Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Sirijos Civilizacija: Sirija buvo viena is pirminiu civilizacijų. Jordano upes slenyje rastas seniausias miestas.Šiame regione apie X tūkstantmeti.pr.kr.buvo įkurtas Jerichonas.Tame pačiame tūkstantmetyje pr.kr. jau bivo pradeti statyti apskriti i palapines panšus namai.,o VII tūkstantmetyje pr.kr. pradeti statyti keturkampiai namai.Jerichno žmones gerbe mirusiuosius,ju palaikus koncervuodavo. Po keliu dešimtmečiu kasinejimų bivo rastos Eblos miesto liekanos(sienu likuciai,vandentiekio dalys,švemtyklų griuvesiai)[Sirijos šiaures vakaru lygumoje] Apie XXIIIa.pr.kr.viduri buvo rasta daugiau kaip penkiolika tūkstančiu moliniu dantiraščio lentelių archyva.Iš amžiu glūdumos išliko nauja kultūra, nauja kalba,šiek tiek panaši į senoves žydu ir finikiečiu. Iš Eblos archyvo sprendžiama kad jau IIItūktantmetyje pr.kt. miestas bivo megapolis. Mieste gyveno ~ 30tūkst.gyventojų.Jis intensyviai prekiavo su egiptu.tai rodo skulptūros,architektūros paminklai.Miestas varžesi su Akado valdovais kol 2000m.pr.kr.neišnyko nuo žemes paviršiaus.Taip pat yra zimona Ugaritas-tambus prekybos centras ir nepriklausoma valstybe. Finikija: Kai žlugo Ugaritas iškilo kita nauja tauta_Finikiečiai. Finikijos istorijos pradžia laikomi 1200m.pr.kr.Gamtos salygos nuleme pagrindinius finikiečiu užsiemimus,jų kasdienį gyvenimą.Jie veise vynuogiu,alyvmedžiu,figu ir datuliu plantacijas. Jie daug prekiavo,keitesi produkcija su kitomis salimis.Finikiečiu koloniju miestai atsirado tada kai jie eme plaukioti ieškodami nauju uostu. Žymiausia Finikijos kolonija-kartagina.Finikiečiai itvirtino abecelini rašta Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abeceles: 1. Datuijama 1300-1000m.pr.kr. Rasta Buble,ja sidare 80ženklu. 2. Analogiska abecele aptikta sugriautame Ugarite apie 1400m.pr.kr. 3. 22 raidžiu abecele taip pat rasta Bible,ji datuojama Itūkstantmecio pr.kr.pradzioje. Drauge su finikiečiu pirkliais kelevo ir ju abecele.Ji skverbesi i kitas kulturas.Finikiečiu abeceles pagrindu atsirado senoves arameju rastas, veliau išsurituliojo ir kitos rašto sistemos: indų,persų,arabų ir žydu.Vakaruose ja pereme graikai.Turejo itaka ir slavų krilicai,ir net lotyniskajai rašto sistemai. Senoves Žydai: Ju tauta buvio nedidele bet labai reikšminga.Ji isikūre pirma is triju pasaulio kutūros istorijoje zinomu monoteistines religijos sistemu-judaizma, senoves žydų religija..(vien sios religijos atsiradimas buvo pradoksas) Monoteizmo ideja pereme ir ispletojo senoves žydu pusiau klajoklines gentys. Senoves žydi ir ju religijos formavimosi istorijos pagrindisnis šaltinis – Biblija.-tiksliau Senasis Testamentas. Žydai buvo klajokliu gentis,kilusi is semitu tautos,jie pagrinde buvo piemenys.. Ju religija Senasis Testamentas vadino Baalu ir Aštarčiu garbinimu.Buvo tikima kad derlingumo jegos Baalas(vyriskoji) ir Aštarte(moteriskoji)-veike gamtoje.Pasak religijos zeme yra dieviskuju jegu santykiu laukas. Legentunis žydi protevis Abraomas apgyvendino tauta Mesopotamijos siares vakaru dalyje, o jo anukas Jokubas(tapes Izraeliu, ir daves pvadinima visai tautai) isitvirtino Palestinoje. Apie 1600m.pr.kr prasidejo nauja žydu migracija.Biblijoje teigema kad žydai iskeliavo I egipta kur jau buvo isikures ir faraono inistru tapes vienas is jokubo sunu Juozapas. Bet zydu padetis blogejo, faraonas bijodamas zydu liepe iszudyti visus vyriskos lyties naujagimius, bet vienas issigelbejo tai buvo Moze kuris tapo zydu tautos vadu ir mesiju.Moze dievo palepimu turejas nuvesti žydis I pazadetaja zeme ten rado jau apsygyvenusius filistiniecius su jais kariavo bet karo pabaigos jis nesulauke.(jis paigesi apie 1250m.pr.kr) Moze yra laikomas žydi religijos Tevu.Jis nustate kaip garbinti dieva kokiu kam auku reiek, jis parenge istatymus surasydamas juos pagal Dievo nurodymus. Zydai pazatetoje zemeje noredami islikti turejo daug kariauti todel turejo tapti vieningi ir laikytis Mozes istatymu ir tikybos.Žydai turejo karine sajunga vadovaujama Teiseju. Jie ir isrinko naujiu karaliumi Sauliu. Bet nei Sauliui,nei Dovydui,nei Saliamonui nepavyko sukurti tvirtesniu valstybes pagrindu. Biblijoje yra aptasoma tik geri valdovu darbai kaip: Dovydas ikure sostine Jeruzale. Ja paverte tikybos ir valstybinio gyvenimo centru.pastate sventyklas, ir žydi sventenybe –Sandoros skrynia. Saliamonas- pagyvino santykius su kaimynasi, nukreipe per Kanaana didziuosiu prekybos kelius.Kiekvienas zydu valdovas vede tauta sekmes keliu. Bet zydu valdovai netorijo morales normu.Saliamono valdymo metu dalis zydu nepatenkinti juo atsiskyre, ir ikure Samarijos arba Izraelio valstybe.(siaureje) o Saliamono ipediniams liko pietine dalis Judeja.Abi valstybes kariavo tarpusavyje.Veliau Samarija sunaikino Sargonas.O Judeja atiteko Babilonui. Kai žydu valstybe silpo jo dvasia stiprejo.Jie issigelbejima siejo su Dievo vardu.Žydai atgavo nepriklausomybe tik persu valdovo Kiro deka, bet veliau juos vel paverge Makabeju(palestina) o juos Naujojo Romos imperija uzeme.

