Referatas su iliustracijomis apie Vilniaus universitetą

Istorija  Referatai   (13 psl., 164,83 kB)

Pastaraisiais dešimtmečiais prieštaravimai tarp žmogaus veiklos ir gamtos tapo viena iš aktualiausių problemų. Pasak Giedros Gurevičiūtės, „gamtos išsaugojimas šiandien mums įgyja „Nojaus laivo“prasmę“. Sparčiai plėtojant pramonę ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumas, dėl to sutriko ekologinės sistemos „žmogus – gyvoji gamta“ pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Akivaizdu, kad daugelis aplinkos apsaugos problemų yra vienaip ar kitaip susijusios su šalies ekonomikos plėtra. Todėl siekiant išsaugoti švarią ir sveiką aplinką vis daugiau atsakomybės tenka ūkio sektoriui. Europos Komisija pabrėžia, kad labai svarbu pramonės įmonėse plėtoti prevencines aplinkos apsaugos priemones, didinti valstybės institucijų vaidmenį.

Lietuvių kalba  Kursiniai darbai   (12 psl., 18,52 kB)

Tai savokos, kurios pagelbes ruosiantis egzaminams bei kontroliniams darbams. Jos pades suprasti nagrinejamus tekstus, saltinius ir kt.

Etika  Namų darbai   (28 psl., 72,92 kB)

Gedimino įpėdiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste tapo vidurinysis sūnus Jaunutis. Gediminas padalijo valstybę sūnums. Manvydui teko Kernavė ir Slonimas, Narimantui – Pinskas, Algirdui – Krėva bei jau jo valdomas Vitebskas, Jaunučiui – Vilnius ir didžiojo kunigaikščio sostas, Kęstučiui – Trakai, Karijotui – Naugardukas, Liubartui atiteko jo užimta Voluinė. Neaišku, kodėl į didžiojo kunigaikščio sostą buvo iškeltas niekuo nepasižymėjęs Jaunutis. Jei Gediminas tikrai buvo sąmokslo auka...m

Kita  Analizės   (2 psl., 9,96 kB)

Trumpai supažindinsim su elektros rinka, tarptautine prekyba, Nord Pool Spot, elektros birža ir kitais dalykais su kuriais susiduriame kasdien nedgi to patys nežinodami.

Ekonomika  Referatai   (10 psl., 43,91 kB)

Medžiaga kuri padės jums pasiruošti 2011m. įskaitos temos Kalba, 1 potemei "Kaip kinta lietuvių kalba, keičiantis visuomenės komunikacinėms reikmėms? Pagrįskite savo nuomonę konkrečiais pavyzdžiais."

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (16 psl., 36,25 kB)

Jaunimas ir suaugusieji kalba dviem skirtingomis kalbomis

Lietuvių kalba  Kalbėjimo temos   (2 psl., 10,85 kB)

Įvadas, Kelionės organizavimas į Helsinkį, Apgyvendinimo galimybės, Maitinimosi galimybės, Lankytinos vietos, Išvados

Kita  Referatai   (15 psl., 85,65 kB)

A. Jakubcionio "Disidentinio judejimo" konspektai.

Istorija  Konspektai   (46 psl., 94,93 kB)

Antanas Škėma - vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką - vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą - suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Lietuvių kalba  Referatai   (14 psl., 35,87 kB)

Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nutildyti“ gimtajame krašte.

Literatūra  Referatai   (11 psl., 13,71 kB)

1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas nulėmė Lietuvos banko veiklos pobūdį 1994-1996 metais. Šiuo įstatymu buvo įteisintas specialus pinigų politikos režimas - valiutų valdybos modelis. Litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1.

Finansai  Referatai   (13 psl., 16,14 kB)

Vanduo sudaro didžiausią mūsų organizmo dalį - apie 60-70 proc. Jis įeina į visų ląstelių bei audinių sudėtį. Tai terpė, kurioje vyksta įvairios organizmo reakcijos. Jis padeda palaikyti pastovią druskų apykaitą, palengvina virškinti, įsisavinti maisto medžiagas, padeda pašalinti iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (15 psl., 950,24 kB)

