Asmenybės ir jų biografijos: Leninas, San Simonas, Antanas Smetona, Džordžas Bušas, Aleksandras Stulginskis, Stalinas.

Istorija  Paruoštukės   (17 psl., 30,26 kB)

Dažniausiai sisteminę magistralę sudaro nuo 50 iki 100 laidininkų. Kiekvienas laidininkas atlieka skirtingą funkciją. Nepaisant to, kad yra daug magistralių tipų, kiekvienoje iš jų laidininkai gali būti grupuojami į tris funkcines laidininkų grupes: - adresų, - duomenų, - valdymo linijos. Be šių dar gali būti maitinimo linijų, reikalingų maitinti prie magistralės prijungtiems moduliams. Adresų linijomis nurodomas duomenų magistralėje esančios informacijos šaltinis ir imtuvas. Duomenų magistralės plotis lemia didžiausią galimą kompiuterio sistemos atminties talpą. Be to, adresų linijos dar naudojamos Įvesties/ išvesties prievadams adresuoti. Duomenų linijomis vyksta keitimasis duomenimis tarp kompiuterio modulių. Šių laidininkų visuma vadinama duomenų magistrale. Laidininkų skaičius nusako magistralės plotį (skiltiškumą). Kiekvienu laidininku tam tikru laiko momentu gali siunčiamas tik vienas bitas, todėl laidininkų skaičius parodo kiek duomenų galima siųsti vienu metu. Duomenų magistralės plotis yra svarbus parametras, lemiantis visos kompiuterinės sistemos pajėgumą. Valdymo magistralė kontroliuoja kreiptis į duomenų ir adresų linijas ir šių linijų naudojimą. 3. Magistralių hierarchija Jungiant į magistralę daugiau įrenginių nukenčia jos pajėgumas. Tai yra dėl dviejų priežasčių: 1. Kuo daugiau įrenginių sujungta į magistralę tuo didesnė signalų delsa. Delsą lemia laikas per kurį tam tikras įrenginys koordinuoja naudojimąsi magistrale. Kai magistralės valdymas dažnai pereina nuo vieno įrenginio kitam, ši delsa gali labai paveikti bendrą našumą. 2. Magistralė gali tapti kompiuterio silpnąja vieta, jeigu keitimosi duomenimis intensyvumas viršys magistralės galimybes. Šią problemą iš dalies galima išspręsti didinant duomenų siuntimo intensyvumą ir taikant platesnes magistrales. Tačiau keitimosi duomenimis, kuriuos generuoja į magistralę įjungti įrenginiai, tempai labai spartėja ir galiausiai nebebus užtikrinamas atitinkamas našumas. Siekiant spręsti šias problemas daugelyje sistemų naudojamos kelios magistralės. Yra tam tikra jų hierarchija. Dauguma kompiuterizuotų sistemų naudoja keliais magistrales. 2.1 pav. Yra keturios magistralės – lokalioji magistralė, PCI, AGP ir ISA. 3.1 pav. Magistralių hierarchijos pavyzdys 4. AGP magistralės veikimo principai AGP magistralė buvo sukurta kaip aukšto našumo grafinė jungtis. Ši jungtis išvengia PCI magistralės silpnųjų vietų, ir turi tiesioginį ryšį su pagrindine atmintimi. Naujoji AGP 3.0 specifikacija papildyta 8x rūšimi, kuri leidžia padvigubinti maksimalų siunčiamų duomenų persiuntimą palyginus su ankstesniu 4x, per vieną magistralės ciklą persiunčiamas dvigubai didesnis duomenų kiekis. 4.1 pav. matome grafinių jungčių pralaidumų didėjimą nuo PCI jungties iki AGP 8x. Čia AGP 1x, AGP 2x, AGP 4x ir AGP 8x pristato duomenų persiuntimo greičius. 4.1 pav.: Skirtingų jungčių duomenų pralaidumo būdai 4.1 AGP 3.0 jungties savybės • Naujas 8x duomenų persiuntimo būdas, padvigubinantis pralaidumą iki 2.1GB/s. • Nauja signalų siuntimo schema su keliais invertuotais signalais ir mažu įtampos svyravimu. • Naudojamas šoninis adresavimas, siekiant geresnio duomenų magistralės išnaudojimo. • Įjungiama kalibravimo schema, gerinanti signalo kokybę. • Dinaminė magistralės inversija, triukšmų mažinimui. • Asinchroninis veikimo būdas įgalinantis nenutrūkstamą duomenų siuntimą tinkamą video srautams. 4.2 Suderinamumas su AGP 4x • AGP 8x yra suderinama su AGP 4x jungtimi. • Tinka tie patys AGP 4x laidininkai, tik pridėta keletas signalinių jungčių AGP 8x palaikymui. • Naudojama ta pati jungtis kaip ir AGP 4x. • Suderinama su AGP 4x ir AGP Pro maitinimo schema. • motinines plokštės gali palaikyti abudu AGP 4x ir AGP 8x tipus. 4.3 Pagrindinės plokštės su AGP 8x architektūra 4.2 pav. matome subalansuotos pagrindinės plokštės architektūros pavyzdį. Aštuntos generacijos AMD Athlon™ procesorius su pagrindine plokšte sujungtas per AMD-8151™ HyperTransport AGP 3.0 grafinį tunelį. 6.4GB/s pilnas pralaidumas iš CPĮ į HyperTransport modulį įgalina AGP 8x ir kitus sisteminius Į/I modulius pasiekti optimalų našumą. 4.2 pav.: subalansuota pagrindinė plokštė su AGP 8x lizdu. 4.4 AK grafinės sistemos evoliucija Kad suprastume AGP grafikos privalumus ir naudą, reikia suprasti problemas kurios buvo sprendžiamos besivystant AGP technologijai. 4.3 pav. matome grafinės sistemos architektūrą sukurtą PCI magistralės pagrindu. Čia grafinė sistema patalpinta PCI magistralėje. Atkreipkite dėmesį kad PCI grafinis adapteris turi savyje integruotą video atmintį. Nors praeityje toks techninis sprendimas pasiteisino, atsirado keletas problemų kurios paskatino AGP grafikos atsiradimą: 1. Patobulinti grafines sistemos atmintį yra brangu, nes papildomi atminties moduliai turi būti pridėti į grafinę plokštę, arba turi būti keičiama pati plokštė. 2. Kadangi grafiniai duomenys, tokie kaip tekstūros yra saugomi pagrindinėje atmintyje, tai PCI magistralėje esanti grafinė plokštė juos gali pasiekti tik per PCI magistralę. Kreiptis tų duomenų reikia dažnai, nes pati grafinė plokštė turėdavo nedaug savos atminties. Taigi grafinė plokštė turi konkuruoti su kitais PCI magistralės moduliai dėl magistralės užimtumo ir pralaidumo. 3. Ir jeigu grafikos plokštė dažnai kreipiasi į PCI magistralę tada kiti magistralės periferiniai įrenginiai ,,badauja”. 4.3 pav.: Senesnio tipo pagrindinė plokštė naudojanti PCI magistralę grafikos apdorojimui. 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose matome kaip AGP technologija išsprendžia problemas kilusias esant PCI magistralės grafikos plokštei. Šiuo atvejų AGP magistralė priklauso jau sistemos kontroleriui. AGP plokštė naudojasi 66 MHz PCI magistralės protokolu ir dar šoninio adresavimo galimybe siųsti komandas iš grafikos plokštės į AGP loginį įrenginį esantį Šiauriniame tilte. Šiaurinis tiltas priima skaitymo/ rašymo ir kitų komandų užklausas (naudoja buferius) tam kad įgalintų apsikeitimą duomenimis ir komandomis tarp AGP įrengininio ir sistemos kontrolerio, pilnu greičiu ir dar tuo pat metu keistųsi duomenimis tarp sistemos kontrolerio ir DDR atminties modulių. 