Tarptautinės logistikos paslaugos. Logistikos paslaugų teikėjai. Ekspeditoriaus veiklos sritys. Ekspedicijų rūšys. Transporto rūšies parinkimas. Kelių transportas. Geležinkelių transportas. Vidaus vandens keliai. Jūrų transportas. Oro transportas. Transporto rūšies parinkimą įtakojantys faktoriai. Transporto priemonės parinkimas. Ekspedijavimo paslaugos. MARŠRUTO PARINKIMAS. KROVINIO PAKUOTĖ. LAIKO SĄNAUDŲ MARŠRUTE SKAIČIAVIMAS. VAIRUOTOJO DARBO IR POILSIO LAIKAS. IŠLAIDOS MARŠRUTE. DOKUMENTAI. Krovinio dokumentai. CMR važtaraštis. TIR knygelė.

Logistika  Referatai   (18 psl., 36,64 kB)

Naujai besisteigdamos įmonės siekia vartotojams suteikti paslaugas, o iš įsigytų lėšų stiprinti savo įmonės įvaizdį ir stabilią poziciją rinkoje. Norėdama sėkmingai dirbti, ji turi nuolat stebėti aplinką, joje vykstančius pokyčius ir į juos reaguoti, prie jų prisitaikyti. Įmonės marketingo veiklos centre yra vartotojas. Jo poreikiams patenkinti skiriamos visos įmonės pastangos. Jos įgyvendinamos remiantis tam tikrais sprendimais ir veiksmais, kurie susiję su vartotojams pagaminta preke, jos kaina, paskirstymu ir rėmimu.

Administravimas  Kursiniai darbai   (27 psl., 39,24 kB)

Žiniasklaida daro didelį poveikį ne tik skaitytojų ar klausytojų mąstymui, bet ir jų kalbai. Dėl šios priežasties žiniasklaidai tenka nemaža dalis atsakomybės už mūsų kalbos taisyklingumą. Šiame darbe bus nagrinėjama vieno populiaraus spaudos leidinio, kurio skaitytojai – jaunimas, leksika ir aiškinama, kokią naudą ar žalą ji daro savo skaitytojams. Tirti pasirinkta žurnalo „Panelė“ leksika. „Panelė“, kaip teigiama UAB „Ekspress leidyba“ leidžiamo žurnalo interneto tinklalapyje, yra mėnesinių žurnalų rinkos lyderis, kurio populiarumą lemia išskirtinis turinys ir savitas rašymo stilius. Žurnalas skirtas merginoms ir moterims nuo 15 iki 35 metų ir turi didžiausią skaitytojų auditoriją.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (32 psl., 70,34 kB)

Alkoholizmo problema sena kaip pasaulis – visais laikais buvo vartojamos svaiginamosios, psichoaktyvios medžiagos. Alkoholis – tai narkotikas, griaunantis žmogaus sveikatą. Jokia liga pasaulyje nesuluošina tiek daug žmonių, kaip alkoholizmas. Milijonai žmonių dėl alkoholio vartojimo tapo ligoniais, dar didesniam skaičiui gresia pavojusVisai gali būti, kad Lietuvoje alkoholiką turi kiekviena šeima. Jei ne artimiausią, tai tolimesnį giminaitį. Tėvas, motina, sesuo, brolis, sūnus...

Socialinis darbas  Tyrimai   (27 psl., 65,97 kB)

Naujienų grupės dažnai yra skirstomos į hierarchinius lygmenis, teoriškai palengvinant naujienų grupės paiešką. Terminas aukščiausiojo lygio hierarchija nurodo hierarchijos tipą pagal priešdėlį iki pirmo taško. Labiausiai žinomas hierarchijos tipas yra interneto hierarchija. Žvaigždutė (*) apibrėžiama kaip laukinės kortos ženklas (wildcard character). Yra septyni didieji hierarchiniai tipai internete, dar žinomi „Didžiosios septyniukės”(„Big 7“) vardu: • Comp.* - diskusijos, susijusios su kompiuteriais; • News.* - diskusijos, susijusios su internetu; • Sci.* - diskusijos, susijusios su moksliniais dalykais; • Rec.* - diskusijos, susijusios su poilsiu; • Soc.* - diskusijos, susijusios su socialiniais dalykais; • Talk.* - diskusijos, susijusios su ginčytinais klausimais kaip religija ar politika; • Misc.* - įvairios diskusijos – viskas, kas netelpa kitose srityse. Jie buvo sukurti Didžiojo pervadinimo metu 1986-1987 metais prieš visas naujienų grupes įrašant į net.* hierarchiją. Tuo metu kilo ginčas, kas naujienų grupėse turėtų būti leista. Tarp neleistinų dalykų buvo receptai, narkotikai ir seksas. Iš to sekė alt.* (sutrumpinta nuo alternative) hierarchijos sukūrimas, kur šios temos būtų leistos. Su laiku alt.* taisyklių laisvumas palyginus su Didžiojo septyneto reiškė, kad nauji straipsniai, kurie galėtų būti skelbiami Didžiajame septynete, yra skelbiami alt.*. Tai lėmė alt.* išplitimą, kuris tęsiasi ir šiandien. Siejant su staigiu naujienų grupių išplitimu, kai kas juokaudami ALT šifruoja kaip “anarchija, lunatikai ir teroristai”. 1995 metais buvo sukurta humanities.* hierarchija diskusijoms apie humanitarinius mokslus ir Didžioji septyniukė tapo Didžiąja aštuoniuke („Big 8“). Prieš sukuriant naują Big 8 hierarchiją, ji turi būti aptarta naujienų grupėje news.groups (news:news.groups) ir turi įvykti balsavimas. Nauja kategorija priimama 2/3 balsų. Naujos hierarchijos sukūrimas alt.* hierarchijoje ne toks oficielus, bet ji turi būti aptarta alt.config (news:alt.config) pirma. Naujienų grupių tipai Dažniausiai naujienų grupės susitelkia ties viena tema. Kai kurios naujienų grupės leidžia ir tas žinutes, kurios aprėpia daugiau temų, kurias dalyvis laiko on-topic (temos ribose), kitos griežtai laikosi savo temų, išmesdamos of-topic (mažiau susijusias su tema) žinutes. Naujienų administratorius sprendžia, kaip ilgai straipsnis yra prieinamas iki jis bus ištrintas iš serverio. Dažniausiai straipsniai yra laikomi vieną dvi savaites, bet kai kurie administratoriai saugo juos vietinėse ar techninėse naujienų grupėse ilgiau nei kitus. Naujienų grupės būna dviejų tipų: dvinarės ir tekstinės. Tarp jų nėra jokio techninio skirtumo, tačiau vardinimo skirtumai leidžia vartotojams ir serveriams su ribotomis galimybėmis sumažinti ryšio pločio naudojimą. Vartotojų tinklo susitarimai ir taisyklės yra susijusios su pirmine užduotimi minimizuoti bendrą tinklo judėjimą ir išteklių naudojimą. Naujienų grupės yra labai panašios į viešas naujienų valdybas senoje telefono linijų sistemoje. Naujienų grupės dažnai tampa tam tikro modelio ir gali atsirasti tam tikro tipo nenaudingų žinučių, tačiau jos gali taip pat teikti naudingos informacijos, pagalbą ir draugystę, sujungti žmones, besidominčius tuo pačiu dalyku visame pasaulyje. Šiuo metu yra apie 100000 naujienų grupių, bet aktyvios yra tik apie 20000. Naujienų grupės skiriasi populiarumu, kai kurios grupės per mėnesį gauna vos kelias žinutes, tuo tarpu kitos keletą šimtų ar tūkstančių per dieną. Interneto puslapis DejaNews pradėjo archyvuoti vartotojų tinklą ir pateikė tinklo sandarą 1990 metais. Google nupirko iš jų šį archyvą ir supirko kitus tinklo archyvus norėdami sukurti bendrą naujienų grupių archyvą nuo pat jų pradžios. Google turi tinklo paieškos sistemą ir leidžia rašyti į naujienų grupes. Kartais pasitaiko ne vartotojų tinklo naujienų grupių, kai privatūs individai ar organizacijos sudaro savo nntp serverį. Kaip veikia naujienų grupės Naujienų grupės yra valdomos įvairių organizacijų ir institucijų. Dauguma interneto paslaugų tiekėjų valdo savo naujienų serverius arba nuomoja priėjimą savo vartotojams. Taip pat yra kompanijų, kurios parduoda priėjimus prie naujienų grupių. Kiekvienas naujienų serveris paremtas susitarimu su kitais serveriais dėl reguliaraus sinchronizavimo. Tokiu būdu naujienų serveriai suformuoja tinklą. Kai vartotojas išsiunčia žinutę, ji yra išsaugoma vietiniu mastu. Šis serveris dalinasi žinute su serveriais, kurie yra prijungti prie jo, jei abu turi šią naujienų grupę, iš šio į kitus su juo sujungtus serverius ir taip toliau. Naujienų grupėms, kurios nėra plačiai išplitusios, kartais yra naudojamos grupės nešiotojos kaip žinučių persiuntėjos. Tai naudinga grupėms, kurios buvo panaikintos arba niekada alt.* grupėms. Persiuntimas tarp hierarchijų, už Big 8 ir alt.* ribų, yra linkęs gesti. Dvinarės grupės Kol naujienų grupės nebuvo kuriamos su intencija jose platinti dvinarius failus, jos veikė efektyviai. Pagal jų darbą vieną kartą išsiųstas failas bus išplatintas ir galima bus kopijuoti jį neribotai. Dar naudingiau yra tai, kad kiekvienas vartotojas dirba savo serverio greičiu. Tai yra priešingybė P2P (peer-to-peer) technologijai, nes perkėlimą vartotojai gali reguliuoti, priklausomai nuo žmonių noro dalintis failais. Tai yra dar vienas naujienų grupių privalumas: nelaukiama, kad vartotojai dalinsis failais. Jei kiekvienas siųstų failus, greitai serveris būtų perpildytas. Todėl yra priimtina ir skatinama tiesiog siurbti. Failai gali būti prikabinti prie pašto, bet failų dydis yra limituotas. Kai kurie žmonės sugalvoja metodų, kaip iškoduoti failą ir siųsti kaip laišką, o ne prisegtą failą. Laiškams taip pat yra dydžio limitai, todėl buvo sukurti metodai, kaip surišti daugialypius laiškus kartu. Čia įsijungia naujienų skaitytojai (newsreader), kurie prisijungia prie pašto ir iškoduoja jį į dvinarį failą. Yra dvi pagrindinės problemos, susijusios su dvigubų failų siuntimu į naujienų grupes. Tai yra baigimo terminas (Completion Rates) ir saugojimo terminas (Retention Rates). Naujienų serverių veikla yra paremta jų gebėjimu pasiūlyti geriausius baigimo ir saugojimo terminus bei greitą ryšį su vartotoju. Baigimo terminas yra reikšmingas tada, kai vartotojas nori atsisiųsti didelį failą padalintą į dalis; jei kurios dalies trūksta, yra neįmanoma sėkmingai atsisiųsti ir surinkti trokštamą failą. Yra interneto puslapių, kurie skirti failų, išsiųstų į dvinares naujienų grupes, rodyklei sudaryti. Konferencijos Telekomunikacijoje terminas kompiuterinė konferencija turi šias reikšmes: 1. telekonferencija palaikoma kelių kompiuterių; 2. klasifikavimas, kuriame pasikartojantis vartotojų priėjimas prie bendros duomenų bazės yra valdomas tarpininkaujančio kompiuterio; 3. dviejų ar daugiau kompiuterių sujungimas išsklaidytu metodu bendrojo taikomojo proceso metu. Tinklo konferencijos yra naudojamos rengti grupių susitikimus ar gyvas prezentacijas per internetą. Ankstesniaisiais interneto gyvavimo metais terminai „tinklo konferencijos” ir „kompiuterių konferencijos” buvo naudojami grupių diskusijoms, kurios vyko teksto žinutėmis, apibūdinti, tačiau terminas evoliucionavo ir dabar naudojamas apibūdinti “gyvus” arba “sinchronizuotus” susitikimus, tuo tarpu siųstų žinučių diskusijos vadinamos „forumais”, „žinučių komutatorius” arba „suvestinių komutatorius”. Konferencijos metu kiekvienas dalyvis sėdi prie savo kompiuterio ir su kitais yra sujungtas internetu. Pagrindinis tinklo konferencijos priedas yra ekrano dalijimasis, kai konferencijos dalyviai mato tai, kas yra pristatančiojo ekrane. Dažnai kartu yra prijungiama balso komunikacija arba per tradicinę telefono konferenciją, arba per VoIP, nors kartais yra naudojami tekstiniai pokalbiai. Techniniai reikalavimai: ausinės su mikrofonu arba garsiakalbiai ir mikrofonas, dvikryptė garso plokštė full duplex, interneto kamera WebCam, geras kompiuteris ir geras ryšys su internetu. Priedai Kiti tipiniai tinklo konferencijos priedai: 1. slaidų prezentacijos (dažnai sukurtos PowerPoint aplinkoje); 2. taikomasis dalijimasis, kurio metu dalyviai gali kartu keisti skaičiuoklę pristatančiojo kompiuteryje; 3. bendras tinklo naršymas; 4. pastabos (leidžia pristatančiajam paryškinti ar pažymėti punktus ekrane); 5. tekstinis susirašinėjimas ; 6. dalijimasis failais; 7. apklausos ir apžvalga. Kai kuri tinklo konferencijų programinės įranga leidžia įrašyti konferencijas vėlesniam peržiūrėjimui. Nuolat auga mada tinklo konferencijoms naudoti VoIP ir gyvą vaizdą per videokameras. Vadinasi skirtumas tarp tinklo konferencijos ir video konferencijos yra neryškus ir su laiku gali išnykti. Tinklo konferencijos yra dažnai parduodamos kaip paslaugos, kurias tvarko tinklo serveris, kontroliuojamas pardavėjo arba už naudojamą bazę (vartotojai moka už minutes), arba už nustatytą mokestį (mokestis už „seansą“). Tačiau kai kurie pardavėjai leidžia savo konferencijų programinę įrangą naudotis kaip licencijuota ir leidžia organizacijoms, kurioms yra labai naudingos konferencijos, instaliuoti programinę įrangą savo serveriuose. Taip pat kai kuri konferencijų programinė įranga veikia be serverio, bet per peer-to-peer (P2P) bazę; tačiau tai turi tendenciją būti naudinga tik mažų grupių susitikimams. Istorija Realaus laiko tekstinių pašnekesių įranga kaip IRC atsirado ankstyvoje interneto istorijoje. Tinklu paremtų pašnekesių ir momentinių susirašinėjimų programinė įranga atsirado apie 20 amžiaus dešimto dešimtmečio vidurį. Vėlyvajame dešimtame dešimtmetyje Microsoft pristatė tikrą tinklo konferencijų taikomąją programą, NetMeeting, nemokamą ir paremtą peer-to-peer baze. Tačiau WebEx (išleista 1996) greitai perėmė komercinę tinklo konferencijų rinką su daug geresniu produktu. Linux kompiuteriams Workspot pristatė gyvo kompiuterių dalijimosi paslaugą 1999, paremtą virtualiu vartotojų tinklo naudojimusi kompiuteriu. Tuzinai kitų pardavėjų nuo tada įsijungė į konferencijų rinką, tame tarpe ir Placeware, Genesys, IBM, Macromedia, Raindance, Centra, Intercall, iLinc, WiredRed, Linktivity, Citrix Online ir daug kitų. 2003 Microsoft įsigijo Placeware ir pervadino Microsoft Live Meeting, palaipsniui nutraukdami NetMeeting paramą. Rinka ir toliau greitai plečiasi, kadangi tinklo konferencijos tampa vis priimtinesne alternatyva „akis į akį“ susitikimams pakeisti, kurie reikalauja daug keliauti, ir kadangi tai turiningesnė komunikacijos forma nei vien tik balso telefonu konferencijos. Interneto telefonija IP telefonija, dar vadinama „Interneto telefonija“, yra technologija, kuri leidžia siųsti balso pokalbius internetu ar skirtu interneto protokolo (IP) tinklu vietoje įprastinių balso perdavimo linijų. Tai leidžia pašalinti apeinamąjį jungimą (circuit switching) ir su tuo susijusį ryšio pločio (bandwidth) eikvojimą. Vietoje to yra naudojami jungimo paketai (packet switching), kur IP paketai su balso duomenimis yra siunčiami tinklu tik, kai duomenis reikia siųsti, t.y. kai skambinantysis kalba. Privalumai prieš tradicinį telefoną: 1. balso per interneto protokolai (VoIP) vystosi daug greičiau; 2. žemesnės skambučio kainos, ar net nemokami skambučiai, ypač ilgo nuotolio skambučiams; 3. žemesnė infrastruktūros kaina: jei IP infrastruktūra jau kartą yra instaliuota, jokios kitos telefono infrastruktūros nereikia; 4. nauji pažangūs priedai; 5. aukštesnio lygio patikimumas ir gebėjimas greitai atsigauti; 6. "ateities išbandyta" techninė įranga, nes paremta programine įranga. VoIP pranešimų srautas gali būti išdėstytas bet kuriame IP tinkle, net ir be prijungimo prie interneto. Protokolai, naudojami pernešti signalą per IP tinklą, yra bendrai vadinami balso per internetą protokolais (VoIP-voice over internet protocol). Bendras ir ryšių kompanijų VoIP naudojimas Nors kelios biurių aplinkos ir net namai naudoja gryną VoIP infrastruktūrą, telekomikacinių ryšių tiekėjai kaip įprasta naudoja IP telefoniją, dažnai per skirtus IP tinklus sujungiant perjungimo stotis, kurios balso signalus paverčia IP paketais ir atvirkščiai. Iš to seka atskiras digitalinis duomenų tinklas, kurį tiekėjas gali lengvai padidinti ir naudoti pasikartojantiems tikslams. Bendras klientų telefono palaikymas dažnai naudoja IP telefoniją išskirtinai tam, kad pasinaudotų duomenų išblaškymu. Šios technologijos naudojimo pranašumai yra tik vienos apėjimo jungimo klasės reikalingumas ir geresnio ryšio pločio naudojimo. IP telefonija yra dažniausiai naudojama siųsti pranešimų srautą, pradedant ir baigiant viešojo telefonų tinklo perjungimo telefonuose. VoIP yra plačiai išdėstyta nešikų, ypač tarptautiniams telefonų skambučiams. Elektroninis skaitinis kodavimas naudoja standartinius telefonų skaičius, bet sąlygoja ryšį visame internete. Jei ir kita pusė naudoja elektroninį kodavimą, vienintelės išlaidos yra interneto ryšys. Kompanijos gali įsigyti savo tinklų sąsają, pašalindamos tarpininkų išlaidas – kai kuriose situacijose vertas dėmesio sprendimas. VoIP įdiegimo iššūkiai Kadangi IP netiekia jokių mechanizmų, kurie garantuotų duomenų paketo nuoseklų pristatymą, ar teikia paslaugų kokybės garantijų, VoIP įdiegimas susiduria su problemomis, susijusiomis su gaišties laiku ir galima duomenų integravimo problema. Vienas pagrindinių iššūkių VoIP įdiegimui yra gautų IP paketų, kurie gali būti bet kokios būsenos ir su trūkstamais failais, iššifravimas užtikrinantis, kad vėlesni duomenys yra tinkami laiko atžvilgiu. Kad pagelbėtų, tinklo tiekėjas gali užtikrinti pakankamą ryšio plotį, kad garantuotų žemą gaišties laiką ir aukštą kokybę. Tai lengva padaryti privačiuose tinkluose, bet sunkiau mažesniuose nei 256 kbit/s greičio tinkluose be fragmentacijos mechanizmo. Kitas iššūkis yra priversti VoIP pranešimus prasimušti pro Firewalls apsaugą ir NAT. Tam dažnai naudojami Laiko sienos kontrolieriai, nors kai kurios sistemos kaip Skype praleidžia žinutes ir be šio prietaiso. Paketo gaišties laiko žemumo palaikymas iki priimtino lygio irgi gali tapti problema, susijusia su perdavimo nuotoliu. VoIP protokolai RTP, Real-time Transport Protocol; IAX, Inter-Asterisk eXchange Protocol; UDP, User Datagram Protocol; NAT, Network address translation; Session Initiation Protocol (SIP); H.323; Skinny Client Control Protocol; Megaco; MiNET.

Informatika  Referatai   (15,44 kB)

Viena iš akivaizdžių tendencijų - informacijos technologijų ir telekomunikacijų susiliejimas. Anksčiau būdavo aiškiau, kas skirta kompiuterių, o kas telekomnikacijų sritims. Pastaruoju metu ribos nebe tokios aiškios. Paprastame telefono aparate atsiranda vartotojo sąsaja, labiau panaši į ,,Windows” darbalaukį. O naujieji rankiniai kompiuteriai dažnai turi nebe klaviatūrą, o tik kelis mygtukus ir įprastinį pieštuką. Organizacijos telefono skambučių komutavimas bei faksų siuntimas ,,Intranetu” jau nėra naujovė. Integracija vyksta ir kitose įrangos srityse. Vienas iš dažniau pasitaikančių derinių - mažam namų biurui (SOHO) skirtas kopijavimo aparatas (jame ir skeneris, ir spausdintuvas, ir faksas). Informacijos technologijos ir telekomunikacijos (ITT) jau pradedamos vadinti informacijos ir komunikacijos technologijomis (ICT - Information and Communication Technologies). Tai natūralu, nes kompiuteriai paskutiniu metu sunkiai beįsivaizduojami be telekomunikacijų teikiamų galimybių. Vienas iš pavyzdžių - ,,Interneto” telefonija.(3) Asmeniniai kompiuteriai Istorija Dabar retas kuris prisimena, kaip atrodė pirmieji kompiuteriai ir kokie jie buvo dideli, kad užimdavo visą didelį kambarį. Vėliau atsirado ,,mini” kompiuteriai - sulig didele spinta. O prieš keliolika metų sukurti pirmieji AK atrodė tikras pasaulio stebuklas - tokie kompaktiški ir galingi. Nors AK buvo pradėti konstruoti dar 1973 metais, dauguma autorių linkę pirmuoju laikyti firmos MITS (Model Instrumentation Telemetry Systems) sukurtą kompiuterį ,,Altair 8000”. Taip yra, nes tai buvo pirmasis AK kurio nuotrauka buvo įdėta į žurnalo viršelį(1975metais). Šis kompiuteris neturėjo nei klaviatūros, nei ekrano. Informacija buvo įvedama jungikliais, o išvedama į spinduolių (LED) skydelį. ,,Altair 8000” kompiuteriui buvo sukurta pirmoji ,,Basic” programavimo sistema. Tikroji aštuonių bitų buitinių kompiuterių era prasidėjo tik 1977 metais, kai firma ,,Tandy” pagamino AK ,,TRS-80”. Pirmasis ,,TSR-80” modelis turėjo pastoviąją atmintį (ROM) su firmos ,,Microsoft” Beisiku ir RAM, kurią galima buvo išplėsti iki 16KB. Visa tai, kartu su klaviatūra buvo viename bloke, prie kurio buvo galima prijungti nespalvinį displėjų, du magnetofonus, diskelių kaupiklį ir spausdintuvą.(6;7) Asmeniniai kompiuteriai dabar Vis daugiau žmonių įsigyja kompiuterį namams. Kompiuteris namuose dažnai naudojamas įvairiems raštams parengti, žaidimams ir darbui ,,Internete”. Tačiau ne visi žino, kad be šių darbų, turint kompiuterį, atsiveria daug kitų galimybių. Bazinėje kompiuterio namams konfigūracijoje turėtų būti audio-adapteris ir akustinė sistema - tai nedaug padidina kompiuterio kainą, tačiau išplečia jo galimybes. Įsigijus bazinės konfigūracijos kompiuterį, galima juo išmokti dirbti, žaisti, rengti įvairius raštus. Tačiau nepatogu iš diskelių įrašinėti naujus žaidimus ir programas - trūksta kompaktinių diskų įrenginio CD ROM, daug vargo sukelia ieškojimai kur atsispausdinti parengtus kompiuteriu raštus - trūksta spausdinimo įrenginio, norėtųsi susirasti draugų ,,Internete” ir susirašinėti su jais elektroniniu paštu - trūksta fakso-modemo. Šiuos kompiuterio priedus geriausia įsigyti iš karto su kompiuteriu.(8) Asmeninio kompiuterio priedai CD ROM įrenginys Įsigijus kompaktinių diskų įrenginį (CD ROM) atsiveria dar viena galimybė - kompiuteris gali tapti aukštos klasės muzikiniu centru. Galima klausytis muzikinių kompaktinių diskų, įsirašyti mėgiamas dainas į kompiuterio atmintį. Taip pat kompiuteris pavirsta į videomagnetofoną - įsigijus kinofilmų kompaktiniuose diskuose galima juos matyti kompiuterio ekrane.(8) Vaizdo plokštė Dabar galima įsigyti vaizdo plokštę, kuri šiuolaikinį AK paverčia tikra videofilmų montažine, galinčia apdoroti visą ekraną užimančius S-VHS ar Hi8 kokybės vaizdus. Sumontuotą ir įgarsintą filmą galima įsirašyti vaizdo juostoje, o atskirus jo kadrus atspausdinti fotospausdintuvu. Vaizdo kameros ar vaizdo magnetofono videosignalas yra analoginis ir perduoda labai daug informacijos. Kompiuteriu šią informaciją galima apdoroti tik pavertus ją skaitmenine, suglaudinus ir įrašius į diskinį kaupiklį.(9) Spausdintuvas Spausdintuvas tampa būtinas, jei kompiuterį norite naudoti vietoj spausdinimo mašinėlės. Tačiau kai kurie spausdintuvai jau gali atlikti ir kitų informacijos technologijų funkcijas (kartais pagrindinė to įrenginio funkcija net nėra spausdinimas). Naujasis kompanijos ,,Hewlett Packard” daugiafunkcinis įrenginys ,,HP LaserJet 3100” atlieka lazerinio spausdintuvo, fakso, kopijavimo aparato ir skenerio funkcijas. Fotoskeneris Turint kokybišką spausdintuvą galima įsirengti namuose kompiuterinę fotolabaratoriją. Tam reikia įsigyti fotoskenerį (jei turimas spausdintuvas neatlieka fotoskenerio funkcijos). Jo pagalba iš turimų skaidrių ir nuotraukų galite atspausdinti ant specialaus popieriaus nuotraukų albumą kartu su šių nuotraukų aprašymais. (8) Radijo imtuvas-adapteris Dirbti kompiuteriu - pavyzdžiui, rašyti laiškus, linksmiau, jei groja muzika. Įsigijus radijo adapterį AK pavirsta radijo imtuvu. Muzikos ir žinių galima klausytis tiek dirbant kitus darbus su AK, tiek ilsintis.(8) Televizinis imtuvas-adapteris Televizija - vaizdo perdavimas per nuotolį. Viena svarbiausių masinės informacijos ir propagandos priemonių, perduoti informaciją audiovizualinėmis priemonėmis. Jei AK galima klausytis muzikos, tai kodėl jo nepavertus ir televizoriumi? Tai bus nesunku padaryti, jei įsigijus televizinį adapterį. Daugelis mano, kad TV tiuneris tinka tik naujienų stebėjimui, bet tai nėra tiesa. AK tampa ir videomedžiagos redagavimo įrankiu. Telefonai Visi žinome, kas yra telefonas. (Jį 1874 metais išrado Aleksandras Gremas Belas (Alexander Graham Bell). Telefonas - prietaisas siunčiantis ir priimantis balso žinutes, o kitais žodžiais - nedidelio galingumo radijo siųstuvas-imtuvas, kuris informaciją perduoda ir priima elektromagnetinėmis bangomis. Atsižvelgiant į paskirtį telefonus galima skirstyti į laidinius, stacionariuosius, automobilinius ir nešiojamuosius. Nešiojamieji vadinami tiesiog mobiliaisiais telefonais. Mobiliųjų telefonų pasiūla yra gana didelė. Didėjant konkurencijai, gamintojai siūlo mažesnius, lengvesnius, turinčius daugiau funkcijų telefonų aparatus. Jau atsirado ir mobiliųjų telefonų mados. Telefonus namuose turi apie 94% JAV gyventojų. Laidinių telefonų būna atliekančių įvairias papildomas funkcijas: autoatsakovų, atpažįstančių skambinančiųjų numerius, juos įsimenančių ir kt. Bet kai buvo sugalvotas skaitmeninis duomenų užrašymo ir perdavimo būdas, jį tuojau pat imta taikyti ir telefonui, tuo išplečiant šio išradimo galimybes iki protu sunkiai besuvokiamos ribos. Jeigu nėra laidinio telefono, arba jį įsivesti labai brangu, patogu naudoti stacionarųjį telefoną. Pagrindiniai tokio telefono privalumai - greitas įrengimas, paslaugų įkainiai mažesni nei mobiliojo ryšio, aukšta pokalbių kokybė.(13;4) Videotelefonai Tai tokie telelefonai, kurie perduoda pašnekovo atvaizdą taip pat kaip ir jo balsą. Jau senai apie juos kalbama, bet jie dar nėra labai populiarūs. Kolkas tai brangus telefonas.(4) Videokonferencijų įranga Videokonferensijų įranga, tai nedidelė videokamera, adapteris, mikrofonas ir programos. Įsigiję videokonferencijų įrangą galėsite ne tik kalbėtis ,,Internetu” kaip telefonu, bet ir matyti pašnekovą, kur jis bebūtų.(8) Telefono pokalbių registravimo priemonė Telefono pokalbių registravimo priemonė ,,Teltonika TN-1057” skirta telefono numeriui, pokalbio trukmei, laikui ir datai registruoti. Prijungus prie laidinio telefono, galima kaupti informaciją apie pokalbių trukmę, o LCD ekrane - peržiūrėti visą telefono skambučių sąrašą.(14) Radijo ieška Radijo ieška (,,paging”) - naujas terminas lietuvių kalboje. Radijo ieška (RI) -informacijos perdavimas radijo bangomis į specialius radijo imtuvus - pranešimų gaviklius. Tai mobilus ryšys, skirtas žmonėms, kuriems svarbu gauti pranešimą bet kur ir bet kada. Pirmieji pranešimų gavikliai buvo didžiuliai radijo imtuvai, naudojantys daug elektros energijos. Jie buvo montuojami tik automobiliuose ar kitose transporto priemonėse. Atsižvelgiant į priimamų pranešimų tipą, pranešimų gavikliai skirstomi į toninius, balso, numerinius ir tekstinius. Toninis gaviklis Gali priimti vieną arba kelis toninius signalus. Juos išgirdęs, abonentas žino, kokį veiksmą reikia atlikti (paskambinti į darbą, važiuoti į namus ir t.t.). Balso gaviklis Veikia panašiai kaip vienpusio bevielio ryšio telefonas. Prieš gaudamas pranešimą abonentas išgirsta signalą. Po to - trumpas, iki 20 sekundžių, balsinis pranešimas. Numerinis gaviklis Turi skystųjų kristalų ekraną. Į gaviklį gali būti perduota iki 20 simbolių skaitmeninės informacijos (telefono numeris, susitikimo laikas ir kt.). Šios rūšies gavikliai prisimena iki 20 paskutiniųjų pranešimų. Tekstinis gaviklis Turi matricinį skystųjų kristalų ekraną. Jo atmintyje yra iš anksto užprogramuoti simboliai, kurie pagal gautą kodą tam tikra tvarka surikiuojami ekrane. Taip gaunamas pranešimo tekstas. Naujausi tekstinių gaviklių modeliai gali prisiminti iki 250 pranešimų, saugoti iki 1000 vieno pranešimo ženklų. Radijo ieškos sistema Ją sudaro operatorių centras, terminalas, kodavimo, kontrolės ir siuntimo įrenginiai ir pranešimų gavikliai. Toniniu telefonu, kompiuteriu per modemą arba telefonu per operatorių centrą perdavus pranešimą jis patenka į radijo ieškos terminalą. Čia patikrinamas abonento numerio galiojimas bei veikimo zona, o duomenų bazėje surandamas gaviklio adresas (,,cap code”), šis adresas yra unikalus, leidžiantis nusiųsti pranešimą tik vienam konkrečiam gavikliui. Toliau gaviklio adresas ir pranešimas yra verčiami į tam tikro protokolo signalą. Užkoduotas signalas per paskirstymo sistemą yra perduodamas į bazines stotis. Kontroleriai atskiria tarnybinę informaciją nuo tos, kurią reikia išsiųsti, o siųstuvai nustatyto dažnio moduliuotą signalą per anteną perduoda į eterį. Visi pranešimų gavikliai, kurie veikia bazinės stoties dažniu ir yra siųstuvo veikimo zonoje, gauna radijo signalą. Gaviklis, kuris dekoduoja savo adresą, priima pranešimą ir signalizuoja apie jo gavimą. Pranešimų gaviklis - tai dažninės moduliacijos (FM) radijo imtuvas, suderintas tokiam pačiam dažniui, kaip ir bazinės stoties siųstuvas. Radijo ieškos sistemose pranešimai gali būti siunčiami per operatorių centrą arba automatiškai.(15) Skeneriai Padorų skeneri šiandien galima įsigyti už 500-700 litų. Anksčiau skenerio reikalingu namie ar kontoroje galima buvo smarkiai abejoti, o dabar atsirado dešimtys veiklos sričių, kur jį galima pritaikyti. Nežinote, kada gali prireikti spalvotos iliustracijos pačių sukurtam šventiniam sveikimui, firmos blankui, vizitinei kortelei ar kuriam tinklapiui. Jei skeneriai prie sistemos jungiami paraleline (LPT) jungtimi, tai parsinešus pirkinį namo net kompiuterio korpuso nereikia atidaryti. Rankinių skenerių kategorija, nuolat pingant planšetiniems stalo skeneriams, beveik baigia išnykti, tačiau ir jiems dar randamas koks pritaikymas. Įdomybės iš skenerių ,,gyvenimo” Skenerio "Primax MusicReader" koncepcija labai įdomi - šis mažylis yra skirtas skenuoti natas popieriuje ir paversti jas skaitmenine muzika. JAV firmos ,,Storm Technology Inc” skeneris ,,ImageStudio VF” - ko gero, pirmasis turintis integruotą televizinio vaizdo digitalizavimo modulį. Prie jo galima prijungti televizijos kamerą ar vaizdo magnetofoną, įrašyti į diską pavienius kadrus ar ištisus vaizdo siužetus. Prie kompiuterio lygiagretaus (LPT) arba USB prievado jungiamą skenerį galima naudoti ir vaizdo konferencijoms. ,,Protingesni” skeneriai Įsivaizduokite, kad visą knygą reikia perkelti į ,,Internetą” ar norite kompiuteriu analizuoti keliolikos puslapių duomenų lentelę, kurią gavote atspausdintą rašomąja mašinėle. Tikriausiai teks daugelį valandų barbenti klaviatūra svajojant, kad AK galėtų skaityti. Tačiau jūsų svajonė gali kaipmat išsipildyti, jei įsigysite skenerį ir OCR (Optical Character Recognition) programą, kuri sugebėtų skeneriu perskaitytą dokumento tekstą paversti redaguoti tinkamu formatu. Jau yra tokių OCR, kurios ,,supranta” ir lietuvių kalbą. Skaičiams nustatytas atskiras atpažinimo režimas. Galima nurodyti, kad būtų išsaugota atpažinto teksto skirsnių struktūra ir eilučių atitraukimai. Deje, tinkamai apdorojami tik nesudėtingi puslapiai. Programa daro klaidas, kurių kiekis priklauso nuo originalo kokybės ir šrifto tipo. Tačiau klaidų skaičius nebūna didesnis, negu skubiai įvedinėjant tekstą klaviatūra.(16) Modemai Žodis ,,modemas” yra jo dviejų pagrindinių funkcijų sutraukimas: ,,modiliacija” ir ,,demoduliacija”. Modemas (moduliatorius-demoduliatorius) - įtaisas informacijos pavidalui keisti, tinkantis konkrečiai ryšio linijai; signalus moduliuojantis ir demoduliuojantis funkcinis įtaisas. Plačiajuostinis modemas – tai plataus dažnių intervalo, leidžiančio perduoti duomenis ryšio linijomis dideliu greičiu (nuo 40 iki 230.4 KB/s) modemas. Toninis modemas - sąsajos su telefoninio ryšio linija modemas, formuojantis garsinio dažnių intervalo signalus. Įprastinis modemas persiunčia dokumentą garsinio signalo pavidalu. Galima sakyti, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau modemų funkcijų, jų vaidmuo kompiuterių pasaulyje vis didėja. Modemai apima vis daugiau veiklos sričių, informacijos perdavimo greitis vis didėja. Modemų suteikimos galimybės Kiek informacijos jūs būtumėte sukaupę (AK ir įvairiose informacijos laikmenose), jos niekad nebus per daug (kalbama apie naudingą informaciją), reikia ir kai ko daugiau. O senas kaip pasaulis failų pernešimo disketėse būdas labai nepatogus ir pasenęs. Lakstymo su disketėmis išvengimas - tai tik maža dalis to, ką suteikia modemas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio, didžiausi informacijos lobynai, nerealus greitis ir komunikacijos patogumas, naujienos, istorija, mitai ir literatūra - visa tai tinklas. Modemas pastaruoju metu tampa neatsiejama kompiuterio dalimi. Įsigiję ir prisijungę modemą jūs tarsi atrandate naują pasaulį. Modemas suteikia galimybę jums neišeinant iš namų prieiti bazes duomenų, kurios gali būti labai toli, galite patalpinti skelbimą elektroninėje skelbimų lentoje pasiekiamoje ir kitiem vartotojam, galite iš tos pačios skelbimų lentos atsisiųsti jums reikiamus failus. Taip pat galima integruoti namų kompiuterį į savo biuro tinklą ir taip atsiranda galimybė dirbti biuro tinkle, galima naudotis elektroniniu paštu, globaliaisiais tinklais. Globaliuosiuose tinkluose jūs galite ne tik naudotis elektroniniu paštu, bet ir dalyvauti konferencijose, rasti žinias, naujienas bet kuria jums rūpima tema. Jei modemas turi galimybę dirbti ir ,,balso modemo” (voice modem) režimu, tai dirbdamas tokiu režimu jis, turi ir paprasto telefono funkcijų.(2;4) Faksas-modemas Šiais laikais modemų būna pačių įvairiausių: nuo paprasčiausio 300bit/sek informacijos perdavimo greičio iki sudėtingų faksų-modemų, įgalinančių jus siųsti iš savo kompiuterio faksą ar garsinį laišką į bet kurią pasaulio vietą. Faksas-modemas ne tik leis naudotis visomis nuostabiomis ,,Internet” paslaugomis. Jis suteiks ir kitų galimybių - pavers kompiuterį telefoniniu autoatsakovu ir fakso aparatu. Taip pat galite jį išbandyti telefoniniams pokalbiams ,,Internete”. Tai žymiai pigiau nors ryšio kokybė kol kas ne tokia gera. Faksai-modemai gali padėti tada, kai jums skubiai reikia perduoti dalykinį laišką ar kitą dokumentą tam, kas turi faksimilinį aparatą. Gavus faksimilę galimą ją peržiūrėti vaizduoklio ekrane ar atsispausdinti spausdintuvu. Bet dirbti su tokiu tekstu jūs neįmanoma, nes tai tik atvaizdas. Bet jau yra ir tokių faksų-modemų kurie gali faksimilę paversti į duomenis su kuriais galima dirbti. MP3 grotuvai Visi seniai įprato prie nešiojamų kasetinių ir kompaktinių diskų grotuvų, tačiau tarp jų turėtų atsirasti dar vienas grojantis kišeninis įtaisas - nešiojamasis MP3 formato muzikos rinkmenų grotuvas. Bendrovė ,,Saehan Information Systems” šį, jos teigimu, pirmąjį pasaulyje tokio tipo gaminį pristatė šių metų pavasarį vykusioje parodoje ,,CeBIT`98”. Į šį delne telpantį įtaisą iš kompiuterio galima įrašyti iki 64MB įvairių melodijų. Jį taip pat galima naudoti didelės apimties byloms pernešti, o prie vienos šio produkto versijos galima prijungti 2-2,5 GB talpos diskinį kaupiklį. Iš kompiuterio bylos į grotuvą perkeliamos 500 KB/s sparta. Kompanijos teigimu, vienas iš šio įtaiso privalumų yra tas, kad jame nėra judančių ar besisukančių dalių. Todėl jis nebijo vibracijos ar panašių trikdžių.(17) Skaitmeniai fotoaparatai Sparčiais tempais besivystanti skaitmeninė technika palietė ir tradicinę cheminę fotografiją, egzistuojančią jau daugiau kaip 150 metų. 1981 metais buvo pagamintas pirmas elektroninis fotoaparatas. Tačiau jie kolkas yra brangūs. Bet vis plintant kompiuteriams daugelis jų vartotojų suvokia skaitmeninių fotoaparatų privalumus. Skaitmeninės vaizdo kameros Skaitmeninė vaizdo kamera judančius vaizdus fiksuoja apie 25 kadrų per sekundę greičiu. Kiekvieną kadrą sustabdžius, gaunamas aiškus vaizdas, todėl kamerą galima naudoti kaip skaitmeninį fotoaparatą. Garsas įrašomas skaitmenine forma 16 bitų ilgio žodžiais. Įrašytą vaizdą galima peržiūrėt kompiuteryje.(14) ,,Keli viename” ,,Interneto” telefonija Viena iš parodos ,,CeBIT`98” naujovių buvo - interfonai (,,Screen Phones”) tai telefono aparatas, atliekantis ir ,,Interneto” terminalo funkcijas. Kai kuriuose iš jų yra ištraukiama klaviatūra ir elektroninės kortelės (,,smart card”) skaitymo įtaisas. Taigi šiuo įtaisu galima ne tik pasiekti ,,Internetą”, peržiūrėti svetaines 7,6 colio įstrižainės ekrane, bet ir kortele užmokėti už paslaugą. Interfono ekranas reaguoja į prisilietimą, todėl naršyklę galima valdyti ir klaviatūra, ir bakstelėjimais į ekraną. Interfono atmintinėje galima saugoti per tūkstantį telefono numerių. Toks interfonas jau turėtų pasirodyti prekyboje. Kai kurių firmų interfonams pagaminta nuotolinio ryšio klaviatūra.(5) Mažieji kompiuteriai Žmonės vis daugiau keliauja, o laikas darosi vis brangesnis ir brangesnis. Nebegalima veltui leisti minučių ir valandų sėdint automobilyje ar lėktuve. Kaip prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių situacijų, vis spartėjančio gyvenimo tempo ir būtinybės visur suspėti? Dabar, kai visi duomenys - tiek oficialūs dokumentai, tiek ir asmeniniai užrašai - saugomi kompiuteriuose, atsiranda būtinybė pasiekti ir naudoti tuos duomenis bet kuriuo metu iš bet kurios pasaulio vietos. Tam jau nebereikia su savimi nešiotis puse lagamino užimančio ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterio. Tiesiog greta mėgiamo parkerio į švarko kišenę įsimeskite naująją ,,Casio Cassiopeia” - ir visas pasaulis kišenėje (jis keletą kartų mažesnis ir lengvesnis už įprastinius ,,laptop” ar ,,notebook” tipo kompiuterius)! ,,Laptop”, ,,notebook”, ,,palmPc” - kompiuteriai vis mažėja, o ankstesnis vartotojų nepasitikėjimas šiais ,,žaisliniais” kompiuteriais nyksta.(6) Skaitmeninė užrašų knygelė Jos idėja sena kaip kaliukuliatorius. Dar visai nesenai, atrodė, kišeninės užrašų knygelės buvo tik pasiturinčių elektronikos entuziastų žaislai, o šiandien šiuos prietaisėlus parduoda milijonais. Priešingai nei ankstesnės užrašų knygelės, kišeniniai kompiuteriukai (KK) nelaikytini atskirais, nepriklausomais prietaisais. KK yra tarsi paprasto AK atskiriama ir nešiojama dalis su šiek tiek savo proto ir kai kuriais unikaliais sugebėjimais. Idėja tokia: kol dirbate prie kompiuterio, KK tupi prie jo prijungtame lopšelyje ir ilsisi: išeidami iš darbo ar namų, kišeninį pagalbininką sinchronizuojate su AK ir, išėmę iš lopšio, pasiimate su savimi. Sinchronizacija yra paprasčiausias duomenų ir/ar programų perkėlimas iš AK į KK ar atvirkščiai. Programinė įranga pati atsirenka, kur ir kokių duomenų trūksta, ir papildo failus AK duomenimis, kuriuos įvedėte į kišeninį pagalbininką kelionėje, arba į KK perkelia kompiuteryje įvestus adresus, telefonus ir t.t. Nebeturėtų atsitikti taip, kad namie aptikote darbe ant stalo palikę lapuką su svarbiu šiam vakarui telefonu. Visa informacija visada bus šalia jūsų. Kišeniniai kompiuteriukai dar tik pradeda savo gyvenimą, todėl, žinia, serga visomis būdingomis vaikystės ligomis: funkcionalumas ribotas, ekranai nespalvoti ir nelabai įskaitomi, rašto atpažinimas ne tobulas, atmintis sekli ir pan. Žinoma visa tai keisis.(10) Telekompiuteris KK ir mobilieji telefonai jau pradėti jungti į vieną įrenginį. ,,Hibridui” pavadinti vartojami įvairūs terminai - ,,smartphone”, ,,telecomputer” ir kt. Tai kišeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų simbiozės rezultatas. Tokį įrenginį turėdami, bet kur ir bet kada galėtume gauti faksą, peržiūrėti jį, ir, paskambinę telefonu, baigti tvarkyti reikalą. Galėtume gauti ir išsiųsti elektroninį paštą, naršyti po ,,Internetą”, duoti nurodymus tinklo serveriui - naudojimo sritys išties yra neribotos. Jau ir Lietuvoje pasirodė naujas mobiliojo ryšio įtaisas ,,NOKIA 9000 Communicator”. Šį kišeninį aparatą sudaro telefonas ir komunikatorius. Šis įrenginys panašus į kitus nešiojamuosius įtaisus, tik mikrofonas ir garsintuvas yra kitoje negu įprasta pusėje. Klavišais galima pasirinkti įvairias funkcijas, perjungti į raidžių arba skaičių režimą, reguliuoti garso stiprumą. Atidarius aparato dangtelį, automatiškai įsijungia komunikatorius, turintis savo klaviatūrą ir displėjų, kuriame rodomos darbinės (aktyvios) programos ir kita informacija. Per GSM ryšio korinį tinklą komunikatoriumi galima siųsti trumpas žinutes, faksogramas, elektroninius laiškus, naudotis ,,Internetu” ar užmegzti ryšį su toli esančiu kompiuteriu. Kai dangtelis uždaromas, komunikatorius išjungia displėjų, įsimena duomenis ir sustabdo visas programas. Taip pat jame yra skaičiuotuvas, laikrodis, rodantis vartotojo šalies laiką ir datą. Komunikatoriaus atmintis - keturi megabaitai. Joje saugomos programos ir dokumentai. "NOKIA 9000 Communicator" matmenys yra 173 x 64 x 38 mm, svoris - 397 gramai. ,,NOKIA” jau pristatė ir ,,NOKIA Communicator 9110”. Komunikatorius prilygsta mobiliam biurui kišenėje, nes yra mobiliojo telefono ,,Nokia 2110” dydžio ir atlieka daug funkcijų: siunčia faksus, elektroninius laiškus, "naršo” "Internetą", iš skaitmeninės kameros perduoda vaizdus. Naujoji ,,komunikatoriaus” versija sustiprinta daugeliu naujų funkcijųjų. GSM mobilųjį telefoną, nedidelį asmeninį kompiuterį ir ryšio su ,,Internetu” įtaisą ,,Alcatel” kompanija sudėjo į vieną 230 gramų sveriantį įrenginį ,,One Touch COM”. Klaviatūra arba rašikliu jautriame ekrane galima užsirašyti pastabas, žinutes, kompiuteryje yra laikrodis, adresų knygelė, tekstų tvarkymo priemonės.(11;12) Skirtumas tarp mažesnių ir didesnių nešiojamų kompiuterių Vis dar aiškus skirtumas tarp kišeninių (,,handheld”, ,,palmtop”) ir knygos dydžio (,,notebook”) kompiuterių. Pastarieji pasižymi dviem akivaizdžiais pranašumais - didesniu ekranu ir ,,normalaus” dydžio klaviatūra. Kišeninis kompiuteris (,,palmtop”) daugeliui vartotojų gali būti patogesnis už nešiojamąjį (,,laptop”, ,,notebook”). Abiejų tipų kompiuterių parametrai nedaug tesiskiria. Mažesnį nešiotis patogiau, bet rašyti maža klaviatūra reikia įprasti iš naujo. Tai suprasdami mažųjų įtaisų gamintojai stengiasi parengti alternatyvius duomenų įvedimo būdus: padiktuoti balsu, užrašyti jautriame ekrane pieštuku, perkelti inf, iš stacionariųjų komp.(13;5) Informacijos technologijų naujovės ,,C Technologies AB” neseniai pradėjo pardavinėti ,,C Pen” - storoko žymeklio dydžio aparačiuką, talpinantį visą kompiuterijos arsenalą: miniatiūrinę vaizdo kamerą, mažytį kompiuterį su optiniu teksto atpažinimo (OCR) programa bei skystųjų kristalų ekranėliu ir infraraudonųjų spindulių sąsaja. Šiuo ,,tušinuku” braukomos teksto eilutės tuojau pat konvertuojamos iš grafinio į tekstinį pavidalą ir gali būti kaupiamos ,,C Pen” atmintyje arba perduodamos į kompiuterį arba mobilųjį telefoną. Suradai knygoje ar laikraštyje nežinomą anglų kalbos žodį, brūkštelėjai per jį ,,Ouicktionary” įtaiso galu su dviem ratukais ir po kelių sekundžių skystųjų kristalų ekrane perskaitai žodžio vertimą į, pavyzdžiui, rusų kalbą. Nereikia nei elekrtos tinklo, nei kompiuterio, nei kokių nors priedų. ,,Ouicktionary” atmintinėje įrašyta apie pusės milijono žodžių vertimai, o šiek tiek brangiasneme trikalbiame žodyne netrukus bus sutalpinta per milijoną žodžių. Jau pagaminti dešimties kalbų porų įtaisai.(5) Penktojoje informacijos technologijų , telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių parodoje ,,Infobalt`98” UAB ,,Ericsson Lietuva” pristatė dviejų diapazono dažnių mobilųjį telefoną ,,SH 888”, kuris turi įmontuotą modeminę plokštę ir gali perduoti duomenis infraraudonaisiais spinduliais. Bet kur atidarius nešiojamąjį kompiuterį užtenka padėti šalia ,,SH 888” aparatą ir trumpos žinutės, faksogramos ar elektroninis laiškas bemat pasieks adresatą ,,Internetu”.(11;12) Norvegijos firma ,,Animax” jau gamina asmeniniams kompiuteriams skirtą nuotolinio (distancinio) valdymo pultą ,,Multimedia Magic”. Jis yra puikiai pritaikytas valdyti kompiuterinius televizijos ir radijo tiunerius, CD-ROM bei DVD įrenginius, modemus, ,,Interneto” naršykles ar prezentacijai skirtas programas.

