Visuotinė istorija. Datos ir savokos. Nuo Romos, Graikijos, iki Napaleono

Istorija  Konspektai   (11 psl., 29,77 kB)

Lietuviu poteme apie dvarus. Ar reikia issaugoti dvarus ir senamiescius.

Lietuvių kalba  2011 m. įskaitų kalbėjimo temos   (4 psl., 18,58 kB)

Akmenės krašto visuomenė labai brangina ir tausoja istorijos ir kultūros paveldą. Akmenės rajone yra 194 kultūros paveldo objektai, Simono Daukanto ir Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąraše įrašyta 110 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 9 objektai, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 2 objektų, Laikinosios apskaitos istorijos ir kultūros paminklų, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąraše - 20 objektų, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše – 17, kilnojamųjų kultūros vertybių – 36. Pagal tipologiją: archeologinių vietų sąraše – 11, laidojimo vietų – 76, mitologinių vietų – 1, monumentų – 34, statinių kompleksų – 24, statinių – 12 objektų. Saugomi kraštovaizdžio objektai yra atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 386 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.). Gamtos ir kultūros paminklai yra vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2000 metais šalyje buvo 159 gamtos ir 965 kultūros paminklai.

Apskaita  Referatai   (10 psl., 93,47 kB)

Pagrindindiniai šio amžiaus labiausiai paplitę muzikos stiliai ir jų šakos, kas jiems būdinga ir pagrindinės savybės.

Muzika  Referatai   (34 psl., 64,04 kB)

Edukologija. Krikscioniskosios kulturos istorija. Klausimai ir atsakymai tekste.

Pedagogika  Pagalbinė medžiaga   (26 psl., 84,73 kB)

Ekvatorinis klimatas yra abipus pusiaujo ir iki 10 laipsnių šiaurės ir pietų platumos. Jame vyrauja pusiaujo oro masės ir nėra skirtumų tarp metų laikų. Karšta ir drėgna ištisus metus, būdingas žemas slėgis. Vidutinė oro temperatūra - nuo 24 iki 28 laipsnių šilumos. Nėra sausojo sezono - visais metų mėnesiais kritulių kiekis siekia 3000 ml. Pusiaujo klimate daugiausiai gyvena negridų rasės atstovai.

Komunikacijos  Projektai   (11 psl., 3,02 MB)

Baigiamojo darbo objektas - turizmo paslaugų kokybė UAB „Kelvita“. Šio darbo tikslas - remiantis įgytomis teorinėmis žiniomis, išanalizuoti ir įvertinti UAB “Kelvita” turizmo paslaugų kokybę ir nužymėti jos tobulinimo kelius. Pagrindiniai darbo uždaviniai: pateikti atvykstamojo turizmo apžvalgą šalyje ir Vilniaus regione; išanalizuoti turizmo paslaugų kokybės teorinius aspektus; įvertinti esamą turizmo paslaugų būklę turizmo agentūroje „Kelvita“; nužymėti turizmo paslaugų kokybės tobulinimo galimybes UAB „Kelvita”.

Administravimas  Diplominiai darbai   (46 psl., 100,45 kB)

Savo praktikos ataskaitoje aš pabandysiu apžvelgti UAB „Rimi Lietuva“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant vadybą bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Rimi Lietuva“.

Administravimas  Referatai   (15 psl., 32,01 kB)

amazone,andai,patagonija,titanikos ezeras,brazilija argentina,cile.Apie amerikos revoliucija,ape siaures amerika.JAV gamtos istekliai iskasenos,pramone,kas paklusniausia pramoneje sendien :automobiliai mediena ,miestai kuriose yra fabrikaienergetika ape sicilio sleni,kalynai didziosios lygumos,didysis kanjonas didieji ezerai,misisipe evergleidsas,siaures ameikos gyventojus,federacinis valdymas,Jav ekonomika vidaus vandenys,ape oro atmosfera. (APIMTIS 12PSL)

Geografija  Referatai   (35,32 kB)

