Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Achilo kulnas – pažeidžiama vieta. Kaip sako graikų mitas, deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų Achilą panardino jį į Stikso upę kur gyveno dvasios. Liko tik viena pažeidžiama vieta. Tai Achilo kulnas, nes motina Achilą kaip tik už kulno laikė. Trojos karo metu karaliaus sūnaus Pario paleista strėlė lėkė tiesiai Achilui į kulną ir mirtinai jį sužalojo. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną. Aukso amžius – tai teisingumo amžius. Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Senovės graikų legenda kalba apie Dionisijaus „pokštą“. Jis pasisodinęs Damoklą ir virš jo pakabinęs kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Ezopo kalba – tai pasakotojas, eiliavęs graikų liaudies pasakėčias. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra. Ilsėtis ant laurų – patirti laimėjimą, būti garbinamam. Medūzos žvilgsnis – pabaisa ir vaiduokliška būtybė nuo kurios žvilgsnio kiekvienas sukietėdavo. Nesantaikos obuolys – posakis „Nesantaikos obuolys“ vartojamas kalbant apie nesėkmes sukėlusį dalyką.

Istorija  Konspektai   (4,75 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914 07 28 - 1918 11 11) Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė. Karo priežastys: a) netolygus kapitalistinis vystymasis tarp valstybių, nuolatinės karinės ir ekonominės varžybos (VOK, FRA, ANG, RUS); b) ryškėja karinių grupuočių nesutaikomumas; c) XIXa. pab. valstybės žengia į imperializmą (grobikiška politika, skirta kolonijoms dalinti ir perdalinti). Labiausiai perdalijimo troško VOK, ieškojusi "vietos po saule", ją viliojo Artimieji Rytai. VOK kolonijos Afrikoje: Kamerūnas, Togas, VOK Vakarų Afrika; Ramiajame vandenyne: Karolinų, Maršalo ir Marianų salos (nupirkta iš ISP). Imperialistiniai karai: 1894-1895m. JAP-KIN, laimi JAP ir užima Taivanio salą. 1898m. JAV-ISP, laimi JAV ir užima Filipinų, Puerto Riko ir Guamo salas, įsigali Kuboje. 1904-1905m. RUS-JAP, RUS pralaimi ir praranda įtaką Mandžiūrijoje. *** 1899 ir 1904m. Hagoje įvyksta dvi antikarinės konferencijos, bet karo sustabdyti nepavyko. Karo pradžia: Karo pretekstu tapo 1914 06 28 įvykis Sarajeve. Serbas Principas nužudė AUS-VEN sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. 1914 07 28 AUS-VEN paskelbė karą SER, pakurstyta VOK. SER ginti stojo RUS. VOK paskelbė karą prieš RUS ir FRA. Tada DB paskelbė karą prieš VOK. Į karą Antantės pusėje pusėje įtrauktos BEL ir Juodkalnija. RUM ir ITA - neutralios (ITA nekovojo Trilypės s-gos pusėje dėl prieštaravimų su AUS-VEN Balkanuose). 1914m. rudenį Trilypės s-gos pusėn stojo TUR. Vėliau į karą Antantės pusėje stojo daugelis Europos ir pasaulio valstybių. Karo planai - trumpas manevrinis karas. Karo veiksmų eiga: 1914 08 03-04 - VOK įžengė į neutralią BEL; ji užėmė Briuselį ir įžengė į FRA teritoriją, priartėjo prie Paryžiaus. FRA vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. RUS pradėtas puolimas Rytprūsiuose privertė dalį vokiečių pajėgų permesti į Rytus, RUS puolimas sustabdytas. Prancūzai perėjo į kontrapuolimą. 1914 09 06-09 vokiečiai pralaimi mūšį prie Marnos ir atsitraukia. Vakarų fronte manevrinis karas virto poziciniu. DB ir VOK pradėjo kariauti jūrose - nepraleido prekybos laivų į priešininko uostus. Fronto linija tarp RUS ir VOK nusistovėjo išilgai Nemuno ir Narevo upių RUS sekėsi kariauti su AUS-VEN, reikšminga pergalė Galicijoje. Tačiau tolesnį puolimą sustabdė VOK> 1915m. pavasarį VOK nutarė įveikti RUS ir priversti ją sudaryti separatinę taiką. VOK išstūmė RUS kariuomenę iš Lenkijos Karalystės, Valuinės, dalies LT ir LAT. RUS traukėsi, nes nepajėgė aprūpinti armijos.Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgaičių, Branovičių, Dubno, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. AUS-VEN, VOK ir 1915m. į karą stojusi BULG pradėjo pulti SER. 1916m. RUS armija pradėjo puolimą nuo Pinsko pelkių iki RUM sienų, pralaužė AUS-VEN kariuomenės gynybą, užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1915m. Vakarų fronte - lokaliniai mūšiai. VOK panaudojo chloro dujas. Į Antantės pusę stojo ITA. 1916m. vasarį VOK atnaujino puolimą Vakarų fronte. Kova dėl prancūzų atkakliai ginamos Verdeno tvirtovės truko iki 1916m. pab. VOK nepalaužė FRA gynybos. Į karą prieš Trilypę s-gą stojo Rumunija. 1916 09 15 prie Somos ANG ir FRA panaudojo tankus. Dėl DB laivyno jūrų blokados VOK ėmė stigti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. 1916 05 31 - 06 01 prie Jutlandijos įvyko didžiausias šiame kare jūrų mūšis, VOK laivynas priverstas trauktis, viltis nutraukti blokadą žlugo, VOK prasidėjo badas. 1917 02 RUS įvyksta II-oji rev, nuverčiamas paskutinis imper. Nikolajus II ir RUS įvedama dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė ir Darbininkų ir Deputatų tarybos. 1917 04 į karą Antantės pusėje stojo JAV. 1917m. daugelyje EURO šalių prasidėjo suirutė, smuko žmonių pragyvenimo lygis. Prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų ir taikos sutarčių. 1917 10 25 Petrograde įvyksta III-oji RUS rev. arba bolševikų perversmas. RUS valdžią užgrobė bolševikai, jie sutarė su VOK ir AUS-VEN dėl paliaubų ir pradėjo su jomis separatines taikos derybas. 1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taikos sutartis tarp VOK, AUS-VEN ir Sovietų RUS. RUS atidavė VOK: SUO, LEN, Pabaltijo respublikas ir UKR, Užkaukazei - Armėniją. Rytų frontas suiro, VOK pajėgas sutelkė Vakarų fronte, tačiau pergalės nepasiekė, 1918 08 prie Amjeno Antantės kariuomenė pralaužė VOK gynybą ir privertė juos trauktis, 1918 09 JAV kariuomenė sumušė VOK prie Sen Mišelio, o rugsėjo 26d. prasidėjo bendras Antantės puolimas 400km ruože. Karo pabaiga: 1919-1920m. sudarytos Versalio sutartys su pralaimėjusiomis valstybėmis (AUS-VEN, VOK, BUL, TUR), Europos žemėlapį tvarkė JAV, ANG ir PRA, vadovavo Žoržas Klemenso. Sen Žermeno sutartis su Austrija, Trianono - su Vengrija, Neji - Bulgarija, Sevro - Turkija. 1918 11 09 VOK įvyko rev., imper. Vilhelmo II valdžia nuversta, Bavarijoje komunistai sukūrė Bavarijos komunistinę valstybę. 1918 11 11 Antantė Kompjene pasirašė paliaubas su VOK. VOK prarado Elzasą ir Lotaringiją. 50km Reino pakrantė paskelbta demilitarizuota. VOK prarado Saros baseiną (15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai), visas kolonijas, neturėjo teisės turėti karinę pramonę, Šiaurinėje teritorije uždraustos tvirtovės, povandeninė laivyba, leista turėti tik 100000 kareivių vidaus gynybai. Lietuva ir Klaipėdos kraštas atiteko Antantei, Antantė Klaipėdos kraštą perdavė prancūzams, lietuviai atkovojo 1924m. VOK uždėta 132 milijardai aukso markių reparacijų. VOK šią sutartį vadino Versalio pančiais. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: 1918 atsirado Čekoslovakija, AUS, VEN. 1929 susikūrė Jugoslavija. Atsikūrė Lenkija, LT, LAT, EST ir SUO. 1920-21m. paskutinė, Vašingtono konferencija, kuri galutinai patvirtino padalijimą ir Versalio sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Išlikę valstybių tarpusavio prieštaravimai, karo sunkumai ir neteisybė tarp daugelio šalių liaudies masių išpopuliarino socializmo ir komunizmo idėjas. Vakarų valstybėms po karo nepavyko sutrukdyti bolševikų režimui įsigalėti Rusijoje, kuri pati dėl to patyrė milžiniškų aukų ir nesuskaičiuojamų nuostolių. Žuvo 10 mln., sužeista 20mln. žmonių. Kare dalyvavo 30 valstybių, vyko per 3 vandenynus ir 4 žemynus, kariavo 70mln. žmonių. SSRS ISTORIJA 1917 02 II-oji rev. RUS. Laikinoji vyriausybė sudaryta 1917 03 03, vadovauja kunigaikštis Lvovas, o nuo 10 25 - Kerenskis. 1903m. atsirado RSDDP (b) - Lenino bolševikai. 1917 04 04 Leninas pasakė balandžio tezes, kuriose pareiškė, jog reikia nuversti Laikinąją Vyriausybę ir paimti valdžią. 1918 01 bolševikai norėjo parodyti, kad į valdžią atėjo teisėtai ir surengė rinkimus, tačiau pralaimėjo ir tada išvaikė Steigiamąjį Susirinkimą. 1919-20 - pilietinis karas ir intervencija. Rusija suskilo į raudonuosius ir baltuosius. Nesėkmingos bolševikų kovos su baltalenkiais (kiti sutriuškinti), 1919-20m. baltalenkiai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Bolševikai jas atsiėmė tik 1940m. Vrangelis surinko visų kariuomenių likučius, bet 1920m.lapkritį buvo sutriuškintas. Vėl atsistatė bolševikų tvarka. Sibire - 1921m. Intervencija - baltagvardiečius rėmė užsienio valstybės. Bolševikai laimėjo, nes juos rėmė paprasti žmonės. 1919-21m. - karinis komunizmas; išnyksta pinigai. NEP'as - nauja ekonominė politika; grįžimas prie kapitalizmo. Dalį žemės ir kt. sugrąžino privatiems asmenims, pardavė užsieniečiams. Nauji pinigai červonsai, už darbą mokama pagal kiekybę ir kokybę. 1927m. pereita prie industrializacijos; 1929m. - masinė kolektyvizacija. 1922 12 30 sukurta SSRS (iki 1991m.): 4 respublikos - Rusijos federacinė, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės federacinė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas). Iš viso SSRS sudarę 15 respublikų, paskutinė įstojo Lietuva 1940 08 03. Sovietų Sąjungos epochos: 1917-1924 Leninas 1924-1953 Stalinas (kairioji diktatūra) 1953 Malenkovas (kelis mėnesius) 1953-1964 Chruščiovas ("atšilimo" laikotarpis) 1964-1982 Brežnevas (stagnacija (melagių)) 1983 Andropovas (buvo nušautas) 1983-1984 Černenka (greit mirė) 1985-1991 Gorbačiovas (pertvarkos ir viešumas) 1922 - Sovietų Sąjungos gimimas. 1922-1949 ekspansija (pasaulyje kuriasi socializmo sistema). 1924 komunistine tapo Mongolija, po II pas. karo LEN, VDR, Čekoslovakija, VEN, RUM, BUL, JUG, ALB; Azijoje: KIN, Š.KOR, VIET; Amerikoje: Kuba. Nuo 8 deš-čio pr. iki 1979 socializmo sistema pasiekė apogėjų. Nuo 1989 iki 1991 suirimas. Pirmoji iš socializmo išėjo VDR. Iš SSRS pirmoji išėjo LT. Gulagas - lagerių ir kalėjimų sistema.

Istorija  Paruoštukės   (8,42 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

. Tam buvo naudojami žibintai, skulptūros ir net veidrodžiai. Tačiau ilgainiui puošnieji galeonai tapo lengvu piratų grobių. Tuo metu piratavimu vertėsi ne tik pavieniai kapitonai, bet ir tokios valstybės kaip Anglija ir Olandija. Garsusis piratas Frensis Dreikas, gavęs Anglijos karalienės palaiminimą, net paskelbė Ispanijai asmeninį karą ir plėšė Ispanijos kolonijas Amerikoje. Kai ispanų galeonai užblokavo jam kelią į Angliją F.Dreikas apiplaukė Žemės rutulį ir grįžo į Angliją iš rytų. Jo galeono "Auksinė stirna" ( "Golden Hind" ) triumuose gulėjo tiek aukso kiek Portugalija per šešeris metus gaudavo iš savo kolonijų. Bandydamos apsisaugoti nuo piratų kolinijinės valstybės XVIIa. pirmą kartą laivybos istorijoje atskyrė prekybinius laivus nuo karinių. Dabar per Atlantą plaukiančias prekybinių laivų vilkstines lydėjo stačiai prikimšti patrankų kariniai galeonai. Kai kuriuose iš jų būdavo net apie 150 patrankų. Didelį smūgį piratavimui sudavė ir Olandijo laivadirbių pradėtos konstruoti fliuitos- nedideli, greiti ir mažos grimzlės prekiniai ir kariniai burlaiviai. Tokie laivai be vargo slėpėsi nuo piratų galeonų seklioje Olandijos pakrantėje. XVIIa. pasikeitė ir pati jūros mušių taktika- ji tapo linijine. Tokia taktika reikalvo ne tik gausių laivynų, bet ir labai greitai ir vikriai manevruojančių laivų. Didžiuosiuose Europos uostuose susitikdavo laivai iš kone visų pasaulio kraštų, tad laivadirbiai galėjo vieni iš kitų pasimokyti. Taip įvairių valstybių laivų tipai tapo visiškai vienodi. XVIIIa. vykstant anglų - prancūzų jūrų karams laivai tobulėjo kaip niekada sparčiai, tačiau ilgainiui atsirado ir burlaivių statybos problemų: truko medienos, su burlaiviais ėmė lengtyniauti pirmieji garlaiviai. Nors garlaiviai ilgainiui įgijo stiprias pozicijas pervežant keleivius, bet XVIII a. prekėms vežti ir mokslinėms ekspedicijoms buvo naudojami tik burlaiviai. Po Dž.Kuko ekspedicijų Antarktidos link 1768 ir 1772m.atrodė, kad burlaivių era tesis dar ilgai.Pačiais tobuliausiais burlaivių atstovais laikomi kliperiai- ypač greiti laivai kroviniams iš Australijos į Europą vežti,ir fregatos- greiti ir vikrūs kariniai burlaiviai. Tačiau 1869m. greituosius kliperius trasoje Anglija- Australija pasinaudoję neseniai iškastu Sueco kanalu garlaiviai aplenkė daugiau nei mėnesiu. Garlaivių greičio didėjimas buvo paskutinis žingsnis iš burlaivių į garlaivių erą. Pirmieji garlaiviai minimi jau nuo XVIa., bet jie ilgai nebuvo naudojami dėl gremėsdiškų garo mašinų, dažnų avarijų, mažo greičio, didelių kuro atsargų ir brangios eksplotacijos. Pirmąjį plačiai pradėtą naudoti garlaivį "Klermoną" 1805m. JAV sukonstravo R.Fultonas. Didėjant garlaivių galingumui jie buvo taikomi vis plačiau: burlaiviams uostuose vilkti,paštui vežti. 1819m. garinis burlaivis"Savana" per 29 dienas perplaukė Atlantą, o jau 1837m. Atlantą perplaukė vien garu varomas "Sirijus". XIXa. antroje pusėje garlaiviuose mentratį pakeitė lig šiol naudojamas sraigtas. 1843m. Anglijoje buvo pagamintas pirmasis garlaivis metaliniu korpusu - "Didžioji Britanija" . 1815m. "Klermono" kontruktorius Fultonas sukonstravo pirmąjį karinį garlaivį - "Demologą" . Taigi XIXa.antroje pusėje laivininkystėje įsiviešpatavo garlaiviai, kuriuos varė 1833m. sukonstruota garo turbina. Atskirai nuo garlaivių vystėsi povandeninių laivų statyba, nes primityvios jų formos buvo naudojamos jau 400m.pr.Kr. . Pirmą garo mašinos varomą povandeninį laivą 1775m. sukonstravo amerikietis D.Biušnelis. Pirmieji povandeniniai laivai buvo naudojami diversijoms priešo uostuose, o jų kostrukcija nuo garlaivių skyrėsi tik sandariu korpusu ir ginkluote. Ilgainiui senąją povandeninių laivų ginkluotę -gražtus, pakeitė torpedos ir minos. Taigi povandeniniai laivai tapo labai pavojingi priešininkai mūšyje ir net Pirmojo pasaulinio karo metais kartais sukeldavo siaubą ištisiems laivynams. Ypač didele naikinamąją galia išrasėjo vokiečių "Ubotai". Povandeniniai laivai taip ir liko vien karui (dabar- ir tyrinėjimams) naudojama laivyno dalimi. Taigi naujaisiais amžiais laivyba vystėsi milžinišku greičiu. Jos dėka labai sparčiai plėtojosi pramonė,karyba, be to mokslinės laivų ekspedicijos padėjo užpildyti "baltasias dėmes" geografijos žemėlapiuose ir žmonijos pasaulio suvokime.

Istorija  Konspektai   (5,38 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Indo civilizacija: 3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose. Miestai: Vieni didžiausių Harapos kultūros miestų – Harapa ir Mohendžo-Daras. Statūs gatvių susikirtimo kampai liudija buvus vieningą miesto planavimą. Turejo miestų vandentiekių sistema. Statybai buvo naudotos tiek degtos, tiek ir nedegtos plytos, kurių standartas buvo identiškas visuose atkastuose miestuose. Didieji miestai turėjo po maždaug 40 tūkst. gyventojų.Įdomus Harapos kultūros bruožas yra praktiškumas. Nors architektūriniu ir technologiniu požiūriu statiniai yra aukšto lygio, tačiau dekoras kuklus ir atrodo, kad neteikta daug reikšmės net centrinių rūmų puošybai. Amatai ir menas: Įrankiai ir indai jose gaminti daugiausia iš vario ir bronzos. Be įprastų namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių Harapos kultūros miestuose dar buvo gaminami grąžtai, ietigaliai, pjūklai, skustuvai, iš vario ir bronzos lietos žmonių ir gyvūnų statulėlės. Papuošalai gaminti iš vario, aukso, sidabro, švino ir pusbrangių akmenų, garsieji Harapos kultūros antspaudai – iš tam tikro minkšto akmens arba terakotos. Taip pat randama daug molinių žaislų vaikams. Arijai: II tūkstantmecio pr.kr.viduryje.I derlinga slėni palei Indą uzplūdo arijų gentys.Arijai i Indija atkeliavo su savo kūriniais,vadinamais vedomis.(ju atsikraustymo laikas zinomas tik is vedu [1500-500m.pt.kr]) Vedos: Vedos- tai išminties giesmiu rinkiniai. Vedos yra keturios: • Rigveda-yra seniausia ir svarbiausia iš visu, jos yra skirtos seniesiems indo-ariškiesiems dievams garbinti,ypač indrai ir Agnini.(giesmiu yra 1028) • Jadžurveda- giesmiu rinkinys su religiniu apeigu reikšmemis,paaiškinimais. • Samaveda-aikojimo ritualui skirti himnai. • Atarvaveda-skirta eiliniems tikintiesiems. Vedos-senoves Indijos literatūros paminklai. Brahmanizmas: Tai Indu religija.Vyriausiasis dievas yra Brahma(kūrejas), Višnus(statytojas), Šyva (griovejas) Kastų sistema: Buvo keturios kastos: • Brahmanų-žyniu bei išminčiu(sukurti iš Brahmos lūpu) • Kšatrijų-karių(sukurti iš Brahmos rankų) • Vaišijų – pirklių,amatininkų,žemdirbių.(sukurti is Brahmos šlaunų) • Šudrų- darbininkų.(sukurti iš Brahmos pėdų) Visi kiti kurie buvo už kastu ribu buvo vadinami neliečiamaisiais.