Informatika  Referatai   (26,49 kB)

Frame Relay tinklo valdymo informacijos bazėje MIB talpinama informacija sudėliojama į tokias lenteles: 1) Frame Relay loginių portų informacinė lentelė 2) Frame Relay loginių portų signalizacijos ir klaidų lentelė 3) Dvikrypčio PVC galinio taško lentelė 4) Frame Relay PVC sujungimų lentelė 5) Frame Relay PVC apskaitos lentelė 6) Frame Relay tinklo trap žinučių lentelė Frame Relay tinklo įrangos valdymo informacijos bazėje MIB II talpinama informacija, skirstoma į 3 grupes: 1) DLCMI aprašymas 2) Sujungimų (circuit) aprašymas 3) Klaidų aprašymas Valdymo informacinė bazė MIB, talpinama Frame Relay paslaugų tiekėjo tinklo įrangoje, vartotojai (organizacijos, kurios nuomuoja Frame Relay paslaugą) gali gauti tik su jais susijusią informaciją. Valdymo informacinė bazė MIB II, talpinama Frame Relay tinklo galiniuose įrenginiuose DTE. Vartotojo NMS (tinklo valdymo sistema) per SNMP proxy agentą susiriša su Frame Relay tinklu, naudodama SNMP per UDP/IP, kuris įterpiamas į Frame Relay kadrą, pagal FRF.3, RFC1490 ir T1.617AnnexF aprašytas procedūras. Tam vartotojo NMS turi turėti PVC į SNMP proxy agentą. Kuomet vartotojo PVC praeina keletą tinklų, NMS turi apklausti tų tinklų proxy agentus, tam, kad susidarytų pilną sujungimo abstrakciją (vaizdą). 1 pav. Frame Relay tinklo valdymo platforma MIB ir MIB II valdymo duomenų bazėse surašyti visi duomenys ir parametrai, kurie reikalingi Frame Relay tinklo valdymui. Iš jų matome kokias galimybes turi SNMP pagrindu veikiančios valdymo sistemos, kurios naudoja šias MIB. Tarnybinei informacijai Frame Relay tinklu perduoti, išskiriamas atskiras LMI kanalas, kuris identifikuojamas DLCI = 1023 numeriu. Frame Relay LMI pagalba surenkama informacija apie tinklo segmentų būseną, kuri talpinama MIB informacinėse bazėse. Tai atliekama Status-Inquiry, Full-Status-Inquiry ir Status žinučių pagalba. • Status-Inquiry. Frame Relay įrenginys kas x (5 iki 30, ši reikšmė nurodyta MIB “Frame Relay loginių portų signalizacijos parametrų ir klaidų lentelėje”) sekundžių siunčia užklausas į tinklą. LMI valdymo protokolo atveju, tokios užklausos paprastai siunčiamos kas 10 sekundžių. Atsakydamas, į šią užklausą, tinklas grąžina informaciją (Status žinutėje) apie tinklo segmento būseną (deleted, active, inactive, none), pastaroji įrašoma į MIB. • Full-Status-Inquiry. Po x (paprastai 6-šių) Status-Inquiry užklausų seka Full-Status-Inquiry, į kurią atsakydamas tinklas grąžina visų aktyvių PVC segmentų DLCI numerius. • Status. Tai yra atsakymas į Status-Inquiry ir Full-Status-Inquiry žinutes.

Informatika  Konspektai   (6,85 kB)

Elektroninis paštas. Elektroninis paštas yra seniausia ir populiariausia interneto paslauga. Jis buvo pradėtas naudoti nuo pat kompiuterio tinklų atsiradimo ir tebėra paklausus šiandien. Didžiausiais jo privalumas – greitis. Pasiųsta žinutė greitai pasiekia adresatą, kad ir kurioje Žemės rutulio vietoje jis būtų. Naudotis elektroninio pašto programomis gana paprasta, tad atkreipsime dėmesį į pačių elektroninių laiškų rašymą, jų apipavidalinimą. Elektroninius laiskus skaityti, rašyti, siųsti gana paprasta. Su tuo jau susipazinome pagrindines mokyklos informacinių technologijų kurse, žinote svarbiausias sąvokas, elektroninio pašto galimybes.Darbui su elektroniniais laiškais sukurta daugybe elektroninio pašto programų. Vienos jų prastesnes, atliekančios tik pagrindines laiškų siuntimo ir rašymo funkcijas, kitos – sudetingesnės, turinčios daug įvairiausių galimybių. Renkantis elektroninio pašto programą, pirmiausiai reiketų pasidomėti, ar joje galima naudotis lietuviškais rašmenimis. Tam reikia išsiaiskinti, ar konkrečioje pašto programoje yra galimybė nustatyti tokia kodų lentelę, kurioje būtų lietuvių kalbos abecelė. Kodų lentelės elektroniniame pašte. Būtų nuostabu, jei valstybių raidžių kodai būtų vienoje kodų lentelėje. Jau pradėta taip daryti (prisiminkime Unikoda), tačiau kol kas tik nedaugelis programų geba visus kodus aprėpti. Todėl naudojamos ivairios kodų lentelės ir reikia bent šį tą žinoti apie simbolių kodavimą, tinkamą rašmenų elektroniniame pašte. Kompiuterių tinkluose susitarta vartoti tarptautinius kodų lentelių standartus – ISO. Dažniausiai vartojama ISO 8859 standartų seriją. Lietuvos standartas yra tryliktoji šios serijos dalis, vadinama LST ISO/OEC 8859-13:2000. Ši kodavimo lentelė yra pagrindinė, nepriklausoma nuo operacinės sistemos, todėl vartotina telekomunikacijoje keistis duomenimis tarp kompiuterių su įvairiomis operacinėmis sistemomis. Lietuvoje dauguma vartotojų dirba su Windows operacine sistema, todel ir aptarsime joje vartojamos kodų lenteles. ISO 8859-13 kodų lentelės artimiausiasatitikmuo Windows terpėje yra Windows-1257 lentelėje. Ji nuo tarptautinio standarto skiriasi tik keliais ženklu kodais, kurie rašant laiskus nėra esminiai. Savitosios lietuviškos raidės, kurių nėra lotyniškoje abecelėje, pateiktos pilkame fone, saviti simboliai yra užbruksniuotuose langeliuose. Be to, Windows-1257 lentelėje yra daugiau specialiųjų simbolių. ISO 8859-13 lentelėje yra vokiškos, suomiškos bei švediskos raidės, o ju kodai sutampa su tose valstybėse vartojamos kodų lentelės ISO 8859-1 kodai. Todėl galima drasiai rašyti laiškus ir I šias valstybes jų kalbomis. Vadinasi, jei norite siųsti ir gauti lietuvių kalba parašytus laiškus, turite pasirūpinti, kad pašto programoje būtų nustatyta ISO 8859-13 kodų lentelė. Dėje, ne visos elektroninio pašto programos turi šia galimybę. Jei naudojama elektroninio pašto programa negali siųsti laiskų ISO 8859-13 lentelė, tuomet reikia pasirūpinti, kad laiškai būtų siunčiami Window- 1257 koduote. Windows-1257 lentelė įvairiose programose neretai vadinama skirtingai, dažniausiai Baltic arba Baltic Alphabet Windows. Taigi Lietuvoje visiškai gerai galime rašyti nustatę elektroniniame pašte koduote Windows-1257 – tik nepatartina vartoti tų keleto nesutampancių simbolių. Kodų lentelės pavadinimas nurodomas laiško antraštes vienoje iš eilučių, ji galima vienaip ar kitaip pastebeti gautame laiške. Turėtų būti viena is eilučių: Content-Type: text/plain; charset = iso-8859-13. Content-Type: text/plain; charset = windows-1257. Laiškų, parašytu įvairiomis kalbomis, siunčiama elektroniniu paštu reguliuoja MIME protokolas. MIME – tai rinkinys taisyklių, kurių laikydamiesi galite būti tikri, kad išsiustas laiškas tikrai pasieks adresatą toks, koks buvo išsiustas, y.y. jeigu buvo išsiustas lietuviu kalba parašytas laiškas, tai nebus sugadinta ne viena lietuviška raidė. Apie tai, kad elektroninio pašto laiškas atitinka MIME reikalavimus, galima spręsti iš šitokio užrašo laiško antrasteje: MIME-Version 1.0.

Informatika  Referatai   (13,1 kB)

Situacija Lietuvoje. Aplinkos ministerijos duomenimis (www.am.lt), atvejų, kai planuojama ūkinė veikla gali daryti žymų poveikį aplinkai ir kurioms pagal LR Poveikio aplinkai vertinimo įstatymą taikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, kasmet daugėja.

Aplinka  Paruoštukės   (3 psl., 70,99 kB)

Darbo tikslas: Susipažinti su lokaliųjų tinklų (LAN) technologijomis ir jų veikimo principais, išmokti sumodeliuoti sud÷tingus lokalinių tinklų (LAN) modelius naudojantis OpNet IT Guru modeliavimo paketu, išsiaiškinti paprastos IP adresacijos ir maršrutizavimo principus.

Inžinerija  Ataskaitos   (5 psl., 115,36 kB)

