Rūkymas –labiausiai paplitusi buitinė narkomanija,žalojanti žmonių sveikatą.Cigaretės dūmuose yra apie 4000 cheminių junginių,kurie išsiskiria į aplinką.Iš jų 40-nuodingų,tarp jų ir sukeliančių vėžį koncerageninių medžiagų.

Maistas, sveikata, higiena  Pateiktys   (12 psl., 340,48 kB)

Visos gamtos dovanos - vaisiai, uogos ar daržovės - turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui.

Biologija  Referatai   (12 psl., 22,15 kB)

Kontracepcija - tai šeimos planavimas, priemonės išvengti pastojimo ir nėštumo. Pagrindinis kontraceptikų tikslas – apsaugoti nuo nėštumo. Tam yra daugybė skirtingų būdų bei kontraceptinių priemonių. Indikacijos: kontracepsija Kontraindikacijos: nėštumas, kepenų funkcijos sutrikimas, širdies, kraujagyslių (taip pat ir smegenų) bei tromboembolinėmis ligomis, taip pat moterims kurių giminėje buvę vėžiniai susirgimai, sunki hipertenzija, sunkus cukrinis diabetas, otosklerozė, sutrikęs lipidų metabolizmas, dėl neaiškios priežasties kraujuoja iš makšties.

Medicina  Referatai   (8 psl., 24,45 kB)

Mokymosi visą gyvenimą jau dešimtmetį yra tapęs pagrindinu švietimo politikos sprendimu, o pastaruoju metu - ir visuomenės gyvenime paplitusiu reiškiniu. Mokytis būnant įvaairaus amžiaus tampa ne tik madinga, patrauklu, bet ir būtina, kad kuo sekmingiau būtum užsiėmęs bei funkcionuotum visuomenėje ir aplinkoje.

Pedagogika  Referatai   (14 psl., 32 kB)

Tikriausiai ne vienam buvo taip, kad gyvenimas papilkėjo, viskas tapo nemiela. Ar pastebėjote, kad elgiatės ne taip, kaip norėtumėte, pasakote tai, ko visai nenorite pasakyti...? Tokios kitų ir savęs ignoravimo bei pykčio būsenos žalingos savijautai, darbingumui ir net sveikatai.

Psichologija  Kursiniai darbai   (10 psl., 17,15 kB)

Aplinkos tarša – tai šie išorės elementai, su kuriais konkretus organizmas tiesiogiai ar netiesiogiai sąveikauja. Aplinkos tarša – tai cheminių, fizinių ir biologinių teršalų, neigiamai veikiančių žmogų ir kitus gyvuosius aplinkos komponentus, patekimas į aplinką.

Aplinka  Referatai   (15 psl., 19,6 kB)

Rambyno kalnas - intensyviai lankoma vieta, ypač daug žmonių susirenka per Jonines, kitas šventes. Tokio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė jo šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos pažeistą šlaitą ardė ir gamtiniai faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą. 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Projekto autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo dr.Valdemaras Šimėnas. Tyrimų metu ištirtas 150 kv.m. plotas ir nors archeologijos paminklo požymių materialinės kultūros prasme nerasta, tai nesumenkina Rambyno kalno kaip mitologinio ir istorinio objekto vertės. Pagal parengtą projektą 2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančio šlaito tvarkymo bei apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Šie darbai baigti šiemet. Visa eroduojanti griova buvo sutvirtinta ir sutvarkyta taip, kad apsaugotų šią kalno dalį nuo kritulių, vandens išplovimų bei sudarytų palankias sąlygas atsistatyti šlaito velėninei dangai, patikimai apsaugančiai nuo paviršinės erozijos.Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti suprojektuoti ir įrengti ąžuoliniai laiptai. Juos sudaro dvi dalys: apatinė – atraminė ir pagrindinė su tarpinėmis ir apžvalginėmis aikštelėmis. 2002 – 2003 metais šiam projektui įgyvendinti skirta 195,5 tūkstančiai litų. 2003 metais Kultūros vertybių apsaugos departamentas iš savo biudžeto skyrė 102 tūkst. litų. Pagoniškoje lietuvių liaudies religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiajai nakčiai ir ilgiausiajai dienai buvo suteikiama ypatinga reikšmė- ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga naktis, kurios metu susidurdavo tamsiosios jėgos su šviesiomis, gėris su blogiu. Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiškoje.Ipatijaus kronikoje paminėtas žodis kupale. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia ne iškart pripažino šią pagonių lietuvių švenčiamą šventę. Tačiau nebuvo galima sustabdyti upės bėgimo, tad bažnyčia, ilgokai priešinusis priėmė Rasas ar Kupoles, sutapatin- dama ją su šv. Jono Krikštytojo diena. Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septinto dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, ko gero , buvo švenčiamos visą Suvažiavęs jaunimas švęsdavo Rasos šventę, rinkdavo vaistingas žoles ( kupoliaudavo) , pindavo vainikėlius, kuriuos mesdavo medin ( iš kelinto karto užsikabins už šakos- po tiek metų ištekės...), plukdydavo upėn ar ežeran - jei susilies su bernelio vainikėliu - už jo ištekės...Degino laužus, ėjo ratelius, dainuodavo kupolėms skirtas dainas, poromis susikibę šokinėdavo per ugnį ( jei pavykdavo peršokti nepaleidus rankų, vadinasi, tais metais laukti vestuvių), vidurnaktį maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgos . Vidurnaktį eidavo ieškoti paparčio žiedo, sudegindavo ant ilgos aukštos karties iškeltą stebulę, kaip amžino gyvenimo rato simbolį... Tada nebuvo komercijos -gėrybėmis lūžtančių prekystalių, nebuvo prekeivių, buvo tik saugumo agentų , įdėmiai stebinčių iš už medžių ar krūmų, tarpais, bandančių ir prisijungti bendron dainon, susidraugauti su atvykusiais, kad po to nunešti į dantis įsikandus pranešimus kas kur ką šnekėjo, dainavo ir t.t. Viena iš Leituvos saugomų teritorijų, esanti Europos sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi. Žymi Rambyno kalno alkvietėmis, Vydūno, bei M. Jankus kapais, Šereitlaukio kaimo kultūros paveldu bei gilia von Dressler giminė istorija.Vilkyškių kalvagūbrio piliakalniai ne mažiau idomūs nei Vilkyškių, Opstainių, Bitėnų, Bardėnų gyvenvietės esančios parke.Aplankyk! Prieš 14 tūkst. metų pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės - klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis - t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas - lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios kryžiuočių Ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau dėl nelygių jėgų ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, o vėliau susiliejo su greta gyvenusiomis vokiečių ir lietuvių gentimis. Vydūnas – žymus lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės rajone. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis Vidūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros. Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: “Visatos sąranga“, “Mirtis ir kas toliau“, “Mūsų uždavinys“, “Sąmonė“ ir kt. 1944 m. spalio mėnesį Vydūnas iš Tilžės pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. atsidūrė Detmolde. Šiuo laikotarpiu jis tvarkė savo rankraščius ir kt. Vydūnas visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti jis pradėjo aiškintis, kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą. Svarbiausia, anot Vydūno, tautai yra jos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, “didėti iš vidaus“. Vydūnui rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Daug ko jis mokėsi iš Indijos šventų raštų - Vedų. Vydūnas ne tik skleidė savo filosofines ir švietėjiškas idėjas, bet ir pats aktyviai buvo įsijungęs į kultūrinį krašto procesą. Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti žmonėms, kurie ilgainiui tapo žinomi kaip Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariais. Jie giedojo pagal Vydūno parašytų giesmių tekstus, rengė vaidinimus, kurių autorius taip pat buvo Vydūnas. Mirė Vydūnas 1953 m. vasario 20 d. 1991 m. įvykdoma paskutinė Vydūno valia – amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites, kurios yra prie jo pamėgtojo Rambyno kalno.

Geografija  Referatai   (48,58 kB)

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržiemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržiemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala. Prancūzija suskirstyta i 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas – 127 000km², o jose gyvena apie 1,5mln. žmonių. Daug praeities ir dabarties gijų sieja Prancūziją su Lietuva. ISTORINĖ PRAEITIS. Daugiau kaip prieš 2000 metų dabartinės Prancūzijos žemėse įsikūrė gentys, kurias graikai vadino keltais, o romėnai – galais. Kaip tik galai ir sudarė prancūzų tautos pamatą , o jų kraštas senovėje vadinosi Galija. I a. Galiją užkariavo romėnai ir valdė ją penkis šimtmečius. Per tokį ilgą laiką galai ir romėnai, jų papročiai ir kultūra sumišo, Galijoje įsivyravo lotynų kalba. Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai. IX a. ta valstybė suskilo. Kalba, kuri formavosi lotynų kalbos pagrindų, vakarų frankų gyvenamoje dabartinės Prancūzijos teritorijoje vadinosi romanų. Tarp rytų frankų įsigalėjo germanų kalba. Frankų gyvenamas kraštas buvo suskilęs į daugelį karalysčių ir kunigaikštysčių. XII – XIII a. vyko Prancūzijos žemių savanoriškas ir priverstinis vienijimas. Bet netrukus kilo Šimtametis karas (1337 - 1453) su Anglija. Šiaurės Prancūzijos žemės buvo užkariautos. Prancūzai priešinosi. Sukilėlius suvienijo valstietė mergina Žana d' Ark, kurios drąsa ir išradingumas padėjo pasiekti pergalę. Paryžiuje stovi paminklas legenda virtusiai prancūzų didvyrei. Prancūzijos vienijimasis baigėsi XV a., o XVI a. krašto istorijoje išliko kaip Renesanso, arba Atgimimo, laikotarpis. Karaliau Liudviko XIV valdoma Prancūzija buvo stipriausia Europos valstybe – joje klestėjo amatai, mokslas, menai. Vėliau atėjo nuosmukio laikai. GAMTA. Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė siejasi su jos turtingumu. Prancūzai sako, jog jų šalis yra tarytum visos Europos modelis. To krašto paviršiui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdiniu uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni aukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau ne 500m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Lauros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Abi jos irgi užima tektonines įdubas. Viduržiemio jūros pakrantėje yra Ronos – Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kalnus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – Maliarija. Dabar ten poilsio ir turizmo zona. Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis Centrinis masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir stačiai nusileidžia į Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storybė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du herciniai masyvai – Vogėjai ir Ardėnai. Vogėjai – daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai – prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armonikos aukštuma , kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Geografija  Rašiniai   (8,68 kB)

Citologijos savarankiškas darbas.