AIDS - tai įgyto (akvizitinio) imuniteto deficito sindromas, paskutinė ŽIV infekcijos stadija. Ši liga pasireiškia daugeliu gyvybei pavojingų ligų arba sindromų. Nors sergantiems AIDS galima padėti vaistais, tačiau išgydyti kol kas neįmanoma, ir daugelis žmonių miršta, praėjus keliems metams nuo diagnozės patvirtinimo. Nuo užsikrėtimo ŽIV iki AIDS išsivystymo gali praeiti keleri, kartais - net dešimt ir daugiau metų. Mokslininkai mano, kad to priežastis gali būti nevienodas įvairių viruso štamų virulentiškumas (agresyvumas), skirtinga organizmų genetinė medžiaga arba nevienodas imuninis atsakas. AIDS išsivystymą gali paskatinti ir susirgimai kitomis ligomis. Pagal ligos požymius bei CD4+ ląstelių skaičių kraujyje gydytojai gali apibūdinti ŽIV užsikrėtusių žmonių imuninės sistemos būklę.

Medicina  Referatai   (12 psl., 134,65 kB)

Energetikos valdymas. Energetikos valdymo sistema. Energetikos valdymo institucijos, jų uždaviniai, funkcijos. Energetikos įmonės, jų rūšys. Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinės nuostatos. Administraciniai teisiniai legitimus režimai energetikoje. ES vaidmuo objektyvuojant energetikos teisę.

Pramonė  Pateiktys   (108 psl., 2,2 MB)

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Steponas Darius Steponas Jucevičius, dabar mums žinomas kaip Steponas Darius, gimė 1897 m. ir augo Judrėnuose (dabar priklauso Klaipėdos rajonui). Stepono tėvai Jonas ir Augustina susilaukė 4 vaikų. Turėjo žemės ūkį ir iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo. Vaikai klausė tėvų ir mokėjo draugiškai bendrauti su kaimynų vaikais. Mažas Steponukas, užgrūdintas darbe, visada buvo energingas berniukas ir viskuo domėjosi. Visi šeimoje vieni kitus labai mylėjo, vaikai buvo draugiški. Ne visada ir ne visų gyvenimas būna laimingas. Mirė Stepono tėvas, kai berniukui buvo vos 8 metukai. Mirus tėvui, motina sunkiai viena ūkininkavo. Spaudė skolos, tad pardavė truputį ūkio - mišką. 1906 m. ji ištekėjo už Kazio Degučio, gyvenusio tame pačiame kaime. Ūkininkauti jam nesisekė, tad prikalbėjo savo naują žmoną išvykti į Ameriką. Kaip sumanė, taip ir padarė, - 1907 m. visi išvyko į tą naują šalį. Galutinai apsistojo Čikagoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių. Čikagoje Stepono tėvai atidarė valgyklą. Vaikai lankė amerikietišką mokyklą. Steponas baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą. Besimokydamas domėjosi aviacija, pasižymėjo sportiniais gabumais. Visi broliai ir seserys savo pavardę buvo sulietuvinę iš Jucevičiaus į Jucius. Steponas, atminęs, jog antroji tėvo pavardė buvo Darašius, ją sutrumpino ir pasivadino Dariumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 metų pavasarį Darius stojo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Atsidūrė Prancūzijoje. Buvo pirmosiose fronto linijose. Buvo telefonininkas. Keletą kartų vos išvengė mirties. Rugpjūčio 1 d. fronte jis buvo sužeistas į dešinįjį šoną, sulaužyti 4 šonkauliai, dar apnuodytas kenksmingomis dujomis. Išsigydęs žaizdas jis dar kartą grįžo į frontą, tiesdamas telefono linijas vos nežuvo. Už kautynėse parodytą narsą buvo apdovanotas dviem medaliais. Toliau studijavo Čikagos universitete ir lankė atsargos karininkų kursus prie universiteto, tikėdamasis, kad šis mokslas ateityje, grįžus į Lietuvą, bus naudingas tėvynei. S.Darius su visa energija įsijungė į Amerikos lietuvių savanorių rinkimą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, o 1920 m. birželio 3 d. pats savo lėšomis išvyko į Lietuvą su kitais Amerikos lietuviais savanoriais. Grįžęs į tėvynę iškart ėmėsi darbų: aktyviai dalyvavo kariuomenės gyvenime, taip pat Klaipėdos krašto išvadavime, gavo karo lakūno, bei vyr. leitenanto laipsnius. 1924 metais vedė Jaunutę Škėmaitę, kitais metais jiems gimė dukra. S.Darius prisidėjo prie Lietuvos sporto populiarinimo, jo pastangomis pastatytas sporto kmpleksas Kaune, Ąžuolyne (dbr. Vadinamas S.Dariaus ir S.Girėno stadionu). Dirbti Lietuvai jam buvo malonumas. 1926 metais S.Darius su savo kolegomis karo aviacijos karininkais dalyvavo gruodžio 17 dienos valstybės perversme. 1927 metais gegužę S.Dariui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tada jis pasiprašė atostogų, norėdamas aplankyti gimines, likusius JAV. Bičiuliams sakėsi į Lietuvą grįšiąs lėktuvu.

