Rašto darbas apie tarptautinio turizmo produktus. Laisvalaikio ir turizmo paslaugos Laisvalaikis ir turizmas Ryšys tarp laisvalaikio ir turizmo Vis didėjanti paslaugų kokybės svarba laisvalaikyje ir turizme Naujos socialinės struktūros Aktyvi realybė Laukiamas didėjimas Laiko ir pinigų vertė Vartotojo elgesys Laisvalaikio ir turizmo rinka Paslaugos kokybė ir produkto išsivystymas Firminės laisvalaikio ir turizmo paslaugos Laisvalaikio ir turizmo paslaugų pobūdis

Rinkodara  Referatai   (21 psl., 56,15 kB)

Kiekvienos įmonės vadovas norėdamas savo klientams garantuoti aukštą paslaugų kokybę, pilną aptarnavimą, savalaikį užsakymų vykdymą bei lanksčią kainų sistemą ir nuolaidas, privalo nuodugniai apsvarstyti savo įmonės kūrimo scenarijų. Tik nuo marketingo aplinkos poveikio įmonei, priklauso įmonės veiklos rezultatai, bei pelnas, todėl įmonės vadovas taip pat privalo nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Kad įmonė sėkmingai vystytų ir plėstų savo veiklą, pirmiausia reikia stengtis nustatyti vartotojų poreikius ir kurti tokias prekes bei paslaugas, kurios tenkintų vartotojų poreikius bei norus. Įmonės veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti turi būti skiriamos visos įmonės pastangos.

Rinkodara  Namų darbai   (13 psl., 25,68 kB)

Lietuvos energetikos referatas

Mechanika  Referatai   (17 psl., 5,25 MB)

Pagrindinis kompanijos logistikos tikslas - efektyviai ir ekonomiškai užtikrinti reikiamą klientų aptarnavimo lygį. Klientų aptarnavimas - klientų poreikių tenkinimo sistema, garantuoti balansą tarp sąnaudų ir norimo aptarnavimo lygio. Reikiamas produktas, reikiamoje vietoje, reikiamam vartotojui, reikiamu laiku, reikiamo kiekio. Siekiant išlaikyti turimus ir pritraukti naujus klientus būtina užtikrinti jų aptarnavimą ir atlikus užsakymą. Taigi privalu garantuoti klientams pagalbą, kad produktas funkcionuotų, kaip tikimasi, kai vartotojas pradeda jį naudoti. Firma turi užtikrinti, kad būtų gerai organizuoti remonto darbai, galimybę gauti atsargines dalis, aprūpinimą reikalinga technika ir ekonomine dokumentacija, kad būtų vykdomos visos firmos garantijos ir įsipareigojimai, organizuojamas produkcijos atšaukimas ir pakeitimas kai dėl jo kyla problemų.

Logistika  Kursiniai darbai   (13 psl., 23,21 kB)

Tyrimo aktualumas. Rinkos ekonomika pasižymi neapibrėžtumu, versle nuolat pasitaiko netikėtumų, nesėkmių, rizikos. Finansinės veiklos vertinimas teikia labai daug naudingos informacijos, kuria remiantis galima priimti tikslesnius ir labiau pagrįstus operatyvinius, taktinius bei strateginius verslo sprendimus, ir kurią tinkamai naudojant galima sumažinti iškylančią riziką bei išvengti daugelio problemų. Neretai įmonės finansinei veiklai įvertinti ir prognozuoti vadovybė apsiriboja vien tik finansine atskaitomybe ir joje atsispindinčiais veiklos rezultatiniais rodikliais. Tačiau numatant įmonės perspektyvas ir planuojant veiklą būtina išsamesnė šių ataskaitų analizė, daugiau dėmesio skiriant rodiklių dinaminiams, struktūriniams pokyčiams, įvairių veiksnių įtakos nustatymui. Finansinė analizė, nors ir tiria praėjusių laikotarpių rodiklius, tačiau ji orientuota į ateitį. Vienas iš svarbiausių jos tikslų – numatyti įmonės veiklos perspektyvas. Įmonių vadovai, verslininkai, kaip ir daugelis žmonių, kuria ateities planus, neįvertindami daugelio vidinių ir išorinių veiksnių, neįvertina įmonės finansinės analizės reikšmės. Ši UAB “House“ finansinė analizė atspindi, kaip svarbu yra laiku įvertinti esamą įmonės būklę, numatyti jos ateities perspektyvas, galimas grėsmes (bankrotą). Tyrimo objektas. UAB „House“ finansinė veikla ir jos rezultatai per 2005 – 2007 metų laikotarpį. Tyrimo tikslas. Remiantis literatūroje pateikiama finansinės veiklos įvertinimo bei prognozavimo metodika, naudojantis įmonės finansinių ataskaitų duomenimis, įvertinti UAB „House“ finansinę veiklą 2005-2007 metais bei nustatyti tolesnę įmonės veiklos tendenciją. Pagrindiniai informacijos šaltiniai. Įmonės UAB “House” balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos (jos yra pateiktos prieduose). Įmonės finansinės atskaitomybės analizė bus atliekama šiais būdais: a) horizontaliąja ir vertikaliąja analize; b) lyginimo būdu; c) santykinių rodiklių analize; d) SSGG, 5C analize; e) bankroto galimybės diagnostika; f) grafiniu būdu; g) detalizavimo ir apibendrinimo būdais.

Vadyba  Analizės   (30 psl., 759,72 kB)

Temos aktualumas. Socialinei ir ūkiniai raidai vis didesnę reikšmę turi šiuolaikinė kultūros politika, kryptingiau orientuota į visuomenės kūrybiškumo puoselėjimą, tautos bei krašto tapatybės kūrimą ir išsaugojimą. Kultūra atlieka įvairias socialines funkcijas, kurias skatina pagrindiniai pilietinės visuomenės poreikiai: pirmiausia būtinybė spręsti konkrečias žmonių socializacijos, jų integracijos ir konsolidacijos problemas; tenkinti individualių ir grupės žmonių interesus; sudaryti sąlygas žmogaus kūrybinių galių ir veiklos formų sklaidai.

