Visa informacinė infrastruktūra buvo orientuota į industrinius procesus vykstančius visuomenėje, tačiau pakitus jų vystymosi krypčiai, sukurtoji informacinio aprūpinimo sistema atsidūrė aklavietėje. Ši sistema turėjo arba regeneruoti, arba išvis nustoti egzistavusi. Daugeliu atvejų susikūrė naujos informacinės tarnybos, o buvę informacijos centrai tapo verslo informacijos centrais, t.y. ėmė orientuotis į tą sritį, kurios specialistai gali ne tik tinkamai įvertinti informaciją, bet ir ją nupirkti. Šis pavyzdys rodo, kad šalyse, kuriose socialiniai, ekonominiai, istoriniai bei kiti procesai vyko labai skirtingai, informaciniai procesai vis dėl to vystėsi beveik adekvačiai. Skiriasi laikotarpiai, problemos bei jų sprendimo būdai, tačiau patys informacinės raidos principai, idėjos išlieka tapatūs. Plečiantis informacijos srautui, tapo būtina jį apdoroti ir padaryti priimtiną kiekvienam vartotojui. Jei su rašytinių informacijos laikmenų srautu, pasitelkdami įvairias technologijas, šiuo metu dar susidoroja tam paruošti specialistai - bibliotekininkai, tai naujo tipo informacijos laikmenų srautams apdoroti reikalingi kitokio pobūdžio specialistai. Šiems specialistams - informacijos menedžeriams - keliami paqkankamai aukšti reikalavimai. Pagrindinę vietą turi užimti ne techniniai, bet valdymo - organizaciniai įgūdžiai. Informacijos menedžeris yra tarsi tarpinė grandis tarp informacijos vartotojų ir programinės įrangos specialistų - programuotojų. Jis ne tik turi sugebėti išspręti tiek technines, tiek vartotojiškas problemas, bet ir visuomet stengtis jas aplenkti. Informacijos resursų valdymo menas - informacijos menedžmentas - įgalina jį išspręsti ir šį uždavinį. Informacijos menedžeris ne tik renka, saugo analizuoja, vartoja informaciją, organizuoja informacinius resursus, bet, - ir svarbiausia - priima sprendimus, pagrįstus informacija. Vienas iš svarbiausių informacijos menedžerio uždavinių yra ne tik naudotis jau esama informacija, bet ir kurti naują, užtikrinant jos panaudojimą. Tatai parodo, jog informacijos mendžmentas yra socialinio pobūdžio reiškinys. Jis yra orientuotas į visuomenę, jos poreikių tenkinimą. Informacijos laisvė yra viena iš būtiniausių demokratijos sąlygų, jos garantas, o tikslingai orientuota informacijos mendžerių veikla, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, yra vienas iš šiandienos uždavinių. Šis referatas yra skirtas apžvelgti informacijos mendžmentą, kaip būtiną Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo sąlygą, bei detalizuoti pačią Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros sampratą. TRUMPA INFORMACIJOS MENEDŽMENTO RAIDOS ISTORIJA Prieš pradedant nagrinėti Pasaulinę Informacinę Infrast-ruktūrą bei jos raidos etapus, norėčiau pateikti glaustą informacijos menedžmento istoriją. Pati informacijos menedžmento sąvoka susiformavo mūsų amžiaus šeštąjame dešimtmetyje. Manoma, jog lūžis įvyko JAV didžiosios krizės metais. Tuo metu prasidėjo nauja era, kurios liudininkais mes šiuo metu ir esame. Pasibaigė industrinė era ir civilizuota visuomenė įžengė į naują raidos etapą - informacinę erą. 1957 metais JAV darbuotojų, dirbančių informacinėje sferoje, skaičius pralenkė dirbančiųjų įvairiose pramonės srityse darbuotojų skaičių. 8-ajame dešimtmetyje darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai siejasi su informacija, jos kaupimu, apdorojimu bei panaudojimu, užėmė pusę visų darbo vietų. Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse šių darbuotojų skaičius sudaro daugiau negu pusę visų dirbančiųjų. Pavyzdžiui, JAV apie 60% dirbančiųjų yra informacinės sferos darbuotojai, 63% viso darbo laiko sunaudojama informacinei veiklai, o informacijos darbuotojų darbo apmokėjimui skiriama net 67% darbo užmokesčio fondų. Šių darbuotojų atlyginimai vidutiniškai 33% didesni negu kitų veiklos sričių darbuotojų. 1961 metais F.Machlup’as savo veikale “Žinių sukūrimas ir platinimas JAV” informaciją pirmą kartą apibūdino kaip prekę. Tačiau sunku būtų teigti, jog šeštojo dešimtmečio pabaigoje septintojo pradžioje egzistavo informacinės technologijos. Informacijos samprata dar tik buvo bepradedanti savo kelią į visuotinį pripažinimą. Vienintele plačiai paplitusia telekomunikacijų priemone buvo telefonas, tačiau ir jis stovėjo toli gražu ne ant kiekvieno stalo. Pasikalbėjimo įkainiai buvo gana dideli, todėl “tolimų distancijų” skambučiai buvo gana reti. Kompiuterių naudojimo sfera taip pat žengė pirmuosius žingsnius, pakeisdama anksčiau egzistavusią skičiavimo mašinų sferą. Ir net tose srityse, kur kompiuteriai būdavo naudojami, jų indėlis į rezultatų pasiekimą buvo gana menkas. McKinsey tyrimai, kuriuos jis atliko 7-ojo dešimtmečio pradžioje parodė, kad tik 9 iš 27 jo išnagrinėtų sistemų dirbo efektyviai, visos kitos paprasčiausiai neatsipirkdavo. Didžioji dalis darbo daugumoje ofisų buvo atliekama su minimalia technikos pagalba. Kopijavimo aparatai vos tik pradėti naudoti. Elektrinės spausdinimo mašinėlės jau egzistavo, tačiau pirmieji procesoriai buvo sukurti tik 1964 metais. Faksmilinis ryšys buvo naudojamas tik išimtiniais atvejais ir daugumoje ofisų tapo įpratas tik 8-ajame dešimtmetyje. Nežiūrint į visą tai, informacijos menedžerio technologinis aprūpinimas atrodė išties palankiai. Beveik visos šiuo metu egzistuojančios informacinės technologijos jau buvo išrastos. Kainos pradėjo kristi ir šis procesas tęsiasi iki šiol. [1]. Tačiau visi šie pasikeitimai negalėjo įvykti taip greitai, kad patenkintų visų vartotojų poreikius. Informacinio sektoriaus dalis nuo 1960 metų ėmė pastoviai augti. Porat’o tyrimai informacinės ekonomikos srityje parodė, kad informacinis sektorius išaugo nuo 17% 1950 iki 58% 19980 metais [2]. Per tą patį laikotarpį industrinio sektoriaus vaidmuo ekonomikoje sumažėjo 38% (nuo 65% iki 27%). Šie duomenys aiškiai parodo strategijos pokytį organizacijose. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS LINK Devynioliktojo amžiaus viduryje, atsiradus telegrafui, pradėjo kurtis ir Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Šiandien, praėjus beveik 150 metų, šis darbas dar nepasiekė galutinės savo stadijos. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra - tai tinklas informacijos greitkelių, juosiančių visą pasaulį. Šie greitkeliai leis žmonijai dalintis informacija, ją kurti bei bendrauti kaip vienai globalaus kaimo visuomenei. Šis ryšys atneš realią ekonominę naudą, įtvirtins demokratiją, padės kur kas lengviau spręsti iškilusias problemas, pagerins sveikatos apsaugą ir, galiausiai, leis mums visiems pasijusti planetos dalimi. Šios infrastruktūros kūrimas turi remtis bendru pasaulio šalių vyriausybių ir piliečių darbu. Paprastai tariant, Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra bus sudaryta iš vietinių, nacionalinių bei regioninių tinklų, kuriuos sudarantys kompiuteriai veiks ne kaip atskiri vienetai, bet kaip viena visuma. Norint pasiekti tvirtą demokratiją, valstybė privalo leisti kiekvienam savo piliečiui pačiam priimti sprendimus dėl savo asmeninio gyvenimo ar pažiūrų. Tai yra įmanoma suteikiant kiekvienam individui reikiamą informaciją, leidžiant jam pačiam skelbti savo pažiūras ir išreikšti savo valią rinkimų keliu. Būtent tai ir privalo garantuoti sukurtoji Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra. Ji nebus jau funkcionuojančios demokratijos atitikmuo, o pati privalės stiprinti demokratiją, įtraukdama visus piliečius į bendrą sprendimų priėmimą. Tai bus naudinga ne tik vienos šalies piliečiams, bet ir leis skirtingoms tautoms įveikti kalbos, laiko bei atstumo barjerus. Kitaip tariant, kurdama Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, žmonija po truputį vėl grįžta į Atėnų periodo demokratiją. Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra taip pat taps viena iš būtiniausių ekonominio gerbūvio sąlygų. Pažvelgus į JAV ekonominę bei informacinę raidą nuo 20 amžiaus vidurio iki šių dienų, galima teigti, kad informacinės infrastruktūros integracija į ekonomiką leido pramonei dirbti kur kas produktyviau, organizacijos įgijo didesnę kompetenciją ir tapo lengviau prisitaikančiomis besikeičiančios aplinkos sąlygomis. Tų pačių technologijų dėka išaugo ir paslaugų sektorius, padidėjo pasiūla, siūlomos paslaugų produkcijos lygis ir rūšys ėmė atitikti vartotojų poreikius. Gerai ekonomiškai išsivysčiusios pasaulio valstybėse 8 iš 10 naujai sukurtų darbo vietų tenka aktyviai dirbančiam informaciniam sektoriui. Tai gerai apmokami finansinių analistų, programuotojų bei kitų išsilavinusių specialistų darbai [5]. Plečiantis Pasaulinei Informacinei Infrastruktūrai, vis daugiau žmonių supranta, kad informacija yra vertybė tik tuomet, kai ja yra dalijamasi. Šiuo atveju galioja principas: “kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni”. Vienas iš žymiausių amerikos prezidentų Thomas Jefferson yra pasakęs: “Tas, kuris gauna iš manęs idėją, gauna ir naudą, tokią pat, kokią turiu aš, ir tuo pačiu manęs nenuskurdina”. Egzistuojant šiuolaikinėms informacinėms technologijoms toks pasikeitimas idėjomis tampa išties paprastas. Šiuo metu JAV jau pradėta kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra, kuri remiasi privačiu sektoriumi. Ji bus sudaryta iš kelių šimtų skirtingų kompiuterinių tinklų, jungs įvairiausias kompanijasir, naudodama skirtingas technologijas, visus sujungs į gigantišką tinklą, kuris paieks praktiškai kiekvieną amerikietį. Šis grandiozinis planas remiasi penkiais principais: • Pirma, privataus kapitalo pritraukimu; • Antra, konkurencijos skatinimu; • Trečia, lanksčios įstatyminės bazės, leidžiančios neatsilikti nuo greitų technologinių bei ekonominių pokyčių, sukūrimu; • Ketvirta, laisvo tinklo naudojimosi visiems informacijos vartotojams užtikrinimu; ir • Penkta, tinklo universalumo garantija. [5] Vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą yra privataus kapitalo pritraukimas ir konkurencijos skatinimas. Prieš keletą metų kai kurios Lotynų Amerikos šalys ėmėsi privatizuoti valstybei priklausančias telekomunikacijų kompanijas, siekdamos konkurencijos būdu sumažinti kainas ir atnaujinti senas technologijas. Per labai trumpą laiką šių telekomunikacijų kompanijų pelnas išaugo 35%, buvo atnaujintos senosios technologijos, krito kainos, o pačios kompanijos labai greitai ėmė atitikti joms keliamus reikalavimus. Tačiau, norint pritraukti investuotojus į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą, reikia užtikrinti jų investicijų teisinę apsaugą. Siekiant, kad konkurencija būtų sėkminga, reikia sukurti ne tik privataus sektoriaus investicijas ginančią teisinių aktų bazę, bet ir atitinkančią vartotojų reikalavimus juridinė sistemą. Čia galima būtų pasiremti jau esama kai kurių šalių patirtimi. Pavyzdžiui, JAV jau kuris laikas veikia nepriklausoma agentūra, vadinama Federaline Komunikacijų Komisija. Ši komisija, atsižvelgdama į besikeičiančias sąlygas ir bendradarbiaudama su Nacionaline Telekomunikacijų ir Informacijos Valdyba bei Justicijos departamentu, rengia įstatymus, atitinkančius nūdienos pokyčius. Panaši komisija turėtų būti sukurta ir kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, kad, atsižvelgdama į įvairius pokyčius, teisiškai reglamentuotų jos veiklą. Norint užtikrinti tinklo prieinamumą visiems informacijos vartotojams, reikia siekti, kad telekomunikacijų tinklų savininkai garantuotų prieinamas kainas. Šis principas užtikrintų kiekvienam Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros vartotojui naudojimąsi tūkstančiais skirtingų informacijos šaltinių bet kokioje šalyje bet kokia kalba. Šalys ir kompanijos jų viduje nebebus konkurentabilios, jei negalės užtikrinti darbo su duomenimis realaus laiko rėžimu. Ryšys su vartotoju privalo būti palaikomas nuolatos ir visame pasaulyje. Šis aspektas yra labai svarbus ruošiant aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurių pareikalaus ateities ekonomika. Siekiant garantuoti tinklo universalumą, yra privalu įtraukti į jį visas įmanomas paslaugas, kurių kainos būtų prieinamos įvairias pajamas gaunantiems žmonėms. Vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių tinklo universalumą bei prieinamumą, yra vartotojų apmokymo procesas. Norint, Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros neištiktų Internet’o likimas ir ji netaptų “informacijos pelke”, reikia sukurti kiekvienam vartotojui suprantamas ir aiškias įvairių kontekstų instrukcijas, kurių pagalba jis galėtų išnaudoti visas tinklo teikiamas paslaugas bei galimybes. Kuriant Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą, neužtenka vien bendros šio plano naudingumo ir būtinumo sampratos. Šio plano įgyvendinimas pareikalaus ne vienerių metų darbo, tikslingo žmonių resursų panaudojimo bei milžiniškų investicijų į šią Informacinę Infrastruktūrą, tačiau jau šiandien galima teigti, kad pirmi žingsniai Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros link jau žengti. PASAULINĖS INFORMACINĖS INFRASTRUKTŪROS PERSPEKTYVOS Supergreita technologijų raida, organizacijų strateginė konkurencija bei valdžios instancijų priimami juridiniai aktai jau sukėlė “mažąjį sprogimą” informaciniame pasaulyje. Šiuo metu pagrindinis tikslas yra sukurti galingas sistemas, susidedančias iš naujausių kompiuterinių technologijų, komunikacinių priemonių bei žmonių resursų, kurios sugebėtų sukelti “didįjį sprogima” skaitmeninių informacinių technologijų panaudojime. Tačiau įgyvendinti šį uždavinį nebus lengva. Šiuo metu dar net du trečdaliai šeimų, gyvenenčių visame pasaulyje, neturi netgi telefono ryšio, nekalbant jau apie kitas komunikacines priemones. Viena antroji pasaulio gyventojų, t.y. ~3 mlrd. Žmonių vis dar laukia savo pirmojo telefoninio pokalbio [6]. Taigi Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas nėra darbas, kurį įmanoma atlikti pavieniui. Skirtingose pasaulio dalyse šio plano įgyvendinimo problemos skiriasi, o ir pats Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros įgyvendinimo planasatrodo skirtingai. Nemažai atsilikusių pasaulio šalių dar net nesvarsto galimybės įsilieti į šį konglomeratą, - tai paprasčiausiai per brangu. Būtent dėl šių preižasčių reikėtų žvelgti labiau realistiškai į Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimą. Šiuo metu minėtasis projektas galėtų garantuoti tik vieną - tvirtą ekonominę, industrinę, informacinę bei finansinę sąjungą tarp didžiųjų gerai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Tuo tarpu trečiojo pasaulio šalys nebus visiškai izoliuotos nuo šio globalaus projekto. Joms bus teikiamos įvairios lengvatos bei technologinė parama, ir jos po kurio laiko įsijungs į šį globalinį tinklą. Visgi nederėtų teigti, kad visos šalys kurdamos Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą startuos vienu metu. Jei šiuo metu JAV pradėtoji kurti Nacionalinė Informacinė Infrastruktūra jau žengė pirmuosius žingsnius tiek juridine, tiek ir technologine prasme, nuo jos neatsilieka ir Japonija, kuri dar 1956 metais įkūrė JICST centrą, koordinuojantį informacinės infrastruktūros kūrimo raidą šalyje, tai ekonomiškai silpnos valstybės tuo pasigirti, toli gražu, negali. Sukurti pasauliniu standartus atitinkančius strateginius šalies informacinės infrastruktūros vystymo planus trukdo kompetencijos stoka. Nors šis reiškinys, be abejo, laikinas, tačiau jis tampa dar vienu vingiu kelyje į Pasaulinę Informacinę Infrastruktūrą. Menkas finansavimas, kompetetingų kadrų stoka, valstybės monopolija telekomunikacinių paslaugų srityje gerokai apsunkina šių šalių dialogą su toli į priekį pažengusiomis valstybėmis. Tačiau jau šiuo metu galima teigti, kad visuomenės informatizavimo procesas tegali vykti tik greičiau arba lėčiau, tai įtakoja aplinkos sąlygos, bet jo neįmanoma visiškai sustabdyti. IŠVADOS Šio šimtmečio viduryje prasidėjusi informacinė revoliucija kardinaliai pakeitė visuomenės gyvenimą. Postindustrinė epocha pirmą sykį žmonijos istorijoje įvardino informaciją kaip didžiausią vertybę, pagrindinį gamybos produktą bei pagrindinę prekę. Per šimtus metų nusistovėję visuomenėje procesai pradėjo radikaliai keistis - jie tapo orientuoti į informaciją, jos gamybą bei tikslingą panaudojimą. Ytin greita informacinių technologijų raida leido žmonijai ne tik bendrauti, siųsti informaciją bei ją gauti šviesos greičiu, bet ir pasijusti viso pasaulio dalimi, viena globalaus kaimo bendruomene. Išnyko tokie informaciniai barjerai kaip laikas, atstumas, iš dalie ir kalba. Visuomenėje lyderių pozicijas pradeda užimti asmenys, kurie valdo ir kuria informaciją. Visi šie vykstantys procesai paskatino žmoniją siekti kokio nors konkretaus užsibrėžto tikslo viso pasaulio mastu. Šiuo tikslu tapo Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas. Šio projekto įgyvendinimas dar sykį įrodo žmonių norą bendradarbiauti bei komunikuoti nepaisant rasinių bei kitokių skirtumų. Dabartinis informacinių technologijų išsivystymo lygis jau leidžia išspręsti techninę Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimo pusę, tačiau vien to nepakanka. Ši Pasaulinė Informacinė Infrastruktūra nėra vien tik tai į tinklą sujungti kompiuteriai, bet visų pirma - teisinis, ekonominis, finansinis bei kitoks bendradarbiavimas informacijos pasikeitimo pagalba tarp šalių - Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros narių. Pasaulinės Informacinės Infrastruktūros kūrimas - ne vienerių metų darbas, tačiau jau dabar aišku, kad būtent ji taps ateities visuomenės pamatu. Naujos - informacinės - visuomenės pamatu.