4.4pav.: AMD-762™ sisteminis kontroleris ir AGP grafinė sistema. Vaizduojamas pagrindinės atminties naudojimas grafinėms operacijoms. Sistemų pavyzdžiai parodyti 4.4 ir 4.5 paveikslėliuose duoda tokią naudą: • Vietinė AGP sistemos architektūra siūlo svarbius našumo patobulinimus palyginus su PCI magistralės pagrindu veikusią grafinę sistemą. • AGP architektūra leidžia AGP grafinei sistemai matyti ir naudoti pagrindinę atmintį taip tarsi tai būtų jos pačios integruota atmintis – tai reiškia kad AGP plokštė dalinasi sistemine atmintimi. AGP grafinė plokštė nejaučia skirtumo tarp jos pačios ir pagrindinės atminties, visa atmintis atrodo kaip jos, vietinė. Galinis vartotojas gali didinti grafinės sistemos našumą įdėdamas papildomą pagrindinę atmintį vietoj to, kad papildytų brangią grafinę atmintį. • Grafinė sistema jau nebeturi konkuruoti dėl PCI magistralės pralaidumo kad pasiektų duomenis iš pagrindinės atminties. Tai leidžia grafiniai sistemai dirbti pilnu greičiu, beveik neturint pertraukčių iš kitų sistemos komponentų. Tai padidina visos sistemos konkurencingumą – reiškia kad procesorius, AGP grafinė sistemą, PCI magistralės įrenginiai gali veikti nepriklausomai vienas nuo kito ir konkurencingiau, taip didindami bendrą sistemos našumą. • PCI magistralės įrenginiai gali laisvai naudotis PCI magistrale, jiems nereikia ,,rungtis” su grafiniu adaptoriumi dėl magistralės. Taip PCI magistralė atsilaisvino nuo grafinės sistemos, padidėjo jos pasiekiamumas. 4.5 pav.: Aukšto lygio AGP prievado diagrama. Matome magistralės architektūrą ir Šiaurinio tilto komponentus. Bėgant laikui grafinė sistema buvo tobulinama, pervedama vis į didesnio našumo lygius. Kaip matome lentelėje yra eilė AGP tipų (duomenų siuntimo greičių) kurie atsirado laikui bėgant. Tai panašu į pavarų dėžę sportiniame automobilyje, pirma pavara atitiktų pirmąjį AGP 1x tipą, siūlantį duomenų persiuntimo greitį iki 264 MB/s. Antra pavara būtų AGP 2x, kuri padvigubino duomenų persiuntimą iki 528 MB/s. Trečia yra AGP 4x, siūlanti greitį iki 1 GB/s. Ir galiausiai ketvirtoji – paskutinė atitiktų AGP 8x, ir turėtų aukščiausią duomenų persiuntimo greitį – iki 2,1 GB/s. (Kaip pastebėjote žymėjimas 2x, 4x, ir 8x yra susijęs su pradiniu AGP 1x). 4.1 lentelė: AGP tipai ir atitinkami duomenų pralaidumai. AGP magistralės tipas Duomenų pralaidumas AGP 1x Iki 264 MB/s AGP 2x Iki 528 MB/s AGP 4x Iki 1 GB/s AGP 8x Iki 2,1 GB/s 4.5 vRAM tipai Grafinėse plokštėse atmintis susideda iš 2 dalių: kadro atminties ir papildomos atminties. Pigiose grafinėse plokštėse vRAM yra sudaryta iš SDRAM tipo atminčių, o greitose iš DDR-SDRAM. Yra specializuotos atmintys: VRAM-video atmintis, EDO VRAM , WRAM, SGRAM. Sparčiausios ir brangiausios yra VRAM ir WRAM. Grafinėse plokštėse informacija perduodama 64,128 ir net 265 bitų magistralėmis. Atminties kiekis būna : 34 DDR,64 MB DDR, 128 MB DDR, 512 MB DDR ir t.t. 4.6 Grafinis procesorius Jie yra visose grafinėse plokštėse, tai specializuota mikroschema. Grafinį procesorių valdo pagrindinis procesorius, o GP paskirtis yra grafinių objektų vaizdavimas ekrane. Yra 2D-dvimačių vaizdų, 3D- trimačių ir 2D/3D universalūs grafiniai procesoriai. Naujos plokštės turi 3D grafinį procesorių. Grafinių plokščių lyderis (buitinė, o ne profesionali) yra “nVidia GeForce X” šeimos vaizdo procesoriai. Juos gamina kompanija “nVidia”. Juose yra naudojama tik DDR atmintis. Juose naudojama sparti 166 MHz DDR SDRAM atmintis. 2002 vasaros pradžioje pristatytas 3D, trimačių vaizdų “nVidia GeForce4 Ti 4600” procesorius . Teigiama, kad “GeForce4” yra naujos kartos “nVidia” vaizdo procesoriai. Jie skirti 3D vaizdų kūrėjams ir žaidėjams, norintiems turėti itin gerus vaizdus. Atminties laidumas 2,7GB/s , 6,4 GB/s , 8,8 GB/s. 4.6 pav. AGP plokščių jungčių pagrindiniai išmatavimai 4.7 Apibendrinimas AGP magistralės tipas AGP 8x yra sekantis žingsnelis pirmyn didelio našumo grafinių jungčių evoliucijoje. Jis iš tikrųjų beveik dvigubai padidino AGP 4x grafikos galią. Ši sistema pasistūmėjo priekin tiekiant galiniam vartotojui vis geresnį ir tikroviškesnį vaizdą. Tačiau tai yra pats paskutinis AGP grafinių plokščių tobulinimo žingsnis, ateityje jau seks PCI Express grafikos apdorojimo plokštės. 5. Nuo PCI iki PCI Express – magistralių vystymasis 5.1 PCI Magistralė Nuo pradėjimo naudoti 1992 metais, PCI magistralė tapo stuburu Į/I įrenginiams visose kompiuterinėse sistemose. Pati pradinė 33 MHz ir 32 bitų pločio magistralė parodė teorinį greitį iki 133 MB/s. Laikui bėgant industrija išleido naujesnes platformų architektūras kuriose PCI magistralė buvo keičiama našesniais jos papildymais, tokiais kaip AGP ir PCI X, abidvi yra patobulinti PCI magistralės variantai. 1 lentelėje pristatomi PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai. 1 lentelė: PCI, PCI-X, ir AGP magistralių pralaidumai Magistralė ir jos dažnis 32 bitų pločio pralaidumai 64 bitų pločio pralaidumai 33 MHz PCI 133 MB/s 266 MB/s 66 Mhz PCI 266 MB/s 532 MB/s 100 MHz PCI X Nenaudojama 800 MB/s 133 MHz PCI X Nenaudojama 1 GB/s AGP 8x 2,1 GB/s Nenaudojama Iš arčiau tyrinėdami PCI signalų siuntimo technologiją atrandame multinumetimą magistralę (Multinumetimo [eng. multidrop] magistralė gaunama tada, kai prie jos jungiami įrenginiai, kiekvienas tais pačiais laidininkais. Kada vienas įrenginys naudoja magistralę, joks kitas negali pasiekti magistralės. Įrenginiai privalo dalintis magistrale ir laukti savo eilės, kol kiekvienas galės siųsti ar priimti duomenis), ir tai kad paraleli magistralė jau siekia savo našumo ribas. PCI magistralė negali būti paprastai patobulinta keliant taktinį dažnį, ar mažinant įtampą. Ir dar PCI magistralė neturi tokių savybių kaip galios valdymas, vietinių periferinių junginių karšto jungimo ar keitimo, (Galimybė įdėti ir išimti įrenginius iš kompiuterio jo neišjungus, ir kad operacinė sistema automatiškai atpažintų pasikeitimus), arba aptarnavimo kokybės [eng. QoS – Qualitu of service] kuri užtikrintų atitinkamą pralaidumą realių operacijų metu. Galiausiai visas įmanomas PCI magistralės pralaidumas yra tik į vieną pusę (siunčiant arba priimant) vienu laiko momentu. Daugelis ryšių tinklų palaiko dvikryptį eismą vienu laiko momentu, tai sumažina pranešimų vėlavimus. 5.2 Namų sistemos Pradinė PCI magistralė buvo kuriama kad palaikytų 2D grafiką, aukštesnio našumo diskinius kaupiklius ir vietinius tinklus. Neilgai trukus po PCI magistralės atsiradimo, išaugę 3D grafikos sistemų reikalavimai jau nebetilpo į 32 bitų, 33 MHz PCI magistralės pralaidumą. Siekdami tai pataisyti kompanija Intel ir keletas kitų grafinių gaminių gamintojų sukūrė AGP magistralės specifikaciją. Kuri buvo apibrėžta kaip aukšto našumo PCI magistralė skirta grafikai apdoroti. Taigi AGP magistralė išlaisvino PCI sisteminę magistralę nuo grafikos eismo, ir paliko ją kitiems ryšiams bei Į/I operacijoms. Prie to Intel kompanija įvedė USB 2.0 ir Nuoseklią ATA jungtis į pietinį tiltą, taip dar labiau sumažindama Į/I operacijų paklausą PCI magistralėje. 5.1 pav. matome tipiškos namų vartotojo sistemos vidinę architektūrą su Į/I ir grafinio įrenginių pralaidumais. 