Istorija  Konspektai   (9,93 kB)

Senovės Graikija Metai 1. 3000 - 1450 m. pr. Kr. - Kretos (Mino) civilizacija (arba kultūra) 2. III a. pr. Kr. - įsiveržus dorėnams žlugo Egėjo civilizacija 3. 1100 m. - IX a. pr. Kr. - Homero (tamsiųjų amžių) laikotarpis 4. VIII - VI a. pr. Kr. - Archajinis laikotarpis 5. 776 m. pr. Kr. - Pirmosios olimpinės žaidynės, graikų era 6. VI a. pr. Kr. - sukurtas graikų teatras 7. 594 m. pr. Kr. - Solono reformos 8. 560 - 528 m. pr. Kr. - Peisitrato reformos 9. 508 - 507 m. pr. Kr. - Kleistenio reformos 10. V a. pr. Kr. (500 m. pr. Kr.) - prasidėjo Graikų Persų karai 11. 490 m. pr. Kr. - Maratono mūšis 12. 480 m. pr. Kr. - Termopilių mūšis, pralaimėjo Spartiečiai 13. 479 m. pr. Kr. - mūšiai prie Platėjos ir Mikalės kyšulio 14. 478 m. pr. Kr. - Delo sąjunga 15. 462 m. pr. Kr. - Periklio reformos 16. 443 - 429 m. pr. Kr. - Periklio sąjunga 17. 431 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pradžia 18. 404 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pabaiga 19. 338 m. pr. Kr. - Heranijos mūšis, po kurio Pilypas II suvienijo Graikiją, graikų sutriuškinimas prie Charonijos 20. 337 m. pr. Kr. - Kongrese Pilypo II iniciatyva sudaryta visos Graikijos sąjunga - Korinto lyga, vadovaujama Makedonijos karaliaus. 21. 334 m. pr. Kr. - Aleksandras Makedonietis pradeda žygį prieš Persiją; Persijos nukariavimas 22. 334 m. pr. Kr. - Graniko mūšis 23. 333 m. pr. Kr. - Iso mūšis 24. 331 m. pr. Kr. - Gaugamelų mūšis 25. 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirtis Babilone 26. 281 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į 3 dideles karalystes: Makedoniją, Egiptą ir Siriją. Jų valdymą pasidalino diadochai 27. 146 m. pr. Kr. - Roma nukariauja Graikiją 28. 394 m. - imperatorius Teodosijus uždraudžia olimpines žaidynes 29. 1896 m. - Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės, tai padare Pjeras de Kubertenas Sąvokos • Agora - turgaus aikštė Senovės Graikijoje. • Akademija - vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo • Akropolis - aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis. • Amfora - keramikinė vaza su dviem ąselėm. • Antropomorfizmas - dievybės sužmoginimas. • Apela - susirinkimas Spartoje. Dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų. • Archontas - pareigūnas, renkamas iš Eupadritų , Atėnams vadovauti. • Aristokratas - turtingas, kilmingas asmuo. • Atlantida - sala arba žemynas 360m. pr. Kr. kurią kažkur paminėjo Platonas. • Bazilėjas - Spartos Karalius. • Barbaras - svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų. • Chitonas - Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis). • Demagogas - žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei. • Demokratija - valdymo forma. • Demosas - primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis. • Diadochai - Aleksandro Makedoniečio karuomėnės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją. • Dionisijos - dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose. • Eforai - Spartiečiai prižiurėtojai, kontroluojantys bazilėjus. • Eklezija - tautos susirinkimas Atėnuose. • Falanga - sunkiai ginklota pėstininkų kolona. • Filosofija - iš Graikų kalbos reiškia “Išminties meilė”. • Freska - tapyba ant sienų ir lubų. • Gerusija - auksčiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.a • Helenai - graikai.

Istorija  Konspektai   (15,78 kB)

KAS YRA CIVILIZACIJA? Požymiai, raida… Civilizacijos požymiai : ■ Susikuria organizuota visuomenė; ■ Atsiranda miestai; ■ Atsiranda valdžia; ■ Išrandamas raštas; ■ Atsiranda monomentalioji architektūra. Civilizacijos raidos etapai : ■ Genezė; ■ Subrendimas; ■ Įlūžis; ■ Nuosmukis; ■ Dezintegracija. Civilizacijos pradžia – apytikriai 3500 m. pr. Kr., kai žmonija išrado raštą, kūrėsi valstybės. Pirmosios civilizacijos – tai upių civilizacijos Afrikoje ir Azijoje (Mesopotamijos, Egipto, Indijos, Kinijos). “Derlingojo pusmėnulio“ teritorija apėmė Egiptą, Mesopotamiją, sirus, žydus, finikiečius. Mažojoje Azijoje klestėjo hetitų civilizacija. Vakarų Europoje – Graikijos ir Romos civilizacijos. Civilizacija – 1. Tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus; 2. Šiandieninė išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių turėjimas.

Istorija  Konspektai   (3,05 kB)

Viduramžių epochos bruožai: Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo senovės iki naujųjų laikų, apimantis V a. pabaigą – XV a. Pradžia – 476m., kai barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių, o pabaiga – Didieji geografiniai atradimai (1492m., kai Kolumbas atrado Ameriką). Vėliau Apšvietos mąstytojai suformulavo pažangos idėją, todėl viduramžius vadino „Tamsos šimtmečiais“. Dauguma gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti, todėl didelę reikšmę turėjo žodinė liaudies kūryba. Tuo metu sukurta didžiųjų architektūros paminklų, bažnyčių, katedrų, suklestėjo vaizduojamasis menas, religinė tapyba, atsirado knyga. Viduramžių epochos bruožai: 1) Krikščionybė ir jos moralinės normos tapo vyraujančia Europos gyventojų religija (bažnyčia - svarbiausias organas); 2) Susiformavo pagrindinės europiečių kalbos ir raštija; 3) Susidarė Europos tautos; 4) Formuojasi teisinė sistema ir parlamentarizmas; 5) Luominis susiskirstymas; 6) Viduramžiais visi laisvi piliečiai pavirsta baudžiauninkais; 7) Susiformuoja stambi žemėvalda (feodalizmas – santvarka, grindžiama žemėvalda); 8) Atsiranda universitetai (iki XI – XIII a. dominuoja vienuolynai). Europos viduramžiai paprastai skirstomi į tris laikotarpius: a) Ankstyvuosius viduramžius (476m – X a.); b) Brandžiuosius viduramžius (XI – XIII a.); c) Vėlyvuosius viduramžius (XIV – XV a.). Viduramžiais pirmą kartą naujai įsikūrusiose valstybėse susijungė germaniškoji ir romėniškoji kultūra, susikūrė naujo tipo – feodalinės – valstybės, atsirado luomai (dvasininkų, bajorų, miestiečių), miestai buvo amatų ir prekybos centrai, jie vėliau gavo savivaldą, buvo įkurta aukštųjų mokyklų – universitetų. Bizantija (395 – 1453 m.) V a. pabaigoje Vakarų Romos imperija žlugo, o Rytų Romos imperija arba Bizantija išliko. Bizantijos valstybė valdė didelę teritoriją, kuri apėmė Balkanų p-lį, Mažąją Aziją, Siriją ir Egiptą. Valstybėje imperatoriai turėjo neribotą pasaulietinę valdžią. Vienas iš žymiausių valdovų buvo Justinianas I Didysis (valdė 527 – 565 m.). Jo reformos: • Bandymas atkuri Romos imperijos galybę; • Sukūrė centralizuotą administraciją; • Išleido dekretus – valstybės karinės ir finansinės stiprybės pagrindą; • Sukūrė teisės reikalų komisiją, kuri išleido Justiniano kodeksą ( 529m.). Europos miestai dėl ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi iš Rytų šalių – Kinijos ir Indijos, bet prekiauti su šiomis šalimis trukdė persai, vėliau arabai. Prekyba su Bizantija skatino Rytų ir Šiaurės Europos stiprėjimą. Bizantijos sostinė Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Europoje, turėjęs vandentiekį ir kanalizaciją. Prekybai klestėti įtakos turėjo ir jūreivystė – į kitas šalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuošalai, namų ūkio reikmenys, vilna, linas, oda). Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko išlaikyti galią, bet vėliau Imperijai iškilo naujų sunkumų. Tais sunkiais laikais imperatorius Heraklėjas (valdė 610 – 641 m.) reformavo vidaus įstatymus ir įsteigė temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos žemės ir tapdavo savarankiškais valstiečiais. Už tai jie turėjo ginti temas karuose. Temų sistema tapo naujos Bizantijos valstybės pagrindu. Gynyba sustiprėjo, valstybės ekonomika – taip pat, nes valstiečiai mokėjo mokesčius. Vėliau situacija ėmė prastėti ir Bizantija prarado Egiptą ir Palestiną. Priežastys lėmusios Bizantijos mažėjimą:  Pakirsta prekybinė galia;  Suiro temų sistema;  Kariuomenėje daugėjo samdinių;  Įsigalėjo stambieji žemvaldžiai. Iš Bizantijos krikštą priėmė – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai. Buvo tarpas, kai Bizantija buvo iširusi, o jos vietoje įkurta Lotynų imperija (1204 – 1261 m.). Ją įkūrė kryžiuočiai. Šiai teritorijai priklausė Konstantinopolis ir nemaža dalis Bizantijos.