Informatika  Referatai   (13,34 kB)

1.1 Centrinės ir Rytų Europos apžvalga Iki 1999 m. pabaigos Centinės ir Rytų Europos šalyse personalinių kompiuterių skaičius išaugo iki 11,9 mln. vienetų. Įvertinus tai, kad 1996 m. pabaigoje šiose šalyse buvo apie 6,6 mln. personalinių kompiuterių, galima daryti išvadą, kad kiekvienais metais (tarp 1996 ir 1999) šis skaičius vidutiniškai didėjo 22% .

Informatika  Referatai   (428,79 kB)

vadas XX – XXI amžiuje informacijai yra skiriamas ypatingas dėmesys, gal todėl šis laikotarpis dar yra vadinamas „informacijos arba informacinių technologijų amžiumi“. Šį procesą lemia naujos technologijos ir jų sukeltos globalinės inovacijos, kurios tiesiogiai įtakoja tiek individų, tiek pačios visuomenės ir galiausiai pačios valstybės ateities perspektyvas. Jau liko praeityje laikai, kada kompiuterizavimas buvo suprantamas kaip asmeninio kompiuterio įsigijimas. Įmonėse, įstaigose, valstybinėse institucijose sparčiai kyla naujų uždavinių bei auga vartotojų poreikiai. Juos sąlygoja informacijos gausa bei noras ją racionaliai tvarkyti. Pamažu visi pradedame įsisąmoninti, kad „informacinė visuomenė“ ne filosofų prasimanymas. Šiuolaikinė visuomenė tampa nebeįsivaizduojama be modernių informacijos apdorojimo, kaupimo ir perdavimo priemonių. [10] Internetą įvairių valstybių mokslininkai apibrėžia kaip daugybę elektroninio ryšio pagalba sujungtų kompiuterių, kurie gali keistis tarpusavyje duomenimis. Kiekvienas kompiuteris net ir laikinai prisijungęs prie šio tinklo tampa interneto dalimi.[10] Saugumas yra toks dalykas, kurio negalima planuoti post factum. Jis turi būti kiekvieno IT sprendimo dalimi jau nuo pat pradžios. Rinkos tendencijos rodo, kad dabar bendrovės gerai suvokia, kokios jos yra pažeidžiamos, ir sprendžia klausimus, kaip geriausiai apsisaugoti laikui bėgant. Įsilaužimo metodai tobulėja, todėl bendrovės, norėdamos apsiginti, turi būti per vieną žingsnį priekyje. Be to, IT saugumas yra „greitai gendanti prekė“, kuri turi būti nuolat atnaujinama. [23] Informacinio saugumo tikslai (ir bet kurios kitos rūšies saugumo) - žalos minimizavimas esant galimiems poveikiams, o taip pat tokių poveikių numatymas ir išvengimas. Informacinį saugumą sudaro: • objektų, galinčių sulaukti pavojaus, nustatymas; • jau esančių ir galimų pavojų išaiškinimas; • galimų pavojaus šaltinių nustatymas; • rizikos įvertinimas; • neigiamo poveikio šaltinio suradimo metodai ir priemonės; • gynybos nuo žinomų pavojų metodai ir priemonės; • reagavimo į incidentus metodai ir priemonės. [5] 1. Internetas ir pavojai jame Internetas padarė revoliuciją žmonių komunikacijoje. Globalus tinklas suteikia naujas galimybes kiekvienam žmogui, visai ekonomikai ir valstybės valdymui. Informaciniame amžiuje erdvė ir laikas praranda savo principinę reikšmę. Tuo tarpu mobilumas ir informacija tampa ryškiausiais verslo bruožais. Kiekvienas ūkio vienetas, nepriklausomai nuo savo dydžio ir finansinių galimybių, įgyja galimybę tapti „globaliu žaidėju“. Tapę interneto tinklo vartotojais, gauname prieigą prie šimtų tūkstančių kitų kompiuterių, tačiau ir mūsų kompiuteris tampa prieinamas tikrai ne mažesniam kompiuterių vartotojų skaičiui. [1] Internetas - tai vieta kur žmonės dalijasi informacija, dirba darbus, mokosi. Vis dėlto, tai taip pat yra vieta, kur žmonės sukčiauja, apgaudinėja ir vagia. Internete, kaip ir realiame pasaulyje, kyla grėsmė patirti vienokią ar kitokią žalą. Tačiau, čia Jūs galite būti pasiruošęs tokioms atakoms ir apsisaugoti nuo jų. Deja, to negalima padaryti tiesiog vieną kartą - reikia nuolat tobulėti. Nuolatinis mokymasis - pagrindinis informacinės visuomenės skiriamasis bruožas. Jei norime užtikrinti savo saugumą, turime domėtis naujausiomis programinės įrangos spragomis, bei pataisymais

Informatika  Referatai   (656,69 kB)

