Empirizmo ir racionalizmo bei jų propaguotų metodų priešprieša.

Komunikacijos  Referatai   (4 psl., 16,04 kB)

Viešasis kalbėjimas (dešimtokui)

Lietuvių kalba  2012 m. įskaitų kalbėjimo temos   (1 psl., 10,78 kB)

Filosofijos paruoštukas (špera). Trumpai nuo antikos iki naujųjų laikų.

Filologija  Paruoštukės   (2 psl., 25,77 kB)

Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų. Per visą savo gyvavimo istoriją, Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose. Klausimas, kokia yra antikinės kultūros , kartu ir kūno kultūros, reikšmė dabarties žmogaus dvasios ir kūno kultūros pasauliui, jo ugdymui iš naujo kyla kiekvienai, ypač europiečių kartai. Atsakymai į jį priklauso nuo to, kiek toji karta pažįsta antikinę kultūrą, kiek sugeba užčiuopti ir įvertinti antikos poveikį savo tautos kultūrai.vakarų valstybės tebevartoja lotynišką raidyną, romėniškus skiatmenis ir mėnesių pavadinimus. Romėnai jau mokėjo daryti betoną, stiklo langus, rengti centrinį šildymą, statyti kupolus, daugiabučius namus, turėjo ligonines, viešąsias pirtis, pašto, ugniagesių tarnybas, buvo sukūrę sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. (Kleras D. Džonas, 1995, p. 6.) Roma yra miestas, kurio paeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, kad kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu. Istorikai nuo senų senovės klausia: „Kuo ypatinga buvo romėnų visuomenės ir valstybės santvarka, nulėmusi tokios didelės ir galingos valstybės atsiradimą?" Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kaktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti. Bet arklo laimėjimai yra nežlungantys..." Paprasta žemdirbių tauta sukūrė pavyzdinę kariuomenę, tobulus įstatymus, padedančius valdyti už¬kariautas tautas ir panaudoti jų laimėjimus (Šetkus B., 1998, p. 180).

Istorija  Referatai   (17 psl., 567,26 kB)

Referatas su iliustracijomis apie Vilniaus universitetą

Istorija  Referatai   (13 psl., 164,83 kB)

12 klasės kalba: Ar romaną visada įdomiau skaityti nei apsakymą ar novelę

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (2 psl., 9,21 kB)

Čia aprašyta kelių lietuvių rašytojų biografija ir kūrybos bruožai

Literatūra  Pagalbinė medžiaga   (24 psl., 64,44 kB)

Pagindinės istorijos datos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (28 psl., 59,35 kB)

Mokytojo svarba, mokytojo samprata, vaidmenys, profesijos prasme

Socialinis darbas  Kita   (7 psl., 20,53 kB)

Pinigų vertės problemos.

Ekonomika  Referatai   (23 psl., 69,28 kB)

Kokia meiles esme lietuviu literaturoje.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (3 psl., 12,49 kB)

Stiklo ir keramikos analize, gamyba, istoriniai duomenys, Lietuva.

Chemija  Pristatymas   (7 psl., 201,29 kB)

Tai darbas apie vertybes ir globalizaciją

Kita  Referatai   (11 psl., 21,85 kB)

Ivertintas auksciausiais balais

Lietuvių kalba  Straipsniai   (1 psl., 12,51 kB)

Lietuvių rašytojų konspektai: biografija ir kūrybos bruožai.

Lietuvių kalba  Konspektai   (20 psl., 54,77 kB)

Stalo irankiai ir ju serviravimas

Maistas, sveikata, higiena  Kursiniai darbai   (14 psl., 2,28 MB)

Darbas apie mirtį LDK.

Istorija  Referatai   (26 psl., 58,71 kB)

Visuomenė dabar nebesuinteresuota pagelbėti kitam, ji yra abejinga. Tatai, patyrusiai nemažai išbandymų, ištvėrusiai kryžiuočių, lenkų puldinėjimus, vokiečių okupaciją, sovietmečio laikus ir sugebėjusiai viską įveikti, turėtų nestigti vienybės, supratingumo. Deja, viskas yra kitaip. Justino Marcinkevičiaus žodžiai ,,praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį, pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume“ puikiai atskleidžia dabartinę situaciją.

