Šiaurės Amerika Šiaurės Amerika dažnai skiriama į 2 dalis: Vidurio ameriką ir Anglų Ameriką. Didžiųjų bei Mažųjų Antilų salynai, skiriantys Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros ir Meksikos įlankos, skiriamai Vidurio Amerikai. Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai. Kadangi tų tautų kalbos yra lotynų kilmės, šią Amerikos dalį imta vadinti Lotynų Amerika. Didesnę Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tik vienoje Kanados provincijoje, Kebeke, be anglų, valstybine pripažinta ir prancūzų kalba. Šiaurės Amerika yra Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš vakarų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija. Kraštutiniai kyšuliai: Šiaurės - Marčisono, Pietų - Marjato, Vakarų - Velso Princo, Rytų - Šv. Karolio. Aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė yra Makinlio kalnas (6194 m), žemiausia vieta - Mirties slėnis (-86 m), ilgiausia upė - Misisipė (5971 km), didžiausias ežeras - Aukštutinis (84 130 km²), didžiausia valstybė - Kanada (9,97 mln. km²), didžiausias miestas - Meksikas (18 mln. gyv.). Didžioji Misisipė išteka Minesotoje ir neša savo vandenis į Meksikos įlanką. XX a. pradžioje iškirtus miškus ir išarus prerijas, upės baseine prasidėjo dirvožemio erozija. Kai į upę būdavo prinešama žemių, ji patvindavo. Miškų atsodinimas ir užtvankos padeda, bet labai smarkios liūtys vis tiek sukelia potvynius. Didieji ežerai, sudarantys penktadalį pasaulio gėlo vandens atsargų, apkėtę Kanados ir JAV sieną. Tik Mičigano ežeras visas priklauso JAV. Ežerus jungia vandens keliai, iš jų išteka Šv. Lauryno upė, įtekanti į Atlanto vandenyną. Niagaros upėje, tekančioje, per Erio ir Ontarijo ežerus, yra garsusis Niagaros krioklys. Šiaurės Ameriką nuo Rusijos skiria Beringo sąsiauris, nuo Pietų Amerikos - Panamos kanalas. Panamos kanalas jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jį sudaro daug vandens rezervuarų, vadinamų šliuzais. Kai laivas įplaukia į šliuzą, į jį prileidžiama vandens, todėl laivas kyla kartu su vandeniu. Šliuzai gali jungti du skirtingo aukščio vandens telkinius. Kanalai ypač svarbūs jūrų transportui, ypač Sueco ir Panamos. Panamos kanalas yra trumpesnis nei Sueco kanalas. Šiaurės Ameriką sudaro: Kanada, Jungtinės Valstijos ir Meksika, taip pat didžiausia pasaulio sala Granlandija. Per paskutinį ledynmetį žemynu nuslinko didžiulis ledynas, jis nubrūžino uolienas, pagilino įdubas, kuriose dabar Didieji ežerai, o derlingą dirvožemį nustūmė į vidurio lygumas. Nuo Aliaskos iki Naujosios Meksikos eina žemyno nugurkaulis - Uoliniai kalnai. Rytuose yra Apalačiai, nuo jų į rytus ir pietus driekiasi pakrantės žemumos. Rytų Kanadoje nutįsęs Kanados skydas - senų sudūlėjusių uolienų plynaukštė, padengta plonu dirvožemio sluoksniu. Pietvakarinėje JAV dalyje prasideda dykumos, kurios eina iki pat Meksikos vidurio. Grenlandija yra didžiausia pasaulio sala esanti Arkties vandenyne. Ją beveik visą dengia ledas. Jos plotas yra 2 175 600 km². Vakarų Granlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai. Atrastą žemę pavadino Gronlandu (žalia žemė). Vėliau paaiškėjo, kad tai ledo buveinė. Ilgą laiką Grenlandija priklausė Norvegijai. 1721 m. atiteko Danijai ir iki 1979 m. buvo jos kolonija. Dabar Grenlandija yra Danijos valda. Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir miškingieji Apaačiai, smarkiai skiriasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintinas jų amžiumi. Uoliniai yra palyginti jauni kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai - vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai. Šiaurės Amerikos rytuose apie 2000 km driekiasi neaukšti, miškais apaugę Apalačių kalnai. Jų šlaitai nuolaidūs, viršūnės plokščios. Aukščiausia Apalačių viršūnė tesiekia 2000 m. Kalnuose gausu nadingųjų iškasenų. Slūgsančias paviršiuje išgauti patogu ir pigu. Gausūs akmens anglių ir geležies rūdos telkiniai praeityje paskatino atsirasti pramonę ir augti miestus. Kadaise „plieno kalve“ praminti Apalačiai dabar tapo milijonų amerikiečių poilsio vieta. Priekalnėse yra vienas ilgiausių urvų - Mamutų urvas. Vakariniu Šiaurės Amerikos pakraščiu nutįsę Kordiljerų kalnai. Tai ilgiausia kalnų grandinė pasaulyje. Ji tęsiasi nuo Aliaskos iki Ugnies Žemės Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje Kordiljerus sudaro keli lygiagretūs kalnagūbriai. Ramiojo vandenyno pakrante driekiasi Pakrantės kalnagūbris. Rytinė Koldiljerų Dalis giliai įsiterpia į žemyną ir vadinama Uoliniais kalnais. Plačiausiai kalnagūbriai išsišakoja vidurinėje dalyje. Čia juos skiria didelius plotus užimančios aukštai iškilusios vidinės plynaukštės: Didžiojo baseino, Kolorado ir kt. Dėl didelių temperatūros svyravimų jos sparčiai dūla, paviršiuje susidaro įmantriausių formų statinių. Kordiljerai atsirado susidūrus dviem litosferos pokštėms: žemyninei Šiaurės Amerikos ir vandenyninei Ramiojo vandenyno. Kadangi žemyninė plokštė juda į vakarus, Žemės plutą plokščių sąlyčio vietoje kerta daugybė lūžių. Kai kurie iš jų prasideda vandenyno dugne ir išnyra į paviršių. Dėl plokščių judėjimo Kordiljeruose būna stiprių žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai

Geografija  Referatai   (280,08 kB)

Prancūzijos sostinė - Paryžius, kuriame gyvena 8,7 mln. gyventojų. Valstybės plotas 544000 . Pagal plotą Prancūzija yra 45 valstybė pasaulyje. Nuo XVIIIa. respublika, dabar prezidentinė respublika. Prezidentas - Žakas Širakas. Pagal administracinį - teritorinį suskirstymą Prancūzija yra unitarinė valstybė (administraciniai valstybės vienetai neturi didesnio savarankiškumo). Teritorija skirstoma į 96 departamentus,o šie į - komunas. PRANCŪZIJOS UŽJŪRIO DEPARTAMENTAI IR TERITORIJOS. Prancūzijos Polinezija (Polinesie Francaise) - salų grupė Ramiojo vandenyno rytuose, Polinezijoje; Prancūzijos valda. Ji apima Draugijos, Markizo, Tuamotaus, Tubuajo ir kitas mažesnes salas. Plotas 4000 . 155 tūkstančiai gyventojų. Administracinis centras - Papete (Papeete). Čia esančiame Mururojaus atole yra branduolinių ginklų bandymų poligonas. Ir šiomis dienomis Prancūzija čia atlieka branduolinius bandymus, nors ir vyksta įvairūs piketai dėl bandymų nutraukimo, tačiau bandymai ir toliau tęsiami. Gviana (Guyane Francaise) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Yra Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto. Vakaruose ribojasi su Surinamu, pietuose ir pietryčiuose su Brazilija. Plotas 91000 . 73,022 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Kajenas (Cayenne). Gvadelupa (Guadeloupe) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje. Apima Gvadelupos salą, nedideles Mari Galanto, Dezirado, Šventųjų, Sen Bartelmi, Pti Tero salas, Sen Marteno salos šiaurinę dalį. Plotas 1779 . 328,4 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Bas Teras (Basse Terre). Martinika (Martinique) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Vest Indijoje, Mažųjų Antilų salų grupėje, Martinikos saloje. Plotas 1100 . Yra 328,566 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Fort de Frans (Forte de France). Rejunjonas (Reunion) - sala Indijos vandenyne, Maskarenų salyne. Prancūzijos valda (užjūrio departamentas). Plotas 2500 . 515,814 tūkstančiai gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Deni (Saint Denis). Naujoji Kaledonija (Nouvelle Caledonie) - Prancūzijos valda Ramiojo vandenyno pietvakariuose, Melanezijoje. Susideda iš Naujosios Kaledonijos salos (16,100 tūkst. ), Luajotė, Česterfyldo salų ir kitų mažesnių. Bendras plotas >19000 . 145,4 tūstančiai gyventojų. Administracinis centras - Numėja (Noumea). Sen Pjeras ir Mikelonas (Saint Pierre et Miquelon) - Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Atlanto vandenyne, prie Šiaurės Amerikos rytinių krantų, į pietus nuo Niūfaudlendo salos. Susideda iš 8 salų, didžiausios - Sen Pjero ir Mikelono. Bendras plotas 242 . Yra 6037 gyventojų. Oficiali kalba - prancūzų. Administracinis centras - Sen Pjeras (Saint Pierre). Volis ir Futūna (Wallis et Futuna) - salų grupė Ramiajame vandenyne, Polinezijoje, tarp Fidžio ir Samojos salynų. Prancūzijos užjūrio teritorija. Plotas 274 . 12408 gyventojų. Administracinis centras - Mata Utus (Mata Utu). GAMTOS YPATUMAI. Prancūzijos krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai arba lagūniniai; Lamamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių - abraziniai neaukšti, statūs; Kontanteno ir Bretanės pusiasalių - riasiniai; Viduržiemio jūroje, į rytus nuo Liono įlankos - uolėti (Alpių atšakos). Didžiausios įlankos - Biskajos, Sen Malo, Senos (Atlanto vand.), Liono (Viduržiemio jūra). Didžiausi pusiasaliai - Bretanės ir Kontanteno. Reljefas: ~2/3 teritorijos užima kalvotos lygumos ir žemumos. ~1/7 Prancūzijos ploto užima Centrinis Masyvas, daugiausia plokščiakalnių tipo (didžiausias aukštis 1886 m., t.y. Piuji de Sansi kalnas). Prancūzijos pietryčius užima Vakarų Alpės, jose, Italijos pasienyje, yra aukščiausias Europos kalnas Monblanas (4807m.). Valstybės pietuose, pasienyje su Ispanija, yra Pirėnų kalnai (aukščiausia Vinmalio viršūnė(3298)). Vidutinio aukščio kalnų yra beveik visoje Korsikoje, aukščiausias kalnas - Mon Sentas (2710m). Klimatas pereinamojo tipo vidutinių platumų su vyraujančia vandenyno įtaka; Viduržiemio jūros pakrantėje, Ronos žemumos pietuose ir Korsikoje- mediteraninis. Alpėse ir Pirėnuose ryškios vertikalinės zonos. Sausio ir vasario mėn. vidutinė temperatūra lygumose ir neaukštuose kalnuose rytuose ir šiaurės rytuose 1-3*(būna šalčių iki -20*C); pietuose 8 - 10*C . Liepos ir rugpjūčio mėn. vidutinė temperatūra šiaurėje +16 +18*C, pietuose + 23 + 24*C. Daugiausia kritulių (1500 - 2000mm per metus) iškrinta Alpių, Pirėnų, Vogėzų, Sevenų vakariniuose šlaituose, mažiausiai (500 - 800mm) - Ronos žemumoje, Viduržiemio jūros pakrantės rytuose. Kritulių per visus metus iškrenta maždaug tolygiai, išskyrus Viduržiemio pajūrį, kur vasara sausa. Dauguma didžiausių upių - Sena, Luara, Garona - įteka į Atlanto vandenyną, o Rona įteka į Viduržiemio jūrą. Ilgiausios Prancūzijos upės: Luara 1012km Rona* 812km Sena 776km Garona* 650km Marna 525km (* dalis teka ne per Prancūziją) Didžiausi ežerai yra Alpėse (Ženevos ežero pietinė dalis, Burže, Anesi). Miškai užima apie 20% Prancūzijos teritorijos. Daugiausia auga lapuočių (ąžuolų, kaštonų, bukų, skroblų). Alpėse ąžuolynus ir kaštonų miškus nuo 700 - 800m keičia bukų, eglių, kėnių, pušų miškai (iki 1600 - 1900m). Pirėnų kalnų šiauriniuose šlaituose viršutinė miškų riba siekia 1800 - 2100m. Aukščiau (Alpėse ir Pirėnuose) auga subalpiniai krūmokšniai ir aukštažolės pievos, o nuo 2100 - 2300m jau alpinės pievos. Gyvūnija yra gana gausi. Miškuose yra barsukų, danielių, kiškių, lapių, stirnų, šermuonėlių, tauriųjų elnių, voverių ir kitų gyvūnų. Aukštai kalnuose yra alpinių švilpikų, balėsių, kalnų ožkų. Daug paukščių: karvelių, kurapkų, strazdų, šarkų, vanagų ir kt. Upėse yra ešerių, lydekų, sterkų, upėtakių. EKONOMINĖ IR GEOPOLITINĖ PADĖTIS. Dabartinė Prancūzijos geopolitinė padėtis ypač patogi, nes ji yra greta ekonominiu atžvilgiu pirmaujančių šalių, netoli svarbiausių Europos naudingųjų iškasenų telkinių. Tai yra viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių pasaulyje, turi agrokultūrinių resursų ir didžiulių modernių pramonės sektorių. Čia naudojamos modernios technologijos, o tai duoda ypač gerų rezultatų. Prancūzijai užtenka savų agrokultūrinių produktų, todėl ji eksportuoja kviečius ir pieno produktus. Po Lamanšo sąsiauriu pastatytas tunelis (1994m gegužės mėn.), kuris sujungė Prancuziją ir Didžiąją Britaniją. Tunelyje įrengtas automobilių kelias ir geležinkelis. Prancūzija yra Europos Sąjungos (European Union - 1995m) ir NATO (1949m.) aktyvi narė. Priklauso JTO (1945 m.). Valstybė priklauso didžiajai septyniukei (ketvirta pagal potencialą). Prancūzija pasaulyje labiausiai žinoma kaip madų ir parfumerijos centras, kaip labai patraukli turistams, menininkams šalis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ši valstybė yra labai svarbi ūkiniu bei politiniu atžvilgiu. Prancūzijos gaminiai užima svarbią vietą pasaulio rinkoje, o Prancūzijos diplomatija yra vertinama pasaulio politikų. Labai didelis Prancūzijos indėlis yra į europinės kultūros raidą. Lietuvos valstybės santykiai su Prancūzija visada buvo ir dabar yra draugiški. Prancūzija nebuvo pripažinusi Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį teisėtumo, bet Lietuvos istorijoje išliko ir XIXa. pradžios Napoleono armijos užkariavimai Rusijoje, jos pragaištingas žygis per Lietuvą. GAMTINIAI IŠTEKLIAI. Prancūzijos teritorijoje yra naftos, gamtinių dujų, urano, volframo, akmens anglies, kalcio druskų, geležies, aliuminio, polimetalų išteklių. KOMUNIKACIJOS. Dabar prancūzai naudoja apie 28 100 000 telefonų, 100 -tui gyventojų tenka 48 telefonai; naudoja ~22 800 000 televizorių, 1000 - čiui gyventojų tenka 406 televizoriai; naudoja ~50 300 000 radio imtuvų, 1000 - čiui gyventojų tenka 896 radio imtuvai. Yra spausdinami 79 dienraščiai. AM radio bangomis transliuojama 41 radio stotis. GYVENTOJAI. 1994 metais Prancūzijoje gyveno 57,8 mln gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Prancūzija yra 18 - ta valstybė pasaulyje. Gyventojų tankumas 106 žmonės / . Prancūzijos gyventojai yra pasiskirstę daugmaž tolygiai po visą šalį, bet didesnis jų tankumas yra šiaurės rytų dalyje, Paryžiaus rajone. Gyventojų daugumą sudaro prancūzai (apie 90%), įvairios etninės grupės - bretonai, flamandai, katalonai, baskai, korsikiečiai. Prancūzijoje yra apie 500 000 žydų. Prancūzija yra viena iš Europos valstybių, kurią galima pavadinti pasaulio migracijos centru, nes čia daug imigrantų iš buvusių kolonijų: Alžyro, Libijos ir kitų. 1987m. kūdikių (iki metų) mirtingumas sudarė 8%.Prancūzų tauta demografiniu atžvilgiu yra pasenusi, vidutinė gyvenimo trukmė 78 metai. Vyrai vidutiniškai gyvena 74 metus, moterys - 82 metus. Gyventojų neraštingumas sudaro 1%, o Lietuvoje - 1,2%. Pagal šį rodiklį Prancūzija yra tarp 9 ir 23 vietos pasaulyje. Šalyje dirba apie 24 170 000 gyventojų; tik 9% ekonominiu atžvilgiu aktyvių gyventojų dirba žemės ūkyje, 46% - aptarnavimo sferoje, 45% pramonėje. Dauguma tikinčiųjų katalikai, apie 800 000 protestantai(daugiausia evangelikai reformatai). 74% prancūzų gyvena miestuose. Didžiausi miestai: sostinė Paryžius (8,7 mln gyventojų), Marselis, Tulūza, Nica, Strasbūras. Strasbūre yra Europos Sąjungos būstinė. Urbanizacijos lygis gana aukštas, nes tik 26% gyventojų gyvena kaime. Žymūs žmonės: Napoleonas Bonapartas - karvedys. Žanas Žakas Ruso - XVIII a. rašytojas, filosofas. V.Hugo - XIXa. rašytojas. A.Diuma (tėvas ir sūnus) - parašė daug puikių literatūros klasikos šedevrų. Ž.Bize - Garsiosios operos “Karmen” autorius. Š. de Golis - vadovavo “Laisvosios Prancūzijos” judėjimui, 1944 - 46m. vyriausybės vadovas, 1959 - 69m. Prancūzijos prezidentas. Žiulis Vernas - rašytojas utopistas. Ž. Ivas Kusto - tyrinėtojas, tyrinėja jūros dugną.