5.1 pav.: Tipinė namų vartotojo sistemos architektūra 5.3 Namų vartotojo sistemos silpnosios vietos Keletas namų vartotojo sistemos magistralių gali riboti sistemos našumą, dėl CPĮ, atminties ir Į/I įrenginių skirtumų: tai PCI magistralė, AGP magistralė ir ryšys tarp Šiaurinio ir pietinių tiltų. PCI magistralė. PCI magistralė suteikia iki 133 MB/s pralaidumą įjungtiems į ją įrenginiams. Keletas šių įrenginių gali išnaudoti visą pralaidumo juostą, arba naudoti didžiąją jos dalį. Kada daugiau kaip vienas šių įrenginių yra aktyvus, bendrai naudojama magistralė jau spaudžiama virš jos pralaidumo ribos. 5.2 pav. matome daugelį veiksnių taikančių į PCI magistralės silpnąją vietą. Šiame paveikslėlyje matome kokio pralaidumo reikia įvairiems ryšių, video, ir kitiems išoriniams įrenginiams kurie yra aptarnaujami PCI magistralės. Taigi matome kad multinumetama, bendrai naudojama, PCI magistralė yra spaudžiama kad palaikytų šiandienos įrenginius. Situaciją blogina tai kad kuriami įrenginiai su vis didesniais duomenų greičiais. Pavyzdžiui Gigabit Ethernet reikalauja laidumo iki 125 MB/s, tai jau beveik pilnai užpildo 133 MB/s PCI magistralę. Įrenginio IEEE 1394b magistralė yra iki 100 MB/s, tai irgi beveik užpildo standartinę PCI magistralę. AGP. Paskutinį dešimtmetį video našumo reikalavimai praktiškai dvigubėjo kas du metai. Per šį laikotarpį grafinė magistralė iš PCI tapo AGP, iš AGP – AGP 2x, AGP 4x ir galiausiai šiuo metu AGP 8x. AGP 8x dirba 2,134 GB/s greičiu. Nežiūrint šio greičio viskas žengia į priekį ir AGP magistralėms jau keliami nauji dar didesni reikalavimai. Spaudimas daromas ir pagrindinių plokščių dizainui ir jungčių kainoms. Kaip ir PCI magistralę, plėsti AGP magistralę darosi sunku ir brangu, nes didėja taktiniai dažniai. 5.2 pav.: Įrenginių aptarnaujamų PCI magistralės pralaidumo dažniai Ryšys tarp Šiaurinio ir Pirtinio tiltų. PCI magistralės perpildymas taip pat atsiliepia ir ryšiui tarp Šiaurinio ir Pietinio tiltų. Serial ATA diskai ir USB įrenginiai toliau spaudžia šį ryšį. Taigi ateityje aukštesnio pralaidumo ryšys bus reikalingas. 5.4 Serveriai Serveriuose pradinė 32 bitų, 33 MHz PCI magistralė buvo išplėsta iki 64 bitų, 66 MHz magistralės su pralaidumu iki 532 MB/s. Po to 64 bitų magistralė buvo patobulinta iki 100 ir 133 MHz, ir pavadinta PCI X. PCI X magistralė jungia serverinės sistemos (dviejų procesorių darbo stotis) mikroschemų rinkinį su išplėtimo jungtimis, Gigabit Ethernet valdikliais, ir Ultra 320 SCSI valdiklius įtaisytus pagrindinėje plokštėje. 64 bitų, 133 MHz dažniu dirbanti magistralė persiunčia iki 1 GB/s duomenų tarp Į/I įrenginio ir valdymo schemos. Tai yra tenkinantis pralaidumas daugumai serverinių sistemų Į/I įrenginių reikalavimui, tokių kaip Gigabit Ethernet, Ultra 320 SCSI, ir 2 GB/s Fibre Channel. Tačiau kaip bebūtų PCI X ,kaip ir PCI, yra bendro naudojimo magistralė ir panašu kad jai jau sekančiais metais reikės dar didesnio našumo alternatyvos. PCI Special Interest Group (PCI SIG) jau kuria PCI X 2.0 specifikaciją, kuri dirbtų 64 bitų, 266 MHz taktiniu dažniu ir padidintų duomenų perdavimo greitį dvigubai palyginus su PCI X 133 MHz. Tačiau kaip bebūtų iškyla problemos plečiant šį lygiagrečios PCI X magistralės variantą. Pačios jungtys yra didelės ir brangios, ir griežtas jų dizainas gana smarkiai kelia pagrindinių plokščių kainas keliant ir taktinį dažnį. Prie to dar reikia pridėti tai kad išvengtume papildomo elektrinio apkrovimo aukštesniuose dažniuose, PCI X 2.0 tik vienas įrenginys galės būti jungiamas prie magistralės. Ši jau nebus pritaikoma bendram naudojimui. Serverinės sistemos silpnosios vietos 5.3 pav. matome tipinės dviejų procesorių serverinės sistemos vidines jungtis. Šioje architektūroje aukšto laidumo išplėtimo magistralė padaroma atskirai sujungus Šiaurinį tiltą su su PCI X tilto mikroschema. Keletas PCI X magistralių prijungtos prie aukšto greičio išplėtimo magistralių, 10-Gigabit Ethernet, ir SAS/SATA diskų valdikliai. Ši architektūra turi ir neigiamų savybių. Atskira PCI X tilto mikroschema sujungia keletą lygiagrečių PCI X magistralių į į pagrindinės plokštės valdymo mikroschemos atskirą nuoseklią jungtį. Šis kelias yra brangus neefektyvus, ir dar atsiranda vėlavimai tarp Į/I įrenginio ir Šiaurinio tilto. Pavyzdžiui šiuo būdų prijungus 10 Gbps plokštę į 64 bitų lygiagrečią jungtį, taip išeina kad įrenginys yra tiesiogiai per PCI X tilto valdiklį į atskirą nuoseklią jungtį su Šiauriniu tiltu. 5.3 pav.: Dviprocesorinis serveris dar galima pridėti kad sekančios kartos išoriniai serveriniai Į/I įrenginiai reikalaus daug didesnio pralaidumo negu 133 MHz PCI X magistralė gali užtikrinti. Tai tokios technologijos kaip 10-Gigabit Ethernet, 10-Gbps Fibre Channel ir 4x Infiniband, prie jų taip pat priskaitomi ir labai aukšto greičio diskinių kaupiklių jungtys tokios kaip 3-Gbps SATA ir SAS. Tokiu atveju jeigu turėtumėm 10-Gbps fabric įrenginį, kiekvienas 10 Gbps lizdas į abi kryptis gali siųsti duomenų srautą iki 2 GB/s, tuo tarpu PCI X magistralė maksimaliai gali priimti tik 1 GB/s į vieną pusę vienu laiko momentu. Taigi matome, kad ši magistralė ribotų šį įrenginį iki 50 %. Nors PCI X 2.0 dirbanti 266 MHz padvigubintų tai ką gali pristatyti PCI X iki 2 GB/s tačiau tai vis tiek būtų per mažai, nes iš viso 4 GB/s reikalingi dviejų lizdų, dvipusiam 10-Gbps fabric valdikliui. Iš to matome kad reikalinga magistralė galinti pakeisti lygiagrečią PCI magistralę ir jos variantus. 5.5 PCI Express technologija PCI Express siūlo keliamą daugikliu, aukšto greičio, nuoseklią Į/I magistralę kuri turi gali yra suderinama ir su PCI įrenginiais. PCI Express sluoksniuota architektūra palaiko esančius PCI įrenginius, taip pat ir dabartinę plokščio adresavimo galimybę. PCI Express yra aprašoma kaip aukšto našumo, taškas į tašką jungiama, su daugikliais, nuoseklioji magistralė. PCI Express susideda iš dviejų vienkrypčių kanalų, kiekvienas iš jų sudarytas iš siuntimo ir priėmimo poros, kad būtų įmanomas siuntimas abiem kryptimis tuo pačiu laiko momentu. Kiekvienoje iš porų yra du žema įtampa valdomi signalai. Duomenų taktavimas integruotas į kiekvieną porą, naudoja 8b/10b kodavimo schemą, kad pasiektų tokius aukštus duomenų siuntimo kiekius. 5.4 pav. galime palyginti PCI ir PCI Express sujungimus. 