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (1 psl., 4,18 kB)

Homero klausimas. Beveik prieš tris tūkstančius metų gyveno pirmasis Europos poetas Homeras (IX a. Pr. Kr.(?) – VIII a. Pr. Kr.(?), maloningai dievų apdovanotas dainius,pranašas ir išminčius. Kildavo ir griūdavo miestai, atžlegėdavo ir nužlegėdavo karai, augo ir mirė žmonių kartos, o jis buvo ir tebėra epochų kultūros mastas ir rodiklis, pirmasis ir nepralenktas, nes ilgoje šimtmečių grandinėje tėra tik keli jam prilygstantys. Per daugybę metų išsitrynė jo biografijos faktai, išnyko smulkmenos ir jau senai niekas nebegali pasakyti nei iš kur jis kilęs, nei kas jo tėvai, nei kada jis gyveno. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o veliau ir visos žmonijos poetu. Liko tik vardas ir seno neregio mūzų globotinio įvaizdis. Antika šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju,filosofu ir nesvyruodama pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Manoma, kad VI a. Pr. Kr. Išleisti pagal galimybes kanonizuoti poemų tekstai.

Lietuvių kalba  Referatai   (9 psl., 23,89 kB)

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkiemyje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa¬nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos universitetuose.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (20 psl., 42,23 kB)

Svarbiausi filosofai bei įvairios filosofijos kryptys. Paruoštukė. Nuo Aristotelio iki naujųjų laikų mąstytojų. Teksto šriftas - 6.

Etika  Paruoštukės   (4 psl., 38,95 kB)

Istorikai bando išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų gyventa viduramžių miestuose-civilizacijos centruose. Tai yra sunku. Netgi didžiausi Viduramžių miestai mums atrodo visai nedideli. Tokie miestai, kaip Florencija, Milanas, Venecija, Genuja, Paryžius, pabaigoje XIII a.ir pradžioje XIV a., turintys daugiau 50 tūkstančių gyventojų, skaitėsi didmiesčiais. Mažesniuose miestuose gyveno apie 2 tūkstančius gyventojų. Gyventojai miestuose buvo įvairūs: pirkliai, amatininkai, valdininkai, tarnai, dvasininkai. Tai buvo žmonės skirtingų visuomeninių padėčių. Svarbu tai, kad miestai viduramžiais atsirado prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėjosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Dažnai miestai išaugdavo iš prekybos centro - prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. XIV a. Vakarų Viduramžių civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, nusinešė trečdalį gyventojų gyvybių. Po truputį viduramžių miestai ėmė keistis. Atvežamos knygos plėtė žinias, išaugo medicinos lygis, atsiradę lordai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai. Renesanso ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių ir istorijos raidą.

Istorija  Projektai   (4 psl., 10,39 kB)

Žmonės skiriasi vienas nuo kito daugeliu asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į aplinkos veiksnius. Mums visiems būdinga santykių su aplinka įvairovė, asmenybės ypatybių bei savybių įvairumas. Svarbiausią reikšmę turi asmenybės ypatumai, kurie žmogų apibūdina kaip visuomenės narį. Asmens ypatybės, išreiškiančios žmogaus santykius su aplinka, sudaro tam tikrą derinį - vieninga visuma, kuri vadinama žmogaus charakteriu. Charakteriu vadinama visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, išskiriančių tam tikrą žmogų, kaip visuomenės narį, išreiškiančių jo santykį su aplinka ir pasireiškiančių jo elgesyje, poelgiuose. Charakteris yra glaudžiai susijęs su žmogaus sugebėjimais ir temperamentu. Sugebėjimų formavimą sąlygoja kūrybinė pažiūra į darbą, aistringas troškimas ir mokėjimas ieškoti to, kas yra nauja ir originalu, savojo darbo, kaip didelio visuomeninio reikalo dalies supratimas, nenutrūkstamo ryšio su kolektyvu jautimas, tikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis, mokėjimas kritiškai žiūrėti į savo darbą.