Realizmas Rusijoje užėmė gana atkaklią nesitaikstymo, visuomenės kaltinimo poziciją. XIX a. antrojoje pusėje čia dirbo pažangūs dailininkai, kurie norėjo, kad jų kūryba aktyviai veiktų to meto visuomenę. Dailės kritinės tendencijos buvo nukreiptos į visuomenės socialines negeroves: nelygybę, sunkų valstiečių ir darbininkų gyvenimą. Tačiau dailininkai savo kūryboje ne tik akcentavo socialines negeroves, – jie išaukštino paprastos rusų liaudies išmintį ir moralinį tyrumą, atskleidė Rusijos gamtovaizdžio grožį. Jie siekė, kad menas aktyviai veiktų visuomenę, todėl stengėsi jį populiarinti, rengdami kilnojamas parodas. Grupė jaunų dailininkų 1870 m. sukūrė „Kilnojamųjų dailės parodų draugiją“. Jos narius imta vadinti peredvižnikais. Draugija gyvavo penkiasdešimt metų ir suvaidino svarbų vaidmenį rusų mene, ypač pirmaisiais veiklos metais. Įvairiuose Rusijos miestuose buvo suorganizuota apie pusšimtį parodų. Peredvižnikai atmetė akademinį meną. Jie siekė perteikti gyvenimo tikrovę žiūrovui suprantamomis formomis. Savo kūryboje rėmėsi kritinio realizmo principais, propagavo atkaklią nesitaikstymo su lemtimi poziciją. Peredvežnikai vaizdavo paprastų žmonių buitį, tapė peizažus, portretus, istorines scenas. Draugijos dvasiniu vadovu ilgai buvo Ivanas Kramskojus (1837 – 1887), daugiausia tapęs valstiečių ir kultūros veikėjų portretus. Žymiausi žanrinio stiliaus tapytojai buvo Vasilijus Perovas, Grigorijus Miasojedovas, Nikolajus Jarošenka, Konstantinas Savickis, Abramas Archipovas, Nikolajus Kasatkinas ir kiti. Lyriška nuotaika pasižymi Aleksejaus Savrasovo, Vasilijaus Polenovo ir ypač Isaako Levitano peizažai. Spygliuočių miškas vasarą ir rugių laukas – mėgstamiausi Ivano Šiškino motyvai. Puikūs portretistai buvo Ivanas Kramskojus, Nikolajus Jarošenka, Nikolajus Gė ir Ilja Repinas. Didelių daugiafigūrių istorinių paveikslų sukūrė Vasilijus Surikovas (1848 – 1916). Jis pasirinkdavo dramatiškus lūžio momentus iš Rusijos istorijos, vaizdavo stiprias istorines asmenybes ir liaudies masių judėjimą. Dailininkas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, bei vaizdavo ją tikroviškai, siekdamas atskleisti tikrą istorinių įvykių prasmę. Pasakų siužetus tapė Viktoras Vasnecovas (1848 – 1898), kuris, kaip dailininkas, pradėjo nuo buitinio žanro. Žymiausi jo kūriniai – „Alionuška“, „Karžygiai“ ir kiti. Vis dėlto labiausiai peredvižnikus viliojo buitinis žanras. Daugiausia dėmesio jie skyrė siužeto veiksmui. Spalvos jų paveiksluose neretai tamsios ir dulksvos. Kaip ir pats neturtingas, pilkas valstiečių gyvenimas, kurį jie vaizdavo. Kur kas spalvingesni ir gaivesni žymiausio rusų realisto Iljos Repino (1844 – 1930) paveikslai. Jis tapė buitines, istorines, mitologines scenas ir portretus. Iš istorinių dailininko drobių populiariausia „Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“, o iš to meto siužetų – „Burliokai prie Volgos“. Pastarojoje kompozicijoje apibendrintai vaizduojama rusų liaudis. Ne taip ryškiai realizmas atsispindėjo skulptūroje, nes skulptoriai labiau negu tapytojai priklausė nuo užsakovų. Nepaisant to, belgas Konstantinas Menjė (Constantin Meunier, 1831 – 1905) sukūrė įspūdingus fabrikų darbininkų ir šachtininkų tipažus. Jo kūriniai atskleidžia darbo žmogaus jėgą ir dvasinę didybę. Dauguma jo skulptūrų ir šiandien stovi Belgijos aikštėse. Du Menjė reljefai atsirado ir Taline. Šiandien jie puošia pramonės įmonės, esančios Merė bulvare, vartus. Rusų meno galerija Rusų meno galerija įsikūrė jaukiame Senamiesčio kampelyje 1992 m. Ji buvo Rusų kultūros centro sumanyta kaip rusų kultūros židinys, kaip Namai tiems, kurie jaučiasi esą rusų dailininkai. Galerijoje nuolat rengiamos tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, akvarelės, tradicinės rusų tautodailės parodos. Galerija suteikia savo patalpas tiek nusipelnusiems, pripažintiems meistrams, tiek jauniems, savo pirmuosius žingsnius mene žengiantiems dailininkams. Dažnai rengiamos užsienio meistrų parodos. Galerijoje savo darbus eksponavo Kalugos, Maskvos, Sankt-Peterburgo, Minsko, Kaliningrado, Jekaterinburgo, Kijevo, Ivanovo menininkai. Įsigyti Rusų galerijoje paveikslai iškeliauja į Rytų bei Vakaru Europos, Skandinavijos, Amerikos šalių kolekcijas. Be tapybos ir skulptūros kūrinių Jūs visuomet rasite galerijoje tradicinių rusų suvenyrų, tautodailės dirbinių: gžel, chochloma, finift, lakinių miniatiūrų, Pavlovo Posado bei Orenburgo skarų, bei daug kitokių įdomių dalykų. Nikolajus Konstantinovičius Rerichas Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į ateitį” Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas Nikolajus Konstantinas Rerichas gimė 1874 m. spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. 1897 metais baigė Peterburgo dailės akademiją, o po metų – ir Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Jau 1890-aisiais menininkas ėmė domėtis senovės temomis, gilinosi į senosios Rusios istoriją, skandinavų ir baltų mitologiją, tyrinėjo Rytų kultūrą. Pirmajame Peterburgo kūrybos etape jis jau buvo pripažintas tapytojas ir ypač mėgstamas scenografas. Po revoliucijos nuo 1918 iki 1923 metų N. Rerichas su šeima gyveno Europoje ir Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose menininkas įsitraukė į aktyvų visuomeninį gyvenimą: jo iniciatyva įkurtos kelios kultūrinės organizacijos. 1923-iaisiais išsipildė Rericho gyvenimo svajonė – jis nuvyko į Indiją, kur pradėjo gilintis į šio krašto kultūrą. 1925–1928 m. jis organizavo ekspediciją po Centrinę Aziją ir jai vadovavo. Į ekspedicijos maršrutą įėjo Himalajai, Tibetas, Mongolija ir kiti kraštai. Nuo 1929 metų iki gyvenimo pabaigos menininkas su šeima gyveno Vakarų Himalajuose, Kulu slėnyje. Būtent čia N. Rerichas įsteigė mokslinį institutą ir jam vadovavo. Čia jis parengė Taikos pakto projektą. Himalajuose jis labai daug tapė, rašė apžvalgas ir keliaudavo. 1930-aisiais užsimezgė jo glaudūs ryšiai su Latvija – protėvių žeme. Kaip ir kitose šalyse, taip ir Baltijos valstybėse (Latvijoje – nuo 1930 m., Lietuvoje – nuo 1935 m.) aktyviai veikė Rericho draugijos. Jų svarbiausias tikslas buvo populiarinti kultūros apsaugą. Latvijos Rericho draugijos lyderiai aktyviai susirašinėjo su Nikolajumi Rerichu. Taip gimė mintis įkurti jo dailės muziejų. Įgyvendindamas šį sumanymą, Nikolajus Rerichas iš Indijos keletą kartų specialiai Latvijos sostinėje kuriamam muziejui atsiuntė atrinktus paveikslus. Net visi rėmai, kuriuose mes šiandien matome paveikslus, buvo padaryti 1930 m. Rygoje pagal paties autoriaus aprašymą. Pirmieji šeši paveikslai buvo gauti 1932-aisiais. Didžiausią siųstų paveikslų dalį, įskaitant ir dailininko sūnaus Sviatoslavo Rericho kūrinius, draugija gavo 1937 m. Tų pačių metų spalyje buvo atidarytas muziejus. Tai sutapo su Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos penkiasdešimtmečiu ir Baltijos šalių Rericho draugijų pirmojo kongreso pradžia. Įkurtasis muziejus išaugo į reikšmingą Rygos kultūros gyvenimo židinį. Jame buvo eksponuojami 55 abiejų Rerichų darbai bei 10 latvių, lietuvių, estų, rusų ir suomių dalininkų kūrinių. 1940 m. sovietų režimas draugiją uždarė, o Rerichų kūriniai pateko į Rygos miesto dailės muziejų (dabar – Latvijos valstybinis dailės muziejus). Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms. "Širdingumas, išmintis, darbas ir kantrybė – principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N. Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija – tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N. Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį” Nikolajus Rerichas pasaulyje labiausiai žinomas kaip dailininkas – neprilygstamasis “kalnų maestro”, kaip mąstytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Jis buvo daugelio pažangių kultūrinių iniciatyvų autorius, švietimo, mokslo bei meno įstaigų ir susivienijimų steigėjas. Isakas Levitanas Gimė 1861 m. Kibartuose Kauno gubernijoje,. Mokėsi Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Jo “Simono vienuolynas” buvo vienas geriausių darbų 1879 metų moksleivių parodoje. Lankė Savrasovo peizažo studiją. Paveikslas, kurį jis pateikė klasinio dailininko vardui gauti, nebuvo pripažintas vertas medalio; kito paveikslo jis pateikti nenorėjo ir 1884 metais paliko mokyklą. Netrukus ėmė eksponuoti darbus Maskvos meno mėgėjų draugijos parodose, 1886 metai pirmąsyk eksponuoja “Pavasarį” pas peredvižnikus. Nuo 1898 metais dalyvauja S. Diagilevo surengtoje “Rusų ir Suomių dailininkų” parodoje, 1899 ir 1900 – “Meno pasaulio” parodose. 1898 eksponuoja savo darbus Miunchene “Secession” parodoje, 1900 – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1898 metais jam suteikiamas akademiko vardas ir jis ima dėstyti Maskvos tapybos ir skulptūros mokykloje. Mirė 1900 birželio 22 Maskvoje. V. PEROVAS. STUDENTĖS ATVYKIMAS PAS AKLĄ TĖVĄ XIX amžiaus žymus rusų dailininkas Vasilijus Perovas (1833-1882) aklųjų tematika yra nutapęs ne vieną drobę. Paveiksle "Studentės atvykimas pas aklą tėvą" dailininkas meniškai perteikia švelnius tėvo ir dukters jausmus. Duktė, grįžusi aplankyti namiškių, paskubomis nusimetė apsiaustą ir suklupo prieš seną, aklą, krėsle sėdintį savo tėvą. Išblyškusio veido vyriškis basomis kojomis įsispyręs į šlepetes ir užsimetęs ilgą, storą chalatą – matyt, neseniai pakilo iš ligos patalo. Jis jaudindamasis švelniai liečia mylimos dukters veidą. Suprantama, dailininkas, kaip ir daugelis reginčiųjų, neišvengė stereotipo "aklieji žiūri rankomis" ir savo paveiksle vaizduoja, kaip tėvas "apžiūri" dukters veidą, nors gyvenime dauguma neregių niekad šito nedaro. Dukters veidas spindi švelnumu, meile, gailesčiu. Gracingos merginos ilga suknia krinta lygiomis klostėmis. Kambario kampe stovi senoviškas laikrodis, sieną puošia paveikslas. Prie durų šnekučiuojasi dvi senyvo amžiaus moterys. Galbūt viena iš jų – neregio žmona. Vienos moters figūros dailininkas nebaigė tapyti. Ji palikta kaip eskizo, atlikto pieštuku, variantas. Šiandien sunku pasakyti, kodėl V. Perovas nebaigė šios drobės. Galbūt įtikinamai atskleidęs šių dviejų žmonių nuoširdžius, subtilius išgyvenimus ir jausmus, dailininkas neteikė reikšmės antraeiliams paveikslo personažams, o gal jam gimė kito darbo idėja, ir jis skubėjo ją įgyvendinti. Galbūt. I. TVOROŽNIKOVAS. SENELĖ IR ANŪKĖ Devynioliktojo šimtmečio rusų dailininkas Ivanas Tvorožnikovas (1848-1919) nuėjo nelengvą gyvenimo kelią. Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. Dar būdamas mažas jis pėsčiomis eidavo į tolokai nuo kaimo statomą cerkvę, kur valandų valandas stebėdavo, kaip dailininkai dekoruoja šventyklos sienas. 12 – 13 metų jis iškeliavo uždarbiauti į Peterburgą. Įstojo į meno skatinimo draugijos vidurinę meno mokyklą, kurioje savo kūrybinę karjerą pradėjo tokie įžymūs dailininkai, kaip antai: I. Kramskojus, V. Surikovas, I. Repinas, F. Vasiljevas, V. Vereščiaginas, M. Vrubelis ir kiti. 1870 metais I. Tvorožnikovas buvo priimtas į Meno akademiją, kurioje vėliau dirbo profesoriumi, o 1906 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Nors turėjo garbingų vardų, dailininkas visą gyvenimą kentė nepriteklių, o senatvėje jau silpnai matydamas tiesiog skurdo. Todėl neatsitiktinai daugelyje jo kūrinių – bedaliai žmonės. Minėtini tokie jo darbai: "Skausmas", "Berniukas elgeta su krepšiu" ir kiti. 1888 metais dailininkas nutapė nuoširdumu dvelkiančią drobę "Senelė ir anūkė". Gilaus rudens peizažo fone, pirmame plane, dvi figūros – senutės ir šešerių – septynerių metų mergaitės. Kokia neganda išvijo jas iš namų? Galima tik spėti, kad mergaitė našlaitė ir galbūt vienintelis likęs artimas žmogus – senelė. Nepriteklius, alkis, ko gero, badas privertė jas užsidėti elgetų krepšelius. Matyt, senutė pavargo ir valandikei stabtelėjo pailsėti. Dešinioji jos ranka vis dar nepaleidžia anūkės peties. Matyt, taip jos ir keliavo. Kita nepirštinėta, ligos išsukiotais sąnariais, sukryžiuota ant krūtinės ranka taip ir likusi. Metų slegiami senutės pečiai nuleisti, o pati ji, lyg sena obelis, palinkusi į priekį. Ilgas, rusvas, beveik žemę siekiantis sijonas, gerokai išlindęs iš po tamsaus, lopyto ir perlopyto, lietaus, saulės ir vėjo nugairinto apsiausto. Močiutė apsigaubusi tamsiai rusva skara. Mergaitė iš padilbų žvelgia tiesiai į žiūrovą. Ji irgi be pirštinių, todėl rankas nuo vėlyvo rudens dvelksmo slepia suplyšusio drabužio rankogaliuose. Keliauninkės galbūt galės sutrumpinti savo kelią eidamos žvilgančiu pirmuoju ledu, ant kurio lyg vaiduokliai tvyro du šešėliai – vienas didelis, kitas mažas. Drobė nutapyta aliejumi, saugoma Rusų muziejuje, Sankt Peterburge.