Geografija  Referatai   (20,74 kB)

ĮVADAS 1. Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo – tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteikia nepamirštamų įspūdžių. Dideli apsemtų pievų plotai atrodo įspūdingai, be to čia galima išvysti retų vandens paukščių. 2. Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išsiskiria savo geomorfologine, hidrografine, botanine ir zoologine verte, nuo 1993 m. įrašyta į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą. 3. Zoologine prasme Nemuno delta ypač vertinga ornitologiniu ir ichtiologiniu atžvilgiais. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno protakos yra svarbiausi žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praeiti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kniaupo įlanka, Kuršių marių pakrantės parko ribose yra pagrindinės marių žuvų (karšių, sterkų) neršto ir maitinimosi vietos. 4. Rekreacinę parko dalį sudaro miško parkai ir rekreacinių įstaigų teritorijos. Rekreacinės teritorijos išskirtos Nemuno pakrantėse priešais Rusnės miestą ir poilsio stovyklų kompleksas žemiau Veižo žiočių. Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengti du pažintiniai takai: Aukštumalės botaninis-zoologinis ir Žalgirių botaninis – istorinis, įrengta vandens turizmo trasa Pakalnės upe, apžvalgos bokšteliai. Darbo tikslas: apibūdinti Nemuno Deltos Regioninio Parko struktūrą. Uždaviniai: 1. Apibūdinti parko teisinę aplinką 2. Apibūdinti gamtinę aplinką ir jos išteklius. 3. Apibūdinti kultūrinę aplinką. 4. Apibūdinti šventes. 1. TEISINĖ APLINKA Nemuno deltos regioninis parkas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Šilutės rajone, Kuršių marių pakrantėje. Parko teritorijos plotas 28,8 km2. Nemuno deltos regioninis parkas įkurtas 1992 m. Nemuno deltos botaniniame-zoologiniame draustinyje. Nuo 1997 m. suformuota parko direkcija, kurios tikslas – išsaugoti unikalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Išsaugoti Nemuno deltos protakų (Atmata, Pakalnė, Skatulė, Skirvytė, Vytinė, Vorusnė ir kt.) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį; senvaginius ežerus - žiogius; lagūninės kilmės Krokų Lankos ežerą; Nemuno žemupio užliejama” pievas. Išsaugoti Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrengimus. Išsaugoti Nemuno deltos gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, svarbias vandens paukščių susitelkimo vietas, Kuršių marių pakrantes, marių žuvų neršto ir maitinimosi vietas, žuvų migracinius koridorius. Atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus. Atlikti mokslo tyrimus ir kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas rekreacinei veiklai, visų pirma plėtojant pažintinį turizmą, sudaryti sąlygas poilsiavimui tam skirtose zonose bei vietose, numatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.

Geografija  Referatai   (23,51 kB)

1. Įvadas. Maisto pramonės reikšmė Maistas yra bet kuri substancija, vartojama gyvų organizmų kaip pagrindinis energijos ir maistingų medžiagų šaltinis ir dažniausiai yra augalinės arba gyvulinės kilmės. Vartotojams vis labiau rūpi, ką jie valgo ir geria. Maisto pramonė – viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų. Žaliavą jai teikia daugiausia žemės ūkis, medžioklė, žvejyba. Maisto pramonė nuolat keičia ir plečia savo produkcijos asortimentą. Vartotojui patenka vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Perdirbti produktai yra ne tik maistingesni, labiau vitaminizuoti, bet ir ilgiau išsilaiko. Žemės ūkis atlieka labai svarbią ekonominę, socialinę, gamtosauginę ir etnokultūrinę funkciją. Kaimas vis labiau vertinamas kaip šalies infrastruktūra, gerinanti ir miesto žmonių gyvenimo kokybę. Lietuvos žemės ūkis pajėgus aprūpinti šalies gyventojus visais svarbiausiais maisto produktais ir turi potencialias galimybes dalį jų eksportuoti. 1998-2000 metais pridėtinė vertė, sukurta žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, sudarė 8,7% šalies BVP, o pridėtinė vertė, sukurta maisto ir gėrimų pramonėje, - 5,2%. Per šį laikotarpį žemės ūkio ir maisto prekės sudarė 12,7% Lietuvos eksporto pajamų. 2000 metais žemės ir maisto ūkio sektoriuje dirbo 24% šalies dirbančiųjų. Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žemės ūkio žaliavoms ir maisto produktams. Ypač didėja aukštos kokybės, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Produktų kilmė, kokybė, asortimentas, prekinė išvaizda, jų vartojimo patogumas atveria naujas rinkos galimybes. Auga visuomenės susidomėjimas kaimo atnaujinimu ir kraštovaizdžio išsaugojimu. Kyla nauji gyvulių gerovės reikalavimai. Maisto ūkis radikaliai keičiasi, jis labiau integruojamas į pasaulinę ekonomiką. 2. Maisto pramonės šakos: 1) Mėsos ir jos produktų pramonė Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose. 3) Pieno pramonė Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse

Geografija  Referatai   (11,18 kB)

Vietos gyventojai Kuršių Neriją yra vadinę Kopomis, Randavomis, Pajūriais, žemaičiai pajūriečiai- Užmariu. Nerijos vardu iš pradžių buvo vadinami tik Aistmarių nerija. Pažyminys ,,kuršių” turėjo pabrėžti priklausomybę Kuršo vyskupijai. Ordino XV a. dokumentuose atsirado lytis ,,Neringa”. Svarbiausios gyvenvietės(iš į pietus): Juodkrantė,Pervalka,Preila, Nida(visos-LTSR; 1961 sujungtos į Neringos miestą), Morskojus (Pilkopa), Rybačis (Rasytė), Lesnojus (Šarkuva; RTFSR Kaliningrado sritis). Gamta Jūros krantas lygus, marių krante yra ragų. Didesnieji ragai:Rasytės, Grobšto, Bulvikio ir Žirgų (Birštvyno). Visoje nerijoje (aukščiau jūros lygio) susitelkę 2 km smėlio, kurio diduma sudaro kopas. Išilgai Kuršių Nerijos tęsiasi skirtingo reljefo ruožai: pajūryje yra jūros papludimys ir prieškopės (apsauginis paplūdimio kopagūbris), toliau marių link- palvė,kupstynė,didžiųjų kopų gūbrys, pamario palvė ir marių aplūdimys. Jūros papludimys yra 10-50 m pločio, Prieškopės- tai 4-12 m aukščio,30-150 m pločio apsauginės paplūdimio kopos. Daugelyje Kuršių Nerijos vietų jos buvo žmonių sukurtos, kad sulaikytų vėjo pustomą smėlį. Už prieškopių plyti palvė- kauburiuota arba plokščia lyguma,apaugusi žole, krūmais arba medžiais. Ji pakilusi virš jūros lygio 5-6 m. Kai kur palvėje didžiųjų kopų papėdėje (į pietvakarių nuo Nidos ir kitur) matomos vėjo išpustytų senųjų kopų liekanos, vadinamos kupstais. Pagrindinis ir svarbiausias Kuršių Nerijos reljefo elementas- didysis kopagūbris. Jis nutįsęs apie 80 km, nuo Smiltynės iki Lesnojaus. Kopagūbrio plotis 0,3-1 km; plačiausias ir aukščiausias jis yra Kuršių Nerijos viduryje. Smiltynės-Juodkrantės, Pervalkos-Nidos, Morskojaus- Rybačio atkarpose kopos apželdintos, kitur- pustomos. Didžiojo kopagūbrio vidutinis aukštis apie 30 m, bet nemaža kopų, aukštesnių kaip 50-60 m, pavyzdžiui, Sklandytojų kopa (ties Grobšto ragu) 60,5 m aukščio (1983), Senosios Smuklės kopa (į pietus nuo Preilos) 67,4 m, Urbo kalnas (Nidoje) 51 m, Angių kalnas (Nidoje) 58,4 m. Marių paplūdimys siauras, o kai kur kopos yra prie pat marių. Grobšto, Bulvikio, Pervalkos raguose yra pamario palvė, apaugusi žole ir krūmais. Nerijoje yra tik vienas 300 m ilgio upelis, įtekantis į Kuršių marias, 3 mažos lagūnos ir 1 ežeras- Žuvėdrų liūnas (Rybačyje), susidaręs iš Kuršių marių įlankos; užaugantis. Pelkės: Briedžių raistas (ties Preila) ir Šventlunka (Šventliūnis; prie Zelenogradsko). Kuršių Nerijos geologinį pamatą sudaro ledyninės kilmės nuogulos-moreninis priemolis,smėlis, žvyras, aleuritas ir juostuotasis molis. Jos slūgso ant kreidos sistemos pagrindinių sluoksnių. Didžiausi pleistoceno nuogulų storiai pragręžti ties Pilkopa, Nida (91 m), Pervalkos rage, Smiltynėje. Daug kur slūgso juostuotasis molis; jis greičiausiai susidarė prieledyniniame baseine, atsitraukus ledynui nuo Rasytės- Ventės rago-Priekulės-Klaipėdos galinių morenų ruožo. Pleistoceno darinių didžiausias 50-70 m . Ant pleistoceno nuogulų slūgso holoceno nuogulos: ežerų smėlis ir dumblas, sapropelis, durpės, ant jų-jūrinis smėlis su gargždu ir žvirgždu, dar aukščiau- eolinis smėlis, kurio sluoksnio storis kopose siekia 70 m . Holoceno nuosėdų komplekso didžiausias storis >100 m . Holoceno nuosėdose išskiriami preborealiniai, Anciliaus laikotarpio ežerų, Litorinos jūros ir politorininio amžiaus sluoksniai. Klimatas Jūrinis. Pavasaris joje vėlyvesnis, negu kitur Lietuvoje. Šilčiausias mėnuo- rugpjūtis( vidutinė temperatūra 17 C), o šalčiausi- sausis ir vasaris (-2,5 C). Nerijoje daugiau kaip visoje Lietuvoje giedrų, saulėtų dienų. Kritulių per metus iškrinta 700-760 mm (daugiausia rudenį). Sniego danga nepastovi, dažni atodrėkiai. Vyrauja šiaurės vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis per metus 4-5 m/s. Rudenį ir žiemą pasitaiko stiprių audrų (vėjo greitis 25-30 m/s, kartais ir daugiau). Dirvožemiai Susidarę ant jūrinio ir eolinio smėlio, o Rybačyje ir Kuršių Nerijos pietuose- ant moreninio priemolio. Pustomo smėlio ruožuose dirvožemio nėra. Visai menkas jis ir apželdintose kopose. Palvėje, apaugusioje mišku, dirvožemiai jauriniai šilaininiai, velėniniai jauriniai, velėniniai jauriniai glėjiški. Kopose randami 3-4 horizontai smėlio užneštų senojo miško dirvožemių. Geobotaniniu landšaftiniu požiūriu Kuršių Neriją galime suskirstyti į 4 išilgines juostas:jūros paplūdimį bei prieškopes, palvę, didįjį kopagūbrį, pamarį. Jūros ir marių paplūdimuose augalų nėra. Prieškopės apaugusios psamofitinėmis (smėlyje augančiomis) žolėmis, sulaikančiomis pustomą smėlį. Be to, auga nemaža karklų ir kadagių. Palvėje daugiausia auga miškai. Vyrauja pušynai, daug mažiau yra juodalksnynų, beržynų.Diduma didžiojo kopagūbrio LTSR dalyje apželdinta kalninėmis pušimis. Juodkrantėje ir Nidoje senosios kopos apaugusios natūraliu pušynu su plačialapių medžių (ąžuolų, liepų, guobų) priemaiša. Pustomų kopų pašlaitėse auga psamofitinės žolės, vietomis karklai. Pamaryje (išskyrus paplūdimį) vyrauja žolinė augalija su nedidelėmis beržų ir juodalksnių giraitėmis bei alksnių krūmais. Iš introdukuotų Kuršių Nerijos augalų, be kalninės pušies, paminėti: Bankso, juodoji ir veimutinė pušis, baltoji eglė, europinis ir sibirinis maumedis, glaustašakis paprastasis kadagys, kazokinis kadagys, raudonlapis paprastasis bukas, grakščioji liepa, dyglialapė mahonija, skiautėtalapis šermukšnis, kininė liepa,kininė tuopa. Iš žolinių augalų, retai pasitaikančių Lietuvoje, paminėta pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, pajūrinis pelėžirnis (šie 3 auga tik prieškopėse), pajūrinė zunda, smėlinė guboja. Kuršių Nerijoje yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, pasitaiko, usūrinių šunų, miškinių kiaunių, ūdrų. Per Kuršių Neriją eina svarbus paukščių pavasarinės ir rudeninės migracijos kelias. Pro neriją per metus praskrenda iki 15 milijonų paukščių. Jie stebimi ir žieduojami Kauno zoologijos muziejaus ornitologijos stotyje (5 km į šiaurę nuo Pervalkos) ir Rybačio biologijos stotyje. Nerijoje sužieduojama apie 50% visoje TSRS sužieduojamų paukščių. Miškuose prie Juodkrantės yra garnių kolonija (>100 lizdų).Karo metais jie išnaikinti. Vėl apsigyveno 1955. Istorija Kuršių Nerijos geologinė raida susijusi su Kuršių marių raida. Maždaug prieš 6-5 tūkstančius metų dabartinės Baltijos vietoje buvusioje Litorinos jūroje susidarė įlankos, kurių viena telkšojo dabartinėje Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Jos krantas nuo Rasytės per Ventės ragą, Priekulę tęsėsi Klaipėdos link. Tuo metu šiaurės rytų kryptimi nuo Sembos šiaurinio kranto iki Šarkuvos (Lesnojaus) jūroje kyšojo pusiasalis (iš moreninio priemolio), ties Rasyte- sala, o Nidos apylinkėse būta povandeninės seklumos. Slūgstant Litorinos jūrai, srovės ir bangos iš pradžių suformavo pietinę Kuršių Nerijos atkarpą nuo Lesnojaus iki Nidos, o vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta Litorinos jūros įlanka. Iš pradžių Kuršių Nerija buvo toliau vakaruose. Jūros bangoms ardant krantą, jis traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių Nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus. Iš bangų išskalaujamo smėlio vėjas formavo kopas. Susidariusios parobalinės kopos ir jų grandys ėmė slinkti į rytus.Ilgainiui iš jų susidarė ištisas kopynas, kuris prieš 5-4 tūkstančius metų apaugo iš pradžių žole ir krūmais, o netrukus ir mišku. Senosios kopos buvo apaugusios pušynais su didele šilumamėgių lapuočių- ąžuolų, liepų ir guobų- priemaiša. Vėliau, klimatui atvėsus, padaugėjo alksnių, beržų, tačiau net iki pastarųjų šimtmečių daugelyje vietų kopos tebebuvo apaugusios šimtametėmis liepomis ir ąžuolais (Juodkrantėje, Nidoje, Grobšto rage). Per gaisrus kopų miškai vietomis išdegdavo, bet greitai ir vėl ataugdavo. Nuo XV amžiaus pradėta mišką kirsti. XIX amžiaus pradžioje visa Kuršių Nerija, išskyrus nedidelius plotus ties Rasyte, Nida, Juodkrante, virto pustomo smėlio dykra. Iškirtus mišką , vėjas ėmė formuoti naujas kopas. Didžiųjų kopų gūbryje, ties tarpkopių raguvomis, pro kurias smėlis buvo intensyviausiai vėjo genamas į marias, susidarė ragai. Dabartinį pavidalą ragams suteikė marių bangos ir srovės. Vietoj senojo parabolinių kopų reljefo susidarė didysis išilginis kopagūbris, nutįsęs Kuršių marių pakrante. Kopas ir palvę ties Nida 1825 pradėjo apsodinti Dovydas Gotlybas Kuvertas su sūnumi Jurgiu Dovydu. XIX amžiuje buvo planingai ir sparčiai tvirtinti ir želdinti greičiausiai slenkančių Kuršių Nerijos kopų ruožai. Dabartinis Kuršių Nerijos gamtovaizdis susidarė per pastaruosius 150-200 metų ir iš esmės yra žmonių sukurtas. Apie pusę viso didžiojo kopagūbrio apželdinta kalninėmis pušimis. Pirmieji gyventojai nerijoje pagal archeologų duomenis apsigyveno neolite.Ankstyviausia yra vidurinio neolito(III tūkstantmetis prieš mūsų erą) Narvos kultūros gyvenvietė į pietus nuo Juodkrantės,Klampsmėlyje (Dzimzake), kopagūbrio vakarinėje papėdėje. Narvos kultūrai priklauso ir dalis gintaro dirbinių, iškastų iš Kuršių marių prie Juodkrantės. Kiti gintaro dirbiniai daugiausia vėlyvojo neolito. Šio laikotarpio (III tūkstantmečio pabaiga- II tūkstančio pradžia) Pamarių kultūros gyvenviečių liekanų rasta prie Juodkrantės, Grobšto rago, Nidos, Alksnynės (Meškos galvos) ir Rasytės. Gyventojai vertėsi žvejyba, medžiokle ir žemės ūkiu. Prie Juodkrantės ir Gobšto rago vakariniuose senųjų kopų šlaituose rasta ankstyvajam žalvario amžiui būdingos keramikos, ornamentuotos skersinėmis juostelėmis. Tam laikotarpiui priklauso ir prie Pilkopos rastas žalvarinis atkraštinis kirvis. Vėlyvojo žalvario amžiaus radinių aptikta nedaug. Juodkrantėje rastas ietigalis, o Nidoje- įmovinis kirvelis. Tarp Šarkuvos ir Kuncų kapinyne rasta senojo geležies amžiaus (I-II amžius) dirbinių. Nemaža pavienių radinių iš įvairių nerijos vietų priklauso I tūkstantmečio pabaigai- II tūkstantmečio pradžiai.Ypač gausu XIV-XV amžiaus paminklų. Iki XIII amžiaus Kuršių Nerijos pietuose (maždaug iki Nidos) gyveno prūsai- sembai, šiaurėje- žemaičiai, kuršiai. XIII amžiaus neriją užėmė Kryžiuočių ordinas. Tuo metu išilgai Kuršių Nerijos ėjo kelias, jungęs ordino žemes su Ryga. Per Kuršių Neriją kryžiuočiai žygiavo į Lietuvą. LDK kariuomenė- į kryžiuočių nukariautas prūsų žemes. Apsigynimui nuo lietuvių kryžiuočiai nerijoje pastatė pilių (Rasytės, Pilkopos). XIV amžiuje minimos Rasytės, Nidos gyvenvietės. Apie XVI amžių į Kuršių Neriją atsikėlė žvejų iš Kuršo (kuršininkų). Jų ir lietuvių, kurie gelbėjosi nuo baudžiavos ir karinės tarnybos, atsikeldavo ir vėliau. Kuršininkai (latviai) išlaikė savo kalbą. Latviškai išmoko ir namuose kalbėjo ir žmonės, kilę iš kitų vietų. Kuršių Nerijoje žvejų latvių kalba labai paveikta lietuvių ir vokiečių kalbų. Senieji kuršininkai savo kalbą išlaikė tik Kuršių Nerijos šiaurėje. Čia buvo kiek mažesnė vokiečių kalbos įtaka, gyventojai aktyviai bendravo su lietuviais. Lietuviai nuolat į Kuršių Neriją atsikeldavo ir vedybų keliu. Lietuvių kalba iki pat I pasaulinio karo buvo vartojama ir Kuršių Nerijos bažnyčiose. Iškirtus didumą Kuršių Nerijos miškų (ypač per Septynerių metų karą, 1756-1763), vėjas ėmė pustyti kopas ir jos slinkdamos užpustė keliolika Kuršių Nerijos žvejų kaimų. XVI amžiuje užpustyti Kuncai, XVII amžiuje- Senieji Nagliai (Agila), Senoji Nida, Senoji Pilkopa, XVIII amžiuje- Senoji Juodkrantė, Karvaičiai ir Lotmiškis( po 2 kartus), Naujieji Nagliai, Nida, Priedinė, Šarkuva, XIX amžiuje- Smiltynė (2 kartus), Naujoji Pilkopa. Sumažėjo nerijos gyventojų: 1541 jų buvo 810, o XVII amžiuje vidutiniškai 365. XIX amžiuje sutvirtinus kopas, gyventojų padaugėjo (1885 metais buvo 2740 gyventojų). Dauguma Kuršių Nerijos gyventojų buvo lietuviai, dalis jų vėliau suvokietėjo. Juodkrantės parapijoje 1848 lietuviškai kalbėjo 83% gyventojų, Nidoje- 90 %, 1912 metais jau tik 29% ir 35%. Daugiau lietuvių gyveno Kuršių Nerijos šiaurėje, kuri 1923-1939 priklausė Lietuvai. Per II pasaulinį karą hitlerininkai traukdamiesi išsivarė nemažai Kuršių Nerijos gyventojų, tik nedaugelis jų grįžo atgal. LTSR priklausančioje Kuršių Nerijos dalyje gyvena daugiausia lietuviai, RTFSR dalyje- rusai. Kuršių Nerijos miškai Užima 97% LTSR priklausančio Kuršių Nerijos pusiasalio, išskyrus Nidos, Preilos, Juodkrantės, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietes. Plotas 9503 ha, mišku apugę 6900 ha. Priklauso Kuršių Nerijos miško parko Smiltynės (2318 ha), Juodkrantės (2775 ha), Preilos (2613 ha) ir Nidos (1798 ha) girininkijoms. 13,7% Kuršių Nerijos ploto dirvodavos procesų nepaliesta, 2,6% pelkėta ir silpnai nujaurę jauriniai smėliai (26%). Kuršių Neriją suskirstyta į šias zonos: 56% yra draustinių teritorija, 23% resreacinė zona, 21% rezervatinė zona. Kultinės kilmės medynų 65%. Pušynų yra 79% (iš jų 38% sudaro kalninės pušies medynai), beržynų 16%, juodalksnynų 3%, eglynų ir Bankso pušies medynų po 1%. Yra daugelio introdukuotų augalų ir šių nedidelių plotelių, grupių ir pavienių egzotinių augalų. Jaunuolynai sudaro 25%,pribręstantys 47%, brandūs 11%. Medienos vidutinis amžius 50 metų. Per metus ugdomaisiais ir sanitariniais kirtimais iškertama vidutiniškai 0,5m/ha. Pagrindinio naudojimo kirtimai uždrausti. Miškuose yra 8 paminkliniai, 27 kraštotyriniai objektai(Meilės, Mirties slėniai, Raganų, senosios smuklės kalnai ir kt.) 2 augalų rūšys- tyrulinė erika ir pajūrinė zunda. Įtrauktos į LTSR, tyrulinė erika ir į TSRS raudonąją knygą.