Psichologija  Referatai   (11 psl., 19,17 kB)

Trumpas Senovės Graikijos datų ir terminų konspektas.

Istorija  Konspektai   (12 psl., 25,32 kB)

Romos valstybė pradėjo gyvuoti maždaug VI a. prieš mūsų erą. Savo klestėjimo epochoje Roma dydžiu buvo neprilyginama Atėnams. Romoje gyveno daugiau kaip milijonas laisvųjų piliečių, atleistinų ir vergų. Visa tų taikų miesto aplinka buvo apgalvota ir nepriekaištinga. Kad liaudis galėtų gėrėtis populiariais renginiais, buvo puikių stadionų, teatrų ir cirkų. Mėgstantys kitaip leisti laiką veikė termos-Šiuolaikinio klubo ir pirties derinys. Tai buvo didžiuliai kompleksai su fizinių pratimų aikštelėmis.

Architektūra ir dizainas  Projektai   (10 psl., 3,9 MB)

Kristijonas Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis – Putinas, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Vanda Juknaitė, Bitė Vilimaitė, Jurgis Savickis

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3 psl., 9,65 kB)

Nepilnavertiškumo kompleksą, ko gero, patyrė visi. Nepatiko nupieštas piešinys, netenkino blogas pažymys. Stengiamės kuo greičiau pamiršti užklupusią nesėkmę – suplėšome kontrolinio lapelį, suglamžome piešinį. Juokaujant galima teigti, kad tai – genas, paveldėtas iš protėvių baltų. Jie kryžiuočiams, XIV a. puolusiems Pilėnų tvirtovę, pasidavė, nes nebetikėjo savo jėgomis, susidegino pilies kieme, kad nepatektų į nelaisvę. Esu įsitikinus, jei baltai būtų kovoję, dabar mūsų šalies istorijoje puikuotųsi dar viena pergalė arba bent jau garbingas pralaimėjimas. Tad kodėl verta atsikratyti ištisus šimtmečius persekiojančio „Pilėnų geno“ ?

