Gyvulių skerdimo egzaminui.

Kita  Paruoštukės   (15 psl., 47,98 kB)

Darbo tikslas yra atskleisti susikaupusias ūkines problemas, valstybės dalyvavimo ekonomikoje trūkumus, patikslinti vyriausybės vykdomas ekonominės politikos kryptis, formas ir priemones. Žinotina, kad racionaliam ekonomikos funkcionavimui didelę reikšmę turi šalies makroekonominių statistinių rodiklių apskaita ir jų įvertinimas.

Administravimas  Namų darbai   (14 psl., 474,24 kB)

Šiuo metu naudojami kosminės geodezijos metodai užtikrina aukščiausią padėties nustatymo tikslumą per santykinai trumpą lauko darbų trukmę ir žemą kainą. Tam tikslui atliekami fotografiniai, fotoelektriniai, lazeriniai ir radiotechniniai dirbtinių Žemės palydovų (DŽP) stebėjimai. Matavimai kosminės geodezijos priemonėmis dažniausiai nesusieti su vertikale, t.y. statmeniu į geoido paviršių, tad geodezijos uždavinius spręsti yra paprasčiau. Kosminės geodezijos metodais galima nustatyti koordinates bendrojoje geocentrinėje koordinačių sistemoje, susietoje su Žemės masės centru ir jos sukimosi ašimi.

Kita  Kursiniai darbai   (14 psl., 375,82 kB)

„Lygčių sistemos“ apibendrinimas: 1. Lygtis su dviem nežinomaisiais; 2. Lygties ax + by = c grafikas; 3. Lygčių sistema; 4. Lygčių sistemos grafinis sprendimas; 5. Lygčių sistemos sprendimas keitimo būdu; 6. Lygčių sistemos sprendimas sudėties būdu.

Matematika  Projektai   (10 psl., 2,62 MB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Kursiniai darbai   (44,11 kB)

Anksčiau buvo manoma, jog funkciškai orientuotas projektavimas yra pasenęs ir gali būti pakeistas objektiškai orientuotu projektavimu. Tačiau daug organizacijų buvo išvystę metodus ir standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija ir todėl nenorėjo pripažinti palankumo objektiškai orientuotam projektavimui. Naudojant funkcinį metodą buvo sukurta daug sistemų. Todėl funkcinis projektavimas yra ir bus plačiai praktikuojamas. Šio metodo strategija leidžia išskaidyti sistemą į aibę sąveikaujančių funkcijų su centralizuota sistemos būsena, paskirstyta šių funkcijų. Funkciškai orientuotas projektavimas paslepia algoritmo detales funkcijose, bet sistemos būsenos informacija nėra paslėpta. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būseną taip, kaip nesitiki kitos funkcijos. Funkcijų pakeitimai ir tai, kaip jos naudoja sistemos būseną, gali sukelti nenumatytą sąveiką su kitom funkcijom. Todól funkcinio projektavimo būdas yra labiausiai vykęs, kuomet sistemos būsenos apimtis yra minimizuota ir informacijos paskirstymas yra apibrėžtas. Duomenų srauto diagramos Duomenų srauto diagramos rodo kaip įvesti duomenys yra transformuojami rezultatų išvedimui per eilę funkcinių transformacijų. Diagramos - intuityvus ir naudingas kelias aprašant sistemą, bet jos nesuprantamos be papildomo mokymosi. Pirmas funkciškai orientuoto projektavimo etapas turėtų būti sukurti, vystyti sistemos srautų diagramas. Šios diagramos paprastai neįtraukia valdymo informacijos, bet jos gali dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srauto diagramos yra projektavimo metodų sudedamoji dalis ir CASE priemonės paprastai palaiko duomenų srauto diagramų kūrimą. Žymėjimai, naudojami skirtinguose metoduose, yra panašūs ir perėjimas nuo vieno žymėjimo prie kito yra tiesioginis. Čia naudojama žymėjimų sistema buvo pasirinkta todėl, kad ji tinka piešti naudojant PC diagramų redagavimo sistemą. Šioje žymėjimo sistemoje naudojami simboliai reiškia : 1.Apvalių kampų stačiakampiai. Jie vaizduoja transformacijas, kuriose įvedimo duomenų srautas yra transformuojamas į išvedimo. Transformacija yra anotuojama ( užrašoma ) apibrėžimo vardu. 2.Stačiakampiai. Vaizduoja duomenų talpą ( dydį ). Užrašomi apibrėžimo vardu. 3.Apskritimai. Vaizduoja vartotojo santykį su sistema. Šie santykiai gali palaikyti įvedimą ar gauti išvedimą. 4.Rodyklės. Rodo duomenų srauto kryptį. Jos gauna vardą, apibrėžiantį duomenis, kurie "teka" nurodyta kryptimi. 5.Raktiniai žodżiai 'and' ir 'or'. Čia jie turi įprastines reikšmes, kaip ir loginėse išraiškose. Jie naudojami sujungti duomenų srautus, kuomet daugiau nei vienas srautas gali būti įvestas ar išvestas iš transformacijos. 6.Lanko simbolis, jungiantis duomenų srautus. Jis naudojamas tik konjunkcijoje su 'and' ir 'or', ir naudojami indikuoti skliaustus. Iš esmės 'and' turi prioritetą prieš 'or', bet tai gali būti pakeista, sujungiant tinkamus duomenų srautus. Žymėjimo sistema iliustruota paveiksle 12.3. Ji aprašo ataskaitų generatoriaus sistemos, naudojamos konjunkcijoje kartu su projektavimo redaktoriumi, loginį projektavimą. Ataskaitų generatorius priima projektavimą ir pagamina ataskaitą apie kiekvieną objektą, naudojamą projektavime. Vartotojas įveda projekto vardą ir ataskaitų generatorius randa visus vardus, naudojamus šiame projektavime. Duomenų žodynas suteikia informacijos apie projektavimo objektus ir daromas ataskaitas. Informacija ataskaitoje yra pateikiama pagal tai, kuris iš dviejų objektų yra mazgo tipo ar jungties tipo. Duomenų srautų diagramų nauda yra ta, kad jos rodo transformacijas, nedarydamos prielaidų kaip tos transformacijos realizuotos. Pvz., taip apibrėžta sistema gali būti realizuota kaip atskira programa, naudojanti programinius modulius tam, kad realizuoti kiekvienątransformaciją. Ir atvirkščiai, tai gali būti realizuota kaip skaičius susisiekiančių uždavinių arba, galbūt, realizacija gali būti šių metodų sujungimas. 2.Funkcinis projektavimas Funkcinis projektavimas yra programų sudarymo metodas, kai programasusideda iš aibės tarpusavyje bendaujančių vienetų, kurie turi tiksliai apibrėžtą funkciją. Funkcujos turi lokalų būvį, bet padlintas sistemos būvis yra centralizuotas ir prieinamas visoms funkcijoms. Funkcinis projektavimas buvo naudojamas nuo tada, kai prasidėjo programavimas. Bet tik šešto dešimtmečio gale septinto dešimtmečio pradžioje išgarsėjo. Daugelis laikraščių ir knygų, iš kurių labiausiai žinomos Virto (1971, 1976) Buvo publikuota būtent šio metodo pagrindu. Buvo teigta, kad funkcinis projektavimas yra pasenęs ir turi būti pakeistas objektiškai orientuoto priėjimo. Tačiau daug organizacijų išvystė standartus, pagrįstus funkcine dekompozicija. Daug projektavimo priemonių ir susiję CASE įrankiai yra funkciškai orientuoti. Todėl funkcinis projektavimas turi būti pačiai taikomas. Funkicinis projektavimas naudoja duomenų srautų diagramas, kurios aprašo loginių duomenų apdorojimą, struktūrų diagramų, kurios parodo programinės įrangos struktūrą ir PDL aprašymą, kuris aprašo detaliai projektavimą. Duomenų srautų žymėjimo sistema buvo modifikuota, kad padaryti ją labiau tinkama automatizuoto diagramų sudarymo sistemos naudojimui, ir yra naudojama truputi skirtinga struktūros diagramų forma, kuri neįtraukia valdymo informacijos. Funkcinio programų projektavimo strategija pasikliauna sistemos dekompozicija į aibę iteraktyvių funkcijų.Funkcijos galipalaikyti lokalios būsenos informaciją, bet tik jų vykdymo metu. Funkcinis projektavimas paslepia algoritmo detales savyje, bet sistemos būsenos informacija nėra slepiama. Tai gali sukelti problemų, nes funkcija gali pakeisti būvi tokiu būdu, kokio kitos funkcijos nenumato. Pakeitimai funkcijoje ir būdas, kuruo jos naudoja sistemos būseną gali sukelti nenumatytų sąveikų su kitomis funkcijomis. Funkcinis projektavimas vis dėl to yra sekmingiausias kai sistemos būvio informacijos gausa yra minimizuojama ir informacijos dalijimas yra apibrėžtas. Kai kurios sistemos, kurios reaguoja į pavienius poveikius ar duomenų įvedimą ir nereaguoja į įvedimo istoriją, yra funkciškai orientuotos. Geras tokios sistemos pavyzdys yra ATM sistema. Šiame projektavime funkijos gali būti identifikuojamos taip, kad įvykdytų sisteminius veiksmus. Sistemos būvis yra minimalus. Operacijos yra nepriklausomos ir nereaguoja į anksesnes vartotojo užklausas. Iš tikrųjų objektiškai orientuotas projektavimas negali labai skirtis nuo šio (išskyrus sintaksiškai) ir objektiškai orientuotas priėjimas tursbūt nesibaigia vien projektavimu Duomenų srautų diagramos Duomenų srautų diagramos parodo kaip įvedami duomenys yra transormuojami į išvadamus rezultatus per eilę funkcinių transformacijų. Jos yra naudingas ir intuitvus sistemos aptanavimo būdas, be to diagramos suprantamos be specialių žinių. Pirma funkcinio projektavimo stadija turi sukurti sisteminių duomenų srautų diagramas. Šios diagramos neturi normaliai įtraukti valdymo informacijos, bet turi dokumentuoti duomenų transformacijas. Duomenų srautų diagramos yra sudėtinė projektavimo metodų ir CASE priemonių dalis ir dažniausiai palaiko duomenų srautų diagramų kurimą Pažymėjimai naudojami skirtinguose metoduose yra panašūs ir lengai transformuojami nuo viemų pažymėjimų prie kitų. Duomenų srautų diagramų pranašumas yra tas, kad jos parodo transformacijas, bet nerodo, kaip transformacijos įgyvendinamos. Pavyzdžiui, sistema, parašyta šiuo budu gali būti įgyvendinama kaip viena programa, naudojant programų vienetus, įgyvendinančius kiekvieną transformaciją. Kaip alternatyva gali būti ygyvendintos keliois komunikuojančios užduotys arba gali būti realizuota kaip šių metodų junginys. Struktūrinės diagramos Struktūrinės diagramos yra grafinės priemonės, parodančios sistemos komponentų struktūros hierarchiją. Jos parodo, kad duomenų srauto elementų diagramos gali būti realizuotos kaip programų dalių hierarchija. Struktūrinės diagramos gali būti naudojamos vaizdininiam programų atvaizdavimui su svarbia informacija. Struktūrinės diagramos čia naudojamos tik statiniam projektavimo organizavimo atvaizadavimui. Struktūrinėje diagramoje funkcinis elementas vaizduojamas kaip stačiakampis. Struktūrinėje diagramoje hierarchija vaizduojama sujungiant stačiakampius linijomis. Įėjimai ir išėjimai į komponentes vaizduojami naudojant rodykles. Rodyklė, įeinanti į figūrą, imituoja įėjimą, kitas linijos galas imituoja išėjimą. Duomenų saugykla vaizduojama kaip stačiakampis užapvalintais kampais, o vartotojo įėjimai kaip apskritimai. Kad sutaupyti diagramos vietą, kai kurie įėjimai ir išėjimai lieka nepažymėti. Problema, kuri kyla programinės įrangos inžinieriui, yra kaip gauti geriausios struktūros diagramą iš duomenų srauto digramos. Kad iliustruoti tai, išnagrinėkime tas programinės įrangos sistemas, kurios gali būti šiuolaikinės aviacijos dalimi. Struktūrinės diagramos gavimas Ankstesniame skyrelyje buvo nagrinėta, kaip struktūrinės diagramos yra sudaromos iš duomenų srautų diagramų, tačiau nieko nebuvo pasakyta apie tai, kaip geriau tai pdaryti. Projektuotojai turi suprojektuoti objektą, kuriame programos blokai yra aukštame lygyje surišti viduj ir žemame lygyje susieti su kitais blokais. Toks apibūdinimas gali būti supaprastintas, jeigu blokai turi ryšius su vienu iš keturių duomenų tipų: 1. Įėjimas. Šis programos blokas atsakingas už duomenų priėmimą iš žemesnio struktūrinės diagramos lygio, modifikavimą ir perdavimą į aukštesnį lygį. 2. Išėjimas. Šis blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio ir perduoda juos į žemesnį lygį. 3. Transformacija. Programos blokas gauna duomenis iš aukštesnio lygio, keičia juos ir grąžina juos atgal. 4. Valdymas. Blokas kontroliuoja ir valdo kitus blokus. Pirmas žingsnis duomenų srauto diagramų konvertavimo į strukūrinę diagramą yra identifikuoti aukščiausius įėjimo ir išėjimo blokus. Šis žingsnis neįtraukia visų transformacijų, tačiau įtrauktosios vadinamos pagrindinėmis. Aukščiausio lygio įėjimo ir išėjimo blokų nustatymas priklauso nuo projektuotojų patyrimo. Vienintelis galimas būdas išspręsti šią užduotį yra trasuoti įėjimus tol, kol bus rasta tokia transformacija, kurios išėjimas nepriklauso nuo įėjimo. Procesai, kurie validuoja įėjimus ar prideda jiems informacijos dar nėra vadinami pagrindiniais transformuotojais; jais vadinami tokie procesai, kurie rūšiuoja ar filtruoja duomenis. Panašiais kriterijais remiantis nustatomos ir aukščiausio lygio išėjimo transformacijos. Pirmas struktūrinės diagramos projektavimo lygis sudaromas įėjimo ir išėjimo vienetus pažymint atskirais apskritimais ir kiekvieną atskirą pagrindinę transformaciją pažymint kaip atskirą stačiakampį. Stačiakampis, esantis struktūrinės diagramos viršuje vadinamas koordinuojamu bloku. Sudarymo procesas turi būti vykdomas tol, kol kol bus atvaizduoti visi duomenų srautų judėjimai. Kiekvienas mazgas gerai suprojektuotoje struktūrinėje diagramoje turi turėti nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Jei mazgas turi tik vieną sau pavaldų mazgą, vadinasi to mazgo programos blokas turės žemo lygio susietumą su kitais blokais. Jei mazgas turi daug sau pavaldžų mazgų, vadinasi programos projektavimas buvo vystomas žemo lygio fazėje. Informacija, esanti duomenų srautų diagramose, paprastai naudojama projektuojant struktūrines diagramas, tačiau kiti į struktūrinę diagramą įtraukiami komponentai, kurių nebuvo duomenų srauto diagramoje, nėra tiesiogiai susiję su duomenų transformacija. Struktūrinių diagramų sudarymas yra dviejų lygių procesas. Projektuojant duomenų srautus, apibrėžiamos pirminės projektavimo aprašymo struktūros, į kurias įeina valdymo informacija ir funkcijos. Struktūrinės diagramos turi būti modifikuojamos, įtraukiant papildomus valdymo komponentus. Pagrindinės išvados: * Duomenų srauto diagramos yra priemonė dokumentuoti sistemos duomenų srautus. * Struktūrinės diagramos yra vienas iš būdų atvaizduoti sistemos hierarchinę organizaciją. Svarbu, kad kiekvienas funkcinis mazgas struktūroje turėtų nuo dviejų iki septynių sau pavaldžių mazgų. Duomenų žodynai Duomenų žodynai yra labai naudingi ne tik tai tam, kad palaikyti sistemos specifikacijas, bet ir tiek pat naudingi projektavimo procese. Kiekviena nustatyta esybė diagramoje turi turėti duomenų žodyno įėjimą, duodantį informaciją apie jo tipą, jo funkcijas ir, galbūt, logišką išaiškinimą jo priklausymui. Tai kartais yra vadinama minispekuliacija, pasitenkinant trumpu komponentų f-jos aprašymu. Duomenų žodyno įėjimas turėtų būti komponento tekstinis aprašymas arba turėtų būti labiau išsamesnis aprašymas, išdėstytas projektavimo aprašymo kalba. Duomenų žodynai yra atitinkamas būdas sujungti aprašomojo ir diagraminio projektavimo aprašymus. Ši schema parodo išnykstantį langą, aprašydama pažymėtą transformaciją slenkančių duomenų schemoje. Kai kurie CASE įrenginių išdėstymai aprūpina automatinį sujungimą tarp slenkančių duomenų schemos ir doumenų žodyno. Konkuruojančių sistemų projektavimas Kaip ir objektinis projektavimas, f-nis panašumas projektavimui neužkerta kelio šio projektavimo, kaip eilės lygiagrečiai sąveikaujančių procesų, realizavimui. Iš tikrųjų, slenkančių duomenų diagramos aiškiai pašalina valdymo informaciją ir standartinė įgyvendinimo technika realaus laiko sistemoms yra paimti slenkančių duomenų diagramą ir įvykdyti jos transformacijas kaip skirtingus procesus. Vietinės informacijos grąžinimo sistema galėtų būti projektuojama naudojant konkuruojančius procesus. Komandos įvedimas, vykdymas, būsenos ataskaita-visosyra vykdomos kaip atskiros užduotys. Get_command užduotis tęsiamai traukia pelę ir kai komandos plotas yra pažymėtas, pradedamas komandos vykdymo procesas. Taip pat komandos vykdymo procesas pateikia būsenos pranešimus, kurie yra perdirbti išėjimo užduočių. Darbo aplinkos sukūrimas taip pat vykdomas kaip lygiagreti užduotis ir autorius yra priimtas ar nušalintas priklausomai nuo to ar kursorius yra darbo lange, ar ne. Šis pavyzdys iliustruoja, kad projektavimo lygiagretumas dažnai yra pasirinkimo teisė, prieinama projektuotojui. Kai kurie sistemų tipai yra paprastai vykdomi kaip lygiagrečių procesų rinkiniai kartu su procesu, susijusiu su kiekvienu sistemos techninės įrangos įrenginiu. Kaip bebūtų, problemomis dažnai tampa ir lygiagretaus, ir nuoseklaus projektavimo sprendimai, o skuboti projektavimo sprendimai turi būti anuliuojami.

Informatika  Konspektai   (9,24 kB)

Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Dažniausiai sisteminę magistralę sudaro nuo 50 iki 100 laidininkų. Kiekvienas laidininkas atlieka skirtingą funkciją. Nepaisant to, kad yra daug magistralių tipų, kiekvienoje iš jų laidininkai gali būti grupuojami į tris funkcines laidininkų grupes: - adresų, - duomenų, - valdymo linijos. Be šių dar gali būti maitinimo linijų, reikalingų maitinti prie magistralės prijungtiems moduliams. Adresų linijomis nurodomas duomenų magistralėje esančios informacijos šaltinis ir imtuvas. Duomenų magistralės plotis lemia didžiausią galimą kompiuterio sistemos atminties talpą. Be to, adresų linijos dar naudojamos Įvesties/ išvesties prievadams adresuoti. Duomenų linijomis vyksta keitimasis duomenimis tarp kompiuterio modulių. Šių laidininkų visuma vadinama duomenų magistrale. Laidininkų skaičius nusako magistralės plotį (skiltiškumą). Kiekvienu laidininku tam tikru laiko momentu gali siunčiamas tik vienas bitas, todėl laidininkų skaičius parodo kiek duomenų galima siųsti vienu metu. Duomenų magistralės plotis yra svarbus parametras, lemiantis visos kompiuterinės sistemos pajėgumą. Valdymo magistralė kontroliuoja kreiptis į duomenų ir adresų linijas ir šių linijų naudojimą. 3. Magistralių hierarchija Jungiant į magistralę daugiau įrenginių nukenčia jos pajėgumas. Tai yra dėl dviejų priežasčių: 1. Kuo daugiau įrenginių sujungta į magistralę tuo didesnė signalų delsa. Delsą lemia laikas per kurį tam tikras įrenginys koordinuoja naudojimąsi magistrale. Kai magistralės valdymas dažnai pereina nuo vieno įrenginio kitam, ši delsa gali labai paveikti bendrą našumą. 2. Magistralė gali tapti kompiuterio silpnąja vieta, jeigu keitimosi duomenimis intensyvumas viršys magistralės galimybes. Šią problemą iš dalies galima išspręsti didinant duomenų siuntimo intensyvumą ir taikant platesnes magistrales. Tačiau keitimosi duomenimis, kuriuos generuoja į magistralę įjungti įrenginiai, tempai labai spartėja ir galiausiai nebebus užtikrinamas atitinkamas našumas. Siekiant spręsti šias problemas daugelyje sistemų naudojamos kelios magistralės. Yra tam tikra jų hierarchija. Dauguma kompiuterizuotų sistemų naudoja keliais magistrales. 2.1 pav. Yra keturios magistralės – lokalioji magistralė, PCI, AGP ir ISA. 3.1 pav. Magistralių hierarchijos pavyzdys 4. AGP magistralės veikimo principai AGP magistralė buvo sukurta kaip aukšto našumo grafinė jungtis. Ši jungtis išvengia PCI magistralės silpnųjų vietų, ir turi tiesioginį ryšį su pagrindine atmintimi. Naujoji AGP 3.0 specifikacija papildyta 8x rūšimi, kuri leidžia padvigubinti maksimalų siunčiamų duomenų persiuntimą palyginus su ankstesniu 4x, per vieną magistralės ciklą persiunčiamas dvigubai didesnis duomenų kiekis. 4.1 pav. matome grafinių jungčių pralaidumų didėjimą nuo PCI jungties iki AGP 8x. Čia AGP 1x, AGP 2x, AGP 4x ir AGP 8x pristato duomenų persiuntimo greičius. 4.1 pav.: Skirtingų jungčių duomenų pralaidumo būdai 4.1 AGP 3.0 jungties savybės • Naujas 8x duomenų persiuntimo būdas, padvigubinantis pralaidumą iki 2.1GB/s. • Nauja signalų siuntimo schema su keliais invertuotais signalais ir mažu įtampos svyravimu. • Naudojamas šoninis adresavimas, siekiant geresnio duomenų magistralės išnaudojimo. • Įjungiama kalibravimo schema, gerinanti signalo kokybę. • Dinaminė magistralės inversija, triukšmų mažinimui. • Asinchroninis veikimo būdas įgalinantis nenutrūkstamą duomenų siuntimą tinkamą video srautams. 4.2 Suderinamumas su AGP 4x • AGP 8x yra suderinama su AGP 4x jungtimi. • Tinka tie patys AGP 4x laidininkai, tik pridėta keletas signalinių jungčių AGP 8x palaikymui. • Naudojama ta pati jungtis kaip ir AGP 4x. • Suderinama su AGP 4x ir AGP Pro maitinimo schema. • motinines plokštės gali palaikyti abudu AGP 4x ir AGP 8x tipus. 4.3 Pagrindinės plokštės su AGP 8x architektūra 4.2 pav. matome subalansuotos pagrindinės plokštės architektūros pavyzdį. Aštuntos generacijos AMD Athlon™ procesorius su pagrindine plokšte sujungtas per AMD-8151™ HyperTransport AGP 3.0 grafinį tunelį. 6.4GB/s pilnas pralaidumas iš CPĮ į HyperTransport modulį įgalina AGP 8x ir kitus sisteminius Į/I modulius pasiekti optimalų našumą. 4.2 pav.: subalansuota pagrindinė plokštė su AGP 8x lizdu. 4.4 AK grafinės sistemos evoliucija Kad suprastume AGP grafikos privalumus ir naudą, reikia suprasti problemas kurios buvo sprendžiamos besivystant AGP technologijai. 4.3 pav. matome grafinės sistemos architektūrą sukurtą PCI magistralės pagrindu. Čia grafinė sistema patalpinta PCI magistralėje. Atkreipkite dėmesį kad PCI grafinis adapteris turi savyje integruotą video atmintį. Nors praeityje toks techninis sprendimas pasiteisino, atsirado keletas problemų kurios paskatino AGP grafikos atsiradimą: 1. Patobulinti grafines sistemos atmintį yra brangu, nes papildomi atminties moduliai turi būti pridėti į grafinę plokštę, arba turi būti keičiama pati plokštė. 2. Kadangi grafiniai duomenys, tokie kaip tekstūros yra saugomi pagrindinėje atmintyje, tai PCI magistralėje esanti grafinė plokštė juos gali pasiekti tik per PCI magistralę. Kreiptis tų duomenų reikia dažnai, nes pati grafinė plokštė turėdavo nedaug savos atminties. Taigi grafinė plokštė turi konkuruoti su kitais PCI magistralės moduliai dėl magistralės užimtumo ir pralaidumo. 3. Ir jeigu grafikos plokštė dažnai kreipiasi į PCI magistralę tada kiti magistralės periferiniai įrenginiai ,,badauja”. 4.3 pav.: Senesnio tipo pagrindinė plokštė naudojanti PCI magistralę grafikos apdorojimui. 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose matome kaip AGP technologija išsprendžia problemas kilusias esant PCI magistralės grafikos plokštei. Šiuo atvejų AGP magistralė priklauso jau sistemos kontroleriui. AGP plokštė naudojasi 66 MHz PCI magistralės protokolu ir dar šoninio adresavimo galimybe siųsti komandas iš grafikos plokštės į AGP loginį įrenginį esantį Šiauriniame tilte. Šiaurinis tiltas priima skaitymo/ rašymo ir kitų komandų užklausas (naudoja buferius) tam kad įgalintų apsikeitimą duomenimis ir komandomis tarp AGP įrengininio ir sistemos kontrolerio, pilnu greičiu ir dar tuo pat metu keistųsi duomenimis tarp sistemos kontrolerio ir DDR atminties modulių. 4.4pav.: AMD-762™ sisteminis kontroleris ir AGP grafinė sistema. Vaizduojamas pagrindinės atminties naudojimas grafinėms operacijoms. Sistemų pavyzdžiai parodyti 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose duoda tokią naudą: • Vietinė AGP sistemos architektūra siūlo svarbius našumo patobulinimus palyginus su PCI magistralės pagrindu veikusią grafinę sistemą. • AGP architektūra leidžia AGP grafinei sistemai matyti ir naudoti pagrindinę atmintį taip tarsi tai būtų jos pačios integruota atmintis – tai reiškia kad AGP plokštė dalinasi sistemine atmintimi. AGP grafinė plokštė nejaučia skirtumo tarp jos pačios ir pagrindinės atminties, visa atmintis atrodo kaip jos, vietinė. Galinis vartotojas gali didinti grafinės sistemos našumą įdėdamas papildomą pagrindinę atmintį vietoj to, kad papildytų brangią grafinę atmintį. • Grafinė sistema jau nebeturi konkuruoti dėl PCI magistralės pralaidumo kad pasiektų duomenis iš pagrindinės atminties. Tai leidžia grafiniai sistemai dirbti pilnu greičiu, beveik neturint pertraukčių iš kitų sistemos komponentų. Tai padidina visos sistemos konkurencingumą – reiškia kad procesorius, AGP grafinė sistemą, PCI magistralės įrenginiai gali veikti nepriklausomai vienas nuo kito ir konkurencingiau, taip didindami bendrą sistemos našumą. • PCI magistralės įrenginiai gali laisvai naudotis PCI magistrale, jiems nereikia ,,rungtis” su grafiniu adaptoriumi dėl magistralės. Taip PCI magistralė atsilaisvino nuo grafinės sistemos, padidėjo jos pasiekiamumas. 4.5 pav.: Aukšto lygio AGP prievado diagrama. Matome magistralės architektūrą ir Šiaurinio tilto komponentus. Bėgant laikui grafinė sistema buvo tobulinama, pervedama vis į didesnio našumo lygius. Kaip matome lentelėje yra eilė AGP tipų (duomenų siuntimo greičių) kurie atsirado laikui bėgant. Tai panašu į pavarų dėžę sportiniame automobilyje, pirma pavara atitiktų pirmąjį AGP 1x tipą, siūlantį duomenų persiuntimo greitį iki 264 MB/s. Antra pavara būtų AGP 2x, kuri padvigubino duomenų persiuntimą iki 528 MB/s. Trečia yra AGP 4x, siūlanti greitį iki 1 GB/s. Ir galiausiai ketvirtoji – paskutinė atitiktų AGP 8x, ir turėtų aukščiausią duomenų persiuntimo greitį – iki 2,1 GB/s. (Kaip pastebėjote žymėjimas 2x, 4x, ir 8x yra susijęs su pradiniu AGP 1x). 4.1 lentelė: AGP tipai ir atitinkami duomenų pralaidumai. AGP magistralės tipas Duomenų pralaidumas AGP 1x Iki 264 MB/s AGP 2x Iki 528 MB/s AGP 4x Iki 1 GB/s AGP 8x Iki 2,1 GB/s 4.5 vRAM tipai Grafinėse plokštėse atmintis susideda iš 2 dalių: kadro atminties ir papildomos atminties. Pigiose grafinėse plokštėse vRAM yra sudaryta iš SDRAM tipo atminčių, o greitose iš DDR-SDRAM. Yra specializuotos atmintys: VRAM-video atmintis, EDO VRAM , WRAM, SGRAM. Sparčiausios ir brangiausios yra VRAM ir WRAM. Grafinėse plokštėse informacija perduodama 64,128 ir net 265 bitų magistralėmis. Atminties kiekis būna : 34 DDR,64 MB DDR, 128 MB DDR, 512 MB DDR ir t.t. 4.6 Grafinis procesorius Jie yra visose grafinėse plokštėse, tai specializuota mikroschema. Grafinį procesorių valdo pagrindinis procesorius, o GP paskirtis yra grafinių objektų vaizdavimas ekrane. Yra 2D-dvimačių vaizdų, 3D- trimačių ir 2D/3D universalūs grafiniai procesoriai. Naujos plokštės turi 3D grafinį procesorių. Grafinių plokščių lyderis (buitinė, o ne profesionali) yra “nVidia GeForce X” šeimos vaizdo procesoriai. Juos gamina kompanija “nVidia”. Juose yra naudojama tik DDR atmintis. Juose naudojama sparti 166 MHz DDR SDRAM atmintis. 2002 vasaros pradžioje pristatytas 3D, trimačių vaizdų “nVidia GeForce4 Ti 4600” procesorius . Teigiama, kad “GeForce4” yra naujos kartos “nVidia” vaizdo procesoriai. Jie skirti 3D vaizdų kūrėjams ir žaidėjams, norintiems turėti itin gerus vaizdus. Atminties laidumas 2,7GB/s , 6,4 GB/s , 8,8 GB/s. 4.6 pav. AGP plokščių jungčių pagrindiniai išmatavimai 4.7 Apibendrinimas AGP magistralės tipas AGP 8x yra sekantis žingsnelis pirmyn didelio našumo grafinių jungčių evoliucijoje. Jis iš tikrųjų beveik dvigubai padidino AGP 4x grafikos galią. Ši sistema pasistūmėjo priekin tiekiant galiniam vartotojui vis geresnį ir tikroviškesnį vaizdą. Tačiau tai yra pats paskutinis AGP grafinių plokščių tobulinimo žingsnis, ateityje jau seks PCI Express grafikos apdorojimo plokštės. 5. Nuo PCI iki PCI Express – magistralių vystymasis 5.1 PCI Magistralė Nuo pradėjimo naudoti 1992 metais, PCI magistralė tapo stuburu Į/I įrenginiams visose kompiuterinėse sistemose. Pati pradinė 33 MHz ir 32 bitų pločio magistralė parodė teorinį greitį iki 133 MB/s. Laikui bėgant industrija išleido naujesnes platformų architektūras kuriose PCI magistralė buvo keičiama našesniais jos papildymais, tokiais kaip AGP ir PCI X, abidvi yra patobulinti PCI magistralės variantai. 1 lentelėje pristatomi PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai. 1 lentelė: PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai Magistralė ir jos dažnis 32 bitų pločio pralaidumai 64 bitų pločio pralaidumai 33 MHz PCI 133 MB/s 266 MB/s 66 Mhz PCI 266 MB/s 532 MB/s 100 MHz PCI X Nenaudojama 800 MB/s 133 MHz PCI X Nenaudojama 1 GB/s AGP 8x 2,1 GB/s Nenaudojama Iš arčiau tyrinėdami PCI signalų siuntimo technologiją atrandame multinumetimą magistralę (Multinumetimo [eng. multidrop] magistralė gaunama tada, kai prie jos jungiami įrenginiai, kiekvienas tais pačiais laidininkais. Kada vienas įrenginys naudoja magistralę, joks kitas negali pasiekti magistralės. Įrenginiai privalo dalintis magistrale ir laukti savo eilės, kol kiekvienas galės siųsti ar priimti duomenis), ir tai kad paraleli magistralė jau siekia savo našumo ribas. PCI magistralė negali būti paprastai patobulinta keliant taktinį dažnį, ar mažinant įtampą. Ir dar PCI magistralė neturi tokių savybių kaip galios valdymas, vietinių periferinių junginių karšto jungimo ar keitimo, (Galimybė įdėti ir išimti įrenginius iš kompiuterio jo neišjungus, ir kad operacinė sistema automatiškai atpažintų pasikeitimus), arba aptarnavimo kokybės [eng. QoS – Qualitu of service] kuri užtikrintų atitinkamą pralaidumą realių operacijų metu. Galiausiai visas įmanomas PCI magistralės pralaidumas yra tik į vieną pusę (siunčiant arba priimant) vienu laiko momentu. Daugelis ryšių tinklų palaiko dvikryptį eismą vienu laiko momentu, tai sumažina pranešimų vėlavimus. 5.2 Namų sistemos Pradinė PCI magistralė buvo kuriama kad palaikytų 2D grafiką, aukštesnio našumo diskinius kaupiklius ir vietinius tinklus. Neilgai trukus po PCI magistralės atsiradimo, išaugę 3D grafikos sistemų reikalavimai jau nebetilpo į 32 bitų, 33 MHz PCI magistralės pralaidumą. Siekdami tai pataisyti kompanija Intel ir keletas kitų grafinių gaminių gamintojų sukūrė AGP magistralės specifikaciją. Kuri buvo apibrėžta kaip aukšto našumo PCI magistralė skirta grafikai apdoroti. Taigi AGP magistralė išlaisvino PCI sisteminę magistralę nuo grafikos eismo, ir paliko ją kitiems ryšiams bei Į/I operacijoms. Prie to Intel kompanija įvedė USB 2.0 ir Nuoseklią ATA jungtis į pietinį tiltą, taip dar labiau sumažindama Į/I operacijų paklausą PCI magistralėje. 5.1 pav. matome tipiškos namų vartotojo sistemos vidinę architektūrą su Į/I ir grafinio įrenginių pralaidumais. 5.1 pav.: Tipinė namų vartotojo sistemos architektūra 5.3 Namų vartotojo sistemos silpnosios vietos Keletas namų vartotojo sistemos magistralių gali riboti sistemos našumą, dėl CPĮ, atminties ir Į/I įrenginių skirtumų: tai PCI magistralė, AGP magistralė ir ryšys tarp Šiaurinio ir pietinių tiltų. PCI magistralė. PCI magistralė suteikia iki 133 MB/s pralaidumą įjungtiems į ją įrenginiams. Keletas šių įrenginių gali išnaudoti visą pralaidumo juostą, arba naudoti didžiąją jos dalį. Kada daugiau kaip vienas šių įrenginių yra aktyvus, bendrai naudojama magistralė jau spaudžiama virš jos pralaidumo ribos. 5.2 pav. matome daugelį veiksnių taikančių į PCI magistralės silpnąją vietą. Šiame paveikslėlyje matome kokio pralaidumo reikia įvairiems ryšių, video, ir kitiems išoriniams įrenginiams kurie yra aptarnaujami PCI magistralės. Taigi matome kad multinumetama, bendrai naudojama, PCI magistralė yra spaudžiama kad palaikytų šiandienos įrenginius. Situaciją blogina tai kad kuriami įrenginiai su vis didesniais duomenų greičiais. Pavyzdžiui Gigabit Ethernet reikalauja laidumo iki 125 MB/s, tai jau beveik pilnai užpildo 133 MB/s PCI magistralę. Įrenginio IEEE 1394b magistralė yra iki 100 MB/s, tai irgi beveik užpildo standartinę PCI magistralę. AGP. Paskutinį dešimtmetį video našumo reikalavimai praktiškai dvigubėjo kas du metai. Per šį laikotarpį grafinė magistralė iš PCI tapo AGP, iš AGP – AGP 2x, AGP 4x ir galiausiai šiuo metu AGP 8x. AGP 8x dirba 2,134 GB/s greičiu. Nežiūrint šio greičio viskas žengia į priekį ir AGP magistralėms jau keliami nauji dar didesni reikalavimai. Spaudimas daromas ir pagrindinių plokščių dizainui ir jungčių kainoms. Kaip ir PCI magistralę, plėsti AGP magistralę darosi sunku ir brangu, nes didėja taktiniai dažniai. 5.2 pav.: Įrenginių aptarnaujamų PCI magistralės pralaidumo dažniai Ryšys tarp Šiaurinio ir Pirtinio tiltų. PCI magistralės perpildymas taip pat atsiliepia ir ryšiui tarp Šiaurinio ir Pietinio tiltų. Serial ATA diskai ir USB įrenginiai toliau spaudžia šį ryšį. Taigi ateityje aukštesnio pralaidumo ryšys bus reikalingas. 5.4 Serveriai Serveriuose pradinė 32 bitų, 33 MHz PCI magistralė buvo išplėsta iki 64 bitų, 66 MHz magistralės su pralaidumu iki 532 MB/s. Po to 64 bitų magistralė buvo patobulinta iki 100 ir 133 MHz, ir pavadinta PCI X. PCI X magistralė jungia serverinės sistemos (dviejų procesorių darbo stotis) mikroschemų rinkinį su išplėtimo jungtimis, Gigabit Ethernet valdikliais, ir Ultra 320 SCSI valdiklius įtaisytus pagrindinėje plokštėje. 64 bitų, 133 MHz dažniu dirbanti magistralė persiunčia iki 1 GB/s duomenų tarp Į/I įrenginio ir valdymo schemos. Tai yra tenkinantis pralaidumas daugumai serverinių sistemų Į/I įrenginių reikalavimui, tokių kaip Gigabit Ethernet, Ultra 320 SCSI, ir 2 GB/s Fibre Channel. Tačiau kaip bebūtų PCI X ,kaip ir PCI, yra bendro naudojimo magistralė ir panašu kad jai jau sekančiais metais reikės dar didesnio našumo alternatyvos. PCI Special Interest Group (PCI SIG) jau kuria PCI X 2.0 specifikaciją, kuri dirbtų 64 bitų, 266 MHz taktiniu dažniu ir padidintų duomenų perdavimo greitį dvigubai palyginus su PCI X 133 MHz. Tačiau kaip bebūtų iškyla problemos plečiant šį lygiagrečios PCI X magistralės variantą. Pačios jungtys yra didelės ir brangios, ir griežtas jų dizainas gana smarkiai kelia pagrindinių plokščių kainas keliant ir taktinį dažnį. Prie to dar reikia pridėti tai kad išvengtume papildomo elektrinio apkrovimo aukštesniuose dažniuose, PCI X 2.0 tik vienas įrenginys galės būti jungiamas prie magistralės. Ši jau nebus pritaikoma bendram naudojimui. Serverinės sistemos silpnosios vietos 5.3 pav. matome tipinės dviejų procesorių serverinės sistemos vidines jungtis. Šioje architektūroje aukšto laidumo išplėtimo magistralė padaroma atskirai sujungus Šiaurinį tiltą su su PCI X tilto mikroschema. Keletas PCI X magistralių prijungtos prie aukšto greičio išplėtimo magistralių, 10-Gigabit Ethernet, ir SAS/SATA diskų valdikliai. Ši architektūra turi ir neigiamų savybių. Atskira PCI X tilto mikroschema sujungia keletą lygiagrečių PCI X magistralių į į pagrindinės plokštės valdymo mikroschemos atskirą nuoseklią jungtį. Šis kelias yra brangus neefektyvus, ir dar atsiranda vėlavimai tarp Į/I įrenginio ir Šiaurinio tilto. Pavyzdžiui šiuo būdų prijungus 10 Gbps plokštę į 64 bitų lygiagrečią jungtį, taip išeina kad įrenginys yra tiesiogiai per PCI X tilto valdiklį į atskirą nuoseklią jungtį su Šiauriniu tiltu. 5.3 pav.: Dviprocesorinis serveris dar galima pridėti kad sekančios kartos išoriniai serveriniai Į/I įrenginiai reikalaus daug didesnio pralaidumo negu 133 MHz PCI X magistralė gali užtikrinti. Tai tokios technologijos kaip 10-Gigabit Ethernet, 10-Gbps Fibre Channel ir 4x Infiniband, prie jų taip pat priskaitomi ir labai aukšto greičio diskinių kaupiklių jungtys tokios kaip 3-Gbps SATA ir SAS. Tokiu atveju jeigu turėtumėm 10-Gbps fabric įrenginį, kiekvienas 10 Gbps lizdas į abi kryptis gali siųsti duomenų srautą iki 2 GB/s, tuo tarpu PCI X magistralė maksimaliai gali priimti tik 1 GB/s į vieną pusę vienu laiko momentu. Taigi matome, kad ši magistralė ribotų šį įrenginį iki 50 %. Nors PCI X 2.0 dirbanti 266 MHz padvigubintų tai ką gali pristatyti PCI X iki 2 GB/s tačiau tai vis tiek būtų per mažai, nes iš viso 4 GB/s reikalingi dviejų lizdų, dvipusiam 10-Gbps fabric valdikliui. Iš to matome kad reikalinga magistralė galinti pakeisti lygiagrečią PCI magistralę ir jos variantus. 5.5 PCI Express technologija PCI Express siūlo keliamą daugikliu, aukšto greičio, nuoseklią Į/I magistralę kuri turi gali yra suderinama ir su PCI įrenginiais. PCI Express sluoksniuota architektūra palaiko esančius PCI įrenginius, taip pat ir dabartinę plokščio adresavimo galimybę. PCI Express yra aprašoma kaip aukšto našumo, taškas į tašką jungiama, su daugikliais, nuoseklioji magistralė. PCI Express susideda iš dviejų vienkrypčių kanalų, kiekvienas iš jų sudarytas iš siuntimo ir priėmimo poros, kad būtų įmanomas siuntimas abiem kryptimis tuo pačiu laiko momentu. Kiekvienoje iš porų yra du žema įtampa valdomi signalai. Duomenų taktavimas integruotas į kiekvieną porą, naudoja 8b/10b kodavimo schemą, kad pasiektų tokius aukštus duomenų siuntimo kiekius. 5.4 pav. galime palyginti PCI ir PCI Express sujungimus. 5.4 pav.: PCI Prieš PCI Express PCI Express magistralės pralaidumą galime didinti įdėdami papildomas signalų poras tarp dviejų įrenginių. Ši magistralė palaiko x1, x4, x8, ir x16 linijų pločius, ir išdėlioja duomenų baitus pagal linijas. Kada du įrenginiai paruošia linijas ir darbo dažnį , duomenys yra siunčiami naudojant 8b/10b kodavimą. Pats pradinis x1 tipas gali siųsti iki 2,5 Gbps. Kadangi magistralė yra dvikryptė (duomenys abiem kryptimis siunčiami tuo pat momentu) tai efektyvusis siuntimo greitis yra 5 Gbps. 5.1 lentelėje matome susumuotus koduotus ir nekoduotus duomenų siuntimo greičius, naudojant x1, x4, x8, ir x16 modelius, kurie yra aprašyti jau pačioje pirmojoje PCI Express generacijoje. PCI Express “koduotas” ir “nekoduotas” pralaidumas Dažnai sakoma kad PCI Express pralaidumas yra koduotas. PCI Express naudoja 8b/10b kodavimą, kuris užkoduoja 8 duomenų bitus į 10 siuntimo simbolių. Tai daroma dėl to kad bitų sinchronizavimas būtų paprastesnis, paprastesnis siųstuvo ir imtuvo dizainas, padidinta galimybė surasti klaidas, ir valdymo simboliai gali būti atskirti nuo duomenų simbolių. Koduotas PCI Express x1 linijos pralaidumas yra 5 Gbps. Ko gero daug tikslesnis yra nekoduotas pralaidumas kuris būna apie 80 % nuo koduoto t.y. nuo 5 Gbps - 4 Gbps. 5.2 lentelėje matome koduotų ir nekoduotų duomenų siuntimo pralaidumus. 5.2lentelė. PCI Express pralaidumas Ateityje šios magistralės tobulinimai dar labiau pakels kanalų dažnį, pavyzdžiui antros kartos PCI Express galėtų pakelti taktavimo dažnį du kartus ir daugiau. Kadangi ši magistralė yra tiesioginė, taškas į tašką tai jos dažnis priklausys prie no jos prijungto įrenginio. Keletas PCI Express įrenginių galės veikti vienu metu netrukdydami vienas kitam. Priešingai negu PCI, PCI Express turi minimalius pašalinius signalus, be to ir taktavimo dažniai ir adresai yra sudėti į duomenų srautą. Todėl kad PCI Express yra nuosekli magistralė su keliais šalutiniais signalais, ji praleidžia labai daug duomenų per vieną jungties laidininką, daug daugiau palyginus su PCI. Tokia archtektūra leidžia turėti efektyvesnę, mažesnę ir pigesnę jungtį. 5.5 pav. bandoma palyginti duomenų kiekio pralaidumą per vieną jungties takelį PCI, PCI-X, AGP, ir PCI Express magistralėse. 5.5 pav.: Duomenų pralaidumo per vieną jungties takelį palyginimai PCI Express technologijoje didelis duomenų perdavimo patikimumas pasiekiamas naudojant žemos įtampos diferencialinius signalus. Čia signalas iš siųstuvo imtuvui siunčiamas per dvi linijas. Vienoje linijoje siunčiamas teigiamas signalas, o kitoje tas pats signalas tiktais invertuotas arba neigiamas. Linijos kuriomis siunčiami signalai daromos pagal griežtas taisykles, siekiant gauti tą savybę kad jei vieną liniją keis trukdžiai ir kita bus keičiama tų pačių trukdžių. Imtuvas priima abu signalus, neigiamą atverčia atgal į teigiamą, ir sumuoja abudu, taip efektyviai pašalinami triukšmai. Pradinė PCI Express magistralė palaiko grafines plokštes kurių vartojama galia yra iki 75 W. naujesnėje numatomos galimybės palaikyti įrenginius iki 150 W. tai turėtų tenkinti rinką nes dabartinės AGP plokštės naudoja iki 41 W, ir AGP Pro tipo iki 110 W. 5.6 Pažangiausios PCI Express savybės PCI Express turi šias savybes kurios bus pradėtos naudoti kada operacinė sistema ir įrenginiai jau palaikys jas, ir kada vartotojui jos pasidarys reikalingos. Jos yra: • Pažangus maitinimo valdymas • Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas • Karštas jungimas • Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas Pažangus maitinimo valdymas PCI Express magistralėje yra aktyvios būsenos maitinimo valdymas, kuris įgalina sumažinti galios vartojimą kada magistralė yra nenaudojama (taip nutinka tada kai nėra apsikeitimo duomenimis tarp įrenginių). Paralelių magistralių atveju magistralė būna laisva kol nėra užklausos siųsti duomenis. Priešingai didelės spartos nuosekli magistralė PCI Express reikalauja kad linija būtų bet kuriuo laiko momentu pasiruošusi, kad siųstuvas ir imtuvas būtų pasiruošę siųsti duomenis. Tai padaroma nuolat siunčiant tuščiosios eigos signalus kada nėra siunčiami duomenys. Imtuvas iškoduoja ir atmeta signalus jeigu jie yra tuščiosios eigos simboliai. Šis procesas reikalauja papildomo maitinimo, o tai įtakoja nešiojamo ar delninio kompiuterio baterijos darbo laiką. Sprendžiant šią problemą buvo pasiūlytas sprendimas naudoti dvi žemos galios būsenos jungtis ir aktyvios būsenos maitinimo valdymo protokolą. Kada magistralė pereina į tuščios eigos būseną, jungtis yra nustatoma į žemo maitinimo būseną. Ši būsena naudoja daug mažiau galios kol magistralė dirba tuščiuoju režimu. Tačiau norint grįžti į normalų darbo režimą reikalingas atstatymo laikas, kurio metu siųstuvas ir imtuvas yra iš naujo sinchronizuojami. Kuo ilgesnis atstatymo laikas tuo mažiau galios magistralė naudoja tuščios eigos metu. Dažniausiai naudojamas tas atvejis kada atkūrimo laikas yra pats trumpiausias. Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas Ne taip kaip PCI, PCI Express magistralė palaiko nesinchroninį (priklausantį nuo laiko) duomenų siuntimą ir įvairius Aptarnavimo kokybės lygius [angl. QoS]. Ši savybė įgyvendinta virtualių kanalų pagalba, kurie garantuoja kad duomenų paketas bus pristatytas į vietą per tam tikrą laiko momentą. PCI Express palaiko didelį tokių virtualių kanalų skaičių (kiekvienas iš jų yra nepriklausomas nuo vienas kito) į vieną liniją. Dar kiekvienas kanalas gali turėti skirtingą aptarnavimo kokybės lygį. Šis sprendimas taikomas tokioms realaus laiko operacijoms kaip garso ir vaizdo medžiagos perdavimui. Karštas jungimas PCI magistralės pagrindu sukurtos sistemos nepalaiko karšto jungimo ar keitimo operacijų. Vėliau patobulintoje PCI magistralėje buvo numatyta galimybė keisti išorinius įrenginius neišjungiant sistemos. Čia yra keletas reikalavimų dėl kurių buvo kuriama tokia sistema: -Dažnai yra sunku ir kartais visai neįmanoma išjungti serverį kad pakeistume ar įdėtume periferinę plokštę. Karšto jungimo galimybė leidžia to visai nedaryti. -Nešiojamų kompiuterių savininkai, nori turėti galimybę naudoti karšto jungimo nešiojamus diskų ar ryšių įrenginius. PCI Express magistralė pilnai palaiko karšto jungimo ar keitimo galimybę. Nereikia jokių papildomų linijų, ir vienoda programinė įranga gali būti naudojama visiems PCI Express tipams. Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas PCI Express palaiko visų siuntimo tipų duomenų integralumą, ir duomenų grandininius paketus. Tai labai tinkama naudoti serverinėse sistemose kur yra labai didelis tam tikrų duomenų poreikis. PCI Express taip pat palaiko klaidų tvarkykles kurios praneša apie klaidas, ir padeda duomenų atstatymo atveju. 5.7 Apibendrinimas Taigi PCI Express magistralė yra susijusi ir su PCI magistrale, tačiau turi ir keletą pagrindinių skirtumų kurie leidžia išvystyti didelį apsikeitimo duomenimis greitį. Vienas iš jų yra didelio greičio nuosekli jungtis. Ši magistralė bus taikoma visose kompiuterių sistemose – ir nešiojamuose, ir namų vartotojų ir serveriuose, ir tarnybinėse stotyse. Mūsų rinkoje šios magistralės jau pasirodė šiais metais, tačiau kaip ir tikėtasi aukštomis kainomis.