5.4 pav.: PCI Prieš PCI Express PCI Express magistralės pralaidumą galime didinti įdėdami papildomas signalų poras tarp dviejų įrenginių. Ši magistralė palaiko x1, x4, x8, ir x16 linijų pločius, ir išdėlioja duomenų baitus pagal linijas. Kada du įrenginiai paruošia linijas ir darbo dažnį , duomenys yra siunčiami naudojant 8b/10b kodavimą. Pats pradinis x1 tipas gali siųsti iki 2,5 Gbps. Kadangi magistralė yra dvikryptė (duomenys abiem kryptimis siunčiami tuo pat momentu) tai efektyvusis siuntimo greitis yra 5 Gbps. 5.1 lentelėje matome susumuotus koduotus ir nekoduotus duomenų siuntimo greičius, naudojant x1, x4, x8, ir x16 modelius, kurie yra aprašyti jau pačioje pirmojoje PCI Express generacijoje. PCI Express “koduotas” ir “nekoduotas” pralaidumas Dažnai sakoma kad PCI Express pralaidumas yra koduotas. PCI Express naudoja 8b/10b kodavimą, kuris užkoduoja 8 duomenų bitus į 10 siuntimo simbolių. Tai daroma dėl to kad bitų sinchronizavimas būtų paprastesnis, paprastesnis siųstuvo ir imtuvo dizainas, padidinta galimybė surasti klaidas, ir valdymo simboliai gali būti atskirti nuo duomenų simbolių. Koduotas PCI Express x1 linijos pralaidumas yra 5 Gbps. Ko gero daug tikslesnis yra nekoduotas pralaidumas kuris būna apie 80 % nuo koduoto t.y. nuo 5 Gbps - 4 Gbps. 5.2 lentelėje matome koduotų ir nekoduotų duomenų siuntimo pralaidumus. 5.2lentelė. PCI Express pralaidumas Ateityje šios magistralės tobulinimai dar labiau pakels kanalų dažnį, pavyzdžiui antros kartos PCI Express galėtų pakelti taktavimo dažnį du kartus ir daugiau. Kadangi ši magistralė yra tiesioginė, taškas į tašką tai jos dažnis priklausys prie no jos prijungto įrenginio. Keletas PCI Express įrenginių galės veikti vienu metu netrukdydami vienas kitam. Priešingai negu PCI, PCI Express turi minimalius pašalinius signalus, be to ir taktavimo dažniai ir adresai yra sudėti į duomenų srautą. Todėl kad PCI Express yra nuosekli magistralė su keliais šalutiniais signalais, ji praleidžia labai daug duomenų per vieną jungties laidininką, daug daugiau palyginus su PCI. Tokia archtektūra leidžia turėti efektyvesnę, mažesnę ir pigesnę jungtį. 5.5 pav. bandoma palyginti duomenų kiekio pralaidumą per vieną jungties takelį PCI, PCI-X, AGP, ir PCI Express magistralėse. 5.5 pav.: Duomenų pralaidumo per vieną jungties takelį palyginimai PCI Express technologijoje didelis duomenų perdavimo patikimumas pasiekiamas naudojant žemos įtampos diferencialinius signalus. Čia signalas iš siųstuvo imtuvui siunčiamas per dvi linijas. Vienoje linijoje siunčiamas teigiamas signalas, o kitoje tas pats signalas tiktais invertuotas arba neigiamas. Linijos kuriomis siunčiami signalai daromos pagal griežtas taisykles, siekiant gauti tą savybę kad jei vieną liniją keis trukdžiai ir kita bus keičiama tų pačių trukdžių. Imtuvas priima abu signalus, neigiamą atverčia atgal į teigiamą, ir sumuoja abudu, taip efektyviai pašalinami triukšmai. Pradinė PCI Express magistralė palaiko grafines plokštes kurių vartojama galia yra iki 75 W. naujesnėje numatomos galimybės palaikyti įrenginius iki 150 W. tai turėtų tenkinti rinką nes dabartinės AGP plokštės naudoja iki 41 W, ir AGP Pro tipo iki 110 W. 5.6 Pažangiausios PCI Express savybės PCI Express turi šias savybes kurios bus pradėtos naudoti kada operacinė sistema ir įrenginiai jau palaikys jas, ir kada vartotojui jos pasidarys reikalingos. Jos yra: • Pažangus maitinimo valdymas • Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas • Karštas jungimas • Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas Pažangus maitinimo valdymas PCI Express magistralėje yra aktyvios būsenos maitinimo valdymas, kuris įgalina sumažinti galios vartojimą kada magistralė yra nenaudojama (taip nutinka tada kai nėra apsikeitimo duomenimis tarp įrenginių). Paralelių magistralių atveju magistralė būna laisva kol nėra užklausos siųsti duomenis. Priešingai didelės spartos nuosekli magistralė PCI Express reikalauja kad linija būtų bet kuriuo laiko momentu pasiruošusi, kad siųstuvas ir imtuvas būtų pasiruošę siųsti duomenis. Tai padaroma nuolat siunčiant tuščiosios eigos signalus kada nėra siunčiami duomenys. Imtuvas iškoduoja ir atmeta signalus jeigu jie yra tuščiosios eigos simboliai. Šis procesas reikalauja papildomo maitinimo, o tai įtakoja nešiojamo ar delninio kompiuterio baterijos darbo laiką. Sprendžiant šią problemą buvo pasiūlytas sprendimas naudoti dvi žemos galios būsenos jungtis ir aktyvios būsenos maitinimo valdymo protokolą. Kada magistralė pereina į tuščios eigos būseną, jungtis yra nustatoma į žemo maitinimo būseną. Ši būsena naudoja daug mažiau galios kol magistralė dirba tuščiuoju režimu. Tačiau norint grįžti į normalų darbo režimą reikalingas atstatymo laikas, kurio metu siųstuvas ir imtuvas yra iš naujo sinchronizuojami. Kuo ilgesnis atstatymo laikas tuo mažiau galios magistralė naudoja tuščios eigos metu. Dažniausiai naudojamas tas atvejis kada atkūrimo laikas yra pats trumpiausias. Duomenų kontrolės realiame laike palaikymas Ne taip kaip PCI, PCI Express magistralė palaiko nesinchroninį (priklausantį nuo laiko) duomenų siuntimą ir įvairius Aptarnavimo kokybės lygius [angl. QoS]. Ši savybė įgyvendinta virtualių kanalų pagalba, kurie garantuoja kad duomenų paketas bus pristatytas į vietą per tam tikrą laiko momentą. PCI Express palaiko didelį tokių virtualių kanalų skaičių (kiekvienas iš jų yra nepriklausomas nuo vienas kito) į vieną liniją. Dar kiekvienas kanalas gali turėti skirtingą aptarnavimo kokybės lygį. Šis sprendimas taikomas tokioms realaus laiko operacijoms kaip garso ir vaizdo medžiagos perdavimui. Karštas jungimas PCI magistralės pagrindu sukurtos sistemos nepalaiko karšto jungimo ar keitimo operacijų. Vėliau patobulintoje PCI magistralėje buvo numatyta galimybė keisti išorinius įrenginius neišjungiant sistemos. Čia yra keletas reikalavimų dėl kurių buvo kuriama tokia sistema: -Dažnai yra sunku ir kartais visai neįmanoma išjungti serverį kad pakeistume ar įdėtume periferinę plokštę. Karšto jungimo galimybė leidžia to visai nedaryti. -Nešiojamų kompiuterių savininkai, nori turėti galimybę naudoti karšto jungimo nešiojamus diskų ar ryšių įrenginius. PCI Express magistralė pilnai palaiko karšto jungimo ar keitimo galimybę. Nereikia jokių papildomų linijų, ir vienoda programinė įranga gali būti naudojama visiems PCI Express tipams. Duomenų integralumas ir klaidų aptikimas bei taisymas PCI Express palaiko visų siuntimo tipų duomenų integralumą, ir duomenų grandininius paketus. Tai labai tinkama naudoti serverinėse sistemose kur yra labai didelis tam tikrų duomenų poreikis. PCI Express taip pat palaiko klaidų tvarkykles kurios praneša apie klaidas, ir padeda duomenų atstatymo atveju. 5.7 Apibendrinimas Taigi PCI Express magistralė yra susijusi ir su PCI magistrale, tačiau turi ir keletą pagrindinių skirtumų kurie leidžia išvystyti didelį apsikeitimo duomenimis greitį. Vienas iš jų yra didelio greičio nuosekli jungtis. Ši magistralė bus taikoma visose kompiuterių sistemose – ir nešiojamuose, ir namų vartotojų ir serveriuose, ir tarnybinėse stotyse. Mūsų rinkoje šios magistralės jau pasirodė šiais metais, tačiau kaip ir tikėtasi aukštomis kainomis.