Lietuvių kalba  Rašiniai   (2 psl., 10 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Romos c-ja – savarankiška, originali. Atsirado ir gyvavo panašiom sąlygom kaip ir Graikija. Bet ir skyrėsi. Pagrindiniai skirtumai: 1)Graikų poliai nedideli, apsaugoti įvairių gamtinių darinių, Juose gyveno vieningos etninės grupės žmonės, struktūra vienoda. Romoje – atvira vietovė, lyguma, negynė gamtos kliūtys, todėl Roma visąlaik kariavo. 2)Romos valstybė su graikų kultūra susipažimo vėlai: 3 a.pr.Kr. graikų kultūra tuo metu jau buvo helenistinė, susilietusi su rytų kultūra. Visgi Romos vertybių sistema kitokia nei graikų, ją formavo kitokios sąlygos. Čia ypač svarbu patriotizmas. Romos piliečiui keliami aukšti reikalavimai: turi būti orus, didvyriškas, laikytis įstatymų, gerbti Romos, savo giminės, bendruomenės dievus.Gėda meluoti, pataikauti, šie dalykai vergiškos prigimties. Prestižinė veikla – politika, karyba, istoriografija, žemdirbystė. Menai, amatai, pjesių kūrimas – neprestižiniai užsiėmimai. Iš menų tik oratorystės menas garbingas ir populiarus. Oratorystės menas padėdavo siekti karjeros, prasimušti į viršūnę. (Ciceronas). Išliko apie 50 jo kalbų. Tačiau romėnai nebuvo originalūs, jie tik išvystė oratorijos principus. Iškeliama pati tauta ir Romos miestas. Per amžius vertybės keitėsi. Valstybę pildė daug barbarų tautų. Roma prisitaikė prie etninės įvairovės. Sudarė sąjungą su kitomis etninėmis grupėmis. Romos žlugimo išvakarėse gausu karjerizmo, žiaurumo, pilietinių karų, veidmainiškumo. Maža vertybių kur buvo ankščiau, bet jos visiškai neišnyksta. Su Romos miesto įkūrimu siejama c-jos pradžia. (Apeninų pusiasalio centrinėje dalyje – apie 753 m.pr.Kr.). Iki 20 a. pradž. Žinios tik iš antikos autorių darbų, jie laikyti nepatikimais. Po archeologų darbų, lingvistų tyrinėjimų paaiškėjo, kad iš tiesų į Apeninų pusiasalį atsikėlę gyventojai buvo indoeuropiečiai italikai (gal iš M.Azijos, Trojos pusiasalio, gal iš cen. Europos). Jie ne vietiniai, o atvykėliai. Iki 3-iojo a.pr.Kr. nukariavo vietines gentis, ir paplito visame Apeninų pusiasalyje. Pirmosios gyvenvietės atsirado 10-9 a.pr.Kr. ant _______ kalvos. Vėliau buvo apgyvendintos kitos kalvos. Iš viso septynios. Todėl Roma ir yra vadinama miestu ant 7 kalvų. Dviejų kalvų bendruomenių susijungimo data – Romos įkūrimo data. Susijungė lotynai ir sabinai. Toks nepriklausomų bendruomenių jungimosi į vieną politinį vienetą būdas vadinamas sinoikizmu. Tai rodo, kad Roma iš pat pradžių nevienalytis etninis darynis (lotynai, sabinai, gal etruskai). 