Pasaulinės turizmo plėtros tendencijos rodo, jog turizmo sektorius užima vis svarbesnę vietą daugelio šalių ekonomikoje. Prognozuojama, kad artimiausiu metu šis sektorius sukurs iki 4 procentų pasaulio BVP. Rytų ir Centrinės Europos šalys, o kartu ir Lietuva tampa sparčiai besivystančiu turizmo regionu dėl savo santykinio naujumo, pagerėjusio pasiekiamumo ir augančios turistų aptarnavimo kokybės. (Literatūros sąraše Nr.1) Šilutės rajonas iš kitų Lietuvos rajonų išsiskiria ypatinga kultūros paveldo objektų įvairove ir gausa. Kultūros paveldo objektų gausa sukuria tinkamas prielaidas šiame rajone kultūrinio turizmo plėtrai. Kultūrinis turizmas tiesiogiai siejasi su kultūrinių išteklių propagavimu, tausojimu ir kultūriniu naudojimu. Iš kitos pusės, tokia turizmo forma yra neatsiejama nuo šalies ar vietovės kultūros išteklių ir gali prisidėti prie bendrų turizmo srautų augimo.

Kita  Referatai   (14 psl., 49,77 kB)

ANTIKA (apie VIII-VII a. per. Kr.- V m.e.a.) VIDURAMŽIAI (V-XVa.) RENESANSAS (Italijoje XIV- XVI a., kitus XVI a.)

Lietuvių kalba  Konspektai   (16 psl., 64,26 kB)

Šiandieninėje visuomenėje daugelis žmonių turi vienokią ar kitokią nuosavybę. Tad natūralu, kad kiekvienas asmuo nori, jog jo nuosavybės teisė būtų neliečiama ir apsaugota, taip pat, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai, jeigu tokie įsipareigojimai yra numatyti. Tačiau ne visada nuosavybės teisė išlieka nepažeista ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų valios ar norų. Tais atvejais, kai nuosavybės teisė yra pažeidžiama, kiekvienas asmuo turi teisę remdamasis Konstitucija apginti savo pažeistas teises.

Teisė  Kursiniai darbai   (26 psl., 33,36 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Jaunimas – tai socialinė grupe, kuri užtikrina perimamumą ir raidą visuomenėje. Jaunimas (16-29 metų amžiaus) sudaro 22% visų Lietuvos gyventojų. Daugelis savrbių įvykių, turinčių įtakos tolimesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai nėra labai paprastas uždavinys jaunam žmogui. Todėl, vis daugiau jaunimo palieka Lietuvą ir vyksta dirbti į užsienį. Šiame savo referate apžvelgsiu problemas iškylusias jaunimui siekiant integruotis į Lietuvos darbo rinką. T.y. nedarbas, maži atlyginimai ir t.t..

Administravimas  Referatai   (17 psl., 624,46 kB)

Šiandien tiek mokyklos bendruomenei, tiek visuomenei nekyla abejonių, jog būtina valdyti vaikų socialinę aplinką, siekiant kuo labiau užtikrinti saugumo poreikį, laiku pastebėti ir sustabdyti neigiamų reiškinių plitimą ugdymo institucijose. Pasak N. Janulaitienės (1987), kurią cituoja I. Leliūgienė (2002), kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia, visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. G. Navaitis (1997) analizuodamas vaikų išgyvenamus psichologinius sunkumus, atkreipė dėmesį, kad dažnai jie mini nesupratimą; skundžiasi, jog tėvai ir pedagogai klaidingai vertina jų elgesio motyvus, nepritaria pomėgiams, neteisingai baudžia ir pan. Be to vaikai lengviau nei suaugusieji pasiduoda įvairioms įtakoms, jautresni vertinimams ir pajuokai. Kitaip tariant pasižymi didesniu jautrumu išoriniams savo elgesio ir savijautos „programavimui“. Toks nekontroliuojamas ir aplinkinių ne visiškai įsisąmonintas „programavimas“ dažnai nepalankus vaikui.

Pedagogika  Referatai   (11 psl., 17,59 kB)

TVF pagrindinė misija yra padėti užtikrinti stabilumą tarptautinėje sistemoje. Jis tai daro trimis būdais: nuolat stebi pasaulinę ekonomiką ir valstybių šalių ekonomiką; teikia paskolas šalims su mokėjimų balanso sunkumais; ir teikia techninę pagalbą šalims narėms. Pagrindinė atsakomybė TVF yra teikti paskolas valstybėms šalims, turinčioms mokėjimų balanso problemų. Ši finansinė parama suteikia šalims galimybę atkurti savo tarptautinius rezervus, stabilizuoti savo valiutas, ir atkurti sąlygas tvirtam ekonomikos augimui.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (22 psl., 41,28 kB)

Kiekvieno žmogaus tikslas – realizuoti save, nuolat tobulėti. Tobulindamas savo asmeninius ir darbinius žmogiškuosius santykius žmogus gali sėkmingai susidoroti su naujais iššūkiais, kurių greitai besikeičiančiame informacijos ir technologijų sraute iškyla nuolat. Sunku įsivaizduoti asmenį, kuris sugebėtu konkuruoti darbo rinkoje nuolat neatnaujindamas savo kompetencijų. Kiekvieno asmens individualiai, o taip pat visos visuomenės prioritetas turi būti žmogiškųjų išteklių tobulinimas.

Komunikacijos  Kursiniai darbai   (21 psl., 152,38 kB)

Šio verslo plano tikslas – naujo, neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinio asmens, individualios įmonės „Siuvėjas“, įsteigimas. Didelę darbo patirtį turinti įmonės steigėja steigs įmonę, kuri vartotojams siūlys drabužių siuvimo ir taisymo paslaugas. Potencialūs įmonės klientai pagrinde moterys iki 45 m. amžiaus, kuri karts nuo karto perka patinkančio modelio, bet ne visai tinkamo dydžio rūbus. Taip pat pas siuvėjas lankosi ypatingą tvarkingumą mėgstančios moterys, kurioms nepatinka nešioti per ilgas rūbus, dažniausiai džinsus, taip pat asmenys, kurių kūno sudėjimas yra specifinis. Tie klientai, kurie visgi nueina pas profesionalų siuvimo amato meistrą nori, kad gaunat siuvimo paslaugas būtų subalansuotas kainos ir kokybės santykis.