Kita  Referatai   (6 psl., 11,51 kB)

Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas. Nikelis yra visuose organizmuose: augaluose vidutiniškai 5•10-5% žaliosios masės, sausumos gyvūnuose1•10-6%, jūrų gyvūnuose - 1,6•10-4%. Daugiausia nikelio yra lapinėse daržovėse. Augaluose jo funkcija menkai ištirta. Žmogaus ir gyvūnų organizme nikelis svarbus kraujodarai. Jo perteklius pašaruose sukelia avių ligą keratitą. Nikelio rūdos, mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas nikelis. Skiriamos sulfidinės vario-nikelio rūdos ir silikatinės. Sulfidinėse vario-nikelio rūdose svarbiausi mineralai yra pentlanditas, mileritas, kubanitas, pirotinas ir t.t. Jų telkiniai susiformuoja iš bazines magmos. Nikelio kiekis rūdose nuo 0,3% iki 4%. Be nikelio ir vario, iš šių rūdų gaunamas kobaltas, auksas, platina, paladis, rodis, siera. Silikatinių nikelio rūdų telkiniai susidaro iš ultrabazinių uolienų dūlėjimo plutoje. Jų pagrindiniai mineralai (silikatai ir oksidai):nontronitas, kerolitas, serpentinas… Kai kuriose telkiniuose silikatinės nikelio rūdos turi daug geležies 50-60%, o nikelio 1-1,5%. Nikelis yra svarbiausias nikelio lydinių komponentas. Dažniausiai vartojami nikeliniai lydiniai su variu, chromu, molibdenu, kobaltu, aliuminiu, titanu. Jie plastiški, stiprūs, atsparūs korozijai. Skiriami liejamieji ir deformuojamieji nikeliniai lydiniai. Pagal paskirtį ir vieni, ir kiti būna konstrukciniai, elektrotechniniai, kaitrai atsparūs ir specialieji. Būdingiausi konstrukciniai nikelio lydiniai-monelis. Jame yra 68% nikelio, 28% vario, 2,5 % geležies , 1,5% mangano. Iš jo daromos stiprios, atsparios korozijai detalės, vartojamos chemijos, naftos pramonėje medicinos, laivų statyboje. Iš elektrotechninių nikelio lydinių-aliumelio, chromelio, konstanto, kopelio, nichromo gaminamos termoporos, reostatai, varžymų ritės, kaitinimo elementai. Kaitrai atsparūs - nimonikai ir hastelojai. Iš jų daromos durų dujų turbinų ir kitų jėgos įrenginių detalės, kurioms tinka dirbti iki 12500C temperatūros chemiškai agresyvioje aplinkoje. Specialiesiems nikelio lydiniams priklauso ryškių magnetinių savybių lydiniai: perminvaras, vartojami matavimo prietaisų, telefono ir radijo technikos detalėms gaminti; alniai ir alnikai- nuolatiniams magnetams gaminti; invaras, turintis pastovų šiluminio plėtimosi koeficientą, iš jo daromos matavimo ir kitų tiksliųjų prietaisų detalės; elinvaras, jis turi pastovų tamprumo modulį, todėl iš jo galima daryti laikrodžių spyruokles. Nikelis priklauso feromagnetikams. Feromagnetikai, tai kristalinės medžiagos, kurių atomai priešpaskutiniuose elektriniuose sluoksniuose turi nesukompensuotus sakinius. Feromagnetikus sudaro šie elementai:geležis, nikelis, kobaltas, gadolinis, disprozis, erbis, tulis, holmis, terbis. Feromagnetikams būdinga įmagnetėjimo sotis. Kiekvienas feromagnetikas turi Kiuri temperatūrą. Nikelio Kiuri temperatūra yra 3580C. Dažnai mes girdime, kad koks nors daiktas yra nikeliuotas. Nikeliavimas, tai elektrocheminis ir cheminis nikelio nusodinimas ant metalinių ir nemetalinių dirbinių paviršiaus. Būna dviejų rūšių nikeliuojama, elektrolizuojant nikelio sulfato, chlorido ir kitų druskų tirpalus su įvariais priedais, o antras būdas yra redukuojant tuos tirpalus su įvariais reduktoriais, pvz.: natrio hiposfitu. Tačiau dažniausiai nikeliuojam elektrocheminiu būdų.Nikelio danga yra atspari šarmų, neoksiduojančių rūgščių, nekarštų ir neturinčių ištirpusio deguonies druskų tirpalų, halogenų, sieros ir jos dioksido poveikiui.Gaunamos matinės, pusiau blizgios ir blizgiosios, vienasluoksnės, dvisluoksnės ir trisluoksnės nikelio dangos. Visa tai priklauso nuo elektrolizės rėžimo ir elektrolito sudėties. Norint gauti nikelio dangą, atspariasnę korozijai, kaitrai, atmosferos poveikiui, kietesnę už kitas nikelio dangas arba turinčių specifinių savybių, pvz: veliūro tipo arba matinė juoda nikelio danga gaunama į elektrolizuojamą tirpalą pridėjus organinių emulsijų arba neorganinių medžiagų. Dažniausiai nikeliavimas komponuojamas su kitais elektrocheminiais nusodinimais, pvz.:plienas, cinko lydiniai iš pradžių variuojami, o paskui nikeliuojami, aliuminio lydiniai- bronzuojami, nikeliuojami ir chromuojami. Nikeliavimas vartojamas plieno gaminių, cinko, aliuminio, magnio ir kitų lydinių, keramikos, plastikų, stiklo apsaugai nuo korozijos, apdailai, gaminių paviršiaus savybių gerinimui.

Chemija  Konspektai   (8,35 kB)

BIOLOGIJOS DARBAS Gyvūnų įvairovė HIPOTEZĖ. Vilkas labiau prisitaikęs gyvūnas prie aplinkos sąlygų ir labiau išsivystęs plėšrūnas, negu rudoji lapė. VILKAS Canis lupus Proporcingi kūno sudėjimo, stiprus žvėris. Liemuo nuo sprando į pasturgalį kiek žemėjantis. Kaklas storas, raumeningas. Kojos ilgokos, pėdos palyginti nedidelės, pirštai suglausti. Snukis ilgokas, bet nenusmailėjęs. Antakiai ryškūs, todėl akys atrodo giliai įkritusios, truputį primerktos ir įstrižokos. Ausys trikampės, smailiomis viršūnėmis. Senesni patinai turi ilgesnių plaukų karčiukus. Uodega taip pat yra apaugusi ilgesniais plaukais, nuleista. Bėgdamas šuoliais, pakelia ją iki nugaros lygio, tačiau neužriečia. Kailis tankus, bet šiurkštokas. Žiemą sprandas, nugara ir šonų viršus pilkšvai ar gelsvai juodas. Tamsiausia yra nugaros ketera, nes juodi akuotplaukių galai pridengia šviesius vilnaplaukius.Vilko kaukuolei būdinga masyvi veidinė dalis ir palyginti nedidelė ir siaura smegeninė dalis. Žandikauliai ir dantys gerai išsivystę. Skruostų lankai stambūs, plačiai išlinkę į šonus, ypač užpakalinėje dalyje. Kakta plati, jos vidurys truputį įdubęs. Viršugalvio ir pakaušio keteros masyvios. Dantų formulė: I 3/3 C1/1 P 4/4 M 2/3=42. Dantys stiprūs, ypač stambūs galūdiniai. Iltys vidutinio aukščio. Veiklūs visus metus. Paros atžvilgiu yra naktiniai gyvūnai. Medžioja dažniausiai temstant, o jei medžioklė nesekminga užsitesia ir naktį. Po sekmingos medžioklės vilkai ilsisi saugioje vietoje, tačiau medžioja ir dieną, jei esa alkani. Su jaunikliais žvėrys pasidaro sėslūs, tačiau paaugus vilkiukams, juos pasiima kartu į medžioklę, taip susidaro šeimyninės vilkų grupės. Kiekviena tokia grupė turi savo teritoriją, kurią žymi šlapimu, o jos dydis priklauso nuo vilkų gausumo bei maisto išteklių. Medžiodami daugiausia vadovaujasi rega ir klausa. Ypatingai pasižymi rega, negu kiti šuninių šeimos atstovai. Gerai girdi ir jautriai reaguoja į visus garsus. Būdinga aukšta psichika ir tobula reakcija į aplinką. Vilkai dažniausiai badauja žiemos metu, esa labai ištvermingi, neėdę gali išbūti iki savaitės ir daugiau, tačiau progai stengiasi kuo daugiau prisiėsti. Plėšrūnai minta stambiais gyvūnais, nes medžioja ne pavieniui, o užpuldami auką būriais. Vilkai su partnerėmis nesiskiria visą gyvenimą. Šių gyvūnų pavojingiausia liga yra pasiutligė. Mitybinių konkurentų vilkai turi, tai: lūšis, lapė, usūrinis šuo ir kiti. RUDOJI LAPĖ Vulpes vulpes Jos liemuo lieknas, galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės nei usūrinio šunies. Snukis ištisęs ir smailus. Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega. Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas yra balkšvai ar juosvai pilki. Uodega atrodo tamsesnė už gyvūno nugarą (uodegos galiukas visuomet baltos spalvos), nes akuotplaukių viršūnės juodos. Lapės kaukuolė ilga, žema, o žiūrint iš profilio, jos viršutinė linija beveik horozantali. Viršugalvio keteros ryškesnė tiktai užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai išsivysčiuse pakaušio ketera. Dantų formulė: I 3/3 C 1/1 P 4/4 M 2/3=42. Lapės dantys didesni, negu usūrinių šunų, galūdiniai gerai išsivystę, o iltys ilgos. Kai kaukuolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės prasikiša gerokai žemiau apatinio žandikaulio viršutinio krašto, o paskutinis apatinis krūminis dantis visiškai mažas. Lapė sėslus gyvūnas urvus kasa pati dirvožemį, kartais apsigyvena kartu su barsukais, nes nėra tinkamų vietų kast urvams. Žveries paros aktyvumas priklauso nuo mitybos sąlygų ir saugumo, medžioja dieną, jei aplinkui ramu. Medžioja viena, ne būriais, laimikis nėra įspūdigas – gyvūnas tenkinasi įvairiais graužikais, vabzdžiais, paukščiais, stirnų jaunikliais, kiškiais. Savo jauniklius veda ir prižiūri, kol subręsta, manoma, jog patinas neprižiūri savo jauniklių. Lapės mitybinių konkurentų turi daug – tai visi plėšrieji žvėreliai, paukščiai, kurie minta smulkiais gyvūnais. IŠVADOS. Rudoji lapė ir vilkas yra labai gerai išsivystę kaip plėšrūnai – pasižymi aštriais jutimo organais, ištverme, tobulais dantimis (ilgi iltiniai dantys leidžia lengvai sugriebti ir sudraskyti auką), laibos, stiprios kojos padeda gyvūnui gretai judėti, tyliai sėlinti, maskuojanti spalva leidžia plėšrūnui nepastebimam priartėti prie aukos, tad beveik nėra didelio skirtumo tarp lapės ir vilko – prisitaikę medžioti abi gyvūnų rūšys vienodai, tačiau tarpusavio dvikovoje nugalėtų vilkas, nes jis stambesnis ir stipresnis, tačiau lapė yra daugiau dinamiškesnė, nei pastarasis grobuonis, juk ji medžioja daug smulkesnius gyvūnus ir jos judėjimas yra daugiau manivringesnis. Kadangi vilkai medžioja būriais, išstumtas iš grupės vilkas greičiausiai žūtų, o lapė medžioja viena, tiktaise mokydama jauniklius nelieka medžioklėje vieniša. Vilkai nėra sėslūs gyvūnai, tai reiškia prastai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, nes toje pačioje teritorijoje nesugeba išsimaitinti esant ėdesio stygiui. Lapei taip pat sunku prasimaitinti, nes ji turi daugiau mitybinių konkurentų, negu vilkai. Nors ir kokie šie gyvūnai būtų išsivystę, tačiau abėji turi vienokių ar kitokių trūkumų, tai nepatvirtina mano hipotezės, nes, pavyzdžiui, vilkas atsiskyręs ar išvytas iš bandos negali pragyventi ir greičiausiai žūva, o tuo tarpu lapė, nors ir gerai sekasi medžioti vienai, tačiau turi daugiau konkurentų negu vilkas, kurie mažina gyvūno išlikimo tikimybę.