Istorija  Konspektai   (8,46 kB)

Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.

Istorija  Referatai   (33,87 kB)

Įvadas Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. prieš mūsų erą kinų metraščiuose.Arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių. Arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose. Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Technologinis arbatos apdorojimo procesas: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami jei reikia - vyniojami, fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Arbatos tėvynė Arbatos tėvynė - Kinija. Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. prieš mūsų erą kinų metraščiuose. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių. Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose. Tada buvo parašytas ir pirmasis išsamus traktatas apie arbatą jos auginimą, ruošimą, saugojimą, vartojimą ir gydomąsias savybes. Tuo laikotarpiu buvo geriama tik žalioji arbata. Arbatos ruošimas Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje, šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija. Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Dar vėliau kinai sukūrė dvi naujas arbatos rūšis - juodąją ir gėlių žiedlapiais aromatizuotą. Arbatos gamintojai pastebėjo, kad arbatos lapeliai ilgiau išlaiko savo aromatines ir skonio savybes, jei jie yra fermentuojami, kol įgauna vario raudonumo spalvą. Tais laikais tiek arbatos plantacijos, tiek arbatos apdorojimo paslaptys buvo akylai saugomos nuo pašalinių akių.

Istorija  Referatai   (43,74 kB)

1 tema. Antikinės Graikijos teritorija (žemėlapis). Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo http://plato-dialogues.org/tools/gk_wrld.htm žemėlapis su atskirų vietovių aprašais ir trumpa istorija http://darkwing.uoregon.edu/~atlas/europe/static/map02.html gamtinių išteklių žemėlapis Teritorinis Graikijos padalijimas Šiaurėje ribojasi su Ilyrija ( dab. Albanija ), Makedonija ( dalis dab. Graikijos, dalis dab. Makedonijos ), Trakija ( dab.Bulgarija ). Visas Balkanų pusiasalis yra apsuptas vidinių Viduržemio jūros jūrų : vakaruose – Jonijos, pietuose – Kretos, rytuose – Egėjo jūros. Vakarinė antikinės Graikijos dalis, įsikūrusi Mažojoje Azijoje, ribojosi su Frygija, Lidija, Karija ( Anatolija ). Skiriama Šiaurės, Vidurio ir Pietų Graikija. Šiaurės Graikiją sudaro Tesalija ir Epyras. Epyras ( gr. epeiros – žemynas ) – taip buvo pavadintas Kerkyros salos gyventojų, tapo nuolatiniu krašto geografiniu pavadinimu. Abi sritis vieną nuo kitos skiria Pindo kalnynas. Senajame laike abu šie kraštai svarbūs dėl to, jog būtent juose migracijose iš šiaurės į pietus pirmąsyk apsistojo indoeuropiečiai, būsimųjų graikų protėviai. Tą liudija išlikusios kulto vietos ir šventavietės. Tesalijoje – Olimpo kalnas ( 2917 m ) – jame ide. įkurdino savo olimpinį dievų panteoną, būtent čia lokalizuojami pirmieji graikų mitai ( iš Tesalijos išplaukė Jasonas, Ftiotidė – mirmidonų ir Achilo tėvynė etc.). Epyras taip pat turėjęs būti svarbus, nes jame garsiausia vyriausiojo dievo šventavietė Dodonė. Istoriniais laikais Epyras nepriklausė graikiškiems kraštams, kultūros neįtakojo, buvo vadinamas laukiniu kraštu. Vidurio Graikija įrėminta Pagaso ir Korinto įlankomis. Pagrindinis kelias patekti į Vidurio Graikiją – per Termopilų perėją. Pagrindinės sritys : kai kurios jų - Akarnanija, Aitolija, Lokrija – kultūrinio klestėjimo laikais nebuvo itin reikšmingos ; svarbi Doridė ir Fokidė, kurioje Parnaso kalnas, Kastalijos šaltinis ir pagrindinis antikinio pasaulio religinis centras Delfai. Labai svarbi nemaža Bojotijos sritis, skiriama kalnynų (Helikono, Kitairono ) pelkėta žemuma , viena derlingiausių Graikijos sričių, turtinga bandomis, garsėjanti žvejyba Kopaiso ežere, žymiausias miestas – Tėbai. Dėl savo padėties (pereinamas kraštas) bei gan lygaus reljefo turėjo starteginę reikšmę– Bojotijoje vyko daugelis pagrindinių karinių mūšių( Chaironėja 338 m., Platajai 479 m.). Atika – Atėnų valstybės teritorija. Iki tol – sritis – pusiasalis, iš trijų pusių supamas jūros, šiaurėje ribojamas Kitairono kalnų grandinės. Žemdirbystei kraštas nedėkingas, derliaus sulaukiama tik lygumose ( Maratono, Eleusino, Atėnų ). Stoka gėlo vandens. Gamtiniai turtai – marmuras (Pentelikono kalnas ) ir sidabras ( Laurijo kasyklos ). Augino daug vaisių ( figų ) ir daržovių, javų, vynuogių ir alyvuogių derliai menkoki. Svarbi jūreivystė, tačiau išėjimą prie jūros trukdė Salamino sala ( dėl hegemonijos jūroje kovota su Megara ir Eginos sala ). Pietų Graikija – tai Peloponeso pusiasalis už Korinto sąsiaurio. Vertikaliai išsidėstęs Arkadijos kalnynas dalino pusiasalį beveik pusiau. Sritys : centre miškinga Arkadija, laukinių žvėrių ir piemenų sritis ; derlingos sritys – Mesenija ir Lakonika ( Lakedemonas, Sparta ) ; Elidė vakaruose - Olimpijos miestas, religinis ir sportinių žaidynių centras ; svarbiausioji Argolidės sritis – viena derlingesnių, turtinga uostais ir prekyba, centrai Korintas, Argas, Mikėnai, Epidauras, Tirintas, Pilas. Egėjo jūros vakarinę ir rytinę pakrantes lyg tiltai jungė salynai. Viso daugiau nei 2 500 salų, kurių apie 150 gyvenamų. Vakaruose garsios Korkyros ir Itakės salos, rytuose – du salynai. Kikladų salos (lyg ratu suptų Delo s.) – šv.Delo, Paro (marmuras), Nakso, Melo, Teros salos. Sporadų salynas : Rodas, Kosas ( medicina ), Samas, Chijas, Lesbas, Lemnas, Samotrakė. Euboja – labai siaura juosta atskirta palei rytinę vidurio Graikijos pakrantę. Uostas Chalkidė, sala turtinga variu ( gr. chalkis ). Dar vienas “tiltas” į pietus – Kiteros ir Kretos salos. Klimatas būdingas Viduržemio jūros pakrantėms – nėra įprastų keturių metų laikų, skiriama karšta sausa vasara ( akcentuojant jos pradžią), kurios vidutinė t. 25, ir lietinga vėjuota žiema, kurios vid. t. apie 9 – 12 laipsnių. Vidutinė metinė t. 17 – 19 laipsnių. Iškasenos menkos. Yra, bet nedaug, aukso, sidabro, vario. Svarbiausias turtas – molis ( keramika ) ir marmuras. Auginamos kultūros: javai, vynuogės, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai, citrusinės kultūros etc. Balkanai ir jų gyventojai iki indoeuropiečių atvykimo Paleolitas iki 10 000. Gausiau gyvenamos buvo pietvakarinės Balkanų sritys, kurių klimatas buvo drėgnesnis, plačios pakrančių lygumos ( jūros lygis buvo žemesnis 100 metrų, Korkyra buvo susijungusi su Epyru, Chalkidikė su Pierija, jūra dar neskyrė Peloponeso nuo vid. Graikijos ), ganyklos vešlesnės ir gausesnės, taigi gausiau ir žvėrių. Medžiotojų bendruomenės gyveno prie ežerų, upių, šaltinių, medžiojo elnius, danielius. Manoma, kad medžiotojai palengva keliavo į pietus : rytiniu Adrijos pajūriu į pietinę Albaniją, Korkyrą, Epyrą, net Tesaliją. Pagrindinė gyventojų koncentracija – p. Epyras ir š.v. Tesalija. Mezolitas nuo 10 000 iki 7000 / 6500. Neolitas nuo 7000 / 6500 iki 3500 / 3000. Poledynmetis, kuomet labai pakito klimato sąlygos, pablogėjo medžioklės laimikis. Ieškant naujų pramitimo būdų, randasi žemdirbystė ( Artimuosiuose Rytuose, iš kur Balkanus pasiekia aštunto tūkstantmečio pabaigoje pradėdama Neolitą ). Jaukinami laukiniai žvėrys. Gyvenvietės kuriasi jau rytinėse srityse, Tesalijoje. Manoma, jog pirmieji gyventojai atvyko iš Artimųjų Rytų (Anatolijos), nes radiniai liudija susiformavusią civilizaciją : atsiranda keramika ( be paruošiamųjų laikotarpių, staiga). Galbūt, kai kurie gyventojai atvyko jūra ( tuomet jie turėjo iš naujo jaukintis laukinius Tesalijos gyvūnus ), bet įtikinamiau, jog su prijaukintais gyvūnais pamažu keliavo Trakijos pakrante. Vidurio neolito gyvenvietės lokalizuotos rytinėje dalyje, pakrantėje. Iš 67 registruotų gyvenviečių – tik 4 vakarinėje dalyje. Veikiausiai tai lėmė migracijos iš rytų. Tesalija - svarbiausia sritis, laikotarpis net kartais vadinamas Sesklo kultūros (vienos iš radimviečių) vardu. Randasi spalvota keramika, pakeičianti monochrominę.Veikiausiai ją atnešė dar viena migracijos banga iš Art. Rytų Derinama žemdirbystė ir bandų ganymas. Mėgstamiausios gyventi vietos – upių baseinai, kurių dirva derlinga ir pakankami vandens ištekliai, ežerų pakrantės, lygumos. Kultūrai būdingas taikumas ( neįtvirtintos gyvenvietės ) galėjo rastis dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, žemių gausos, sėslios gyvensenos.

Istorija  Paruoštukės   (9,19 kB)

Gimė 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas - Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau - Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją.Vokietijoje V. Adamkus baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete, Gamtos mokslų fakultete.1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau - braižytoju vienoje inžinerijos firmoje.JAV lietuvių visuomenės veikėjas,ekologas. Mokydamasis Kauno Aušros gimnazijoje dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime(Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys;su kitais leido ir redagavo pogrindinį laikraštį Jaunime,budėk!).1957-58 lietuvių studentų organizacijos Santara centro vadybos pirmininkas.1958-65 Santaros-Šviesos federacijos vicepirmininkas,1966-68 pirmininkas.Nuo 1961 beveik 25 metus Margučio radijo laidų vadovas.JAV LB tarybos narys(1961-64),centro vadybos vicepirmininkas.V.Adamkus su kitais rengė akcijas prieš Lietuvos sovietinę okupaciją,vadovaudamas JAV lietuvių jaunimo delegacijoms įteikė peticijų dėl Lietuvos laisvinimo JAV it JT aukščiausiasiems pareigūnams.Aštuntojo dešimtmečio pradžioje V. Adamkus pakviestas dirbti į kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją - Aplinkos apsaugos agentūrą. Vadovavo aplinkos apsaugos mokslinio tyrimo centrui, vėliau paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) Aplinkos apsaugos agentūros administratoriaus pavaduotoju .1981 m. tapo šio regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958 - 1965 m. buvo "Santaros-Šviesos" federacijos - liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį "Veidu į Lietuvą" - vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas. 1961 - 1964 m. - Amerikos lietuvių bendruomenės (LB) tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys.Valdas Adamkus buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius. 1948 m. Vokietijoje įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. 1951 m. įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą "Lituanica". Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 m., organizacinio komiteto pirmininkas. 1970-81 JAV 5 (didžiausio) gamtos apsaugos regiono viceadministratorius,1981-97 administratorius valdytojas. Daug prisidėjo prie D.Ežerų išvalymo. Nuo 1972 JAV derybų su SSRS dėl gamtos apsaugos delegacijos narys ir nuolatinės JAV delegacijos pirmininkas,vykdant JAV-SSRS ekologijos bendradarbiavimo programas(tos pareigos leido jam kasmet, o kartais keletą kartų per metus lankytis okupuotoje Lietuvoje). Skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga. Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatoriumi, organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausią mokslinę literatūrą. 1983-97 buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkos apsaugos srities koordinatorius.1983 ir 1991 (šios vyko jau Lietuvoje) Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas,1984-89 buvo Š.Amerikos lietuvių sporto sąjungos pirmininkas.Nuo 1988 įsitraukė į Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą: rėmė Sąjūdį,buvo vienas VDU atkūrimo iniciatorių,Lietuvos aplinkosaugininkams 1991 įsteigė kesmetinę (Daktaro V.Adamkaus) premiją,1994-98 Lietuvos gamtos fondo pirmininkas.1996 dalyvavo LR seimo rinkimų kompanijoje,telkė nuosaikiųjų vidurio jėgų bloką.1996 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Istorija  Rašiniai   (11,98 kB)

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Tamsieji amžiai toli gražu neišspyre is atminties pirmųjų bažnyčių, bazilikų ir kitų romėnų statinių. Pagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transepta. Šiaip ar taip, visos normaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paparastai randame apvalias arkas, kurios remaisi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių iššore, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse; jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paviršių, sustiprinti paploksčiuoju piliastru, vadinamąja lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir arodo, tarsi skylė siensoe butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų - granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skaluno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paploksčios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas sklaitas yra kvdratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. Storos sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o aksutika po sklaitais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedototi. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Šį stilių išsamiai iliustruoja XII a. Pabaigos Šv. Trofimo bažnyčios, esančios Arlyje, Pietų Prancūzijoje, portikas. Savo forma jis primena romėnų triumfo arkas.Virš durų sąramos esančioje erdvėje, vadinamoje timpanu, regime Kristų Karalių, apsuptą keturis evangelistus simbolizuojančių figūrų. Evangialistų simboliai paimti iš biblijos: šv. Morkų simboliziuoja liūtas, šv. Matą – angelas, šv. Luką – jautis ir šv. Joną – erelis. Suprantama, kad tokios skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Fresku spalvos ir formos kilusios is Bizantijos.Štai choras, kur Krisus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventiejo – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, naturali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai buna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui buna papilkejęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė perspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šviantieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai. Stiklo mozaika yra romaninės epochos išradimas, o jos primtakai - bizantiečių ir ankstyvieji germanų emailio darbai. Švininis apsodas savo storais juodais kontūrais tarsi atplešia figūras nuo šviesomis spindinčio paviršiaus. Tik vienas kitas brukšnys įdeginamas juodų arba kitokių spalvų stiko šukelėse, bet apskritai nuspalvinamos jos ganai menkai. Senas stiklas spalvingas, spalvos sodrios, kurkas sodresnės, negu šiuolaikinės industrijos pagaminto stiklo. Kiekviena šukelė – tai vis brangaakmenis. Romanikos laikais tapyto stiklo paveikslus rėmina puošybinės pynės ir akanto raštai apskritais ir bukais lapais. Kadangi tokiais varganais laikais, kaip ankstyvieji viduramžiai, nebuvo galima statyti tiek bažnyčių su brangaus stiklo langais, tai reikėjo tenkintis knygų puslapiais. Miniatiūriniuose ranraščiuose kiekvienas puslapis taip rūpestingai ir kruopščiai išpuoštas, kaip didžiosios freskos. Puošybai vartojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Gėlių ūseliai čia rangosi ir kryžiuojasi kaip ir gyvuliniame ornamente. Ir nors įvairios smulkmenos būdavo plauko storumo, mažosios formos yra tokios pat negyvos, tokios pat iškylmingos kaip ir didžiosios, iškaltos granite. Gotika – [ panc. Gothique < it. Gotico – gotų (genčių), brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių europos architektūros ir dailės stilius. Gotikinė arka yra svarbiausias gotikos architektūros forma, tąja genialia technine konstrukcija paremtas visas praktinis gotikinės architektūros pamatas. Paraminės arkos tinka tik kvadratiškiems skliautams. Gotikinę arką galima suglausti arba išplėsti, todel skliauto elementai nebūtinai turi būti kvadratiški. Jos bazėne ne storas mūras, bet tik vienas kitas solidus atramos taškas: piliastras. Ji įspūdinga ne savo svoriu, bet veržimusi aukštyn. Kur tas statybos būdas sugalvotas, nežinome, Arabai jį vartojo seniau, ir aišku, kad galima rasti nemaža Artimųjų Rytų įtakos gotikos stilių. Mat, normanai buvo Užkariavę saracėnų Siciliją. Tačiau gotikos arcitektai gotikinės arkos griebėsi su tokiu entuziazmu, kurį paaiškinti galima vien tik tuo, kad jos principas atitiko jų pasaulėžiūrą. Kaskart aukščiau ir kaskart drąsiau kyla skliautai, vis smailesni ir grakštesni bokštai grąžo dangų. Gotikinis bokštas šiek tiek primena raketos veiksmą – juo aukščiau ji kyla, juo daugiau netenka svorio, ir akmeninės vijoklinių ornamentų spiralės tarsi atsiskiria nuo bokšto. Dėl to veržimosi į aukštį kartu tempiasi ir stiebiasi į viršų durys, langai ir frontonai. Net kolonos seka įkandin. Romaninių kolonų kapiteliai kubo pavidalo. O gotikiniai stiebiasi aukštyn, kol įgauna taurės formą, vėlyvojoje gotikoje jie visisškai išnyksta. Kolonos virsta liaunais stiebais, kurie palubėje išsišakoja tarsi skliauto griaučiai. Kartais gotikinės bažnyčios lyginamos su šiuolaikinėmis konstrukcijomis, pavyzdžiui, su Eifelio bokštu. Tai tik iš dalies pamatuota, nes plienas yra tokia medžiaga, kuri reikalaute reikalauja lieknos ir aukštos statybos. O akmuo pats savaime yra sunkus ir masyvus. Ir, tarsi juokdamiesi iš tos jo ypatybės, gotikos meistrai stato į aukštį, dalija mūro sienas stiklo mozaika, akmenį paverčia augalinio ornamento užraitų pyne, puošybiniais voratinkliais, vijokliškai kylančiais aukštyn ir pačiame viršuje išvirstančiais į pumpurus, iš kurių tiesiasi dar aukštesni stiebai. Be abejo, tiesa yra tai, kad aukštuose miestuose, kurių sienos neleido plėstis, žemė buvo brangi ir kad namus statyti į aukštį vertė tie patys ekonominiai akstinai, kaip ir šiuolaikinius dangoraižius. Tačiau su kokiu džiaugsmu imasi to uždavinio gotikos architektai. Tašydami akmenis, graikai labai gerai jautė jų būsimą funkciją – žinojo, ką jie darys – turės laikyti ar patys remsis. O gotikos architektai atvirkščiai – šaltakraujiškai naudojasi visu tuo, ką teikia akmuo, ir jų darbo vaisiai tiesiog pasakiški – pastatai atrodo lengvi, tarsi besvoriai . Akmuo jiems vien medžiaga, kuria stengiasi išreikšti save. Jo materialumas jų visiškai nedomino, svarbiausia jiems buvo jame glūdinti jėga. Neatrodo, kad jie tašomą akmenį savo rankomis būtų nuglostę, kaip kad graikai. Gotikos architektai tik skaičiuoja. Svarbiausia yra konstrukcija ir išmonė. Didžiausia išmonė, kada nors žmonių sukurta. Gotika buvo iš tiesų tarptautinis Europos stilius, kuris kartu su keliaujančiais amatininkais prasiskverbė į atokaiausius užkampius, tačiau gimė ir labiausiai ištobulėjo germanų tautose, Šiaurės Pancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Matyt, kad šitą stilių bus sąligojęs ypatingas Šiaurės Europos pasaulėvaizdis. Ta pačia proga konstatuotina, kad neramus ir aistringas, abstraktus šiaurės gyvulinės ornamentikos linijos žaismas yra giminingas fanatiškam gotikos amžinybės siekimui. Abiems atvejais vadovaujamasi ne tikru pojūčių, kuriančiu darnias ir gražias formas, o religijos dogmų sukelta aistra, kuri įsakmiai , staiga susiranda tokštamą išraišką. Žodis gotika, kurį pirmą kartą pavartojo Renesanso klasikinių nuotaikų literatai, iš pradžių buvo vartojamas apibūdintitam, kas buvo šlykštu, barbariška, nedarnu. Stabmeldiškai nežabotą gyvulinį ornamentą sutramdė klasikinės formos, kurias viduramžių bažnyčia pasiskolino iš bazilikos. XI a. Pabaigos ir XIII a. Pradžios katedrų, t.y. vyskupų bažnyčių (chatedra – vyskupo sostas), pradiniai sumanymai buvo tokie drąsūs ir didingi, kad nedaugelis iš jų – jei iš viso tokių būta - buvo pastatytos tiksliai pagal projektą. Nors didingieji sumanymai ir nebuvo įvykdytit, o laikui bėgant gotikinės katedros buvo gerokai pakeistos, įžengę į neaprėpiamą erdvę atveriančius jų interjerus, mes patiriame neužmirštamą būseną – tarytum pats jų dydis jau išsklaido visa, kas žmoniška ir menka. Vargu ar galime įsivaizduoti, kokį įspūdį šie statiniai turėjo daryti tiems, kurie buvo matę vien niūrias sunkias romaninio stiliaus bažnyčias. Savo jėga ir galybe senosios bažnyčios tarsi įkūnijo kovojančios bažnyčios idėją – ta bažnyčia teikė tikintiesiemas priebėgą nuo blogio antpuolių. Naujosiso katedros tarsi leido jiems akies krašteliu žvilgtelėti į anapusinį pasaulį. Pamoksluose ir himnuose jie buvo girdeję kalbant apie šventąją Jeruzalę – apie jos perlų vartus, neįkainojamus brangaakmenius, gatves iš gryno aukso bei skaidraus stiklo. Dabar ši vizija tarytum nužengė iš dangaus ant žemės. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliaciją panirę tkintieji pasijusdavo tarytum priarteję prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių. Net iš tolo žiūrint į šiuos stebuklingus statinius, atrodė, tarsi jie šlovina dangų. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tiksriausiai pats tobuliausias iš visų katedrų