Informatika  Referatai   (405,33 kB)

Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse. Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje. Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi. Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą. Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros. Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs Jamalo pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu. Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį. Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros. Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone. Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra. Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios. Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu. Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas. Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos. Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn. Didžiojo vandenyno jūros Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio). Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta. Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla. Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą. Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos. Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai. Indijos ir Atlanto vandenyno jūros Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose. Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį). Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala. Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį. Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes. Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes. Šiaurės ir Pietvakarių Azija Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio. Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas. Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai. Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra. Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai. Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį. Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje. Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai. Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris. Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus. Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis. Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai. Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė. Centrinė Azija Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai. Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas"). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km). Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio" pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus". Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus. Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas. Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis. Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai. Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi. Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos. Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių. Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis. Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas. Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai. Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio. Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų. Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės. Dūlėjimas Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta. Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos. Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai. Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais. Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,' kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį. Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį. Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę. Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose. Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan. Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis. Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių. Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją. Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų. Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų. Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę. Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų. Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m. Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai. Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje. KLIMATAS Šiaurės Azija Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje. Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas. Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas. Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės. Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje. Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje. Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma. Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą. Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius " (Verchojanskas—Oimiakonas). Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina", ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti. Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka. Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis. Pietvakarių ir Centrinė Azija Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio. Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas. Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema. Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja. Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu. Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs. Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas. .Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°. Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos. Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis. Rytų ir Pietų Azija Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo. Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės. Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas. Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę. Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais. Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes. Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje. Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas. Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių. Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja. VIDAUS VANDENYS Šiaurės Azijos upės ir ežerai Nenuotakios sritys Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose. Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą. Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių "smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta. Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius. Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus" reiškia „didelis vanduo". Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero. Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara. Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas. Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą. Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai. Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės. Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose. Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau. Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra. Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra. Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas. Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena. Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma. Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas. Rytų ir Pietų Azijos upės Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras. Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus. Chuanchė („Geltonoji upė") išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms. J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų. Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų. Pietų Azijos upės Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų. Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose. Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja. Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą. Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose. Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės. Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai. Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva. Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų. Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį. Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai. Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai. Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis. Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas. Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai). Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių. Dykumos ir pusdykumės Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje. Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį. Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku", nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti. Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį. Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės. Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų. Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę. Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma. Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius. Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių. Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų. Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai. Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti. Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių. Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai. Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės. Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama. Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai. Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės. Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių. Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt. Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios' juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės". Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti. Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją. Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais. Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose. Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta. Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos. Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis. Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti). Azijos gyventojai Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje. Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus. Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje). Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu. Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase. Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero. Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai). Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai. Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose). Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose. Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais. Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos. Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje.