Dailė  Referatai   (78,07 kB)

Dažniausiai politinis rėžimas yra apibūdinamas kaip valstybinio vadovavimo bei valdymo pagrindinių metodų visuma. Politiniai rėžimai nusako daug daugiau nei valstybės valdymo forma, todėl svarbiau yra išsiaiškinti, koks yra valstybės politinis rėžimas nei valstybės valdymo forma. Taigi, mano darbo tikslas ištirti bei aprašyti politinius rėžimus, susisteminant mokslinę literatūrą bei panaudoti straipsnių analizę.

Politologija  Referatai   (11 psl., 12,84 kB)

• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.

Ekonomika  Uždaviniai   (35,08 kB)

• Plačiausia prasmė daiktavardžio paslauga, būtų: pagalba, malonė, nauda, tačiau šių reikšmių neužtenka paslaugoms apibūdinti, nes paslaugomis gali būti ir priemonės, padedančios kurti paslaugas, ir darbai, kuriantys paslaugas, ir nematerialūs produktai. • Yra labai daug paslaugų sąvokų apibrėžimų: negatyvinių ir pozityvinių: o negatyviniai paslaugų veiklą apibūdina, kaip veiklą, kuri nekuria ir neperdirba fizinių produktų, taigi, neturi ir mainomosios vertės - tik vartojamąją; o pozityviniai - ji apibūdinama kaip santykis tarp paslaugų gamintojo ir paslaugų vartotojo. • Palyginti su kitomis ekonomikos sritimis, paslaugų ekonomikai yra mažai išnagrinėta arba padaryta tai gana fragmentiškai. Tą sąlygoja dvi priežastys: o statistinių šaltinių stoka, kadangi Lietuvoje oficiali paslaugų statistika pradedama vykdyti 1992 metais; o anksčiau skirtas didesnis dėmesys gamybos sukurtam BNP. • Skiriami trys paslaugų ekonomikos raidos etapai: o paslaugų ekonominio vaidmens paieškos – nuo 18 amžiaus iki 20 amžiaus ketvirto dešimtmečio; o trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata – nuo 4 amžiaus dešimtmečio iki 6-7 dešimtmečio (1930-1965 metai); o šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje (dabartinis paslaugų teorijos etapas nuo 1965 metų). • I etapas - Paslaugų ekonominio vaidmens paieškos. o paslaugos nėra savarankiškas tyrimų objektas, o tik šalutinė problema, iškylanti analizuojant kitus ekonomikos sektorius; o Adamas Smithas (1723-1790) paslaugas pradeda vertinti kaip ūkinę veiklą, kuri susijusi su namų ūkiu, samdomu darbu, amatininkų veikla: • išskyrė du darbo tipus: gamybinį darbą, kuriantį vertę, ir negamybinį darbą, vertės neduodantį, svarbiausiu kriterijumi laikydamas darbo apčiuopiamumą; • sudarė pirmąjį paslaugų veiklos sąrašą, į kurį įtraukė tarnautojus, dvariškius, amatininkus, menininkus, medicinos darbuotojus, tačiau pabrėždamas, jog jų darbas negamybinis ir išlaidos šiems žmonėms konkuruoja su kapitalo kaupimu; o Federic Bastiat, kaip klasikinės paslaugų doktrinos kritikas, sukritikavo A. Smithą, teigdamas, kad nėra esminio skirtumo, ar žmogus suformuluoja materialų daiktą, ar teikia paslaugą, ne paslaugų vertė turi būti kildinama iš daiktų, o daiktų vertė iš paslaugų, kuriomis pasikeičia pirkėjas ir pardavėjas. Žmonės savo veikla kuria tik paslaugas; o F. Bastiat pasekėjai Clement Colson, Leon Walras ir Alfred Marshall visą veiklą visuomenėje suvokia kaip paslaugų mainus nepriklausomai nuo to, ar gaminamos prekės, ar paslaugos; o ankstesnių minčių kritikai nepritarė, kad visos paslaugos gali būti paremtos mainais (karo paslaugos, valstybės veikla, kultūrinė ir pan.), ne visų paslaugų rezultatus galima pamatuoti; o K. Marksas perėmė A. Smitho gamybinio ir negamybinio darbo teoriją bei vertės darbinę koncepciją, teigdamas, kad gamybinis darbas gali būti nacionalinio turto kūrimo šaltinis. Paslaugų teikimas vertės ir turto nekaupia. • I etapo rezultatai. Iš klasikinės A.Smitho doktrinos išsirutuliojo dvi kryptys: o pirmoji, visokią veiklą vertinusi kaip paslaugas ir neskyrusi paslaugų iš visos ūkinės veiklos visumos; o antroji, marksistinė kryptis, paslaugas laikiusi negamybine veikla, nedalyvaujančia kuriant visuomenės turtą, o dažnai net turinčia negatyvų pobūdį. • II etapas - Trečiojo sektoriaus idėja ir poindustrinės visuomenės samprata. o ekonominė krizė ir ją lydėję pramoninės gamybos nuosmukis bei masinis nedarbas paskatino bedarbius ieškoti išeities paslaugose, kurios turėjo galimybių sukurti naujas darbo vietas transporte, prekyboje, mokyme, mene; o A.G. Fisher suformuluoja trijų ekonomikos sektorių idėją: • agrarinį; • industrinį; • trečiąjį, apimantį plačias veiklos rūšis; o C. Colins pateikė detalią trijų sektorių veiklos rūšių klasifikaciją, analizavo BNP, pajamų ir vartojimo augimo bei paklausos priežastis, suvesdamas paklausos pokyčius didėjant pajamoms; o Jean Fourastie galutinai įtvirtino trijų sektorių įdėją, paslaugas tyrė ūkio augimo kontekste, ieškojo ryšio tarp techninės pažangos ir paslaugų, laikydamas paslaugų augimą techninės pažangos rezultatu; • II etapo rezultatai: o galutinai subrendo trečiojo sektoriaus idėja; o susiklostė nacionalinė statistikos sistema; o ryškėjo diskusinės sektoriaus išskyrimo problemos, neaiškios trečiojo sektoriaus augimo priežastys ir prognozės, o tai paskatino tolimesnius paslaugų tyrimus. • III etapas - Šiuolaikinės kryptys ir pagrindinės problemos paslaugų teorijoje. o detali paslaugų veiklos analizė, kruopštus statistikos duomenų rinkimas, sociologijos metodų taikymas; o gyventojų užimtumas paslaugų sektoriuje daugumoje industrinių šalių viršija industrinį ir agrarinį kartu paėmus; o JAV mokslininko Daniel Bell išryškinti šiuolaikinės visuomenės bruožai: • poindustrinė visuomenė – tai tretinė paslaugų visuomenė; • jai būdingas žinių, mokslo ir technologijų dominavimas; • joje vyrauja specialistų ir technikų klasė; • joje keičiasi vertybių sistemos ir kontrolės formos; pereinama prie platesnės gerovės sampratos; o vietoj tretinio sektoriaus įvedama paslaugų ekonomikos sąvoka (Victor Fuchs); o paslaugų ekonomika suprantama plačiau – ne kaip atskiras sektorius, o kaip ypatinga viso ūkio būsena, darbas gamyboje ir agrariniame ūkyje įgauna paslaugoms būdingus bruožus; o neoindustrializmo kryptis - Jonathan Gershuny suformuluota savitarnos ekonomikos koncepcija, atmesta paslaugų visuomenės idėja; o Gershuny idėja skatina priklausomybės tarp paslaugų paklausos ir gamybos šakų raidos analizę; o ketvirtojo arba informacinio sektoriaus pripažinimo klausimas, informacijos paslaugų poveikis šalies ūkio raidai; • III etapo rezultatai: išryškintos problemos: o paslaugų klasifikavimo ir apskaitos klausimai, siūlomi nauji klasifikavimo ir apskaitos kriterijai; o paslaugų pasiūlos problemos, diskusijos dėl paslaugų našumo, palyginti su pramonės našumu, prekių ir paslaugų komplimentarumas; o paslaugų paklausos tyrimai, paslaugų paklausos elastingumo nustatymas; o tiekėjų ir vartotojų santykių analizė, diskusijos dėl vartotojo dalyvavimo kaštų kuriant paslaugą.