Istorija  Konspektai   (20,9 kB)

Įžanga Gimimas, vedybos ir mirtis – tai tie įvykiai, kuriems senoji lietuvių kultūra skyrė ypatingą dėmesį. Sprendžiant pagal išlikusius papročius ir tautosaką, pats reikšmingiausias iš jų buvo vestuvės. Tai įrodo tas faktas, jog dauguma išlikusių dainų ir papročių yra susiję su vestuvėmis. Jos- naujos šeimos ir visuomenės ląstelės gimimas, o šeima, lietuvių kultūroje, buvo svarbiausia dorovinio gyvenimo atrama, papročių saugotoja ir ūkinės veiklos centras, šeimai patikėta gyvybės perdavimo misija. Vestuvės, įprasminančios žmogaus gyvenimą, yra kartu ir dvasinis tapsmas. Mūsų protėviams jos buvo virsmas – misterija, apimanti ir mirtį, ir prisikėlimą (gimimą), keičianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Žmogus iki vestuvių- vaikinas ar mergina, po vestuvių tapdavo moterimi ar vyru- visateisiais visuomenės nariais. Santuoką žmonės laikė sakrališku, neliečiamu ir nesugriaunamu įvykiu. Už santuokos išniekinimą jaunavedžius baudę ir žmonės, ir prosenelių velės, ir namų židinio dievybės. Šiame referate apžvelgsiu svarbiausius papročius susijusius su pasiruošimu vestuvėms, vestuvėmis ir laikotarpiu po vestuvių. Visas referatas ir yra suskirstytas pagal šiuos laikotarpius. I PRELIMINALINIS Jaunuolių susipažinimas Tradicinėje kultūroje jaunimas tarpusavyje susipažindavo atlaiduose, vakaronėse, įvairiuose pasilinksminimuose. Renkantis žmoną ar vyrą, buvo paisoma doros, darbštumo, sveikatos. Nors pačių jaunuolių norai ir simpatijos taip pat buvo svarbūs, bet į vaikų santuokas kišdavosi tėvai kurių žodis, dėl ekonominių, socialinių ir psichologinių priežasčių, turėjo didelę reikšmę. Neretai turtingieji drausdavo tuoktis su neturtingųjų vaikais taip pat drausti tuoktis galėjo dėl esančių antipatijų konkretaus žmogaus atžvilgiu ar kitokių priežasčių. Lietuvoje visais laikais pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, žuvininkystė bei įvairūs amatai- kitaip tariant tokie verslai kurie reikalauja tęstinumo ir turi būti perduodami iš kartos į kartą. Tai buvo svarbiausias veiksnys, reikalavęs kad tėvai pritartų jaunuolių vedyboms. Jei jungtuvės įvykdavo su tėvų palaiminimu, jaunieji gaudavo kraitį ir galėdavo apsigyventi pas vienus iš tėvų ar net perimti jų ūkį. Tuokiantis be tėvų pritarimo jauna šeima galėjo tapti padieniais darbininkais dvare (kumečiais) ar pas pasiturinčius ūkininkus, bet tai būdavo kraštutinis ir gana retas atvejis. Dabartiniame pasaulyje jaunuoliai taip pat dažnai susipažysta diskotekose, įvairiuose vakarėliuose ar kitokiuose pasilinksminimuose. Dabar norintys susirasti antrąją puse žmogus gali duoti skelbimą į žurnalą, laikraštį ar pasiskelbti internete. Netgi yra pažinčių agentūros kurios padeda žmonėms susirasti draugą ar draugę. Renkantis mylimąjį susižavėjimas ir patrauklumas turi kur kas didesnią reikšmę nei senesniais laikais. Žinoma, kiekvienam žmogui kriterijai pagal kuriuos jis rinksis mylimąjį yra skirtingi. Dėl pasikeitusių socialinių, o visų pirma ekonominių veiksnių tėvų valia yra mažiau svarbi. Piršlybos Tradicinėje kultūroje piršlybų pradžia vadinta atklausais. Nužiūrėjęs merginą, piršlys (Pietryčių Lietuvoje – svotas) kartais siųsdavo vyresnę moterį arba paauglį (piemenį) atklausams – sužinoti ar bus šiuose namuose laukiamas. Sužinojęs, kad yra laukiamas vaikinas su piršliu važiuodavo „piršlėmis“. Iš pradžių atvykęs į namus piršlys mėgindavo nuslėpti savo atvykimo motyvus. Piršlys apsimesdavo pirkliu arba medžiotoju, kuris ieško paklydusios avelės, telyčios ir pan. Neužilgo būdavo atvedama išrinktoji mergina, o piršlys sodinamas už stalo. Per pirmąjį susitikimą piršlys bei jaunosios tėvai derėdavosi dėl pasogos, patys jaunieji į derybas paprastai nesikišdavo. Į piršlybų ciklą įėjo visos tos apeigos, kurios buvo susijusios su oficialiu santuokos pasiūlymu merginos tėvams, santuokos sąlygų aptarimu ir jaunųjų susitarimu tuoktis. Kaip jau minėjau dažnai jaunojo ar jaunosios pasirinkimą lemdavo ne abipusis susižavėjimas, o ekonominiai, ūkiniai sumetimai, tad piršlybose svarbiausi veikėjai buvo piršlys ir nuotakos tėvai. Antrojo piršlio ir jaunikio apsilankymo tikslas buvo galutinai susitarti dėl pasogos (kraičio) bei vestuvių datos. Piršlybų metu šalys tiksliai nustatydavo jaunikio ūkio apžiūrėjimo – „peržiūrų“ arba, kaip buvo sakoma Žemaitijoje, „ūkvaizdžių“ datą. Piršlyboms buvo įprasta joti šeštadienio vakarais. Ūkvaizdžių metu jaunosios pusės atstovai vykdavo apžiūrėti jaunikio ūkio, įsitikinti ar jis tikrai yra toks turtingas kaip apie jį kalbėjo piršlybų metu. Šioje vietoje kartais būdavo apgaulių, kuomet jaunasis iš kaimynų į savo ūkį parsivesdavo svetimų gyvulių, ar į aruodus pridėdavo šiaudų ir uždengęs juos maišu apipildavo grūdais, taip norėdamas sudaryti „pilnų aruodų“ įspūdį. (1; p. 275-277;4) Sužadėtuvės arba žiedynos Likus vienai – dviem savaitėms iki vestuvių, buvo rengiamos sužadėtuvės arba žiedynos. Žiedynų apeigose išsiskiria šie momentai, reiškią jaunųjų susitarimą bendrai gyventi: išgėrimas vyno ar degtinės iš vieno stikliuko, pasikeitimas dovanomis (žiedais, rūtos šakele, skarelėmis) ir viešas pasibučiavimas. Sužadėtuvių (sanderybų) apeigas bene detaliausiai yra aprašęs M.Valančius. Pagal jį, sužadėtuvės vyksta šeštadienį po ūkvaizdžių. Į merginos namus atvyksta vaikinas su piršliu ir keletu svečių. Piršlys atsiveža gėrimo. Jaunieji sodinami prie atskirų stalų. Piršlys, su gėrimo taure užsveikindamas merginos tėvą, po to motiną, klausia, ar šie leidžia dukterį už peršamo vaikino. Gavęs teigiamą atsakymą, klausia vaikiną, ar jis sutinka merginą vesti, o ją – ar sutinka tekėti. Jiems atsakius teigiamai, piršlys duoda merginos motinai pinigų, o ši, paėmusi dukterį už rankos, taria: “Štai atiduodu mano vaiką, imk sau”. Tada piršlys, vėl pripylęs taurę, kreipiasi į merginą: “Sveika, jaunoji!”(www.vestuves.lt) Drauge atneša jai lėkštelėje baltą nosinę apdengęs rūtų vainikėlį, kurį merginos sesuo prisega šiai prie plaukų. Po šių apeigų piršlys pasodina jaunąją užstalėje prie jaunojo, drauge pareikšdamas, ką jaunajai porai jis dovanosiąs pradžiai gyvenimo. Savo dovanas pažada ir kiti sužadėtuvių svečiai: vyrai – gyvulių, javų, merginos – audinių. Rytojaus dieną sužadėtiniai važiuoja “paduoti užsakus”. Užsakai – tai bažnyčioje po pamokslo skaitomų skelbimų metu paskelbta žinutė apie būsimas jungtuves. Paprastai užsakai būdavo skelbiami 3 sekmadienius iki vestuvių.