Istorija  Referatai   (10,74 kB)

Achilo kulnas – pažeidžiama vieta. Kaip sako graikų mitas, deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų Achilą panardino jį į Stikso upę kur gyveno dvasios. Liko tik viena pažeidžiama vieta. Tai Achilo kulnas, nes motina Achilą kaip tik už kulno laikė. Trojos karo metu karaliaus sūnaus Pario paleista strėlė lėkė tiesiai Achilui į kulną ir mirtinai jį sužalojo. Alfa ir Omega – tai pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidė. Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga. Šis posakis literatūroje vartojamas rašant apie Kristų. Augėjo arklidės – senovės graikų mitai sako, kad 30 metų nevalytos arklidės Heraklio paleistos Alifijo upės dėka buvo išvalytos per dieną. Aukso amžius – tai teisingumo amžius. Ariadnės siūlas – Kretos valdovo Mino duktė, davė didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kad jis nugalėjęs Mitoraurą galėtų išeiti iš labirinto. Atpirkimo ožys – tai nekaltas asmuo, kuriam nuolat suverčiamos visos bėdos. Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus. Senovės graikų legenda kalba apie Dionisijaus „pokštą“. Jis pasisodinęs Damoklą ir virš jo pakabinęs kardą. Danajų dovanos – reiškia įtartiną, pavojų keliančią dovaną. Ezopo kalba – tai pasakotojas, eiliavęs graikų liaudies pasakėčias. Gausybės ragas – ragas simbolizuojantis turtus, gausybę. Pripildytas vaisių, gėrimų. Gordijaus mazgas – legendinis neatrišamas mazgas. Karalius Gordijus pririšo jaučių jungą prie ratų grąžulo. Ikaro skrydis – graikų mitai pasakoja, kad personažas norėdamas ištrūkti iš Mino nelaisvės pasidirbo su tėvu Dedalu dirbtinius sparnus ir išskrido. Bet jis per arti priskrido prie saulės ir jo sparnai ištirpo. Jis nukrito į Egėjo jūrą, kuri dar vadinama Irako jūra. Ilsėtis ant laurų – patirti laimėjimą, būti garbinamam. Medūzos žvilgsnis – pabaisa ir vaiduokliška būtybė nuo kurios žvilgsnio kiekvienas sukietėdavo. Nesantaikos obuolys – posakis „Nesantaikos obuolys“ vartojamas kalbant apie nesėkmes sukėlusį dalyką.

Istorija  Konspektai   (4,75 kB)

