Po prijungimo prie Rusijos neįvyko jokių esminių švietimo pokyčių. Lietuvos švietimo sistemą ėmė kontroliuoti generalgubernatorius, bet ir tiesiogiai į švietimo reikalus jis mažai tesikišo. 1797 m. buvo įkurta Lietuvos edukacijos komisija, pirmininkaujama paeiliui tai Vilniaus, tai Žemaičių vyskupų. Beveik visos vidurinės mokyklos vėl buvo perduotos vienuolynams. Pradinės mokyklos – jų etnografinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 200 – ir toliau buvo prižiūrimos parapijų klebonų.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 9,39 kB)

Caro administracija, siekdama rusinti visas imperijoje gyvenusias tautas, daugelį metų varžė jų kultūrinę veiklą. Iki XX a. pradžios lietuviams drausta steigti kultūros draugijas ar ekonominio pobūdžio organizacijas. Carinės administracijos valdininkai neleido įregistruoti jokių draugijų įstatų, o besistengiančius suburti žmones organizuotai veiklai visokeriopai persekiojo ir baudė. Todėl XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo steigti įvairias draugijas ir organizacijas už etnografinės Lietuvos ribų: Rygoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Petrapilyje ir kitur.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 5,84 kB)

Lietuvos raitelis, vadinamas Vyčiu, yra vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje. Ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip buvo daugumoje Europos kraštų, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Neatsitiktinai XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkas rašė, kad Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti savo Tėvynę.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,3 kB)

1918–1920 m. laikotarpiu jaunai besikuriančiai Lietuvos valstybei buvo labai svarbu gauti tarptautinį pripažinimą. Didžiosios Vakarų valstybės, būdamos tos nuomonės, kad Lietuva nepajėgi savarankiškai egzistuoti, prognozavo jai menką alternatyvą – arba likti jų norimos atkurti „vieningos ir nedalomos” kolčiakinės Rusijos sudėtyje arba būti prijungtai prie Lenkijos. Antantės valstybes Lietuva daugiausia domino tik kaip bendro antibolševikinio fronto sudėtinė dalis.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,26 kB)

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių–latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga“. Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,8 kB)

Lietuvos pripažinimą apsprendė ne tik tarptautinės aplinkybės – senosios santvarkos Rusijoje (demokratiniais pagrindais) atkūrimo tendencijos ir stiprios Lenkijos valstybės sudarymas, bet ir vidaus gyvenimo sąlygos. Į Lietuvos valstybės prašymą pripažinti krašto nepriklausomybę Antantės diplomatija atsakydavo, kad nestabilus jos vidaus gyvenimas: sunki ekonominė padėtis, dažnai keitėsi Lietuvos vyriausybės, ilgai nebuvo išrinktas Seimas. Tačiau palengva nepriklausoma Lietuva stiprėjo ir valdžia buvo stabilizuota, 1920 m. buvo išrinktas Steigiamasis seimas.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,74 kB)

Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, kai Vokietija iškėlė naujus reikalavimus. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gubernatoriaus valdžią, kėlė ir kitus reikalavimus, kurių esmė – nevaržyti antilietuviškos vietos nacių veiklos. Lietuvos vyriausybė apie šį Berlyno kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klaipėdos sutarties signatares D. Britaniją ir Prancūziją.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,72 kB)

Lietuvos Respublikos valstybės santvarkos organizacijos procesas dėl tarptautinių aplinkybių ir nepriklausomybės kovų buvo palyginti ilgas ir nelengvas. Jau 1917 m. vasarą Vokietijos reichstago politinės partijos pradėjo svarstyti galimybę kaip po karo Vokietijos įtakoje ir valdžioje išlaikyti jų okupuotus kraštus, tarp jų Kuršą ir Lietuvą. Buvo nutarta prie vokiečių okupacinės administracijos iš vietos gyventojų sukurti Pasitikėjimo tarybas, kurios padėtų krašto valdymo reikalus tvarkyti. Lietuviams buvo leista sušaukti konferenciją.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,57 kB)

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Ne tik JAV išeivija, bet ir D. Britanijos bei Rusijos lietuviai daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos gyventojų šelpimui. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,99 kB)

Kai lenkai 1920 metais užėmė Vilnių, Lietuva neteko ir Vilniaus universiteto, galėjusio tapti svarbiausia Lietuvos Respublikos mokslo bei švietimo įstaiga. Naujuoju mokslo, švietimo ir kultūros centru tapo laikinoji Lietuvos sotinė – Kaunas. Čia 1920 m. spalio 27 dieną buvo įkurta ir pirmoji aukštojo mokslo įstaiga nepriklausomoje Lietuvoje – Aukštieji kursai. Juose buvo mokomasi pagal universitetų nuostatus ir programas.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 2,73 kB)

