Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Marketingo veiklos pagrindą sudaro: reikia nustatyti kokia produkcija gaminti? kokius reikia atlikti tyrimus, kad preke butu perkama? kaip organizuoti ryšius su visais rinkos dalyviais? kaip organizuoti prekių paskirstymą, kad butu patogu, greita? kaip nustatyti kaina? kaip organizuoti serviso tinklą? kaip organizuoti rėmimą?

Rinkodara  Paruoštukės   (7 psl., 13,06 kB)

Okupacinis Vokietijos valdymas Lietuvoje. 1914 08 01 Vokietija paskelbė karą rusijai-Pirmasis pasaulinis karas į savo sūkurį įtraukė ir Lietuvos gyventojus.Slenkantis frontas, prievartinės evakuacijos ir kontribucijos nusiaubė Lietuvos ūkį. 1915 m. Vokietijos 8-oji armija pradėjo puolimą ir pro Šiaulius prasiveržė iki Liepojos. Viena stipriausių Rusijos imperijos tvirtovių Kaunas dėl rusų kariuomenės vadovybės neveiklumo buvo paimtas rugpjūčio 18 d. 10- osios vokiečių armijos.

Istorija  Referatai   (13 psl., 31,33 kB)

Paslaugos, kaip ir prekės, paklūsta bendriesiems rinkos dėsniams, o paslaugų organizacijos veiklą galima sėkmingai plėtoti remiantis tradiciniais vadybos, organizavimo ir rinkodaros principais. Draudimo paslaugos esmė – sukauptų lėšų, gautų iš draudimo įmokų, paskirstymas, atlyginant galimus nuostolius skirtingu laiku ir įvairiose vietose. Draudimo paslaugų tendenciją didėti lemia didėjantis gamybos proceso ir išorinės aplinkos sudėtingumas, dėl kurio auga netikrumas ir rizika, taip pat privačios nuosavybės ir nekilnojamojo turto didėjimas.

Vadyba  Referatai   (16 psl., 26,04 kB)

Aukštos įtampos tinkluose energija paskirsto skirstomosios pastotės, kurių pagrindinė dalis – skirstomieji įrenginiai. Juos sudaro jungiamieji aparatai, apsaugos ir matavimo prietaisai. Transformatorių pastotės transformuoja energiją, t. y. vienos įtampos kintamosios srovės energiją keičia į kitos įtampos energiją. Daugelis pastočių atlieka abu šiuos uždavinius: transformuoja ir paskirsto energiją. Tai transformatorių skirstomosios pastotės, kuriuose yra transformatorius arba transformatoriai ir įvairių įtampų skirstomieji įrenginiai. Be transformatorių ir skirstomųjų įrenginių, didesnėse pastotėse yra: Dispečerinė, arba patalpos su elektros spintomis, skydais, valdymo pultu, kuriame įmontuoti matavimo, valdymo, apsaugos ir signalizacijos prietaisai; dispečerinės budintysis personalas prižiūri ir valo įrenginius; Įvairūs pagalbiniai įrenginiai, pvz., suspausto oro įrenginiai, akumuliatorių baterija, sandėlis, buitinės patalpos ir t.t. Mažos galios pastotės, maitinamos vidutiniosios įtampos oro linijomis, įrengiamos stulpuose. Transformatorius ir kiti aparatai įrengiami atramoje.

Elektronika  Diplominiai darbai   (53 psl., 445,57 kB)

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Tačiau dailininkai savo kūryboje ne tik akcentavo socialines negeroves, – jie išaukštino paprastos rusų liaudies išmintį ir moralinį tyrumą, atskleidė Rusijos gamtovaizdžio grožį. Jie siekė, kad menas aktyviai veiktų visuomenę, todėl stengėsi jį populiarinti, rengdami kilnojamas parodas. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė „Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūryboje rėmėsi kritinio realizmo principais, propagavo atkaklią nesitaikstymo su lemtimi poziciją. Peredvežnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837 – 1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848 – 1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848 – 1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – „Alionuška“, „Karžygiai“ ir kiti. Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844 – 1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia „Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – „Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis. Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831 – 1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. Rusų meno galerija Rusų meno galerija įsikūrė jaukiame Senamiesčio kampelyje 1992 m. Ji buvo Rusų kultūros centro sumanyta kaip rusų kultūros židinys, kaip Namai tiems, kurie jaučiasi esą rusų dailininkai. Galerijoje nuolat rengiamos tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, akvarelės, tradicinės rusų tautodailės parodos. Galerija suteikia savo patalpas tiek nusipelnusiems, pripažintiems meistrams, tiek jauniems, savo pirmuosius žingsnius mene žengiantiems dailininkams. Dažnai rengiamos užsienio meistrų parodos. Galerijoje savo darbus eksponavo Kalugos, Maskvos, Sankt-Peterburgo, Minsko, Kaliningrado, Jekaterinburgo, Kijevo, Ivanovo menininkai. Įsigyti Rusų galerijoje paveikslai iškeliauja į Rytų bei Vakaru Europos, Skandinavijos, Amerikos šalių kolekcijas. Be tapybos ir skulptūros kūrinių Jūs visuomet rasite galerijoje tradicinių rusų suvenyrų, tautodailės dirbinių: gžel, chochloma, finift, lakinių miniatiūrų, Pavlovo Posado bei Orenburgo skarų, bei daug kitokių įdomių dalykų. Nikolajus Konstantinovičius Rerichas Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į ateitį” Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas Nikolajus Konstantinas Rerichas gimė 1874 m. spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos. 1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai. Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo. 1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus). Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį” Nikolajus Rerichas pasaulyje labiausiai žinomas kaip dailininkas – neprilygstamasis “kalnų maestro”, kaip mąstytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis buvo daugelio pažangių kultūrinių iniciatyvų autorius, švietimo, mokslo bei meno įstaigų ir susivienijimų steigėjas. Isakas Levitanas Gimė 1861 m. Kibartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 ir 1900 – “Meno pasaulio” parodose. 1898 eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Mirė 1900 birželio 22 Maskvoje. V. PEROVAS. STUDENTĖS ATVYKIMAS PAS AKLĄ TĖVĄ XIX amžiaus žymus rusų dailininkas Vasilijus Perovas (1833-1882) aklųjų tematika yra nutapęs ne vieną drobę. Paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą" dailininkas meniškai perteikia švelnius tėvo ir dukters jausmus. Duktė, grįžusi aplankyti namiškių, paskubomis nusimetė apsiaustą ir suklupo prieš seną, aklą, krėsle sėdintį savo tėvą. Išblyškusio veido vyriškis basomis kojomis įsispyręs į šlepetes ir užsimetęs ilgą, storą chalatą – matyt, neseniai pakilo iš ligos patalo. Jis jaudindamasis švelniai liečia mylimos dukters veidą. Suprantama, dailininkas, kaip ir daugelis reginčiųjų, neišvengė stereotipo "aklieji žiūri rankomis" ir savo paveiksle vaizduoja, kaip tėvas "apžiūri" dukters veidą, nors gyvenime dauguma neregių niekad šito nedaro. Dukters veidas spindi švelnumu, meile, gailesčiu. Gracingos merginos ilga suknia krinta lygiomis klostėmis. Kambario kampe stovi senoviškas laikrodis, sieną puošia paveikslas. Prie durų šnekučiuojasi dvi senyvo amžiaus moterys. Galbūt viena iš jų – neregio žmona. Vienos moters figūros dailininkas nebaigė tapyti. Ji palikta kaip eskizo, atlikto pieštuku, variantas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl V. Perovas nebaigė šios drobės. Galbūt įtikinamai atskleidęs šių dviejų žmonių nuoširdžius, subtilius išgyvenimus ir jausmus, dailininkas neteikė reikšmės antraeiliams paveikslo personažams, o gal jam gimė kito darbo idėja, ir jis skubėjo ją įgyvendinti. Galbūt. I. TVOROŽNIKOVAS. SENELĖ IR ANŪKĖ Devynioliktojo šimtmečio rusų dailininkas Ivanas Tvorožnikovas (1848-1919) nuėjo nelengvą gyvenimo kelią. Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Dar būdamas mažas jis pėsčiomis eidavo į tolokai nuo kaimo statomą cerkvę, kur valandų valandas stebėdavo, kaip dailininkai dekoruoja šventyklos sienas. 12 – 13 metų jis iškeliavo uždarbiauti į Peterburgą. Įstojo į meno skatinimo draugijos vidurinę meno mokyklą, kurioje savo kūrybinę karjerą pradėjo tokie įžymūs dailininkai, kaip antai: I. Kramskojus, V. Surikovas, I. Repinas, F. Vasiljevas, V. Vereščiaginas, M. Vrubelis ir kiti. 1870 metais I. Tvorožnikovas buvo priimtas į Meno akademiją, kurioje vėliau dirbo profesoriumi, o 1906 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Nors turėjo garbingų vardų, dailininkas visą gyvenimą kentė nepriteklių, o senatvėje jau silpnai matydamas tiesiog skurdo. Todėl neatsitiktinai daugelyje jo kūrinių – bedaliai žmonės. Minėtini tokie jo darbai: "Skausmas", "Berniukas elgeta su krepšiu" ir kiti. 1888 metais dailininkas nutapė nuoširdumu dvelkiančią drobę "Senelė ir anūkė". Gilaus rudens peizažo fone, pirmame plane, dvi figūros – senutės ir šešerių – septynerių metų mergaitės. Kokia neganda išvijo jas iš namų? Galima tik spėti, kad mergaitė našlaitė ir galbūt vienintelis likęs artimas žmogus – senelė. Nepriteklius, alkis, ko gero, badas privertė jas užsidėti elgetų krepšelius. Matyt, senutė pavargo ir valandikei stabtelėjo pailsėti. Dešinioji jos ranka vis dar nepaleidžia anūkės peties. Matyt, taip jos ir keliavo. Kita nepirštinėta, ligos išsukiotais sąnariais, sukryžiuota ant krūtinės ranka taip ir likusi. Metų slegiami senutės pečiai nuleisti, o pati ji, lyg sena obelis, palinkusi į priekį. Ilgas, rusvas, beveik žemę siekiantis sijonas, gerokai išlindęs iš po tamsaus, lopyto ir perlopyto, lietaus, saulės ir vėjo nugairinto apsiausto. Močiutė apsigaubusi tamsiai rusva skara. Mergaitė iš padilbų žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji irgi be pirštinių, todėl rankas nuo vėlyvo rudens dvelksmo slepia suplyšusio drabužio rankogaliuose. Keliauninkės galbūt galės sutrumpinti savo kelią eidamos žvilgančiu pirmuoju ledu, ant kurio lyg vaiduokliai tvyro du šešėliai – vienas didelis, kitas mažas. Drobė nutapyta aliejumi, saugoma Rusų muziejuje, Sankt Peterburge.