Informatika  Referatai   (405,33 kB)

Paukščių Takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema - spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje. Lyginant Paukščių Taką su Saulės sistema, šviesa Saulės sistemą pereina per 12 valandų, o Paukščių Taką – per 100 000 metų.

Fizika  Pateiktys   (25 psl., 2,43 MB)

Šio darbo tikslas – supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine - vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis, principais, žymiausiais atstovais, parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai. Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, vadovams grumiantis su industrinės revoliucijos sukeltais organizaciniais sunkumais. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis (8, 30 p.).Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. prad. kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai. Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra: • Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą; • Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis; • Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas; • Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų (8, 30p.). Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos pakraipos: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo). Kiekvienoje pakraipoje išryškinami šiek tiek skirtingi aspektai. 1. MOKSLINIO VALDYMO TEORIJA Ši teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Mokslinės valdymo teorijos propaguotojai pirmiausia bandė padidinti darbo našumą kontroliuojant darbuotojų darbą organizacijoje technine prasme. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus. 1.1 Mokslinio valdymo teorijos kūrėjai Charles Babbage (1792-1871) buvo vienas iš ankstyviausių mokslinės valdymo teorijos kūrėjų. Jis teigė, kad organizacijos galėtų gauti kur kas didesnį pelną, jei darbuotojai būtų specializuoti tam tikroje srityje ir mokomi atlikti tik tam tikrą specifinį darbo veiksmą. Lygiagrečiai su klasikiniu ekonomistu Adam Smith, Ch. Babbage propagavo darbo pasidalijimą ir darbo projektavimą taip, kad kiekvienas darbuotojas vykdytų tik mažą kiekį paprastų užduočių. Vadovų užduotis – apmokyti darbuotojus atlikti kiekvieną užduotį taip efektyviai, kaip tik įmanoma ir įsteigti paskatinimus už jų atlikimą greitai ir efektyviai. Ch. Babbage buvo įsitikinęs, kad vadovai turėtų vykdyti tyrinėjimus, tam, kad būtų nustatyta kiek laiko turėtų užimti kiekvienos užduoties įvykdymas. Vadovai panaudodami tyrimų rezultatus galėtų nustatyti normatyvus darbo įvykdymo greičio lygiui ir apdovanoti darbuotojus pagal atitinkamą normatyvų įvykdymo laipsnį. Frederick W. Taylor (1856-1915) yra geriausiai žinomas mokslinio valdymo teorijos atstovas. Su jo vardu apskritai susietas vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas. Jis pirmasis dar praėjusio šimtmečio pradžioje pradėjo sistemingai tirti darbo organizavimo ir vadybos problemas, naudoti analitinius metodus. Nors jo darbuose analizuojami ne visi vadybos aspektai (ypač šiuolaikiniu supratimu), tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Pagal F. Taylor, vadybos pagrindas - teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. F. Taylor, inžinierius ir konsultantas, iš asmeninės patirties pastebėjo tai, ką laikė esant nedovanotinais darbo metodais tokiose organizacijose kaip „Midvale Steel“, „Simonds Rolling Machine“ ir „Bethlehem Steel“. Jo laikais pramonę kamavo nepakankamos kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos problemos. F. Taylor tvirtino, kad organizacijos naudoja esamus darbuotojus neefektyviai ir kad vadovai privalo imtis ryžtingų veiksmų darbo našumui pakelti. Jis pateikė daug priežasčių, kurios įtakojo per mažas gamybos apimtis ir neefektyvumą: darbuotojai dažnai į darbą atsinešdavo savo įrankius, kurie būdavo nepakankamai geri tinkamai atlikti užduotis; apmokymas buvo atliekamas atmestinai ir neorganizuotai, todėl darbuotojai patys dažnai nustatydavo jiems palankesnį mašinų greitį ir darbo tempą; vadovai veikdavo petys į petį su savo pavaldiniais, dažnai ignoruodami tokias vadybos pareigas kaip darbo planavimas ir organizavimas. Būtent į vadovus buvo nukreipta pagrindinė F. Taylor kritika. Jis tvirtino, kad vadovai turėtų vystyti ir įgyvendinti darbo „mokslą“ - pagrindinius nuostatus ar principus, kurie apspręstų įvairias darbo sritis. Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. F. Taylor pritaikė savo įsitikinimus geležies pernešimo procese – elementarioje plieno pramonės darbo dalyje. Jis pastebėjo darbo neefektyvumą ir nereikalingą energijos švaistymą naudojamuose metoduose pernešti 20 kilogramų sveriančius geležies luitus nuo gamybos vietos iki geležinkelio vagonų. Jis buvo įsitikinęs, kad naudojant mokslinius principus galėtų nustatyti „vieną geriausią būdą“ pakelti 20 kilogramų geležies luitą, laikyti jį, eiti su juo ir nuleisti jį žemėn. Po laiko, judesių bei nuovargio tyrimų, F. Taylor nustatė „mokslišką“ geležies luitų pernešimo būdą. Tai leido vieno darbuotojo vidutiniškai perneštų geležies luitų kiekį padidinti nuo 12,5 tonos iki 48 tonų per dieną. Naudodamas tą patį metodą, F. Taylor sukūrė „moksliškus“ būdus anglių, geležies ir pelenų sėmimui. Jis ragino vadovus vystyti mokslinius visų organizacijos darbų techninius tyrinėjimus. F. Taylor mokslinis valdymas buvo pagrįstas klasikine ekonomikos teorija: ir vadovai ir darbuotojai yra ekonomiškai motyvuoti. Vadovai nori padidinti pelną, o darbuotojai nori padidinti asmeninę ekonominę naudą. F. Taylor matė šį abipusį interesą kaip jungtį tarp vadovybės ir darbo jėgos, kuri paskatina juos dirbti kartu, kad būtų patenkinti abiejų poreikiai. Jo manymu, darbuotojai ir vadovai, norėdami pasiekti gerus organizacijos darbo rezultatus, turėtų laikytis tokių nurodymų: 1. Plėtoti mokslinį darbo organizavimą panaudojant laiko, judėjimo ir nuovargio veiksnių tyrinėjimus paties optimaliausio darbo atlikimo ir jo atlikimo lygio nustatymui. 2. Tvirtai laikytis darbo standartų, neleidžiant, kad kasdieninė, mokslinių tyrinėjimų nustatyta, gamybos apimtis būtų pakeista dėl kokio nors vadybininko ar darbuotojo savavališkos užgaidos. 3. Teisingai atrinkti ir perengti darbuotojus dirbti tam tikroje darbo vietoje, pavedant jiems atlikti užduotis, kurioms jie yra labiausiai tinkami ir suinteresuoti. 4. Įvesti finansinio paskatinimo sistemą, kuri paskatintų darbuotojus dirbti našiai ir efektyviai dėl su produkcija susieto darbo užmokesčio: maža gamyba įtakoja žemą užmokestį, didesnė gamyba – didesnį užmokestį. 5. Naudoti specializuotą funkcinį vadovavimą skiriant tam tikrą skaičių ekspertų prižiūrėti darbuotojus skirtingose jų darbo srityse. Tai efektingiau, nei vienas pagrindinis vadovas kuris vadovauja visam skyriui. 6. Palaikyti glaudžius ir draugiškus darbuotojų ir vadovybės santykius, nes bendradarbiavimas tarp darbdavio ir darbuotojo padeda užtikrinti noriai priimamą mokslinių darbo principų pritaikymą. Nors F. Taylor teigė, kad realizuojant mokslinio valdymo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui, o kitas vadybinės veiklos sritis laikė beveik antraeilėmis, vienu svarbiausių jo indėlių į vadybos mokslo teoriją laikomas funkcinio valdymo ir vadybinio mokslo pasidalijimas. Jis pasiūlė atsisakyti grynai hierarchinio valdymo principo, norint gerai organizuoti darbą, ypač pabrėžė planavimo reikšmę, akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kiek planavimo skyrius. Nors F. Taylor metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam požiūriui. Pastarieji bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo. Be to, F. Taylor sistema iškėlė į svarbiausią vietą laiką. Tai kritikuojama dėl to, kad darbuotojai galėjo būti verčiami dirbti vis greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbuotojus, tiek klientus. Rezultatas – daugiau darbuotojų įstojo į sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius. Vieni iš mokslinės valdymo teorijos pradininkų taip pat buvo Frank (1868-1924) ir Lillian (1878-1972) Gilbreth, kurie dirbo kaip vyro ir žmonos komanda. Frank Bunker Gilbreth daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos ir našumo pakėlimui, o Lillian Moller Gilbreth, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. F. ir L. Gilbreth derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Gilbreth padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frank Gilbreth kruopščiai tyrė ir tobulino mūrijime naudojamus metodus. Jis pastebėjo, kad skirtingi mūrininkai naudoja skirtingas būdus ir stebėjosi, kad vienas iš seniausių pasaulio amatų niekada nebuvo standartizuotas. Netgi be išsamesnių tyrimų mūrijimas akivaizdžiai atrodė ypač nenašiai atliekamas. Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad mūrininkų našumas galėtų būti žymiai pagerintas, F. Gilbreth išanalizavo kino juostoje užfiksuotą mūrijimo procesą ir atrado, kad jame viduriniškai naudojama 18 skirtingų judesių. Jis išmatavo atskirų veiksmų užimamą laiką, ištyrė nuovargio faktorius ir pateikė alternatyvią procedūrą, kurioje atliekamų judesių skaičius buvo sumažintas nuo 18 iki 5. jis padalijo mūrijimą į dalis: vienas darbuotojas išnešioja plytas ir skiedinį, kitas darbuotojas tik kloja plytas. F. Gilbreth nurodymai pakėlė vidutinį vieno darbuotojo per valandą paklojamų plytų skaičių nuo 120 iki 250. Lillian Gilbreth sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Kartu F. Ir L. Gilbreth domėjosi individualių darbuotojų lavinimu apmokymo programų būdu, darbo aplinkos tobulinimu ir pramonės psichologija. Henry Gantt (1861-1919) mokslinio vadovavimo teorijai ir apskritai vadybos mokslui daugiausia nusipelnė sukurdamas dvi naujoves: Gantt grafikus ir minimaliu darbo užmokesčiu grįstą skatinimo sistemą. Bandydamas pagerinti vadovavimą planavimo, projektavimo ir kontroliavimo metodais, H. Gantt sukūrė Gantt grafikus, kurie naudojama dar ir dabar. Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 5 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas. H. Gantt skatino idėją, kad darbuotojai turėtų gauti minimalų dienos užmokestį, nepriklausomai nuo to, ar jie pasiekė nustatytas kasdieninio darbo apimtis. Jis taip pat siūlė, kad darbuotojams būtų išmokamos vienkartinės premijos viršijus šias apimtis. Be to, H. Gantt siūlė skirti premijas prižiūrėtojams kurių pavaldiniai pasiekė bendrą kasdieninę standartinę apimtį ir papildomas premijas, jei visi darbuotojai pasiekė savo tikslus, nes nujautė, kad tai paskatintų prižiūrėtojus efektyviai valdyti savo pavaldinius. Ypatingai kuriant vadybos racionalizavimo metodus pasižymėjo Harrington Emerson (1853-1931). Jis išpopuliarėjo savo knyga „Dvylika našumo principų“ (išleista 1908 m.). Knygoje jis išdėstė požiūrių sistemą į gamybos racionalizavimą kaip priemonę prieš bet kokį išteklių švaistymą, neekonomišką jų panaudojimą. Skirtingai nei kiti F. Taylor pasekėjai, nagrinėję atskirų profesijų darbo organizavimą konkrečioje įmonėje, H. Emerson tyrinėjo darbinės veiklos principus apskritai, nepriklausomai nuo konkretaus jų turinio. Skaidant darbo organizavimo procesą į sudėtines dalis ir nagrinėjant kiekvieną atskirai, jo tikslas buvo sutekti dėmesį į teorinę nagrinėjamos problemos pusę (8, 33p.). Tokios analizės pagrindu jis ir suformulavo pagrindinius mokslinio vadovavimo teorijos principus, kurie aktualūs ir šiandien, ypač organizuojant gamybinių įmonių veiklą: 1. Aiškūs tikslai - racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus ir suformulavus tikslus. To nepadarius, bet kokia organizacinė veikla netenka prasmės, nes ji būna chaotiška ir gali turėti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas pasekmes. 2. Sveikas protas. Organizacijoje priimami sprendimai turi būti pagrįsti, optimalūs. Reikia drąsiai diegti naujoves, atsisakyti įsisenėjusių stereotipų. 3. Kompetentinga konsultacija. Vienas žmogus negali būti ekspertas visais su darbo našumu susijusiais klausimais. Todėl būtina konsultuotis su žmonėmis ir naudotis knygomis. 4. Darbo drausmė – sudėtinė bet kokios veiklos dalis, ji padeda išlaikyti gerą vidinę nuotaiką, gerus rezultatus. Ten, kur drausmė prasta, aukštų pasiekimų net geriausiomis sąlygomis pasiekti neįmanoma. 5. Kiekvienas darbuotojas turi tiksliai žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus. Tam būtina sudaryti standartines instrukcijas, siekti, kad visi jas įsisavintų ir dirbtų pagal jų reikalavimus. 6. Darbą būtina normuoti. Normos neturi būti nei didelės, nei mažos. Racionalus intensyvumas – efektyvumo pagrindas. 7. Teisingi santykiai su darbuotojais. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kai darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius irt.t labai svarbu atrinkti žmones į tam tikas darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis. 8. Centralizuotas reguliavimas. 9. Atlyginimas už darbą privalo atitikti jo sudėtingumą ir bendrą apmokėjimo lygį, turėtų būti įdiegta skatinimo sistema.. 10. Veiklos rezultatai turi būti nuolat apskaitomi ir įvertinami. tai reikalinga pasiekimams nustatyti ir ateities planavimui. 11. Darbą reikia nuolat dispečerizuoti - kontroliuoti ir koordinuoti. Kontrolė sudaro galimybes sekti gamybos proceso vyksmą ir išvengti neigiamų pasekmių, lengviau pastebėti galimus nukrypimus. 12. Darbo sąlygas būtina sudaryti tokias, kad darbas būtų ne tik našus, bet ir malonus. be to, būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas. Taikant praktikoje ir tikslinant mokslinio valdymo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas Henry Ford (1863-1947). Pagal jo vardą buvo pavadinta ir jo sukurta nauja gamybos organizavimo sistema – fordizmas. Fordizmas – nuoseklus F. Taylor, F. Gilbreth ir kitų darbo organizatorių tyrimų tęsinys nepertraukiamos gamybos sąlygomis (7, 48p.). Pagrindinės našaus darbo sąlygos Ford manymu yra geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje, todėl H. Ford buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais: 1. Vertikali visos įmonės struktūra (tai pagrindinis H. Ford gamybos organizavimo principas). H. Ford teigė, kad įmonė gali būti saugi ir nepriklausyti nuo konjunktūros svyravimų su automobilių gamyba susijusiose pramonės šakose ir apskritai tik viską pasigamindama pati. Ford automobilių koncernas jungė geležies rūdynus ir anglies kasyklas, metalurgijos gamyklas ir automobilių fabrikus, turėjo savą geležinkelį, upių garlaivių, kaučiuko plantacijų. Be to, H. Ford galėjo reguliuoti visas gamybos stadijas taip, kad pakankamai ir laiku būtų pateikta produkcija automobilių surinkimui. 2. Masinė gamyba, sudariusi sąlygas techniniams ir organizaciniams jos patobulinimams įgyvendinti. 3. Standartizavimas. H. Ford įmonėse buvo gaminas tik vienas gaminys, tik vienas važiuoklės tipas. Vien tik automobilių kėbulai buvo gaminami kelių tipų. Automobilio dalys jungtos tomis pačiomis tvirtinimo detalėmis, todėl jos būdavo gaminamos masiškai, su mažiausiomis sąnaudomis. 4. Visiškas gamybos mechanizavimas. H. Ford įmonėse rankų darbas buvo maksimaliai pakeistas mašininiu. 5. Visiškas darbo pasidalijimas. Kiekvienas žmogus atlikdavo tik vieną labai smulkią gamybos proceso dalį (7, 48p.). 1914 m. H. Ford įvedė 8 valandų darbo dieną ir apskritai įmonėse buvo sudarytos geros darbo sąlygos: švara, salės su krėslais poilsiui, įvairūs higienos patogumai, daili estetinė patalpų išvaizda ir pan. H. Ford įmonėse buvo toks didelis darbo intensyvumas, kad didesnis darbo užmokestis, trumpesnė darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos, kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų įmanomas. Visų mašinų ir mechanizmų sistema įtakojo labai didelę darbo spartą, be to, kiekvienas darbuotojas dirbo labai monotonišką darbą, pavyzdžiui tik užverždavo veržles. Tam nereikėjo kvalifikuotų darbuotojų: per 1-2 dienas, o kartais ir per kelias valandas tokios operacijos būdavo lengvai išmokstamos. Tai H Ford padėdavo išspręsti darbuotojų kaitos problemą, nes, nepakeldami pernelyg didelio intensyvumo, 50-60% darbuotojų kasmet iš jo įmonių išeidavo. H. Ford veikla labai plati. Jis teigė, kad būtina pašalinti bet kokį jėgų švaistymą, netaupų jų naudojimą, ypač žemės ūkyje, iškėlė pastarojo industrializacijos idėją. Kartu su žemės ūkiu H. Ford nagrinėjo viso ūkio racionalizavimo problemas, kritikavo stichišką pramonės šakų atsiradimą Amerikoje, pateikė būtinybę atskiriems rajonams numatyti ekonomiškai tikslingas įmones. Šiais principais ir dabar vadovaujamasi daugelio pasaulio šalių pramonės įmonėse. 1.2 Mokslinio valdymo teorijos apibendrinimas Mokslinio valdymo teorijos pasiekimai: • Standartinių metodų išvystymas kiekvieno darbo procese; • Darbuotojų atrinkimas pagal atitinkamus sugebėjimus kiekvienam darbui; • Darbuotojų apmokymų standartizavimas; • Darbuotojų darbo pagerinimas darbo planavimu ir trukdžių panaikinimu; • Paskatinimo darbo užmokesčiu už padidintą gamybą įvedimas. Mokslinio valdymo teorijos nuopelnai: • Įrodė darbo pasidalijimo svarbą; • Inicijavo kruopščius darbo elementų tyrimus; • Įrodė darbuotojų atrinkimo ir apmokymų svarbą. Mokslinio valdymo teorijos trūkumai: • Neįvertino socialinės situacijos ir didesnių darbuotojų poreikių; • Nepripažino individualių žmonių skirtingumo; • Skatino vergišką požiūrį į darbuotojus, jų idėjų ir pasiūlymų ignoravimą (2, 47p.). 2. IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA 2.1 Max Weber biurokratinio valdymo teorija Idealaus biurokratinio valdymo teorija – metodiškas požiūris, atsiradęs Europoje ir nusakantis organizaciją kaip vieną visumą. Ją paskelbė ir suformulavo vokiečių teisininkas ir sociologas Max Weber (1864-1920) beveik tuo pat metu, kai F. Taylor paskelbė savo mokslinio valdymo teoriją. XIX a. pabaigoje dauguma Europos organizacijų buvo valdomos asmeninių santykių principu, į organizaciją buvo žiūrima, kaip į šeimą. Darbuotojai labiau paisė vieno vadovo ar lyderio autoriteto, nei organizacijos ar jos misijos apskritai. Tokio valdymo neigiamas padarinys buvo tai, kad ištekliai buvo naudojami individualių įgeidžių realizavimui, o ne organizaciniams tikslams. Rezultate, darbuotojai valdė organizacijas ir vartojo išteklius savo, o ne pirkėjų naudai. M. Weber biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, šią veiklą griežtai reglamentuojant taisyklėmis, standartais, instrukcijomis ir kt. (kai tuo tarpu politologai biurokratinį valdymą suprato kaip valdymą, panaudojant biurų sistemą). M. Weber biurokratinio valdymo teorijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus. M. Weber kėlė tokius biurokratinio valdymo tikslus: • Greitis • Tikslumas • Hierarchiškumas • Vienareikšmiškumas • Tęstinumas • Nuspėjamumas M. Weber buvo įsitikinęs, kad yra tinkama našios ir efektyvios organizacijos konstrukcija ir plėtojo tokį racionalios organizacijos modelį: Biurokratinio modelio struktūra: • Darbo pasidalijimas grįstas funkcine specializacija; • Egzistuoja tiksliai apibrėžta hierarchija ir valdžia; • Taisyklių sistema tiksliai nusako darbuotojų teises ir pareigas; • Taisyklių ir darbo instrukcijų sistema tiksliai nusako darbo situacijų sprendimo ir vykdymo metodus; • Visuomeniniai kontaktai yra apibūdinami beasmenių visuomeninių santykių; • Darbuotojų atranka pagrįsta jų kompetencija ir organizacijos poreikiais; • Paaukštinimai darbe pagrįsti darbuotojo kompetencija ir išsamiu organizacijos pažinojimu, įgyjamu su patirtimi ir darbo stažu; • Tarnyba turi atspindėti atsidavimą karjerai; • Kilimas karjeros laiptais organizacijoje yra garantuotas to nusipelniusiems; • Biuro valdymas susideda iš plačių organizacinių sandorių kūrimo ir palaikymo; M. Weber idealioje organizacijoje, darbas turi būti padalintas pagal specializaciją, griežtai atitikti darbuotojų kvalifikaciją. Kiekvieno darbuotojo valdžia ir atsakomybė turi būti aiškiai apibrėžta kaip oficialios posto pareigos, bet ne kaip tam tikro to posto atstovo pareigos. M. Weber taip pat siūlė, kad tiksliai apibrėžta hierarchija turėtų būti įvesta tam, kad būtų eliminuoti dviprasmiškumai ir tam, kad būtų nustatytas santykių tarp darbų organizacijoje pobūdis. Organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo susiformuoti uždavinius, kuriuos įgyvendindama ji sieks numatomų rezultatų. Nežinant, ką nori pasiekti, veikla yra beprasmė. Į M Weber idealios organizacijos viziją įtrauktas: 1) detalizuotas taisyklių kompleksas nustatantis darbuotojų teises ir pareigas; 2) detalizuotas taisyklių kompleksas nusakantis į kiekvieną darbo situaciją įtrauktas procedūras. Šios taisyklės turėtų būti vienodai priimtos visoje organizacijoje. Dėl to M. Weber biurokratinis valdymas būtų nuasmenintas ir darbuotojai būtų valdomi be asmeninės įtakos ar siekiant individualių laimėjimų. Vadovai turi stengtis prisiderinti prie tokios nuasmenintos atmosferos ir vengti sprendimų paremtų pažintimis, jie privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais, asmeniniu požiūriu. Taip jie turi elgtis tiek su organizacijos darbuotojais, tiek su klientais. Vadovas – biurokratas neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams (6, 28p.). M. Weber buvo įsitikinęs, kad organizacija grįsta racionaliu administraciniu valdymu būtų efektyvesnė ir lengvai prisitaikanti prie pokyčių, nes tęstinumas yra užtikrinamas taisyklingos struktūros ir pozicijų geriau nei vieno kažkurio asmens, kuris gali išeiti ar mirti. Pasak M. Weber, racionalumas organizacijoje visų pirma reiškia darbuotojų atranką ir paaukštinimą grįstą kompetencija, o ne pažintimis (2, 51p.). 