Daugelį šimtmečių Skandinavijos regione danai, ko gero, buvo didžiausia jėga; kovodama su Švedija dėl įtakos, Danija buvo sudariusi sąjungą su galingomis Hanzos, Vokietijos, Balkanų, lenkų, rusų ir net anglų valdžiomis.Todėl danai, nors vertina skandinaviškąsias savo šaknis, save laiko didesniais europiečiais už skandinaviškuosius giminaičius. Danai pasižymi tam tikra elegancija ir subtilumu, suteikiančiu jų gyvenimo būdui paprastumo bei malonaus ramumo. Be to, Danija palanki Jungtinėms Valstijoms ir visam tam, kas amerikietiška:danai netgi švenčia liepos 4-amerikiečių Nepriklausomybės dieną ! Iš visų skandinavų danai, ko gero, mažiausiai oficialūs ir jų humoro jausmas labai panašus į kitų europiečių. Jie negarsėja tyliu mąslumu, santūria kūno, emocine ir žodine išraiška, paprastai siejama su kitomis Šiaurės kultūromis. BENDROS ŽINIOS GEOGRAFINĖ PADĖTIS Danija yra valstybė V.Europoje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų.(Pav.Žem). Įsikūrusi Jutlandijos p-lyje ir salose Danijos salyne. Jutlandijos p-lio pietuose ribojasi su Vokietija (vienintelė sausumos siena). Kategato ir Zundo sąsiauriai skiria nuo Švedijos, Skagerako sąs. – nuo Norvegijos. Danijai priklauso Grenlandija ), kuri yra 7 kartus didesnė nei pati Danija (2.18 mln. km; 56000gyv. 2003) ir Farerų salos. Pav.Danijos Žemėlapis GAMTA Reljefas Danija - daugiausia lygumų (zandrinių, moreninių) kraštas. Jutlandijos šiaurėje ir rytuose reljefas kalvotas (iki 172 m aukščio), ežeringas. Reljefą suformavo paskutinysis apledėjimas. Bornholmo saloje - kietos kristalinės uolienos, daugiausia granitai (Baltijos skydo pakraščio). Klimatas Vidutinių platumų jūrinis. Vasara vėsi, žiema švelni, nepastovi. Liepos vid. temperatūra 15 - 17 C, sausio nuo 0 iki 1 C. Kritulių per metus vidutiniškai 800 mm vakaruose iki 600 mm rytuose, daugiausia rudenį ir žiemą.Sninga retai, sniego danga nesilaiko. Vidaus vandenys Upės trumpos, bet vandeningos. Ilgiausia (158 km) - Gudeno upė Jutlandijos pusiasalyje, didžiausias ežeras Aresė (37 kv.km); aukščiuasia kalva Yding Skovhėjus (173 m.). Taip pat yra daug nedidelių ledyninės kilmės ežerų. Dirvožemiai,augalija, gyvūnija Jutlandijos pusiasalio vakaruose jauriniai ir durpžeminiai, rytuose ir salose - miškų rusvieji, žemose pakrantėse - pievų aliuviniai. Jutlandijos vakaruose ir šiaurėje daug pelkėtų plotų. Zelandijos saloje vyrauja derlingi priemolio dirvožemiai.Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmetujų ir tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių.Gausu vandens ir pelkių paukščių( kormoranų, garnių, ibių, ančių, žąsų, gulbių );daugelio rūšių paukščiai atskrenda iš šiaurės žiemoti. Apie 5% teritorijos saugoma gamtos rezervatuose.

Geografija  Referatai   (1,07 MB)

Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai.

Istorija  Projektai   (29 psl., 1,09 MB)

Be devynių didžiųjų planetų ir dar trijų nykštukinių planetų, aplink Saulę arti pagrindinės Saulės plokštumos skrieja daugybė mažųjų planetų, kitaip dar vadinamų asteroidais. Plika akimi jie nematomi, o žiūrint pro teleskopą, atrodo tik kaip šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Šiuo metu mažosiomis planetomis (asteroidais) sutarta vadinti tik tuos Saulės sistemos kūnus, kurių skersmuo ne mažesnis kaip l km.

Fizika  Pateiktys   (17 psl., 751,07 kB)