Istorija  Referatai   (38,7 kB)

Sirijos Civilizacija: Sirija buvo viena is pirminiu civilizacijų. Jordano upes slenyje rastas seniausias miestas.Šiame regione apie X tūkstantmeti.pr.kr.buvo įkurtas Jerichonas.Tame pačiame tūkstantmetyje pr.kr. jau bivo pradeti statyti apskriti i palapines panšus namai.,o VII tūkstantmetyje pr.kr. pradeti statyti keturkampiai namai.Jerichno žmones gerbe mirusiuosius,ju palaikus koncervuodavo. Po keliu dešimtmečiu kasinejimų bivo rastos Eblos miesto liekanos(sienu likuciai,vandentiekio dalys,švemtyklų griuvesiai)[Sirijos šiaures vakaru lygumoje] Apie XXIIIa.pr.kr.viduri buvo rasta daugiau kaip penkiolika tūkstančiu moliniu dantiraščio lentelių archyva.Iš amžiu glūdumos išliko nauja kultūra, nauja kalba,šiek tiek panaši į senoves žydu ir finikiečiu. Iš Eblos archyvo sprendžiama kad jau IIItūktantmetyje pr.kt. miestas bivo megapolis. Mieste gyveno ~ 30tūkst.gyventojų.Jis intensyviai prekiavo su egiptu.tai rodo skulptūros,architektūros paminklai.Miestas varžesi su Akado valdovais kol 2000m.pr.kr.neišnyko nuo žemes paviršiaus.Taip pat yra zimona Ugaritas-tambus prekybos centras ir nepriklausoma valstybe. Finikija: Kai žlugo Ugaritas iškilo kita nauja tauta_Finikiečiai. Finikijos istorijos pradžia laikomi 1200m.pr.kr.Gamtos salygos nuleme pagrindinius finikiečiu užsiemimus,jų kasdienį gyvenimą.Jie veise vynuogiu,alyvmedžiu,figu ir datuliu plantacijas. Jie daug prekiavo,keitesi produkcija su kitomis salimis.Finikiečiu koloniju miestai atsirado tada kai jie eme plaukioti ieškodami nauju uostu. Žymiausia Finikijos kolonija-kartagina.Finikiečiai itvirtino abecelini rašta Sirijos civilizacijos pabaigoje. Žinomos trys seniausios abeceles: 1. Datuijama 1300-1000m.pr.kr. Rasta Buble,ja sidare 80ženklu. 2. Analogiska abecele aptikta sugriautame Ugarite apie 1400m.pr.kr. 3. 22 raidžiu abecele taip pat rasta Bible,ji datuojama Itūkstantmecio pr.kr.pradzioje. Drauge su finikiečiu pirkliais kelevo ir ju abecele.Ji skverbesi i kitas kulturas.Finikiečiu abeceles pagrindu atsirado senoves arameju rastas, veliau išsurituliojo ir kitos rašto sistemos: indų,persų,arabų ir žydu.Vakaruose ja pereme graikai.Turejo itaka ir slavų krilicai,ir net lotyniskajai rašto sistemai. Senoves Žydai: Ju tauta buvio nedidele bet labai reikšminga.Ji isikūre pirma is triju pasaulio kutūros istorijoje zinomu monoteistines religijos sistemu-judaizma, senoves žydų religija..(vien sios religijos atsiradimas buvo pradoksas) Monoteizmo ideja pereme ir ispletojo senoves žydu pusiau klajoklines gentys. Senoves žydi ir ju religijos formavimosi istorijos pagrindisnis šaltinis – Biblija.-tiksliau Senasis Testamentas. Žydai buvo klajokliu gentis,kilusi is semitu tautos,jie pagrinde buvo piemenys.. Ju religija Senasis Testamentas vadino Baalu ir Aštarčiu garbinimu.Buvo tikima kad derlingumo jegos Baalas(vyriskoji) ir Aštarte(moteriskoji)-veike gamtoje.Pasak religijos zeme yra dieviskuju jegu santykiu laukas. Legentunis žydi protevis Abraomas apgyvendino tauta Mesopotamijos siares vakaru dalyje, o jo anukas Jokubas(tapes Izraeliu, ir daves pvadinima visai tautai) isitvirtino Palestinoje. Apie 1600m.pr.kr prasidejo nauja žydu migracija.Biblijoje teigema kad žydai iskeliavo I egipta kur jau buvo isikures ir faraono inistru tapes vienas is jokubo sunu Juozapas. Bet zydu padetis blogejo, faraonas bijodamas zydu liepe iszudyti visus vyriskos lyties naujagimius, bet vienas issigelbejo tai buvo Moze kuris tapo zydu tautos vadu ir mesiju.Moze dievo palepimu turejas nuvesti žydis I pazadetaja zeme ten rado jau apsygyvenusius filistiniecius su jais kariavo bet karo pabaigos jis nesulauke.(jis paigesi apie 1250m.pr.kr) Moze yra laikomas žydi religijos Tevu.Jis nustate kaip garbinti dieva kokiu kam auku reiek, jis parenge istatymus surasydamas juos pagal Dievo nurodymus. Zydai pazatetoje zemeje noredami islikti turejo daug kariauti todel turejo tapti vieningi ir laikytis Mozes istatymu ir tikybos.Žydai turejo karine sajunga vadovaujama Teiseju. Jie ir isrinko naujiu karaliumi Sauliu. Bet nei Sauliui,nei Dovydui,nei Saliamonui nepavyko sukurti tvirtesniu valstybes pagrindu. Biblijoje yra aptasoma tik geri valdovu darbai kaip: Dovydas ikure sostine Jeruzale. Ja paverte tikybos ir valstybinio gyvenimo centru.pastate sventyklas, ir žydi sventenybe –Sandoros skrynia. Saliamonas- pagyvino santykius su kaimynasi, nukreipe per Kanaana didziuosiu prekybos kelius.Kiekvienas zydu valdovas vede tauta sekmes keliu. Bet zydu valdovai netorijo morales normu.Saliamono valdymo metu dalis zydu nepatenkinti juo atsiskyre, ir ikure Samarijos arba Izraelio valstybe.(siaureje) o Saliamono ipediniams liko pietine dalis Judeja.Abi valstybes kariavo tarpusavyje.Veliau Samarija sunaikino Sargonas.O Judeja atiteko Babilonui. Kai žydu valstybe silpo jo dvasia stiprejo.Jie issigelbejima siejo su Dievo vardu.Žydai atgavo nepriklausomybe tik persu valdovo Kiro deka, bet veliau juos vel paverge Makabeju(palestina) o juos Naujojo Romos imperija uzeme.