2.2 Idealaus biurokratinio valdymo teorijos apibendrinimas Biurokratinio valdymo privalumai. Biurokratija duoda daug teigiamų rezultatų, bet tik tuomet, kai ši teorija vykdoma idealiai. Keletas iš teigiamų jos padarinių: 1. Darbuotojo elgesys yra nuoseklus dėl nustatytų polisų, procedūrų ir taisyklių; 2. Eliminuojami darbo pareigų sutapimai ar prieštaravimai, nes užduotys yra tiksliai apibrėžtos; 3. Elgesys yra nuspėjamas dėl hierarchijos valdyme; 4. Darbuotojų samdymas ir paaukštinimai pagrįsti nuopelnais ir/ar kompetencija; 5. Darbuotojai tobulėja, nes specializuojasi vienoje konkrečioje darbo sferoje; 6. Organizacijos veikla yra nuosekli, nes ji geriau apibrėžia poziciją, nei kažkoks asmuo (t.y., kai vienas žmogus palieka savo pareigas, jų imasi kitas). Nors taisyklės ir nuostatai gali būti primesti per griežtai, jie reikalingi efektyvumui. Be to, jie suteikia pagrindą didelio skaičiaus vadovų ir darbuotojų koordinavimui. Yra daug biurokratinio valdymo privalumų, sunkumai dažniausiai kyla dėl paprasčiausių taisyklių nesupratimų ar netinkamo jų taikymo (5). Didelis biurokratinio valdymo privalumas tai, kad užtikrinamas nuoseklus įstatymų reikalaujamas darbuotojų elgesys. Tikslūs darbo apibrėžimai garantuoja vadovui, kad visos būtinos užduotys bus atliktos. Vadovų hierarchija suteikia galimybę nuspėti visų organizacijos dalių veiklą. Du prižiūrėtojai turi atsiskaityti tam pačiam viršininkui, o galiausiai visi vadovai atsiskaito vienam asmeniui – direktoriui. Tokia kontrolė sukuriama nesuderinamumų tarp prižiūrėtojų prevencijai. Paaukštinti asmenis pareigose motyvuojant nuopelnais ir kompetencija yra efektyvu (ypač jei pakilimas į aukštesnę hierarchijos vietą nėra labai komplikuotas ir priklauso tik nuo asmeninių pasiekimų). Specializuodamiesi savo darbo srityje darbuotojai tampa tos srities ekspertais, tuo būdu gali įvykdyti užduotis kur kas efektyviau. Galiausiai, organizacijos veikla nenutrūksta ją palikus kai kuriems žmonėms. Jei organizaciją palieka prezidentas, kitas žmogus paaukštinamas į jo vietą ir tęsia jo darbą be jokio sutrikdymų. Biurokratinio valdymo trūkumai. Negatyvias biurokratinio valdymo puses iššaukia stipri didelių organizacijų kritika. Keletas tokių kaltinimų: 1. Per daug popierizmo; 2. Darbuotojai nesirūpina organizacija; 3. Darbuotojai yra nuasmeninami (to reikalauja taisyklės); 4. Griežtas reguliavimas iššaukia atitinkamą elgesį; 5. Aklas pasikliovimas taisyklėmis ir polisais slopina darbuotojų tobulėjimą (5). Daugeliui žmonių kartais tenka patirti nemalonių išgyvenimų turint reikalų su organizacijomis, nes darbuotojai nenori laužyti taisyklių ar primesti asmeninio vertinimo. Jei problema nėra apibrėžta taisyklių, daugelis darbuotojų bijo daryti sprendimus ar imtis veiksmų jai išspręsti. Toks pasikliovimas taisyklėmis mažina kūrybiškumą, darbuotojo tobulėjimą ir iniciatyvą. Biurokratijos darbuotojai dažnai laikomi ne žmonėmis, o mašinomis. Tai gali lemti darbuotojo abejingumą organizacijai ir darbo vykdymui. Galiausiai, kiekvieno veiksmo raštiškas registravimas pagal taisykles yra sunkus darbas, švaistantis laiką, kuris galėtų būti panaudotas kur kas naudingiau. Terminas „biurokratija“ šiuolaikinėse organizacijose yra įgavęs gana neigiamą reikšmę ir siejamas su begalinėmis, nesuskaičiuojamomis taisyklėmis ir popierizmu. Kiekvienas iš mūsų yra buvęs smarkiai suerzintas ilgo laukimo eilėse ar, rodos, beprasmiškų ir kvailų procedūrų vykdymo. Antra vertus, taisyklės ir kitos biurokratinės procedūros iš anksto paruošia standartinį elgesio su darbuotojais metodą. Kiekvienas turi lygias teises ir kiekvienas žino, kokios yra taisyklės. Daugeliui organizacijų tai suteikė galimybę tapti ypač efektyvioms. 3. ADMINISTRACINIO VALDYMO TEORIJA Mokslinio valdymo teorija ir biurokratinio valdymo teorija apibūdino vienokius ar kitokius bendruosius veiklos organizavimo principus, tuo tarpu administracinio valdymo teorija nagrinėja visos organizacijos valdymą. Administracinio valdymo teorijos autoriai domėjosi organizacijos struktūra ir modeliavimo procesais, kurie padarytų jos operacijas racionalias, tvarkingas, nuspėjamas, našias ir efektyvias. Administracinio valdymo teorijos kūrėjai žiūrėjo į organizacijas kaip į gigantiškus mechanizmus, sukurtus tikslų pasiekimui ir tikėjo, kad gali būti elementarus universalių įstatų ar principų komplektas, kuris priverstų šiuos mechanizmus veikti efektyviai. Vieningai pripažįstama, kad administracinio valdymo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas Henri Fayol (1841-1925). Jis penkiasdešimt aštuonerius metus dirbo prancūzų geležies ir anglių apdorojimo organizacijoje Commentary-Fourchambault. Savo valdymo žinias ir patirtį H. Fayol sukaupė dirbdamas kasybos inžinieriumi. Jis savo sėkmę valdymo srityje priskyrė naudotiems metodams, o ne kokiam nors asmeniniam talentui. Jis jautė, kad kiti vadovai galėtų pasiekti tokių pat aukštumų vadyboje, jei vadovautųsi atitinkamais nurodymais organizacijų kompleksų valdyme. Ypatingą svarbą tolimesniam vadybos mokslo vystymuisi turėjo H. Fayol suformuluotas vadovavimo (administracinės) veiklos etapų ciklas, kurį vėliau kiti tyrinėtojai pavadino bendrųjų valdymo funkcijų ciklu. Pagal H. Fayol, administruojant bet kokią veiklą, reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus (etapus): 1. Numatymas – apibrėžti, kokių rezultatų norima pasiekti; 2. Plano parengimas – sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą; 3. Organizavimas – parinkti žmones, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius; 4. Koordinavimas – realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus; 5. Kontroliavimas – lyginti planą su rezultatais, atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta. Didelį dėmesį H. Fayol teikė vadybos veiksmams. Nors H. Fayol tikėjo, kad visi vadovai atlieka visas penkias jo paties nustatytas funkcijas – numatymą, planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą, jis taip pat pripažino, kad vieno vadovo valdymo darbo pobūdis skiriasi nuo kito vadovo, priklausomai nuo tokių faktorių kaip organizacijos dydis ir vadovo užimama vieta hierarchijoje. H. Fayol aiškiai atskyrė kategoriją „įmonės valdymas“ nuo kategorijos „vadovavimo (administracinė) veikla“ (6, 30p.). Jis nustatė šešis pagrindinius įmonės valdymo veiksmus: • Techniniai ir technologiniai veiksmai visų pirma reiškiantys gamybą ir apdirbimą; • Komercinė veikla, tokia kaip pirkimas, pardavimas ir mainai, kuriems reikalingos žinios apie rinką ir konkurentus; • Finansiniai veiksmai, reikalingi tirti ir vykdyti optimalų kapitalo vartojimą; • Apsaugos veiksmai saugoti nuosavybę ir žmones nuo vagysčių, gaisro ir potvynio, taip pat streikų, nusikaltimų ir kitų socialinių trikdžių prevencijai; • Apskaitos veiksmai, kurie kaupia ir aprūpina tvarkinga, tikslia informacija apie organizacijos ekonominę poziciją; • Valdymo veiksmai, į kuriuos įtraukiamas organizacijos veiksmų numatymas, planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kontroliavimas. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fayol administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla – tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą (6, 31p.). H. Fayol daug dėmesio skyrė struktūros klausimams. Jis nagrinėjo įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, konsultantus, referentus, suteikti jiems atitinkamas teises. H. Fayol pabrėžė, kad tai būdinga ne tik gamybinėms, bet ir kitokio pobūdžio organizacijoms. Taip jis davė pradžią bendrajai organizacijų teorijai. Kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo vykdomos funkcijos, todėl struktūrizavimas ir funkcijų paskirstymas yra vieningas, integruotas procesas. Analizuodamas hierarchiškumą, H. Fayol palygino organizaciją su medžiu iš kurio kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t. Be abejonės, H. Fayol teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas ir kuriais jis pats vadovavosi: 1. Darbo pasidalijimas – kelti efektingumo lygį dėka specializacijos, mažinant mokymo laiką, darant mažiau veiklos pokyčių ir didinant įgūdžių ugdymą. 2. Valdžia – teisė duoti įsakymus visada turėtų reikšti ir atitinkamą pagal privilegijas atsakomybę. 3. Drausmė – priklauso nuo taisyklių, polisų ir susitarimų, kurie valdo organizaciją, gerbimo; drausmė turėtų būti įgyvendinama per sąžiningą ir teisingą visų susitarimų tarp organizacijos ir jos darbuotojų pateikimą. 4. Nurodymų vieningumas – kiekvienas darbuotojas yra atsakingas tik vienam viršininkui, taip išvengiama nesusipratimų ir konfliktų. 5. Vadovavimo vieningumas – vienas vadovas kiekvienam organizaciniam planui, ir vienintelis operacijų planas organizacijoje tų pačių tikslų įgyvendinimui. Vadovai privalo derinti savo veiksmus ir sprendimus, privalo būti vieningi, valdydami pavaldinius. 6. Individualių interesų pavaldumas bendrai gerovei – organizacijos viduje atsirandantys asmeniniai ir grupiniai poreikiai neturi pirmauti prieš visos organizacijos poreikius. 7. Atlyginimas – darbuotojų ir viršininkų atlyginimai turi būti teisingi ir tinkami. Už darbą turi būti atlyginama pagal jo rezultatus ir indėlį į bendrus pasiekimus. 8. Centralizavimas – būtina tiksliai apibrėžti kas organizacijoje atlieka atitinkamus administravimo darbus ir sprendimus kiekvienoje situacijoje, tačiau nėra idealaus kiekvienai situacijai centralizavimo ar decentralizavimo. 9. Valdžios linija – visų organizacinės hierarchijos lygių ir tikslių valdžios linijų tarpusavio pavaldumas turi būti neklystamai aiškūs ir jų turi būti visada tiksliai laikomasi. 10. Tvarka – viskam (ir kiekvienam) turi būti sava vieta ir viskas (kiekvienas) turi būti savoje vietoje. Kiekviena darbo vieta, kiekviena patalpa turi būti tvarkinga, tvarkingumas turi būti kiekvieno darbuotojo būtinai išsiugdyta savybė. 11. Lygybė – su darbuotojais turi būti elgiamasi geranoriškai ir teisingai, analogiškas pareigas užimantys darbuotojai veiklos prasme turi būti visiškai lygūs. 12. Pareigų stabilumas – nustatytų pareigybių sąrašas privalo būti pastovus gana ilgą laikotarpį, negalima kaitalioti pareigybių pavadinimų ir jų veiklos turinio. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti. 13. Iniciatyva – pavaldinių iniciatyva turi būti skatinama, kiekvienas darbuotojas privalo būti aktyvus, reikšti savo nuomonę, siūlyti veiklos gerinimo būdus. 14. Korporacijos dvasia – turėtų būti puoselėjamas ir išlaikomas komandinio darbo, vieningumo ir dvasinio bendrumo jausmas organizacijoje, bendri interesai turi būti suderinti su asmeniniais, galioti principas „visi už vieną, viens už visus“. H. Fayol jautė, kad šių principų pritaikomumas turėtų būti pakankamai lankstus, kad tiktų kiekvienai specifinei administracinei situacijai: „Visų pirma aš pritaikysiu nustatytus principus, kol jie yra atskirti nuo bet kokių pasiūlymų apie jų griežtą taikymą. Nėra nieko griežto ar absoliutaus valdymo reikaluose, viskas priklauso nuo proporcijų. Mums retai tenka pritaikyti tą patį principą dukart identiškomis sąlygomis; reikia atsižvelgti į skirtingas besikeičiančias aplinkybes“ (1, 140p.). Nepaisant to, kad H. Fayol ragino būti lankstiems, daug vadovų, kurie priėmė keturiolika principų, pritaikė juos labai griežtai. Tikslus H. Fayol principų pritaikymas charakterizuoja klasikinį požiūrį į organizacijos valdymą. Tačiau dėl to paties griežtumo korporacijos dvasios ir iniciatyvos principams nepavyko tapti neatskiriama klasikinio požiūrio į vadybos praktiką dalimi. Tuo tarpu pačiam H. Fayol lankstus šių keturiolikos principų pritaikymas padėjo netoli bankroto buvusiai Commentary-Fourchambault vėl suklestėti. H. Fayol puikiai suprato, kad, administruojant organizaciją, šios veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai. Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skyrė vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose (6, 34p.) H. Fayol teorija labai greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ją vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose pramonės šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Toliau administracinio valdymo teoriją vystė daug mokslininkų. Didžiausią darbą vystant H. Fayol fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai Luther Gulick ir Lyndall Urwick. Luther Gulick (1892-1992) analizuodamas administracinės veiklos etapų ciklą, padarė išvadą, kad šių etapų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį administracinės veiklos suskirstymą: 1. Planavimas – jungia du pirmuosius H. Fayol pasiūlytus etapus: numatymą ir plano parengimą. 2. Organizavimas – darbų išdalinimas, funkcijų apibrėžimas, pavaldumo nustatymas. 3. Personalo komplektavimas – darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas. 4. Vadovavimas – nuolatinis sprendimų priėmimas, įsakymų, nurodymų perdavimas. 5. Koordinavimas - realizuojant planą, atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus (analogiškas H. Fayol pasiūlytai funkcijai) 6. Atskaitomybė – informacijos apie darbų eigą nuolatinis pateikimas, jos įvertinimas. 7. Biudžeto sudarymas – finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė. Taip išdėstytą administracinės veikos ciklą L. Gulick pavadino POSDCORB (Planning, Organizing, Staffing, Directing, Co-ordinating, Reporting, Budgeting). Esminė naujovė – vadovavimo funkcijos išskyrimas, ją apibūdinant kaip sprendimų priėmimo ir jų perdavimo veiklą. Įvesdamas šią funkciją, L. Gulick pirmasis kitų vadybos specialistų tarpe aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė yra sprendimų priėmimas. Tai turėjo principinę įtaką tolesniems vadovų darbo apibūdinimo ir analizės tyrinėjimams (6, 35p.). L. Gulick taip pat nurodo pagrindinius organizacijų struktūrų sudarymo principus. Jo nuomone, šie principai yra trys, o juos integruojant, vienaip ar kitaip jungiant, galima sudaryti įvairias specializavimo modifikacijas. • Pirmasis principas – padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais. Tikslus ir uždavinius grupuojant į giminingas grupes, galima nustatyti padalinius ir jų atliekamų funkcijų turinį. • Antrasis principas – specializavimas, vadovaujantis operacijų turiniu. Analogiškas ir panašias operacijas priskiriant tam pačiam padaliniui, formuojama padalinių visuma. • Trečiasis principas – geografinis padalinių išsidėstymas. Jei atskiros dalys išdėstytos keliose vietose, padalinius tikslinga specializuoti taip, kad giminingi padaliniai būtų vienoje teritorijoje. Lyndall F. Urwick (1891-1983) buvo entuziastingas ir produktyvus rašytojas administravimo ir vadybos srityse. Jo idėjos buvo ypač stipriai įtakotos H. Fayol. Jis buvo įsitikinęs, kad vienintelis būdas šiuolaikiniam žmogui kontroliuoti socialines organizacijas yra taikant joms principus ar universalias taisykles. Vienam iš geriausiai žinomų jo darbų – „Administravimo elementai“ išleistam 1947 m. – jis išdėstė nemažai principų, kurie, jo manymu, galėtų būti pritaikyti organizacijose ir leistų joms efektyviai pasiekti tikslus. L. F. Urwick principus vystė savo paties dažnai pasitaikančių elementų ir procesų, kuriuos jis apibrėžė organizacijų operacijų struktūroje, interpretacijos pagrindu. Šiuo pagrindu, principai, jei jų tvirtai laikomasi, turėtų vesti į sėkmę administravime ar vadyboje. 1952 m. L. F. Urwick pateikė ir sutvirtino tokį pagrindinių dešimties principų sąrašą: 1. Tikslo principas – bendras tikslas yra kiekvienos organizacijos prasmė. 2. Specializacijos principas – viena grupė, viena funkcija! 3. Koordinacijos principas – užtikrinti koordinacijai visų pirma reikalingas organizavimo procesas. 4. Valdžios principas – kiekviena grupė turi turėti vyriausią vadovą su aiškiai apibrėžtais valdžios įgaliojimais kitiems grupės nariams. 5. Atsakomybės principas – viršininkas yra visiškai atsakingas už savo pavaldinių veiksmus. 6. Apirėžtumo principas – kiekvienas darbas, su savais reikalavimais ir atsakomybe turi būti aiškiai apibrėžtas. 7. Atitikimo principas – valdžia turi būti lygi su atsakomybe. 8. Kontrolės apimtis – niekas neturėtų būti atsakingas už daugiau nei 5-6 tiesioginius pavaldinius, kurių darbas yra sujungtas. 9. Pusiausvyros principas – kiekvienas organizacijos vienetas turi būti laikomas pusiausvyroje su kitais. 10. Tęstinumo principas – struktūra turėtų užtikrinti veiksmų tęstinumą (3, 24p.). Kaip trumpą klasikinės administracinio valdymo teorijos išdėstymą, L. F. Urwick sąrašą būtų sunku patobulinti, koncentruojantis daugiausia ties struktūros klausimais. Palyginus su H. Fayol vadybos principais, L. F. Urwick sąrašas mažiau susijęs su tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, atlyginimas ir moralė. Apskritai L. F. Urwick idėjos buvo populiarios tarp verslo organizacijų abiejose Atlanto pusėse dėl jų protingo patrauklumo organizacijų vadovams. Šiaip ar taip pastaraisiais dešimtmečiais L. F. Urwick tikslo ir struktūros pabrėžimas nebegali suteikti problemų, kylančių dėl visuomenės požiūrio ir staigiai kintančių technologijų, sprendimo būdų. Dabar jo idėjos yra kiek anachroniškos. Jos nurodo dalį, bet tik dalį to, kas yra reikalinga organizacijos klestėjimui. Vis dėlto jo įtaka šiuolaikiniam verslui yra milžiniška. Mary Parker Follett (1868-1933) išmanė filosofijos ir politikos mokslus, ji reiškėsi įvairiose sferose įskaitant socialinę psichologiją ir vadybą. Ji rašė apie bendrų aukščiausių tikslų mažinant konfliktų skaičių organizacijose svarbą. Jos darbai buvo populiarūs tarp to laikmečio verslininkų, bet vadybos mokslo specialistai dažnai į juos žiūrėdavo iš aukšto. Nors ji buvo tarp teoretikų, kūrusių klasikinės mokyklos pagrindus, tačiau įvedė ir daug naujų elementų, ypač žmonių santykių ir organizacinės struktūros srityse. Ji numatė kryptis, kurias toliau plėtojo kylančios bihevioristinė (elgesio) ir vadybos mokslo mokyklos. M. P. Follett buvo įsitikinusi, kad negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys. Žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Todėl F. Taylor tvirtinimas, kad darbininkų ir administracijos, kaip tos pačios organizacijos narių, tikslai yra bendri, jai atrodė savaime suprantamas, tik, jos manymu, dirbtinis skirtumas tarp vadovų (duodančių įsakymus) ir pavaldinių (juos priimančių ir vykdančių) trukdo šiai natūraliai partnerystei. Ji nepaprastai tikėjo grupės galia, kur pavieniai asmenys gali sujungti įvairius gabumus į kažką didesnio. Be to, M. P. Follett atsižvelgė ne tik į individualias grupes, bet ir į tokių aplinkos veiksnių kaip politika, ekonomika ir biologija, poveikį (4, 36p.). M. P. Follett idėjos tebėra aktualios, nes tinkamos pritaikyti ir šiuolaikiniams vadovams, nuolat susiduriantiems su staigiais pokyčiais dabartinėje valdymo aplinkoje. Jos požiūris i lyderystę pabrėžė žmonių svarbą labiau, nei inžinerinės technikos svarbą. M. P. Follet ėmėsi svarstyti tokias problemas, kurios yra savalaikės ir dabar: etika, galia, kaip skatinti darbuotojus, kad jie darbą atliktų taip gerai kaip tik gali ir pan. M. P. Follet modelis buvo svarbus pirmtakas idėjos, kad valdymas reiškia daugiau, nei vien tai, kas vyksta konkrečioje organizacijoje. Į savo teoriją aiškiai įtraukdama organizacijos aplinką, ji pagrindė vadybos teorijai kelią, apėmusi platesnę santykių skalę – ir organizacijoje, ir už jos ribų. Šiuolaikinių vadybos teorijų įvairovė šiuo atžvilgiu reiškia M. P. Follett deramą pagarbą. Chester I. Barnard (1886-1961) kaip ir M. P. Follett, į klasikinę teoriją įvedė teiginius, kurie buvo tobulinami vėlesnių mokyklų. Jis studijavo ekonomiką Harvardo universitete, tačiau negavo mokslinio laipsnio, nes nebaigė laboratorinio mokslo kurso. Jis pradėjo dirbti statistikos departamente AT&T, o 1927 m. tapo Niu Džersio kompanijos „Bell“ prezidentu ir panaudojo savo darbo patirtį bei didelį išprusimą sociologijos ir filosofijos srityse teorijoms apie organizacijas formuoti. Vienas iš žymesnių Ch. Barnard indėlių į vadybos mokslą buvo neformalios organizacijos sąvoka. Neformali organizacija egzistuoja visose formaliose organizacijose ir apima uždaras grupes ir natūraliai susikuriančius socialinius susivienijimus. Jo manymu, žmonės buriasi į formalias organizacijas norėdami pasiekti tai, ko negali įgyvendinti pavieniui. Tačiau, kai siekia organizacijos tikslų, jie turi patenkinti ir savo individualius poreikius. Kad pasiektų savo asmeninius tikslus formalioje organizacijoje, žmonės buriasi į neformalias grupes. Norėdama užtikrinti sėkmingą savo gyvavimą, organizacija turi efektingai panaudoti šias grupes, net jei jų tikslai kirstųsi su vadovybės tikslais. Taip Ch. Barnard priartėjo prie pagrindinio savo teiginio: įmonė gali efektyviai veikti ir išgyventi tik tuo atveju, jei organizacijos tikslai yra subalansuoti su jai dirbančių individų tikslais ir poreikiais. Ch. Barnard pripažino neformalios organizacijos svarbą ir universalumą, - tai ir yra jo pagrindinis įnašas į vadybą. Ch. Barnard tikėjo, kad galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną, arba priėmimo zona, t.y. tai, ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo leidimo. Žinoma, kuo daugiau veiklos sričių pakliūva į darbuotojo „priėmimo zoną“, tuo tolygesnė ir vieningesnė bus organizacija. Ch. Barnard teigė, kad vadovai turi pamažu išugdyti savo pavaldinių moralinio tikslo jausmą. Tam jie turi išmokti mąstyti plačiau negu jų pačių riboti savi interesai, ir morališkai įsipareigoti visuomenei. Nors Ch. Barnard akcentavo vadovų darbą, tačiau jis daug dėmesio skyrė ir darbuotojo, kaip „pagrindinio strateginio veiksnio organizacijoje“, vaidmeniui. Apibrėždamas organizaciją kaip kooperatyvią grupėmis dirbančių individų įmonę, jis žengė toliau ir paruošė dirvą šiuolaikiniam vadybiniam mąstymui (4, 38p.). IŠVADOS Nors klasikinė vadybos mokykla ir nedavė visuotinai bendro požiūrio į vadybą, galima rasti daug panašumų tarp idėjų, išreikštų Ch. Babbage, F. Taylor, F. Ir L. Gilbreth, H. Gantt, M. Weber, H. Fayol ir L. Urwick. Klasikinė vadybos mokykla labai plačiu mastu nurodė esmę: aprašė, kaip žmonės turėtų valdyti organizacijas. Taip, kaip inžinieriai nusako tinkamiausią būdą statyti tiltams, taip vadovai laikėsi racionaliausio požiūrio ir nustatė principus, kaip kurti ir valdyti organizacijas. Dėka jų pastangų nustatyti „vieną geriausią būdą“, organizacijų sistemos buvo plėtojamos ir vystomos, kas įtakojo smarkų organizacijų produktyvumo padidėjimą. Kitas šių ankstyviausių vadybos pionierių įnašas yra tas, kad jų pastangos sukurti idealią organizaciją paskatino papildomus vadybos ir organizacinių sistemų tyrinėjimus. Nors įvairūs klasikinės vadybos mokyklos atstovai sutiko su dauguma svarstomų problemų – tokių, kaip darbo pasidalijimo svarba, hierarchija, standartinių darbo procedūrų vystymas ir valdžios centralizacija, taip pat buvo ir keletas nesutarimo sričių. Pavyzdžiui, buvo radikalių skirtumų tarp nuomonių apie viršininkus technine prasme. H. Fayol kalbėjo apie „komandos vieningumą“; F. Taylor skatino funkcinį valdymą. H. Fayol argumentavo, kad kiekvienas darbuotojas turėtų atsiskaityti ir būti pavaldus tik vienam viršininkui, kad būtų išvengta nesusipratimų ir konfliktų; tačiau F. Taylor tikėjo, kad darbuotojai turėtų turėti daug viršininkų tam, kad galėtų gauti naudingų, įvairių tipų specializuotų žinių. Kita nesutarimų sritis tapo akivaizdi, kai vadovai klasikinės teorijos šalininkų nurodymus įdiegė praktiškai. H. Fayol patarė vadovams pritaikyti jo keturiolika principų lanksčiai, priderinant kiekvienai situacijai. Tačiau praktiškai klasikinis valdymas turėjo polinkį būti tikslus ir griežtas. Panašiai F. Taylor skatino draugiškus darbo valdymo santykius, bet klasikinis požiūris dažnai buvo šaltas, nuasmenintas ir priešiškas. Nelaimei, dauguma to laikmečio organizacijų tapo nelankstaus biurokratinių principų pritaikymo vergėmis ir rezultate tapo didelėmis bei vangiomis. Klasikinės vadybos teorijos mokykla sulaukė ir nemažai kritikos. Buvo daug teigiančių, kad jos organizacinių narių aprašymas, kaip racionalių ir ekonomiškai motyvuotų, yra neužbaigtas. Šie kritikai tvirtino, kad, kai vadovai ignoruoja socialinius darbuotojų poreikius, organizacijos nesuteikia pakankamos motyvacijos. Jei vadovai traktuoja organizacijas kaip mašinas, o ne kaip socialines sistemas, tai jie darbuotojus laiko ištekliais, kuriais galima manipuliuoti. Rezultatas – susidūrimas tarp darbo ir vadovavimo, kai vadovai valdo ir kontroliuoja darbuotojus, darbo metodus ir organizacinių tikslų siekimą. Kita klasicistų kritika sukasi apie jų pastangas apibrėžti universalius valdymo principus. Nors nemažai klasikinio valdymo principų gali būti tinkami organizacijoms, valdomoms paprastoje, ramioje atmosferoje, jie ne taip gerai tinka verslui vadovaujamam šiuolaikinėje nepastovioje ir nevienalytėje aplinkoje.