Sociologija  Referatai   (12 psl., 22,58 kB)

Nusprendžiau įkurti Individualią įmonę “DF” angliško vertinio sutrumpinimas (Digital Future), tai reikštų - skaitmeninė ateitis. Kadangi žvelgiant į ateitį, matomas vis didesnis poreikis informacijos paieškai skaitmeniniuose kanaluose ir didėjant kompiuterinių žaidimų populiarumui, ši įmonė teiks interneto ir žaidimų paslaugas. Vartotojai galės susirasti čia reikalinga informacija, o jaunimas galės žaisti žaidimus. Toks pavadinimas pasirinktas, todėl, kad jis yra aiškus, išsamus ir puikiai atitinka veiklos pobūdį. Įmonė tikisi įsitvirtinti šioje rinkoje, todėl nusprendė išsinuomoti patalpas Vilniaus g. 32-12. Tai yra Šiaulių miesto centre.

Apskaita  Kursiniai darbai   (18 psl., 43,8 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

Išvertus iš anglų kalbos, marketingas reiškia rinką – „market“. Iš pradžių dėmesys buvo kreipiamas tik į prekę, jos išvaizdą, bet ne į varotojo norus. Vėliau prieita prie marketingo koncepcijos ir pradėta galvoti kaip prekę pagaminti ne tik pigiai, bet ir vartotojui naudingai. Kiekvienos įmonės siekis, taikant marketingą, gauti kuo didesnį pelną, išplėsti prekių ar paslaugų spektrą.

Rinkodara  Konspektai   (3 psl., 11,33 kB)

Brangstantis kuras – viena aktualiausių šiandienos problemų. Ji reikšminga kiekvienam – pradedant eiliniu Lietuvos darbininku ir baigiant aukščiausiais šalies pareigūnais. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, ragindamas ruoštis degalų kainų kilimui, tai apibūdino kaip natūralų ekonominį procesą, tačiau kasmet vis didėjant įvairaus transporto srautams, tuo pačiu didėja sunaudojamų degalų bei išmetamų į atmosferą teršalų kiekiai. Tai jau tampa globaline problema, skatinanti mokslininkus ieškoti naujų alternatyvų šios problemos sprendimui.

Vadyba  Referatai   (36 psl., 69,97 kB)

Draudimo rinkoje veikia ne tik draudimo kompanijos, bet ir draudimo brokeriai, kuri atstovauja norinčio apsidrausti interesams. Draudimo brokeriai gali būti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys, kurie parduoda klientams gyvybės ir ne gyvybės draudimo produktus. Lietuva yra viena iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Jos draudimo brokerių veiklą galima pasižiūrėti draudimo priežiūros komisijos tinklalapyje. Šiame tinklalapyje galima pasižiūrėti, kaip vykdoma draudimo brokerių draudimo veikla. Tačiau taip pat svarbu yra žinoti, kaip vykdoma draudimo veikla ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Ekonomika  Referatai   (32 psl., 186,54 kB)

Po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. Europos Sąjungoje įvyko gana daug pokyčių - atsirado naujos valstybės, su kuriomis ES turėjo naujas sienas ir su kuriomis būtinai reikėjo nustatyti naujus santykius, atsivėrė naujos ekonomikos rinkos. Visą šitą procesą aš pavadinčiau Bendų Europos Namų projektų, nes nuo to laiko iki dabar yra kuriama nauja ES, nauja jos teritorija bei politika. Savo darbe į naują Europos Sąjungos kūrimosi/integracijos naują etapą aš pažvelgiau per Europos kaimynystės politiką. EKP tai ES strategija, kurios tikslas apsupti Europos Sąjungą valstybėmis, kurios būtų partnerės tiek ekonomikoje, tiek regioninių konfliktų sprendime, tiek bendradarbiavime mokslo ar migracijos srityje.

Politologija  Referatai   (17 psl., 45,13 kB)

Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose tėra vienas terminas – „naujovė“. Vis dėlto būtų tikslinga skirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes “inovaciją” reikia suprasti kaip procesą, o “naujovę” – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas). Mokslinėje literatūroje vieno inovacijų sąvokos apibūdinimo nėra: vieni autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius, kiti – gana trumpus apibrėžimus. Pavyzdžiui, mokslininkas W.R.Maclurin(amerikietis) siūlo tokį inovacijų apibūdinimą: „Kai išradimas yra komercializuotas taip, kad produktas yra pradėtas gaminti arba pagerintas, jis tampa inovacija“. Prof P.Kulviecas pateikia tokį apibendrinimą: „Inovacija apskritai reiškai kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairiose žmonių veiklos sferose“. Jis siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, vadybą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai inovacinė veikla – tokia veikla, kurios tikslas yra panudoti mokslo tyrimų rezultatus ir išradimus siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą toliau diegiant vidaus ir užsienio rinkose. Svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inovacinės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmpgus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsisžvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daiktą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos katalizatorius, nes žmogus, tenkindamas jous per tikslinę veiklą, pažįsta gamtos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes. Pagrindinės sąvokos Inovacija - tai naujų technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.Inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką. Inovacinė įmonė - įmonė, savo veikloje formuojanti ir įgyvendinanti inovacijas. Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis. Inovacinis projektas - tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilią produkciją ar gamybą. Paramos inovacijoms paslaugos - tai specializuotos paslaugos įmonėms, vykdančioms inovacinę veiklą, ir (arba) naujovių teikėjams, padedant jiems formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Parama inovacijoms pasireiškia inovacijų vadybos konsultacijų, tarpininkavimo perduodant technologijas, informacijos teikimo, inovacijų marketingo, inovacijų finansavimo ir tarpininkavimo, ugdymo, techninės ar verslo infrastruktūros kūrimo ir kitomis panašiomis paslaugomis. Inovacijų valdymas Įmonės vadovų vaidmuo naujo produkto vystyme Nauji produktai yra šviežias kraujas kiekvienai moderniai įmonei, ar tai būtų gamybos, ar paslaugų kompanija. Aukštos kokybės nauji produktai neatsirnda iš niekur. Jų išsivystymui įmonė turi dėti daug pastangų. Įmonės vadovybė atlieka labai svarbų vaidmenį naujo produkto vystymo veikloje. Gero produkto išsivystymas priklauso nuo gerai orkestruotos, kooperatyvios sąveikos tarp įmonės vadovybės ir funkcinių padalinių. Kiekviena darbuotojų grupė turi veikti gerai suplanuotoje naujo produkto vystymo proceso schemoje, jų vaidmenys turi būti aiškiai apibrėžti ir naudingi. Įmonės vizijos paskleidimas Įmonės vadovybė turi numatyti ir vadovauti bendro strateginio verslo plano bei specifinio naujo produkto vystymo plano paruošimui, taip užtikrindamam kad vizija paskleidžiama įmonėje. Be detalaus supratimo, kur įmonės veikla nukreipta ir kaip ji įgyvendins savo tikslus, įmonės darbuotojams bus sudėtinga kurti ir vykdyti idėjas. Aiškus įmonės tikslų suvokimas padeda komandai vystyti produktus, geriausiai atitinkančius įmonės ir jos vartotojų poreikius. Produkto vystymo proceso nustatymas Sėkmingas produkto vystymas nebūna atsitiktinis reiškinys. Idėjų srautas, judantis per vystymo procesą, nuo koncepcijos ir įvertinimo iki galutinio testavimo ir produkto pristatymo rinkai, turi bųti aparatas ir pagal tai nustatytas vaidmuo kiekvienam proceso dalyviui. Idealu, kai procesas pavaizduojamas grafiškai, pridedant formalizuotą kontrolinę dokumentaciją ir procedūras, Koks be būtų numatytas naujo produkto vystymo procesas, jis turi būti lengvai suprantamas ir įvykdomas. Per daug sudėtingas procesas su daugybe kliūčių tik stabdys ir mažins vystymo komandos pajėgumą. Be to, įmonės vadovybė turėtų ir toliau stebėti bei tobulinti naujo produkto vystymo procesą. “Pamokslavimas” apie geičio svarbą Įmonės vadovybė turi įsitikinti, kad kiekvienas įmonėje supranta, jog labai svarbu kuo greičiau įvesti naują produktą į rinką, nes tai būtina užtikrinant įmonės gyvavimą ir ilgalaikį išlikimą. Tačiau, kaip suprato dauguma įmonių, greitis yra svarbus tik tuomet, jei jis padeda įmonei įgauti konkurencinių pranašumų. Kitais atvejais, susikoncentravimas ties greičiu vien dėl greičiu gali paversti įmonę į lenktynininkę, karštligiškai besistengiančią išvystyti vis daugiau ir daugiau produktų, su vis mažesniu pelnu ir vis mažesne svarba bei tinkamumu rinkai. Nepriklausomai nuo išvystymo greičio, kiekvienas naujas produktas privalo: • atitikti ar pralenkti vartotojo reikalavimus; • būti paruoštas masinei gamybai; • turėti apčiopiamą vertę; • būti gero pelningumo ribose; • būti patikimas; • būti pristatyas laiku. Greito produkto vystymo barjerų indentifikavimas ir nugalėjimas Barjerai yra neišvengiami žengiant naujo produkto vystymo keliu. Barjerų pvz: • prasti projektų planai • konfliktai tarp funkcinių sričių • neadekvatus laikas, skirtas darbams atlikti • neužfiksuotos produkto funkijos • prastas žemesnių grandžių vadovų įsipareigojimų vykdymas • per maži ištekliai Įmonės vadovybė turi indentifikuoti šiuos ir kitus efektyaus produkto vystymo barjerus ir kuo skubiau imtis veiksmų jų pašalinimui. Strateginės svarbos projektų funkcinių komandų sukūrimas Funkcinės komandos pagrindiniams projektams padaro įmanomu gritą naujo produkto vystymą. Taip iš visų pagrindinių įmonės funkcinių sričių suburiami darbuotojai, kurių indėlis yra būtinas projekto sėkmės užtikrinimui. Visi komandos nariai įtraukiami į darbą. Nuo pat pradžių, ir jie dirba pagal naujo produkto vystymo planą, patvirtintą įmonės vadovybės. Idealu, jei įmonės vadovybė pasirenka komandos narius, o tada komandos nariai išsirenka savo lyderį. Pagrindiniai tiekėjai dažnai tampa vystymo komandos nariais. Komandų įgalinimas Įgalinimas yra jėga, kuri įgalina komandas eiti pirmyn su entuziazmu ir pačių nusistatytu maršrutu. Komanda be galios nėra komanda; ne tik