Daugelis metalo dirbinių pasižymėjo subtilia, originalia ir turtinga forma, buvo gausiai ornamentuojami. Atskirų lietuvių genčių papuošalai vieni nuo kitų gerokai skyrėsi, tačiau puošybiniai motyvai turėjo nemažai bendrybių. Metalo plastikos dirbiniams puošti buvo vartojami žemdirbių gentims būdingi geometriniai ornamentai, kurių daugelis turėjo magišką prasmę, taip pat akutės, taškučiai, kryžiukai, trikampiai, simbolizavę saulę ar mėnulį. Mūsų eros I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje plito masyvūs papuošalai iš sidabro ir žalvario su mėlyno stiklo akutėmis. Aptinkama II tūkstantmečio pradžios geometrinių ornamentų, traktuotų reljefiškai (antkaklėse, apyrankėse, pentinuose, žirgo kamanų apkaustuose atsirado įdubas rombas, trikampis, iškilus pinutės pavidalo zigzagas). Tuo metu labiau paplito augalinių ir gyvulinių motyvų ornamentai, reljefiškai pradėta traktuoti gyvūninius motyvus. XIII–XV a. Lietuvoje paplito antkaklės su pintu lankeliu, plokščios apskritos segės, žiedai su praplatinta viršutine dalimi, kurioje kartais būdavo įtaisoma akutė. Daugelį tokių papuošalų imta gaminti masiškai, mažėjo jų originalumas. Vėlesniais amžiais papuošalų gamyba plito tarp miestų amatininkų, XVIII a.–XX a. pradžioje Lietuvoje išpopuliarėjo buitiniai ir dekoratyviniai metalo plastikos dirbiniai: memorialinių paminklų (kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių) ir kulto pastatų bokštų metalinės viršūnės (dažnai kryžmiškos), skrynių, durų apkaustai, spynos, žibintai. Memorialinių paminklų ir bokštų viršūnės pasižymėjo dideliu meniniu išradingumu. Ritmiškai vibruojančiomis linijomis iškalti jų puošybiniai elementai sudaro geometrinių ar stilizuotų augalinių motyvų raštą, kurio centre dažniausiai įkomponuotas spinduliuojančios saulės, apačioje – mėnulio simbolis. Ypač išradingai nukalti saulės spinduliai. Jie išraitomi bangele, imituoja įvairius augalus, jų galai užbaigiami ieties, lelijos, dobilo ir kt. Motyvais. Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo importuojami). Per daugelį metų juvelirikos menas labai ištobulėjo. Nuėje į juvelyrinių dirbinių parduotuvę galime išvysti pačių įvairiausiu papuošalų (apyrankes, žiedus, kaklo kolje ir kita) bei aksesuarų, kurie yra pagaminti iš aukso, sidabro, platinos ir kitų tauriųjų metlų. Didžioji jų dalis būna puošti patčiais nuostabiausiais brangakmeniais (smaradais, deimantais, gintarais, safyrais ir t. t.). Pastaraisiais metais yra įdiegtos kelios naujos metalo liejimo technologijos. Šios naujovės leidžia brangius akmenis įsodinti (inkrustuoti) į taurų metalą, kas tradiciniais būdais yra neįmanoma. Dėka šio išradimo vienas į kitą (taip pat liejimo būdu) inkrustuojami ir skirtingi taurieji metalai - auksas, sidabras, platina. Todėl galima sukurti sudėtingesnių ir įvairesnių formų, aukštesnės kokybės dirbinius. DEIMANTAS Pavadinimas „deimantas“ kilęs iš graikiško žodžio „adamas“ - nenugalimasis. Dėl šios savybės ilgai nemokėta deimanta gludinti. Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kito metalo oksidų apvalkalais. Jie naryškūs, pilki, paviršius matinis, nelabai patrauklūs. Deimantams priskiriamos magiškos savybės. Manoma, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, netik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantysis gudrėja. Deimantas ir šiandien žadina žmonių aistras. Tai pats brangiausias gamtos kūrinys. Briliantus, kainuojančius 100 mln. JAV dolerių, lengvai paneš vienas žmogus, o tiek pat kainuojančiam auksui trnsportuoti prireiktu dviejų prekinių vagonų po 60 tonų. Todėl turtingieji savo kapitala investuoja į deimantus. Spalva. Deimantas yra grinuolių klasės mineralas. Jo cheminė sudetis – tai kristalinė anglies modefikacija. Deimantas atsparus rūgštims bei šarmams, kaitinamas ore sudega. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar geltonai. Brangiausi briliantai yra bespalviai, melsvi, o pigiausi – tamsiai rūdos spalvos. Deimantai būna bespalviu, pilku, melsvu, silpnai rausvu, žalsvu, geltonu, rudu iki juodos spalvos. Skaidrumas – nuo permatomo iki nepermatomos. Istorija. Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. po Kr.