuriame priimamas sprendimas, kitais žodžiais, nustatoma naudingumo riba. Principas taikomas visoms ekonomikos sritims (Karlas Mengeris). o Radikaliai subjektyvinis požiūris – prieš klasikinę mokyklą. o Akcentuojam „švari“, „gryna“ teorija – metodologinis kirtis – individualizmas (prieš istorinę vokiečių mokyklą). o Alternatyvių kaštų teorija, kuri sudeda visus gėrybes ir veiksnius. o Į kapitalą ir palūkanas žiūrima iš laiko perspektyvos (prieš visus, išskyrus Čikagos mokyklą). o Monetarinė „perinvestavimo“ verslo ciklo teorija (prieš keinsizmą“. o Paremia bet kokią anticiklinę pinigų politiką, vėliau – remia laisvą bankų sistemą (prieš monetaristus). o Pabriežia atsitiktinumų ir informacijos svarbą ekonomikoje, ypač informacijos svarbą formuojantis kainoms (prieš Valrasą). o Atkreipia dėmesį į ekonomikos žaidėjų psichologiją, ypatingai savanaudiško ir strateginio elgesio pirmenybiškumą bei politinių ir socialių institucijų elgesio svarbą. o Pabrėžia konkurencijos rinkų ir kainų sistemos svarbą transformuojant decentralizuotų ekonominių subjektų klampinę į harmonišką tvarką (prieš Valrasą, Keinsą ir Marksą). o Esminis politinis, ekonominis ir filosofinis laissez-faire ( laisvoji rinka) ekonominės politikos ginimas (prieš Keinsą, Marksą ir socialistus). 4.1 Austrų mokyklos atstovai XIXa. 8 dešimtmetyje susiformavo ir antimarksistinė buržuazinės apologetikos kryptis – vadinamoji austrų mokykla ( K.Mengeris, V.Bem-Baverkas, F.Vyzeris ir kt. ) Ji mėgino mokslinei vertės teorijai priešpastatyti vulgarią ribinio naudingumo teoriją, kovoti su marksizmu pagrindinių politinės ekonomijos problemų srityje, aiškindama ekonomines kategorijas tariamais žmogaus psichikos dėsniais. K.Mengeris (1840-1921) “Ekonomikos principai” (1871), Mengerio vertės teorija. 5. Matematinė mokykla Lozanos mokykla – viena pirmųjų matematinės krypties mokyklų. Nuo jos itin aktyviai (praktiškai visuotinai) matematinė metodologija persmelkia ekonominę teoriją. Iškilusi pusiausvyros problema (atitikimas tarp poreikių ir resursų, tarp paklausos ir pasiūlos) – viena esminių ekonominėje teorijoje : poreikiai paprastai lenkia resursus ir galimybes, visų pirma dėl techninių (fizinių) ir technologinių apribojimų. Esminiai klausimai : o Esant kokioms sąlygoms, dėka kokių mechanizmų galima pusiausvyra ? o Ar gali rinka garantuoti pusiausvyra? o Kiek stabilūs (patvarūs) ekonomikos paramenrai? o Kokiais principais remiantis atsiranda ryšiai tarp kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose? o Ar rinka gali išsaugoti pusiausvyrą? o Matematika ekonomikoje tarnauja dviem tikslam : o Išvesti ir formuoti ekonomines teorijas matematine forma o Patikrinti ekonomines hipotezes Ekonometrika kombinuoja abu minėtus matematikos pritaikymo būdus. Prognozės – ekonominės politikos valdymas. 5.1 Matematinės mokyklos atstovai Leonas Valrasas: “viskas priklauso nuo visko”. Pirmoji matematinė pusiausvyros teorija. Svarbiausias unikalus indėlis – bendroji ekonominės pusiausvyros teorija. Firmos – perka gamybos faktorius, parduoda prekes, namų ūkiai – atvirkščiai. Rinkos problema- kaip tai subalansuojama? Pusiausvyra nusistovi per kainų “užčiuopimą” (rinka – didelė birža) – taigi, per klaidas ir neatitikimą. Pusiausvyros kaina yra prekės naudingumo ir jo gamybos kaštų pusiausvyros taškas. Kaina – mainų proporcijos reguliatorius. Iki Valraso buvo manoma, kad pusiausvyros kaina atsiranda kiekvienos prekės rinkoje izoliuotai, po jo darbų – tezė, kad kainos susijusios visose rinkose. Labai grubiai – kompiuterių kainą lemia ir kainos apelsinų rinkoje. Pusiausvyros sąlygos Pusiausvyros būvyje rinkos kaina lygi ribiniams kaštams – Valraso dėsnis. 3 pusiausvyros sąlygos: o gamybos veiksnių paklausa ir pasiūla – lygios: jų pagrindu nusistovi pastovios ir stabilios kainos. o prekių paklausa ir pasiūla lygios ir realizuojamos pastovių, stabilių kainų pagrindu. o prekių kanos lygios gamybos kaštams. Pirmosios dvi sąlygos reiškia mainų proporcijų atitikimą, o trečioji – pusiausvyrą gamybos sferoje. Matematizuojant šį modelį imama prielaida, kad kiekvienas mainų subjektas mainuose gauna vienodą naudą. Ekonominė šios sistemos prasmė – rinkos ekonomika iš esmės stabili ir nereikalinga išorinės paramos sistema, ką galima įrodyti matematiškai. Įprasta kritikų pastaba – “perdaug gražu, kad būtų tiesa” . Vilfredo Pareto (1848-1923). Pareto optimumas. Efektyvumo kriterijaus paieškos. Pareto optimumas – optimumas pasiekiamas tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties. Arba – Pareto optimumas – tai situacija, kai niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos.