neorganizuotų periodiškai susitinkančių žmonių rinkinys. Komandos turi būti įgalintos priimti kritinius sprendimus, joms reikia turėti adekvačius išteklius ir paskatinimus. Įmonės vadovybė turi suteikti komandos galią priimti sprendimus ir naudotis įmonės ištekliais, kai joms to reikia. Projektų portfelio valdymas Kriterijai, pagal kuriuos pasirenkami vystymo projektai, turi būti aiškiai nustatyti įmonės vadovybės. Kai nustatomi kriterijai, įmonėsvadovybė turi surūšiuoti projektus pagal jų strateginę svarbą įmonei. Įmonės vadovybė turi įsitikinti, kad projektų skaičius neviršija turimų išteklių. Vadovybė privalo pripažinti, kad daug geriau yra vienu metu įvykdyti mažiau projektų su geriasniais rezultatais, negu daugiau – su vidutiniais arba prastais rezultatais. Įmonės vadovybė taip pat turi užtikrinti, kad portfelyje pakankamas kiekis projektų, kurie užtikrintų pakankamą įtaką įmonės ateities pajamoms. Ankstyvas produkto funkcijų nustatymas Produkto funkcijos – tai sąrašas savybių ir naudingų dalykų, kurios suvokia klientas ir/arba galutinis vartotojas. Produkto funkcijos turi būti nustatytos kuo anksčiau produkto vystymo cikle. Problema susidaro tame, kad daugelis projektų žlunga arba baigiami per vėlai, kadangi naujo produkto funkcijos laiku galutinai nenustatomos ir neužfiksuojamos. Projakto galutinis taškas lieka judančiu taikiniu ir naujas produktas gali papulti į rinką per vėlai, jeigu jis iš viso ten papuls. Pasiūlimai dėl papildomų funkcijų bei naujo produkto modifikacijų nukialiami ateičiai. Idealu kai produkto funkcijos užfiksuojamos, kai tik jos atitinka nustatytus vartotojų poreikius. Nustatytos naujo produkto funkcijos turi būti aiškiai nepakitę. Kūrybingumo skatinimas Kūrybingumas yra būtinas gero produkto išvystymui, tačiau tai yra nenuspėjamas, miglotas ir neaiškus procesas. Rezultatas yra naujo produkto idėja arba naujas būdas daryti kažką originalaus, inovatyvus ir svarbus. Tai intuityvus būdas, kurio pagalba asmuo surūšiuoja abejotinas idėjas bei stebėjimus ir sukuria naują realybę, naują požiūrį. Pagrindinės mintys aplinkos, laidžios kūrybiškumui ir inovacijoms, sukūrimui: • Pamatuotos rizikos skatinimas ir nesėkmių toleravimas • Darbuotojų ir diskusijų ir apsikeitimo idėjomis skatinimas • Konkurencinio lenktyniavimo ir tarpfunkcinių kivirčų minimizavimas • Kūribingų žmonių siekiančių išsiskirti iš kitų, pastebėjimas ir keistenybių toleravimas • Greitas idėjų vertinimas iš priimtų idėjų grąžinimas, duodant darbuotojams laiko toliau jas vystyti • Atvirumas kūrybingoms idėjoms iš išorės, pripažįstant, kad ne viskas išrandama ne įmonės viduje. Biurokratijos minimizavimas Kartais vystymo komandos turi problemų pradėdamos arba veikdamos, kadangi sukuriama tiek daug taisyklių ir nurodymų, kuriuos reikia įvykdyti, norint, kad įvyktų kas nors konstruktyvaus. Įmonės vadovybė turi būti jautri tam faktui, kad biurokratija lėtina naujo produkto vystymo procesą. Vadovybė turi išnagrinėti taisyklių ir nurodymų kiekį įmonėje ir kuo labiau supaprastinti juos vystymo komandoms. Rinkos poreikių identifikavimas Daugelis vadovų apleidžia savo įsipareigojimus padėti identifikuoti rinkos poreikius ir šios uždoties vykdymą palieka marketingo specialistams. Tai gali būti didžiulė klaida, kadangi rinkos poreikių identifikavimas yra labai svarbus įžanginis veiksmas naujo produkto vystyme ir jis yra perdaug svarbus, kad būtų paliktas vien kuriam nors funkciniam padaliniui ar sėkmei. Atsižvelgian į tai, įmonės vadovai galėtų rodyti pavyzdį nagrinėdami rinką bei kalbėdami su vartotojais ir įsitikinti, jog kiti pagrindiniai įmonės darbuotojai dar tą patį. Įmonės vadovybė turi būti užtikrinta, kad įmonė gauna žinių iš vartotojų ir tarpininkų, analizuoja rinkos tendencijas, identifikuoja problemas, iškilusias dabartiniams produktams ir kalbasi su tiekėjais. Įmonės vadovybė turi skatinti techninius darbuotojus praleisti dalį laiko kalbantis su klientais. Jeigu techninis personalas liks izoliuotas, jis nesugebės iškelti idėjų, atitinkančių rinkos poreikius. Išteklių suteikimas Be adekvačių išteklių vystymo kamndoms nepasiseks. Komandoms reikia suteikti tam tikrą kiekį resursų, įskaitant finansavimą, apmokymą, kompiuterius ir programinę įrangą, laboratorinius įrenginius, rinkos tyrimų ataskaitas bei medžiagas. Pagrindinių projektų šalininkų turėjimas Projekto šalininkas reikalingas kiekvienam svarbiam projektui. Kalbant siaurąja prasme, šalininkas – tai asmuo iš įmonės vadovybės, kuris stebi ir remia komandą, taip pat padeda išlaikyti teisingą kryptį projekte. Šalininkas veikia kaip tarpininkas ir nuolat informuotas apie projekto statusą. Be to, šalininkas padeda komandai neatsilikti nuo įmonės vykdomos politikos pasikeitimų ar krypties, kuri gali įtakoti projektą. Šalininkas taip pat suteikia informaciją kitiems vadovams apie komandos progresą. Padalinių vadovų vaidmenys Įmonėse, kurios vykdo gritą naujo produkto vystymo procesą, padalinių vadovai taip pat atlieka svarbų vaidmenį skatinti naujo produkto vystymo procesą. Jie gali kartu su savo padaliniais, esančiomis vystymosi komandose: • suteikdami žinias ir patirtį • padėdami nugalėti sunkumus • suteikdami išteklius • vadovaudami ir mokydami • padėdami išspręsti konfliktus. Inovacijų versle programa Įvadas Šiuo metu Lietuva yra įtraukta į Vidurio ir Rytų Europos šalyse sparčiai vykstančius sudėtingus perėjimo į rinkos ekonomiką bei integracijos į europines erdves procesus bei ekonomikos globalizavimą. Šie procesai sąlygoja būtinybę spręsti daugelį netradicinių uždavinių, tiesiogiai susijusių su inovacijų procesu. Inovacinės veiklos plėtojimas ir aktyvinimas įgalina įvairiapusiškai modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei naudojamas technologijas, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, kuris yra vienas svarbiausių šalies ekonomikos plėtros veiksnių. Tačiau inovaciniam procesui verslo aplinkoje spartinti, t.y. naujoms technologijoms diegti, naujiems gaminiams kurti ir pateikti į rinką, įmonių ir organizacijų konkurencingumui didinti, labai svarbi valstybės inovacijų rėmimo sistema. Inovacijų padėtis ir jų skatinimas Europoje ir Lietuvoje yra pateiktas priede. Inovacijų versle programa - vienas pradinių ir kertinių nacionalinės inovacijų sistemos elementų. Programos tikslai ir jų įgyvendinimo strategija Tikslai Ilgalaikis programos tikslas - didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, skatinant naujų mokslo rezultatų, technologinių sprendimų ir organizacinių iniciatyvų įgyvendinimą versle. 