Ekonomika  Paruoštukės   (213,71 kB)

O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais. Užimtumas 1.1. Gyventojų užimtumo kriterijai Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki pensijinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų, bei jau pensijinio amžiaus sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val. savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojų kategorijai priskiriami: • asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; • gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilinės atostogos, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); • darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; • apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; • apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; • gyventojai, tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinę užimtųjų statuso klasifikaciją, gyventojai skirstomi į sekančias grupes: Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenims, savininko vardu vadovaujantiems įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotoje ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai, priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą) ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o neapmokami - padedantiems šeimos nariams. 1.2. Nelegalus užimtumas Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias priežastis: • Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančias, šešėlinėse ekonomikos įmonėse, teisiškai neįforminę darbo santykių. • Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. • Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita, dažnai įgauna atvirą reketo formą). • Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką “ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai naudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto. Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie asmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties; 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio; 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu; 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių; 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai; 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis; 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys; 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje; 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą. 2. Nedarbas Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. 2.1. Nedarbo tipai Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių; kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų; treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį darbą ar grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina, plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių, ar metų, ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų ( jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turintys darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose, statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis. Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime apskaičiuoti taip: U = U + U + U ; 2.2. Natūralusis nedarbo lygis Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E ) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui, nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos, ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama “natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U ) – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U ) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis, su šalies darbo jėga: U = ; čia U - natūralusis nedarbo lygis; U - laikinasis nedarbas; U - struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF - darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U = U - U ; čia U - faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U - ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N , o realusis darbo užmokestis w . Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis lygis susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4 proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki 1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų. Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. 2.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 3. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais, dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms, bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarąjai ypač tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis, vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug 3 kartus sparčiau, negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt. 4. Infliacija ir nedarbas Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad jie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos - parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių. 3.1 Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai. Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas. Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2 paveiksle. Taškas E rodo ekonomikos pusiausvyros padėtį. Tuomet infliacijos tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U (šiuo atveju U = 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis produktas Y . Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus, nedarbo lygis sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi, norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link. Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki 2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U = U , tai p = p; kai U >U , tai p >p, o kai U < U , tuomet p < p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši problema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo. Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė. Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U = 5%. Toks jo lygis gali būti suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė PC ), antru p = 2% (kreivė PC ) ir trečiu – p = 4% (kreivė PC ). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių paslinkimas į dešinę (į viršų). Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta schema: AD P Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams, tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį. 3.2 Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M. Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4 paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U = 5% (taškas E E ). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas nacionalinio produkto dydis Y . Matome, kad ilguoju laikotarpiu infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra? Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko. Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis. Dėl to padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla. Jai sumažėjus, pašalinamas bendrosios paklausos padidėjimo poveikis realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo lygiu. 3.3 Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo – infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu, jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities numatymu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius, nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia ateities prognozė, paremta visa turima informacija. Jei lūkesčiai racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika, numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už numatytą, tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas) susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos požiūriu, pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E , esančiame ant ilgojo laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U = 5%, o infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC , ir taške E ji kerta PC kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir natūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc., tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E į tašką E . nedarbo lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir sieks, sakykime, tik 3 proc., tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo lygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda tiesiai iš taško E į tašką E . Tai reiškia, kad, kylant infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos, prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba sumažina nežymiai ir neilgam. Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų. Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų. ir užimtumo problemos Lietuvoje Daugelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus. Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos – rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkių pajamų ir vartojimo srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau nagrinėdami skurdo problemas, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600 tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc. Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių, yra nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu, Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. Ypač aukštas nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir Šalčininkuose (15,5 proc.). Manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje sudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo mažinimo sąlyga, yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių, socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis). Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir racionalus užimtumas, kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie “svarbesnių” problemų. Joje, kaip ir ekonominėje politikoje apskritai, turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys. 5. Užimtumo politika Lietuvoje Siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasėkmes, valstybė parengia ir įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos turinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos, profilaktikos priemones. Siaurąja prasme, darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys: aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač nepalanki (invalidai, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas jaunimas ir kt.). Efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje, tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų – jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos, ar kitos šalies sąlygų. Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinama atskirose šalyse, yra daugiau ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mąstas, formos ir kt., detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas, kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus; asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms (invalidams). Be to, visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu, Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami: turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą, ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. 1 lentelė Programos pavadinimas Dalyvavo iš viso Pasirengę darbo rinkai Nepasirengę darbo rinkai Užregistruota bedarbių iš viso: 47223 197461 Iš jų dalyvavo aktyviose programose: 75676 7199 68477 Iš jų pagal atskiras programas: Profesinio mokymo programoje: 12557 1272 11285 Grupinės darbo paieškos programoje: 32767 3392 29375 Įgijo patentą(iki 3 mėn.)savar. verslui: 9033 1573 7460 Laikinai įdarbinti (iki 1 metų): 18923 4670 14253 Užimtumo rėmimo programose: 27207 2562 24645 Iš jų: Bedarbių individualaus verslo rėmimo: 47 11 36 Viešųjų darbų programoje: 21637 1591 20046 Remiamų darbų programoje: 4256 732 3524 Naujų darbo vietų steigimo programoje: 906 *Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiaus sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose programose. Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7 proc., tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc.. Iš pasirengusių darbo rinkai bedarbių, aktyviose užimtumo programose dalyvavo 15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y. pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys – apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti, atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimais, arba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių, remiasi šiais pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis darbo laiko (dienos, savaitės) liktų, ir būtų skiriama bedarbio profesiniam mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti arba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių laikotarpiui, visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti nuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas konsultacijas ir paremti finansiškai. 5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas 1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6 teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto šiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas; • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje; • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinis mokymas - per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo centrų, apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją bedarbių, mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus. Profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos suteiktos 50 tūkst. asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas grupėse vyko pagal tikslines programas, atskiroms asmenų grupėms. Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo, tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja beveik 3 tūkst.. Beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas – bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet turi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo, darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės reabilitacijos sunkiausiai sergantiems asmenims, iki informacijos suteikimo profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos. Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, - yra labiausiai išplėtota, o kai kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą. Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius. Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų, bei neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą, vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis, klausimų. Patvirtinus “Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius. Tai 156 pirmo, bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų registro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų, bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų tarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas; • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas; • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas; • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas; • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas; • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas; • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas; • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas. 2000 m. tęsiamas nuoseklus darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo centrų, teritorinių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams, darbuotojams. Ryšiai su visuomene. Informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą, kuriant jos įvaizdį, nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai, specialistai, dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų užimtumas”. 5.2. Viešieji darbai Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūras. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais, bedarbiai skeptiškai žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių galimybes dalyvauti šioje programoje, šiais metais teritorinės darbo biržos siųs viešiesiems darbams apie 30 tūkst. bedarbių. Per šiuos metus, viešuosiuose darbuose dirbo 21 tūkst. asmenų. Pirmiausia stengiamasi padėti socialiai pažeidžiamiausiems asmenims. Viešuosius darbus dirbo 4 tūkst. asmenų, kurių šeimose abu maitintojai – bedarbiai. Atsižvelgiant į augantį bedarbių poreikį dalyvauti viešuosiuose darbuose, Užimtumo fondo lėšos šiai programai kasmet yra didinamos. Užimtumo tarybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu, net 16 aukščiausio nedarbo teritorijose ( Šiauliuose, Druskininkų, Akmenės, Joniškio, Jonavos, Jurbarko, Pasvalio, Radviliškio, Lazdijų, Šalčininkų, Ignalinos, Tauragės, Pakruojo, Rokiškio, Marijampolės, Švenčionių rajonuose) leista taikyti atskiriems projektams padidintą finansavimą. Šių teritorijų darbo biržos įgijo galimybę suteikti laikiną užimtumą papildomai 3 tūkstančiams bedarbių ir sušvelninti nedarbo padarinius. Viešieji darbai – ne tik pragyvenimo šaltinis daugeliui bedarbių, laikina jų užimtumo forma, bet ir padeda plėsti vietos socialinę infrastruktūrą. Daugelyje miestų, gyvenviečių, aplinkos, parkų, kapinių priežiūros darbai atliekami bedarbių jėgomis. Štai Vilniaus mieste AB “Vilniaus zunda” įdarbino per 100 bedarbių, kurie apsodina gėlėmis bei tvarko Lukiškių, Savivaldybės, prie Operos ir baleto teatro esančias aikštes, Sereikiškių ir Vingio parkus, Rokantiškių ir Antakalnio kapines. Įvertinus viešųjų darbų organizavimo rezultatus per keletą metų, galima padaryti išvadą, kad išryškėjo šių darbų didelė socialinė nauda vietinei bendruomenei. Bendradarbiaujant su socialinės globos ir rūpybos skyriais, beveik 2 tūkst. bedarbių visoje šalyje teikė paslaugas vienišiems, neįgaliems asmenims. Vien Šiauliuose, šioje sferoje dirba 360 bedarbių: Ugdymo ir globos centre teikia pagalbą neįgaliems vaikams, Šiaulių globos ir palaikomojo gydymo ligoninėje slaugo ligonius, prižiūri vienišus asmenis. Ypač didelis dėmesys skiriamas gamtosaugos ir ekologijos projektams, atsižvelgiant į artimiausiu laiku Lietuvoje įsigaliosiančias, aplinkos srityje veiklą apibrėžiančias, Europos Sąjungos direktyvas: tvarkomi šalies nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, valomi vandens telkiniai, plečiami miškų plotai. Siekiant sumažinti nedarbą kaime, vis daugiau į viešųjų darbų organizavimą įtraukti ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Šiais metais per 300 tūkst. darbdavių įdarbins apie 3 tūkst. kaimo bedarbių. Prioritetas dalyvauti šioje programoje skiriamas ūkininkams, teikiantiems labdarą žemės ūkio produktais vaikų ir senelių globos namams, padedantiems vienišiems asmenims dirbti žemę. Dažnai viešųjų darbų plėtrą riboja jų finansavimo problemos. Viešųjų darbų programai 2002 metams savivaldybės skyrė apie 10 mln. Lt., t.y. 3 mln. Mažiau, nei praėjusiais metais. Atskiros savivaldybės, nepaisydamos lėšų stokos biudžetuose, ieško galimybių finansuoti didesnį viešųjų darbų mastą. Respublikinė darbo birža parengė medžiagą Savivaldybių asociacijai dėl inicijavimo savivaldybių vadovus didinti lėšas viešiesiems darbams, vykdyti ilgalaikius, didelę socialinę naudą turinčius projektus, pasitelkiant į pagalbą nevyriausybines organizacijas. 5.3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas Lietuvos darbo birža pradėjo įgyvendinti vietinių užimtumo iniciatyvų bandomuosius projektus, didžiausio nedarbo teritorijose. Jie turėtų padėti sutelkti vietos bendruomenės socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Vietinių užimtumo iniciatyvų programos projektais tikimasi padėti labiausiai socialiai pažeistiems asmenims. Iniciatyviesiems – 101 mln. litų projektams vykdyti, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa, šiems metams skyrė 1,2 mln. litų, 2002 – 2004 metais iš valstybės biudžeto numatoma skirti 100 mln. litų. Vietinėms užimtumo iniciatyvoms didelį dėmesį skiria savivaldybės, kurios projektams įgyvendinti taip pat numato skirti nemažas lėšas. Šiais metais pirmieji vietinių užimtumo iniciatyvų projektai bus įgyvendinami didžiausio nedarbo teritorijose – Akmenės, Pasvalio, Pakruojo, Jurbarko, Joniškio, Šiaulių, Šakių ir Širvintų rajonuose bei Druskininkų mieste. Dalyvauti projektų atrankoje valstybės finansinei paramai gauti gali įmonės, įstaigos ir organizacijos (išskyrus išlaikomas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų) bei fiziniai asmenys. Viena iš sąlygų – projektų pateikėjų lėšos, kartu su rėmėjų lėšomis, turi sudaryti ne mažiau kaip 35 procentus visos projekto vertės. Vienai darbo vietai finansuoti gali būti skiriama iki 17 tūkstančių litų. Pinigai bus kontroliuojami. Dideli pinigai įpareigoja sukurti gerai funkcionuojantį jų panaudojimo kontrolės mechanizmą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarką, Lietuvos darbo biržos generalinio direktoriaus įsakymu, patvirtintas visas kompleksas priemonių, užtikrinančių šios programos realizavimą. Prieš tai Respublikinės darbo biržos buvo sudarytas projektų priežiūros komitetas. Šiame komitete atstovaujamos ne tik valstybinės bei savivaldos institucijos, bet ir profesinės sąjungos, verslininkų organizacijos. Komitetas vertins teritorinių darbo biržų pateiktus projektus ir teiks pasiūlymus skirti valstybės finansinę paramą jiems įgyvendinti. Prie teritorinių darbo biržų, kurios įgyvendins bandomuosius projektus, sudarytos vietinių užimtumo iniciatyvų projektų vykdymo komisijos. Jos atrinks projektus ir vertins, ar jie atitinka vietos darbo rinkos poreikius, svarstys ir teiks pasiūlymus projektų plėtrai, bei jų įgyvendinimo tobulinimui. Efektyviausių projektų paieška. Atrenkant bei vertinant projektus, bus atsižvelgta į nustatytus kriterijus, projektų įtaką nedarbo lygiui toje teritorijoje, perspektyvių užimtumo didinimo požiūriu, ekonominių veiklų plėtojimą. Bus atsižvelgta, kiek sumažės socialinių pašalpų gavėjų, kiek išplės socialinės paslaugos. Prioritetą numatoma teikti projektams, kuriuos finansiškai rems keli vietiniai arba užsienio partneriai, įgyvendinant projektą bus sudaryta galimybė darbuotojams kelti kvalifikaciją. Taip pat atsižvelgiama, kaip projektą remia savivaldybė – ar skiria lėšų, patalpas, ar žada taikyti mokesčių lengvatas. Savivaldybių parama labai padidins projekto sėkmingo įgyvendinimo galimybes. Svarbus kriterijus yra galimybė tęsti projektą pasibaigus jo finansavimui, projekto plėtros galimybės. Darbo biržos, bendradarbiaudamos su projektų vykdytojais, pasirengusios, jei reikės, organizuoti bedarbių, kuriuos numatoma siųsti į steigiamas darbo vietas, profesinį mokymą ir suteikti jiems papildomas kvalifikacijas. Šios programos įgyvendinimas buvo pavestas darbo biržoms, jos jau turi patirtį įgyvendinant PHARE programos paremtus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose bei Varėnoje. Įgyvendinant šiuos projektus buvo sukurta daugiau nei 50 darbo vietų, projektų rengimo ir įgyvendinimo patirtį įgijo savivaldos institucijos bei kiti socialiniai partneriai. 6. Darbo biržos 1990 m. įkurta Lietuvos darbo birža buvo pirmoji įstaiga, pradėjusi vykdyti konkrečią užimtumo politiką, pagal TDO rekomendacijas. Šiuo metu Lietuvos darbo birža turi 47 teritorinius padalinius ir pavaldi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos darbo birža ir jos skyriai, rajonuose rūpinasi bedarbystės ir gyventojų užimtumo didinimo reikalais. Jų veiklą apima minėtų programų konkretumas ir efektyvumas. Kiekvienas regionas turi savų įdarbinimo problemų, atskirose darbo biržose išskiriami prioritetiniai veiksmai, siekiant atskiras bedarbių grupes integruoti į darbo rinką, taikyti naujas darbo formas su darbdaviais. Darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, 1997 m. įdarbino 73,0 tūstančius nedirbančiųjų asmenų, 13,5 tūkst. įsigijo ar pakeitė profesiją ir 52,2 tūkst. buvo įtraukti į kitas užimtumo programas. Respublikinė darbo birža, remdamasi analizės duomenimis, iškilusiais uždaviniais ir galimybėmis, kiekvieniems metams numato naujus veiklos tikslus ir būdus jiems siekti. Gyventojų užimtumo klausimams nagrinėti, prie darbo biržų steigiamas visuomeniniais pagrindais veikiančios Trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų), darbdavių (verslininkų asociacijos) bei valstybės valdymo organų atstovų. Darbuotojų ir darbdavių atstovus darbui trišalėse komisijose skiria minėtos organizacijos, o valstybės atstovus skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir savivaldybės. Darbo birža atlieka šias funkcijas: • Analizuoja ir prognozuoja darbo paklausos ir pasiūlos pakitimus; • Registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius; • Ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti; • Organizuoja bedarbių ir darbuotojų profesinį mokymą; • Tarpininkauja piliečiams įsidarbinant šalyje ir užsienyje; • Nustatyta tvarka disponuoja Užimtumo fondo lėšomis ir viešai skelbia, kur jas panaudojo; • Rengia gyventojų užimtumo programas; • Skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; • Kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus; • Skiria bedarbio pašalpą. Trišalės komisijos teisės: Teikti pasiūlymus darbo biržai dėl gyventojų užimtumo politikos ir socialinės pagalbos bedarbiams, prioritetų. Teikti pasiūlymus gyventojų užimtumo programų tobulinimui, nedarbo ribojimo priemonių taikymui, bedarbio mokymo ir konsultavimo tvarkos, bei kitais klausimais. Svarstyti darbo biržos veiklą ir Užimtumo fondo lėšų naudojimą. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržos programos 1. Programa : Užimtumo rėmimas ir prisitaikymas darbo rinkoje. Tikslas: orientuoti bedarbius, visų pirma ilgalaikius, jaunimą ir labiausiai socialiai pažeidžiamus asmenis į aktyvią darbo paiešką ir atitinkamą paruošimą, užtikrinant jų integravimą į darbo rinką; ● Ilgalaikės bedarbystės ir jaunimo nedarbo mažinimas Ankstyvas darbo motyvacijos nustatymas bei labiausiai socialiai pažeidžiamų bedarbių grupių, kuriems pirmiausia reikia padėti, identifikavimas. Ilgalaikės bedarbystės prevencija ir užimtumo rėmimas: Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam bedarbiui, per 12 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Užtikrinti, kad kiekvienam naujai užregistruotam jaunam (iki 25 metų) bedarbiui, per 6 mėn. būtų pasiūlytos ir suteiktos gyventojų užimtumo priemonės. Kiekvienam, visų pirma jaunam, ilgalaikiam bedarbiui, kuriam nebuvo suteiktos gyventojų užimtumo priemonės, per 6 mėn. jas pasiūlyti ir suteikti. ● Tarpininkavimo paslaugų plėtra – nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą: Užimtumo rėmimo ir darbo rinkos profesinio mokymo programų taikymo tikslingumas. Sudaromų įsidarbinimo planų