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Iki XVIII amžiaus deimantai buvo randami tik Indijoje, iš ten kilę daugiausia žymių istorinių akmenų. Tik 1714 m. jų buvo atrasta Brazilijoje, o vėliau Pietų Afrikoje. Deimantus gaubia gausybė legendų, tikima jų magiška galia. Jie tapo turtingumo simboliu, todėl deimantų galima pamatyti beveik visose karūnose, brangakmenių lobynuose ir muziejų rinkiniuose. Tik XVa. flamandų mistras Berkenas suprato, kad deimanta galima gludinti tik deimantu. Nušlifuotas juvelyrinis deimanto kristalas vadinamas briliantu (prancūzu kalba „brillant“ – blizgantis). Brilianto forma – dvi pagrindais sudėtos piramidės nupjautomis viršūnėmis. Šlifuotas deimantas ima nepaprastai švytėti visomis vaivorykštės spalvomis. Deimanto vertę lemia spalva, forma ir masė. Randamas. Nuo senų laikų daugiausia deimantų buvo randama Haiderabado apylinkėse, tarp Pennaru ir Sonaken'o. Iš čia kilę daugelis visame pasaulyje žinomų brangakmenių. Šį regioną, dar vadiną „Golkonda“. XVIII a. pradžioje (1714 m.) deimantai buvo atrasti ir Brazilijoje, Diamantinos apylinkėse, Minas Žerajo (Minas Gerais) valstijoje, o vėliau ir Bahijo valstijoje. Čia deimantai kartu su auksu ir kvarcais randami upių sąnašynuose. Iki 1870 m. deimanto kristalų buvo randama tiktai upių žvirgžde Indijoje ir Brazilijoje. Iš Indijos yra kilę: garsusis „Didysis Mogolas“ (svoris 782,25 ct), rastas 1650 m.; „Nizamas“ (svoris 440 ct), - 1874 m.; „Viltis“ (Hope) (mėlynasis deimantas 44,50 ct); „Orlovas“ (189,62 ct), - 1680 m.; „Kohinoras“ (105,60 ct); šviesiai geltonas „Florentietis“, sveriąs 137,27 ct ir kiti žymūs akmenys. XIX a. Pabaigoje deimntai buvo aptikti Pietų Afrikoje kimbirlite. Kimberletas – tai uoliena, kurioje randama daugiausia deimantų. Ši vardą uoliena gavo nuo Kimberlio meisto pavadinimo. Uoliena aptinkama ugnikalnio „vamzdyje“, kurio gylis siekia 100 – 200 mylių. Nuo šiol Pietų Afrikos Republika tapo pagrindine deimantų tiekėja. Rusijoje deimntai randami Sibire, Lenos upės baseine. Dabar šiame rajone yra apie 800 deimantų kasyklų. Be to nemažai deimantų gaunama iš Kinijos. Jie kasami Šandungo ir Junano provincijose bei Hainano saloje. Šiandien Brazilija yra svarbus deimantų tiekėjas pramonei (kasami vadinamieji „karbonadai“). Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus bei istorijas. Dižiausias Brazilijoje rastas deimantas svėrė 3148karatus. Kiti Brazilijoje rasti deimantai buvo taip pat ispudingi. Pavizdžiui: „Prezidentas Vargas“, 726,6 (iš jo buvo nušlifuoti 29 atskiri akmenys), „Goja“ (Goias), 600 ct (iš jo liko 8 ct torsas), „Darcy Vargas“, 460 ct. Čia dar buvo rasti ir spalvotieji deimantai: violetinis „Tiros lilac diamond“, 12,25 ct, rožinės spalvos deimantas „Abaete“, 238 ct, žaliai geltonas „Maksimilianas“, 50 ct, šviesiai mėlynas „Brazilija“, 176,2 ct. Tūkstantmečio apyrankė "MILLENIUM". Pagaminta iš 750 prabos balto aukso, sverianti 185 gramus, puošta 28 briliantais Miniatiūriniai mechanizmai iš deimantų. JAV Energijos departamentui priklausančios laboratorijos mokslininkai pirmą kartą sukūrė mikromechanizmą iš amorfinio deimanto, kiečiausios pasaulyje po deimantų kristalų medžiagos. Jį gaminant buvo panaudoti silicio mikroelektronikos technologijos metodai. Pirmasis deimantinis mikromechanizmas yra šukos, kurių dantys juda pirmyn atgal keičiant prie jų prijungtos elektros įtampos poliarumą. Sandijos Nacionalinės laboratorijos specialistai sako, kad deimantas turi daug vertingų savybių. Jis labai atsparus dilimui, todėl deimantiniai mechanizmai veiks labai ilgai, apie 10 000 kartų ilgiau nei pagamintieji iš silicio. Be to silicis „limpa“ prie vandens, kuris tampa savotiškais klijais. Deimanto atvejų panašių problemų nekyla. Galiausiai, deimantas nėra piktybiškas biologijos požiūriu, todėl iš jo, pavyzdžiui, galima kurti miniatiūriškus, į žmogaus kūną implantuojamus prietaisus, kurie paskirstys vaistus nesukeldami jokių alergijos reakcijų. Deimantai yra kristaliniai ir amorfiniai. Sandijos mokslininkai pasirinko amorfinį deimantą, nes jo sintezei pakanka žymiai žemesnės temperatūros. Be to, dėl savo grublėto paviršiaus kristalinis deimantas netinka mikromechanizmams. Iš silicio pagamintus mikromechanikos prietaisus jau naudoja įvairiausiuose taikymuose, pradedant justukais, įjungiančiais automobiliuose oro pagalves, ir baigiant miniatiūriniais optiniais veidrodžiais, skirtais palydovinio ryšio sistemoms. Yra tikimasi, kad tokie prietaisai, pagaminti iš deimantų, bus patvaresni ir ateityje visiškai išstums silicio mikromechanizmus.