Švedija - mūsų kaimynė Baltijos jūros vakariniame krante. Nuo Klaipėdos iki Gotlando salos tik 230, o iki pietų Švedijos - apie 330 km. Tai didžiausia Šiaurės Europos ir trečia, po Prancūzijos ir Ispanijos, Europos šalis, bet gyventojų skaičiumi ji tik šešiolikta. Iš šiaurės į pietus Švedija nutįsusi beveik 1600 km. Pietinė tos šalies dalis yra maždaug Klaipėdos, o šiaurinė - Murmansko platumoje. Jos plotis svyruoja nuo 250 iki 450 km. Švedijos jūrų siena apie 7000 km ilgio ir ilgesnė nei sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią šalį nuo Danijos.Švedija padalyta į 24 administracines sritis - lenus, betją sudaro trys istorinės geografinės dalys: pietinė - Jotalandas, vidurinė - Svealandas ir šiaurinė - Norlandas. Ši trečioji apima apie 3/5 krašto ploto (APIMTIS 3PSL)

Geografija  Konspektai   (9,53 kB)

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama, gavęs Budos vardą. Tai istorinis indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Budos mokymas Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms.

Geografija  Pristatymas   (14 psl., 1,07 MB)

LR teritorijos bendrajame plane pagal arealų patrauklumo kategorijas Birštonas laikomas didelio potencialo regioninės svarbos rekreacijos centru, kuriame skatintinas plėtoti ne tik kurortinis gydymas, bet ir poilsis gamtoje bei pažintinis turizmas. Visa Nemuno slėnio juosta (Druskininkai – Kaunas – Nemuno delta) išskirta kaip viena svarbiausiu vietos ir užsienio turizmo zonų. Dėl archeologijos (piliakalnių, senovės gyvenviečių), architektūros ir urbanistikos paveldo vertės ir išsidėstymo Birštonas laikomas antru pagal svarbą apskrities kultūros vertybių bei rekreacijos arealu, dalimi vientiso Panemunių regiono.

Geografija  Referatai   (20 psl., 1,28 MB)

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Etika  Referatai   (17 psl., 154,35 kB)

Senųjų Trakų miestas buvo įsikūręs už 4 km į pietryčius nuo dabartinių Trakų. Trakai ir Trakų kunigaikštystė pirmą kartą paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Trakai buvo įkurti XIII a. pabaigoje. LDK kunigaikštis Gediminas būtent į šiuos Trakus buvo perkėlęs LDK sostinę iš Kernavės. Pietinėje Senųjų Trakų kaimo dalyje yra piliavietė (tyrinėta 1994-1997 m.). 150 m ilgio ir 130 m pločio piliavietės aikštelę iš šiaurės, vakarų bei pietų juosia 35-40 m pločio ir 6 m gylio griovys. Piliavietės šiaurės vakarų kampe išlikęs buvęs benediktinų vienuolyno pastatas. Manoma, kad jis atsirado XV a. perstačius dalį Senųjų Trakų pilies griuvėsių. Ilgą laiką manyta, kad senųjų Trakų pilį pastatydinęs didysis kunigaikštis Gediminas. Tačiau 1994-1997 m. archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pab., tada tikriausiai LDK submonarcho (Trakų ir Žemaičių kunigaikščio) Gedimino nurodymu visiškai „kultūriškai tuščioje“ vietoje (dab. Senųjų Trakų piliavietėje) iškirtus mišką ir sumūrijus stiprią gardinio tipo pilį. 1391 m. kryžiuočių puolimo metu Senųjų Trakų pilis buvo apgriauta ir vėliau nebeatstatyta. LDK submonarchui Kęstučiui įsikūrus XIV a. pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje dabartiniai Trakai tapo antruoju politiniu administraciniu centru.

Istorija  Rašiniai   (191,73 kB)

Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.

Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Egėjo civilizacija, dar vadinama Kretos-Mikėnų civilizacija, Minojine-Mikėnų civilizacija - senovinė civilizacija, klestėjusi II tūkst. pr. m. e. Balkanų pusiasalio pietuose ir Egėjo jūros salose. Tai - ankstyviausias Graikijos istorijos laikotarpis. Pirmieji Graikijos gyventojai kartais vadinami pelasgais. Į Balakanų regioną iš šiaurės atsikėlus indoeuropiečiams (tarp jų – achajai) 3-2 tūkstantmetyje pr. m. e. Graikijoje susidarė sudėtingesnė ir labiau hierarchiška visuomenės struktūra. Paplinta metalo naudojimas, išrandamos naujos žemdirbystės ir navigacijos technologijos. Indoeuropiečiams priskiriami žmonės atvyko su savo kalba ir papročiu įtvirtinti gyvenvietes. Kreta buvo jūrinio susisiekimo tarp Egipto, Mažosios Azijos ir Graikijos centre. Greičiausia dėl to labiausiai apgyvendintos buvo rytinė ir centrinė salos dalis. Mikėnų kultūra Mikėnų kultūra yra Vėlyvoji graikų bronzos amžiaus kultūra. Ji truko nuo graikų atvykimo prie Egėjo jūros 1600 m. pr. m. e. iki civilizacijos žlugimo 1100 m. pr. m. e. Mikėnų kultūra yra fonas Homero epams ir graikų mitologijai. Kultūros pavadinimas kilo nuo Mikėnų archeologinės vietos šiaurės rytų Agrolyje, Peloponese, Pietų Graikijoje. Atėnai, Pylas, Tėbai ir Tirintas buvo kiti svarbūs laikotarpio miestai. Visuomenę valdė karių aristokratija. Apie 1400 m. pr. m. e. mikėniečiai užvaldė Kretą, Mino kultūros centrą, ir iš jos perėmė raštą vadinamą Linijiniu A raštu. Vėlau jie sukūrė Linijinį B raštą. Apie 1100 m. pr. m. e. civilizacija žlugo, daugelis miestų buvo nusiaubti ir prasidėjo Tamsieji amžiai. Tuo metu Graikijoje sumažėjo gyventojų ir išnyko raštingumas. Graikai šį nuosmukį priskyrė dorėnų invazijai, nors tam yra mažai įrodymų. • Linijinas A raštas- kilo is piktografinio rašto,šio rašto ženklu yra 85. • Linijinis raštas buvo naudojamas tik sakraliniam įrašam. • Kreta buvo teokratine valstybe. • Kreta buvo talasokratija- jūrų šeimininke. • Buvo centralizuota.

Istorija  Konspektai   (5,72 kB)

Senųjų Trakų miestas buvo įsikūręs už 4 km į pietryčius nuo dabartinių Trakų. Trakai ir Trakų kunigaikštystė pirmą kartą paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Trakai buvo įkurti XIII a. pabaigoje. LDK kunigaikštis Gediminas būtent į šiuos Trakus buvo perkėlęs LDK sostinę iš Kernavės. Pietinėje Senųjų Trakų kaimo dalyje yra piliavietė (tyrinėta 1994-1997 m.). 150 m ilgio ir 130 m pločio piliavietės aikštelę iš šiaurės, vakarų bei pietų juosia 35-40 m pločio ir 6 m gylio griovys. Piliavietės šiaurės vakarų kampe išlikęs buvęs benediktinų vienuolyno pastatas. Manoma, kad jis atsirado XV a. perstačius dalį Senųjų Trakų pilies griuvėsių. Ilgą laiką manyta, kad senųjų Trakų pilį pastatydinęs didysis kunigaikštis Gediminas. Tačiau 1994-1997 m. archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pab., tada tikriausiai LDK submonarcho (Trakų ir Žemaičių kunigaikščio) Gedimino nurodymu visiškai „kultūriškai tuščioje“ vietoje (dab. Senųjų Trakų piliavietėje) iškirtus mišką ir sumūrijus stiprią gardinio tipo pilį. 1391 m. kryžiuočių puolimo metu Senųjų Trakų pilis buvo apgriauta ir vėliau nebeatstatyta. LDK submonarchui Kęstučiui įsikūrus XIV a. pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje dabartiniai Trakai tapo antruoju politiniu administraciniu centru.

