2007 m. Klonuoti pirmieji makakų embrionai. Po to pasirodė pranešimų, kad genetikams pavyko gauti embrioninių kamieninių ląstelių iš žmogaus odos ląstelių. Mokslininkams pirmą kartą iš suaugusio vyro odos ląstelių pavyko sukurti klonuotus žmogaus embrionus, skelbia britų dienraštis „The Independent".

Biologija  Pateiktys   (10 psl., 1,06 MB)

Žemė per savo kelių milijardų metų amžių yra gyvenusi svarbių kokybinių permainų laikotarpius, kai rasdavosi naujos, sudėtingiau organizuotos geosferos. Vienas iš tokių kaikotarpių – planetos jaunystė, prieš 3 milijardus metų. Tada, baigiant jai augti, susikaupė daug vidinio karščio, atsirado magmos židinių, ėmė veržtis vulkanai, formuotis atmosfera ir hidrosfera, kurioje netrukus atsirado gyvybė.

Biologija  Referatai   (10 psl., 514,97 kB)

Rūšių išmirimas — gana natūralus pro¬cesas: iškastinės liekanos rodo, kad Žemėje yra gyvenę daug tūkstančių gyvūnų rūšių, kurių dabar nebėra. Žmogus neprisidėjo prie jų išmirimo. Tačiau per paskutinius kelis šimtmečius gyvūnų išmirimas gerokai paspartėjo: nuo 1600 metų išnyko mažiausiai 36 žinduolių rūšys, ir dar 120 rūšių šiuo metu gresia pavojus išnykti.

Biologija  Referatai   (7 psl., 264,31 kB)

Praktinis biologijos darbas. Darbo tikslas: Ištirti, kaip aplinkos veiksniai veikia pušies spyglio ilgį.

Biologija  Laboratoriniai darbai   (2 psl., 11,51 kB)

Visos gamtos dovanos - vaisiai, uogos ar daržovės - turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui.

Biologija  Referatai   (12 psl., 22,15 kB)

Fotosintezės šviesos ir tamsos fazės. Elektromagnetinis spektras. Fotosintezei naudojama regimoji šviesa. Regimoją šviesą sudaro įvairaus ilgio bangos. Fotosintezei dažniausiai naudojami mėlynieji ir raudonieji spinduliai. Skiriamos dvi žaliūjų augalų fotosintezės pigmentų grupės: chlorofilai (a ir b ) ir karotinoidai (karotinas, ksantofilas – jie sugeria mėlynuosius spindulius).

Biologija  Pateiktys   (18 psl., 825,31 kB)

Vėžiai yra didžiausi ir vertingiausi gėlųjų vandenų bestuburiai gyvūnai, didelis mūsų gamtos turtas. Vėžiai vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant ekosistemų veiklą, nes būdami visaėdžiai suvartoja daug detrito ir vandens augalų. Jie daro didelį ekologinį poveikį vandens telkinių būklei: veikdami kaip katalizatoriai organinių medžiagų apykaitoje prisideda prie telkinių dugno aeravimo ir eutrofikacijos lygmens mažinimo. Pasaulio gėlųjų vandenų telkiniuose paplitę 593 rūšių vėžiai, iš jų per 10 rūšių veisiami ir auginami vartojimui.

Biologija  Pateiktys   (22 psl., 976,15 kB)

Miegas, periodiška ramybės būsena, kurios metu centrinė nervų sistema, ribodama ryšius su aplinka, padeda organizmui atkurti savo jėgas. Raumenys ir judesiai per miega išjungiami. Psichinė veikla išlieka ir iš dalies suvokiama kaip sapnas. Miegant ritmiškai keičiasi smegenų žievės ir požievio branduolių aktyvumas, vidaus organų veikla, kraujotaka. . Miego mechanizmą, ypač lėtojo aktyviojo miego fazių kaitą, reguliuoja smegenų kamieno branduoliai. Per juos miegą veikia signalai iš įvairių smegenų sričių ir viso organizmo. Miegas susijęs su daugeliu fiziologinių procesų, pvz., baltymų biosintezė (ji suaktyvėja aktyviojo miego metu), augimu (prieš užmiegant ir lėtojo miego metu IV stadijoje išsiskiria daugiau somotoropino hormono), įsiminimu (manoma, kad lėtojo miego IV stadijoje, o ypač aktyviojo miego metu, įtvirtinama atmintis). Sapnų turinys ir praėjusios dienos emocinė įtampa yra glaudžiai susiję; tai lyg psichologinė reakcija į emocinį stresą. Miego metu kaitaliojasi alfa, teta ir delta smegenų bangos.

Biologija  Referatai   (10 psl., 20,55 kB)

Augalai – daugialąsčiai organizmai. Dauguma jų turi organus (šaknis, lapus ir kt.) ir audinius (laidžiuosius ramstinius ir kt.). Augaluose yra chlorofilo, todėl organinių junginių jie pasigamina patys. Augalai yra nejudrūs. Plikasėkliai Plikasėkliai (lot. Gymnospermae) – eukariotų domeno augalų karalystės augalai. Priklauso sėklinių induočių grupei. Plikasėkliai kitaip vadinami spygliuočiais.

Biologija  Referatai   (39 psl., 1,96 MB)

Tiriamas kaštonų genų kitimas

Biologija  Laboratoriniai darbai   (1 psl., 10,19 kB)

Pirmykščiai žmonės turi daug ką bendrą su beždžionėmis – be kita ko, ilgas rankas, pirštus ir dideles smegenis – tad akivaizdu, jog mes kilę iš bendro protėvio. Šis protėvis, ko gero, buvo panaši į orangutangą būtybė, gyvenusi Afrikos pievose. Kada mūsų protėvis atskyrė nuo beždžionių, nežinoma – nedaug tesama iškasenų, kurios padėtų šią paslaptį atskleisti. Šiaip ar taip, žmonės biochemiškai tokie panašūs į gorilas ir šimpanzes, jog dauguma mokslininkų mano, kad tai bus įvykę mažiau kaip prieš šešis milijonus metų. Dabar panagrinėsime kaip vystėsi žmogus: Australopitekas seniausias hominidų (į žmogų panšių būtybių) amžius siekia apie 3,5 milijonų metų. Visi jie vadinami Australopitekais, t.y „pietų beždžionės”, - mat pirmosios jų kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje. Tarp ankstyviausių ir žymiausių – patelė, vadinami Liusi, 1970 metais rasta Hadare, Etiopijoje. Australopitekų būta kur kas žemesnių negu šiuolaikinis žmogus (vos metro ūgio), o jų smegenys buvo ne ką didesnės už beždžionės. Tačiau vaikščiojo jie stačiomis ir, galimas daiktas, sumaniai naudojosi akmenimis pasirūpinti maisto. Sumanusis žmogus (homo habilis) maždaug prieš du milijonus metų pasirodo pirmosios tikrai žmogiškos būtybės. Jos aukštesnės, o jų smegenys didesnės negu australopitekų. Be to, jos naudojo akmens įrankius: raižė jais kailius savo apdarui, kapojo mėsą maistui ir rentėsi šiokius tokius būstus. Geriausiai žinomas vadinamasis homo habilis, t.y. „sumanusis žmogus”, - pagal iškasenas, aptiktas Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Bet, aišku, gali būti ir dar neatrastų šio protėvio palaikų. Statusis žmogus ir protingasis žmogus (Homo erectus) maždaug prieš pusantro milijono metų pasirodo hominidas, aukštaūgis kaip šiuolaikinis žmogus, vadinamas Homo erectus statusis žmogus. Homo erectus moka įkurti ugnį ir gaminti valgį; jis medžioja ilgomis medinėmis ietimis ugnyje grūdintu antgaliu. Bet šių hominidų smegenys mažesnės už mūsų. Pirmieji hominidai, kurių smegenys didelės kaip ir mūsų, vadinami Homo sapiens protingieji žmonės, pasirodė maždaug prieš 300000 metų. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog panaši mūsų DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) rodo, jog visi nūdieniai žmonės yra kilę iš vienos moters, pramintos Ieva, kuri gyveno Afrikoje prieš 200000 metų. Kiti nesutinka:mat homo erectus kaulų rasta ne tik Afrikoje, bet ir Azijoje bei Europoje, - tad Homo sapiens, skirtingose pasaulio šalyse vystėsi atskirai. Geriausiai žinomas pirmykštis Homo sapiens yra Homo sapiens neanderthalis (Neandertalio žmogus), kuris pasirodė maždaug prieš 100000 metų. Jo būta stambiaveidžio, masyvaus kūno. Ir jo smegenys buvo didesnės už mūsų; jis dėvėjo drabužius ir mokėjo tapyti. Pirmieji fiziškai tapatūs mums žmonės, vadinami Homo sapiens, pasirodė maždaug prieš 30000 metų. Dabar panagrinėsim kaip kito žmogus: Kaip kito galva? Tyrinėjant žmogaus vystymosi kelią, daug dėmesio skiriama kaukolei. Pavyzdžiui, Homo erectus burnos forma rodo, jog kalbėti jis negalėjo. Pirmųjų hominidų kaukolės primena beždžionių ir mažesnės už šiuolaikinio žmogaus kaukolę – taigi ir jų smegenys buvo mažesnės. Australopitekas turėjo 500 kub. cm tūrio smegenis (kaip ir šių laikų beždžionė). Palyginkime jas su 750 kub.cm (Homo habilis), 1000 kub. cm (Homo erectus), 1500 kub. cm (neandertaliečio) ir 1400 kub. cm šiuolaikinio žmogaus smegenimis. Pirmykščių hominidų kaukolės žandikaulis smarkiai atsikišęs, burna didelė, o kakta žema. Hominidui vystantis veidas plokštėja – dėl to labiau atsikiša nosis. Žandikauliai traukiasi, burna tampa mažesnė, o kakta, didėjant smegenims, aukštėja. Pirmieji žodžiai. Kai kas sako, jog pirmieji žodžiai buvęs meilės murmesys. Kitų nuomone, pirmiausia pradėta mėgdžioti gyvūnų garsus. Tačiau to sužinoti neįmanoma, kaip ir to, kada žmonės pirmą sykį prabilo. Kruopščiai tyrinėjant pirmųjų hominidų kaukolę, peršasi mintis, kad maždaug prieš 4 milijonus metų pasirodęs australopitekas kalbėti negalėjęs. Kaip ir žmogbeždžionė, šis hominidas neturėjo gerklės, kuria būtų įstengęs tarti kalbos garsus. Šiaip ar taip, Neandertalio žmogus, pasirodęs maždaug prieš 70000 metų, tikriausiai jau tarė keletą aiškesnių garsų. Mokslininkai apskritai sutaria, kad žmonės pirmą sykį prabilę prieš 50000 – 30000 metų. Tačiau galbūt jie bendraudavę ženklais ar kitaip jau gerokai anksčiau. Rašyti žmonės išmoko tik maždaug prieš 5000 metų. Akmeniniai įrankiai ir ginklai. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, jog pirmųjų hominidų įrankiai galėję būti kauliniai. Tačiau pirmieji hominidai naudojo akmenį ir medieną – štai kodėl ankstyviaysias žmogus priešistorės periodas pavadintas akmens amžiumi. Prieš tris milijonus metų australopitekas nuskelia kumščio dydžio apvalaus gargždo akmenėlio kraštą, galbūt gamindamasis šiokį tokį ginklą. Bet pirmieji tikri įrankiai – dviašmeniai kirvukai, Homo erectus pagaminti kitu akmeniu nuskeliant titnago drožles ir taip išaštrinant briauną. Tokie kirvukai tikriausiai buvo naudojami dobti stambius žinduolius, tokius kaip mamutas, doroti jų mėsą ar sviesti į juos per medžioklę. Vėliau Homo erectus iš vieno titnago luistelio įsigudrina suformuoti keletą dailių ašmenų, stuksendamas akmeniu formuojant gaunamos aštrios kaip skustuvas atskalos, kurias galima pririšti prie medinio koto ir taip pasigaminti ietį. Praeities beieškant. Dauguma pirmųjų hominidų palaikų rasta Afrikoje. Ypač daug jų aptikta Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje. Čia rasti tiek australopiteko, tiek Homo habilis palaikai drauge su pėdsakais, kurių amžius siekia tris milijonus metų. Tačiau Homo erectus palaikų aptikta visoje Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Neandertalio žmogus savo vardą gavo pagal Neanderio slėnį Vokietijoje, kur pirmąsyk buvo rasti jo kaulai. Pirmykščiam žmogui rūpėjo, kaip išgyventi kintamoje, dažnai nepalankioje aplinkoje, rasti maisto sau ir skyrė nuo gyvūnų. Tikriausiai jis gearai žinojo medžiojamus žvėris ir šį tą išmanė apie apie augalus. Taigi pirmykščio žmogaus gamtos pažinimas apsiribijo medžiokle, žemdirbyste ir primityviu gydymu.

Biologija  Konspektai   (7 kB)

Įvairių pasaulio tautų (Kinijos, Graikijos, Mesopotamijos it kt.) mitai turi savo dievus – žmogaus kūrėjus. Dievas sukūrė žmogų ir pasak Biblijos. ~ Kreacionistinė teorija aiškina, kad pasaulį ir organizmų įvairovę sukūrė Dievas. Visos dabar gyvenančios rūšys tebėra nuo to laiko beveik nepasikeitusios, nebent nežymiai. Žmogus ir beždžionė kilę iš skirtingos kilmės protėvių. Teorija remiasi tikėjimu Dievu Kūrėju. ~ Evoliucijos teorija gimė Graikijoje, vėliau buvo plėtojama XVIII a. Išbaigtą formą įgavo XIX a. anglo Čarlzo Darvino veikale ‘‘Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos budu‘‘ (1859). Pagal šią teoriją, Saulės sistema ir gyvybė atsirado per milijonus metų. Vienaląsčiai organizmai evoliucionavo į bestuburius, paskui į varliagyvius, roplius, žinduolius, primatus. Tokiame evoliucijos kelyje žmogus ir beždžionė išsivystė iš bendro protėvio. Teorija turi trūkumų, nes nesurastos trūkstamos grandys.