Chemija  Referatai   (138,38 kB)

Žodis ,,pakanka’’ yra santykinis, paskutinius dvidešimt trisdešimt metų imta nerimauti dėl nekontroliuojamo gyvūnijos ir augalijos naikinimo, kuris grėsmingas ir mums patiems: suardžius nusistovėjusią gamtoje pusiausvyrą, išmiršta ištisos rūšys, o nuo jų išsaugojimo priklauso, ar išliks pats žmogus. Gali atsitikti taip, kaip toje senoje pasakoje apie karalystę, kuri sugriuvo, kai joje nebeliko vinies. Žmogus, kaip ir bet kuris kitas individas, dauginasi, kvėpuoja, maitinasi ir užima tam tikrą erdvę, yra glaudžiai susijęs su gyvąja ir negyvąja gamta. Žmogaus santykiai su išoriniu pasauliu yra įvairūs ir sudėtingi. Žmogui gamta yra gyvenamoji aplinka ir vienintelis materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis – be gamybinės aplinkos žmonių bendrija negalėtų egzistuoti Žemėje. Žmogus – gamtos dalis ir kaip gyva būtybė savo egzistavimu daro tam tikrą įtaką gamtinei aplinkai. Tačiau šitoks žmogaus poveikis gamtai yra nedidelis, lyginant su tokiomis aplinkybėmis, kuriomis žmogus savo darbu veikia gamtinę aplinką. Žmogus keičia gamtą priklausomai nuo socialinės santvarkos ir gamybinių jėgų išsivystymo lygio. Pirminėje žmonių bedruomenėje, kuomet pagrindiniu žmonių egzistavimo šaltiniu buvo augalų, jų vaisių ir uogų rinkimas, medžioklė ir žūklė, žmogus priklausė nuo jį supančios gamtinių sąlygų ir tuo metu poveikis gamtai buvo nežymus. Bėgant laikui žmogaus poveikis gamtai kinta. Kas laimės – žmogus griovėjas ar žmogus kūrėjas, rūpi mums visiems. Vargu, ar gamta sugebės pati užsigydyti jai žmogaus padarytas žaizdas. Šiandien žmogus vis labiau pajunta savo darbų pasekmes: užterštas vanduo, oras,žemė.Vis dažniau pradeda lyti rūgštūs lietūs, didėja ozono skylė. Visa tai yra žmogaus veiklos pasekmės.Dėl padidėjusio CO2 kiekio atmosferoje netrukus galime pajusti šiltnamio efekto padarinius. Gamta – mūsų namai. Žmogus visuomet buvo ir bus priklausomas nuo gamtos. Prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos pastaruoju metu tapo itin ryškūs ir kuo tolyn, tuo jie didėja. Oro, dirvos, vandens teršimo, neracionalaus gamtos išteklių naudojimo pasekmės juntamos visoje planetoje, pradeda grėsti Žemės civilizacijai. Dėl to paskutiniais dešimtmečiais ypač tapo aktuali mus supančios aplinkos apsauga. Žmogus ne visada taip teršė kaip dabar. Ankstyviausi žmogaus ir gamtos santykiai buvo pasyvūs -- ką gamta siūlė, tą žmogus ėmė. Poveikio gamtai beveik nebuvo. Su žemdirbystės pradžia susiję pirmieji dirvos erozijos reiškiniai. Kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama.Išdeginus miškus po kurio laiko ten atsirasdavo dykumos. Vėliau, atsiradus pramonei, gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta perdirbti.Į pasekmes nežiūrėta tol, kol jos pradėjo trukdyti civilizacijos progresui ir žmonijos egzistencijai žemėje. Pokyčiai biosferoje, pernelyg užterštas oras, vanduo, dirva ,juodosios audros ir erozija žemės ūkio teritorijose, senkantys naudingųjų iškasenų šaltiniai verčia peržiūrėti pasenusius naudotojo kėslus. Gyventojų skaičius planetoje nuolat auga ir augimo tempai didėja. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga pati tampa savo raidos stabdžiu. Nešvarus oras didmiesčiuose sumažina darbingumą 15%, nekalbant jau apie žalą gyventojų sveikatai. Biosferos ištekliai nėra neišsenkami. Dalis jų yra atkuriami, kiti iš dalies kinta, bet yra ir tokių, kurių atkurti neįmanoma.Kuo intensyviau naudojami gamtos ištekliai neatsižvelgiant į jų regeneraciją, tuo pražūtingesnės gali būti tokio ūkininkavimo priežastys. Užterštas oras iš lėto veikia žmogaus organizmą. Netgi nežymios pašalinių medžiagų, ypač sunkiųjų metalų, priemaišos ore kenkia normaliam organizmų funkcionavimui. Pastebėta, kad atmosferos užterštumas yra viena iš priežasčių, sukeliančių įvairias plaučių ligas, ypač plaučių vėžį. Didėjant aplinkos užterštumui, mirtingumas nuo šios ligos labai plinta. Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro tešėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Šie varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač pavojingi žmonių sveikatai švino junginiai. Radikaliausia oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti šiuos variklius elektriniais varikliais. Taip pat daugelyje užsienio šalių mašinos parduodamos su katalizatoriais (katalitiniais konvektoriais), kurie 90% sumažina išmetamo CO kiekį , sumažina azoto oksidų ir angliavandenilių kiekį. Taip pat reikia naudoti benziną be švino priemaišų. Nuo oro taršos nukenčia augalija ir gyvūnija. Ypač pavojingas SO2, nes jis susijungia su vandens garais ir virsta sieros rūgštimi. Yra žinoma, kad medžiai gerai valo orą. Amazonės miškai net vadinami planetos plaučiais. Tačiau jie yra negailestingai kertami norint gauti kuo daugiau materialinės naudos. Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja. Žmonės, atgavę savo tėvams priklausiusius miškus, juos negailestingai kerta. Jie nekreipia dėmesio ar medis yra ligotas, ar sveikas, mat jiems rūpi uždirbti kuo daugiau pinigų. Nuo to oras Lietuvoje švaresnis nebus. Reikalinga kardinaliai keisti požiūrį į miškų naudojimą ir apsaugą. Turėtų būti kertami tik ligoti medžiai, užsodinami tušti, nederlingi žemės plotai. Tai galima taikyti ir miestuose – reikia plėsti parkus, žaliuosius plotus. Miškai mūsų planetoje sudaro 29% žemės paviršiaus. Žinome, kad miškai reguliuoja vandens apykaitą, stabdo dirvos eroziją, apsaugo nuo vėjo, teikia prieglobstį guvūnams, poilsį žmogui. Augalija fotosintezės pagalba gamina ne tik biomasę, reikalingą aukštesnės pakopos gyvųjų organizmų mitybai, bet ir deguonį, suvartodama atmosferoje esntį anglies dioksidą. Gyvūnai ir žmonės sunaudoja tiek deguonies, kiek jo išskiria augmenija, o pastaroji ,,perdirba” tiek CO2, kiek jo pasipildo kvėpuojant gyvūnams ir vykstant kitiems natūralaus degimo procesams. Pusiausvyra išlieka, kol nepažeidžiamos nusistovėjusios naudojimo proporcijos. O augmenijos, ypač miškų, ne daugėja, bet mažėja, kartu mažėja galimybė, kad išliktų pastovus CO2 ir O2 santykinis kiekis atmosferoje. Sunku iš anksto tiksliai prognozuoti, kokios būtų pasekmės, pakitus atmosferos oro sudėčiai, bet, kad jos būtų žalingos žmonijai, tai galima tvirtai pasakyti. Sekantis biosferos elementas yra H2O. Gamybai ir buičiai naudojamas tik gėlas vanduo, o jo atsargos yra labai mažos. Žmogus be vandens, kaip ir be oro, gyventi negali. Tačiau žmogaus veikla ir čia palieka savo pėdsakus. Vandenį daugiausia teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla. Žalingiausi teršalai yra nafta ir jos produktai, mineraliniai aliejai. Ne mažiau vandenį teršia ir buitinės atliekos. Ypač pavojingos yra cheminės skalbimo priemonės, nes jų nesulaiko valymo įrengimai. Ne mažiau vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Pavyzdžiui amoniakiniam vandeniui patekus į vandens telkinį, žūsta žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis ir juose padidėja nitratų kiekis. Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Pramonės įmonės savo technologinėms reikmėms taip pat naudoja vandenį. Kartu su nutekamaisiais vandenimis iš įmonių į upes patenka daug nuodingų medžiagų: rūgščių, šarmų, druskų, fenolių, chromo ir kt.. Šie teršalai sukelia vandens gyvūnų mutacijas, o taip pat ir kelia grėsmę jų išnykimui. Norint sumažinti vandens užterštumą, reikia racionaliau išdėstyti taršos židinius, statyti valymo įrengimus, įmonėse įrengti uždaras ir apytakines vandens naudojimo sistemas. Chemijos revoliucija žemės ūkyje gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį ir pražudyti.Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai. Dabartinis žemės ūkis remiasi mechanizavimu ir chemizavimu. Bet cheminizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti. Kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis ir ilgai nesiskaidydamos išsilaikyti lapuose, vaisiuose, daržovėse, o kartu su visa mitybos grandine patenka į žmogaus organizmą. Netiesioginis nuodingųjų chemikalų veikimas yra pavojingas ne tik sveikatai, bet svarbiausia, veikia vaisių nėštumo metu (daugiausia naujagimių su defektais pastebėta regionuose, kur intensyviai naudojami pesticidai).Taigi žmogaus naudojami ginklai atsisuka prieš jį patį. Stebėjimai parodė, kad labai stambūs mechanizmai suslegia dirvą, ji netenka purumo, pablogėja sąlygos dirvos mikroorganizmams ir bestuburiams. Norint išsaugoti dirvožemį, reikia naudoti priemones, grindžiamas ekologiniais metodais, o ne bet kokiais būdais siekti trumpalaikės naudos. Veltui galima pamokslauti apie įvairias sudėtingas ir brangias apsaugos technologijas, įrenginius -- visų pirma reikia išugdyti aukštą žmonių sąmoningumą, kuris leistų išsaugoti gamtą ir išlikti patiems. Jeigu anksčiau būdavo kalbama apie žmogaus apsaugą nuo gamtos, apie jos gėrybių naudojimą, ,,gamtos užkariavimą”, tai dabar – kaip apginti gamtą nuo žmogaus, nes, ardydama nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, žmonija kerta šaką, ant kurios ji pati sėdi.