Ekonomika  Referatai   (73,77 kB)

Paauglystė - tai vienas sudėtingiausių periodų žmogaus gyvenime. Būtent tada reikia apsispręsti, kuria kryptimi pasuksi savo gyvenimą. Didelė įtampa skirtingai veikia, jaunus žmones: vieni ima maištauti prieš visą pasaulį. Tai pasireiškia bėgimu iš namų, ekstravagantiška išvaizda, jėgos vartojimu prieš silpnesnius. Kiti priešingai- pasineria į savo vidinį pasaulį, užsisklendžia nuo šeimos, nepriima jokios pagalbos ar supratimo.

Lietuvių kalba  Rašiniai   (25,01 kB)

Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Šis terminas iki šiol nėra tiksliai apibrėžtas ir skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingi šios sąvokos apibrėžimai. Žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.

Politologija  Referatai   (14 psl., 25,92 kB)

Apie nevaisingumo problemas, galimybę padėti vaikų negalinčios susilaukti poroms visuomenėje kalbama labai mažai ir nenoriai. Mūsų šalyje vis dar vyrauja nuomonė, kad nevaisingumas – tai kažkas gėdingo, apie ką garsiai kalbėti neverta, negalėjimas turėti vaikų tapatinamas su nemoteriškumu ar nevyriškumu.