Biologija  Rašiniai   (2,92 kB)

Tikslai 1.Sužinoti kuo daugiau apie virusą ŽIV. 2.Sužinoti kaip yra perduodamas ŽIV, keliantis virusas. 3.Sužinoti kokie ŽIV simptomai. 4. Sužinoti kokios dar infekcijos gali lydėti AIDS. Ivadas XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje pasirodžius ŽIV, plačioji visuomenė sužinojo apie imuninę sistemą daugiau negu ankstesnės kartos kada nors svajojo sužinoti. ŽIV - žmogaus imunodeficito virusas - tai virusų grupė, kuri perduodama apsikeičiant kūno skysčiais. ŽIV tiesiogiai nenužudo; jis nužudo suardydamas savo šeimininko imuninę sistemą ir tuo pačiu sudaro sąlygas ligas sukeliantiems mikrobams paplisti organizme. Nepažeistą imuninę sistemą turintys individai paprastai patys apsigina nuo grybelinių infekcijų, bakterijų ir netgi išsigimusių kūno ląstelių. Infekuoti ŽIV to padaryti negali, todėl jie pasiduoda žalingiems įsibrovėliams. Efektyvi imuninė sistema yra būtina visoms rūšims. Homeostazė būtų neįmanoma, jei neegzistuotų būdai atsilaikyti prieš galimą parazitų ir (arba) toksinų įsigalėjimą. Imunitetui priklauso visi įmanomi savigynos būdai, tarp jų ir limfinės sistemos teikiama parama. Žinduolių limfinei sistemai priklauso viena kryptimi limfagyslėmis tekanti limfa, limfmazgiai ir keletas kitų organų. Be apsauginės reikšmės, limfinei sistemai priklauso ir kelios kitos gyvybinės funkcijos. Ji užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai būtų grąžinti atgal į kraujotaką. Ji taip pat plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujagyslių sistemą. Šio viruso perdavimo būdai aiškiai nustatyti. Jis perduodamas per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju; per kontaktą su tam tikrais skysčiais, kuriuos išskiria žmogaus lyties organai (sėkla ir makšties sekretu); per placentą vaisiui; per motinos kraują gimdymo metu; maitinant krūtimi. Kalbant apie lytinę elgseną, pavojingiausi yra analiniai santykiai., nes per tokį lytinį aktą lengva pažeisti tiesiosios žarnos gleivinę. Dėl tos pačios priežasties pavojinga ir heteroseksualinis aktas - lengva pažeisti makšties gleivinę. Per įplyšimą virusas gali patekti iš vieno žmogaus kraujo į kito žmogaus kraują. Be to, makštyje gali būti žaizdelių ar opų, sukeltų kitų lytiniu būdu plintančiu ligų, apie kurias moteris gali ir nežinoti. Visos šios žaizdelės, opos, įplyšimai duoda virusui galimybę pereiti iš vieno organizmo į kitą. Mažiausiai pavojingas, bet vis dėlto rizikingas yra oralinis seksas. Virusas gali prasiskverbti pro žaizdeles ar opas burnoje. Kalbant apie lytinius santykius, svarbu pažymėti, kad kai du žmonės lytiškai santykiauja, tai reiškia, kad jie santykiauja su visais ankstesniais vienas kito partneriais ir tų partnerių partneriais, turėtais per pastaruosius 10 – 12 metų! Kodėl? Todėl, kad kuris nors iš visų šių žmonių galėjo perduoti virusą kitam asmeniui, o šis dar gali būti nesusirgęs, vadinasi, ir nežinoti, kad yra užsikrėtęs. Ligos požymiai gali pasireikšti po 10 ar 12 metų, nors virusas visą laiką gyvena žmogaus organizme. Ir žmogus gali perduoti jį kam nors kitam. Bet koks kontaktas su ŽIV nešiotojo krauju kelia grėsmę užsikrėsti šiuo virusu. Tai gali atsitikti bendrai naudojantis adatomis ar kitais panašiais daiktais, per kontaktą su mėnesinių krauju ar sužeisto žmogaus krauju. Vis dar egzistuoja pavojus užsikrėsti ŽIV perpilant kraują (tam kuriam kraujas pilamas). Įsidėmėtina, kad žmogus užsikrečia ŽIV dėl savo poelgių, o ne dėl vienokių ar kitokių savo ypatybių. Tai reiškia, kad kiekvienas , kieno elgesys kelia pavojų susidurti su virusu, gali juo užsikrėsti. Nesvarbu, ar tas žmogus vyras ar moteris, senas ar jaunas, heteroseksualus ar homoseksualus. Žmogus negali užsikrėsti ŽIV per uodų ar kitų vabzdžių įgėlimus; per tualeto sėdynę; gerdamas vandenį iš fontanėlio; liesdamas infekuoto žmogaus ašaras ar prakaitą; kasdamas tą patį sumuštinį; gerdamas iš tos pačios stiklinės, iš kurios gėrė infekuotas asmuo, ar naudodamasis su juo tuo pačiu rankšluosčiu – nebent ant šių daiktų būtų šviežio kraujo. Įmanoma, bet mažai tikėtina užsikrėsti ŽIV bučiuojantis. Tam būtinas kontaktas su krauju. Kartais žmonės baiminasi, kad gali užsikrėsti sportuodami – jeigu palies kieno nors kraujo. Rašant šias eilutes tokių atvejų dar nebuvo dokumentiškai užfiksuota. Ore virusas greitai žūsta – kraujui uždžiūvus, jis jau būna nustojęs gyvuoti. Kraują galima nuvalyti 10% chlorkalkių tirpalu.

Biologija  Referatai   (33,79 kB)

Žinduolių gyvenimas. Per visą savo evoliucijos istoriją žinduoliai darėsi vis nepriklausomesni nuo aplinkos tiesioginio poveikio. Jie automatiškai reguliuoja kūno temperatūrą ir išlaiko ją pastovią ir šaltyje, ir karštyje. Smegenų ištobulėjimo dėka jie geba priešintis aplinkai, o ne pasyviai nuo jos priklauso. Žinduolių temperatūrą daugiausiai reguliuoja odos liaukos ir kraujagyslės, esančios po oda. Be to, prakaito liaukų pagalba oda taip pat yra vėsinama. Daugelis žinduolių po oda turi ir šilumą sulaikantį riebalų sluoksnį. Motinos organizmo šildomas žinduolių gemalas yra apsaugotas nuo aplinkos poveikio, jaunikliais rūpinamasi ir po gimimo - jie minta motinos pienu. Žinduolių oda tvirta ir elastinga. Iš daugelio žvėrių odos auga plaukai. Vieni plaukai yra ilgi ir stori - tai akuotas, kiti - trumpesni ir minkštesni - pavilnė. Tai apsaugo odą nuo sužalojimų. Žinduoliai turi raginius nagus arba kanopas. Kartais raginės išaugos esama ant galvos arba uodegos. Žinduolių griaučiai sudaryti iš tų pačių dalių, kaip ir kitų stuburinių. Kaukolės dėžė stambenė, nes didesnės galvos smegenys. Būdinga savybė - 7 kaklo slanksteliai. Krūtinės slanksteliai kartu su šonkauliais ir krūtinkauliu sudaro tvirtą krūtinės ląstą. Stuburo kryžmuo yra suaugęs su dubens kaulais. Uodegos slankstelių skaičius priklauso nuo uodegos ilgumo. Daugumos žinduolių ypač išsivystę nugaros, galūnių ir jų lankų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį. Žinduolių vidinė sandara. Daugumos žinduolių burnos ertmėje yra liežuvis ir dantys. Liežuviu juntmas maisto skonis. Dantų ir virškinimo organų sandara priklauso nuo maisto pobūdžio. Skrandis dažniausiai yra vienos dalies, žarnyną sudaro plonosios, storoji ir tiesioji žarnos. Žarnyne maistą veikia kepenų, kasos ir žarnyno liaukų sultys. Nesuvirškintos maisto medžiagos pašalinamos lauk. Krūtinės ir pilvo ertmės atskirtos diafragma - raumenine pertvara. Širdis keturių skyrių: dviejų prieširdžių ir dviejų skilvelių. Kraujas nesimaišo, yra du kraujo apytakos ratai (didysis ir mažasis). Medžiagų apykaita dėka išvystytos kraujotakos ir kvėpavimo vyksta labai greitai. Išsivystę smegenėlės (koordinacija) bei didieji pusrutuliai. Regėjimas, uoslė, lytėjimas išsivystę nevienodai ir priklauso nuo gyvenimo būdo, aplinkos. Žinduolių elgsena taip pat sudėtinga, priklauso nuo aukštos nervinės veiklos. Žinduolių veisimasis ir vystymasis. Pagal veisimosi ir vystymosi ypatumus žinduoliai skirstomi į tris grupes: kloakiniai arba pirmažvėriai, sterbliniai ir placentiniai. Kloakiniai negimdo gyvų jauniklių, o deda kiaušinius. Be to, jie turi kloaką. Tai - ančiasnapis ir echidna. Jų kiaušiniams būdingas minkštas odiškas dangalas. Patelė kiaušinį nešiojasi papilvės sterblėje. Jaunikliai minta pienu, kurį gamina pakitusios prakaito liaukos. Kloakiniai įsigijo įdomių specifinių požymių, kuriuos lėmė jų gyvensena. Pirštai su plėvėmis (ančiasnapio) - prisitaikymas gyventi vandenyje. Ilgi echidnų nagai, ištįsęs snapas - prisitaikymas skruzdėlynams rausti. Sterbliniai - žinduoliai, kurių jaunikliai gimsta labai maži, silpni ir bejėgiai, todėl ilgai tokį jauniklį motina nešioja sterblėje ant pilvo. Gilmęs silpnas jauniklis nuropoja į motinos sterblę, kur tvirtai prisisiurbia prie spenelio ir minta pienu. Sterbliniai paplitę Australijoje ir Amerikoje. Placentiniai - gemalas prie gimdos sienelių prisitvirtina placenta. Tai gausiausi dabartiniai žinduoliai.Placentoje virkštele motinos kraujagyslės glaudžiai susipina su gemalo kraujagyslėmis. Gemalui iš motinos kraujo patenka visos reikalingos maisto medžiagos ir deguonis. Žinduolių nėštumo trukmė nevienoda, tam įtakos turi ir gyvenimo būdas. Tų, kurie vaikus veda urvuose, drevėse, nėštumas trumpas. Žvėrių, kurie nesislepia urvuose, greitai bėgioja, nėštumas ilgas. Jauniklių žindymas pienu - viena būdingiausių visų žinduolių ypatybių. Pienas susidaro patelės pieno liaukose, kurios būna ant krūtinės ar ant pilvo. Spenelių skaičius būna įvairus (nuo 2 iki 22), priklauso nuo rūšių vislumo. Pienas yra labai maistingas ir turi visų būtiniausių medžiagų, reikalingų jaunikliui augti ir vystytis: vandens, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralinių druskų. Iš pradžių patelė žindo jauniklius tik pienu, o paaugę jie ėda jau įprastą maistą. Dauginimasis ir mityba yra svarbiausi gyvybei išlaikyti, todėl ir daugiausia sąlygoja gyvūnų elgesį. Daug kas yra susiję su rūšies išsaugojimu: vilkai medžioja gaujomis, avijaučiai sudaro gynybos ratą. Tokiam sutartiniam elgesiui didelę reikšmę turi individų bendravimas. Žinduoliai bendrauja įvairiai. Tobulas ir sudėtingas bendravimas yra delfinų, banginių ruonių. Įdomus ir triušių - daužo užpakalinėmis kojomis į žemę ar švysčioja balta uodega. Taip pat kvapai žinduolių elgesiui turi didelę reikšmę. Tai svarbu patinui ir patelei, patelei ir jaunikliams. Tačiau toks ryšys būdingas ne visiems žinduoliams. Nykimo priežastys Išnagrinėti evoliucijos dėsningumai leidžia daryti išvadą, kad evoliucija yra pažangus procesas. Tačiau morfofiziologiniu požiūriu progresyvios grupės nebūtinai būna progresyvios biologiniu požiūriu (t.y. klestinčios). Pvz, morfofiziologiškai progresyvus neporakanopių žinduolių būrys (Tapyrinių, Raganosinių ir Arklinių šeimos) yra ant išnykimo ribos. Mat morfofioziologinis tobulumas gali būti susijęs su prisitaikymu gyventi tam tikromis sąlygomis, o toms sąlygoms pasikeičiant, individų grupė jau nebegali prisitaikyti ir išmiršta. Šiuo metu pagrindinė dabartinių žinduolių rūšių nykimo priežastis yra neigiamas žmogaus veiklos poveikis gyvūnams, dėl kurio vienos rūšys visiškai išnyksta, kitos - virsta retomis ir nykstančiomis, trečių - sumažėja, kartais būna toks didelis, kad tenka imtis neatidėliotinų apsaugos priemonių. Negalutiniais duomenimis, iki dabar Žemėje išnyko 150 paukščių rūšių ir porūšių, 106 žinduolių rūšys, apie 600 gyvūnų rūšių yra arti išnykimo ribos. Gerokai sumažėjo verslinių gyvūnų, dėl to apribota jų verslo apimtis. Daugelis rūšių, kurios praeityje buvo įprastos ir gausios, dabar yra retos ir nykstančios. Taip išnyko drontai, stelerio karvės; nyksta bizonai… Svarbiausioji priežastis, dėl kurios gyvūnai išnyko arba jų sumažėjo, kaip jau buvo minėta, yra ne tiek tiesioginis jų naikinimas, kiek netiesioginė žmogaus įtaka. Pagrindinės šios įtakos formos yra tokios: Gyvūnų gyvenamųjų vietovių pakitimai. Vietovės pakinta iškirtus miškus, suarus stepes, nusausinus pelkes ir t.t. Kai kurioms rūšims tokie pakitimai buvo nepalankūs, ir jos arba išnyko, arba sumažėjo jų skaičius. Pesticidų įtaka. Miškų ir žemės ūkyje gausiai naudojami nuodingieji chemikalai. Jie yra labai kenksmingi gyvūnams. Pesticidai veikia visa, kas gyva, nuo dirvožemio iki žmogaus, užmuša ir kenksmingus, ir naudingus vabzdžius. Jie pražūtingi ir vandens gyvūnams - žuvims, vėžiagyviams ir moliuskams. Žinoma daugelis žūties atvejų (80-97% naudingų paukščių ir varliagyvių) nupurškus miškus JAV. Dažnai dėl pesticidų naudojimo gyvūnai praranda gebėjimą daugintis. Dėl to daugelio rūšių paukščiai, tarp jų ir stambūs plėšrūnai, tapo retenybe Vakarų Europoje (kilnusis erelis) ir JAV (baltagalvis jūrinis erelis, kondoras). Pesticidai gali patekti iš patelės organizmo į paukščių kiaušinius arba į žinduolių pieną (taip pat ir moters), kauptis didelėmis koncentracijomis, nuodydami palikuonis. Kai kurie gyvūnai, pvz, sliekas, nuodams nelabai jautrūs, tačiau kaupia juos savo organizme. Juos ėsdami, kiti gyvūnai dažnai žūva. Antai JAV nuo kenkėjų guobas purškė preparatu DDT. DDT dalelės pateko ant žemės, ir jas susiurbė sliekai. Amerikos strazdai klajokliai, maitindamiesi sliekais, smarkiai apsinuodijo ir žuvo. Nuo pesticidų žūva daugelis paukščių, žinduolių ir kitų naudingų gyvūnų. Aplinkos užteršimas taip pat neigiamai veikia gyvūnus. Ypač pavojingas vandens užteršimas. Svetimų rūšių atvežimas (aklimatizacija). Dėl to vietinių rūšių gyvūnų dažnai sumažėdavo arba jie visiškai išnykdavo. Tai labai būdinga salų faunai. Daugelis jos rūšių menkai prisitaikiusios ir neišlaiko svetimų rūšių konkurencijos. Taip pat dėl vartojimo augimo, technikos pažangos. Prie retų ir nykstančių rūšių gyvūnų priskiriami tie gyvūnai, kurių skaičius ir arealas mažėja ir kuriems išsaugoti reikia imtis skubių priemonių. Kaip jau išsiaiškinome, dažniausiai gyvūnų sumažėja dėl tiesioginės arba netiesioginės žmogaus įtakos, o neretai - dėl vienos ir kitos drauge. Visos retos ir nykstančios gyvūnų (kaip ir augalų) rūšys įrašomos į specialią Raudonąją knygą. Į Lietuvos RK įrašyti 18 žinduolių. Vienas jų - stumbras, išsaugotas ir atkurtas žmogaus pagalba. Kita - europinė audinė, galbūt jau išnykusi. Ji įrašyta ir į Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos RK. Kiti įrašyti žinduoliai - tai šikšnosparniai (9), graužikai (4), ruoniai (1), plėšrieji (be audinės dar ūdra), kiškiažvėriai (1).