Ekonomika  Referatai   (196,97 kB)

Jau daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Todėl norint suprasti mokesčių politikos esmę nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. 1. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: 1. Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. 2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. 3. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2. MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Priklausomai nuo apmokestinamo objekto ir mokėtojo bei valstybės savitarpio santykių yra: • Tiesioginiai mokesčiai, nustatomi betarpiškai pajamoms ir turtui. • Netiesioginiai mokesčiai. Tai mokesčiai prekėms ir paslaugoms, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukus į tarifus. Šiuo atveju ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai). • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. 2.1 Proporciniai, progresiniai ir regresiniai mokesčiai Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas) Progresinis mokestis reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės.(žr. priedą) 2.2 Mokesčio turinį nusakantys elementai: • Mokesčio subjektas (mokėtojas) – tai juridinis ar fizinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį. • Mokesčio objektas – tai priklausantis apmokestinti objektas (pajamos, turtas, prekės). • Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos iš kurių sumokamas mokestis. • Apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas (pajamų mokesčio – valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras ir pan.). • Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Šis dydis, išreikštas procentais, vadinamas kvota. • Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą. • Mokesčio lengvatos – pilnas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, sutinkamai su veikiančiu įstatymu. Pati svarbiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamas minimumas – mažiausia objekto dalis, pilnai atleista nuo mokesčio. 2.3 Taikomi mokesčių ėmimo būdai: 1) Kadastrinis. Tai rejestras, kuriame pateikiamas tipinių objektų sąrašas, klasifikuojamų pagal išorinius požymius ir nustato vidutinį apmokestinamojo objekto pajamingumą (pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai – sklypo dydis, gyvulių skaičius ir pan.). 2) Mokesčio paėmimo iki savininkas gaus pajamas. Čia mokestį suskaičiuoja ir išskaito buhalterija to juridinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui (fizinių asmenų pajamų mokestis). 3) Mokesčio paėmimo, gavus savininkui pajamas (pagal deklaraciją). Mokestinėms įstaigoms mokesčio mokėtojas pateikia deklaraciją, kur yra apmokestinamo objekto dydis ir veikiančios normos. Pagal tai mokestinės įstaigos nustato mokesčio sumą. Lietuvoje tokiu būdu apmokestinamos individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos. 3. DABARTINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo, buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis 2. juridinių asmenų pelno mokestis 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą 4. žyminis mokestis 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis 6. žemės mokestis 7. pridėtinės vertės mokestis 8. akcizai 9. muito mokestis 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius 11. mokestis už aplinkos teršimą 12. prekyviečių mokestis Mokesčių rūšys apibendrinamos į mokesčių grupes (žr. priedą): 3.1 Fizinių asmenų pajamų mokestis Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Fizinių asmenų (gyventojų) mokestį moka: 1) Asmenys, gaunantys pajamas susijusias su darbo santykiais Lietuvoje esančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose; 2) Nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys, gaunantys pajamas iš gyventojų, taip pat su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, organizacijų ar įstaigų, esančių LR teritorijoje ir už jos ribų. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, atskaičiavus iš jų neapmokestinamą minimumą, apmokestinamos yra 33% tarifu. Pagrindinėje darbovietėje gaunamų pajamų, susijusių su darbo santykiais, neapmokestinamas minimumas taikomas I, II ir III grupių invalidams; asmenims, turintiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų; motinai ar tėvui, neturintiems sutuoktinio ir auginantiems vieną vaiką iki 18 metų (auginantiems du ar daugiau vaikų iki 18 metų, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką neapmokestinamas minimumas atitinkamai didinamas); žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių darbuotojams, kai jų mėnesinis uždarbis iš verslų, nesusijusių su žemės ūkio produktų gamyba ir perdirbimu, neviršija 20% viso jų mėnesinio uždarbio. Visiems kitiems asmenims taikomas pagrindinis neapmokestinamas minimumas, kuris kasmet paržiūrimas ir indeksuojamas statistikos departamento pateiktu vartojimo kainų indeksu. Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos pinigais ir natūra. Pagrindine darboviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuotojas ir nurodo darbo sutartyje. Ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautos pajamos apmokestinamos pagal aukštesnius mokesčio tarifus ir neatskaitant iš jų neapmokestinamojo minimumo sumos. Taikomi šie mokesčių tarifai: 1) Pajamų daliai iki 0.5 PNM 10% tarifas. 2) Pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesnei kaip 1 PNM, taikomas 20% tarifas. 3) Pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM, taikomas 35% tarifas. Pajamų mokesčio, nuo ne pagrindinėje darbovietėje per mėnesį gautų, su darbo santykiais susijusių pajamų, apskaičiavimas pateiktas priedo 2 lentelėje. Pajamų mokestį išskaito pajamas apskaičiavusios ir išmokėjusios įmonės, įstaigos, organizacijos bei gyventojai, mokantieji uždarbį samdomiems asmenims. Įmonės, įstaigos, organizacijos ir gyventojai, gaudami iš banko įstaigų pinigus darbo apmokėjimui už atitinkamą mėnesį, kartu pateikia banko įstaigoms mokamąjį pavedimą išskaitytoms iš to mėnesio uždarbių pajamų mokesčio sumos sumokėti. Mokėti pajamų mokestį iš įmonės lėšų draudžiama. Jei išskaitytų mokesčių sumos į biudžetą pervedamos ne laiku, imamai delspinigiai – po 0.5% už kiekvieną pavėluotą dieną. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13% pajamų mokesčio tarifą. Autorinio atlyginimo už atradimus ir išradimus, kurių autoriams išduotas autorinis liudijimas, neapmokestinamas minimumas – 8 MGL už kiekvieną atradimą ir išradimą. Kitos gyventojų pajamos apmokestinamos šia tvarka: bendrosios įplaukos už turto nuomą ir kitos pajamos apmokestinamos taikant 20% pajamų mokesčio tarifą. Kitas pajamas gaunančius asmenis pagal jų nuolatinę gyvenamą vietą apmokestina valstybės mokesčių inspekcijos. Mokestis apskaičiuojamas remiantis pajamų deklaracijomis, kurias kitas pajamas gaunantys asmenys kasmet pateikia valstybinėms mokesčių inspekcijoms. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme nustatyta, kad juridinio asmens teisių neturinčioms personalinėms įmonėms ir ūkinėms bendrijoms gali būti nustatytas patento mokestis. Patentą įsigijusios įmonės už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, pajamų mokesčio nemoka. Atitinkamai veiklos rūšiai įgytas patentas atleidžia įmonę tik nuo pajamų mokesčio mokėjimo, bet ne nuo įstatymų numatytos veiklos licencijavimo, apskaitos tvarkymo, taip pat nuo PVM ir akcizų. 3.2 Juridinių asmenų pelno mokestis Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Mokesčio tarifai yra tokie: 1) 10% apmokestinamojo pelno, panaudoto kapitalinėms investicijoms (kapitalinės investicijos – tai ilgalaikio turto ir nematerialaus ilgalaikio turto įsigijimas ir išlaidos nebaigtai statybai); 2) 29% kito apmokestinamojo pelno. LR Vyriausybė prioritetinėms ūkio šakoms gali nustatyti mažesnius apmokestinamojo pelno mokesčio tarifus. Apskaičiuotas mokestis taip pat mažinamas įmonėms, kurios gauna realizavimo įplaukas tik už pačių pagamintą produkciją ir naudoja riboto darbingumo darbuotojus. Taip pat savivaldybių Tarybos turi teisę kai kuriems asmenims sumažinti mokesčio dydį arba iš viso juos atleisti konkrečiam laikotarpiui nuo pelno mokesčio. Tačiau tai turi būti kompensuojama iš savivaldybių biudžeto. Pelno mokesčio lengvatos yra suteiktos mažoms įmonėms (kurių bendras darbuotojų skaičius neviršija 100 žmonių), taip pat bendroms įmonėms. Dabartiniu metu visos postkomunistinės valstybės siekia skatinti užsienio investicijas. Todėl taikomos lengvatos ir kai kurioms užsienio kapitalo įmonėms: • jei investuojamas pakankamai stambus kapitalas; • jei įmonėje vyrauja gamybinė veikla ir nemaža dalis gaunamos produkcijos (paslaugų) eksportuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Taip pat numatoma, kad lengvatos turi apimti visą įmonės pelną, o ne tik užsienio investicijos dalį. Lengvatos taip pat taikomos įmonėms, gaminančioms žemės ūkio produkciją, kūrybinių sąjungų įmonėms, geležinkelio, vandens ir oro transporto, buitinių paslaugų įmonėms ir kitoms įmonėms, nurodytoms LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. Mokesčio nesumokėjus laiku, už kiekvieną pavėluotą dieną imami 0.3% delspinigiai. 3.3 Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai: • Pramonės, statybos, remonto, autotransporto įmonės – 0.6% realizavimo įplaukų; • Valstybinės prekybos, kooperatinės ir privačios prekybos, tiekimo įmonės – 0.3% realizavimo pajamų, o privačios viešojo maitinimo įmonės – 0.5% realizavimo pajamų; • Valstybinės dujų įmonės – 0.1% realizavimo pajamų; • Bankai – 1% maržos ir pajamų, gautų už paslaugas; • Kitos įmonės (išskyrus žemės ūkio įmones ir ž. ū. bendroves) – 0.5% Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 3.4 Žyminis mokestis Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. 3.5 Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, biudžetą. Savivaldybių taryboms suteikta teisė mokesčio tarifą sumažinti, bet ne daugiau kaip 50%. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 3.6 Žemės mokestis Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos (mokesčio tarifas – 1.5% žemės kainos), apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. Žemės mokesčio tarifas – 6% žemės kainos. 3.7 Pridėtinės vertės mokestis Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų tiekimo procese suskurtos pridėtosios vertės ir importuojamų prekių. Šio mokesčio įstatyme numatytas prekių ir paslaugų, už kurias neimamas PVM, sąrašas – tai maršrutinio keleivinio transporto paslaugos, pašto patarnavimai, karstai, vainikai, paminklai, laidojimo paslaugos, medicinos paslaugos, draudimo ir bankinės paslaugos, privatizuojamas valstybinis turtas, žemės nuoma ir kt. PVM apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą: juridiniai asmenys, juridinių asmens teisių neturinčios įmonės, užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys LR, ir fiziniai asmenys. PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių realizacinės pajamos be PVM, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne daugiau kaip 5000 Lt per metus. Šių asmenų sumokėtas PVM už įgytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas. Asmenys, kurie yra PVM mokėtojai, privalo registruotis valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip PVM mokėtojai. Apmokestinamąją prekių ir paslaugų vertę sudaro prekių ir paslaugų teikimo kaina, pakavimo, transportavimo, draudimo ir kitos panašaus pobūdžio išlaidos. PVM tarifai: • 0% eksportuojamoms prekėms ir paslaugoms; • 18% importuojamoms prekėms; • 18% visoms kitoms prekėms ir paslaugoms išskyrus tam tikras iš anksto numatytas prekių ir paslaugų išimtis. LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniuose yra pateikta visa šio mokesčio skaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kur įeina prakybos įmonių PVM skaičiavimo tvarka, importo apmokestinimas, eksporto apmokestinimas, pirkimo PVM atskaitymas už mažmeninės prekybos įmonėse įsigytas prekes; taip pat pateikiamas PVM ataskaitos apskaičiavimas, PVM apskaita ir kitos operacijos. Laiku nesumokėtas mokesčių ir baudų sumas Valstybinės mokesčių inspekcijos iš įmonių, įstaigų ir organizacijų išieško neginčo tvarka, o iš fizinių asmenų – per teismą. 3.8 Akcizai Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Akcizais neapmokestinamos importuojamos prekės, kurios atleidžiamos nuo muito, taip pat eksportuojamos prekės. Nesumokėtą akcizą mokesčių inspekcijos išieško neginčo tvarka. Laiku nesumokėjus akcizų, imami 0.3% delspinigiai už kiekvieną dieną, įskaitant sumokėjimo dieną. 3.9 Muito mokestis Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Muitų tarifo normos nustatytos: procentais nuo apmokestinamųjų prekių muitinės vertės (advalioriniai muitai); absoliučia suma prekės fizinio matavimo vienetui (specifiniai muitai). Kai kurioms prekėms nustatyti mišrūs muitai. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą.

Ekonomika  Referatai   (32,84 kB)