Prancūzijos revoliucijai būdingas universalumas — bruožas, kurio neturi joks kitas iš gausių Europos sukrėtimų. Tiesą sakant, tai buvo įvykis, suteikęs žodžiui “revoliucija” tikrąją šiuolaikinę prasmę: tai ne tik politinis perversmas, bet ir visiškas valdymo sistemos, jos socialinių, ekonominių ir kultūrinių pagrindų sugriovimas. Dabar knygose apie istoriją pilna ,,revoliucijų". Pavyzdžiui, mėginta Anglijos pilietinį karą vadinti ,,Anglijos revoliucija", dar dažniau Rusijos revoliuciją siekta pakylėti iki visuotinių revoliucijų trečiojo rango. Minima romantiškoji revoliucija, mokslinė revoliucija, karinė revoliucija, pramoninė revoliucija, o pastaraisiais metais net seksualinė revoliucija. Nė viena iš jų nenusipelno tokio pavadinimo. Tačiau 1789 m. buvo pagrindo manyti, kad vyksta permainos, kurios pasieks žmones toli už Prancūzijos ribų ir neapsiribos tik politikos sritimi. Paryžius buvo dominuojančio valstybės sostinė ir tarptautinės kultūros centras. Revoliucionieriai paveldėjo švietimo epochos tikėjimą universalia žmogaus abstrakcija. Atrodė, kad veikia visur visų žmonių vardu, kovoja su universalia, visuotine tironija. Kilniausias jų paminklas buvo ne koks nors provincialus prancūzų teikimų paskelbimas, o skambioji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija . Prancūzijos revoliucija panardino Europą į giliausią ir ilgiausiai užsitęsusią krizę, kokią tik jai kada nors teko patirti. Jos sumaištis, karai ir nerimą keliančios naujovės apėmė visą šios kartos gyvenimą. Iš epicentro Paryžiuje revoliucijos bangos pasiekė atokiausius žemyno kampelius. Nuo Portugalijos krantų iki Rusijos gilumos, nuo Skandinavijos iki Italijos paskui tas sukrečiančias bangas ėjo kareiviai ryškiaspalvėmis uniformomis, kepurėmis su mėlynos, baltos ir raudonos spalvos kokardomis ir žodžiais Liberté, Ĕgalité, Fraternité lūpose. Savo šalininkams revoliucija žadėjo išvadavimą iš priespaudos, kurią rėmė monarchija, aristokratija ir bažnytinės organizacijos. Jos priešininkams revoliucija buvo minios ir tamsiųjų teroro jėgų sinonimas. Prancūzijai ji žadėjo šiuolaikinės nacionalinės tapatybės pradžią, o visai Europai tai buvo akivaizdus įrodymas, kokie pavojai slypi vieną tironijos forma pakeičiant kita. Revoliucija prasidėjo ribotų taikių permainų viltimi, o baigėsi pažadais priešintis bet kokioms permainoms". Žvelgiant iš artimos perspektyvos, ji pralaimėjo, tačiau tolimesnėje perspektyvoje, socialinių ir politinių idėjų srityje, jos poveikis buvo ir tebėra labai didelis ir ilgalaikis. Dėl visa to ir įvyko Didžiosios Prancūzijos revoliucija ir jos idėjos, gal kiek prie to prisidėjo Prancūzų išskirtinis bruožas revoliucijoms, bet mums aišku viena, kad tokios revoliucijos dar niekas nebuvo regėję. Dauguma amžininkų žavėjosi 1789 m. įvykiais Prancūzijoje. Tų metų pavasarį sušaukti Generaliniai luomai, pasiskelbę Nacionaliniu susirinkimu, ėmė laužyti šimtmečiais gyvavusias feodalinės valdžios struktūras. Buvo naikinamos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai, priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Galiausiai buvo apribota Prancūzijos karaliaus valdžia ir 1791 m. rugsėjo mėn. patvirtinta viena seniausių pasaulyje konstitucijų. Prasidėjus revoliucijai, atrodė, jog Europoje bręsta nauja epocha, kurios šūkis buvo: "Laisvė, lygybė, brolybė." Bijodami, kad revoliucija gali išsiplėsti, prieš sukilėlius savo kariuomenes pasiuntė Austrijos ir Prūsijos monarchai. Vėliau į karą įsitraukė Anglija, Rusija. Taip prasidėjo revoliucinių karų epocha. Prancūzai stojo ginti ne tik iškovotos laisvės, bet ir pačios revoliucijos. Už sąmokslo rengimą buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI. Vyko kova ir tarp pačių revoliucionierių. Kurį laiką radikalai, vadinami jakobinais, buvo įvedę savo diktatūrą, vykdė terorą. Tačiau po Termidoro perversmo jakobinų diktatūra buvo likviduota. Nuo šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karams su užsienio priešais. Šių žygių metu iškilo ir išgarsėjo jaunas generolas Napoleonas Bonapartas. Generaliniai luomai susirinko 1789 gegužį Liudvikas XVI tikėjosi, kad deputatai tarsis dėl finansų padėties gerinimo, bet jie iš karto ėmė svarstyti, kaip pakeisti valstybės santvarką. Tai ir buvo revoliucijos pradžia. Ir buržuazija, ir dauguma privilegijuotų deputatų siekė panaikinti, absoliutizmą. Bajorija buvo pasirengusi eiti kartu su buržuazija prieš absoliutizmą tačiau ji nenorėjo panaikinti luominių skirtumų ir feodalinių privilegijų. Buržuazija svajojo apie tokią visuomenę, kur žmogaus vietą lemtų ne kilmė, bet turtas ir išsilavinimas. Liaudis laukė permainų tikėdamasi, kad jos palengvins gyvenimą. Tarp bajorijos, buržuazijos ir liaudies būta prieštaravimų, tačiau absoliutizmas negalėjo remtis nė viena iš tų jėgų. Trečiojo luomo deputatų reikalavimu generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys -parengti konstituciją. Neryžtingos karaliaus pastangos jėga priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė gaivališką sukilimą Paryžiuje. Jo pagrindinė jėga buvo sankiulotai. 1789 07 14 sukilėliai užėmė karališkąjį kalėjimą - Bastiliją. Bastilijos -užėmimas turėjo milžinišką politinę reikšmę, nes parode ryžtingą liaudies nusiteikimą absoliutizmo atžvilgiu. Panašūs įvykiai prasidėjo daugelyje Prancūzijos miestų. Juose buvo atkuriama absoliutizmo panaikinta savivalda, sudaromi pašauktinių būriai - vadinamoji nacionalinė gvardija. Platų užmojį įgavo bruzdėjimai kaime. Valstiečiai siekė tapti žemės savininkais, atsikratyti feodalinių prievolių. Po liepos 14-osios absoliutizmas nustojo egzistavęs. Aukščiausia valdžia dabar priklausė Steigiamajam susirinkimui. Jo deputatų dauguma, tarp jų ir bajorai, įbauginti valstiečių judėjimo, balsavo už luomų skirtumų ir kai kurių feodalinių valstiečių prievolių panaikinimą. 1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė ,,Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją": l straipsnis. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai, tokie ir išlieka. Visuomeniniai skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda. 2 straipsnis. Visų politinių susivienijimų tikslas-saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Šias teises sudaro laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui. 3 straipsnis. Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, jei ji nėra suteikta tautos. 5 straipsnis. Įstatymas turi teisę drausti tik tuos veiksmus, kurie kenkia visuomenei. Viskas, ko nedraudžia įstatymas, yra leidžiama, ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko įstatymas nenurodo. 9 straipsnis. Kadangi kiekvienas žmogus, neįrodžius kaltės, yra nekaltas, tai pripažinus, jog jį reikia suimti bet kokiomis griežtomis priemonėmis, įstatymu reikia užkirti tam kelią. 10 straipsnis. Niekas neturi būti persekiojamas dėl savo pažiūrų, net ir religinių, tik svarbu, kad jų pasireiškimas nepažeistų visuomenės tvarkos, kurią nustato įstatymas. 12 straipsnis. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama, niekas negali jos atimti, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja teisiškai apibrėžti visuomenės poreikiai, su sąlyga, kad bus teisingai iš anksto atlyginta. Šiam dokumentui atsirasti įtakos turėjo 776 m. JAV ,,Nepriklausomybės deklaracija" ir švietėjų idėjos. Deklaracija tapo naujos visuomenės kūrimo programa. Ja rėmėsi ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio pažangus judėjimai. 1791 rugsėji po ilgų svarstymų buvo priimat Prancūzijos konstitucija. Ji suteikė prancūzams plačias politines teises-tokių dar ilgai neturėjo kitų Europos valstybių gyventojai. Atrodo, kad, įsigaliojus konstitucijai revoliucija baigėsi, bet tai buvo apgaulingas įspūdis. Revoliuciniai pertvarkymai kėlė vis didėjantį buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado savo vaidmenį, valdžia atiteko buržuazijai; kaimuose bruzdėjo valstiečiai, reikalaujantys visiškai panaikinti feodalines prievoles. Dvasininkija jautėsi nuskriausta, nes iš jos buvo atimtos žemės valstybės skoloms padengti. Be to, visa ši pertvarka nepakeitė sankiulotų padėties. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką mietų savivaldybėse, komunose, jie tapo grėsminga jėga. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių-jakobinų planais. Jakobinų vienu svarbiausių uždavinių jie laikė turtinės nelygybės mažinimą. Jakobinų vadai ir kiti manė, kad visuomenė privalo aprūpinti neturtinguosius gerai atlyginamu darbu, sudaryti sąlygas gauti išsilavinimą, dalyvauti valstybės valdyme. Jie reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams. Galima išskirti tris pagrindines revoliucijos fazes Per pirmąją penkerių metų (1789-1794) fazę Prancūzijos revoliucijos tempai vis spartėjo, nuolat didėjant jos radikalumui, kol buvo nušluotos visos buvusios socialinės ir politinės tvarkos institucijos.Buvo panaikintas visas baudžiavos aparatas, aristokratų privilegijos, provincijos ir dvasininkai paskelbti civiliais asmenimis. Atrodė, kad galima pasiekti stabilumą ir visuotinę santarvę. Prancūzijoje vieningos konstitucijos įvedimas pareikalavo rinkimų, kurie nušalino ankstesnius nuosaikius lyderius. Naujasis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas kur kas mažiau simpatizavo monarchijai. Dveji baisus jakobinų dominavimo metai prasidėjo kilus invazijos pavojui 1792 m., kai atrodė, kad Prūsijos kariuomenė taip priartėjo, kad gali užpulti Paryžių. Kai karalius atleido savo ministrus žirondistus, laukdamas išsigelbėjimo iš užsienio, žmonių nepasitenkinimas ėmė augti. Liepos mėn. Braunšveigo hercogui paskelbus manifestą, jog ketina išvaduoti karalių ir išžudyti visus Paryžiaus gyventojus, jei tik jie išdrįs paliesti Palė Ruajalį, Paryžius užvirė. Kaip tik tokios dingsties jakobinams ir tereikėjo paskelbti, kad “tėvynė pavojuje” ir pakviesti nuversti monarchiją. Kai miestą valdė Komuna, be gailesčio buvo išžudyti tūkstančiai Paryžiaus kalėjimuose laikomų žmonių; karalius nuverstas ir paskelbta Respublika. Per antrąją fazę (1794-1804), prasidėjus II metų termidoro mėnesį, Prancūzijos revoliucijos tempai aiškiai sulėtėjo-reikėjo atsipūsti ir susumuoti rezultatus. Nors vykdomajai valdžiai vis dar trūko stabilumo, kraujo troškimas sumažėjo. Aprimo ir įstatymų leidimo manija. Atsiskleidė revoliucionierių talentas kariauti ir jie dabar buvo užsiėmę kova su priešais. Politikai, kuriuos vienijo tik poreikis išlaikyti tvarką ir išvengti ekscesų, ėmėsi eilės politinių priemonių. Po Robespierre’o nuvertimo termidorai valdė 16 mėnesių. 1795 metų lapkričio mėnesį naujos konstitucijos ir naujojo dviejų rūmų susirinkimo dėka atsirado iš penkių asmenų susidedantis vykdomosios valdžios organas –Direktorija. 1797 matų rugsėjo mėnesį direktoriai pažabojo nacionalinį susirinkimą. 1799 metų lapkričio mėnesį populiariausias Direktorijos generolas įvykdė valstybinį perversmą, buvo įsteigtas ir visaliaudiniu plebiscitu patvirtintas trijų žmonių Konsulatas. 1802 metų gegužės mėnesį tas pats generolas paaukštino save iki konsulo iki gyvos galvos rango, o 1804 metų gegužės mėnesį pasiskelbė imperatoriumi. Trečiojoje, imperinėje fazėje(1804-1815) revoliucija aprimo, iškeldama to generolo, imperijos kūrėjo Napoleono Bonaparto kultą. Dar kankinančias Prancūziją abejones ir nuomonių skirtumus užgožė titaniški jo misijos užkariauti visą pasaulį veiksmai. Bonapartizmas revoliucinius karus ir užkariavimus pavertė savitiksliu, o karinius reikalavimus-absoliučiu prioritetu. Pseudodemokratines instancijas valdė pseudomonarchija; efektyvi centralizuota administracija veikė remdamasi keistu įstatymų leidimo organų likučių ir drąsių naujadarų mišiniu. Sėkmės ir nepasisekimai buvo aukojami laiko dievams. “Sėkmė, -sakė Napoleonas, -yra geriausiais pasaulyje oratorius”. Pasipriešinimas revoliucijai reiškėsi įvairiais pavidalais ir iš visų pusių. Jį galima suskirstyti į politinį, socialinį, ideologinį ir regioninį. Iš pradžių jos priešininkai telkėsi karaliaus dvare, kur “ultros”, vadovaujami Provanso grafo (būsimojo Liudviko XVIII), siekė atkurti status qua ante. Prie jo prisidėjo dauguma netekusių nuosavybės aristokratų ir nepaprastai aukšto ir žemo rango èmigrès kompanija. Jie stojo ne tik prieš respublikonus ir jakobinus, bet ir prieš konstitucionalistus. Po 1790 metų, kai popiežius uždraudė dvasininkams duoti ištikimybės priesaiką civilinei valdžiai, dvasininkija buvo priversta jai paklusti arba priešintis. Po 1792 metų, revoliucijai įgavus ne tik antiklerikalinį, bet ir ateistinį pobūvį, visi Romos katalikai, taigi didžioji dauguma gyventojų, pasijuto įžeisti. Šis kontrrevoliucinių jausmų šaltinis išliko iki to laiko, kol Napoleonas 1801 metais pasirašė konkordatą su popiežiumi. Ilgai buvo manoma, kad bene daugiausia naudos iš revoliucijos turėjo valstiečių masės, kurioms 1789-ieji metai suteikė laisvę. Tačiau dabar jau visi pripažįsta, kad valstiečių etosą nuo revoliucijos vadų Paryžiuje skyrė nesupratimo praraja. Valstiečiai netrukus ėmė priešintis Respublikos režimo priespaudai, kuri daugeliui atrodė dar didesnė už ankstesniąją. Ir labiausiai sukrėtė Europa, tame tarpe ir Lietuvą, tai Napoleono Bonaparto karai. 1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Milaną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiškai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių žemes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batalijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdomis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo taikos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuomenę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame piebiscite Napoleonas buvo paskelbtas "konsulu iki gyvos galvos". Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo raidai tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Tačiau XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir prekybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvilnės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Šalis po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktūros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo Įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokesčius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. frankų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleonas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savininkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pramonės bei prekybos plėtrai. Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdymą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyvenimo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rinkinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas Civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir piliečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Civilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus. Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvirtintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitais Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasiekė pats. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnus rūmai sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę. Tai buvo puiki galimybė tolimesniems karams. "Banginio ir liūto kova" Amjeno taikos sutartis, pasirašyta tarp Prancūzijos ir Anglijos, truko neilgai. Prancūzija neketino įsileisti anglų prekių į savo ir jai pavaldžių šalių rinką. Anglija nenorėjo galutinai pripažinti prancūzų viešpatavimo žemyne. Anglijos buržuazija, matydama, kad nepavyks sudaryti palankios prekybos sutarties su Prancūzija, pritarė ministro pirmininko V. Pito karo politikai. Šis karas dar yra vadinamas "banginio ir liūto kova". Anglija neturėjo galingos armijos, kad įveiktų prancūzų kariuomenę sausumoje, o Prancūzija neturėjo pakankamai stipraus laivyno, kad galėtų kovoti su Anglija jūroje. Napoleonas, kariaudamas su Anglija, siekė sutriuškinti karines jos pajėgas, užimti kolonijas bei panaikinti žemyne politinę Anglijos įtaką. Jau 1803 m. tarp Prancūzijos ir Anglijos prasidėjo karo veiksmai. Prancūzų kariuomenė užėmė Anglijai priklausančias valdas Vokietijoje (Hanoveryje). Napoleonas taip pat įsakė visose Prancūzijai pavaldžiose žemėse konfiskuoti anglų prekes. Galiausiai Napoleonas pradėjo ruoštis išlaipinti prancūzų kariuomenę Anglijoje. 1805 m. rudenį Bulonėje ir kitose Lamanšo pakrantės vietose Napoleonas sutelkė didžiulę kariuomenę. "Man reikia trijų dienų ūkanoto oro-ir aš būsiu Londono, parlamento, Anglijos banko viešpats",-pareiškė Napoleonas. Pasiruošimas desantinei operacijai vyko sparčiai, ir Anglijai ėmė grėsti rimtas pavojus. Anglijos vyriausybė suskubo organizuoti naują koaliciją prieš Prancūziją. Ją sudarė Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė. Prancūzijos karas su nauja koalicija Kilus grėsmei iš Austrijos pusės, Napoleonas atsisakė įsiveržti į Angliją ir pagrindines prancūzų jėgas nukreipė kovoti su Austrijos kariuomene. "Jeigu aš per 15 dienų nebūsiu Londone, tai lapkričio viduryje turėsiu būti Vienoje", -pasakė Napoleonas. 1805 m. spalio mėn. pietų Vokietijoje prancūzai keliuose mūšiuose nugalėjo austrus, ir lapkričio mėnesį Napoleonas įžengė į Vieną. Austrijos imperatorius Pranciškus II, tikėdamasis sulaukti Rusijos pagalbos, nusprendė toliau tęsti karą su Prancūzija. Per karą su Austrija 1805 m. spalio 21 d. įvyko Trafalgaro mūšis. Admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas susikovė su jungtiniu Prancūzijos ir Ispanijos laivynu. Nors Trafalgaro mūšyje admirolas H. Nelsonas žuvo, prancūzų ir ispanų laivynas patyrė baisų pralaimėjimą. Nuo šio mūšio Anglijos laivynas iki pat XX a. pr.tvirtai įsiviešpatavo jūrose. Žemyne lemiamas mūšis įvyko tarp Prancūzijos ir jungtinės Austrijos bei Rusijos kariuomenių. 1805 m. gruodžio 2 d. prie Austerlico kaimo įvyko mūšis, kuris baigėsi puikia prancūzų pergale. Sąjunginių pralaimėjimas prie Austerlico taip sukrėtė Anglijos ministrą pirmininką V. Pitą, kad jis po kelių savaičių mirė. Gruodžio pab. tarp Austrijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Austrija Napoleoną pripažino Italijos karaliumi, Prancūzijai atidavė Veneciją, Istoriją, Dalmatiją ir sumokėjo 40 mln. aukso florinų kontribuciją. Pasirašęs taikos sutartį su Austrija, Napoleonas, norėdamas sustiprinti savo pozicijas Vakarų ir Centrinėje Vokietijoje, 1806 m. vasarą įkūrė Reino sąjungą. Šią sąjungą sudarė 16 vokiečių kunigaikštysčių, kurios savo protektoriumi "išsirinko" Napoleoną ir įsipareigojo, kilus karui, į Prancūziją pasiųsti 63 tūkst. kareivių. Daugiau kaip šimtas mažų vokiečių valstybėlių, priklausiusių Habsburgų dinastijai, buvo įtraukta į Reino sąjungos valdas. Taip buvo panaikinta Šventosios Romos imperija, gyvavusi apie tūkstantį metų. Austrijos imperatorius Pranciškus II atsisakė Šventosios Romos imperijos valdovo titulo. Reino sąjungos įkūrimas Napoleono valdžią įteisino Vokietijos žemėse. Prūsijos valdžia nerimavo dėl Napoleono veiklos Vokietijos žemėse. Dalis diduomenės Prūsijos karalių skatino paskelbti karą Napoleonui. 1806 m. Frydrichas Vilhelmas III Prancūzijai įteikė ultimatumą. Iki šio karo pradžios Prūsija neįėjo koaliciją prieš Prancūziją ir Austrijos pralaimėjimus stengėsi panaudoti taip, kad sustiprintų savo viešpatavimą Vokietijos šiaurėje. Prancūzijos kariuomenė dviejuose pagrindiniuose mūšiuose neįtikėtinai lengvai nugalėjo Prūsijos armiją. Likusį Prūsijos kariuomenė be pasipriešinimo pasiduodavo, prancūzams atiduodama vieną tvirtovę po kitos. Spalio pab. prancūzai. užėmė Berlyną, o Prūsijos karalius su šeima pabėgo į Rytprūsius. Frydrichas Vilhelmas III vylėsi sudaryti taikos sutartį SLI Prancūzija, tačiau Napoleonas kėlė labai sunkias sąlygas. Kontinentinė blokada 1806 m. lapkričio 21 d. Berlyne Napoleonas pasirašė dekretą dėl kontinentinės blokados. Pirmajame dekreto paragrafe buvo parašyta: "Britanijos saloms skelbiama blokada", antrajame paragrafe - "Bet kokia prekyba ir bet kokie santykiai su Britanijos salomis yra draudžiami". Šiuo dekretu Europos šalims buvo uždrausta palaikyti ryšius su Anglija. Kontinentine blokada tikėtasi Angliją sužlugdyti ekonomiškai. Napoleonas įsakė Prancūzijai priklausančiose šalyse suimti visus anglus, konfiskuoti jų prekes bei kitokį turtą. Už dekreto pažeidimą, kontrabandą angliškomis prekėmis buvo griežtai baudžiama. Napoleonas taip pat įsakė užimti visus Hanzos sąjungos uostus. Nuo šiol Hanzos uostuose šeimininkavo prancūzų muitininkai, kurie prižiūrėjo, kad anglų prekės nepatektų į žemyną. Kontinentinė blokada buvo žalinga ne tik Anglijai, bet ir visoms žemyno šalims. Europos valstybėms buvo reikalingi anglų gaminiai, o daugelis šalių norėjo išvežti savo prekes Angliją ir jos kolonijas. Prancūzijai kontinentinė blokada atvėrė visos Europos rinką, tačiau jos pramonės gaminiai buvo brangesni negu anglų. Kontinentinė blokada galėjo būti sėkminga tik tuomet, jeigu ją būtų palaikiusios visos valstybės. Todėl Napoleonas nusprendė tęsti karą žemyne ir visas Europos šalis priversti vykdyti kontinentinę blokadą. Iš to išsirutuliojo karas su Austrija ir apgaulingas žygis i Egiptą, kuriuo N. Bonapartas norėjo užkariauti Anglija. 1797 m. pab. Napoleonas, atvykęs Paryžių, ėmė rūpintis, kad Direktorija patvirtintų naują karo planą. Napoleonas manė, kad su anglais reikia kariauti ne prie Lamanšo, bet užkariavus Egiptą atkirsti juos nuo Indijos. 1797 m. pr. Napoleonas teigė: "Jau nebetoli tas laikas, kai mes pajusime, jog norėdami iš tikrųjų sutriuškinti Angliją, turime užimti Egiptą". Šiam projektui pritarė ir turtingoji buržuazija, kuri nuo senų laikų plačiai prekiavo su Rytų šalimis ir Egipte, Sirijoje bei rytinėse Viduržemio jūros salose siekė sustiprinti savo politinę įtaką. 1798 m. gegužės mėn. apie 350 didelių bei mažų laivų su 30 tūkst. kariuomenės buvo parengta žygiui. Ši karinė eskadra turėjo greitai perplaukti Viduržemio jūrą, kad nesusidurtų su anglų admirolo Nelsono laivynu, kuris prancūzus būtų sutriuškinęs. Liepos mėn. prancūzų laivynas, išvengęs susidūrimo su admirolu Nelsonu, pasiekė Egipto krantus. Egiptas priklausė Turkijos sultono valdoms, tačiau realiai jį valdė bėjai mameliukai, kurie mokėjo duoklę Konstantinopolio sultonui. Prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Aleksandrijos miestą ir 1798 m. liepos mėn. netoli piramidžių susidūrė su svarbiausiomis be jų mameliukų pajėgomis. Mameliukai jį pralaimėjo, ir prancūzų kariuomenė įžengė į Kairą. Tačiau prancūzų padėtis Egipte buvo sunki. Admirolas Nelsonas prie Abu Kyro sunaikino prancūzų laivyną, taip Napoleono kariuomenę atkirsdamas nuo Prancūzijos. Iš Egipto Napoleono kariuomenė patraukė į Siriją. kad pasitiktų karines turkų pajėgas. Užėmęs Jafos miestą, Napoleonas patraukė prie Ako tvirtovės. Šio miesto apsiaustis truko du mėnesius ir baigėsi nesėkmingai. Prancūzai buvo priversti trauktis atgal į Egiptą. 1799m. liepos mėn. Napoleonas sutriuškino į Egiptą įsikėlusią Turkijos kariuomenę. Egipte Napoleoną pasiekė žinia,kad Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė sudarė naują koaliciją ir pradėjo karą su Prancūzija. Rusijos kariuomenė, vadovaujama Aleksandro Suvorovo, prancūzus sumušė Italijoje. Napoleonas, susipažinęs su įvykiais Europoje, sušuko: "Niekšai ! Prarado Italiją ! Prarado visas mano pergales! Aš turiu vykti!" Rugpjūčio mėn. Napoleonas, palikęs prancūzų kariuomenę Egipte, su keturiais laivais ir 500 kareivių išplaukė į Prancūziją. Per ketverius Direktorijos valdymo metus Prancūzijoje įsigalėjo tiek ekonominis, tiek politinis nestabilumas. Kova prieš rojalistų sąmokslus ir jakobinus Direktoriją vertė dažnai keisti savo politiką. Ji buvo pavadinta "sūpuoklių politika". Ilgam Direktorija prarado visų visuomenės sluoksnių paramą. Prancūzijoje klestėjo korupcija ir vogimas iš iždo. Auksas, kurį Napoleonas siuntė į valstybės iždą iš pavergtų kraštų, valdininkų buvo atvirai grobstomas. Šalyje siautėjo dezertyrų ir plėšikų gaujos, Vandėjoje atgijo rojalistų judėjimas. Krizę paspartino ir karo pralaimėjimai. Prancūzijos pramonininkai buvo nepatenkinti Italijos praradimu, nes iš jos gaudavo daug žaliavų. Buržuazija į Direktorijos politiką žiūrėjo nepasitikėdama, nes bijojo rojalistų grįžimo į valdžią ir galimo vargšų bruzdėjimo. Praturtėjusi valstietija troško tik vieno - tvarkos. Padieniai darbininkai kėlė šūkį: "Mes norime tokio režimo, kuris duoda valgyti". 1799 m. vid. Prancūzijoje visuomenės dauguma Direktoriją laikė ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Briumero 18-oji Prancūzija grįžusį iš Egipto Napoleoną pasitiko entuziastingai ir su neslepiamomis viltimis. Iškilmingi sutikimai, gausios delegacijos, džiaugsmingi kareivių sveikinimai Napoleonui, siekiančiam valdžios, suteikė pasitikėjimo. Briumero 18 d, (lapkričio 9 d.) Seniūnų tarybos sprendimu Napoleonas buvo paskirtas visų sostinės ir jos apylinkėse esančių ginkluotųjų pajėgų vadu. Pabūgus varguomenės reakcijos į perversmą. Seniūnų tarybos ir Penkių šimtų tarybos posėdžiai Napoleono šalininkų pastangomis iš Paryžiaus buvo perkelti į Sen Klu miestelį, esantį už kelių kilometrų nuo sostinės. Kitą dieną kariuomenė apsupo Penkių šimtų tarybos posėdžių salę. Napoleonui su palyda įžengus į posėdžių salę, deputatai pasitiko jį piktais šūksniais: "Šalin plėšiką! Šalin despotą! Už įstatymo ribų!" Dalis deputatų puolė prie Napoleono, tačiau kareiviams pavyko jį skubiai išvesti iš salės. Netrukus kareiviams buvo įsakyta išvaikyti deputatus. Vieni deputatai siūlė priešintis ir mirti vietoje, bet dauguma išsilakstė. Tos pačios dienos vakare keliasdešimt pabėgusių deputatų buvo sugauti ir atvesti ir ūmus, kad.surengtų Penkių šimtų tarybos posėdį. Šie deputatai greitai nubalsavo už Direktorijos panaikinimą ir valdžios perdavimą trims konsulams. 1799 m. briumero 18 d. perversmu Prancūzijoje baigėsi Direktorijos valdymas, baigėsi ir N. Bonaparto žygis. Napoleono karinė karjera-stebinantis paradoksas. Jo genialumas taktiniuose manevruose buvo nepranokstamas, ir, jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu, jis darydavo neįtikėtinai didelių klaidų (įsiveržimai į Egiptą bei Rusiją). Tos klaidos buvo tokios lemtingos, jog Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Vienas iš karvedžio talento kriterijų yra sugebėjimas išvengti didelių klaidų. Sunku kitaip vertinti didžiausius karvedžius, kaip Aleksandras Didysis, Čingischanas ir Tamerlanas, kurių armijos niekada nebuvo sumuštos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užsienio užkariavimai trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos, negu 1789 m. po revoliucijos. Sakoma, jog Napoleono era suteikė laiko įsitvirtinti Prancūzijos revoliucijos padarytiems pertvarkymams. Iki 1815 m., kai pagaliau buvo atstatyta Prancūzijos monarchija, šios permainos jau buvo taip įsigalėjusios, kad senojo režimo grįžimas buvo neįmanomas.

Istorija  Referatai   (22,5 kB)