Geografija  Referatai   (13,71 kB)

KYOTO- Harmonijos miestas Japonijos miestas Kyoto pelnytai pripažintas vienu gražiausiu pasaulyje. Be to, galintis didžiuotis kultūriniu palikimu. Kyoto puikiai atskleidžia visą japonų praeitį, dabartį ir ateitį, atveria duris į jų tradicijų, kultūros, architektūros bei religijos lobynus. Tai miestas, kuris traukte traukia harmonija, subtiliu senųjų tradicijų ir modernaus gyvenimo deriniu, Šinto šventyklų, miniatiūrinių sodų ir dangoraižių bei daugiaaukščių autostradų architektūra, iki šiol populiaria Zen meditacija, ilga arbatos gėrimo ceremonija ir labai galinga modernia technika. Tai miestas, per stebuklą nepaliestas Antrojo pasaulinio karo negandų. Kyoto yra vienintelis miestas Japonijoje, puikiai atskleidžiantis slepiamą japonų dvasią. Tai miestas, kur ir vėl norėtųsi sugrįžti… Japonijos valstybę sudaro daugiau nei 6800 salų. Dauguma jų labai mažos: tik 340 salų yra didesnio nei 1km2 ploto. Keturios salos sudaro 99,37proc. šalies teritorijos. Tai Hokaido, Honšiu, Šikoku ir Kiušiu. Žmonės ir tradicijos Visus Kyoto gyventojus jungia meilė savo miestui. Išties, jie labai didžiuojasi savo šalimi, miestais, produkcija ir gaminiais, savo tradicijomis ir papročiais. Žodžiu, viskas, kas yra japoniška, yra pirmoje vietoje, ir tik po to pripažįstama tai, kas užsienietiška. Tarp visų japonų egzistuoja labai stiprus ir aiškiai jaučiamas ryšys, jungiantis visus į vieną unikalią visuomenę, mums nesuprantamą ir uždarą. Galima sakyti, kad visi japonai kilę iš Azijos. Kyoto gyventojai yra labai mandagūs, malonūs ir paslaugūs. Bendraudami jie visada nusilenkia, nusišypso, vartoja tik malonius žodžius. Savo mintis išreiškia labai aiškiai ir konkrečiai. Mėgsta bendrauti su turistais, visada pasakoja apie savo miestą ir šalį. Smalsiai klausinėja turistų apie jų kraštus. Japonų kalba kilusi iš kinų kalbos, tačiau laikui bėgant pasikeitė. Daugelis rašytinių simbolių iki šiol atitinka kiniškus, tačiau jų reikšmė pakitusi. Tradicinė japonų šeima Kyoto mieste vis dar labai archaiška. Vyriausias vaikas šeimoje privalo rūpintis senais tėvais ir paprastai paveldi visą nekilnojamą turtą. Moterims vis dar sunkiai pasiekiamos aukštos pareigos įstaigose. Ištekėjusios moterys dažniausiai privalo apleisti darbą ir pamiršti karjerą. Moterys užsiima namų ruoša ir vaikų auklėjimu. Skyrybų nedaug. Bet kokiu atveju tik moteris yra kalta dėl skyrybų. Dieną gatvėse, ypač parduotuvėse, pilna moterų ir vaikų. Vyrai pasirodo tik darbo dienai pasibaigus. Po darbo jie neskuba į namus, o su kolegomis ir su sekretorėmis ( jokiu būdu ne su žmonomis ) eina valgyti į restoranus, po to gerti sakės į barus. Ir taip iki paskutinio naktinio traukinio. Tie, kurie nesuspėja į paskutinį traukinį eina miegoti į viešbučius. Žmonės labai mėgsta tvarką ir discipliną. Metro niekas nesistumdo ir nesibrauna prie traukinio, visi gražiai išsirikiuoja eilutėje ir lipa į vagoną po vieną. Neatskiriama disciplinos dalis yra uniforma. Uniformuoti netik mokiniai ir studentai, bet ir įstaigų darbuotojai. Žiemą visi dėvi juodus kostiumus, o vasarą – pilkus. Jaunimas, veikiamas vakarietiškos kultūros, vis dažniau laikosi ne senūjų griežtų tradicijų, o renkasi laisvę, demokratiją ir madą.

Geografija  Referatai   (16,12 kB)

Istorija Tikrieji Pirėnų pusiasalio gyventojai sudarė daugybe atskirų genčių, ir galbūt vieninteliai, čia gyvenę dar prieš pasirodant keltams ir išlikę iki šių dienų kaip atskira etninė grupė yra baskai. IX- to a. pr. m. e. pradžioje keltų gentys persikelė per Pirėnų kalnus ir paplito po visą pusiasalį, tapdami Pirėnų keltais. Viduržemio jūros pakrantėse finikiečių jūreiviai, taip pat graikai ir kartaginiečiai buvo įkūrę ne vieną prekybinę koloniją. Maždaug 1100 metais iki m.e. finikiečiai buvo įkūrę Gadiro (dabar tai Cadiz) prekybos kolonija šalia Tartessos. VIII a. pr. m. e. Pirmosios graikų kolonijos, tokios kaip Emporion (dabar tai Empúries), buvo įkurtos Viduržemio jūros pakrantėse pusiasalio rytuose, pietines pusiasalio pakrantes paliekant finikiečiams. VI a. pr. m. e. prasidėjo kovos tarp graikų ir kartaginiečių dėl dominavimo Viduržemio jūros vakarinėse pakrantėse. III – II a. pr. m. e. kartaginiečiai įsikūrė beveik visoje Ispanijos Viduržemio jūros pakrantėje ir III a. pr. m. pabaigoje didesnė pusiasalio teritorija pakliūna į Kartaginos valdžią. 209 metais, po antrojo Punų karo Kartagina pusiasalį perleido Romos imperijai. Išstūmus Kartaginą iš pusiasalio, Ispanija tampa viena iš Romos imperijos provincijų. I a. pr. m. e. pabaigoje visa Pirėnų pusiasalio teritorija buvo užimta romėnų. V – VI a. į pusiasalį isiverže vandalų ir vestgotų germanų gentys, V a. antroje pusėje, įkūrė vestgotų karalystę. 711 metais maurai, persikėlę per Gibraltarą, užgrobia didesniąją Pirėnų pusiasalio dalį. Krikščioniškoji Ispanija susivienijo valdant karaliui Ferdinandui II Aragoniečiui ir karalienei Izabelei I. 1492 metais pasidavė Granada, paskutinė maurų citadelė. Nuo to laiko Ispanija tapo vieninga valstybe ir po Kristupo Kolumbo atradimų pradėjo kurti savo kolonijinę imperiją. XV a. pagal popiežiaus nurodymą sukurta Inkvizicija, kurios veikla buvo nukreipta prieš maurus ir žydus, vėliau – prieš protestantus. Ji gyvavo net iki XIX a. XVI a. susikurė Ispanijos kolonijinė imperija, daugiausia dėl užkariavimų Amerikoje. Nuo XVI a. vidurio prasidėjo Ispanijos ekonominis nuosmukis. “Nenugalimosios armados” žūtis mūšyje su Anglija reiškė, kad Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi. XVII a. dėl didelio skaičiaus karų, Ispanijos ekonominė padėtis dar labiau pablogėjo, ji pradėjo prarasti savo teritorijas – Portugaliją 1640 metais, Nyderlandus 1648 metais. 1659 metais užleido Prancūzijai Artua ir Rusijono provincijas. XVIII a. Ispanijos karūna perėjo Burbonų dinastijai, įsiplieskė kova tarp Europos dinastijų dėl Ispanų karūnos. Ispanija ir toliau praradinėjo savo teritorijas. Napoleonas, įsiveržęs į Ispaniją, jos karūną 1808 metais atidavė savo broliui Žozefui. Prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1814 metų. Pilietiniai karai, kurie baigėsi kolonijų pasiskelbimu nepriklausomomis, ir toliau sekino Ispaniją. Kare su JAV 1898 metais Ispanija prarado savo paskutines užjūrio kolonijas - Kubą ir Filipinus. Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Ispanija laikėsi neutraliteto. 1982 m. įstojo į NATO, 1986 m. tapo Europos Sąjungos nare. Ispanija – konstitucinė monarchija, valdžią šalyje dalijasi Karalius, dviejų rūmų Parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas. Šalies vykdomąją valžią sudaro Ministrų Taryba, kurią kontroliuoja Vyriausybės prezidentas (tapatinamas Ministrui pirmininkui), kurio kandidatūrą pasiūlius Karaliui išrenka Nacionalinis susirinkimas. Geografija Ispanija užima šešis septintadalius Iberijos pusiasalio. Pakrantės ilgis - 4964 km. Aukščiausias taškas: Pico de Teide Kanarų salose (3718 m), o žemyne - Mulchacen (3478 m). Ilgiausios upės- Tacho (isp. Tajo. Ispanijoje 727 km, bendras ilgis 1007 km) ir Ebras - 928 km. Dažniausiai Ispanijoje vartojama kalba yra ispanų kalba. Be jos įvairiose Ispanijos regionuose kalbama ir kitomis kalbomis, tarp jų katalonų kalba, baskų kalba, galų kalba. Daugelis ispanų yra katalikai. Didžiausi miestai (2003): Madridas 3 092 759 Sostinė Madridas Santvarka Karalystė Gyventojų skaičius 40mln. Plotas 504 750km2 Valstybinė kalba Ispanų ES narė nuo 1986m. Barselona 1 582 738 Valensija 780 653 Sevilija 709 975 Saragosa 626 081 Malaga 547 105 Mursija 391 146 Las Palmas (Las Palmas de Gran Canaria) 377 600 Palma (Palma de Mallorca) 367 277 Bilbao 353 567 Valjadolidas 321.143 Kordoba 318.628 Alikantė 305.911 Kalba Pagrindinė Ispanijos kalba, vartojama beveik visur, yra kastilų (ja kalba 74% gyventojų). Katalonijoje kalbama kataloniškai, galisų kalba – Galisijoje, baskų – Baskijoje. Valensijoje vartojamas katalonų dialektas. Anglų kalba suprantama tik didesniuose kurortuose, o turistus aptarnaujantis personalas, moka anglų kalbą. Religija 99 proc. šalies gyventojų yra katalikai