Biologija  Rašiniai   (6,37 kB)

Narkomanija – tai susirgimas, kuriam budingas potraukis ir priklausomybe ivairioms psichoaktyvioms medziagoms, taciau tai nera liga, tai tik ligos simptomas. Narkotikai- chemines medziagos, sukeliancios centrines nervu sistemos introksikacija ar panasiu psichiniu funkciju pokyti. Narkomanai-zmones priklausantys nuo narkotiniu medziagu. Narkomanija, narkotikai, narkomanai- siuos zodzius girdime kasdien. Tik kas tai yra, kokios narkotiku vartojimo priezastys, niekas tiksliai negali pasakyti. Narkomaanijos priezasciu pradeta ieskoti dar XIX a. viduryje, taciau dar ir siandien nesuformuota bendra ju koncepcija. Narkotikai plinta labia greitai. Viena is pagrindiniu nelegaliu narkotiku plitimo priezasciu Lietuvoje yra ta, kad pastaruoju metu gerokai paplito narkotiku tranzitas per musu saly is Rytu ir Vakaru. Paplito nauji narkotikai, tokie kaip: heroinas, kokaininas, psichotropines medziagos. Ziuredama statistika galeciau teigti, kad Lietuva istiko narkomanijos epidemija. Nukentejusiuju nuo jos zmoniu skaicius sparciai dideja. Per ketverius metus vartojimas padidejo beveik penkerius kartus. Kasdien visuomeneje daugeja socialiniu, sveikatingumo, teisiniu problemu, susijusiu su nelegaliu narkotiku vartojimu. Klesti kvaisalu platintojai, o narkomanai, neturedami pinigu siulomai prekei, plesia ir vagia. Todel nusikaltimu, susijusiu su narkotinemis ar psichotropinemis medziagomis, skaicius dideja. Taip pat dideja nusikalstamumas, susijes su neteiseta prekyba narkotikais. Skaiciai dideja kismet, o mes, dazniausiai, jauciames bejegiai, noredami ka nors pakeisti. Salies ekonomikos, socialines sferos ir zmoniu gyvenimo permainos keicia visuomenes poziuri i daugeli reiskiniu, taip pat ir narkotines medziagas. Narkotiniu medziagu vartojimas plintane tik tarp suaugusiuju, bet ir tarp moksleiviu. Populiariausi narkotikai jaunimo tarpe yra marihuana, taciau plinta ir stipriai veikiantis nelegalus narkotikas heroinas, kuris labia greitai sukelia priklausomybe. Nemaziau populiarus yra ir amfetaminai bei ekstazi. Pastaraisiai metais narkotikai masiskai pradeti platinti mokyklose, diskotekose, vakareliuose, naktiniuose klubuose, pramogu centtruose. Siandieninis moksleivis apie narkotikus zino kur kas daugiau nei jo tevai ar mokytojai ir del didziulio platintoju tinklo gali nesunkiai ju isigyti. Moksleiviai informuoti kur ir is ko galima isigyti narkotiku, okai kurie ju isigija net mokykloje. Vaikai yra labiausiai pazeidziama visuomenes dalis. Per paskutinius penkerius metus narkomanu amzius Lietuvoje sumazejo nuo 25-eriu iki 14-os – 16-os metu. Uzfiksuoti ir 10-ies – 12-os metu narkotikus vartojantys vaikai ir netgi kudikiai, gime su narkomanijos sindromu. Tai rodo, kad narkotines ir psichotropines medziagas vartoja vis jaunesni zmones. Narkotikai-populiariausi svaigalai ju tarpe, nusinesantys tuksatancius jaunu gyvybiu. Daugelis pedagogu vis dar vengia kalbeti apie narkotikus, bandydami apsaugoti mokyklos varda. Vietoj vaiko savigarbos bei saviraiskos formavimo, kai kurie molkytojai bando vaikus aukleti gasdinimu, pamokymais bei draudimais. Tuo tarpu jaunuju narkomanu tevai vidutiniskai tik po dvieju metu suzino, kad vaikai vartoja narkotikus. Suzinoje, dazniausiai del savo nezinojimo ir baimes, bando juos atstumti ar atsiriboti nuo ju.

Biologija  Referatai   (90,51 kB)

Tarp organizmo ir aplinkos be paliovos vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Medžiagų apykaita vadiname sudėtingą medžiagų virsmų vykstančių organizme, grandinę, kuri prasideda, kai jos patenka iš aplinkos ir baigiasi pasišalinus skilimo produktams. Apykaitos metu organizmas gauna medžiagų ląstelėms gaminti ir energijos gyvybiniams procesams. Medžiagų apykaitai reikalingi baltymai, angliavandeniai ir riebalai. BALTYMAI yra pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso daugelis gyvybinių funkcijų- deguonies perdavimas, imuniniai procesai, raumenų susitraukimas. Visas chemines reakcijas ląstelėse katalizuoja fermentai-baltymai. Iš baltymų sudaryti visi ląstelių organoidai. Baltymų yra augaliniuose ir gyvuliniuose produktuose: riešutuose, varškėje, mėsoje, žuvyje, sūrije, kiaušiniuose, žirniuose ir kt. Virškinamajame trakte maisto baltymai suskaidomi į amino rūgštis (jų yra apie 20 rūšių), kurios įsisiurbia į kraują. Po to jie suskyla į anglies dioksidą, vandenį ir kitas organizmui reikalingas medžiagas. Skilimo produktai pašalinami per inkstus, plaučius ir odą. ANGLIAVANDENIAI yra smegenų ir raumenų ląstelių energijos šaltinis. Iš jų gaunamas anglies dioksidas ir vanduo. Sudėtingesni angliavandeniai suskyla į gliukozę, kuri įsiurbiama į kraują. Gliukozės lygis kraujyje visada pastovus (0.10 – 0.12 %). Ją reguliuja insulinas. Gliukozės perteklius kraujyje virsta gyvuliniu krakmolu- glikogen, kuris kaupiasi kepenyse ir raumenyse. Kai gliukozės trūksta, ja gali virsti glikogenas.Kai organizme trūksta insulino, susergama sunkia liga- cukriniu diabetu. Angliavandenių yra daugelyje augalinių produktų, kuriuose gausu krakmolo ir cukraus: javų grūduose, bulvėse, uogose ir vaisiuose. RIEBALAI saugo organus nuo deformacijos ir mechaninių pakenkimų. Jie susikaupę jungiamojo audinio ląstelyne. Riebalai blogai praleidžia šilumą, todėl atlieka termoreguliacinę funkciją. Skaidydamiesi riebalai energijos išskiria 2 kartus daugiau, nei baltymai ar angliavandeniai. Jie suskaidomi į gliceriną ir riebiąsias rūgštis. Jie patenka į limfą ir kraują. Organizmui reikia gyvulinių ir augalinių riebalų. Riebalų yra riešutuose, pieno produktuose, aliejuje, saldumynuose ir kt. Vienų organinių junginių trūkumas maiste kompensuojamas kitų junginių pertekliumi. Tokie procesai vyksta kepenyse. Baltymai gali virsti riebalais ir anglaivandeniais. Angliavandeniai- riebalais. Riebalai gali virsti angliavandeniais. Baltymų trūkumas organizme nekompensuojamas, nes jie susidaro tik iš aminorūgščių. Labai pavojinga baltymų stoka augančiam organizmui. Žmonės turi vartoti augalinį ir gyvulinį maistą, nes auglinis maistas neturi visų reikalingų aminorųgščių baltymams susidaryti. Gyvuliniame maiste aminorūgščių sudėtis atitinka organizmo poreikius. VANDUO sudaro maždaug 2/3 žmogaus kūno masės. Jis sudaro ląstelių citoplazmos ir branduolio didžiąją dalį. Organizmas pastoviai netenka vandens su šlapimu, prakaitu, išmatomis ir iškvepiamu oru., todėl jis turi nuolat gauti vandens. Be vandens žmogus gali išgyventi vos kelias paras. MINERALINĖS DRUSKOS taip pat būtinos organizmui. Kalcio druska padeda kraujui krešėti. Iš mineralinių druskų susidaro nemaža kaulinio audinio ląstelinės medžiagos. Beveik visų mineralinių druskų yra mūsų vartojamame maiste. Tiktai natrio chlorido jame nepakanka. Todėl į maistą reikia dėti valgomosios druskos. VITAMINAI biologiškai aktyvios medžiagos būtinai reikalingos, kad organizmas gyventų. Kai jų trūksta, rimtai susergama. Vitaminai smarkiai veikia medžiagų apykaitą. Jie patenka į organizmą su augaliniu ir gyvuliniu maistu. Vitaminai žymimi raidėmis A, B, C, D ir t.t. Vitamino C yra erškėtrožėse, juoduosiuose serbentuose, spanguolėse, kopūstuose, pomidoruose, citrinose, apelsinuose, svogūnuose, česnakuose, bulvėse. Žmogus per dieną turi gauti 50 – 78 mg viamino C. Jei organizmas ilgą laiką jo negauna, suserga skorbutu. Vitamino A daugiausia yra gyvulinės kilmės maiste: žuvų taukuose, svieste, pine, kiaušinio trynyje, kepenyse, inkstuose, žuvų ikruose. Morkos, špinatai, abrikosai, pomidorai- tai maistas, kuris vitaminu A virsta organizme. Šis vitaminas veikia žmogaus augimą. Organizmas per parą jo turi gauti apie 1mg. Vitaminas B skirstomas į vitaminus B1, B2, B6, B12. Vitaminas B1 veikia angliavandenių apykaitą. Jo reikia nervų sistemai, raumenims, širdžiai. Vitamino B1 yra javų grūduose, ankštiniuose augaluose, kiaušinio trynyje, kopūstuose, svogūnuose, morkose. Per parą jo reikia suvartoti 2 – 3mg. Vitamino B2 yra grųduose, kepenyse, mėsoje, piene, kiaušiniuose. Jis reikalingas regėjimui, kūno ertmės gleivinei. Vitamino D yra žuvų taukuose, kepenyse, kiaušinio trynyje ir daugelyje kitų produktų. Kai maiste nepakanka šio vitamino, susergama rachitu. Vitaminai reikalingi normaliai gyvybinei veiklai, bet per didelis jų kiekis gali sukelti sunkius organizmo sutrikimus. Maiste esanti energija, jos reikalingumas organizmui Įvairiems organizmo gyvybinės veiklos procesams (medžiagoms susidaryti, raumenų darbui, kūno temperatūrai palaikyti) reikia energijos apie 10500kJ (2500kcal) per parą. Jos šaltinis- su maistu gaunamų organinių medžiagų(baltymų, riebalų, angliavandenių) molekulių cheminėse jungtyse slypinti energija. Organizme be paliovos vyksta sudėtingi energijos virsmai. Vykstant vieniems virsmams, organizmas energijos netenka, vykstant kitiems- jos įgyja. Vykstant tam tikriems procesams, išsiskiria elektros bei mechaninė energija, kuri virsta šilumine energija. Dalis jos tenka kūno temperatūrai, o pertekliu atiduodamas aplinkai. Taigi žmogaus organizmas yra pavaldus energijos tvermės dėsniui: energija neatsiranda ir nedingsta, pakinta tik jos rūšys. Energija eikvojama dirbant fiziį ir protinį darbą. Išeikvotą energiją organizmas papildo maitindamasis. Kad žmogus būtų sveikas ir darbingas svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą. Norint nustatyti savo maitinimosi normas, reikia žinoti kiek energijos išeikvojama per parą ir kokią energetinę vertę turi maisto medžiagos. Per parą suaugęs žmogus turi suvartoti apie 85g baltymų, 100 – 104g riebalų, 380g angliavandenių. Maitinimosi normos atitinka energetinius organizmo poreikius. Padeda susidaryti naujoms ląstelėms vietoj žuvusiųjų, sąlygoja gerą žmogaus darbingumą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Sveikos mitybos reikalavimai  Žmogaus sveikatai ir darbingumui palaikyti svarbu, kad jo maistas kasdien papildytų tą energijos kiekį, kurį jis išnaudoja per parą.  Žmogaus maiste turi būti baltymų, gyvulinių ir augalinių riebalų, daržovių, kuriose gausu vitaminų bei mineralinių druskų. Augaliniame maiste daug ląstelienos, stimuliuojančios skrandžio ir žarnyno sienelių susitraukimą.  Norint išvengti nutukimo, reikia didinti fizinį krūvį: vaikščioti, sportuoti, fiziškai dirbti. Tai padeda eikvoti energiją, teigiamai veikia širdies, kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų bei nervų sistemą.  Tinkamas mitybos režimas- valgymas 3 – 4 kartus per dieną, tiksliai nustatytu metu, ir vakarienė ne vėliau 19 valandos.  Negalima valgyti per daug gyvulinių riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių ir per mažai augalinių riebalų, pieno bei pieno produktų, vaisių, daržovių.  Didelę žalą organizmui daro bado dietos.  Būtinai reikia valgyti pusryčius.  Nevalia valgyti sausai, einant, skaitant knygą arba sėdint prie televizoriaus. Svorio kontroliavimas Pagrindinė nutukimo priežastis- persivalgymas ir sumažėjęs raumenų darbingumas. Tada sutrinka organizmo įgyjamos ir eikvojamos energijos pusiausvyra. Nutunkama per gausiai vartojant riebalus, angliavandenius. Tada žmogaus paros raciono vertė yra didesnė už išeikvotą energiją. Tagi, norint išvengti nutukimo arba suliesėjimo, reikia laikytis visų aukščiau išvardintų sveikos mitybos reikalavimų.