7-6a.pr.Kr. etruskai įsigalėjo šiaurės ir vidurio Italijoje. Jie buvo sukūrę šiaurės Italijoje aukšto lygio c-ją. Nežinoma, ar vietiniai, ar atsikėlę. Didelė įtaka (ankščiau manyta, kad jų įtaka vienintelė romėnams) dabar nėra taip suabsoliutinama. Etruskų reikšmė išryškėjo pirmuoju Romos istorijos laikotarpiu 8-6 a.pr.Kr. Romą valdė septyni karaliai. Trys paskutinieji buvo etruskai. Romėnai etruskų valdymo metu savo miestą pavertė amatų, prekybos centru, apjuosė sieną, statė tiltus. Tai buvo sėkmingas vystymosi etapas. Iš etruskų perėmė gladiatorių žūdynes. (tai buvo etruskų religinės apeigos). Perėmė karvedžio pergalės pažymėjimą triumfu, įspūdingomis iškilmėmis. Jos Romoje trukdavo net keletą dienų, rengiamos tik senatui leidus, jei kare žudavo ne mažiau kaip 5000 priešo karių. Iš etruskų perimta amatų, statybos technika, variniai pinigai, romėnų laisvųjų žmonių piliečių drabužis – toga; įvairūs būrimai. Iš graikų – mitai ir kultai. Etruskų karaliai - dažnai reformatai. Didžiausi jų: Servijus, Tulijus, kuris suskirstė Romą į tribas.(triba – gentis arba administracinis vienetas) 4 miestų ir 16 kaimo tribų. Įveda teritorinę bendruomenę. Visus galinčius nešioti ginklą laisvus žmones suskirstė į penkias klases pagal turtą. Už klasių ribų beturčiai – proletarai (“palikuonys”). Įvairių klasių teisės nevienodos. Patys turėjo apsirūpinti ginkluote. Pirma – kavalerija, po to pėstininkai. Turtą galima įgyti ir pereiti į kitą klasę. Svarbu ne kilmė, o turtas. Tokiu būdu plebėjai buvo įtraukti į romėnų tautą. Jiems reikėjo suteikti tam tikras politines teises. Tulijus įvedė naują susirinkimo formą – centurinius susirinkimus. (centuria - šimtinė). Viena centurija lygu vienas balsas. Tulijaus reformos nepatiko, jis nužudomas. Po jo valdė vienas iš Tarkvinijų. 510 m.pr.Kr. išvytas iš Romos. Baigiasi ankstyvasis monarchijos laikotarpis. Monarchas – REX, genties vadas. Veikia patariamoji tarnyba. Žlugus monarchijai prasidėjo kitas laikotarpis, nesusijęs su etruskais. Romėnai paliko daug idėjų apie valdžią. Jos panaudotos ir vėliau Europoje. 2 laikotarpiai: Respublika nuo 510-30m.pr.Kr.: a)ankstyvoji (iki 3 a.pr.Kr.pradžia) b)vėlyvoji (nuo 30a.pr.Kr.) Imperija nuo 30pr.Kr.-476 m.e. a)principatas (ankstyvoji imperija iki 3 a.pab) b)dominatas (vėlyvoji imperija). Vadinama vėlyvąja antika. Ankstyvojoje Respublikoje vyko aktyvi kova tarp patricijų ir plebėjų. Plebėjai pasiekė nemažų pergalių: teisė gauti žemę, teisė rašyti įstatymus, rinkti savo atstovus – tautos tribūnus. Susiformavo romėnų piliečių visuomenė. Labai panaši į graikų polį. Sutapo sąvokos žemvaldys ir karys. Viršenybė priklausė tautos susirinkimui. Buvo antikinė nuosavybės forma: ir kolektyvinė ir individuali žemėvalda. Aukštesnė kolektyvinė bendruomenė. “Pater” – tėvas. Patricijais vadinami tie, kurie turėjo teisėtus tėvus, gyveno pagal tėvynę teisę. Turtas paveldimas pagal tėvo liniją. Tėvas – autokratinė figūra, turi dideles teises, net gyvybės ar mirties. Tėvas atsakingas už savo šeimos saugumą ir gerovę. Skirstėsi į gimines. Iš viso apie 300 patricijų giminių. Šios dar skirstėsi (jungėsi) į tribas ir kurijas. Patronatai – patricijaus globa. Klientai – žmonės, kurių ir socialinės, ir ekonominės pozicijos