Biologija  Referatai   (9,32 kB)

Įvadas Žmonija gyvena lemiamą savo istorinio vystymosi etapą. Mūsų pasaulis susiduria su nuolat blogėjančia ekosistemų, nuo kurių priklauso dabartinių žmonių ir ateities kartų gerovė, būkle. Aplinkosauginės problemos šiuo metu yra ne tik mokslininkų bet ir visų žmonių dėmesio centre. Ypač tai išryškėja jūrose. Jūros ir vandenynai yra daugelio teršalų kaupimosi vieta. Dirbtinės kilmės radionuklidai patenka į upes, jūras ir vandenynus tiesiogiai su atmosferinėmis iškritomis bei atnešami su upių vandeniu iš viso drenažinio baseino. Baltijos jūra iš kitų pasaulio vandenyno jūrų išsiskiria, nes yra uždara, negili, joje lėta vandens apykaita ir maža mineralizacija. BALTIJOS JŪROS DUGNONUOSĖDŲ TARŠA 137Cs Baltijos jūros tarša radionuklidais stipriai padidėjo po Černobylio avarijos 1986 m. Vienas svarbiausių radionuklidų patekusių į Baltijos jūrą yra cezis-137. Žymus jo kiekis susikaupė dugno nuosėdose. Patekęs į dugno nuosėdas cezis sąveikauja su jų dalelėmis, ši sąveika, priklausanti nuo dalelių amžiaus, organinės ir cheminės sudėties, įtakoja cezio aktyvumo nuosėdose dydį. Maksimalus 137Cs savitasis aktyvumas Baltijos jūros dugno nuosėdose aptinkamas jų paviršiniame sluoksnyje. Dugno nuosėdose esantys radionuklidai gali sąlygoti papildomą išorinę gyventojų apšvitą, kurios dydis priklauso nuo įvairių faktorių: apšvitos sąlygų, apšvitos pobūdžio (ilgalaikė, trumpalaikė), radionuklidų sudėties. [1] Šiuo atveju didesnę reikšmę turi cezis susikaupęs Baltijos jūros priekrantės zonoje ir Kuršių mariose. Nors esami cezio aktyvumai sąlyginai aukšti (iki 210 Bq/kg), tačiau jie nekelia pavojaus žmogui. Bet dėl savo unikalumo Baltijos jūra išsiskiria iš kitų tarpo ir todėl reikalingi moksliniai tyrimai, leidžiantys nustatyti, kokie procesai vyksta ir kaip jie įtakoja radionuklidų pasiskirstymą. LAIVŲ TARŠA BALTIJOS JŪROJE Iš viso per minimą laikotarpį į Klaipėdos uostą įplaukė 197 tanklaiviai. Tarp jų buvo 191 su įmontuotais balasto tankais. Tokiems laivams uosto administracija taiko net 20 proc. uosto rinkliavų nuolaidą. Tokiu būdu vienintelio šalies jūrų uosto administracija neteko 1,366 mln. litų pajamų, tačiau šiuo požiūriu ne viską lemia pinigai. Juk tokio prie krantinės prisišvartavusio laivo triumai iš karto yra pildomi kroviniu – mazutu ar kitais naftos produktais. Balastiniai vandenys išpumpuojami tuo pačiu metu. Dėl to sutrumpėja krovos procesas. Laivų savininkams tai yra nepaprastai naudinga, juk laivas pinigus uždirba plaukdamas, o kiekviena prastovos diena kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių. Tarptautinis bendradarbiavimas juru aplinkos apsaugos srityje yra gerai išpletotas ir itvirtintas keliais dvišaliu ir daugiašaliu sutarčiu paketais. Pagal bendrą taisyklę Helsinkio konvencija atitinka Tarptautines Juru Organizacijos (IMO) reglamentus, nors Helsinkio deklaracija dažnai nustato griežtesnius reikalavimus ir rekomendacijas. Pagrindinis Helsinkio konvencijos tikslas – apsaugoti Baltijos jurą nuo taršos; ji apima visas su Baltijos jura besiribojančias valstybes. Helsinkio konvencija buvo pasirašyta 1974 m., o peržiureta maišymasis su prisotintu ir druskingu Šiaures juros vandeniu. Vandens pasikeitimo procesas yra nereguliarus ir priklauso nuo meteorologiniu sąlygu. Pastaraisiais metais vanduo iš Šiaures i Baltijos jurą itekedavo vidutiniškai kas 11 metu. Apskaičiuota, kad visas Baltijos juros vanduo pasikeičia per 25–30 metu laikotarpi.

Aplinka  Referatai   (426,35 kB)

Šiame darbe rašydama apie graikų dievus visų pirma paminėjau mitologijos sąvoką, nes mitai yra dievų istorija ir svarbu yra tai, jog mitologijos klestėjimo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Darbe paminėjau daugelį dievų ,jų atliekamas funkcijas, taip pat dievų santykį su paprastais žmonėmis. Paminėjau ir senovės graikų religiją kuri buvo grindžiama kulto ir apeigų sistema, nes aukų aukojimas dievams ir jiems skirtos apeigos taip pat vaidino didelį vaidmenį Homero epuose.

Filologija  Referatai   (9 psl., 1004,16 kB)

Pagrindinis straipsnis: Portugalijos istorija Ankstyvoji Portugalijos istorija neatsiejama nuo bendros Iberijos pusiasalio istorijos iki 1128m. susikūrė Portugalijos valstybė. XV-XVI amžiais Portugalijos valstybė iškilo į pasaulines galybes, po to sekė ilgas politinis, socialinis, ekonominis chaosas ir vėl atsigavimas.