Finansai  Analizės   (26 psl., 1,65 MB)

Šiandieninė mokykla, kaip ir visa Lietuva, yra atvira pasauliui. Plūsta gausi informacija iš šalių, į kurias lyg ir pridera lygiuotis. Mokykla privalo ugdyti laisvą ir kūrybingą, orų ir dvasiškai brandų pilietį. Ypatingai didelį dėmesį reikia atkreipti į speciajiųjų poreikių vaikus, jų integraciją į visuomėnę. Šio tikslo siekiame per visą vaiko ugdymo procesą. Specialiosiose mokyklose ugdoma elementari samprata apie žmogų, gamtą, gimtąjį kraštą, tautą, regionų pažinimą.

Geografija  Kursiniai darbai   (19 psl., 125,08 kB)

Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.

Socialinis darbas  Analizės   (13 psl., 17,96 kB)

Žmonės - tai svarbiausioji informacinės sistemos dalis. Nors šis faktas turėtų būti akivaizdus, tačiau jis dažnai nepakankamai vertinamas. Išvardinsime keletą būdų, kuriais žmonės valdo kompiuterines sistemas: • kompiuterių profesionalai kuria techninę ir programinę kompiuterių įrangą; • profesionalūs kompiuterių operatoriai prižiūri ir valdo kompiuterinių sistemų veiklą; • profesionalūs kompiuterių tarnautojai ir vartotojai kiekvieną dieną įveda didžiulius kiekius duomenų, kurie vėliau bus apdorojami ir paverčiami informacija; • vartotojai kuria savo specializuotą programinę įrangą; • vartotojai analizuoja informaciją, gautą kompiuteriu, kad galėtų priimti efektyvius verslo sprendimus; • vartotojai ir kompiuterių profesionalai priima sprendimus, naudoja ir valdo kompiuterines sistemas, kurios gali turėti įtaką mūsų saugumui ir sėkmingam gyvenimui. 3. INFORMACINIŲ SISTEMŲ PASKIRTIS Informacinėje sistemoje yra vykdomos 4 pagrindinės procedūros: • duomenų įvedimas; • duomenų apdorojimas; • informacijos išvedimas; • informacijos saugojimas. Įvesdami duomenis žmonės atlieka tokius veiksmus: • surenka duomenis; • nurodo kompiuteriui, kad jis pradėtų įvedimą; • įveda duomenis į kompiuterį, kuris juos konvertuoja į jam tinkamą formą; • prižiūri duomenų surinkimo ir įvedimo procesą. Neautomatizuotas žmonių atliekamas procedūras dalinai "prižiūri" kompiuteris. Jis nurodo, ką, kada ir kaip daryti. Visi dokumentai, iš kurių vyko įvedimas, turi būti saugomi, kad būtų galima patikrinti, ar visi duomenys yra įvesti. Kompiuterizuotos procedūros yra reikalingos, norint: • koordinuoti duomenų įvedimą ir apdorojimą sistemoje; • tikrinti įvedamų duomenų teisingumą; • saugoti duomenis kompiuterine forma; • formuoti įvestų duomenų kontrolines ataskaitas. Duomenų įvedimui dažniausiai naudojama klaviatūra ir pelė. Pats įvedimo procesas stebimas monitoriuje. Naudojama programinė įranga priklauso nuo organizacijos poreikių. Apdorojimo fazės metu duomenys paverčiami informacija. Pagrindinį darbą atlieka kompiuteris, o žmogus tik koordinuoja jo veiklą, nurodydamas, kokias procedūras reikia atlikti. Dažniausiai naudojama techninė įranga yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Išvedimo procedūros pateikia vartotojui visą norimą informaciją, kuri gali būti skirta tiesioginiam panaudojimui arba tolimesniam saugojimui informacinėje sistemoje. Informacijos pateikimo forma priklauso nuo poreikių. Ji gali būti pateikta popieriuje, kompiuterio ekrane ir kt. Pirmoji forma yra naudojama ataskaitose. Informacinė sistema saugo ir atnaujina duomenis, informaciją ir programas. Žmonių dalyvavimas šioje fazėje yra minimalus. Jie nustato, kaip dažnai reikia daryti esamų duomenų kopijas, kada galima pašalinti senus duomenis iš sistemos. Duomenys ir informacija. Duomenys tėra "žali", neįvertinti faktai. Kiekvieną dieną mes gauname didžiulius kiekius duomenų. Informacija gaunama surinkus duomenis ir juos prasmingai apdorojus. Kompiuteriai yra puiki priemonė duomenų įsisavinimui, rūšiavimui ir naudingos informacijos pateikimui. Pavyzdžiui, kai jums trūksta grynųjų pinigų ir jūs sustojate prie bankomato, visus duomenis, kuriuos įvedate, tiesiogiai apdoroja banko kompiuterinė sistema. Ši sistema manipuliuoja įvestais ir saugomais joje duomenimis ir pateikia jums norimą informaciją. Tradiciškai mes pirmiausia galvojame apie skaitinius ir tekstinius duomenis (pinigų sumos, pavardės ir pan.). Informacinių technologijų pažanga atvėrė duris į kitus duomenų formatus ir naujas jų apdorojimo formas (pvz., vaizdų ir garsų atpažinimas, distancinis mokymas ir pan.). Kompiuterių skaičius pasaulyje sparčiai didėja. Kartu auga jų galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kokių naujų programų bus sukurta netolimoje ateityje. 4. INFORMACINIŲ SISTEMŲ TIPAI Informacinių sistemų tikslas-užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna informacija, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis informacinių sistemų tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: 1. Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS- tai informacijos sistema, apdorojanti didelius informacijos kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus. 2. Informacinė valdymo sistema (IVS). IVS-išplėsta DAS. Jos tikslas ne tik registruoti ir kaupti informaciją, bet ir aprūpinti reikiama informacija vadybininkus bei kitus tam tikrų procesų valdymą užtikrinančius asmenis. Ši informacija dažniausiai būna labiau struktūrizuota, apibendrinta, pateikiama abstraktesnėje formoje. Pvz.: elementari pagamintos produkcijos apskaita (DAS). Jei DAS atlieka elementarią atlyginimų apskaitą, tai IVS pateikia statistinę informaciją apie vidutinį atlyginimo per laikotarpį, kvalifikacijos kėlimo rezultatus ir pan. IVS turi pateikti informaciją apie organizacijos veiklos vystymosi tendencijos nukrypimus nuo siekiamų tikslų. 