PIRMASIS PASAULINIS KARAS (1914 07 28 - 1918 11 11) Iškilo dideli prieštaravimai: VOK ir DB - interesų susidūrimas Afrikoje, Rytų Azijoje, Artimuosiuose Rytuose; VOK prekės užplūdo DB; augo VOK laivynas. VOK ir FRA - dėl įtakos Maroke, FRA nesusitaikė su Elzaso ir Lotaringijos praradimu. VOK ir RUS - Artimieji Rytai. AUS-VEN ir RUS - įtaka Balkanų pus-je. Dviejų karinių politinių blokų susidarymas: 1882m. VOK, AUS-VEN ir ITA sudarė Trilypę sąjungą. 1891-1907m. susidarė FRA, RUS ir DB karinė-politinė sąjunga - Santarvė, arba Antantė. Karo priežastys: a) netolygus kapitalistinis vystymasis tarp valstybių, nuolatinės karinės ir ekonominės varžybos (VOK, FRA, ANG, RUS); b) ryškėja karinių grupuočių nesutaikomumas; c) XIXa. pab. valstybės žengia į imperializmą (grobikiška politika, skirta kolonijoms dalinti ir perdalinti). Labiausiai perdalijimo troško VOK, ieškojusi "vietos po saule", ją viliojo Artimieji Rytai. VOK kolonijos Afrikoje: Kamerūnas, Togas, VOK Vakarų Afrika; Ramiajame vandenyne: Karolinų, Maršalo ir Marianų salos (nupirkta iš ISP). Imperialistiniai karai: 1894-1895m. JAP-KIN, laimi JAP ir užima Taivanio salą. 1898m. JAV-ISP, laimi JAV ir užima Filipinų, Puerto Riko ir Guamo salas, įsigali Kuboje. 1904-1905m. RUS-JAP, RUS pralaimi ir praranda įtaką Mandžiūrijoje. *** 1899 ir 1904m. Hagoje įvyksta dvi antikarinės konferencijos, bet karo sustabdyti nepavyko. Karo pradžia: Karo pretekstu tapo 1914 06 28 įvykis Sarajeve. Serbas Principas nužudė AUS-VEN sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. 1914 07 28 AUS-VEN paskelbė karą SER, pakurstyta VOK. SER ginti stojo RUS. VOK paskelbė karą prieš RUS ir FRA. Tada DB paskelbė karą prieš VOK. Į karą Antantės pusėje pusėje įtrauktos BEL ir Juodkalnija. RUM ir ITA - neutralios (ITA nekovojo Trilypės s-gos pusėje dėl prieštaravimų su AUS-VEN Balkanuose). 1914m. rudenį Trilypės s-gos pusėn stojo TUR. Vėliau į karą Antantės pusėje stojo daugelis Europos ir pasaulio valstybių. Karo planai - trumpas manevrinis karas. Karo veiksmų eiga: 1914 08 03-04 - VOK įžengė į neutralią BEL; ji užėmė Briuselį ir įžengė į FRA teritoriją, priartėjo prie Paryžiaus. FRA vyriausybė persikėlė į Bordo miestą. RUS pradėtas puolimas Rytprūsiuose privertė dalį vokiečių pajėgų permesti į Rytus, RUS puolimas sustabdytas. Prancūzai perėjo į kontrapuolimą. 1914 09 06-09 vokiečiai pralaimi mūšį prie Marnos ir atsitraukia. Vakarų fronte manevrinis karas virto poziciniu. DB ir VOK pradėjo kariauti jūrose - nepraleido prekybos laivų į priešininko uostus. Fronto linija tarp RUS ir VOK nusistovėjo išilgai Nemuno ir Narevo upių RUS sekėsi kariauti su AUS-VEN, reikšminga pergalė Galicijoje. Tačiau tolesnį puolimą sustabdė VOK> 1915m. pavasarį VOK nutarė įveikti RUS ir priversti ją sudaryti separatinę taiką. VOK išstūmė RUS kariuomenę iš Lenkijos Karalystės, Valuinės, dalies LT ir LAT. RUS traukėsi, nes nepajėgė aprūpinti armijos.Rytų frontas nusistovėjo ties Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgaičių, Branovičių, Dubno, Strypos upės riba. Karas virto poziciniu. AUS-VEN, VOK ir 1915m. į karą stojusi BULG pradėjo pulti SER. 1916m. RUS armija pradėjo puolimą nuo Pinsko pelkių iki RUM sienų, pralaužė AUS-VEN kariuomenės gynybą, užėmė Bukoviną ir dalį Galicijos. 1915m. Vakarų fronte - lokaliniai mūšiai. VOK panaudojo chloro dujas. Į Antantės pusę stojo ITA. 1916m. vasarį VOK atnaujino puolimą Vakarų fronte. Kova dėl prancūzų atkakliai ginamos Verdeno tvirtovės truko iki 1916m. pab. VOK nepalaužė FRA gynybos. Į karą prieš Trilypę s-gą stojo Rumunija. 1916 09 15 prie Somos ANG ir FRA panaudojo tankus. Dėl DB laivyno jūrų blokados VOK ėmė stigti žaliavų, grėsė ūkio suirutė. 1916 05 31 - 06 01 prie Jutlandijos įvyko didžiausias šiame kare jūrų mūšis, VOK laivynas priverstas trauktis, viltis nutraukti blokadą žlugo, VOK prasidėjo badas. 1917 02 RUS įvyksta II-oji rev, nuverčiamas paskutinis imper. Nikolajus II ir RUS įvedama dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė ir Darbininkų ir Deputatų tarybos. 1917 04 į karą Antantės pusėje stojo JAV. 1917m. daugelyje EURO šalių prasidėjo suirutė, smuko žmonių pragyvenimo lygis. Prasidėjo aktyvus antikarinis bei revoliucinis judėjimas, privertęs vyriausybes siekti paliaubų ir taikos sutarčių. 1917 10 25 Petrograde įvyksta III-oji RUS rev. arba bolševikų perversmas. RUS valdžią užgrobė bolševikai, jie sutarė su VOK ir AUS-VEN dėl paliaubų ir pradėjo su jomis separatines taikos derybas. 1918 03 03 Brest Litovske sudaryta taikos sutartis tarp VOK, AUS-VEN ir Sovietų RUS. RUS atidavė VOK: SUO, LEN, Pabaltijo respublikas ir UKR, Užkaukazei - Armėniją. Rytų frontas suiro, VOK pajėgas sutelkė Vakarų fronte, tačiau pergalės nepasiekė, 1918 08 prie Amjeno Antantės kariuomenė pralaužė VOK gynybą ir privertė juos trauktis, 1918 09 JAV kariuomenė sumušė VOK prie Sen Mišelio, o rugsėjo 26d. prasidėjo bendras Antantės puolimas 400km ruože. Karo pabaiga: 1919-1920m. sudarytos Versalio sutartys su pralaimėjusiomis valstybėmis (AUS-VEN, VOK, BUL, TUR), Europos žemėlapį tvarkė JAV, ANG ir PRA, vadovavo Žoržas Klemenso. Sen Žermeno sutartis su Austrija, Trianono - su Vengrija, Neji - Bulgarija, Sevro - Turkija. 1918 11 09 VOK įvyko rev., imper. Vilhelmo II valdžia nuversta, Bavarijoje komunistai sukūrė Bavarijos komunistinę valstybę. 1918 11 11 Antantė Kompjene pasirašė paliaubas su VOK. VOK prarado Elzasą ir Lotaringiją. 50km Reino pakrantė paskelbta demilitarizuota. VOK prarado Saros baseiną (15 metų perduotas valdyti Tautų Sąjungai), visas kolonijas, neturėjo teisės turėti karinę pramonę, Šiaurinėje teritorije uždraustos tvirtovės, povandeninė laivyba, leista turėti tik 100000 kareivių vidaus gynybai. Lietuva ir Klaipėdos kraštas atiteko Antantei, Antantė Klaipėdos kraštą perdavė prancūzams, lietuviai atkovojo 1924m. VOK uždėta 132 milijardai aukso markių reparacijų. VOK šią sutartį vadino Versalio pančiais. Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: 1918 atsirado Čekoslovakija, AUS, VEN. 1929 susikūrė Jugoslavija. Atsikūrė Lenkija, LT, LAT, EST ir SUO. 1920-21m. paskutinė, Vašingtono konferencija, kuri galutinai patvirtino padalijimą ir Versalio sistemą. Po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo JAV pirmavimas pasaulio ekonomikoje ir politikoje. Išlikę valstybių tarpusavio prieštaravimai, karo sunkumai ir neteisybė tarp daugelio šalių liaudies masių išpopuliarino socializmo ir komunizmo idėjas. Vakarų valstybėms po karo nepavyko sutrukdyti bolševikų režimui įsigalėti Rusijoje, kuri pati dėl to patyrė milžiniškų aukų ir nesuskaičiuojamų nuostolių. Žuvo 10 mln., sužeista 20mln. žmonių. Kare dalyvavo 30 valstybių, vyko per 3 vandenynus ir 4 žemynus, kariavo 70mln. žmonių. SSRS ISTORIJA 1917 02 II-oji rev. RUS. Laikinoji vyriausybė sudaryta 1917 03 03, vadovauja kunigaikštis Lvovas, o nuo 10 25 - Kerenskis. 1903m. atsirado RSDDP (b) - Lenino bolševikai. 1917 04 04 Leninas pasakė balandžio tezes, kuriose pareiškė, jog reikia nuversti Laikinąją Vyriausybę ir paimti valdžią. 1918 01 bolševikai norėjo parodyti, kad į valdžią atėjo teisėtai ir surengė rinkimus, tačiau pralaimėjo ir tada išvaikė Steigiamąjį Susirinkimą. 1919-20 - pilietinis karas ir intervencija. Rusija suskilo į raudonuosius ir baltuosius. Nesėkmingos bolševikų kovos su baltalenkiais (kiti sutriuškinti), 1919-20m. baltalenkiai užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Bolševikai jas atsiėmė tik 1940m. Vrangelis surinko visų kariuomenių likučius, bet 1920m.lapkritį buvo sutriuškintas. Vėl atsistatė bolševikų tvarka. Sibire - 1921m. Intervencija - baltagvardiečius rėmė užsienio valstybės. Bolševikai laimėjo, nes juos rėmė paprasti žmonės. 1919-21m. - karinis komunizmas; išnyksta pinigai. NEP'as - nauja ekonominė politika; grįžimas prie kapitalizmo. Dalį žemės ir kt. sugrąžino privatiems asmenims, pardavė užsieniečiams. Nauji pinigai červonsai, už darbą mokama pagal kiekybę ir kokybę. 1927m. pereita prie industrializacijos; 1929m. - masinė kolektyvizacija. 1922 12 30 sukurta SSRS (iki 1991m.): 4 respublikos - Rusijos federacinė, Ukraina, Baltarusija, Užkaukazės federacinė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas). Iš viso SSRS sudarę 15 respublikų, paskutinė įstojo Lietuva 1940 08 03. Sovietų Sąjungos epochos: 1917-1924 Leninas 1924-1953 Stalinas (kairioji diktatūra) 1953 Malenkovas (kelis mėnesius) 1953-1964 Chruščiovas ("atšilimo" laikotarpis) 1964-1982 Brežnevas (stagnacija (melagių)) 1983 Andropovas (buvo nušautas) 1983-1984 Černenka (greit mirė) 1985-1991 Gorbačiovas (pertvarkos ir viešumas) 1922 - Sovietų Sąjungos gimimas. 1922-1949 ekspansija (pasaulyje kuriasi socializmo sistema). 1924 komunistine tapo Mongolija, po II pas. karo LEN, VDR, Čekoslovakija, VEN, RUM, BUL, JUG, ALB; Azijoje: KIN, Š.KOR, VIET; Amerikoje: Kuba. Nuo 8 deš-čio pr. iki 1979 socializmo sistema pasiekė apogėjų. Nuo 1989 iki 1991 suirimas. Pirmoji iš socializmo išėjo VDR. Iš SSRS pirmoji išėjo LT. Gulagas - lagerių ir kalėjimų sistema.

Istorija  Paruoštukės   (8,42 kB)

Pirmoji didelę reikšmę Lietuva valstybingumo atkūrimui turėjusių priemonių buvo 1917 m. rugsėjo 17 – 23 d. Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija. Ji nutarė atkurti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuva valstybę. Tam tikslui įgyvendinti rugsėjo 21 d. išrinko specialų organą – Lietuva Tarybą. Ši, veikdama kaip nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės atkūrimo organas, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbė pareiškimą dėl Lietuva valstybės atkūrimo ir jos ryšių su Vokietija nustatymo. Pareiškimo pirmoje dalyje pasakyta, kad „Lietuva Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 17 – 23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuva valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“. Antroje pareiškimo dalyje pasisakoma už Lietuva valstybės „... nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais“. Šis palankus Vokietijai Tarybos pareiškimas sukėlė didelius ginčus bei nesutarimus tarp Lietuva politinių grupuočių ir tapo rimta kliūtimi siekiant tikros nepriklausomybės. Tuo tarpu, kai dešinysis Tarybos sparnas buvo linkęs priimti Vokietijos keliamas sąlygas, kairieji jos nariai, vadovaujami socialdemokrato Stepo Kairio, ryžtingai pasisakė už tikrąją Lietuva nepriklausomybę ir kategoriškai pareikalavo pakeisti kai kuriuos gruodžio 11 d. pareiškimo teiginius. Ilgainiui ir daugumai Tarybos narių pasidarė aišku, kad vokiečiams rūpi ne Lietuva nepriklausomybė, o tik gauti iš Tarybos dokumentą, kuriuo jie galėtų pasinaudoti derybose su Rusijos delegacija Lietuva Brastoje. Taip besiklostant aplinkybėms, po įvairių politinių srovių atstovų karštų ginčų ir intensyvių derybų buvo pagaliau vieningai priimtas istorinis Stepono Kairio reikalavimų dvasioje patobulintas vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas, kuriuo remiantis Lietuva ir buvo pripažinta tuometinės tarptautinės bendrijos. Nepriklausomybės Akto nuorašai nedelsiant buvo įteikti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui Vilniuje ir Vokietijos centrinei Vyriausybei. Greita į šį Tarybos žingsnį buvo ir vokiečių reakcija. 1918 m. vasario 21 d. datuotame rašte Vokietijos kancleris gr. Hertlingas nedviprasmiškai pareiškė, kad vasario 16 d. Aktas Vokietijai nepriimtinas, nes juo, anot kanclerio, pakertami Lietuva ir Vokietijos santykių pagrindai, numatyti Tarybos gruodžio 11 d. pareiškime. Kartu jis pažymėjo, kad pasikeitus aplinkybėms Vokietija negalinti Lietuva pripažinti ir kad ateityje, suteikdama savo pripažinimą, ji atsižvelgs į tai, kiek Lietuva Taryba grįš prie tų principų, kurie užtikrins būsimus naudingus santykius su Vokietija. Tik tada kaizerinė vyriausybė leis, atsižvelgdama į esminiu Vokietijos interesus, pripažinti lietuvių apsisprendimo teisę ir sutikti su savarankiškos valstybės formacijos sukūrimu prie savo rytinės sienos. Faktiškai tai buvo reikalavimas atstatyti visus palankius vokiečiams 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškimo įsipareigojimus. Net ir būdama prie katastrofos slenksčio, Vokietijos vyriausybė negalėjo atsisakyti savo aneksionistinių kėslų. Sudarius numatytas konvencijas jai būtų atsivėrusios plačios galimybės kištis į Lietuva reikalus, diktuoti savo valią. Visiškai atmesti vokiečių reikalavimus ir dėl to dar labiau pabloginti su jais santykius (kurie ir šiaip buvo labai įtempti) to meto sąlygomis buvo labai rizikinga. Todėl imta ieškoti kompromisų, siekta išvengti arba bent sušvelninti pagal gruodžio 11 d. aktą priimtus įsipareigojimus. Kai visos pastangos baigėsi nesėkmingai, buvo nutarta notifikuoti Vokietijai tik vasario 16 d. Aktą be jokių papildymų ar pataisymų. Kartu delegatai buvo įgalioti paaiškinti žodžiu, kad nustatant su Vokietija konkrečius santykius bus laikomasi 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo. Tą ir padarė Tarybos įgaliota delegacija 1918 m. kovo 23 d. Berlyne. Pasirodė, kad toks šio klausimo sprendimo būdas tapo iš esmės vokiečiams priimtinas. Imperatorius Vilhelmas II pasirašė ir tą pačią dieną įteikė Tarybos delegacijai Lietuva pripažinimo Aktą. Tačiau kartu jame apeliuojama į 1917 m. gruodžio 11 d. Tarybos pareiškime minimas konvencijas bei būsimas artimas Lietuva ir Vokietijos sąsajas, be to, užsimenama apie vokiečių patirtus karo metu nuostolius, kuriuos atlyginant turėsianti prisidėti ir Lietuva. Taip sudėtingomis krašto okupacijos ir karo sąlygomis per dideles pastangas ir vargus buvo gautas labai svarbus Lietuvai visiškas (de jure) Vokietijos pripažinimas. Iš Vokietijos pusės tai buvo priverstinis, to meto sąlygų padiktuotas, tačiau kartu ir gerai apgalvotas žingsnis. Vokietijos pripažinimo aktas neabejotinai suvaidino didelį vaidmenį tolesnėje Lietuva diplomatijos kovoje dėl tarptautinio teisinio pripažinimo. Jis suteikė Lietuva atstovams moralines bei juridines teises, sudarė jų veiksmingumui būtinas sąlygas, tapo atramos punktas, siekiant kitų valstybių pripažinimo. Nepaisant pasiektos pirmos pergalės vis dėlto po jos buvo ilgas laikas, kai nė viena valstybė nesiryžo suteikti Lietuvai pripažinimo. 2. Nepriklausomybės kovos ir taika su Sovietų Rusija 2.1 Krašto gynimo organizavimas Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuva. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuva. Tuo tarpu ministras pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Šleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5 – 6 d. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams atiteko visi Lietuva rytai. Tokiu būdu Lietuva gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno. 2.2 Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais Po apie metus trukusių kovų su bolševikais, šiems pralaimėjus, prasidėjo Lietuva derybos su Sovietų Rusija. Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniumi ir Gardinu. Lietuva teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, ilton ežero rytų šonu, Narčios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskui Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės. Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoje pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuva. 2.3 Lenkų ir rusų karas, Lenkijos invazija į Lietuva Vykstant lenkų kovoms su rusais ir vejant Raudonąją armiją, lenkų armijos kairysis sparnas priartėjo prie lietuvių teritorijos, kurią gynė apie 7 tūkst. Lietuvos karių. Prasidėjo susirėmimai. Siekiant nutraukti kovas, stebint Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos atstovams, Suvalkuose prasidėjo derybos. Lietuva ir Lenkijos derybininkai sutartį pasirašė 1920 m. spalio 7 d. Susitarta nutraukti karinius veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Dar neišsiskirsčius derybininkams atėjo žinia, kad Vilniaus link žygiuoja generolo L. Želigovskio vadovaujama armija. Želigovskis veikė su Lenkijos valstybės viršininko J. Pilsudskio žinia ir pritarimu, bet buvo vaizduojama, kad generolas puola savarankiškai, neklausydamas vadovybės. Greitai didelė Rytų Lietuva dalis su Vilniumi atsidūrė lenkų rankose. Šį puolimą sąjungininkai pasmerkė, bet nei jie, nei Lenkija nieko nedarė, kad sustabdytų „maištininkus“. Tik 1920 m. lapkričio 17 – 19 d. lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Mūšyje prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai pasiekė pergalę. Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija pareikalavo sustabdyti kovas. Lietuviai turėjo su tuo sutikti, nes nebuvo pajėgūs kovoti su už Želigovskio stovėjusia Lenkija. Želigovskis, užėmęs Rytų Lietuva, paskelbė, kad įkuria naują valstybę – Vidurio Lietuva. Pilsudskis tikėjosi, kad lietuviai bus priversti derėtis su Želigovskiu ir pasiduoti Lenkijos valiai. Lietuvai atsisakius derėtis, „Vidurio Lietuva“ 1922 m. buvo įtraukta į Lenkijos sudėtį. 1920 m. rudens mūšiais su Želigovskio armija baigėsi Nepriklausomybės kovos. Šiuo atveju Lenkija pasielgė nelabai gražiai Lietuva atžvilgiu nevykdydama Suvalkų sutarties ir besilaikydama Vilniaus konflikte jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, ilgam atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne, siena buvo uždaryta. JAV pripažįsta Lietuvą Kad JAV gana anksti pripažino Lietuva de jure, tai čia nemažas ir Amerikos lietuvių nuopelnas. Buvo panaudotas patogus vidaus politikos momentas. 1920 – tųjų metų Senato rinkimuose respublikonų frakcijos vadas senatorius Lodge turėjo labai sunkią kovą Massachusets valstijoje su populiariu ir gabiu demokratu Walsh‘u. Abiejų šansai buvo beveik lygūs. Toje valstijoje buvo ne visai maža rinkikų lietuvių, Amerikos piliečių. Jie galėjo lengvai nusverti rezultatus į tą ar kitą pusę. Lietuvių politikos vadai susižinojo su Sen. Lodge Komitetu ir sudarė sutartį pagrindais do ut des: lietuviai padeda išrinkti Senatorių Lodge, o respublikonų partija padaro Lietuva pripažinimą de jure. Ir viena, ir antra pusė sutartį sąžiningai išpildė. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m., 42 psl. Daug vargo Lietuva dėl pripažinimo „de jure“. Du metai po steigiamojo seimo darbo pradžios Lietuva vis dar nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, išskyrus Vokietiją ir Rusiją. 1921 m. pradžioje vadinamoji aukščiausioji taryba (Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai), suvažiavusi Paryžiuje, nutarė pripažinti Latviją ir Estiją, o Lietuva paliko. Tai buvo padaryta daugiausia Prancūzijos įtaka, pasinaudojus formaliu pretekstu, kad Lietuva dar neturinti nustatytų sienų. Bet suprantama, čia daugiausia pasidarbavo Lenkija. Lenkija ir Prancūzija, žinodamos kaip lietuviai to troško, pasiliko jį sau kaip spaudimo priemonę. Buvo susidariusi klaidinga Lietuvoj nuomonė, kad esą pripažinimas atnešiąs visokių gėrybių, o nepripažinimas gali vesti prie nepriklausomybės praradimo. Bet vis tik Lietuva savo skausmo neparodė. Ji sutiko šį dalyką su garbe ir apsimetė jį ignoruojanti. Anglų atstovas p. Wilton, privačiame pokalbyje labai stebėjosi lietuvių ramumu ir savigarbos pajautimu. Jis pasakė, esą kitoj valstybėj minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėms. O Lietuva šis skaudus faktas sutiktas visišku tylėjimu ir ramumu. Kad tai buvo padaryta lenkų prancūzų iniciatyva, paaiškėjo kiek vėliau per derybas Briuselyje. Tautų Sąjungos atstovas belgas Hymans privačiai papasakojo, dėl ko Lietuva nebuvo pripažinta drauge su kitomis Pabaltijo valstybėmis ir pridėjo, kad jei tik Lietuva priimtų jo siūlomą susitaikymo su Lenkija projektą, tai tuojau gautų Vilnių, Klaipėdą ir pripažinimą „de jure“. Iš to aiškiai matyti, kad pripažinimas buvo pasiliktas kaip spaudimo priemonė. Bet Lietuva ir be pripažinimo gyveno neblogiau už pripažintas valstybes. Pripažinimas Lietuva ir Lietuva nedavė jokios praktiškos naudos. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą kartu su kitomis Pabaltijo valstybėmis. Čia jau lenkai su prancūzais nieko padaryti negalėjo. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Bet didžiosios vis dar delsė. Jos pripažino tik 1922 m. liepos mėn. 13 d., bet ir tai su sąlyga, jei Lietuva sutinka priimti Nemuno internacionalizaciją. Dėl šito pripažinimo daug prisiginčyta, bet vėliau pamanyta, kad ir pripažinus ir nepripažinus vis tas pat. J. Barkauskas, V. Biržiška, P. Galaunė, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1990 m. Išvados Pradžioje paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, niekas neskubėjo jos pripažinti kaip valstybės. Lietuviai, užsibrėžę tikslą išlaikyti suverenią valstybę, žūtbūtinai kovojo dėl jos išlikimo. Pirmasis didžiulis lietuvių diplomatų pasiekimas buvo išsiderėtas visiškas Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos. Antras daug lėmęs įvykis buvo taika su Sovietų Rusija, kuri pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Pirmoji ryški nesėkmė buvo siekiant sudaryti taiką tarp Lietuvos ir Lenkijos, kai lenkai sulaužė jau pasirašytą Suvalkų taikos sutartį. Žinoma, gautas didžiulės valstybės JAV primažinimas taipogi buvo labai vertingas. 1921 m. rugsėjo mėnesį Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai tik Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, tuojau ją pripažino „de jure“ visos mažesnės valstybės: Skandinavijos valstybės, Olandija, Čekoslovakija, Šveicarija. Pamažu Lietuvos valstybės egzistavimas pasaulyje tapo aiškus ir neginčijamas faktas. Apie Lietuvą žinojo ir pripažino eilė pasaulio valstybių: Anglija, Airija, Belgija, Portugalija, Japonija, Ispanija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Saudo Arabija, Paragvajus, Venesuela ir kitos.