Taigi, Ekonomika kaip mokslas: Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius Ekonomiką kaip gyvenimo realybė: Ekonomika - tai visų pirma visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo pagrindas, sfera, kurioje vyksta gamyba (ūkinė veikla). Būtent ši ūkinė veikla yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Ūkinė veikla reikalinga tam, kad visuomenė ir jos nariai galėtų patenkinti savo poreikius. Pagrindinė ekonominė problema, su kuria susiduria bet kuri visuomenė yra konfliktas tarp žmonių begalinių poreikių ir ribotų išteklių, kurie gali būti naudojami tam kad tenkinti poreikius. PAGRINDINĖS EKONOMINĖS SĄVOKOS (Makro ir mikro lygmenyje) Pradžioje trumpai aptarsime pagrindines ekonomines sąvokas, su kuriomis susidursite studijuodami šį dalyką (ekonomiką) Aišku vėliau Jūs susipažinsite su daugybe kitų sąvokų - tačiau pradžiai šios Taigi trumpai apie pagrindines sąvokas Pagrindinės sąvokos: Ištekliai Firma BNP/BVP (bendrasis nacionalinis/vidaus produktas) Infliacija Nedarbas Aišku tai tik kai kurios sąvokos Ištekliai Ištekliai - visa tai, kas naudojama prekių ir paslaugų gamyboje. Viena iš svarbiausių bendrų išteklių savybių yra tai, kad jie yra riboti. Firma Firma - tai verslo organizacija, gaminanti prekes ir teikianti paslaugas. BNP/BVP (Bendrasis.. BNP/BVP - Viena svarbiausių ekonominių kategorijų, kurią panaudojant galima apibūdinti šalies ekonomikos gamybos apimtį BVP - tai baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) kainų suma. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms bei paslaugoms gaminti. Infliacija Infliacija - tai vidutinio (bendrojo) kainų lygio kitimas, dėl kurio krenta piniginio vieneto perkamoji galia. Infliacija paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Defliacija - tai vidutinio kainų lygio smukimas. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, kai per metus infliacijos indeksas viršija 1000 procentų Retas reiškinys. Lietuvoje 1992 m. - 1163 proc. (1997 - 8.4, 1998 - 2.4, 1999 ~ 0) Nedarbas Nedarbas - situacija, kai darbingi žmonės nori dirbti, tačiau negauna darbo. Labai supaprastintai - tai nepanaudojami darbo ištekliai. Bedarbiai yra žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo institucijose (darbo biržose) kaip norintys ir galintys dirbti. Nedarbo lygis - tai bedarbių santykio su visais darbingais šalies gyventojais procentinė išraiška. 1 -- Ekonomikos tikslai Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų ekonomines problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš ūkinės veiklos. Pagrindiniai ekonomikos tikslai: Žemas nedarbas Kainų stabilumas Veiklos efektyvumas Teisingas pajamų paskirstymas Gamybos augimas Kaip papildomi: Gamtos teršimo mažinimas Ekonominė laisvė Ekonominis socialinis saugumas Žemas nedarbas Žmonės, norintys dirbti, turi turėti darbą, o jo netekę turi greitai jį susirasti. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir kiekviena ekonominė sistema (valstybė) to turi siekti (paprastai ir siekia). Nedarbas - tai yra sąlyga, kurios metu prarandama galimybė kurti produktus ir paslaugas, plėtoti ekonomiką. Nedarbas lemia ir moralinius, dvasinius bei kt praradimus. Nedarbas demoralizuoja visuomenę. Todėl vienas pagrindinių ekonomikos tikslų yra nedarbo mažinimas. Kainų stabilumas Kiekviena ekonominė sistema (valstybė) paprastai siekia kainų stabilumo, bando išvengti staigių kainų kilimų ir smukimų. Kainų kilimas lemia dalies visuomenės nuskurdimą, ekonominius nuostolius. Kainų kilimas nuostolingas: žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas; taupantiems (juodai dienai) kainų kilimas gali sukelti didelius nuostolius, klaidas versle, bankrotą Nors svyruojant kainoms dalis visuomenės gali ir laimėti, tačiau galutinis rezultatas visuomenės lygmenyje paprastai būna neigiamas. Kainų svyravimas pasireiškia per infliacijas ir defliacijas (paprastai šie procesai taip vadinami ekonomikoje). Infliacija paprastai būna vystantis gamybai, augant investicijoms (apie tai detaliau kalbėsim vėliau). Tai fundamentalus ek. reiškinys. Manoma, kad nedidelė infliacija (1-3 proc.) yra net teigiamas reiškinys. Tačiau kiekviena visuomenė siekia, kad infliacijos tempai nebūtų dideli. Defliacija būna retai (ar kas nors žino apie tokius atvejus - 1999 pradžia Lietuvoje). Paprastai tai yra ūkio smukimo požymis. Kai infliacija viršija 1000 proc. (retai), tokia ekonominė situacija vadinama hiperinfliacija (ar kas nors žino apie tokią situacija realiame ek. gyvenime Lietuvoje? - 1992 - 1136). Veiklos efektyvumas Produktyvi veikla, leidžia sukuri daugiau produktų ir paslaugų, plėtoti verslą, skatiną gamybos augimą, visuomenės gyvenimo lygio gerėjimą, taupomi ištekliai. Todėl kiekvienos ūkinės veiklos tikslas yra efektyvi gamybinė veikla. Teisingas pajamų paskirstymas Neretai teisingas pajamų paskirstymas suprantamas kaip lygybės siekimas (lygiava). Tačiau tai nėra tas pats. Nors paprastai stengiamasi skurstantiems padėti, tačiau tai nereiškia, kad visi visuomenės nariai turi gauti vienodas ar bent panašias pajamas. Daugiau dirbantys, turintys aukštesnę kvalifikaciją, turi gauti didesnes pajamas. Tačiau dalis visuomenės narių dėl įvairių priežasčių skursta. Sunku apibūdinti skurdo ribą. Tam naudojami įvairūs rodikliai (Čia apie tai nekalbėsim, bet būtų labai sveikintinas referatas šia tema. Literatūros pasiūlyčiau). Paprastai visuomenės (valstybės) tikslas padėti skurstantiems. Žinomi keli keliai siekiant sumažinti skurdą: Pirmas kelias - didinti nacionalines pajamas. Tai yra plėtoti gamybą ir kad visi šalies gyventojai galėtų gyventi geriau (siekti gerovės valstybės būsenos). Gerėjant šalies ekonominei būsenai auga visų gyventojų pajamos, o kartu ir skurstančių. Tai skurdo mažinimas ekonomikos augimo būdu. Antras skurdo mažinimo būdas - pajamų perskirstymas. Vyriausybė, norėdama pagelbėti skurstantiems, gali didinti mokesčius gaunančių didesnes pajamas, kurti įvairias programas, teikiančias papildomas pajamas skurstantiems: skirti socialines ir pan. pašalpas, teikti specialias paslaugas ir pan. Viena iš skurdo priežasčių - bedarbystė. Todėl svarbu sudaryti sąlygas gauti darbą. Kokios dar skurdo priežastys? Gamybos augimas Tai be abejo vienas pagrindinių ekonomikos tikslų. Gamybos augimas yra sąlyga mažinti nedarbą, mažinti skurdą, gerinti bendrą gyvenimo lygį. Gamybos augimas gali būti siekiamas įvairiais būdais. Tai labai priklauso nuo situacijos ir aplinkybių. Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimtis galima didinti plečiant investicijas, sudarant sąlygas verslo plėtrai, įdarbinant bedarbius. Tokiu būdu mažinamas gamybos sąstingis, geriau panaudojami gamybos pajėgumai. Technologijos tobulinimas taipogi yra vienas iš svarbiausių gamybos pajėgumų didinimo ir ekonomikos augimo veiksnių. Gamtos teršimo mažinimas Šis tikslas dabar tampa ypač aktualus. Tai žmonių gerovės, sveikatos sąlyga. Tam dabar skiriamas didelis dėmesys visose šalyse. O pas mus? Ekonominė laisvė Tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką veiklos sritį, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas. Tai rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga.Tačiau laisvės nereikia painioti su anarchija. Ekonominis socialinis saugumas Visuomenė turi (ir paprastai siekia) sukurti socialinių ekonominių garantijų sistema nelaimės atveju - ligos, finansinių netekčių, avarijų, stichinių nelaimių ir pan. Mikroekonomika - nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų - individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų - elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas Makroekonomika - tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacija, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, valstybės biudžeto balansas, užsienio prekybos balansas ir kt. 2----3----4 POREIKIAI. IŠTEKLIAI. GAMYBA. GGK (gamybos galimybių kreivė) Ekonomikos teorija yra mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant įvairius išteklius, kuriamas produktai (paslaugos), žmonių poreikiams tenkinti, santykinai ribotų galimybių sąlygomis. Taigi poreikiai, ištekliai, gamyba (ir produktų naudojimas) yra pagrindinės ekonominės sąvokos. 2Pagrindinė ekonominė problema ūkinėje veikloje yra riboti ištekliai ir beribiai žmonių poreikiai - t.y santykis tarp išteklių trūkumo (stygiaus) ir nuolatos augančių žmonių poreikių. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės (ek, soc., dvasinės, kultūrinės, etinės ir t.t) kilmės reikmės, tenkinamos vartojant gamybos produktus ir paslaugas. Tačiau jų ypatybė yra ta, kad patenkinus vienus poreikius, atsiranda kiti, nauji, sudėtingesni,. Patenkinus gyvybinius poreikius(min. maistas, apranga) , atsiranda aukštesnio lygmens poreikiai. Einant nuo min iki max porikių patenkinimo: galima išsakyti tokį poreikių grandinės variantą: apsirūpinimas maistu, apranga, bustu, švietimo,sveikatos apsaugos, kultūros, poilsio įv. formų poreikiais (nuo poilsio kaime, prie ežero iki kruizų aplik pasaulį ir pan.). Taigi bendra poreikių apimtis nuolatos (permanentiškai) didėja. Tai skatina didinti g-bą, produktų ir paslaugų tiekimą. Ištekliai: Tačiau ištekliai yra riboti. Kas yra ištekliai?- Ištekliai yra tai kas naudojama gamybai ir žmonių poreikiams tenkinti. -------------------------------------------------------------------------------------- Išteklių grupės (pagrindinė/klasikinės yra trys): Darbas Gamtos ištekiai (žemė, vandenys, naudingos iškasenos..) Kapitalas Verslumas/idėjos (tai pastaruoju metu bandoma priskirti prie išteklių). Darbas - tai bet kokia fizinė ar protinė žmogaus veikla, kurianti visuomenei naudingą gėrybę (produktą, paslaugą). Darbas yra ribotas visų pirma todėl, kad yra ribotas darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Be to, žmogus gali dirti ribotą valandų skaičių. Ribotumą sąlygoja ir tokios žmonių savybės kaip išsimokslinimas, kvalifikacija, profesionalumas, fizinės ir dvasinės savybės, ir t.t. Gamtos ištekliai - tai natūralus gamybos veiksnys, kurį teikia gamta. Jis nėra žmogaus veiklos produktas. Tai visi gamtos teikiami ištekiai - žemė, vanduo, miškai, iškasenos. Be abejo visi gamtos ištekiai yra riboti. riboti. Tačiau kiekybinis gamtos išteklių ribotumo yra reliatyvus (kinta) - keičiasi kintant technologijai, jų įsisavinimo galimybėms. Kapitalas. Kapitalas gali būti realusis ir finansinis. Realusis kapitalas - tai materialioji gamybos išteklių dalis, sukurta (materializuota) žmogaus ir naudojama kitų prekių gamybai - tai pastatai, įrengimai, įmonės. Tuo kapitalas skiriasi nuo vartojimo prekių (batų, maisto ir pan.), kurios tiesiogiai tenkina vartotojų poreikius. Finansinis kapitalas - tai piniginiai fondai, skirti realiajam kapitalui įsigyti Verslumas/idėjos/mokslas. Verslumas - specifinis gamybos išteklis. Diskutuotinas. Kartais apibrėžiamas kaip naujos idėjos, kartais, kaip sugebėjimas organizuoti verslą. Tačiau visas šios išteklių rūšies savybės gali būti priskirto prie darbo išteklių, t. y prie žmogiškųjų gamybos išteklių. Ir visdėlto bandoma apibrėžti kas tai yra verslumas kaip gamybos išteklių rūšis. Ši išteklių rūšis bandoma apibrėžti apibūdinant verslininko funkcijas: Verslininkas organizuoja gamybą, jis sujungia gamybos veiksnius (darbą, kapitalą, gamtos išteklius) Tačiau kaip kontrargumentas gali būti tai, kad pats verslininkas yra darbo jėgos - t,y. darbo dalis Daro sprendimus, kurie nulemia įmonės veiklos kryptis, specifiką Verslininkas stengiasi sukurti ir išleisti į rinką naujus produktus, naujas technologijas, naujas verslo organizavimo formas Verslininkas rizikuoja. Rinkos sąlygos ir konkurencija negarantuoja sėkmės. Taigi verslumą galimą apibūdinti kaip naujų verslo galimybių, idėjų paieškas, senų stereotipų įveikimą. -------------------------------------------------------------------------------------- 3 Gamyba - tai ek. išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas, kuriant produktus ir paslaugas žmonių poreikiams tenkinti, t.y. kada ištekliai yra versle. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius santykius tarp gamybos subjektų (žmonių, įmonių, organizacijų), kurie formalizuojami (įforminami) konkrečios visuomenės ekonomikos institucijų ir veiklos formų visuma. Ši ūkinių santykių visuma sudaro visuomenės ekonominę (ūkinę) sistemą. Išskiriami trys ekonominių sistemų (gamybos būdų) tipai (klasikiniai): natūrinis ūkis rinkos ūkis centralizuotai reguliuojamas ūkis Natūrinis ūkis - tai uždaras ūkis: ūkinis vienetas, remdamasis tradicija ir papročiais, vadų/valdovų nurodymais iš savo turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Įvairūs ūkio vienetai tarpusavyje nuolatinių ryšių nepalaiko. Rinkos ūkis - tai atviras ūkis: ūkiniai vienetai, skaičiuodami savo naudą rinkos kainomis, iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes rinkai; jas pardavę perkasi produktus savo poreikių tenkinimui. Ūkio vienetai tarpusavyje susiję prekių mainais ir rinka. Rinkos ūkio raida turėjo keletą pakopų: nuo amatininkų rinkos viduramžiais iki dabarties visuomenėje veikiančios rinkų sistemos (kapitalo, darbo, paslaugų, informacijos, pinigų, vertybinių popierių ir kt.) Centralizuotai reguliuojamas (planinis) ūkis - tai ūkis: kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių, remdamiesi centralizuotai nustatytais išteklių ir produktų vertinimais, gamina produktus centralizuotam jų paskirstymui ir per tai palaiko tarpusavio ryšius bei tenkina savo poreikius. Reikia pastebėti, kad nei vieno iš jų niekada nėra grynu pavidalu. Kiekvieno iš šių gamybos tipų elementų galima aptikti tuo metu dominuojančiame. Dėl išteklių ribotumo kiekvienas ūkio subjektas - verslininkas, valstybė su savo biudžeto lėšomis - priverstas rinktis, kaip naudoti turimus išteklius. Kiekvieną pasirinkimą galima įvertinti alternatyviais kaštais. Išteklių naudojimo alternatyvūs kaštai yra vertės dydis, kuris būtų sukurtas naudojant išteklius kitu nei pasirinktas, geriausiu būdu. Kitaip tariant, alternatyvūs kaštai apibūdina tą didžiausią vertę, kurios atsisakome, naudodami išteklius pasirinktuoju būdu. Alternatyvūs kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių naudojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudotą būdą. Alternatyvūs kaštai, jų buvimo supratimas (įsisąmoninimas) skatina siekti galimos didesnės naudos. Čia iškyla gamybos (verslo) pasirinkimo problema, kuri formuluojama trejopai: Ką gaminti (kas yra gaminama) kaip gaminti (kaip gaminama) Kam gaminti (Kam gaminama Esant neribotiems ištekliams, šie klausimai neturėtų prasmės. Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į šiuos verslo klausimus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių kreivė (riba). Tai vienas iš ekonomikos supratimo ir studijų metodų. Realioje situacijoje gamybą veikia daug įvairių sąlygų ir veiksnių, kurių nesutalpintų joks dinozauriškas teorinis modelis. Todėl naudojami supaprastinti modeliai. Ekonominis modelis tai supaprastinto realaus gyvenimo situacijos pavaizdavimas siekiant analizuoti ar prognozuoti veiksnių įtaką ūkiniai veiklai, bei šių veiksnių tarpusavio sąryšiams nustatyti. 4------ Tam kad pasinaudoti GGK metodu, kad suprasti išteklių ribotumo sąlygas poreikių tenkinime daromos prielaidos: pasirenkama tik dviejų prekių gamyba (pvz. A-maisto ir B- drabužių) jų gamybai sunaudojami visi turimi ištekliai išteklių apimtis nekinta technologija nekinta gamybos pajėgumai nekinta 1 pav. (braižyti) Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami A-maisto produktų gamybai, tada galima pagaminti 20 vienetų (kokių nors produktų), o B-drabužių - iš viso nebus pagaminta (taškas F). Priešingu atveju, jei visi ištekliai bus sunaudoti B-drabužių gamybai, jų bus pagaminta 5 vienetai, o A-maisto - nei vieno produkto. Tai kraštutiniai variantai. Galimi variantų deriniai (paveiksle). Sujungę tų variantų derinius gauname kreivę - alternatyvių gamybos galimybių kreivę. Kiekvienas jos taškas rodo kokį maisto ir drabužių kiekį visuomenė gali gaminti, esant priimtoms prielaidoms. Jei atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tada gamybos apimtis bus mažesnė (brėžinyje ją kreivės ribojamo ploto viduje - žemiau GGK atspindės taškas C. Taškas C gali būti bet kurioje uždarosios erdvės vietoje, priklausomai nuo pasirinktų variantų. Mažesnis nei galimas išteklių kiekis gali būti panaudotas 1) vien maisto prekių; 2) vien drabužių; 3) ir maisto ir drabužių gamybai. Galima daugybė pasirinkimo variantų. Tai parodyta brėžinyje rodyklėmis. Taškas D, kaip ir bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys maisto ar drabužių gamybos apimtis, kurios esamomis sąlygomis yra neįmanomos. Kreivė gali pasislinkti didėjimo linkme, padidėjus gamybos pajėgumams. Čia vertėtų paminėti pagrindinius gamybos augimo šaltinius. Išskiriami trys pagrindiniai gamybos augimo šaltiniai: Technologinė pažanga, garantuojanti naujus, geresnius, prekių gamybos metodus; Kapitalo kiekio padidėjimas (kaupimas); Darbo išteklių kiekio padidėjimas: dirbančiųjų skaičiaus, taip pat jų kvalifikacijos, įgūdžių, išsimokslinimo lygio augimas. Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos ir technologija tobulinama, kreivė slenka į dešinę - Pav. a), t.y. didėja gamybos galimybės. Kreivė pasislenka į dešinę A). Tačiau naujoji gamybos galimybių kreivė nebūtinai bus lygiagreti ankstesniajai. Atvejis a) galimas tik tuo atveju, jei technologijos pažanga yra vienoda abiejose gamybos šakose. Tačiau paprastai taip nebūna. Jei naujos technologijos įdiegiamos nevienodai, mūsų pasirinktu atveju, maisto prekių ir drabužių gamyboje, tuomet nauja gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti buvusiai >: žr. kitas paveikslas. Sekančiame paveikslėlyje sutalpinti du gamybos galimybių poslinkių atvejai: Juoda punktyrinė kreivė pavaizduoja atvejį, kai technologijos pasiekimai įdiegiami į maisto gamybą, žalia punktyrinė kreivė - į drabužių gamybą. (iš esmės čia derėtų pasibraižyti du atskirus brėžinukus, tačiau taupumo sumetimais aš juos sujungiau į vieną). Ir taip turime technologijos pažangos poveikio gamybos galimybių kreivėms išraiškas. Kapitalo kiekio kitimo poveikis gamybos galimybėms: Kaip alternatyva technologijos pažangai, yra antrasis gamybos augimo šaltinis: kapitalo kiekio didėjimas (kapitalo kaupimas). Nors esamu momentu kapitalo kiekis yra ribotas, tačiau kapitalas gali būti sukurtas. Kapitalo kiekis, kurį mes turėsime pvz. 2020 metais, didele dalimi priklausys nuo to, kiek šiuo metu turimų išteklių nuspręsime artimiausiais metais skirti kapitalo kaupimui, o ne plataus vartojimo prekių gamybai. Brež iš WW 34 psl Norėdami geriau išnagrinėti šį pasirinkimą, nubrėšime GGK, vaizduojančią ne maisto ir drabužių gamybą, bet pasirinkimą tarp kapitalo gamybos (įrengimų , g-lų ir pan) ir vartojimo prekių gamybos (maisto drabužių televizorių) (pav. 3). 3 pav. palyginamos dvi hipotetinės šalys. 1990 abi šalys turi vienodas pradines GGK. Šalis A ( a - grafikas) teikia pirmenybę dabartiniam gyvenimui gyvenimo lygio kėlimui, vartojimui. Jie daugiau gamina vartojimo prekes, o kapitalo gamina mažai (šią situaciją vaizduoja taškas C). Šios šalies kapitalo atsargos 2020 matais bus nedaug didesnės už pradines, todėl GGK pasislenka labai mažai. Tuo tarpu B šalis (b) mažina vartojimo prekių gamybą, norėdami pagaminti daugiau kapitalo (šią situaciją vaizduoja taškas F). 2020 m. šios šalies gamybos mastai žymiai išaugs, tai rodo ženklus GGK poslinkis. Kadangi B šalis mažiau vartoja įvairių prekių dabartiniu metu, tai pajamos ir vartojimo galimybės bus didesnės ateityje. Kaip matome kiekviena šalis turi pasirinkti: kokios vartojimo dalies ji atsisako dabar dėl to, kad galėtų daugiau vartoti ateityje. Išvados, pagrindiniai teiginiai Pasirinkimo būtinybė yra fundamentali ekonominė problema, kadangi poreikiai yra beribiai, o ištekliai poreikiams tenkinti yra riboti, tai pastoviai susiduriama su pasirinkimo problema. Visuomenės galimi pasirinkimai vaizduojami GGK. Ji parodo prekės A alternatyvius kaštus, prilygstančius atsisakomų gaminti prekės B vienetų skaičiui. iš W, jei yra laiko ir galima plačiau aptarinėt variantus GGK yra riba parodanti visuomenei galimus pasirinkimo variantus, jeigu pilnai yra panaudojami ištekliai: darbas, žemė, kapitalas (Bet jeigu egzistuoja plataus masto nedarbas, tai gaminamų prekių derinys bus kreivės ribojamo ploto viduje) Ekonomika gali augti, o GGK gali slinkti į dešinę, jeigu: a)tobulėja technologija; b)kaupiamas kapitalas; c)didėja darbo jėgos skaičius Atsisakydama dalies prekių dabar, šalis gali kaupti kapitalą ir tokiu būdu turėti augančią gamybą. Taigi kapitalo kaupimas (investicijos) reiškia pasirinkimą daugiau gaminti vartojimo prekių ateityje, negu vartoti jų dabar. Kaip ir kitos teorinės sąvokos (modeliai) taip ir GGK vaizduoja supaprastintą realybę. Kadangi pasaulis yra labai sudėtingas teorija nepajėgi atspindėti “visos tiesos”. (tai modelis) Taigi, 1) Išsiaiškinome pagrindinę ekonomikos problemą: pasirinkimo būtinybę. Negalime turėti visko, ko panorėsime, nes poreikiai yra iš tiesų begaliniai; ekonominiai ištekliai yra riboti Pagrindinė ekonominė problema - tai būtinybė rinktis iš tų galimybių, kurias leidžia turimi ištekliai. Ekonomikos mokslas yra apie tai, kaip paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. 4---5---6---7---8---9---10RINKA, JOS FUNKCIJOS. RINKŲ TIPAI. MONOPOLIZACIJOS VEIKSNIAI RINKOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI Rinka yra viena iš ekonominės veiklos visuomeninio organizavimo būdų. Rinkos pagalba koordinuojama įvairių ekonomikos subjektų veikla ir nukreipiama žmonių poreikiams tenkinti. Rinka yra produktų ir resursų kainų formavimosi mechanizmas, veikiantis per paklausą ir pasiūlą. Tačiau rinka jokiu būdu nesutapatinama su prekyviete - toks požiūris būtų per daug siauras, eklektinis (primityvus). Rinka tai santykių sistema, kuri leidžia vartotojams (pirkėjams) ir gamintojams (pardavėjams) susisiekti vienas su kitu ir konkurencinėmis sąlygomis per pasiūlos ir paklausos atitikimą (pusiausvyrą) nustatyti produkto kainą, informuoti gamintoją apie tai, ką reikia gaminti, kiek reikia gaminti ir kam reikia gaminti. Rinkos funkcijos: Rinkoje susidarančios kainos informuoja išteklių savininkus, kur išteklius geriau panaudoti. Taigi rinkoje vyksta išteklių paskirstymas įvairių produktų gamybai. Tai pasireiškia per rinkos subjektų santykius ir du pagrindinius ekonominius srautus,: viena linkme judančius produktus ir paslaugas, kita linkme - pinigus. Tai schematiškai pavaizduota 4 pav. - dar nepradėti aiškinti ryšių šioje schemoje. Šis pav. taipogi yra ekonominis modelis su daugeliu prielaidų, bet jis padeda supaprastintai suprasti rinkos mechanizmo veikimą, kur atsakoma į svarbiausius gamybos pasirinkimo klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti . Pradžioje apibrėšim kai kurias sąvokas: Produktų rinka (prekių ir paslaugų rinka);būdama kaip tarpininkas tarp vartotojų(namų ūkių) ir gamintojų (įmonių); kainų pagalba (per vartotojų išlaidas ir gamintojų pajamas) informuoja gamintojus, ką perka vartotojai, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Gamintojai, siekdami pelno gamina tokias prekes ir tokį jų kiekį, kokį jam informuoja-sufleruoja produktų rinka ir tai jiems užtikrina didesnes pajamas. Išteklių (darbo ir kitų) rinkoje susidarančios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti ką gaminti, kaip gaminti, kiek ir kokius išteklius naudoti. Geras išteklių pasirinkimas leidžia gamintojams mažinti kaštus. Rinka nurodo ir kam atiteks pagaminti produktai (pvz. kas gali pirkti). Kas gavo daugiau pajamų rinkoje (produktų ir išteklių), tas gali daugiau pirkti produktų ir savo išlaidomis informuoti gamintojus, kokių prekių reikia gaminti daugiau, kokių mažiau. Rinka nukreipia produktų ir išteklių srautus bei ekonominės veiklos subjektus orientuoja kokius produktus ir paslaugas gaminti (teikti). -------------------------------------------------------------------------------------- Komentaras 4 pav.: Rinkos subjektai: Verslo įmonės, kaip gamintojai Vartotojai, kaip žmogus, namų ūkiai Rinkos elementai: Ištekliai: pasireiškiantys rinkos mechanizmo schemoje kaip išteklių rinka Produktai (prekės ir paslaugos) pasireiškiantys kaip produktų rinka Tarp rinkos subjektų (gamintojų ir vartotojų) bei rinkos elementų vyksta tarpusavio ryšiai, kurie schemoje nurodyti rodyklėmis. Gamintojas (įmonė) produktų gamybai už tam tikrą kainą įsigyja išteklių (rodyklė nuo išteklių-resursų rinkos link gamintojo  gamybos ištekliai) ir tai jis vertina kaip gamybos kaštus (rodyklė nuo gamintojo link išteklių rinkos  įmonės išlaidos). Gamintojas (įmonė), pagaminęs produktą jį prekių pavidalu pateikia į produktų (prekių ir paslaugų) rinką (rodyklė nuo gamintojo link produktų rinkos  produktai) ir pardavęs gauna pajamas (grįžtamoji rodyklė iš produktų rinkos link gamintojo įmonių pajamos). Vartotojas (Namų ūkis, žmogus - kitas rinkos subjektas), įsigydamas prekę (rodyklė iš produktų rinkos link vartotojovartojimo prekės ir paslaugos) sumoka tam tikrą sumą pinigų, t.y. turi išlaidų (rodyklė nuo vartotojo link produktų rinkosnamų ūkio išlaidos). Kartu vartotojas (namų ūkis, žmogus) gali tapti ir išteklių rinkos dalimi, tapdamas vienu ir gamybos ištekliu - darbo ištekliu (rodyklė nuo vartotojo link išteklių rinkos darbo ištekliai) ir už tai gauti pajamas atlyginimo forma (rodyklė nuo Darbo ir kt. išteklių link vartotojo  atlyginimas ir kitos pajamos). Tačiau rinkos mechanizmo schemoje- ekonominių srautų judėjime suskirstymas rinkos subjektų į vartotojus ir gamintojus bei išteklių ir produktų rinkas yra sąlyginis. Vienu atveju tas pats rinkos subjektas gali būti vartotoju kitu atveju gamintoju, bei ta pati rinka gali būti produktų ir išteklių rinka (produktas - kaip pardavimui, kapitalas - kaip išteklis). ------------------------------------------------------------------------------ Kaina tai santykinis produkto/išteklių vertinimo matas. --------------------------------------------------------------------------------------------- Visi produktai ir ištekliai rinkoje turi piniginį įvertinimą - kainą. Tai skatina vartotojus taupiai vartoti, o gamintojus taupiai organizuoti gamybą (taupiai vartoti išteklius, racionaliai organizuoti gamybos procesą ir pan.). Dalį rinkos funkcijų gali perimti valstybė. Tai priklauso nuo rinkos modelio - (anglosaksiškas, sociodemokratinis ie pan.) . Tačiau svarbiausi rinkos elementai yra nuosavybės teisė ir konkurencija, be kurių negali funkcionuoti rinka. Jei valstybės kišimasis yra labai didelis ar universalus, tai jau nebėra rinkos ekonomika, tai būdinga centralizuoto valdymo ekonominei sistemai Galima išskirti kelis rinkos tipus: tobula (grynoji) konkurencija monopolinė konkurencija oligopolija duapolija (grynoji) monopolija Kraštutinai iš jų yra: tobula (grynoji) konkurencija (grynoji) monopolija Jų paprastai grynoje formoje nėra, jie yra tik kaip ekonominiai modeliai. Realiame gyvenime yra tarpiniai tipai. Tobulos (grynosios) konkurencijos (rinkos) bruožai (elementai): Didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, dėl to kiekviena iš jų gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį; Produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos kokybė, įpakavimas, pardavimo sąlygos it t.t. yra vienodos. Tokiu atveju pardavėjai turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes, nes pirkėjams nėra jokio skirtumo iš ko ją pirkti; Pirmas ir antras bruožas sąlygoja tai., kad rinkos dalyviai neturi įtakos rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas, t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios jis turi prisitaikyti ir pakeisti jos negali. Įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos laisvė. Tai reiškia, kad firmos, norinčios įeiti į šaką, gali tai laisvai daryti, jeigu pavyzdžiui, šakoje kyla kainos. Kita vertus, firmos, jau funkcionuojančios tam tikroje sferoje, gali iš jos pasitraukti, jeigu gaminamos produkcijos kainos krenta. Taigi, Tobula (grynoji, laisva) rinka yra ta, kai yra daug pardavėjų ir daug pirkėjų, o atskiras pirkėjas ar pardavėjas neturi jokios įtakos veiklos apimtims ir rinkos kainoms. Tobula konkurencija - tai kraštutinis ir daugiau teorinis rinkos modelis, kuris gryname pavidale neegzistuoja. Tačiau artimų ir panašių yra nemažai: pvz. ž.