Geografija  Referatai   (40,71 kB)

XX-XXIa. sandūroje visuomenei iššūkį meta, anot Z.Bauman, “nepermaldaujama pasaulio lemtis, negrįžtamas procesas, veikiantis mus visus vienodu mastu ir tokiu pačiu būdu”, t.y. globalizacija. Būtent dėl to, kad globalizacija yra šiandieninis procesas, vystantis “čia ir dabar”, yra svarbu ją nagrinėti.

Socialinis darbas  Referatai   (15 psl., 34,01 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

Matematika. Išvestinės.

Matematika  Konspektai   (27 psl., 228,07 kB)

Jau XIVa. Pradžioje Lietuvoje buvo pradėtos statyti mūrinės pilys, kaip ir visoje Europoje. Tačiau tai buvo ne kulto, kaip kitose šalyse, o gynybos pilys, kadangi Lietuva dažnai patirdavo kaimyninių šalių agresiją. “Mūrinė pilis, be gynybinės, atliko ir kitas funkcijas: buvo kunigaikščio gyenamoji vieta, krašto arba tam tikros teritorijos administracinis ir ūkinis centras”. (3p.35) XVa. pradžioje pilims pulti pradėta naudoti artilerija, todėl šiuo laikmečiu dar labiau stiprinamos pilių sienos, statomi flanginiai bokštai, rekonstruojamos ir perstatomos senosios pilys. Nemažai naujovių į Lietuvos pilių architektūrą atnešė gotikos stilius, vyravęs XIVa. pabaigoje - XVIa. pradžioje. Mūrijimui pradėta naudoti daugiau plytų. Pilių architektūra išliko gana rūsti. “Dagiau dėmesio imta skirti fasadų proporcijoms ir formų tobulumui. Kunigaikščių gyvenamieji kambariai, reprezentacinės salės buvo dengiamos nerviūriniais skliautais, puoštiamos freskomis” (3p.94 - 95). VILNIAUS PILYS Apie Vilniaus pilis patikimų žinių atsirado tik XIVa., su vis dažnėjančiais kryžiuočių įsiveržimais į Lietuvą. “Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys” (1p.27). Viena jų, vadinama Kreivoji, buvo medinė ir labai didelė. Tačiau ji buvo sudeginta ir nebeatstatyta, nes vėlesnieji rašytiniai šaltiniai jos nebemini. Jau XIVa. pabaigoje minimos Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Jos buvo mūrinės. XVa. pradžioje gaisras smarkiai apgadino Aukštutinę pilį. Tačiau Vytauto įsakymu pilis buvo atstatyta ir patobulinta. Išlikę gotikinės pilies griūvėsiai, tikriausiai, yra XVa. pradžios Vytauto pilies liekanos. Aukštutinė pilis nebuvo pritaikyta karaliaus davarui. Žemutinė “pilis tapo karališkąja rezidencija” (1.p30). Vilniaus Aukštutinėje pilyje buvo šv.Martyno koplyčia. XIVa. viduryje plėtėsi karališkujų pastaų statyba. Geriausiai iš visų pilies statinių išliko vakarinis bokštas. Aukštutinės pilies bokšto sienos į viršų plonėja, bokštas aštuoniakampis. “Fasade vieną aukštą nuo kito skiria horizontalios perskyros. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai” (3p.96). Fasadų apdaila plytomis ir kitos formos būdingos gotikai. Pilies rūmai rekonstruoti irgi gotikos epochoje. Pirmame aukšte buvo keturios nešildomos ūkinės patalpos. Antrą aukštą užėmė didelė salė, į kurią vedė sraigtiniai laiptai. Salę dengė nerviūrinis skliautas. Rūmų fasadai buvo gana paprasti. “Vilniaus Aukštutinė pilis kartu su kalno papėdėje buvusia Žemutine pilimi XIVa. sudarė vientisą gynybos kompleksą.” (3p.96) KAUNO PILIS Nedaug žinių ir apie Kauno pilį. Žinomas vienas svarbus istorinis faktas: 1362m. Kauno pilis buvo sunaikinta, o 1368m. buvo atstatyta. Pirmosios pilies išliko tik “trečdalis pamatų ir virš jų 1 - 2,5m. aukščio sienos fragmentas. Sienos ir pamatai statyti iš horizontaliai eilėmis sukrautų akmenų. Į vieną išorę dėta plokščioji akmenų pusė, kai kurie akmenys skelti. Ant senųjų sienų išmūryti antrosios pilies pamatai” (1p.157). Jos kiemą supo aukštos gynybinės sienos, kampuose stūksojo keturi bokštai. “Pietryčių bokšte buvo du įėjimai: apačioje ir antrame aukšte. Nuo antro aukšto sienoje kilo į viršų srieginiai laiptai. Šalia bokšto, rytinės sienos apačioje, buvo vartai.” (3p.215) Atstatytoji pilis buvo pritaikyta tobulesnei karinei technikai. Keturkampis pietvakarių bokštas naudotas ūkio reikalams ir užlipti į gynybinių sienų galerijas. Keturkampis šiaurės rytų bokštas buvo skirtas aukštutinių vartų apsaugai. “Apskritas šiaurės vakarų bokštas, <…> buvo naudojamas ryšiui su gynybinėmis galerijomis, tačiau tiko ir flanginei gynybai.” (3p.95) XV amžiuje Kauno pilis buvo vėl rekonstruojama ir stiprinama. XVa. tobulinant pilį siena mūryta iš plytų kiautiniu būdu: viduje yra daug įvairaus didumo “akmenų, paviršiuje plytos rištos daugiausia gotikiniu būdu <…> Rytinėje sienos pusėje viršum pamato kyšojo plytų karnizas.” (3p.95) “Kauno pilis yra gotikinis gynybinis statinys, kuriame pakartotas antrosios aptvertinės pilies planas” (2p.216) Nors ji ir daug kartų rekonstruota, tačiau nepakito pirmykštis keturkampis aptvarinis planas. TRAKŲ PILYS “Trakų vardu vadinamos trys pilys: Senųjų Trakų - viena ir Naujųjų Trakų dvi: Pusiasalio ir salos.” (1p.89) Naujųjų Trakų viena pilis yra Galvės ežero saloje, kita - pusiasalyje. Pusiasalio pilis buvo įsiterpusi tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų. Galvės ežeras skalauja pilį iš šiaurinės pusės, o Bernardinų ežeras iš rytų ir pietyčių. “Pietvakarių ir šiaurės vakarų kraštu pilis rėmėsi į sausumą.” (1p.102) Pusiasalio pilį sudarė priekinė , aukštutinė ir žemutinė dalys. Manoma, kad XIVa. pusiasalio pilis turėjo šešis bokštus, iš kurių dviejuose buvo vartai. Pietryčių bokštas, stovėjęs Bernardinų ežero krante, buvo su kontraforsais. Trakų pilies plytų mūras dažniausiai gotikinio stiliaus, tačiau pasitaikydavo ir neaiškaus rišimo sistema. XVa. pradžioje Aukų kalne pastatyti keli gyvenamieji pastatai. Šių statinių atskiros dalys - aptvarinės sienos, bokštas ir rūmų išdėstymo schema labai primena gotikinio stiliaus pilis. XVa. viduryje nebuvo rūpinamasi šios pilies rekonstravimu ir ji gana greitai buvo sugriauta. “Trakų salos pilis statyta XIVa. - XVa. pradžioje “ (3p.103) jos padėtis ir architektūra gana savitos. Tyrinėjant pilies griūvėsius , nustatyta, kad pilis statyta dviem periodais. Kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų korpuso patalpos statytos pirmuoju periodu, o dononas - antruoju. “Pilis buvo pritaikyta gynybai nuo parako patrankų. Tai liudija priešpilio gynybiniai bokštai.” (1p.123) Prieš pradedant statyti pilį, jos vietoje buvo trys mažos salos ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Kaip jau buvo minėta, pilis buvo statoma dviem pagrindiniais periodais. Tačiau galima paminėti ir trečią statybos etapą, kuris vyko maždaug XVa. pradžioje. Šiuo laikmečiu buvo suformuotas papilys, apsuptas gynybine siena su bokštais. “Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau - rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta.” (3p.104) Salos pilies sienos buvo mūrijamos iš įvairaus dydžio lauko akmenų. Viršutinių aukštų sienos, angokraščiai, kampai ir patalpų vidus buvo dailinami plytomis, kurių rišimas buvo gotikinio stiliaus. Statant rezidencinius rūmus dar naudotos profiliuotos plytos. Pilį supo aukšta siena su trimis galingais bokštais, kurie apačioje buvo keturkampiai, o viršuje apskriti. Pietinėje sienoje stūksojo netaisyklingo keturkampio plano vartų bokštas. “Jo pirmame aukšte buvo įvažiavimas su sudėtinga uždarymo sistema - pakeliamu tiltu ir dvejais vartais.” (3p.105) Pirmasis pilies aukštas buvo dengtas sijine perdanga. Antrame aukšte, perdengtame žvaigždiniais skliautais, gyveno įgula. Pilies kiemas išgrįstas akmenimis ir jame buvo lietaus kanalizacija. Rūmų pietryčių korpuso antrame aukšte buvo didelė reprezintacinė salė, perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu . Šios salės sienos XIVa. pradžioje buvo ištapytos. “Salės ir kitų patalpų langai turėjo vitražus.” (3p.107) Trakų salos pilis - gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys. Pilies išorės architektūra gana paprasta ir santūri, o kiemo fasadai ir interjeras - puošnūs. Galima drąsiai teigti, jog ši pilis - vienas iš Lietuvos architektūros šedevrų. MEDININKŲ PILIS Medininkų pilis savo įrengimais, statyba ir pobūdžiu gimininga Lydos ir Krėvės pilims. Manoma, kad šios pilys statytos panašiu laikmečiu. “ Dabar Medininkai didelė, plotu didžiausia, pilis Lietuvoje.” (1p.169) Pilis išties stebina savo didumu. Jos mūrai užima beveik du hektarus. Medininkuų pilis tūrėjo keturis bokštus: vieną didelį ir tris mažus. Didysis bokštas - penkiaaukštis, kvadratinės formos statinys. Šiame bokšte buvo ir gyvenama, ir stebimos apylinkės, ginami šiauriniai vartai ir tiltas. Trijuose viršutiniuose aukštuose buvo smailiaarkiai langai. Visos keturios pilies sienos turėjo vartus. Medininkų pilies architektūroje dominavo funkciniai elementai: masyvios sienos ir keturkampiai bokštai. “Jų formos kuklios, be ryškesnių stiliaus bruožų. Tik smailiaarkius vartus ir bokšto langus galima laikyti Lietuvos gotikos architektūros pradmeniu” (3p.41) Medininkų pilies siena mūryta iš lauko akmenų, sudėtų eilėmis. “Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių sienų ir plytų mūrytas apvalkalas. “ (1p.174) Iš tolo žiūrint atrodo, kad dvi pilies sienos statytos akmenų - plytų juostomis. Kitos dvi sienos apmūrytos plytomis ištisai. Pilies sienos vidus neturi apvalkalo. Tik sienos viršus mūrytas iš nevienodo dydžio plytų. “Medininkų pilis buvo pritaikyta tik frontalinei gynybai. Jos sienos be išsikišusių bokštų, iš kurių būtų galima apšaudyti priešą, prasiveržusį iki pat sienos.” (1p.175) Pagal savo paskirtį ir konstrukciją Medininkų pilį galima laikyti seniausiu pilies tipu viasame Pabaltyje KLAIPĖDOS PILIS Tarp visų kitų anksčiau paminėtų Lietuvos pilių, negalima pamiršti ir Klaipėdos pilies, kuri deja, neišliko iki šių dienų. Klaipėdos pilis buvo pastatyta XIIIa. viduryje kalavijuočių. “Pilis buvo pastatyta labai svarbioje strateginiu požiūriu vietoje - ties Danės žiotimis beveik prie Kuršių Nerijos šiaurinio galo.” (1p.277) Šiandien apie Klaipėdos pilies architektūrą yra labai mažai žinių, nes Klaipėdos pilis neturi savo istoriko. Visi žinomi faktai apie šią pilį yra gerai neišaiškinti ir ginčytini. Pirmoji Klaipėdos pilis buvo medinė. Antoji pilis - mūrinė. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pastatytoji mūrinė pilis yra konvento tipo pilis, tai yra, pastatas su uždaru stačiakampiu ar kvadratiniu kiemu viduryje bei bokštais kampuose, apjuostais gynybine siena, kartais irgi su bokštais. Tačiau jau dabar pradedama abejoti, ar Klaipėdos pilis išties buvusi konventinė, nes tokiai piliai pastatyti prireiktų nemažai laiko, o pilis buvo išmūryta per gana trumpą laiką. Labiau tikėtina, kad pilis buvusi mūrinė aptvarinio tipo. Pilies sienos buvo tamsios, iš akmenų ir raudonų plytų . Jas “paįvairino pilki ir balti iš tašyto kalkakmenio mūryti langų ir durų rėmai.” (1p.290) Kalaipėdos pilis nuolat puldinėjama, todėl ją vis reikėdavo atstatinėti. XVa. viduryje pilis buvo vėl apardyta ir mažai betaisoma. XVIa. viduryje senus keturkampius pilies bokštus pakeitė modernesnieji apvalūs bokštai. Matyt, tada buvo pakeistos ir siauros aukštos gotikinių langų angos keturkampėmis, būdingomis renesanso epochai. KITOS PILYS Pakankamai žinoma Lietuvoje yra Merkinės pilis, pastatyta XVa. antroje pusėje Nemuno - Merkio - Stangės santakoje. “Tai buvo labai svarbus ne tik strateginis, bet ir ekonominis bei administracinis centrai.” (3p.28) Netoli Merkinės stovėjo Liškiavos pilis, kurios pietinis bokštas savo paskirtimi, sienų krovimo būdu, jų storiu, medine armatūra visai panašus į atstatytos po 1362m. sugriovimo Kauno pilies pietryčių bokštą.” (1p.243) Lydos pilis pastatyta XIVa. pradžioje. Pilis trapecinė, pietvakarių ir šiaurės rytų sienų kampuose pastatyti du keturkampiai bokštai. Vieno bokšto “kaiutinio mūro paviršius apdailintas plytomis.” (3p.38) Antro bokšto sienose buvo pusapskričių arkų langai. Lydos pilies rytinėje sienoje buvo dveji vartai: didieji - pusapskričiai ir mažieji - smailėjantys arkiniai. “Orginalus fasadų elementas - arkatūra iš tinkuotų ir baltintų, pusiau apskritų arkelių.” (3p.38) Krėvos pilis, pastatyta XIVa. pradžioje, turėjo du bokštus. “Bokšto fasadai apačioje buvo mūryti iš akmens, o viršuje iš plytų. Gardino pilis pastatyta Nemuno ir Gardynės santakoje. Pilies aptvare buvo penki masyvūs bokštai. “Rytiniame kampe stovėjo kvadratinis vartų bokštas su arkine anga ir pakeliamais vartais.” (3p.99) Išlikę Gardino pilies skliautų pėdsakai ir fragmentai rodo ryškius gotikos stiliaus požymius. Lietuvoje būta ir daugiau pastatytų pilių, tačiau apie jas yra dar mažiau žinoma, arba jos yra mažiau reikšmingos. IŠVADOS Iš likusių Lietuvos pilių liekanų galime spręsti, jog jos dažniausiai būdavo gynybinio pobūdžio. Pilys buvo statomos tuo laikmečiu, kai mene vyravo gotika, todėl ir pilių architektūra yra dažniausiai gotikinio stiliaus. Jau XIVa. medinės pilys tapo mažiau reikšmingomis, todėl vietoje jų buvo statomos mūrinės. Be to, pilys nuo XVa. tapo teritorijos valdymo centrais, kunigaikščių būstinėmis. Nors ir ne visos pilys statytos XIV -XVIa., išliko iki šių dienų, tačiau jos yra didelis kultūrinis ir istorinis palikimas, stebinantis ir, tikriausiai, stebinsiąs ateinančias kartas.