3. Sprendimų priėmimo sistema (SPS). SPS-tai išplėsta IVS. Ji turi išvystytas analizės ir sprendimų priėmimo priemones. Pvz.: SPS gali turėti optimizavimo priemones priimant tam tikrus sprendimus, tačiau ir visais atvejais galutinį sprendimą priima žmogus. 5. INFORMACIIŲ SISTEMŲ FUNKCINĖ STRUKTŪRA Funkciniu požiūriu IS yra veiklos valdymo proceso grandis, kurią galima pavaizduoti tokia blokinė schema: 6. ĮMONĖS INFORMACINĖ SISTEMA Įmonės darbe naudojami tiek vidiniai, tiek ir išoriniai informacijos šaltiniai. Dažnai būna sunku nubrėžti ribą tarp vidinės ir išorinės aplinkos, o tuo pačiu ir tarp vidinių bei išorinių informacijos šaltinių. Formuluojant organizacijos strategiją ar veiklos perspektyvas yra labai svarbu nuspręsti, kas egzistuoja organizacijos viduje, o kas už jos ribų. Kadangi vidinė organizacijos aplinka yra neatskiriama išorinės aplinkos dalis, todėl pokyčiai pastarojoje beveik visuomet įgauna atgarsį organizacijos viduje. Esant greitiems išornės aplinkos pokyčiams (pvz., perėjimas nuo planinės prie laisvos rinkos sąlygų, rinkos poreikių pasikeitimas ir t.t..) kartais tampa sunku efektyviai organizuoti informacinį aprūpinimą. 7. INFORMACINIO APRŪPINIMO ORGANIZAVIMAS ĮMONĖJE Kiekvienas informacijos poreikis yra patenkinamas informacijos šaltiniu- vidiniu ar išoriniu. Šio darbo tikslas- išorinės informacijos patekimo ir pasklidimo įmonėje analizė, todėl toliau bus nagrinėjami tik tie išoriniai informacijos šaltiniai ir jų resursai. Pagrindinis būdas, kuriuo išoriniai informacijos šaltiniai pasiekia įmonę- prenumerata. Be visų prenumeruojamų leidinių įmonės savo veikloje dažnai naudoja informaciją apie standartus bei patentus, įvairias technologinio pobūdžio knygas, žinynus bei informaciją gaunamą iš kitų įmonių. 7.1. Teisinės informacijos šaltiniai Informaciniai šaltiniai pirmiausia patenka sekretorei. Ji, priklausomai nuo tame leidinio numeryje esančios informacijos turinio, gali pasielgti dvejopai: 1) pranešti apie informaciją konkretiems vartotojams (paprastai- padalinių viršininkams, įmonės vadovui; šie apie tai informuoja savo pavaldinius; kai kada net pasirašytinai 2) jei leidinio informacija naudinga tik kažkuriam vienam darbuotojui ar padaliniui- perduoti jį tam žmogui ar padalinio viršininkui. Pavyzdžiui, jei leidinyje pateikiama svarbi mokesčių informacija, leidinys perduodamas vyr. finansininkui. Vėliau leidinys grąžinamas sekretorei saugoti (patenka į archyvą). 7.2. Kiti šaltiniai Yra resursai, skirti ne visiems įmonės darbuotojams. Tai spaudos leidiniai (katalogai, specializuoti laikraščiai, žurnalai) bei informacija iš kitų įmonių. Kaip matyti, informacija darbuotojus pasiekia per sekretorę 7.3. Įmonės informacinio aprūpinimo schema 1 priede pateikiama daugelio įmonių informacinio aprūpinimo schema. Kaip matyti šioje schemoje, į įmonę patenkantys informacijos šaltiniai sugrupuoti į dvi dalis- spaudą ir pirminius dokumentus. Spauda čia suprantama kaip visa spausdintinė informacija- Vyriausybės, Seimo, ministerijų ir pan. įstatymai, nutarimai bei potvarkiai, žiniasklaidos leidiniai (laikraščiai, žurnalai), spausdintinės reklamos priemonės (direct mail), informaciniai leidiniai (katalogai, telefonų knygos) bei technologiniai reikalavimai (standartai, patentai ir pan.). Pirminiai dokumentai- įvairūs įmonių veikloje naudojami verslo dokumentai, jie atsiranda veiklos procese. Kaip matyti šioje schemoje, informacijos paieškos priežastimi yra abonento pateikta užklausa. Paieška atliekama panaudojant įmonėje bei kitose įstaigose esančią informaciją. Po to seka atrinktos informacijos įvertinimas bei dokumentų įforminimas. Informacija abonentams dažnai pateikiama be papildomos užklausos. Tai pirmiausia įvairūs įstatymai, nutarimai bei taisyklės, apie kuriuos informuojami bemaž visi įmonės darbuotojai. Dažniausiai įmonėse funkcionuoja du informacinio aprūpinimo tipai: einamasis ir diferencijuotas. Einamasis informacinis aprūpinimas apima visus įmonės darbuotojus. Pagal šį modelį jiems suteikiama visa kasdieniniam darbui reikalinga informacija- planai, užsakymai, ataskaitos ir pan. Diferencijuotas inf. aprūpinimas apima tik vadovaujančius asmenis. Darbuotojai žino abonentų informacinius poreikius ir pagal tai siunčia jiems informaciją. Abonentai savo ruožtu kreipiasi į juos su savo užklausomis. INFORMACINĖS SISTEMOS KŪRIMO GALIMUBIŲ ANALIZĖS REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMAS PROJEKTO PLANAVIMUI. Sistemos kūrimo galimybių analizės rezultatai. Šis etapas sudėtingas todėl, kad dauguma klausimų negali būti tiksliai atsakyti dėl nepakankamo probleminės srities žinojimo. Vienas iš faktorių, lemiančių IS kūrimo sekmę yra informacinės sistemos projektuotojų komandos pasiruošimas darbui. Jis nėra analizuojamas pakankamai. Šio etapo metu tyrimas atliekamas apytiksliai ir greitai, atmetant pasiūlymus, neatitinkančius organizacijos vystymosi strategijos, techniniu požiūriu neįmanomus, duodama nauda nepateikiant išlaidų, bei vartotojui nesant pasiruošiusiam (nusiteikusiam) naudoti šios sistemos. Šį etapą vykdo sistemos analitikai, diskutuojantys su vartotojais bei analizuojantys dokumentaciją. Jie paruošia ataskaitą, kurioje pateikiama: 1 .bendri funkciniai reikalavimai; 2. svarbiausi nefunkciniai reikalavimai (pvz.: saugumas); Ataskaitoje turi būti apžvelgti visi 4 informacinės sistemos kūrimo galimumo aspektai. Taip pat gali būti priimtas vienas iš sistemos kūrimo variantų: 1. Sistema kūriama savo jėgomis. 