1.Šalinti kliūtis, ribojančias inovacijų plėtotę, ir skatinti Lietuvos mokslo ir ūkio subjektų strateginės partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti. Šiuo tikslu valstybės valdymo institucijų pastangomis turi būti: • suformuota inovacijų versle plėtros politika, numatanti inovacijų versle plėtojimo kryptis ir užtikrinanti inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą; • pagerinta teisinė, ekonominė, administracinė inovacijų plėtojimo aplinka, sudaranti sąlygas inovacijoms plėtoti bei inovacinėms įmonėms atsirasti ir funkcionuoti; • aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas, pasireiškiantis tuo, kad Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius ir europinius ekonomikos integracijos procesus (dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir programose, bendros inovacinės įmonės, tarptautinis darbo ir rinkų pasidalijimas ir t.t); • išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas, sudarantis sąlygas inovacinėms įmonėms naudotis finansinės paramos formomis plėtojant inovacijas. 2. Didinti įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas. Šis tikslas suprantamas kaip valstybės valdymo institucijų ir inovacijų infrastruktūros elementų (mokslo, mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. organizacijų) pastangų rezultatas: • išplėtoti paramos inovacijoms paslaugų teikimo mechanizmai, leidžiantys verslo įmonėms efektyviai naudotis inovacijų infrastruktūros elementų (mokymo, ugdymo, konsultavimo, finansų ir kt. institucijų) teikiamomis paramos inovacijoms paslaugomis formuojant ir įgyvendinant inovacijas; • pagerintas informacinis aprūpinimas inovacijų srityje, sudarantis sąlygas verslo įmonėms naudotis informacija, reikalinga plėtojant inovacijas; • išplėtotas inovacijų marketingas ir aktyvus inovacinio išmanymo skleidimas, pasireiškiantis tuo, kad plačiai ir efektyviai taikomos inovacijų marketingo priemonės ir yra sudarytos sąlygos verslininkų išmanymo lygiui kelti; • padidintas mokslo ir gamybos ryšių efektyvumas įmonių poreikiams tenkinti, sudarantis prielaidas sparčiai inovacijų komercijos plėtrai. Įgyvendinimo strategija Programos įgyvendinimo strategija apima ilgalaikį ir vidutinės trukmės tikslus bei jų siekimo mechanizmą, numatantį uždavinių ir jų sprendimo priemonių kompleksą, orientuotą į tris susijusius lygius (terpes): valstybės, organizacijų ir įmonių. Tik lygiagretus programos priemonių įgyvendinimas įgalins sukurti pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai, kurios funkcionavimo ir tolesnės plėtros pagrindu gali būti sukurtos ir panaudotos papildomos galimybės, tai yra bendros valstybės valdymo institucijų, paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų bei įmonių pastangos ir galimybės plėtoti inovacijas versle. Programa gali būti skaidoma į du principinius etapus. Pirmame etape būtų sukurti inovacijų versle skatinimo sistemos pagrindai. Kitas etapas, kuris savo ruožtu gali būti skaidomas smulkiau, tai - nacionalinės inovacijų sistemos infrastruktūros plėtojimas. Etapus apibrėžia valstybės lygio sprendimai ir programos įgyvendinimo rezultatai. Programos prioritetai Nustatant programos prioritetus yra atsižvelgiama į inovacijų poreikius įmonėse ir inovacijų plėtojimą stabdančias problemas. Programos prioritetai teikiami atskirai atsižvelgiant į kiekvieną lygį ir į tai, kiek jie turi įtakos inovacijų plėtrai versle. Valstybės lygis: prioritetas - inovacijų sistemos formavimas Programos priemonės nukreipiamos į nacionalinės inovacijų sistemos kūrimą: valstybės institucijų (nacionalinių ir regioninių) veiklos tobulinimą, šių institucijų, verslo asociacijų ir savivaldos institucijų bei jungiančių sistemos grandžių bendradarbiavimą partnerystės pagrindu. Be to, vienijamos valstybės ir savivaldybės institucijų pastangos kurti ir plėtoti palankią inovacijoms teisinę-ekonominę bazę, propaguojamas ir skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas plėtojant inovacijas. Įmonių lygis: prioritetas - inovacinė veikla įmonėse Programos priemonėmis skatinama (remiama): • inovacinių projektų įgyvendinimas įmonėse, komercinis tyrimų rezultatų panaudojimas ir ryšiai su mokslinio tyrimo institucijomis, • verslo internacionalizavimas ir dalyvavimas tarptautinėse programose, • požiūrio į inovacijas keitimas, intelektinių ir kvalifikacinių žinių teikimas verslui. Organizacijų lygis: prioritetas - paramos inovacijoms paslaugos Programos priemonės nukreipiamos į savarankiškos ir aktyvios inovacijų paslaugų infrastruktūros kūrimą ir funkcionavimą. Skatinama ir remiama inovacinių paslaugų teikimas inovacinėms įmonėms. Skatinamos (remiamos) mokslo, ugdymo, konsultavimo, finansų, verslo savivaldos ir kt. institucijų iniciatyvos, nukreiptos į inovacinės veiklos aktyvinimą versle. Programos uždaviniai trejų metų laikotarpiui Inovacijų makroaplinkos vystymas Kuriant inovacijoms palankią makroaplinką, sprendžiamos inovacinės veiklos plėtros problemos. Veiksmų kryptis - sukurti prielaidas nacionalinei inovacijų sistemai, o kartu ir inovacijų šalies įmonėse plėtrai. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į inovacijų plėtros politikos formavimą, teisinės ekonominės aplinkos ir tarptautinio bendradarbiavimo gerinimą bei inovacijų versle finansavimo užtikrinimą. Išvardinti kompleksiniai uždaviniai savo ruožtu yra skaidomi į smulkesnius uždavinius, kuriuos spręsti numatoma konkrečiomis priemonėmis. Inovacijų plėtros politika Sprendžiami uždaviniai: • Sukurti strateginius pagrindus nacionalinei inovacijų sistemai. • Skatinti valstybės ir savivaldybės institucijas įsitraukti į inovacinius procesus. Valstybės valdymo ir savivaldybių institucijų pastangomis bei įgyvendinamomis priemonėmis siekiama formuoti inovacijų plėtros politiką, numatančią tolesnes inovacijų plėtojimo kryptis ir užtikrinančią inovacijų sėkme suinteresuotų šalių (valstybės ir savivaldybių institucijų, paramos inovacijoms paslaugų organizacijų bei įmonių) glaudų ir efektyvų bendradarbiavimą. Teisinė-ekonominė aplinka Sprendžiamas uždavinys: • Rengti naujus ir tobulinti egzistuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, siekiant aktyvinti inovacinę veiklą. Sprendžiant šį uždavinį siekiama pagerinti teisinę, ekonominę ir administracinę inovacijų