Ekonomika  Referatai   (23,51 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Iki XVIII a. pradžios Mažosios Lietuvos teritorija ir jos gyventojai beveik nesikeitė. Čia klostėsi savita lietuvių kultūra, ir XVI bei XVIII amžiais Mažoji Lietuva kai kuriose lietuvių kultūros srityse net aplenkė metropoliją – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kaip tik Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga –Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Čia Jonas Bretkūnas 1579–1590 metais pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė visą Biblijos tekstą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,9 kB)

Požiūris į moters ir vyro nekaltybę remiantis istorija. Tradicijos, susijusios su nekaltybe. Lytinis auklėjimas šeimoje. Gali pasirodyti, jog nekaltybės problema pasiliko toli praeity kartu su močiučių nėriniais, pageltusiomis fotografijomis ir, mūsų požiūriu, laukiniais papročiais iškabinti jaunavedžių paklodes smalsių kaimynų teismui. Tačiau ir šiandien dažnai sutiksi vyriškį, trokštantį į žmonas paimti skaisčią būtybę, arba mergelę, visaip mėginančią išsisukti nuo kavalieriaus glamonių ir saugančią save būsimam vyrui.

Sociologija  Referatai   (11 psl., 16,01 kB)

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.

Istorija  Konspektai   (7 psl., 13,67 kB)

Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas didžiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi namuose rinkdavosieruditai – poetai, muzikai. Filosofai.Šis būrelis buvo vadinamas Florencijos kamerata. Jie studijavo senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinama, kad graikų tragedija buvo tokia įspūdingatodėl, kad ji buvo dainuojama, - muzikos uždavinys esąs išreikšti, pabrėžti poetinio teksto prasmes. 1581 m. Vinčenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios graikų kultūros žinovas, kompozitorius teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.

Muzika  Konspektai   (4,68 kB)

Turizmo augimas 20 amžiuje tapo vienu pagrindinių ekonomikos ir visuomenės fenomenų. Pastaruosius 50 metų turizmas vystėsi stulbinančiu tempu ir tapo pasauline pramonės šaka. Europos Sąjungos (ES) valstybėse turizmas yra vienas stipriausių ekonomikos sektorių. Turizmo veikla visose valstybėse narėse užsiima apie 2 milijonus verslo įmonių (daugiausia mažų ir vidutinių įmones). Jos šiuo metu generuoja apie 12% bendrojo vidaus produkto (BVP), 6% darbo vietų (tiesiogiai) ir 30 proc. užsienio prekybos.

Sportas  Referatai   (4,83 kB)

Komunizmo pabaiga yra siejama su M. Gorbačiovo asmenybe, kuomet jis 1985 m. tapo Sovietų Sąjungos vadovu. Atėjęs į valdžią, jis pradėjo kalbėti apie politines – ekonomines reformas. Vakarų šalys šį žingsnį labai sveikino ir suprato, kad Rytų ir Vidurio Europai gresia didžiulė transformacija. Šiuo M. Gorbačiovo palankumu greitai pasinaudojo Rytų ir Vidurio Europos šalys, kuriose nusirito didžiuliai protestai prieš Sovietų Sąjungą, jos valdžią, kurios kulminacija buvo Berlyno sienos griuvimas.