Verslo praktinio mokymo firmos (toliau - PMF) - tai įmonės, kurios imituoja tikrų bendrovių veiklą, prekiauja tarpusavyje ir atspindi kitus tikroje bendrovėje vykstančius procesus. Praktinio mokymo firmos veikia Lietuvos mokymo institucijose, (valstybinėse ir privačiose kolegijose, profesinėse ir vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir pan.), kurios rengia būsimuosius ekonominio ir verslo vadybos profilio specialistus. Užsienyje tokios firmos veikia ne tik mokymo institucijose bet ir darbo biržose, neįgaliųjų organizacijose, įvairiose moterų asociacijose, kuriamos prie stambių įmonių, kur mokomi savi darbuotojai. PMF tikslas - moksleivių ir studentų žinių įgijimas, įgūdžių formavimas bei įtvirtinimas verslo srityje. Kitaip tariant, tai teorinių žinių (marketingo, personalo vadybos, finansų, buhalterijos, pardavimų, darbo su tiekėjais, užsienio kalbos, informacinių technologijų naudojimo) pritaikymas praktikoje. 1. SIMULITH CENTO VEIKLA SimuLith centras yra Lietuvos verslo praktinio mokymo firmų centras, įsteigtas Lietuvoje 1994 m. kovo mėn. Danijos koledžų konsorciumo bei LR Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva. SimuLith centras priklauso tarptautinei EUROPEN asociacijai, kurios būstinė įsikūrusi Vokietijoje, Eseno mieste.Lietuvos SimuLith centras palaiko ryšius su įvairių šalių praktininio mokymo firmomis. SimuLith centre registruojamos visos lietuvos praktinio mokymo firmos. SimuLith centro adresas: Didlaukio 45-114, Vilnius 2057; [email protected]; www.sl.viko.lt SimuLith Bankas Praktinės mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito per SimuLith Banką. SimuLith Banke kiekviena praktinio mokymo firma gali pervesti pinigus bet kuriai Lietuvos praktinio mokymo firmai, užsiregistravusiai centre arba bet kuriai užsienio praktinio mokymo firmai. Per SimuLith Banką PM firmos atsiskaito už komunalines paslaugas, telefoną, moka įmokas į valstybinio socialinio draudimo fondą, moka baudas ir mokesčius. Kai praktinio mokymo firma nori atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą ar gauti banko paskolą SimuLith Banke, ji turi pateikti verslo planą, kuris pateisintų prašomą kreditą. Steigiant praktinio mokymo firmą, rekomenduojama atidaryti 3 tipų sąskaitas: 1. Atsiskaitomoji sąskaita. 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita. 3. Kreditinė sąskaita. PM firma užpildo prašymą banko sąskaitai atidaryti. Atidarius sąskaitą, firma gauna pranešimą apie atidarytas sąskaitas, jų numerius. Lietuvos praktinio mokymo firmos tarpusavyje atsiskaito mokėjimo pavedimais, kurie registruojami SimuLith Banke. Bankinės operacijos apskaitomos kompiuterine programa. PM firmos už kiekvieną mėnesį gauna banko išrašus, taip pat kas mėnesį skelbiami SimuLith Banko valiutų kursai. Lietuvos praktinio mokymo firmų mugių metu yra naudojamas specialus mugės čekis, kurio pagalba visi mugės svečiai gali nusipirkti jiems patikusią prekę. Visa tai - fiktyvūs pinigai, kurie, pagal pareiškimą gryniesiems pinigams įnešti, gali būti įnešti į tos firmos atsiskaitomąją sąskaitą. Šiuo metu SimuLith Bankas palaiko ryšius su 25 simuliaciniais bankais 24-ose pasaulio šalyse. Tarptautiniams atsiskaitymams naudojamas pareiškimas tarptautiniam pavedimui, kurį pildo pačios firmos, taip pat SimuLith Banko atsiskaitomieji čekiai. SimuLith Banke naudojami dokumentai: 1. Prašymas banko sąskaitai atidaryti 2. Pranešimas apie sąskaitų atidarymą 3. Mokėjimo pavedimas 4. Pareiškimas tarptautiniam pavedimui 5. Pareiškimas gryniesiems pinigams įnešti 6. Mugės čekis 7. Atsiskaitomasis banko čekis 8. Banko ataskaita SimuLith Registras SimuLith Registras imituoja įmonių registrą. Kai įsteigiama praktinio mokymo firma, ji turi užsiregistruoti SimuLith Registre. Tuomet ji užpildo paraišką firmos registravimui, o SimuLith Registras, užregistravęs firmą, išduoda pažymėjimą. Užsiregistravusi firma gauna sąskaitą už firmos registraciją. Organizacijos tipas, labiausiai tinkantis praktinei mokymo firmai yra uždara akcinė bendrovė, turinti 10-20 darbuotojų. Šiuo metu SimuLith registre užsiregistravusi 43 uždarosios akcinės bendrovės, 5 akcinės bendrovės ir viena individuali įmonė. SimuLith Registras konsultuoja praktinių mokymo firmų steigimo, registravimo ir perregistravimo klausimais, išduoda įvairius pažymėjimus, turi teisę leisti arba neleisti keisti veiklos pobūdį. SimuLith Registre naudojami dokumentai: 1. Paraiška firmos registravimui. 2. Įmonės registravimo pažymėjimas. 3. Sąskaita už firmos registraciją SimuLith Mokesčiai SimuLith Mokesčiai imituoja mokesčių inspekcijos bei kitų valstybinių institucijų funkcijas. Fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, kelių mokestis, įmokos į garantinį fondą, valstybinės rinkliavos turi būti pervedamos į SimuLith Mokesčių skyrių, įmonės kodas 5555222, atsiskaitomoji sąskaita 222 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Mokesčiai skelbia įmokų kodus, skelbia delspinigių normos procentą visiems uždelstiems mokėjimams. SimuLith Mokesčiuose naudojami dokumentai: 1. PVM mokėtojo įregistravimo pareiškimas. 2. PVM mokėtojo pažymėjimas. 3. PVM deklaracija. 4. Prašymas grąžinti ( įskaityti ) mokesčio permoką. 5. Įmokų SimuLith mokesčiams kodų sąrašas. 6. Informacija apie SimuLith mokesčiams mokamus mokesčius ir kt. SimuLith SoDra SimuLith SoDra imituoja Valstybinio socialinio draudimo sistemą. Priima Valstybinio socialinio draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos ir mokamos nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. 2003 metams patvirtinti tarifai: • draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - 31%; • apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas - SimuLith SoDroje naudojami dokumentai: 1. Apdraustojo priėmimą į darbą forma; 2. Apdraustojo atleidimą iš darbo forma; 3. Forma, pagal kurią kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos; 4. Finansinės ataskaitos forma; 5. Nemokamų atostogų suteikimo (nutraukimo) apdraustiesiems forma. Įmokos pervedamos į SimuLith SoDros atsiskaitomąją sąskaitą Nr 777 SimuLith banke, banko kodas 10001. SimuLith Paštas SimuLith Paštas imituoja komunikacijų pasaulį. Tai bendravimas tarp firmų laiškais, elektroniniu paštu, internetu, faksu. Praktinio mokymo firma surenka savo laiškus kitų šalių praktinėms firmoms bei SimuLith centro padaliniams ir siunčia juos į SimuLith Paštą. SimuLith Paštas rūšiuoja ir išsiunčia gautą korespondenciją kartą per savaitę. Kadangi visa tai - fiktyvūs užsakymai, prekės ir pinigai, visi tarptautiniai laiškai tarp praktinių mokymo firmų turi būti siunčiami uždaru SimuLith Pašto tinklu. Su kiekviena pašto siunta praktinio mokymo firma užpildo pašto paslaugų tarifų blanką, kuriame nurodo, kiek ir už kokią sumą siunčiama laiškų į užsienį bei į Lietuvos praktinio mokymo firmas, ir siunčia šį dokumentą į SimuLith Paštą. Pagal šį dokumentą SimuLith Paštas išrašo sąskaitą, kurią PM firma apmoka mokėjimo pavedimu. Kiekviena PM firma už SimuLith Pašto teikiamas paslaugas moka pagal galiojančius Lietuvoje pašto siuntų ir paslaugų tarifus ir perveda pinigus į SimuLith Pašto sąskaitą Nr. 111 SimuLith banke. Šiuo metu SimuLith Paštas aptarnauja 24 įvairias Lietuvos mokyklas, 10 Lietuvos miestų, kuriuose yra praktinio mokymo firmos, taip pat siunčia korespondenciją į 28 pasaulio šalis. Daugiausia laiškų tenka išsiųsti į Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Daniją, Čekiją, Austriją, Olandiją, Belgiją. SimuLith Pašte naudojami dokumentai: 1. SimuLith Pašto paslaugų tarifai. 2. SimuLith Pašto sąskaita už pašto paslaugas. SimuLith Mugė SimuLith Mugė imituoja rinką, kuri susideda iš vietinių ir užsienio praktinio mokymo firmų. Lietuvos praktinio mokymo firmų rinka šiuo metu susideda iš 49 tokių firmų, kurios parduoda įvairias prekes: suvenyrus ir dailės gaminius, aksesuarus ir įvairią galanteriją, maisto prekes bei gėrimus, įvairią techniką ir baldus, drabužius ir avalynę, sporto ir poilsio prekes, ir kt. Taip pat teikia turizmo ir poilsio, transporto bei pervežimų, viešbučių paslaugas, be to dekoruoja aplinką bei gėlių puokštes. SimuLith Mugė gali pirkti iš praktinio mokymo firmų prekių perteklių ir pardavinėti joms prekes, kurių negalima nusipirkti kitose praktinio mokymo firmose. SimuLith Mugės pagalba Lietuvos praktinio mokymo firmos išvengia bankrotų, nes šiai mugei galima parduoti ir iš jos nusipirkti būtent pačiai PM firmai palankiausiomis sąlygomis. Firma gali parduoti SimuLith Mugei užsigulėjusias prekes. SimuLith Mugė - tai praktinės mokymo firmos tiekėjai, o taip pat ir pirkėjai. SimuLith Mugei PM firmos moka mokesčius, pvz.: už biuro, sandėlio ar parduotuvės nuomą, mokestį už draudimą, taip pat mokestį už vandenį, šildymą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekviena praktinio mokymo firma, pagal SimuLith Mugės pateiktą formą, užpildo ir atsiunčia į SimuLith Mugę apskaičiavimus už komunalines paslaugas. Tuomet SimuLith Mugė išrašo sąskaitą, kurią praktinio mokymo mokymo firma apmoka mokėjimo pavedimu ir pinigus perveda į SimuLith Mugės atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 333. SimuLith Mugėje naudojami dokumentai: 1. Apskaičiavimai už komunalines ir kitas paslaugas. 2. Sąskaita. SimuLith Info SimuLith Info du kartus per mėnesį leidžia laikraštį “SimuLith Žinios”, kuriame skelbiama naujausia ir aktualiausia SimuLith centro, praktinio mokymo firmų bei iš užsienio centrų ir užsienio praktinio mokymo firmų gaunama informacija, taip pat teikia reklamos paslaugas, atnaujina interneto svetainę. SimuLith Info kiekvienų mokslo metų pradžioje tikslina praktinio mokymo firmų adresus, telefonus, darbo grafikus, vadovų sąrašus, kitus rekvizitus. Apie visus pasikeitimus siunčia informaciją į visas Lietuvos praktinio mokymo firmas, taip pat į visus užsienio šalių centrus. Šio padalinio tikslas aprūpinti praktinio mokymo firmų tinklą išsamia informacija, reikalinga PMF veikloje. Viena iš laikraščio “SimuLith Žinios” teikiamų paslaugų – tai reklama. Reklama bus išspausdinta "SimuLith Žiniose" mėnesio laikotarpyje. Atsiųsti tekstai nėra koreguojami ar perrinkinėjami kompiuteriu. Todėl maloniai prašome paruošti estetiškus, aiškius, be klaidų ir geros kokybės tekstus ir piešinius. O geriausia reklamai paruoštą medžiagą siųsti elektroniniu paštu [email protected]. SimuLith Info, leidžianti “SimuLith Žinias”, turi atsiskaitomąją sąskaitą SimuLith banke Nr. 888, įmonės kodas 5555888, banko kodas 10001. Praktinio mokymo firmos turi teisę skelbtis, reklamuotis "SimuLith Žiniose", pagal paskelbtą skelbimų bei reklamos kainoraštį, pinigus pervedant į nurodytą sąskaitą pagal pateiktas sąskaitas-faktūras. SimuLith Info naudojami dokumentai: 1. Reklamos “SimuLith žiniose” kainoraštis. 2. Sąskaita-faktūra. 2. KAS YRA PRAKTINIO MOKYMO FIRMA Praktinio mokymo firmos (PMF) - tai įmonės, kurios simuliuoja tikrų bendrovių veiklą ir . prekiauja tarpusavyje per SimuLith centrą Lietuvoje ir EUROPEN tinkle pasaulyje. Taip pat verslo praktinio mokymo firma vadinama mokymo įstaiga, ,kurioje verslo praktinius įgūdžius gilina studentai. Praktinio mokymo firmoje gali dirbti ne tik studentai, bet ir bedarbiai, moterys, kurios nori po dekretinių atostogų vėl grįžti į profesinę veiklą, žmonės norintys pakeisti kvalifikaciją. Praktinio mokymo firmų nauda yra ta, kad jų pagalba moksleiviai ir studentai įgyja darbo verslo bendrovėje praktikos. Pagal individualias mokyklų mokymo programas studentai PM firmose dirba tam tikrą numatytą akademinių valandų skaičių per metus. Vienur studentams tai užskaitoma kaip atlikta praktika, kitur, moksleiviams - kaip fakultatyvas. PM firmų veiklai vadovauja kvalifikuoti pedagogai, kuriuos samdo mokymo institucijos. Praktinio mokymo firmos veikla labai artima tikrai verslo įmonei. Joje veikia trys tipiniai skyriai: personalo, marketingo ir finansų, bei priima ir atleidžia iš darbo darbuotojus, tvarko korespondenciją, veda susirinkimus, tiria rinką,ruošia katalogus, perka ir parduoda prekes ir paslaugas kitoms tokio tipo firmoms Lietuvoje bei užsienyje PM firmose viskas yra tikra (finansiniai dokumentai, sutartys, mokesčių tarifai, dirbama pagal g_liojančius LR.. įstatymus, Vyriausybės nutarimus, realius valiutų kursus ir pan.). Skirtumas tik toks, kad nėra tikrų materialių prekių (egzistuoja tik dokumentuose) ir pinigai yra netikri (jie vėl gi egzistuoja tik SimuLith banko įrašuose ir PMF buhalterinėse knygose). SimuLith tinklui priklauso 28 mokymo institucijos, kuriose veikia 48 PM firmų. 3. PMF “RAŠTMENA”APRAŠYMAS Viena iš SimuLith centre įregistruotų praktinio mokymo firmų yra 2001 m. įsteigta firma”Raštmena”. Ji 2001-12-19 buvo įregistruota “SimuLith” tinklo rejestre vadovaujantis LR įmonių rejestro įstatymu. Įmonės adresas puodžių g. 11, LT-3000 Kaunas. UAB “Raštmenai” buvo suteiktas įmonės kodas (5555556), taip patSimuLith identifikavimo kodas (LT-RAS) kuriuo “Raštmena” gali naudotis SimuLith tinkle. 2002 m. balandžio mėn. 1 d. UAB "Raštmena" tapo PVM mokėtoja ir jai buvo suteiktas PVM mokėtojos kodas (900005613). Tapus PVM mokėtoja UAB "Raštmenai” leidžiama nuo 2002-04-01 sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose išskirti PVM ir iš apskaičiuotos prekių ir paslaugų pardavimo PVM sumos atskaityti prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumą, o suteiktas PVM kodas turi būti nurodomas PVM deklaracijose, muitinės formose, išsiųstos produkcijos ir suteiktų paslaugų PVM sąskaitose faktūrose bei kitose dokumentuose. Firmos rūšis yra uždaroji akcinė bendrovė, kuri yra savarankiška akcinio kapitalo įmonė, kurios kapitalas padalintas į dalis akcijas. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi LR Akcinių bendrovių įstatymu, kitais LR įstatymais bei norminiais aktais, regJamentuojančiais įmonių veiklą, o taip pat UAB “Raštmena" įstatais. Bendrovė yra juridinis asmuo turintis ūkinį. finansinį. teisinį ir organizacinį savarankiškumą, turi savo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose ir savarankišką finansinę atsakomybę. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės ir pagal savo veiklos prievoles ji atsako tik savo turtu. Bendrovė turi savo antspaudą, kuriame įrdyta: Lietuvos Respublika. Uždaroji akcinė bendrovė" Raštmena". Bendrovės jstatinis kapitalas yra 60 000 Lt, kuris yra padalintas į 600 paprastųjų vardinių akcijų ir vienos akcijos nominali vertė - 100 Lt. Bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. UAB" RaŠ1:mena" 2001 m. gruodžio mėn. 20 d. atidarytos šios sąskaitos: 1. Firmos atsiskaitomoJi sąskaita Nr. 12345056 2. Darbuotojų atlyginimų sąskaita Nr. 22345056 3. Kreditinė sąskaita Nr. 92345056 Studentai praktinio mokymo firmoje Raštmenatt dirba trijuose skyriuose t.y., finansų, marketingo ir personalo skyriuose. Studentai firmoje dirba, kaip atitinkamų skyrių darbuotojai, studijų programoje numatytą laiką. Jiems sudaroma galimybė susipažinti su pagrindinėmis verslo operacijomis. realiais dokumentais, naudojamais Lietuvoje ir tarptautinėje rinkoje, suprasti imonės tvarkymo procesų kompleksiškumą. PMF "Raštmena" veiklos pobūdis: gamyba, prekyba, paslaugos. Pagrindinės veiklos rūšys yra šios: Spausdinimas ir su juo susijusi paslaugų veikla; Raštinės reikmenų mažmeninė (didmeninė) prekyba; Vizitinių kortelių gamyba; Reklamos kūrimas ir jos išdėstymas PMF "Raštmena" kaip ir kiekviena firma turi savo tikslus ir strategiją, kaip tuos tikslus pasiekti. PMF “Raštmena” pagrindinis tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų, plėtojant savo veiklos rūšių sąrašą, parduodant kokybiškai pagamintas prekes ir teikiant profesionalias, nebrangias paslaugas. Siekiant i.gyvendinti šiuos tikslus mūsų firma taiko lanksčias nuolaidų sistemas. Svarbus tikslas dirbti kokybiškai, kruopščiai ir atsakingai, stengiantis ne tik neprarast esamų klientų, bet ir įgyti naujų, kurie pritaikę mūsų prekes savo reikmėms nenusiviltų ir liktų ištikimais mūsų firmos klientais 4.PMF 'RAŠTMENA" ANALIZĖ Stipriosios pusės: 1. kolektyvinis bendradarbiavimas; 2. jaunas, veržlus, energingas, draugiškas siekiantis tobulėti kole_ 3. mažai konkurentų; 4. pasirašyta daug pirkimo-pardavimo sutarčių; 5. efektyviai vykdoma veikla: a) efektyvi reklama; b) b) geros darbo sąlygos; c) bendravimas ir bendradarbiavimas su partneriais; Galimybės: 1. plėsti veiklą; 2. naujų klientų ieškojimas; 3. naujų investicijų ieškojimas; 4. rinkos užkariavimas; Silpnosios pusės: 1. mažai patyrę darbuotojai; 2. mažai laiko realizuoti visus sumanymus; 3. veiklos pradžioje netvarkinga dokumentacija; 4. dirba per daug darbuotojų - per maža apyvarta; Grėsmės: 1. ateitį dėmesio nekreipimas į nuostolį; 2. per dažnas darbo kolektyvo keitimąsis; 3. veiklos neplėtimas; 4. personalo neįsijautimas; 5. mažai reklamos; 6. nenaudingų sutarčių sudarymas; 5. MARKETINGO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ Marketingo skyrius formuoja vartotojų nuomonę apie firmą ir jos prekę (paslaugą), organizuoja reklamos darbą. Taip pat marketingo skyrius atlieka rinkos tyrimus ir sudaro marketingo' planus, vadovauja kainų politikai, apskaičiuoja kainas, ruošia kainoraščius, sudaro pirkimo - pardavimo sutartis. Šis skyrius sujungia vientisą įmonės ir partnerių gamybinės, kanceliarinės veiklos valdymo startegiją ir taktiką, tenkinant tam tikrus vartotojų poreikius, organizuojant prekybą kanceliarinėmis prekėmis. Marketingo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vadovui, t.y. vyr. vadybininkui, kuris tiesiogiai pavaldus firmos vadovui. Marketingo skyriaus struktūra pavaizduota. 5.1 paveikslėlyje. 5.1 pav. Marketingo skyriaus struktūra. 5.1 lentelėje aprašysiu kuo vadovaujasi, kokias teises turi ir ką privalo mokėti marketingo skyriaus darbuotojai. 5.1 lentelė MARKETINGO SKYRIAUS DRABUOTOJAI SAVO VEIKLOJE VADOVAUJASI: PRIVALO MOKĖTI: TURI TEISĘ: Nuostatais Raštvedybos taisykles Tikrinti kainasbuhalteriniuose dokumentuose Vidaus darbo taisyklėmis Naudotis kompiuteriu Teikti vadovui pasiūlymus ir rekomendacijas komesciniais klausimais Lietuvos Respublikos įsytymais  Marketingo, įmonių ekonomikos pagrindus Pareiginiai nuostatai - tai darbuotojo veiklą organizacijoje reglamentuojantis normatyvinis dokumentas, apibūdinantis valdančiojo darbuotojo statusą, jo ryšius su kitais darbuotojais, sąlygojantis jo savarankiškumą, padedantis įvertinti asmeninį indėlį į organizacijos veiklos rezultatus ir garantuojantis interesų apsaugą. VYR. VADYBININKĖ: o Savo darbe vadovaujasi LR įstatymais, vidaus darbo taisyklėmis, marketingo skyriaus nuostatais ir pareiginėmis instrukcijomis o Sudarinėja marketingo planus; o Atlieka rinkos tyrimus; o Koordinuoja, planuoja ir kontroliuoja marketingo skyriaus veiklą ir pateikia ataskaitas apie šio skyriaus veiklą firmos direktoriui; o Turi teisė tikrinti skyriaus darbą, gauti iš skyrių reikalingą darbui informaciją; o Atsakinga už šio skyriaus darbo organizavimą, komercinės informacijos slaptumą, už savo skyriaus dokumentų perdavimą, už galutinius firmos veiklos rezultatus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė : tiria firmai reikalingų žaliavų, įrangos, o taip pat firmos darbuotojams reikalingų prekių (paslaugų) poreikį, prekių atsargų kiekius ir vykdo užsakymus. Ji tiesiogiai pavaldi vyr. Vadybininkei. Pirkimų-pardavimų vadybininkė užsakinėja kitų firmų katalogus, registruoja pasiūlymus ir tvarko pirkimų dokumentus: registruoja visus pirkimus registracijos žurnale, sudaro su kitomis firmomis pirkimo-pardavimo sutartis ir jas registruoja žurnaluose. Taip pat organizuoja paslaugų ir prekių pirkimus, priima ir vykdo PMF ir fizinių asmenų užsakymus, darbuotojų užsakymus, taip pat juos užregistruoja atitinkamuose žurnaluose atlieka visas atsargų kontrolės operacijas; atsakinėja į gautus prekybinius laiškus; kontroliuoja gaunamas prekes; pildo muitinės importo dokumentus. Pirkimų-pardavimų vadybininkė pateikia vyr. Vadybininkei ataskaitą apie veiklos rezultatus, atlieka rinkos tyrimus, nustato konkurentus ir juos analizuoja. Pirkimų-pardavimų vadybininkė turi mokėti dirbti kompiuteriu ir kita orgtechnika, žinoti užsienio kalbą, raštvedybos taisykles, marketingo, vadybos, įmonių ekonomikos pagrindus. Jos pareiga organizuoti paslaugų ir gaminių pardavimus, sudaryti sutartis dėl gaminių realizavimo. Taip pat pirkimų-pardavimų vadybininkė atsako už komercinės informacijos slaptumą, už savo pareigų nevykdymą. Vadybininkė sudarinėja kainininką, tvarko pirkimų - pardavimų dokumentus, nustatinėja rinkos kainas, registruoja ir analizuoja pirkėjų skundus, kuria firmos įvaizdį ir pateikia jį rinkai, planuoja ir analizuoja reklamą. Kiekviena firma turi konkurentų. PMF "Raštmena" konkurentai - tai v isos firmos prekiaujančios raštinės reikmenimis. Firma stengiasi išsilaikyti konkurencinėje rinkoje taikydama įvairias nuolaidas, vykdydama akcijas. Gautus užsakymus iš klientų marketingo skyrius sega juos į klientų užsakymų priėmimo bylą. Bendradarbiavimas su kitomis firmomis vyksta nuolat, kartais yra atsiunčiami įvairūs pasiūlymai su katalogais. Įsigyti jų prekes ir naudotis jų paslaugomis gali ne tik PMF "Raštmena", bet ir jos darbuotojai. Tokiu atveju skyrius siunčia užsakymą, o gautą PVM sąskaitą faktūrą, kaip sutikimą parduoti, registruoja pirkimų r.egistracijos žurnale. Taip pat priiminėjo ir darbuotojų asmeninius užsakymus, tuo pačiu glaudžiai bendradarbiaudama su finansų skyriumi. Šiame skyriuje buvo atlikta pirkimo ir pardavimo funkcijos. Visi pardavimo dokumentai buvo segami į dokumentą ir registruojami, pvz.: sąskaitų - faktūrų registarcija, užsakymų registracija. Buvo gauta keletas užsakymų vizitinių kortekių gamybai. Buvome sudarę anketą ir išsiuntę įvairioms firmoms, kad sužinotume jų nuomonė apie mūsų firmos siūlomas prekes bei paslaugas. Tačiau ilgą laiką iš jų negavome jokių žinių ir anketa buvo atnaujinta. Marketingo skyriuje yra reklamos organizavimo dokumentų byla. Į šią bylą segama viskas, kas susiję su reklama: marketingo skyriaus darbuotojų pagaminti lankstinukai, vizitinės kortelės, koreguotas katalogas, skelbimai ir pan. Skyriaus darbuotojų iniciatyva buvo sukurta reklama (stendas) apie PMF firmą, kuris pritraukė klientus. Todėl galima teigti, kad firmos gyvavimas labai priklauso nuo marketingo skyriaus. 5.2 paveikslėlyje pateiksiu organizacijos įvaizdį: 5.2 pav. Organizacijos įvaizdis 6. FINANSŲ SKYRIAUS ANALIZĖ Finansų apskaitą tvarko savarankiška apskaitos tarnyba - finansų skyrius. Finansų skyriaus darbuotojai vadovaujasi finan_ų skyriaus nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymu, LR vyriausybės, Finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Finansų skyrius tvarko firmos apskaitą, remiantis teisingais, turinčiais juridinę galią dokumentais apskaitos srityse: pirkimų - pardavimų apskaita, darbo užmokesčio apskaita, ilgalaikio turto apskaita, atsiskaitymų apskaita. Finansų skyrius apskaičiuoja firmos veiklos rezultatus, sudaro tarpinę atskaitomybę ir pateikia duomenis vadovui, taip pat kontroliuoja firmos mokestinę drausmę. Finansų skyriaus darbuotojai privalo mokėti dirbti kompiuteriu ir naudotis telekomunikacijos priemonėmis. Finansų skyrius: • seka LR Vyriausybės nutarimus finansiniais klausimais; • tvarko didžiąją knygą ir apyvartos žurnalus; • fiksuoja ūkines operacijas pagrįstas pirminiais dokumentais; • veda skolų įmonei ir įmonės skolų korteles; • kontroliuoja mokėjimo terminus; • analizuoja pardavimus; • tikrina banko sąskaitas; • veda atsargų apskaitą; • tvarko ilgalaikio turto apskaitą; • pildo kasos pirminius dokumentus ir kasos knygą; • atlieka inventorizaciją. Finansų skyriuje visi dokumentai yra suskirstyti į pirminius ir antrinius. Pirminiai dokumentai tai: ilgalaikio turto apskaitos kortelė, ilgalaikio turto perdavimo - priėmimo aktas, ilgalaikio turto likvidavimo aktas, ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo žiniaraštis, atsargų apskaitos kortelė, medžiagų nurašymo aktas, skolų įmonei apskaitos kortelė, avanso apyskaita, atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis apskaitos žiniaraštis, kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis, kasos pajamų ir išlaidų dokumentų registracijos žurnalas, mokėjimo pavedimai, tarptautiniai mokėjimo pavedimai, banko išrašai, įmonės skolų apskaitos kortelė, PVM sąskaita faktūra, asmens sąskaita, darbo užmokesčio žiniaraštis, pažyma ligos pašalpai skaičiuoti, krovinio važtaraštis, buhalterinės pažymos. Visi kiti dokumentai priskiriami antriniams dokumentams, pvz: bendrasis žurnalas, PMF "Raštmena" didžioji knyga ir pan. Finansų skyrius dirba su kompiuterine programa "STEKAS - apskaita". Buhalterinės apskaitos programa "STEKAS- apskaita" - tai lengvai įsisavinama programa, kurią naudojant galima pildyti pagrindinius buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus ir gauti įvairias finansinių rodiklių ataskaitas, reikalingas įmonės finansinei veiklai atspindėti. Bendrasis žurnalas yra pildomas automatiškai įvedant pirminius duomenis. Tik reikia pasirūpinti, kad įvedami pirkimo dokumentai, išrašomi pardavimo dokumentai, kasos išlaidų orderiai bei kiti dokumentai būtų teisingai užpildyti. Labai svarbų vaidmenį programoje vaidina žodynai. Žodynai - tai pastovi įvairaus pobūdžio informacija, kuri įvedama vieną kartą ir pastoviai naudojama vedant pirminius dokumentus. Paprasčiausias pavyzdys - įmonės klientų sąrašas. Būtų didžiausias nepatogumas kiekvieną kartą į faktūrą, pavedimą vesti pilną kliento pavadinimą, banko rekvizitus. Vieną kartą yra suvedamas klientų sąrašas (žodynas). Darbo metu, reikalui esant, jis išsikviečiamas surandamas norimas klientas, ir visi reikiami jo rekvizitai automatiškai patenka į dokumentą. Žodyną galimą bet kada papildyti, ištrinti nereikalingus įrašus. Programa suskirstyta į atskirus modulius pagal darbo, vartotojo poreikių pobūdį. Didžiosios knygos modulis yra pagrindinis. Į jį "suplaukia" visos operacijos, užregistruotos kituose moduliuose. Didžiojoje knygoje gaunami patys svarbiausi įmonės finansinės veiklos duomenys: balansas, pelnas, sąskaitų apyvartos, likučiai, kiti rodikliai. Finansų skyriuje buvo vykdoma pinigų gavimo ir naudojimo apskaita, pildomi mokėjimo pavedimai, išrašinėjamos sąskaitos faktūros, fiksuojamas atsargų pasikeitimas atsargų apskaitos kortelėse. Vyriausioji finansininkė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui, taip pat ji turi turėti aukštąjį ekonominį išsilavinimą. Vyr. finansininkė organizuoja buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai; užtikrina, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi. Taip pat ji turi teisę reikalauti, kad įmonės, filialų, padalinių, tarnybų vadovai ir atskiri darbuotojai pateiktų laiku ir kokybiškai pirminius ataskaitinius duomenis. Turi teisę nepriimti iš įmonės padalinių ar užsakovų klaidingų buhalterinių ir apskaitos dokumentų, nevykdyti ir neįforminti operacijų, neatitinkančių reikalavimus ir pažeidžiančių įstatymus. Vyr. finansininkė atsako: už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos slaptumą ir teisingumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, debitoriais, kreditoriais taip pat su įmonės darbuotojais. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė yra pavaldžios vyr. finansininkei. Jos turi turėti aukštąjį išsilavinimą. Finansininkė - kasininkė ir finansininkė skiriama ir atleidžiama įmonės direktoriaus. Buhalterė - kasininkė ir finansininkė vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia bei saugo buhalterinius duomenis ir informaciją, 1varko įmonės finansų apskaitą, darbq užmokesčio apskaitą, pirkimo - pardavimo apskaitą. Buhalterė privalo vykdyti: 1. Pagrindinių priemonių, prekių, materialinių vertybių, gamybos, sąnaudų, ir darbų realizacijos, ūkio bei finansų veiklos, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais 2. Griežtos atskaitomybės blankų apskaitą; 3. Sudaryti pajamų - sąnaudų suvestines; 4. Tvarkyti darbuotojų asmenines sąskaitas, nedarbingumo pažymėjimus draudimo Kasininkė yra tiesiogiai pavaldi vyr. finansininkei. Savo darbe kasininkė vadovaujasi firmos nuostatais, LR buhalterinės apskaitos pagrindų istatymu, finansų ministerijos patvirtintu pavyzdiniu sąskaitų planu. Kasininkė tvarko pirkimo - pardavimo apskaitą, darbo užmokesčio apskaitą, vykdo finansų skyriaus darbą, kaupia ir saugo buhalterinius duomenis, tvarko finansų skyriaus darbą. Kasininkė atsako už savo pareigų nevykdymą, už pateiktos informacijos teisingumą ir slaptumą, už pavėluotą atsiskaitymą su biudžetu ir t. t. Visų pirma, perimant firmos veiklą, naujųjų. finansų skyriaus darbuotojų užduotis buvo susipažinti su visais buhalterinės apskaitos dokumentais, paliktais ankstesniųjų darbuotojų. Finansų skyrius, kaip ir kiti du skyriai - personalo ir marketingo - turi savo nuostatus, 0 darbuotojai pareigines instrukcijas, todėl pirmiausiai mes ir susipažinome su finansų skyriaus nuostatais ir darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Remiantis pirminiais dokumentais, duomenys apie ataskaitinio laikotarpio operacijas registruojami ir kaupiami apskaitos registruose. Apibendrintai firmos veikloje galima išskirti du pagrindinius ciklus: pirkimų ir pardavimų. Visų pirkimų operacijai vesti, skirti pirkimų skolon, pinigų mokėjimo specialieji žurnalai. Pirkimų skolon žurnalas yra skirtas atsargų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti ir kito turto pirkimams, kreditams apskaityti. Jame pirkimų operacijos fiksuojamos remiantis pirminiais apskaitos dokumentais, kurių pagrindu tos operacijos buvo atliktos. Visi pirkimai segami i pirkimų dokumentų bylas. Kai firma perka prekes ir sumoka iš karto, finansų skyrius tai užregistruoja pinigų mokėjimo žurnale. Jei firma perka prekes skolon, tai užregistruojama imonės skolų apskaitos kortelėse. Taip pat ši operacija užregistruojama pi rkimų skolon žurnale. Finansų skyriaus darbuotojai rašo mokėjimo pavedimus. Mokėjimo pavedimas - tai pirminis dokumentas, kuriuo bankui pavedama pervesti nurodytą sumą iš firmos sąskaitos banke i kitos firmos sąskaitą. Visi mokėjimo pavedimai yra registruojami ir segami i bylą. Parduodant prekes, finansų skyrius klientui išrašo PVM šąskaitą faktūrą. PVM sąskaita faktūra rašoma dviem egzemplioriais, iš kurių pirmasis atiduodamas pirkėjui, antrasis lieka pardavėjui (šiuo atveju PMF "Raštmena") ir išsiunčia klientui, kad apmokėtų. Visi dokumentai, gaunami iš klientų, segami i atsiskaitymų su klientais dokumentų bylas. Visi dokumentai yra užregistruojami. Jei klientas perka skolon, tokia operacija registruojama pardavimų skolon žurnale ir skolos surašomos i skolų imonei apskaitos korteles. Skolų imonei analitinėse kortelėse, kurios detalizuoja Didžiosios knygos pirmosios ir antrosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam firmos skolininkui vedama atskira kortelė. Pardavimų skolon žurnalas skirtas prekių, žaliavų, ilgalaikio turto, skirto perparduoti, pardavimams skolon apskaityti. Pardavimų skolon žurnale fiksuojamos pačių pagamintos produkcijos bei perparduoti skirtų prekių pardavimo ir ilgalaikio turto perleidimo skolon, taip pat paslaugų suteikimo skolon operacijos. Klientai kartais atsi skaito iš karto ir tai užregistruojama pinigų gavimo žurnale. Reikia išrašyti ir kasos pajamų orderi. Užpildytas kasos pajamų orderis lieka firmoje, 0 jo kvitas atiduodamas asmeniui, kuris sumoka pinigus. Kasos išlaidų orderis - pirminis dokumentas, kiekvieną kartą išrašomas išmokant iš įmonės kasos grynuosius pinigus, nesvarbu, ar yra šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Kasos išlaidų ir pajamų orderiams yra atskira kasos dokumentų byla. Finansų skyriuje yra kasos knyga ir kasos pajamų bei išlaidų registracijos žurnalas. PMF "Raštmena" dirbantys darbuotojai turi savo asmenines sąskaitas. Jiems yra sudarytos atsiskaitymų su atskaitingais asmenimis analitinės kortelės, kurios detalizuoja didžiosios knygos antros ir ketvirtos sąskaitų plano klasės sąskaitas. Šios kortelės yra skirtos apskaityti firmos darbuotojams išmokėtoms pinigų sumoms, už kurias šie vėliau privalės atsiskaityti. Dažniausiai tai komandiruočių avansai bei kitais tikslais išduotos pinigų sumos. Kiekvienam atskaitingam asmeniui skiriama viena kortelė. Šie dokumentai yra segami ijiems skirtus segtuvus. Taip pat darbuotojai turi asmenines sąskaitas, i kurias jiems yra pervedami pinigai, už kuriuos darbuotoj ai turi užsisakyti prekių iš kitų firmų. Šios sąskaitos yra finansų skyriuje. Mėnesio pabaigoje finansų skyrius išmoka atlyginimus. Tam yra skirtas darbo užmokesčio apskaitos dokumentų segtuvas. Šiame segtuve yra apmokėjimo už darbąžiniaraštis. Skaičiuojant atlyginimą, pirmiausia paskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis jis skaičiuojamas taip: pareiginis atlyginimas - neapmokestinamas pajamų dydis (pagrindinis NPD yra 290Lt) *33%=gyventojų pajamų mokestis. Taip pat skaičiuojamas socialinis draudimas - 3%, nuo pareiginio atlyginimo. Kai paskaičiuojami visi mokesčiai, iš pareiginio atlyginimo jie atimami ir išmokama darbuotojui suma, kuri lieka atskaičiavus visus mokesčius. Siunčiant mokėjimo pav.edimus ar kitus dokumentus, reikalingi vokai, pašto ženklai. PMF "Raštmena" fiansų skyrius veda ir turto apskaitą. Tam skyrius turi segtuvą, kuriame yra ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Šios kortelės detalizuoja konkrečias didžiosios knygos pirmosios sąskaitų plano klasės sąskaitas. Kiekvienam ilgalaikio turto vienetui užvedama atskira kortelė, kurioje rašomas kiekvieno mėnesio turto nusidėvėjimas. Apskaitos žurnaluose sukaupti duomenys apie ataskaitinio laikotarpio ūkines operacijas sisteminami sąskaitose. Sąskaita atlieka pagrindinę duomenų klasifikavimo požymio funkciją. Didžiosios knygos sąskaitos yra sisteminiai registrai, kuriuose kaupiami duomenys apie imonės turtą, savininkų ir skolintą nuosavybę, pajamas ir sąnaudas per ataskaitinį laikotarpį. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje daromi koreguojantys ir uždaromieji irašai. Šiems irašams pagristi surašomos buha1terinės pažymas. Tai laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma atliekamos korespondencijos turinys, priežastys bei irašo vertinė išraiška. Mėnesio pabaigoje PMF "Raštmena" daro inventorizaciją. Visi inventorizacijos dokumentai segami i bylą "inventorizacijos dokumentai", pvz: atsargų inventorizacijos aprašas. Pats svarbiausias finansų skyriaus segtuvas yra finansų atskaitomybės dokumentų segtuvas. Jame dedama darbinė atskaitomybės lentelė, balansas bei pelno (nuostolio) ataskaita. Visa tai vadinama finansinės atskaitomybės rengimas - baigiamasis viso apskaitos ciklo etapas. PERSONALO SKYRIAUS VEIKLOS ANALIZĖ PMF "Raštmena" personalo skyrius, vienas iš trijų firmos skyrių. Personalo skyrius atsako už darbuotojų asmeninių dokumentų pildymo teisingumą ir už patikėtos informacijos slaptumą. . PERSONALO SKYRIUS TURI TEISĘ: o Tikrinti, kaip vykdomi firmos vadovo įsakymai; o Kontroliuoti, kaip laikomasi vidaus darbo tvarkos; o Teikti firmos vadovui pasiūlymus personalo klausimais; o Koreguoti bendrovės individualią bylų nomenklatūrą; o Tvarkyti priėmimo į darbą dokumentus; o Dirbti su kompiuterine programa "Stekas - Personalas"; o Vesti darbo laiko apskaitą, atvaizduojant dokumentuose; o Suformuluoti ir tvarkyti darbuotojų bylas; o Kurti verslo įmonės įvaizdį; o Organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, o Tvarkyti gaunamą ir siunčiamą korespondenciją; o Tvarkyti atleidimo iš darbo dokumentus; o Parengti dokumentus archyviniam saugojimui. Atliekant praktiką personalo skyriuje dirbo: o Personalo vadovė; o Dvi inspektorės; o Administratorė. Darbo pradžioje susipažinome su reikalingais dokumentais ir darbo tvarka. Pradėdami darbą darbuotojai vadovavosi personalo skyriaus veiklos planu, nuostatais bei darbuotojų pareiginėmis instrukcijomis. Nuostatai - tai dokumentas, kuris nustato įstaigos ir jos struktūrinių padalinių steigimo ir darbo organizavimo tvarką, funkcijas, teises. Personalo skyriaus vadovė yra tiesiogiai pavaldi firmos direktoriui ir privalo vykdyti jo nurodymus. Ją skiria ir atleidžia įmonės vadovas. Personalo vadovė privalo: mokėti dirbti kompiuteriu, kompiuterine programa "Stekas - Personalas", mokėti užsienio kalbą, organizuoti susirinkimus ir juos protokoluoti, žinoti raštvedybos taisykles bei vadybos pagrindus taip pat turi išmanyti profesinį etiketą. Personalo vadovė turi teisę teikti pasiūlymus firmos direktoriui, susijusius su firmos veikla taip pat teikti pasiūlymus darbo sąlygų gerinimo klausimais. Ji atsako už savo pareigų nevykdymą, už skyriaus veiklą ir veiklos rezultatus, už tvarką ir discipliną savo skyriuje. Administratorė yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ją skiria ir atleidžia arba perkelia i kitas pareigas direktoriaus isakymu ir personalo vadovės siūlymu. Administratorė privalo: vykdyti personalo vadovės nurodymus, dirbti kompiuterine programa "Stekas - personalas" , tvarkyti darbuotojų asmens bylas. Ji taip pat gali teikti pasiūlymus imonės vadovui, susijusius su firmos veikla arba kanceliarijos tobulinimo kalusimais. Administratorė taip pat yra atsakinga už savo pareigų nevykdymą už skyriaus veiklą, veiklos rezultatus. Inspektorė kaip ir kiti personalo skyriaus darbuotojai yra tiesiogiai pavaldi personalo skyriaus vadovei. Ši darbuotoja turi mokėti dvi ar daugiau užsienio kalbas, žinoti raštvedybos pagrindus ir mokėti dirbti kompiuteriu. Inspektorė turi būti geranoriška, veikIi, dalykiška, punktuali. Inspektorė pildo ir išsiunčia socialinio draudimo dokumentus, parengia bylų nomenklatūrą, parengia dokumentus archyviniam saugojimui, atlieka darbo korespondencijos vertimus. Personalo skyriaus darbuotojai buvo atsakingi už darbuotojų darbo laiko apskaitą, kuri buvo registruojama darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Šis žiniaraštis buvo pildomas kiekvieną darbo dieną. Pagal ši žinairašti buvo skaičiuojamas darbuotojų darbo užmokestis. Dirbdama personalo skyriuje susipažinau su daug naujų dokumentų. Išmokau užpildyti darbo sutartis bei kitus dokumentus. Supratau, kaip svarbu yra dirbti ir bendradarbiauti draugiškoje, komunikabilioje komandoje. Išmokau tvarkyti firmos dokumentus, sistemingai juos suskirstyti imonės viduje. Personalo skyriuje darbuotojai registruoja prašymus dėl priėmimo i darbą, perkėlimo į kitą skyrių personalo veiklos klausimų žurnale. Taip pat kūrė darbuotojų darbo pažymėjimus. Personalo skyriuję esantys dokumentai yra suskirstyti i dvi grupes: personalo valdymo dokumentai bei raštvedybos ir dokumentų saugojimo. Valdymo veiklos dokumentavimas - tai nustatytos formos dokumentų, susijusių su kuria nors valdymo funkcija, rengimas. Dokumentai pildomi, kad būtų galima atlikti valdymo veiksmus, fiksuoti jų turinį kaupti, perduoti, naudoti ir saugoti informaciją tam tikrą laiką. Raštvedyba ir dokumentų saugojimas - šioje dalyje yra isakymų veiklos klausimais registracijos žurnalas, kuriame užregistruojami ivairūs su firmos veikla susiję įsakymai.\ Darbas personalo skyriuje man tikrai patiko. Šiame skyriuje dirbau administartore. Kiekvieną dieną tikrinome paštą ir gaunamą korespondenciją registravome gaunamų raštų registracijos žurnale, o siunčiama korespondencija registruojama siunčiamų raštų registracijos žurnale. Susirašinėjome su partneriais,iš Lietuvos ir segėme i susirašinėjimo su Lietuvos partneriais segtuvą. Iš užsienio partnerių taip pat gavome laiškų. Pildėme bylų perėmimo aktus. Personalo skyrius rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, turėtų visus reikiamus rekvizitus, kad būtų sudėti i atitinkamas jiems skirtas bylas. Tai labai idomus, atsakingas, kruopštus, stiprios valios ir atidumo reikalaujantis darbas. IŠV ADOS Darbas PMF "Raštmena" man iš tiesų patiko ir buvo labai naudingas. Tai atsakingas, daug kruopštumo, kantrybės, punktualumo reikalaujantis darbas. Žinoma pati pradžia, kaip ir visiems pradedantiesiems buvo gan sunki, tačiau įdomi. Stengiausi kuo daugiau sužinoti apie firmą, kurioje dirbsiu, kuo ji užsiima ir ką gali pasiūlyti vartotojams bei klientams. Ir supratau, kad labai svarbu yra pasitikėti savimi ir savo kolegomis. Praktika padėjo įgyti organizavimo įgūdžių ir galimybę pritaikyti teorines žinias praktiškai. Tapau komunikabilesnė. Laikas praleistas atliekant praktiką padėjo man artimiau susipažinti su grupiokais, pasidarėme draugiškesni. Supratau, kad įmonės tikslas yra stengtis ne tik neprarasti esamų klientų, tačiau ir įgyti naujų. Todėl ji turi dirbti sąžiningai ir atsakingai.

Ekonomika  Ataskaitos   (32,25 kB)