Geografija  Referatai   (1,2 MB)

Indija Indija-valstybė pietų Azijoje, antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Šiuo metu Indijoje gyvena apie 1,1 milijardo žmonių ir šiuo rodikliu pasaulyje nusileidžia tik Kinijai. Beveik 70% indų gyvena kaime, tačiau paskutiniais dešimtmečiais Indijos urbanistiniai centrai ėmė sparčiai augti. Religija Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. Archeologijos duomenimis, III – II t-metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu. Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t-mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. . Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą. Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia Brahmanu. Vyriausieji dievai – Brahma, Višnus, Šyva – sudarė trejybę. Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos – budizmas ir džainizmas. Budizmo pavadinimas kilęs nuo jos įkūrėjo Sidhartos Gautamos, praminto Buda. Ankstyvasis budizmas neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro “keturios kilniosios tiesos”: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budistai medituodamiesi, eidami “kilniuoju aštuongubu keliu” siekia įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Taip jie panaikins savyje kančią – pasieks nirvaną. Džainizmo pavadinimas irgi kilo nuo įkūrėjo – Vardamanos, praminto Džina (nugalėtoju). Džainizmas nepripažįsta nei dievų, nei demonų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones – titankarus. Kaip ir budistai, džainistai siekia nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną. Tačiau platieji liaudies sluoksniai nesuprato šių sudėtingų religijų ir susiformavo induizmas – svarbiausia Indijos religija. Induizmas turi dvi pagrindines kryptis – šyvaizmą ir višnuizmą. Induizmas kritiškai žiūrėjo į budizmą ir džainizmą, pripažino Vedų autoritetą, kastas, reinkarnaciją ir karmos dėsnį. Šalia Višnaus ir Šyvos, garbinama ir daugybė vietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir panašiai. Nuo XIII a. arabų užkariautojai pradėjo skleisti Indijoje islamą, kuris iš dalies išstūmė budizmą, susiaurino džainizmo įtaką, iš dalies reformavo induizmą, siekė net sujungti šias dvi religijas. Dabar 85% Indijos gyventojų yra induistai, 10% musulmonų, 2,3% krikščionių, likusieji budistai, džainistai. Vestuvės Indija didelė, ir vestuvių papročiai joje įvairuoja, bet kai kas yra ir bendro. Prieš vestuves indams būtinos vienuolika apeigų: piršlybos, dviejų dalių horoskopų sudarymas ir jų palyginimas, laimingos dienos pagal dangaus šviesulius pasirinkimas, ožio aukojimas, svečių kvietimas, altoriaus statymas (turtingieji jį daro iš gėlių), pašventintų molinių puodukų vedybų ceremonijai pirkimas, aukojimas šeimos dievams, dovanų įteikimas jaunojo ir jaunosios tėvams… Vykstant į jaunosios namus, pirma jauniko sėdi berniukas, dažnai jauniausias brolis. Jo vaidmuo vestuvių apeigose – atbaidyti piktąsias dvasias, o vėliau, jeigu jaunikis mirtų, neleisti našlei likti beteise – tapti jos vyru, jos vaikams tėvu… Tikslų vestuvių apeigų laiką numato astrologai, kai kada net vidurnaktį. Vestuvių dieną jaunieji nevalgo. Septynetą kartų septyniais žingsniais apeina jaunieji šventąją ugnį, sustiprindami santuoką, pagerbia dievą Agnį. Jaunoji dar apeina apie jaunąjį, lyg apsaugodama jį nuo blogio, lyg pasižadėdama sergėti.

Geografija  Rašiniai   (8,13 kB)

Atogrąžų arba tropinė klimato juosta Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai. Dykumos ir pusdykumės Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja. Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra. Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto. Sachara Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C. Saharos šiaurėje užregistruota 58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje). Žemės paviršius įkaista iki 80°C. Dideli paros temperatūros svyravimai. Žiemą visoje Saharoje naktimis būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C. Augalija Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.

Geografija  Pateiktys   (792,02 kB)

Atogrąžų arba tropinė klimato juosta Atogrąžų klimato juostai būdingas aukštas atmosferos slėgis, giedras dangus. Būdinga didelė paros temperatūros amplitudė. Oras vasara labai įkaista, o žiemą truputį atvėsta. Kritulių iškrinta labai mažai. Dykumos ir pusdykumės Dykuma – žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja. Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamossmėliojūra. Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto. Sachara Saharoje vyrauja kontinentinis tropinis klimatas. Sausio mėn. Vidutinė temperatūra 9–12°C, liepos mėn. vidutinė temperatūra 33–38°C. Saharos šiaurėje užregistruota 58°C temperatūra (aukščiausia Žemėje). Žemės paviršius įkaista iki 80°C. Dideli paros temperatūros svyravimai. Žiemą visoje Saharoje naktimis būna šalnos, kalnuose temperatūra nukrinta iki –18°C. Augalija Dažniausias oazių augalas – datulė, o augalų beveik nėra.

Geografija  Rašiniai   (292,62 kB)

DYKUMA Dykuma - kraštovaizdis, kuriam būdingas karštas ir sausas (Sacharos dykuma, Arabijos dykuma) arba šaltas ir sausas (Gobio dykuma) klimatas bei skurdi augalija. Dykumoje dieną gali būti +58 laipsniai, o naktį temperatūra gali nukristi net žemiau nulio. Kai kuriose dykumose nelyja po kelerius metus (Atakamio dykumoje Pietų Amerikoje lietaus nebūna net kelis šimtmečius iš ėilės), todėl tokius alinančius orus ištveria tik itin atsparūs augalai (kaktusai, kaupiantys vandenį stiebuose) ir gyvūnai (geltonieji starai, kurie dienomis slepiasi vėsuose požeminiuose urvuose, ir kupranugariai, kurie ištveria kelatą dienų neėdę ir negėrę). Dykumos užima aštuntadalį Žemės sausumos ploto - 32-40 mln. kv, km. Tarp dykumų smėlynų yra tik 25%. Dauguma dykumų nuklotos žvyru, žvirgždu ir plikomis uolomis. Skiriami keli dykumų tipai: smėlingosios (Afrikos Sachara), akmeningosios (Alžyro ir Libijos dykumos), druskožeminės (Solt Leik Sičio dykuma) ir kt. Didžiausia poliarinė dykuma - Antarktida, o karšto ir vidutinio klimato juostos dykuma - Afrikos Sachara. Dykuma - žemės plotas, kuris gauna mažai drėgmės, mažiau nei 250 mm per metus. Egzistuoja tokia nuomonė, jog dykumoje yra mažai gyvybės. Palyginus su drėgnesniais regionais, tai tiesa, tačiau dykumose gyvybė egzistuoja, bet ji yra pasislėpusi. Dauguma gyvų organizmų slepiasi nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ištvertų didelę kaitrą. Apytiksliai, 1/3 žemės sausumos ploto yra dykumos. Klimatas Daugumos dykumų geografinė padėtis - aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa - vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės. Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė - nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto; ypač daug dykumų yra tarp 10° ir 32° šiaurės ir pietų platumos. Dykumos beveik neveikia cheminis dūlėjimas. Labiausiai paviršių veikia mechaninė vėjo ir paros temperatūrų kitimo erozija. Dykumos – priskiriamos prie atogrąžų klimato juostų.Ten visada būna karšta ir labai sausa.Klimato tipas žemyninis.Per metus dykumose kritulių iškrinta nedaugiau kaip 25mm, o kai kuriose vietose kritulių nebūna ištisus metus.Oro temperatūra taip pat čia stulbinanti vasarą pakyla net iki +58 ºC, net ir žiemos mėnesiais dieną ji pakyla iki +30 ºC, o naktimis nukrinta žemiau nulio.

Geografija  Referatai   (1,07 MB)

DIDYSIS KANJONAS Šis Arizonos valstijoje (JAV) esantis milžiniškas tarpeklis yra giliausias pasaulyje. Kai kuriose vietose Didysis kanjonas įsirėžęs į žemę iki 1600 metrų, o jo plačiausia vieta – 29 kilometrai. Colorado (isp. spalvota) upė teka iš Uolinių kalnų į Kalifornijos įlanką, vidurupyje – šiuo garsiuoju tarpekliu. PASAULIO PAVELDAS Didysis kanjonas yra vienas gražiausių gamtos stebuklų, itin svarbus Žemės geologinei praeičiai tirti. 1919 metais Juntinių Amerikos valstijų valdžia paskelbė kanjoną nacionaliniu parku. 1979 metais kanjonas dėl mokslinės vertės įtrauktas į Pasaulio gamtos ir kultūros [aveldo UNESCO sąrašą. UOLŲ PAPASAKOTA ISTORIJA Iš Didžiojo kanjono sienų sužinome, kas buvo prieš milijonus metų. Pamatinės kanjono uolos prieš 2 milijardus metų buvo senojo vandeyno dugne. Per šimtus tūkstančių metų įvairiaspalvio smiltainio sluoksniai, molio skalūnas bei kalkakmenio uoos iškilo į paviršių. Maždaug prieš 60 milijonų metų,, tuoj po dinozaurų laikmečio, per pamatines uolienas tekėjo dvi upės, grauždamos uolas ir sudarydamos tarpeklį. Kai juodvi susiliejo į vieną – Colorado – upę, tekantis vanduo įgavo daugiau jėgos smėlingam žvyrui purenti ir gilesniam tarpekliui graužti. TARPEKLIO GILĖJIMAS Upei skinantis kelią per uolas, drebėjimas Žemės plutoje dar labiau pagilino tarpeklį. vasaros karščiai, žiemos vėjai, šalčiai, lietūs praplatino jo plyšius. Kažkada žmonės manė, kad Didysis kanjonas susidarė per stiprų žemės drebėjimą. daugybės uolienų sluoksnių spalva skiriasi – ji kinta nuo šviesiai geltonos iki tamsiai raudonos. Todėl keičiantis apšvietimui kanjonas atrodo nuostabiai.

Geografija  Referatai   (508,3 kB)

Pagrindiniai teiginiai apie Lietuvą Lietuva – žalias lygumų kraštas šiaurės Europoje ant Baltijos jūros kranto, viena iš trijų Baltijos šalių, kaimynystėje turinti Latviją, Baltarusiją, Lenkiją ir Kaliningrado sritį (Rusija). Tai šalis, išsaugojusi daug natūralios gamtos kraštovaizdžių, girių, ežerų ir upių bei turinti ypatingą pajūrį – ne tik gražius smėlėtus paplūdimius, bet ir Kuršių neriją -smėlio juostą, atskiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Nors minima jau nuo 1009 m., Lietuva - dar jauna valstybė, tiktai kelianti galvą po sunkios sovietų priespaudos. Nepriklausomybė atgauta tiktai 1990 m, tačiau Lietuvos valstybingumo istorija prasideda dar XIII a., kai pirmasis valdovas Mindaugas gavo karūną. Lietuvos istorija – permaininga, turinti ir didžių pergalių ir skaudžių patyrimų. Dabar Lietuva – vos 65 tūkst. kv. km ploto valstybė, tačiau vienuose istoriniuose žemėlapiuose ji siekia Juodąją jūrą, kituose – jos iš viso nėra. Šiuo metu šalis, vis dar įtakojama 50 metų trukusios sovietų priespaudos, bando įsilieti į Europos Sąjungos ekonominę ir kultūrinę erdvę. Kaip viena iš vėliausiai apkrikštytų šalių Europoje, Lietuva išsaugojusi daug pagoniškų tradicijų, kaimo vietovėse vis dar gyva liaudies kultūra, kitur ji atgyja tradicinių švenčių metu. Kultūrinis gyvenimas klesti didžiuosiuose miestuose. Lietuvos kultūra Europa atranda Lietuvą per kultūrą – lietuvių menininkai pelno vis didesnį pripažinimą užsienyje. Nors ne visuomet afišose, skelbiančiose apie užburiančio balso soprano, dieviškai grojančio violončelininko ar išskirtinio grakštumo balerinos koncertą yra minima Lietuva, vis tik tikimybė, kad Jūs apsilankėte atlikėjo iš Lietuvos koncerte, yra didelė ir būnant Niujorke, ir Londone, ir Berlyne, ir Vilniuje. Tik šiek tiek daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame Vilniuje gausu meno galerijų, parodų, koncertų, spektaklių. Meno kupinas gyvenimas verda ir tradicinėse galerijose, koncertų salėse ir mažiau įprastose erdvėse, o ir pats Vilniaus senamiestis yra savotiška jauki Baroko meno galerija po atviru dangumi. Kultūrinis gyvenimas verda ne tik sostinėje – kiekviename didesniame Lietuvos mieste veikia profesionalūs teatrai, koncertų salės ir vyksta įvairūs renginiai, turintys savo nuolatinę publiką. Ypač daug renginių vyksta vasarą. Lietuvoje jau ilgus šimtmečius gyvena slavai, žydai, karaimai, prūsai ir kitų tautų atstovai, tad daugiakultūriškumas bei figuratyvumas literatūroje, teatre, kine ir taikomojoje dailėje tapo išskirtiniu Lietuvos meno bruožu. Dauguma lietuviško meno gerbėjų Europoje ir Rytuose ypatingai vertina sugebėjimą susieti praeitį su dabartimi bei toleranciją ir atvirumą kitoms kultūroms.