Politologija  Referatai   (12,02 kB)

Įvairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas - leisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje . Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .

Sociologija  Referatai   (21,51 kB)

Pirmoji mokykla buvo įkurta 1387m. Tuo laiku liaudies švietimu rūpinosi Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Abraomas Kulvietis (įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą), Žygimantas Liauksminas (pedagoginis darbas, vadovėliai), Gžegožas Piramovičius, Motiejus Valančius, Jonas Šliūpas, Povilas Višinskis. 1570m. – jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją (kuri vėliau tapo Akademija, o dar vėliau Vilniaus Universitetu). Svarbiausias dėmesys skiriamas senųjų kalbų mokymui, atminties ir loginio mąstymo ugdymui.

Pedagogika  Konspektai   (5 kB)

Turbūt kiekvienas su manimi sutiktų, kad tikras save gerbiantis pilietis turėtų domėtis ir nors kiek išmanyti savo krašto istoriją. Tai tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, kuri mane paskatino praleisti dešimt puikių vasaros dienų pažintinėje archeologinių kasinėjimų stovykloje, Vilkyškiuose. Tai apibendrinamasis darbas apie tai kaip ir ką mums pavyko surasti bei truputis informacijos apie pačios kasinėjimų vietos istoriją.

Istorija  Kursiniai darbai   (4,76 kB)

Žydų švietimo sistema po Pirmojo Pasaulinio karo buvo įtakota naujų ideologinių judėjimų atsiradimo. Iki tol religinės žydų mokyklos buvo itin griežtos. Kai berniukas sulaukdavo religinės brandos amžiaus, jis galėjo mokytis amato arba tęsti mokslą religinėje akademijoje (ješiva), kur buvo studijuojamas Talmudas bei rabinų literatūra. Tarpukariu Vilniaus žydų švietimo sistema įgavo naujų tendencijų- veikė vaikų darželiai, vadinamosios liaudies mokyklos, gimnazijos, mokytojų seminarijos (jidiš ir hebrajų kalbomis), amatų mokyklos, technikumas, įvairūs kursai ir kt.

Istorija  Namų darbai   (5,18 kB)

Sąvoka “hermeneutika” etimologiškai susijusi dievo Hermio vardu, jis “siejamas su tuo, kas pranoksta žmogaus suvokimą, keitimu į tai, ką žmogus gali aprėpti”. Filosofijos žodynas nurodo, jog hermeneutika – “teorija, apie tekstų ir kitų istorijos šaltinių supratimą juos aiškinant (interpretuojant). Iš pradžių hermeneutika buvo taisyklių ir kanonų sistema Biblijos tekstams aiškinti. Kaip teorinė disciplina atsirado todėl, kad kintant kalbai ir mąstymo būdui, imta jausti, jog senieji tekstai yra atitrūkę nuo dabarties, nebesuprantami.

Filologija  Referatai   (5,13 kB)

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys - augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis - Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms.

Geografija  Referatai   (7,12 kB)

Kas yra filosofija ir ką reiškia filosofuoti – vienas autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų klausimų, kuris neturi vieningo apibrėžimo. Tai ne įvadinis, o svarbiausias filosofijos klausimas, kuris ir yra šio mokslo esmė. Žmogus nuo pat savo atsiradimo stengiasi susivokti aplinkoje ir suprasti savo misiją šioje žemėje. Todėl jam ypač svarbu pasitikėti savimi, būti lanksčiam įvairiose gyvenimo situacijose. Gyvenimo išminties pagrindai lydi žmogų per visą jo buvimą. Jis nuo pat gimimo dienos tarsi pasmerktas filosofijai.

Filologija  Referatai   (5,33 kB)

Manoma, kad Pietų Amerika pirmiausia buvo apgyvendinta žmonių atvykusių į Ameriką per Beringo sąsiaurio vietoje buvusią sausumą. Per ilgą laiko tarpą žmonės pasklido po visą žemyną. Nors dauguma archeologų seniausia žmonių kultūra Amerikoje laiko Clovis kultūrą paplitusią prieš 13 000 metų, kai kurie tyrinėtojai tuo abejoja. Taip Tom Dillehay radinius iš Čilės kapinyno Monte Verde datuoja mažiausiai 14 000 metų.