Šiandien pragyvenimo standartai vakarų pasaulio šalyse ir Rytų Europoje vis dar smarkiai skiriasi. Ir tai, kaip greitai Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys integruosis į Europos ekonomines (o tai pat ir politines) struktūras, didele dalimi priklauso nuo to, kaip greitai atsigaus jų ekonomika ir verslas. Todėl natūralu, kad būtent ekonomikai ir verslui šiandien turi būti skiriamas didžiulis dėmesys. Mūsų valstybei vos atgavus nepriklausomybę (ir net šiek tiek prieš tai), savo verslo ėmėsi daugelis Lietuvos gyventojų. Tuo metu daugelis dar nesuprato, kad norint sėkmingai organizuoti ir plėtoti verslą, neužtenka būti gydytoju, techniku ar žurnalistu, negana turėti bet kokį aukštojo mokslo baigimo diplomą, nepakanka vien entuziazmo. Galbūt todėl labai didelė naujai iškeptų verslininkų dalis patyrė nesėkmes, nemaža jų visiškai bankrutavo - ir tai palietė visą verslo spektrą, nuo smulkių gamybininkų ir krautuvininkų iki didžiausių šalies bankų. Dabar požiūris į verslą pasikeitė. Jau niekam nekelia abejonių, kad rimtu verslu užsiimti galima tik turint didžiulį bagažą teorinių ir praktinių ekonomikos bei verslo žinių. Šios žinios reikalingos tiek sprendžiant, kokį verslą ir kaip organizuoti, tiek ir plėtojant jau pradėtą verslą. Su kokiais klausimais susiduria pradedantis verslininkas? Pirmiausia, jis turi nuspręsti, ką ir kaip gaminti, kokias paslaugas teikti. Tai labai sunkus uždavinys, ir padarius klaidingą sprendimą verslas beveik visada iš anksto pasmerktas žlugti. Po to, kai verslininkas priima sprendimą, ką gaminti, jo laukia kita ne mažiau svarbi problema - kaip gaminti ir kokiu būdu realizuoti prekę ar paslaugą. Kitaip tariant, tenka nuspręsti, kaip organizuoti verslą, kad gauti geriausius rezultatus? Kokią verslo organizavimo formą pasirinkti? Neabejotina, kad padarius klaidą, verslui tai gali brangiai kainuoti. Todėl bet kuris pradedantis verslininkas turi būti gerai susipažinęs su verslo organizavimo formomis - tik tada jis galės teisingai nuspręsti, kokią iš jų rinktis savo verslui. Todėl kaip tik verslo organizavimo formoms bei jų pasirinkimo klausimui ir paskirta didžioji šio darbo dalis. Pirmoje darbo dalyje pabandysime išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas ir kokie jo ekonominiai principai. Antrojoje dalyje trumpai apžvelgsime verslo organizavimo formų įvairovę, kiekvienai verslo organizavimo formai būdingus bruožus, įvairių verslo organizavimo formų juridinį statusą. Po to pereisime prie trečiosios dalies - verslo valdymo principų kiekvienoje verslo formoje, ir pagaliau ketvirtojoje išnagrinėsime tai, kas svarbiausia verslo formos pasirinkimo problemą sprendžiančiam verslininkui - atskirų verslo organizavimo formų privalumus ir trūkumus. I. Verslas ir jo ekonominiai principai Verslas yra žaidimas - didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti. Thomas J. Watson Vyresnysis IBM kompanija Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Verslas - tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas. Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas - produktų bei paslaugų gamyba, o kitas - komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito - verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” - sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių - bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas. Tad kokia gi verslo esmė? Remiantis aukščiau išdėstytais požiūriais galima būtų sakyti, kad ji susideda iš dviejų pagrindinių punktų: pirma, verslo “gamybinis sparnas” kuria produktus - nebūtinai vien materialias prekes, tai gali būti ir paslaugos ar informacija; antra - verslo “komercinis sparnas” yra kaip būdas, kuriuo rinkoje keičiasi “gamybinio sparno” pagaminto produkto savininkai. Savininkų pasikeitimas vyksta savanoriškai, taigi šis procesas yra naudingas tiek produkto pardavėjui, kuris netekdamas produkto gauna už jį pinigus arba kitas vertybes, tiek ir pirkėjui, kuris sumoka pinigus, kad galėtų pasinaudoti produkto teikiama nauda. Taip atrodo verslas “iš išorės”. Jei pažvelgti į jo struktūrą iš vidaus, atsiveria gerokai sudėtingesnis paveikslas. Kaip jau minėjome, verslas - tai ūkinė veikla, apimanti prekių bei paslaugų gamybą ir komerciją, o taip pat jų tarpusavio sąveiką. Savo ruožtu komercija įmonėje apima įmonei reikalingų išteklių (darbo, kapitalo, žemės) pirkimą atitinkamoje rinkoje ir pagamintų prekių bei paslaugų pardavimą prekių rinkoje. Taigi komercija apima ne vien prekybą pagamintais produktais, bet ir kitas prekybos formas: prekybą gamybos įrengimais, žaliavomis bei medžiagomis, komercinę bankininkystę, susijusią su finansinio kapitalo skolinimu, pirkimu ir pardavimu, įmonei reikalingų darbuotojų samdymą, žemės pirkimą arba nuomą, komercinį draudimą. [1,10] Negalima pamiršti ir marketingo bei reklamos, be kurių daugeliu atveju verslas negalėtų funkcionuoti. Taigi matome, kad po paprasta verslo savoka slepiasi nepaprastai sudėtinga struktūra. Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.Kad tai įgyvendinti,pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas labiausia trukdo verslo pletrą. Atskleidus verslo ekonominę struktūrą, tampa aišku, kad versle negali būti vieno kelio, vieno sėkmės recepto. Nežiūrint to, kad visų verslininkų tikslas vienas, jie siekia jo pačiais įvairiausiais metodais, kurie priklauso nuo verslo tipo. Todėl itin didelę reikšmę pradedant verslą ir siekiant jį sėkmingai plėtoti turi tinkamos verslo organizavimo formos pasirinkimas. Čia nėra paprastų taisyklių, todėl siekiant išsiaiškinti, kokią verslo formą pasirinkti vienam ar kitam tikslui, būtina gerai susipažinti tiek su visų verslo formų veikimo principais, tiek su jų pliusais ir minusais. Tik tada galima daryti sprendimą. II. Verslo organizavimo formos Nors daugelyje pasaulio šalių verslo organizavimo formos iš esmės panašios, kai kurie jų niuansai daugiau ar mažiau skiriasi. Todėl, kad išvengti painiavos ir nesileisti į pernelyg platų nagrinėjimą, šiame darbe apsiribosime verslo formomis, veikiančiomis Lietuvos Respublikoje. Pagal 1990 m. gegužės 8 d. priimto Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės: • individualios (personalinės); • tikrosios ūkinės bendrijos; • komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; • akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės; • valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Trumpai susipažinsime su kiekviena įmonių rūšimi. Individualiosios įmonės teisiniu požiūriu yra fiziniai asmenys, vykdantys įvairias ūkines operacijas. Sandėrius jie sudaro savo vardu. Už firmos įsipareigojimus jos savininkas visiškai atsako visu savo asmeniniu turtu, t.y. firmos ir jos savininko turtas yra neatsiejami. (Kai kuriose valstybėse turtinė atsakomybė apima ne tik savininko, bet ir jo šeimos narių asmeninį turtą). Paprastai privačių firmų apskaitos knygos yra nepasiekiamos asmenims, nesusijusiems su firmos veikla. Todėl ne visada įmanoma gauti objektyvią ir tikslią informaciją apie jų veiklą ir finansinę padėtį. Privačių firmų skiriamasis požymis yra tai, kad pagal Lietuvos (taip pat ir daugelio kitų šalių) įstatymus firmos pavadinimu turi būti įvardytas firmos savininkas. Individuali įmonė dažniausiai priklauso šeimai arba atskiram asmeniui Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bendru atveju individualios įmonės neturi juridinio asmens teisių, pagal Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 7 straipsnį negamybinių organizacijų individualioms įmonėms jų steigėjo prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali suteikti juridinio asmens teises. Tokioms įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinių įmonių veiklą. Visgi tokių įmonių Lietuvoje yra palyginti nedaug . Individualios įmonės - paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šakose. Tokios įmonės pagal skaičių vyrauja daugelyje šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro tik nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1994 metais kiekybiniu požiūriu individualios įmonės (pavieniai savininkai) smarkiai lenkė kitas verslo formas, tačiau stambioms akcinėms bendrovėms (korporacijoms) teko didžioji visų pardavimų, taigi ir pelno, dalis (žr. 1, 2 grafikus). Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. Įmonių finansiniai rodikliai 1994 metais. Kita įmonių rūšis - ūkinės bendrijos - dar vadinamos partnerystės firmomis. Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrą dalinę nuosavybę verslui organizuoti. Fiziniai asmenys patys dalyvauja firmos valdyme ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu, taigi, bendrijai tapus nemokiai, jos nariai gali prarasti asmeninį turtą, kuris bus panaudotas padengti skoloms. Jei bendrijos įstatuose nėra numatyta kitaip, visi bendrijos nariai turi teisę atstovauti bendriją sudarydami sandėrius, todėl jų atsakomybė dar didesnė, nei personalinės įmonės savininko - klaidingo sprendimo ar nepasisekimo atveju ūkinės bendrijos narys rizikuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių asmeniniu turtu. Taigi natūralu, kad ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Kita ūkinių bendrijų rūšis - komanditinės ūkinės bendrijos. Tai yra dviejų ar daugiau asmenų susivienijimas, kurį sudaro tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Už jo įsipareigojimus tikrieji nariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik savo įnašu. Tokios firmos vardu sandėrius gali sudaryti tik jos tikrieji nariai, iš kitos pusės, tik jos tikrieji nariai rizikuoja visu savo turtu. Vokietijoje tokios bendrijos vadinamos Kommanditgesselschaft, Prancūzijoje - Societe en commandite simple, JAV ir Didžiojoje Britanijoje - Limited partnership. Tiek tikriosios, tiek ir komandinės ūkinės bendrijos narių skaičius yra ribotas. Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymo 2 straipsnį, bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Bendrijos narystė taip pat ribota - bendrijos nariu negali būti valstybinės valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra konsorciumų, steigiamų kaip tikrosios ūkinės bendrijos, nariai. Bendrija neturi teisės išleisti vertybinių popierių. Toliau pereisime prie stambiausių įmonių - akcinių bendrovių. Akcinės bendrovės yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas padalytas į akcijas. Fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję bendrovės akcijų, tampa jos akcininkais. Bendrovės akcininkai yra jos kolektyviniai savininkai. Už bendrovės prievoles prieš kreditorius akcininkai savo turtu neatsako. Lietuvoje akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymas. Jis apibrėžia akcinę bendrovę taip: “Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Ji gali būti įsteigta bet kokiai Lietuvos Respublikos įstatymų nedraudžiamai ūkinei veiklai. Bendrovė yra juridinis asmuo. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.” Skiriamos uždarosios akcinės bendrovės ir atviros (viešos) akcinės bendrovės. Lietuvoje uždarų akcinių bendrovių skaičius viršija atvirų (viešų) akcinių bendrovių skaičių beveik 15 kartų . Įvairiose šalyse atviros ir uždaros akcinės bendrovės apibrėžiamos nevienodai. Daugumoje šalių atviros akcinės bendrovės akcininkų skaičius nėra ribojamas ir jos akcijos gali būti platinamos viešai, parduodamos biržoje; tuo tarpu uždaros akcinės bendrovės akcininkų skaičius ribojamas ir ribojamas viešas jos akcijų platinimas ir jų pardavimas biržoje. Taip yra ir Lietuvoje: pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymą akcinės bendrovės “akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.”; tuo tarpu uždarojoje akcinėje bendrovėje “negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei valstybinio turto (akcijų) pardavimą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitaip.” Praktikoje tai reiškia, kad uždarosios akcinės bendrovės steigėjai gali pasiūlyti įsigyti bendrovės akcijų savo pažįstamiems, draugams ir t.t., neskelbdami apie akcijų pardavimą per masinės informacijos priemones. Atvira akcinė bendrovė, išleisdama akcijas į rinką, turi didesnes galimybes negu uždara bendrovė panaudoti išorinius finansavimo šaltinius - juk apie jos akcijas per spaudą, radiją, televiziją ir kitas masinės informacijos priemones gali sužinoti kur kas daugiau žmonių, be to, akcinių bendrovių akcininkų skaičius gali būti labai didelis, tuo tarpu uždaroje akcinėje bendrovė negali viršyti 50 akcininkų limito, kas daugeliu atveju riboja galimo sukaupti kapitalo dydį. Anksčiau Lietuvoje akcinės bendrovės įstatinis kapitalas buvo neribojamas, t.y. galėjo būti kiek norima mažas (faktiškai buvo galima kurti uždarąją akcinę bendrovę su 200 rublių, o akcinę bendrovę - su 500 rublių įstatiniu kapitalu). Tačiau 1994 m. liepos 5 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo redakcijoje įvesti tokie apribojimai: “Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100000 litų. (…) Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10000 litų.” (Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 2 straipsnis). Šia įstatymo pataisa bandoma sukurti įėjimo barjerą, kad bent dalinai išvengti “nerimtų” akcinių bendrovių, iš karto pasmerktų bankrotui (kartais net steigėjų valia), kūrimosi, kartu apsaugant potencialius akcinių bendrovių kreditorius. Akcinė bendrovė yra bendra akcininkų, įnešusių savo pajų į bendrovės kapitalą, įmonė, t.y. akcininkai yra kolektyviniai akcinės bendrovės turto savininkai. Akcinės bendrovės akcijos perkamos, mokant už jas pinigais arba kitu turtu - fiziniu arba ne fiziniu, pavyzdžiui, darbu ar paslaugomis, kurios buvo suteiktos ar atliktos bendrovės labui. Taip pat galimas kombinuotas (mišrus) apmokėjimo būdas. Tačiau negalima akcijų apmokėti įsipareigojimais ateičiai. Akcinės bendrovės pelnas panaudojamas tolesniam bendrovės plėtojimui, valdytojų premijavimui, dividendų mokėjimui ir kitiems bendrovės tikslams. Bendrovės akcininkai gauna pajamas už akcijas dividendų pavidalu. Kaip juridinis asmuo, priešingai nei individualios įmonės ar dauguma ūkinių bendrijų, akcinė bendrovė savo vardu gali įsigyti turtines ir neturtines teises, sudaryti sutartis, vykdyti importo-eksporto operacijas, įsigyti kilnojamą ir nekilnojamą turtą, būti ieškovu ir atsakovu teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme. Pagaliau pereisime prie paskutinės įmonių rūšies - valstybinių (arba vietos savivaldybės) įmonių. Valstybinė (arba vietos savivaldybės) įmonė - tai įmonė, įsteigta iš valstybės arba vietos savivaldybės lėšų arba perduota valstybės (vietos savivaldybės) nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka. Visas tokios įmonės turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (arba savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis. Tokia įmonė turi juridinio asmens teises ir yra ribotos turtinės atsakomybės, t.y. valstybė (vietos savivaldybė) neatsako pagal įmonės prievoles, o įmonė neatsako pagal valstybės (vietos savivaldybės) prievoles. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybės įmonių Įstatymas, priimtas 1994 m. gruodžio 21 d., valstybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos pavedimu - įgaliotos vyriausybinės institucijos; o savivaldybės įmonės steigimo teisinis pagrindas yra įmonės steigimo aktas, priimtas savivaldybės tarybos. Institucija, priėmusi sprendimą įsteigti įmonę, yra tos įmonės steigėjas. Steigėjas turi teisę nustatyti įmonei privalomus darbus (užduotis); prekių (paslaugų) kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles; taip pat administracijos, kurios darbuotojus skiria steigėjas, pareigybes. Vykstant privatizacijai, valstybinių įmonių skaičius Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Duomenys apie dabartinį valstybinių įmonių skaičių Lietuvoje pateikti . Šiame darbe neskirsime daug dėmesio valstybinėms ir savivaldybės įmonėms, nes jos iš principo skiriasi nuo kitų verslo organizavimo formų - tokias įmones gali steigti tik valstybinės instancijos ar savivaldybės, jos negali būti laisvai kuriamos pavienių verslininkų ar organizacijų. III. Verslo valdymo principai Praėjusioje dalyje trumpai apžvelgėme verslo organizavimo formų įvairovę. Tačiau norint susidaryti pilną vaizdą apie kiekvieną formą, reikia išnagrinėti vieną svarbiausių kiekvienos įmonių rūšies charakteristikų - kaip ta verslo forma valdoma.Tą galėsime lengviau padaryti išanalizavę kaip pavyzdį EUROPOS verslo tobulumo(Business Excellnce) modelį. EUROPOS verslo tobulinimo modelis Žmonių vadyba Žmonių pasitenki- Vadova- 90 balų nimas 90 balų vimas ( 9 proc. ) ( 9 proc. ) Pro- Verslo Politika ir stra- cesai Vartotojų patenki- rezult. 100 balų tegija 80 balų 140 nimas ,200 balų (10proc.) ( 8 proc. ) balų ( 20 proc. ) 150 balų Ištekliai 14 Poveikis visuome- 15 90 balų proc. nei , 60 balų proc. ( 9 proc. ) ( 6 proc. ) Galimybės 500 balų ( 50 proc.) Rezultatai 500 balų (50 pr.) Pradėsime nuo paprasčiausios verslo organizavimo formos - individualios įmonės. Nenuostabu, kad paprasčiausios verslo formos ir valdymo principai yra patys paprasčiausi. Vienintelis valdytojas tokioje įmonėje yra pats jos savininkas. Jis pats sprendžia, kur ir kokius išteklius pirkti, koki personalą samdyti, kokias paskolas imti, kur ir kaip pardavinėti savo produktą, pats nustato savo produkcijos kainas. Verslo pajamos taip pat priklauso tik įmonės savininkui ir jis su niekuo jomis nesidalija - išskyrus, žinoma, valdžią, kuriai sumoka pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas. Individualios įmonės savininkui mirus, paprastai likviduojasi ir jo verslas (nors turto paveldėtojai gali ir perimti jo įmonę, tai jau bus nauja verslo organizacija, kitas savininkas, kiti siekiai). Kiek sudėtingesni yra ūkinių bendrijų valdymo principai. Ūkinės bendrijos valdymo taisyklės turi būti apibrėžtos bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, kuri yra bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas. Nepaisant to, kad kiekviena bendrija gali įsivesti kitokias valdymo taisykles, pagrindiniai principai paprastai išlaikomi: sprendimai priimami balsuojant (balsavimo tvarka taip pat turi būti aprašyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje), kai kurie itin svarbūs nutarimai gali būti priimami tik sutinkant visiems bendrijos nariams (t.y. balsuojant vienbalsiai). Pagal Lietuvos Respublikos Ūkinių bendrijų Įstatymą, kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę kartu su kitais spręsti bendrijos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bei kitus bendrijos veiklos klausimus. Priimant nutarimus kiekvienas tikrasis narys turi vieną balsą nepriklausomai nuo jo dalies bendrosios nuosavybės teisėje dydžio (pažymėsime, kad tuo ūkinės bendrijos skiriasi nuo akcinių bendrovių, kur akcininko valdomas balsų skaičius tiesiogiai priklauso nuo jo įnešto pajaus). Jeigu šiame įstatyme ar bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitokia taisyklė, tai nutarimai priimami paprasta balsų dauguma. Šio įstatymo ar bendrosios jungtinės veiklos sutarties numatytais atvejais teisę balsuoti priimant nutarimus turi ir komanditoriai. Bendrijos narys neturi teisės balsuoti, jeigu priimamas nutarimas dėl jo pašalinimo ar išstojimo iš bendrijos. Kiekvienas tikrasis bendrijos narys turi teisę atstovauti bendrijai, jeigu bendrosios jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kas kita. Komanditoriai neturi teisės atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu. Kadangi tikrieji bendrijos nariai dalijasi bendra iš valdymo kylančia atsakomybe ir bendra rizika, suprantama, kad pelnas taip pat paskirstomas tarp visų tikrųjų bendrijos narių. Pasibaigus ūkiniams metams sudaromas bendrijos buhalterinis balansas ir jos pajamos paskirstomos bendrijos nariams proporcingai jų dalims. Nustatant pajamų dalį, tenkančią tikrajam bendrijos nariui, neatsižvelgiama į tai, kad jis nėra įnešęs viso įnašo (velgi esminis skirtumas nuo akcinių bendrovių pelno dalybų). Tuo tarpu komanditoriui tenkanti pajamų dalis nustatoma proporcingai jo faktinio įnašo dydžiui. Pajamų dalis, kuria padidinami bendrijos narių pradiniai įnašai proporcingai jų dalims, gali būti paliekama bendrijoje. Bendrosios jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitokios pajamų paskirstymo taisyklės. Bendrijos pajamų paskirstymas nustatomas visų tikrųjų narių nutarimu, priimtu vienbalsiai. Pagaliau pereiname prie trečio įmonių tipo. Akcinė bendrovė yra stambiausia įmonių rūšis, taigi ir jos valdymo organų struktūra yra sudėtingiausia ir labiausiai komplikuota. Ši struktūra nėra vienoda įvairiose šalyse. Mes apsiribosime aptardami Lietuvoje priimtą akcinių bendrovių valdymo organų struktūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių Įstatymo 18 straipsnį akcinės bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Akcininkų susirinkimas - aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas. Valstybės mastu jo analogu iš dalies galėtu būti referendumas arba visuotiniai rinkimai: kaip pastarųjų metu visi valstybės piliečiai (taigi ir jos savininkai) gali pareikšti savo nuomonę gyvybiškai svarbiais valstybei reikalais ir, tegu netiesiogiai, nulemti jos vykdomą politiką, taip ir akcininkų susirinkimo metu bendrovės akcininkai (taigi jos kolektyviniai savininkai) gali išreikšti savo nuomonę bendrovės valdymo klausimais ir nulemti bendrovės vykdomą politiką. Bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti visi jos akcininkai, nesvarbu, kiek ir kokios klasės akcijų jie turi. Be jų, dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime su patariamojo balso teise gali valdybos ir stebėtojų tarybos nariai bei administracijos vadovas, jeigu jie ir nėra akcininkai. Kadangi akcininkai yra kolektyviniai bendrovės turto savininkai, tai akcininkų susirinkimas sprendžia svarbiausius jų nuosavybę liečiančius klausimus. Pavyzdžiui, jis priima sprendimus dėl akcinio kapitalo didinimo ar mažinimo, skiria ir atleidžia bendrovės valdymo organų narius, tvirtina bendrovės metinį balansą ir pelno paskirstymo schemą, keičia ir papildo bendrovės įstatus, sprendžia bendrovės reorganizavimo ar likvidavimo bei kitus bendrovės veiklos klausimus. Panagrinėkime, kaip yra priimami sprendimai akcininkų susirinkimo eigoje. Kaip žinome, viena turima akcija suteikia jos savininkui vieną balsą. Todėl akivaizdu, kad daugiau akcijų turintys bendrovės nariai gali labiau paveikti bendrovės valdymą ir netgi diktuoti sąlygas mažiau akcijų turintiems akcininkams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą akcininkų susirinkimo kvorumą sudaro jame dalyvaujantys akcininkai, turintys daugiau kaip pusę visų akcijų balsų skaičiaus. Nors susirinkimo nutarimai priimami paprasta balsų dauguma, Įstatymas išskiria akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus, kuriems spręsti reikalinga kvalifikuota 2/3 balsų dauguma. Nors svarbiausius bendrovei klausimus sprendžia akcininkų susirinkimas, tokiu būdu spręsti visus klausimus būtų ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga, ypač susidūrus su problemomis, kurių sprendimas reikalauja specialių žinių tam tikrose srityse. Kaip valstybės mastu labai retai sprendimai priiminėjami referendumo būdu (nors tie sprendimai paprastai būna labai svarbūs), taip ir akcinėje bendrovėje akcininkų susirinkimai paprastai šaukiami tik kartą per metus spręsti svarbiausiems uždaviniams. Visuotinis akcininkų susirinkimas renka kitus organus, dalyvaujančius bendrovės valdyme - stebėtojų tarybą ir bendrovės operatyvaus valdymo organą - valdybą. Stebėtojų tarybos nariai yra akcininkai ir dažnai bendrovės darbuotojai. Pastariesiems dalyvavimas stebėtojų taryboje suteikia galimybę daryti įtaką valdybos darbui ir ginti savo teises bendrovėje. Pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija - valdybos, vykdomojo bendrovės valdymo organo, kontroliavimas. Be to, stebėtojų taryba tarp akcininkų susirinkimų vykdo susirinkimo įgaliojimus ir gali, pavyzdžiui, atleisti valdybos narį bei išrinkti į jo vietą naują narį. Stebėtojų taryba yra kolegialus organas, visi jos nariai turi lygias teises, priimant sprendimus. Vienintelė išimtis - tarybos pirmininkas, kurio balsas, kitiems balsas pasiskirsčius po lygiai, yra lemiamas. Stebėtojų tarybos nariai negali būti bendrovės valdybos nariai, išskyrus atvejus, kai stebėtojų tarybos narys laikinai dirba valdyboje, tam laikotarpiui atleidžiant jį iš stebėtojų tarybos nario pareigų. Stebėtojų tarybos nariams atlyginimas nemokamas, tačiau jie gali gauti premijas iš pelno (tantjemas) už metinius bendrovės darbo rezultatus (aišku, jeigu bendrovė sėkmingai dirbo). Akcinės bendrovės valdyba yra operatyvaus bendrovės valdymo organas. Jos nariais gali būti akcininkai ir nesusiję su bendrove asmenys - samdomi įvairių sričių specialistai. Akcinės bendrovės valdybą skiria stebėtojų taryba (pagal LR įstatymus - ne ilgiau kaip 4 metams) arba, jei jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Valdybos nariai priima sprendimus kolegialiai, bet yra tarpusavyje pasiskirstę pareigas (valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir kt.). Valdyba savo nuožiūra formuoja bendrovės personalą, su kiekvienu darbuotoju sudarydama darbo sutartį. Reikia pažymėti, kad ir čia išsaugoma tam tikra analogija su valstybės valdymo organais - stebėtojų tarybos vaidmuo bendrovėje panašus į Seimo vaidmenį valstybėje, o bendrovės valdyba yra artimas savo funkcijomis šalies vyriausybės atitikmuo. Kaip matome, akcinės bendrovės valdymo struktūra gan sudėtinga. Neišvengiamai kyla klausimas, ar visada akcininkams būtina valdyti bendrovę pasitelkiant tokį platų valdymo aparatą? Kaip rodo patirtis, ne. Todėl įstatymas numato atvejus, kai bendrovės valdymo struktūra gali būti supaprastinta. Pavyzdžiui, jei bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Steigiant uždarą akcinę bendrovę akcininkų susirinkimo sprendimu joje gali būti nesudaroma ir valdyba. Kitaip sakant, uždarose akcinėse bendrovėse, kuriose yra ne daugiau kaip 50 akcininkų ir ne daugiau kaip 200 darbuotojų, gali nebūti nei stebėtojų tarybos, nei valdybos. Nesant bendrovėje valdybos, jos funkcijas vykdo bendrovės administracijos vadovas ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Dėl jau anksčiau minėtos priežasties mes nenagrinėsime valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo principų ir iš karto pereisime prie verslo organizavimo formų privalumų ir trūkumų apžvalgos. IV. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai Apžvelgus visą verslo organizavimo formų įvairovę, jų valdymo principus ir juridinį statusą, kyla natūralus klausimas - kodėl vienu atveju pasirenkama vienokia, o kitu - kitokia verslo forma, kokios verslo formos yra tinkamesnės vienam ar kitam tikslui siekti? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti atskirų verslo organizavimo formų teigiamus ir neigiamus bruožus.Tačiau prieš tai pateikiu keletą lentelių, kuriose atsispindės verslininkų ir su verslu nesusijusių žmonių nuomonė įvairiais verslo klausimais.

Ekonomika  Referatai   (40,32 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (15,35 kB)

1. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO ESMĖ IR METODAI Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Praktikoje valstybė pradeda reguliuoti kainas, atsiradus infliacinėms arba (retai) defliacinėms tendencijoms. Tokias tendencijas sukelia arba prekių deficitas, arba jų perteklius, gamybos kaštų augimas, taip pat mokesčių muitų, valiutinės, kreditinės, biudžetinės šalies politikos kitimas. Šiuo metu pagrindinė tiesioginio valstybės kišimosi į kainodarą priežastis yra didelis reprodukcijos proceso pažeidimas. Dabartinėmis aplinkybėmis susidaro sąlygos dideliems kainų nukrypimams nuo vertės ir daugybei disproporcijų, kurias įveikti be valstybinio įsikišimo neįmanoma. Valstybinis kainų reguliavimas turi ne tik trumpalaikių, bet ir ilgalaikių tikslų: • Sustabdyti hipertrofuotą infliacinį kainų augimą dėl pinigų nuvertėjimo; • Pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms; • Pasiekti būtinus reprodukcijos santykius; • Siekti, kad darbo užmokestis nedidėtų proporcingai kainų kilimui; • Teikti valstybės kontroliuojamai gamybai subsidijas; • Padėti tarptautiniams ryšiams gamybos ir mainų srityje; • Perskirstyti nacionalines pajamas; • Spręsti ekonomines ir socialines valstybės problemas. Valstybinio kainų reguliavimo mastas ir kryptis priklauso nuo besiklostančios rinkos situacijos, vyriausybės politikos ir konkrečių veiksnių įtakos kainodarai. Pavyzdžiui, netiesioginiai mokesčiai (akcizo, pridėtinės vertės ir kt.) labai svarbūs kainodaroje, nes jie sudaro didelę lyginamąją kainos dalį. Šių mokesčių dalis įvairiose šalyse būna nuo 4 iki 30%. Net nedidelis mokesčių padidinimas arba sumažinimas gali gerokai pakeisti prekės realizacinę kainą. Kainas reguliuoti valstybė gali dviem būdais: ekonominiu – reguliuojant rinkoje prekių paklausos ir pasiūlos santykį arba administraciniu – tiesiogiai keičiant arba stabilizuojant kainas. Reikšmingos, reguliuojant kainas, yra mokesčių bei kredito lengvatos ir tiesioginė valstybės parama. Šios priemonės turi įtakos kainoms per gamybos kaštus, firmos pelną, investicinės veiklos plėtojimą, produkcijos gamybos ir realizavimo didinimą. Mokesčių lengvatos naudojamos per spartesnės amortizacijos sistemą, mažinant tiesioginius ir netiesioginius mokesčius. Šios lengvatos gana didelės. Pavyzdžiui, Prancūzijoje mažos ir vidutinės firmos gauna pelno mokesčio nuolaidas iki 50%. Tai leidžia firmoms sutaupyti lėšų dėl sumažėjusių mokesčių, padidinti kapitalines investicijas, gamybos apimtį ir produkcijos realizavimą. Kai smarkiai reiškiasi infliacinės tendencijos, tikslinga mažinti ir netiesioginius mokesčius. Tiesioginė valstybinė finansinė parama suteikiama įvairiomis dotacijų - investicijoms didinti, subsidijų – ūkinės veiklos nuostoliams padengti ir kitomis formomis. Vidaus rinkoje valstybė reguliuoja kainas garantuodama gamintojams tam tikra pardavimo kainų lygį, pavyzdžiui, palaikomosios žemės ūkio supirkimo kainos, arba suteikiama subsidijas gamybos kaštams (perkant trąšas, žemės ūkio mašinas, melioracijos darbams atlikti). Be to, valstybė netiesiogiai reguliuoja vidaus rinkoje parduodamų maisto produktų kainas, nustatydama rentabilumo nuo gamybos išlaidų normatyvą ir ribodama kai kurių prekių prekybinius antkainius. Kitaip negu žemės ūkio produkcijos kainas, pramoninių prekių kainas valstybė veikia dažniausiai netiesiogiai, t.y. tokiomis priemonėmis, kaip mokslo tiriamųjų darbų finansavimas, biudžetinis eksporto finansavimas, protekcionistinė muitų politika ir t.t. Pavyzdžiui, mašinų gamybos produkcijai gali būti taikoma tokia muitų politika, kuri padėtų vietiniams gamintojams vidaus rinkoje išlaikyti maksimaliai aukštą kainų lygį. Gali būti taikomos įvairios priemonės (dideli importiniai mokesčiai, kiekinis importo ribojimas, licencijavimas ir t.t.), kuriomis šalių vyriausybės gina pramonės gaminių vidinę rinką ir kartu padeda firmoms išlaikyti vidines kainas daug aukštesnio negu pasaulinės rinkos kainos lygio. Valstybė gali turėti įtakos ir eksportinėms kainoms, t.y. ji gali padėti savo šalies firmoms plėsti eksportą, kelti jų prekių konkurencingumą. Tam reikalui vyriausybė eksportuotojams gali suteikti subsidijas priemokų prie eksportinių pajamų forma, kai eksportuojamų prekių lygis yra žemesnis už vidutinių kainų lygį. Pavyzdžiui, JAV eksporto subsidijos kviečiams sudaro 25 – 30%, Prancūzijoje – 40% ir t.t. vidaus rinkos kainos. Daugeliu atvejų, siekiant padidinti eksportinės produkcijos konkurencingumą, valstybės poveikis eksportinių kainų lygiui yra paslėptas, netiesioginis. Skirtos eksportui prekės, taip pat žaliavos ir kitos medžiagos, naudojamos eksportinių prekių gamybai, arba visai neapmokestinamos, arba apmokestinamos gerokai mažiau negu kitos prekės. Tokia tvarka praktiškai yra visose Vakarų šalyse. Siekiant didinti konkurencingumą užsienio rinkose prekių, kurioms gaminti naudojama importinė žaliava, tam tikromis žaliavų ir pusgaminių rūšims nustatomi žemi (arba iš viso nenustatomi) importiniai mokesčiai. Antai išsivysčiusiose šalyse vidutinis muito mokestis medienai yra 1%, medvilnės žaliavai – 2%, metalo rūdai ir metalo laužui – 3,5%. Tuo pat metu prekėms, kurioms gaminti naudojamos šios žaliavos, muitai daug aukštesni: medienos gaminiams – 17%, medvilniniams audiniams – 22% ir metalams – 15%. Svarbi valstybinio kainų reguliavimo rūšis yra dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Nuostoliai dėl dempingo padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo viršpelnio. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų viršpelnių, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksportinės premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms jų kovoje dėl realizavimo rinkų. Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir tiesiogiai prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Bet jeigu dempingas taikomas ilgai, tai sustiprėja socialiniai bei ekonominiai prieštaravimai. Šalyse – eksportuojančiose prekes, prisilaikant dempingo politikos, didėja kainos vidaus rinkoje ir didėja dirbančiųjų mokesčiai. Šalyse importuotojose vietinė pramonė, neišlaikydama konkurencijos su importinėmis, parduodamomis žemomis kainomis, prekėmis, smunka, gamyba mažėja, auga nedarbas. Galiausiai pablogėja bendra ekonominė padėtis. Kadangi išsivysčiusiose šalyse paklausa atsilieka nuo augančių gamybinių galimybių santykiškai siaurėjant realizavimo rinkoms, tai dempingas vis dažniau ir plačiau naudojamas kaip viena iš eksporto forsavimo priemonių. Dempingo plitimas lemia konkurencijos už realizavimo rinkas paaštrėjimą. Šalys, į kurias siunčiamos prekės dempingo kaina, norėdamos apginti savo ekonomiką, įgyvendina įvairias antidempingo priemones: didina muitus importui, riboja importo kiekį, visiškai uždraudžia importuoti tam tikras prekių grupes, gaminius ir t.t. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV ne kartą buvo nagrinėjamos antidempingo bylos dėl juodųjų metalų iš Vakarų, Europos ir Japonijos importo. „Bendroji rinka“ antidempingo, muitų ir kitomis protekcionistinėmis priemonėmis bando priešintis amerikietiškos žemės ūkio produkcijos įvežimui, japoniškų juodųjų metalų, automobilių, televizorių, videomagnetofonų ir kitų prekių importui. Šiek tiek kitoks vadinamojo valiutinio dempingo turinys. Prekinis dempingas įgyvendinamas iš vidaus rinkoje gaunamų viršpelnių ir specialių valstybinių subsidijų, o valiutinio dempingo prielaida yra šalies eksportuotojos valiutos kurso mažėjimas. Vadinasi, kitaip negu prekiniam, valiutiniam dempingui įgyvendinti reikia tiesioginio valstybės dalyvavimo, t.y. turi būti priimtas vyriausybinis sprendimas dėl valiutos devalvavimo – ir taikomas visoms eksportuojamoms prekėms. Devalvavus valiutą, pajamos iš eksporto, išreikštos vietine valiuta, padidėja. Šitai leidžia firmoms sumažinti savo eksportines kainas šalies pirkėjos valiuta, t.y. įgyvendindama valiutinį dempingą, firma kaip ir anksčiau vietine valiuta gauna pakankamą pelną. Administracinį, arba tiesioginį, kainų reguliavimą atlieka specialūs valstybiniai organai, remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir konkrečiomis ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis. Lietuvoje tokį darbą atlieka Ekonomikos ministerijos Kainų ir konkurencijos departamentas. Kai kuriais atvejais sprendimus dėl kainų reguliavimo tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse gali priimti šakinės žinybos ir konkrečių departamentų vadovai. Administracinis kainų reguliavimas gali būti įgyvendinamas įvairiais metodais, kurių skaičius įvairiose rinkos šalyse nevienodas. Pavyzdžiui, Belgijoje, Italijoje, Olandijoje pokario metais buvo naudojama nuo 2 iki 5 tokio reguliavimo metodų, o Prancūzijoje jų buvo priskaičiuota iki 14. Kaip rodo patirtis, įvairių valstybinio (administracinio) kainų reguliavimo metodų naudojimas įgalina greitai stabilizuoti kainas arba jas pakeisti reikiama linkme ir dydžiu. Šitai leidžia sudėtingomis sąlygomis tam tikru laikotarpiu išsaugoti socialinį ir politinį visuomenės stabilumą, laimėti laiko pagrįstai ilgalaikei šalies ekonominei ir kainų politikai parengti. Greta teigiamų ypatybių valstybinis kainų reguliavimas turi esminių trūkumų, kurie per ilgesnį tokio reguliavimo periodą gali pažeisti objektyvų kainodaros mechanizmą ir turėti neigiamų padarinių šalies ekonominei plėtotei. Svarbiausi trūkumai yra: • Administracinis kainų reguliavimas apriboja konkurenciją – svarbiausią rinkos raidos elementą. Administracinės kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją vienaip ar kitaip apibrėžia valstybiniai organai. Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagrindinis mainų elementas. • Administraciniu būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba negali, arba nenori atsižvelgti į vidaus rinkoje veikiančius veiksnius, jeigu rinkos tendencijos prieštarauja valstybės ekonominei arba kainų politikai. Kainos, atitrauktos nuo rinkos sąlygų, orientuoja gamintoją ir vartotoją į nepagrįstą ir neefektyvią investicinę – gamybinę ir prekybinę – politiką. • Administracinis kainų reguliavimas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių. Tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptautiniame darbo pasidalijime, nes tai, kas atrodo efektyvu vadovaujantis nacionaliniais kriterijais, gali būti nuostolinga vertinant tarptautiniais rodikliais. Šitai galiausiai lemia mokslinės ir techninės pažangos atsilikimą nuo ūkinės raidos sulėtėjimą. Dėl minėtų trūkumų griežtesnius reguliavimo metodus reikėtų naudoti trumpą periodą ir tik išimtiniais atvejais, kai kiti reguliavimo metodai neduoda efekto. Tokio reguliavimo laikotarpiu rengiami kainodaros liberalizavimo, administracinio valstybinio susilpninimo arba visiško panaikinimo būdai (2). 2. RINKOS PUSIAUSVYROS PAŽEIDIMAI VYRIAUSYBEI NUSTATANT MINIMALIĄJĄ IR MAKSIMALIĄJĄ KAINAS Priklausomai nuo prekės ir paslaugos rūšies, nuo konkrečios ekonominės situacijos, valstybė, siekdama apriboti kainų augimą, naudoja įvairius kainų reguliavimo būdus: nuo absoliučios laisvės firmoms suteikimo iki tiesioginio kainų blokavimo (visiško įšaldymo). Vienų prekių atžvilgiu valstybė firmoms suteikia visišką laisvę, nustatydama kainas. Kitų prekių atžvilgiu firmos kainas nustato laisvai, bet valstybė jas “stebi” ir, esant būtinumui, griežčiau jas kontroliuoja. Dar kitoms prekėms firmos pačios nustato kainas savo produkcijai, bet jos įsigalioja, tik prieš tai jas patikrinus ir patvirtinus atitinkamose valstybinėse institucijose. Šių patvirtintų kainų firmos negali viršyti be valstybės leidimo. Kai yra būtinybė pakeisti kainas, firmos siunčia valstybinėms institucijoms savo apskaičiavimus, paaiškindamos (pagrįsdamos) kainų keitimo priežastis. Kai kurioms prekėms valstybė iš anksto nustato pardavimo kainos skaičiavimo taisykles, kuriomis turi remtis firmos, nustatydamos kainas. Dar kitoms prekėms kainos tam tikram periodui netiesiogiai užfiksuojamos (t.y. nustatoma maksimali kainos riba), remiantis gamybos kaštais. Be to, valstybė riboja prekybininkų gaunamą prekybinį priedą (tai pardavimo ir pirkimo kainų skirtumas) kai kurioms prekėms. Ir pagaliau kokioms nors prekėms (arba prekių grupei) valstybė blokuoja kainas iki tokio lygio, kuris nusistovėjo tam tikru momentu (tam tikrą datą). Kainų blokavimas paprastai tęsiasi trumpą laiko periodą. Vėliau vyriausybė taiko švelnesnes reguliavimo formas. Kainų įšaldymas, arba kainų augimo sustabdymas, veda prie to, kad rinkos funkcionavimas pažeidžiamas, rinka netenka savo pagrindinio įrankio resursams paskirstyti. Tai, kad kai kurioms prekėms kainos palaikomos žemo lygio, vadinasi, išsilaisvina papildomos lėšos, kurios paprastai išleidžiamos kitoms prekėms pirkti; pastarųjų kainos dėl to padidėja. Pasikeičia santykiai tarp kainų įvairiose šakose. Tai, kad kainos kontroliuojamos, reiškia, kad firma neturi galimybės, esant palankiai konjunktūrai, sukaupti lėšų atsargos, kurios būtinos, pablogėjus konjunktūrai. Jeigu palaikoma per maža kaina, lyginant su realia, firma nesukaupia lėšų techninei modernizacijai, plečiasi gamybinė – technologinė stagnacija. Be to, daugiausia valstybė vienu metu reguliuoja tik vieną ekonomikos dalį, o kitai daliai (paprastai žemės ūkiui, kai kurioms paslaugoms) kainos nekontroliuojamos. Dėl šių visų aplinkybių gali sulėtėti gamybos tempai, investavimo procesai, sumažės egzistuojančios konkurencijos lygis (2). 2.1 Minimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta minimalioji kaina (price floors) reiškia, kad negalima parduoti žemiau šios kainos lygio. Ji nustatoma, kai rinkos ekonomika negali garantuoti prekių gamintojams reikiamų pajamų. Dažniausiai šios kainos nustatomos žemės ūkio produkcijai ir darbo užmokesčiui. Minimalusis darbo užmokestis garantuoja dirbantiems žmonėms minimalųjį gyvenimo lygį, o minimalioji žemės ūkio produktų kaina – ūkininkams būtinas pajamas. Taigi minimalioji kaina saugo gamintojo padėtį, tampa savotiška pagalbos gamintojui forma. Minimalioji kaina nustatoma aukščiau pusiausvyros kainos lygio. Rinka destabilizuojama, nes gamintojai gamina vienokią gamybos apimtį, o vartotojai perka daug mažesnį prekių kiekį. Šiuo atveju valstybė imasi kompensuoti gamintojų nuostolius, supirkdama prekių perteklių. Valstybės, kaip papildomo pirkėjo, paklausa atitinka pertekliaus dydį ir šia suma padidėja bendras rinkos paklausos dydis. Tuomet, kaip parodyta 1 paveiksle, rinkos paklausos kreivė D pasislinks į dešinę, į padėtį D1. Susidaro nauja rinkos pusiausvyra, kur valstybės nustatyta minimalioji kaina P1 tampa pusiausvyros kaina. Už kainą P1 prekės kiekį QD perka vartotojai, o likutį QG = QS – QD superka valstybė ta pačia kaina. Vyriausybės supirkimai panaudojami eksportui arba kaip labdara silpnai išsivysčiusiems kraštams. Pirmuoju atveju pajamos gaunamos iš eksporto, antruoju – iš mokesčių, vyriausybės paskolų arba savanoriškų gyventojų aukų į įvairius pagalbos fondus. Darbo užmokesčio reguliavimas Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis. Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse valstybė gali iš viso nereglamentuoti minimalaus darbo užmokesčio. Tarkim, kad dėl naujesnių technologijų, padedančių taupyti darbo sąnaudas, nekvalifikuoto darbo paklausa sumažėja ir jo paklausos kreivė pasislenka iš D1 į D2 (4 pav.). darbo rinkos pusiausvyra pasislenka iš b taško į c tašką. Darbo užmokestis sumažėja nuo W1 iki W0, o darbuotojų skaičius sumažėja nuo L2 iki L0. Sakykime, kad vyriausybė nustatė nekvalifikuoto darbo minimalų valandinį darbo užmokestį W1. dėl to darbo paklausa sumažėja iki L1. Esant minimaliam valandiniam darbo užmokesčiui W1, darbo pasiūla yra L2. Todėl susidaro nedarbas, kuris lygus L2 – L1 arba ab atkarpai. Vyriausybei nustačius minimalų darbo užmokestį W1, L1 darbuotojų laimėjimą rodo 1 stačiakampio plotas. Tačiau dėl vyriausybės intervencijos darbo netekę L0 – L1 pralaimi, nes jie neteko darbo užmokesčio, kurio dydį rodo 2 + 3 plotas. Dalis netekusiųjų darbo (L2 – L1) pereina į kitas šakas, o kita dalis kelia kvalifikaciją. Dėl šių priežasčių aptariamoje šakoje nekvalifikuoto darbo pasiūla sumažėja ir pasiūlos kreivė pasislenka į kairę. Jei naujoji darbo pasiūlos kreivė kirstų D2 paklausos kreivę a taške, tai pusiausvyros darbo užmokestis sutaptų su vyriausybės nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu ir išnyktų nedarbas šakoje. Monopsoninėje darbo rinkoje (1 priedas) darbo užmokestis, kaip matyti iš 5 paveikslo, yra mažesnis nei konkurencinėje darbo rinkoje. Todėl vyriausybė taip pat gali nustatyti minimalų darbo užmokestį, kuris, tarkim, būtų lygus darbo užmokesčiui, kuris nusistovi konkurencinėje darbo rinkoje. Monopsonijoje darbo užmokestis mažesnis nei ribinio darbuotojo ribinis pajamų produktas. Lm – ojo darbuotojo ribinį pajamų produktą rodo a taškas, o darbo užmokestį – m taškas. Wm darbo užmokestis yra mažesnis nei konkurencinės darbo rinkos darbo užmokestis, kurį lemia darbo paklausos ir darbo pasiūlos sankirta c taške. Vyriausybei nustačius minimalų užmokestį, lygų konkurencinės rinkos darbo užmokesčiui Wc, monopsonija perkamų sąnaudų kiekį padidintų nuo Lm iki Lc. Dėl vyriausybės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas lygus 1 + 2 + 3 plotui. Minimalusis darbo užmokestis nustatomas tik nekvalifikuotiems darbuotojams. Minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas sąlygoja disproporcijų nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje atsiradimą (4). Faktiškai minimalus darbo užmokestis sudaro 40-50 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Todėl gyvenime minimalaus darbo užmokesčio įvedimas sukelia nedarbą, ypač tarp jaunimo, nacionalinių mažumų ir moterų. Likusieji gauna didesnes pajamas. Taigi skurdo minimalaus darbo užmokesčio įvedimas tikrai nesumažina, o toks yra įvedimo tikslas. Yra daug nedirbančių žmonių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Deja, darbdaviai, priėmę norinčius dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu valstybės nustatytas, veiktų nelegaliai, atsirastų juodoji darbo rinka (10). Lentelė Argumentai už ir prieš minimalų darbo užmokestį Argumentai prieš Argumentai už 1. Naudinga mažiau samdyti. 2. Darbo kaštų augimas gali sumažinti ekonominį aktyvumą, ir vargingiausi sluoksniai gali likti visai be pajamų, o juk jiems palaikyti tas minimumas ir buvo skirtas. 3. Nepasiekiamas tikslas – mažinti skurdą, nes dažniausiai juo pasinaudoja pasiturinčių šeimų paaugliai, taip vyksta gyvenime. 1. Minimalus darbo užmokestis gali būti stimulas visų darbo užmokesčiui augti, nepadidėjant nedarbui monopsoninėje rinkoje. Dar gali padaugėti darbo vietų, nes dingsta stimulas darbdaviui riboti užimtumą. 2. Efektyvaus darbo užmokesčio nustatymas gali pakelti našumą, nes anksčiau buvo naudojama nemažai pigaus darbo, o įvedus minimalų darbo užmokestį, jis turės būti naudojamas efektyviau. Be to, didesnės pajamos leidžia darbuotojams palaikyti geresnę forma: gerėja sveikata, stiprėja energija, didėja motyvacija, didėja darbo našumas. Subsidijos Labai populiarus minimaliosios kainos pavyzdys – subsidijos žemės ūkiui. Daugelyje šalių vyriausybės agrarinės politikos tikslas – padėti fermeriams: garantuoti jiems minimalias ir stabilias kainas superkant žemės ūkio produktų perteklių arba teikiant subsidijas. 2 paveiksle parodytas subsidijų efektas. Subsidijų pagrindas – minimali kaina, nustatyta virš rinkos pusiausvyros kainos lygio. Fermeriai, atsižvelgę į nustatytą kainą, nusprendžia, kokią produkcijos apimtį siūlyti rinkoje. Vyriausybei nustačius fiksuotą kainą P1, pirkėjai ima pirkti kiekį QD. Perteklius LM (QS – QD) mažina kainą, tačiau vyriausybė jį superka. Šios programos efektas mokesčių mokėtojams yra lygus P1 × (QS – QD) ir pavaizduotas užtušuotu stačiakampio plotu. Be to, pirkėjas moka ne pusiausvyros kainą PE, o aukštesnę kainą. Kainų subsidijavimo programos ypač plačiai naudojamos JAV pieno ūkyje. Paskutiniais dešimtmečiais vyriausybiniai pieno supirkimai sudarė 10 proc. visos pieno gamybos, tam tikslui federalinė vyriausybė skyrė 2mlrd. dol./m. Pastaruoju metu imta naudotis nauja subsidijų priemonės atmaina – planinėmis kainomis. Jos nustatomos grūdinėms kultūroms. Skirtingai negu subsidijos, planinės kainos tiesiogiai nepadidina rinkos kainos, kurią moka pirkėjai. Pardavimo kaina priklauso nuo prekės paklausos. Fermeriai gauna subsidiją, kuri lygi planinės kainos ir pirkėjo mokamos kainos skirtumui (tai subsidija, tenkanti prekės vienetui). JAV žemės ūkio ministerija, nustatydama planines kainas, reikalauja iš fermerių, dalyvaujančių šioje programoje, nenaudoti visos dirbamos žemės. 1987 m. JAV fermeriai buvo priversti palikti dirvonuoti 25 proc. žemės, kad gautų teisę į planinę kainą. 3 paveiksle pavaizduotas pasiūlos ir paklausos modelio panaudojimas planinės kainos poveikiui fermeriams, vartotojams ir mokesčių mokėtojams tirti. Pasiūlos kreivė S rodo kainos ir grūdų kiekio ryšį, kai pasėlių plotai nebuvo pariboti. Tuomet pusiausvyros kaina yra PE, o kiekis QE. Pasėlių ploto apribojimas sumažina grūdų pasiūlą, ką rodo pasiūlos kreivė S1. Pasiūlos kiekis priklauso nuo planinės kainos. Nustačius planinę kainą P1 lygyje, pasiūlos kiekis sumažėja iki QT. Tai atitinka tašką A pasiūlos kreivėje S1. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vyriausybė nesuperka pertekliaus. Už QT kiekį pirkėjai mokėtų tiek, kiek rodo taškas B paklausos kreivėje. Gamintojai gauna kainą P1, nes vyriausybė moka jiems kompensaciją, lygią planinės kainos ir kainos, kurią moka pirkėjai, skirtumui. Šios kompensacijos dydis prekės vienetui atitinka atstumą AB. Bendroji kompensacijos suma, grafike parodyta užbrūkšniuotu stačiakampio plotu, priklauso nuo parduoto kiekio QT. Planinių kainų programų efektas mokesčių mokėtojams yra lygus bendrajai kompensacijos sumai. Vartotojui, deja, planinės kainos yra didesnės negu pusiausvyros kaina. Ši subsidijų atmaina perskirsto pajamas fermerių naudai. Lietuvai, kaip būsimai Europos Sąjungos narei yra suteikiama daug paramos. Viena iš paramos formų – subsidijos. Jos skiriamos pagal Phare programą (2 priedas) 2.2 Maksimalioji kaina ir jos taikymas • Vyriausybės nustatyta maksimalioji kaina (price ceilings), vadinamosios kainų lubos, reiškia, kad gamintojas savo prekes gali realizuoti žemiau šios kainos lygio, bet viršyti jos negalima. Ši kaina nustatoma tais atvejais, kai siekiama pagerinti pirkėjų padėtį. Tokiu būdu nustatomos komunalinių paslaugų, elektros energijos, dujų kainos, taip kontroliuojamas rentos mokėjimas, palūkanų norma ir t.t. Maksimaliąją kainą tikslinga nustatyti žemiau pusiausvyros kainos lygio. Valstybė mažindama kainas, sumažina pasiūlos bei padidina paklausos kiekius ir tuo sukelia paklausos perteklių arba prekių trūkumą. 6 paveiksle parodyta, kad kaina P2 nustatyta žemiau pusiausvyros kainos lygio, ir dėl to susidariusio prekių trūkumo lieka nepatenkinta paklausa, t.y. QD > QS. Iš čia matyti, kad rinką destabilizavus didėja laisvų pinigų perteklius. Kuo ilgiau išsilaiko fiksuota kaina P2, tuo daugiau neigiamų pasekmių ji gali sukelti. Esant laisvų pinigų pertekliui ir fiksuotoms kainoms, kainų „paleidimas“ gali sukelti jų šuolišką augimą, tuomet daugelis gyventojų atsidurtų už skurdo ribos. Taigi didėjanti nepatenkinta paklausa – hiperinfliacija ateityje. Be to, vienų prekių kainų reguliavimas skatina kitų prekių, parduodamų laisva kaina, brangimą. Valstybė, siekdama išvengti neigiamų kainų reguliavimo pasekmių, priversta padengti prekių trūkumą, pavyzdžiui, importo sąskaita. Vyriausybė reiškiasi kaip papildomas prekių tiekėjas. Paveiksle 6 parodyta padidėjusi bendroji pasiūla S1 ir naujoji pusiausvyra, esant kainai P2. paklausos kiekio QD dalis padengiama gamintojų sąskaita (QS), o likusią dalį QG = QD-QS padengia valstybė (3). Kainos maksimalios ribos nustatymas (pvz., pirmojo būtinumo prekėms) yra valstybės įsikišimo į paklausos ir pasiūlos mechanizmo veikimą reiškimas. Žinant, jog gerai, kai nustatant maksimalią kainos ribą, būtų galima įvertinti konkrečias gamybos sąlygas, kuriomis firmos gamina tą ar kitą prekę. Bet praktikoje tai neretai neįmanoma padaryti dėl didžiulio tam reikalingos informacijos ir darbo sąnaudų kiekio. Todėl tokiais atvejais, kai vieną ar kitą prekę gamina daug firmų, veikiančių vienodomis sąlygomis (t.y. gaminančių skirtingais kaštais), tikslinga, kad valstybė ne tiesiogiai nustatytų visoms firmoms vieningą maksimalią kainą, bet naudotų būsimų kainų “pririšimo” prie buvusių (atitinkamoje rinkoje arba kiekvienoje atskiroje firmoje) kainų metodą. Vadinasi, tam tikru periodu ateityje firmoms neleidžiama viršyti (arba neleidžiama viršyti tam tikro dydžio) kainas, kurios vyravo praeityje. Kai kurioms prekėms (atsižvelgiant į jų gamybos ir realizavimo sąlygas) nustatomas ne vienas maksimalus kainos lygis, o keletas lygių, kurių kiekvienas galioja tam tikram periodui. Valstybei reikia daug darbo sąnaudų nustatyti kiekvienos prekių rūšies maksimalią ribą. Todėl, kai prekių rūšių yra daug, vėlgi gali būti tikslinga, kad valstybė maksimalias kainų ribas nustatinėtų ne tiesiogiai, o remtųsi principu, nustatančio priklausomybes tarp būsimų ir praėjusių kainų. Jei kokios nors prekės gamyba ir realizavimas apima keletą stadijų (žaliavos perdirbimas, pusfabrikačių, detalių gamyba ir t.t.), tai nustatant maksimalias ribas kainoms, iškyla problema kontroliuoti pelnų lygius, kuriuos gamintojai ir prekybininkai gali gauti vėlesnėse gamybos ir realizavimo stadijose. Kadangi valstybė kuriam nors resursui nustato maksimalią žemo lygio kainą, pagamintam produktui maksimalios kainos atitinkamai nesumažina, tai visą naudą gali turėti tos firmos, kurios šį resursą naudoja savo produkcijos gamyboje, t.y. šiuo atveju firmos pirktų tą resursą pigiau negu anksčiau, išlaikydamos rinkoje ankstesnes savo galutinės produkcijos kainas. Valstybė gali sėkmingai kontroliuoti gaunamų pelnų lygius, pirma, gerai nustatydama (tiesiogiai ar netiesiogiai) maksimalią galutinės produkcijos pardavimo (t.y. mažmeninę) kainą. Ir tada visos firmos įvairiose gamybos ir realizacijos stadijose būtų priverstos paskirti kainas remiantis ta maksimalia mažmenine kaina. Nereikėtų tada kontroliuoti kainų pradinėse gamybos stadijose, nes mažmeninės kainos viršutinė riba automatiškai nulems kainas visose nuosekliose gamybos stadijose. Taigi tada nereikėtų atskirai nustatyti viršutinę mažmeninės kainos ribą ir maksimalias kainų ribas pradiniams gamybos etapams (pritaikant jas prie mažmeninės kainos ribos). Antra, valstybė gali apriboti priedo prie prekės supirkimo kainos (arba prie prekės kaštų) dydį. Pavyzdžiui, firma neturi teisės nustatyti prekės pardavimo kainą, kuri viršytų tos prekės pirkimo kainą (arba prekės nuosavos gamybos kaštus) daugiau kaip 10 procentų ir pan. Tokiu netiesioginiu būdu valstybė nustato viršutines kainų ribas visose nuoseklaus produkcijos apdorojimo stadijose (t.y. nuo gamybos iki vartojimo). Bet tokia kainų sistema gamintojams, didmenininkams ir mažmenininkams visgi palieka galimybę išvengti, nustatant kainas, taisyklių, sudarytų valstybinių kainų reguliavimo organų. Taigi, valstybė, nustatydama maksimalias kainos ribas, turi siekti, kad visi gamybos proceso dalyviai įvairiose gamybos ir realizavimo stadijose apytiksliai gautų sau įprastą pelno normą. Kai oficialiai dėl patvirtintos maksimalios kainos firmos negarantuotos gauti didelio pelno, vietiniai valdžios organai sau pavaldžiame rajone gali leisti firmoms nustatyti didesnę kainą (t.y. vietinė valdžia gali didinti maksimalią kainos ribą savo rajone). Valstybei nustačius maksimalią kainos ribą, gali atsitikt taip, kad kaina nebegalės padidėti tiek, kad ji nusistovėtų pusiausvyros lygyje. Taigi, esant kainai rinkoje P1 (7 pav.), pirkėjai nori pirkti prekės kiekį Q2, bet užtai gamintojai tokia kaina nori parduoti tiktai kiekį Q1. Valstybei nustačius žemą maksimalią kainos ribą, atsiranda prekės pasiūlos trūkumas, t.y. dėl užblokuoto kainų mechanizmo paklausa nebegali sumažėti iki pasiūlos lygio. Neribojant prekės kainos, jos normalus dydis pats nusistovėtų tokiame lygyje, kad kiekvienas vartotojas gautų jo norimą (esant duotai kainai) prekės kiekį. O kainą apribojus, atsiranda santykinis prekės pasiūlos nepakankamumas. Taip pat atsiranda pirkėjų eilės, daug laiko prarandama produkto paieškai, ir vis tiek visiems produkto neužtenka. Rinka pradeda išsiderinti: atsiranda juodoji rinka, diskriminacija, pablogėja prekių kokybė, susidaro pirkėjų eilės ir kt. T.y. nauja pusiausvyra rinkoje nusistovi, veikiant šiems mechanizmams. Tokioje situacijoje valstybė arba gali imtis tiesioginio firmų – gamintojų subsidijavimo (padengdama kainų skirtumą P2 - P1; šiuo atveju gamintojai siūlys kiekį Q2), arba gali įvesti racionavimo (kortelių) sistemą (perskirstydama nepakankamą pasiūlą lygią Q1). Racionavimo sistema (t.y. produkcijos paskirstymas pagal vidutinius poreikius) leidžia pirkėjams tikėtis, kad jie gaus tam tikrą produkto riboto kiekio dalį. Valstybė turi išleisti tokį kiekį talonų (kortelių), kad tas jų, kiekis susibalansuotų su pasiūlos lygiu, egzistuojančiu, esant maksimaliai kainai (t.y. esant maksimaliai kainai P1, gamintojai siūlys prekės kiekį Q1, todėl ir talonų turi būti pagamintas kiekis, atitinkantis Q1). Žinoma, racionavimo sistemai būdingi nepatogumai ir netaisyklingumas, nes kiekvienam vartotojui skiriamas tas pats produkto kiekis, nors vartotojų poreikiai yra labai įvairūs, t.y. racionavimas neleidžia vartotojui maksimaliai patenkinti savo poreikius. Tačiau racionavimas papildo tokią valstybės politiką, kuria valstybė, nustačiusi žemą viršutinį kainos lygį, neapsiima subsidijuoti gamintojus. Kuo aukštesnio lygio bus nustatyta maksimali kaina, tuo mažiau bus varžoma gamintojų iniciatyva, tuo didesnį produkcijos kiekį jie siūlys rinkoje. Jeigu nustatyta kainos viršutinė riba tokia aukšta, kad ji net nepasiekiama, esant įprastiniams pardavimams (pvz., kaina P3, 7 pav.), tai ta riba nedarys įtakos galimam resursų panaudojimui vienu ar kitu būdu (taigi nedarys žalos). Apskritai dėl to, kad firmos nustato dideles kainas ir gauna didelius pelnus, leidžia pašalinti tos ar kitos prekės deficitą, nes firmos, tikėdamosi gauti didelį pelną, laisvus resursus “permeta” ten, kur gaminama deficitinė prekė. O valstybės įsikišimas į konkurencinių rinkų funkcionavimą, siekiant pakeisti konkurencines kainas (t.y. apriboti jas lygiu, žemesniu už konkurencinį lygį), priveda prie to, kad paklausa tampa nelygi pasiūlai. Kai valstybė kainų neriboja, kiekvienas vartotojas perka sau pagal duotą kainą tokį vieno ar kito produkto kiekį, kiek jam reikia (esant tai kainai), ir taip visas siūlomas produktas normaliai išparduodamas. O kai kainų lygis nenatūraliai pažeminamas, lyginant su tuo lygiu, prie kurio kainos liktų įprastinėse konkurencinėse sąlygose, prekės pasiskirstymas tarp įvairių vartotojų sutrinka, nes suminė pirkėjų paklausa viršija pasiūlą. Prekės ima nepakakti, jos pasiskirstymas tampa atsitiktiniu dalyku, nebepriklausančiu nuo piniginių veiksnių. Be to, kainų augimas nenatūraliai ir ilgam laikui sulaikomas ir firma negali nustatyti, esant palankiai konjunktūrai, didelę kainą (kompensacijos už mažas kainas nepalankios konjunktūros periodu), tai firmai kliudo investuoti lėšas. Beje, nustatydama maksimalios ribos kainas valstybė gali, be to, siekti sukliudyti, kad firmos negautų labai didelių pelnų tais atvejais, kai rinkos sąlygos duoda galimybę firmoms gauti tuos didelius pelnus (pvz. esant didžiuliam kokios nors prekės deficitui, t.y. paklausai labai viršijant pasiūlą). Bet to paties rezultato valstybė gali pasiekti ir kitu būdu – atitinkamai apmokestindama labai didelius pelnus (juos firmos gautų, jei valstybė neribotų rinkos kainų). Taigi abiem atvejais firmos negaus didelių pelnų. Tačiau vartotojų atžvilgiu šie abu variantai nėra vienodi. Didelių pelnų apmokestinimas faktiškai reiškia, kad netiesiogiai apmokestinami atitinkamos prekės vartotojai, taip pat santykinai palengvinant mokesčių naštą kitiems, t.y. vieni visuomenės nariai sumokės palyginti didesnius mokesčius negu kiti. Antra vertus, maksimalaus kainos lygio apribojimas kliudo veikti sąlygai, esant kuriai firma plečia gamybą tol, kol ribiniai kaštai mažesni už rinkos kainą, taigi taip kliudo pasiekti maksimalų efektyvumą visuomenės mastu. Todėl toks apribojimas pateisinimas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės kokiu nors geresniu būdu neleisti firmoms gauti pernelyg didelių pelnų. Tarp valstybės kontroliuojamų kainų atskirai reikėtų atskirti suderintas kainas, kurios yra savotiškų “stabilumo kontraktų”, sudarytų tarp valstybės institucijos (pvz., ministerijos) ir firmos – gamintojo, padarinys. Vieni kontraktai, arba susitarimai, suteikia firmoms teisę laisvai nustatinėti kainas mainais pagal tam tikrus įsipareigojimus (pvz., firma įsipareigoja iš anksto pateikti valstybei medžiagą apie kainų pakėlimo “kalendorių” ir dydį, arba firma prisiima kokius nors įsipareigojimus, liečiančius investicijas, gamybą, išdirbį, darbo užmokestį, eksportą ir kt.). šie įsipareigojimai paprastai priimami remiantis nacionalinės ekonomikos plėtojimo programa (planu). Kituose susitarimuose numatomas kainų augimo per tam tikrą periodą (pvz. per metus) apribojimas arba kainų apribojimas tam tikro būsimos datos lygio ir pan. Dar kiti susitarimai apriboja, arba “stabilizuoja” prekybinį pelną, t.y. atskaitos (bazinių) tašku imamas suminio pelno lygis prekybinėje firmoje per tam tikrą laiką praėjusį periodą, pvz., per metus, ir nustatomas suminio pelno lygis būsimam periodui (žemesnis arba lygus baziniam lygiui). Nustatyto lygio rėmuose prekybininkas pelną laisvai “įdeda” kiekvienos prekės kainą. Valstybiniu kainų reguliavimu gali būti nustatytas protekcionistinės (privilegijuotos) sąlygos atskiroms suinteresuotoms firmoms (arba jų grupėms). Dėl visų aplinkybių valstybė turi stengtis kuo mažiau naudoti administracines priemones (ypač tiesioginį kainų reguliavimą) ir kuo daugiau turi pasikliauti rinkos mechanizmu. Tačiau, valstybinis kainų reguliavimas gali padėti stabilizuoti rinką, pagerinti ekonominę konjunktūrą. Žinoma, vien tik kainų kontrolė, siekiant apriboti bendrą kainų augimą, neišaiškina kainų augimo tikrųjų priežasčių, todėl yra mažai efektyvi. T.y. vien tik kainų reguliavimas, kartu neribojant darbo užmokesčio augimo, infliacijos sulaikyti negali (2). Maksimaliosios kainos pavyzdys gali būti nuomos mokestis komunaliniame ūkyje. Įstatymiškai reguliuojamos nuomos mokestis riboja jo didinimą, nustato taisykles, konstatuojančias „teisėtą“ nuomos mokesčio lygį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų rūšį ir kokybę. Šios programos tikslas – padėti mažas pajamas turintiems žmonėms išsinuomoti gyvenamąsias patalpas. Jei nuomos mokestis būtų nekontroliuojamas, tai pusiausvyros kaina būtų PE, o nuomojamo ploto kiekis, esant šiai kainai, QE. Kai nuoma reglamentuojama, rinka negali išlaikyti pusiausvyros. Valstybei nustačius nuomos mokesčio lygį P1, gyvenamojo ploto nuomos paklausa tampa dydis QD, o savininkai siūlo kiekį QS. Kai QD > QS, susidaro nuomojamo ploto deficitas (3). 3. UŽSIENIO ŠALIŲ VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO RAIDA IR YPATUMAI Bandymai valstybiniu mastu reguliuoti kainas įvairiose šalyse buvo atlikti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybė imdavo reguliuoti kainas, kai sumažėdavo vidinė gamyba ir susidarydavo didelė „atidėta paklausa“. Pokario laikotarpiu, augant gamybos šakoms ir keičiantis gamybos struktūrai, kainų reguliavimu buvo siekiama skatinti paklausą ir keisti jos struktūrą. Dažnai tai buvo socialinių prieštaravimų įveikimo forma, prilaikanti infliacinių kainų augimą, nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Ekonominėse sistemose, kur vyrauja privati nuosavybė, valstybinis kainų reguliavimas įgauna įvairias formas: • Makro lygiu – tai fiksalinė ir finansų politika, nukreipta ekonominio augimo spartai ir stabilumui didinti, mokesčių sistema, garantuojanti teisingą nacionalinių pajamų pasiskirstymą, politika, nukreipta šalutinio visuomeninio kapitalo augimui ir susidarymui, prekybos politika, tiesioginės investicijos ir valiutos keitimo kursas, garantuojantis dalyvavimą tarptautinėje prekybos sistemoje. • Mikro lygiu – tai antitrestinė įstatymų leidyba, kuri yra rinkos ekonomikos pagrindas, tiesioginis reguliavimas, o drauge ir politika, palaikanti konkrečias pramonės šakas, sauganti ir gausinanti išteklius ir kt. Konkrečiose šalyse valstybinio kainų reguliavimo mastas nevienodas. Jis priklauso nuo valstybės ekonomikos reguliavimo specifikos, tiesioginio ir netiesioginio kainų reguliavimo santykio ir pan. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai valstybė reguliuoja 5-10 % kainų (ryšių tarifai, kai kuriose valstijose energijos bei tarptautinių automobilių ir geležinkelio transporto tarifai). Kainas kontroliuoja JAV teisingumo ministerijos Antitrestinė valdyba ir Federacinė prekybos komisija. JAV fermerių produkcijos kainų reguliavimo sistema įvesta 1933 m. Ją sudaro dvi dalys: 1) užstatinės kainos (arba įkainiai) bei Prekių kreditinės korporacijos (PPK) operacijos ir 2) tikslinės kainos. Užstatinės kainos – tai minimalios valstybės garantuotos kainos. Jos neleidžia fermerių rinkos kainoms nukristi žemiau garantuoto lygio. Šitaip fermeris, rinkoje realizavęs žemės ūkio produkciją, gauna minimalias pajamas. PPK užstatinių operacijų metu fermeriams už produkciją, kaip užstatą, suteikiamas kreditas. Užstatu teikiama produkcija gali būti priimta į PPK sandėlius arba palikta saugoti patiems fermeriams. Kredito suma priklauso nuo produkcijos apimties ir užstatinių kainų. Jeigu užstato galiojimo laikotarpiu (paprastai iki 12 mėn.) rinkos kainos viršija užstato įkainius, tai fermeris gali išpirkti savo prekę ir parduoti ją rinkoje. Kai rinkos kainos žemesnės už užstato įkainius, prekė neišperkama ir pereina korporacijos nuosavybėn. Tikslinė kaina skirta fermerių pajamoms palaikyti. Ja apskaičiuojamas ne rinkų kainų, bet apatinis fermerių pajamų lygis. Tikslinė kaina rinkoje nefunkcionuoja, kainų ir pajamų reguliavimo darbuotojai ją taiko, apskaičiuodami kompensuojamą kainos priedą. Kainos priedas apskaičiuojamas kaip tikslinės ir realizavimo kainos skirtumas. Jeigu rinkos kainos žemesnės už tikslines, tai valstybė fermeriams išmoka šį skirtumą. Taigi užstatinė kaina taikoma rinkos kainų reguliavimui (per kainas ir pajamas), o tikslinė kaina – tiesiogiai fermerių pajamoms palaikyti. 1991 metais tiesioginis fermerių finansavimas nutrauktas, užstatinė kaina prilyginta tikslinei. Užstatinė kaina su pasaulinėmis kainomis griežtai nesiejama, o apskaičiuojama 75% dydžio, atsižvelgus į vidinių kainų kitimą per pastaruosius trejus metus. Užstatinių kainų lygio nustatymas yra JAV žemės ūkio ministerijos kompetencija. Svarbi JAV kainų ir pajamų reguliavimo sistemoje yra fermų gamybos kaštų dinamikos kontrolė. JAV žemės ūkio ministerija veda mėnesinę ir metinę fermerių produkcijos ir žemės ūkio gamybos priemonių kainų apskaitą ir jų santykius. Čia atliekami tokie tyrimai: 1) fermerių produkcijos realizacijos kainos; 2) apskaičiuojamosios paritetinės fermerių produkcijos realizacijos kainos; 3) gamybos priemonių ir paslaugų kainos, nuomos mokestis; 4) šių kainų ir mokėjimų indeksai, iš to skaičiaus vartojimo prekių, gamybos priemonių ir paslaugų agreguotas kainų indeksas (paritetinis indeksas); 5) paritetinis santykis. Gamybos priemonių ir fermerių produkcijos kainas skelbia statistikos tarnybos. Europos Sąjungoje (ES) nustatoma ir reguliuojama apie 15% kainų. Pasiūlymus dėl maksimalaus ir minimalaus kainų lygio rengia Europos Sąjungos komisija, o sprendimus priima ES Ministrų Taryba. Nelygu produkcijos rūšis, ES kainos remiamos įvairiomis formomis. Labiausiai paplitusios dvi kainų rūšys: intervencinės (įsikišimo kainos) ir tikslinės (kontrolinės arba orientacinės) kainos. Intervencinė kaina – tai minimali garantuota kaina, kuria ES tarnybos privalo supirkti fermerių produkciją. Ji veikia kartu su gamybos apimties reguliatoriais – gamybos kvotomis (cukrui, medvilnei, grūdams, pienui, rapsui, saulėgrąžų ir pomidorų produkcijai, tvirtagrūdžiams kviečiams ir razinoms). Tikslinė kaina – tai norima didmeninė kaina (kartu ir rinkos kaina), taikoma rajonams, kur konkrečios rūšies produkcija yra deficitinė. Ja remiantis nustatomas slenksčio kainos lygis, kuris vidines fermerių produkcijos kainas gina nuo išorinio žemesnių pasaulinių kainų spaudimo. Slenksčio kaina yra žemesnė už tikslinę, tačiau, atsižvelgus į transporto išlaidas produkcijos vienetui, ji apskaičiuojama taip, kad būtų truputį aukštesnė už tikslinę kainą. Taigi tikslinė kartu su slenksčio kaina yra viršutinė kainos gynimo riba. Remiantis slenksčio kaina, nustatomos kompensacinės muitinės rinkliavos, kurios apskaičiuojamos kaip fiksuotos slenksčio kainos ir nuolat besikeičiančių pasaulinių kainų skirtumas. ES, reguliuodama fermerių produkcijos kainas, pirmumą teikia fermerių pajamoms. Fermeriai atitinkamo lygio pajamoms aprūpinami per rinką ir kainas, t.y. vartotojo sąskaita. Tokia žemės ūkio finansavimo sistema remiasi dirbtinio kainų kėlimo, palyginti su pasaulinėmis, ir agrarinio protekcionizmo priemonėmis. ES, kitaip nei JAV, žemės ūkio produkcijos kainas reguliuoja labiau tiesiogiai, t.y. teikdama lengvatiniu kreditus, paremdama žemės ūkio vystymą blogiausiose žemėse, sulygindama žemės ūkio pajamas su kitose ūkio šakose gaunamomis pajamomis. Prancūzijoje valstybė reguliuoja apie 20% kainų ir tarifų. Pažymėtina, kad Prancūzija viena iš nedaugelio šalių, kuriose buvo gana griežtas valstybinio kainų reguliavimo režimas, trukęs beveik 30 metų (1947-1986 m.). Pokario laikotarpiu Prancūzijoje buvo paplitusi kainų „įšaldymo“ politika, t.y. kainos prievarta buvo stabilizuojamos tam tikram laikotarpiui. Taikomas buvo ir kainų „taksacijos“ metodas. Remiantis verslininkų pateiktais duomenimis ir rinkos situacijos analize, kainas nustatinėjo ir jas keitė pati vyriausybė. Kainos, apskaičiuotos „taksacijos“ metodu, galėjo būti tvirtos, maksimalios ar minimalios. Panašiai buvo nustatomi ir prekybiniai priedai (antkainiai) didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Kai kurioms prekėms valstybiniai Prancūzijos organai nustatinėjo tiktai kainų nustatymo būdą, pavyzdžiui, remiantis darbų sąmatine verte („sąmatinių“ kainų metodas) arba tam tikromis apibrėžtomis sąnaudomis („rėminių“ kainų metodas). Šiuo atveju kainą apskaičiuodavo prekės gamintojas, bet ji būtinai turėjo būti patvirtinta valstybinių organų. Labai įvairūs valstybinio kainų reguliavimo metodai Prancūzijoje buvo taikomi šeštajame dešimtmetyje. Buvo analizuojamos rinkos tendencijos, bendrojo kainų lygio poslinkiai ir pagrindinių prekių, turinčių tiesioginę įtaką žmonių gyvenimo lygiui, kainos. Tačiau kai kurioms prekėms buvo taikomas specialus režimas: pavyzdžiui, laisvų kontroliuojamų kainų režimas, laisvų stebimų kainų režimas, apibrėžtos laisvės kainodaroje režimas. Šių režimų esmė ta, kad prekių kainas nustatinėjo prekių gamintojai, bet joms įtvirtinti verslininkai (paprastai per penkiolika dienų) turėjo gauti valstybės organų sutikimą. Nuo 1960 m. Prancūzijoje prasidėjo kainų liberalizavimas. Jis vyko palaipsniui, griežtus kainų reguliavimo metodus keičiant liberalesniais ir pereinant prie laisvosios kainodaros. Nuo 1970-1971 metų imta naudoti sutartis, ribojančias kainų kilimą. Jose gamintojai įsipareigodavo neperžengti suderintos kainų kėlimo ribos, o valstybiniai organai – nedidinti mokesčių. Ir tik 1978-1987 metais nuo sutarčių dėl kainų pereita prie laisvųjų kainų. Vienkart buvo imamasi priemonių konkurencijai stiprinti, kad liberalizavus kainas jos ne taip smarkiai didėtų. 1987 metais trys ketvirtadaliai prekių ir paslaugų kainų buvo formuojama laisvai. Šiuo metu administracinis kainų reguliavimas Prancūzijoje išliko tik kai kuriose visuomeninėse paslaugose. Tuo metu taip pat buvo liberalizuoti didmeniniai ir mažmeniniai prekybiniai priedai, išskyrus knygų, medikamentų, šviežių daržovių, kai kurių kitų maisto produktų prekybą. Švedijoje valstybinis kainų reguliavimas daugiausiai buvo taikomas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Kainos nuolat buvo kontroliuojamos. Nuo 1956 metų taikyta įšaldymo politika. Aktyviausiai kainų įšaldymo politika naudota 1970-1978 metais, kaip išaugusios infliacijos mažinimo priemonė. Nuo 1980 metų kainų įšaldymas mažiau taikomas, nes ši priemonė buvo neefektyvi. Švedų ekspertų nuomone, kainų įšaldymas efektyvus tiktai trumpą laikotarpį, kai reikia atstatyti disbalansą rinkoje ir užgesinti infliacijos liepsną. Šiuo metu pagal kainų reguliavimo įstatymą vyriausybė tiesiogiai gali reguliuoti kainas tik dviem atvejais: karo atveju arba kai yra pavojus jam kilti, arba iškilus dideliam bendrojo kainų kilimo pavojui. Be to, įstatymas numato, kad vyriausybė tam tikroms prekėms gali nustatyti maksimalų kainų lygį, bet kainos pakeliamos tik iš anksto aptarus ir pagrindus. Pagrindinė vykdomoji ir analitinė kainų klausimo tarnyba yra Valstybinė kainų ir konkurencijos valdyba. Be to, visose 23 Švedijos gubernijose ir Stokholme yra kontorų, stebinčių kainas. Kainų ir konkurencijos valdyba kainas kontroliuoja įvairiomis formomis. Ji seka bendrą šalies kainų lygį ir kai kurių sferų kainas. Tai maisto produktai, kitos vartojimo prekės ir paslaugos, statyba ir gyvenamieji namai, energija ir žaliavos, transportas ir ryšiai. Kainų ir konkurencijos valdyba imasi priemonių, kad šiose šakose būtų sumažintas kainų kilimas. Be to, valstybė veikia kainos lygį per valstybės monopolijas ir valstybine įmones. Egzistuoja degtinės ir vyno gaminių monopolis, pašto ir telekomunikacinių paslaugų ir vaistų prekybos monopolis. Konkrečias kainodaros funkcijas, turėdami tam tikros veiklos monopoliją, atlieka vietiniai savivaldybių organai (komunos). Tai – vandens tiekimas, kanalizacija, šiukšlių surinkimas, dūmtraukių valymas ir pan. Valstybė griežtai reguliuoja žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas (grūdų, pieno, mėsos, kiaušinių ir daugelio kitų maisto produktų), atsižvelgdama į fermerių interesus. Kas metai vyksta derybos tarp vyriausybės ir žemės ūkio gamintojų sąjungos, dalyvaujant vartotojų atstovams. Tokiose derybose numatomas maisto produktų kainų lygis. Tiesioginio valstybinio kainų subsidijavimo Švedijoje praktiškai nėra. Anksčiau teiktos subsidijos pienui dabar panaikintos. Svarbi žemės ūkio subsidijavimo forma – į Švediją importuojamų maisto produktų muito rinkliava. Importuojant nustatomas muito mokestis, kurio dydis turi atitikti numatytos švedų kainos ir importo kainos skirtumą. Šitaip vidaus ir importo kainos sulyginamos. Iš surinktų lėšų dažniausiai teikiamos subsidijos žemės ūkio produkcijos eksportuotojams. Taip muitų barjerai saugo švedų produkciją nuo importo konkurencijos. Įstatymu numatyta speciali žuvies kainų nustatymo tvarka. Valstybės ir gamintojų derybose nustatomos normatyvinės žuvies kainos, o menkei – žemiausia ir aukščiausia kainos riba. Jeigu vidutinė žuvies rinkos kaina šalyje krinta žemiau apskaičiuotos normatyvinės (apatinės ribos), tai gamintojams garantuojamas kainos priedas. Įdomi kainų reguliavimo politika Šveicarijoje. Joje buvo priimta nemažai normatyvinių dokumentų, kuriai remdamasi valstybė veikia šalies kainodaros procesą. Įstatymais fiksuojamos kainos beveik 50% prekinės žemės ūkio produkcijos. Valstybės lygiu reguliuojamos kainos pašarinių ir maistinių grūdų, cukrinių runkelių, rapsų, pieno. Numatomos informacinės kainos mėsai. Ribotas reguliavimas, stebint kainas, yra tekstilės prekėms, drabužiams, žaislams, muzikos instrumentams ir kitoms prekėms. Ypatingą dėmesį valstybė skiria tų šakų kainodarai, kurias ji finansuoja (daugiausia žemės ūkio gamybą). Šveicarijos žemės ūkio politika numato palaikyti kainas tokio lygio, kad žemės ūkio produkcijos gamyba būtų rentabili, be perprodukcijos, o valstiečiams būtų garantuojamos pajamos, prilygstančios kitų šakų samdomosios darbo jėgos pajamoms. Šiuo tikslu aktyviai taikomas vietinius gamintojus ginantis nuo užsienio rinkų konkurentinio spaudimo kainų reguliavimo mechanizmas. Leidžiamas tam tikras grūdų, cukrinių runkelių, bulvių ir rapsų kainų svyravimas. Specifiškas pieno kainų reguliavimas. Tuo tikslu kas metai nustatoma priduoto pieno kvota (kiekis), už kurią pridavėjams mokama tvirta kaina. Nuo užsienio konkurencijos žemės ūkio gamintojai dažniausiai ginami reguliuojant įvežimą (daugiausia daržovių ir vaisių), priklausomai nuo vidaus rinkos pasiūlos ir kainų lygio. Kitose šakose valstybė kainas reguliuoja mažai, dažniausiai išlygindama gamybos ir importinių prekių kainas. Labiausiai ginamos tekstilės gaminių kainos, žaislai, muzikos instrumentai ir pan., daugiausiai ribojant užsienio rinkos konkurentinį spaudimą. Pavyzdžiui, jeigu importinių tekstilės gaminių kainos vidaus rinkoje pasirodys 15-20% žemesnės už analogiškų šveicariškų gaminių, tai valstybė gali apriboti šių gaminių importą (2). 4. VALSTYBINIO KAINŲ REGULIAVIMO LIETUVOJE PROBLEMOS Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai - energetikos, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Daugiausia diskusijų, komentarų ir prieštaringų vertinimų visuomenėje sulaukia kainų reguliavimas žemės ūkyje ir medicinoje. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad kainos privalo būti dar labiau liberalizuotos, o kainų reguliavimas kiek įmanoma sumažintas. Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės Pagal Farmacinės veiklos įstatymą bei Vyriausybės nutarimą dėl kainodaros reguliavimo, vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės prekių kainų reguliavimas yra pavestas Sveikatos apsaugos ministerijai. Šios ministerijos įsakymas ir apibrėžia prekių kainų nustatymo ir tvirtinimo tvarką bei prekybinius antkainius. Šiuo metu yra taikomas toks kainų reguliavimas: • kompensuojamiems vaistams reguliuojamos mažmeninės kainos, prekybiniai antkainiai ir maksimalios didmeninės kainos, taip pat nustatomos bazinės kainos, naudojamos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti; • nekompensuojamiems vaistams bei kompensuojamoms vaistinės asortimento prekėms nustatomas mažmeninės ir didmeninės prekybos antkainis; • visoms vaistinėms medžiagoms nustatomas maksimalus prekybinis antkainis didmeninei kainai nustatyti. Tik ekstemporalių vaistų, vaistažolių ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainos yra nereguliuojamos. Kadangi prekybininko paslauga yra sudėtinė vartotojo įsigyjamo vaisto dalis, tiek galutinės kainos reguliavimas, tiek prekybinio antkainio reguliavimas yra vertintini vienodai. Daliai kompensuojamų vaistų yra taikomas centralizuotas pirkimas. Centralizuotai perkami vaistai ribotam vaistinių ratui gali būti tiekiami pagal atskiras sutartis tik per Valstybines ligonių kasas, vaistinės neturi teisės savo nuožiūra apsirūpinti šiais vaistais, o didmeninės vaistų prekybos įmonės - jų laisvai siūlyti vaistinėms. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtinti prekybiniai antkainiai nustato ne maksimalius, o vienareikšmiai tikslius antkainius visoms prekėms, išskyrus vaistinės medžiagoms. Toks reguliavimas, kai nustatoma tiksli kaina, visiškai paralyžiuoja konkurenciją ir kenkia vartotojui sukurdamas deficitą arba versdamas pardavinėti vaistus per brangiai. Dabar naudojamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir jų kainų reguliavimas sudaro rimtas prielaidas korupcijai, nes nuo atskirų asmenų ar institucijų sprendimo priklauso tiek tai, ar vaistas bus kompensuojamas, tiek tai, už kokią kainą jis gali būti parduodamas. Visa tai turi esminės įtakos tiek vaistų pardavėjų strategijai rinkoje, tiek galimam pelnui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti "ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Pagrindu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinių teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Taigi įstatymas, įpareigojantis reguliuoti vaistų kainas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų nei savo dvasia, nei raida. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo juos suderinti su Konkurencijos Taryba. Sveikatos apsaugos ministerijai priimant įsakymą dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo toks suderinimas atliktas nebuvo. Centralizuotas vaistų pirkimas, savo ruožtu, prieštarauja LR Konkurencijos įstatymui (7), kuriame teigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad "valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams." Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui (šiuo atveju - Valstybinėms ligonių kasoms). Teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmeninės kainos turi būti patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro, tuo tarpu kompensuojamųjų vaistų maksimalių didmeninių kainų kainynas yra patvirtintas tik Farmacijos departamento direktoriaus. Taigi, mažmeninės kainos šiuo kainynu yra nustatytos neteisėtai. Antikonstitucinės Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimai nepritaikyti ekstemporalių vaistų ir nekompensuojamų vaistinės paskirties prekių kainoms. Jų kainos lieka nereguliuojamos. Deja, tai dar viena teisinė kolizija, nes Farmacinės veiklos įstatymas reguliuoti reikalauja, o Konstitucija reguliuoti draudžia. Kai kurie iš aptartų teisinių trūkumų reguliuojant kainas tėra tik detalės, nekeičiančios iš esmės ydingo reguliavimo. Tačiau tai, kad Farmacinės veiklos įstatymas nėra įgyvendintas paraidžiui, o kai kurios kainos nėra reguliuojamos, gerokai sušvelnina neigiamas kainų reguliavimo pasekmes. Galima teigti, kad rinkos veikimas ir vartotojų poreikių tenkinimas nebuvo paralyžiuotas tik šio nukrypimo nuo įstatymo nuostatų dėka. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo Dėl vaistų, vaistinių medžiagų ir vaistinės asortimento prekių kainų nustatymo ir taikymo priėmimas ne tik yra žingsnis prie šių antikonstitucinių įstatymo reikalavimų įgyvendinimo su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, bet nustato netgi griežtesnį reguliavimą, nei to reikalauja įstatymas. Europos Sąjungos teisės aktai didelį dėmesį skiria vaistų ir kitų gydomųjų priemonių kokybei bei tinkamumui užtikrinti, įtvirtina didmeninės prekybos vaistais bei kitomis gydomosiomis priemonėmis principus, nustato tinkamos vaistų bei kitų gydomųjų priemonių gamybinės praktikos kriterijus. Tačiau jokie ES teisės aktai nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojingų vaistų ar kitų gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei, efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Vertinant ES teisės nuostatas kainų reguliavimo atžvilgiu, nederėtų apsiriboti vien tik tiesiogiai tam skirtomis normomis. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Kainų liberalizavimo Lietuvos žemės ūkyje būtinybė Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Beveik dešimties Lietuvos žemės ūkio reformos metų pasekmės - iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Išryškėjantis valstybės nepajėgumas vykdyti prisiimtas paramos žemės ūkiui priemones, sukelia žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdoma žemės ūkio paramos politika yra netinkama ne tik dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet yra savo esme neefektyvi ir turi būti keičiama. Žemės ūkis dažnai dėl kai kurių savo bruožų, pvz. sezoniškumo ar jo produktų būtinybės žmonių egzistencijai, dažnai laikomas specifine ūkio šaka, kuriai būtina specifinė valstybės parama. Toks požiūris į žemės ūkį buvo ypač paplitęs Vakarų Europoje po II pasaulinio karo, kada ūkininkams buvo suteiktos išskirtinės privilegijos lyginant su kitų ūkio sričių atstovais. Politiniais ir socialiniais tikslais buvo grindžiama ir EB bendroji žemės ūkio politika, kurioje rinką iškreipė daugybė reguliavimo priemonių. Neadekvačių ekonominių priemonių naudojimo šiems tikslams siekti EB pasekmės jau seniai yra akivaizdžios. Tai - išteklių švaistymas, mažos visuomenės dalies rėmimas visų gyventojų sąskaita, produkcijos perteklius, "prekybiniai karai" su kitomis šalimis, paramos atitekimas turtingiesiems ir geriau organizuotiems ūkininkams ir pan. Šiuo metu ES gana aiškiai suvokiama būtinybė reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką ir suteikti daugiau erdvės rinkos funkcionavimui. Pagrindinės bendrosios žemės ūkio politikos reformos kryptys - didinti tiesioginių išmokų vaidmenį ir laipsniškai mažinti kainų palaikymo priemones, decentralizuoti paramą žemės ūkiui, t.y. perkelti ją į valstybių narių lygį, mažinti ES rinkos apsaugą. Viena iš siūlomų ES bendrosios žemės ūkio politikos reformų krypčių - palaikyti ūkininkų pajamas tiesioginėmis išmokomis, nesusiejant jų su produkcijos ar plotų apimtimis, t.y. socialinės paramos ūkininkams teikimas. Lietuvos institucijos turi atsižvelgti į būsimas reformas ES bei neigiamas iki šiol taikytos paramos žemdirbiams pasekmes. Esminis žemės ūkio liberalizavimas neprieštarauja Lietuvos stojimui į ES. Priešingai - žemės ūkio politika, sudaranti prielaidas rinkos santykiams, efektyvumo augimui bei perėjimui į kitas veiklos sritis, suteiktų pagrindą šiuo metu nuo (negaunamos) valstybės paramos priklausantiems žemdirbiams patiems kurti savo gerovę ir neskatintų nepagrįstų lūkesčių. Tuo pačiu tai sudarytų sąlygas susikurti konkurencingam Lietuvos žemės ūkiui, palengvintų ūkininkų integraciją į bendrąją rinką bei derybas dėl finansinės paramos iš ES. Pagrindiniu reformų žingsniu turi būti aiškus valstybės vaidmens apribojimas ir daugelio rinką iškreipiančių apsaugos priemonių naikinimas. Žemės ūkio reguliavimo priemonių - gamybos kvotų, minimalių kainų ar subsidijų pašalinimas turėtų bent keletą teigiamų pasekmių. Visų pirma tai sukurtų sąlygas rinkai, kuri parodytų, kokios žemės ūkio šakos gali būti sėkmingai vystomos Lietuvoje, o jų produktai pelningai parduodami vidaus ar užsienio rinkose. Iki šiol "prioritetinių" ar "perspektyvių" žemės ūkio šakų išskyrimas nebuvo pagrįstas jų produkcijos paklausa, ir dėl to buvo švaistomi ištekliai bei sukuriami nepagrįsti žmonių lūkesčiai. Antra, subsidijų ir kainų reguliavimo panaikinimas sukurtų realias paskatas atskirų žemės ūkio gamybos grandžių dalyviams kelti gamybos efektyvumą, kooperuotis arba keisti veiklos pobūdį. Savanoriškos ir visoms pusėms naudingos kooperacijos pavyzdžiu tapo sausio viduryje pasiektas susitarimas tarp ūkininkų, tiekiančių pieną, ir pieno perdirbėjų. Sunku sutikti su tais, kurie mano, jog ūkininkai ir perdirbėjai negali abipusiai naudingai prekiauti. Gali būti, jog ne visi kaimo gyventojai sugebės užsiimti žemės ūkio ar kitokiu verslu ir užsidirbti iš jo. Nesugebantiems užsidirbti pragyvenimui turi būti teikiama valstybės parama. Socialinės politikos tikslai gyvenančių kaime atžvilgiu turi būti vykdomi socialinės politikos priemonėmis. Parama kaimo gyventojams turi būti teikiama tiesioginių išmokų pavidalu. Galiausiai, labai svarbu kuo greičiau sudaryti sąlygas žemės rinkos funkcionavimui, panaikinti žemės skirstymą į žemės ūkio ir kitokios paskirties žemę. Juridiniams asmenims turi būti suteikta teisė būti žemės savininkais. Tai sudarytų sąlygas kitų veiklos sričių plėtrai kaimo vietovėse, finansinių išteklių pritraukimui, pagyvintų prekybą žeme ir kitu nekilnojamu turtu. Žemės ūkių ir perdirbimo įmonių restruktūrizacija bei modernizacija vyks tik sudarius sąlygas veikti pasiūlai ir paklausai žemės ir žemės ūkio produktų rinkose. Tai apima specifinių žemės ūkio paramos priemonių naikinimą bei bendrų šalies makroekonominių ir teisinių verslo sąlygų gerinimą. Veikiant rinkai, ūkininkai galėtų lanksčiau reaguoti į pasikeitimus Rusijos ir kitose pasaulio rinkose. Tik tokiu atveju bus sudarytos sąlygos ūkių produktyvumo bei ūkininkų gerovės augimui (8). IŠVADOS Rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonomin

Ekonomika  Kursiniai darbai   (55,39 kB)

Paklausa- vartotojų noras ir pajėgumas sumokėti už prekę ar paslaugą.Pakl.dėsnis-teidia, kad esant vienodoms sąlygoms,daugiau prekių ar pslg. Bus parduota už mažesnę negu už didesnę kainą. Jei vartotojas tikrai nori pirkti prekę,bet neturi pinigų,jo noras nėra paklausa.Pakankamas kiekis pinigų prekei irgi nėra paklausa, jaigu vartotojas nenori jos pirkti. Pasiūla- tai prekių ir paslaugų kiekis,kurį pardavėjai gali pasiūlyti pirkėjams tam tikru laiku.

Ekonomika  Paruoštukės   (4,83 kB)

1979 m. Suomijoje “Ericsson” kompanijos darbuotojai kartu su kita “NOKIA” kompanija pasiūlė Suomijos gyventojams naudotis mobiliųjų komunikacijų paslaugomis. Netrukus mobiliosios komunikacijos buvo pasiūlytos ir kitoms šalims. Bobiliosios komunikacijos greit paplito Vakarų Europoje, Amerikoje ir kt. šalyse. Šiandian skandinavijos gyventojai užima 1 vietą pagal mobiliųjų telefonų kiekį 1000 gyv. Suomijoje šis skaičius siekia 33% visų Suomijos gyventojų. Nuo 1992 m. Lietuvos gyventojai gavo galimybę naudotis mobiliomis komunikacijomis. Šią paslaugą pasiūlė “Comliet NMT” . Po trijų metų įsikūrė kita komunikacijų įmonė “OMNITEL”, kuri pasiūlė korinį GSM ryšį, po pusės metų įsikūrę “Bitė” GSM, vėliau TELE2. Jau po 6 metų 100% Lietuvos gyventojų gali naudotis mobiliųjų komunikacijų paslaugomis ir pasirinkti 1 iš 4 kompanijų. Vis didėjanti konkurencija verčia mažinti kainas ir gerinti paslaugų kokybę. Per šiuos šešerius metus telefonų ir paslaugų kainos nukrito nuo 4 iki 20 kartų, todėl kiekviena firma teikianti mobilias paslaugas turi paisyti vartotojų poreikių įdiegiant naujoves. Mobilusis telekomunikacijų ryšys yra nepakeičiamas pagalbininkas ne tik operatyviai sprendžiant darbo klausimus, bet ir turistinių kelionių bei atostogų metu. Kiekviena mob. telekom. Bendrovė gerbia savo abonentus ir nuolat dirba, siekdama pateisinti jų lūkesčius. Norėdami sužinoti, ko reikia klientams, nuolat atlieka jų poreikių analizę. Nuo abonentų priklauso, kokias naujas paslaugas pradeda teikti ar tobulina jau esamas. Mūsų tyrimo tikslas - ištirti privačių mobilaus ryšio telekomunikacijų kompanijų teikiamas paslaugas Lietuvoje.

Ekonomika  Referatai   (68,13 kB)

Viskas prasideda nuo to, kaip skirstomi žmonės ekonominiu požiūriu: į vartotojus ir gamintojus. Žmonės teikiantys paslaugas ir gaminantys prekes- gamintojai; vartotojai- tas prekes perkantys ir naudojantys tas paslaugas. Viskas atrodo paprasta, bet ar iš tikrųjų taip yra? Vėliau prasidėjo nauji dalykai, tokie kaip: išteklių rūšys, paklausa ir pasiūla, alternatyvieji kaštai, ekonomikos sistemos. Buvo ir žinomų dalykų, pvz.: eksportas ir importas. Eksportas- tai šalyje pagamintų prekių išvėžimas į užsienį; o importas- užsienyje pagamintų prekių įsivežimas į šalį. Tarptautiniai mainai gerina žmonių gyvenimą pasauliniu mastu. Pirmasis trimestras praėjo gana ramiai, pažymiai labai neblogi. Gerai, kas toliau? Man sunkiausia buvo suprasti apie rinkos pusiausvyros kaina ir kaip ji kinta: „Rinkos pusiausvyros kaina- tai kaina, už kurią gamintojai sutinka parduoti tam tikrą prekių kiekį, o vartotojai sutinka tą kiekį nupirkti. Jei prekės kaina mažesnė už rinkos kainą susidarys tų prekių stoka. Jei prekės kaina didesnė už rinkos kainą, susidarys šių prekių perteklius. Jei paklausa nesikeičia, o pasiūla mažėja, tai rinkos kaina didėja. Jei paklausa didėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa mažėja, tai rinkos kaina mažėja. Jei pasiūla nesikeičia, o paklausa didėja, tai rinkos kaina didėja.“ Labai įdomu buvo mokintis apie konkurenciją: tobulioji, oligopolija bei monopolija. Tobulioji konkurencija būna tada, kai daug gamintojų tiekia į rinką panašius produktus. Čia konkurencija pati didžiausia. Tokį verslą pradėti nesunku, nes nereikia daug pradinių lėšų. Dėl didelės konkurencijos pasiekiamas didelis pelnas. Oligopolija yra tada, kai keli stambūs gamintojai tiekia į rinką panašius produktus, čia konkurencija mažesnė nei tobulosios k. rinkoje. Čia verslą pradėti sunku, nes reikia didelių pradinių lėšų. Monopolija yra tada, kai tik vienas gamintojas tiekia į rinką produktą, kuris neturi pakaitalų. Štai ir antrasis trimestras pralėkė! Pagaliau, verslas ir jo ypatumai buvo ganėtinai įdomu. Pradedam nuo verslininko- tai žmogus, kuris nebijodamas imtis rizikos numato gamybinius išteklius, jų perdirbimą į prekę ar paslaugą, numato rinką ir iš viso to siekia uždirbti, o jie galvoja, kad žmogiškosios verslininko savybės yra atkaklumas, iniciatyvumas, komunikabilumas, novatoriškumas(sugebėjimas atrasti, sukurti naujus dalykus arba iš esmės patobulinti senus). „Verslus kuria idėjos, o geros idėjos pritraukia pinigus“- neprireikė daug laiko, kad suprasčiau, ką tai reiškia, bet paskui prasidėjo nauji dalykai, kuriuos jau reikėjo atsiminti: „Verslo organizavimo formos: individualioji( personalinė) įmonė- tai vieno asmens įkurtas ir organizuojamas verslas, kur visa atsakomybė tenka tam asmeniui, pelnas atitenka jam. Ūkinė bendrija- tai keletos asmenų įkurtas ir organizuojamas verslas, kur pradines lėšas surenka tie asmenys, jie visi vienodai turi galių valdyme ir teisiškai vienodai už viską atsako. Uždaroji akcinė bendrovė(UAB)- įsteigia ir pradinį kapitalą surenka grupė asmenų (akcininkų). Akcija- tai dokumentas, liudijantis apie turto dalies bendrovėje turėjimą. Už akciją iš bendrovės pelno yra mokami pinigai- dividendai. Akcininkai išrenka bendrovės valdybą, kuri priima visus valdymo sprendimus ir teisiškai už viską atsako. Valdyba neturi teisės savo nuožiūra paskirstyti bendrovės pelną, tai daro balsuodami akcininkai.“ Vėliau prasidėjo: įplaukos, pelnas, pastovieji, kintantys kaštai, palūkanos, biudžeto struktūra, „rinkos nesėkmės“, valstybės funkcijos, nedarbas ir kita. Taip eina į pabaigą ir trečias trimestras.

Ekonomika  Rašiniai   (5,28 kB)

Vadovavimo stiliaus įvertinimas Šiuolaikiniai vadybos mokslų tyrimai parodo, kad vadovavimo samprata kinta. Nėra vieno teisingo vadovavimo stiliaus, jis priklauso nuo pavaldinių ypatybių ir situacijos. Vadovai dabar yra laikomi ta grandimi, kuri ne tik generuoja viziją, misiją, rūpinasi harmonija ir organizacijos augimu, bet ir padeda atlikti darbuotojams patikėtas užduotis. Norint įvertinti vadovavimo stilių, reikia ir asmenybės, ir vadovo praktinės veiklos analizės. Mūsų naudojama metodika leidžia nustatyti šiuos vadovavimo stilius: • autokratinį; • konsultuojantį; • dalyvaujantį; • deleguojantį. Personalo įvertinimą atlieka psichologė – konsultantė Nomeda Ausmanienė. 1992 m. baigtas Vilniaus Universitetas, suteikta psichologo, psichologijos dėstytojo kvalifikacija. Nuo 1998 m. – VDU socialinių mokslų fakulteto doktorantė, Lietuvos psichologų sаjungos narė, vadovėlių „Psichologija studentui“, „Bendravimo psichologija“ bendraautorė. Nuo 1996 m. dirba personalo atrankos ir įvertinimo srityje. Per penkerius sėkmingos veiklos metus įgijome didelę patirtį ir daugelio firmų pasitikėjimą, surandant ir atrenkant darbuotojus. Jei ieškote darbo arba norite jį pakeisti, kviečiame kreiptis į Noriu personalo sprendimų grupės narį „Noriu darbo“. Taip pat mes padedame surasti darbą studentams, auklėms (namų šeimininkėms). Turėdami Jūsų anketinius duomenis, teiksime darbo pasiūlymus, atitinkančius Jūsų pageidaujamas sаlygas. Ieškantiems darbo siūloma: 1. Nemokamas dalyvavimas viešose atrankose. Skiltyje "viešos atrankos" rasite informaciją apie šiuo metu vykdomas atrankas Kaune ir Vilniuje: skelbiamas pareigas, darbo pobūdį, kandidatams keliamus reikalavimus ir kt. Norinčius dalyvauti ir atitinkančius pozicijai keliamus reikalavimus, prašome siųsti gyvenimo aprašymą (CV) atrankos skelbime nurodytais kontaktais bei nuorodą, į kurias pareigas pretenduojate. Neradus Jums tinkamos darbo vietos skelbiamose atrankose siųskite mums gyvenimo aprašymą, nurodykite pageidaujamas veiklas ir būsite pakviesti dalyvauti tolimesnėse atrankose. 2. Aktyvi darbo paieška - tai galimybė išgirsti kur kas daugiau ir įvairesnių darbo pasiūlymų nei skelbiama viešose atrankose. Ši paslauga skirta tiek bedarbiams, tiek dirbantiesiems, ieškantiems perspektyvesnio darbo. Darbo paieškos sąlygos: • atvykus, sudarius sutartį ir sumokėjus registracijos mokestį, darbo pasiūlymai teikiami 4 mėn., o neįsidarbinus šiuo laikotarpiu, darbo paieškos sutartis nemokamai tęsiama dar 2 mėnesiams; • neribotas darbo pasiūlymų skaičius. Informacija studentams: • nemokama registracija noriu darbo duomenų bazėje aukštojo mokslo absolventams nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d., magistratūros studentams – visus metus; • pastovaus, sezoninio ir dalinio užimtumo darbo pasiūlymai. Informaciją apie laisvas darbo vietas, rasite skiltyje "darbo pasiūlymai" . • Detalesni duomenys teikiami tik užsiregistravus PASIRUOŠIMAS POKALBIUI SU DARBDAVIU Bet kokio, net pirmo pokalbio privalote išmanyti apie organizacijos veiklą. Pasidomėkite apie organizaciją internete, įmonių, paslaugų kataloguose ir žinynuose, sužinokite apie jos finansinę padėtį, produkciją, paslaugas ir veiklos kryptis. Įsigilinkite į organizacijos ar pramonės šakos perspektyvas ir problemas. Pamėginkite išsiaiškinti, ar konkrečiai organizacijai negresia susijungimas arba pardavimas. Turėtumėte žinoti šios organizacijos ar įmonės ir konkurentų pelningiausius gaminius ir paslaugas. Daug ką galite sužinoti iš laikraščių ir žurnalų verslo skilčių. Praverstų išmanyti organizacijos hierarchiją ir skyriaus, kuriame pretenduojate dirbti, sudėtį. Neapsiribokite vien spaudiniais. Pakalbėkite su žmonėmis, kurie dirba jus dominančioje srityje. Kuo daugiau per pokalbį žinosite apie organizaciją, tuo didesnį įspūdį padarysite pašnekovui. Kuo įdomesnis ir sėkmingesnis bus pirmasis pokalbis, tuo daugiau galimybių, kad jums pasiūlys darbą. Iš anksto paruošti atsakymai į labiausiai tikėtinus klausimus padės atskleisti jūsų sugebėjimus, kvalifikaciją ir patirtį. Dažniausiai pateikiami klausimai Nors kiekvienas darbas ir darbdavio stilius skiriasi, pokalbio klausimai būna neįtikėtinai panašūs. “Papasakokit apie save” arba “Kaip jūs save apibūdintumėt?” Atminkite, kad darbdaviui neįdomu, ar jūs save laikot linksmu žmogumi, ar mėgstate sportuoti (nebent darbas susijęs su sportu). Jam terūpi, ar jūs tinkamas kandidatas tam tikram darbui. Pasinaudokite proga ir apibendrinkite savo sugebėjimus ir ankstesnio darbo patirtį. “Kokias darote klaidas? Ar turite silpnybių?” Į šį klausimą atsakykite truputį linksmiau, išryškindamas paskutinę silpnybę, kurią jau įveikėte. “Kodėl norite šio darbo?” Pašnekovas nori sužinoti, ar jūs rimtai nusprendėte ir organizacija turės naudos, jus pasamdžius. Dabar jums pravers surinkta informacija apie organizaciją. Atsakymą kuo išsamiau pagrįskite skaičiais, faktais. Savo kvalifikaciją susiekite su konkrečia organizacija ir konkrečiu darbu. Niekuomet nesakykite, kad domitės dideliu atlyginimu arba jums galima mažiau mokėti. Užsiminkite, kad jums paliko didelį įspūdį tai, ką skaitėte ir girdėjote organizaciją: jos vystymasis, darbo aplinka, vadovų savybės, įdarbinimo politika, moderni produkcija ar darbo stilius. “Kodėl turėčiau jus samdyti?” Darbdaviai dažnai taip paklausia, tikrindami jūsų reakciją į užduodamą klausimą. Stenkitės kalbėti apie savo įgūdžius pasitikėdamas savimi. Tokioje situacijoje nedera save nuvertinti, bet ir girtis nebūtina. Pavyzdžiui, paminėkite, kad esate laikomas patikimu darbuotoju, puikiai sugebate parduoti produkciją, kaip kiti darbuotojai įvertino jūsų sugebėjimą vadovauti. Tai palanki proga įterpti tokiа informaciją, kuri nebuvo paminėta jūsų gyvenimo aprašyme. “Kodėl jūs išėjote (kodėl jūs norite išeiti) iš dabartinio darbo?” arba “Už ką jus atleido?” Sakykite tiesą ir nekritikuokite buvusio ar dabartinio darbdavio. Jei jus atleido, nereikia teisintis. Jei tebedirbate, prisipažinkite pašnekovui, kad jūsų dabartinis vadovas ar darbdavys nieko nežino apie ieškomą darbą ir paprašykite, kad neprasitartų jūsų darbovietei anksčiau už jus pačius. Jei jus atleido ekonominiais sumetimais, užsiminkite, ką dar atleido ir kodėl, jei tai bus jums naudinga. Pavyzdžiui, kai kurios organizacijos pirmiausia atleidžia vėliausiai priimtus darbuotojus arba dėl biudžeto apribojimų mažina etatus. ”Kiek jūs uždirbdavote?” Sakykite atvirai. Pripažinkite, kad tikitės didesnio atlyginimo. “Kokio pageidautumėte atlyginimo?” Pokalbį apie užmokestį patartume atidėti, kol pasiūlys darbą. Derybos dėl atlyginimo - paskutinė ir bene sunkiausia užduotis, ieškant naujo darbo, tačiau yra būdų ją palengvinti. Įsidėmėkite pagrindinę derybų taisyklę: tegul darbdavys pirmas pasiūlo atlyginimą. Taip jis parodys, kad nori jus įdarbinti. Taip pat jūs sužinosite, ką organizacija galvoja apie pareigas, į kurias jūs pretenduojate. Niekada nediskutuokite apie pinigus, kol organizacija neįvardijo pirminės sumos. Jei pokalbis apie pinigus užsimegs prieš tai, pasakykite, kad jūs vis dar bandote išsiaiškinti, ką tiksliai jums reikės daryti, ir neapsisprendėte, kiek jūsų paslaugos galėtų būti vertos. Jeigu jie paklaus: ”O kiek jūs norėtumėte uždirbti?”, atsakykite klausimu: “Ar jūs man siūlote darbą?” Jeigu jie atsakys “Taip”, tada paklauskite, kiek sutiktų jums mokėti. Jeigu jie mėgintų išsisukinėti sakydami: “Jeigu mes pasiūlytume jums darbą, už kokį atlyginimą jūs sutinkate dirbti?, atsakykite: “Jeigu jūs siūlote man darbą, mes diskutuosime dėl atlyginimo”. Tuomet geriausia paklausti, kokį atlyginimą jums galėtų pasiūlyti. Išgirdę apytikslį dydį, pasiprašykite didžiausios siūlomos sumos. KAIP PARUOŠTI GYVENIMO APRAРYMĄ Gyvenimo aprašymas yra vienas iš svarbių dalykų, prisistatant darbdaviui. Gyvenimo aprašymą pradėkite nuo to, kas esate, koks jūsų išsilavinimas ir patirtis bei kokį darbą norėtumėte dirbti. Apibūdinkite savo ankstesnį darbą, pažymėkite, kas labiausiai ir mažiausiai patiko. Trumpai pristatykite, kokių įgijote žinių ir įgūdžių, pagalvokite, koks darbas jums idealiai tiktų, kokioje organizacijoje jums labiau patiktų dirbti - didelėje ar mažoje. Ruošdamiesi prisistatymui pamąstykite, kodėl siekiate karjeros, ką labiausiai norėtumėte veikti, kokie Jūsų planai po vienerių, dviejų, trejų ar net po penkerių metų? Gyvenimo aprašymas skirstomas į kelias dalis: biografinius duomenis, buvusios darbinės veiklos, įgytos patirties ir išsilavinimo apraрymą. Svarbiausia dalis yra Jūsų profesinio gyvenimo santrauka. BIOGRAFINIAI DUOMENYS Tai Jūsų vardas, pavardė, namų adresas ir telefonas. Net jeigu Jūsų dabartinis darbdavys žino, kad ieškote darbo, geriau nurodyti namų, o ne darbo telefono numerį. Jei namuose neturite autoatsakiklio, vertėtų jį įsigyti, kad siūlantys darbą galėtų palikti praneрimą. Nenurodykite savo fizinių duomenų: amžiaus, ūgio ar svorio. Jie nėra nereikalingi. Jei auginote vaikus ir dėl to buvo pertraukų Jūsų karjeroje, parašykite apie tai atskirai. TARNYBA IR PATIRTIS Ankstesnes darbovietes surašykite chronologine tvarka. Sаrašą pradėkite nuo paskutinės savo darbo vietos. Nurodykite įstaigų pavadinimus, adresus, pareigas ir įsidarbinimo laiką. Apibūdinkite savo veiklos sritį ir pasiekimus. Reikėtų nurodyti savanoriškus darbus ir kito pobūdžio veiklą. Nepamirškite parašyti, kokios užsienio kalbų žinios, ar dirbate kompiuteriu ir kontoros įranga. Nors dirbti su kompiuteriu privalo net ir aukščiausio rango tarnautojai, nurodykite šiuos įgūdžius tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai susiję su Jūsų darbu. Jeigu Jūsų darbas nebus susijęs su raštine, neminėkite sekretorei reikalingų įgūdžių, pavyzdžiui, kad mokate spausdinti mašinėle. Amerikiečiai mėgdavo kaitalioti darbus karjeros sumetimais. Tačiau dažnai darbus keičiantį žmogų gali palaikyti nepastoviu ar nekompetentingu darbuotoju. Jei Jūsų gyvenimo aprašyme darbo vietų sаrašas neįprastai ilgas, būkite pasiruošęs tai paaiškinti. Darbdaviai nelabai mėgsta darbuotojus, keičiančius darbą, kai kiti pasiūlo didesnį atlyginimą. Būtinai paaiškinkite, kad darbą keitėte karjeros ar asmeniniais, bet ne finansiniais sumetimais. IŠSILAVINIMAS Jei esate baigęs vidurinę mokyklа, nurodykite jos pavadinimą ir adresą. Jei turite aukštąjį išsilavinimą, nerašykit apie vidurinę, bet pradėkit nuo mokslinio laipsnio bei vardo ar mokslinio darbo. Į sаrašą galite įtraukti po aukštojo mokslo įgytas žinias ir laipsnius. Datas galite rašyti arba ne. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nuogąstauja, kad datos pabrėš jų amžių ir pakenks per pokalbį. Jeigu ką tik baigėte mokyklą, galite plačiau apžvelgti savo išsilavinimą: pažymių vidurkį (jei jis geras), dėstytas disciplinas, apdovanojimus ir pagyrimus bei papildomo ugdymo veiklą. Jei Jūs ką tik baigėte universitetą ir pakeitėte tik vienа ar dvi darbovietes, pirmiausia apibūdinkite savo išsilavinimą. KARJEROS TIKSLAI Jei turite konkrečių karjeros tikslų, gyvenimo aprašymo pradžioje apibūdinkite juos vienu-dviem sakiniais. Kita vertus, karjeros tikslų galite ir nenurodyti, nes tai gali Jus varžyti. Svarbiausia, niekuomet apie tikslus nekalbėkite miglotai, pavyzdžiui: “Pritaikyti vadybininko sugebėjimus” arba “Gilinti savo žinias (…) ir (…)”. REKOMENDACIJOS Jei Jūsų darbdavys sutinka parašyti rekomendaciją, nedvejodami sutikite. Kitais atvejais rekomendaciją gali parašyti žmogus, kuris puikiai Jus pažįsta: buvęs dėstytojas, kolega arba advokatas. Kaip ieškoti darbo Nors darbo ieškojimas galėtų būti nuostabus, nuotykių kupinas laikas, daugeliui šis procesas sukelia nemažą nervinę įtampą. Baisiausia, kad jus tirs ir vertins, gal net pripažins esant netinkamą, nesvarbu, ar praradote senаjį darbа, ar ką tik baigėte universitetą, ar tik ieškote naujų išmėginimų. Nerimas sumažės, jei rūpestingai suplanuosite savo veiksmus ir blaiviai vertinsit situaciją. Žinokite, svarbiausia - gerai save pažinti. Pamąstykite, kokių turite ypatingų gabumų, ką mėgstate veikti, kuo jūs rimčiausiai domitės ir, žinoma, ką geriausiai mokate. Susidarykite savo privalumų sаrašą ir tuomet ieškokite tokio darbo, kurį dirbdamas tuos gabumus galėtumėt pritaikyti. Dar labai daug žmonių jaučiasi nelaimingi dėl savo darbo, nes niekuomet nesusimąsto, ką jie norėtų veikti. Didelė klaida yra tapti teisininku vien todėl, kad tai jūsų tėvo profesija, arba viešbučio vadybininku, nes šias pareigas jums pasiūlė. Ieškodami darbo žinokite, kad jums reikės varžytis su kitais. Ne kiekvienas mėgsta konkurenciją ar protingai reaguoja. Užsitęsę ieškojimai įbaugina net labiausiai savimi pasitikinčius. Jeigu jūs organizuotas ir informuotas žmogus ir į šį procesą žiūrite kaip į kasdieninio gyvenimo dalį, mažiau bijosite konkurentų ir padidinsite galimybes gauti norimą vietą. Kai kurie žmonės mano, kad verslo pasaulis yra džiunglės, todėl keliа į virрūnę reikia išsiplėšti iltimis. Jiems atrodo, kad malonūs ir geraširdžiai nieko nepasieks. Tačiau draugiški ir jautrūs kolegoms žmonės moka puikiai bendrauti ir dirbti. Dažniausiai laimi principingi, ryžtingi ir darbštūs. Taigi darbo ieškojimą vertinkite ne kaip mūšį, bet kaip nuoseklias pastangas susirasti užsiėmimą, labiausiai atitinkantį jūsų gebėjimus ir patirtį. Sistemingos pastangos, išsamus gyvenimo aprašymas ir teigiamas požiūris į ateitį padės kalbėtis su bet kokiu darbdaviu. Šiandien darbdaviams rasti gerą darbuotoją taip pat sudėtinga, kaip ir žmogui – gerą darbą. Jei prieš dvejus metus darbo vietų paklausa stipriai viršijo pasiūlą, tai šiandien stebima atvirkštinė situacija: per dieną gaunama beveik dvigubai daugiau darbdavių užsakymų negu užsiregistruoja ieškančiųjų darbo. Šaltinis: Noriu personalo sprendimų grupė Norėdami rasti gerus darbuotojus laisvoms darbo vietoms užimti darbdaviai turi parodyti vis daugiau iniciatyvos ir išradingumo. Nors oficiali bedarbystė Lietuvoje gana didelė (12,6 %), tačiau reali situacija kiek kitokia, kadangi šį skaičių daugiausiai sudaro žemos kvalifikacijos darbininkai, tuo tarpu specialistų trūksta. Todėl vykdant aukštos kvalifikacijos darbuotojo paiešką, dažnai nepakanka pasinaudoti darbo biržos ir net įdarbinimo agentūros paslaugomis, o tenka kreiptis į specialistus, atliekančius profesionalią darbuotojų atranką bei turinčius informacijos apie kvalifikuotus įvairių sričių specialistus. 1 NORIU DARBO duomenų bazę sudaro užsiregistravę klientai, o ja naudotis darbdaviai gali nemokamai 2 CV duomenų bazė formuojama iš gaunamų gyvenimo aprašymų, o jos resursais darbdaviai gali pasinaudoti vykdant atranką. Vadybininkų paklausa rinkoje jau dabar viršija pasiūlą, o buhalterių, vadovų, kvalifikuotų darbininkų reikia daugmaž tiek, kiek ir yra ieškančiųjų tokio darbo. Bet tikriausiai kiekvienam susidūrusiam su personalo paieška aišku, jog iš vieno ar dviejų kandidatų atsirinkti tinkamą darbuotoją beveik neįmanoma...