Geografija  Referatai   (516,81 kB)

Ypač stipriai nukentėjo metalo,odų, kailių,baldų ir avalynės pramonė.Lenkijos valdžia Vilnių priskyrė prie "Lenkijos B" grupės, arba antraeilių periferijos miestų, kurių vystymąsi stabdė speciali muitų,transporto tarifų, kreditų sistema ir kitos priemonės.Augo tik ta pramonė, kurios gaminiai priklausė prie būtiniausių vartojimo reikmenų ir turėjo paklausą vietinėje rinkoje. Nors ir praradęs savo reikšmę buvusių Rusijos gubernijų pramoniniame ir prekybiniame gyvenime, Vilnius, tenkindamas šio krašto gyventojų ūkinius ir kultūrinius poreikius,pamažu vystėsi ir darė šiokią tokią įtaką Lenkijai. Iki 1924m. pradžios Vilniaus pramonė augo gan sparčiai; kai kurios pramonės šakos pasiekė net prieškarinį gamybos lygį. Pagyvėjus pramonei ir dėl to pasitasius miesto finansinei būklei,Vilniaus magistratas susirūpino miesto elektrifikacija.Centrinės elektrinės būklė dėl blogo eksploatavimo karo ir pokario metais buvo kritinė.Kadangi centrinės elektrinės įrengimai dažnai neveikdavo,miestui trūko elektros energijos.Padėtis buvo gelbstima mažomis dyzelinėmis elektrinėmis. Tačiau tai negalėjo išgelbėti nuo elektros energijos trūkumo ir dažnai vakarais tamsoje skendėjo ištisi miesto rajonai, atjungti nuo centrinės elektrinės. 1924m. miesto centrinės elektrinės direktoriumi paskyrė inžinierių J.Glatmaną ir jam pavedė parengti elektrinės rekonstravimo projektą.Kitų specialistų siūlymai statyti naują šiluminę elektrinę prie geležinkelio arba hidroelektrinę prie Neries buvo atmesti:tam reikėjo daug laiko ir lėšų.J.Glatmanas greitai parengė eletrinės rekonstravimo projektą ir ėmė jį realizuoti. 1925m. buvo pastatyta pirmoji 1800kW galios garo turbina ir mieste paklotas naujas kabelinis tinklas.Turbina pradėjo veikti 1926m. spalio 6 d. 1928m. rugsėjo 1 d. pradėta naudoti dar du garo katilai ir antroji 3000kW galios turbina. Garo katilai turėjo 400m kaitinamąjį paviršių ir tiekė 16 atm slėgio garą. 1934m. elektrinėje buvo likviduoti paskutiniai seni įrengimai. 1935m. sumontuotas ir paleistas trečiasis 375m kaitinamojo paviršiaus, 16 atm slėgio garo katilas. 1937m. vasario 3 d. pradėjo veikti trečioji 3700kW galios turbi-na.Elektrinės galia tapo 8500kW ir iki 1940m. daugiau neaugo. Per dvylika metų (1925-1937m.) Vilniaus miesto centrinė elektrinė buvo visiškai rekonstruota: pašalinti seni ir pastatyti nauji įrengimai; elektrinė tapo viena galingiausių ir moderniausių elektrinių Lenkijoje. Dėl to Vilniuje 1936m. įvyko aštuntasis Lenkijos elektrikų suvažiavimas ,o 1938m.-penktoji visos Lenkijos konferencija skaitiklių klausimais. Elektrinei ir tinklui rekonstruoti kasmet buvo išleidžiama po 0,7-1,0 mln. zlotų.Buvo moderninamas ir skirstomasis tinklas: 1934m. visas tinklas rekonstruotas į kintamosios srovės tinklą, įrengta 30 transformatorinių pastočių. 1937m. miesto elektros skirstomojo tinklo ilgis siekė apie 330 kilometrų, iš jų 12,0 km buvo aukštosios įtampos orinių linijų,36,4 km aukštosios įtampos kabelinių li-nijų, 197,3 km žemosios įtampos orinių linijų ir 86,5 km žemosios įtampos ka-belinių linijų. 1937m. orinės linijos buvo nutiestos su 5920 medinių atramų. Rekonstravus elektrinę ir skirstomąjį tinklą, elektrinė dirbo labai ekonomiškai.1937m. jos metinis biudžetas siekė 4mln. zlotų. Elektrinė, turėdama galios rezervą, galėjo pasirinkti ekonomiškesnį įrengimų darbo režimą.Tačiau elekt-ros savikainą didino elektrinėje vartojamas brangus kuras- akmens anglys. Jų kaina dar padidėdavo dėl nepatogaus transportavimo iš Vilniaus geležinkelio stoties iki elektrinės: iki 1940m. akmens anglys (ir durpės) į elektrinę buvo vežiojami arkliais.Kurą vežiodavo 30 vežimų. Į juos buvo kraunama po 1,5 t akmens anglių. Per metus (1937m.) elektrinė sudegindavo apie 10,5 tūkst. t anglių ir apie 0,5 tūkst. t durpių. Vadinasi, vienai kilovatvalandei pagaminti buvo suvartojama 0,9 kg akmens anglių. Tinklo nuostoliai sudarė 9% . Augant elektrinės galiai, elektros energijos kaskart daugiau buvo suvartojama pramonėje ir buityje, jos gamyba plėtėsi(18 lentelė) (min.kWxh) Nors elektros energijos gamyba Vilniaus centrinėje elektrinėje tolydžio didė-jo, tačiau vienam miesto gyventojui vidutiniškai jos teko labai mažai: 1923m.-27kWh, 1937m.-57kWh- tai maždaug 3 kartus mažiau negu Šiauliuose, apie 4 kartus mažiau negu Kaune ir 6 kartus mažiau negu Klaipėdoje. Iš didžiųjų Lie-tuvos miestų tik Panevėžio gyventojui pagamintos elektros energijos teko mažiau negu Vilniaus gyventojui. Vilniuje daugiausia elektros energijos buvo suvartojama apšvietimui.Gatvių apšvietimų tinklas buvo nuolat plečiamas. 1925m. Vilniaus gatvėse degė 655 elktros lempos, t.y. 2,5 karto daugiau negu prieš karą. 1937m. gatvių apšvietimo linijų ilgis pasiekė 211,5 km ir degė 3162 gatvių šviestuvai.Elektra buvo apšsviestos visos miesto centro ir svarbiausios priemesčių gatvės, didelių gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių kiemai bei aikštelės. Gatvių ir aikščių apšvietimui 1937m. suvartota 1,4 mln.kWh elektros energijos.Už 1 kWh,suvar-totą gatvėms ir aikštėms apšviesti, miesto valdyba (elektrinės šeimininkė) mokėjo tik 0,14 zloto. Daug elektros energijos buvo suvartojama butams apšviesti. Iš centrinės elektrinės elektros energija 1925m. buvo teikiama 2150, 1933m.- 3550, o 1937m. -5160 namų. 1937m. elektrinė turėjo 25,8 tūkst. abonentų ir 30,7 tūkst. elektros skaitiklių.Elektrinę, skirstomąjį ir gatvių apšvietimo tinklą bei visus abonentus aptarnavo tik 200 nuolatinių elektrinės darbuotojų.Vadi-nasi,jų darbo krūvis buvo gan didelis. Kaskart vis daugiau elektros energijos buvo suvartojama pramonėje.1927m. Vilniuje iš viso suvartota 5,8 mln.kWh elektros energijos; iš to skaičiaus pramonėje -0,28 mln.kWh, 1938m. iš viso suvartota 12,3 mln.kWh; iš to skai-čiaus pramonėje-3,4 mln.kWh. Taigi per tą laikotrpį bendras suvartojamas elektros energijos kiekis padidėjo 2,5 karto, o pramonės-net 12,5 karto. 1927m. pramonėje suvartota elektros energija sudarė tik 4,8% visos suvartotos energijos, 1938m.-27,6%. Didžiausi elektros energijos vartotojai pramonėje buvo spaustuvės ir radijo aparatų gamykla. 1937-1938m. Vilniaus cetrinės elektrinės pagamintos elektros energijos vartojimo strūktūra buvo tokia: 14% teko gatvių ir aikščių apšvietimui, 58%- butų apšvietimui ir 28% -pramonei. Nors 1938m. butų apšvietimui teko 58% visos suvartotos elektros energijos ir buvo apšviesta 5211 namų, tačiau apie pustrečio tūkstančio miesto namų buvo dar neelektrifikuoti ir naudojosi žibalinėmis lempomis.Oficialioje ataskaitoje nurodoma, kad Vilniaus centrinės elektrinės parduotos 1 kWh vidutinė kaina 1937m. buvo 0,31 zloto. Tačiau kainos buvo diferencijuotos: eilinis vartotojas mokėjo 0,7-0,85 zloto, t.y. 2,5-3 kartus brangiau negu vidurkis, o miesto savivaldybė ( už savo įstaigų, gatvių ir aikščių apšvietimą ) - 2,3 karto pigiau negu vidurkis. Pigiau mokėjo ir pramoninė buržuazija už pramonėje suvartotą elektros energiją. Taigi eilinis darbininkas už 1kWh turėjo mokėti 20-25% dienos uždarbio (1935m. oficialios statistikos duomenimis ). Elektrinė, tokiomis kainomis realizuodama savo produkciją, davė milžinišką pelną miesto savivaldybei: jos pelnas buvo didžiausias iš visų miesto pramonės įmonių. Elektrinės darbininkų tarpe buvo gyvos 1918-1919m. kovos dėl Tarybų valdžios tradicijos. Jie visuomet paremdavo Vilniaus proletariatą, kovojantį dėl bendrų reikalavimų.Daug ekonominių streikų įvyko Vilniuje 1921m.:streikavo batsiuviai, saldainių dirbtuvių, alaus gamyklos, lentpjūvių , siuvyklų, tabako fabriko ir kitų įmonių darbininkai. Solidarizuodamiesi su kitų įmonių strreikuojančiais darbininkais, 1921m. kovo 21 d. sustreikavo ir Vilniaus centrinės elektrinės ir vandentiekio darbininkai bei savivaldybės įstaigų tarnautojai.Jie kėlė ekonominius reikalavimus. Tos dienos vakarą ir visą naktį miestas buvo be vandens ir šviesos.Įsikišus generolui L.Želigovskiui, streikuojančiųjų reikalavimai buvo patenkinti , ir kitą dieną streikas baigėsi. 1923m. visoje Lenkijoje buvo revoliucinio judėjimo pakiliamas.Ypač nuskambėjo visuotinis geležinkelininkų srteikas ir ginkluotas Krokuvos darbininkų sukilimas. Jiems plačiai pritarė ir Vilniaus darbininkai. Nepaisant valdžios perspėjimų , grasinimų ,areštų, 1923m. lapkričio 5-6 d. Vilniuje streikavo daugiau kaip 60 stambių įmonių 2 tūkst. darbininkų, tarp jų ir centrinės elektrinės bei vandentiekio darbuotojai.Miestas vėl liko be vandens ir be elekt-ros.Elektrinę ir kai kurias miesto gamykas užėmė kariuomenė. Tai buvo politinis sreikas-grieštas buržuazinės Lenkijos valdžios ketinimas įvesti dešimties valandų darbo dieną. Vilniaus centrinė elektrinė buvo viena iš stambiausiųjų (po Klaipėdos ) miesto valdybų elektrių Lietuvoje. Kiekvienam Vilniaus gyventojui teko 40 W instaliuotos galios. Ji elektros energiją tiekė tik Vilniaus miestui. Lenkijos okupacijos metais ši elektrinė darė nemažą įtaką miesto ūkiniam, kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tačiau nuo 1996m. rudens pasikeitė šios elektrinės pavadinimas. Ji dabar vadinasi Vilniaus elektrinė.

Fizika  Konspektai   (8,21 kB)

Vėjo energija Viena iš aplinką labiausiai tausojančių energetikos šakų yra vėjo energetika, kurioje vėjo energija verčiama į elektros energiją, panaudojant vėjo turbinas. Kadangi tai nėra pastovus energijos šaltinis, todėl būtini energijos kaupikliai. Tai gali būti elektros tinklai arba vietiniai akumuliatoriai. Vėjo jėgainės būna horizontaliosios arba vertikaliosios. Pastarosios nesukelia triukšmo, veikia net esant mažam vėjo greičiui, tačiau jų naudingumo koeficientas mažesnis, nei horizontaliųjų. Pramoniniam elektros energijos gaminimui naudojamos didelės jėgainės, kurių galingumas gali siekti 5 MW, o sparnų diametras 126 m. Deja, vėjo elektrinės yra brangios. Brangus yra jų pastatymas ir prijungimas prie sisteminio elektros tinklo, apimantis žemės įsigijimą statybai, tvirtų kelių dirbamoje žemėje tiesimą, sunkių elementų transportavimą į statybos aikštelę, sudėtingus montavimo darbus, transformatorinių statybą, kabelinių linijų klojimą, prijungimą prie elektros tinklo, paleidimą ir derinimą ir t.t. Nepigi ir vėjo elektrinių eksploatacinė priežiūra, kuri privalo būti vykdoma pagal griežtus gamintojų nurodymus. Prikimštai elektronikos vėjo elektrinei prižiūrėti reikia specialiai paruoštų specialistų, sugebančių greitai rasti sutrikimų priežastį ir ją pašalinti. 2005 m. pasaulyje vėjo energija sudarė 1 proc. (arba 58 982 MW) visos pagaminamos elektros energijos. Pasinaudojant vėjo turbinomis, pagaminta elektra sudaro 23 proc. Danijos, 8 proc. Ispanijos ir 4,3 proc. Vokietijos elektros energijos. Pasaulyje pagaminamos vėjo energijos kiekis nuo 1999 m. iki 2005 m. išaugo keturis kartus. Pirmą vėjo energetikos Lietuvoje galimybių studiją 1993 m. paruošė Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugija po Lietuvos vyriausybinės delegacijos pažintinio vizito Vokietijos Šiaurės jūros pakrančių objektuose. Studija, kurioje meteorologinių stebėjimų pagrindu buvo apskaičiuoti energetiniai vėjo ištekliai, išanalizuotos gaminamų vėjo elektrinių konstrukcijos, paruošti pasiūlymai eksperimentinių vėjo elektrinių įsigijimui ir jų pastatymo vietoms, buvo pateikta tuometinei LR Pramonės ir prekybos ministerijai. Tačiau pasiūlymams eigos nebuvo duota ir vėjo energetika palikta likimo valiai. Parodomoji Vydmantų vėjo elektrinė buvo projektuojama ir statoma laikantis visų Europos Komisijos Energetikos ir energetikos tinklo agentūros rekomendacijų statant bet kurioje šalyje pirmąją vėjo elektrinę. Pagrindiniai reikalavimai buvo: • 1. Pirmoji šalyje vėjo elektrinė turi būti pastatyta gerai matomoje ir lengvai prieinamoje aikštelėje, kad kiekvienas besidomintis pilietis galėtų prie jos prieiti ir apžiūrėti pačią elektrinę ir gretimą teritoriją. Iš informacinio stendo lankytojai turi gauti visą informaciją apie vėjo elektrinės techninius rodiklius ir jos reikšmę kovoje dėl CO2 išmetimo į atmosferą mažinimo, gauti informaciją apie vėjo elektrinės įjungimą į elektros tinklą ir apie žemėnaudą elektrinės sanitarinės zonos plotuose, apie sparnų sukimosi garso ir šešėlio poveikį žmogui ir paukščiams. • 2. Energetikos sistemos elektros tinklo personalas turi turėti galimybę bet kada kontroliuoti vėjo elektrinės gaminamos elektros energijos kokybę, jos technologinių sutrikimų poveikį elektros tinklo stabilumui ir pačios vėjo elektrinės reakciją į sisteminio elektros tinklo sutrikimus. • 3. Eksploatuojant pirmąją vėjo elektrinę turi būti iki galo išspręsti santykiai tarp vėjo elektrinės savininko ir Energetikos sistemos dispečerinių tarnybų, reguliuojant vėjo elektrinės galingumą bei distancinio stabdymo ir paleidimo juridinį statusą ir atsakomybę. • 4. Vėjo elektrinės savininkas privalo vykdyti elektrinės darbo monitoringą ir teikti informaciją Respublikos mokslo, projektavimo ir valstybinėms įstaigoms duomenis, kurie reikalingi tolimesniems darbams plečiant vėjo elektrinių statybos apimtis. • 5. Pirmosios vėjo elektrinės savininkai privalo dalyvauti edukacinėje programoje, supažindinant jaunimą (nuo darželinukų iki studentų) su „švariomis“ energijos gamybos technologijomis.

Fizika  Rašiniai   (120,4 kB)

Jėgos sąvoka. Tamprumo jėga. Kaip ji atsiranda? Deformacija. Deformacijos rūšys. Huko dėsnis.