Geografija  Referatai   (6,07 kB)

Jau 1923 metų rudenį Tartu mieste įvyko I-oji Baltijos studentų olimpiada. Vėliau šios sporto žaidynės buvo vadinamos SELL (keturių Baltijos šalių pavadinimų pirmosiomis raidėmis) žaidynėmis. Nuo 1929 m. pradėtos rengti žiemos žaidynės, tačiau jos nebuvo atkurtos. 1990m., Lietuvai atgavus nepriklausomybæ labai pasikeitė studentų sportinis gyvenimas.

Sportas  Referatai   (9,91 kB)

Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje.

Politologija  Referatai   (16,81 kB)

Lyginamoji politika, kaip politologijos mokslo šaka, lyginamosios analizės būdu lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse. Ji siekia atskleisit, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Ši mokslo šaka taip pat koncentruoja savo dėmesį į atskirų politinių veikėjų, procesų ir struktūrų panašumus ir skirtumus savo šalies viduje. Lyginamosios politikos konspektas (8 psl.), tinka MRU VA studentams. Aptarti pagrindiniai dalykai, kurių reikės egzamine.

Politologija  Konspektai   (17,55 kB)

Labai smulkiai aprasoma japonu virtuve, tradicijos, populiariausi maisto gaminiai, jų ruošimas, iliustruota. Rašinys įvertintas 10 balų. 2008 Klaipėdos universitetas. Rytų virtuve mes vadiname Tolimųjų Rytų, prasidedančių nuo Indijos, virtuvę. Tolimieji Rytai garsūs ne tik gyventojų gausumu – čia gyvena pusė pasaulio žmonių, - bet ir tuo, kad šiuose kraštuose klestėjo seniausios civilizacijos. Didžiausia tautų bei kultūrų įvairove pasižyminčiam regionui būdingos ir kuo įvairiausios maisto gaminimo tradicijos, nulemtos didžiulių klimato bei geografinių skirtumų.

Pramonė  Referatai   (18,73 kB)

K. Marksas ir F. Engelsas – „mokslinio socializmo“ arba marksizmo pradininkai. Siekis į moksliškumą – charakterinis XIX a. vidurio filosofijos bruožas. Marksas ir Engelsas dalijosi juo su daugeliu savo pirmtakų ir amžininkų – utilitaristais, pozityvistais, sociologais. Jie ėjo toliau bandydami ne tik parodyto objektyvų ir praktiškai naudingą reiškinių vaizdą, bet ir įsiskverbti į jų esmę, atverti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius.

Filosofija  Namų darbai   (15,15 kB)

Šiame darbe pristatysiu 5 programas, kuriomis vadovaujantis dirba ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Taip pat aptarsiu kiekvienos programos tikslus bei turinį. Tai yra: 1. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. Ši programa skirta priešmokyklinio ugdymo pedagogams, o taip pat skiriama tėvams(globėjams). Ji padės geriau suprasti priešmokyklinio amžiaus vaiko ugdymosi reikmes, pagalbos teikimo būdus, leis kurti kokybiško ugdymo(si) sąlygas.

Pedagogika  Referatai   (22,01 kB)

Tik pažindamas supantį pasaulį, jausdamasis jame svarbus, saugus ir reikalingas, suvokiantis aplinkos raidos dėsnius ir principus, vaikas gali išsiugdyti pagarbą žmogui, gamtai, daiktui ir atsakomybę už juos. (Aušra Ismailovienė. 2002) Šiuolaikinėje visuomenėje vis garsiau kalbama apie tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau dažnas nė nesusimąstydavome.

Pedagogika  Diplominiai darbai   (5,3 kB)

Neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo kaita Lietuvoje. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemos. Socialinių nuostatų į negalę formavimosi mechanizmai. Socialinė politika negaliai palengvinti. Neįgalumas ne tik asmens, bet ir visuomenės problema. Sociokultūrinė aplinka sutrikusio intelekto jaunuolių darbo centre. Darbo centro veikla, siekiai ir tikslai. Švietimas – ugdymas. Muzikos terapija. Darbo terapija. Kineziterapija. Laisvalaikis, poilsis ir kultūrinė veikla. Socialinio darbuotojo ir šeimos bendradarbiavimo galimybės. Socialinis darbuotojas – tai pagelbstintis asmuo, besinaudojantis socialinio darbo žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais.

Socialinis darbas  Diplominiai darbai   (62 psl., 96,18 kB)