silpnos (svetimšaliai, nesantuokiniai vaikai, atleistiniai, sūnūs netekę tėvo globos). Jie tapo pagrindine patricijų atrama. Plebėjai – liaudis ar masė. Turėjo individualią žemės nuosavybę. Vadovavosi motinos teise (išlikę iš senovės Europos). Turėjo atskiras kulto vietas, šventyklėles (iki 5a.pr.Kr.vid.). Neleidžiama santuoka tarp patricijų ir plebėjų. (Hipotezė: patricijai – vietiniai, plebėjai – susidarę iš atvykusių). Ilgainiui skirtumai nyko. Plebėjai be politinių teisių. Galėjo turėti nuosavybės, verstis amatais. Pagrindinės institucijos: senatas (atstovavo patricijus) ir tautos susirinkimas (plebėjų vieta). Romos pareigūnai – magistrantai (pareigos - magistratūra). Išskyrus diktatorių visos pareigos renkamos ir laikinos, neapmokamos, atsakingos, kolegialios. Pirmą kartą istorijoje buvo atskirtos valdžios tiek instituciniu tiek socialiniu pobūdžiu. Tai susiję su tautos tribūnų atsiradimu. Tautos tribūnų buvo 2, vėliau 5; 10. Jie negalėjo visai dienai išvykti iš miesto, jų dūrys atviros žmonėms. Pirmą kartą realizuotas mišraus valdymo principas, t.y. konsulų valdžia prilyginta karaliaus, senato – aristokratijos, tautos tribūnų – tautos valdžiai. Šios valdžios viena kitą atsvėrė. Romos cenzoriai tikrino ar įstatymai atitinka piliečių visuomenės principus. Ankstyvojoje respublikoje Romos v-bės teritorija užėmė visą Apeninų pusiasalį ir Siciliją. Vėlyvojoje Respublikoje ribos peržengtos – užėmė europą iki Dunojaus, M.Aziją, Siriją, Šiaurės Afriką, (Marokas, Tunisas, Alžyras). Teritorijas už Italijos ribų imta vadinti provincijomis. Jų teritorija nuolat didėjo. Didžiausi nukariavimai 2-1 a.pr.Kr. Tuo metu padidėjo socialiniai prieštaravimai, vyko vergų sukilimai (Spartako). Padėti galėjo tik vienvaldystės įvedimas, bet tai prieštaravo 500 metų tradicijai, todėl einama laipsniškai – iš pradžių įvedamas principatas, vėliau – dominatas. Imperijus – pati aukščiausia valdžia. Jis galėjo būti karinis veikėjas, ar civilis. Nuo įgaliojimų imta vadinti ir teritoriją kurioje veikė imperijus – imperija. Pirmasis asmuo, su kurio pareigom siejame principato valdžią – Julijaus Cezario įsūnys Gajus Julijus Cezaris Oklavijanas. Julijaus Cezario įpėdiniu jis tapo apie 20 m.pr.Kr. Gavo Augusto prievardį. (Princepsas – pirmasis įrašytas senatorių sąraše). Turi teisę kalbėti pirmas. Jo laiku respublikinės institucijos: senatas, magistratūra, tautos susirinkimas. Bet iš tiesų princepsas buvo pirmas asmuo ir jo nuomonė ypač svarbi. Augusto principatas – Romos klestėjimo metas. Daug pasiekta kultūros srityje (Vergilijus, Horacijus). Veikia medcenato būrelis. Išsiplėtė materialinis romėnų pasaulis. Vertino tuos kurie kūrė. Statoma daugybė šventyklų, tiltų, skulptūrų. Įsiviešpatavo amžinojo miesto idėja. 14 m. mirus Augustui prasidėjo prieštaravimai. Ištvirkimai, lėbavimai, veidmainystė. Nesantaika tarp senato ir imperatoriaus (ypač Nerono laikais). 