2. Sistema užsakoma kitoje organizacijoje. 3. Perkamas jau sukurtas paketas. Sistemos kūrimu gali būti išskirti keli etapai: sukūriamas pilotinis projektas, kuris paskui išplėčiamas, išvystant funkcines galimybes. Projekto planavimas. Atlikus sistemos kūrimo galimumo analizę, galima sudaryti informacinės sistemos kūrimo planą. Jis apima finansavimo poreikius, laiko ir projektuotojų poreikius. Projekto planas yra hierarchijos struktūros, kuriame sistemos kūrimo etapai detalizuojami, numatant jų turinį ir atliekamus darbus, gaunamus rezultatus, reikalavimus kokybei ir būdus (taškus). 9. INFORMACINĖS SISTEMOS REIKALAVIMŲ ĮGIJIMO PASKIRTIS IR METODAI. Reikalavimų įgijimas. Patvirtinus sistemos kūrimo galimumą, toliau detalizuojami vartotojo poreikiai. Nustatomi naudojant: 1. Stebėjimą. Jo metu stebimas tam tikro probleminės srities aktoriaus elgesys darbo metu ir jo darbo aplinka. Stebint jo vietą nustatoma: a) jo funkcijos ir vieta sistemoje; b) pagrindiniai naudojami informacijos šaltiniai, pateikiami rezultatai ir informacijos pobūdis. Stebint aktoriaus darbo aplinką nustatomi jo poreikiai informacijai bei galimybės išplėsti jo veiklą, pagerinant darbo aplinkos informacinę infrastruktūrą. Šis metodas naudojamas tuomet, kai kitų poreikių šaltiniai duoda prieštaringus rezultatus arba kitų šaltinių nėra. Stebėjimas gali būti atliekamas betarpiškai, dalyvaujant ar jam nedalyvaujant. 2. Esamo sistemos dokumentacijos (informacijos srautų) analizę. Ji atliekama tiriant esamoje sistemoje naudojamus duomenis : kiekybinio ir kokybinio tipo. Kiekybiniai- ataskaitų formos, pirminiai dokumentai, veiklos instrukcijos ir t.t. Kokybiniai (jie leičia organizacijos veiklos kultūrą)- reklama, skelbimų lentos pranešimai, atmintinės. Papildomai galima nustatyti: pvz.: organizacija, turinti daug dokumentų, pasirašytų vadovaujančio personalo ir reglamentuojanti veiklos taisykles yra daugiau centralizuota negu organizacijos, kuriose paplitę pranešimai skelbimų lentoje ar kiti laisvo pobūdžio dokumentai. Tai leidžia nuspręsti ar kuriamos IS ataskaitos apie organizacinę veiklą, reikia orientuoti vadovams ar daugiau žemesniam personalui. 3. Kūriamosios sistemos dokumentacijos analizę. Tai pastabos apie vartotojo poreikius ir apribojimus kuriamai sistemai, pateiktos ankstesniu naujosios sistemos kūrimo etapo metu. Tai daugiausia bendri reikalavimai, pateikti organizacijų strateginiame plane, problemos apibrėžimo ataskaitoje bei sistemos kūrimo galimumo pagrindime. 4. Interviu ir anketavimą. Dažniausiai naudojamas poreikių įgyjimo metodas-interviu. Jis leidžia vartotojui savarankiškai ir betarpiškai pareikšti pageidavimus sistemai. Interviu reikia pasiruošti. Išskiriami žingsniai: a) susipažinti su bazine informacija; b) pagrįsti interviu tikslus; c) pasirinkti tinkamą probleminės srities specialistą; d) sudaryti interviu struktūrą; e) numatyti klausimų tipus ir sudėtį. 9.1. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai. Reikalavimų nustatymo etapo sunkumai Kyla dėl prielaidos, kad reikalavimai-tai objektyvus faktų rinkinys, jie gerai žinomi nuo informacinių sistemų kūrimo pradžios, jie nekinta. Kita prielaida, kad projektavimo resursai gali būti įvertinti iš anksto, pakankamai tiksliai. Poreikiai kinta dėl šių priežasčių: 1. Vartotojai keičia savo nuomonę dėl: a) įsigilinimo į problemą, informinių technologijų galimybes, plečiant sistemos galimybes; b) vartotojų tarpusavio prieštaravimų, ypač projektavimo pradžioje, didelio suinteresuotų probleminės srities specialistų skaičiaus; vyraujanti nuomonė gali pasikeisti likvidavus prieštaravimus. 2. Išorės faktoriai gali įtakoti pokyčius (organizaci. gali pakeisti veiklos pobūdį, atsirasti modeernistinė įranga, pasikeisti įstatymais). 3. Diegimas neįvedus pakeitimų gali būti neįmanomas (jo metu gali paaiškėti, kad tam tikri nefunkciniai reikalavimai netenkinami, pvz.: sistemos realizacijos greitis. Tuomet gali tekti grįžti į reiklavimų nustatymo fazę). 4. Komplikuotas ir nepakankamas projekto valdymas (sudėtinga įvertinti projektavimui reikalingus resursus: projektavimo kaina, programinės ir techninės įrangos įsigyjimo kaina, projektuotojų kiekį ir kvalifikaviją, projektavimo trukmę). Projekto valdymas remiasi personalo patirtimi ir intuicija. Užsakovai siekia trumpinti projektavimo trukmę ir mažinti kainą. Dėl to dažnai resursų įvertinimas yra optimistinis. Poreikių nustatymas yra reliatyvus procesas ir tai padidina projekto kainą. Kokybės sunkumai: 5. Analizės metodai neįvertina specifinių žinių apie probleminę sritį, kurios reikalingos nustatyti poreikius. 6. Analizės metodai remiasi netinkamais metodais ir priemonėmis inf-os poreikiams specifikuoti. Dažnai pasikliaunama vien tik analitikų intuicija. Kuo didesnė sistema, tuo daugiau šansų, kad poreikių specifikacijoje bus daug klaidų, ypač naudojant vientik intuityvų metodą.