Biologija  Konspektai   (9,16 kB)

1.Įžanga Pagrindinis šio darbo tikslas – supažindinti su žieduotojų kirmėlių vystymų. Šiame darbe stengiamasi aptarti polichetų lervos vystias, jai būdingas ypatybes. Iš ko išsivysto lerva, iš ko metatrochofora. Koks dalijimasis. 2. žieduotųjų kirmėlių vystymasis (Polichetų dauginimasis ir vystymasis) 2.1 Lytiniai organai Didžioji polichefų dauguma yra skirtalyčiai. Jų lytiniai organai, skirtingai nuo plokščiųjų ir net apvaliųjų kirmėlių, yra labai paprastos sandaros. Vienų polichetų lytinės liaukos išsivysto visuose kūno segmentuose, kitų — tiktai priekinės arba dažniau tiktai užpakalinės kūno dalies segmentuose. Lytinės liaukos išsivysto peritoneiniame epitelyje. Segmento sienelės ir iš pradžių būna pridengtos iš viršaus šiuo epiteliu. Po to, susidarant lytinėms ląstelėms (kiaušiniams arba spermatozoidams), epitelis plyšta ir lytinės ląstelės iškrinta į kūno ertmę" Daugumos polichetų apvaisinimas yra išorinis ir kopuliacijos nebūna. Kopuliacija pasitaiko tiktai kai kuriuose polichetuose, ir tokiu atveju lytinio, aparato sandara būna šiek tiek sudėtingesnė, nes patelės turi sėklų maišelius, o patinai- kopuliacinį organą, pvz.: Saccocirus. Lytiniai produktai- kiaušiniai ir spermatozoidai — į vandenį patenka įvairiais būdais. Daugelio tiesiog plyšta subrendusių lytinių produktų prisipildžiusio segmento sienelės. Kitais atvejais būna lytiniai piltuvėliai — celomoduktai. Labai dažnai, kaip jau buvo pažymėta, lytiniai produktai išteka nefromiksijomis. Labai įdomus yra daugelyje polichetų stebimas epitokijos reiškinys. Pavyzdžiui, Nereis įprastinė dugninė forma, kai subręsta lytiškai, labai smarkiai pakinta. Kirmėlės kūnas diferencijuojasi į dvi dalis: priekinę — atokinę, nesudarančią lytinių produktų, ir užpakalinę — epitokinę, kurios nareliuose vystosi lytinės liaukos. Šios dvi kirmėlės kūno dalys ir išore griežtai skiriasi viena nuo kitos. Labiausiai pakinta epitokinės dalies nareliai. Dėl šerelių skaičiaus padidėjimo ir plėvelių išsivystymo epitokinės dalies parapodijos virsta plaukomomis galūnėmis. Šiuose segmentuose žarnynas degeneruojasi. Raumenys taip pat redukuojasi. Tokios nerašomos kaip atskira polichetų „rūšis“ gavusi Heteronereis pavadinimą.

Biologija  Referatai   (90,09 kB)

Vitaminai ir mikroelementai - tai kiekvieno žmogaus organizmui būtinos biologiškai aktyvios medžiagos. Padidėjęs nuovargis dažniausiai būna susijęs su vitaminų stoka, todėl labai svarbu, kad kiekvienas žmogus kasdien valgytų subalansuotą ir organizmui tinkamą maistą. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, mažakraujystės, vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumo, privalome kasdien savo maisto racioną praturtinti vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis.Cinkas - būtinas natūralus elementas susijęs su normaliu vitaminų pasisavinimu. Cinkas palaiko lytinių liaukų vystymąsi bei jų funkcijas, greitina nudegimų gijimą, stiprina ,regėjimą, užtikrina geležies pasisavinimą hemoglobino gamybai, padeda stabdyti ir gydyti reumatizmą, virškinimo organų opaligę, skatina plaukų, nagų augimą, padeda gydyti šlapimo takų ligas, palaiko reguliarų menstruacijų ciklą, teigiamai veikia senatvinį atminties susilpnėjimą. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitamino terminą 1912 metais pirmasis panaudojo lenkų biochemikas Kazimieras Funkas (Kazimierz Funk). Žodis sudarytas iš lotyniško žodžio vita (gyvenimas) ir priesagos -amin, kadangi tuo metu visi žinomi vitaminai priklausė aminams, nors dabar tai nėra taisyklė. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Teigiama, kad vitaminų žymėjimas raidėmis buvo pradėtas naudoti istorine jų atradimo tvarka A (pirmąjį kartą aprašytas 1913 m.), B (B1 1926 m.), C (1925 m.), D (1922 m.), E (1922 m.), H (1935 m.), K (1935 m.). Tačiau pirmiausiai vitaminu A buvo pavadintas antirachito vitaminas, kurį dabar vadiname vitaminu D. B grupės vitaminais(Vitaminas B) buvo pavadintas vandenyje tirpių organinių maisto medžiagų frakcija. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminai gali būti skirstomi į dvi grupes: tirpūs vandenyje ir tirpūs riebaluose. Dėl to maisto racionas, kuriame visiškai nėra riebalų, gali nebūti visiškai sveikas. --------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Vitaminas A – grupė riebaluose tirpstančių panašios cheminės struktūros medžiagų, iš kurių svarbiausia – retinolis. Vitamino A provitaminas – beta karotinas, iš kurio kepenyse gaminamas vitaminas A.Vitaminas A būtinas ląstelėms augti ir daugintis. Jis užtikrina normalią epitelinių audinių (oda ir gleivinė) būklę. Trūkstant vitamino A, oda ir gleivinė sausėja, odoje atsiranda įtrūkimų, labai sumažėja atsparumas infekcijoms. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie daug laiko praleidžia prie televizorių, kompiuterių ekranų ir kurių akys vos ne kiekvieną sekundę turi reaguoti į kontrastinius šviesos dirgiklius. To pasekmė – didelis vitamino A poreikis. Kadangi per daugelį milijonų metų akis įgijo gyvybiškai svarbaus jutimo organo reikšmę, joje išsivystė ypač tankus kraujagyslių tinklas, kuris reikalingas tam, kad būtų tiekiamas vitaminas A.

Biologija  Rašiniai   (4 kB)

Žiemą ar ankstyvą pavasarį su maistu žmogaus organizmas gauna mažesnį vitaminų kiekį, kadangi vartojama daugiau konservuotų produktų. Net ir šviežiose daržovėse, jas laikant per žiemą, po truputį mažėja vitaminų. Vitaminai yra biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliam organizmo vystymuisi, augimui ir veiklai. Organizmas vitaminų beveik negamina, beveik nekaupia, todėl jų reikia nuolat gauti su maistu.Norint, kad organizmas gautų pakankamą kiekį vitaminų, būtina laikytis sveikos mitybos reikalavimo ne mažiau kaip penkis kartus per dieną valgyti šviežių vaisių, uogų, žalumynų ir daržovių. Riebaluose tirpiais vitaminais (pvz., A, D, E) organizmas aprūpinamas, jei racione nestinga pieno produktų, rupaus malimo grūdų gaminių, riebios žuvies, augalinio aliejaus. Neginčytina, kad subalansuota mityba yra geriausias būdas patenkinti organizmo poreikius vitaminams. Kita vertus, net ir racionaliai maitinantis yra gana sunku įvertinti, ar mityba iš ties yra pilnavertė. Dėl nualinto dirvožemio daržovėse, vaisiuose, grūdinėse kultūrose gali stigti biologiškai aktyvių medžiagų. Vitaminų kiekis gali labai sumažėti dėl netinkamo maisto produktų laikymo, patiekalų paruošimo. Be to, vis daugiau vartojama perdirbtų, konservuotų, rafinuotų produktų, įvairių pusfabrikačių, kuriuose vitaminų, mineralų bei kitų žmogaus organizmui būtinų medžiagų kiekiai yra labai sumažinti.Puiki galimybė aprūpinti organizmą reikalingomis biologiškai aktyviomis medžiagomis – papildomai vartoti vitaminų preparatų. Geriausia rinktis ne pavienius vitaminus, bet kompleksinius jų preparatus. Be to, vartojant vieno vitamino preparatus, organizme gali sutrikti kitų vitaminų pusiausvyra. Būtina pastebėti, kad geriamus vitaminus organizmas įsisavina geriausiai.

Biologija  Rašiniai   (4,28 kB)