Fizika  Projektai   (163,86 kB)

Vidinis monologas derinamas su menamąja kalba ir pasakojimu pirmuoju asmeniu - tai pagrindinė tradicinio epinio pasakojimo modifikacija, kurio raidą iki šių formų aptaria A. Krasnovas savo studijoje Vidinio monologo proza. Šiuo autoriumi remdamiesi bandysime trumpai nusakyti vidinio monologo ir sąmonės srauto pagrindines ypatybes, vidiniu monologu ar sąmonės srautu vykdomo pasakojimo pagrindinius bruožus, nes juos išskirti labai svarbu norint tinkamai suvokti lietuvių literatūroje šeštajame-septintajame dešimtmečiuose atėjusią įvairaus tipo vidinio kalbėjimo tradiciją, kurios ėjimą žymi išeivijoje - Škėmos, A. Landsbergio ir kt. kūriniai, sovietų Lietuvoje - Bieliausko, Sluckio ir kt. romanai.

Lietuvių kalba  Analizės   (3 psl., 7,83 kB)

Plataus vartojimo prekių gamybai, technikos, statybos, žemės ūkio reikalams plačiai naudojamos medžiagos vadinamo plastikais arba plastmasėmis. Todėl labai svarbu susipažinti su plastikų samprata, sudėtimi, klasifikavimu, savybėmis, rūšimis ir plačiu plastikinių prekių asortimentu, bei reikalavimais prekių kokybei ir jų ženklinimu. Darbo tema: viskas iš platikų.

Pramonė  Tyrimai   (10 psl., 22,5 kB)

Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau ir sienos.Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni. 16a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau 16a. viduryje pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga renesansui. “Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė arba beveik kvadratinė turgaus aikštė”. Tokių kuriamų miestų būdingas planavimo pavyzdys yra Virbalis, statytas 16a. viduryje ir antroje pusėje pagal iš anksto sudarytą planą. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu už miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – Domininkonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę. Taigi 16a. ir 17a. pirmoje pusėje daug naujų miestų ir miestelių buvo kuriama pagal stačiakampį planą. “Tačiau šalia tokio plano 17a. pirmoje pusėje formavosi ir linijinės struktūros miesteliai, kurie išaugo po 1557m. Valakų reformos iš gatvinių rėžimų kaimų”. Juose sodybos spietėsi prie didžiosios gatvės, kuri iš tikrųjų būdavo kelias tarp gyvenviečių. Panašiai linijiniu būdu formavosi ir miesteliai tarp ežerų ir balų. Kartais nuo didžiosios gatvės eidavo kitos šalutinės gatvelės, kai kur prie jos glausdavosi stačiakampė aikštė. Ginybinės rezidencinės pilys. Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidaudavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui ir gynybai. “Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrengimai tiko naujai priešartileriniai gynybai”. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką. Nuo 16a. vidurio kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinć dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas – dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų parkas buvo Širvenos ežero saloje, Raudonės pilies parkas, iš pradžių juosćs ją iš pietų ir rytų palaipsniui išaugo iki 25ha. Gynybinės rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: Ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; Kitos – atviro tipo tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus. Viena aukščiausių ir žymiausių primosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinų sienų buvo įvairios paskirties ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo renesanso stiliaus rūmai. Pietinis rūmų fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. “Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio, kampuoti, su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, sukaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų “ . ( Lietuvos atikai skiriasi nuo Lenkijos atikų, nes baigiasi horizontalia linija, o ne dantytu viršumi). Didžiojo rūmų kiemo korpusų fasadai pagal italų renasanso tradicijas greičiausiai buvo su londžomis, iš kurių buvo žiūrimi muzikantų pasirodymai, vaidinimai, karnavalai, turnyrai, žaidimai. Antrosios grupės rezidencines pilys pradėtos statyti 16a. pabaigoje – 17 a. pradžioje. Juose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšalfu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus. “Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais”. Iš šio tipo pilių išliko tik Aušėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis. Šios grupės pilių sienos buvo plonesnes negu ankstesnių pilių ir bokštai sipnesni. Jas dar juosė nedideli pylimai. Gynybiniai grioviai kaip ir dekoratyviniai tvenkiniai – skirti landšalfo paįvairinimui ir gynybai. Rūmų architektūroje vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Tik kampuose liko išsikišę šešiakampiai bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais. Jie buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo. Kiemo ir lauko fasadų paviršiai lygūs, tinkuoti, langai pusapskričių saramų. Durų angos buvo panašios kaip langų arba stačiakampės. Nuo 16a. vidurio didikai be rezidencinių pilių miestuose ir savo dvaruose ėmė statydintis renesansinius mūrinius gyvenamuosius rūmus. Jie daug mažesni už pilis, dažniausiai be vidaus kiemo, vieno stačiakampio korpuso. Jei ir būdavo tradicinių gynybinių bokštų, tai jie pritaikyti gyventi. Rūmai tapo centru dvaro sodybos, kurioje vyravo mediniai ūkiniai pastatai. Neramiais laikais sodybos buvo apjuosiamos plačiais gynybiniais grioviais arba aptveriamos stačiakuolių tvoromis. Nemažai dar buvo statoma ir perstotama dvarų medinių rūmų, kuriuose atsispindėjo senos, liaudiškos tradicijos. Šitoks medinės sodybos pavyzdys yra 1610m. inventoriuje aprašytas Ukmergės maršalkos kunigaikščio A.Žilinsko Raguvos dvaro kompleksas. Taigi renesansiniams rūmams Lietuvoje būdingas formų įvairumas, darni jungtis su aplinka. Miestiečių pastatai palyginti su didikų ir kitų feodalų rūmais atrodė kukliai. Beveik iki 16a. vidurio miestiečių gotikiniai namai buvo pertvarkomi pagal naujus reikalavimus. Tačiau, plečiantis miestams, jų gyventojai ir įvairios bendruomenės ėmė statydintis ir renesanso stiliaus namus. Kartais sujungti du seni gotikiniai namai buvo pertvarkyti į renesansinius. Jų planai ir forma priklausė nuo savininko netingumo, užsiėmimo, namo paskirties ir vietos. ”Nepakeistų namų išliko mažai; jie buvo vieno, dviejų, kartais trijų aukštų, statyti prie pat gatvės, galais ar šonais į ją, kaip ir gotikoje, besikaitančiais fasadais įvairino gatvės išklotinę”. Namų planai nesudėtingi, neretai skersinėmis sienomis suskirstyti į mažesnes patalpas. Lauko durys į prekybines patalpas įrengiamos iš gatvės, kitos – iš kiemo pusės. Namų išvaizdą lėmė stogo ir sienų aukščio proporcijos, langų ir durų santykiai, jų simetrinis ar asimetrinis išdėstymas. Vartai, durys, langai būdavo su pusapskritėmis, segmentinėmis arkomis arba stačiakampėmis sąramomis. Renesansinė apdaila gan saikinga. Puošniausi fasadai išeidavo į gatvę; 16a. įvairios namų detalės – karnizų brankos, langų apvadai – darytos iš tinko ar profilinių plytų. Horizontaliai skaidyta iškištomis ar kampu pasuktomis plytomis, kurios sudarydavo reljefines juostas. Angų briaunos įvairaus piešimo ir profilinių plytų. Pagal šiaurės manierizmo principus apvadai ir atbrailos buvo baltai tinkuojamos arba dažomos šviesiomis spalvomis. “Nuo 16a. antrosios pusės namų fasadai dažniausiai tinkuojami, jų plokštumos skaidomos įgaubtomis ar iškilomis horizontaliomis juostomis, vertikaliais plokščiais piliastrais, sienos viršuje apjuosiamos frizais, karnizais”. Stačiakampiai langai puošiami apvadais. Vartų angos skliaudžiamos pusapskritimėmis arkomis, dekoruojamos piliastrais su ablementais, stogeliais, vartų skliautai dekoruojami renesansinio rašto ir profilio tipo brankomis. Pagal planą miestiečių namus galima skirstyti į stačiakampio plano, kampinio (L raidės) plano su pusiau arba visai uždarais kiemais namus. Kompleksiniai kelių korpusų pastatai dažnai būna baigti ne vienu metu. Rūmų ir gyvenamųjų namų interjerai turėjo daug ką bendro. “Iš testamentų ir kitų šaltinių matyti, kad anais neramiais laikais interjerai buvo paprasti. Tik 16a. pabaigoje daugiau dėmesio imama kreipti į jų tvarkymą. Kiekvienos patalpos forma, aukštis ir architektūrinių elementų išdėstymas atitiko paskirtį ir estetines reikmes. Pastatų patalpas dengdavo skliautai, tačiau daug dažniau medinės lubos ant sijų. Tai leido kiek paaukštinti patalpas, išlaikyti vidaus proporcijas. Kartais visos lubos būdavo dažomos, o sijos drožinėjamos. Sienos būdavo tinkuojamos ir baltinamos, jų viršutinć dalį puošdavo ornamentinis frizas. Iškilmingesnės patalpos būdavo dekoruojamos herbais, groteskine, kai kada siužetine tapyba, lipdyba. Mūrines sienas labiau linkta dengti kilimais, kailiais, spalvotu ormanentu, oda rūmuose, kurie palaikydavo šilumą. Grindis grįsdavo pušinėmis arba eglinėmis lentomis, kartais keraminėmis plytelėmis. Langai būdavo stačiakampiai ąžuoliniais ar uosiniais rėmais. Langų išdėstymas formavo vidaus kompoziciją. “Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spalvingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys”. Baldai dažniausiai būdavo primityvūs, uždendti dekoratyviniais audiniais, kailiais, spalvota oda. Bažnyčios sudaro didžiausią renesansinių pastatų grupć, išlikusią iki šiol. “Renesansinė kulto architektūra labiau negi pasaulietinė atspindėjo socialinius prieštaravimus, nes bažnyčios buvo kovojančių katalikų ir reformatų įsitvirtinimo postai. Per šias kovas dalis ankstyvojo renesanso paktų buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, Gėluvos (Raseinių raj.) evangelikų reformatų mūrinė bažnyčia kelis kartus buvo katalikų sugriauta ir sunaikinta. Katalikai 16a. pirmoje pusėje dar kurį laiką propagavo gotiką. Tačiau 16a. viduryje labiau įsigalėję protestantai statė daugiausia renesansines bažnyčias. Katalikų bažnyčių renesansinį stilių skatino fundatoriai, kurie kulto pastatuose statėsi renesansines tribūnas, koplyčias, ložes. Daug didikų šeimų buvo Vilniaus katedroje ir kitose bažnyčiose. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko renesansinių formų Šv. Mykolo koplyčia, statyta Vilniaus kašteliono M. Hlebavičiaus. “Renesansinės bažnyčios kartais buvo statomos ir kaip Didžiojo kunigaikščio ar feodalų šeimų mauzoliejai (Šv.Onos – Šv.Barboros bažnyčia Vilniuje – Žygimanto Augusto mauzoliejus, Šv. Mykolo – Sapiegų mauzoliejus)”. Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios mažai kuo skirėsi. Jos buvo nesudėtingų tūrių, dažniausiai pailgo stačiakampio plano, su bokštais, o jų konstrukcija, fasadų struktūra ir kompozicija renesanso pradžioje panaši į gotikos. Vyravo aukšti statūs stogai, smailios angų arkos. Pamažu pradėjo keistis konsrukcijos ir architektūriniai elementai, pereinama prie paprastesnės, lankstesnės konstrukcijų sisitemos. Plinta renesansiški karnizai, sandrikai, angų apvadai. Labiau akcentuojamos sienų plokštumos, jos tinkuojamos, iš tinko pradėta daryti visus profilius, tinkas teikė sienoms savito dekoratyvumo. Pakito ir pastatų planas. “Siekiant erdvumo trinavėse bažnyčiose pradėjo vyrauti vidurinė nava; halinė erdvė renesansinėse bažnyčiose neteko vertikalumo atskirų elementų formos”. Altoriaus dalis nuo visos erdvės nebeatskiriama arka. Navos pridengimas cilindriniais su linnetėmis arba kryžminiais skliautais, papuoštais renesansui būgingomis dekoratyvinėmis geometrinio rašto tinko brankomis. Interjeras puošiamas buvo katalikų bažnyčiose ir unitų cerkvėse. Protestantų bažnyčių interjerai buvo kuklūs. “Žymiai savitesnių architektūrinių formų yra vėlyvojo renesanso bažnyčios, statytos 16a. pabaigoje – 17a. pradžioje”. Juose kitaip interpretuojamos renesansinės formos. Jų fasaduose ir interjeruose atsirado laisvai traktuotų klasikinio orderio elementų, kuriuose nebesilaikoma nusistovėjusios tvarkos. Didėjo dekoratyvinių elementų vaidmuo – įsigalėjo aukšti frontonai su dekoratyviniais obeliskais arba kitais Šiaurės Europos motyvais. Įvairūs puošnūs apvadai būdingi portelams, akcentuojantiems didžiųjų durų angą. Interjeruose piliorai buvo skaidomi piliastrą. Lietuvos renesansinio kulto architektūroje vienu metu plito kelios tūrinės formos. Jos sudaro tris grupes: 1) įvairaus plano bažnyčios su gynybinio plano bokštais kampuose; 2) vienavės ir trinavės bažnyčios su stačiakampiu bokštu pagrindiniame fasade; 3) vienavės ir trinavės bebokštės bažnyčios. Anksčiausiai pasirodė ir plito visą renesanso laokotarpį bažnyčios su gynybiniais bokštais, būdinga religinių kovų epochai. Jų tradicija prasidėjo gotikos laikotarpiu. Gynybinius bokštus turi Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Šv. Trejybės cerkvė ir kt. Bokštai pritaikyti flanginei gynybai. Įvairus tų bokštų aukštis ir skersmuo, visi jie cilindriniai, nevienodai išdėstyti. “Jų viduje būdavo laiptai, sienose šaudymo angos, tinkamos ir apšvietimui”. Seniausia išlikusi renesansinė Simno bažnyčia (1520m.) yra su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. Kitą grupć sudaro vienavės ir trinavės. Bažnyčios su masyviu stačiakampiu bokštu pagrindinio fasado viduryje. Dažniausiai jas statė evangelikai reformatai. Šitai grupei skirtinos Videniškių, Kelmės, Deltuvos bažnyčios. Nuo Lietuvos gotikinių bažnyčių su bokštu pagrindiniame fasade, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo Kaune, jos skiriasi ne tik planu, bet ir paprastesnėmis formomis. “Evengelikai reformatai sudemokratinć savo religines apeigas ir bažnyčių meninei išraiškai stengėsi suteikti paprastumo”. Šis bažnyčios tipas paplito ir dabartinės Baaltarusijos teritorijoje. Paskutinć grupć sudaro įvairios bebokštės frontoninės bažnyčios. Jų Lietuvoje nedaug. Ankstyviausia ir pati paprasčiausia – Pašušvio bažnyčia. Ji nedidelė vienavė. Taigi didžiausia architektūrinis to meto pakilimas yra įvairių tikėjimų bažnyčios. Labai nedaug renesansinių bruožų turi pasaulietiniai pastatai – mokyklos, rūmai, miestiečių namai.

Dailė  Referatai   (13,19 kB)

Popartas Popdailė, popmenas, popartas (angl. Pop Art , popular art – paplitęs, populiarus menas) naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų. D.Dinas. Šiaudinė širdis. 1966-69 m. Šios krypties kūriniams būdinga pramonės gamybos imitacija: preciziškas, tarsi fabrikinis, atlikimas, ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Popdailė plėtojosi 6 dešimtmečio II pusėje – 8 dešimtmečio pradžioje daugiausia D.Britanijoje ir JAV. Su popdaile siejosi Naujojo realizmo grupuotės (Nouveau Realisme, įkurta 1960 m.) kūryba Prancūzijoje. 1955 m. „popart'o" terminą pasiūlė kritikas Lawrence’as Alloway. Pop menas yra masinės kultūros reiškinys, todėl nenuostabu, kad jis susiformavo ir tapo meno srove Amerikoje. Jų bendraminčiai Londone pvz.: R.Hamiltonas, R.Kitajus autoritetu sau išrinko panašios mąstysenos Kurtą Švitersą.