Dailė  Referatai   (78,07 kB)

Šių normatyvinių dokumentų nuostatos, be abejo, yra konstruktyvios nustatant konkretų atlyginimą įvairių specialybių darbuotojams, dirbantiems įvairiose įmonėse. Tačiau vien jų konkrečiam darbo užmokesčio organizavimui neužtenka, kadangi konkretaus darbo užmokesčio organizavimas susijęs su kiekybine ir kokybine darbų analize, vidaus ir išorės darbo rinkose nusistovėjusiais atlyginimais, įvairiomis materialinio ir moralinio skatinimo programomis. Visus šiuos uždavinius kur kas lengviau išspręsti taikydami išsivysčiusiųjų užsienio šalių patirtį, kuri buvo kaupiama ir tobulinama ne vieną dešimtmetį. Dabartinėmis sąlygomis išsivysčiusios rinkos šalyse daug dėmesio skiriama darbo apmokėjimo priklausomybei nuo šalies ekonomikos plėtotės veiksnių, nuo darbo turinio kitimo, darbuotojų kvalifikacijos, darbo sąlygų, pamainingumo, įmonės specifikos. Kūrybinis išsivysčiusiųjų industrinių šalių patirties taikymas organizuojant apmokėjimą už darbą mūsų Respublikos įmonėse įgalins greičiau pasiekti pageidaujamą efektą siekiant suinteresuoti darbuotojus įgyvendinti įmonių strateginius tikslus; užtikrins spartesnį ir tolygesnį visuomenės narių gyvenimo lygio kilimą ir socialinės įtampos mažinimą dėl nepagrįstai sparčios atskirų gyventojų sluoksnių pajamų diferenciacijos. 1. Pagrindiniai darbo apmokėjimo sistemos reikalavimai Vienas svarbiausių Lietuvos įmonių uždavinių šiuo metu yra teisingų ir motyvuojančių darbo apmokėjimo sistemų sukūrimas. Siekiant šio tikslo, reikia atsižvelgti į keletą svarbių reikalavimų. Pirma, norint geriau motyvuoti darbuotojus, nepakanka mokėti didelį darbo užmokestį. Darbo užmokesčio didinimas yra gana ribota ir trumpalaikė motyvavimo priemonė. Kad ir kaip norėtume darbo užmokestį didinti, jis turi ribas. Lietuvos įmonės, norėdamos išlikti konkurencijos sąlygomis, yra priverstos mažinti gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kaštus. Taigi, darbo užmokesčio didinimas brangiai kainuoja - didėja produkcijos kaštai ir savikaina. Todėl mokėti daugiau įmonės gali tik tuomet, kai kartu auga veiklos efektyvumas. Kita vertus, kai nuolat mokama daugiau, darbo užmokestis praranda savo motyvuojantį poveikį. Antra, kad darbo užmokestis stimuliuotų darbuotojų motyvaciją, reikia orientuotis ne į kiekybinį, bet į kokybinį darbo apmokėjimo sistemos aspektą. Darbuotojai jaučia atlikto darbo kiekybės ir kokybės bei gaunamo darbo užmokesčio ryšį. Todėl įmonėse sukurta darbo apmokėjimo sistema turi laiku ir teisingai įvertinti darbuotojų laimėjimus bei nuopelnus ir skatinti siekti gerų darbo rezultatų. Tai reiškia, kad darbo užmokestis turi apimti tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją darbo vertę. Objektyviąją darbo vertę lemia pats darbo pobūdis, jo sudėtingumas. Ši darbo užmokesčio dalis turi būti nustatoma, atlikus darbų sudėtingumo įvertinimą. Subjektyvioji darbo vertė priklauso nuo konkrečių darbuotojų pastangų. Todėl ši darbuotojo uždarbio dalis gali būti nustatoma tik įvertinus asmeninį darbuotojų indėlį. Trečia, darbo apmokėjimo sistema turi būti teisinga, aiški ir suprantama. Kiekvienas darbuotojas privalo matyti darbo rezultato ir apmokėjimo už darbą ryšį, bei tikėti, kad pasirinkta elgsena iš tiesų patenkins jo lūkesčius. Kai žmonės nejaučia tiesioginio pastangų ir rezultato ryšio, jų motyvai veikti silpnėja. Be to, jie subjektyviai nustato savo atlyginimo ir pastangų santykį, kurį vėliau palygina su analogišką darbą dirbančių atlyginimu. Kai darbuotojai mano, kad jo kolega už tokį patį darbą gavo daugiau, atsiranda psichologinė įtampa. Jis yra įsitikinęs, kad gauna per mažai, ir todėl pradeda prasčiau dirbti. Kol žmonės nebus įsitikinę, jog už darbą gauna teisingą atlyginimą, jų darbo intensyvumas mažės. Įmonėje sukurta darbo apmokėjimo sistema turi būti paprasta. Kuo daugiau ji turės elementų, tuo sunkiau ją suvoks darbuotojai; aiškumo trūkumas sąlygos netikrumo, nesaugumo, neteisybės pojūtį. Darbo apmokėjimo sistema privalo garantuoti darbuotojams, kad jų pastangos įvertinamos teisingai, nuopelnai tinkamai pripažįstami ir atlyginami. Ketvirta, darbo apmokėjimo sistema turi būti patraukli, leidžianti priimti, išlaikyti ir ugdyti kvalifikuotus darbuotojus. Suinteresuotos sėkminga veikla įmonės nori turėti ne bet kokius, o geriausius darbuotojus. Todėl darbo apmokėjimo sistemoje būtina išlaikyti balansą tarp to, ko nori ir tikisi darbuotojai, bei to, ką gali pasiūlyti įmonė, atsižvelgdama į savo vidines galimybes bei išorinės aplinkos veiksnius. 1 pav. Darbuotojų norų ir įmonės galimybių balansas (paveikslas iš V. Sakalas vadovėlio „Personalo valdymas“) Penkta, darbo apmokėjimo sistema turi skatinti darbuotojus siekti tokių darbo rezultatų, kurie atneštų naudą įmonei. Šiuo metu pažangiose darbo apmokėjimo sistemose atsisakoma „baudų“ principo ir pradedama orientuotis į norimo elgesio skatinimą. Todėl įmonėse turi būti vertinamas darbuotojų elgesys ir rezultatai, naudingi ir įmonei. Šį ryšį turi jausti ir darbuotojai, suvokdami, kad rezultatas vertas siekimo. Šešta, darbo apmokėjimo sistema turi būti dinamiška. Šiuolaikinėje sparčiai kintančioje aplinkoje veiksniai, kurie yra motyvuojantys ir efektyvūs šiandien, ateityje darbuotojų akyse gali prarasti savo vertę. Dažnai darbo apmokėjimo sistemos pakeitimas įmonėje iš pradžių būna labai efektyvus, o vėliau pamažu praranda motyvuojančią galią. Todėl apmokėjimo sistema turi būti nuolatos vertinama ir pritaikoma prie besikeičiančios socialinės ir ekonominės aplinkos bei prie kintančių darbuotojų poreikių. Septinta, darbo apmokėjimo sistema turi būti glaudžiai susijusi su įmonės personalo politika. Darbo apmokėjimo sistema negali prieštarauti įmonės politikai visose srityse. Ji turi būti suderinta su įmonės misija ir strategija, atitikti jos trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus. Atlyginimo už darbą sistema bus veiksminga tik tuo atveju, jeigu kartu bus taikomos nematerialinės skatinimo priemonės, įgyvendinamos įmonės personalo politikoje. 2. Pagrindiniai apmokėjimo už darbą organizavimo principai šiuolaikinėmis sąlygomis Apmokėjimas už darbą visada buvo aktuali ekonominė ir teisinė problema. Sprendžiant darbo apmokėjimo klausimus, tiesiogiai susiduria darbuotojų ir darbdavių interesai. Šie klausimai sprendžiami laikantis vadinamosios socialinės partnerystės principų arba supriešinant vienus su kitais. XX a. pabaigoje, pasiekus pakankamai aukštą darbuotojų kvalifikacijos, gamybos mechanizavimo ir automatizavimo lygį, svarbiausiu elementu darbe tampa kooperacija, tarpusavio pagalba, kuo didesnis asmeninis indėlis į įmonės strateginių tikslų įgyvendinimą. Dabar vis dažniau atsisakoma griežtos pareigybių klasifikacijos ir kiekvieno darbuotojo užmokesčio fiksavimo. Įprastu dalyku tampa tai, kad darbininkai, specialistai ir tarnautojai, baigę savo užduotis, padeda atlikti bendradarbiui pavestą darbą. Darbo užmokesčio organizavimas pagrįstas tokiais pagrindiniais principais: a) lygus apmokėjimas už lygų darbą; b) didesnis užmokestis už kvalifikuotesnį ir sudėtingesnį darbą; c) apmokėjimo lygiavos nebuvimas; d) nuolatinis darbo apmokėjimo sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į darbo pobūdį ir sąlygas. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, bene svarbiausia apmokėjimo už darbą organizavimo problema yra minimalaus darbo užmokesčio nustatymas. Dabar minimalaus darbo užmokesčio klausimais vis daugiau domimasi įvairiuose Tarptautinės darbo organizacijos forumuose. Svarbiausi minimalaus darbo užmokesčio pagrindimo kriterijai yra: 1. Darbuotojo ir jo šeimos poreikiai, lyginant su bendruoju darbo užmokesčio lygiu ir socialinėmis išmokomis išsivysčiusiose šalyse 2. Šalies, kurioje veikia įmonė, ekonominio augimo veiksniai (bendrojo vidinio produkto dydis vienam gyventojui ir jo augimo tempai, užimtumo lygis, šalies mokėjimų balansas) Paprastai minimalus darbo užmokestis traktuojamas kaip šalies ekonominės ir socialinės politikos elementas, tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine galia. Šiuo atveju minimalus darbo užmokestis siejamas su socialiniu individo aprūpinimo minimumu, kurio esmė - fizinių ir dvasinių poreikių patenkinimas, įgalinantis individą bent minimaliai panaudoti jo potencines galimybes visuomenės ir šeimos vystymui jam dirbant darbo laiką Minimalaus darbo užmokesčio atskaitos taškas - vidutinis darbo užmokesčio lygis šalyje. Realiai atsižvelgiant į įvairių šalių ekonomines galimybes, neretai minimalus darbo užmokestis gerokai mažesnis už vidutinį darbo užmokestį. Daugelyje tiek išsivysčiusiųjų, tiek besivystančiųjų šalių minimalus darbo užmokestis reguliuojamas įstatymiškai. Minimalus darbo užmokestis turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį bendram darbo užmokesčio lygiui šalyje. Tiesioginis poveikis reiškiasi tuo, kad daugelio šalių įstatymuose numatyta, jog padidinus minimalų darbo užmokestį, turi padidėti ir kitų darbuotojų darbo užmokestis. Netiesioginis minimalaus darbo užmokesčio dydžio pasikeitimo poveikis kitų darbuotojų užmokesčiui reiškiasi tuo, kad sudarant kolektyvines darbo sutartis, darbuotojai ir jų profesinės sąjungos siekia palaikyti susiklosčiusį santykį tarp minimalaus ir konkretaus darbo užmokesčio. Minimalus darbo užmokestis yra pagrindas diferencijuoti atskirų darbuotojų darbo užmokestį. Taigi norint racionaliai organizuoti darbo užmokestį, svarbu: a) numatyti tinkamus santykius tarp aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio ir mažesnės kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio; b) objektyviai nustatyti minimalų darbo užmokesčio lygį; c) užtikrinti tinkamą santykį tarp darbo rezultatų ir darbo užmokesčio dydžio; d) darbo apmokėjimo formos turi būti suprantamos ir aiškios visiems darbuotojams. 3. Darbo užmokesčio modeliai Darbo užmokesčio formų pagrindimas dabartinėmis sąlygomis remiasi trimis pagrindiniais darbo apmokėjimo organizavimo modeliais: 1. Amerikietiškajam darbo apmokėjimo modeliui būdingas griežtas atliekamo darbo identifikavimas. Čia tiksliai apibūdinamas atliekamo darbo turinys ir darbuotojams keliami reikalavimai, t.y. jų kvalifikacija, darbo stažas, dalykinės ir asmeninės savybės. Atsižvelgiant į tai, daugelyje JAV įmonių taikomos sudėtingos atliekamų darbų turinio vertinimo metodikos, smulkiai aprašomas atliekamų darbų sudėtingumo ranžiravimas, kurio pagrindu diferencijuojami darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai. Be to, amerikietiškajame darbo apmokėjimo modelyje akcentuojami darbo rezultatai ir asmeninės darbuotojų savybės, pasireiškiančios ne tik darbo kolektyve, bet ir už jo ribų. 2. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo užmokestis organizuojamas remiantis darbuotojų anketiniais duomenimis, t.y. atsižvelgiant į jų amžių, lytį, išsilavinimą, darbo stažą ir samdos formą. Japoniškajame darbo apmokėjimo modelyje darbo rezultatai ir darbuotojo kvalifikacija neatlieka tolio svarbaus vaidmens kaip amerikoniškajame, čia nuolatinių darbininkų tarifiniai atlygiai ir tarnautojų atlyginimai diferencijuojami daugiausia atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą. Šiame modelyje darbuotojo amžiaus ir darbo stažo skirtumai dažniausiai daugiau lemia negu darbo sudėtingumo vertinimas. 3. Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo. Šiuo atveju svarbiausias darbo apmokėjimo kriterijus yra darbuotojo profesinis pasirengimas, kuriuo remiamasi vertinant darbo sudėtingumą. Darbuotojo amžius ir darbo stažas Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelyje yra tik papildomi darbo apmokėjimo kriterijai. Atsižvelgiant į darbuotojo amžių ir darbo stažą, formuojama darbuotojo karjeros strategija. Ypač tai būdinga tarnautojams ir specialistams. Išvardytųjų darbo apmokėjimo organizavimo modelių priimtinumas Lietuvai turėtų būti vertinamas mūsų valstybės integravimosi į Europos Sąjungą perspektyvos požiūriu. Atsižvelgiant į tai mūsų šalies įmonėms ir organizacijoms tektų daugiau orientuotis į Vakarų Europos įmonėse taikomas darbo užmokesčio formas ir jų atmainas, pagal kurias svarbiausias vaidmuo darbo apmokėjime tenka tarifiniam atlygiui ir kolektyviniam premijavimui. 4. Darbo užmokesčio formos Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonių veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų mažinimui labai svarbu pasirinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą. Vienetinis darbo užmokestis apmokėjimui už darbą taikomas nuo seniausių laikų. Labiausiai tokia apmokėjimo forma paplito 19a.pabaigoje 20a. pradžioje. Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Pasirinkus vienetinę darbo užmokesčio formą, darbininko uždarbį nulemia pagamintos produkcijos kiekis arba atlikto darbo apimtis ir įkainis už produkcijos vienetą arba už operacijos atlikimą. Darbininko darbo užmokestis (Du) apskaičiuojamas pagal formulę: čia: i – atliktų darbų pavadinimai; m – atliktų darbų pavadinimų skaičius; Ni – i-ojo darbo vienetų skaičius; Ii – i-ojo darbo vieneto įkainis (Lt/vnt.). Pastaruoju metu vienetinė darbo užmokesčio forma daugiausia taikoma darbininkų darbui apmokėti. Vienetinis darbo apmokėjimas paprastai taikomas darbininkams, kurių darbą lengva išreikšti kiekybiniais matais (vienetais, poromis, metrais, tonomis ir kt.) ir kurie dirba smulkiose ir vidutinėse įmonėse. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias sistemas: Tiesioginė darbo užmokesčio sistema labai paprasta, suprantama kiekvienam darbuotojui ir efektyvi. Čia aiškiai matyti darbininko išdirbio ir jo uždarbio ryšys, o tai suinteresuoja jį didinti savo išdirbį – darbo našumą. Tačiau darbo našumas kyla tik tuo atveju, kai ši sistema pagrįsta tiksliai apskaičiuotomis darbo normomis. Be to, tiesioginė vienetinė sistema materialiai neskatina darbuotojų taupiai vartoti žaliavas, pusgaminius ir kitas materialias vertybes. Premijinė: Ja naudojantis, bendras darbuotojo uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą.Vienetiniu premijiniu apmokėjimu daugiausia siekiama gerinti atliekamo darbo kokybę ir kelti darbo našumą. Progresyvinė: Šios sistemos esmė tokia: už normų nustatytą išdirbį mokama pagal tiesioginius vienetinius įkainius, o už visą išdirbį virš šios normos – pagal didesnius vienetinius įkainius, kurie didėja progresyviai, priklausomai nuo normų viršijimo, paprastai pusantro – du kartus. Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis. Šiuo atveju darbininkai dalijasi su darbdaviu pajamomis, gautomis padidėjus darbo našumui ne dėl darbininko nuopelnų, o darbdaviui sudarius sąlygas, kad darbininkas našiai dirbtų. Diferencijuota vienetinė darbo užmokesčio formos sistema yra labai sena; čia taikomi skirtingi tarifiniai atlygiai, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio. Fiksuotų priedų vienetinė darbo užmokesčio sistema skatina darbininkus didinti gamybos apimtį: už kiekvieną nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas. Asmeninių priedų vienetinė darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio priedo, kurį lemia amžius ir stažas. Akordinė vienetinė darbo užmokesčio sistema retai praktikuojama: daugiausia skubiems ar avariniams darbams apmokėti. Atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybinę operaciją atskirai, o visam darbų kompleksui atlikti. Ši darbo užmokesčio sistema sustiprina darbuotojų materialinį suinteresuotumą našiau dirbti darbą ir atlikti per kuo trumpesnį laiką. Netiesioginė vienetinė darbo užmokesčio sistema tinka apmokant už darbą kai kurių profesijų pagalbiniams darbininkams, aptarnaujantiems pagrindinius darbininkus. Šiuo atveju pagalbinio darbininko uždarbis priklauso nuo jo aptarnaujamų darbininkų darbo rezultatų, o ne nuo jo asmeninio išdirbio. Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir jo kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų. Mūsų šalyje laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: į paprastąją laikinę ir laikinę premijinę. Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku. Taikant paprastąjį laikinį darbo užmokestį, darbuotojo atlyginimas nesiejamas su pagaminamos produkcijos ar suteiktų paslaugų kiekiu. Darbo laikas, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, priklauso nuo darbo savaitės trukmės kuri Lietuvoje yra 40 valandų. Tačiau ši paprastoji laikinė sistema retai praktikuojama, nes nepakankamai skatina darbuotojus siekti gerų kiekybinių ir kokybinių darbo rezultatų. Pagal laikinė premijinė darbo užmokesčio sistemą darbuotojui virš uždarbio gaunamo pagal tarifinį atlygį papildomai mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus. Premija tuo efektyvesnė, kuo tiksliau atsižvelgta į darbuotojo veiklos rezultatus. 5. Darbo užmokesčio tikslai Pasirenkant darbo užmokesčio formas ir sistemas, reikia siekti šių pagrindinių tikslų: a) padėti konkuruoti darbo rinkoje, nes nustačius per mažą darbo užmokesčio lygį, įmonė nesugebės pritraukti ir išlaikyti reikiamų darbuotojų; b) garantuoti darbo sąnaudų efektyvumą, t.y. kurti pridedamąją vertę be papildomų sąnaudų; c) motyvuoti darbuotojus geriau atlikti darbus. Darbo apmokėjimo sistema vaidina skatinamąjį vaidmenį, ji turi būti teisinga, nešališka, nuosekli ir aiški. Darbo užmokestis turi būti išmokėtas laiku ir užtikrinti atgalinį ryšį su atliktu darbu. Be to, idealiu atveju užmokestis turi remtis individo veikla, o kur tai neįmanoma, - visos komandos (brigados) darbu, t.y. kolektyviniu apmokėjimu. 6. Darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai Darbo apmokėjimo lygis įvairiose šalyse nevienodas. Darbo apmokėjimo dydį lemia daugelis išorinių ir vidinių veiksnių, kurie dažniausiai sutapatinami su darbo užmokesčio dydį reglamentuojančiais veiksniais. 6.1. Išoriniai veiksniai Darbo rinkos sąlygos veikia darbo užmokesčio dydį, nes darbo rinka rodo kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos santykį. Kai pasiūla viršija paklausą, darbdaviai gali mokėti mažiau. Ir atvirkščiai, kai kvalifikuotos darbo jėgos paklausa viršija pasiūlą, darbdaviai priversti mažinti darbo užmokestį. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šis dėsningumas išnyksta. Pavyzdžiui, profsąjungos gali priversti darbdavius mokėti gerą darbo užmokestį net esant dideliam šios profsąjungos narių bedarbių skaičiui. Darbo užmokesčio lygis regione orientuoja darbdavius mokėti tam tikros specialybės ir kvalifikacijos darbuotojams tokio lygio darbo užmokestį, koks mokamas šiame regione panašiems darbuotojams. Tai labiau susiję su gyvenimo lygiu kuriame nors regione ir su darbo jėgos migracija. Veikiant šiam dėsningumui, praktiškai susiklosto tokia situacija, kad pasirašydami darbo sutartį, darbuotojai iš darbdavių reikalauja tokių atlyginimų, kokie mokami analogiškų profesijų darbuotojams kitose įmonėse. Priešingu atveju, kad darbdavys siūlo mažesnį atlyginimą, darbo sutartį sudaryti sunku, nes darbuotojai už savo darbo užmokestį negalės įsigyti reikalingų tam regionui būdingų asmeninio vartojimo reikmenų. Rinkos sąlygomis pavojinga mokėti ir nepagrįstai didelius atlyginimus, nes pablogėjus rinkos konjunktūrai, dideli atlyginimai yra vienas iš bankrotą spartinančių veiksnių. Gyvenimo lygis – taip pat svarbus darbo užmokesčio dydį reglamentuojantis veiksnys. Nuolat kylant asmeninio vartojimo prekių ir paslaugų kainomis, išsivysčiusių šalių profesinės sąjungos siekia, kad į kolektyvines sutartis būtų įtrauktas punktas dėl automatinio darbo užmokesčio didinimo priklausomai nuo kainų indekso pasikeitimo. Kolektyvinėse sutartyse paprastai numatomas darbo užmokesčio lygio indeksavimas, atsižvelgiant į infliacijos koeficientą (kainų kitimo indeksą). Darbo užmokesčio indeksavimo mechanizmas praktiškai taikomas įvairiai. Indeksuojant darbo užmokestį, svarbu parinkti kainų indekso bazę. Daugelyje šalių remiamasi bendru nacionaliniu kainų indeksu. Beje, daugelis Vakarų Europos šalių įmonių (firmų) darbo užmokesčio indeksavimo baze laiko vietinės rinkos kainų indeksą, kuris geriau atitinka konkretaus regiono asmeninio vartojimo reikmenų kainas ir gyvenimo lygį. Vyriausybės poveikis. Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Visiems darbuotojams Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, o įstatymu reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, taip pat dirbant naktį ir viršvalandžius. 6.2. Vidiniai veiksniai Konkretaus darbo vertė. Įmonės, neturinčios formalios darbo užmokesčio organizacijos (nuostatų), kiekvieno darbo vertę nustato subjektyviai. Tada darbo užmokesčio dydį mažiau lemia darbo rinka arba kolektyvinė sutartys. Įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio organizaciją, dažniausiai vienokiu ar kitokiu darbų vertinimo metodu vėliau nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę. Kai darbo užmokesčio reglamentas aptariamas kolektyvinėse sutartyse, darbų vertinimo metodai labai padeda šias sutartis sudaryti, o vėliau kontroliuoti, ar laikomasi sutarčių užmokesčio sąlygų. Reliatyvi darbuotojo vertė. Kartais kai kuriose pramonės šakose, ypač statybos, profsąjungos siekia vienodo darbo užmokesčio skirtingų profesijų darbuotojams. Ši lygybė grindžiama tuo, kad vienodos kvalifikacijos darbuotojai turi gauti tokį pat darbo užmokestį. Tačiau tada darbo užmokestis prarastų motyvacijos vaidmenį. Todėl darbo užmokesčio dydį tikslinga maksimaliai individualizuoti pagal atliekamo darbo turinį, taip pat darbuotojo elgesį darbe, pasitelkiant įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę. Darbdavio išgalės mokėti. Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Kitose įmonėse darbo užmokesčio dydis ribojamas pelno, kurį įmonė turi gauti pardavusi produkciją arba paslaugas. Tada įmonė išgalės mokėti didesnį ar mažesnį darbo užmokestį iš dalies lemia darbuotojų darbo produktyvumas. Tas produktyvumas yra ne tik darbuotojų pastangų rezultatas, bet priklauso ir nuo kapitalo investicijų į fizinio darbo mažinimo programą: šios investicijos mažina darbo jėgos poreikį ir sudaro galimybę mokėti daugiau už darbą. Ekonominės sąlygos, konkurencija taip pat veikia darbdavių išgales mokėti. Konkurencija gali priversti mažinti produkcijos kainas ir tokiu būdu mažinti įmonės pajamas. Dėl to sumažėja darbdavių išgalės mokėti didelį darbo užmokestį. Tokioje situacijoje darbdaviai iš tiesų turi nedidelį pasirinkimą, t.y. mažinti darbo užmokestį, atleisti dalį darbuotojų arba pasirinkti blogiausią variantą – bankrutuoti. 7. Darbo apmokėjimo sistemos sudėtis ir organizavimas įmonėje Dažnai įmonėse įvairių kategorijų darbuotojų darbui apmokėti naudojamos skirtingos darbo užmokesčio formos. Tačiau toks atlyginimo už darbą organizavimas neleidžia palyginti skirtingų darbų vertės bei asmeninio indėlio įtakos. Šiuo metu pažangios įmonės pereina prie vieningo darbuotojams atlyginimo už darbą organizavimo. Organizuojant tokias sistemas, atlyginimas už darbą susideda iš pastovios ir kintamos dalies bei premijų. Pastovus darbo užmokestis nustatomas atsižvelgiant į darbo vietos keliamus reikalavimus. Šios darbo užmokesčio dalies dydį turi lemti atliekamo darbo sudėtingumas nuo kurio priklauso darbuotojo kvalifikacija, reikalinga konkrečioms pareigoms atlikti, nervinė ir fizinė įtampa, atsakomybės lygis ir pan. Todėl, kuriant naują ar tobulinant esamą darbo apmokėjimo sistemą, pirmiausia turi būti įvertinamos darbo vietos. Kintamoji darbo užmokesčio dalis skirta įvertinti individualius darbuotojų pasiekimus, nes pastovioji darbo užmokesčio dalis ir proporcingas darbo užmokesčio didinimas neįvertina darbuotojo pastangų. Kintamas darbo užmokestis priklauso tiek nuo individualių, tiek ir nuo kolektyvinių laimėjimų. Individuali kintamojo darbo užmokesčio dalis turėtų būti nustatoma priklausomai nuo darbuotojo asmeninių ir dalykinių savybių bei jo elgsenos darbe, t.y. nuo darbų kokybės, jų atlikimo punktualumo, iniciatyvumo, stropumo, universalumo ir pan. Šiandiena yra keliama idėja, kad mokėti reikia ne už darbą, bet už darbuotoją, jo savybes. Dirbti gerai yra kiekvieno darbuotojo pareiga, geras darbas šiandien negarantuoja, kad, pasikeitus sąlygoms, darbuotojas ir toliau dirbs gerai. Tai labai aiškiai parodė perėjimas į rinką, kai daugelis darbuotojų nesugebėjo persiorientuoti darbui naujose sąlygose. Todėl mokėti reikia už darbuotojo sugebėjimą mokytis, už išsimokslinimą (nes tai ateities potencialas), už atsidavimą įmonei ir panašiai. Kolektyvinė dalis priklauso nuo kolektyvo laimėjimų ir mokama už išdirbio kokybę, terminų laikymąsi ir panašiai. Paprastai kintamoji darbo užmokesčio dalis sudaro apie 30-40% pastovaus darbo užmokesčio. Toks kintamosios ir pastoviosios darbo užmokesčio dalies išskyrimas leidžia įvertinti tiek objektyvius, tiek subjektyvius veiksnius. Todėl, tokiu principu formuojant darbo užmokestį, galima kalbėti apie „teisingą darbo apmokėjimą“ Premijos turėtų būti skiriamos už ypatingus, unikalius, svarbius įmonei laimėjimus, gerokai padidinusius jos pelną arba pagerinusius veiklos kokybę. Šie vienkartiniai atlyginimai neturi būti įprasti ir nuolatiniai. Premijos taip pat gali būti individualios ir kolektyvinės. Individualios premijos skiriamos už racionalizacinius pasiūlymus, gamybos kaštų mažinimą, kūrybinius projektus bei broko, grįžtamųjų atliekų mažinimą. Kolektyvinės premijos skiriamos už gerus gamybinius rezultatus, energijos, įrengimų, žaliavų, darbo užmokesčio fondo taupymą. 7.1. Vadovų darbo apmokėjimas Vadovų ir specialistų darbo apmokėjimas yra aktuali socialinė, teisinė bei ekonominė problema. Teisingas darbo apmokėjimas skatina socialinę partnerystę darbe, garantuoja, kad įmonės strateginiai tikslai bus įgyvendinti. Vadovų darbo apmokėjimas neturi prieštarauti šalyje galiojantiems įstatymams. Atlyginimas turi būti mokamas ne už pastangas, o už rezultatus, didinančius įmonės pelną. Vadovų darbo užmokestis susideda iš pagrindinio ir papildomo darbo užmokesčio. Pagrindinis darbo užmokestis yra pastovus dydis ir nepriklauso nuo rinkos konjunktūros svyravimų. Išskiriamas žemiausiojo, vidutinio ir aukščiausiojo lygio vadovų pagrindinis atlyginimas. Šiuos atlyginimus tikslinga diferencijuoti vadovaujantis darbų aprašymu ir balais, priskiriamais pagal vienetinius veiksnius. Diferencijuojant vadovų darbo užmokestį kreiptinas dėmesys į jo išsimokslinimą, darbo patirtį, atsakomybę, meistriškumą, kontaktų intensyvumą, darbo sąlygas. Praktiškai išvystytose rinkos šalyse vadovų pagrindinis darbo užmokestis priklauso nuo tokių veiksnių: 1. Kompanijos dydžio; 2. Kompanijos šakinės priklausomybės; 3. Vadovų įgaliojimų apimčių; 4. Vadovų funkcinės priklausomybės Papildomas vadovų darbo užmokestis susijęs su jų materialiniu skatinimu. Vadovai papildomą apmokėjimą gauna