Viruso sandara: Virusai yra neląsteliniai organizmai, o bakterijos- laisvai gyvenantys ląsteliniai organizmai, Visi virusai susideda iš mažiausiai dviejų dalių: išorinės kapsidės, sudarytos iš baltymo dalelių ir vidinės šerdies - nukleorūgšties (DNR arba RNR, bet ne iš abiejų kartu). Kai kurie turi išorinį membraninį apvalkalą, kapsidė (sudaryta iš baltymo) fermentai RNR ar DNR DNR būna tik augaliniuose virusuose, o RNR – gyvūniniuose. Bakteriofagai – virusai parazituojantys bakterijose. Du vystymosi ciklai (augalų virusai): 1. Lizės ciklas (5 stadijos): a. Prisitvirtinimas (prie šeimininko ląstelės); b. Įsiskverbimas (DNR patenka į kitos ląstelės vidų); c. Biosintezė (gaminasi viruso dalys); d. Brendimas (viruso dalių surinkimas); e. Atsiskyrimas; 2. Lizogeninis – virusas kurį laiką gali nesidauginti, tai latentinė būsena, vėliau dauginasi su šeimininko DNR ir jo kopijų randama visose pasidauginusiose ląstelėse (jos vadinamos lizogeninėmis) Retrovirusai – gyvūnų virusai, sudėtyje turintys RNR. Esminis skirtumas – dažniausiai patenka visas virusas į šeimininko ląstelę, o ne atskiros jo dalys. Virusai sukelia užkrečiamas augalų, gyvūnų, taip pat ir žmogaus ligas. Tūkstančių įvairių virusų sukeltas ligas atpažinti yra sunku. Dažnai pasekmės dėl virusinio užkrato ir reikiamų medžiagų stokos yra panašios. Daugelis žmonių virusinių ligų yra kontroliuojamos, t.y. stabdomas jų plitimas iki žmogaus ir pačiame žmoguje: skiepijama vakcinomis ir vartojami antivirusiniai vaistai. Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai, kurie gali augti tik gyvų ląstelių viduje, pavyzdžiui, viščiuko embrione arba ląstelių (audinių) kultūroje. Bakteriofago lizės ciklo stadijos yra prisitvirtinimas, įsiskverbimas, biosintezė, subrendimas ir atsiskyrimas. Bakteriofago lizogeninio ciklo metu viruso DNR neapibrėžtam laikui įsijungia į bakterinę DNR, tačiau esant tinkamomis sąlygomis gali pereiti į lizės ciklą. Membraninį apvalkalą turintiems gyvūnų virusams yra būdingas skirtingas dauginimosi ciklas. Apvalkalo pašalinimas išlaisvina viruso genomą, o viruso dalelės iš ląstelės pasišalina pumpuravimu. RNR retrovirusai turi fermentą, atvirkštinę transkriptazę, kuri atlieka genetinės informacijos perrašymą(transkripciją). Ji pagaminaa DNR (RNR kopiją), kuri įsiterpia į šeimininko DNR. AIDS sukelia virusas, priklausantis retrovirusams. Dažniausios virusų sukeltos ligos: 1. Lytiškai plintantis virusai: a) Sifilis išryškėja praėjus 2-3 savaitėms po užsikrėtimo. Yra aktyviosios sifilio formos, kurios pasireiškia bėrimais lyties organų srityje. Vėliau bėrimai atsiranda apie išeinamąją angą, burnos gleivinėje, kitose kūno vietose, delnuose, paduose, padidėja limfmazgiai, gali nuslinkti plaukai. Išbertų vietų neniežti, neskauda, po kurio laiko jie išnyksta. Sifilis gali prasidėti slapta, be požymių, pvz., kai ligonis gydomas nuo vienos iš lytiškai plintančių ligos, neatlikus tyrimų dėl sifilio. Slapta sifilio forma diagnozuojama atlikus kraujo tyrimą. Toks ligonis, nežinodamas, kad serga sifiliu, užkrečia ir savo lytinius partnerius. Negydomas arba blogai gydomas sifilis pakenkia vidaus organams, regėjimui, klausai, nervų sistemai. Serganti ir negydoma nėščia moteris sifiliu gali užkrėsti vaisių. Gimęs kūdikis lieka invalidas visą gyvenimą. Sifilis - pagydoma liga. Svarbu kuo anksčiau jį diagnozuoti ir pradėti gydyti. b)Gonorėja pasireiškia 3-5- ąją dieną po užsikrėtimo. Moterys gali nepastebėti pirmųjų gonorėjos požymių, todėl praeina ilgesnis laiko tarpas iki ligos. Gonokokai gali pažeisti ne tik lyties organus, bet ir gerklę, akis, išeinamosios angos gleivinę. Tipiškiausias simptomas – atsiradusios pūlingos išskyros vyrams - iš šlapimkanalio, moterims - iš makšties, skausmingas šlapinimasis. Dažnai moterims sutrinka mėnesinių ciklas. Esant vangioms ligos formoms, simptomų gali nebūti arba jie yra neryškūs. Kai ligonis pats bando gydytis, pakinta ligos požymiai. Negydant ar neteisingai gydant gonorėją kyla komplikacijos – lėtinis šlapimo kanalo, sėklidžių ir jų priedų, prostatos, gimdos priedų uždegimas, sąnarių pakenkimas, nevaisingumas. Be komplikacijų gonorėja išgydoma lengvai ir greitai. Būtina nustatyti, ištirti ir gydyti lytinius partnerius. c)Chlamidioze užsikrečiama lytiniu būdu. Nėščios moterys gali užkrėsti kūdikius gimdymo metu. Buityje - per patalynę, rankšluosčius neužsikrečiama. Apie 30 proc. užsikrėtusiųjų ligos simptomų nėra. Praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo vyrams atsiranda negausios skaidrios išskyros iš šlapimkanalio, nemalonus jutimas šlapinantis. Jei liga negydoma, moterims gali komplikuotis į mažojo dubens organų uždegimą, nevaisingumą, priešlaikinį gimdymą. Vyrams negydoma chlamidiozė gali komplikuotis sėklidžių ir jų priedų uždegimu, prostatos uždegimu, nevaisingumu. Vyrams ir moterims gali atsirasti akies gleivinės, sąnarių uždegimas, Reiterio sindromas, kai pakenkiami sąnariai, akys ir šlapimo takai, kuris dažniausiai išsivysto vyrams. Nustačius pacientui chlamidiozę, jo lytinis partneris turi būti patikrinamas ir profilaktiškai gydomas. d)Trichomonozė pasireiškia praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo. Ši infekcija vyrams dažniausiai jokių nemalonių pojūčių nesukelia, nors jie yra infekcijos nešiotojai ir gali ligą platinti, patys to nežinodami. Ligos simptomai vyrams gali pasireikšti nemaloniais pojūčiais šlapinantis, paraudimu apie išorinę šlapimkanalio angą, negausiomis išskyromis, o moterims - gausiomis išskyromis, išorinių lytinių organų perštėjimu. Liga pagydoma, bet būtina gydyti lytinius partnerius. e)Herpeso viruso infekciją (herpesas) sukelia 2 tipų virusai. Pirmojo tipo virusas pažeidžia lūpas, burnos gleivinę, veido odą. Peršalus dažnai paūmėja šio viruso infekcija. Antrojo tipo virusas dažniau pažeidžia genitalijas: varpą, apyvarpę, makštį, gimdos kaklelį, šlapimo takus. Šio tipo virusas perduodamas dažniausiai lytinių santykių metu. Patekęs į sveiką gleivinę virusas po 2 valandų pradeda daugintis, po 10 – 15 valandų žmogus jau gali užkrėsti kitą, nors pats dar nejaučia jokių ligos simptomų. Herpeso virusu užsikrečiama visam gyvenimui. Nesukeldamas jokių požymių, jis tūno nervų ląstelėse. Lytinio Herpeso viruso sukelti simptomai atsiranda nusilpus žmogaus imuninei sistemai. Praėjus 3-6 dienoms po užsikrėtimo atsiranda bėrimas ant išorinių lyties organų, gali padidėti kirkšnių limfmazgiai. Tyrimų pagalba būtina pirmiausia ištirti dėl sifilio ir ŽIV infekcijos (žmogaus imunodeficito viruso). Liga kartojasi. Tai priklauso nuo imuninės sistemos stiprumo. Kai kraujo serume nustatomi Herpeso viruso antikūnai, skiriamas specifinis gydymas, kuris padeda greičiau pašalinti varginančius ligos požymius, pailgėja intervalai tarp ligos pasikartojimo. Pastebėję lyties organų išbėrimus turite kreiptis tik pas dermatovenerologą. f) Lytinių organų karpas sukelia virusas. Yra žinomos kelios dešimtys šio viruso tipų. Naujausių tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie papilomos viruso tipai gali sukelti tiesiosios žarnos ir gimdos kaklelio vėžį. Virusai, sukeliantys gimdos kaklelio vėžį, nustatomi naujais nukleininių rūgščių tyrimo metodais, gimdos kaklelio epitelio pakitimai pastebimi atlikus citologinius tyrimus. Po užsikrėtimo lytinių organų aštriagalvėmis karpomis dažniausiai po 2-3 mėn., o kartais 8 mėn., ant lyties organų gleivinės ir odos atsiranda plokščių darinių arba smailiagalvių išaugų. Negydant karpų daugėja, jos išauga didelės, nuo menkiausių traumų kraujuoja, jose kaupiasi bakterijos, pradeda niežėti, atsiranda deginimo jausmas, nemalonus kvapas. Pastebėjus reikėtų kreiptis pas gydytoją dermatovenerologą. Dermatovenerologas nustatys, ar tai yra virusinė aštriagalvė, ar sifilinė plokščioji kondiloma. Sergančio žmogaus partneris (ė) visada turi pasitikrinti. Gydymas nesunaikina viruso, todėl pacientas privalo tikrintis kartą per 3 metus. g)Hepatitą B sukelia virusas, kuris pažeidžia kepenis. Užsikrečiama naudojant nesterilius švirkštus, medicinos instrumentus. Dažnai užsikrečiama lytinių santykių metu, kai pažeidžiama gleivinė. Virusas randamas seilėse, sėkloje, makšties išskyrose. Būna viruso nešiotojai, kurie neserga, bet gali lytinių santykių metu užkrėsti kitus asmenis. Diagnozė patvirtinama atliekant specifinius tyrimus. Nuo hepatito B viruso yra vakcina, kuri pakankamai efektyvi. Todėl lytiškai aktyviems asmenims - narkomanams, gaunantiems daug injekcijų, ir jų lytiniams partneriams rekomenduojama skiepytis nuo hepatito. h)Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir AIDS. ŽIV sukelia virusas. AIDS yra paskutinė ligos stadija. ŽIV virusas sugriauna žmogaus imuninę sistemą, todėl organizmas nebegali priešintis bet kokiai infekcijai. Užsikrečiama lytinių santykių metu, naudojant nesterilius švirkštus, adatas, darant tatuiruotes. Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, gali jaustis gerai keletą metų. Tai priklauso nuo organizmo atsparumo. Tyrimai apie ligą rodo praėjus 2-3 mėn. po užsikrėtimo. AIDS specifinių simptomų taip pat nėra, gali būti tik bendri: nuovargis, prakaitavimas naktimis, temperatūra, krinta svoris, padidėja limfmazgiai, atsiranda viduriavimas, sausas kosulys, odos pleiskanojimas, bėrimas, panašus į herpeso. Šiems simptomams ilgai nepraeinant, reikia patikrinti kraują dėl ŽIV. Specifinio gydymo nėra. Kuo anksčiau liga diagnozuojama, pradedamos taikyti profilaktinės priemonės nuo kitų infekcijų, reguliuojama mityba, darbo ir poilsio režimas, tuo didesnė tikimybė, kad AIDS nepasireikš ilgesnį laiką. 2. Ore plintantis virusai: a)Gripas yra oro lašeliniu keliu plintanti ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, kuria kiekvienais metais suserga ir nuo kurios visame pasaulyje miršta daug žmonių. Tipiški gripo požymiai yra staiga pakilusi temperatūra, šaltkrėtis, silpnumas, stiprus galvos ir raumenų skausmas, kartais - varginantis sausas kosulys. Epidemijos registruojamos kiekvieną žiemą kurių metu paprastai nukenčia apie 5-15 proc. gyventojų. Įprastinių epidemijų metu gripas kelia rimtą grėsmę sveikatai, ypač labai jaunų ir labai senų žmonių sveikatai, taip pat gali grėsti lėtinėmis ligomis sergančių ir pagyvenusių žmonių gyvybei. Apie 80 proc. mirčių nuo gripo tenka vyresnių nei 65 metai amžiaus žmonių grupei. Gripo epidemija kyla beveik kasmet gruodžio – kovo mėnesiais ir trunka keletą savaičių. Kasmet Lietuvoje gripas pagal kliniką diagnozuojamas vidutiniškai 100 tūkst. žmonių dar 350- 480 tūkst. nustatomos ūmios virusinės kvėpavimo takų infekcijos. Kiekvieną sezoną registruojami 1-4 mirčių nuo gripo atvejai. Statistiniai duomenys dėl laboratorinės diagnostikos nepakankamumo ir ligonių gydymosi nesikreipiant į gydytojus nėra tikslūs todėl manoma kad sergančiųjų ir komplikacijų skaičius turėtų būti nepalyginimai didesnis. b)Vėjerupiai. Varicella zoster virusinė infekcija – tai ūmi virusinė liga, sukeliama varicella zoster viruso, pasižyminti dideliu užkrečiamumu ir pasireiškianti dviem klinikinėmis formomis: vėjaraupiais ir juostine pūsleline (herpes zoster). Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu per kvėpavimo takus, kai sergantysis kosti ir čiaudo. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai: per odą, liečiant bėrimus.Pirmą kartą užsikrėtus Varicella zoster virusu (VZV) susergama vėjaraupiais. Dažniausiai serga vaikai. Vėjaraupių inkubacinis periodas trunka 11-21 dieną. Vėliau pakyla temperatūra, ir odą bei gleivines išberia niežtinčiomis pūslelėmis. Vidutiniškai bėrimas turi 200-300 elementų, sunkesniais atvejais jų skaičius gali siekti 500. Beria apie 5 dienas. Gali kamuoti ir pykinimas bei vėmimas. Vėjaraupių eiga dažnai būna lengvos formos. Tačiau kartais liga gali būti sunki, komplikuota ir mirtinai pavojinga, jei pažeidžiami vidaus organai (plaučiai, kepenys), smegenų dangalai, prisidėjus antrinei bakterinei infekcijai, jei liga komplikuojasi odos ir minkštųjų audinių pūlingais susirgimais (dėl to vėliau lieka randai odoje). Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiesiems, sergantiems vėjaraupiais, yra 25 kartus didesnė nei vaikams. VZV infekcija itin pavojinga asmenims, kurių imuninės sistemos funkcija yra sutrikusi. Vėjaraupiai nėštumo metu gali būti persileidimo, priešlaikinio gimdymo, negyvo vaisiaus gimimo, apsigimimų, pvz., galūnių deformacijos, akių ir centrinės nervų sistemos vystymosi sutrikimų priežastis. Dėl to ir vos gimęs kūdikis gali susirgti vėjaraupiais. c) Peršalimas Mūsų kraštui būdingi permainingi orai, tai vėjuotos, tai šaltos dienos. Taigi, dažniausiai sakome, jog “peršalome” – varva nosis, skauda gerklę, galvą, prasideda kosulys. Dažniausia šių negalavimų priežastis – virusai, kurie sukelia viršutinių kvėpavimo takų ligas. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio žmogaus, galime net nežinoti nuo ko, nes ore sklaido daugybė smulkių lašelių su virusinės ligos sukėlėjais. Taip pat jie nusėda ant daiktų. Įtakos susirgti turi ir bendra organizmo būklė – nuovargis, neigiamos emocijos, netinkama mityba, nusilpęs imunitetas, organizmo vietinis peršalimas (pvz., kojų), vaikų, senyvas amžius. d) Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.Priežastys Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan BAKTERIJOS Bakterijos - tai ląstelės. Bakterijos sandara: Išorė: plazminė membrana, fibrijos, žiuželiai, sienelė, kapsulė (pilna gleivių);Vidus: citozolis, nukleotidas (DNR grandinė), plazminė (papildomi DNR žiedai), ribosomos.Bakterijos dauginasi skildamos pusiau.Paveiktos nepalankių sąlygų bakterijos sudaro endosporas.Anaerobinės bakterijos – negali augti aplinkoje su O2 (deguonimi), aerobinės – atvirkščiai.Autotrofai – sintetina organines medžiagas iš neorganinių. Svarbiausi žemės autotrofai – augalai.Heterotrofai – nesintetina organinių medžiagų, jiems reikia gatavų organinių junginių (pvz.: angliavandenių, baltymų ir t.t.). Pagal formą bakterijos skirstomos: 1. Rutuliai _ kokai. Jai rutuliai išsidėstę po du _ diplokokai ( gonorėja ). Jai rutuliai išsidėsto vynuogių kekės forma _ stafilokokai. Jai grandinėle _ streptokokai. 2. Lazdelės _ bacilos ( tuberkuliozės, žarnyno ). 3. Spirilos formos ( sifilio ). 4. Išlenktos formos. Bakterijų dauginimasis: 1. Dalijimasis pusiau. Pirmiausia dalijasi nukleoidas, o po to citoplazma. Dauginimosi greitis priklauso nuo išorinių sąlygų. Palankiausiomis sąlygomis dalijasi kas 20 _ 30 min. 2. Lytinis. Taip dažniausiai dauginasi žarnyno lazdelės. Lytinio dauginimosi metu DNR fragmentai gali mutuoti: Bakterijų mityba: 1. Autotrofinis _ kai iš mineralinių medžiagų gamina organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) fototrofinis ( kai organines medžiagas sintetina gaudamos šviesą, pvz.: melsvabakterės, purpurinės bakterijos ); b) chemotrofinis ( kai energiją gauna iš cheminių reakcijų, pvz.: azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, sierosbakterės, gelžbakterės ). 2. Heterotrofinis _ kai naudoja organines medžiagas. Toks mitybos būdas dar gali būti: a) saprofitinis _ kai minta negyvomis organinėmis medžiagomis. Tai _ puvimo bakterijos, rūgimo bakterijos, acto rūgšties bakterijos; b) parazitai _ kai minta gyva organine medžiaga. Tai augalų ir gyvūnų ligų sukėlėjai. Bakterijų gyvenamoji aplinka: 1. Ore. Bakterijos gali patekti net į biosferą. Ore randama skarlatinos, tuberkuliozės, anginos ir k.t. bakterijų; 2. Dirvožemyje. Azotobakterės, nitrifikuojančios bakterijos, puvimo bakterijos, stabligės bakterijos. Stabligės bakterijos gyvena simbiozėje su kai kuriais gyvūnais. Jos gyvena karvės, arklio, avies, slieko žarnyne. Užsikrėtus stablige stabligės lazdelės dauginasi kraujyje ir smegenyse. Stabligės lazdelės išskiria labai stiprius toksinus ( vienus iš pačių stipriausių pasaulyje ). Stabligė yra nepagydoma, nuo jos kasmet Lietuvoje miršta apie penkis žmones. Tačiau yra sukurtos vakcinos nuo stabligės; 3. Vandenyje. Jame randama choleros vibrionų, dizenterijos, vidurių šiltinės lazdelės, bruceliozės sukėlėjai; 4. Gyvūnų organizme. Žarnyno lazdelės, kurios skaido celiulioze ir gamina B grupės vitaminus, ypač vitaminą B12 . Ir dar gali gyventi žmogaus ligas sukeliančios bakterijos. Kokai _ pūlingi susirgimai, angina. Bakterijų nauda: 1. Skaido negyvas organines medžiagas; 2. Šaknų gumbeliuose fiksuoja azotą; 3. Padeda žolėdžiams suvirškinti maistą (celiuliozę); 4. Žmogaus žarnyne išskiria tam tikrus vitaminus ir fermentus. Melsvabakterės pirmosios išskyrė O2 į pirmykštę atmosferą ir pirmosios prisitaikė gyventi sausumoje. Bakterijos - tai ląstelės. Monerų karalystei priklauso bakterijos, tarp jų ir melsvabakterės. Bakterijos ląstelėje nėra branduolio ir kitu membraninių organoidų, randamų eukariotinėje ląstelėje. Ląstelės sienelėje yra glikopeptido. Bakterijos dauginasi nelytiškai - skildamos pusiau; genetinės medžiagos rekombinacija gali vykti dėl konjugacijos, transformacijos ar transdukcijos. Tačiau pagrindinė genetinės įvairovės atsiradimo priežastis yra mutacijos. Kai kurios bakterijos sudaro endosporas, kurios ypač atsparios ardymui, ir todėl genetinė medžiaga gali išlikti nepalankiausiomis sąlygomis. Bakterijų poreikis (ir pakantumas) deguoniui yra nevienodas. Egzistuoja obligatiniai (visiški) anaerobai, fakultatyviniai (daliniai) anaerobai ir aerobinės bakterijos. Dalis bakterijų yra autotrofinės ir vykdo fotosintezę arba chemosintezę. Vienos fotosintetinančios bakterijos (melsvabakterės) deguonį išskiria, kitos (purpurinės ir žaliosios sierabakterės) - ne. Chemosintetinančios bakterijos oksiduoja neorganinius junginius, pavyzdžiui, vandenilio sulfidą, kad gautų reikalingas energijos maisto medžiagoms gaminti. Šių bakterijų daugiausia aptinkama karštosiose versmėse. Paveiktos nepalankių aplinkos sąlygų, kai kurios bakterijos sudaro endosporas (gr. endon - viduįe + spora - sėkla). Citoplazmos dalis ir chromosomos kopija netenka vandens (išdžiūva), ją apgaubia trys stori apsauginiai sporos dangalai. Likusi bakterijos ląstelės dalis suyra, ir spora patenka į aplinka. Sporos išgyvena pačiomis atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis - dykumos karštyje ir sausroje, virimo temperatūroje, ašigaliu ledynuose ir veikiant ultravioletine spinduliuote. Jos išlieka gyvos labai ilgai. Kai 1300 metu senumo juodligės spora sudygsta, ji dar gali sukelti stiprią infekciją (dažniausiai tarp galvijų ir avių). Dygdama spora sugeria vandenį ir išauga iš sporos dangalų. Per keletą valandų ji tampa bakterijos ląstele, kuri toliau gali daugintis skildama pusiau. Žmonėms ypač pavojingas apsinuodijimas maistu, kuriame yra botulino, išsiskiriančio dygstant endosporoms maisto konservuose. Ši liga, vadinama botulizmu, yra mirtina, nors pasitaiko retai. Sporų susidarymas nėra dauginimosi būdas, bet jis leidžia išgyventi ir išplisti naujose vietose. Kai kurios bakterijos plinta judėdamos žiuželiais. Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai ir saprofitiniai skaidytojai, todėl jos būtinos maisto medžiagų apykaitai ekosistemose. Jų medžiagų apykaita yra tokia intensyvi, kad žmonės jas naudoja įvairioms nereikalingoms medžiagoms skaidyti ir naujoms gaminti. Daug heterotrofiniu bakterijų yra simbiontai. Mutualinės azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. Tačiau kai kurie simbiontai parazituoja ir gali sukelti augalų ir gyvūnų ligas. Archėjų ir bakterijų palyginimas Pagal molekulinius duomenis skiriami trys evoliuciniai domenai: bakterijos (Bacteria), archėjos (Archaea) ir eukarijai (Eukarya). Be to atrodo, kad archėjos labiau giminingos eukarijams nei bakterijoms. Visos, ir bakterijos, ir archėjos yra prokariotai (neturi branduolio). Archėjų ląstelių sienelėse nerandama glikopeptido, o bakterijų ląstelių sienelėse jo randama, be to, jos turi vienodų genų su eukarijais. Trijų tipų archėjos gyvena atšiauriomis aplinkos sąlygomis: bedeguonėse pelkėse (metaną išskiriančios archėjos), sūriuose ežeruose (halofilai) bei karštose siera turtingose versmėse (termoacidofilai). Bakterijų sukeltos ligos: a) Reumatas – bakterijų (streptokokų) išprovokuota alerginė uždegiminė liga, pažeidžianti širdį, sąnarius, smegenis, odą bei kitus organus. Šia liga gali susirgti įvairaus amžiaus, bet dažniausiai jauni (7-15 metų) žmonės. Užsienyje ši liga vadinama reumatine karštine. Šią ligą gali sukelti: 1) A grupės β hemolizinis streptokokas – tai bakterija, kuri dažniausiai sukelia anginą, bet gali sukelti prienosinių ančių uždegimą (sinusitą), ausies uždegimą ar kitą infekcinę ligą. 2) Paveldimumas (dažnai reumatu serga keli šeimoms nariai). 3) Pakitęs žmogaus atsparumas dėl, pavyzdžiui, blogų buities sąlygų (ankštas, šaltas, drėgnas butas, didelis žmonių susitelkimas), peršalimo, nepakankamos mitybos. Persirgus angina ar kita streptokoko sukelta liga, organizmas prieš bakteriją pradeda gaminti specialias ją žudančias medžiagas (antikūnus). Tačiau dėl tam tikrų paveldėtų žmogaus genetinių ypatybių, šios medžiagos pradeda žaloti ne tik bakteriją, bet ir paties žmogaus audinius (širdies raumenį ir vožtuvus, sąnarius, poodį, odą, smegenis), sukeldamas šių organų uždegimą ir pažeidimą. Tai vadinama imuninėmis alerginėmis reakcijomis. Reumatas pažeidžia širdies vožtuvus ir sukelia širdies ydas! b) Infekcinis endokarditas – vidiniame širdies sluoksnyje (endokarde) arba širdies vožtuvuose esančio bakterijų ar grybelių židinio sukelta liga. Ligą gali sukelti įvairios bakterijos (streptokokas,stafilokokas)argrybeliai. Mūsų organizme (burnoje, žarnyne, ant odos) gyvena daug bakterijų, kurios paprastai nekenksmingos. Kai kurių medicininių procedūrų metu (pvz., traukiant dantį, atliekant burnos, stemplės operacijas, tiriant skrandį ar žarnyną endoskopu, atveriant įvairius pūlinius ir pan.), į kraują patenka bakterijos, kurios per kelias minutes sunaikina žmogaus gynybinės sistemos. Tačiau, jei žmogus jau turi pažeistus širdies vožtuvus (serga širdies yda) arba organizmo atsparumas yra sumažėjęs (tai būdinga narkomanams, badaujantiems, ligų išsekintiems žmonėms ir kt.), šios bakterijos apsigyvena širdies vožtuvuose arba endokarde ir sukelią kraujo užkrėtimą.