Istorija  Konspektai   (9,93 kB)

Senovės Graikija Metai 1. 3000 - 1450 m. pr. Kr. - Kretos (Mino) civilizacija (arba kultūra) 2. III a. pr. Kr. - įsiveržus dorėnams žlugo Egėjo civilizacija 3. 1100 m. - IX a. pr. Kr. - Homero (tamsiųjų amžių) laikotarpis 4. VIII - VI a. pr. Kr. - Archajinis laikotarpis 5. 776 m. pr. Kr. - Pirmosios olimpinės žaidynės, graikų era 6. VI a. pr. Kr. - sukurtas graikų teatras 7. 594 m. pr. Kr. - Solono reformos 8. 560 - 528 m. pr. Kr. - Peisitrato reformos 9. 508 - 507 m. pr. Kr. - Kleistenio reformos 10. V a. pr. Kr. (500 m. pr. Kr.) - prasidėjo Graikų Persų karai 11. 490 m. pr. Kr. - Maratono mūšis 12. 480 m. pr. Kr. - Termopilių mūšis, pralaimėjo Spartiečiai 13. 479 m. pr. Kr. - mūšiai prie Platėjos ir Mikalės kyšulio 14. 478 m. pr. Kr. - Delo sąjunga 15. 462 m. pr. Kr. - Periklio reformos 16. 443 - 429 m. pr. Kr. - Periklio sąjunga 17. 431 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pradžia 18. 404 m. pr. Kr. - Peloponeso karo pabaiga 19. 338 m. pr. Kr. - Heranijos mūšis, po kurio Pilypas II suvienijo Graikiją, graikų sutriuškinimas prie Charonijos 20. 337 m. pr. Kr. - Kongrese Pilypo II iniciatyva sudaryta visos Graikijos sąjunga - Korinto lyga, vadovaujama Makedonijos karaliaus. 21. 334 m. pr. Kr. - Aleksandras Makedonietis pradeda žygį prieš Persiją; Persijos nukariavimas 22. 334 m. pr. Kr. - Graniko mūšis 23. 333 m. pr. Kr. - Iso mūšis 24. 331 m. pr. Kr. - Gaugamelų mūšis 25. 323 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio mirtis Babilone 26. 281 m. pr. Kr. - Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į 3 dideles karalystes: Makedoniją, Egiptą ir Siriją. Jų valdymą pasidalino diadochai 27. 146 m. pr. Kr. - Roma nukariauja Graikiją 28. 394 m. - imperatorius Teodosijus uždraudžia olimpines žaidynes 29. 1896 m. - Atėnuose atkuriamos Olimpinės Žaidynės, tai padare Pjeras de Kubertenas Sąvokos • Agora - turgaus aikštė Senovės Graikijoje. • Akademija - vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo • Akropolis - aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis. • Amfora - keramikinė vaza su dviem ąselėm. • Antropomorfizmas - dievybės sužmoginimas. • Apela - susirinkimas Spartoje. Dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų. • Archontas - pareigūnas, renkamas iš Eupadritų , Atėnams vadovauti. • Aristokratas - turtingas, kilmingas asmuo. • Atlantida - sala arba žemynas 360m. pr. Kr. kurią kažkur paminėjo Platonas. • Bazilėjas - Spartos Karalius. • Barbaras - svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų. • Chitonas - Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis). • Demagogas - žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei. • Demokratija - valdymo forma. • Demosas - primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis. • Diadochai - Aleksandro Makedoniečio karuomėnės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją. • Dionisijos - dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose. • Eforai - Spartiečiai prižiurėtojai, kontroluojantys bazilėjus. • Eklezija - tautos susirinkimas Atėnuose. • Falanga - sunkiai ginklota pėstininkų kolona. • Filosofija - iš Graikų kalbos reiškia “Išminties meilė”. • Freska - tapyba ant sienų ir lubų. • Gerusija - auksčiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.a • Helenai - graikai.

Istorija  Konspektai   (15,78 kB)

KAS YRA CIVILIZACIJA? Požymiai, raida… Civilizacijos požymiai : ■ Susikuria organizuota visuomenė; ■ Atsiranda miestai; ■ Atsiranda valdžia; ■ Išrandamas raštas; ■ Atsiranda monomentalioji architektūra. Civilizacijos raidos etapai : ■ Genezė; ■ Subrendimas; ■ Įlūžis; ■ Nuosmukis; ■ Dezintegracija. Civilizacijos pradžia – apytikriai 3500 m. pr. Kr., kai žmonija išrado raštą, kūrėsi valstybės. Pirmosios civilizacijos – tai upių civilizacijos Afrikoje ir Azijoje (Mesopotamijos, Egipto, Indijos, Kinijos). “Derlingojo pusmėnulio“ teritorija apėmė Egiptą, Mesopotamiją, sirus, žydus, finikiečius. Mažojoje Azijoje klestėjo hetitų civilizacija. Vakarų Europoje – Graikijos ir Romos civilizacijos. Civilizacija – 1. Tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus; 2. Šiandieninė išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių turėjimas.

Istorija  Konspektai   (3,05 kB)

Dažnai žmonės intuityviai priima moralinius, gerus sprendimus, nežinodami, kad tokių sprendimų prėmimas, kaip ir geros derybos, yra išmokstamas menas. Net ir sudėtingose situacijose žmonės linkę pasitikėti paprastu sprendimo būdu.Praktiškas apskaičiavimas (elementari logika, patyrimas, naudingumas, teisingumas ir kt.) padeda apsispręsti, kokį žingsnį reikėtų žengti konkrečioje situacijoje.Kartais, akcentuojant sprendimo racionalumą, universalumą, remiasi auksinės taisyklės principu:”Elkis su kitais taip, kaip norėtumei, kad su tavim būtų elgiamasi”.

Administravimas  Referatai   (11 psl., 68,65 kB)

Pagrindinės temos. Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. Lietuvių tautos likimas. Kuo J. Aputis tradiciškas kūrėjas? Jo novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo.

Lietuvių kalba  Pateiktys   (30 psl., 19,94 kB)

Samprotavimo temos, literatūra argumentavimui, citatos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 12,4 kB)

Istorijos sąvokos. Alodas, Civilizacija, erezija...