Biologija  Referatai   (27,63 kB)

Kodėl alkoholis ir kiti svaigalai plinta jaunumo tarpe? Žodis „narkotikas“ vartojamas platesne ir siauresne prasme: – bendrąja prasme narkotikas yra medžiaga arba substancija, kurios vartojimas sukelia reakcijas tam tikrose biologinėse medžiagose. – Siauresne prasme narkotikais vadinamos tik psichoaktyvios substancijos, kitaip tariant, medžiagos, kurios veikia pojūčius bei elgseną. Iš čia kilusi sąvoka „psichotropinis veikimas“. Taigi narkotiku taip pat galima vadinti alkoholį. Dažnai girdime sakant: „Kartą pamėgini ir tu jau narkomanas“. Ne, nuo vieno karto niekas priklausomu netampa. Tačiau reikia suprasti motyvą, paskatinusį žmogų taip pasielgti. Dažnai girdžiu: „Tokia puiki šeima, o sūnus/dukra narkomanas/ė “. Pasirodo, šioje šeimoje ne taip jau viskas gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai tėvai, turintys pinigų (o pinigai šiaip sau neatsiranda), didesnę laiko dalį praleidžia darbe arba užsiėmę savo reikalais. Vaikui yra būtinas supratimas ir bendravimas, kurį jis randa gatvėje. Jeigu vaiko dvasinė energija silpna, gavęs antrą ar trečią dozę, jis įsitraukia į svaigalų vartojimą. Taigi, atsiranda bėda. Apsidairykite, kiek jaunų žmonių mokosi, dirba - jų dvasinė energija užpildyta ir jiems nelieka laiko gerti. Tas pats nutinka ir vyresnio amžiaus žmonėms: dieną darbas, vakare - sodas. Jie turi kuo užsiimti, jų dvasinė energija užpildyta. Kai trūksta dvasinės energijos, pradeda veikti fizinė. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį, jo fermentacinis ciklas įsijungia tik dalyvaujant alkoholiui ir pagrindinė apykaita be šito nevyksta. Jei žmogus staigiai nustoja gerti, jis tikrai suserga. „Persilaužimas“ - tai būsena, kai nutrūksta fermentacinio proceso grandinė ir organizmas nustoja funkcionuoti, tai labai baisus dalykas. Alkoholizmą gydyti sunku. Kinai siūlo tokius žmones gydyti, atkuriant fizinės (IN) ir dvasinės (JAN) energijų pusiausvyrą. Kai padidėja dvasinė energija, grįžta gyvybinė energija. Kas yra alkoholizmas? Alkoholizmas - tai liga, kurią sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Dažniausia serga 20 – 40 m. vyrai, rečiau, bet sunkiau - moterys bei paaugliai. Kartais alkoholizmas būna kitos ligos simptomas. Prasideda iš lėto, paprastai po 5 – 10 m. piktnaudžiavimo alkoholiu, kai su potraukiu gerti atsiranda abstinencijos sindromas ir poreikis atsipagirioti. Tuomet ligonis geria vienas, slapčia ir bet kokį alkoholį. Dažnai prasideda lėtinis gastritas, opaligė, enterokolitas, hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, impotencija, rečiau būna širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų ( pažeidžiamas širdies raumuo, sutrinka širdies ritmas, prasideda hipertonija ). Pacituosiu vieno amerikiečių mokslinio straipsnio alkoholizmo tema pradžią, vertą dėmesio: „Alkoholizmas – paskutinė iš didžiųjų ligų, nuo kurios apsisaugoti reikia tautos paramos. Svarbiausia užduotis kovojant su alkoholizmu yra šios ligos ‘sunormalinimas‘, jos pastatymas į vieną gretą su kitomis ligomis“. Šiam teiginiui galiu tik pritarti.

Biologija  Referatai   (36,36 kB)

Žmogaus akis – žmogaus galvoje esantis organas, priimantis aplinkos informaciją matomoje elektromagnetinių bangų srityje ir transformuojantis ją į nervinius impulsus. Tai ištįsęs apie 2,5 cm skersmens rutulys. Akį dengia trys sluoksniai arba dangalai: išorinis – odena, yra neperšviečiamas, baltas skaidulinis, dengiantis didumą akies paviršiaus; plonas vidurinis – gyslainė, kuriame daug kraujagyslių ir pigmento; vidinis – tinklainė, kuriame yra regos receptoriai. Trumparegystė – liga, kai tolimi daiktai matomi neryškiai arba matomi per dūmus. Daikto vaizdas susidaro ne tinklainėje, o priešais ją, nes lęšiukas būna per daug išgaubtas (įgyta trumparegystė) arba akies obuolys pailgėjęs (įgimta trumparegystė). Šis regėjimo defektas ištaisomas akiniais su sklaidomaisiais lęšiais.

Biologija  Pateiktys   (283,09 kB)

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė - teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika. Mokesčiai – tai įvairūs mokėjimai į nacionalinį biudžetą. Tai valstybės ar savivaldybių valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga individui neatlyginama. Pirmųjų rašytinių žinių mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama Biblijoje – senovės žydų knygų rinkinyje. Visuotiniai mokesčiai paplito kuriantis valstybėms. Dažnai jie nebuvo skiriami nuo duoklių, kaip seniausios mokėjimo natūra arba pinigais formos. Pavyzdžiui, Senovės Romoje mokesčius tam tikrais atvejais mokėjo ne tie, kurie privalėjo mokėti, bet kiti asmenys. Tai dar pirmojo šimtmečio antroje pusėje pastebėjo romėnų istorikas ir rašytojas Tacitas. Jis piktinosi, kad vergų pirkliams taikomus mokesčius faktiškai sumoka vergų pirkėjas, atiduodamas pirkliui didesnę sumą: juk pirkliui taikytas mokestis buvo įskaičiuotas į vergo kainą. Mokesčiai tapo aktualūs jau XV-XVI amžiuje, kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, kuris reikalavo didelių išlaidų karalių rūmams, armijai, valstybiniam aparatui išlaikyti. Šiam tikslui buvo kuriami apmokestinimo principai. Nuo XIX amžiaus antrosios pusės pasikeitė mokesčių sąvokos supratimas, - pavyzdžiui, pradėta manyti, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas vyriausybei už jos politinę, ekonominę ir socialinę veiklą. Dabar mokesčiai suprantami kaip valstybės pajamų šaltinis. Priimami mokesčių įstatymai, o per juos vykdomos šalies ekonominis reguliavimas. Mokesčiai suvokiami kaip įstatymų nustatyta įmoka, už kurią atskiram mokesčių mokėtojui jokia specialia paslauga valstybė neatsilygina. Juos moka asmenys, įmonės ir kiti šalies teritorijoje esantys ekonominiai subjektai. Atsakant į klausimą, kas turi mokėti mokesčius, vadovaujamasi dviem apmokestinimo principais: gaunamos naudos ir gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius (dar vadinamo mokumo) principais. Apmokestinimo pagal gaunamą naudą principais teigia, kad valstybė turėtų apmokestinti žmones proporcingai jų iš valstybės gaunamoms paslaugoms. Vadinasi, pagal šį principą mokesčiais atsilyginame valstybei už jos teikiamas paslaugas. Pavyzdžiui, kelių mokestis. Tie, kurie naudojasi keliais, turi už tai ir mokėti. Tačiau šis principas netaikomas apmokėjimui už viešąsias prekes ir paslaugas, kuriomis žmonės naudojasi net ir nesusimokėję. Pavyzdžiui, policijos patruliavimas, gaisrų, ligų kontrolė ir kt. Visi naudojasi šiomis paslaugomis, bet niekas tiesiogiai už jas nemoka. Vyriausybei nusprendus, kad tokios paslaugos reikalingos, ji parengia atitinkamas programas. Šalies piliečiai privalo remti šių programų įgyvendinimą, mokėdami mokesčius. Jei apmokestinant laikomasi naudos principo, tai vyriausybė pati įvertina atskirų žmonių ar jų grupių gaunamą naudą ir tuo remdamasi nustato mokesčius. Mokumo, arba gebėjimo (pajėgumo) sumokėti mokesčius, principas teigia, kad mokesčius turi mokėti tie, kurie turi iš ko mokėti, t. y. turi užtektinai lėšų, nepriklausomai, kokią jie gautų iš to naudą. Pagal šį principą valstybė turėtų apmokestinti žmones, įvertinusį jų galimybes, t. y. įvertinusi jų gaunamų pajamų dydį ir turimą turtą. Pavyzdžiui, žmogus, uždirbantis per metus 20 tūkstančių litų, gali lengviau mokėti mokesčius negu žmogus, uždirbantis 5 tūkstančius litų per metus. Taigi turtingesnis pajėgus mokėti daugiau.