Žemės ir žemės ūkis naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei tapo jos ekonomikos pagrindas. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos žemės ūkyje buvo užimta 76,6% visų savarankiškų gyventojų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 100 tūkst. bežemių ir 115 tūkst. mažažemių valstiečių. 1919 m. Žemės reformos komisija suorganizavo specialią apklausą išsiaiškinti, kiek jų norėtų gauti žemės. Apklausa parodė, kad 55 532 bežemiai ir 39 108 mažažemiai pageidavo žemės.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 5,07 kB)

Kovoje su besitraukiančiais sovietų Raudonosios armijos daliniais vokiečiams padėjo ne tik 1941-ųjų birželio sukilėliai – lietuviai. Jau pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenės – Wermachto gretose kovėsi nemažai lietuvių ar lietuvių kilmės karių. Šitaip, Lietuvos karo istorijos tyrinėtojo Henrio L. Gaidžio duomenimis, vokiečių karinė žvalgyba – Abveras (vokiškai – Abwehr) slaptoje stovykloje šalia Karaliaučiaus parengė apie 200 buvusių Lietuvos kariškių, karo pradžioje kovojusių Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) gretose.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,94 kB)

1944 m. birželį Raudonajai Armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. I-oji Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Bagramianas) ir III-oji Baltarusijos fronto kariuomenė (vadas – generolas I. Černiachovskis) įsiveržė į Lietuvą. Liepos 13 d. Vilnių užėmė raudonarmiečiai ir Gedimino kalne iškėlė LSSR vėliavą. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16–oji lietuviškoji divizija (vadas – generolas F. Baltušis-Žemaitis). 1944 m. pradžioje divizijoje buvo 32,3% lietuvių, 39,9% – rusų, 22% – žydų.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,21 kB)

Jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais tarp Lietuvos ūkininkų kilo baimė, kad krašto žemės ūkis bus pertvarkytas pagal Sovietų Sąjungos modelį – bus kuriami kolūkiai. Jų baimė buvo tokia stipri, kad jau rinkiminės kampanijos į „Liaudies seimą“ metu naujojo režimo ideologams teko meluoti ir teigti, kad „kolchozų nebus“. 1940 m. rudenį aiškėjo tendencijos, kurios palaipsniui vedė į kolektyvizaciją. Buvo nutrauktas skirstymasis į vienkiemius, pradėtos kurti grupinės sodybos, galėjusios virsti brigadų centrais.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,66 kB)

1944 m. liepos mėnesį, Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, buvo dislokuoti represiniai ypatingos paskirties NKVD kariuomenės daliniai, kurie vykdė baudžiamąsias operacijas: degino sodybas, žudė ir degino gyvus žmones. 1944–1945 m. iš viso buvo nužudyta ar nukankinta per tardymus 13,2 tūkst. asmenų. Tokios žiaurios okupacinės valdžios represijos skatino ginkluotis ir priešintis smurtui. Visose apskrityse organizavosi partizanų būriai. Tačiau Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės teroro negalima laikyti pagrindine ginkluotojo pasipriešinimo priežastimi.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 6,3 kB)

1944 m. viduryje Lietuvoje prasidėjo antisovietinė rezistencija, nukreipta prieš sovietinę okupaciją, totalitarinį režimą, prieš politinės ir socialinės priespaudos formas bei represijas. Pagrindiniu pasipriešinimo tikslu buvo nepriklausomybės atkūrimas. Siekiant jo vyko partizanų ginkluotos kovos ir neginkluotas pasipriešinimas (pasyvioji rezistencija). Neginkluotas pasipriešinimas reiškė prieštaravimus arba nepaklusnumą okupacinei valdžiai, vyriausybei, jos skelbtiems įstatymams bei vykdytai politikai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,43 kB)

Po 1990-ųjų kovo 11-osios svarbiausias Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo pasiekti, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą pripažintų užsienio valstybės. Šia kryptimi buvo dirbama dar prieš valstybės atkūrimą – lietuvių diplomatai stengėsi užmegzti Lietuvai palankius ryšius su Rusija, Lenkija. Vos tik atkūrus nepriklausomybę, kreiptasi į JAV prezidentą su prašymu pripažinti Lietuvos valstybę. Rašyti laiškai su prašymu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir kitoms šalims, derėtasi su SSRS prezidentu M. Gorbačiovu.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 3,31 kB)

Vienintelė legali moralinė jėga, turėjusi didelį autoritetą lietuvių tautai, o didžia dalimi ir politinė opozicija sovietinei valdžiai, buvo Katalikų Bažnyčia. Oficialiai Bažnyčios ir dvasininkijos veiklą prižiūrėjo prie Ministrų Tarybos veikusi Religinių kultų reikalų taryba (RKRT).