apdovanojamųjų bonų forma, premijomis pagal dalyvavimo pelnuose sistemas, pensinėmis išmokomis, atidėtų kompensacijų formomis. Kaip rodo užsienio šalių patirtis vadovų materialinio skatinimo formų įvairovė priklauso nuo įmonių, kuriose jie dirba, dydžio, pelningumo ir šakinės priklausomybės. Dabartiniu metu Lietuvoje privačių įmonių vadovų darbo užmokestis priklauso nuo įmonių gamybos apimties, pelningumo, ekonominės veiklos srities, vadovų atlyginimo dydžio valstybiniame sektoriuje. Paprastai privačių įmonių vadovų atlyginimai viršija vadovų, darbuotojų valstybiniame sektoriuje, algas, nors statistikoje ne visada tai atsispindi, nes privačių įmonių vadovai, vengdami didelių socialinio draudimo mokesčių, slepia tikrąsias algas. Faktiškai privačių įmonių visų rangų vadovų pagrindinis darbo užmokestis yra aukštesnis už vidutinį darbuotojų darbo užmokestį įmonėje. Kiek vadovų darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokesčio lygį, priklauso nuo įmonių savininkų tolerancijos, akcinių bendrovių valdybų sprendimų. Aukštesnio rango vadovams mokami didesni atlyginimai atsižvelgiant į įmonės dydį, pelningumą, vadovavimo sferą ir pavaldinių skaičių. Privačiose įmonėse aukštesniojo rango vadovų atlyginimas tam tikru procentu viršija žemiausiojo rango vadovų darbo apmokėjimo dydį ir nesiekia aukščiausiojo lygio vadovų, t.y. firmų direktorių arba prezidentų atlyginimų. Dabartiniu metu Lietuvoje valstybinių ir savivaldybių įmonių vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. birželio 26d. nutarimas, pagal kurį generalinio direktoriaus, direktoriaus ir jo pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio bendrovės ar įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai. 7.2. Specialistų darbo apmokėjimas Specialistų darbo apmokėjimas užsienio šalyse organizuojamas vadovaujantis Amerikietiškuoju, Japoniškuoju ir Europietiškuoju modeliais. Amerikietiškajam specialistų darbo apmokėjimo modeliui būdinga visuotinis darbų vertinimas ir aprašymas, darbo vietos nustatymas, centralizuotas pareiginių algų schemų parengimas, darbo užmokesčio lygio reguliavimas pagal įmonės darbo rezultatus. Japoniškajame specialistų darbo apmokėjimo modelyje kreipiamas dėmesys į specialisto anketinius duomenis. Šiame modelyje specialistų darbo užmokestis labai priklauso nuo įmonės dydžio, pelningumo, specialisto darbo stažo. Europietiškajame modelyje specialistai pirmiausia vertinami pagal šiuos kriterijus: 1. Profesinį mobilumą; 2. Sugebėjimą greitai adaptuotis naujoje darbo aplinkoje; 3. Kūrybinį mąstymą; 4. Išradingumą ir bendrą polinkį naujovėms; 5. Komunikabilumą; Specialistų darbo apmokėjimas Lietuvoje turi skirtumus privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Privačiame sektoriuje dirbančių specialistų darbas apmokamas pagal privačiose įmonėse parengtas pareiginių algų schemas. Nustatant specialistų pareigines algas privačiose įmonėse, buvo atsižvelgiama į analogiškų specialistų darbo apmokėjimo lygį valstybinėse įmonėse bei įmonėse konkurentėse. Didelę reikšmę specialistų darbo apmokėjimo lygiui turi jų pasiūla ir paklausa darbo rinkoje. Specialistų atlyginimų dydį Lietuvos privačiose įmonėse lemia trys pagrindiniai veiksniai: 1. Įmonės pelnas; 2. Asmeninis specialisto indėlis; 3. Algų lygis kitose įmonėse; Patirtis rodo, kad juo privati įmonė pelningesnė, tuo darbdavys gali specialistams mokėti didesnius atlyginimus viršijant šalies darbo užmokesčio vidurkį. Asmeninis specialisto indėlis privačiose įmonėse dažniausiai nustatomas pagal pinigines įplaukas, kurių dydį lemia vieno ar kito specialisto darbas. Atlyginimų dydis kitose įmonėse turi reikšmės dėl darbdavių konkurencijos pritraukiant geriausius specialistus. Prognozuojama, kad tik po 15-20 metų specialistų, dirbančių pelningose privačiose įmonėse, atlyginimai Lietuvoje prilygs Vakarų Europos šalių specialistų atlyginimams. Valstybiniame sektoriuje specialistų atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės ir vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų nutarimus, reglamentuojančius specialistų darbo apmokėjimą. Valstybinio sektoriaus specialistų darbo užmokestis nustatomas remiantis pareigybių vertinimais. Pareigybės vertinamos pagal 4 bendruosius darbo veiksnius: 1. Darbo sudėtingumas vertinamas atsižvelgiant į specialisto išsimokslinimą, profesinę patirtį, sprendimų mastą, vadybos ir pareigų lygius. 2. Socialinė atliekamo darbo reikšmė, kuri 22 procentais apsprendžia pareigybės vertinimą, apibūdinama dviem kriterijais: • paskyrimo į darbo vietą (pareigas) tvarka; • darbo reikšmė. Specialisto atsakomybė pagal darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą apibūdinama trim kriterijais: • įtaka kitų asmenų saugumui; • materialinė ir moralinė atsakomybė; • bendradarbiavimo su kitomis įstaigomis ir organizacijomis ryšiai; Darbo sunkumas ir sąlygos, kurios 15 proc. apsprendžia pareigybės reikšmingumą, apibūdinamos remiantis dviem kriterijais: • protinis ir fizinis krūvis, nervinė įtampa; • darbo vieta; Pagal Darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą specialistams, dirbantiems valstybiniame ir savivaldybių sektoriuose, numatomos tam tikros priemokos, priedai ir premijos: 1. Priemokos, kurios mokomos už darbą kenksmingomis ir labai kenksmingomis sąlygomis, už viršvalandinį darbą, už darbą nakties metu, už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už kitus pavojingus darbus. 2. Priedai, kurie mokami už karinius, vidaus tarnybos ar pareigūno laipsnius, už diplomatinius rangus, už laikinai nesančių darbuotojų pareigų ėjimą, darbų ar funkcijų atlikimą ir kitą. 3. Premijos mokamos už labai gerą darbą, svarbių ir skubių užduočių vykdymą bei ypač reikšmingą įstaigai ar organizacijai veiklą, vienkartinės skatinamosios išmokos asmeninių ir valstybės švenčių proga ir kita. Taigi specialistų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, darbo apmokėjimas, palyginti su specialistų, darbuotojų privačiame sektoriuje, darbo apmokėjimu, yra labai reglamentuotas. Išvados Darbo pajamos tiesiogiai veikia ne tik daugumos žmonių gyvenimo lygį, bet ir jų visuomeninę padėtį bei pripažinimą. Gaudami didesnį atlyginimą už darbą, jie gali įsigyti daugiau vartojimo reikmenų, o tai savo ruožtu garantuoja aukštesnį gyvenimo lygį ne tik patiems darbo žmonėms, bet ir jų šeimos nariams. Susidaro palankesnės sąlygos materialiai aprūpinti šeimas, tenkinti jų kultūrines reikmes. Kylant darbuotojų ir jų šeimos narių kultūriniam, intelektualiam lygiui, stiprėja jų valstybės kūrybinis potencialas, taip pat didėja galimybės sparčiau didinti bendrąjį nacionalinį produktą, šalies ekonominę ir politinę galią.