Istorija  Referatai   (46,86 kB)

. Tam buvo naudojami žibintai, skulptūros ir net veidrodžiai. Tačiau ilgainiui puošnieji galeonai tapo lengvu piratų grobių. Tuo metu piratavimu vertėsi ne tik pavieniai kapitonai, bet ir tokios valstybės kaip Anglija ir Olandija. Garsusis piratas Frensis Dreikas, gavęs Anglijos karalienės palaiminimą, net paskelbė Ispanijai asmeninį karą ir plėšė Ispanijos kolonijas Amerikoje. Kai ispanų galeonai užblokavo jam kelią į Angliją F.Dreikas apiplaukė Žemės rutulį ir grįžo į Angliją iš rytų. Jo galeono "Auksinė stirna" ( "Golden Hind" ) triumuose gulėjo tiek aukso kiek Portugalija per šešeris metus gaudavo iš savo kolonijų. Bandydamos apsisaugoti nuo piratų kolinijinės valstybės XVIIa. pirmą kartą laivybos istorijoje atskyrė prekybinius laivus nuo karinių. Dabar per Atlantą plaukiančias prekybinių laivų vilkstines lydėjo stačiai prikimšti patrankų kariniai galeonai. Kai kuriuose iš jų būdavo net apie 150 patrankų. Didelį smūgį piratavimui sudavė ir Olandijo laivadirbių pradėtos konstruoti fliuitos- nedideli, greiti ir mažos grimzlės prekiniai ir kariniai burlaiviai. Tokie laivai be vargo slėpėsi nuo piratų galeonų seklioje Olandijos pakrantėje. XVIIa. pasikeitė ir pati jūros mušių taktika- ji tapo linijine. Tokia taktika reikalvo ne tik gausių laivynų, bet ir labai greitai ir vikriai manevruojančių laivų. Didžiuosiuose Europos uostuose susitikdavo laivai iš kone visų pasaulio kraštų, tad laivadirbiai galėjo vieni iš kitų pasimokyti. Taip įvairių valstybių laivų tipai tapo visiškai vienodi. XVIIIa. vykstant anglų - prancūzų jūrų karams laivai tobulėjo kaip niekada sparčiai, tačiau ilgainiui atsirado ir burlaivių statybos problemų: truko medienos, su burlaiviais ėmė lengtyniauti pirmieji garlaiviai. Nors garlaiviai ilgainiui įgijo stiprias pozicijas pervežant keleivius, bet XVIII a. prekėms vežti ir mokslinėms ekspedicijoms buvo naudojami tik burlaiviai. Po Dž.Kuko ekspedicijų Antarktidos link 1768 ir 1772m.atrodė, kad burlaivių era tesis dar ilgai.Pačiais tobuliausiais burlaivių atstovais laikomi kliperiai- ypač greiti laivai kroviniams iš Australijos į Europą vežti,ir fregatos- greiti ir vikrūs kariniai burlaiviai. Tačiau 1869m. greituosius kliperius trasoje Anglija- Australija pasinaudoję neseniai iškastu Sueco kanalu garlaiviai aplenkė daugiau nei mėnesiu. Garlaivių greičio didėjimas buvo paskutinis žingsnis iš burlaivių į garlaivių erą. Pirmieji garlaiviai minimi jau nuo XVIa., bet jie ilgai nebuvo naudojami dėl gremėsdiškų garo mašinų, dažnų avarijų, mažo greičio, didelių kuro atsargų ir brangios eksplotacijos. Pirmąjį plačiai pradėtą naudoti garlaivį "Klermoną" 1805m. JAV sukonstravo R.Fultonas. Didėjant garlaivių galingumui jie buvo taikomi vis plačiau: burlaiviams uostuose vilkti,paštui vežti. 1819m. garinis burlaivis"Savana" per 29 dienas perplaukė Atlantą, o jau 1837m. Atlantą perplaukė vien garu varomas "Sirijus". XIXa. antroje pusėje garlaiviuose mentratį pakeitė lig šiol naudojamas sraigtas. 1843m. Anglijoje buvo pagamintas pirmasis garlaivis metaliniu korpusu - "Didžioji Britanija" . 1815m. "Klermono" kontruktorius Fultonas sukonstravo pirmąjį karinį garlaivį - "Demologą" . Taigi XIXa.antroje pusėje laivininkystėje įsiviešpatavo garlaiviai, kuriuos varė 1833m. sukonstruota garo turbina. Atskirai nuo garlaivių vystėsi povandeninių laivų statyba, nes primityvios jų formos buvo naudojamos jau 400m.pr.Kr. . Pirmą garo mašinos varomą povandeninį laivą 1775m. sukonstravo amerikietis D.Biušnelis. Pirmieji povandeniniai laivai buvo naudojami diversijoms priešo uostuose, o jų kostrukcija nuo garlaivių skyrėsi tik sandariu korpusu ir ginkluote. Ilgainiui senąją povandeninių laivų ginkluotę -gražtus, pakeitė torpedos ir minos. Taigi povandeniniai laivai tapo labai pavojingi priešininkai mūšyje ir net Pirmojo pasaulinio karo metais kartais sukeldavo siaubą ištisiems laivynams. Ypač didele naikinamąją galia išrasėjo vokiečių "Ubotai". Povandeniniai laivai taip ir liko vien karui (dabar- ir tyrinėjimams) naudojama laivyno dalimi. Taigi naujaisiais amžiais laivyba vystėsi milžinišku greičiu. Jos dėka labai sparčiai plėtojosi pramonė,karyba, be to mokslinės laivų ekspedicijos padėjo užpildyti "baltasias dėmes" geografijos žemėlapiuose ir žmonijos pasaulio suvokime.

Istorija  Konspektai   (5,38 kB)

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims - šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel - vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Taip atrodė Ordino okupuotos žemės prieš Žalgirio mūšį: Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Torno taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais - kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vitė,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti. Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Torno taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Torno taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes. Klaipėdos kraštas XX a. Padėtis iki Paryžiaus konferencijos Taigi XX a. pradžioje Klaipėda - sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi pagal 1905 m. visuotinį gyventojų surašymą Klaipėdos krašte gyveno. Taigi matome, kad lietuviai visose apskrityse sudarė absoliučią daugumą (Pagėgiuose gyveno apylygiai) ir tik Klaipėdos miestas buvo vokiškas. Pagal papildomus duomenis galima apibendrinti, kad kaime (389 vietose iš 526) gyveno daugiausia lietuviai, o mieste (ypač Klaipėdoje) visgi kiek dominavo vokiečiai. Paryžiaus konferencija XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Taigi 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission des affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymas priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Prancūzų valdžia Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje. Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas - Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Perėmęs valdžią gen. D.Odri sudarė krašto direktoriją, į kurią įėjo visi buvusio vykdomojo komiteto nariai. Galutinė krašto administravimo tvarka buvo nustatyta 1920 m. rugsėjo 21 d. - valdžią sudarė šios įstaigos: 1. Krašto direktorija (atsirado iš vykdomojo komiteto) - administracijos organas, kuris turėjo atlikti vyriausybės, prezidento ir krašto viršininko funkcijas, prižiūrėti valstybines įstaigas (išskyrus policiją ir teismus). Ji turėjo susidėti iš 6-8 narių ir turėti pirmininką, vicepirmininką ir gen. sekretorių. Direktorijos vidaus tvarkai ir jos darbo organizacijai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. 2. Valstybės taryba (atsirado iš Priešparlamento) - turėjo reikšti savo patariamąją nuomone visais svarbiais administracijos ir ūkio klausimais. Ši įstaiga turėjo susidėti iš 20 narių, būtent: po 2 narius nuo Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių, prekybos ir žemės ūkio rūmų, po 1 narį nuo visokių kategorijų valdininkų, amatininkų sąjungos bei žvejų sąjungos ir 5 narius nuo darbininkų profesinės sąjungos. Valstybės tarybos pirmininku buvo numatytas prefektas. 3. Administracijos teismas - turėjo spręsti ginčus, kurie iki tol buvo sprendžiami apygardos komisijos. Šis teismas buvo sudarytas iš 5 narių: pirmininko, kuriuo buvo numatytas krašto direktorijos vice-pirmininkas, vieno apygardos teismo teisėjo ir 3 narių, skiriamų valstybės tarybos. Teismo vidaus darbų tvarkai nustatyti buvo reikalingas prefekto pritarimas. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. Visgi prancūzų valdžia ne tik nepadėjo, bet ir trukdė lietuvių judėjimui, iškeldama vokiečių interesus - štai oficialia lietuvių kalbą šalia vokiečių kalbos valstybės taryba pripažino tik 1922 m. rugpjūčio 18 d. PLTT stengėsi integruotis į Didžiosios Lietuvos politinį gyvenimą ir 1920 m. kovo 20 d. PLTT atstovai buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą. Nuo tada buvo dirbama ir laukiama patogaus momento Klaipėdos krašto prisijungimui. Tokia proga atsirado, kai sužlugo Freistaat’o idėja, šiame krašte vyravo ekonominė suirutė ir vienintelė išeitis iš jos galėjo būti krašto prijungimas prie Lietuvos. 1923 m. sukilimas Sukilimo planas: Taigi 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. 1923 m. sausio 9 d. Komiteto atsišaukimo krašto gyventojams buvo pranešta, kad: 1. Krašto direktorija ir valstybės taryba atstatydinamos. 2. Gelbėjimo Komitetas paima krašto valdžią į savo rankas. 3. Buvusiam direktorijos nariui E.Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują direktoriją iš 5 narių. 4. Abi krašte naudojamos kalbos gauna lygias teises. 5. Visiems senos direktorijos nuteistiems politiniams nusikaltėliams grąžinama laisvė. 6. Valdininkai turi likti savo vietose ir sąžiningai eiti savo pareigas. 7. Algos bus išmokamos aukso valiuta. 8. Ramybei krašte užtikrinta skelbiama nepaprastoji padėtis. 9. Nusižengimai prieš viešąją tvarką ir naują valdžią bus teisiami nepaprastojo teismo. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija (pirmininko Ž.Puankarė asmenyje) pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga - Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo - tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje - šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno - atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosiantį Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Oficialus krašto prijungimas Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) - tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų: Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai - sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio 1 d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. 1 priedas (Statutas) buvo pagrindinis Klaipėdos krašto įstatymas, kuris numatė, kad autonomijos kompetencijai priklausė apskričių bei valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata ir pašalpa, veterinarinė reglamentacija, įstatymų leidimas darbo, socialinės civilinės, baudžiamosios, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse (išskyrus kredito bei draudimo įstaigas ir biržas), teismų sutvarkymas, tiesioginių ir netiesioginių mokesčių ėmimas (išskyrus muitus, monopolijas, akcizus ir vartojimo mokesčius), krašto ir vietos policija, vidaus vandenų laivyba (išskyrus Nemuną), vietinės reikšmės kelių bei geležinkelių (siaurųjų) tvarkymas, įstatymų leidimas dėl vietos gyventojo pažymėjimų įsigijimo, svetimšalių apgyvendinimo priežiūra, reglamentacija organizacijų, kurios oficialiai atstovauja krašto ekonominiams interesams, krašto viešųjų turtų administracija ir prekybos laivų registracija. Visos kitos funkcijos savaime sudarė valstybės organų kompetenciją. Statuto nustatyti organai buvo gubernatorius, seimelis , krašto direktorija ir ūkio taryba. Krašto gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Gubernatorius turėjo vykdyti autonomijos priežiūrą. Įstatymų leidimas priklausė seimeliui, kurio atstovai buvo renkami 3 metams pagal LR rinkimų įstatymą. Vykdomoji galia priklausė krašto direktorijai, kurios pirmininką skyrė gubernatorius ir į kurią dar įėjo ne daugiau kaip 4 nariai, skiriami direktorijos pirmininko. Krašto ūkio taryba turėjo patarti dėl kiekvieno įstatymo projekto ekonominiais ir fiskaliniais reikalais. Pagal Statutą lietuvių ir vokiečių kalbos buvo pripažintos vienodai oficialiomis krašto kalbomis. 2 priedas aptarė Klaipėdos uosto organizaciją. Klaipėdos uostas buvo laikomas tarptautinės reikšmės uostu. Lietuvos vyriausybė turėjo išlaikyti uostą, o jam vadovauti - direkcija iš 3 narių: Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos krašto ir Tautų Sąjungos atstovų. 3 priedas reguliavo tranzitą. Jis reikalavo neapmokestinti per Klaipėdos uostą tranzitu gabenamo medžio ir jo gaminių. Krašto praradimas 1939 m. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksportavo į Angliją ir nenusileido. Jau nuo 1924 m. nacionalsocialistai vykdė ardomąją veiklą, o nuo 1928 m. veikė vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos skyrius, kuris vėliau suskilo į Krikščionių socialistų darbininkų sąjungą (1932 m.) ir Socialistinę tautos sąjungą (1933 m.). Pirmajai vadovavo pastorius T.Zasas, o atrajai - E.Noimanas. Šios partijos rengėsi ginkluotam sukilimui, bet 1934 m. vasario 24 d. Lietuvos valdžios organai pradėjo daryti kratas ir suiminėti įtariamuosius. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 88 žmonės, tarp jų T.Zasas ir E.Noimanas. Teismo procesas vyko nuo 1934 m. gruodžio 19 d. iki 1935 m. kovo 23 d., 4 asmenys buvo nuteisti sušaudyti, kiti - kalėti. Tada Vokietija paskelbė ekonominį karą Lietuvai ir Lietuvai teko amnestuoti nuteistuosius. Santykiai tarp Lietuvos ir Vokietijos kiek pagerėjo, bet neilgam. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 val. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 val. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 val. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 val. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie 1 val. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 val. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Čia fiureris pasakė trumpą kalbą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Galutinis atgavimas Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama: Lietuvos TSR.1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva. Išvados Matome, kad, nors dėl Klaipėdos krašto lietuviai kovojo jau nuo XIII a., ši svarbi Lietuvos ekonomikai ir politikai juosta labai neilgai priklausė jai. Visiška priklausomybė buvo jau tik LTSR metu. Bet nuo 1990 m. kovo 11 d. Klaipėdos kraštas - pirmą kartą pilnateisė, neautonominė pagaliau nepriklausomos Lietuvos dalis. Belieka tikėtis, kad niekada daugiau jokia šalis nebesikėsins į Lietuvos žemę ir Klaipėda niekada nebesivadins Memeliu.

Istorija  Referatai   (94,08 kB)

Indo civilizacija: 3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose. Miestai: Vieni didžiausių Harapos kultūros miestų – Harapa ir Mohendžo-Daras. Statūs gatvių susikirtimo kampai liudija buvus vieningą miesto planavimą. Turejo miestų vandentiekių sistema. Statybai buvo naudotos tiek degtos, tiek ir nedegtos plytos, kurių standartas buvo identiškas visuose atkastuose miestuose. Didieji miestai turėjo po maždaug 40 tūkst. gyventojų.Įdomus Harapos kultūros bruožas yra praktiškumas. Nors architektūriniu ir technologiniu požiūriu statiniai yra aukšto lygio, tačiau dekoras kuklus ir atrodo, kad neteikta daug reikšmės net centrinių rūmų puošybai. Amatai ir menas: Įrankiai ir indai jose gaminti daugiausia iš vario ir bronzos. Be įprastų namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių Harapos kultūros miestuose dar buvo gaminami grąžtai, ietigaliai, pjūklai, skustuvai, iš vario ir bronzos lietos žmonių ir gyvūnų statulėlės. Papuošalai gaminti iš vario, aukso, sidabro, švino ir pusbrangių akmenų, garsieji Harapos kultūros antspaudai – iš tam tikro minkšto akmens arba terakotos. Taip pat randama daug molinių žaislų vaikams. Arijai: II tūkstantmecio pr.kr.viduryje.I derlinga slėni palei Indą uzplūdo arijų gentys.Arijai i Indija atkeliavo su savo kūriniais,vadinamais vedomis.(ju atsikraustymo laikas zinomas tik is vedu [1500-500m.pt.kr]) Vedos: Vedos- tai išminties giesmiu rinkiniai. Vedos yra keturios: • Rigveda-yra seniausia ir svarbiausia iš visu, jos yra skirtos seniesiems indo-ariškiesiems dievams garbinti,ypač indrai ir Agnini.(giesmiu yra 1028) • Jadžurveda- giesmiu rinkinys su religiniu apeigu reikšmemis,paaiškinimais. • Samaveda-aikojimo ritualui skirti himnai. • Atarvaveda-skirta eiliniems tikintiesiems. Vedos-senoves Indijos literatūros paminklai. Brahmanizmas: Tai Indu religija.Vyriausiasis dievas yra Brahma(kūrejas), Višnus(statytojas), Šyva (griovejas) Kastų sistema: Buvo keturios kastos: • Brahmanų-žyniu bei išminčiu(sukurti iš Brahmos lūpu) • Kšatrijų-karių(sukurti iš Brahmos rankų) • Vaišijų – pirklių,amatininkų,žemdirbių.(sukurti is Brahmos šlaunų) • Šudrų- darbininkų.(sukurti iš Brahmos pėdų) Visi kiti kurie buvo už kastu ribu buvo vadinami neliečiamaisiais.