Istorija  Referatai   (62,17 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Istorija  Referatai   (128,7 kB)

Vytautas kilęs iš grynai lietuviškų kunigaikščių šeimos. Jis buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Konrado Bitčino kronikoje sakoma, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, 1370 m. dalyvavo Rudavos mūšyje. Vadinasi, jis turėjęs gimti apie 1350-uosius. Vytautas augo nuolatinių karų laiku, todėl jo auklėjime vyravo kariški dalykai. Jau nuo 1368 m. jis pradėjo dalyvauti įvairiuose karo žygiuose, o 1379 m. pirmą kartą pasirodė asmeniškas Vytauto antspaudas. Vytautas, dukart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus Prūsuose. Ten jis išėjo gerą gyvenimo mokyklą. Ordino valstybė, keletą šimtų metų gyvenusi krikščioniškos Vakarų kultūros įtakoje, labai teigiamai galėjo atsiliepti sumaniam Vytautui. Tas kraštas jį ir politiškai išlavino. Kaip puikus diplomatas, Vytautas buvo geras ir karo vadas. Jis daug kariavo, pats mūšių nevengė. 1392 metais jis galutinai atsisakė sąjungos su Kryžiuočių Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais, ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Taip Vytautas, pasijutęs esąs pakankamai galingas, ėmėsi veržtis prie savarankiškos politikos rytose. Sąvoka "rytai" slėpė dvi Vytauto žygių kryptis - tai rusų ir totorių žemės. 1390 m. baisusis Vidurinės ir Vakarinės Azijos valdytojas Tamerlanas (Timūras) išvijo Auksinės ordos valdytoją Tochtamyšą, kuris nepajėgė įsigalėti Rytų Europoje ir valdyti nemažus rusų žemės plotus. Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą. Tuo būdu Vytautas buvo įtrauktas į totorių vidaus kovas. Tikrai didelį žygį Vytautas yra suruošęs 1397 m. į pietų rytus. Šis žygis pasisekė: Azovo ordą Vytautas sumušė, paėmė daug belaisvių, kuriuos apgyvendino tuščiose Rusijos ir Lietuvos vietose. Kitais metais Vytautas vėl išžygiavo prieš totorius. Sakoma, kad šis žygis, skaičiuojant nuo Vilniaus, siekęs 200 mylių kelio, kad totoriai pasidavę ir kad Vytautas per tris savaites pastatęs pilį iš molio, kurią pavadinęs Johannesburgu (Tavan). Durklai, dvišakė alebarda, kardas - jataganas. Zino Kazėno nuotrauka Štai su šiais 1397-1398 metais siejamas karaimų atvykimas į Lietuvą. Kadangi tikslių istorinių žinių apie tai neišliko, nėra aiški konkreti Juodosios jūros regiono vietovė, kur Vytautas galėjo sutikti karaimus. Tuo metu vyko trys Lietuvos kariuomenės mūšiai su totoriais - 1397 m. Azovo ordos žemėse, 1398 - Kaffos (dabar Feodosija) ir Solchato (dabar Staryj Krym) apylinkėse. Vytautas karaimus (kelis šimtus šeimų) atsivežė kaip karius, kaip dorus ir sąžiningus tarnus. Jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų valdovo pilių, taip pat netoli Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų kitose vietovėse - Biržuose, Pasvalyje, Pušalote, Naujamiestyje, Panevėžyje. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami karaimų bendruomenei privilegijas. Pirmasis išlikęs jų istorinis liudijimas yra 1441 metų dokumentas apie Magdeburgo (savivaldos) teisių suteikimą karaimų bendruomenei. Jį pasirašė tuometinis didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras. Turėdami savivaldą karaimai buvo tiesiogiai pavaldūs pačių išrinktam Trakų vaitui, turinčiam administracinę ir teisinę valdžią. Vaitas buvo atsakingas pačiam aukščiausiam Lietuvos valdovui. Karaimai buvo ištikimi Lietuvos valdovams, ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir karaimų santykiai visada buvo geri. Tai liudija ir iki šiol karaimų išsaugota pagarba Vytautui, net savotiškas jo kultas (pasakojimai, legendos, eilėraščiai), dažnas karaimas namuose turi Vytauto portretą. 1930 metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias mirties metines, Vilniaus kenesoje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Istorija Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje ir šiauriniame Gobio pakraštyje. Karaimų dvasininkai Chadži Seraja Chan Šapšalas ir Simonas Firkovičius, 1930m. V a.pr.Kr. kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o III a.pr.Kr. pab. juos nukariavo hunai. Nuo VI-VIII a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija. Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai. Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. Karaimų kenesa Trakuose Inscenizuotas karaimų atvykimas į Trakus, 1997 m. Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą. Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais. Norėdamas gauti išsamią informaciją apie karaimų socialinius, kultūrinius, etninius, religinius santykius Lietuvoje, 1997 m. pradžioje Statistikos departamentas atliko etnostatistinį tyrimą "Karaimai Lietuvoje". Buvo nuspręsta apklausti visus suaugusius karaimus ir mišrių šeimų, kuriose vienas iš sutuoktinių yra karaimas, narius. Apklausos metu, t.y. 1997 m. pradžioje, Lietuvoje gyveno 257 karaimų tautybės žmonės, iš jų - 32 vaikai iki 16 metų. Karaimų skaičiaus pokyčius per beveik 40 metų laikotarpį atspindi šie duomenys: 1959 1970 1979 1989 1997 Iš viso karaimų 423 388 352 289 257 Palyginti su visu gyventojų skaičiumi, % 0.02 0.01 0.01 0.01 0.01 Karaimai pagal amžių ir lytį pasiskirstę taip: Karaimai Vyrai Moterys iš viso % iš viso % iš viso % Iš viso 257 100 132 100 125 100 iš jų pagal amžiaus grupes, metais iki 16 32 12.4 14 10.6 18 14.4 16-29 38 14.8 21 15.9 17 13.6 30-39 30 11.7 17 12.9 13 10.4 40-49 31 12.1 17 12.9 14 11.2 50-59 50 19.4 34 25.8 16 12.8 60 ir daugiau 76 29.6 29 21.9 47 37.6 Karaimai pagal gyvenamą vietą: Iš viso iš jų vaikai iki 16m. Iš viso 257 32 Vilnius 138 20 Trakai 65 9 Grigiškės (Trakų raj.) 6 1 Lentvaris (Trakų raj.) 4 1 Kaunas 4 - Noreikiškės (Kauno raj.) 4 - Panevėžys 31 1 Naujamiestis (Panevėžio raj.) 2 - Pasvalys 2 - Šeduva (Radviliškio raj.) 1 - Kalba Pagal genealoginę kalbų klasifikaciją karaimų kalba kartu su kitomis jai artimomis Vakarų kipčiakų grupės kalbomis (karačiajų-balkarų, kumykų, Krymo totorių) priklauso tiurkų kalbų šeimai, kuri, savo ruožtu, jungiama į dar didesnę Altajaus kalbų šeimą. Išskiriami trys istoriškai susiklostę karaimų kalbos dialektai - Trakų, Galičo-Lucko ir Krymo. Iki mūsų dienų išsaugota, gyvai Lietuvos karaimų buityje ir liturgijoje tebefunkcionuojanti karaimų kalba gerai išlaikė specifines savo sandaros ypatybes ir daug senų tiurkiškų žodžių, kuriuos kitos tiurkų kalbos jau yra praradusios. Žodyno bei kitų kalbos reiškinių archaiškumą ir santykinį grynumą lėmė tai, kad gyvuodama visai kitokios sandaros svetimų kalbų (slavų ir lietuvių) apsupta, karaimų kalba, neturėdama sąlyčio su giminingomis tiurkų kalbomis, nepatyrė jose vykstančių pokyčių įtakos ir savarankiškai kisdama tarytum užsikonservavo. Kita vertus, nuolatiniai kasdieniai ryšiai su kitokios kilmės aplinkinėmis kalbomis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Ėmė rastis slaviškų ir lietuviškų skolinių, pvz. šukia liet. 'šukė', varškia liet. 'varškė', tikri liet. 'tikras, giminingas', burak lenk.'burokas', salam rus.'šiaudas' ir kt. Skoliniai prie karaimų kalbos sistemos yra prisitaikę ne tik fonetiškai, jie adaptuojami ir morfologiškai. Kaip visos tiurkų kalbos, karaimų kalba yra tipiška agliutinacinė kalba - žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius standartinius darybinius ir kaitybinius afiksus, pvz.: sav sveikas sav-uch- sveikti (kamienas sav + veiksmažodžio priesaga -uch) sav-uch-tur- gydyti (savuch- + veiksmažodžio priesaga -tur) sav-uch-tur-uv- gydymas (savuchtur- + daiktavardžio priesaga -uv) sav-uch-tur-uv-ču gydytojas (savuchturuv + daiktavardžio priesaga -ču) sav-uch-tur-uv-ču-lar gydytojai (savuchturuvču + daugiskaitos priesaga -lar) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym mano gydytojai (savuchturuvčular + priklausomybės priesaga -ym) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz mūsų gydytojai (savuchturuvčularym + priklausomybės priesaga -yz) sav-uch-tur-uv-ču-lar-ym-yz-dan nuo mūsų gydytojų (savuchturuvčularymyz + abliatyvo linksnio priesaga -dan) Karaimų kalbos fonetinei sandarai itin būdinga balsių harmonija - reiškinys, kuris tiurkų kalbose lemia balsio kaitaliojimąsi tame pačiame darybiniame arba kaitybiniame afikse priklausomai nuo kamieno balsių. Karaimų kalbos kirtis dažniausiai yra pastovus: paprastai kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo. Gausus literatūrinės, rašytinės - spausdintos ir rankraštinės - karaimų kalbos tekstų palikimas suteikia nemažai medžiagos filologams. Intensyviai domimasi ir gyva buitine kalba (http://www3.aa.tufs.ac.jp/~djn/karaim/karaimCD.htm). Šiuolaikinėje daugiakalbėje Lietuvos situacijoje karaimų vaikai turi galimybių mokytis gimtosios kalbos sekmadieninėse klasėse, stovyklose ir pan. Religija Karaimų religija - karaizmas - iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai - nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas - nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas. Chadži Seraja Chan Šapšalas, karaimų dvasininkas (1873 - 1961) Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mezopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”. Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones. Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo - perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų. Trakų kenesos altorius, 1994 m. Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai. Paprociai Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus. Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį - raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą "čybuch" Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais - gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius. Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach - palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę. Karaimės tautiniais drabužiais Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties. Nuotakos vestuvinio pyrago "Kielinlik" perlaužimas Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Istorija  Referatai   (166,56 kB)