Apskaita  Kursiniai darbai   (28,34 kB)

Šio darbo tikslas yra atskleisti administracinės teisės pažeidimus, išvardinti jos nuobaudų rūšis, jų skyrimą ir vykdymą, taip pat kokie organai tai gali daryti. Viena iš teisės šakų - administracinė teisė. Tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, valstybės vykdomojoje ir tvarkomojoje veikloje.

Teisė  Referatai   (10 psl., 13,58 kB)

Paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio šakų. Ši sfera yra pakankamai atvira ir patraukli pradedantiems verslininkams. Vakarų šalyse vis daugiau verslininkų įsitraukia į paslaugų sferos veiklą. Formuojantis Lietuvos rinkos ekonomikai, daugėja žmonių, susijusių su komercine veikla. Gausėja smulkių, privačių prekes kuriančių ir paslaugas teikiančių įmonių. Gausioje prekių ir paslaugų rinkoje parduoti savo prekę darosi vis sudėtingiau. Sugebėjimas suprasti ir pakeisti kliento norus, įsiūlyti savo produktą, mokėjimas dirbti rinkai, tampa neatskiriama sėkmingos veiklos sąlyga. Lietuvoje paslaugų sfera plėtojama spartesniu tempu, palyginti su pramonės gamyba, tačiau tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu paslaugų rinkodara tik pradedama plėtoti. Naujos paslaugos plėtojamos priklausomai nuo jų paklausos, steigiamos naujos paslaugų įmonės.

Ekonomika  Referatai   (17 psl., 28,34 kB)

Pardavimo skatinimą kaip savarankišką rėmimo įrankį pradėta išskirti tik šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jau nuo 1969 metų JAV pardavimo skatinimui skiriamos lėšos viršija lėšas, skiriamas reklamai. Pastarąjį dešimtmetį daugelyje JAV vartojimo pramonės šakų pardavimo skatinimui buvo išleidžiama 65 – 75 % bendros reklamai ir pardavimo skatinimui skirtų lėšų sumos. Panašios tendencijos pastebimos ir Vakarų Europoje.

Rinkodara  Referatai   (21 psl., 34,84 kB)

Pateiktos svarbiausios Lietuvos istorijos datos nuo 10 tūkst. m. pr. Kr., kai dabartinėje Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji gyventojai iki 1998 02, kai buvo inauguruotas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (11 psl., 86,35 kB)

Statybos vaidmuo europos ūkio sistemoje. Statybos rinkos charakteristika. Statybos eksportas. Statybos reglamentavimas europos sąjungoje. Statybos procesų charakteristika. Statybos procesų valdymo modelis. Projektinių sprendimų optimizavimas. Statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Daugiakriteris statybos procesų projektinių sprendimų įvertinimas. Statybos procesų projektinių sprendimų optimizavimas. Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas. Dabartines grynosios vertes nustatymas. Vidines pelno normos nustatymas. Investiciju rentabilumo indeksu nustatymas.

Ekonomika  Paruoštukės   (3 psl., 2,5 MB)

1944 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo antisovietinė rezistencija, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, totalitarinį režimą, prieš politinės ir socialinės priespaudos formas bei represijas. Pagrindiniu pasipriešinimo tikslu buvo nepriklausomybės atkūrimas. Siekiant jo vyko partizanų ginkluotos kovos ir neginkluotas pasipriešinimas (pasyvioji rezistencija). Neginkluotas pasipriešinimas reiškė prieštaravimus arba nepaklusnumą okupacinei valdžiai, vyriausybei, jos skelbtiems įstatymams bei vykdytai politikai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,43 kB)

Marketingo valdymas. Penkios koncepcijos tarp vartotoju ir gamintoju. Marketingo proceso valdymas. Marketingo informacijos sistemos. Marketingo tyrimų organizavimas. Marketingo strategija, planavimas, kontrolė. Komunikacijų su užsakovais ir vartotojais strategija. Apie prekės gyvavimo ciklą. Prekių klasifikacija. Statybinė produkcija kaip prekė. Gamintojų ir statybos rinka ir vartotojų elgesio ypatybės. Marketingo sistema ir statybinės rinkos aplinka. Kontaktinės auditorijos. Maqkroaplinka. Rėmimo strategija. Kapitalinės statybos objektų marketingo ypatumai.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,06 kB)

Marketingo tyrimų tikslus lemia problemos, kurių sprendimui jie yra pasitelkiami. Svarbių, strateginės reikšmės problemų sprendimui reikia daugiau ir tokios informacijos, kurią galima gauti tik tyrimų būdu, kai tuo tarpu kasdienės veiklos sprendimų priėmimui gali pakakti vien tos informacijos, kurią vadovas gali gauti iš įmonės apskaitos dokumentų, darbuotojų pranešimų. Dar kitais atvejais vadovai sprendimus gali priimti remdamiesi vien savo jau turimomis žiniomis, asmenine patirtimi arba tik intuicija.

Rinkodara  Konspektai   (15 psl., 70,17 kB)

Suaugusiųjų mokymosi poreikiai. Suaugusiųjų mokymosi motyvacijos raiška. Mokymosi motyvai. Motyvacija įvairių teorijų ir autorių požiūriu. Pastarųjų dešimtmečių visuomenės vystymąsi lemia naujos, postindustrinės visuomenės kūrimasis, esminiai žmonių veiklos ir jų bendravimo būdų pokyčiai, išaugęs gamybos ir paslaugų intelektualumas, ekonominės veiklos globalumas, informacinių technologinių procesų, lemiančių žmonių santykius su naujomis žinomis plėtra. Akivaizdu, kad individo gebėjimai bei nuostatos lemia ir spartesnį visos visuomenės vystymąsi bei gerovę.