Biologija  Konspektai   (140,08 kB)

Virusas Lotyniškai žodis virus reiškia nuodas. Virusai yra dar mažesni už bakterijas,todėl jų neįmanoma pamatyti per šviesinį mikroskopą. Tokiems mažiems organizmams tyrinėti naudojami tik elektroniniai mikroskopai Viruso sandara Virusai negamina energijos, nereaguoja į dirgiklius ir yra labai paprastos sandaros organizmai. Todėl jie vadinami neląsteline gyvybės forma. Virusas sudarytas iš nukleorūgšties, kurią supa baltyminis apvalkalas. Nukleorūgštyje slypi genai, kurie svarbūs virusui dauginantis.Virusai dauginasi tik tada, kai įsiskverbia į gyvas ląsteles. Viruso dauginimasis Virusas artinasi prie ląstelės. Virusas prisitvirtina prie ląstelės membranos irpro ją įleidžia savo nukleorūgštį. Ląstelės viduje virusas gamina savo nukleorūgštis. Ląstelėje aplink kiekvieną nukleorūgštį susidaro baltyminis apvalkalas. Ląstelės membrana plyšta, išėję nauji virusai puola kitas ląsteles.

Biologija  Pateiktys   (45,19 kB)

Virškinimas - procesas, kurio metu maistas yra susmulkinamas ir suskaidomas, netirpios medžiagos virsta tirpiomis. Žmogus turi gerai išsivysčiusią virškinimo organų sistemą, kurią sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos. Virškinimo traktą sudaro: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas ir išeinamoji anga. Virškinimo liaukos yra šios: seilių liaukos, skrandžio liaukos, kepenys, kasa, plonųjų žarnų liaukutės. Liaukų pagaminti fermentai netirpias maisto medžiagas paverčia tirpiomis. Virškinimo metu atpalaiduojama maiste sukaupta energija. Burna – sudaryta iš burnos ertmės, kurioje už dantų ir jų liaukų juda liežuvis, ir burnos prieangio, kurį apriboja lūpos, dantų lankai bei žandai. Burnos sieneles sudaro gleivinė, kaulai (gomurys, dantys ir dantų lankai, viršutinis ir apatinis žandikauliai) bei raumenys ( žandiniai, lūpų, minkštojo gomurio). Po burną dengiančiu epiteliu gausu mažųjų seilių liaukų, kurios išskiria nedidelį kiekį seilių ir nuolat drėkina burnos gleivinės paviršių. Ryklė – už burnos ertmės yra ryklė. Tai piltuvo pavidalo 15 cm ilgio vamzdelis. Yra nosinė, burninė ir gerklinė dalys. Nuo minkštojo gomurio šonų žemyn, liežuvio ir šonų link, tęsiasi ryklės gleivinės klostės, arba lankai, o iš apačios yra liežuvio šaknis. Ryklė tęsiasi iki VI kaklo slankstelio ir žemiau pereina jo pereina į stemplę. Stemplė – tai maždaug 25 cm ilgio raumeninis vamzdelis, priekinėje stuburo dalyje prasideda nuo VI kaklo ir baigiasi ties XI krūtinės slanksteliu. Apatinėje krūtinės dalyje stemplė perveria diafragmą ir įsilieja į skrandį. Skrandis – tai plačiausia virškinamojo kanalo dalis. Skiriama jo pradinė dalis, skrandis, į kurią įsilieja stemplė, plačiausia dalis – dugnas, ilgiausia dalis – kūnas, kuris siaurėdamas į dešinę ir pereina į prievartį. Skrandis yra kairiojoje viršutinėje pilvo ertmės dalyje. Plonojo žarna – nuo skrandžio tęsiasi apie 5-6 m ilgio vamzdis – plonoji žarna. Skiriamos trys jos dalys: dvylikapirštė žarna – taip vadinama todėl, kad yra maždaug dvylikos pirštų ilgio. Tuščioji žarna ir klubinė žarna, pasibaigiančios klubine aklosios žarnos anga, pro kurią virškinamas maistas išsilieja į storąją žarną.

Biologija  Namų darbai   (7,8 kB)

BIOLOGIJOS DARBAS Gyvūnų įvairovė HIPOTEZĖ. Vilkas labiau prisitaikęs gyvūnas prie aplinkos sąlygų ir labiau išsivystęs plėšrūnas, negu rudoji lapė. VILKAS Canis lupus Proporcingi kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės, pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo giliai įkritusios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat yra apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas šuoliais, pakelia ją iki nugaros lygio, tačiau neužriečia. Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juodas. Tamsiausia yra nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių galai pridengia šviesius vilnaplaukius.Vilko kaukuolei būdinga masyvi veidinė dalis ir palyginti nedidelė ir siaura smegeninė dalis. Žandikauliai ir dantys gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs, plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros masyvios. Dantų formulė: I 3/3 C1/1 P 4/4 M 2/3=42. Dantys stiprūs, ypač stambūs galūdiniai. Iltys vidutinio aukščio. Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu yra naktiniai gyvūnai. Medžioja dažniausiai temstant, o jei medžioklė nesekminga užsitesia ir naktį. Po sekmingos medžioklės vilkai ilsisi saugioje vietoje, tačiau medžioja ir dieną, jei esa alkani. Su jaunikliais žvėrys pasidaro sėslūs, tačiau paaugus vilkiukams, juos pasiima kartu į medžioklę, taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo teritoriją, kurią žymi šlapimu, o jos dydis priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių. Medžiodami daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Ypatingai pasižymi rega, negu kiti šuninių šeimos atstovai. Gerai girdi ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką. Vilkai dažniausiai badauja žiemos metu, esa labai ištvermingi, neėdę gali išbūti iki savaitės ir daugiau, tačiau progai stengiasi kuo daugiau prisiėsti. Plėšrūnai minta stambiais gyvūnais, nes medžioja ne pavieniui, o užpuldami auką būriais. Vilkai su partnerėmis nesiskiria visą gyvenimą. Šių gyvūnų pavojingiausia liga yra pasiutligė. Mitybinių konkurentų vilkai turi, tai: lūšis, lapė, usūrinis šuo ir kiti. RUDOJI LAPĖ Vulpes vulpes Jos liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės nei usūrinio šunies. Snukis ištisęs ir smailus. Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas yra balkšvai ar juosvai pilki. Uodega atrodo tamsesnė už gyvūno nugarą (uodegos galiukas visuomet baltos spalvos), nes akuotplaukių viršūnės juodos. Lapės kaukuolė ilga, žema, o žiūrint iš profilio, jos viršutinė linija beveik horozantali. Viršugalvio keteros ryškesnė tiktai užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai išsivysčiuse pakaušio ketera. Dantų formulė: I 3/3 C 1/1 P 4/4 M 2/3=42. Lapės dantys didesni, negu usūrinių šunų, galūdiniai gerai išsivystę, o iltys ilgos. Kai kaukuolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės prasikiša gerokai žemiau apatinio žandikaulio viršutinio krašto, o paskutinis apatinis krūminis dantis visiškai mažas. Lapė sėslus gyvūnas urvus kasa pati dirvožemį, kartais apsigyvena kartu su barsukais, nes nėra tinkamų vietų kast urvams. Žveries paros aktyvumas priklauso nuo mitybos sąlygų ir saugumo, medžioja dieną, jei aplinkui ramu. Medžioja viena, ne būriais, laimikis nėra įspūdigas – gyvūnas tenkinasi įvairiais graužikais, vabzdžiais, paukščiais, stirnų jaunikliais, kiškiais. Savo jauniklius veda ir prižiūri, kol subręsta, manoma, jog patinas neprižiūri savo jauniklių. Lapės mitybinių konkurentų turi daug – tai visi plėšrieji žvėreliai, paukščiai, kurie minta smulkiais gyvūnais. IŠVADOS. Rudoji lapė ir vilkas yra labai gerai išsivystę kaip plėšrūnai – pasižymi aštriais jutimo organais, ištverme, tobulais dantimis (ilgi iltiniai dantys leidžia lengvai sugriebti ir sudraskyti auką), laibos, stiprios kojos padeda gyvūnui gretai judėti, tyliai sėlinti, maskuojanti spalva leidžia plėšrūnui nepastebimam priartėti prie aukos, tad beveik nėra didelio skirtumo tarp lapės ir vilko – prisitaikę medžioti abi gyvūnų rūšys vienodai, tačiau tarpusavio dvikovoje nugalėtų vilkas, nes jis stambesnis ir stipresnis, tačiau lapė yra daugiau dinamiškesnė, nei pastarasis grobuonis, juk ji medžioja daug smulkesnius gyvūnus ir jos judėjimas yra daugiau manivringesnis. Kadangi vilkai medžioja būriais, išstumtas iš grupės vilkas greičiausiai žūtų, o lapė medžioja viena, tiktaise mokydama jauniklius nelieka medžioklėje vieniša. Vilkai nėra sėslūs gyvūnai, tai reiškia prastai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, nes toje pačioje teritorijoje nesugeba išsimaitinti esant ėdesio stygiui. Lapei taip pat sunku prasimaitinti, nes ji turi daugiau mitybinių konkurentų, negu vilkai. Nors ir kokie šie gyvūnai būtų išsivystę, tačiau abėji turi vienokių ar kitokių trūkumų, tai nepatvirtina mano hipotezės, nes, pavyzdžiui, vilkas atsiskyręs ar išvytas iš bandos negali pragyventi ir greičiausiai žūva, o tuo tarpu lapė, nors ir gerai sekasi medžioti vienai, tačiau turi daugiau konkurentų negu vilkas, kurie mažina gyvūno išlikimo tikimybę.