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,11 kB)

Delis Delis (angl. Delhi) - miestas šiaurės Indijoje, šalies sostinė. 10,93 mln. gyventojų (2005). Miestą sudaro senamiestis (Old Delhi), esantis prie Džamnos upės, ir naujamiestis (New Delhi), kuriame reziduoja Indijos valdžia. Mieste yra Džami Masdžido mečetė, Indijos vicekaralių rūmai Raštrapati Bhavanas, Radžpato prospektas, Kutb Minaro minaretas (su aukščiausiu pasaulyje akmeniniu bokštu), Džai Singho observatorija. 1922 m. įkurtas Delio universitetas (naujamiesčio pietuose), kuriam priklauso 74 koledžai. Yra oro uostas, sporto įrengimai (pastatyti 1982 m. Azijos žaidynių proga). Delyje yra Mahatmos Gandžio kremavimo vieta. Priemiesčiuose daug pramonės įmonių (ypač - plačiojo vartojimo prekių). Senamiestis garsus meno amatais. Istorija Senovėje miestas buvo vadinamas Indraprastha. Pasak Mahabharatos, buvo įkurtas apie 1400 pr. m. e., valdant Pandavų karaliui Judhišthirai. Delio vardas žinomas nuo I a. pr. m. e. – tuomet miestą pastatydino ir jį savo vardu pavadino radža Dhilu. Buvo reikšmingas Maurijų dinastijos (III a.) laikais – tai patvirtina ir rastas vieno galingiausių tos dinastijos valdovų Ašokos įsakas, iškaltas akmenyje. Pagal indrų tradiciją XI-XVII a. 1-osios pusės Delio istorija skiriama į 7 sugriauto, apleisto ir vėl atstatyto miesto (miestų) laikotarpius. 1206 m. Delis tapo Delio sultonato, 1526 – Mongolų imperijos sostine (iki 1707 m. pakaitomis su Agra). XIII-XVIII a. Delis buvo svarbiausias Šiaurės Indijos prekybos ir amatų centras. 1803 m. jį užėmė britai; miestas iki 1858 m. išliko realios valdžios netekusių D. Mongolų rezidencija. Vienas Indų sukilimo (1857–1859) centrų. XIX a. 2-ojoje pusėje jo plėtra sulėtėjo. 1912–1929 Delio (dab. - Senasis Delis) pietų pakraštyje pastatytas (pagal anglų architektų E. Lutyens ir H. Baker projektą) modernaus vakarietiško stiliaus priemiestis, netrukus virtęs miesto dalimi – Naujuoju Deliu. Į jį britai 1912 m. iš Kalkutos perkėlė Indijos kolonijos administracinį centrą – tai paspartino Delio plėtrą. Nuo 1947 m. Naujasis Delis – nepriklausomos Indijos, nuo 1950 m. – Indijos konstitucinė sostinė. 1948–1951 m. į Delį iš Pakistano atsikėlė dalis sikhų ir hinhuistų, vėliau daug gyventojų iš Radžastano, Utar Pradešo ir kitų valstijų (1911 m. buvo 240 000 gyventojų, 1961 m. – 2,4 mln.). Delis XX a. 2-ojoje pusėje sparčiai plėtėsi, tapo svarbiausiu Šiaurės Indijos ūkio, kultūros, švietimo, susisiekimo ir turizmo centru, vienu svarbiausių regione Pietų Azijos miestų. Bendra miesto informacija Vieta: Delis įsikūręs Indijos Šiaurėje, didelėje ir derlingoje žemumoje, esančioje Himalajų papėdėje. Gyventojų skaičius: 10,2 mln. (2003 m.). Kultūra ir religija: šiame sename mieste jau 3000 metų gyvena skirtingų religijų ir kultūrų tautos, kurios ne tik tarpusavyje konkuruoja, bet ir kariauja. Delio dalys: Senasis Delis ir Naujasis Delis. Abi dalis jungia vadinamasis Konoto (Connaught Place) žiedas - vieta, kur įsikūrę daugybė restoranų, barų, parduotuvių ir viešbučių. Senasis Delis: gyvenamasis ir pramonės rajonas. Čia pastatai žemi ir chaotiškai išsibarstę, gatvelės siauros ir pilnos žmonių. Čia daug rytietiškų turgaviečių ir monumentalių pastatų iš Didžiųjų Mogolų epochos. Naujasis Delis: įsikūręs į pietus nuo Senojo Delio; konstitucinė Indijos sostinė. Susideda iš trijų parkais atskirų rajonų: prekybinio, gyvenamojo ir vyriausybinio. Naujasis Delis buvo pastatytas XX a. trečiajame dešimtmetyje pagal britų architektų projektus. Tiesios plačios gatvės jungia apvalias aikštes ir rūpestingai prižiūrimus parkus.

Geografija  Rašiniai   (488,42 kB)

Aukštaitijos nacionalinis parkas Aukštaitijos nacionalinis parkas IUCN Category II (Nacionalinis parkas) Lūšių ežeras Aukštaitijos nacionalinis parkas – pats seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parkas yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. KULTŪRA Parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai. Išlikę šiaurės rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanų su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės. Apie Kretuono ežerą surasti archeologiniai lobiai – senovinės gyvenvietės, per 300 pilkapių, supiltas ilgas gynybinis pylimas. Tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje. Parke yra 116 kaimų, dauguma iš jų tik kelių sodybų grupėĮdomūs gatviniai Kretuonių, Ginučių, Šakališkės, Meironių kaimai, Kaltanėnų miestelis, senieji vandens malūnai, medinės Palūšės bažnyčios architektūrinis kompleksas. Dėmesio verti Reškutėnų kaimo mokyklos etnografinis muziejus, bitininkystės muziejus Stripeikiuose, XIX a. technikos paminklo, Ginučių malūno, ekspozicija. Ginučių malūnas GAMTA Dėl savo geomorfologinės praeities Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria savo gamtinių salygų įvairove. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys. Pavyzdžiui, parke rasta net 59% visų Lietuvoje savaime augančių augalų rūšių, kai tuo tarpu jis apima mažiau nei 1% Lietuvos teritorijos. Iš gyvūnų čia sutinkami beveik visų Lietuvoje gyvenančių stuburinių rūšių atstovai, o kai kurių vabalų tai yra vienintelė radimvietė Lietuvoje. Nuo aukštų parko kalvų atsiveria puikūs vaizdai į ežerus, dirbamus laukus ir miškus. Toks kraštovaizdis būdingas ežeringoms moreninėms aukštumoms. Įdomūs Puziniškio ir Šiliniškių gūbriai, Ladakalnis. Parke tyvuliuoja 126 ežerai, daugiausia – centrinėje parko dalyje. Didžiausi parko ežerai: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Parko teritorijoje yra ir giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas (60,5 m gylio). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, iš Žeimenio ežero išteka ir 22 km parko teritorija vingiuoja Žeimena, kuria iš Aukštaitijos nacionalinio parko galima nuplaukti net į Kuršių marias. Parkui priklausančiose Ažvinčių (sengirė) bei Minčios giriose vyrauja pušynai. Ties Šuminų kaimu Baluošo pakrantėje yra savitas kadagynas, o tarp Linkmeno ir Asėko ežerų – unikalus Ginučių ąžuolynas. Gamtininkams labai įdomios paežerių ir miškų pelkutės, upelių protakos, gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, kai kurios jų Lietuvoje labai retos – belapė antbarzdė, blyškioji džioveklė, žvirblinė pelėda, juodkaklis naras. Į Žeimeną atplaukia neršti lašišos, į miškus atklysta vilkai, kartais net meškos, nuolatos gyvena lūšys. Aptiktos didelės šikšnosparnių kolonijos, įsikūrusios didelės rudagalvių kirų kolonijos Kretuono ežero Didžiojoje saloje. Su parko augalija galima susipažinti Palūšės botaniniame take, stebėti paukščius įdomiausia Asėko ir Kretuono ežeruose. Parke saugoma nedidelė, bet graži Gervėčių aukštapelkė. Varniškių II kaime yra du medžiai – gamtos paminklai: Varniškių ąžuolas ir liepa. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas, apie kurį pasakojamos legendos. Nuo Ladakalnio atsiveria viena gražiausių Lietuvoje panoramų: medžių juostomis įrėminti ežerai, iškilūs gūbriai, piliakalniai.