Pedagogika  Referatai   (11 psl., 28,82 kB)

Marketingo pagrindinės sąvokos. Marketingo valdymas. Marketingo kontroles sistema. Marketingo valdymo procesai ir įmonę supanti aplinka. Marketingo informacijos sistemos. Marketingo tyrimų organizavimas. Marketingo strategija, planavimas ir kontrolė. Komunikacijų su užsakovais ir vartotojais strategija. Prekių klasifikacija. Marketingo sistema ir statybinės rinkos aplinka.

Rinkodara  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 13,01 kB)

Lietuvos piliečiai, 1990 m. ryžtingai pareiškę savo valią kurti laisvą, teisinę, atvirą, demokratiniais pagrindais besitvarkančią visuomenę, prisiėmė ir atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės kūrimą bei stiprinimą. Žmonės buvo pasirengę įveikti teisinį, politinį ir socialinį totalitarinės visuomenės palikimą bei pereinamojo laikotarpio sunkumus. Deja, visuomeniniai procesai per pastarąjį dešimtmetį vyksta kur kas sparčiau, nei keičiasi žmonių vertybės, nuostatos bei gyvenimiškieji įgūdžiai iš esmės keisti savo gyvenimo būdą, adaptuojantis prie naujų ekonominių, socialinių sąlygų.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (8 psl., 67,09 kB)

Vokietijos Federacinės Respublikos plotas 356 945 kv.km Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylt sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Allgauer Alpen) 876 km Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkant) iki rytinio taško (Lausitzer Neise) 640 km VFR sienos ilgis 3758 km Šalys, turinčios bendras sienas su Vokietija Danija, Lenkija, Čekija, Austrija, Švedija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai Jūros iš šiaurės vakarų - Šiaurės jūra, iš šiaurės rytų - Baltijos jūra Ilgiausios upės Reinas (865 km), Elbė (700 km), Dunojus (647 km), Mainas (524 km), Vėzeris (440 km) Didžiausi ežerai Bodeno (538,5 kv.m), Müritco (110,3 kv.m), Chymzė (82 kv.m)

Geografija  Referatai   (20,76 kB)

Šiame darbe nagrinėjamos UAB "Prie Luksto" marketingo plano dalys. Šiandieninėje verslo literatūroje vis daugiau kalbama apie paslaugų marketingą, kadangi paslaugų sfera yra viena perspektyviausių, sparčiai besiplėtojančių ūkio sferų. Tokią tendenciją nulėmė daugelis priežasčių. Paslauga yra specifinė prekė, nors ir turi daugelį paprastos prekės požymių. Ji nėra pirmo būtinumo prekė – poreikių tenkinimo piramidėje yra aukštesniame lygmenyje nei maistas, būstas ar drabužiai.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (14,98 kB)

1963 m. Įkuriama įmonė "Alita", 1973 m. Pradedamas gaminti vynuogių vynas ir nealkoholiniai gėrimai.1980 m. Pradedamas gaminti putojantis vynuogių vynas. 1995 m. Valstybinė firma "Alita" perregistruota į akcinę bendrovę. Stipriųjų gėrimų gamybos pradžia - išleidžiamas brendis ALITA.1996 m. Vyno ceche įdiegta nauja itališka pilstymo linija. 1997 m. Pradedama gaminti karčioji gaminių trauktinė.

Ekonomika  Referatai   (9,06 kB)

Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (5,15 kB)

Pagrindinis audito tikslas - įvertinti, ar finansinė atskaitomybė parodo tikrąją įmonės veiklos būklę, ar ši atskaitomybė parengta pagal galiojančius buhalterinės apskaitos normatyvinius aktus. Įstatymų numatytais atvejais atliekamas privalomas auditas. Kitais atvejais auditas gali būti atliekamas įmonių iniciatyva. Kad audito infomacijos vartotojai labiau pasitikėtų auditoriumi negu vadovais, vadybininkais ir buhalteriais, sudariusiais atskaitomybę, jis turi būti nepriklausomas nuo užsakovo.

Apskaita  Konspektai   (4,82 kB)

Kiekvienas iš mūsų skirtingai įsivaizduoja savyje slypinčią asmenybę. Norėdami tai išsiaiškinti turime pasinerti į pačias asmenybės kūrimosi gelmes. Kiekvieno žmogaus asmenybės ugdymas prasideda nuo jo šeimos, t. y., nuo to, kaip jis yra auklėjamas, kaip į jo asmeninius poreikius atsižvelgia tėvai ir t. t. Perimdamas kultūros vertybes žmogus tampa visuomenės nariu - socializuojasi. Nes tik būdamas visuomenės nariu jis gali tapti visateisiu ir atsakingu valstybės piliečiu.

Sociologija  Kursiniai darbai   (5,03 kB)

Įvairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas - leisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje . Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .

Sociologija  Referatai   (21,51 kB)

Ankstesnėje literatūroje investavimo procesas buvo nagrinėjamas atskiriant investavimą ir spekuliaciją. Spekuliacija buvo siejama su didele rizika arba lošimu, kai investuotojas savais tisklais naudoja kitų žmonių pinigus. Dabar į investavimą žiūrima kaip į saugų turto įsigyjimą, duodantį pastovias pajamas nenaudojant skolintų lėšų. Šiame kursiniame darbe bus nagrinėjamos Lietuvos valstybės investicijų programas, kokios jos yra, į ką orientuotos ir kaip keitėsi investavimo tikslai. Taip pat bus apžvelgta Lietuvos investavimas užsienyje.

Finansai  Kursiniai darbai   (10,05 kB)

Vilniaus bankas - vienas iš pirmųjų privačių komercinių bankų Lietuvoje - įkurtas 1990 metų kovo 2 dieną. Vilniaus bankas - vienas iš komercinės bankininkystės Lietuvoje pradininkų, kuris nuo pat savo veiklos pradžios diegė ir skatino naujas bankų paslaugas, darė ženklią įtaką šalies bankų rinkai. Jau 1991 metais Vilniaus bankas tapo tarptautinės mokėjimo kortelių asociacijos "Visa International" nariu, o 1993 m. gruodį išdavė pirmąją Lietuvoje "Visa Classic" mokamąją kortelę.

Finansai  Namų darbai   (4,7 kB)

"Kas neturi akcijų, kai jų kursas krenta, tas jų neturi ir kai kursas kyla." (André Kostolany 1906-1999). Besidmint šia tema ši frazė man pasirodė tokia tiksli ir teisinga, jog nestsispyriau nepacitavusi. Mano darbo tikslas yra išanalizuoti vertybinių popierių rinką, o tiksliau jos dalį, tai akcijas ir obligacijas. Rasti jų trukumus bei privalumus. Sužinoti daugiau apie įmonę kurioje dirbu kapitalą, akcijas, bei akcininkų isipareigojomus.

Finansai  Namų darbai   (14,01 kB)

Darbas KTU bakalauro. Įvertinimas 8. Temos esmė atskleista, tik per gynima šiek tiek neatsakyta į klausimus. Labai svarbi mūsų politinės nepriklausomybės stiprinimo sąlyga yra ekonomikos plėtra ir stiprinimas visose galimose srityse, iš jų ir žemės ūkyje. Dabartiniu metu labai veiksmingu Lietuvos ekonomikos gaivinimo svertu gali tapti ekologinio sertifikuoto žemės ūkio plėtra bei jo produkcijos realizavimas vidaus ir užsienio rinkose. Tam Lietuvoje šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (20,76 kB)

Savo darbo dėstymą aš suskirsčiau į kelias dalis. Pirmoje dalyje apžvelgsiu aplinkos ir aplinkosaugos sąvokas, antroje – šių problemų atsiradimo priežastis ir būdus kaip tas problemas spręsti. Norėdamas išsiaiškinti šiuos klausimus ...

Politologija  Referatai   (9,24 kB)