Informatika  Referatai   (17,5 kB)

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas - aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to - gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį. Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt. Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo. Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities. Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni - istoriškai ir gana seniai, kiti - neseniai, bet sparčiai, treti - sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant. 2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos. Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos. Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita - pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva. Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui. Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus. Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau. Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi. 3. Svarbiausi globaliniai konfliktai: 3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje. Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius. Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą. Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta. Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl? Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis: • Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos. • Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą. • Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija. • Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus. • Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku. Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t. Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes. Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių. Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis. “Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“ (Hantington S., 1994) Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos. Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką.. Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų. Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų. “Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.” Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę. Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria. Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje. Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras? Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai. Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją. Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami. Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip: Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių. Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito. Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos. Naujo pasulio žemėlapis. Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis. Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms. Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją. Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje. Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu. Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”. JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti. Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą. Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės. Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės. Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas. Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos. Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus. Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo. Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta. Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo. Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo. Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus. Už kultūrą žūsta. Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas? Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”. Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais. Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo. 3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas. Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio. Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai. Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”. Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti. Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus. Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu. Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus: 1. Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje; 2. Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir 3. Socialinį-politinį. Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis. Energijos ištekliai ir technosfera. Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis. Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”. Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę. Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius. Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2). Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę. Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą. Maisto produktai. Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t. tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių. Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių. “Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas. O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių. Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha. Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti. Žmogus, planeta ir ekologinė krizė. Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…” tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos. Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą. Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus. Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse. “Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.” (Pranulis V., 1990) Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių. Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti. Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą. Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo. Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę. Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti. O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai. Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas. Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa. Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų. Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus. Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius. Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų? Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno? Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną. Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai. “Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.” (Rudzikas Z., 1992) 3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių. Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį. Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga. Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių. Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui. Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti. Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui. Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4). Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso. Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį. Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų. 4. Išvados Globaliniai konfliktai yra šie: • Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų) • Globalinis gamtonaudos konfliktas • Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių 1. Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas. 2. Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu. 3. Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Geografija  Referatai   (30,07 kB)