Dailė  Referatai   (11,97 kB)

Konkurencijos samprata. Tobula konkurencija. Netobula konkurencija. Konkurencijos vaidmuo rinkoje. Konkurencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje. Konkurencijos įstatymo projektas. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas. Nesąžininga konkurencija . Konkurencijos institucija. Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Konkurencijos tarnyba.

Ekonomika  Referatai   (18 psl., 487,83 kB)

Fizikine prasme jėga yra “kitų kūnų veikimas”. Taigi jėga yra pagreičio ir deformacijos priežastis. Terminas “jėga” visuomet susijęs su kūnų sąveika ir yra jos kiekybinis matas. Jėga yra vektorius, nes ji veikia kryptingai (spaudžia, stumia, traukia, stabdo ir t.t.) Jėgos kryptis sutampa su pagreičio vektoriaus kryptimi. Jėga gali pasireikšti tiesiogiai liečiantis kūnams (trinties, tamprumo jėga) arba ji gali veikti per nuotolį (Žemės traukos, magnetinės ir elektrinės jėgos).

Fizika  Referatai   (20 psl., 2,52 MB)

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)

Moralinės, socialinės ir tautinės nuostatos Metuose piešiami konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie nutolsta nuo autoriaus filosofinių-religinių idėjų, tampa savarankiški, atsiduria stambiajame ekrane. Bendrosios idėjos, apie kurias kalbėjome, suteikia buičiai aukštesnę prasmę.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (13,13 kB)

Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.

Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)

Terminas ergonomika kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: ergo – darbas, nomos – dėsnis. Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių, darbo procese naudojančių įvairias technines priemones, psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus. Remiantis ergonominių tyrimų išvadomis, tobulinamos darbo priemonės, kuriamos patogios darbo vietos ir optimalios darbo aplinkos sąlygos, didinančios darbo našumą, tausojančios dirbančiojo sveikatą, mažinančios įtampą ir nuovargį.

Elektronika  Konspektai   (18 psl., 57,07 kB)

Sudarant verslo sandorius tarp skirtingų šalių ekonominių subjektų ar investuojant į kitas šalis, atsiranda rizika, kurios nebūtų, jeigu verslo partneriai veiktų toje pačioje šalyje. Žiūrint į TP procesą galima išskirti du svarbiausius rizikos aspektus: rizika susijusi su pačia eksportuojama preke; rizika susijusi su eksportuojamų prekių apmokėjimu. Kad išvengti rizikos, būtina turėti informaciją apie užsienio šalies verslo situaciją. Tačiau išstudijuoti viso pasaulio kompanijų ir vyriausybių finansinius dokumentus būtų sudėtinga net ir gerai nusimanančiam analitikui. Todėl daugelis investitorių pasikliauja reitingo agentūrų sprendimu.