plėtojimo aplinką. Sudaryti sąlygas sparčiai inovacinei veiklai, inovacinėms įmonėms plėtoti ir naujoms atsirasti. Tarptautinis bendradarbiavimas Sprendžiamas uždavinys: • Gerinti tarptautinio įmonių bendradarbiavimo ir kooperacijos, įgyvendinant inovacijas, sąlygas. Šio uždavinio sprendimo rezultatas - aktyvus tarptautinis įmonių bendradarbiavimas. Lietuvos ūkis, taip pat ir verslo įmonės, sparčiai įsitraukia į tarptautinius, europinius ir kitus ekonominius integracijos procesus, dalyvauja tarptautinėse programose. Inovacijų versle finansavimas Sprendžiami uždaviniai: • Kurti inovacijų finansavimo mechanizmus. • Skatinti finansų institucijų dalyvavimą diegiant inovacijas. Šių uždavinių sprendimo rezultatas - išplėtotas inovacijų versle finansavimas ir inovacinių projektų rėmimas. Bendros inovacijų versle skatinimo infrastruktūros kūrimas Veiksmų kryptis - aktyvinti paramos inovacijoms infrastruktūros veiklą ir gerinti jos efektyvumą. Ši kryptis apima kompleksinius uždavinius, orientuotus į paramos inovacijoms paslaugų gerinimą, informacinį aprūpinimą, inovacijų marketingą ir vadybos kultūros kėlimą. Programos valdymas Įgyvendinimo principai Programos valdymas remiasi šiais pagrindiniais programos įgyvendinimo principais: susietumo, adekvatumo, kryptingumo, tarptautinės integracijos ir rezultatyvumo, leidžiančiais gauti praktinį efektą ir užtikrinančiais visų suinteresuotų institucijų (valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų, inovacijų infrastruktūros elementų bei įmonių) aktyvų dalyvavimą, plėtojant inovacijas versle. Susietumas - reiškia šios programos derinimą su kitomis programomis bei jos plėtojimą, rengiant kitas susijusias programas bei inkorporuojant šią programą į kompleksinę inovacijų programą Lietuvoje. Adekvatumas - reiškia finansinį valstybės palaikymą numatytiems tikslams pasiekti, adekvatų iškeltų uždavinių mastui. Kryptingumas - suprantamas kaip priemonių orientavimas į inovacijų versle paklausos didinimą. Tarptautinė integracija - reiškia programos įgyvendinamą, atsižvelgiant į europinius integracijos procesus nacionaliniu, regioniniu, vietiniu ir įmonės mastu. Rezultatyvumas - reiškia tai, kad visos programoje numatytos priemonės turi būti įgyvendintos per trejus metus ir duoti pamatuojamą rezultatą. Koordinavimas Programos priemonių įgyvendinimą koordinuoja Ūkio ministerija, įkūrus Inovacijų plėtros tarybą (Tarybą), koordinavimą perima Taryba. Taryba sudaroma iš valdymo institucijų, verslo asociatyvinių struktūrų bei paramos inovacijoms organizacijų atstovų. Inovacijų formavimas ir įgyvendinimas Lietuvos statistikos departamento 1998 m. atlikti inovacinės veiklos rezultatai 612-oje įmonių rodo, kad įvairiose pramonės šakose įmonių aktyvumas plėtojant inovacijas yra nevienodas. Aktyviausiai inovacijos įgyvendinamos naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos įmonėse - 88% apklaustų įmonių, maisto ir gėrimų - 68%, baldų - 62%, mašinų ir prietaisų - 60%, statybinių medžiagų - 59%, lengvosios pramonės - 47%. Naujų ar patobulintų gaminių rinkai daugiausia pateikė maisto ir gėrimų, lengvosios bei mašinų ir prietaisų gamybos pramonės įmonės. Lietuvos inovacijų centro 1997 m. atlikta Vilniaus regiono inovacinių įmonių apklausa rodo, jog įmonėse pagrindinai (apie 76%) formuojami ir įgyvendinami trumpalaikiai (iki 1 metų) inovaciniai projektai, nukreipti į produkciją (gaminį) ir technologijas (atitinkamai 44% ir 25%). Inovacijų marketingas Inovacijų marketingas turi savo specifiką. Jis nuo produkcijos marketingo skiriasi tuo, kad jam reikalingos ne tik vadybinės žinios, bet ir specialios techninės žinios apie atitinkamą inovaciją. Be to, lėšų investavimas į inovacijų marketingą yra brangus ir negreitai atsiperka. Šios specifikos pačios įmonės dažniausiai negali aprėpti (ypač smulkios ir vidutinės įmonės). Tam reikalinga išorinė pagalba. Inovacijų propagavimas ir rėmimas Inovacijų propagavimo ir rėmimo srityje yra pastebimi teigiami poslinkiai. Nuo 1999 m. įmonės, vykdančios inovacinius projektus, gali pasinaudoti Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bei Eksporto skatinimo fondų parama. Iš šių fondų taip pat teikiama įmonėms finansinė parama dalyvauti parodose ir rengti reklaminius leidinius. Lietuvos inovacijų centras leidžia biuletenį "Inovacijų apžvalga", turi "Interneto" svetainę, organizuoja seminarus. 1998 m. Lietuvos statistikos departamentas, vienas iš nedaugelio Vidurio ir Rytų Europoje, atliko įmonių inovacinės veiklos tyrimus. FEMIRC Lietuvoje - Europos inovacijų perdavimo centrų asocijuotasis narys (Lietuvos inovacijų centras ir Mokslo ir technologijų parkas) propaguoja inovacijas bei ES tyrimų ir plėtros programas, teikia technologijų perdavimo paslaugas. Nėra išplėtoti garantiniai mechanizmai, skatinantys bankus finansuoti inovacinius projektus. Nesukurtos prielaidos ir paskatos rizikos kapitalo įmonėms investuoti į inovacines įmones. Inovacijos versle nepropaguojamos valstybės lygiu. Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančios valstybės ir asociatyvios institucijos (LEPA, SVVPA, verslo asociacijos, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai ir pan.) tiesiogiai nesprendžia inovacijų propagavimo, skatinimo ir rėmimo uždavinių. Paramos inovacijoms paslaugos Tarp Lietuvoje paramos inovacijoms paslaugas teikiančių organizacijų galima išskirti: • Lietuvos inovacijų centrą, • KTU Inovacijų diegimo centrą su verslo inkubatoriumi, • Mokslo ir technologijų parką, • Mokslo ir technologijų parką "Nova", • LŽŪ Inovacijų centrą. Minėtų organizacijų, kurios veikia dar tik keleri metai, veiklos stiprėjimas ir teikiamų profesionalių paslaugų spektro didėjimas: inovacijų vadybos konsultacijos, technologijų perdavimo tarpininkavimas, technologijų vertinimas, įmonių rengimas specializuotoms parodoms rodo jų reikalingumą. Privataus kapitalo įmonės irgi pradeda teikti kai kurias paslaugas, duodančias netiesioginę naudą įmonių inovacinėje veikloje: rengia verslo plėtros konsultacijas ir planus, ieško užsienio partnerių ir rinkų, ugdo verslininkus, organizuoja jų susitikimus. Tačiau ši šalies ūkiui reikalinga ir, kaip pasaulinė praktika rodo, dažnai finansiškai neapsimokanti veikla nėra valstybės remiama reikiamu mastu. Be to, šių organizacijų teikiamų paramos inovacijoms paslaugų spektras yra labai siauras.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (20,37 kB)