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai nepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis. Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbio sąvoka yra apibrėžta Bedarbių rėmimo įstatyme: “ Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.“ Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237 tūkst. Bedarbių registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3% 1991 m. pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo birža. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemone ir internetą, per giminaičius, pažystamus bei darbdavius. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respondentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų. Dirbančių gyventojų skaičius nustatomas remiantis dviem šaltiniais: įmonių pateiktomis ataskaitomis (duomenys apie darbuotojų skaičių įmonėse) ir gyventojų užimtumo tyrimų rezultatais ( apklausiant 15 metų amžiaus ir vyresnius gyventojus pagal specialiai parengtą klausimyną). Lietuvoje užimtumo tyrimai atliekami nuo 1994 metų. Juos atlieka Statistikos departamentas. Iki 2000 m. gyventojų užimtumo tyrimuose buvo apklausiami 14 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Nuo 2000 m., laikantis Europos Tarybos reikalavimų, apklausiami 15 metų amžiaus ir vyresni gyventojai. Jie atrenkami iš gyventojų registro paprastosios atsitiktinės imties metodu. Kiekvienam tyrimui atrenkama 3000 namų ūkių. Kiekvieno tyrimo metu keičiama 30% namų ūkių. Taigi atrinktas namų ūkis apklausiamas tris kartus. Ilgainiui buvo tobulinama atranka, klausimynas ir tyrimo duomenų perskaičiavimai visiems gyventojams. Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimo klausimyne 2000 m. respondentams pateikiama 90 klausimų. Statistikos departamento atliekamuose užimtumo tyrimuose bedarbiai apibrėžiami pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas. ”Bedarbiai – tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažystamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licenzijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.“ Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo. Taigi du bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje. Nedarbas gali būti laikinasis, struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Laikinasis nedarbas – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas – atsiranda, kai darbo paklausa struktūra neatitinka darbo pasiūlos. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimu stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atliginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartų, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “ struktūriniai “ bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. Ciklinis nedarbas – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.Jie tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – tai nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausiai darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės dalies, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomone, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekmes. Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiem ne mažesnį kaip 24 mėn. Socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Pašalpa mokama neilgiau kaip 6 mėn. Per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačia prasme, kuriuos patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atveju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamybos išteklių panaudojimo priežasčių. Kaip bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį, šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių gamybinių kreive. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Kai kurie ekonomistai mano, kad savanoriškas nedarbas žmogui priimtinas, kadangi laisvalaikis irgi naudingas. Savanoriškas nedarbas – tai nedarbas, kai žmonės nesutinka dirbti už esamą pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia situacija atitinka natūralųjį nedarbo lygį. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių – nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Lietuvoje 2000 metais atlikto jaunų bedarbių tyrimo duomenimis, beveik kas antras respondentas pažymėjo neigiama nedarbo įtaka gyvenimo lygiui, tolesniam mokymuisi (kvalifikacijos tobulinimui), apsisprendimui kurti šeimą ar turėti vaikų ir bendrai emocinei savijautai. Išsamesnė minėto tyrimo rezultatų analizė parodė, kad šalia materialiųjų padarinių išsiskiria dvi pagrindinės socialinių psichologinių padarinių grupės: pirmoji apima tarpasmeninius santykius su bedarbiams artimiausiais žmonėmis (šeima, tėvais, draugais), antroji – tai visų visuomeninio gyvenimo sričių (mokymosi, laisvalaikio leidimo, apsisprendimo dėl šeimos kūrimo ir pan.) pokyčiai. Visa tai tiesiogiai veikia socialinės atskirties atsiradimą, t.y. riboja žmogaus socialinę raidą. Nedarbo problemos veikia ne tik tiesiogiai žmones, kurie nori dirbti, tačiau neturi darbo, bet ir jų šeimas. Įvairiose šeimose skirtingai patiria nedarbą. Galima išskirti tokias grupes: 1. Šeimos, kurių vienas iš narių (ar daugiau – 2001 metų ilgalaikių bedarbių tyrimo duomenimis, net 51 proc. Respondentų nurodė, kad jų sutuoktinis irgi neturi darbo) buvo atleistas iš darbo ir tam tikrą laiką negalėjo įsidarbinti. Tai yra gausiausia šeimų grupė. 2. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių priversti dirbti sutrumpintą darbo laiką, dirba pagal terminuotą sutartį arba laikinus sezoninius darbus ar dirba neoficialiai. Pavyzdžiui, 1994 metų rugsėjį Lietuvoje, remiantis 2500 didesnių įmonių informacija, 23 tūkst. darbuotojų priverstinai atostogavo, o 22,7 tūkst. – dirbo pagal sutrumpintą darbo laiko grafiką. Ekspertiniais vertinimais, 1998 metais Lietuvoje buvo apie 300 tūkst. neoficialiai dirbančių žmonių. 3. Šeimos, kuriose yra abiturientų ar profesinių įstaigų absolventų, kurie baigę negalėjo rasti tinkamo darbo. Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2000 metų pabaigoje užregistruota 226 tūkst. bedarbių, iš jų 57 tūkst. – 16-24 metų jaunimas. Lietuvoje jaunimo nedarbo problema sudėtinga tuo, kad didėja ne tik bendras nedirbančio jaunimo skaičius, bet nuolat daugėja jaunų asmenų, neturinčio jokio profesinio pasirengimo. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 44 proc. Jaunų bedarbių neturėjo profesinio pasirengimo. 4. Šeimos, kurių vienas ar daugiau narių gavo pranešimus apie atleidimą iš darbo. Įspėjimo iš darbo gavimas labai neigiamai veikia daugelio žmonių psichiką ir dažnai neigiamai – sveikatos būklę. Ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialiajai šeimos padėčiai deformuojasi ir šeimos socialinė funkcija. Nedarbas skatina ir šeimos uždarumą, t.y. šeimos gyvenimas vis labiau telkiasi aplink savo buto (namo) problemas, todėl didėja visuomeninė šeimos izoliacija. Toks šeimos klimatas neigiamai veikia tarpusavio santykius šeimoje ir jų pasaulėžiūros formavimąsi. Jis neskatina visokeriopos vaikų raidos, neplėtoja jo aktyvios socialinės pozicijos ir tobulėjimo poreikių. Tačiau ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesiu. Ilgalaikio nedarbo didėjimą lemia įvairios priežastys, kurias galima suskirstyti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. • Objektyvios labiau priklauso nuo bendros padėties šalies ūkyje, darbo rinkoje, nuo užimtumo ir socialinės apsaugos politikos, nuo darbo santykių įmonėse ir socialinio dialogo. • Subjektyvios priežastys labiau priklauso nuo pačių bedarbių kokybinių charakteristikų (sveikatos būklės, išsilavinimo, profesijos, amžiaus, gyvenimo vietos ir pan.) jų įsidarbinimo motyvacijos, šeimos funkcijų vykdymo ir vyraujančių darbdavių nuostatų. Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikis nedarbas lemia didžiausias ekonomines ir socialines išlaidas. Lietuvoje 2001 metais atliktas ilgalaikio nedarbo tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas prasideda gerokai anksčiau, nei žmogus susiduria su darbo rinka ar kreipiasi į darbo biržą. Daugeliui ilgalaikių bedarbių ši problema prasidėjo jau pradinėje mokykloje. Nepakankamas pažangumas bendrojo lavinimo mokykloje riboja jauno žmogaus galimybes siekti kokybiško profesinio pasirengimo ir paklausios profesijos. Tinkamo profesinio pasirengimo trūkumas riboja įsidarbinimo galimybes, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose. Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina. Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas. Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių). Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūros pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 proc. 1999 m. pakilo iki 14,6 proc. 2000 m. Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. tai būdinga visoms postkomunistinėms valstybėms. MIESTO IR KAIMO UŽIMTI GYVENTOJAI PAGAL IŠSILAVINIMĄ Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo. Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Neigiami ilgalaikio nedarbo padariniai dažniausiai yra susiję su šeimos iširimu, nedirbančio asmens hospitalizacija, stacionariu psichiatriniu gydimu, savižudybėmis ar suicidiniais mėginimais, nusikalstama veikla ir vaikų, augančių ilgalaikio bedarbio šeimoje, socialinio kapitalo (išsilavinimo, laisvalaikio, draugų ir pan.) sumažėjimu. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikio nedarbo poveikio psichinei sveikatai negalima atskirti nuo pagrindinių neigiamų ekonominių ir socialinių sąlygų, kitaip tariant, nuo ekonominės ir socialinės (išsilavinimo) nelygybės, kuri asmeniui egzistavo iki nedarbo. Apibendrinimas Galima apibendrinti, kad blogiausia įtaką žmogaus socialinei raidai daro ilgalaikis nedarbas ir jo lemiama socialinė atskirtis, t.y. laisvo žmogaus pasirinkimo socialinėje ekonominėje sferoje ribojimas. Socialinė atskirtis dėl mažo ekonominio aktyvumo (nedarbo) – tai nepakankamai veiksmingos švietimo ir ugdymo, profesinio rengimo (plačiuoju požiūriu), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės rinkos politikos rezultatas. Todėl siekiant ją mažint būtina formuoti lanksčią kompleksinę nedarbo (ypač ilgalaikio) prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis. Socialinės atskirties mažinimas turi tiesioginę teigiamą įtaką žmogaus socialinei raidai, nes: • Didina profesijų aktyvumą; • Teigiamai veikia gyventojų sveikatą; • Mažina biudžeto paradimus dėl socialinės paramos finansavimo. Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą. 2000 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino pagrindines Vyriausybes 2000-2004 m. programos nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus. Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programos strateginiai tikslai: įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai; didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką; prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Ekonomika  Pagalbinė medžiaga   (164,7 kB)

Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.

Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)

Transportavimas yra viena iš svarbiausių ekonominės ir socialinės infrastruktūros dalių, garantuojanti tarptautinės ir vidaus prekybos, turizmo plėtrą. Lietuvos geografinė padėtis yra labai palanki tranzitui, gana neblogai išplėtotas transporto infrastruktūros tinklas. [36] Šalies teritoriją kerta Visos Europos transporto 2-osios (Kretoje) ir 3-osios (Helsinkyje) konferencijose patvirtinti tarptautinės svarbos multimodaliniai transeuropinio tinklo koridoriai, kuriais vežami pagrindiniai krovinių srautai: · (I-as Šiaurės – Pietų koridorius (automagistralė Via Baltica ir geležinkelio linija Talinas - Ryga-Kaunas-Varšuva).

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,81 kB)

Informacijos sistemos tikslas - užtikrinti efektyvų inf-jos panaudojimą organizacijoje, aprūpinti ją tikslia ir pilna inf-a, užtikrinančia įmonės reikmes priimant valdymo sprendimus. Galima išskirti kelis IS tipus, priklausomai nuo jų įtakos (teikiamos pagalbos), įmonės funkcionavimo: Duomenų apdorojimo sistema (DAS). DAS - tai informacijos sistema, apdorojanti didelius inf-os kiekius, atspindinčius elementarius organizacijoje vykstančius procesus.

Apskaita  Konspektai   (4,83 kB)

Antanas Vaičiulaitis- vienas žymiausių lietuvių rašytojų, novelistų, priklausantis ir teigiantis neorealistinę literatūrą. Jo kūrybai būdinga realaus ir mistinio, magiško pasaulio paralelė, puošnus stilius, rėmimasis pasaulinės kultūros šaltiniais, stilizacija. Žinomiausias jo noveles - "Rogės", "Pelkių takas", "Tavo veido šviesa"- nedvejojant galima priskirti neorealistinei literatūrai. Pats žinomiausias A. Vaičiulaičio kūrinys - poetinis romanas "Valentina".

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (3,61 kB)

Kristina, 14 metų paauglė, mokykloje kreipėsi į socialinį darbuotoją dėl šeimoje esančio girtuokliavimo bei su tuo susijusio smurto. Mergaitė gyvena kartu su tėvais bei dar su dviem broliais, jaunesniais už save. Tėvo vardas Jonas, jam 40 metų, dirba mechaniku. Motina Gražina, jai 40 metų, šiuo metu dirba pardavėja. 2.Sudarykite socialinio darbo proceso su šiuo atveju planą. Aprašykite galimus pokyčius kliento situacijoje.

Sociologija  Analizės   (2,73 kB)

Šių dienų visuomenė...kokia ji? Dažniausiai matoma tik gražiąja puse. Nenorima matyti nei skausmo nei vargo nei tuo labiau – negalios sukaustyto žmogaus. Bet tai juk niekur nedingsta ir yra visai šalia mūsų. Ilgą laiką visuomenės žmonės sugebėdavo meistriškai nepastebėti neįgaliųjų, skurstančių ar ligotų. Tačiau jau gerą dešimtmetį ar net daugiau imta kurti organizacijas, kurios leidžia žmonėms turintiems sveikatos sutrikimų ar kitų problemų, pilnavertiškai integruotis į šių dienų visuomenę.