ū. produktų rinka. Tačiau šis tobulos rinkos modelis turi didelę teorinę prasmę (nes tai yra standartas, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ir realios ekonomikos efektyvumą). Priešingame tobulos (grynosios) rinkos poliuje yra monopolija (grynoji). (Monopolija kilęs iš graikų kalbos: monos - vienas, poleo - parduoti) Kas yra monopolija (ekonominės monopolijos samprata)? Monopolija yra firma, gaminanti tokią didelę kurios nors prekės (paslaugos) dalį, kad ji reguliuodama pasiūlą, gali paveikti jos kainą. Grynosios monopolijos bruožai: Vienintelis produkcijos pardavėjas. Tokiu rinkos atveju viena firma atstovauja tam tikrai ekonomikos šakai; Monopolistas gamina unikalų produktą. Produktas yra unikalus ta prasme, kad jis neturi pakaitalų (substitutų). Tokiu atveju pirkėjas neturi alternatyvų. Jis turi arba pirkti monopolinės firmos produkciją arba visiškai jos atsisakyti; Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir kontroliuoja tam tikros produkcijos bendrą pasiūlos kiekį. Taigi monopolinė firma nustato kainą ir prie kainos priderina tam tikrą gamybos apimtį. Pasireiškia vadinamoji monopolinė (rinkos) galia, kurios esmė - galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produkto prieinamumą rinkoje; Įėjimas į monopolinę rinką yra faktiškai neįmanomas. Grynasis monopolistas neturi konkurentų, o tai reiškia, kad egzistuoja ekonominiai, teisiniai, techniniai arba kitokie barjerai, kurie neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką. T.Y Monopolija yra situacija, kai vienas gamintojas viešpatauja rinkoje. Jeigu visa šakos ar rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vieno gamintojo (įmonės) rankose toks gamintojas tampa monopolija. Jos sprendimai lemia kainų dydį, resursų naudojimą, gamybos apimtį. Grynosios monopolijos egzistavimo sąlyga yra artimų, pakeičiančių produktų (substitutų) nebuvimas, nes labai padidinus kainas (ar sumažinus gamybos apimtis) vartotojai gali pradėti vartoti pakaitalus ir pažeisti monopolijos grynumą. PVZ: Vietinio telefono tarnybos Tarp minėtų kraštutinių rinkos struktūrų, tai yra grynosios konkurencijos ir grynosios monopolijos yra du pagrindinės rinkos struktūros: monopolinė konkurencija ir oligopolija (duapolija - kaip jos atmaina) Monopolinė konkurencija. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos struktūra, kai veikia gana daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios paskirties produkciją. Monopolinės konkurencijos bruožai: Pakankamai didelis firmų skaičius Produktų diferenciacija. Vieno pardavėjo prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekės; Kuri nors firma turi nežymų poveikį produktų kainai Įėjimo ir išėjimo iš jos žemi barjerai Kalbant apie tobulą konkurenciją, jau minėjau, kad šioje rinkos struktūroje gaminamas homogeniškas produktas. Bet realybėje konkuruojančių firmų produktai nėra standartizuotos prekės. Vieno pardavėjo siūlomos prekės kuo nors visada skiriasi nuo konkurento tos pačios paskirties prekių. Todėl tokioje rinkoje atskira firma turi nežymų poveikį produkto kainai. Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas ar pardavėjas šiuo atveju taptų monopolistu, firmos plačiai naudoja reklamą, įpakavimą, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslauga (garantinis remontas, prekės į namus ir pan.). Tačiau esant dideliam kiekiui konkurentų, kiekvienas pardavėjas tik nežymiai gali konkuruoti kainą, nes parduodamos prekės turi daug substitutų. Monopolinės konkurencijos rinkos pavyzdžiai: mažmeninė prekyba, kavinės, degalinės ir pan. Oligopolija. Oligopolija - tai rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms firmoms. Oligopolijos bruožai: Rinkoje dominuoja keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų Gaminamas produktas gali būti arba identiškas (aliuminio, plieno gaminiai) arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus, įpakavimą, dizainą ir pan. (automobilių, kompiuterių, buitinės technikos gamyba) Oligopolinės firmos turi monopolinę galią, tačiau dažniausiai pavienės firmos vengia kainų konkurencijos Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas. Nauja įmonė gali įeiti į oligopolinę rinką tik gamindama didelį produkcijos kiekį, nes tik tai leistų jai sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime reikalauja labai didelių finansinių resursų. Paprastai oligopolinės firmos yra gerai žinomos ir turi savo "prekinį ženklą. Klasikiniai oligopolinės rinkos pavyzdžiai "Ford", "General Motors", Chrysler. Jos duoda apie 90 proc. JAV pagamintų automobilių. Oligopolija reiškia, kad gamyba šakoje yra labai sukoncentruota. Egzistuoja dar ir kitos rinkos struktūros, kaip duapolija, monopsonija, oligopsonija, abipusė monopolija. Duapolija - rinka, kurioje yra tik du pardavėjai. Tai oligopolijos atmaina. Monopsonija - rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas Oligopsonija - rinkos struktūra, kurioje yra keli prikėjai Abipusė monopolija - rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopsonistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas) Monopolizacijos veiksniai: Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą: Natūrali monopolija: tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Kada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas - pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi. (W) Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė. (pardavinėti alkoholį - valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias Firmų susijungimas gali būti: horizontalus ir vertikalus. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę. Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje. Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną. Monopolinė kaina Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog ji gali už prekę (ar paslaugą) imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį, siekia didinti pelną ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo: plėsdamos didelio masto gamybą, gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse; maksimaliai mažindamos kaštus - kaštų ekonomijos politika; Be to, kiekvienas monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą, jis skatins: 1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; 2) substitutų sukūrimą ir vartojimą; 3) valstybės įsikišimą. Išvada: Monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas. Labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai. Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam kad gauti didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais: Pirma, parduoti daugiau prekių maža kaina; Antra, parduoti mažiau prekių aukšta kaina. Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos pati, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui. Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų, tad ji tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių - didesne kaina. Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa padidės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys praradimą dėl mažesnių kainų. Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną. Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Esant substitutams, monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Net jei nėra substitutų, monopolija , nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos - gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Išvada: monopolinė kaina nebūtinai yra didelė. Rinkos mechanizmo vertinimas: privalumai ir trūkumai: Rinkos privalumai: Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. Jei norima kurios nors automobilių markės, kaina kyla, gamintojas skatinamas jų gaminti daugiau. Rinka skatina įsigyti reikalingų (paklausių), naujų žinių, įgūdžių - tobulėti (esant paklausai darbuotojams, žinantiems anglų kalba, dirbantiems su kompiuteriais ir pan., tai skatina, einant į darbo rinką, turėti atitinkamas žinias) Rinka skatina vartotojus taupiai naudoti produktus, ypač retus, sunkiai įgyjamus. Rinka per kainų sistemą skatina gamintojus taupyti išteklius, ypač ribotus (pvz. žemė miesto centre) Rinka suteikia ekonominę laisvę. Niekas neverčia žmogaus užsiimti vienu ar kitu verslu Rinka, per kainų sistema suteikia informaciją apie gamybos sąlygas Rinkos trūkumai: Nors rinka turi daug privalumų, tačiau yra ir esminių trūkumų: Rinka suteikdama daug laisvių ekonomikos subjektams, tampa pražūtinga sąlyga neveikliems - Rinka žlugdo neveiklius gamybos subjektus - įmones, individus . Wannacot: kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau, kaip tik bado laisvę Rinka kai kuriose šakose visai nefunkcionuoja: gynyba Vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus, šalutinio pobūdžio, rezultatus: gamtos užterštumas Rinkos ekonomika gali būti nestabili: ekonominius pakilimus, gali lydėti smukimai, krizės, depresijos. Paprastai sumažinti trūkumus stengiamasi valstybės kišimusi, valstybės reguliavimo sistema (anglosaksiškas - JAV, sociodemokratinis - Europa, ypač Švedija). Plačiau apie valstybės kišimosi į ekonomiką sferas, kalbėsim kitose makro ek temose: monetarinė, fiskalinė politika ir pan. Kai valstybė iš viso ima į savo rankas gamybos reguliavimą - rinkos nebėra, tai jau centralizuoto valdymo ek. sistema PAKLAUSA IR PASIŪLA Ryšys tarp vartotojo ir gamintojo rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą. Pirma aptarsim paklausą, po to pasiūlą ir po to paklausos/pasiūlos pusiausvyrą. PAKLAUSA Kas yra paklausa? Samprata. Paklausos kreivė Paklausa yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pirkėjas nori ir gali nusipirkti, ir kainos, už kurią ši prekė parduodama kitoms sąlygoms esant nekintamoms. Svarbios yra abi šio ryšio sąlygos. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jei vartotojas nenori jos pirkti. Kitais žodžiais tariant, paklausa yra poreikiai (prekėms ir paslaugoms), egzistuojantys kartu su pasiruošimu ir galėjimu už jas sumokėti. Paprastai, kintant produkto kainai, kinta ir jo paklausa. Kainos ir perkamo prekių kiekio kitimo ryšys gana pastovus, todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Ir taip, paklausos dėsnis nusako, kad prekių paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Paklausos dėsnis rodo, kad kainų kilimas sukelia paklausos mažėjimą, o kainų kritimas – paklausos didėjimą (aišku ne visada). Tai matyt iš pav. Paklausos kreivė iliustruoja paklausos dėsnį. Į paklausos lentelę įrašytos kelios kainų ir paklausos kiekio reikšmės, atidėtos koordinačių sistemoje (taškai A,B,C,…E) ir sujungtos kreive rodo paklausos ir kainos ryšį: krintant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti daugiau gaminio vienetų, todėl kreivė leidžiasi žemyn (mažėja kaina) į dešinę (didėja perkamų gaminių apimtis). Ši kreivė vadinama paklausos kreive. didėjant gaminio kainai, žmonės norės nusipirkti mažiau gaminio vienetų  todėl kreivė kyla aukštyn (didėja kaina) į kairę (mažėja perkamų gaminių apimtis). T.y. didėjant kainai prekės paklausa mažėja, kainai mažėjant – didėja. Tai reiškia paklausos dėsnį: Paklausos dėsnis - paklausos kiekis kinta priešinga linkme nei kaina. Tačiau prekių paklausa priklauso ne tik nuo kainų. Pvz. Benzino. Brangstant benzinui, jo paklausa auga, nes daugėja mašinų. Tačiau tai nepaneigia paklausos dėsnio. Paklausa susijusi ir su kitais, kaina neįvertinamais veiksniais (pvz. mada, augančiu poreikiu toms prekėms – mašina tampa būtinybe, pajamomis, kt.). Tačiau jei visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Krentant prekės kainai ir visoms kitoms sąlygoms esant pastovioms, paklausa didėja dėl dviejų pagrindinių priežasčių: Sumažėjus prekės kainai ir nekintant pirkėjų pajamoms, atsiranda daugiau pirkėjų, kurie tą prekę gali pirkti, nes toks noras (paklausa) jau buvo, bet trūko pinigų, kai kaina buvo didelė. Šiuo atveju – bendra paklausa didėja. Kainų mažėjimas gali paskatinti ir tą patį pirkėją pirkti daugiau prekių. Tai gali atsitikti tiek dėl padidėjusio vartojimo, tiek dėl prekių pakeičiamumo, kai vartotojas vartoja daugiau atpigusių prekių vietoj brangesnių. Paklausos kreivės poslinkiai. Paklausos dėsnis nusako prekių paklausos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina (kaip jau minėjau) yra tik vienas iš veiksnių, veikiančių paklausą. Paklausos dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Svarbiausios jų (paminėsime kelis): Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Kitų prekių kainos Vartotojų skonis, mados Gyventojų skaičius Vartotojų optimizmas ar pesimizmas Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų laikant kintamuoju dydžiu, o likusiuosius – pastoviais. Paklausos didėjimą arba mažėjimą dėl kurio nors kintamojo poveikio galima pavaizduoti paklausos kreivės pasislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę – jai mažėjant. Keletą variantų pavaizduosime paklausos kreivių poslinkiais. Pav. 6: 1) Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas Vartotojų pajamų augimas nevienareikšmiai veikia paklausą: (a) Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad tokių prekių paklausos kreivė pasislinks į dešinę. b) Kartu padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės kokybės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę (b). Pajamoms mažėjant, abiem atvejais paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi -- paklausa mažės (nėra pabraižyta, gali patys pabandyt). -------------------------------------------------------------------------------------- Paklausos dydžiui įtakos turi ir pajamų pasiskirstymo kitimas tarp vartotojų grupių. Kadangi skirtingų pagal pajamų dydį vartotojų grupių vartojimo struktūra skiriasi, valstybei perskirstant dalį pajamų mokesčių ir išmokų forma išmokant neturtingiems (transferiniai išmokėjimai), pastarųjų paklausa vartojimo prekėms didės, o prekių, daugiau vartojamų dideles pajamas gaunančių žmonių, paklausa mažės. 2. Kitų prekių kainų kitimas taipogi veikia tam tikros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas priklausomai ar šios dvi prekės yra substitutai/pakaitalai (pakeičiamos, pvz. arbata ir kava) ar komplementarios/papildančios (vartojamos kartu, pvz. mašina, benzinas, tepalai ir kt.) (©) Jei dvi prekės (A ir B) yra substitutai/pakaitalai, A prekės kainos augimas didina B prekės paklausą, nes vartotojas ima vartoti daugiau tos prekės, kurios kaina nepadidėjo. Tai pavaizduota c) pav. paklausos prekės pasislinkimu į dešinę. (d) Jei A ir B prekės yra papildančios (komplementarios), A prekės kainos augimas sumažins B prekės paklausą, o jos paklausos kreivė pasislinks į kairią pusę. Tai atsitinka todėl, kad pabrangus vienai prekei, vartotojas mažina jos vartojimą, bet kartu jis nebevartos tiek pat ir kitų - komplementarių/papildančių prekių, kurių negali (nereikia) atskirai vartoti nuo pabrangusios prekės. A prekės kainai mažėjant B prekės paklausa keisis priešinga linkme tiek substituto/pakaitalo, tiek komplementaraus/papildančio ryšio atvejais. 3. Kitų sąlygų pasikeitimų, kaip gyventojų skaičiaus, mados ir pan. poveikis paklausos kitimui ir atitinkamas paklausos kreivių pasislinkimas lengvai paaiškinamas (galite patys pasibraižyti). (per egzaminą galite būt paprašyti pabraižyt – patikrinant kaip įsisavinot dalyką. 4. Vartotojų optimizmas ar pesimizmas dėl galimo kainų pasikeitimo taip pat veikia paklausos dydį. Jeigu vartotojai tikisi kainų augimo, jie stengiasi iš anksto apsirūpinti tomis prekėmis ir tai didina paklausą. Priešingai, jeigu laukiama kainų mažėjimo, paklausa tuo metu sumažėja – vartotojas lūkuriuoja. PASIŪLA Samprata. Pasiūlos kreivė. Pasiūla – yra ryšys tarp prekės kiekio, kurį pardavėjas nori ir gali parduoti ir kainos, už kurią ši prekė perkama, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (laikas taip pat nesikeičia). Pasiūlos kiekio ir kainos ryšys, kaip ir paklausos atveju, yra pakankamai pastovus, todėl jis dažnai nusakomas kaip pasiūlos dėsnis: prekių pasiūlos kiekis paprastai kinta kainos kitimo linkme: Pasiūlos dėsnis - prekės kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Pav.: 7 Pasiūla didėja, didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl gamintojo, gaminančio tą prekę, intereso gauti kuo didesnį pelną. Didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamintojas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Be to, ir kiti gamintojai imasi gaminti pabrangusią prekę, nes tai sąlygoja jų pelno augimą. Pasiūlos kreivės poslinkiai ->>> ET, 21 psl., 17 psl. (5 ) Pasiūlos kiekis priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų veiksnių. Pagrindiniai yra šie: Kitų prekių kainos; Gamybos išteklių kaštai (išteklių kainos); Technologijos pažanga; Gamintojų lūkesčiai Kredito gavimo galimybės ir sąlygos Mokesčiai Gamintojų skaičius ir kt. 1. Kitų prekių kainos kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį jeigu jos yra substitutai/pakaitalai (pvz. žemės plotai) arba komplementarios/papildančios gamybos požiūriu: Jeigu prekės yra substitutai/pakaitalai, tuomet augant A prekės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja resursus, kurie iki tol buvo naudojami substituto - B prekės gamybai. Pastarosios (B prekės) gamyba/pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę (pav.) T.y.: jei substitutai/pakaitalai - A prekės kaina didėja - pasiūla mažėja Komplementarumo (papildymo) atveju ryšys tarp kainos ir komplementarių gamybos atžvilgiu A ir B prekių yra kitoks. Kas yra komplementarios gamybos atžvilgiu prekės? Komplementarios/papildančios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procesas yra susijęs tokiu būdu, kad naudojant tuos pačius resursus vienos prekės gamybai, kaip papildomas produktas (šalutinis produktas) pagaminama ir kita prekė (išgaunant naftą, išsiskiria dujos). Tokiu atveju, didėjant A prekės kainai didėja jos (A) gamyba/pasiūla, o kartu ir B prekės gamyba/pasiūla. Pasiūlos kreivė pasislenka į dešinę t.y, Jei koplementarios/papildančios --- A prekės kaina didėja B - prekės pasiūla didėja. 2. Gamybos išteklių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojo pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojo interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Ir atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti pasiūlą. 3. Technologijos pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sąnaudomis ir jeigu net šių produktų kainos nekinta, gaunamas gamybos pelnas bus didesnis, lyginant su pelnu, gautu naudojant ankstesnę technologiją. Tai skatina gamintojus didinti gamybą/pasiūlą: pasiūlos kreivė slenka į dešinę. RINKOS PUSIAUSVYRA: tai paklausos ir pasiūlos sąveika. RINKOS PUSIAUSVYRA: PAKLAUSOS IR PASIŪLOS SĄVEIKA. Paklausos ir pasiūlos kreivės, nubrėžtos viename grafike (pav. 9), schematiškai atvaizduoja rinkos pusiausvyrą. Kreivių susikirtimo taškas E rodo rinkos pusiausvyros tašką. Šiame grafike pusiausvyros taške E už tam tikro produkto vieno vieneto kaina lygi 6 Lt, o pardavimo apimtis - 200 vnt. Norint suprasti, kodėl taškas E yra pusiausvyros taškas, reikia pasižiūrėti, kas įvyks, jeigu pradžioje rinkos kaina bus kitame lygyje.  Pvz., jei pradinė kaina yra aukštesnė nei pusiausvyros kaina ir lygi 10 Lt ($).  Tada pirkėjai perka tik 50 vnt. produkto (taškas A). Tuo tarpu pardavėjai nori parduoti 260 vnt. (taškas F). Vadinasi yra didžiulis produkcijos perteklius (210 vnt). Tokiu atveju, kai kurie pardavėjai, nusivylę parduodamu produkto kiekiu esant 10 lt. kainai ir norėdami produktus realizuoti, pradeda kainą mažinti. Kaina mažinama iki 9 Lt ($), vėliau iki 8 Lt ($). Esant mažesnei produkto kainai, mažėja ir pasiūla/gamyba (mažesnė kaina - mažiau gamina ir teikia į rinką) Gamyba/pasiūla sumažėja iki 240 esant 8 lt už vienetą. Tačiau vis dar yra produktų perteklius ir pasiūla viršija paklausą. Kaina toliau mažėja, o kartu mažėja ir pasiūla/gamyba (norinčių parduoti už šią kainą). Kaina ir pasiūla mažėja tol, kol tarp paklausos ir pasiūlos pasiekiama pusiausvyra (kai jos atitinka viena kitai). Šiuo atveju tai pasiekiama esant 6 Lt ($) kainai, tai ir yra pusiausvyros taškas. Esant šiai kainai, pardavėjai nori parduoti 200 vnt prekių, o pirkėjai nuperka 200 vnt, (t.y tą kiekį, kurį nori parduoti pardavėjai). Kitaip tariant, rinka yra ištuštinta. Dabar pirkėjai ir pardavėjai yra patenkinti parduotų-nupirktų prekių kiekiu, t.y. prekių kiekiu, kurį pirkėjai nupirko, o pardavėjai pardavė esant 6 Lt kainai, t.y. pusiausvyros kainai. Poreikio daugiau keisti kaina jau nebėra. Ir taip: Pusiausvyra yra situacija, kurioje prekės kaina ir jos perkamas ir parduodamas produktų kiekis nekinta. O Perteklius yra, jei pardavėjai nori ir gali parduoti daugiau produktų(F) nei pirkėjai nori ir gali pirkti (9 pav. Violetinė linija) T.y perteklius yra tada, kai pasiūla viršija paklausą (kaina šiuo atveju yra aukščiau pusiausvyros). Mechanizmas: Tada kaina ima mažėti: ->>> Pardavėjai norėdami parduoti prekes, mažina kainą. Einant nuo taško F į tašką G pasiūlos kreivėje , kartu paklausos kreivėje slenka iš A į B tašką, kol linijos susikerta taške E, t.y., kai pasiūla atitinka paklausą. Kita situacija kai nėra rinkos pusiausvyros: Trūkumas --- jei pirkėjai nori ir gali nupirkti daugiau nei pardavėjai nori ir gali parduoti, susidaro trūkumas, t.y . trūkumas yra tada kai paklausa viršija pasiūlą. Kadangi pasiūla yra ribota, tada kyla kaina, mažėja galinčių nupirkti: Pasiūlos kreivė eina nuo K aukštyn į dešinę, o paklausos kreivė - nuo taško D į kairę iki taško F. Pusiausvyros taško poslinkiai: Pusiausvyros taškas, bendras paklausos ir pasiūlos linijų taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant pasiūlos ir paklausos veiksniams. Pusiausvyros taško judėjimo pagrindinės kryptys, kintant pasiūlos ir paklausos veiksniams, nesusijusiems su kaina, yra šios: a) Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja  tiek kaina (P), tiek pardavimo apimtis (Q) didėja.  10 a Pusiausvyros taškas įsigali esant didesnei kainai. Pvz. Kai norima nupirkt daugiau produkto (pvz. benzino), o jo yra ribotas (nekintama) kiekis (ir visi tai žino)  Pirks daugiau to produkto, kartu kils kainos, kadangi benzino kiekis ribotas. b) Kai pasiūla pastovi, o paklausa mažėja, kaina (P) ir parduodama prekių apimtis (Q) mažėja - 10 b Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai. Privaryta mašinų, o moki paklausa mažėja  mažėjant pajamoms, jų pirks mažiau c) Kai pasiūla didėja, o paklausa pastovi, prekės kaina (P) mažėja, pardavimo apimtis (Q) didėja - 10 c Pusiausvyros taškas nusistovi esant mažesnei kainai d) Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis (Q) mažėja, kaina (P) didėja -- 10 d Pusiausvyros taškas nusistovi esant didesnei kainai Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu: e) Kai paklausa ir pasiūla didėja, pardavimo apimtis didėja (Q), o kaina (P) nekinta (esant vienodam pakalusos ir pasiūlos padidėjimui) 10e Pusiausvyros taškas išlieka esant tai pačiai kainai. f) Kai paklausa didėja, o pasiūla tokiu pat dydžiu mažėja: prekės kaina (P) didėja, o pardavimo apimtis nesikeičia (Q) 10f Pusiausvyros taškas nusistovi esant gerokai didesnei kainai. PAKLAUSOS IR PASIŪLOS ELASTINGUMAS Kainos kitimas konkrečių prekių paklausą ir pasiūlą keičia skirtingai (pvz. duonos ir brangenybių). Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti naudojama elastingumo (lankstumo) sąvoka. Paklausos ir pasiūlos elastingumas apibūdina pirkėjų ir pardavėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Elastingumui įvertinti skaičiuojami elastingumo rodikliai. Jie išreiškia paklausos bei pasiūlos kiekio ir kainų procentinių padidėjimų santykį. ED = > D%/>P% Paklausos elastingumas ES = > S%/>P% - Pasiūlos elastingumas Pvz. Duonos kaina padidėjo 50% ir pirkėjai duonos perka 10% mažiau. ED=-10%/50% = -0.2. Matome , kad pirkėjas nežymiai reagavo į kainos padidėjimą. (paklausa mažai elastinga). Tačiau, jeigu, pvz. , 20% pakiltų turistinių kelionių kainos ir pirkėjai šios paslaugos savo paklausą sumažintų 40%, tai paklausos elastingumo rodiklis būtų lygus -2 (40/20). Šiuo atveju pirkėjai žymiai reaguoja į kainos padidėjimą, reiškia elastingumas ženklus. (Minuso ženklas ignoruojamas) Tiek paklausos tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki ∞. Išskiriami keli skirtingi elastingumo dydžiai (formos): Absoliutus elastingumas. Be galo mažas kainų pasikeitimas (nuo P1 iki P2) sąlygoja didelį paklausos ar pasiūlos padidėjimą. Šiuo atveju paklausa/pasiūla yra "be galo" elastinga. Skaitmeninė elastingumo išraiška yra:E∞ Paklausos atvejis. Grafikas rodo, kad esant net nedideliam kainos padidėjimui niuo P1 iki P2 paklausos apimtis sumažės nuo Q1iki Q2, t.y iki nulio - prekė nebus perkama. Tokia situacija įmanoma pvz. tobulos konkurencijos rinkoje, kai firmos gamina homogenišką (standartizuotą) produkciją ir ją parduoda už rinkoje nusistovėjusią kainą. Jeigu kuri nors firma padidintų kainą nuo P1 iki P2, galima tikėtis, kad paklausos apimtis sumažėtų iki nulio. Santykinis elastingumas. Kainų kitimas mažesnis nei paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimas P1P2<Q1Q2 Vieneto elastingumas. Kainų kitimo ir paklausos bei pasiūlos kiekio pasikeitimai vienodi (procentaliai) P1P2=Q1Q2 E=1 Santykinis neelastingumas. Kainų pasikeitimas yra didesnis nei paklausos ir pasiūlos pasikeitimas. P1P2>Q1Q2 E yra mažesnė už vienetą, bet didesnė už 0. 0<E<1 Absoliutus neelastingumas. Kainų kitimas nekeičia paklausos beipasiūlos. P1P2=Q stabilus E=0 Tokia paklausa gali būti tuo atveju, kai prekė yra gyvybiškai svarbi vartotojui (pvz. vaistai silpnam ligoniui). Tačiau ir šiuo atveju paklausa gali būti visiškai neelastinga tol, kol prekės kaina neviršys vartotojo biudžeto (pajamų). Nenagrinėsim : ataskaitos taško (koks kainos ir kieki derinys turi būti bazinis) problema, ryšio tarp kreivės nuolydžio ir elastingumo problema Elastingumą sąlygojantys veiksniai. ELASTINGUMO VEIKSNIAI Paklausos elastingumas: Paklausos elastingumas apibūdina pirkėjų reakciją į kainų pasikeitimus. Pagrindiniai paklausos elastingumo veiksniai yra: Pakeičiamumas (substitucija) Laikas Būtinybė ar prabanga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Pakeičiamumas (substitucija): Su substitucijos poveikiu paklausai ir pasiūlai susipažinome ankstesniame rinkos mechanizmo skyrelyje, tik to neįvardijome elastingumo pasireiškimu. Nekartosiu kas buvo pasakyta, tik čia išsakysiu pagrindines išvadas (teiginius): Esant tinkamiems substitutams (pakaitalams) prekės paklausa yra elastinga kainų kitimui. Jei nėra tinkamų substitutų (pakaitalų), vartotojai negali reaguoti į kainų kitimą ir perka pradinį prekės kiekį. Paklausa - neelastinga. 2. Laikas: Laikas taipogi didina paklausos elastingumą. Vartotojai, pasikeitus kainoms, gali pakeisti savo elgseną, kai tam yra pakankamai laiko. Laikas yra būtinas substitutų (pakaitalų) paieškoms. Paklausos elastingumas didėja, ilgėjant laiko tarpui: vartotojas prisitaiko prie naujų kainų. 3. Būtinybė ar prabanga Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas. Vartotojas negali apseiti be būtiniausių prekių (maisto, kasdieninių drabužių). Todėl tokių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos prekių vartojimo apimtį vartotojas gali keisti nejausdamas didelių nepatogumų. Todėl pakilus jų kainoms, gali gerokai sumažinti vartojimą (prabangūs kailiniai ir dar ne pirmi, atostogos į užsienyje). Tokių prekių paklausa yra elastinga 4. Vartotojo pajamų paskirstymo struktūra. Paklausos elastingumas priklauso nuo prekei įsigyti išleidžiamų lėšų dalies bendrame vartotojo biudžete. Degtukų, druskos pirkimo išlaidos sudaro labai nedidelę vartotojo biudžeto dalį, todėl tokių prekių paklausa labai nesikeičia pakitus kainoms. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Tačiau pvz. automobilio, turistinių kelionių kainos pasikeitimas jau veiks į paklausą gana stipriai. Jo paklausa kur kas elastingesnė. Pasiūlos elastingumas Pasiūlos elastingumas apibūdina pardavėjų reakciją į kainų pakitimus. Pasiūlos elastingumą lemiantys veiksniai (pagrindiniai): Laikas Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kita substitucijos, komplementarumo pakeičiamumo, papildymo efektas) Atsargų sudarymo galimybė 1. Laikas: Kylant kainoms , gamintojas nori parduoti žymiai daugiau prekių. Todėl jis turi padidinti gamybos apimtis. Tam reikalingas papildomas laikas. Todėl elastingumas gali būti didesnis tik praėjus tam tikram laikui. 2. Produkcijos pakeičiamumas (produkcija pakeičia ar papildo viena kitą  substitucijos, komplementarumo efektas) substitucija gamyboje: Jei prekė turi pakaitalą gamyboje, tai pasiūlos kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį. ( pvz. augant rugių kainoms : ūkininkas plės plotus, krentant: ims augint kviečius). Šiuo atveju pasiūlos elastingumas bus didelis. Jei prekė neturi artimo pakaitalo, pasiūla yra mažiau elastinga kainų pokyčiams (krentant visų javų kainoms, persiorientuot į gyvulininkystę yra gerokai sunkiau). Komplementarumas gamyboje: Jei prekės yra papildančios viena kitą gamyboje, pasiūla neelastinga (mažiau elastinga). (mėsininko sprendimus lemia jautienos kaina, o ne odos kaina. Odos kaina yra neelastinga, nes ji mažiau būtinas produktas). Atsargų sudarymo galimybė Prekių saugojimo galimybė labai veikia pasiūlos elastingumą. Greitai gendančios prekės, nežiūrint jų kainų mažėjimo, turi būti greitai tiekiamos į rinką (pvz. vaisiai - bananai). Negalima sudaryti ir tokių prekių atsargų kylant kainai. Taigi tokių prekių elastingumas yra mažas. Priešingai, lengvai saugomų prekių atsargomis pardavėjas gali nemažai keisti pasiūlą (išlaukti norimų kainų). Pasiūla tokių prekių yra elastinga. 5 paskaita Praėjusią paskaitą susipažinome su paklausos ir pasiūlos elastingumu priklausomai nuo kainos pasikeitimų. Pateiksiu pora paklausos elastingumo pavyzdžių, priklausomai