Dailė  Rašiniai   (601,83 kB)

Kermikos tradicijos lietuvoje labai senos.koklius gaminti lietuvoje pradėta XIV amžiuje.Gamybos patirtis atėjo iš vakarų.Manoma,kad VIII amžiaus pusėje koklius pradėjogminti ir naudoti vokiečiai.Vėliau jų gamyba persikėlė į pabaltijį.Patys ankstyvieji kokliai buvo apvalūs,kiek vėliau ketyrkampių puodeliųapvalūs ir mūryti dugneliu į kruosnies vidų.XVI amžiuje atsirado keturkampiai (dėžiniai) kokliai.Jie buvo skirtingų formų-tiesus,kampiniai,karniziniai. 1951 metais Jašiūnuose pradėjo veikti maža plytinė.ji išaugo ir tapo keramikos gamykla,kurioje įsteigtas ir metalo konstrukcijų cechas.Ši įmonė –vienintėlė Lietuvoje,gaminanti įvairiausias plytas,čerpes,koklius,apdailos plyteles ir kitus senovinių formų dirbinius. 1970 etais keramikos gamykla gamino dekorativines plyteles Lietuvos operos ir baleto teatro statybai.Išorės sienos,žiūrovų salė,foje ir ložių apdaila buvo pagaminta kombinate.1974 metais kombinatas tampa Dvarčionių statybinių medžiagų kombinatu. Pagal Respublikos kultūros paminklų reastauravimo planą,kombinatas gamino plytas ir plyteles istoriniams architekturos paminklams restauruoti.Reastauravimo darbai buvo pradėti Trakų pilyje,kauno senamistyje,jūrų muzejuje ir kt.Gamybos technologijos buvo labai aukštos:galėjo patenkinti individualius užsakovų pageidavimus. 1978 metais Jašiūnų dvračionių keramikos gamykla Nr.2 tampa Jašiūnų bandomąja gamykla.Cechai yra restauruojami,pastatomas naujas pastatas.Keramikos gaminiai buvo parduodami visoje TSRS.1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo Keramikos gamykla tapo UAB „Termolita“,kuri dar neblogai laikėsi iki 1992 metų.Tačiau sumažėjus produkcijos paklausai labai sumažėjo apyvarta ir 1995 metai „Termolitos“ paskelbė bankrotą. Šiuo metu šiuose pastatuose įsikūrusios dvi privačios įmonės:UAB „Polivektras“ ir UAB „Jašiūnų keramika“.UAB „Polivektras“ perdirba įvairius plastiko įvairius plastiko gaminius į granules,kurios eksportuojamos į užsenį.UAB „Jašiūnų keramika“ gamina keramikinius restauracinius gaminius.

Dailė  Rašiniai   (3,45 kB)

Gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje. Anksčiau žemyne vyravo romanikos stilius, kuris kai kuriuose regionuose, ypač Italijoje bei Ispanijoje, išliko iki pat Renesanso. Gotika daugiau paplito šiaurės bei vidurio Europoje, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje. Sąlyginai gotikos stilius skirstomas į tris dalis: ankstyvąją, brandžiąją bei vėlyvąją (kitaip – liepsnojančią) gotiką. Kai kurie architektai pastebėjo, jog, norint išlaikyti arkinių konstrukcijų lubas bei stogus, užtenka tvirtų kolonų, o sienos tarp jų gali būti žymiai lengvesnės. Siekiant dar labiau palengvinti pagrindinio pastato tūrio konstrukciją, buvo sukurti konstrukciniai elementai kontraforsai, perimantys didžiąją dalį spaudimo iš pagrindinių kolonų. Šie du išradimai leido gerokai paaukštinti bažnyčias bei smarkiai padidinti langų plotą. Pagrindiniai gotikinės sakraliosios architektūros bruožai: pastatai ypatingai aukšti, dominuoja vertikalios linijos, pabrėžiančios kilimą į dangų, smailios arkos, gausu bokštelių. Bažnyčios dažniausiai trinavės arba penkianavės, su gerokai aukštesne už šonines centrine nava. Milžiniško ploto langai, dekoruoti vitražais, sukuria šviesų mirgesį pastatų viduje. Šiuos bruožus iš dalies perėmė ir pasaulietinė architektūra, nors išskirtinių nesakralių pastatų buvo vos keletas – daugiausia Nyderlandų laisvųjų miestų rotušės. Sumažinus būtinų konstrukcinių elementų užimamą plotą, atsiradusioje erdvėje pradėta diegti įvairias dekoracijas – langų vitražus, lipdinius ant lubų. Skulptūra beveik nesiskyrė nuo romaniškosios. Pastatų išorė taip pat buvo dekoruojama tiek skulptūromis, tiek architektūriniais elementais – bokšteliais, pilonais ir pan. Architektūroje gotikos etapai skiriami pagal dekoratyvumo pobūdį bei jo kiekį: ankstyvojoje gotikoje dekoratyvumas minimalus, brandžiojoje – gausus, o liepsnojančioje pasiekia tokį mastą, kad pastatai atrodo apgaubti liepsnų, sudarytų iš dekoratyviųjų elementų. Gynybinių įtvirtinimų architektūra vystėsi gerokai lėčiau bei nuosaikiau – ten išliko masyvios sienos, siauri langai bei šaudymo angos, svarbiausi pakitimai buvo dekoracijos bei smailių arkų atsiradimas.Žinomiausi gotikos architektūros paminklai – Dievo Motinos katedra Paryžiuje, Reimso katedra, Briugės miesto rotušė, Kelno katedra. Lietuvoje gotika ėmė plisti XIV a. (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje, Perkūno namas Kaune), o nuo XV a. dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jau ankstyvosiose mūro pilyse pradėta vartoti baltišką ir gotikinį plytų rišimą ir gotikines smailiaarkes angų formas. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Ankstyvieji gotikiniai kulto pastatai nedideli, haliniai, su penkiabriaune apsida. Jų architektūrai būdinga masyvios, lygios, aukštos sienos su laiptuotais kontraforsais, didelės frontonų plokštumos su įvairių dydžių nišomis, aštuonbriauniai pilioriai, kryžminiai ir žvaigždiniai skliautai su nerviūromis. XV-XVI a. pastatyta 1 ar 2 aukštų gotikos stiliaus gyvenamųjų namų su puošniais frontonais, dekoruotais nišomis, profiliuotomis traukomis, kulto pastatų. Vėlyvajai Lietuvos gotikai būdinga fasadų ir frontonų originalios kompozicijos su dvigubo lenkimo arkomis, sienose – geometriniai juodų plytų raštai. Reikšmingiausias gotikos paminklas – šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Šv. Mikalojaus bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji išsaugojo iki šių dienų beveik nepakitusius gotikos bruožus. Šv. Onos bažnyčia — vienas gražiausių ir garsiausių Vilniaus statinių, pastatyta XV-XVI a. Tai vėlyvosios gotikos šedevras, kurį gaubia daugybė legendų. Šalia esanti Bernardinų bažnyčia yra vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų. Gotikos architektūrinį stilių mena ir vakarinio Aukštutinės pilies bokšto, paprastai vadinamo Gedimino pilimi, raudonų plytų sienos. Visi keturi minėti objektai — Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Mikalojaus bažnyčios ir Gedimino pilis — yra įtraukti į Baltijos jūros regiono programos projektą „Europos plytinės gotikos kelias“. Šiuo projektu siekiama pristatyti Europai Vilniaus gotikos paveldą, kalbėti apie jo išsaugojimą ir keistis patirtimi su užsienio partneriais. Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Dailė  Rašiniai   (119,44 kB)

Žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų. (Jį pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis – 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro – kasa, 3 litrus – žarnynas, 0,5 – tulžis). Suaugusio žmogaus organizme yra apie 68 proc. vandens, iš jo kraujyje 90 proc., raumenyse – 77 proc., o smegenyse – 85 proc. Nevalgęs žmogus gali išgyventi iki 40 parų, o be vandens numirs aštuntą. Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Visų medžiagų tirpalai, cirkuliuojantys žmogaus kūne, irgi yra vandens tirpalai. Vandens paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa. Todėl paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai. Augalai iš dirvos lengvai pasiima ištirpusias druskas, drėgmę. Vanduo yra mineralas, naudingoji iškasena ir dar visiškai neištirtas. Vandenį sudaro vandenilis ir deguonis. Vandenilio yra trys izotopai – lengvas, sunkus, supersunkus. Deguonį sudaro taip pat trys – vieno molekulinis svoris – 16, kito – 17, trečio – 18. Taigi vanduo yra keturiasdešimt dviejų medžiagų mišinys. Didžiausią dalį sudaro lengvasis vanduo. Vilniaus gręžinių vanduo – geros kokybės. Jame yra, nors ir nedaug, dešimt žmogui reikalingų mikroelementų: chloridų, kalcio, magnio, molibdeno, cinko, vario, chromo, fluoridų, nikelio. Iš sugedusio čiaupo degtuko srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens. Vilniaus miesto vandentiekio ūkis yra vienas iš sudėtingiausių ir didžiausių respublikoje. Jei ištiestume visus vandens bendrovės eksploatuojamus vamzdynus, pasiektume Paryžių. Vanduo yra medžiaga randama visur Žemėje ir būtina visoms žinomoms gyvybės formoms. Apie 70 procentų Žemės paviršiaus yra padengta vandeniu. Vandens yra ir kitose Saulės sistemos ir tolimesniuose kūnuose, ledo pavidalu. Vandens svarba žemiškajai gyvybei leido daugeliui daryti prielaidą, kad vandens skystame pavidale egzistavimas kituose kosminiuose kūnuose gali suteikti pakankamas sąlygas nežemiškai gyvybei. Įprastinėje temperatūroje ir slėgyje vanduo yra skystas. Kitos dažnos vandens formos yra ledas, sniegas ir garai. Vandens molekulinė formulė yra H2O, t.y. vandens molekulė susideda iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo. Kiekvienas žmogus gyvenime susiduria su vandeniu: poilsis vasarą prie vandens telkinių, vaikų mokymas, plaukimo baseinai ir kt. Visur būtina mokėti plaukti. Be to, dažnai tenka mokyti plaukti kitus. Tam reikia žinių ir praktinių įgūdžių. Vanduo, bespalvis ir beskonis skystis. Tai gyvybės ir visos gamtos pagrindas. Vanduo užima apie šešiasdešimt procentų viso žemės paviršiaus ploto. Dauguma gyvūnų ir augalų gyvena vandenyje. Visų jų didelę dalį sudaro vanduo, kuris papildomas įvairiomis maisto medžiagomis. Be vandens, kaip ir be oro, negalėtų gyventi ir vystytis nė vienas organizmas.

Chemija  Paruoštukės   (4,16 kB)

Lietuva-žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenų yra 3589000 ha, iš jų 68,6 ariamosios žemės. Kad derlius būtų geresnis, žmonės naudoja trąšas. Skystosios azoto trąšos yra bevandenis amoniakas, amoniako vanduo, amonikatai. Amonio nitratinės trąšos yra amonio nitratas ir amonio sulfatas - nitratas. Amonio nitratas, amonio salietra, NH2NO3 - mišri trąša, turinti azoto. Gaunamas jungiant amoniaką su azoto rūgštimi. Labai higroskopiškas, greitai tirpsta ir supuola. Tinka visiems augalams visuose dirvožemiuose ir pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Amonio sulfatas- nitratas (NH4)2SO42NH4NO3 - mišinys iš 60% amonio sulfato ir 40% amonio nitrato. Turi 25,5 - 26,5% azoto. Stipriai rūgština dirvą. Nitratinės trąšos yra natrio nitratas (salietra), kalcio nitratas (salietra), kalio nitratas (salietra). Natrio nitratas Na NO3 turi 15 -16 % azoto. Tinka visiems žemės ūkio augalams ir visokiems dirvožemiams. Kadangi greitai veikia ir greitai išplaunamas, tinka tik papildomajam tręšimui Kalcio nitratas Ca(NO3)2 azoto turi 15,5 -17 %. Geriausia rūgščių dirvožemių nitratinė trąša. Labai greitai atidrėgsta ir supuola. Netinka maišyti su superfosfatu. Kalio nitratas KNO3, be azoto, turi kalio. Juo tręšiami chlorui jautrūs augalai. Nitratų formos azoto dirva neabsorbuoja. Amidinės trąšos: karbamidas, kalcio cianamidas, karbamidinės-formaldehidinės trąšos. Vertinga trąša, prilygstanti amonio nitratui, yra karbamidas CO(NH2)2. Jis turi 46 % azoto. Labai lengvas ir greitai tirpsta vandenyje. Dirvožemyje, patręštame karbamido azotu, nelieka nei rūgščių, nei šarmų. Kalcio cianamidas CaCN2 turi 20 -21 % azoto. Netinka smėliams ir durpynams. Vartojamas iš rudens ar bent 10 dienų prieš sėją. Karbamidinės- formaldehidinės trąšos ypač veiksmingos ten, kur drėgnas klimatas arba laukai laistomi. Mineralinės azoto trąšos efektyviai didina žemės ūkio augalų derlingumą (ypač nejuodžemių zonoje, drėgnose miškastepės rajonuose, laistomosios žemdirbystės zonoje). Mineralinių azoto trąšų normos priklauso nuo dirvožemio, žemės ūkio augalų biologinių ypatybių, nuo to, kiek turima mėšlo ir kitų organinių trąšų. Mineralinės azoto trąšos yra svarbiausia papildomojo tręšimo trąša. Mineralinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) vartojamos nuo seno. Iš mineralinių azoto trąšų pirmiausia (XIX a. vid.) pradėta vartoti natrio nitratą (Čilės salietrą), gaunamą Čilės gamtiniuose telkiniuose. Fosforo trąšos, tai mineralinės ir organinės medžiagos, turinčios augalų mitybai būtino ir prieinamo fosforo. Jos skirstomos į fosforines organines trąšas (mėšlas, įvairūs kompostai), turinčias, be fosforo, ir kitų augalų mitybos elementų, ir fosforines mineralines trąšas, gaminamas pramoniniu būdu. Pagrindinė gamtinė mineralinių fosforo trąšų žaliava yra apatitas ir fosforitas. Fosforo trąšos ypač gerai veikia visų žemės ūkio augalų šaknų vystymąsį, didina cukrinių runkelių cukringumą, linų pluošto išeigą, pievose ir ganyklose - ankštinių žolių kiekį, greitina visų žemės ūkio augalų brendimą. Mineralinės fosforo trąšos skirstomos į tirpstančias vandenyje, tirpstančias amonio citrate, citrinos rūgštyje ir sunkiai tirpstančias. Fosforas panaudojamas nukleotidų, nukleino rūgščių ir nukleoproteidų sintezei. Jis įeina į fosfolipidų sudėtį, o šie yra svarbiausia ląstelių membranų sudėtinė dalis. Fosforas yra svarbus fotosintezės ir energijos apykaitos veiksnys.

Chemija  Rašiniai   (14,89 kB)

Augalų maitinimas suprantamas kaip procesas, kurio metu augalai absorbuoja jų medžiagų apykaitai būtinas medžiagas, ir to pasekoje auga ir vystosi. Augalams būdinga savybė yra tai, kad jiems maistui yra reikalingi tik mineralai arba neorganiniai junginiai. Šių junginių cheminiai elementai, ir ypatingai tie, kurie yra būtini augalams savo ciklui užbaigti, yra apibrėžiami kaip maistingosios medžiagos. Skystos trašos aktyvina dirvožemio biologinius ir cheminius procesus,įtakoja augalų atsparumą grybinėms ir virusinėms ligoms bei nepalankioms meteorologinėms sąlygoms,didina derlingumą.Šios trąšos yra efektyvios,nes augalai geriau ir greičiau įsisasina maisto medžiagas. Azoto trąšos: Amonio salietra aprūpina augalą reikiamu azoto kiekiu,kuris yra ypač svarbus intensyvaus augalo augimo periodu.Tręšiant greitai išnyksta augalo „badavimo“ požymiai-spačiau vystosi šaknys,augalas greičiau apsirūpina maisto medžiagomis,paspartėja augallo augimas ir vystymasis,išnyksta lapų geltonavimas.Azotas stimuliuoja ir reguliuoja daugialį augalo gyvybinių ir su augimu susijusių procesų.Patręšti amonio salietra augalai vartoja mažiau vandens,tampa baltymingesni,cukringesni,pailgėja jų vegetacijos periodas. Karbamidas,tai - visame pasaulyje populiari azoto trąša,tinkanti įvairioms lauko,daržo bei sodo kultūroms tręšti.Šia trąša lauko ir sodo augalai tręšiami iki sėjos,žieminiai ir daugiamečiai-vegetacijos pradžioje.Vaismedžiai ir viaskrūmiai iki žydėjimo tręšiami per lapus.Karbamidas priklauso ekologiškai švarių trąšų grupei. Kalcio amonio salietra.Trąšose esantis įsisavinamas greitai ir efektyviai.Kalcis ir magnis ypač reikalingi augalo gyvybinėms funkcijoms.Tręšiant kalcio amonio salietra,augali užaugina didelį lapo paviršių,įgyja augalui būdingą žalią spalvą,subrandina 5-20% gausesnį derlių.Ilgalaikis trąšų naudojimas nesumažina jos biologinio aktyvumo.Augalai patrešiami ne tik azotu,bet ir magniu bei kalciu. Karbamido ir amonio salietros tirpalas.Tai skysta,greitai veikianti azoto trąša,naudojama lauko augalams,daržovėms,vaismedžiams,uogynams,gėlėms tręšti.Ši trąša atitinka pakriko,lokalaus bei papildomo tręšimo per lapus reikalavimus.Tirpalo reakcija yra artima neutraliai,todėl purkšti galima didelės koncentracijos tirpalais. Kalio trąšos: Naudojant kalio trąšas papildomam tręšimui augalai tampa atsparesni stresui, šalnoms, ligoms bei kenkėjams. Tokie produktai geriau laikosi sandėliavimo metu, transportuojant. Tuo pačiu pagerėja išaugintos produkcijos kokybė, perdirbamosios savybės. Kalio trąšos įtakoja derliaus dydį, spalvą, ypač obuolių, aromatines savybes.