Biologija  Rašiniai   (6,37 kB)

Maitinimasis- būtina sąlyga organizmui normaliai augti, vystytis ir funkcionuoti. Vartodami įvairų maistą, aprūpiname savo organizmą reikalingomis medžiagomis, kaip pavyzdžiui vitaminais, mineralais, baltymais, riebalais ar pan. Jeigu nori būti sveikas, negalima maitintis bet kuo, reikia žinoti, kiek ir kokių medžiagų žmogus turi gauti per parą. Tarkim, nustatyta, kad per parą žmogus turi gauti apie 2-3 gramus kalcio, magnio 270-400mg, geležies 10-15 gramų. Pritrūkus geležies žmogui gali išsivystyti mažakraujystė. Kad ši liga neužkluptu mūsų, kasdien vartojame mėsą ir jos produktus, kurioje gausu šios medžiagos. Tačiau, yra žmonių, kuriems moraliniai įsitikinimai neleidžia valgyti mėsos. Jie maitinasi tik augaliniu maistu. Tie žmonės yra vegetarai. Jie įsitikinę, kad vartodami augalinį maistą gyvena ilgesnį, sveikesnį ir humaniškesnį gyvenimą. Pasaulyje vegetarai sudaro apie 10% žmonių. Manoma, kad Lietuvoje jų yra apie 5 %. Galvoju, kad ir Ramygalos gimnazijoje yra nevalgančių mėsos mokinių. AR VERTA TAPTI VEGETARU? Dėl šio klausimo žmonių nuomonė visada skyrėsi į dvi dalis: verta ir neverta. Manau, atsakymas yra paprastas ir aiškus : visur yra ir gerųjų ir blogųjų pusių. Mokslininkų duomenimis, vegetarai dažniausiai nerūko ir negeria alkoholinių gėrimų, vien dėl to jų sveikata yra geresnė nei visaėdžiu žmonių. Be to, vegetarai retai turi antsvorio, nes augaliniame maiste daugiau maistinių skaidulų, kurios mažina cukraus ir riebalų rezorbciją organizme. Mažiau šie žmonės serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Neabejotina, kad vegetarai yra humaniškesni, nes atsisako vargyti tai, kas buvo gyva. Taip pat šie žmonės labiau linkę rūpintis aplinka. Vienintelis vegetarizmo trūkumas – griežta mitybos priežiūra. Daugelis prieš tapdamas vegetaru mano, jog atsisakęs mėsos ir toliau sveikai gyvens. Vegetarizmo gyvensena reikalauja pastangų. Žmogus turi „skaičiuoti“, prisiminti kokių medžiagų negavo šiomis dienomis. Vegetarai dažniausiai rizikuoja susirgti mažakraujyste. Šia liga galima susirgti, kai organizmui trūksta geležies, kurios gausu mėsoje. Gaila, tačiau ne visi žino, jog geležies taip pat gausu sojoje, iš kurios, kaip ir mėsos geležį lengvai pasisavina organizmas.

Biologija  Analizės   (90,12 kB)

Įvadas Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Hidrosfera sudaro 71 % Žemės paviršiaus ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje (Vanduo 2008-11-28). Vandenyje yra visos gyvybei reikalingos medžiagos. Nuo paviršiaus iki pat dugno vandenyne yra gyvųjų organizmų. Tačiau gyvenimo sąlygos nuo ašigalio iki pusiaujo, nuo paviršiaus iki didžiausių gelmių labai kinta, todėl gyvybė vandenyne nepaprastai įvairi. Daugumos mokslininkų nuomone, vandenynas - mūsų planetos gyvybės lopšys (Gyvybė pasauliniame… 2008-11-15). Gyvybė vandenyne pasiskirsčiusi netolygiai, dauguma gyvųjų organizmų gyvena paviršiniame Saulės apšviestame šimto metrų vandens sluoksnyje. Ypač gausi gyvūnija vandenyno priekrantėse, kur lietūs, upių vandenys, bangų mūša, ardanti krantus, suneša daugybę maistingųjų medžiagų. Vandenyne gyvenantys jūrų organizmai skirstomi į tris grupes: plūduriuojantys vandens paviršiuje bei storymėje ir nepajėgiantys įveikti srovių, aktyviai judantys vandens storymėje, gyvenantys dugne. Organizmai, neturintys aktyvių judėjimo priemonių, vadinami planktonu. Tai bakterijos, vienaląsčiai dumbliai, smulkiausieji gyvūnai. Augalinis planktonas, arba fitoplanktonas, sudaro „ganyklas", kuriose dauginasi zooplanktonas. Gyvybės pasiskirstymas vandenyno paviršiniame sluoksnyje netolygus ir priklauso nuo geografinės platumos. Paviršiniame ir tarpiniame vandenyno vandens sluoksnyje gyvena daug aktyviai judančių organizmų. Tai žuvys, jūrų žinduoliai (delfinai, banginiai, ruoniai ir kt.), kalmarai, jūrų gyvatės, vėžliai ir kt. Organizmai, gyvenantys jūros dugne,- daugelis dumblių ir įvairūs bestuburiai (koralai, vėžiagyviai, kirmėlės, moliuskai). Kokios fizinės ir cheminės vandens savybės jį daro unikaliu ir būtinu gyviems organizmams. Vandens temperatūra, ištirpęs deguonies, naudingos medžiagos, druskingumas, skaidrumas (apšviestumas), tankis. Vandens molekulės yra didelio poliškumo, dėl to yra geras polinių junginių tirpiklis. Druskingame vandenyje gyvybė turtingesnė ir įvairesnė nei gėlame (Perlman H. 2008-11). 1. Fotosintezė ir chemosintezė Fotosinteze vadinama įvairių organinių medžiagų gamyba (sintezė) organizmuose iš neorganinių medžiagų, naudojant saulės energiją, kuri priimama per šviesą sugeriantį pigmentą chlorofilą. Fotosintezė vyksta tik tose ląstelėse, kuriose yra žalios plastidės – chloroplastai. Iš tokių ląstelių sudaryti lapai, todėl jie laikomi augalo fotosintezės organais. Organinės medžiagos sintetinamos iš anglies dioksido ir vandens, o kaip šalutinis produktas išsiskiria deguonis. Šio proceso metu iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė. 6CO2 + 6H2O + šviesa → C6H12O6 + 6O2 Saulės šviesos energija sukelia tris procesus: vandens skaidymąsi, dėl kurio susidaro molekulinis deguonis, ATP sintezę ir atominio vandenilio susidarymą. Fotosintezės aktyvumas priklauso nuo apšvietimo intensyvumo, CO2 kiekio, temperatūros. Jos esmė – organinių medžiagų gaminimas, į aplinką išskiriant deguonį (Fotosintezė 2008-11-23) Chemosintezė – tai biologinis vienos anglies molekulės (dažniausiai anglies dioksido ar metano) ir maistingos medžiagos virtimas į organinę medžiagą. Oksidatoriumi naudojamos neorganinės molekulės (vandenilio dujos, vandenilio sulfidas). Energijos šaltiniu gali būti metanas. Plačios gyvūnų populiacijos gali būti palaikomos chemosintetikų pirminės produkcijos, pvz., hidroterminiuose plyšiuose. Mokslininkai ilgai manė, kad tamsiame, saulės spindulių nepasiekiamame vandenynų dugne gyvybė neegzistuoja, tačiau ši nuomonė pasikeitė, kai buvo atrasta daugybė gyvų formų, naudojančių ne fotosintezę, o chemosintezę apsirūpinti energija (Chemosynthesis 2008-11-23). Maži mikrobai, dar vadinami hipertermofilais, chemosintetina, o kiti organizmai maitinasi jais arba sudaro glaudžius ryšius, teikdami maistines medžiagas, užtai pasiimdami organines. Hipertemofilai gali tampi apsauga nuo aukštos temperatūros. Gyvi organizmai sugebantys išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis, vadinami termofilais. Jiems priskiriami tiek eukariotai, tiek gausus ratas prokariotų. Norint apibrėžti, kas yra termofilas, sakoma, kad tai organizmas, sugebantis išgyventi aukštos temperatūros sąlygomis. Priklausomai nuo organizmų temperatūros reikalavimų vyrauja klasifikacija: bakterijų ir archėjų, galinčių vystytis aukštose temperatūrose, ekstremofilų ir hypertermofilų (Origins of Life…2008-11-23).

Biologija  Referatai   (669,28 kB)