Istorija  Rašiniai   (191,73 kB)

Protoindijos tyrinėjimai Iki XX a. vidurio, europiečiai Indijos istoriją pradėdavo nuo arijų genčių įsiveržimo maždaug 1500 m. pr. Kr. Manyta, kad iki tol Indijoje gyveno puslaukinės gentys. Nors vedose ir „Rigvedoje“ buvo nemažai rašoma apie tai, kad prieš ateinant arijams Indijos žmonės buvo ne laukiniai, o aukštos kultūros ir labai turtingi, tačiau į tai Indijos praeities tyrėjai arba rimtai nežiūrėjo, arba apskritai nekreipė dėmesio. Požiūris į tolimąją Indijos praeitį, pradėjo keistis, kai indų archeologas Rėjus Bachadūras Daja Ram Sadinas 1921 m. ėmė tirti Harapos griuvėsius, o 1922 m. kitas archeologas, 650 km į pietus nuo Harapos atkasė senovinį Mohendžo Daro miestą. Vėliau šį objektą kruopščiai ištyrė 1931 m. Dž.Maršalo (Marshall), 1938 m. E.Makėjaus (Mackay) , o 1940 m. Vatso ekspedicijos. Indijai išsivadavus iš kolonijos statuso, ypač po to, kai atsiskyrė Indija nuo Pakistano, labai suintensyvėjo tolimos jos praeities tyrimai. Indų archeologai atkasė Čanchu Darą (1946), Kalibanganą (1961), Amrį. Kadangi visi miestai atkasti Indo slėnyje, tai radiniai buvo vadinami Harapos kultūra, Mohendžio Daro kultūra , Indo civilizacija. Vėliau Indijos ir Pakistano archeologai rado sen. Lotalo miestą uostą, kyšulyje netoli Bombėjaus (Indostanas). Tarp Indo ir Gango atkasta apie 100 tos pačios civilizacijos gyvenviečių. Kartu su Indo slėnyje ir Pandžabe rastais miestais, iš viso buvo keli šimtai seniausios Indijos civilizacijos liudytojų. Nustatyta, kad ši seniausia civilizacija buvo teritorijoje, plytinčioje 1100 km iš šiaurės į pietus ir apie 1600 km iš vakarų į rytus. Buvo akivaizdu, kad statiniai dideliame plote yra vienos civilizacijos. Kadangi jie buvo toli nuo Indo slėnio, senasis “Indo civilizacijos” vardas jiems netiko. Mokslininkai tą civilizaciją pradėjo vadinti protoindijos, protoindų civilizacija. Graikų kalba “protos" reiškia "pirmas", sudurtiniuose žodžiuose “pirminis”, “pradinis”, “pirmapradis”. Išsiaiškinus, kad seniausios Indijos civilizacijos kūrėjai buvo protodravidai, pradėtas vartoti potodravidų civilizacijos pavadinimas. Taigi sinonimiškai buvo vartojami keli pavadinimai, dažniausiai protoindų civilizacija arba protodravidų civilizacija. Kaip patys kūrėjai save ir savo kūdikį vadino, nežinoma. Protodravidai, protoindai Kokia tauta sukūrė civilizaciją Indo slėnyje? Yra kelios hipotezės. Įtikinamiausia, kad civilizaciją Indo slėnyje ir Pandžabe kūrė žmonės, kalbėję kalba, artima dravidų kalbų grupei. Juos vadina protodravidais – dravidų protėviais. Anot vienos versijos, protodravidai buvo seniausi tų sričių gyventojai, gyveno ten nuo tada, kai atsirado pirmieji žmonės. Jie sukūrė klestinčią Indo slėnio protodravidų civilizaciją. Hipotezė, kad protodravidai nėra ateiviai, grindžiama tokiais argumentais: tolimoje praeityje ne visos gentys keitė jiems įprastą klajoklinio gyvenimo būdą ir verslą – medžioklę. Tik dalis, mažesnioji dalis, pradėjo dirbti žemę ir sėsliai gyventi. Indo slėnyje jie pralenkė savo gentainius, pakilo į aukštesnę žmonijos raidos pakopą. Kad procesas vyko būtent taip, archeologai randa vis daugiau įrodymų. Hipotezė, kad protodravidai yra senbuviai, pirmykščiai Indo slėnio gyventojai, turi vis daugiau šalininkų. Pirmosios hipotezės šalininkai susiskaldę į kelias grupes. Vieni sako ir randa įrodymų, kad protodravidai, atėję iš Šumero ir dabartinio Beludžistano, iš vakarų ar šiaurės vakarų, išstūmė vietines medžiotojų gentis arba asimiliavo. Didesnė dalis tyrėjų įrodinėja, esą protodravidai atėję iš pietų. Bet juk į pietus nuo Indo upės žiočių - vandenynas. Ar galėjo protodravidai ateiti iš vandenyno? Galėjo. Argumentų "už“ nemažai. Senieji dravidų padavimai byloja, esą senoji jų tėvynė Lemūrija, kuri dabar yra Indijos vandenyno dugne. Yra rašytinių šaltinių – legendų, pasakojančių apie potvynį, apsėmusį didelius plotus. Sausumos, kurios buvo toli jūroje, atsidūrė po vandeniu, nuo žemynų atsiskyrė salos, susidarė pusiasaliai. Ceilonas (Šri Lanka), anksčiau buvęs Indostano pusiasalis, vandens atskirtas virto sala. Geologai patvirtina, kad Indijos vandenyno būta “neramaus”. Ten iš tiesų sausumos iškildavo, netgi būdavo apsemiamos. Kaip protodravidai pateko prie Gango? Aiškinama, kad plote nuo Indo žemupio iki Gango aukštos protodravidų civilizacijos pamažu asimiliavo klajokline gyvulininkyste besiverčiančias, kitomis kalbomis kalbėjusias gentis. Asimiliuotieji ėmė gyventi sėsliai, palengva kūrėsi plotuose iki Gango upės, išplėtė Protoindijos civilizacijos plotą. Ne vien protodravidų kalba kalbėjo civilizacijos kūrėjai nuo Indo slėnio iki Gango upės, bet ji buvo labiausiai paplitusi.