Socialinis darbas  Referatai   (4,18 kB)

Įmonės vis aiškiau suvokia, kad sėkminga veikla ir konkurencingumas priklauso nuo informacijos išteklių. Ypač svarbi konfidenciali informacija. Juk kas turi konfidencialios informacijos, sugeba tikslingai ir tinkamai ją valdyti, gali tam tikromis aplinkybėmis padidinti savo pajamas, išvengti nenumatytų išlaidų, išlaikyti gerą prekių ar paslaugų padėtį rinkoje arba gauti kitokios komercinės naudos. Antra vertus, informacija yra objektas, kurį siekiama užvaldyti asmeniniais tikslais.

Finansai  Referatai   (17,66 kB)

Finansinės analizės šaltiniai yra keli: tai šalies įstatymai, vyriausybės bei savivaldybių nutarimai, valstybės statistikos informacija; taip pat neapyskaitiniai šaltiniai (atsiliepimai bei žinios iš masinių informavimo priemonių); ir galiausiai pats svarbiausias finansinės analizės šaltinis yra įmonės buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės dokumentai, pagal juos galima nustatyti, ar įmonė tam tikru metu dirbo gerai, ar ne, kokios jos ateities prognozės. Finansines ataskaitas analizuoja pačios įmonės vadybininkai,darydami finansinius sprendimus naudoja jas ir išoriniai informacijos vartotojai.

Finansai  Analizės   (4,69 kB)

Kiekviena valstybė siekia užtikrinti stabilų šalies ekonominį augimą, tačiau šio tikslo siekimas paprastai yra susijęs su bendrosios pasiūlos ir bendrosios paklausos suderinimo politika. Bendroji pasiūla atspindi bendrojo produkto kiekį, kurį šalies gamintojai gali bendrai pasiūlyti per tam tikrą laikotarpį, esant tam tikrai kainai. Svarbiausi veiksniai, lemiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas.

Ekonomika  Kursiniai darbai   (15,43 kB)

Turtingą pasaulinę verslo praktiką apibendrinančios šiuolaikinės ekonominės teorijos suteikia pagrindo teigti, kad bet kurios organizacijos veiklos ilgalaikė sėkmė negali remtis atsitiktiniais veiksmais ir sprendimais. Tam reikalinga strategija – kryptinga, iš anksto numatytais sprendimų priėmimo principais grindžiama organizacijos veiklos schema ilgalaikių tikslų įgyvendinimui. Darbe yra išryškinama marketingo strategijų svarba Lietuvos lentpjūvių veiklos efektyvumo didinimui.

Ekonomika  Diplominiai darbai   (4,37 kB)

Tarptautinių santykių studijos tiria tuos politinius ir ekonominius, mažiau – kitų sferų reiškinius, kurie kerta valstybių sienas. Tai yra ne tik vyriausybių, tačiau taip pat korporacijų, nevyriausybinių organizacijų veiksmai. Šiuolaikiniame pasaulyje visi dalyvauja tarptautiniuose santykiuose. Analizuoti arba net kiek suvokti politinius procesus, vykstančius bet kokioje šalyje, neįmanoma, ignoruojant tos šalies tarptautinius santykius ir, plačiau, pasaulinę politiką.

Politologija  Konspektai   (5,08 kB)

Rūgštūs lietūs ir jo pasekmės. Per pastaruosius dešimtmečius didžiule ekologine problema tapo rūgštūs krituliai, susidarantys iš nuolat į atmosferą patenkančių sieros ir azoto junginių, kurių didžiausią dalį sudaro organinio kuro degimo metu susidarantys sieros ir azoto oksidai.

Kita  Namų darbai   (13,38 kB)

Plačiau norėčiau papasakoti apie šeimą, kurioje auga keturi vaikai, kuriems reikalinga nuolatinė globa. Šeimoje situacija štai tokia: šeima yra asociali, savaime aišku, ji yra priskiriama rizikos šeimų grupei. Šeimoje, kaip jau minėjau auga keturi vaikai – vienas berniukas ir trys mergaitės, jų amžius nuo 2 iki 10 metų.

Psichologija  Analizės   (4,57 kB)

Formalus ugdymas apibūdina hierarchiškai struktūruotą, ir chronologiškai organizuotą švietimo sistemą, kurią sudaro ugdymas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, universitetuose bei kitose švietimo institucijose su specializuotomis programomis. (11) Informalusis ugdymas – tai nesąmoningas, dažniausiai neorganizuotas mokymasis (23) Šiame XXI a. akcentuojamas laisvas ir kūrybiškas mąstymas, veiklumas bei savarankiškumą puoselėjančių kompetencijų ugdymo svarba.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (16,04 kB)

Šiaulių universitetui. Edukplogijai antram kursui skirtas darbas. Išsiauklėjimas – visuma asmens vertybinių orientacijų, įvertintų pagal visuomenės aprobuotas elgesio normas, konkretus asmenybės pozicijos lygis (Jovaiša L. (2007). Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius.). Tyrimai rodo, kad auklėjimo procese formuojama asmenybės pozicija turėtų būti vertinama žinių apie tinkamą elgesį, paties elgesio ir šio elgesio motyvų lygmenimis.

Pedagogika  Kursiniai darbai   (21,61 kB)

Broniaus Radzevičiaus romanas “Priešaušrio vieškeliai” yra vienas iš originaliausių ir reikšmingiausių kūrinių lietuvių literatūroje. Romanas yra savitas ne vien savo pasakojimo forma, kada charakteriai atskirai sukuriami, o pavaizduoti atskirų įvykių, aplinkos detalių dėka, bet yra įdomūs ir patys veikėjai, jų gyvenimai, mintys. Beveik pusė romano veikėjų yra vaikai - besiformuojančios, augančios asmenybės. Jų charakterių raidą nulemia vyresnieji žmonės - jų tėvai, giminės, kaimynai. Dar augančiam vaikui yra svarbu viskas, ką jis mato aplink save. Kas nėra aktualu suaugusiam žmogui, tas dažniausia užsifiksuoja jį stebinčio mažo vaiko pasąmonėje. Tai būna pačios smulkiausios detalės, įvykiai.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 17,43 kB)