Sprendimo priėmimas yra procesas, kurio metu tikslui pasiekti atrenkamas vienas iš galimų variantų. Formalizuojant sprendimo priėmimo procesą, išskirtinos šios aibės: variantų, įvykių, būsenų, įvertinimų. Įvertinimą nusako realizavimo funkcija. Sprendimo priėmimas, o kartu ir realizavimo funkcija priklauso nuo sprendimo priėmimo sąlygų, kurios gali būti: apibrėžtos, rizikos ir neapibrėžtos.

Matematika  Konspektai   (13 psl., 64,41 kB)

Įmonės veiklai įtakos turi daugelis aplinkos veiksnių: ekonomika, demografija, kultūra, technologija, prekių paklausa ir pasiūla. Šių veiksnių verslininkas negali paveikti tiesiogiai. Jie nepriklauso nuo jo norų ir valios, bet atsižvelgti į juos būtinai reikia, nes jie gali sudaryti verslui tiek papildomų galimybių, tiek tam tikrų problemų. Verslininkas turi stengtis numatyti galimus išorės veiksnių pakitimus ir jų poveikį rinkai.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 35,25 kB)

Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. P. Šalčius. A. Rimka. V. Jurgutis. D. Cesevičius. Dz. Budrys. A. Andrašiūnas. F. Kemėžis. Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos - tai neatskiriama ekonominės minties dalis.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (45 psl., 66,2 kB)

Marketingas (angl. marketing - market/Rinka galėtų būti verčiamas kaip Rinkaveika) - yra žinių ir metodų visuma (ekonomikos mokslo sritis) apie įmonės ar individo tikslų siekimą rinkos sąlygomis. Platesne prasme suprantamas kaip procesas, kurio metu įmonės ištekliai derinami su esamais arba formuojamais klientų ar vartotojų poreikiais tokiu būdu, kad tai atitiktų visų suinteresuotų šalių poreikius ir lūkesčius.

Komunikacijos  Referatai   (3,88 kB)

Kainų nustatymas - tai uždavinys, kurį sprendžia visos įmonės be išimties. Nuo to priklauso visi įmonės veiklos rezultatai. Daugelyje situacijų įmonės, besilaikydamos fiksuotų kainų, praranda ne tik dalį pelno, bet ir nesugeba išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tad kiekvienai įmonei kyla būtinybė iš esmės pervertinti savąją kainodaros strategiją, siekiant užtikrinti gyvavimą stiprėjančios konkurencijos sąlygomis. Nuo to, kokios bus nustatytos įmonės produktų kainos, labai priklausys jos sėkmė: užimama rinkos dalis, pajamos, pelnas, vertė rinkoje. Nuolaidų taikymas yra viena iš priemonių išvengti dalies pelno praradimo, dėl fiksuotų kainų taikymo.

Finansai  Referatai   (9,5 kB)

Sparčiai plėtojantis technologinėms naujovėms, bankai, reaguodami į išorinę aplinką ir joje vykstančius pokyčius, atitinkamai transformuoja savo veiklą, keičia organizacines struktūras, kuria ir diegia naujus produktus bei paslaugas, plečia rinkas. Bankai siūlo naujas paslaugas, pertvarko organizacines struktūras bei veržiasi į rinkas, kurios tradiciškai priklausė kitiems bankams. Tai skatina tolesnį konkurencijos augimą ir bankų paslaugų naujoviškumą.