Vandens augalų juostos Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, tai vadinamasis planktonas, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, jie sudaro bentosą, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno, tai vadinamasis pleistonas. Vandens telkinių zonose vandens augalai išsidėstę tam tikromis koncentriškomis juostomis. Vandens augalų tyrinėtojai savo darbuose dažniausiai aprašo 6 tokias juostas, kurios, einant iš gilumos kranto link, yra išsidėsčiusios taip: 1) mikrofitų arba planktoninių dumblių juosta, 2) pasinėrusių po vandeniu augalų, 3) plačialapių plūdžių, 4) vandens lelijų, 5) nendrių-meldų arba pusiau vandens augalų, 6) sekliųjų vandens augalų juosta. Mikrofitų juosta. Ją sudaro smulkūs augalai - fitoplanktonas. Tai įvairūs mikroskopiniai vienaląsčiai arba kolojiniai dumbliai, kurių ląstelės labai smulkios. Mūsų respublikos ežerų planktone, iš melsvadumblių dažnas vandenkrėtis. Šio ląstelės sudaro karoliukų pavidalo daugialąstes siūliškas kolonijas, su tam tikrais tarpais įsiterpusiomis stambesnėmis ląstelėmis. Gleivėčio genties dumblių ląstelės yra panašios į vandenkrėčio kolonijas, skiriasi tuo, kad gleivėčio siūlai gleivingoje masėje dažniausiai būna įvairios formos. Iš žaliadumblių gėlo vandens planktone dažni valkčiadumblis, chlorelė, maurakulis ir kt. Valkčiadumblis - vienaląstis dumblis. Jo ląstelė ovališka, kriaušiška ar rutuliška. Priekiniame jos gale yra 2 žiuželiai, kurie padeda dumbliui judėti. Maurakulio kolonija rutuliška, sudaryta iš 20-80 tūkst. ląstelių. Šaltų vandenų planktone vyrauja titnagdumbliai. Tai labai gausi ir įdomi dumblių grupė. Apie 50 % ląstelės masės sudaro titnaginis šarvelis, kuris stebina formų įvairumu (žvaigždės, lazdelės, verpstės, plokštelės ir kt.). Gyvena pavieniui arba kolonijomis. Pasinėrusiųjų augalų juosta. Dažnai šios ir po jos esančių juostų augalai vadinami makrofitais. Čia dominuoja bentosiniai augalai. Jame vyrauja maurabragio genties dumbliai. Šie dumbliai išvaizda panašūs į asiūklius. Jų gniužulas iki 20-50 cm aukščio, yra diferencijuotas į pagrindinę ašį ir šonines šakeles, suskirstytas į bamblius ir tarpubamblius. Apatinėje gniužulo dalyje išaugę rizoidai, kuriais augalas tvirtinasi prie substrato. Ant kai kurių maurabragio rūšių rizoidų išauga krakmolingi gumbeliai. Ląstelių sienelėse gausu kalcio junginių, dėl to šie dumbliai yra šiurkštūs. Vandens telkiniuose auga kai kurios samanų rūšys. Dažniausia mūsų gėlų vandenų samana yra tribriaunė nertvė. Jos stiebas iki 50 cm aukščio, šakotas. Lapai iki 8 mm ilgio, plačiai ovališki, nusmailėjusiomis viršūnėmis, begysliai. Vienas įdomesnių bentosinių augalų, visiškai pasinėrusių vandenyje, yra kanadinė elodėja. Jos stiebas iki 60 cm aukščio, dažniausiai šakotas. Lapai po 3-4 menturiuose, pailgi arba linijiškai lancetiški, smulkiai dantyti. Vainikėlis baltas, trilapis. Labai greitai dauginasi vegetatyviniu būdu. Rudeninės praujenės lapai linijiški, į pagrindą paplatėję, viršūnė dviguba. Vaisiai stambūs su plačiais sparneliais. Auga stovinčiuose ir ramiai tekančiuose vandenyse iki 2 m gylio. Prie dalinai pasinėrusių augalų priskiriamas alijošinis aštrys. Lapai kardiški, prie pamato tribriauniai, labai aštriai dantyti, susitelkę kompaktiškoje skrotelėje. Augalas iki žydėjimo būna pasinėręs vandenyje, žydėti iškyla į vandens paviršių, po to vėl nusileidžia ant dugno. Žiedai dideli, balti. Plačialapių plūdžių juosta. Augalai panirę vandenyje, virš vandens kyšo tik žiedai. Šioje juostoje vyrauja plačialapės plūdės. Mūsų gėluose vandenyse auga daug jų hibridų bei morfologinių formų. Jos gerai dauginasi vegetatyviniu būdu. Šios juostos augalai dar skirstomi į plačialapius ir siauralapius. Permautalapė plūdė - daugiametis, ilgu šakniastiebiu ir iki 5 m ilgio paprastu arba šakotu stiebu žolinis augalas. Lapai plačiai arba pailgai kiaušiniški, pusiau širdiška apatine dalimi apkabina stiebą. Jų pakraštys šiurkštus, smulkiai dantytas. Varpkočiai iki 5 cm, varpos iki 3 cm ilgio. Stovinčiuose vandenyse labai dažna blizgančioji plūdė. Išsiskiria storu šakniastiebiu, ilgu stiebu, kurio viršutinė dalis šakota. Lapai stambūs, elipsiški, kiaušiniški, arba lancetiški, blizgantys, persišviečiantys, jų pakraštys banguotas ir smulkiai dantytas. Varpos iki 5 cm ilgio. Siauralapių plūdžių juostoje dažnesnė šukinė ir plokščioji plūdės. Šukinės plūdės stiebas plonas, viršūnėje tankiai išsišakojęs. Lapai siaurai linijiški, smailūs. Varpkotis siūliškas iki 10 cm ilgio, varpa iki 6 cm ilgio. Plokščiosios plūdės stiebas suplotas, briaunos sparnuotos. Lapai linijiški, jų viršūnės beveik apvalios, su trumpu dygleliu. Varpkočiai iki 4 cm ilgio, varpa pailga, tanki. Vandens lelijų juosta. Šios juostos augalų lapai plūduriuoja vandens paviršiuje, o žiedai kyšo virš vandens. Joje dominuoja lūgninių šeimos augalai: vandens lelijos ir lūgnė. Jų žiedai dekoratyvūs, tačiau primityvios sandaros. Iš vandens lelijų Lietuvoje dažnesnės yra paprastoji ir mažažiedė vandens lelijos. Jos auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose iki 4 m gylio. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Šakniastiebiuose susikaupia iki 20 % ( sėklose iki 45%) krakmolo, gliukozės, rauginių ir kitų medžiagų. Paprastosios lelijos lapų pamato skiautės nevienodo dydžio, bukos. Žiedai dideli, iki 16 cm skersmens, balti. Purka geltona, vidinių kuokelio koteliai tokio pat dydžio kaip ir dulkinės, taurelės pagrindas apvalus. Mažažiedės vandens lelijos lapų pamatinės dalies skiautės beveik lygios, smailokos, vidurinėje dalyje dengia viena kitą. Purka raudona, vidinių kuokelių koteliai aiškiai platesni nei dulkinės, taurelės pagrindas aštriomis briaunomis. Paprastoji lūgnė dar vadinama geltonąja lelija. Lūgnė turi dvejopus lapus - povandeniniai trumpakočiai, ploni,gležni, banguotais kraštais, jų epidermis su labai plona kutikula, be žiotelių, mezofilis nesuskirstytas į statųjį ir purųjį audinį, o plūduriuojantys - ilgakočiai, stori, odiški, jų kutikula gerai išsivysčiusi, mezofilije ryškus statusis audinys, viršutinėje pusėje labai daug žiotelių. Žiedai geltoni, nemaloniai kvepia. Nendrių - meldų juosta. Šios juostos augalai tik iki pusės panirę vandenyje. Augalai stambūs, ryškūs. Vyrauja paprastoji nendrė. Tai miglinių šeimos aukštaūgis, tvirtu tuščiaviduriu stiebu žolinis augalas. Lapai linijiškai lancetiški, šluotelė tanki, tamsiai violetinė, vienašalė. Augalai gana daug sukaupia baltymų, angliavandenių. Greta nendrių, daugiau mažiau, ploteliais auga ežerinis meldas. Jo stiebas tariamai belapis, apvalus, ryškiai žalias. Žiedynas šluotelės pavidalo, apgaubtas 2-3 viršūninių lapų. Žemiausias viršūninis lapas ilgesnis už žiedyną ir pailgina stiebą. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Kadangi lapai labai menki, jų paskirtį atlieka žali stiebai. Stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių pakrantėse, įlankose iki 1-2 m gylio didesniais ar mažesniais sąžalynais auga plačialapis ir siauralapis švendrai. Iš kitų augalų švendrai išsiskiria ilgais melsvai žaliais lapais ir tamsiomis aksominėmis burbuolėmis. Plačialapio švendro žiedai smulkūs, susitelkę į dvi cilindriškas burbuoles. Viršutinė burbuolė mažesnė, susideda iš kuokelinių žiedų, o apatinė aksominė, - iš piestelinių žiedų. Siauralapio švendro lapai siauri, kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės atskiros. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Sekliųjų vandens augalų juosta. Vandeniui nusekus šios juostos augalai paprastai atsiduria sausumoje. Čia vyrauja įvairios aukštos viksvos, ypač dažna snapuotoji viksva. Jos stiebai bukai tribriauniai, iki pat žiedyno švelnūs. Lapai pilkai žali, sulinkę arba susisukę. Šioje juostoje auga pelkinė viksva. Jos pažiedės su ilgomis, nusmailėjusiomis viršūnėmis, maišeliai taškuoti, rudi. Makštys prie pamato tinkliškai išsisklaidžiusios. Šiurkščiosios viksvos stiebai tribriauniai ir labai šiurkštūs, žiedynlapis be makšties, maišeliai su ilgais dantytais snapeliais. Pūslėtosios viksvos maišeliai labai pūsti, kiaušiniškai kūgiški, su trumpu snapeliu, lapai be skersinių gyslų. Šalia viksvų šioje juostoje auga vaistinis augalas balinis ajeras. Jo lapai kardiški, bekočiai, prie pagrindo apatinėmis dalimis apkabinę vienas kitą. Žiedynas - į šoną pakrypusi burbuolė. Dauginasi šakniastiebiais, juose susikaupia nemažai eterinių aliejų. Įdomus šios juostos augalas strėlialapė papliauška, kuri turi trejopus lapus: žemutiniai, vandenyje pasinėrę, bekočiai, linijiški, viduriniai, plūduriuojantys ilgakočiai, lancetiški, o oriniai ilgakočiai, strėliški. Žiedai iki 2 cm skersmens, vainiklapiai balti, pamatinė dalis raudonai violetinė. Vandeninė monažolė - varpinių šeimos žolinis augalas. Tai šviesiai žalias, tvirtu, storu stiebu ir iki 1.5 cm pločio lapais augalas. Šluotelė ilga ir labai šakota. Bene dekoratyviausias vandens telkinių pakrančių augalas yra geltonasis vilkdalgis. Jo lapai kalavijiški, melsvai žali. Žiedai geltoni, stambūs, iki 10 cm skersmens. Augalas nuodingas, šakniastiebiuose yra medžiagų sukeliančių vėmimą. Atskirą ekologinę grupę sudaro vadinamasis pleustonas. Tai vandens augalai, kurie pasyviai plūdurioja vandenyje, auga neprisitvirtinę prie dugno. Iš plūduriuojančių augalų gėluose vandenyse gausu siūlinių daugialąsčių dumblių. Dažnesnės iš jų mauragimbė ir zignema. Jų gniužulą sudaro ilgi, nešakoti, gleivėti, slidūs siūlai. Šie dumbliai skiriasi chromatoforų forma: mauragimbės jie spiralės pavidalo, o zignemos dviejų susikibusių žvaigždučių pavidalo. Kartais stovinčių ir lėtai tekančių vandens telkinių paviršius būna aptrauktas žalsva valktimi. Tai plūdenos. Dažnesnė yra trilypė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai su viena šaknimi. Ji išskyrus žydėjimo metą, auga pasinėrusi vandenyje. Nuolat vandens paviršiuje plūduriuoja daugiašaknė plūdena. Jos lapiški stiebo nareliai išleidžia daug šaknų. Mažoji plūdena yra laikoma mažiausiu žiediniu augalu. Įdomus be šaknų, vandenyje plūduriuojantis vabzdžiaėdis augalas paprastasis skendenis. Žiedai geltoni, išmarginti oranžiniais ruoželiais. Žydintys žiedai iškilę virš vandens. Lapų skiltelės siūliškos, beveik visos su pūslelėmis. Jos turi vožtuvėlius, kurie prisilietus smulkiam vandens gyventojui, atsiveria į vidų. Į pūslelės vidų patekę smulkūs organizmai suvirškinami augalo išskiriamomis sultimis. Taip paprastasis skendenis apsirūpina azotinėmis medžiagomis. Pažymėtina, kad aprašytas juostinis vandens augalų išsidėstymas skirtinguose vandens telkiniuose yra nevienodas. Kai kurios juostos būna neryškios. Skirtingų juostų vandens augalų rūšys neretai esti susipynusios. Vandens augalų anatominiai, morfologiniai ir fiziologiniai bruožai. Vandens augalų stiebai. Vandeniniai augalai nuo sausumos skiriasi tuo, kad auga pertekliuje vandens, kurį siurbia ne tik šaknimis, bet ir lapais ir stiebu. Todėl nereikia vandens išnešioti, ir apytakos audiniai, ypač medienos elementai, redukuojasi. Vandenyje pasinėrusių augalų apytakos audiniai dažniausiai sudaro tik vieną centre esantį indų kūlelį. Jų medienoje yra keletas vandens indų arba ir visai jų nebūna. Pavyzdžiui, elodėjos (Elodea canadensis) arba plukenio (Najas marina) stiebo centre yra tik iš karnienos elementų sudarytas indų kūlelis, kurio viduryje vietoj anksti suirusio vandens indoesti oro pilnas tarpuląstis. Šerdies irgi nėra. Vandenyje augalo kūnas yra lengvesnis, be to stovintis vanduo sudaro ramią aplinką, dėl to nereikalingi ramstiniai audiniai. Vandeninių augalų stiebas gležnas, be storesnių ramstinių elementų (sklerenchimos). Iš vandens ištrauktas toks stiebas sulinksta, nusvyra, nes neišlaiko svorio. Vandeniniams augalams nepavojinga oro sausra, taip pat vandenyje jie rečiau mechaniškai pažeidžiami. Todėl vandeninių augalų yra silpni dengiamieji audiniai. Jų epidermis mažai diferencijuotas, kutikula labai redukuota, išorinės epidermio sienelės menkai sustorėjusios. Vandenyje pasinėrusių augalų epidermis dažnai su chloroplastais, todėl jis kartu atlieka ir asimiliacinio audinio funkciją. Epidermio žiotelės redukuotos arba jų visai nebūna. Kamštinio audinio vandeniniai augalai neturi. Kartais išsivysto felogenas, bet jis negamina kamštinio audinio, o sudaro gausią tarpuląsčių aerenchimą. Stovinčiame vandenyje trūksta oro, todėl stiebe esančiais tarpląsteliniais takais oras pristatomas iš viršutinių lapų, kyšančių ore arba plaukančių vandens paviršiuje. Tarpuląsčių aerenchima dažniausiai būna susitelkusi pirminėje žievėje, o tai būdinga dviskilčiams augalams, arba paplitusi po visą stiebą, kaip meldų (Scirpus) ir vikšrių (Juncus). Šių augalų stiebo pagrindinis audinys virtęs aerenchima. Daugelio vandeninių augalų (nendrės, balinių asiūklių) stiebai yra tuščiaviduriai. Tuštymėmis difuziniu būdu cirkuliuoja oras. Tačiau ties bambliais atsiranda pertvaros, paprastai iš puraus parenchiminio audinio. Jo ląstelės kartais būna žvaigždės formos ir jungiasi tarp savęs tik spindulių galais, todėl lieka tarpai orui praeiti. Kai kurių vandens augalų gerai išsivystęs stiebo endodermis, jis gaubia centrinį veleną - atskiria jį nuo pirminės žievės, kurioje gausu tarpuląsčių. Manoma, kad šis endodermis taip pat apsaugo augalo centrinį veleną nuo medžiagų išsiplovimo. Vandens augalų lapai. Vandeniniai augalai arba hidatofitai yra dvejopi: tikrieji hidatofitai, kurių lapai pasinėrę vandenyje, ir aerohidatofitai, kurių viršutiniai lapai plauko vandens paviršiuje arba iškilę virš vandens. šių augalų lapų mezofilyje gausu tarpuląsčių, jis nelabai diferencijuotas. Lapai plokšti, pliki ir ploni, arba siūliškai suskaldyti. Pasinėrusiųjų lapų epidermis paprastai be žiotelių ir dažniausiai su chloroplastais. Epidermio išorinės sienelės dažniausiai be kutikulos (arba ji menkai išsivysčiusi), joms būdinga gleivėtumas. Manoma, kad gleivės mažina ląstelių pralaidumą, ir organinės medžiagos iš augalų ne taip greit išsiplauna. Paskiri epidermio ploteliai, vadinami hidrotopomis, prisitaikę sugerti vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Taigi šių augalų epidermio funkcija yra trejopa - dengiamasis, asimiliacinis ir kartu siurbiamasis audinys. Kartais jis ( elodėjos lape) pakeičia mezofilį, nes elodėjos lapai jo neturi - lapalakštis tik iš dviejų sluoksnių. Smulkiai suskaldytų lapų, kaip nerties, plunksnalapės, vandeninio vėdryno, būna didesnis siurbiamasis paviršius, galbūt tai yra prisitaikymas prie tekančio vandens, kad jų nesuplėšytų. Aerohidatofitų virš vandens kyšantys lapai tokie pat kaip ir higrofitų- drėgnų ir ūksmingų vietų augalų: epidermis plonas, žiotelės iš abiejų pusių. Tačiau vandens paviršiuje plaukiojančių lapų (lugnės, vandens lelijos) žiotelės tik viršutinėje lapo pusėje. Jų ir kutikula gerai išsivysčiusi. Yra net vaško sluoksnis, kuris apsaugo lapą nuo infekcijos, be to vaškuotas paviršius nešlampa, todėl ant lugnių ir vandens lelijų lapų nesilaiko vanduo. Kitų aerohidatofitų ryški heterofilija ir formos atžvilgiu. Pavyzdžiui, vandeninio vėdryno pasinėrusieji lapai siūliškai suskaldyti, o paviršiuje plaukiojantieji tik skiautėti. Uodeguonės pasinėrusieji lapai labai ilgi, lijiniški, o iš vandens kyšantieji trumpi, elipsiški. Higrofitų - drėgname dirvožemyje augančių augalų lapai neturi priemonių transpiracijai mažinti. Jų epidermio sienelės plonos, kutikula labai plona, žiotelės be prieangių. Higrofitai prisitaikę vandens perteklių iš lapų pašalinti, tai atlieka hidatodos. Pasinėrusiųjų hidatofitų lapai dažnai apsitraukia kalkine plutele (iš CaCO3). Šie augalai absorbuoja vandenyje ištirpusį Ca(HCO3)2, sunaudoja fotosintezei iš jo molekulės vieną H2CO3 molekulę ir išskiria netirpstantį CaCO3. Kuo vanduo kalkingesnis, tuo storesnė CaCO3 plutelė nusėda ant augalų epidermio. Vandens augalų šaknys. Vandens augalų šaknynas menkai išsivystęs. Jų šaknų pagrindinė funkcija - prisitvirtinti prie substrato. Šakniaplaukių vandens augalai visai neturi, arba jų yra mažai. Nendrių - meldų juostos augalų yra stiprus šakniastiebis, jų gerai išsivysčiusi aerenchima. Vandens augalų dauginimasis. Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas. Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie hidatofitų žiedaiyra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį. Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis. Išvados: Vandens baseinas yra tinkamas biotopas augalams augti. Manoma, kad pirmieji gyvi organizmai atsirado vandenyse, nes čia aplinkos sąlygos yra pastovesnės. Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Be to vandenyje visos augalo dalys turi tas pačias aplinkos sąlygas, todėl yra mažiau pakitusios negu sausumos augalų. Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir koloninių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno.