Geografija  Referatai   (12 psl., 87,66 kB)

Benitas Musolinis atėjo į valdžią Italijoje. Josifas Stalinas ateina į valdžią Rusijoje. Lokarno sutartis (nustatytos Vokietijos sienos su Prancūzija ir Belgija). Vokietija įstoja Į Tautų sąjungą. Japonija užkariauja Kinijai priklausančią Mandžūriją. Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu. Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (9,68 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Didžioji Britanija jau turi gerai išplėtotą kelių tinklą. Dabar svarbiausia jį tausoti, gerai prižiūrėti ir tobulinti taip, kad jis sklandžiai įsijungtų į Europos kelių tinklą. Tobulinant kelių tinklą numatoma nemažai kelių rekonstruoti, padaryti tokius, kad jie kaip galima geriau tenkintų gyventojų ir autotransporto poreikius, atitiktų visus šiuolaikiniams keliams keliamus techninius, ekonominius ir ekologinius reikalavimus, būtų greiti, patogūs ir saugūs.

Inžinerija  Referatai   (15 psl., 78,72 kB)

Mes - karta, kuriai netenka dalyvauti karuose. Karta, kuriai nereikia priverstinai aukotis. Karta kuri gyvena laisvai ir nepriklausomai. Šių dienų žmonės gyvena turėdami teisę pildyt savas svajones. Deja, prieš mažiau nei šimtmetį čia žmonės gyveno kitaip. Po Pirmojo pasaulinio karo subrendusi karta; rašytojų ir menininkų, vaizdavusių karo išblaškytų, vertybių sistemą praradusių žmonių gyvenimą, sambūris.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (34 psl., 3,27 MB)

Juvelyrikos dirbiniai Lietuvoje paplito žalvario amžiaus pradžioje (1600 m. pr. Kr.). Iš žalvario ir sidabro (kartais aukso) buvo daromi įvairūs papuošalai (antkaklės, apyrankės, segės, antsmilkiniai, žiedai, smeigtukai, kabučiai). Buvo puošiami taip pat ginklai, kario aprangos dalys, žirgo kamanos.

Biologija  Referatai   (11 psl., 138,38 kB)

Dinozaurai yra keturkojų gyvūnų grupė prie 65 mln. metų dominavusi žemės ekosistemoje. Dinozaurai buvo gyvybingi padarai, turėję ieškotis maisto, gintis nuo priešų ir globoti savo jauniklius-kaip ir dabartiniai gyvūnai. Joks žmogus nėra niekada regėjęs gyvo dinozauro, bet kaip jie atrodė ir kaip elgėsi mes šį tą žinome iš fosilijų ir kitų aptiktų liekanų.

Biologija  Projektai   (11 psl., 423,81 kB)

Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai). Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”.

Architektūra ir dizainas  Referatai   (11 psl., 16,65 kB)

Epas-pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota arba prozinė literatūros rūšis. Lyrika-paprastai eiliuoti kūriniai perteikiantis vidinius individo išgyvenimus. Drama-eiliuoto ar prozinio pobūdžio pasikalbėjimo forma parašytas kūrinys. Epas-kuriame autorius pasakoja apie įvykius, žvelgdamas tarsi iš šalies. Lyrika-tai asmeninės nuomonės ir jausmų išreiškimas pirmuoju asmeniu. Drama-tai dialogas, antrasis asmuo, drama kurioje autorius slepiasi už veikiančiųjų asmenų.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 8,21 kB)

Ekonomikos samprata. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Ekonomikos reikšmė ir galutinis jos tikslas. Pagrindinė ekonomikos problema. Ekonominių sistemų tipai. Ekonomikos sąlygos. Ekonomikos principai. Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir formavimosi sąlygos. Valstybės įtaka šalies ekonomikai. Įmonės tikslai, aplinka. Įmonių tipai. Įmonių susijungimas. Įmonių turtas. Gamybos išlaidos. Gaminių kainų nustatymas. Pelnas ir pelningumas. Materialiniai ištekliai ir jų panaudojimas. Įmonės valdymas. Gamybos procesas. Darbo normavimas. Įmonės personalas. Darbo apmokėjimas. Įmonės inovacijos.

Ekonomika  Konspektai   (138 psl., 466,4 kB)

Duomenų bazės samprata. Duomenų bazės sąvoka, pagrindinės funkcijos. Duomenų bazių valdymo sistemos, jų funkcijos. Duomenų bazės projektavimas. Duomenų bazės modelių tipai . SQL kalba. Reliacinis duomenų bazės modelis. Reliacinė algebra. Reliaciniai skaičiavimai. Duomenų bazės normalizavimas, norminės formos. Konceptualinis duomenų bazės modeliavimas. Trijų lygių duomenų bazės architektūros projektavimas. Duomenų bazės kūrimas. Duomenų bazės kūrimo žingsniai .