Istorija  Konspektai   (8,46 kB)

Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus ar net 1000 metų.Tai rodo didžiulį atsilikimą, bet per trumpą laiką jis buvo sumažintas.Pirmasis žinomas Baltus aprašantis šaltinis-Tacito “Germanija”.O pirmoji metraščiuose minima Lietuvos vietovė-Apuolė 853m.1 tūkst.po Kr. Tarp baltų genčių vyksta turtingųjų išsiskyrimo procesas, t.y.visuomenės diferenciacija (skaidymasis).Diduomenės išsiskyrimą lėmė pastovesnių ir stambesnių teritorinių junginių susidūrimą, o tai reiškė, kad išsiskiria labiau apibrėžtas baltų etninis sluoksnis.Pirmąsias baltų gentis šaltiniai nurodo II-IIIa.(Galindai, Sūduviai, Sėliai).Lietuvių genties lopšiu reikia laikyti Lietuvos žemę siaurąją prasme.Tai Lietuvos teritorija tarp Nemuno, neries ir Merkio.Baigiantis 1 tūkst.po Kr.dabartinės Lietuvos teritorijose kūrėsi žemių konfederacijos.Ekonominę konfederacijų raidą ankstyvaisiais viduramžiais lėmė 2 veiksniai: 1. ariamoji žemdirbystė 2. balų rūda paremta geležies metalurgija. Pradeda išsiskirti visuomenės žemės nuosavybė-ribotas alodas (didysis odalis).Pamažu alodas plinta ir tarp bendruomenininkų.Lietuvoje susidarė individualių šeimų ir ūkių alodinė visuomenė.tai buvo labai svarbus pasiekimas.Lietuvoje užsimezgė tas pats visuomeninis modelis iš kurio prasidėjo ir feodalinė viduramžių Europos raida.Atskirų ūkių atsiradimas spartina ir amatų raidą.XII-XIIIa.Lietuvoje gyventojų daugumą sudaro eiliniai bendruomenininkai (laukininkai).Bendruomenės struktūrą ėmė lemti ne giminystė, bet gyvenamoji vieta ir susiklosto teritorinė bendruomenė.Paveldima valdžia nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios susikoncentravimas jų rankose-kunigaikščiais.Atskiros iš laukų susidedančios žemės virto kunigaikštystėmis.Pradeda kurtis atskirų kunigaikštysčių sąjungos kurias sustiprina vedybiniai ryšiai.XIIa.pab. Lietuvoje įsivyrauja viena kunigaikščių grupė.Šiems kunigaikščiams buvo priversti paklusti ir kiti kunigaikščiai.Būtent tokiu būdu ir susidarė Lietuvos žemių konfederacija. IKIKRIKŠČIONIŠKOS LIETUVOS IR KRIKŠČIONIŠKOSIOS EUROPOS SUSIDŪRIMAS Istorijos subjektu Lietuva tampa tada kai susiduria su krikščioniškąją Europa.Nuo XIIa. Pradeda reikštis Vokietijos kolonizacija.Baltijos regione jie pasirodo XIIa.pab.Toli pažengusi Vokietijos visuomenė nepripažino pagonių valdovų teisės patiems priimti krikštą.Į šiuos kraštus Vokietija žiūrėjo kaip į nukarevimo ir valdymo objektą, o krikštas šiuos naujus santykius turėjo tik įteisinti.1201m.Livonijos vyskupas Albertas pastato Rygos pilį.Čia perkeliama ir vyskupo rezidencija.1202m.Albertas įsteigia kalavijuočių ordiną. 1207m.Albertas Livoniją įformina kaip Vokietijos imperijos Leną.Netoli Lietuvos atsirado pavojingas politinis darinys nešęs kryžiaus karus ir europinės organizacijos kolonizacinę ekspanciją. Per I-ąjį XIIIa.dešimtmetį Livonija išstūmė Lietuvos kariaunas iš Padauguvio.Lietuviai pirmą kartą susidūrė su sunkiai šarvuotais riteriais ir toli šaudančiais arbaletais, kai tuo tarpų lietuvių pagrindinis ginklas buvo ietis.Lietuva pajuto Vokietijos pranašumą.Kovos su Livonija nutraukė natūralų Lietuvos genčių jungimąsį į valstybinį procesą.Šių kovų metu 1219m. rusų metraštis pirmą kartą pamini Mindaugo vardą įvardindami jį kunigaikščiu vyresniuoju.Plintant vokiečių kolonijų teritorijai ir didėjant jų savarnkiškumui popiežiai stengėsi įtvirtint užkariautose srityse savo tiesioginę valdžią. 1236m.vasario 19d. popiežius Grigalijus IX savo bule paskelbė kryžiaus žygį į Pabaltyjį žemaitijos kryptimi.Mūšis įvyksta 1236m.09 22 ties Saule.Mūšį laimi Žemaičiai.Saulės mūšis tapo pasaulinės reikšmės įvikiu.Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas ir kaip politinė jėga nustojo egzistuoti.Vokietijos valdžia Livonijoje susvyravo.Išsivaduoja Kuršiai, tačiau lietuvių kariaunų politikai visiškai šios pergalės nesugebėjo išnaudoti.Tai leido atsikvošėti kalavijuočių ordino likučiams ir jie pradėjo ieškoti galimybių susijungti su kryžiuočių ordinu.Tai buvo padaryta 1237m.Įvykiai susiklostė nepalankiausia lietuviams linkme.Istorinė žemaičių pergalė tik pagreitino Vokietijos ordinų susijungimą.Štai tokiomis nepalankiausiomis tarptautinėmis galimybėmis vyko paskutinis Lietuvos susivienijimo etapas. LIETUVOS VALSTYBĖS SUSIDARYMAS 1235m.rusų metraštininkas mini Mindaugo Lietuvą.O tai reiškia, kad būta ir ne Mindaugo Lietuvos.Apie 1245-1246m.vokiečių kronininkas Mindaugą pavadina aukščiausiuoju karaliumi.Tai liudija, kad Lietuva jau buvo suvienyta.Vadinasi Mindaugas kaip pirmasis valdovas iškyla apie 1240m. XIIIa. penktame dešimtmetyje.Didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdžia dar nebuvo tvirta.Jis tiesiogiai valdė ne visą Lietuvą, o tik pietinę jos dalį su svarbiausia Vorutos pilimi. Ekonomiškai ir politiškai reikšmingesnė buvo šiaurėinė Lietuvos žemės dalis su Vilniaus pilimi, kuri priklausė Mindaugo broliui Dausprungui.Tačiau jis miršta prieš 1235m. ir tai leidžia Mindaugui suvienyti Lietuvą.Mindaugo valstybę sudaro tokių kategorijų žemės: 1. didžiojo kunigaikščio domunas(karaliaus valda duodanti daugiau pajamų). 2. realiai pavaldžios Mindaugui kunigaikštystės (dabartinė aukštaitija). 3. nominaliai pavaldžios Lietuvos žemės (Žemaitija). 4. vasalinė periperija (Naugardukas). Vienas valdovas Lietuvoje iškilo tuomet kai Rusiją pajungia mongolai- totoriai 1237-1240m.(Kulikovo mūšis).Tai leido Mindaugui pradėti grobti žemes.Aleksandras Nevskis atėmė Lietuvos ekspanciją.Tačiau Lietuvos valstybė pietų siena gerokai pasistūmėjo įjungdama Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Mindaugo nukarevimai ir jo valdžios stiprėjimas nepatiko kaikuriems kunigaikščiams.Prieš Mindaugą susikuria koalicija.Prasideda vidaus karai 1249-1250m.Karai baigiasi tuo jog Mindaugas pažada Livonijai Žemaitiją, o ši pdade Mindaugui priimti krikštą.1251m.Mindaugas krikštijasi.Iš žemaitijos pasitraukus Livonijos ordinui antimindauginė koalicija ėmė irti.Lietuvos durys į Europos politinę sistemą atsivėrė tuo metu kai popiežiai įveikė Vokietijos imperatorius.Lietuva buvo paskelbta krikščioniška šalimi ir tapo šv.Petro lensu(žeme). 1253m.liepos 6d.Mindaugas karūnuojamas Lietuvos karaliumi.Karūnacijos metu Livonijos ordinui buvo duoti raštai patvirtinantys didelės žemaitijos dalies perleidimą Livonijai.Krikšto priėmimas reiškia jog Lietuva gavo tarptautinį pripažinimą.Mindaugo pastangos buvo vaisingos.Jis apsivainikavo karaliumi, apvainikavo savo sūnus tuo garantuodamas valdžią savo įpėdiniams.Tačiau visa tai buvo pasiekta brangia kaina, paaukojant žemaitiją.Žemaičiai taip lengvai Livonijai nepasidavė, todėl vokiečiai buvo priversti ruoštis lemiamam mūšiui.Kryžiaus ordinas planavo susivienyti Klaipėdą ir lygumoje kautis, tačiau žemaičiai nusprendė kitaip.Kovai jie pasirinko klampią vietą prie Durbės ežero, netoli Liepojos.Kautynės įvyksta 1260m. 07 13 ir baigiasi visiška žemaičių pergale.Ši pergalė pakeitė visą politinę padėtį pabaltyje.Tais metais prasideda didysis Prūsų sukilimas vadovaujamas Herkaus Manto ir tęsiasi 14m.Po Durbės mūšio žemaičių prašymu ir atsižvelgiant į politines nuotaikas karalystėj, Mindaugas sutiko žemaičius priimti į savo karalystę ir pradeda kariauti su kryžiuočiais.Senatvėje Mindaugas padaro didžiulę klaidą.Mirus žmonai Mortai 1262m. iš kunigaikščio Daumanto pagrobia jo jaunesniąją seserį atvykusią į sesers laidotuves.Šis poelgis labai supykdė Nalšios kunigaikštį Daumantą ir jis ryžtasi atkeršyti.1263m. rudenį Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rupliu ir Rupeikiu.Didžiausias Mindaugo nuopelnas-Lietuvos suvienijimas.Mindaugas jau buvo tiek pasiekęs, kad net ir jį nužudžius nebuvo kalbos apie valstybės išdraskymą.Tačiau su Mindaugo nužudimu Lietuvoje laimėjo pagonybė.Tai buvo didžiulis žingsnis atgal.Po sūnaus Vaišelgos nužudymo Lietuva neteko ir karalystės statuso.Todėl tapo žemesne už kita valstybes turėjusias karalystės statusą. KARINĖS LIETUVOS MONARCHIJOS SUSIDARYMAS XIIIa.pab.-XIVa.pr. Lietuva apgynė savo savarankiškumą ir atnaujino aktyvią politiką tuo metu kai Vokiečių ordinas dar nebuvo galutinai įveikęs Prūsų ir Žiemgalių. Pirmasis reikšmingesnis po Mindaugo nužudymo valdovas buvo Traidenis.Talentigas strategas ir organizatorius sugebėjo tikslingai pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis ir vykusiai derint taktinius veiksnius.Jo valdymo laikotarpiu Livonijos ordinas ima tiesiogiai puldinėti Lietuvą.Visą XIIIa. devintą dešimtmetį Lietuva atrėminėjo Livonijos ordino puldinėjimus.Užimtose baltų žemėse Lietuva dar nepajėgi statyti pilių ir laikyti įgūlų.Jos strategija bei politika tebelėmė nedidelę žemėvaldą turinčios diduomenės grobio įgyjimo tradicijas. Nuolatiniai karai su Vokietijos ordinu lemia tai, kad Lietuvoje formuojasi karinės monarchijos modelis.Kai vokiečiai pasiekė Nemuną, lietuviai juos sustabdė ir prasidėjo ilgas pozicinis šimtmečio karas.Ordinas puolė, o Lietuva gynėsi.Beveik tuo pačiu metu prasideda intensyvus rusų žemių jungimo prie Lietuvos procesas.Nuo XIIIa. 9 dešimtmečio rašytiniai šaltiniai išryškina naują valdančiąją dinastiją-Gediminaičius.Pirmasis šios dinastijos atstovas-Butigeidis.Jo laikais Vilnius iškyla kaip nuolatinė sostinė (anksčiau sentrai buvo Kernavė ir Senieji Trakai).Sostinė išryškėjo su galutiniu didžiojo kunigaikščio ir submonarcho (valdovo brolio) iškilimų virš kitų valdančiosios dinastijos narių.Tokia struktūra žymėjo kur kas stipresnes didžiojo kunigaikščio pozicijas lyginant su Mindaugo ar Traidenio laikais.XIVa.pirmoje pusėje Vilnius išryškėja kaip monarcho, o Trakai kaip submonarcho rezidencijos.Valdovų žemėse susiformuoja nuolatinių pilių bei kiemų tinklas.Pilys ir kiemai tampa administraciniais centrais.Pilių seniūnai tampa vietininkais(terit.vald.), teisėjais ir karo vadais.Susiklosčiusi prievolių sistema aprūpina pilių ūkį duoklėmis.Į Nemuno pilių sistemą atsimuša Prūsijos kryžiuočių ekspancija.Lietuvos ir Vokietijos pasienio pilių įgulos nuolat rengdavo išpuolius, siaubdavo priešo pilių apylinkes.Šie trumpi išpuoliai vadinami reizais.Vakaruose Lietuva gynėsi nuo Vokietijos, o rytuose vykdė rusų žemių prisijungimo politiką.Tai tapo kertiniu valstybės politikos akmeniu.Lietuva įsitvirtina kaip pabaltijo regiono politinis vienetas sutrukdęs Vokiečių ekspancijai užvaldyti visą baltijo rytų pakrantę.Karinė monarchija neatsisakydama ekonominių siaubiamųjų žygių reikšmės organizavo juos kur kas plačiau ir darė valstybine strategijos sudėtine dalimi.Tokiomis sąlygomis įsitvirtina gediminaičių dinastija.Po Butigeidžio valdymo žymesniu valdovu tampa Vytenis (1295-1316m.).Jis buvo geras karo vadas ir diplomatas.Svarbiausius klausimus jis svarstė su kilmingųjų taryba.Sustabdęs Livonijos ordino antpuolius į Lietuvą vytenis surengė 11 karo žygių į kryžiuočių valdas ir taip apgynė nuo jų žemaitiją.Po Vytenio mirties valdovu tampa Gediminas (1316-1341m.) Gediminas išgarsėja kaip karvedys ir diplomatas.Jis sukūrė Lietuvos galybę ir panaudojo ją prieš ordiną.1325m.gediminas sudarė su lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka I sutartį prieš ordiną ir ištekina savo dukterį Aldoną už karaliaus sūnaus Kazimiero.1322m.Gediminas laiške popiežiui Jonui XXII pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę.Tačiau iškelia sąlygą, kad ordinas turi nutraukti agresiją prieš Lietuvą ir oficialaiai pripažinti Lietuvos valstybę.1323m.sausio 25d. laiške Liubeko ir kitų miestų gyventojams, o 1323m.gegužės 26d. pranciškonams bei domininkonams Vokietijoj ir vokiečių Hanzos miestams pranešė, kad kreipsis į popiežių dėl krikšto ir ragino vyskupus bei kunigus vykti į Lietuvą ir platinti katalikų tikėjimą.Laiškais jų išsiųsta 6.Jis norėjo įtikinti vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai , o užkariautojai.Atvykus popiežiaus pasiuntiniams Gediminas atsisakė krikštytis motyvuodamas tuo jog ordinas netęsėjo savo pažadų, suiminėjo jo pasiuntinius, kurstė žemaičius, keldamas pagonis prieš tėvų tikėjimo išdaviką Gediminą.Jis bijojo pagonių ir stačiatikių opozicijų, nebuvo tikras, kad krikštas suvaldys ordino agresiją.Gediminas lietė Lietuvos teritoriją į pietryčius.Prijungtose srityse buvo paliekama senoji tvarka, tik reikalaujama vasalinės priklausomybės, kariuomenės ir duoklių.Lietuva pasidaro viena didžiausių Europos valstybių ir Gediminas ėmė tituluotis Lietuvos ir rusų karaliumi. Svarbę reikšmę valstybėje įgyja “rusiškas elementas”.Gedimono sūnūs valdydami rusų žemes tapo stačiatikiais ir priėmė rusų kultūrą.Gediminas buvo labai tolerantiškas tikėjimo dalykuose. Nuolatine sostine valdant Gediminui tampa Vilnius (1323m.)Nuo Gedimino laikų kas valdė Vilnių, tas turėjo didžiąją kunigaikštystės valdžią.Be didžiojo kunigaikščio tarybos, kaip patariamojo organo, buvo sudaryta kitų valstybinės valdžios organų ir pareigybių:antspaudų laikytojo raštinė, vertėjas, raštininkas. 1336m.įvyksta Pilėnų gynyba.(Manoma, kad pilis stovėjo prie Nemuno žemupio). Visa pilies įgula, kartu su moterimis ir vaikais žuvo. Po Gedimino mirties LDK valdovu tampa jauniausias jo sūnus Jaunutis kuris valdė 1341-1345m.Silpna jo valdžia vyresniuosius brolius privertė jį nuversti.Valdžią pasidalino Kęstutis ir Algirdas.Algirdas valdo Vilnių ir tampa didžiuoju kunigaikščiu (1345-1377m.)Kęstutis valdo Trakus ir didžiuoju kunigaikščiu tampa tik po Algirdo mirties Jogailai išdavus Kęstutį kryžiuočiams (1381-1382m.)Abu kunigaikščiai suprato, kad tik sutardami gali išlaikyti stabilią valstybę.Algirdas lietė Lietuvos teritoriją į rytus, o Kęstutis gynė vakarines Lietuvos sienas ir rengė karo žygius į ordino valdas. 1363m.įvyksta didžiulis mūšis prie mėlinųjų vandenų.Algirdas sumuša mongolus-totorius ir pasiekia Juodąją jūrą. Grobdamas rusų žemes Algirdas surengia 3 žygius į Maskvą.Pirmasis buvo 1368m., antrasis-1370m., trečiasis-1372m.Užimti Maskvos jam nepavyko.Gyventojai gynė Maskvą. Algirdas dvigubai padidino LDK teritoriją ir sukūrė galingą Lietuvos valstybę, kurioje svarbiausias vaidmuo teko vakariniams rusams. Stiprėjanti ir besiplečianti Maskvos didžioji kunigaikštystė ėmė vienyti ir tas rusų žemes, kurios buvo Lietuvos valdžioje.Algirdo rytų politika įgalino Vokiečių ordiną plėtoti agresiją į Lietuvą ir dėl to buvo žalinga.LDK kariaujami karai aiškiai parodė, kad valstybė nepajėgi vienu metu kariauti 2 frontais-su Vokiečių ordinu ir su didžiąją Maskvos kunigaikštyste. 1377m. mirus Algirdui LDK prasideda vidaus kovos.Didžiuoju kunigaikščiu tampa jo sūnus Jogaila.Kęstučiui paliekami valdyti Trakai.Tačiau Jogaila nenori dalintis valdžia su Kęstučiu.1380m.Jogaila slapta nuo Kęstučio sudaro Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais, kuria psižada nekariauti Kęstučio pusėje jei Lietuva pultų kryžiuočius.Kęstutis sužino apie sutartį visai atsitiktinai.Pasinaudojęs jogailos išvykimu iš vilniaus 1381m. užima Vilnių ir pasiskielbia LDK didžiuoju kunigaikščiu. 1382m.Jogailos ir Kęstučio aremijos stoja viena prieš kitą.Jogaila klasta iškviečia į stovyklą tartis Kęstutį ir jo sūnų Vytautą.Kai jie atvyko juos suėmė ir nugabeno į krėvos pilį (dabartinė Baltarusijos teritorija).Kęstučio kariams paaiškinama, kad pasirašyta taikos sutartis ir jie gali išsiskirstyti. 1385m.rugpjūčio 15d. Krėvos pilyje Kęstutis pasmaugiamas. Kęstutis tai tas didysis kunigaikštis, kuris tvirtai ir nuosekliai gynė Lietuvą nuo Vokičių agresijos.Atrėmė apie 70 vokiečių ordino ir apie 30 Livonijos ordino įsiveržimų į Lietuvą.Jis liko ištikimas Lietuvos papročiams ir buvo paskutinis LDK didysis kunigaikštis, kuris buvo palaidotas pagal pagonių papročius. Vytautas pabėga.Jis bando bėgti pas savo seserį, Lenkijos kunigaikščio žmoną.Tačiau pastarasis nepriima jo.Vytautas bėga pas kryžiuočius.1382m. Vytautas pasirašo su kryžiuočiais Dubysos sutartį.Nubėgęs pas kryžiuočius Vytautas apsikrikštyja ir gauna Vygando vardą.Sužinojęs apie tai Jogaila nutraukia santykius su kryžiuočiais ir Vytautas su ordinu užpuola Jogailos valdas.Jogailai nelieka nieko kito kaip tikėtis paramos iš rusų.Jis supranta, kad sąjunga su rusais sustiprins stačiatikių kunigaikščių ir bajorų įtaką valstybėj.Priėmus stačiatikybę nebūtų liovusis kryžiuočių agresija, nes kryžiuočiai stačiatikius (sekizmatikus)siekė išnaikinti kaip ir pagonius.Todėl apsvarstęs šias galimybes Jogaila nusprendžia kreiptis pagalbos į katalikiškąją Lenkiją.Jis puikiai suprato, kad Vytauto santykiai su kryžiuočiais laikini, todėl 1384m. jo pasiuntiniai pradeda derybas su Vytautu.Vytautui pažadamos jo tėvo Kęstučio žemės.1384m. pabaigoj pusbroliai vytautas ir Jogaila pradeeda kurti ordiną, tačiau išlieka neišspręstas lietuvos krikšto klausimas. 1384m. miršta lenkijos karalius ir karalaite paskelbiama jo 14 metų dukra jadvyga, kuri vaikystėje buvo sužieduota su austrijos princu Viljamu hbsburgu.Tačiau lenkų šlėktos nenorėjo turėti reikalų su austrų princu.Kitu vyru jie nusižiurėjo Jogailą.Santuoką turėjo sustiprinti Krėvoje pasitašyta sutartis kuri numatė vedybas, o paskui Lietuvos krikštą.Krėvos unijos priežastys: 1. reikės įvesti krikščionybę ir atimti iš ordino pretekstą toliau niokoti kraštą. 2. Noras sujungti LDK ir Lenkijos jėgas prieš Vokiečių ordino grobikišką politiką bei prieš mongolų-totorių antpuolius. 3. Lenkų noras įsiviešpatauti LDK žemėse. 4. Abiejų šalių pirklių interesai. 1385m.08 14 Krėvos pilyje pasirašoma sutartis.Jogaila pasižada vesti Jadvygą ir apkrikštyti Lietuvą. 1386m.02 15 įvyksta Jogailos krikštas, o kovo 14d. karūnacija.Taip atsiranda Europos politiniame žemėlapyje pati didžiausia ir galingiausia valstybė.Kartu su Jogaila krikštyjasi ir Vytautas ir gauna Aleksandro vardą. 1387m.vasario 17d.priimamas Lietuvos krikšto dokumentas.Ta proga Jogaila paskelbia kelias privilegijas: 1. Vilniaus vyskupui-ši privilegija reiškia, jog Lietuvoje atsiranda bažnytinė žemėvalda, nes vilniaus vyskupas buvo gausiai apdovanotas žemėmis, o bažnyčios ir vienuolynai atleisti nuo visų valstybės privilegijų. 2. Apsikrikštijusiems bajorams-bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys valstiečiai buvo pripažinti tėvonine nuosavybe, o tai reiškia jog Lietuvoje atsiranda valstiečių įbaudžiavimo procesas. 3. Vilniaus miestui-Vilniui suteikiamos Magdeburgo teisės (dalinis savarankiškumas).Miestas turi teisę turėti atskirą nuo bajorų teismą, tačiau miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos valstybei.Ši privilegija davė pradžią Lietuvos miestiečių luominei savivaldai atsitrasti.Pradeda formuotis luomai. Nebuvo išleista privilegija valstiečiams.Apie juos krikšto dokumentuose nieko nekalbama. Jogaila įsteigia Lietuvoje pirmąsias 7 parapijas ir pastatė bažnyčią.Vilniuje pastatyta Šv.Stanislovo katedra ir įsteigta vyskūpija.Pirmuoju Vilniaus vyskupu buvo paskirtas pranciškonas Andrius. Žemaitija, kuri tuo metu buvo ordino valdžioje, nebuvo pakrikštyta.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau.Valstybinės krikščionybės religijos įvedamas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę.Ji buvo atiduota ordinui ir apkrikštyta vėliau. Valstybinis krikščioniškosios religijos įvedimas istoriškai buvo neišvengiamas.Krikšto įvedimas turėjo teigiamą reikšmę: a) Per mokyklą ir raštą krikščionybė platino tai kas buvo sukaupta antikos pasaulyje ir viduramžiais. b) Sudarė sąlygas tarptautiniam bendravimui. c) Europos šalys pripažino Lietuvą, ją rėmė Šv.Romos imperija ir Romos katalikų bažnyčia. Ne ordinas, o Lietuva tapo katalikybės atrama rytuose.Vokietijos feodalizmo agresija neteko savo ideologinio pagrindo.Nepripažinusi krikšto Vokiečių ordino vadovybė toliau puldinėjo Lietuvą.1403m.popiežius Bonifacas IX uždraudė ordinui kariaut su krikščioniškąja Lietuva.Todėl ordino vadovybė rašė ilgus pasiaiškinimus dėl nesibaigiančių puldinėjimų: 1. Lietuva nepripažino ordino teisių į jų pačių ordinui užrašytą žemaitiją. 2. Jų krikštas netikras, nes jie jau daug kartų buvo atsimetę nuo krikščionybės. 3. Riteriai tik ginasi nuo lietuvių, puldinėjančių ordino žemes. 4. Lietuva pereina į stačiatikių tikėjimą ir vienijasi su rusais. VYTAUTO VALDYMAS 1392m. rugpjūčio 4d. Astravos sutartimi tarp Jogailos ir vytauto buvo padarytas galas vidaus kovoms Lietuvoj, nes sutartis pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Jogaila nebetenka Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir lieka tik Lenkijos karaliumi.Oficialiai LDK kaip atskira nuo Lenkijos valstybė buvo pripažinta 1401m. Vilniaus Radomo aktais.Šie aktai skelbia Lietuvos egzistavimą tik iki Vytauto mirties.Po Vytauto mirties Lietuvos sostas turėjo vėl atitekt Jogailai ir jo įpėdiniams.Tapęs Lietuvos didžiuiju kunigaikščiu Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių savarankiškumą, atėmė valdžią iš atskiras sritis valdžiusių Gediminaičių į jų vietas pasiųsdamas sau ištikimus bajorus.Tokiu būdu rusų kunigaikštystės tapo LDK sritimis. VYTAUTO UžSIENIO POLITIKA Vytautas tęsia Algirdo Prūsų žemių nukarevimo planą todėl turėjo eiti į sandorius su ordinu.1398m. Salyno ir 1404m. Racionžo sutartimis Vytautas ordino naudai atsisako žemaitijos, kad turėtų laisvas rankas rytuose.1399m. Vytautas pralaimi didžiulį mūšį prieš mongolus-totorius ir jam tenka atsisakyti planų dėl žemių priklausiusių aukso ordai.1406-1408m. Vytautas kariauja su Maskva dėl Pschovo ir Naugarduko.1409m. jis sudaro taiką su šiais miestais ir kovoja su ordinu.Žemaičiai gavę Vytauto paramą išveja iš Žemaitijos ordiną.Ordinas paskelbia Vytautui ir Jogailai karą. 1409m.gruodžio mėn. susitikę Poreste Jogaila ir Vytautas sudaro strateginį karo žygio planą.Galutinis jo tikslas užimti ordino sostinę , pakeliui sutriuškinant ordino kariuomenę. Vytauto pu;kus sudarė lietuviai, gudai, ukrrainiečiai ir rusai.Jogailos ir Vytauto armijos surinko 29 000 karių, o ordinas 21 000.Vytauto ir Jogailos kariuomenės susijungė ties Červinsku 1410m. liepos 3d.Mūšis prasidėjo liepos 15d.Jame žuvo visa ordino vadovybė.Žalgirio mūšis buvo istorinis posūkis tautų istorijoje, palaidojęs ordino nenugalimumo mitą.Mūšis lėmė ordino žlugimą, gražino Lietuvai žemaitiją ir sužlugdė Vokietijos planus užvaldyti baltų ir slavų kraštus. 1411m. pasirašoma Torsinės taika.Ordinas atsisako savo teisių į žemaitiją ir už išpirką jam buvo grzažintos sąjungininkių užimtos pilys. 1413m. atsinaujina konfliktai su ordinu.Ginčą tarp ordino ir Lietuvos sprendžia Konstancos bažnytinis susirinkimas.Žemaitijoje įvedama krikščionybė ir įsteigiama žemaičių vyskūpija. 1415m. popiežius Jonas XXIII panaikina ordino teises į Lietuvą.tačiau Šv.Romos imperija palaiko ordiną ir šis ruošiasi naujam karui su Lietuva.1422m.įvyksta mūšis kurį Vokietija pralaimi.Melno taika panaikina imperatoriaus sprendimą dėl žemaitijos ir ji visiems laikams atitenka Lietuvai, išskyrus Klaipėdos kraštą.Sugražina Klaipėdą tik 1923m.Lietuva vistiek turi priėjimą prie jūros per Šventąją. Taip baigiasi pusantro 100 metų trukusios Lietuvos kovos dėl žemaičių. VYTAUTO VIDAUS POLITIKA Tarpvalstybiniuose Lietuvos ir lenkijos santykiuose išryškėjo 2 tendencijos: 1. Lenkų noras prisijungti LDK. 2. Lietuvių bajorų siekis sulygint savo teises ir privilegijas su lenkais. Šiuos klausimus buvo mėginta spręsti 1413m. Horotlės unijos metu (į pietus nuo Bresto miesto).Vytautas ir Jogaila pareiškia, kad siekdami apsisaugoti nuo ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos.Lenkijos pavuzdžiu Lietuvoje buvo įvesta administracinė savivalda.Atsirado vaivadijos.Be to, Lietuvos bajorai gauna lenkų bajorų herbus. Visos LDK tarnybos bus teikiamos Lenkijos karaliaus bajorams katalikams iki gyvos galvos.Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio.Jį skirs Lenkijos karalius pasitaręs su Lietuvos ir lenkijos bajorais. Taigi, šis sprendimas nors ir dalinai, bet užtikrino LDK atskirumą ateičiai įvedant Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigybę.Tuo tarpu 1401m. Vilniaus radomo aktai akcentavo Lietuvos priklausomumą Lenkijai po Vytauto mirties. 1429m. Luckos suvaževime imperatorius Zigmantas pasiūlo Vytautui karūnuotis.Lenkija su tuo nesutinka, nes Lietuva taptų karalyste ir būtų tokia kaip Lenkija.Lenkai nesutiko ir paliko suvaževimą.Nežiūrint to Vytauto karūnavimo data buvo paskelbta 1430 09 08.Karūna pavogė lenkai todėl karūnacijos ceremonija buvo nutraukta.1430m. spalio 27d. Vytautas Trakuose miršta. Vytautas konsolidavo (suvienijo) Lietuvos valstybę ir tapo Lietuvos valdovu tolygiu Lenkijos karaliui. ALGIRDO ASMENYBĖ Algirdas 32 metus valdė valstybę.Jis buvo tvirto charakterio, valdingas ir labai darbštus.Nemėgo tuščių pasilinksminimų, nevartojo alkoholio, net midaus ir rūgštokos giros.Labai mokėjo saugoti paslaptį.Niekas nežinodavo kam renka kariuomenę ir kur žygiuos.Mokėjo daug kalbų.Išgyveno 81m. ir visą amžių išbuvo pagoniu manydamas jog ši religija vienija lietuvius ir yra taurių papročių šaltinis.Rusai teigia, kad Algirdas buvo priėmęs provoslavų tikėjimą.Tačiau nenurodo iš kur šią informaciją gavo.Kelis kartus jam buvo siūlytą priimti katalikybę.Jis lyg ir sutikęs, tačiau tokios sąlygos kurios buvo iškeltos jam buvo nepriimtinos.Jis buvo vedę du kartus.Pirmoji žmona buvo iš Vitepsko ir žinių apie ją mažai.Jos vardas Marija.Visi šios žmonos sūnūs valdė rusų žemes.Antra žmona-Julijona, Tveres kunigaikštytė.Gyveno kartu su Algirdu Vilniuje.Lietuvos reikalais nesidomėjo.Ji norėjo visus savo sūnūs pavadinti rusiškais vardais, bet Algirdas neleido.Vaikai augo pagal pagonių tradicijas.Mylimiausias sūnus buvo Jogaila.Bet su motina santykiai buvo prasti.Dar labiau pablogėjo kai Jogaila tapo kataliku.Jis nebuvo motinos laidotuvėse.Algirdas mirė 1377m. pavasarį.Iškilmingai palaidojamas pagal pagonių papročius.Kartu su juo buvo sudeginta 18 žirgų. KĘSTUTIS Kęstutis-paskutinysis LDK valdovas pagonis.Jis susprato, kad krikščionybė pranašesnė už pagonybę tuo jog vienija tautas.Tačiau suprato ir tai, kad lietuviai atkakliai gina protėvių tikėjimą todėl pagonybės laikysis.Būdamas pagoniu jis gerai sutarė su kitų tikėjimų žmonėmis.Pirmoji žmona rusė.Vaikų vardai pagoniški.Visi anksti mirė.Antroji žmona Birutė.Žemaičių bajoro dukra.Turėjo 3 sūnus:Vytauta, Tautvyla ir Žygimantą.Dukros:Marija, Danutė ir Ringailė.Šeima buvo labai darni.Miršta Birutė apie 1389m. ir pasak legendos palaidota Palangoje ant Birutės kalno.Vytautas labai mylėjo savo motiną ir kai vienas vokiečių riteris įžeidė jo motiną jis jį nužudė. Kęstutis mokėjo ne vieną kalbą, labai domėjosi vokiečių karo technika ir pilių griovimo mašinomis.Reikalavo iš kryžiuočių , kad jie laikytųsi Vakarų Europos taisyklių.Nepuldinėtų iš pasalų, iš anksto įspėtų apie mūšį, nežudytų beginklio kario. Kęstutis buvo karingas, bet teisingas.Visada laikėsi duoto žodžio ir reikalavo to iš kitų.Todėl žuvo ir pats, Nes Skirgaila duotą žodį sulaužė.Kęstutis miršta 1382m. Po Kęstučio ateina nauja valdanti karta užbaigusi pagonybės epochą ir atvedusi Lietuvą į krikščioniškąją epochą. VYTAUTAS Pirmoji Vytauto žmona-Ona buvo lietuvė.Ištekėjo 1370m.Ji buvo išsilavinusi moteris.Mokėjo skaityti ir labai domėjosi politika.Kartu su Vytautu dalyvavo pasirašant Stranos ir Salyno sutartis.Su ja Vytautas turėjo vieną dukrą-Sofiją, kuri ištekėjo už Maskvos kunigaikščio.Miršta 1418m. liepos mėn. ir palaidojama Vilniaus katedroje.Vytautas prašė, kad būtų paladota šalia žmonos. Antroji žmona-Julijona.Su ja turėjo sūnus Joną ir Jurgį, bet juos nužudė kaip įkaitus.Vytautas buvo labai įtaigus savo kalba.Jis buvo geras diplomatas.Jo valdomoj LDK įsigalėjo santarvė, vienybė ir drausmė.Metraščiuose rašoma, kad prieš Vytautą kariai drebėdavo iš baimės.Griežtas buvo karo žygio metu.tačiau už karinę tarnybą jis kariams gerai atsilygindavo.Buvo žemas, švelnių, moteriškų veido bruožų, temperamentingas ir judrus.Niekada negerdavo vyno, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.Mėgo juokdarius.Mokėjo rusų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbas.tačiau labai kaltinamas dėl to, kad pardavė žemaitiją kryžiuočiams ir nesugebėjo palikti palikuonio.Istorikas Glukošas pasakė: “Yra tikras dalykas, kad su Vytautu Lietuvos didybė iškilo ir su jo mirtimi pasibaigė.” Lietuvių bažnyčioms padovanojo daug žemių, ypač daug atseikėjo Vilniaus katedrai, kad iš jų pelno amžinai būtų laikomos pamaldos už jo ir žmonų vėles.Iki XVIa. Taip ir buvo elgiamasi. JOGAILA Jogaila ypač išryškėja kaip naujos politinės pakraipos valdovu.Pirmas jo nuopelnas jog apkrikštijo lietuvius ir atėmė dingstį kariaut su Lietuva.Iš pradžių konfliktavo su Vytautu, paskui susitaikęs nemažai prisidėjo prie Lietuvos išaukštinimo.40m. jie kartu valdė.Konstancos bažnytiniam susirinkime buvo sakoma jog jis turėjo vieną širdį ir vieną sielą.Tačiau Jogailai istorikai dažnai prikiša Krėvos sutartį, tačiau vidurio Europoje toks žingsnis buvo suprantamas ir normalus, nes monarchinę valstybę laikė paveldima nuosavybe ir elgtis galėjo kaip norėjo.Tačiau Jogaila buvo veidmainis, melagis, netęsėdavo pažadų, laužydavo sutartis, mėgo intrigas. Jogaila buvo silpnavalis ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai.Iš tėvo Algirdo nepaveldėjo valdingumo.Per krikštą gavo Vladislovo vardą.Nieko negėrė, kukliai maitinosi ir nemėgo prabangos.Buvo labai tvarkingas.Būdamas karalium bendravo su mokytais žmonėmis todėl rėmė mokslą.Jogaila ypač daug nusipelnė Lenkijai išplėsdamas jos teritoriją.Be Lenkijos karaliaus jis turėjo Moldavijos bei Besarabijos gaspadoriaus titulą.Lenkai Jogailą laiko didžiausiu valdovu.Jis labai norėjo sūnaus, bet gimdavo tik mergaitės.Po Jadvygos mirties veda Oną, Lenkijos karaliaus Kazimiero anūkę.Susilaukia dukters Jadvygos kuri anksti miršta.1437m. vedė trečią kartą Elžbietą.Bajorai nenorėjo avantiūristės.išgyveno 2 metus, bet vaikų neturėjo.Paskutinė santuoka buvo laimingiausia-vedė Sofiją.jai buvo 17 metų.Susilaukė 2 sūnų- Vladislovo ir Kazimiero, kuris tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.Miršta 1434m. sulaukęs 84 metų.