Biologija  Referatai   (12,76 kB)

Iš viso žinoma apie 50 įvairių ligų, kuriomis suserga triušiai. Jeigu tavo augintinis rimtai negaluoja būtina kreiptis į veterinarą. Triušio negalavimo priežastys dažniausiai būna blogas maitinimas, laikymas tik narve, psichologinės traumos. Atsiminkite, jog daug lengviau susirgimą perspėti, nei gydyti. Teisingas rūpinimasis savo augintiniu, laikymas geromis sąlygomis, subalansuota mityba – jūsų triušiuko geros sveikatos ir nuotaikos rezultatas. Ką reikia daryti, norint matyti sveiką ir linksmą triušį: Sveiko triušio pirkimas arba tikrinimas pas veterinarą iškart įsigijus. Reguliarus narvo valymas. Patartina tai daryti 1-2 kartus per dieną. Periodiškai keisti gultą, kai jis išsipurvina. Šukuoti (ypatingai jei tai angorinis triušis) Prieš maitinant, reguliariai tikrint, ar sausas maistas nesugedęs. Triušiai labai liguistai reaguoja į supuvusį ar supelijusį pašarą. Triušius reikia skiepyti nuo miksomatozės ir virusinio kraujavimo. Abi šios ligos yra virusinės ir dažniausiai baigiasi mirtimi. Skiepyti reikia kartą per metus. Geriausia pavasario pabaigoj, kai padidėja galimybė susirgt. Ligos požymiai: Išskyros iš akių ar nosies; Išskyros iš ausų; Susivėlęs ar nešvarus kailis; Sunkumai ėdant arba tekančios seilės; Sunkus kvėpavimas; Skystos išmatos; Keistas elgesys ar neįprastas apetitas; Didelis troškulys; Dažniausi negalavimai. Sloga. Triušiai dažnai serga kvėpavimo organų ligomis, ypač jeigu būstas prastai vedinamas. Taip pat slogą gali sukelti įvairios bakterijos tokios, kaip stafilokokai (Staphylococcus aureus), eruginozė (eurugenosa) ir kitos. Sloga sergančio triušio nosis nuolat varva, kvėpavimas sunkus. Nors antibiotikai kuriam laikui gali suardyti bakterijų balansą pilve, tai geriausias būdas išgydyti slogą Tačiau negalima savavališkai skirti antibiotikus, būtina pasitarti su gydytoju ir griežtai laikytis nurodymų. Gydymas antibiotikais turi tęstis keletą savaičių ir dar kelias dienas po to, kai dings simptomai, kad įsitikintume, jog kiek galima daugiau bakterijų buvo panaikinta. Jei nutrauksime gydymą per anksti, liks stipriausios bakterijos ir liga gali atsinaujint. Tokiu atveju, bakterijos pradės daugintis ir bus atsparios antibiotikams. Netgi tokia, iš pirmo žvilgsnio nesunki liga, kaip sloga, gali pereiti prie tokio gyvybei pavojingo susirgimo, kaip pneumonija ar sisteminės infekcijos. Todėl svarbu laiku pasirūpinti savo mažuoju draugu. Šilumos smūgis. Labai svarbu ypatingai prižiūrėti savo augintinį vėlyvo pavasario ir vasaros metu. Triušiai jautresni karsčiui nei šalčiui. Požymiai atsiranda netikėtai. Triušis atsisako valgyti, mažai ir lėtai juda, o po to visai guli nejudėdami. Jeigu triušiukas atrodo nukeipęs, leisgyvis, tai gali reikšti, jog triušis gavo šilumos smūgį. Jei triušis stipriai perkaito, jį ima drebuliai ir dažniausiai, jei nėra suteikta pagalba, triušis miršta. Tai yra būdinga, jei kūno temperatūra pakilo iki 44-450. Būtent dėl to svarbi yra perkaitinimo prevencija. Ką daryti, kad triušis negautų šilumos smūgio: Svarbu, kad narve būtų vandens bei pavėsis, kuriame galima būtų pasislėpti. Negalima palikt triušio visai dienai lauke, ypač jei oras gana karštas. Įmeskite į gertuvę kelis ledo gabaliukus. Jeigu Jūsų triušiukas angorinis, geriausia būtų jį vasaros metu apkirpti Svarbu, kad Jūsų augintinis gautų pakankamą kiekį daržovių. Jei triušis laikomas narve, svarbu, kad patalpos būtų vedinamos.

Biologija  Referatai   (289,77 kB)

Garso bangos perneša energiją, kurią galima panaudoti. Kalbą ir muziką galima perduoti daugybe būdų, todėl garsas – efektyvi ryšio priemonė. Ultragarsas (aukšto dažnio garsas, kurio žmogus negirdi) padeda šikšnosparniams, delfinams ir banginiams orientuotis erdvėje, nes jie evoliucijos eigoje įgijo aktyvios ultragarsinės echolokacijos sistemas. Garsas yra tam tikra kinetinės energijos (judesio energijos) forma, kurią sukuria bet kuris virpantis objektas. Visų garsų priežastis yra mechaniniai aplinkos virpesiai, nors paprastai jie nematomi. Susidūrus automobiliams jų paviršiai pradeda virpėti, ir išgirstame smūgio garsą; muzika iš radijo imtuvo sklinda dėl to, kad virpa jo garsiakalbio membrana; kalbame ir dainuojame virpant balso stygoms gerklose. Garso stiprumo lygis matuojamas decibelais (dB). Prietaisas matuoja garso stiprumą, susijusį su garso bangos slėgio skirtumu – garsiniu slėgiu.

Biologija  Pateiktys   (497,49 kB)

Nipponia nippon Endangered Until the late 1800s, this ibis nested over a huge area of mainland Asia and Japan. With the cutting of pine woodlands, where it nested, and the use of pesticides in rice paddies and marshlands, which were its feeding grounds, the bird's numbers declined drastically. It is now designated in Japan as a Special Bird for Protection, and in Korea as National Treasure No. 198. It also has full legal protection in the former USSR. Currently, there are about 40 birds in the wild which survive in South Shaanxi, China. The Sacred Ibis (Threskiornis aethiopicus) is a species of wading bird of the ibis family, Threskiornithidae, which breeds in sub-Saharan Africa, SE Iraq and formerly in Egypt, where it was venerated and often mummified as a symbol of the god Thoth. It has also been introduced into France, Italy, Spain, United States (S.Florida) and Australia. The bird nests in tree colonies, often with other large wading birds such as herons. It builds a stick nest often in a Baobab and lays 2-3 eggs. The Sacred Ibis occurs in marshy wetlands and mud flats, both inland and on the coast. It will also visit cultivation and rubbish dumps. It feeds on various fish, frogs and other water creatures, as well as insects. An adult individual is 68 cm long with all-white body plumage apart from dark plumes on the rump. The bald head and neck, thick curved bill and legs are black. The white wings show a black rear border in flight. Sexes are similar, but juveniles have dirty white plumage, a smaller bill and some feathering on the neck. This bird is usually silent, but occasionally makes some croaking noises. The introduced and rapidly growing populations in southern Europe are seen as a potential problem, since these large predators can devastate breeding colonies of species such as terns. They also compete successfully for nest sites with Cattle and Little Egrets. The adaptable Ibises supplement their diet by feeding at rubbish tips, which helps them to survive the winter in these temperate regions. The Sacred Ibis is one of the species to which the Agreement on the Conservation of African-Eurasian Migratory Waterbirds (AEWA) applies.

Biologija  Pateiktys   (1,49 MB)

Beveik trečdalį savo gyvenimo praleidžiame miegodami ir tai tikrai ne laiko švaistymas. Kokybiškas miegas yra būtinas gerai savijautai. Miegant pailsi ne tik mūsų kūnas, bet ir smegenys. Suaugusio žmogaus organizmas privalo kasnakt ilsėtis ne mažiau kaip 7 valandas, vaiko – 12 valandų, o paauglio – 9 valandas.Toks poilsis užtikrins atsparumą įvairioms infekcijoms ir normalų funkcionavimą. JAV Nacionalinis Sveikatos ir Mitybos tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie miegojo 5 valandas per naktį ir mažiau, buvo 73 procentais labiau linkę tukti nei tie, kurie miegodavo 7-9 valandas. ”Tyrimo metu pastebėta, kad net valanda miego gali turėti įtakos: žmonės miegantys 6 valandas per naktį buvo 27 procentais labiau linkę tukti, nei tie, kurie miegodavo 7-9 valandas, o mažiausiai miegantys - net 63 procentais daugiau linko į nutukimą”, - teigia Kolumbijos universiteto medicinos profesoriai Steven’as Hymsfield’as ir James’as Gangwisch’as. Ryšį tarp miego stokos ir nutukimo paaiškina faktas, kad miego trūkumas sumažina leptino (sotumo hormono, kuris malšina apetitą) kiekį. Leiskite sau pasilepinti ilgesnėmis miego valandėlėmis, neskubėkite daryti rytinės mankštos, o naktimis nekankinkite savęs kofeinu, ypač dabar, atostogų metu!

Biologija  Referatai   (232,34 kB)

Praeito šimtmečio pabaigoje išspausdinti mokslininkų darbai įrodė, kad apie 50% žmonių mirčių tiesiogiai susiję su neteisinga mityba. Daugelį metų buvo skelbiama racionali, vėliau subalansuota, mityba. Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie sveiką mitybą. Sveika mityba yra tokia, kuomet organizmas gauna visas jam reikalingas medžiagas ir energiją idealiam svoriui palaikyti. Kadangi maistas yra svarbus ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, tai šiandien mitybos specialistai kalba apie sveikatinančią mitybą. Būtent toks mitybos apibūdinimas geriausiai atspindi jos reikšmę. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie lietuvių mitybą atsirado XVI a. Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimo pradininkas buvo V. Lašas. 1933 m. Lietuvos ūkininkų mityboje baltymai sudarė 11% paros raciono, riebalai - 17% ir angliavandeniai - 70%. Respublikinio mitybos centro 1997 – 1998 metais atliktais suaugusiųjų Lietuvos žmonių gyvensenos ir faktinės mitybos tyrimais nustatyta, kad Lietuvos suaugusiųjų žmonių mityba ypač pasikeitė: smarkiai padidėjo riebalų ir sumažėjo angliavandenių suvartojimas, maiste atsirado daug sveikatai nepalankaus cholesterolio, mityba pasidarė neracionali ir nesubalansuota. Psichologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad žmonės valgo dėl sekančių priežasčių: Energijai ir maisto medžiagoms papildyti. Relaksacijai (valgydamas jaučia atsipalaidavimą). Bendraujant (susirenka prie skaniais valgiais dengto stalo); Savęs įvertinimui (valgo labai brangius maisto produktus, pvz,: 5 kartus per dieną juoduosius ikrus). Nesėkmių kompensavimui (nesiseka šeimoje, darbe). Reakcijos į stresą (50% žmonių streso metu valgo daugiau ir dėl to nutunka). Maistą priima kaip dovaną (mažam vaikui už gerą darbą duodamas saldainis). Valgo dėl estetinio poreikio (gražiai dengtas stalas, papuoštas maistas). Sveikos mitybos principai ir pagrindinės taisyklės

Biologija  Referatai   (44,35 kB)

Sveika gyvensena Įžanga Praeityje sveikata žmogui reikšdavo vien beskausmę būklę. Šiandien šio žodžio prasmė yra daug platesnė. Sveikata suprantama kaip gera fizinė, psichinė ir socialinė žmogaus būklė. Sveikata – tai asmeninis žmogaus turtas. Jis priklauso nuo genetikos, fizinių, socialinių bei ekonominių veiksnių, o daugiausiai nuo žmogaus elgsenos. Žmonės skirtingai elgiasi su savo sveikata. Ne visi žino kaip reikia ja rūpintis, bet ir žinantis ne visada tai daro. Per daug paviršutiniškas žiūrėjimas į savo sveikatą ir savitvardą, atveda prie daugybės fizinių ir psichinių ligų. Protingai organizuodami savo gyvenimą, žmonės galėtų išvengti daugybės rūpesčių ir gyventų ilgiau. Tai sveika žinoti ir vaikams ir suaugusiems. Ką daryti kad būtum sveikas? Labai svarbu yra rūpintis kūno ir aplinkos švara, atitinkamai maitintis, daug judėti, vengti blogų įpročių( rūkimo, alkoholio ir narkotikų vartojimo),laikytis saugos taisyklių, draugiškai elgtis su aplinkiniais ir t. t. Šių principų laikymąsi savo kasdieniniame gyvenime vadiname sveika gyvensena . Nuo Antrojo pasaulinio karo pasiekta didžiulė medicinos technologijos pažanga, bet ji pirmiausia nukreipta gydyti ūmias ligas, tačiau neapsaugo nuo jų. Ši situacija nebuvo planuota, bet susidarė dėl tam tikrų aplinkybių. Galbūt paveikė tai, kad gyventojai persikėlė iš kaimo į miestą, kas sąlygojo gyvenimo būdo permainas. Gryną orą iškeitėme į smogą, o fizinę veiklą pakeitė televizija. Užuot ėję į darbą pėsčiomis, mes naudojamės visuomeniniu transportų arba važiuojame nuosavu automobiliu. Po Antrojo pasaulinio karo pradėta stipriau rūkyti, padidėjo alkoholio vartojimas, paplito narkomanija. Mūsų visuomenė gyvena sočiai ir nuolaidžiauja savo silpnybėms. Mes per daug rūkome, per daug geriame ir per daug valgome. Sportas – tai sveikata Daugelis serga sporto renginių „narkomanija“. Tik dalis žmonių sportuoja, o dauguma mėgsta vien stebėti, kaip mankštinasi kiti. Pernelyg daug žmonių savaitgaliais vien žiūri, bet patys nedalyvauja sporto renginiuose. Seniai žinoma, kad judėti sveika. Judant suaktyvėja medžiagų apykaita, mankštinami sąnariai, sustiprėja raumenys, sunaudojama daugiau kalorijų, išsiskiria hormonai, teigiamai veikiantis mūsų savijautą. Bet nereikėtų pamiršti saiko, antraip rezultatas bus priešingas – susižeisite arba susirgsite. Todėl vadovaukitės šūkiu: „ Sportuoti reikia saikingai, bet reguliariai“. Dauguma gyvūnų nejaučia fizinės mankštos stygiaus, bet žmogus yra kitoks gyvūnas. Esame keisti padarai. Mes galime būti įsitikinę, kad mums reikia fizinės veiklos, galime suprasti, kad truputis mankštos palaikys gerą kūno formą ir suteiks daugiau gyvumo ir darbingumo, galime sutikti, kad mankštai verta paskirti šiek tiek mūsų laiko ir pastangų. Tačiau mes vis vien randame daugybę pasiteisinimų, kad išvengtume fizinės veiklos. Taip mes labai save nuskriaudžiame. Vienoje savo dramų Šekspyras pastebėjo, kad prarandame tai, ko nenaudojame.

Biologija  Rašiniai   (8,24 kB)