Ekonomika  Referatai   (161,16 kB)

Italijos ekonominė struktūra yra panaši kaip ir labiausiai išsivysčiusių ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijai priklausančių valstybių. Pirminės gamybos sektoriaus įnašas į šalies ekonomiką nėra žymus, tuo tarpu paslaugos sudaro apie 67% visoje šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. Išskyrus turizmą ir dizainą, Italijos paslaugų sektorius tarptautinėje rinkoje nėra konkurencingas. Tuo tarpu gerą vardą tarptautinėse rinkose yra išsikovojęs Italijos gamybos sektorius, ypatingai mažoz ir vidutinio dydžio kompanijos, gaminančios sudėtingus, aukštos kokybės gaminius. Gamyba sudaro apie 25% BVP ir 90% Italijos eksporto. Italijoje yra santykiniai mažai stambių kompanijų, tačiau jų įnašas į šalies ekonomiką yra pakankamai svarus. Iš svarbiausių paminėtinos: FIAT (priklauso Agnelli šeimai), PIRELLI (priklauso Pirelli šeimai), FININVEST (priklauso Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi) ir kt. Italijos ekonomikos varomoji jėga – smulkios ir vidutinio dydžio įmonės, daugiausiai veikiančios taip vadinamuosiuose „industriniuose rajonuose“ – šalies šiaurės rytuose ir centrinėje dalyje. Vidutinėje Italijos kompanijoje dirba 3,6 darbuotojo, „stambesnėse“ gamybinėse įmonėse dirba 8,7 darbuotojo (ES šalių vidurkis 15 darbuotojų). Dauguma smulkių ir vidutinių įmonių gamina aukštos kokybės vartojiškas prekes: drabužius, avalinę, baldus, virtuvės įrengimus, buitinę techniką. Tradiciškai į eksportą orentuotos Italijos smulkios ir vidutinio dydžio įmonės paskutiniu metu susiduria su verslo glogalizaciją ir augancia konkurenciją. Įmonių nenoras ieškoti finansavimo šaltinių investicijoms stabdo verslo plėtrą ir sudaro sąlygas stambioms užsienio kompanijoms nupirkti vietines įmones ir tuo būdu įsigyti itališką prekės vardą, laikomu vieningu pasaulietinėje rinkoje, kadangi užrašas ant prekės „Made in Italy“ daugumoje šalių asocijuojasi su kokybe ir stiliumi. Italijos įmonės įsigijimas yra taip pat ir efektyvus būdas įeiti į Italijos rinką (šeštą pagal dydį pasaulyje). Investavimas. Kodėl turėtumė investuoti? Italija yra labai svarbi Europos Sąjungos narė, o taipogi ir pilnavertė bendrosios rinkos narė. italų požiūris į užzienio investuotojus yra labai palankus, jiems nėra taikomi griežti apribojimai. Italijos rinka pagal bendrąjį vidaus produktą gali būti sulyginama su Didžiąja Britanija. Gyvenimo standartai šiose šalyse yra taipogi panašūs, nors be abejo yra skirtumų tarp atskyrų regionų. Dažniausiai Italijoje steigiamos mažo sir vidutinės įmonės. Pietuose rinka yra mažiau išvystyta, joje yra susidariusios ilgalaikės struktūrinės problemos, tačiau yra pastebimas tamtikrų sektorių greitas plėtojimasis, pavyzdžiui uostai ir elektronika. Atsiranda vis naujų investavimo galimybių tokiuose svarbiuose sektoriuose kaip energijos, vandens, telekomunikacijų ir kituose. Didžioji Britanija jau yra viena iš pagrindinių investuotojų tokiose rinkos srityse kaip farmacija, chemijos pramonė ir inžinerija. Taipogi auga investicijos į aptarnavimo sektorių, į kurį įeina draudimo paslaugos, bankininystė, transportas ir t.t. Kompanijos, planuojančios investuoti Italijoje, turi būtinai gerai išnagrinėti vietinę rinką, atkreipti dėmesį į joje veikiančias firmas ir pasinaudoti gautomis žiniomis, kad suprasti, kaip pasiekti sėkmę. Taipogi versininkai turėtų surasti kuo daugiau medžagos skirtos potencialiems investuotojms Italijoje, kurią teikia firmos siūlančios pagalbą bei informaciją žmonėms ieškantiems jos. Užsienio investicijų reguliavimas Remiantis Italijos įstatymus užsienio investuotojai gali vykdyti Italijoje investicijas liromis ar kita užsienio valiuta. Taip pat užsienio investuotojai gali investuoti į Italijos koorporacijų akcijas, obligacijas išleistas Italijos kompanijų, bankų ir Italijos vyriausybės ir kitus vertybinius popierius. Užsienio investuotojams yra leidžiama eksportuoti investicijos atneštą pelną, tai yra palūkanas. Vietinio verslo steigimas. Atstovo biuras ir skyriai. Yra dviejų tipo verslo organizacijų, kurios naudoja užsienio kompanijas tam, kad kad vadovautų verslui Italijoje. Tai yra atstovo biuras („Ufficis de Roppe“) ir skyrius. Nei atstovo biuras, nei skyrius nėra legaliai atskirtas. Pati paprasčiausia verslo struktūra prieinama užsienio kompanijai yra atstovo biuras. Užsienio kompanijos dažnai jį naudoja kaip priemonę ištirti rinkai ar apsisprendžiant ar isteigti skyrių, ar filialą. Atstovo biuras neįgalina užsienio kompanuijos vadovauti bet kokiems komerciniams ar financiniams veiksniams, nors jį galima traktuoti kaip kompanijos agentą ar distributorių. Nesėkmė gali iškilti atsižvelgiant į tai, kad pagal taisykles biuras būtų kaip laikina įstaiga, kuri gautu pajamas iš savo veiklos ar paslaugų, o tai reikštų, kad biuro paslaugos yra pilnai apmokestinmos Italijoje Socialinio draudimo mokestis yra mokamas darbuotojams iš atstovo biuro, įmokos yra paskaičiuojamos pagal kintantį procentą priklausantį nuo atlyginimo dydžio. Dėl tikslaus socialinio draudimo mokesčio patariama kreiptis profesionalų patarimo. Atstovo biuras daugiausia tarnauja kaip rinkodaros įrankis be jokių mokesčių komplikacijų kol vidinė struktūra išlieka su griežtais apribojimais nurodytais auksčiau. Taip pat yra legalūs registracijos formalumai, jokie finansiniai patvirtinimai nereikalaujantys užpildymo, nėra mokamas pridėtinės vertės mokestis. Tam, kad isteigti atstovo biurą onvestuotojas turi susitarti su Prekybinės Komercijos Rūmais. Tam padaryti yra reikalingi šie dokumentai: • Užsienio kompanijos direktorių tarybos rezoliucijos patvirtinta kopija (su tiksliu kopijos vertimu į italų kalbą), igalinanti atstovo biuro atidarymą Italijoje ir nurodytu atstovo biuro pavadinimu. • Pilnas adresas, asmens vardas, pavardė, kuris yra legaliai atsakingas už biurą. • Galių sąrašas, kurios suteikiamos asmeniui atsakingam už biuro darbą. • Sertifikatas (su vertimu į italų kalbą) parodantis narystę užsienio motininės kompanijos bet kuriame oficialiame užsienio kompanijos registre prekybinės Komercijos Rūmuose. • Kasdieniniam biuro vadovavimui reikalinga banko sąskaita atidaryta atstovo biuro, su parašu nurodyto atstovo. Atstovo ofisas turi atsižvelgti į nurodytus mokesčių reikalavimus. Vietinių kompanijų reguliavimas. Kokios yra vietinės ir reguliavimo nuomonės? Kapitalas ir uždarbis gali būti nevaržomai repatrijuojami atsižvelgiant į Europos sąjungos nustatytas taisykles. Italija yra pasirašiusi Dvigubo mokesčio sutarį, kuri apsaugo pajamas ir pelną nuo mokesčių esančių daugiau nei vienoj teritorijoj. Tai reiškia, kad mokesčiai mokami tik toj teritorijoj, kurioje ir yra gaunamas pelnas. Italijoje nėra jokio įstatymo draudžiančio užsienio investicijas, o taipogi nėra ir jokių vietinių industrijų, kurios būtų uždarytos privačioms įmonėms. Firmų rūšys Italijoje: Ribotos atsakomybės bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis kapitalas 20 mln. lyrų. Bendrų akcijų bendrovė - atsakinga už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Ribotos atsakomybės akcinė bendrovė - aktyvūs partneriai: nerybota atsakomybė; neaktyvūs partneriai: atsakingi tik už investuotą kapitalą, pradinis įnašas 200 mln. lyrų. Įmonės teisinės formos parinkimas Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu, įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų. Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės nuosavybės teisė apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė. Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus (pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu - tiek investuotu į verslą, tiek kitu savo turtu. Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą. Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta įsigytų akcijų arba pajaus vertei. Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik įdėtu kapitalu. Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį - paprastą, komanditinę ar akcinę komanditinę ūkinę bendriją. Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu tarifu negu parduodant akcijas. Verslo papročiai Italijoje tartis dėl susitikimų reikėtų iš anksto, geriausia tai daryti laiškais. Sunku planuoti susitikimus liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių metu. Pirmą korespondenciją geriausia rašyti itališkai, tačiau jei atsakoma angliškai, toliau bendraujama anglų kalba. italų kalbos vartojimas vertinamas kaip mandagumas, todėl į itališkai parašytą paklausimą galima tikėtis žymiai greitesnio atsakymo. Italijos verslininkai vertina greitus atsakymus i visus paklausimus. Italijoje labai vertinamas svečių punktualumas. Ruošiantis verslo susitikimui, reikia pagalvoti, kaip rengiasi italai. Verslininkai ir verslininkės Italijoje rengiasi stilingai ir elegantiškai, daug dėmesio skirdami „la bella figura“. Tačiau apranga verslo aplinkoje yra konservatyvi, laisvas stilius nėra priimtinas. Milanas ir Florencija yra Europos madų centrai. Asmens išvaizda atspindi vidines vertybes, todėl timkamai pasipuošus galima išreikšti pagarbą verslo partneriams. Svarbius verslo reikalus italai labiau linkę spręsti akis į akį, o ne telefonų, faksu ar elektroninių paštu. Daugiau galima laimėti perkant, parduodant ar derantis dėl bendros veiklos, jeigu bus išreikštas pageidavimas susitikti. Neformaliuose susitikimuose italai įpratę keistis vizitinėmis kortelėmis, tačiau verslo susitikimuose jos yra būtinos. Vizitinės korteles Italijoje priimta daryti baltas su juodais užrašais. Paprastai, kuo žmogus užima svarbesnes pareigas, tuo jo vizitinėje kortelėje būna mažiau informacijos. Visa prekybinė literatūra (katalogai, prekių instrukcijos) turėtų būti paruošta italų kalba. Verslo aplinkoje įprasta kreiptis asmeniniais titulais (Dottore, maestro, Avvocato, etc.). visi baigusieji universitetus turi titulus ir yra įpratę. Kad į juos kreiptųsi titulu. Į italus partnerius kreiptis vardais galima tik kai jie patys to paprašo, o paprastai kreipiamasi pavarde. Italai yra energingi, entuziastingi kalbėtojai. Jie greitai mąsto ir gali nuspėti, ką ketinama sakyti dar nebaigus minties. Todėl dažnai puola atsakyti, dar nebaigus kalbėti. Italijoje tiesioginis akių kontaktas reiškia domėjimąsi pašnekovo žodžiais, o nepastovus akių kontaktas ispėja apie susidomėjimo stoką. Italai yra labai vaišingi žmonės ir dažnai savo verslo partnerius kviečiasi pietauti į restoranus. Kvietimo atmetimas gali būti palaikytas įžeidimu. Verslo pietuose dažniausiai dalyvauja tik maža grupelė svarbiausių žmonių. Jeigu svečias organizuoja pietus, reikėtu pasitarti su partneriu italu, ka pakviesti, kad būtų visi svarbiausi žmonės. Susipažinimas su partneriu Italijoje užtrunka gerokai ilgiau, nei kitose šalyse. Šį procesą galima paspartinti lėkšte gerų spageti ir pora taurių vyno. Italija valgymas ir gėrimas – viena svarbiausių verslo žaidimo dalių. Prie stalo galima susikurti gerą reputaciją, o taip pat ją ir prarasti. Nepatartina gerti daug vyno, nes vynas Italijoje traktuojamas kaip maistas, o padauginti vyno laikoma nemandagu. Vyną pilstyti gali tik vyrai, jei moteris pilsto vyną, tai laikoma nemoteriška. Neformaliuose susitikimuose nemandagu yra klausinėti italų apie jų profesiją, tačiau tokie susitikimai yra vertingi verslo santykiams užmegzti. Profesinę informaciją apie asmenį geriausia taktiškai bandyti sužinoti per trečią asmenį. Italijoje geros temos pokalbiams yra kultūra, menas, istorija, muzika, nacionalinė virtuvė. Reikėtų vengti tokių temų, kaip politika ir neigiami atsiliepimai apie šalį. Verslo sėkmės faktoriai Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių: • Verslininko gabumai. • Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė. • Vyriausybės skatinimas. • Pakankamas kapitalas. • Verslo galimybės. • Darbuotojų bendradarbiavimas. Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes: • didelis poreikis karjerai; • savarankiškumas; • poreikis būti nepriklausomam; • poreikis naujovėms; • kūrybingumas, • entuziazmas, • darbštumas. Verslo rizikos sėkmė Verslininkystės rizika - tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą. Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje: 1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą); 2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje; 3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai; 4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija; 5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis. Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai. Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: • Kriminogeninė rizika. • Politinė rizika. • Finansinė rizika. • Komercinė rizika. Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys - veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką. Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra šie: • išlaidų tikslingumo analizės; • ekspertinio įvertinimo metodas; • analitinis; • analogų panaudojimo. Verslo planas. Verslo sumanymas Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą - turėti originalų, patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais, be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus. Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį, įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus kreditus. Kokia jūsų verslo prasmė? Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės. Esamos ir būsimos padėties analizė: 1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius sprendžiate uždavinius? 2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie esminiai būsimo verslo ir šiandieninės veiklos skirtumai? 3. Palyginus esamą padėtį su geidžiamąja, gaunami pagrindiniai skirtumai. Belieka išsiaiškinti, kaip tai pasiekti? Toliau - realių galimybių analizė, konkrečių programų veiklai vystyti kūrimas. Būsimas investitorius ar partneris paėmęs verslo planą turi jau pirmam puslapyje iš karto matyti kokia verslo esmė ir kokie yra finansų poreikiai. Toliau verslo plane eina anotacija. Anotacija - tai 1-4 puslapius užimanti verslo plano dalis, kurioje koncentruotai apibendrinama kituose verslo plano skyriuose išdėstoma medžiaga. Anotacija paprastai rašoma po visų kitų dalių, nes tai - viena reikšmingiausių plano dalių, kurios paskirtis sudominti skaitytoją projektu. Čia trumpai apibūdinamas verslo sumanymas, pateikiama trumpa prekės ar paslaugos charakteristika, aprašoma rinka. Čia itin svarbu išryškinti, kuo įmonės gaminama prekė ar teikiama paslauga yra unikali, geresnė nei konkurentų. Trumpai tariant, verslo planas - tai dokumentas, kuriame aprašyta būsima 3-5 metų įmonės gamybinė ir komercinė veikla. Tai išsamus ir gerai argumentuotas konkrečių ateities veiksmų planas. Jame atsispindi esama įmonės padėtis, parodytos galimybės ir būdai užsibrėžtam tikslui pasiekti, apskaičiuotos būsimos išlaidos, pajamos, pelnas ir kiti dalykai. Tačiau planas turi būti kartu ir konkretus, ir lankstus, atsižvelgiant į visas vykstančias aplinkoje permainas. Rašant verslo planą svarbu neužmiršti, kad būsimas investuotojas ieškos verslo plane ne teigiamų dalykų, o stengsis kuo greičiau planą atmesti. Todėl silpnas, nepagrįstas teiginys anotacijoje gali sužlugdyti visą verslo planą. Atskleisti verslo trūkumų anotacijoje nereikia ir negalima, juos radęs skaitytojas gali ir nebeskaityti toliau. Tuo tarpu gerai parašyta anotacija gali įtikinti skaitytoją verslo privalumais. Įmonės tikslai Apibrėžiant įmonės tikslus, tuo pačiu apibrėžiamos ir galimų interesų sritys. Apibrėžti tikslus būtina, nes jie sudaromi keleriems metams į priekį, ir lyginant padarytus darbus su ketinimais galima spręsti, ar veikiama teisingai. Įmonės analizė Reikia įvertinti, ką turi įmonė, kaip tai galima išnaudoti, kokie esamų resursų ypatumai. Analizuoti gamybą, marketingo operacijas, organizacinę įmonės struktūrą. Kokie skyrių padaliniai ir ryšiai? Koks valdymas? Kaip priimami sprendimai? Kaip vyksta kontrolė? Ir t.t. Taip pat reikia įvertinti žmonių sugebėjimus, įgūdžius, kvalifikaciją, pažiūras, vertybes ir elgesį, numatyti kokių specialistų reikės ateityje, nuspręsti, ar užteks turimų žinių, ar reikės mokytis. Prekės ir paslaugos analizė Ką ruošiamės pardavinėti? Kas bus vartotojai? Kokia pagrindinė prekės ar paslaugos idėja, kuo ji patraukli pirkėjui dabar? Ar bus perkama po 3-5 metų? Ar esate tuo įsitikinęs? Kodėl? Kiek, kur ir kada parduosite? Kokios bus prekių ar paslaugų apimtys, kainos? Ar pastebite ir analizuojate vykstančias tendencijas? Kaip pasieis įmonės elgesys jei atsižvelgsite į galiams perspektyvas? Rinkos analizė Įvertinus įmonės tikslus, galimybes, siūlomas prekes ir paslaugas, reikia atsižvelgti ir į rinkos poveikį. Kaip ir kada pirks? Kokie dar galimi potencialūs pirkėjai? Ar bus patenkinti visi jų poreikiai? Ar po kelių metų pirkėjai norės to paties? Kokie konkurentai yra dabar, kokie bus ateity? Kaip jie gali elgtis? Kokios rinkos augimo ir vystymosi galimybės? Kuria linkme vyksta pasikeitimai, kokios tendencijos? Išteklių nustatymas Ko reikia tikslui pasiekti: pinigų, medžiagų, informacijos, žmonių? Kiek ir kokių? Ką jau turi įmonė ir ko trūksta. Paskaičiuoti, kuo turtingi, gal galima panaudoti tai, ką jau turim. Veiklos programa Reikia aprašyti, kas ir kaip bus daroma. Nurodyti atskirus etapus, konkrečius tikslus, terminus, atsakingus žmones. Turint nuoseklų veiksmų planą, galima kontroliuoti jo eigą. Jau galima įvertinti, kiek apytiksliai reikės pinigų, kaip maždaug viskas vyks. Taip pat reikia numatyti, kas bus daroma nesėkmės atveju. Kokia galima rizika, alternatyviniai sprendimų variantai? Sunkumai ir uždaviniai Analizės metu išryškės silpnosios verslo vietos. Teks ieškoti, kaip užpildyti atsiradusias spragas. Ruošiant biznio planą, reikia apgalvoti, kaip įveikti būsimus sunkumus. Rizikos įvertinimas Kiekvienas verslas yra susijęs su tam tikra rizika, kliūtimis, abejonėmis, problemomis. Rizikos veiksnių yra gana daug: nuo gaisrų iki streikų, tarptautinių konfliktų, mokesčių politikos pasikeitimų, valiutos kursų svyravimų, kredito gavimo galimybių ir t.t. Kuo detaliau ir išsamiau šie veiksniai išnagrinėjami verslo plane, tuo labiau verslininku pasitikės investitorius. Todėl reikia bent jau nurodyti rizikos veiksnius, kurie yra tikėtini, bei numatyti priemones, kurios padengtų galimus nuostolius. Dažnai yra vartojama schema "kas, jeigu", pavyzdžiui, kas jeigu konkurentai sumažina kainas, atsiranda nauja technologija, patentai nepripažįstami, nepasitvirtina rinkos prognozės ir t.t. Investitoriai norės žinoti ką apie tai mano verslininkas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus. Įmonės įkūrimas. Koks yra geriausias būdas tai padaryti? • Naujos įmonės kūrimas yra pagrįstas Civiliniu Kodeksu. Dėl mokesčių palankumo užsienio investuotojai suinteresuoti steigti bendras įmones. Tam, kad susijungti su vietine įmone, turi praeiti mažiausiai 40 dienų laikotarpis, kad inkorporacija butų patvirtinta notaro bei vietinio tribunolo. Minimalus sujungimo mokestis yra 10 milijonų lyrų. • Privalu turėti tvarkaraštį bei planą. Taipogi reikia įsigyti identifikavimo kortelę, kuri bus reikalinga, atidarant bankų sąskaitas, pasirašant kompanijos dokumentus ar naujo skompanijos vardu atliekant tam tikras operacijas. • Sekantis žingsnis yra pasirinkti Įmonės rūšį. Ribotos atsakomybės bendrovės minimalus įstatinis kapitalas turi būti 20 milijonų lyrų. Akcijos gali būti perduotos tik notaro patvirtintu dokumentu. Akcinių bendrovių įstatinis kapitalas yra virš 200 milijonų lyrų. • Priklausydami nuo pradinės investicijos ir reikalavimų dirbančiam kapitalui, daugelis naujų verslininkų pasirenka ribotos atsakomybės bendrovę, su palyginus aukštu įstatiniu kapitalu, virš 200 milijonų lyrų (tokiu atveju, jis turi buti revizuojamas įstatymų nustatyta tvarka). • Patartina būtų neskubėti gavus visa informacija kurti įmonę. Reikėtų pasitarti su profesionalais, kurie įmonės kūrimo metu, galėtų jus atstovauti. Profesionalus ir, be abejo, legalus verslo patarėjas, galės padėti surengti susitikimu ssu reikiamais žmonėmis, galų gale, galės atstovauti kompanijo sinteresams įvairių derybų metu. Verslo įmonių kūrimas. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka. Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą - verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį. Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius - teisinius, socialinius - kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius. Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos. Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos - pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui. Antrasis pokytis - tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse). Politiniai - teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį. Reikalavimai įmonės kūrėjams: Įmonės kūrimo etapai yra šie: 1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas; 2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas; 3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas; 4. įmonės juridinės formos parinkimas; 5. verslo organizavimo projekto parengimas; 6. įmonės steigimo dokumentų parengimas; 7. įmonės registravimas. Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos. Idėjos pagrindimas - tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas. Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau - dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau - dėl finansinių problemų. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi. Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia - ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra - kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia - kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta - kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta - ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja. Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės - sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai. Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai: • asmeninės valdžios siekimo atkaklumas; • materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas; • įmonės pelno paskirstymo būdas; • įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis; • įmonės likimas ateityje. Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą. Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas Smulkios ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra nedaug, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia - už finansus ir prekybą. Jam pavaldus dažniausiai tik vienas asmuo - gamybos meistras ar brigadininkas. Ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva. Smulkių firmų skiriamasis bruožas - jo paprastumas ir negausus valdymo aparatas. Smulkios firmos vadovas - ypatingas vadovo tipas, besiorientuojantis į naujoves ir rizikuojantis. Pati paprasčiausia organizacinė smulkios įmonės valdymo struktūra yra tokia: prezidentas, viceprezidentas, realizavimo specialistas. Didėjant įmonės apimčiai, didėja ir valdymo grupės. Valdymo aparate gretinamos įvairios profesijos. Dažnai firmos vadovas kartu užsiima buhalterija, finansais, realizavimu, tiekimu, kainomis ir reklama. Akcinėse ir uždarose akcinėse bendrovėse bendram vadovavimui renkama direktorių taryba. Jos optimali sudėtis - penki nariai. Dalis jų dirba firmoje, kiti kviečiami iš šalies. Direktoriai gali būti bankininkai, valdymo konsultantai, stambių firmų valdytojai, juristai ir kt. specialistai. Iškilę klausimai čia sprendžiami greitai, lanksčiai ir paprastai, kadangi tai priklauso nuo vieno ar kelių pagrindinių firmos vadovų. Naujos įmonės valdymas Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas Išteklių vadybos tikslas - efektyvus išteklių panaudojimas, siekiant firmos tikslų. Pačioje veiklos pradžioje firmos vadybininkai bus atsakingi už reikšmingų sprendimų, susijusių su tokiais klausimais, priėmimą: Kokie ištekliai reikalingi? Iš kur juos gauti? Kaip jie bus panaudoti? Kaip bus kontroliuojamas ir prižiūrimas jų naudojimas? Išteklių smulkioje firmoje vadyba koncentruojasi į 4 pagrindines sritis: veiklą, žmones, marketingą ir finansus. Veikla Gamybos procesai: Reikalinga įranga (įrengimai); Finansavimo kaštai ir metodai; Veiklos sistemos ir kontrolė; Darbo saugumo reguliavimas; Kokybės kontrolė; Apmokymas. Žaliavos: Produktai ir paslaugos, kurie bus perkami; Tiekėjai; Kaštai ir kreditų terminai; Pirkimų užsakymų sistemos; Saugojimo (sandėliavimo) sistemos. Patalpos: Išsidėstymas; Vietos/erdvės reikalavimai; Nuoma, draudimas; Aplinkos kontrolė; Įmonės zonos; Draudimas. Kontoros įranga: Telefonų sistemos; Baldai; Kompiuterinė įranga; Kanceliarinės prekės; Kt. Vadybos sistemos: Apskaitos sistemos; Finansinė vadybos informacija; Valiutų (VP - stock) kontrolė; Užsakymų knyga; Nuolaidos; Sutartinių kainų nustatymas. Teisė ir draudimas: Darbdavių atsakomybės draudimas; Gaisro ir kitų vagysčių draudimas; Pelno nuostolių draudimas; Visuomenės lojalumas; Profesinis identitetas; Žmonių draudimas; Inžinierinių gedimų draudimas; Įdarbinimo teisinis reguliavimas; Kompanijos teisiniai reguliavimai; Ženklas, simbolis; Parduotuvės išdėstymas; Vitrinos; Prekybininkai; Brošiūros. Paskirstymas: Tarpininkų naudojimas (didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, užsakymai paštu); Eksporto agentai; Fizinis paskirstymas ir transportas; Tikrinimas (inspectors); Pakavimas. Pardavimų administravimas: Užsakymų knygos vertinimas; Užsakymų patvirtinimas; Kvotų nustatymas / įvertinimas; Apmokėjimų terminai ir sąlygos; Sąskaitų (skolų) raštai; Vartotojų užklausimai; Eksporto dokumentacija; Nusiskundimai ir atsakymai. Finansų sritys: Pardavimai: Važtaraščių, sąskaitų išrašymas; Prekybos žurnalas; Apmokėjimų procedūros; Bankas: gryni pinigai, čekiai; Asignavimo raštai; Turto pardavimas; Sugadinti čekiai. Debitoriai: Ataskaitos; Papildomi pranešimai telefonu; Tiekimo sustabdymo data; Teisinių pasekmių taikymo data; Nurašymo data; Informacija apie debitorius (skolų senumo analizė). Bankiniai reikalai: Einamoji sąskaita; Čekių knygutė; Palūkanos; Banko mokesčiai; Kreditinės kortelės. Mokesčiai: Įvairūs įmonių mokesčiai. Įsigijimai (pirkimai): Užsakymai; Kaštų kontrolės sistemos; Išlaidų sąskaitos; Tiekėjų paieškos; Prekių priėmimo sistema. Kreditoriai: Paskolų terminai; Važtaraščių administravimo; Patvirtinimas; Mokėjimų sistema; Informacija apie kreditus. Finansinės veiklos įrašai: Žurnalai (pirkimai, pardavimai); Pinigų žurnalas; Pinigų srautų planavimas; Sąskaitų valdymas (pelno, nuostolio); Auditas; Sąskaitų rūšiavimas. Finansavimo šaltiniai: Banko paskolos; Akcininkų investicijos; Valstybės parama; Jungtinis kapitalas; Išorinis investavimas. Nauda Daugelį investitorių, bankų, rėmėjų domina, ką jie gaus, paskolinę pinigų. Biznio plane būtina argumentuotai įrodyti būsimą naudą. Vadovams irgi reikia žinoti ar apsimoka pradėti pasirinktą verslą. Būtina atsižvelgti į sunkiai nuspėjamus pokyčius. Reikia turėti kelis, sprendimus, kelis verslo plėtotės variantus

Ekonomika  Referatai   (34,28 kB)