Ekonomika  Referatai   (20,15 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Su vandeniu iš virškinimo trakto įsiurbiamos maisto medžiagos, pašalinami medžiagų apykaitos produktai. Vanduo, kurį organizmas gauna su daržovėmis, uogomis ir vaisinių augalų antpilais yra labai naudingas, nes jame yra ištirpusių įvairių biologiškai veiklių medžiagų. Daugiau vandens reikia gerti sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis, esant ūminiams ir lėtiniams apsinuodijimams, taip pat užkietėjus viduriams. Patariama mažiau skysčių vartoti sergant širdies bei inkstų ligomis. Manoma, kad vanduo, gautas iš ištirpinto sniego ar ledo, yra efektyvus asterosklerozės profilaktikai ir gydymui. Štai kodėl žmonės nuo seno gydymui naudoja šaltinio vandenį. Žmogui labai naudinga maudytis, praustis po dušu, apsitrinti ir kt. Vandens gydomosios savybės buvo pastebėtos dar 1500 metų prieš mūsų erą ir aprašytos indų himnų knygoje “Rigvedoje”: “Apsiplaudamas žmogus įgyja dešimt privalumų - jo protas pasidaro blaivus, gaivus, pats žmogus pasidaro žvalus, sveikas, įgyja jėgų, grožio, atjaunėja, dvelkia švara, jo odos spalva darosi maloni ir patraukia gražių moterų dėmesį”. VANDUO IŠ CHEMINĖS PUSĖS Vanduo, vandenilio oksidas, H2O, bespalvis skystis. Neturi skonio ir kvapo. Vandens molekulėje du vandenilio atomai yra susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp šių lygus 105. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis. Polinė vandens prigimtis sąlygoja tai, kad jis sudarytas ne tik iš paprastų H2O molekulių, bet ir iš jų asociatų (H2O)x. Daugelis vandens savybių yra kitokios, negu panašios sudėties junginių. 0C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100C temperatūroje užverda - virsta garu. Daugiau nei 1500C temperatūroje vandens molekulė ima skilti į elementus. Kritinis vandens slėgis 21,5 Mpa, kritinė temperatūra 374,15C, tankis 998,23 kg/m3 (20C). Didžiausias vandens tankis (1000 kg/m3) yra 4C temperatūroje. Šiluminė vandens talpa yra didelė (41,9 kJ/kg K), todėl vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vanduo yra silpnas elektrolitas (H2OH++OH-; K=[H+][OH-]=1014, t.y. tik viena iš 550 000 000 molekulių yra disociavusi). Vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Gamtoje yra 9 izotopinės vandens atmainos (apie 0,018% visos gamtinio vandens masės sudaro sunkusis vanduo). Vanduo yra vienas universaliausių tirpiklių. Iš organinių junginių tirpina tik tuos, kurie turi polinių grupių (-OH, -COOH, -NH2) ir yra nelabai didelės molinės masės. Kai kurie junginiai prisijungia vandenį (hidratacija), vnadens veikiami, skyla - vyksta hidrolizė, arba nuo jų pačių atskyla vanduo (dehidratacija). Daugelis druskų turi kristalizacinio vandens. Vandens yra kai kuriuose kompleksiniuose junginiuose (akvakompleksuose). Vanduo lengvai reguoja su šarminiais metalais, sudarydamas hidroksidus. Geležis ir jos lydiniai, vandens veikiami, koroduoja. Fluoras iš vandens molekulės atskelia atominį deguonį (F2+H2O 2HF+O). Su oksidais vanduo sudaro bazes arba rūgštis. Aukštoje temperatūroje vanduo konvertuoja metaną iki anglies monoksido. Vanduo yra daugelio cheminių reakcijų terpė ir katalizatorius. VANDUO IŠ GEOGRAFINĖS PUSĖS Gamtoje iš stacionarių vandens išteklių tik 2,53% vandens yra gėlo, o prieinama naudoti tik 0,76% visų vandens išteklių. Litosferoje yra apie 1 000 000 000 km3 vandens; jis įeina į mineralų, uolienų sudėtį. Daug jo susitelkę Žemės mantijoje (13 - 15 mlrd. km3); iš jos kasmet į paviršių (per vulkaninius procesus) patenka apie 1 km3 vandens. Gamtinis vanduo turi daug ištirpusių organinių ir neorganinių medžiagų. Gryninamas distiliavimu arba jonitais. Labai grynas vanduo sintetinamas ir vandenilio ir deguonies specialiuose aparatuose. Vanduo naudojamas kaip cheminis reagentas, tirpiklis, betono ir skiedinių komponentas. Jis yra energijos nešiklis, šilumnešis. Vandens garai yra garo mašinų, turbinų darbo medžiaga; vanduo reikalingas hidraulinėms pavaroms ir presams. Daug jo suvartojama buityje (200 - 500 l per parą žmogui). VANDUO IŠ BIOLOGINĖS PUSĖS Vanduo yra gyvosios materijos Žemėje komponentas, svarbiausia terpė, kurioje vyksta organizmų medžiagų apykaita. Manoma, kad vandenyje atsirado gyvybė. Per evoliuciją kai kurie vandens augalai ir gyvūnai prisitaikė gyventi sausumoje, bet vanduo buvo ir yra svarbiausias jų aplinkos veiksnys, daugelio fermentinių reakcijų substratas. Į organizmo medžiagas vanduo įsijungia fotosintezės metu. Organizmų skysčiuose (limfoje, kraujuje, virškinimo sultyse, vakuolių sultyse) vanduo daugiausiai yra laisvas, o ląstelėse, audiniuose - susijungęs su baltymais, kitais organiniais junginiais. Vanduo palaiko ląstelių ir audinių turgorą, išnešioja maisto medžiagas ir jų apykaitos produktus, padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir daugelį kitų gyvybės procesų. Dės vandens stokos organizmų gyvybinės funkcijos sutrinka ir jie greit žūva. Tik ramybės būsenoje esančios kai kurios gyvybės formos (pvz. sporos, sėklos) apsieina be vandens. Vandens kiekis kai kuriuose organizmuose, jų organuose, audiniuose (%) Medūzos 95 - 98 Dumbliai 90 - 98 Augalų lapai 78 - 86 Žuvys apie 70 Žmogus (ir kiti žinduoliai) 63 - 68 Smegenys pilkoji medžiaga baltoji medžiaga apie 84 apie 72 Raumenys apie 75 Griaučiai 20 - 40 Vabzdžiai 45 - 65 Javų sėklos 12 - 14 Samanos, kerpės (anabiozės būsenoje) 5 - 7 VANDUO IŠ MEDICININĖS PUSĖS Aplinkos poveikis Aplinka veikia jūsų sveikatą ir gyvenseną, tad gerindamas aplinką sustiprinsite sveikatą ir savo gerovę. Vanduo, kurį geriate Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį. Persikėlus iš vietos, kur vanduo minkštas, ten, kur jis kietas, skirtumas beveik nejuntamas, tad nepatartina vandenį minkštinti specialiai. Jei nerimaujate dėl geriamoji vandens švarumo, galite pradėti gerti mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Žinoma, netinkamai naudojantis šiais dviem būdais, galima pakenkti sveikatai: atidarytus butelius laikykite šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus reguliariai keiskite. Kad vanduo būtų geresnis, savo name pakeiskite visus senus vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maistui gaminti naudokite tik šviežią vandenį. Sveika mityba Vanduo yra gyvybės pagrindas. 100 mililitrų vandens yra 1 mg natrio, 0,3 mg kalio, 4,5 mg kalcio, 1 mg magnio ir šiek tiek geležies. Jis būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali greičiau sutrikti tulžies pūslės veikla ir susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau organizmas pradės senti. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų higienos centre patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Į gėrimus rekomenduojama dėti ledo gabaliukų. Skysčių derėtų išgerti 1,5 -2,2 litro per dieną. Įtaka sveikatai Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas ir kiekis. Taigi yra du svarbiausi vartojamo vandens užterštumo tipai - mikrobiologinis ir cheminis. Mikrobiologinių ir cheminių teršalų poveikis sveikatai Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligs, kuriomis užsikrečiama, vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai mikrobai gali būti priežastimi tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių šiltinė ir kt. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų. Cheminio vandens užterštumo padariniai Vartojant geriamąjį vandenį, kuris užterštas cheminėmis medžiagomis, net jei jų būtų ir labai mažas kiekis, galima rimtai ir ilgam laikui susirgti. Kai kurios vandenyje esančios cheminės priemaišos, taip vadinami kancerogenai, gali sukelti vėžį. Jei gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu taisyklės nėra pakankamai griežtos, labai išauga tikimybė susirgti vėžinėmis ligomis.

Aplinka  Referatai   (26,27 kB)

Taršos keliamos problemos Kaip minėjome anksčiau, nemažai NO3 išsiplauna į požeminius vandenis. Tai sukelia vandens išteklių taršą nitratais. Didžiausios problemos yra: geriamojo vandens kokybė bei žmonių sveikata; paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Nitratai ir geriamojo vandens kokybė Dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali būti žalingi žmonėms (nors patys nitratai sąlyginai nėra toksiški ir greitai pasišalina iš organizmo), nes burnoje bei žarnyne gali redukuotis iki toksiškų nitritų. Pagrindinės ligos, kurias gali sukelti nitratai, esantys geriamajame vandenyje, yra kūdikių methemoglobinemija ir skrandžio vėžys. Methemoglobinemija Ši liga žinoma nuo 1940 metų, nustačius, kad dideli nitratų kiekiai geriamajame vandenyje gali pakenkti kūdikių sveikatai. Nitritai, vykstant bakterinei redukcijai, susidarę iš patekusių į virškinimo sistemą nitratų, adsorbuojasi į kraujagysles, kur jie jungiasi su hemoglobinu ir sudaro methemoglobiną, kuris negali pernešti deguonies. Iš viso nustatyta apie 3000 methemoglobinemijos, dar vadinamojo „kūdikių mėlynojo sindromo”, atvejų. Nors dauguma šių atvejų buvo užregistruoti iki 1965 metų ir buvo siejami su bakteriškai užterštu vandeniu, tačiau methemoglobinemijos rizika išlieka rimta problema. Jungtinės Karalystės vietovėse, kur geriamajame vandenyje dideli nitratų kiekiai, švarus vanduo kūdikiams tiekiamas buteliuose. Skrandžio vėžys Tam tikromis sąlygomis nitritai reaguoja su įvairiais aminais ir sudaro nitrozoaminus bei kitus N-nitrozo junginius. Dauguma šių junginių gyvūnams yra kancerogeniniai. Nemažai yra įrodymų, kad N-nitrozo junginiai, esantys tabake, gali sukelti burnos vėžį. Nitrozoaminai gali sukelti ir skrandžio vėžį, todėl didelis nitratų kiekis gali padidinti riziką susirgti skrandžio vėžiu, tačiau dar nėra tiesioginių eksperimentinių įrodymų. Tarptautiniai epidiomiolo¬giniai tyrimai taip pat dažnai prieštaraujantys bei neinformatyvūs. Nitratų ir vėžio ryšys vis dar yra atviras klausimas. Nesant detalių biocheminių bei histopatologinių ilgalaikio nitratų poveikio tyrimo duomenų, politikai nusprendė, kad geriau imtis atsargumo priemonių. Geriamojo vandens kokybės reguliavimas Didelio nitratų kiekio geriamajame vandenyje pavojus sveikatai dabar Europoje visiškai pripažįstamas. 1980 m. ES direktyva dėl vandens, skirto žmonių vartojimui, kokybės nustatė didžiausią leistiną koncentraciją (DLK), kuri siekia 50 mg/l nitratų, o rekomenduojama koncentracija - 25 mg/l nitratų. Išsamių nitratų monitoringo duomenų požeminiuose vandenyje nėra, todėl vandens kokybės apžvalgai Europoje tenka pasitelkti aplinkos modeliavimo duomenis. Siekiant prognozuoti nitratų išsiplovimą iš Europos žemės ūkio dirvožemių, buvo pasitelktas modelis, kuriame atsižvelgiama į dabartinį azoto panaudojimą, jo erdvinį pasiskirsty¬mą, taip pat dirvožemio tipą bei klimatą. Skaičiavimai pagal minėtą modelį rodo, kad 85% Europos žemės ūkio dirvožemių nitratų kiekis viršija 25 mg/l, o 20% viršija didžiausią leistiną koncentraciją - 50 mg/l. Detalesni tyrimai rodo, kad požeminių vandenų taršos nitratais „karšti taškai” yra: Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei Vakarų Vokietijoje; ne ES šalyse - Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje. Nitratai ir nitritai 2002m. Vilniaus mieste ir rajone buvo tirti 155 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ar šeimos, turinčios kūdikių. Buvo nustatoma nitratų koncentracija šulinių geriamajame vandenyje. Tirtų šulinių vandenį vartojo 851 suaugęs žmogus, iš jų 102 vyresnio nei 65m amžiaus, 302 vaikai iki 18 metų ir 16 kūdikių iki 4mėn. amžiaus. 11,61% tirtų šulinių nitratų koncentracija buvo iki 10mg/l, 29,03% ulinių vandenyje nitratų koncentracija buvo 10-50mg/l, 31,61% šulinių vandenyje nitratų buvo 50-100 mg/l, 16,13% šulinių vandenyje nitratų buvo 100-150mg/l, 11,61% šulinių vandenyje nitratų buvo daugiau kaip 150mg/l. Vertinant pagal HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“, 59,35% šulinių geriamajame vandenyje buvo viršyta leidžiama norma suaugusiam žmogui (50 mg/l) ir net 88,39% šulinių – kūdikiams vartoti skirtam vandeniui leidžiama norma (10 mg/l). Net 69% tirtų šulinių dislokacija neatitiko higieninių reikalavimų: neišlaikyti minimalūs higieniniai atstumai nuo taršos organinėmis medžiagomis šaltinių (tvartų, mėšlidžių, lauko tualetų, tręšiamų laukų, daržų) iki šachtinių šulinių. Didžiausios nitratų koncentracijos 280-264mg/l buvo nustatytos šachtiniuose šuliniuose, įrengtuose geležinkelio sanitarinėje apsaugos zonoje. Vilniaus apskrityje ištirti 349 šachtiniai šuliniai, kurių vandenį naudoja nėščiosios ir naudos jų kūdikiai. 232 šuliniuose (66,5%) nustatytas padidėjęs nitratų kiekis. Minimali koncentracija siekė 0,1 mg/l, didžiausia koncentracija - 690,5 mg/l.