Istorija  Rašiniai   (61,06 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Egėjo civilizacija, dar vadinama Kretos-Mikėnų civilizacija, Minojine-Mikėnų civilizacija - senovinė civilizacija, klestėjusi II tūkst. pr. m. e. Balkanų pusiasalio pietuose ir Egėjo jūros salose. Tai - ankstyviausias Graikijos istorijos laikotarpis. Pirmieji Graikijos gyventojai kartais vadinami pelasgais. Į Balakanų regioną iš šiaurės atsikėlus indoeuropiečiams (tarp jų – achajai) 3-2 tūkstantmetyje pr. m. e. Graikijoje susidarė sudėtingesnė ir labiau hierarchiška visuomenės struktūra. Paplinta metalo naudojimas, išrandamos naujos žemdirbystės ir navigacijos technologijos. Indoeuropiečiams priskiriami žmonės atvyko su savo kalba ir papročiu įtvirtinti gyvenvietes. Kreta buvo jūrinio susisiekimo tarp Egipto, Mažosios Azijos ir Graikijos centre. Greičiausia dėl to labiausiai apgyvendintos buvo rytinė ir centrinė salos dalis. Mikėnų kultūra Mikėnų kultūra yra Vėlyvoji graikų bronzos amžiaus kultūra. Ji truko nuo graikų atvykimo prie Egėjo jūros 1600 m. pr. m. e. iki civilizacijos žlugimo 1100 m. pr. m. e. Mikėnų kultūra yra fonas Homero epams ir graikų mitologijai. Kultūros pavadinimas kilo nuo Mikėnų archeologinės vietos šiaurės rytų Agrolyje, Peloponese, Pietų Graikijoje. Atėnai, Pylas, Tėbai ir Tirintas buvo kiti svarbūs laikotarpio miestai. Visuomenę valdė karių aristokratija. Apie 1400 m. pr. m. e. mikėniečiai užvaldė Kretą, Mino kultūros centrą, ir iš jos perėmė raštą vadinamą Linijiniu A raštu. Vėlau jie sukūrė Linijinį B raštą. Apie 1100 m. pr. m. e. civilizacija žlugo, daugelis miestų buvo nusiaubti ir prasidėjo Tamsieji amžiai. Tuo metu Graikijoje sumažėjo gyventojų ir išnyko raštingumas. Graikai šį nuosmukį priskyrė dorėnų invazijai, nors tam yra mažai įrodymų. • Linijinas A raštas- kilo is piktografinio rašto,šio rašto ženklu yra 85. • Linijinis raštas buvo naudojamas tik sakraliniam įrašam. • Kreta buvo teokratine valstybe. • Kreta buvo talasokratija- jūrų šeimininke. • Buvo centralizuota.