Ekonominė sistema gali būti uždara (susidedanti iš atskirų šalies vidaus ek. vienetų) bei atvira (kai palaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis) Namų ūkis – tai vartotojai (šeimos), neekonominės organizacijos. Firma – ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komerciniais pagrindais. Tarp šių 2 sektorių nuolat vyksta prekių, paslaugų bei pinigų srautų cirkuliacija: a)namų ūkiai yra gamybos veiksnių savininkai, kuriuos pateikdami jie gauna pajamas iš įmonių. Ir galiausiai išleidžia gautas pajamas prekių ir paslaugų įsigijimui b) firmos naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius prekių ir paslaugų gamybai, už tai jiems moka, ir galiausiai parduoda namų ūkiams prekes bei paslaugas. Ekonominės sistemos veiklos rezultatai nustatomi 3 būdais: 1.sumuojant pagamintų prekių ir paslaugų kainas; 2.sudedant išlaidų dydį prekėms ir paslaugoms įsigyti 3.apskaičiuojant gamybos veiksnių, rodančių paslaugų vertę lygį. BNP – bendrasis nacionalinis produktas - tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį. BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti. Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas. Nominalusis ir realusis BNP. Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP. 22. BNP kaip pajamų ir kaip išlaidų suma. BNP gali būti apskaičiuojamas: 1. Kaip pajamų suma – t.y. sumuojama: darbo užmokestis, nuomos mokesčiai, pelnas bei palūkanos. BNP=W+R+i+π+De+Ti Atlyginimai (W) – tai stambiausių pajamų grupė. Juos moka privačios firmos ir vyriausybė. Į šią pajamų grupę įtraukiami ir firmų savininkų įnašai į valstybinius ir privačius draudimo, medicininio aptarnavimo, pagalbos nedarbo atveju ir kitus fondus. Nuomos mokesčius (R)gauna pastatų ar kitų ilgai naudojamų objektų savininkai. Palūkanos (i.) – tai pajamos, gaunamos už piniginį kapitalą . Jas gauna banko indėlių, obligacijų savininkai. Šiai grupei priskiriamas bankų pelnas, gautas kaip skirtumas tarp palūkanų, gaunamų už paskolas ir išmokamų už indėlius.Palūkanos, kurias moka valstybė – neįtraukiamos. Pelnas (π) – tai pavienių ir partnerinių įmonių savininkų, akcinių bendrovių pajamos Į BNP kaip pajamų sumą yra įskaičiuojami dar du elementai - amortizacija (De) (atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę ) ir netiesioginiai verslo mokesčiai (Ti) (pridėtinės vertės, akcizo, turto ir licenzijų, kuriuos nustato vyriausybė) 2. Kaip išlaidų suma: šiuo atveju sumuojamos visų ekonomikos sektorių išlaidos. Naudojama tokia formulė: BNP=C+I+G+NX C- tai išlaidos kurias padaro namų ūkiai bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Tai išlaidos, skirtos: trumpojo bei ilgojo laikotarpio vartojimo reikmenims pirkti taip pat ir paslaugoms. I – investicijos. Jos apima privačių firmų išlaidas ilgalaikiam turtui įsigyti, gyvenamųjų namų statybos išlaidas bei atsargų padidėjimą. Jos neapima akcijų ar obligacijų pirkimo, aktyvų perdavimo. G – valstybės išlaidos skirtos baigtinių prekių, paslaugų bei darbo jėgos įsigijimui ir naudojimui. Čia neįtraukiami transferiniai išmokėjimai (tai pensijos, pašalpos ir pan.), nes tai tik valstybės pajamų dalies perdavimas tam tikroms šeimoms ir individams. Šie trys elementai (C,I,G) yra sudaro uždarą ekonominę sistemą. Atviros ekonomikos atveju į ekonominę sistemą įeina ir grynasis eksportas(NX) NX – Grynasis eksportas (eksporto bei importo skirtumas).Eksportas (X) -tai prekės ir paslaugos pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje. Tuo tarpu importas (I)– tai prekės ir paslaugos pagamintos užsienyje, bet nupirktos naudoti šalyje. 23. Kiti nacionalinio produkto rodikliai: Bendrasis vidaus produktas (BVP), Grynasis nacionalinis produktas (GNP), nacionalinės, asmeninės bei disponuojamos pajamos. BVP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų pagamintų naudojant gamybos veiksnius, esančius šalies vidaus ekonomikoje, per tam tikrą laikotarpį, kainų suma. Šis dydis parodo realius metinės gamybos rezultatus šalyje. GNP – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš BNP apimties minusavus amortizacinius atskaitymus. Šį rodiklį praktikoje apskaičiuoti sudėtinga. Jei iš GNP atimsime netiesioginius verslo mokesčius, kuriais apmokestinama įmonės produkcija gausime naują rodiklį – nacionalines pajamas. Nacionalinės pajamos – tai visuma gamybos veiksnių, dalyvaujančių tam tikru metu BNP gamybos procese, duodamų pajamų suma. Asmeninės pajamos – tai pajamos, kurias gauna šeimos bei atskiri individai (iki jiems sumokant asmeninius mokesčius). Tai faktiškai gaunamos pajamos apskaičiuojamos iš nacionalinių pajamų minusuojant įnašus socialiniam draudimui, korporacijų pelno mokesčius, nepaskirstytą korporacijų pelną ir pridedant transferinius išmokėjimus. Iš asmeninių pajamų sumokėjus asmeninius mokesčius(pajamų, turto, paveldėjimo ir pan.) lieka disponuojamos pajamos. Grynoji ekonominė gerovė – tai patikslinta BNP apimtis, apimanti vartojimą bei investicijas, tiesiogiai didinančias šalies ekonominę gerovę. Šis rodiklis apima :  Prekes ir paslaugas, sukuriamas ne rinkos ūkyje, pvz.: namų šeimininkių darbas.  Didėjančio laisvalaikio poveikį pvz.; darbo savaitės trukmės mažėjimas.  Šešėlinės ekonomikos rezultatus, pvz.; nelegalus darbas.  Kokybinius prekių ir paslaugų pokyčius minusuojant prekes ir paslaugas, kurias gaminant atsiranda žalingas poveikis žmogui.; pvz dūmais teršiamas oras 24. Bendrosios paklausos struktūra. Vartojimas ir jo funkcija. Polinkis vartoti.. Taupymas. Polinkis taupyti. Taupymo funkcija. Bendroji paklausa (AD) – tai visos visuomenės išlaidos šalyje per tam tikrą laikotarpį galutinėms prekėms bei paslaugoms įsigyti. AD struktūrą sudaro keturių ekonominių sektorių išlaidos įsigyjant prekes ir paslaugas. NX – grynasis eksportas I – investicijos C – vartojimas G – valstybes išlaidos AD=G+C+I+NX Y=G+C+I+NX BNP=Y=BVP Kai Y=BNP, grynosios pajamos iš užsienio yra įskaičiuojamos į NX elementą, kai Y=BVP – neįtraukiamos. Bendrosios paklausos kitimą lemia šie veiksniai; 1. Palūkanų efektas – didėjant kainų lygiui palūkanų norma kyla, kreditas brangsta, todėl mažėja vartojimas ir ypatingai investicijos. 2. Turto efektas – tai piniginių santaupų nuvertėjimas kylant bendrajam kainų lygiui. 3. Importo poveikis kylant kainom, importas didėja, grynasis eksportas mažėja, todėl bendroji paklausa mažėja. Didėjant kainų lygiui, o kitoms sąlygoms nesikeičiant, bendrosios paklausos kiekis mažėja. Kiti veiksniai, įtakojantys bendrąją paklausą skirstomi taip; 1. Namų ūkio vartojimo išlaidų pasikeitimo. Juos sąlygoja: vartotojo gerovė,vartotojo lūkesčiai, vartotojo įsiskolinimas, mokesčiai. 2. Investicinių išlaidų pasikeitimai: palūkanų normos, pelno iš investicijų lūkesčiai, verslo mokesčiai, technologijos tobulinimas, perteklinių gamybinių pajamų lygis. 3. Valstybės išlaidų pasikeitimai, padarius išlaidų AD didėja. 4. Grynojo eksporto ir išlaidų pasikeitimai. Grynąjį eksportą keičia: kitų šalių nacionalinės pajamos, valiutų kursai. Namų ūkio sektoriaus paklausa prekėms ir paslaugoms vadinama vartojimo paklausa. JI sudaro didžiausią AD dalį. Namų ūkio vartojimo paklausą lemia grynosios pajamos (GP). GP=AP-Td Grynosios pajamos suskyla į: vartojimą ir taupymą. Taupymas (S)– tai grynųjų pajamų dalis liekanti atmetus vartojimo išlaidas. S=GP-C Vartojimas ir taupymas yra du tarpusavyje susiję elementai. Vartojimo paklausą apibūdina vartojimo f-ja. Vartojimo f-ja tai vartojimo išlaidų ir grynųjų pajamų santykis. Vartojimo f-jos grafikas tiese. C=f(NI). Kiekvienas vartojimo tiesės taškas rodo visuminio vartojimo priklausomybę nuo asmeninių pajamų: vartojimas auga didėjant pajamoms. Tiesė prasideda ne koordinačių susikirtimo taške, nes vartojimui gali būti panaudotos santaupos. Atkarpa AB vadinama autonominiu vartojimu – t.y. vartojimas galimas ir tada, kai pajamos lygios nuliui (tik tam tikrą laiką) Vartojimo f-ją apibūdina MPC koeficientas, rodantis vartojimo prieaugio santykį su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPC= C / NI Taupymo f-ja taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. I=f(NI) Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su nacionalinių pajamų prieaugiu. MPS=delta I / delta NI T 25. Pusiausvyros nacionalinis produktas ir jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – tai toks nacionalinio produkto dydis, kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. BNP pusiausvyros būseną galima nustatyti dviem būdais: I. Būsenos nustatymas AD (paklausos) grafike. AD=C+I Tiesė AD parodo norą pirkti, o pusiaukampinė – norą parduoti. Šių tiesių susikirtimo taškas E yra pusiausvyros taškas. Čia matome, kad į kairę nuo pusiausvyros taško yra paklausos perteklius ir į dešinę nuo t.E yra pasiūlos perteklius. Ye’ yra potencialaus produkto sukūrimo sąlyga. Kuo toliau į kairę nuo Ye’ nutolęs Ye tuo didesnis nedarbas šalyje. II. Nustatymas pagal investicijų ir taupymo grafikus. I-investicijos; S-taupymas Mes žinome, kad S=Y-C ir I=Y-C, taigi S=I. Tokiu atveju modelyje susidaro pusiausvyra. Į kairę nuo taško Ye investicijos yra didesnės už vartojimą – namų ūkiai vartoja daugiau , taigi paklausa prekėms didėja. Į dešinę nuo pusiausvyros taško Ye taupymas yra didesnis už investicijas, taigi mažiau perkama prekių. Pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja visuminėms išlaidoms išaugus ir sumažėja – sumažėjus. Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Investicijų multiplikatorius (mi)skaičiuojamas kaip pusiausvyros nacionalinio produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu: mi = delta NI / delta I Mult. reikšme visada didesne už vienetą. MPC rodo kokia kiekvieno papildomo dalis skiriama vartojimui. MPC reikšmė svyruoja tarp 1 ir 0 . Jei MPC yra didelis tai didelis pajamų augimas lemia didelį vartojimo augimą ir multiplikatoriaus reikšmė bus didesnė. Jei MPC mažas tai multiplikatorius taip pat mažas. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. m= 1/ (1-MPC)=1-MPS Multiplikatoriaus veikimo vaizdavimas grafiškai: Multiplikatoriaus ypatybes: 1. Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką. 2. Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita. 26. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreive. AD ir AS pusiausvyra. Recesinis ir infliacinis tarpsnis. Bendroji pasiūla (AS)– tai prekių ir paslaugų visuma, kuri gali būti pateikta rinkai esant tam tikroms vidutinėms kainoms. Nuožulni AS yra būdinga tik trumpuoju laikotarpiu arba esant ekonomikos nuosmukiui. Ilguoju laikotarpiu pasiekus potencialaus produkto lygį AS staigiai kyla į viršų.Ilguoju laikotarpiu gamybos veiksnių kainų augimas ir produkcijos kainų didėjimas vyksta vienodais tempais. Jei AS vertikali, tai reiškia kad gamybos apimtis priklauso nuo S sąlygų, o AD lemia kainų lygį. Jei AS juda į dešinę, tai ji didėja AS’>AS AS kitimą trumpuoju laikotarpiu sąlygoja tokie veiksniai, tai: 1. Gamybos kaštų kitimas – svarbiausia darbo užmokestis. Jei jis didėja, tai gamybos kaštai irgi didėja. AS tiesė juda į kairę ir mažėja. Jei P nekinta, tai įmonės yra linkę mažinti gamybos apimtį, jei P didėja, - išlaikyti pradinę gamybos apimtį. 2. Darbo našumo kitimas . Jei našumas didėja, tai mažinami gamybos kaštai, jei užmokestis nekinta, arba palaikomi stabilūs produkcijos vieneto kaštai, tai darbo užmokestis didėja, AS tiesė juda į dešinę – į padėtį AS’. Kainų lygiui nekintant į rinką yra pateikiama daugiau produkcijos, arba tiek pat produkcijos pateikiama aukštesnėmis kainomis AS kinta ilguoju laikotarpiu kai: 1. Didinami gamybos veiksniai – darbo, žemės , kapitalo 2. Tobulinamos technologijos. Pusiausvyra – tai ekonomikos būklė, kai rinkos jėgos atsveria viena kitą ir nekyla jokių tendencijų kokiems nors procesams ekonomikoje keistis. Pusiausvyros taške paklausa AD lygi pasiūlai AS. 27. Fiskalinės politikos esmė ir tikslai. Valstybės pajamos ir išlaidos. Vyriausybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms. Vyriausybė, dalyvaudama ūkinėje veikloje gauna pajamas ir išlaidas. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti žymimos raide G. Šis dydis didina visuminę paklausą. Taigi: AD=C+I+G Vyriausybės pajamų šaltinis – mokesčiai, kuriuos moka namų ūkiai ir firmos. Valstybė, reguliuodama visuminę paklausą, naudojasi biudžetu. Tokia politika vadinama fiskaline . Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų ir sumokamų mokesčių apimtį. Iždo politika – tai vyriausybės išlaidų mokesčių naudojimas reguliuojant bendrąją paklausą AD. Pagrindinės iždo politikos priemonės yra:  Mokesčiai  Vyriausybės išlaidos  Transferiniai mokėjimai. Yra skiriamos trys iždo politikos kryptys: 1. Stabilizuojanti iždo politika – tai vyr pajamų ir išlaidų panaudojimas Ye sušvelninti; 2. Valstybės biudžeto politika – tai biudžeto panaudojimas AD reguliavimui. Kai pajamos> už išlaidas ura perteklinis biudž; kai pajamos<už išlaidas –deficitinis ir kai pajamos lygios išlaidoms – subalansuotas biudž. 3. Valstybės skolos politika – tai valstybės vertyb pop panaudojimas reguliuojant bendrąją paklausą. Vyriausybės pajamas gauna per mokesčius – tiesioginius (pajamų, draudimo…) ir netiesioginius(nustatomi konkrečiai prekei ar paslaugai) Vyriausybės pinigus išleidžia per tiesiogines (nacionalinė gynyba, švietimas…) ir netiesiogines (tai vyriausybės mokami transferiniai išmokėjimai) išlaidas. Vyriausybės poveikis vartojimo išlaidoms yra dvejopas: 1. Vyriausybės sektoriaus išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška ir tiesioginė AD paklausos dalis (G) 2. Vyriausybės sektorius AD veikia ir netiesiogiai dviem būdais keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas.  Vyriausybė apmokestina namų ūkius pajamų mokesčiais  Ji moka asmenims ir šeimoms transferinius mokėjimus. Įvertinant šį netiesioginį valstybės poveikį namų ūkio vartojimui yra naudojama grynieji mokesčiai – tai skirtumas tarp namų ūkių mokamų tiesioginių mokesčių ir jų gaunamus transferinius mokėjimus. NT=Td-Ti NT kinta proporcingai Y NT=t x Y, kai t – grynųjų mokesčių norma GP=Y-t x Y=Y(1-t) Ši lygybė rodo, kad namų ūkiai dalį pajamų GP mokesčių forma sumoka valstybei. Mokesčių įvedimas pakeičia vartojimo funkciją. C=a+MPC(Y(1-t)) MPC’= MPC(1-t), kai MPC’ yra ribinio polinkio vartoti koeficientas esant mokesčiams. Šiuo atveju ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams ribinio polinkio vartoti koeficientas mažėja mokesčių dydžiu. Esant mokesčiams vartojimo funkcija nusileidžia žemyn - tampa nuožulnesne. 28. Vyriausybės išlaidų poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas. Šios išlaidos didina visuminę paklausą dydžiu G (žiūr.f-lę): AD=C+I+G Toliau aptarsiu vyriausybės išlaidų poveikį kai nėra mokesčių (t =0) Grafike pavaizduotas tiesės AD poslinkis į padėtį AD’ , taigi susidaro naujas pusiausvyros produktas E’. Čia būdingas multiplikacijos efektas - t.y. pusiausvyros NP padidėja daugiau nei išauga vyriausybės išlaidos (T.Y. delta Y daugiau uz delta G). Vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą ir nacionalines pajamas ir sukelia antrinių vartojimo išlaidų augimo grandinėlę. Dėl to visuminė paklausa ir produkto apimtys didėja. Taigi: M=1/(1-MPC)=1/MPS Išvada: Didėjant vyriausybės išlaidoms, didėja visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas, o vyriausybės išlaidoms mažėjant visuminė paklausa ir pusiausvyros produktas mažėja. 29. Fiskalinės (iždo) politikos priemonių naudojimas. Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai. Jei ekonomikai būdingas nuosmukis vyriausybė įgyvendina skatinančią politiką. Ji apima:  Vyriausybės išlaidų didinimą  Mokesčių mažinimą  Abiejų išvardintų priemonių derinimą Pasekmės-biudžeto deficito augimas. Deficitas paprastai dengiamas paskolomis iš šalies gyventojų arba kuria naujus pinigus. Šie veiksmai gali paskatinti spartų kainų augimą šalyje. Manoma, kad deficito finansavimas kuriant naujus pinigus daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėja t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendina stabdančią fiskalinę politiką t.y. vyriausybė: mažina išlaidas, didina mokesčius, arba derina abi šias priemones. Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Šis perteklius gali būti naudojams valstybės skolai padengti arba išimtas iš apyvartos. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomikoje nuosmukis, ir pristabdo visuminės paklausos augimą., kai ekonomika kyla. Pagrindiniai sav stab yra mokesčiai ir transferiniai mokėjimai. Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo stadijoje jis mažėja. Kai ekonomikoje pakilimas, auga nacionalinės pajamos, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro perteklius. Kai ek nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai sustabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Savaiminių stabilizatorių pranašumas lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, kad jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominius svyravimus. 30. Pinigų kilmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis (MI, MII, MIII). Pinigų pasiūla ir paklausa. Paklausa ir palūkanų norma. Pinigai – tai visa tai, kas atlieka mainų, taupymo bei mokėjimo priemonės funkcijas. Pinigai atsirado plėtojantis mainams. Prieš jų atsiradimą jų vietą užėmė prekės:gyvuliai, kailiai, grūdai… Plėtojant prekių mainams vis labiau išryškėjo tokių pinigų trūkumai. Dėl to vieta buvo užleista tauriesiems metalams. Pinigai buvo kalami iš aukso , sidabro. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant Tano dinastijai maždaug VII-Xa. Po I pas karo visos valstybės perėjo prie popietinių pinigų. Pinigų funkcijos: 1.Mainų priemonė. Tai priemonė kurios dėka vyksta prekių mainai, tarpininkaujant pinigams. Pinigai reikalingi kaip priemonė prekėms įsigyti. 2.Prekių apskaitos f-ja: Pinigai kaip apskaitos vienetas – tai toks vienetas kuriuo nustatomos kainos ir vedama apskaita. 3. Taupymo kaupimo f-ja: Pinigai likvidūs, lengvai pakeičiami į kitas turto formas, dėl to jie labai tinka taupymui. Šią f-ją pinigai atlieka gerai tuo atveju jei jų perkamoji galia yra pakankamai stabili. Pinigai visomis formomis esantys šalyje vienu metu sudaro pinigų pasiūlą, kuri svarbi dėl šių priežasčių: 1. Ji vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonomikoje. Nuo pinigų kiekio priklauso šalies gamybos apimties pokyčiai bei kainų lygis 2. Šiuolaikinių pinigų kiekį valstybė gali lengvai keisti. I. Pinigai siaurąja prasme: M 1– tai grynieji pinigai + pareikalavimo/ čekiniai indėliai. Pareikalavimo indėliai – einamosios sąskaitos. Joms būdinga: nenurodomas terminas, nėra palūkanų, išrašomi čekiai. Čekis- raštiškas nurodymas bankui pervesti pinigus į kito asmens sąskaitą ar juos II. M2 – pinigai siaurąja prasme – į jį įeina pinigų elementai sudarantys M1 ir kai kurie pusiau pinigų elementai. M2=M1+taup. Indel + smulkūs term indel. Taupomasis indėlis – neribotam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos palūkanos. Jie negali būti naudojami kiap mokėjimo ar mainų priemonė, todėl laikomi pusiau pinigais. Lengvai perkeliami į čekinius indėlius. Terminuotas indėlis – nustatytam laikui atiduota saugoti pinigų suma už kurią mokamos didesnės palūkanos. Jie nenaudojami kaip mokėjimo priemonė, likvidumas dar mažesnis, tai potencialūs pinigai. III. Netikri pinigai, pusiau pinigai. M3=M2+stambus terminuoti ind. IV. Likvidus aktyvai. L= M3 + valstyb vertb popier Pinigų paklausa – tai paklausa realių pinigų kiekiui, t.y. nominaliems pinigams kurių kiekį nusako kainų lygis. Pinigų paklausą sudaro: 1. Paklausa pinigams kaip turtui arba aktyvams MDa 2. Pinigų paklausos reikalingos sandėriams sudaryti MDt. MD = MDa + MDt Pusiausvyra pinigų rinkoje - situacija, kai paklausa realiųjų pinigų kiekiui yra lygi pasiūlos kiekiui. CB , reguliuodamas pinigų pasiūlą, veikia palūkanų normą. Jei palūkanų norma arba alternatyviniai pinigų laikymo kaštai (r) didėja, atsiranda žemesnė paklausa realių pinigų kiekiui. Tai parodyta grafike. Pinigų paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taškas E parodo pusiausvyrą pinigų rinkoje, kuri galima esant palūkanų normai “ro”. Žemyn nuo pusiausvyros taško E yra paklausos pinigams perteklius, - tai atstumasAB. 31.Bankų atsiradimas ir jų funkcijos. Būtino rezervo principas.Pinigų pasiūlos plėtimasmažinimas. Pinigų multiplikatorius. Bankų pradžia 2000m. pr. Kr. Bankininkystės operacijas atlikdavo bažnyčios, šventyklos. Pirmieji šiuolaikinių bankų prototipai atsirado XIIa. Š.Italijoje, Lombardijoje. Pirmieji bankai, įsteigti valstybinės valdžios įstatymais, buvo tik XV a. Pirmasis Lietuvos bankas buvo įkurtas 1872m. t.y.” Vilniaus akcinis žemės” bankas. Bankai atsirado tais laikais, kai pinigų vaidmenį atliko brangieji metalai. Pirmieji bankininkai buvo viduramžių auksakaliai. Kaip išsivystė bankai: 1. Auksakaliai už mokestį priimdavo saugoti brangenybes, o už jas išduodavo kvitą. Plečiantis mainams, auksakaliui patikėdavo ir pinigus. Taigi, mokėjimo funkciją atliko ir brang. metalų pinigai ir kvitai. 2. Pastebėjus, kad palikto aukso vienu metu neatsiima, auksakaliai tam tikrą dalį pradėjo skolinti pirkliams ir iš to papildomai užsidirbti. Toliau sekė ilga bankų raidos istorija. Šiuolaikinių bankų sistema yra sudėtinga, jie klasifikuojami įvairiais požiūriais. pvz. pagal geografinį požiūrį: šalies vidiniai, regioniniai, tarptautiniai; funkciniu požiūriu: pramonės, žemės ūkio; pagal nuosavybę: valstybiniai, privatūs, mišrūs; pagal veiklos pobūdį: I. Centrinis bankas Jis atlieka kitų bankų priežiūros f-ijas, leidžia į apyvartą pinigus, nustato valiutos kursą… II.Kom. bankas Tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įm, besiverčianti indėlių priėmimu ir paskolų teikimu… III. Parabankai Tai nebankinės kredito institucijos kurios atlieka specifines f-ijas, pvz. Kredito sąjungos, lombardai, taupymo ir paskolų asociacijas, lizingo formos. Bankų saugumą užtikrina būtinieji rezervai. Būtinasis rezervas- tam tikra neterminuotų indėlių dalis, kurią bankas turi laikyti atsargoje. Dabar jų dydį reglamentuoja įstatymai, anksčiau nusistatydavo pats bankas. 10% R=Rbūt./Dnet. R- rezervo norma Rbūt- būtinieji rezervai Dnet- depozitai Pats bankas gali tik padidinti R dydį, bet sumažinti - ne. Teikdami paskolas bankai kuria pinigus. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo Rbūt normos (ir daugybės kitų aplinkybių). Kuo ta norma mažesnė, tuo bankai gali teikti daugiau paskolų. Paskolų teikimo galimybės priklauso nuo to ar nagrinėjamas atskiras bankas, ar visa bankų sistema . 1. Atskiras KB gali suteikti ribotą kiekį paskolų, t.y. tiek, kiek turi Rpertekl. 2. Visi KB gali teikti paskolas didindami perteklinius rezervus. Pinigų kūrimo galimybės tuo atveju yra didesnės. Išduota paskola grįžta indėlio pavidalu į tą patį ar į kitus bankus. Kiek vienas bankas praranda, tiek kitas gauna . Multiplikatorius rodo teorišką, potencialiai galimą pinigų panaudojimą, tačiau faktiškai pinigų kiekis gali didėti ir mažiau , nei apskaičiuotas remiantis multiplikatoriumi. Paskolos gavėjas išleidžia tik dalį pinigų. Tuomet tikrasis pinigų multiplikatorius bus mažesnis nei apskaičiuotas pagal formulę. Nustatyta , kad mM1 dydis priklauso nuo gyventojų polinkio laikyti pinigu sbanke. mM1=N+1/N+R N-gyventojų gryn. pinigų dalis bendrame gryn. pinigų kiekyje. R- būtinų rezervų norma. 32. CB ir jo funkcijos.Pinigų pasiūlos kontroles bei reguliavimo budai. Monetarine politika:esme ir tikslai CB yra svarbiausias kiekvienos šalies bankas. Paprastai valstybės turi vieną CB (išimtis: JAV, kur CB funkcijas atlieka FRS( federalinė rezervų sistema, kurią sudaro 12 bankų). 1. CB skirtingai nuo KB nėra pelno siekianti įmonė, kurios tikslas yra pinigų pasiūlos reguliavimas. 2. CB negali būti pavaldus vyriausybei. Jo administraciją skiria valstybinė valdžia, kuri nustato ir jo nepriklausomumo ribas. 3. CB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, t.y. leidžia į apyvartą pinigus. Pinigu emisija yra atskirta nuo vyriausybės. 4. CB kaupia ir valdo užsienio valiutos aukso atsargas, vadovauja valiutos kurso nustatymui. 5. CB yra bankų bankas, o tai reiškia, kad jo klientai yra KB ir vyriausybė, komerciniai bankai CB-ke laiko dalį ar visus būtinuosius rezervus. 6. Vyriausybė gali skolintis iš CB, kai formuojamas biudžeto deficitas. CB neprivalo skolinti vyriausybei. 7. CB kontroliuoja KB - ų veiklą. Be tiesioginės kontrolės yra taikomas ir moralinis įtikinėjimas. Kontrolės tikslas – apsaugoti bankus nuo bankroto. CB turi būti pasirengęs padėti KB. CB savo tikslus įgyvendina formuodamas tam tikrą pinigų politiką, kuri įgyvendinama reguliuojant pinigų pasiūlą ir netiesiogiai palūkanų normos dydį. Pinigų pasiūla (MS) susideda iš dviejų dalių:.standartinių bei bankų sukurtų pinigų. CB tam tikrais būdais gali pakeisti KB-ų pinigų išteklius, o jie gali keisti išduodamas paskolas. Bankai kuria pinigus didindami arba mažindami išduodamų paskolų apimtį, o tai tiesiogiai veikia šalies pinigų pasiūlą. Svarbiausi budai naudojami M pasiūlai reguliuoti: 1.CB nustato minimalų būtinojo rezervo dydį, kurį KB visada gali padidinti bet negali sumažinti. Bankai didina būtinuosius rezervus, kai laukiama indėlių atsiėmimo. Jei CB šią normą didina, tai bankai gali teikti mažiau paskolų ir pinigų pasiūla gali sumažėti, tačiau CB to dažnai nedaro. Ji išlaikoma pakankamai stabili ilgo laikotarpio metu. Todėl šios priemonės poveikis yra antraeilis. 2. Veiksmai atviroje rinkoje. Esmė – vyriausybės vertybinių pop. pirkimas/pardavimas atviroje rinkoje.  jei CB nusprendžia pinigų pasiūlą didinti, tuomet jis perka vertybinius popierius, o kiti subjektai gauna pinigus. Atsiranda galimybė teikti daugiau paskolų.  jei pinigų pasiūla per didelė, tai CB parduoda vertybinius popierius ir sumažėjus pinigų kiekiui, teikia mažiau paskolų. 3. CB teikiamos paskolos KB. CB gali teikti KB paskolas imdamas palūkanas, vad. diskonto norma, kuri dažnai viršija rinkos palūkanų normą, del to KB ne visada gali ta paskola pasinaudoti, be to CB tu paskolų gali ir nesuteikti. Jei CB didina diskonto normą, tuomet KB mažiau skolinasi ir mažiau teikia paskolų kitiems. Dėl to pinigų pasiūla šalyje gali mažėti. CB paskolos sudaro nedidelę dalį ir neturi įtakos rinkos palūkanų normai. Pinigu politika – tai bendros makroekonominės politikos priemonė kontroliuojama pinigų sistemos įstaigų, kuria siejama įgyvendinti vyriausybės ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir palūkanų normai. CB didina pinigų pasiūlą. Tai sąlygoja pusiausvyros palūkanų normos sumažėjimą, palūkanų sumažėjimas skatina investicijų augimą . Sumažėję palūkanos sąlygoja AD elementų didėjimą. Investicijų augimas skatina AD didėjimą, o AD didėjimas sąlygoja pusiausvyros nacionalinio produkto Ye didėjimą. CB vykdo monetarinę kontrolę – t.y. pagrindinis jo tikslas - NP apimties didinimas, nedarbo ir infliacijos mažinimas. 33. Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos. Nedarbo rūšys. Natūralus nedarbo lygis. Nedarbo mažinimo politika. Visi šalies gyventojai skirstomi i dvi dalis: iki 14m. ir nuo 14m. bei vyresni Suaugę gyventojai skirstomi: darbo jėga ir neaktyvus gyventojai. Darbo jėgai priskiriami tie žmones, kurie turi sugebėjimą dirbti tai ek., aktyvus suaugę gyv. Darbo jėga-tai visuma fiziniu, protiniu savybių, kurias žmogus paleidžia i apyvarta dirbdamas. Sveiki darbingo amžiaus zm., ir faktiškai dirbantieji nepilnamečiai ir pensininkai priskiriami darbo jėgai.Darbo jėga sudaro dirbantys ir aktyviai darbo ieškantys žmones. Ek., neaktyvus gyv.- tai darbingo amžiaus gyv., ir vyresni kuriu negalima priskirti darbo jėgai. Darbo jega sudaro: 1.užimtieji{faktiškai dirbantys} 2 bedarbiai {darbingo amž., bet neturintys darbo, o aktyviai jo ieškantys} Nedarbo rūšys: 1 Frikcinis nedarbas (Uf)- jo priež. tai paties žm. interesai.Darbas paliekamas dėl iv. asmeniniu priež.Tuo atveju nedarbas yra neišvengiamas ir trunka papratai neilgai, ir laikomas savanorišku. 2 Struktūrinis (Us)-ji sukelia nuolatiniai gamybos struktūros pokyčiai.Jie vyksta dėl mokslo, technologijos pažangos.dėl siu pokyčiu keičiasi darbo rinkos paklausa. Paklausa senoms profesijoms mažėja, o naujoms didėja. Dalies žm. išsilavinimas neatitinka naujose darbo vietose keliamu reikalavimu Jis yra ilgesnes trukmes tačiau yra neišvengiamas. 3 Ciklinis (Uc)- jis kyla dėl gamybos cikliniu svyravimu.Ji sukelia ek., nuosmukis. U (bendras nedarbas)=Uf+Us+Uc Un(Naturalus nedarbas)=Uf+Us Un ribos diskutuotinos tai 5-6%. W-darbo užmokestis L-dirbančiuoju sk. Taškas E -darbo rinkos pusiausvyra. Nedarbo pasiūlos kreivės E ir LF artėja viena prie kitos kai darbo užmokestis didėja. Skirtumas tarp faktiškai užimtų žmonių ir potencialiai galinčių dirbti mažėja. Atkarpa EK parodo natūralaus nedarbo lygį. Kai W did., LD mažėja, o LS didėja. Nedarbo mažinimo būdai. 1.Darbo pasiūlos didinimas Bendras jos bruožas – veikiama į žmogiškuosius poreikius. Yra siūloma: a) Tobulinti informacinę sistemą. Turi būti kaupiama informacija apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius žmones. b) Numatyti struktūrinius gamybos pokyčius ir bandyti prie jų prisitaikyti. Tai daroma sprendžiant persikvalifikavimo problemas. c) Tobulinti nedarbo pašalpų sistemą. Kartais gali būti siūloma mažinti darbo užmokesčio minimumą. 2. Darbo paklausos didinimas.Yra siūloma: a) valstybė gali padėti silpstančiai ūkio šakai ir tuo būdu išlaikyti darbo vietas; b) vykdydama skatinančią iždo ir pinigų politiką valstybė gali AD padidinti. Gali plėsti darbo vietas valstybiniame sektoriuje, didinti subsidijas privačioms firmoms, daugiau supirkti jų produkcijos. didesnis dėmesys turi būti skiriamas smulkaus verslo plėtojimui; c) gali būti plečiama paslaugų sfera ir darbas namuose; d) įstatymais galima stengtis susilpninti profsąjungų galią. Jos išsireikalauja kad darbo užm. viršytų pusiausvyros lygį, o tai didina nedarbą. 34. Infliacija ir jos formos. Infliacijos priežastys. Infliacija ir nedarbas. Filipso kreivė. Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių kainų kilimu. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatinis, besitęsiantis reiškinys, kai kyla bendras visų prekių kainų lygis (kai kurių prekių kainos gali išlikti stabilios) Kai AD did.,tai Y ir P didėja taip pat. Infliacijos formos: Pagal tempus: 1. Šliaužiančioji. Tempai nedideli, bet pastovūs 1-3% per metus, pinigų perkamoji galia išsaugoma 2. Šuoliuojančioji. Tempai aukštesni 30–40% per metus, vyksta staigiai ir užtrunka ilgai. 3.Hiperinfliacija. Tempai labai dideli – 50% per mėn. Pinigų spausdinimo kaštai gali labai išaugti, o jų perkamoji galia gali nukristi žemiau už jų gamybai sunaudotą popieriaus vertę. Šios vertės sumažėjimas gali būti išmatuotas kainų pokyčiu. Infliacijos priežastys skirstomos į dvi grupes. 1. Paklausos infliacija – tai AD didėjimo sukelta infl. Kol gamybinių išteklių pakanka, tol Y gali būti didinama nekeliant kainų. Kai gamyba veikia visu pajėgumu, didėjant AD, neišvengiamai kyla Y ir P. Taškas E : pageidautina ek. pusiausvyra. Tarkim, kad AD didėja, tai didėja Y ir P susidaro naujas pus t. E1. AD didėjimo ir infliacijos priežastys: a) Šiuolaikiniai neturintys savo vertės pinigai įgalina lengvai padidinti jų kiekį. Infliacija atsiranda tuomet, kai jų kiekis didėja greičiau nei nacionalinės pajamos(Y). b) Deficitiniai valstybių biudžetai. Deficitui dengti yra imamos paskolos, didinami mokesčiai ir papildoma pinigų emisija. Jei biudž deficitas formuojamas ilgai tai sunku skolintis pinigus, o mokesčių didinimas susijęs su ilgalaike jų bengimo tradicija, taigi vienintelis deficito vengimo šaltinis – M emisija. Įvairių ūkio subjektų požiūriu tai reiškia infl. mokestį, o valstybės požiūriu - pajamas. 2. Šiuo atveju infliaciją sukelia AS mažėjimas. Mažėjant AS, mažėja ir Y. Sumažėjus AS, ilgalaikė pusiausvyra sutrinka ir ši kreivė persikelia į kairę. Kai AS sumažėja, Y sumažėja, o P padidėja. AS mažėjimas susijęs su kaštų didėjimu. Visi veiksniai, kurie didina kaštus, kelia ir kainas. Pinigai atlieka pasyvų vaidmenį t.y. prisiderina prie Kainu kilimo,kuri sukelia kitos priežastys. Pagr. priežastys, sukeliančios kaštų infl: 1. Gamtos sąl. pablogėjimas, stichinės nelaimės, epidemijos. 2. Žaliavų ir energijos kainų padidėjimas. 3. DU padidėjimas. Jį didinti reikalauja profsąjungos, kai tikimasi, kad kitais metais infl tempai bus didesni. 4. Neefektyvi gamyba. 5. Muito mokesčiai. Ryšius tarp nedarbo ir infliacijos išnagrinėjo Filipsas. Jis įrodė, kad infl glaudžiai susijusi su nedarbu, o šią nepriklausomybę. Esant mažam nedarbui infliaciją būna aukšta ir atvirkščiai.

Ekonomika  Paruoštukės   (275,41 kB)

Gyvybės draudimo sąvoka ir funkcijos. Pagal LR Draudimo įstatymą, „Gyvybės draudimas – tai turtinių interesų, susijusių su fizinio asmens gyvybe ir (ar) kapitalo kaupimu, draudimas, kai dėl draudiminių įvykių – apdraustojo mirties, draudimo sutartyje nustatyto termino pasibaigimo ar kitokio draudiminio įvykio mokamos vienkartinės arba periodinės draudimo išmokos.“

Administravimas  Namų darbai   (28 psl., 101,12 kB)

Faktoringas – tokia finansinė operacija, kai tiekėjas perleidžia arba įsipareigoja perleisti bankui (faktoriui) savo piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu pirkėjui už faktoringo sutartyje nustatytą atlyginimą, o bankas (faktorius) mainais už piniginį reikalavimą perduoda arba įsipareigoja perduoti tiekėjui pinigus.

Finansai  Pateiktys   (15 psl., 139,81 kB)

Ieškant įvairių iliustracijų, fotografijų, diagramų, grafikų, patentų brėžinių, prekių ženklų ar kitokios vaizdinės informacijos, neretai bendrųjų žinių apie paiešką voratinklyje nepakaks. Vaizdų paieška jame puikiai organizuota ir kasdien tobulinama. Todėl pravartu susipažinti su tokios paieškos ypatumais ir galimybėmis.

Informatika  Referatai   (10 psl., 17,1 kB)

Individuali (personalinė) įmonė pagal terminologiją apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys - negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys).

Teisė  Referatai   (14 psl., 20,74 kB)

Lietuvoje kokybės užtikrinimo sistemą reglamentuoja standartas, (buvęs LST EN ISO 9001:1995, nebegaliojantis nuo 2003-12-15), pakeistas į naują LST EN ISO 9001:2001 (išleidimo data 2001-02-01). Šiandien nuolat besiplėtojantys globalizacijos procesai tiesiogiai daro įtaką integracijos veiksniams Europoje, todėl šios problemos svarbios visuotinės kokybės raidai Lietuvoje, nes Lietuva jau yra bendroje Europos Sąjungos ir NATO erdvėje.

Vadyba  Analizės   (12 psl., 22,74 kB)

Marketingas yra plačiai paplitęs kasdieniniame gyvenime ir dažniausiai suprantamas kaip verslo įmonių veiklos būdas. Marketingo tematika jau yra parašyta šimtai ir gal būt tūkstančiai vadovėlių, jį studijuoja ne tik verslo vadybos, bet ir kitų specialybių studentai. Marketingą naudoja anaiptol ne vien verslo įmonės ir organizacijos. Jį pasitelkia taip pat ir visuomeninės, politinės, valstybės valdymo ir net religinės organizacijos ir institucijos norėdamos sužadinti sau pageidautiną žmonių reakciją.

Rinkodara  Referatai   (11 psl., 31,72 kB)

Vadybos samprata. Vadybos teorijos raida. Organizacijos aplinka. Globalizacija. Organizacijų kūrimas. Organizacijos kultūra. Kokybė. Valdymo sprendimų priėmimas. Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.

Vadyba  Pateiktys   (36 psl., 37,03 kB)

Teisėsaugos institucijų disciplinos dalykas, pagrindinės sąvokos ir sistema. Teisminė valdžia. Prokuratūra. Advokatūra. Policija. Karo policija. Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnyba. Vidaus reikalų ministerija. Parengtinio tyrimo institucijos. Valstybės saugumo departamentas. Teisingumo ministerija. Notariatas.

Teisė  Konspektai   (213 psl., 1,79 MB)

Įmonė kaip verslo sistema. Įmonės valdymo pagrindai. Planavimo įmonėje pagrindai. Gamybos proceso organizavimo pagrindai. Verslo ištekliai. Įmonės išlaidos ir skaičiavimas. Įmonės pardavimų pajamos ir pelnas. Pinigų srautų planavimas. Investicijų įvertinimas. Finansinių šaltinių paieška. Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai. Finansavimo šaltinių grupės. Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo galimybės. Verslininkų galimybės pasinaudoti ES strukūriniais fondais.

Ekonomika  Konspektai   (47 psl., 363,18 kB)

Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija. Operacinė sistema WINDOWS 95/98/2000/XP. Jų privalumai. Įėjimas į sistemą. Tinklas. Darbinis stalas DESKTOP. Programos MY COMPUTER, WINDOWS EXPLORER, RECYCLE BIN. Įvairūs programų paleidimo būdai. Programų langai ir jų valdymas. Startinis meniu. Diskai, katalogai, bylos. Naujų kūrimas, senų šalinimas, kopijavimas ir perkėlimas. Bylų paieška. Archyvatoriai. Internetas.Informacijos paieška. Elektroninis paštas. Kompiuterio sandara, architektūra, rūšys (plačiau apie IBM kartas), pagrindiniai parametrai, istorija.

Informatika  Konspektai   (15 psl., 42,06 kB)