Aplinka  Referatai   (27,76 kB)

Gerai, kad yra vadinamųjų „žaliukų“, kurie bando apsaugoti nuo masinio gamtos teršimo, gerai, kad yra mokslininkai, kurie ieško būdų, kaip visa tai sustabdyti, bet ar maža saujelė žmonių gali tai išspręsti, kai milijardai žmonių visa ta darbą verčia beveik niekais. Po truputi susikuria vis daugiau gamtos apsaugos institucijų, kurios padeda žmonėms suprasti gamtos taršos svarba visai žmonijai ir ateinančiai kartai, jau nuo pirmų dienų mokykloje yra dėstoma, kokia gamta mums yra gyvybingai svarbi. Viena iš didžiausių gamtos švietimo formų yra ekologija. Ekologija stengiasi kuo daugiau ir kuo aiškiau pateikti žmonijai globalines problemas jos analizes, tačiau dar nepakankamai yra pasakoma ir parodoma, nes nulemia gyventojų pakantumą aplinkos apsaugos pažeidėjams . Būtina formuoti gyventojų ekologinę mąstyseną, pabrėžiant, kad beatodairiškas aplinkos teršimas sukelia ekologines krizes, netgi ekologines katastrofas daugelyje pasaulio regionų. Žmonijai iškilusios svarbiausios globalinės problemos šiai dienai yra trejopos: 1. priežastys. 2. globalinis atšilimas. 3. pasekmės. Šiuo referatu aš pasistengsiu papasakoti apie kiekvieną iš išvardintų problemų. 2. PRIEŽASTYS Nuo šios baisios katastrofos mus saugo juosiantis žemę it skydas – ozonas. Stratosferos ozono (O3) sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km (15-40 km) aukštyje virš žemės paviršiaus. Jis saugo Žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200-400 mm bangos ilgio saulės alfa ir beta ultravioletinės spinduliuotės . Ši spinduliuotė yra žymiai pavojingesnė už gama spinduliuotę (vertinant sugertos energijos vienetui). 1996 metais Nobelio premija buvo paskirta mokslininkams F.Raulandui, N.Mosinai (JAV) P.Krutcenui (VFR), kurie dar 1970 metais paskelbė, kad ozono sluoksnį ardo (plonina) freonai - chloro, fluoro, bromo angliavandeniliai. Tuo metu ši mokslininkų hipotezė susilaukė didžiulės kritikos. Mokslininkus itin puolė, netgi bandė papirkti, gąsdino, šantažavo "Diupon" firma, kuri gamina daugiausiai freonų pasaulyje. Šiandien jau neabejojama, kad ozoną ardo freonai (daugiausia F-11, F-12), t.y. iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro, fluoro, bromo atomai ozono molekules paverčia deguonies (O2) molekulėmis. Kuo freonai ir jų garai stabilesni atmosferoje, tuo jie pasižymi didesne ozono sluoksnio ardomąja galia. Šiai didžiausiai firmai nepasisekė papirkti ar išgąsdinti mokslininkų ir jai teko priimti sprendimą, kadangi mokslininkai buvo tolerantiški jie suteikė valdžiai du pasiūlymus: 1. arba stabilūs freonai (tetrachloridas, trichloretanas) keičiami mažiau stabiliais (tetrachloretilenas, trichloretilenas); 2. arba freonai keičiami anglies dioksidu bei kai kuriais metaniniais angliavandeniliais (propanu, butanu, propilenu, butilenu). Vienoje 1985 metais buvo pasirašyta tarptautinė konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos, o 1987 metais, Monrealyje priimti papildomi protokolai dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį gamybos ir naudojimo apribojimo. Pvz., pastaraisiais metais sunaudojamų Lietuvoje freonų kiekis sumažėjo nuo 1.5 iki l kg skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui. Freonai dar plačiai naudojami aerozolių (50 proc. visų pagamintų freonų), šaldytuvų gamyboje (apie 28 proc.), metalinių paviršių nuriebalinimui prieš juos nudažant. Pastarųjų metų tyrimo rezultatai parodė, kad lėktuvų, skrendančių didesniame kaip 10 km aukštyje, išmetamas anglies viendeginis (CO) irgi skaldo (plonina) stratosferos ozono sluoksnį: ozonas (O3) oksidina anglies viendeginį (CO) iki anglies dvideginio (CO2) virsdamas deguonimi (O2), kuris nesulaiko saulės ultravioletinių spindulių. CO+O3→CO2+O2 Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų pradėta kalbėti prieš 15-20 metų. Pvz., 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas virš Antarkties (nuo 1979 iki 1985 metų ten ozono sumažėjo 40 proc.). Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais ozono "skylės" buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš Vakarų Europos ir šiaurinėje Norvegijoje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo iki 44 proc.. Panašūs duomenys užfiksuoti virš Archangelsko, Rygos. Dar 1993 metais ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos parodė, kad sausio-kovo mėn. ozono sluoksnis virš Vilniaus svyravo apie 300-330 D.v. (1 D.v. - 1/1000 cm storio ozono sluoksnis normaliomis sąlygomis - Dobsono vienetas), ir buvo apie 20-30 proc. mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui. 1993 metais maksimalus stebėtas virš Vilniaus ozono sluoksnio storis buvo 380 D.v., minimalus -220 D.v. 1996-1997 metais virš Lietuvos pavasarį ir vasarą buvo užfiksuotas irgi žymus ozono sluoksnio suplonėjimas. Šie tyrimai visi rodo, kad laikas rimtai susimąstyti mums visiems ir imtis priemonių, nes didžiausi ozono sluoksnio teršėjai žmonės. Dabar pamąstykime apie oro teršimą ir jo mažinimo priemones, ką gali paprastas pilietis padaryti, kad neterštų taip stipriai mums gyvybiškai reikalingo oro. Miestuose ir gyvenvietėse nuolat į orą patenka automobilių išmetamos dujos, gamyklų, elektrinių, buitinės atliekos ir t.t. Azoto mažinimas vyksta, pakeičiant pakaitalus į kitas ekologiškai švaresnes medžiagas, bet kol tai nėra įgyvendinama svarbiausia laikytis kenksmingų medžiagų išmetimo normų, mažinti išmetamų dujų koncentracija, t.y. taikyti dujų neutralizatorius, gerinti automobilių srauto judėjimą, sodinti želdinius. Nors iš šalies tai atrodo mažas niekutis, tačiau jei tie milijardai žmonių apie tai susimąstytų, manau, kad pasijaustų oro taršos kiekio mažėjimas. Nors jau didelė žala yra padaryta gamtai ir jau pastebimas klimato globalinis atšilimas, kuris artina mūsų pasaulį link katastrofos. Teko žiūrėti daug dokumentinių filmų ir neseniai pasirodžiusį sukurta vaidybinį filmą, kuris itin tiksliai pagal dokumentika, pagal mokslininkų spėjimus sukurtas siužetas, filmas tikrai sukrečiantis ir po jo lieka baimė, kas bus jei mokslininkai nesugalvos kaip tai sustabdyti, kas bus jei žmonės nesusimąstys ir toliau terš gamta kiekvienais didėjančiais tempais, nejaugi sugrįšime į ledynmečio amžių? Pažiūrėkime kokius duomenis man pavyko rasti apie globalinį atšilimą. 3. GLOBALINIS ATŠILIMAS Daug tūkstančių metų vidutinė planetos temperatūra buvo +15°. Dabar pastebimas planetos atšilimas, kuris aiškinamas taip vadinamu šiltnamio efektu. Mokslininkai prognozavo, kad iki 2000 metų Žemės paviršiaus vidutinė temperatūra gali pakilti 1.5-2.5° C, o po 60-70 metų - net 3-4° C. Kadangi šiltas oras intensyviau srūva į šalto vietą, tai įvairiose Žemės platumose atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4° C, vidutinėse (mūsų) platumose atšiltų 10-15° C, o arktinėse -15-20° C (11 priedas). Tada pradėtų intensyviai tirpti ties poliais esantys ledynai, per kelis dešimtmečius pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams -68-70 metrų. 1987 metais VFR žurnalas "Spigel" apraše naują pasaulio tvaną, t.y. 2040 metais iš vandens kyšos Niujorko dangoraižiai, o po vandeniu atsidurs tokie miestai kaip Hamburgas, Londonas, Kairas, Kopenhaga, Roma, valstybės - Danija, Belgija, Olandija, Bangladešas, bus prarasta daug ariamų žemių ir ganyklų, Alpių papėdėje augs palmės, kiparisai, prie Viduržemio jūros bus pražūtinga sausra ir t.t. Ši kraupi prognozė pagrįsta reiškinių stebėjimais, moksliniais tyrimais ir hipotezėmis. Mokslininkai teigia, kad per pastaruosius 60-70 metų pasaulinio vandenyno lygis kasmet pakyla po 1.5 mm. Matyt, ledynai jau tirpsta. Žemės atmosferos vidutinei metų temperatūrai pakilus 3-4° C, labai pasikeistų klimatas. Lietuvoje ir net pietų Švedijoje galima būtų auginti apelsinmedžius, persikus, sojas. Pamąstykime, visai gal ir nieko butų, galėtume nepirkti brangių apelsinų ar persikų, juos tiesiog galėtume iš savo prisiskinti ir skaniai mėgautis dar neatsibodusiai, kaip obuoliai ar kriaušės. Tačiau pažvelkime šį faktą iš kitos pusės, ar tas vaisius bus toks sveikas kaip ir dabar? Kasmet didėja CO2, kuris sukelia žemiai šiltnamio efektą. Žemės paviršiaus vidutinės metų temperatūros kylimas aiškinamas taip: atmosferos ore esantys vandens garai, freonai, metanas ir ypač anglies dioksidas (CO2) praleidžia Saulės trumpabangę spinduliuote (šviesą), bet nepraleidžia (sugeria) nuo Žemės paviršiaus kylančią ilgabangę šilumine spinduliuote (ultraraudonąją spinduliuote). Todėl Žemė atsiduria lyg po didelio polietileno plėvele (gaubtu), kuri nuo Saulės sklindančią energiją praleidžia, o Žemės šilumos nepraleidžia, sugeria ją, dėl ko gali pastebimai pakilti atmosferos temperatūra, kaip šiltnamyje. Didžioji Britanija 1995 m. pranešė, kad pastarųjų metų vidutinė metų temperatūra šioje valstybėje yra pati aukščiausia nuo tų laikų, kai ji buvo pradėta fiksuoti, t.y. prieš 100 metų. Didžiausią įtaką šiltnamio efektui turi anglies dioksidas (CO2). Jo koncentracija atmosferoje yra apie 0.033 proc. (pagal tūrį). Per paskutiniuosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 50 proc., iš jų 25 proc. tik per pastaruosius 20 metų. CO2 susidaro deginant iškasamąjį kurą - akmens anglis, naftą, gamtines dujas, degant miškams, veikiančiuose vulkanuose, pūvant organinėms medžiagoms, kvėpuojant gyvūnams ir žmonėms. Svarbiausia priežastis, dėl ko nuolat didėja CO2 emisija į atmosferą - gyventojų prieauglis: šiuo metu pasaulyje gyvena 6 mlrd. žmonių, o po 30 metų prognozuojama net 12 mlrd. žmonių, tada ir energijos išteklių reikės sunaudoti dvigubai daugiau, tuo pačiu du kartus padidės CO2 emisija į atmosferą. Katastrofiškai CO2 kiekis atmosferoje nedidėja dėl to, kad • didelį CO2 kiekį sunaudoja sausumos augalai, planktonas ir vandenynų dumbliai fotosintezės metu, • jis palyginti gerai tirpsta vandenyje (lietaus vandenyje taip pat), todėl didžiausia dalis CO2 ištirpsta paviršinio vandens telkiniuose ir juose CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Nežiūrint to, CO2 kiekis atmosferoje nuolat didėja. Viena iš priežasčių miškų, visų pirma, atogrąžų, intensyvus kirtimas. 1955-1987 m. iškirsta beveik 50 proc. atogrąžų miškų. Kasmet iškertamų šių miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio ir išmetamo j atmosferą CO2 t.y. mažėja anglies dioksido sunaudojimas fotosintezėje: šviesa CO2+ H2O → cukrus (angliavandeniai) + O2 chlorofilas Šiuo metu atmosferoje yra 0.033 proc. CO2, jei atmosferoje nebūtų CO2, jos vidutinė metinė temperatūra būtų minus 18° C. Kad būtų išvengta 2050-2060 metais prognozuojamų šiltnamio efekto padarinių, kiekvienai pasaulio valstybei reikėtų 50-60 proc. sumažinti CO2 emisiją (išmetimą) į atmosferą, t.y. reikėtų 50-60 proc. mažiau naudoti kuro, deja tam nė viena valstybė nėra pasirengusi. CO2 emisija (išmetimas) į atmosferą nuolat didėja. Jei CO2 emisija į atmosferą JAV ir Kanadoje 1950 m. sudarė 50 proc. viso pasaulio emisijos, tai 2000 m. JAV ir Kanadoje CO2 emisija buvo prognozuojama tokia, kokia ji buvo visame pasaulyje 1994 metais. Šiltnamio efektą sukelia ne tik CO2, bet ir kitos medžiagos, tarp jų metanas, freonai. Tačiau ne visi mokslininkai pritaria šiltnamio efekto hipotezei. Kiti mokslininkai į šiltnamio efekto problemą žiūri skeptiškai, nes jie nepastebi koreliacijos tarp išmetamo į atmosferą CO2 kiekio ir klimato atšilimo. Klimatas kinta ir natūraliai. Daug požymių rodo, jog artėja klimato atšalimas (pvz., stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas). Kaip bus iš tikrųjų, sunku pasakyti. Negalima ignoruoti CO2 koncentracijos aplinkoje didėjimo problemos, tačiau tenka susitaikyti su mintimi, kad prognozuoti sunku ir nedėkinga. Štai čia ir sustokime, dabar galime pamąstyti, ar ilgai mes toje Lietuvėlėje skinsime prisisotinusius CO2 apelsinus ar persikus su soja? Kiek laiko tuo galėsime džiaugtis? Dar į šiuos klausimus mokslininkai nutyli, bet faktas kaip blynas, kad nelabai ilgai, oras greit gali atšilti, bet greit gali ir atšalti, ką tada skinsime iš savo sodelio? Faktai dar labiau išryškėja, kaip pamatai oro taršos ir globalinio atšilimo pasekmes. 4. PASEKMĖS Stratosferos ozono sluoksnio plonėjimas labai pavojingas, nes suplonėjęs sluoksnis daugiau praleidžia biologiškai aktyvią saulės alfa ir beta ultravioletinę spinduliuote. Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei plonėja ozono sluoksnis: bendram ozono kiekiui sluoksnyje sumažėjus keliomis dešimt imk procentų, biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Sumažėjus ozono sluoksniui l proc., pavojus susirgti odos vėžiu padidėja 2-3 proc. Todėl žmonės, mėgstantys kaitintis saulėje, turėtų žinoti, kad tai yra pavojinga. Pastaraisiais metais vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai. Visi šie reiškiniai susieti su stratosferos ozono sluoksnio plonėjimu. Ultravioletinė spinduliuote pavojinga organizmui tuo, kad ji, kaip ir jonizuojanti spinduliuote, organizme išlaisvina daug ląstelėms kenkiančių laisvųjų radikalų. Laisvieji radikalai - atomai ar atomų grupės, dėl tam tikrų priežasčių, pvz. ultravioletinės spinduliuotės poveikio, netekę vieno elektrono. Agresyvus laisvasis radikalas yra nestabilus, jis stengiasi sugrąžinti prarastą elektroną ir virsti stabiliu atomu ar grupe. Organizme visada yra tam tikras kiekis laisvų jų radikalų, kurie padeda naikinti bakterijas arba užkirsti kelią uždegimams. Tačiau laisvieji radikalai puola ir sveikas organizmo ląsteles. Kiekvienai ląstelei tenka atlaikyti apie 10000 tokių atakų per parą, todėl organizmas gamina natūralius radikalų naikintojus (antioksidantus), kurie suriša nereikalingus laisvuosius radikalus ir taip apsaugo organizmą. Organizmo natūralią gynybą prieš laisvuosius radikalus galima sustiprinti vadinamaisiais antioksidantais. Vitaminas E, vitaminas C ir beta karotinas (provitaminas A) bei mikroelementas selenas - veiksmingai apsaugo organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Kosmetikos firmos taip pat pritaiko šių vitaminų nukenksminamąsias savybes ir deda juos į kremus kaip apsaugą nuo ultravioletinės spinduliuotės ir ankstyvo odos senėjimo. Labai rimtų problemų atsiranda tada, kai agresyvūs radikalai tiesiog užtvindo organizmą, pvz. gavus didelę dozę ultravioletinės ar jonizuojančios spinduliuotės. Tada stipriai žalojami sveiki audiniai. Šiandien manoma, kad laisvieji radikalai turi didelės įtakos kalkėjant kraujagyslių sienelėms (aterosklerozė) ir tuo pačiu vystantis širdies infarktui. Kai kurie laisvieji radikalai gali pakenkti akies lęšiukui, sukelti giedravalkį arba pagreitinti odos senėjimo procesą. Dar didesnis laisvųjų radikalų vaidmuo vystantis vėžiui: jie atakuoja ląstelės branduolį kuriame užkoduota genetinė informacija, ir iš jo atima elektroną. Tokiu būdu ląstelės augimas tampa nekontroliuojamas, išsivysto augliai, ypač odos. Yra 3 skirtingos odos vėžio rūšys: bazalijoma, plokščialąstelinis vėžys, melanoma. Šiuos navikus lengva atskirti tik pažiūrėjus. Bazalijoma: visada primena karpą kietais virš odos pakilusiais kraštais, nelygiu gruoblėtu kontūru. Centre visada būna įdubimas, padengtas šašu. Iš pradžių jis būna mažesnis, vėliau didėja (po truputį). Bazalijoma sergama dažniausiai - 3 kartus dažniau nei plokščialąsteliniu vėžiu. Plokščialąstelinis vėžys dažniausiai atrodo kaip gumbas išopėjusiu paviršiumi arba kaip lėtinė opa. Bazilijoma arba plokščialąstelinis vėžys dažniausiai pasitaiko atvirose kūno vietose. Šie navikai pažeidžia paviršinius odos sluoksnius, todėl jų gydymo rezultatai būna geri. Melanoma iš pradžių plinta odos paviršiumi kaip rašalo dėmė. Tai gali tęstis iki 5-rių metų. Po to melanoma iš plitimo fazės pastebimai pereina į mazgine -susiformuoja mazgas. Tada melanoma pradeda augti gilyn į odą. Melanoma - kilos kilmės liga, nes ji atsiranda iš pigmentinės ląstelės - melanocito. 50 proc. melanomų kyla iš jau esamų apgamų, kita pusė atsiranda visai švarioje odoje. Iš pigmentinės ląstelės formuojasi apgamas, kuris vėliau virsta displastiniu apgamu ir iš jo išsivysto melanoma. Mokslininkai įrodė, kad odos vėžiu dažniau serga tie žmonės, kurie vaikystėje ilgai kaitinosi saulėje. Žmonės, vaikystėje vengę saulės spinduliuotės, 70 proc. rečiau suserga odos vėžiu. Šiuo metu daugiausia melanoma sergama Australijoje, Kvinslendo provincijoje, kur gyventojai pirmieji pradėjo naudoti apsauginius kremus nuo saulės ultravioletinės spinduliuotės. Pasirodo, ten naudoti kremai atspindėjo beta ultravioletinę spinduliuote ir neatspindėjo alfa ultravioletinės spinduliuotės. Reiktų žinoti, kad blokuojantys kremai apsaugo ir nuo alfa, ir nuo beta ultravioletinės spinduliuotės, o ekranuojantys - tik nuo beta ultravioletinės spinduliuotės. Kad žmonės nepiktnaudžiautų per ilgai deginantis saulėje, JAV nuo 1994 m. šalia oro prognozės "New York Times" spausdina tos dienos ultravioleto indeksą, kurio skalė yra nuo O iki 10. Jei ultravioleto indeksas artimas O, žmogus vidurdienį saulėje gali būti l vai., jei 10 - tik 13 min. Be to, pastaraisiais metais užsienyje galima nusipirkti sensometrų - prietaisų, fiksuojančių ultravioletinės spinduliuotės intensyvumą. Sensometras panašus į laikrodį pradedantį cypti (garsinis signalas), kai šio prietaiso savininkui laikas palikti paplūdimį. Ozono sluoksnio plonėjimas iššaukia planktono nykimą, kuris asimiliuoja į atmosferą išmetamą CO2 ir tuo pačiu mažina šiltnamio efektą. Antra vertus, suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugeria saulės ultravioletinės spinduliuotės: paprastai ozono sluoksnis stratosferoje sugeria 10 kartų daugiau energijos nei išspinduliuoja, todėl 40-45 km aukštyje temperatūra siekia +35° C. Ozono kiekiui čia sumažėjus 50 proc., temperatūra sumažėtų 20° C, o 7-18 km aukštyje - 2°-3° C. Suplonėjęs ozono sluoksnis mažiau sugertų ir iš žemės paviršiaus kylančią infraraudonąją spinduliuote (šilumą). Jei išnyktų ozono sluoksnis - Žemės apsauginis apvalkalas, Žemė atiduotų kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšaltų, o dėl padidėjusios ultravioletinės spinduliuotės skvarbos daugiau žmonių susirgtų vėžiu. Dar daugiau, specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono stratosferoje vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus, o žmogus bus priverstas slėptis po specialiais gaubtais! Štai čia faktas ir išlenda, kad mes neilgai džiaugsimės šiluma, ar verta nusisukti į mokslininkų spėliojimus ir eiti miegoti ramia sąžine, kad rytoj ir poryt bus gerai, o kas po 100 metų bus, man jau dzin bus… Pasekmės išties yra jau siaubingos, kiek vėžio naujų formų atsirado, kiek taip įvairių negalavimų kas dieną ištinka. Dar vien labai svarbi ir didžiulę įtaka daro gamtos taršai rūgštūs lietūs. Vienas iš sieros junginių šaltinių - sierą turinčio kuro deginimas. Deginant kurą, jame esanti siera reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro sieros dioksidas (SO2): S + O2→ SO2 Degimo metu susidarantis SO2 kiekis priklauso nuo deginamame kure esančio sieros kiekio. Deginant kurą (esant aukštai temperatūrai) ore esantis azotas (78 proc.) reaguoja su ore esančiu deguonimi (20.9 proc.) ir susidaro azoto dioksidas (NO2): N2+2O2→ 2NO2 Degimo metu susidarantis NO2 kiekis nepriklauso nuo deginamo kuro rūšies, bet priklauso nuo degimo sąlygų. Sieros ir azoto dioksidai išmetami j orą kartu su kitais degimo produktais. Patekę į orą sieros ir azoto dioksidai, veikiant saulės spinduliuotei, kitoms ore esančioms priemaišoms (oksidatoriams, katalizatoriams) ir drėgmei, per keletą parų fotocheminės reakcijos metu virsta sulfatine (H2SO4) ir nitratine (HNO3) rūgštimis: SO2 + H2O šviesa H2SO4 katalizatoriai NO2+ H2O HNO3 Šios rūgštys patenka į žemės paviršių su krituliais. Taigi, rūgštus lietus yra ne kas kitas, kaip vandeniu stipriai praskiesti sulfatinės ir nitratinės rūgščių tirpalai. Kritulių didžiausias rūgštingumas (mažiausia pH) yra žiemos mėnesiais, kada ore mažiau kalcio (Ca2+) ir amonio (NH+) jonų, kurie galėtų neutralizuoti rūgštis. Įvairiuose Europos rajonuose stebėta netgi juodo sniego danga. 1984 m. vasario 20 dieną Škotijoje iškrito juodas kaip smala ir rūgštus kaip actas sniegas. Paimtuose mėginiuose rasta maždaug 4-5 mėnesių teršalų dozė, beveik 10 kartų viršijanti tą kiekį kuris iškrenta su rūgščiaisiais lietumis. Ir perspektyvos nedžiugina. Prognozuojama, kad 2000 metais atmosferos tarša dujiniais teršalais bus 2.5 karto didesnė negu 1970 m. ir 1.8 karto didesnė negu 1985 m. Rūgštėjimo žala aplinkai trejopa: • rūgštūs lietūs nudegina lapus, žalieji augalai negali pasisavinti reikiamo kiekio energijos iš aplinkos (sutrikdoma fotosintezė ir kvėpavimas) ir jie pradeda nykti; • rūgštėja dirvožemis - mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai; • rūgštėja vandens telkiniai - kinta gėlųjų vandenų organizmai, nyksta žuvys. Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuoja spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius, nudžiūva. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Neretai ant lapų atsiranda rudų dėmių su baltu ar pilku apnašu apatinėje dalyje. Vėliau lapai nuvysta. Rūgštūs lietūs nepaprastai kenkia miškams. 1983 m. buvo pakitę 8 proc. Vokietijos miškų, o 1987 - dauguma; prognozuojama, jog iki 2000 metų žus 90 proc. jos miškų. Šiandien nyksta 1/3 Šveicarijos miškų; vien 1984 metais jų teko iškirsti 14 proc. Olandijoje 1987 metais buvo pažeista 40 proc. miškų. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui, mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Sieros dioksidui itin jautrios pušys. Padidėjus dirvos rūgštingumui ištirpsta aliuminio junginiai (neutraliame vandenyje jie netirpsta) ir jie išplaunami į ežerus (viena iš priežasčių, dėl ko mažėja žuvų reprodukcija). Į vandens telkinius sunešama taip pat daug augmenijai reikalingų druskų, todėl greitėja vandens telkinių užpelkėjimas, o dirvožemis pasidaro mažiau derlingas. Dirvožemio derlingumui pakelti jis yra kalkinamas: neutralizuojamos sulfatinė ir nitratinė rūgštys bei susidaro kalcio sulfatas ir nitratas, kurie yra neorganinė trąša. Dirvos kalkinimo metu vyksta rūgščių neutralizavimo reakcijos: H2SO4+Ca (OH)2→CaSO4+2H2O 2HNO3+Ca(OH)2→Ca(NO3)+2H2O Rūgštie ji lietūs teršia paviršinius ir požeminius vandenis. Švedijoje jau užteršta 18000 vandens telkinių: 9000 ežerų (50 proc.) iš dalies išnyko žuvys, 4000 (22 proc.) - visai neliko. Kad būtų neutralizuotas rūgščiųjų lietų poveikis, ežerai kalkinami. Migruojantis rūgščioje dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Kol sieros ir azoto dioksidų emisija į atmosferą nebus sumažinta 80-90 proc., aplinkos rūgštėjimas nuolat didės. Iš visų pagrindinių atmosferos orą teršiančių teršalų žymią dalį sudaro suminė SO2+NO2 emisija: 23 proc. (1995 m.), 24 proc. (1998 m.) k 27 proc. (2003 m.). Norylske, didžiausiame Rusijos užpoliarės mieste, SO2 išmetama į atmosferą 2.5 mln. t/metus, tiek, kiek visoje Kanadoje. Šis pavyzdys rodo, kiek daug išmetama SC>2 metalurgijos įmonėse, išgaunančiose varį ir nikelį iš jų sulfidų. Manoma, kad vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų šių teršalų. Lietuva pasirašė tarptautinę konvenciją dėl SO2 emisijos mažinimo. Pastaraisiais metais SO2 emisija Lietuvoje sumažėjo, deja, daugiausia dėl pramonės nuosmukio. Pagrindiniai visuotinės (globalinės) taršos kaltininkai yra vietiniai teršėjai (pramonės ir energetikos įmonės, transportas), nes oro srautai jų išmetamus teršalus greitai išsklaido didelėje teritorijoje šie tampa visuotiniais (globaliniais) teršalais. Štai toki gan liūdni statisniai duomenys gamtos taršos atveju. Galime atsiversti chemine lentelę ir pažiūrėti kiek cheminių elementų patenka I gamtą ir kiek galėtų gamta išsivalyti iš šių kenksmingų medžiagų, tai mes galime pamatyti iš duotos lentelės: (1) Čia: C1, C2, ..., Cn - faktinės kenksmingųjų medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3; - didžiausios leistinos medžiagų koncentracijos atmosferos ore, mg/m3. 1 lentelė. Kenksmingųjų medžiagų leistinos koncentracijos aplinkos ore Medžiagos pavadinimas Didžiausia leistina koncentracija, mg/m3 maksimali vienkartinė paros Acetonas 035 0,35 Amoniakas 0,2 0,04 CO 5 3 Azoto dioksidas 0,085 0.04 Azoto rūgštis 0,4 0.15 Benzinas 5 1.5 Benzolas 1,5 0,1 Chloras 0.1 0.03 Sieros rūgštis 0,3 0,1 Sieros dioksidas 0.5 0,05 Sieros vandenilis 0,008 - Dujų arba garų koncentracija aplinkos ore nustatoma įvairiais metodais. Nustatymo metodas parenkamas pagal esamų dujų arba garų cheminę sudėtį ir turimas priemones. Pagal užteršto oro analizės prietaisų veikimo principą analizės metodai skirstomi į cheminius ir fizikinius. Pastaruoju metu oro kontrolei taikomi kolorimetrinis, chromatografinis ir indikacinis analizės būdai. Kolorimetrinis būdas pagrįstas indikatoriaus, kurį chemiškai veikia tiriamos dujos arba garai, spalvos pasikeitimu. Analizuojant chromatografiniu būdu specialios medžiagos pripildytoje chromatografinėje kolonėlėje išskiriamos tiriamo mišinio komponentės. Indikacinis būdas pagrįstas tuo, kad kai kurios medžiagos staiga pakeičia spalvą net tuomet, kai ore būna labai mažos nuodingųjų medžiagų koncentracijos. Šias kenksmingas medžiagas galima išvalyti, tačiau čia jau kita tema ir aš neišsiplėsiu, nes apie tarša gamtai medžiagos yra daug ir čia galima apie tai kalbėti ilgai, bet ar nuo to pasikeis gamtos taršos proceso mažinimas? Turbūt, kad ne.