2 a.pr.Kr. laikotarpyje buvo užimta didžiulė teritorija: visa Europa iki Reino, dalis Afrikos, M.Azija, Irakas, Iranas, Afganistanas, dalis Armėnijos, Azerbaidžano. Iš viso 75 mln. gyventojų. Daugiau nesiplėtė, ėmė mažėti. 2 a. valdant Markui Aurelijui prasidėjo krizė. Tai susiję su barbarų užpuldinėjimais. Jie intensyvėjo, sukėlė didelę grėsmę Romai. Reikėjo dar daugiau stiprinti valdžią, todėl prasidėjo dominatas – vienvaldystės epocha. Dominatas – kita epocha, pereinanti prie vienvaldystės. Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę. Valdžia – viešpaties – “dominus” rankose.Pirmasis – Dokletijanas. Ryškiausias Konstantinas. Jis įteisino Krikščio-nybę kaip valstybinę religiją. 313 m. buvo leista išpažinti bet kurį tikėjimą. Krikščionybė atsirado 1 a. Judėjoje. Iš pradžių plito žydų bendruomenėse, vėliau tapo universalia religija, kuri visus žmones sulygino prieš dievą. Iš pradžių labai sparčiai plito tarp varguomenės. Jėzaus mokymas – pranašo mokymas, skelbiamas evangelijose. Ankstyvoji krikščionybė neturėjo dvasininkų luomo. 4 a. atsirado kunigai. Apeigų centru tampa altorius. Krikščionybė kirtosi su romėnų vertybėmis, ji atsirado tuo metu, kai vyravo romėnų vertybių krizė – tai padėjo išpopuliarėti. Krikščionių patrauklumas – labdara; visi žmonės ir tautos lygios. Jie priėmė esamą pasaulį su viltimi jį pagerinti. Nepriėmė romėnų dievų, imperatoriaus kulto, išdidumo. Jam priešpastatė nuolankumą, pamaldumą. Krikščionys atsisakė eiti į kariuomenę. Neveiklumo principas – meditacija, nesirūpini-mas išoriniu pasauliu. Tai garantavo socialinią taiką. Tai nulėmė imperatorių pasirinkimą pripažinti krikščionybę. 325 m. Nikėjos susirinkimas paskelbė krokščionybę valstybine religija. Nuo to laiko imti persekioti pagonys. Galutinis krikščionybės įtvirtinimas 391 m. Krikščionybės priėmimas sustiprino Romos imperiją (gyvavo nuolankumas, dvasininkų palankumas), tačiau krikščionybė griovė Romos vertybių sistemą, ardė ją iš vidaus. Tai vienas svarbių veiksnių, dėl kurių žlugo Romos i-ja. Priėmus žydų religiją, heleninė c-ja prarado savo unikalumą. Romėnų dievai: Saturnas, Kvirinas ir …. Kiti dievai perimti iš graikų.(romėnų religijos helenizacija). Krikščionybė iš esmės pakeitė asmens santykius su plolitika, valdžia. Klasikinė graikų-romėnų valstybė valdė visą žmogų (pilietis ir karys). Krikščionybė atskyrė žmogaus fizinę ir dvasinę plotmes. Fizinė pusė priklausė valstybei, dvasinės srities jau negalėjo valdyti valstybė pilnai. Iš valstybės atimta moralinė valdžia žmogui. Tai buvo svarbu vakarų idėjų formavimuisi (laisvė ir individualizmas). Romos i-ja toliau silpnėjo, buvo dalijama. Visuotinė krizė (dvasinė, politinė, ekonominė). 330 m. imperijos sostinė perkelta į Konstantinopolį. Romą prarado politinę ir kultūrinę reikšmę. 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo. R.Romos i-ja gyvavo iki 15 a.vid.