Ekonomika  Referatai   (12,94 kB)

Transportas ilgai buvo laikomas strategine ekonomikos šaka, nuo kurios priklauso valstybės saugumas. Dėl to daugelyje valstybių narių transporto sektorius buvo valstybės monopolija, nepaklūstanti rinkos taisyklėms. Transporto politika plėtojosi kaip vieningos rinkos kūrimo dalis. Todėl didžiausią Bendrijos acquis transporto srityje dalį sudaro teisės aktai, kuriais nustatomi bendri esminiai reikalavimai, reguliuojantys transporto paslaugų teikimo eismo saugumo, profesinės kvalifikacijos ir kitose srityse standartus, kurie apibrėžia, kokie rinkos subjektai gali patekti į rinką.

Politologija  Kursiniai darbai   (4,56 kB)

Ar galima pažinti ir perprasti reklamos meną, perskaičius kelis šimtus knygos puslapių bei daugmaž išmokus, kas joje parašyta? Tokius uždavinio dar niekada nėra sau kėlęs niekas iš rašiusiųjų apie reklamą, ir tai niekada netaps jokio vadovėlio ar šiaip knygos apie reklamą tikslu. Visų pirmą, patirčiai reklamos versle negali prilygti jokia teorija, o antra net labai gali būti, kad dauguma norenčųjų susipažinti su rekamosa pasauliu niekada nedirbs reklamos agentūrose.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (5,09 kB)

Plėtojantis rinkos ekonomikos santykiams Lietuvoje, svarbų vaidmenį vaidina finansų mokslo žinios bei ūkio subjektų būklės analitinis vertinimas. Krašto ekonomikoje bei finansų sistemoje vyksta sudėtingi reiškiniai ir procesai, kuriuos analizuoti, suvokti bei pažinti studentui, jaunam specialistui ar praktikui be specialių mokslo žinių bei analizės proceso metodologinių instrumentų darosi vis sunkiau. Nelengva jiems ir adaptuotis nuolat besikeičiančioje šalies ir tarptautinio verslo aplinkoje.

Finansai  Namų darbai   (4,88 kB)

Karl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – Vokietijos žydų kilmės filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo, socializmo, komunizmo ideologų. Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

Ekonomika  Analizės   (24,22 kB)

Tai Rolan Bartes esė "Teksto malonumas" analizė. „Teksto malonume“ (Le Plaisir du texte) Rolan Barthes pateikia savitą tekstų ir skaitymo malonumo tipologiją. „Teksto malonumas – tai tas momentas, kai mano kūnas pradeda gyventi pagal savo...

Filologija  Analizės   (7,54 kB)

Klaipėdos krašto prisijungimo nauda Lietuvai ekonominiu bei politiniu atžvilgiu. 1926 m. perversmas Lietuvoje. Smetonos valdymo palyginimas su Vokietijos ir Italijos diktatūromis. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, buvo labai didelis pliusas Lietuvos ekonomikai, padidėjo vidaus rinka, atsivėrė prekybiniai jūrų keliai, padidėjo eksportas, žymiai padidėjo užsienio rinka, atpigo tiek eksporto, tiek importo išlaidos, importinės prekės atpinga dar labiau, didesnis jų pasirinkimas, vystomi spartūs ekonominiai santykiai su Skandinavijos šalimis.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,74 kB)

Pagrindiniai tikslai: pardavimų ir marketingo srityje: pilnai patenkinti pirkėjų poreikius laiku patiekiant tinkamos kokybės produkciją; investicijų srityje: investicijoms į informacines technologijas ir orgtechniką per ateinančius 2 metus skirti 150 tūkst.lt; įgyvendinti verslo valdymo procesų automatizavimo projektą; gamybos srityje: nuolat stebėti gaminio kokybę ir visą gaminio gamybos liniją; sumažinti gamybinių neatitikčių procentą iki 0.05 proc.; finansų valdymo srityje: didinti įmonės pelningumą, dividendų akcininkams ir investicijų poreikio subalansavimas gamybos sąnaudų mažėjimas.

Ekonomika  Tyrimai   (17 psl., 467,43 kB)

Akcinė bendrovė. Monopolijos atsiradimas ir forumas. Įmonė. Firma ir jos funkcijos. Infliacija. Kainodara. XX a. pradžioje įvyko techninė revoliucija. Verslininkai sudėjo savo kapitalą į bendrą. Akcija – vertybinis popierius kuris parodo kas yra savininkas ir turi teisę gauti pelną. Pagrindinis vadovas yra bendras akcininkų susirinkimas. Žmogus turintis 51% akcijų praktiškai vadovauja visai bendrovei.

Ekonomika  Paruoštukės   (1 psl., 5,41 kB)

Klaipėdiškių lietuvių kova už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažįsta Lietuvai. Lietuvos ir Vokietijos varžybos dėl savo pozicijų įtvirtinimo Klaipėdos krašte. Klaipėdos krašto politinės jėgos. Vokiečių politinės partijos. Kultūrbundas. Lietuvių politinės partijos. Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinęs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,58 kB)

Vartotojų elgsenos modeliai. Kultūros faktoriai. Motyvacija. Suvokimas. Įsisavinimas. Įsitikimai ir pažiūros. Vartotojų lojalumo tyrimas. Lojalumas monopoliui. Lojalumas, kai nėra paprasta pakeisti paslaugų teikėją. Skatinamas lojalumas. Lojalumas dėl įpratimo. Atsidavimas. Apsisprendimo pirkti procesas. Sekant ilgalaikę verslo praktiką, dažniausiai išskiriamos penkios pagrindinės verslo orientacijos: gamybos, prekės, pardavimo, marketingo ir socialinio-etinio marketingo. Galima teigti, jog šios orientacijos evoliucionavo viena iš kitos.

Rinkodara  Referatai   (14 psl., 40,71 kB)