Aplinka  Referatai   (29,79 kB)

Kiekvienas stilius turi kažką savito, tuo pat metu kiekvienas jų, bėgant amžiams, perima tam tikras, tariamai buvusio stiliaus detales, pritaikydamas, renovuodamas, išgaudamas kažką naujo. Niekada nebuvo taip, kad galima būtų pasakyti, jog štai šis laikotarpis tęsiasi nuo vienų ligi kitų metų. Viskas yra persipynę, perduota bei kopijuojama. Iš kiekvieno stiliaus gimsta ar išsirutulioja kažkas naujo. XVIII amžius, – laikmetis, apimantis revoliucijos metus, direktoriją ir ampyrą, yra vienas iš nedaugelio periodų kostiumo istorijoje, kai politika tiesiogiai įsiveržia į madą, ir kostiumas tampa audringų visuomeninių įvykių veidrodžiu.

Kita  Kursiniai darbai   (30 psl., 53,95 kB)

Šiame darbe rašydama apie graikų dievus visų pirma paminėjau mitologijos sąvoką, nes mitai yra dievų istorija ir svarbu yra tai, jog mitologijos klestėjimo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Darbe paminėjau daugelį dievų ,jų atliekamas funkcijas, taip pat dievų santykį su paprastais žmonėmis. Paminėjau ir senovės graikų religiją kuri buvo grindžiama kulto ir apeigų sistema, nes aukų aukojimas dievams ir jiems skirtos apeigos taip pat vaidino didelį vaidmenį Homero epuose.

Filologija  Referatai   (9 psl., 1004,16 kB)

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisė  Konspektai   (56 psl., 123,35 kB)

Izaokas Niutonas (1643 – 1727) – anglų mokslininkas. Gimė miestelyje netoli Kembridžo, neturtingo fermerio šeimoje. 12 metų Niutonas buvo pasiųstas į miesto mokyklą, po to į vieną Kembridžo universiteto koledžą, kurį baigė 1665m., įgydamas bakalauro laipsnį (pirmasis žemiausias mokslinis laipsnis Anglijoje).

Fizika  Referatai   (10 psl., 39,98 kB)

Teisės, užsienio teisės istorijos pagrindai, ruošiantis egzaminams.

Teisė  Paruoštukės   (7 psl., 100,41 kB)

Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Tautosaką, arba folklorą (angl. „liaudies išmintis“), suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį, kasdieninę išmintį.

Lietuvių kalba  Referatai   (13 psl., 21,04 kB)

Ką mąsto žmogus, stovėdamas ant aukšto pasatato stogo ir žvelgdamas į nežinomybę, į svaigulį keliantį aukštį, į tą ribą tarp gyvenimo ir mirties? Kas priverčia žmogų išgerti lemtingą tabletę, kuri atveria vartus į slypinčią nežinomybę? Kas pastumėja šokti į gilų vandenį, kuris tartum turėtų nuplauti ir atpirkti mūsų padarytas nuodėmes šiame laikiname pasaulyje.

Anglų kalba  Rašiniai   (5 psl., 14,75 kB)

Šiuo referato turiniu trupai susipažinsime su vitaminais, kokie jie yra, kokia jų reikšmė mūsų organizme, kokiomis ypatybės pasižymi. Sužinosime kur jų yra gausiausiai, jų pagrindinius šaltinius. Darbo tikslas: apžvelgti vitaminų charakteristiką, jų reikšmę ir šaltinius. Darbo uždaviniai: Susipažinti su vitaminais ir jų klasifikacija, Apžvelgti kuo jie naudingi mums, Sužinoti jų šaltinius.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 1,06 MB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas,gimė 356 m. pr. Kr. Liepą Makedonijos sostinėje Peloje. Aleksandras Didysis buvo didysis Antikos užkariautojas, lyginamas su tokiais užkariautojais kaip Čingischanas, Napoleonas, Julijus Cezaris. 46 m. Pr.Kr.Pilypas (Aleksandro tėvas) buvo nužudytas. 
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą.

Istorija  Pateiktys   (13 psl., 16,95 kB)