Medicina  Pagalbinė medžiaga   (597,87 kB)

Mūsų pasirinkta organizacija yra AB „TEO“. Šio darbo tikslas – ištirti kaip darbuotojai bendrauja savo organizacijoje. Darbo pradžioje pristatome organizaciją, jos siekius, veiklos principus, kryptis ir konkurentus(supažindiname su pačia organizacija); Mūsų tikslas yra peržvelgti ir suvokti kaip šios organizacijos darbuotojai bendrauja su klientais telefonu, kokie yra reikalavimai ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė esama padėtis.

Etika  Referatai   (24 psl., 1,3 MB)

Žmogiškasis kapitalas - tai žmonėms priklausantis intelektas, išsilavinimas, įgūdžiai, patirtis, vertybės, pasireiškiantys konkrečiai organizacijai reikalinga kompetencija. Žmogiškasis kapitalas (žmonių žinios ir gebėjimai) yra žinių ekonomikos centrinis elementas, todėl pastaruoju metu ypač sureikšminama švietimo sistemų ir žmogiškųjų išteklių plėtotė. Pasaulinė patirtis rodo, jog šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas, o XXIa. pradžioje jis tampa lemiamu ekonominio-socialinio proceso veiksniu.

Ekonomika  Referatai   (19 psl., 200,17 kB)

Aplinkosaugos samprata ir strategija. Globalinės aplinkosaugos problemos (Aplinkos buklė Lietuvoje). Kietosios atliekos bei jų tvarkymas. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita. Atliekų surinkimo sistema. Atliekų perdirbimas ir deponavimas. Technologijų be atliekų kūrimas. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Oro valymas bei taršos mažinimas. Aplinkos apsaugos valdymo sistema Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba.

Vadyba  Kursiniai darbai   (48 psl., 150,75 kB)

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra socialinis pedagogas, kokios jo funkcijos? Kas būdinga asmenybei? G. Kvieskienė (Kvieskienė, 2003) yra pasakiusi labai prasmingą teiginį, jog socialiniai pedagogai – vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai – siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, tai yra mažiausius ir silpniausius piliečius. Šio tikslo jie siekia pasitelkdami humanizmo mąstytojų idėjas, iškiliausių praktikų pedagogų, altruistų, dvasinės sferos darbuotojų atsidavimą begalinei būčiai, aukojimąsi visoms būties apraiškoms. Socialinis pedagogas spręsdamas kitų problemas pirmiausia pasitelkia savo jėgomis, sugebėjimu greitai orientuotis situacijoje, savo erudicija.

Komunikacijos  Diplominiai darbai   (68 psl., 123,21 kB)

Šis konspektas apie civilizacijų istoriją: Egiptas, Mesopotamija, Finikija, Senovės Roma ir kt.

Istorija  Konspektai   (24 psl., 41,73 kB)

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (6 psl., 15,15 kB)

Realaus pasaulio pažinimo procesas – tai ne kas kita, kaip žinių apie gamtą ir visuomenę tikslinimas. Šiame procese, naudojant tikslesnius tyrimo metodus, užfiksuojami nauji faktai, nustatomi principai ir dėsnin¬gumai. Daugelyje fundamentalių gamtos mokslų, formuojant įvairias teorijas, neįmanoma išsiversti be matematikos. Be matematikos nuo seno neapsiėjo ir socialiniai mokslai: ekonomika, vadyba, sociologija ir kt. Ankstesniuose tyrimuose matematika paprastai naudota tik stebėjimų duomenims apdoroti ir sisteminti.

Matematika  Konspektai   (21 psl., 67,54 kB)

Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti. Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.

Lietuvių kalba  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,85 kB)

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas valdė 1316–1341 metais. Gediminas į sostą atėjo turėdamas apie 40 metų ir valstybinės veiklos patyrimą. Jis paveldėjo lietuvių žemes susivienijusią pagonišką valstybę, besiplečiančią į Rusios stačiatikių žemes. Paveldėjo jis ir valstybės išlikimo karą su agresyviuoju katalikiškuoju Vokiečių ordinu.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,91 kB)

Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo LDK valdymo problema. Jogaila savo vietininku Lietuvoje paliko Skirgailą. Viso krašto suverenu liko pats Jogaila. Skirgaila neturėjo LDK monarcho teisių. Jam priklausė tik Jogailos suteikta vykdomoji valdžia. Žinoma, kad 1387 m. balandžio 28 d. aktu Jogaila pripažino jo faktišką pirmenybę prieš kitus Gediminaičius, bet nėra įrodymų, kad kiti kunigaikščiai jo klausė.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 3,83 kB)

Zigmantas Vaza Respublikoje buvo sutiktas kaip Švedijos sosto įpėdinis, Jogailaičių ainis ir katalikas. Buvo tikimasi, kad Švedijos sosto įpėdinis bus sąjungos su Švedija prieš Rusiją garantas. Tokia sąjunga ypač svarbi buvo LDK. Lenkijos ponai tikėjosi išplėsti Respublikos valdas. Buvo manoma, kad pavyks prisijungti Švedijos valdomis tapusias Livonijos žemes šiaurinėje Estijoje. Zigmantas Vaza Respublikoje turėjo ir šalininkų, ir priešininkų. Susidūręs su daugumos didikų nenoru bendradarbiauti, valdovas nusivylė Respublikos sostu.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,97 kB)

XVII amžiaus vidurio karai, rusų–švedų okupaciją, 1655–1656 metų badas ir maras nusinešė apie 40 procentų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojų. Tai atsiliepė ir LDK iždui – jame nuolat trūko pinigų. Kovų su Rusija išvarginta ir neapmokėta kariuomenė maištavo, nepaklusdavo vadams. Nueita iki to, kad 1662 metais derybose su kariuomene žuvo LDK lauko etmonas Vincentas Gosievskis.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,43 kB)

Paskutinysis valdovas iš Vazų dinastijos Respublikoje Jonas Kazimieras 1668 metų rugsėjo 16 d. atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Neturint Vazų dinastijos atstovo prasidėjo naujasis tarpuvaldis. Jo pradžioje kandidatais buvo trijų užsienio valstybių valdovai ar kunigaikščiai. Prancūzijos kandidatus – Neuburgo kunigaikštį Pilypą Vilhelmą ir kunigaikštį Konde – rėmė Radvilos, Pacai ir Lenkijos didysis etmonas Jonas Sobieskis. Habsburgų kandidatu buvo Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Iškėlė savo kandidatūrą ir Rusija – pats caras ar caraitis Aleksejus.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (3 psl., 6,18 kB)

XIII–XIV amžiuose Lietuvos visuomenė tebebuvo kaimiška. Jos gamyba ir buitis buvo itin glaudžiai susijusi su žeme. Intensyvėjantis žemės ūkis aprūpino maistu, žaliava buities reikmenims, darbiniais arkliais ir karo žirgais. Ekstensyviai gamtos turtus naudojančios ūkio šakos – žvejyba, medžioklė, drevinė bitininkystė, gausinusios maisto ir žaliavų išteklius, tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Svarbios jos buvo tik užsienio prekybai, nes XIV a. iš Lietuvos daugiausia buvo išvežami kailiai ir vaškas.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 5,68 kB)

XIII–XIV a. Lietuvos visuomenė dar tebebuvo kaimiška, valstiečiai gyveno daugiausia nedideliais kaimais, susispietę į kelioliką sodybų. Vienijant valstybę, dauguma pilių atsidūrė valdovo žinioje bei tapo administraciniais centrais. Pilėnus aptarnaujantys žmonės kūrėsi papiliuose. Būtent čia ir ėmė kurtis pirmieji miestai. Miesto tipo gyvenviečių XIV a. Lietuvoje dar buvo mažai, jos buvo nedidelės ir neįtvirtintos

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,6 kB)

1387 Jogailos ir 1413 metų Horodlės privilegijomis naujakrikščiai lietuvių bajorai katalikai gavo plačias teises ir privilegijas. Stačiatikiams bajorams atėjo rinkimosi metas – ar likti ištikimais protėvių tikybai ir bažnyčiai, ar, priėmus katalikybę, gauti privilegijas ir teisę į prestižines, gerai atlyginamas valstybines tarnybas. Dilema iškilo ir pačiai LDK stačiatikių bažnyčiai. Ji per visą pagoniškos Lietuvos gyvavimo laikotarpį taip ir neįgijo didesnės įtakos valstybėje.

Istorija  Pagalbinė medžiaga   (2 psl., 4,59 kB)

Renesansas – visuomenės ir kultūros istorijos epocha, siekusi atsiriboti nuo viduramžių ir atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasia ir pagal jos tradicijas. Jai būdinga humanistinė pasaulėžiūrą ir antropocentrizmas – žmogaus kaip visų daiktų mato samprata. Manierizmas – vyraujantis XVI a. vidurio ir antrosios pusės bendrasis Europos meno stilius.

Dailė  Pagalbinė medžiaga   (1 psl., 3,18 kB)

Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius.

Istorija  Konspektai   (3 psl., 8,06 kB)

1861 m. pavasarį Lenkijos Karalystės miestuose prasidėjo patriotinės manifestacijos. Jos kėlė valstybės atgaivinimo šūkius. Įvyko kruvinų susidūrimų su Rusijos kariuomene. Netrukus manifestacijų banga kilo ir Lietuvos miestuose. Paprastai jos prasidėdavo bažnyčiose ar kitose katalikams šventose vietose ir išsiliedavo į gatvių eitynes. Po kurio laiko jos įgijo ir masinių susirinkimų po atviru dangumi formą.

Istorija  Konspektai   (4 psl., 11,33 kB)