Chemija  Rašiniai   (5,82 kB)

KIEKYBINĖ IR KOKYBINĖ ANALIZINĖ CHEMIJA Analizinės chemijos paskirtis yra medžiagos cheminės sudėties tyrimas. Analizė skirstoma i kokybinę ir kiekybinę. Kokybinės analizės uždavinys – aptikti elementus junginiuose ir cheminius junginius – mišiniuose; kiekybinės analizės uždavinys – nustatyti santykinius elementų kiekius junginiuose ir cheminių junginių – mišiniuose. Tirpalo kocentracija vadinami medžiagos kiekį, esantį tam tikrame tirpalo arba tirpiklio masės vienete (masės koncentracija), arba tam tikrame tirpalo tūryje (tūrio koncentracija). Skaičiuojant tirpalo koncetraciją, ištirpusios medžiagos kiekis išreiškiamas įvairiais vienetais: gramais (tam tikrame tripiklio arba tirpalo kiekyje), procentais, grammolekulėmis (moliais), gramekvivalentais. Kiekybine analize vadinama analizinės chemijos dalis, skirta analizuojamos medžiagos kiekybiniai sudėčiai nustatyti. Kiekybiniams nustatymams dažniausiai panaudojamos tos pačios cheminės reakcijos, kaip ir kokybinei analizei. Svorio analizė pagrįsta tuo, kad nustatoma bandinio sudedamoji dalis, išskiriama iš tirpalo žinamos cheminės sudėties nuosėdomis. Žinant gautų nuosėdų masę, apskaičiuojamos tos sudedamosios dalies kiekis. SŪRELIAI IR JŲ RŪŠYS Saldūs tepiamieji lydyti sūriai (sūreliai) gaminami iš katik pagamintos įvairaus riebumo varškės, sviesto ir skoninių priedų: kavos, kakavos, vaisių, sulčių, medaus, riešutų, vanilino ir kt. Norint suteikti pastovią plastišką konsistenciją, karšta sūrio masė homogenizuojama, kartais pridedama stabilizatorių – agaro arba želatinos. Tepiamieji sūriai paprastai būna 20-30 proc. riebumo, gaminamas šokoladinis, „Voveraitė“ (su medumi ir riešutais), kavos, vaisinis, „Birutė“ (su medumi ir razinomis) sūris. Lydyti koncervuoti sūriai yra 45-50 proc. riebumo sūriai. Jie būna pasterizuoti ir sterilizuoti.

Chemija  Analizės   (15,4 kB)

Sidabras (Argentum),Ag, periodinės elementų sistemos 1 grupės cheminis elementas. Metalas. Savybės: baltas, blizgantis, sunkus, minkštas, kalus, nerūdijantis metalas, pats geriausias elektros ir šilumos laidininkas, chemiškai nelabai aktyvus, gerai atspindi šviesą. Naudojamas: monetoms kalti, juvelyriniams dirbiniams, stalo reikmenims, veidrodžiams gaminti. Taip pat reikalingas fotografijoje, kine, elektroje ir medicinoje. Randamas: grynas ir junginiuose. Gamtoje randama 2 stabilūs sidabro izotopai 107 Ag (51,35%) ir 109 Ag (48,65%); jie sudaro 10-5% Žemės plutos masės. Sidabro lydiniai gaminami: su Cu; Zn; Au; Ni ir kt. Skyla į AgBr; AgCl; AgI. Ag jonai naikina mikrobus. Monetiniai metalai. Visais laikais metaliniai pinigai dažniausiai būdavo gaminami iš Cu, Ag ir Au, nes šie metalai atsparūs korozijai, nesusidėvi. Atsparumą korozijai lemia šių metalų standartiniai potencialai (žr. lentelę). Visų jų redukcijos potencialai teigiami, jų jonai lengvai redukuojasi iki laisvo metalo, o pačius metalus sunku oksiduoti. Atsparumas oksidacijai kitaip gali būti pavadintas taurumu. Taurusis metalas. Sidabras, vienas iš pirmųjų atrastų metalų, vertinami dėl grožio ir dėl retumo. Sidabras ne toks vertingas kaip auksas ar platina. Vienas didžiausių jo trūkumų yra tai, kad jis greitai pajuoduoja. Sidabras – grynuolių klasės mineralas. Būna aukso, stibio, gyvsidabrio, bismuto, vario priemaišų. Kristalai (taisiklingi pasitaiko retai) kubinės singonijos, kubo, oktaedro, dodekaedro formos. Dažniau randamas išlenktų, susuktų kristalų, netaisiklingos formos grudelių, plokštelių, dendritų ir kitos formos agregatų pavidalo. Plokštės pavidalo sidabro grynuolis, rastas Š. Čilėje, svėrė 1420 kg. Ag kaupiasi vid. t-ros hidroterminiuose telkiniuose, kvarco gyslose, sulfidinių švino ir cinko telkinių oksidacijos zonose, rečiau sąnašinuose. Sidabras sulfidų veikiamas pajuoduoja. Veikiamas halogėnų ir sieros, apsitraukia sunkiai tirpstančiu halogenidu (pvz., sidabro chlorido, sidabro bromido) ir sulfido plėvele. Tačiau sidabras ore nesioksiduoja (sidabriniai daiktai juoduoja, susidarant juodam sidabro sulfidui Ag2S). Druskos ir praskiesta sieros rūgštis sidabro neveikia, azoto rūgštis jį tirpina: Ag(k.)+2HNO3(aq)= AgNO3(aq)+NO3(d.)+H2O(s.)

Chemija  Referatai   (240,51 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Pagalbinė medžiaga   (3,92 kB)

1. Nuodingieji organiniai junginiai Augantys žmonijos poreikiai, materialinės gerovės kėlimas skatina naujų medžiagų ir technologijų kūrimą, pramonės vystymą. šio beatodairiškai intensyvaus proceso pasekmė - visuotinis žemės užterštumas sintetinėmis cheminėmis medžiagomis. Sintetiniais vadinami tie cheminiai junginiai, kurie neaptinkami gamtoje. Jie gaunami sintezės būdu iš paprastesnių cheminių junginių. Šiame skyriuje aptarsime pasekmes, kurių priežastis - aplinkoje plačiai išplitę sintetiniai organiniai junginiai. Pagrindinį dėmesį skirsime junginiams, keliantiems pavojų žmonių sveikatai ir gyvųjų organizmų išlikimui. Aptarsime problemas, iškylančias naudojant insekticidus, herbicidus ir polichlorintus bifenilus. Nuodingieji organiniai junginiai skirstomi į grupes ir pogrupius: 1. Pesticidai: • Tradiciniai pesticidai. • Insekticidai – chlorintieji angliavandeniliai. • DDT. • Clorintųjų organinių junginių akumuliacija biologinėse sistemose. • DDT dariniai. • Toksafenas. • Chlorciklopentadienai. • Šiuolaikiniai pesticidai. 2. Herbicidai: • Triazinai. • Metolachloras. • Fenoksiacto rūgšties dariniai. 3. Polichlordifenilai: • Polichlordifenilų struktūra. • Polichlordifenilų užterštumas furanu. • Polichlordifenilų, dioksinų ir dibenzofuranų toksiškumas. 4. kondensuotų benzene žiedų arenai. Daug organinių junginių, turinčių chloro, plačiai naudojami kaip pesticidai, plastmasių gamyboje, elektronikos pramonėje ir kitur. Ryšys tarp anglies ir chloro atomų yra patvarus, o chlorinti organiniai junginiai yra mažai reaktyvūs. Kai kuriais atvejais cheminis inertiškumas yra naudinga savybė, tačiau patekę, į aplinką tokie junginiai kaupiasi. Be to, chlororganiniai junginiai pasižymi hidrofobinėmis savybėmis. Vandenyje jie beveik netirpsta, bet gerai tirpsta nepoliniuose tirpikliuose, aliejuose, riebaluose. Del to jie gali kauptis gyvuosiuose organizmuose, žmogaus, žuvų ir kitų gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Galima sakyti, kad visa planeta, įskaitant ir gyvuosius organizmus, yra užteršta šiais cheminiais junginiais. Daugelis valstybinių ir visuomeninių organizacijų imasi priemonių, kurios apsaugotų nuo šių junginių didesnio paplitimo aplinkoje.

Chemija  Namų darbai   (29,14 kB)

Nikelis yra sidabriškai baltas, kietas, kalus, tąsus. Lydymosi temperatūra yra 1453oC, o virimo 2730 oC Metalo tankis yra 8900 kg/m3 .Specifinė šiluminė talpa yra 0,44 kJ. Normaliose sąlygose nikelis atsparus oro, vandens ir šarmų poveikiui. Tirpsta praskiestose oksiduojančiose rūgštyse. Koncentruota azoto rūgštis pasyvina nikelį. Aukštesnėje negu 500 0C temperatūroje reaguoja su deguonimi, sudarydamas oksidą NiO - žalsvus kristalus. Kaitinamas reaguoja su halogenais, siera, selenu, telūru, fosforu. Iš Nikelio junginių praktinę reikšmę turi nikelio sulfatas ir nikelio chloridas, kurie yra svarbūs nikeliuojant. Nikelis gaunamas iš rūdų hidrometalurginiu arba pirometalurginiu būdu. Gryninamas elektrolize. Iš gryno nikelio gaminama tigliai, laboratorinės mentelės, akumuliatorių elektrodai ir t.t. Smulkiadispersis nikelis vartojamas kaip katalizatorius ir antikorozinių dažų pigmentas. Nikelis yra visuose organizmuose: augaluose vidutiniškai 5•10-5% žaliosios masės, sausumos gyvūnuose1•10-6%, jūrų gyvūnuose - 1,6•10-4%. Daugiausia nikelio yra lapinėse daržovėse. Augaluose jo funkcija menkai ištirta. Žmogaus ir gyvūnų organizme nikelis svarbus kraujodarai. Jo perteklius pašaruose sukelia avių ligą keratitą. Nikelio rūdos, mineralų sankaupos, iš kurių gaunamas nikelis. Skiriamos sulfidinės vario-nikelio rūdos ir silikatinės. Sulfidinėse vario-nikelio rūdose svarbiausi mineralai yra pentlanditas, mileritas, kubanitas, pirotinas ir t.t. Jų telkiniai susiformuoja iš bazines magmos. Nikelio kiekis rūdose nuo 0,3% iki 4%. Be nikelio ir vario, iš šių rūdų gaunamas kobaltas, auksas, platina, paladis, rodis, siera. Silikatinių nikelio rūdų telkiniai susidaro iš ultrabazinių uolienų dūlėjimo plutoje. Jų pagrindiniai mineralai (silikatai ir oksidai):nontronitas, kerolitas, serpentinas… Kai kuriose telkiniuose silikatinės nikelio rūdos turi daug geležies 50-60%, o nikelio 1-1,5%. Nikelis yra svarbiausias nikelio lydinių komponentas. Dažniausiai vartojami nikeliniai lydiniai su variu, chromu, molibdenu, kobaltu, aliuminiu, titanu. Jie plastiški, stiprūs, atsparūs korozijai. Skiriami liejamieji ir deformuojamieji nikeliniai lydiniai. Pagal paskirtį ir vieni, ir kiti būna konstrukciniai, elektrotechniniai, kaitrai atsparūs ir specialieji. Būdingiausi konstrukciniai nikelio lydiniai-monelis. Jame yra 68% nikelio, 28% vario, 2,5 % geležies , 1,5% mangano. Iš jo daromos stiprios, atsparios korozijai detalės, vartojamos chemijos, naftos pramonėje medicinos, laivų statyboje. Iš elektrotechninių nikelio lydinių-aliumelio, chromelio, konstanto, kopelio, nichromo gaminamos termoporos, reostatai, varžymų ritės, kaitinimo elementai. Kaitrai atsparūs - nimonikai ir hastelojai. Iš jų daromos durų dujų turbinų ir kitų jėgos įrenginių detalės, kurioms tinka dirbti iki 12500C temperatūros chemiškai agresyvioje aplinkoje. Specialiesiems nikelio lydiniams priklauso ryškių magnetinių savybių lydiniai: perminvaras, vartojami matavimo prietaisų, telefono ir radijo technikos detalėms gaminti; alniai ir alnikai- nuolatiniams magnetams gaminti; invaras, turintis pastovų šiluminio plėtimosi koeficientą, iš jo daromos matavimo ir kitų tiksliųjų prietaisų detalės; elinvaras, jis turi pastovų tamprumo modulį, todėl iš jo galima daryti laikrodžių spyruokles. Nikelis priklauso feromagnetikams. Feromagnetikai, tai kristalinės medžiagos, kurių atomai priešpaskutiniuose elektriniuose sluoksniuose turi nesukompensuotus sakinius. Feromagnetikus sudaro šie elementai:geležis, nikelis, kobaltas, gadolinis, disprozis, erbis, tulis, holmis, terbis. Feromagnetikams būdinga įmagnetėjimo sotis. Kiekvienas feromagnetikas turi Kiuri temperatūrą. Nikelio Kiuri temperatūra yra 3580C. Dažnai mes girdime, kad koks nors daiktas yra nikeliuotas. Nikeliavimas, tai elektrocheminis ir cheminis nikelio nusodinimas ant metalinių ir nemetalinių dirbinių paviršiaus. Būna dviejų rūšių nikeliuojama, elektrolizuojant nikelio sulfato, chlorido ir kitų druskų tirpalus su įvariais priedais, o antras būdas yra redukuojant tuos tirpalus su įvariais reduktoriais, pvz.: natrio hiposfitu. Tačiau dažniausiai nikeliuojam elektrocheminiu būdų.Nikelio danga yra atspari šarmų, neoksiduojančių rūgščių, nekarštų ir neturinčių ištirpusio deguonies druskų tirpalų, halogenų, sieros ir jos dioksido poveikiui.Gaunamos matinės, pusiau blizgios ir blizgiosios, vienasluoksnės, dvisluoksnės ir trisluoksnės nikelio dangos. Visa tai priklauso nuo elektrolizės rėžimo ir elektrolito sudėties. Norint gauti nikelio dangą, atspariasnę korozijai, kaitrai, atmosferos poveikiui, kietesnę už kitas nikelio dangas arba turinčių specifinių savybių, pvz: veliūro tipo arba matinė juoda nikelio danga gaunama į elektrolizuojamą tirpalą pridėjus organinių emulsijų arba neorganinių medžiagų. Dažniausiai nikeliavimas komponuojamas su kitais elektrocheminiais nusodinimais, pvz.:plienas, cinko lydiniai iš pradžių variuojami, o paskui nikeliuojami, aliuminio lydiniai- bronzuojami, nikeliuojami ir chromuojami. Nikeliavimas vartojamas plieno gaminių, cinko, aliuminio, magnio ir kitų lydinių, keramikos, plastikų, stiklo apsaugai nuo korozijos, apdailai, gaminių paviršiaus savybių gerinimui.

Chemija  Konspektai   (8,35 kB)