Informatika  Kursiniai darbai   (43 psl., 69,83 kB)

Kalbant apie lietuvių protėvius, visada reikia skirti lietuvius kaip atskirą baltų gentį ir lietuvius – būsimosios Lietuvos valstybės kūrėjus ir lietuvių tautybės pradininkus. Priešistorės tyrinėtojai pateikia dvi pagrindines lietuvių kaip genties atsiradimo versijas. Niekas neabejoja, kad lietuvių protėviai kilę Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonių (V–IX a.). Ginčijamasi dėl kitko: iš kur jie Rytų Lietuvoje atsirado.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,96 kB)

1202 metais susikūręs Kalavijuočių ordinas netruko pajungti savo valdžiai lyvius ir latgalius. Kalavijuočiai bei danų feodalai pavergė ir estus, nesėkmingai bandžiusius išsivaduoti 1222–1224 metais. XIII a. 3-iajame dešimtmetyje Ordinas jau buvo užvaldęs ir dalį sėlių, kuršių ir žiemgalių žemių. Šių užkariavimų metu Kalavijuočių ordinui ne kartą teko susidurti su lietuviais, puldinėjusiais Padauguvį. Vien XIII a. pirmame ketvirtyje lietuviai surengė į Livoniją 13 žygių, kurių metu pasiekdavo net Dauguvos žiotis ir Rygą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,77 kB)

Rytų politikoje Vytautas siekė dar Algirdo užsibrėžtų tikslų – visa Rusia turi priklausyti Lietuvai. Lietuvos valdovas jau buvo paveldėjęs Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską Podolę, Volynę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Net Maskvos kunigaikščiai nuo pat XIV a. pabaigos gaudavo iš totorių jarlyką – teisę rinkti totoriams duoklę iš visos Rusios.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,38 kB)

1404 metų Racionžo taikos sutartimi vėl buvo baigtas Ordino – LDK (kurią diplomatiškai rėmė Lenkija) karas. Vytautui teko patvirtinti Salyno sutarties nuostatas, pagal kurias Žemaitija atiteko kryžiuočiams, o šie įsipareigojo neberemti Švitrigailos pretenzijų į didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau abi pusės suprato, jog tai tik atokvėpis iki kito susirėmimo.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,37 kB)

XIII–XIV amžiuose Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška. Jos gamyba ir buitis buvo itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos – žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,68 kB)

IX–XII amžiuose, dar iki valstybės susidarymo, Lietuvos gyventojai naudojosi Dnepro–Dauguvos prekybiniu keliu. Jis jungė baltų žemes su Kijevo Rusia ir jos prekybiniais centrais – Kijevu, Pskovu, Novgorodu. Per juos baltai jungėsi ir su tolimesniais kraštais – Volgos Bulgarija, Bizantija, arabų kalifatu. Rytiniais prekybos keliais į Lietuvos žemes patekdavo ne tik svetimų kraštų monetos, piniginiai lydiniai, bet ginklai, juvelyriniai dirbiniai – stiklo karoliai, apyrankės, papuošalai iš sidabro ir žalvario.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 2,25 kB)

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje luomai klostėsi XIV a. pabaigoje – XVI a. pirmojoje pusėje. Daugelyje Europos kraštų šis procesas jau buvo pasibaigęs arba baigėsi. Dėl savitų politinių aplinkybių vėlai susiformavę luomai lėmė ir visos LDK luominės visuomenės savitumus. Lietuvos visuomenės luominė sistema turi mažai bendro su klasikinio tipo europietiška luomine sistema.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,8 kB)

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,8 kB)

1914 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjus karo veiksmams, Lietuva jau pirmomis dienomis atsidūrė karo veiksmų teatre. Rusijos kariuomenė užėmė Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus, Įsruties, Gumbinės, tačiau netrukus vokiečių buvo išstumta. Vokietijos kariuomenė įsiveržė ir į Didžiąją Lietuvą – Suvalkiją. Karo veiksmai nuniokojo kraštą, atsirado daug pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio Vilniaus krašte. Šiems pabėgėliams bei tremtiniams remti Vilniuje 1914 m. lapkritį buvo įsteigtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, turėjęs didelę reikšmę ir atkuriant Lietuvos valstybę.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,01 kB)

Kovoje su besitraukiančiais sovietų Raudonosios armijos daliniais vokiečiams padėjo ne tik 1941-ųjų birželio sukilėliai – lietuviai. Jau pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenės – Wermachto gretose kovėsi nemažai lietuvių ar lietuvių kilmės karių. Šitaip, Lietuvos karo istorijos tyrinėtojo Henrio L. Gaidžio duomenimis, vokiečių karinė žvalgyba – Abveras (vokiškai – Abwehr) slaptoje stovykloje šalia Karaliaučiaus parengė apie 200 buvusių Lietuvos kariškių, karo pradžioje kovojusių Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) gretose.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,94 kB)

Paskutinis Lietuvos priešistorės laikotarpis – vėlyvasis geležies amžius. Dažnai jis vadinamas ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu. Archeologinius šaltinius papildo kaimyninių kraštų kronikos ir metraščiai. Juose aprašomi politiniai įvykiai, karo žygiai. Tai autentiškai apipina tuos duomenis, kuriuos ir toliau teikia gyvenvietės ir kapinynai.

Istorija  Konspektai   (5 psl., 12,44 kB)

Valstiečiai ir amatininkai nuo pat ankstyvųjų metalų epochos buvo pagrindiniai baltų visuomenės luomai. Jų susiformavimą lėmė ariamosios žemdirbystės plitimas, naujų dirbamos žemės plotų įsisavinimas, balų rūdos apdirbimu paremta metalurgija. Ypatingą svorį ankstyvaisiais viduramžiais įgavo amatininkai, dirbę spalvotosios metalurgijos srityje. Juos drąsiai galima vadinti baltų auksakalystės pradininkais.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,95 kB)