Ekonomika  Pateiktys   (152 psl., 202,51 kB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Kulono dėsnis –sąveikos jėga. Elektrostatinis laukas ir jo stiprumas. Elektrinio lauko stiprio srautas. Gauso teorema. Elektrostatinio lauko stipris medžiagose ir laidininkuose. Elektrinė talpa. Nuolatinės srovė ir svarbiausi (Omo ir Džiaulio) dėsniai. RC - grandinės. Magnetinis laukas, indukcija. Bio – Savaro -Laplaso dėsnis. Pilnutinės srovės dėsnis. Solenoido magnetinis laukas. Solenoido magnetinis laukas. Įelektrintų dalelių greitintuvai, ciklatoriai. Magnetinis laukas medžiagoje. Magnetinis srautas. Gauso teorema. Elektromagnetinės indukcijos dėsniai. Saviindukcija. Magnetinio lauko energija. Slinkties srovė ir jos magnetinis laukas. Maksvelo teorijos elektromagnetiniam laukui pagrindai.

Fizika  Paruoštukės   (6 psl., 129,47 kB)

Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 14,76 kB)

Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija. Operacinė sistema WINDOWS 95/98/2000/XP. Jų privalumai. Įėjimas į sistemą. Tinklas. Darbinis stalas DESKTOP. Programos MY COMPUTER, WINDOWS EXPLORER, RECYCLE BIN. Įvairūs programų paleidimo būdai. Programų langai ir jų valdymas. Startinis meniu. Diskai, katalogai, bylos. Naujų kūrimas, senų šalinimas, kopijavimas ir perkėlimas. Bylų paieška. Archyvatoriai. Internetas.Informacijos paieška. Elektroninis paštas. Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija.

Informatika  Konspektai   (15 psl., 42,06 kB)

Šioje klasėje yra du poklasiai. Vienas poklasis apima išmirusius augalus, o kitas – dabartinius augalus. Dabartiniai atstovai apima žinomiausius ir ūkiškai vertingiausius augalus. Pagal paplitimą tai antra augalų grupė po magnolijūnų. Turtingiausia rūšimis pušūnų grupė. Jie atsirado karbono periodo pabaigoje, klestėjo mezozojuje. Šiuo metu jų yra 560 genčių. Dažniausi yra pušies (Pinus), kėnio (Abies), eglės (Picea) ir maumedžio (Larix) atstovai, kurių įvairove pasižymi abi Ramiojo vandenyno pakrantės, ypač Kinija.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 8,42 kB)

Chromosomų duomenys gali būti apžvelgti dviem būdais, naudojamais klasifikacijos tikslams. Pirma, tai yra griežtai anatominė informacija – chromosomų skaičius tiek pat svarbus, kiek ir vaislapėlių skaičius. Antra, jos sudaro ypatingą informacijos tipą, nes nuo chromosomų skaičiaus ir homologinių chromosomų elgesio mejozėje dalinai priklausys hibridų vaisingumo lygis, tuo pačiu kryžminimosi bei populiacijų kintamumo tipai. Antrasis būdas svarbesnis biosistematikai (filogenetiniams tyrimams), nei taksonominiams(fenetiniams)tyrimams.

Biologija  Konspektai   (13 psl., 19,76 kB)

Įmonės. Individuali įmonė. Ūkinės bendrijos. Viešoji įstaiga. Akcinė bendrovė. Kooperatinė bendrovė. Europos ekonominių interesų grupė. Europos bendrovė. Lietuvoje įmonės kuriamos ir veikia bei atsako už savo veiklą pagal Įmonių įstatymą, taip pat pagal atskirų įmonių įstatymus bei kitus įstatymus. Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.

Ekonomika  Referatai   (15 psl., 21,23 kB)

Darbo tikslas: Susipažinti su ISDN BRA prieigos struktūra, galimais galinių įrenginių prijungimo būdais prie ISDN linijos, tinklo baigties konfigūravimu. Bazinės spartos prieiga (BRA – Basic Rate Access) naudojama, esant nedidelės informacijos perdavimo spartos poreikiui. Joje numatytas vienas signalizacijos kanalas D (16 kbit/s) ir du ryšio kanalai B (64 kbit/s). Bazinės spartos prieigai tinka įprastinė dvilaidė skaitmeninė abonentinė linija.

Informatika  Laboratoriniai darbai   (11 psl., 427,06 kB)

Sistemos Balansas 2005 moduliai ir jų charakterizavimas. Klientų kortelės . Prekių kortelės. Pirkimai. Vidinis judėjimas. Pardavimo kainų formavimas. Pardavimo operacija. Fifo likučių analizė Pradiniai likučiai. Ilgalaikis turtas. Balanso ataskaitos Gamyba. Atsiskaitymai. Debetinės/Kreditinės operacijos

Apskaita  Konspektai   (45 psl., 271,41 kB)

Pasaulio istorių datų rinkinys nuo 40 000 m. pr. Kr. iki 2001 metų.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (75 psl., 34,6 kB)

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)

Filosofija kaip metafizika. Filosofija ir religija. Filosofija ir mokslas. Filosofijos objektas. Ikisokratikai apie būtį. Žmogaus sąmonė turi daug formų: mokslas, menas, religija. Filosofija - socialinė sąmonė. Sąmonė turėjo sąvoką evoliucija. Evoliucija turi tam tikras pakopas. Žmogus kaip gentinė būtybė, o ne persona. Sąmonės evoliucijos aspektai: pasaulėjauta - pirma pakopa. Žmogus mąsto mitais. Suvokia pasaulį per emocijas. Turi emocinę sąmonę.

Filosofija  Paruoštukės   (5 psl., 40,3 kB)

Antarktida - pats šalčiausias žemynas. Jis yra išsidėstęs pietų pusrutulio poliariniame rate. Visa Antarktida yra apledėjusi. Ledo storis - apie 2000 - 3000 metrų, o rytinėje dalyje iki 4500 metrų. Tik 2% žemyno nėra apledėję. Antarktida - penktas pagal dydį žemynas. Jo plotas 14,1 mln.km2. Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis.Apie 32% tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti - Vinsono kalnų masyvas - 5140 m.

Geografija  Referatai   (5 psl., 18,74 kB)

Visko pradžia - transformacija. Demokratijos tipai. Ryšiai tarp tipų. Tiesioginė demokratija. Klasikinė demokratija. Radikalioji vystymosi demokratija. Tiesioginė demokratija. Dalyvaujamoji demokratija. Atstovaujamoji demokratija. Ginamoji demokratija. Konkurencinė eilitistinė demokratija. Pliuralizmas. Teisėta demokratija. Tiesioginė VS atstovaujamoji.

Politologija  Namų darbai   (17 psl., 21,32 kB)

Čia plačiau aptarsiu daugiaprograminę operacinę sistemą OS/2 Warp 3.0 (toliau OS/2). Šią sistemą sukūrė firma IBM. Ji buvo pradėta kurti 1987 metais ir 1995 metais išleista mūsų čia nagrinėjama 3.0 versija. Pasaulyje ji buvo plačiau paplitusi nei Lietuvoje, tačiau pastebima, kad ir pas mus sistema atranda savo vietą, ypač 1996 metų pavasarį išleidus naują versiją, kuri vadinasi OS/2 Warp 4.0 (kodinis pavadinimas Merlin).

Informatika  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 79,32 kB)

Pirmasis termodinamikos dėsnis sako, kad termodinaminės sistemos gautas šilumos kiekis yra lygus sistemos vidinės energijos pokyčio ir sistemos atlikto darbo, išorinių kūnų atžvilgiu, sumai. Patogumo dėlei viską rašysime vienam moliui dujų. Kai sistemai suteikiamas elementarusis šilumos kiekis dQ, pirmasis termodinamikos dėsnis jai užrašomas šitaip: dQ=dU+dA.

Fizika  Konspektai   (1 psl., 5,3 kB)