Istorija  Konspektai   (9,89 kB)

Romantizmas Romantizmas yra meninis ir intelektualinis sąjūdis susiformavęs XVIII a. pabaigoje, kuris pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, spontaniškumą, transcendeciją laisvę nuo klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Tipiškos romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams. Terminas romantizmas susijęs su ispanų kalbos žodžiu romance, kurio vidurmažiais buvo vadinami eiliuoti kūriniai, dažniausiai vaizdavę senovės karžygių žygdarbius. Iš jo kilęs ir XVIII amžiuje paplitęs angliškas žodis romantic reiškė keistą, fantastinį, avantiūristinį kūrinį. XIX amžiaus pradžioje žodis romantizmas įsitvirtina kaip naujojo meno, priešingo atgyvenusiam klasicizmui, pavadinimas. Romantizmas kaip literatūros srovė, atsirado Vakarų Europoje XIX amžiaus pradžioje. reiškėsi tiek poezijoje, tiek prozoje. Romatizmo rašytojai pabrėžė vaizduotės reikšmę ir teigė, jog turi mažėti literatūros taisyklių reikšmė. Romantizmo herojai siekia vienatvės ir kenčia dėl negalimos meilės. Po 1830-ųjų romantizmas keičiasi (tai aiškiausiai matosi prancūzų romantizme) ir įgauna papildomų socialinių aspektų. Herojai įsitraukia į kovas už laisvę. Romantizmo autoriai ypač puoselėjo kūrėjo literatūrinio herojaus savianalizę, labai vertino rašytojo asmeninį požiūrį į gyvenimo reiškinius. Pagrindiniai romantizmo bruožai: 1) išplečiami istorijos horizontai, nes švietėjai atrinkinėdavo jiems priimtinus laikotarpius, o romantikai atsisuko į jų paniekintus viduramžius; 2) sukritikuota žmogaus prigimties, kaip nekintamos ir vieningos, koncepcija. Pradininkai: Herderis ir Ruso. Ruso, skirtingai nuo kitų švietėjų, ypač Voltero, visuomeninės pažangos iniciatoriumi laikiusių apšviestą monarchą, juo laikė liaudį. Taigi, socialinis utopizmas buvo perkeltas į liaudį, o ne į valdovus. Logiška, kad tokiu būdu akcentuojamas būtent pastarosios švietimas. Skirtingai nuo švietėjų, romantikai su simpatija žvelgia į primityvias epochas ar visuomenes, nes mano, kad civilizacija sugadina žmogaus prigimtį.. Dvi esminės tendencijos: 1) simpatija praeičiai ir 2) modifikuota progreso idėja (praeities epochos suvokiamos kaip šios pažangos stadijos, taigi be vertinamojo aspekto). Svarbiausios asmenybės romantizmo laikotarpyje: Dž. Baironas, V. Hugo, H. Heinė, V. Skotas, A. Puškinas, A. Mickevičius, M. Lermontovas, P. Šelis, Ž. Sand, E. Po.S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis. Atskiri stilistiniai bruožai V. Krėvės, K. Borutos, S. Nėries, J. Degutytės kūryboje. Romantizmas reabilituoja "tamsiuosius amžius", pagoniška mitologija su tamsiosiomis jos pusėmis… Įsigilinama ir i paslėptąją žmogaus sielos puse. Romantinis herojus - individualistas, valdomas savo troškimų, laužantis visuomenes normas, plėšomas prieštaringų jausmų. Populiariu herojumi tampa "estetiškas" piktadarys, pvz. vampyrai, kuriuos ir "pagimdė" romantizmo epocha. Romantizmas įteisina, V. Kubiliaus žodžiais tariant, "siaubo grožį ir tamsiąja vaizduote". Populiarios darosi okultizmo idėjos, spiritistu seansai. Romantikams įkvėpimo šaltinis - "ekscentriškos išprotėjusiojo vizijos" (V. Kubilius). Tačiau ne tik. Romantikai vertina ir tai, kas gražu, svaru, tyra, "romantiška". "Tikras" romantikas - kraštutiniu priešpriešų žmogus. Romantizmo ypatumai Išorinis ir vidinis konfliktas. Atskleidžiamas psichologinis veikėjų dramatizmas, parodoma žmogaus prigimties sudėtingumas, prieštaringumas. Gėrio ir blogio kova pasaulyje ir žmoguje. Subjektyvus laikas. Svarbiausia - amžinybės matas, požiūris į žemiškąją dalią. Staigus žmogaus, jo sielos atsivėrimas. Žmogus universalus ir fatališkas. Dėmesys viduramžiams psichologiniu aspektu: ieškoma universalių dvasinių vertybių. Taip pat domimasi dramatiškomis praeities epochomis (XVII a. ir kt.). Žmogus iškeliamas virš aplinkos. Aplinkybės – menkniekis, viską lemia charakteris. Priešingybė klasicizmo estetikai, jos racionalumui priešpriešinamas „laukinis skonis", gamtiškojo ir natūralaus, originalaus ir pagal antikos meno kanonus neidealizuoto grožio samprata, atnaujinama kūrybos nuostabos ir stebuklo, naivumo ir paprastumo estetinė vertė. Improvizacijai suteikiama didelė reikšmė. Tikrovės perkūrimo principas. Teigiama, kad tikrasis pasaulis yra ne tas, kurį regime, juntame ir girdime; sielos pasaulis yra tikrasis, nes jis yra amžinas ir begalinis. Kultūros, civilizacijos kritika. Paneigiamos kūrybos taisyklės, todėl aukštinama intuicija, vaizduotė. Idealo ir tikrovės priešprieša. Veržiamasi į erdvės ir laiko tolius. Jų pažinimas siejamas su jausmų patyrimu, o ne su protu. Dabarties ir praeities opozicija iškeliant tautos idealus: didvyriškumą, darbingumą, gėrį, optimizmą. Didingas tautos senovės kultas. Charakteriui būdingas konfliktiškumas, nesutapimas su išoriniu pasauliu. Trokštama to, kas nepasiekiama, norima pakeisti egzistencijos ribas. Tai vienišas maištaujantis individualistas, linkęs aukotis, nesuprastas, todėl visuomenės atstumtas. Tai asmenybė su stipriomis aistromis, apdovanota talentu, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą. Dominuoja dvi tendencijos: (1) pabrėžianti gamtos, paprastumo, tautosakos, natūralumo pradus ir (2) transcendentinė, išaukštinanti kūrybą, atskleidžianti komplikuotą būties esmę.

Istorija  Referatai   (20,08 kB)