Istorija  Konspektai   (5,72 kB)

Automobilius pradėta gaminti maždaug prieš 110 metų. Tiesa, pirmasis garinis triratis pasirodė šiek tiek anksčiau – 1769 metais. Skystu kuru varomi ratuoti savaeigiai ne tik pakeitė arklių traukiamas karietas bei vežimus, bet ir daugumos žmonių gyvenseną – padidėjo mobilumas, daugiau buvo pervežama krovinių, vyrai ir moterys patyrė vairavimo malonumą, sukurtas auto- ir motosportas.

Logistika  Diplominiai darbai   (45 psl., 59,73 kB)

istorinių santraukų paaiškinimai - būtina žinoti prieš egzaminą.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 11,8 kB)

Biografija. Rašytojas gimė Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje. Redagavo kultūrinį savaitraštį „Šiaurės atėnai“, dienraštį „Lietuvos aidas“.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (22 psl., 1,5 MB)

J. Vaičiūnaitė - kultūros poetė, Lietuvą jaučianti kaip Šiaurės kraštą, jautri geografinei erdvei. Jos poezijai būdingas kultūros pasaulio stebėjimas, buities grožio aktualizavimas, dėmesys daiktų formoms, siluetams, spalvoms, atsisakoma atviros išpažinties, emocija ,,įaudžiama“ į kokią nors istoriją. Šiuos kūrybos bruožus atpažįstame skaitydami ir eilėraštį ,,Akmuo su pasaga“.

Literatūra  Interpretacijos   (2 psl., 5,34 kB)

Panemunė džiugina lėta ramybe, tarsi sustingusia istorija ir vaikystę primenančiais vaizdais. Šiandien Panemunė tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų, ir tuo pačiu – kitokia. Vaizdingos pilys, ūksmingi parkai, Nemuno terasose nusidriekę miesteliai išsaugojo laikui nepavaldų grožį ir vis labiau dabinasi, laukdami užsienio turistų ar tėviškės nebepažįstančių tautiečių. Panemunė atgimsta. Pasirinkau šį kelionės maršrutą, nes manau, kad jis tiktų užsienio turistams, kuriems įdomu Lietuvos istorija, gamta. Beveik visos kelionės autobusu metu lydi ispūdingi gamtos vaizdai.

Geografija  Projektai   (27 psl., 2,06 MB)

Firmų tinklaveika. Strateginės bendrovių sąveikos. Horizontaliosios bendrovės ir globaliniai verslo tinklai. Tinklų veikla: “Cisco” modelis. Informacinės technologijos ir tinklaveikos įmonė. Kultūra, institucijos ir ekonomikos organizavimas: Rytų Azijos verslo tinklai. Rytų Azijos verslo tinklų tipologija. Kultūra , organizacijos ir institucijos: azijos verslo tinklai. Daugianacionalinės įmonės, transnacionalinės bendrovės ir tarptautiniai tinklai. Informacionalizmo dvasia.

Rinkodara  Ataskaitos   (12 psl., 25,61 kB)

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos. Žurnalistinių vertybių žlugimas. Didžiulė mulkinimo mašina? Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas. Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija. Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas. Žiniasklaida ir demokratija. Nepilnamečių nusikalstamumas ir žiniasklaida žiniasklaida ir agresija. Psichologinis žiniasklaidos poveikis. Elektroninė žiniasklaida. Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės.

Žiniasklaida  Konspektai   (54 psl., 95,73 kB)

Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.

Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)

Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Maironis, Vincas Krėvė, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Grušas, Bronius Radzevičius, Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas.

Lietuvių kalba  Interpretacijos   (60 psl., 117,92 kB)