Ekonomika  Paruoštukės   (95,51 kB)

Sistema "Balansas 2004" - tai apskaitos sistema, apimanti buhalterinę, finansinę ir verslo valdymo apskaitą. Ji turi įprastas grafinės Windows terpės "interfeiso" galimybes, o Kliento/Serverio (Client/Server-SQL) technologija bei tranzakcijų mechanizmas užtikrina duomenų patikimumą ir stabilumą. Sistema "Balansas 2004" pritaikyta Lietuvos vartotojui, yra daugiavartotojiška sistema, tenkinanti įvairaus dydžio kompanijų reikalavimus. Sistema turi modulinę struktūrą, todėl klientas gali įsigyti tik tuos modulius, kurie jam reikalingi ir tik tiek, kiek jų reikia, t.y. rasti sau geriausią ir pigiausią sprendimą. Sistemoje "Balansas 2004" galima matyti įmonės (visos įmonės, įmonės padalinio, kaštų centro, objekto) balansą iš karto po ūkinės operacijos patvirtinimo. Taip pat vartotojas gali bet kada surasti tą pirminę operaciją, kuri ir suformavo įrašą įmonės balanse (didžiojoje knygoje), t.y. atsekti tiek ūkinės operacijos sąskaitų korespondencijas, tiek ir kokia ūkinė operacija buvo pagrindu tam tikrai korespondencijai. Sistemoje "Balansas 2004" veikia vieningas sutarčių valdymo mechanizmas, vartotojas gali pats (be programuotojo pagalbos) papildyti ekrano laukus savais laukais, kur būtų vedama papildoma informacija. Sistema suderinama su sistemomis, aptarnaujančiomis kasos aparatus, kompiuterines svarstykles bei P.O.S.-us, turi "pardavimo taškų" modulį, kuris kartu su fiskaliniu bloku bei čekių spausdintuvu gali atlikti kasos aparato funkciją ir visas operacijas eksportuoti į sistemą "Balansas 2004" "Pardavimo taškų" modulis pritaikytas darbui vaistinėse (kompensuojamų vaistų pardavimo įpatumai). Prie sistemos "Balansas 2004" gali jungtis brūkšninių kodų skaitytuvai, taip pat nešiojami brūkšninių kodų skaitytuvai-kaupikliai. Sistemoje "Balansas 2004" galima apriboti vartotojo veiksmus, panaudojant lanksčią vardų ir slaptažodžių sistemą bei vidinį administravimą. Sistemoje "Balansas 2004" yra ataskaitų generatorius, todėl ataskaitas galima nesunkiai kurti arba keisti. Prie ataskaitų galima prijungti papildomas programas ir tuo būdu labai praplėsti ataskaitų bei jose gaunamų duomenų spektrą. Sistema leidžia ataskaitas formuoti į MS Exel formatą (lenteles arba grafikus) bei į MS Word dokumentus. Darbui tarp nutolusių (nesujungtų lokaliu kompiuteriniu tinklu) darbo vietų ar filialų yra skirtas specialus duomenų (operacijų) apsikeitimo būdas - tarpfilialinis ryšys. Ryšiui panaudotas SQL replikavimo mechanizmas. Daliniam informacijos apsikeitimui galima naudoti sistemos "Balansas 2004" galimybę eksportuoti operacijas į tarpines bylas ir iš jų importuoti operacijas kitoje vietoje. Sistemoje "Balansas 2004" prekėms galima laisvai pasirinkti keletą matavimo vienetų, t.y. pirkti, parduoti, perduoti galima bet kokiais matavimo vienetais, tarp kurių aprašomi tarpusavio santykiai.

Apskaita  Referatai   (21,61 kB)

Leidinyje nagrinėjama technikos objektų patikimumo sąvoka bei jo įvertinimo metodai. Objekto patikimumas įvertinamas atsižvelgiant į ypatybes. Kiekviena iš šių ypatybių – ilgaamžiškumas, negendamumas, pataisomumas, išsilaikymas – apibūdinama tam tikrais rodikliais arba charakteristikomis. Gedimo susiformavimo ir jo pašalinimo laikas yra atsitiktiniai dydžiai, todėl patikimumo charakteristikos apskaičiuojamos tikimybių teorijos ir matematinės statistikos metodais.

Mechanika  Referatai   (19 psl., 105,19 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Lietuvoje 2004 m. užregistruota daugiau sergančiųjų ligomis, susijusiomis su rūkymu, alkoholio ar narkotikų vartojimu nei 2003 metais. Kaip pranešė Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje alkoholio suvartojimas padidėjo, o rūkymas - šiek tiek sumažėjo, tačiau ligų, susijusių su šiais žalingais įpročiais, užregistruota daugiau.

Etika  Projektai   (34 psl., 358,7 kB)

Kraujas skiriasi nuo kitų audinių tuo, kad jisai skystas. Tuo jis panašus tik į limfą. Kraujas neretai priskiriamas prie jungiamųjų audinių, kadangi turi daug tipų ląstelių ir daug tarpląstelinės medžiagos. Be to, jis embrioninio vystymosi metu susidaro iš mezenchimos - gemalinio pradinio jungiamojo audinio. Egzistuoja vienas kraujo skirtumas nuo jungiamųjų audinių - kraujo tarpląstelinė medžiaga neturi skaidulų ir drebutinio užpildo. Tačiau šis skirtumas nėra toksai didelis - kraujas kartais turi skaidulų. Jos susidaro kraujui krešint.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 20,36 kB)

Viena naujausių vadybos metodoogijų yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Visuotinės kokybės vadyba yra nauja sąvoka ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Amerikiečių pramonininkų kokybės ir gamybos efektyvumo gerinimo paieškos nėra paprastas atradimų vartojimas, o kokybiškai naujas požiūris į problemų sprendimą. Nei statistiniai kontrolės metodai, nei kokybės būreliai, nei racionalizacinių pasiūlymų skatinimo sistemos, nei programos ar bet kuri priemoonė, vartojama atskirai neišspręs kokybės ir efektyvumo gerinimo problemų. Šioms problemoms spręsti reikia visų šių priemonių kartu.

Vadyba  Namų darbai   (13 psl., 29,98 kB)

Panagrinėsime procesus, vykstančius visiško pasiekiamumo v linijų pluošte, į kurį patenka paprastasis paraiškų srautas parametru , aprašomas Puasono skirstiniu, nusakančiu tikimybę įvykio “(o,t) laikotarpiu ateis k paraiškų”. Kiekviena atėjusi paraiška gali būti aptarnauta bet kuria tuo momentu esančia laisva pluošto linija. Jei paraiškos atėjimo momentu visos pluošto v linijos yra užimtos, ši paraiška neaptarnauta palieka sistemą ir įtakos tolimesniam sistemos darbui neturi.

Elektronika  Konspektai   (15 psl., 129,26 kB)

Telekomunikacijų modelis. Telekomunikacijų paslaugos. Paslaugų klasifikacija. Telekomunikacijų tinklai. Telekomunikacijų tinklų struktūros. Telekomunikacijų tinklo projektavimo planas. Telefoninio perdavimo traktas. Elektroakustinis pagrindai. Aukstoelektriniai ir elektroakustiniai keitikliai. Anglinis mikrofonas. Elektromagnetinis telefonas. Galiniai įrenginiai. Vietinis efektas. Telefono aparato tobulinimo kryptys. Elefono atsakikliai. Bevieliai telefonai. Video konferenciniai įrenginia. Faksimiliniai aparatai. Žynybinės telefonų stotys. Automatinės komutacijos principai.Komutaciniai prietaisai naudojami stotyje sujungimų sudarymui. Skaitmeninės komutacijos principai. Skaitmeninių signalų kanalų komutacija. Erdvinė skaitmeninio signalo komutacija. Laikinė skaitmeninių signalų komutacija. aldančiųjų įrenginių sudarymo principai.

Informatika  Paruoštukės   (3 psl., 568,56 kB)

Sistemos Balansas 2005 moduliai ir jų charakterizavimas. Klientų kortelės . Prekių kortelės. Pirkimai. Vidinis judėjimas. Pardavimo kainų formavimas. Pardavimo operacija. Fifo likučių analizė Pradiniai likučiai. Ilgalaikis turtas. Balanso ataskaitos Gamyba. Atsiskaitymai. Debetinės/Kreditinės operacijos

Apskaita  Konspektai   (45 psl., 271,41 kB)

Valstybinio kainų reguliavimo esmė ir metodai. Rinkos pusiausvyros pažeidimai vyriausybei nustatant minimaliąją ir maksimaliąją kainas. Minimalioji kaina ir jos taikymas. Maksimalioji kaina ir jos taikymas. Užsienio šalių valstybinio kainų reguliavimo raida ir ypatumai. Valstybinio kainų reguliavimo problemos Lietuvoje. darbe pateikiama išsami valstybinio kainų reguliavimo įtakos rinkos pusiausvyrai analizė. Teorinėje dalyje atskleidžiamos rinkos valstybinio reguliavimo priežastys ir padariniai, pateikiama grafinė medžiaga, susieta su tiksliais ir aiškiais aprašymais; valstybės kišimosi į rinkos mechanizmą praktinė nauda iliustruojama gausiais pavyzdžiais, pagrindžiančiais šio reguliavimo būtinumą ir išryškinantį jo ydas bei neigiamą įtaką rinkos pusiausvyros susidarymui.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (31 psl., 55,35 kB)

Totalitarizmas – tai prievartinio politinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centro valdžiai, organizuotai į vieningą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą lyderio diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 10,06 kB)

Parlamentarizmo įtvirtinimas 1922m. konstitucijoje. Konstitucijos kūrimą įtakoję veiksniai. Pagrindinių konstitucijos nuostatų esmė. Konstitucinė aukščiausiųjų valstybės organų sistema. Plačios įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyvos. Vykdomosios valdžios kompetencijos ribojimas. 1928m. konstitucija - posūkis į autoritarizmą. Konstitucijos atsiradimo priežastys. Konstituciniai politinės valdžios organai. Susiaurintos konstitucinės Seimo funkcijos. Stiprios Prezidento institucijos įtvirtinimas.

Politologija  Referatai   (13 psl., 18,36 kB)

Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo metodologinis ir metodinis pagrindimas. Organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus teorinis pagrindimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų tyrimas. Tiriamos organizacijos bendroji charakteristika ir tyrimo pravedimas. Tiriamos organizacijos elgsenos bruožų vertinimas. Šio kursinio darbo tyrimo tikslas - remiantis mokslinės literatūros studijavimu ir diplominio darbo - “Modernios organizacijos elgsenos bruožų tyrimo instrumentarijaus problema” - kritine analize, teoriškai pagrįsti instrumentarijų bei klausimyną ir jo pagalba nustatyti tiriamos dabartinės Lietuvos organizacijos elgsenos bruožus.

Psichologija  Kursiniai darbai   (24 psl., 88,78 kB)

Bendra rinkos charakteristika. Stomatologinių įmonių įvairovė ir jų išsidėstymas. Rinkos veiksniai, formuojantys pasiūlą ir paklausą. Savikaina. Vartotojų pajamos. Sezonas. Kaina. Pasiūlos tyrimas. Stomatologinių paslaugų teikėjų kiekybinis įvertinimas ir jų galimybių analizė. Svarbiausios paslaugų grupės, jų charakteristinė analizė ir kainos. Dantų gydymas. Protezavimas. Chirurginis gydymas. Higienistų paslaugos. Naujos stomatologinės paslaugos, jų perspektyvos. Kainų tyrimas. Paklausos tyrimas. Gyventojų poreikis paslaugai. Paklausos priklausomybė nuo gyventojų perkamosios galios.

Vadyba  Namų darbai   (18 psl., 28,32 kB)

Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas.

Istorija  Referatai   (9 psl., 152,15 kB)

Atrandant naujus elementus ir tiriant jų bei jų junginių savybes, buvo sukaupta daug faktų, kuriuos būtinai reikėjo susisteminti. Pirmaisiais elementų sisteminimo bandymais galima laikyti elementų grupavimą pagal bendras jų savybes. Štai buvo nustatyta, jog ryškiausiomis bazinėmis savybėmis pasižymi elementų, pavadintų šarminiais, junginiai, o rūgštinėmis - halogenų junginiai. Nė vienas cheminių elementų klasifikavimo bandymas neišaiškino jų išsidėstymo svarbiausio dėsningumo, ir todėl vis nebuvo natūralios sistemos, apimančios visus cheminius elementus bei rodančios jų panašumų ar skirtumų esmę. Tą uždavinį išsprendė D. Mendelejevas.

Chemija  Referatai   (26 psl., 17,46 kB)

Techninė priežiūra - tai kompleksas darbų (operacijų), kuriais siekiama išlaikyti pagal paskirtį naudojamo, laikomo arba transportuojamo gaminio darbingumą arba tvarkingumą. Techninė priežiūra apima mašinos techninės būklės kontrolę (diagnozavimą), valymą ir plovimą, tepimą, varžtų užveržimą, kai kurių dalių pakeitimą (pavyzdžiui, filtravimo elementų, purkštuvų), reguliavimą ir kitus mašinos priežiūros darbus. Mašinų techninės priežiūros darbų apimtis ir periodiškumas nurodytas standartuose, mašinos eksploatavimo instrukcijoje arba mašinos techninės priežiūros technologinėse kortelėse, parengtose gamyklų, mokslo ir techninių paslaugų (serviso) įmonių.

Mechanika  Referatai   (4,64 kB)

Nuo neatmenamų laikų Kinijoje buvo naudojamos fejerverkų raketos, kurios iškeldavo užtaisą į viršų. Tuo tarpu pirmieji skraidančiųjų aparatų su reaktyvine trauka projektai minimi tik 1835 metais. Tai buvo G.Rebensteino ir F.Mattiso projektai, kurie buvo išspausdinti ne tik vienu metu, bet ir tame pačiame mieste – Niurnberge. Šie ir vėlesni projektai yra įdomūs savo istorine reikšme, tačiau techniškai jie nebuvo perspektyvūs, nes siūlomų variklių galia buvo nepakankama arba veikimas pernelyg trumpas.

Fizika  Referatai   (4,95 kB)