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,41 kB)

Iš visų Europos tautų baltai krikštijosi patys paskutiniai. Germanai buvo pakrikštyti VIII–IX a., kaimynai lenkai – X a. antroje pusėje, o Kijevo Rusios slavai X a. pabaigoje, 988 metais. Tad XI a. baltai kartu su lyviais ir estais liko vieninteliai pagonys. Pagonių krikštu pradėta domėtis tik pakrikštijus Lenkiją. Baltų kraštus pradėjo lankyti misionieriai. Pirmasis žinomas baltų apaštalas buvo čekų kilmės Prahos vyskupas Vaitiekus-Adalbertas. Žymus katalikybės skelbėjas ir popiežiaus kurijos emisaras į prūsų žemę atvyko per Gdanską iš Lenkijos.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 3,63 kB)

Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.

Istorija  Referatai   (6 psl., 7,66 kB)

Antanas Smetona gimė 1874m. rugpjūčio 10d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėjimą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, sugebėjimu apie save spiesti žmones, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (5 psl., 9,63 kB)

1993 metų Lietuvos prezidento rinkimų duomenys

Politologija  Ataskaitos   (1 psl., 4,71 kB)

30 mokyklinio istorijos kurso klausimų su atsakymais rengiantis egzaminui.Nuo senovės iki naujausių laikų.

Istorija  Paruoštukės   (32 psl., 65,76 kB)

Gamta - neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Jau gilioje senovėje mūsų protėviai atkreipė dėmesį į daugelio augalų maistines ir vaistines savybes. Ir šiandien niekas neabejoja, kad sergant įvairiomis ligomis, vartoti vaistinius augalus yra naudinga. Vis dažniau ne tik ligoniai, bet ir gydytojai pirmenybę teikia vaistiniams augalams. Jie kaip vaistai pranašesni už daugelį sintetinių preparatų, nes dauguma jų nenuodingi, retai sukelia šalutinių nepageidaujamų reiškinių, ir daugelis iš jų turi biologiškai aktyvių gamtinių medžiagų kompleksą.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (49 psl., 71,84 kB)

Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.

Ekonomika  Konspektai   (21 psl., 78,71 kB)

Bitė Vilimaitė – XX a. lietuvių rašytoja modernistė, egzistencializmo atstovė, kūrusi psichologines minimalistinio stiliaus noveles. Trumpame ir fragmentiškame Vilimaitės kūrinyje kiekviena detalė yra reikšminga ir gali atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, o rašytojos vaizduojamose kasdieninėse situacijose išryškėja egzistencinės problemos bei žmonių tarpusavio santykiai.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (2 psl., 5,64 kB)

Palūkanų norma pinigų sumai paprastai išreiškiama kaip procentinė dalis sumos, sumokama už pinigų naudojimą vienerių metų laikotarpiu. Palūkanų normos gali būti skiriamos ir kitiems laiko tarpams, vadinamiems palūkanų laikotarpiais. Palyginkime paprastų ir sudėtinių palūkanų skaičiavimo būdus, akcentuojant pinigų vertės kitimą laike. Paprastosios palūkanos. Palūkanos, kurios mokamos paskolą grąžinant yra proporcingos laiko tarpui, kuriam pagrindinė suma yra skolinama.

Vadyba  Pagalbinė medžiaga   (7 psl., 16,01 kB)

Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji - mūsų tautos lakštingala. S. Nėries kūryba - tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardo. S. Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.

Lietuvių kalba  Referatai   (7 psl., 10,27 kB)

Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana" (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960), romaną „Balta drobulė" (1958), dramas „Pabudimas" (1956), „Žvakidė" (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose", be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas", novelių, literatūros kritikos.

Lietuvių kalba  Referatai   (15 psl., 68,19 kB)

Antanas Škėma (1911-1961) gimė Lenkijoje, kur jo tėvas dirbo mokytoju. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jų šeima gyveno Prūsijoje ir Ukrainoje. Škėma - žymiausias modernizmo atstovas XX a. vidurio lietuvių literatūroje. Jis buvo prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas.

Lietuvių kalba  Referatai   (19 psl., 53,77 kB)