Istorija  Referatai   (33,87 kB)

ALIUMINIS – vienas iš labiausia paplitusių žemės plutos elementų: trečias po deguonies ir silicio ir pirmas iš metalų. Jis yra vienas iš gausiausių žemės plutos elementų ir sudaro 7,9% jos masės. Aliuminis gaunamas iš aliuminio rūdų: boksito, kaolinito, korundo. Gamtoje aliuminis randamas tik junginiuose. Svarbiausia mineralų grupė - putnagai. Tai vieni iš aliumosilikatų, kurie sudaro apie 50% Žemės plutos masės.

Chemija  Referatai   (8 psl., 168,98 kB)

Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.

Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)

Japonija yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija. Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos. Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Geografija  Pateiktys   (63 psl., 7,16 MB)

Elektros srove vadinamas kryptingas (tvarkingas) elektringųjų dalelių judėjimas. Elektros srovė, atsirandanti laidininke, kai jame sukuriamas elektrinis laukas, vadinama laidumo srove. Laidumo srovę dažniausiai sudaro: metaluose - judantys laisvieji elektronai, puslaidininkiuose - judantys laidumo elektronai ir skylės, elektrolituose bei dujose - judantys jonai.

Fizika  Referatai   (12 psl., 470,54 kB)

Dabar yra žinoma, kad Amerikos žemyną maždaug 500 metų prieš Kolumbą jau buvo atradęs Leifas Eriksonas ar kiti islandai. Kolumbas iki šiol vadinamas Amerikos atradėju, nes tik po jo kelionių prasidėjo ilgalaikė žemyno kolonizacija. Tačiau naujų žemių jis nevyko ieškoti į Rytus, nes čia visus jūrų kelius kontroliavo portugalai, todėl jie pasirinko Vakarų kryptį. Jis buvo įsitikinęs, kad žemė yra apvali, taigi plaukiant aplinkui, jis Indiją, Japoniją, Kiniją ar kitas Rytų šalis būtų pasiekęs iš kitos pusės. Norėdamas atrasti vakarinį kelią iš Europos į Rytų Aziją, 1492 m. spalio 12 d. Kolumbas pasiekė Karibų salas. Jis pats net nežinodamas atrado naują žemyną. Pats jis iki gyvenimo galo buvo įsitikinęs, kad atrado vakarinį kelią į Indiją. Kolumbas taip ir mirė nesužinojęs, kad atrado naują žemyną.

Geografija  Referatai   (12 psl., 181,1 kB)

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą. Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika - moterų prerogatyva. Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.

Istorija  Referatai   (13 psl., 23,41 kB)

Šiuolaikinėje gamyboje darbo sąlygos būna labai įvairios ir sudėtingos. Nepaisant darbų saugos bei technologijos reikalavimų, užtikrinančių darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo aplinka neretai būna ne tik nepalanki dirbančiųjų sveikatai, bet kenksminga ir net pavojinga. Pavyzdžiui, darbo vietose išsiskiria daug šilumos, drėgmės, dulkių, kenksmingų ir nuodingų medžiagų, susidaro intensyviai cirkuliuojantys oro srautai, didelį triukšmą sukelia įvairūs mechanizmai, mašinos, staklės, presai, dirbančiuosius gali veikti rentgeno, radioaktyvūs spinduliai, elektromagnetinis, elektrostatinis laukas. Patalpose kartais gali susidaryti sąlygos, keliančios gaisro arba sprogimo pavojų.

Administravimas  Referatai   (28 psl., 116,1 kB)

Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras.

Chemija  Referatai   (10 psl., 221,44 kB)