Geografija  Referatai   (484,49 kB)

Vienos profesijos žmonėms būdingi panašūs asmeniniai bruožai, savybės, išskiriancios juos iš kitų profesijų atstovų, jie yra savito charakterio tipo (pvz., jautrūs kitų skausmui ir nelaimėms, kitais besirūpinantys asmenys neretai renkasi socialinio darbuotojo profesiją). Profesijos reprezentatinai išsiskiria savo profesinėmis žiniomis, turi specifinių įgūdžių. Juos sieja formali organizacija, užtikrinanti jų interesus, jiems galioja nustatyti etikos standartai.

Socialinis darbas  Referatai   (5 psl., 12,06 kB)

Bibliografijos teorijos samprata ilgą laiką buvo siejama su visa bibliografine veikla. Bibliografijos objektu buvo laikomas dokumentas ir žinios apie jį. Bibliografinės žinios buvo pavienės, neapjugtos į visumą, todėl joms trūko vidinių loginių ryšių. Bibliografijos teorijas kūrė ne viena smokslininkas. Šiuo metu egzistuoja kelios bibliografijos teorijos koncepcijos, kurios viena kitą papildo naujomis idėjomis ir požiūriais ir leidžia bibliografijos teorijai kaip mokslo sričiai vytytis toliau.

Socialinis darbas  Rašiniai   (6 psl., 8,09 kB)

I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija,rel. kovos, reakciją prieš renesanso kultūrą vid. amžių tradicijų gaivinimas.Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feod. visuomenės pasaulėžiūrą ir pasau lėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos. ARCITEKTŪRA: Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Pušniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių.Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose. Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai.Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro. ~1~ Vokietijoje XVII a. pab. - XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisiklingesnė, vad.prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencijaViurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir achitektūros kompleksų (Maskvoje - Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas). Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 - 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriemsbūdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 - 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). vėlyvajam baroko (1690 - 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus - šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno - Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais. DAILĖ: baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai. XVII a. savita baroko tapybos m-la susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, relistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai - špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis. ~2~ Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų.XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių. LITERATŪRA: Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo - su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įv. šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje - gongorizmas, kultizmas, Anglijoje - metafiziniai poetai. Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII - XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.

Dailė  Konspektai   (8,33 kB)

Automobilizacijos problema XX amžius neabejotinai yra automobilių amžius. Jų ekspansija stulbinanti. 1900-aisiais visame pasaulyje automobilių buvo tik 11 tūkstančių, 1940-aisias – 46 milijonai, 1980-aisiais apie 300 milijonų, o dabar jau apie pusę milijardo. Neabejotinas automobilizacijos lyderis yra JAV: 1000 gyventojų tenka per 650 automobilių. Dar 20-tyje šalių automobilių skaičius 1000 gyventojų viršija 300. Šias šalis sparčiai vejasi iš socializmo pabėgusios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, jų tarpe ir Lietuva. Per šimtmetį automobiliai esmingai pakeitė žmogaus gyvenimą ir jo aplinką. Susiformavo ištisos industrijos šakos, nes jiems reikia ne tik labai daug kuro, metalo, plastmasių, elektronikos, tankaus automobilių kelių tinklo, stovėjimo aikštelių bei garažų, bet ir aptarnavimo, remonto, apsaugos, reklamos, tyrimo, projektavimo, prekybos, utilizavimo ir t. t. Automobilizuotose šalyse automobilis tapo būtinu atributu, nes taip organizuota aplinka ir veikla. Tai labai paranku automobilių pramonei. Gausėjant automobilių, vis dažniau juntamos automobilizacijos pasekmės. Štai keturios automobilio neigiamos savybės: • Aplinkos teršimas ir neigiamas jo poveikis sveikatai, gamtai, statiniams; • Kraštovaizdžio nuskurdinimas, kultūros paveldo naikinimas; • Autoavarijų pasekmės; • Nesveikas gyvenimo būdas. Automobilių tarša tai: kenksmingi kuro degimo produktai, kuro nutekėjimai, nugaravimai, atitarnavę tepalai, agregatai bei atliekos po aptarnavimo, padangų ir kelių dangos nusidėvėjimo dulkės, triukšmas. Didžioji teršalų dalis atsiranda iš kuro degimo. Automobilio variklyje, sudegant apie 1 kg benzino, kartu sudega apie 14 kg oro, o į atmosferą išmetama apie 15 kg įvairių dujų mišinio. Vadinasi, vienas automobilis, per metus nuvažiuodamas 10 000 km ir sunaudodamas po 7 kg benzino 100 km, išmeta apie 10 tonų įvairių dujų mišinio. Išmetamų toksinių medžiagų kiekis bei sudėtis priklauso nuo variklio tipo, kuro rūšies, važiavimo rėžimo, degimo sureguliavimo. Įvertinant įvairių tyrimų rezultatus ir mūsų automobilių parko nusidėvėjimą bei vairavimo kultūrą, galima teigti, kad vidutinis šalies automobilis, sudegindamas vieną toną kuro, išmeta vidutiniškai 600 kg anglies monoksido, 75 kg angliavandenilių, 30 kg azoto oksidų, 15 kg aldehidų. Vadinasi kasmet Lietuvos automobiliai išmeta apie 400 tūstančių tonų pavojingų teršalų. Be jų, yra dar ir nepageidaujamas anglies dioksidas, kurio gausa atmosferoje kelia realų „šiltnamio efekto“ pavojų visam pasauliui. Vertinant toksinių medžiagų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai, pas mus dažniausiai minimas švino poveikis. Gerai tai, kad jo mažėja. Tačiau švinas nėra pavojingiausias. Pavyzdžiui, benzpirenas (vienas iš keliolikos automobilio išmetamųjų policiklinių angliavandenilių) yra gerokai toksiškesnis. Didžiausia leistina jo koncentracija ore yra viena milijoninė miligramo dalis (švino 300 kartų didesnė). Pasak vokiečių mokslininkų, benzpirenas sukelia ir skatina piktybinius plaučių ir gerklės auglius. Lietuvos Fizikos instituto duomenimis, benzpireno koncentracijos Lietuvoje prie intensyvaus eismo magistralių viršija didžiausias leistinas normas 15-20 kartų, o kur bloga ventiliacija, dar daugiau. Daržovių užterštumas benzpirenu net už 60-70 metrų nuo Vilniaus-Kauno magistralės keliolika kartų viršija didžiausias leistinas koncentracijas. Lietuvoje automobilių taršumas paprastai vertinamas tik pagal išmetamo anglie monoksido kiekį. Kitų 60 toksinių komponentų kiekis lieka nežinomas. O žinoti šių medžiagų kiekį ir sudėtį labai svarbu, nes jų neigiamas poveikis ne tik individualus, bet kartais ir sumuojasi. Atmosferoje formuojasi nauji junginiai – fotooksidantai. Pavyzdžiui, azoto oksidai formuoja rūgštų lietų, nuo kurio labiausiai kenčia gamtinė aplinka, kultūros paveldo objektai. JAV laikraščio „The New York Times“ pateiktais duomenimis, Los Andžele yra arti 4,5 milijonų automobilių. Jie kasdien išmeta į orą apie 1000 tonų azoto oksidų, 1500 tonų angliavandenilių ir 7000 t anglies monoksido. Be to, mieste dažnai vyksta temperatūros inversijos – iki 260 dienų per metus. Inversijos sluoksnis būna 300-900 m storio, ir, esant dideliam Saulės radiacijos intensyvumui, nuo išmetamųjų dujų susidaro labai nuodingas fotocheminis debesis. Šiandien tokie debesys susidaro virš eilės didžiųjų pasaulio miestų.

Aplinka  Rašiniai   (14,75 kB)

Karolis Didysis vienas iš nedaugelio Europos valdovo gavusių “Didžiojo” prievardį, tokių išties būta nedaug. Savo titulą jis sugebėjo pelnyti savo žygių, užkariavimų, Europos suvienijimo, krikščionybės kaip visuotinės religijos įvedimu Europoje.

Istorija  Referatai   (11 psl., 19,33 kB)

Pirmoji Lietuvių kalbos gramatika (,,Grammatica Litvanika“) buvo išleista 1653m. Karaliaučiuje. Ją parašė lotyniškai Danielius Kleinas. XVII – XVIII a. išėjusios Lietuvių kalbos gramatikos: Kristupo Sapūno 1791m., Povilo Fridriko Ruigio 1747m., Kristijono Gotlibo Milkaus 1800m. Pirmasis Lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje 1620m. autorius Konstantinas Sirvydas. Tai trijų kalbų žodynas: lietuvių, lenkų, lotynų kalbų. Jis daug prisidėjo norminant ir turtinant kalbą. Tai vienintelis žodynas buvęs iki XIXa. Lietuvių ir vokiečių kalba F. Hako (1730), P. Ruigio (1747), K. Milkaus (1900).

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 6,64 kB)

Visokio plauko žmonės nori įsigauti į kompiuterių sistemas - nuo smalsių vartotojų, kurie tiria sistemą paprasčiausiai norėdami sužinoti, kas joje yra, iki kompiuterių piratų (hakerių), trokštančių sunaikinti duomenis ar kitaip falsifikuoti duomenų bazes. O kur dar pramonės šnipai, šaltojo karo šnipai, dirbantys užsienio šalių žvalgybos agentūrose. Kompiuterių piratai stovi prie durų, bet jie nesibels, o įsibraus į jūsų kompiuterius, tikėdamiesi didelės naudos. Jei manote, kad piratas - paauglys ir įsiverš tam, kad pajuokautų, labai klystate.

Informatika  Referatai   (8 psl., 12,59 kB)

Kalbant apie lietuvių protėvius, visada reikia skirti lietuvius kaip atskirą baltų gentį ir lietuvius – būsimosios Lietuvos valstybės kūrėjus ir lietuvių tautybės pradininkus. Priešistorės tyrinėtojai pateikia dvi pagrindines lietuvių kaip genties atsiradimo versijas. Niekas neabejoja, kad lietuvių protėviai kilę Rytų Lietuvos pilkapių kultūros žmonių (V–IX a.). Ginčijamasi dėl kitko: iš kur jie Rytų Lietuvoje atsirado.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,96 kB)

Lietuvos ekonomikos, kultūros ir politinės raidos aplinkybės subrandino visuomenės poreikį turėti aukštąją mokyklą. Dėl teisės įkurti aukštąją mokyklą ir įgyti didesnės įtakos visuomenėje varžėsi katalikai ir protestantai. Protestantizmui plintant, katalikai suskato steigti savo mokyklas, kad katalikybė būtų atstatyta. Kontrreformacijos jėgas palaikė Respublikos valdovas Steponas Batoras. Katalikai gavo monopolinę teisę įkurti kolegiją 1570 m. ji buvo įkurta Vilniuje. Vilniaus vyskupas V. Protasevičius siekė kolegiją paversti aukštąja mokykla.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,01 kB)

1906–1915 m. toliau plėtojo veiklą visos iki 1905 m. įsikūrusios lietuvių politinės grupuotės. Tiesa, formaliai kaip partijos veikė tik dvi: Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratų partija (LDP). Abidvi buvo nelegalios. Negausios Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) raiška 1906 m. prislopo. Nerasdami nišos savarankiškai politinei veiklai, šios srovės šalininkai tenkinosi savo laikraščiu.

Politologija  Konspektai   (3 psl., 6,3 kB)

Laisvamaniškos pažiūros Lietuvoje ėmė plisti XIX a. Jos sklido kartu su materialistinės minties stiprėjimu Vilniaus universitete ir po jo likusiose aukštojo mokslo įstaigose bei buvo atsivežamos to meto Lietuvos bajorų ir inteligentų elito iš Vakarų Europos. Tai liudija mokslininkų materialistų veikalai ir jų veikla. Tas reiškinys kėlė katalikų bažnyčios susirūpinimą. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo 1875 m. testamente dvarininkams perspėjo juos, kad Vakarų Europoje plinta bedievystė ir laisvamanybė, kad silpnėja tikėjimas.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 6,99 kB)

1944 m. birželį sovietų Raudonoji armija (kurioje I Pabaltijo fronto sudėtyje buvo ir 16-oji lietuviškoji divizija) pradėjo didelį puolimą Baltarusijoje. Jau liepos 3 d. sovietai užėmė Minską ir likvidavo į rytus nuo jo apsuptą vokiečių grupuotę. Artėjant frontui, daugelis lietuvių, bėgdami nuo sovietinio teroro, pasitraukė į Vakarus. Didelę dalį iš 60 000 pabėgėlių, sudarė lietuvių inteligentai – kunigai, mokslininkai, mokytojai, menininkai.

Istorija  Konspektai   (2 psl., 4,22 kB)

Numatęs artėjančią Lietuvos katastrofą ir siekdamas užtikrinti jos nepriklausomo valstybingumo tęstinumą, Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys 1940 birželio 2 d. išsiuntė visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms analogiško turinio telegramą Nr. 288, kurioje sakoma: „…Jei mus čia ištiktų katastrofa, laikyti Stasį Lozoraitį likusios užsienyje diplomatijos šefu“. Ja remdamasis S. Lozoraitis po Lietuvos okupacijos ir aneksijos organizavo tolesnį atstovavimą mūsų šaliai užsienyje.

Istorija  Konspektai   (1 psl., 4,06 kB)

Gestai, akių kontaktas, tyla, išvaizda, prisilietimai, laikas. Tyrimai parodė, kad žmogus tik 7% informacijos siunčia verbaliai, kai 93% yra perduodama neverbaliai. Informacijos poveikis pašnekovui: Peter Drucker: “Bendraujant svarbiausia yra išgirsti tai, kasnepasakoma žodžiais”. Neverbalios komunikacijos funkcijos: sužinoti/ atrasti, palaikyti kontaktą, įtikinti, padėti, pabrėžti/ akcentuoti, papildyti/ iliustruoti, paneigti, panaudoti kūno kalbą vietoj žodžių.

Komunikacijos  Pateiktys   (16 psl., 766,2 kB)

Arabijos pusiasalio gamtos sąlygos ir jų įtaką gyventojų buičiai ir ūkiui. Svarbiausiai islamo religijos ypatumai. Kodėl arabai priėmė Muchamedo mokymą - islamą. Svarbiausios arabų pergalių prieš Bizantiją ir Iraną priežastys. Visuomeniniai santykiai Arabų kalifate ir jo valstybės santvarką. Arabų kalifato silpnėjimo ir suirimo prežastys. Arabų kultūros laimėjimai ir jų įtaka Europos krikščioniškosios kultūros raidai.

Istorija  Paruoštukės   (2 psl., 7,65 kB)