Steponas Darius Steponas Jucevičius, dabar mums žinomas kaip Steponas Darius, gimė 1897 m. ir augo Judrėnuose (dabar priklauso Klaipėdos rajonui). Stepono tėvai Jonas ir Augustina susilaukė 4 vaikų. Turėjo žemės ūkį ir iš pat mažens pratino savo vaikus prie darbo. Vaikai klausė tėvų ir mokėjo draugiškai bendrauti su kaimynų vaikais. Mažas Steponukas, užgrūdintas darbe, visada buvo energingas berniukas ir viskuo domėjosi. Visi šeimoje vieni kitus labai mylėjo, vaikai buvo draugiški. Ne visada ir ne visų gyvenimas būna laimingas. Mirė Stepono tėvas, kai berniukui buvo vos 8 metukai. Mirus tėvui, motina sunkiai viena ūkininkavo. Spaudė skolos, tad pardavė truputį ūkio - mišką. 1906 m. ji ištekėjo už Kazio Degučio, gyvenusio tame pačiame kaime. Ūkininkauti jam nesisekė, tad prikalbėjo savo naują žmoną išvykti į Ameriką. Kaip sumanė, taip ir padarė, - 1907 m. visi išvyko į tą naują šalį. Galutinai apsistojo Čikagoje, kur tuo metu gyveno daug lietuvių. Čikagoje Stepono tėvai atidarė valgyklą. Vaikai lankė amerikietišką mokyklą. Steponas baigė Harisono vidurinę technikos mokyklą. Besimokydamas domėjosi aviacija, pasižymėjo sportiniais gabumais. Visi broliai ir seserys savo pavardę buvo sulietuvinę iš Jucevičiaus į Jucius. Steponas, atminęs, jog antroji tėvo pavardė buvo Darašius, ją sutrumpino ir pasivadino Dariumi. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 metų pavasarį Darius stojo savanoriu į Amerikos kariuomenę. Atsidūrė Prancūzijoje. Buvo pirmosiose fronto linijose. Buvo telefonininkas. Keletą kartų vos išvengė mirties. Rugpjūčio 1 d. fronte jis buvo sužeistas į dešinįjį šoną, sulaužyti 4 šonkauliai, dar apnuodytas kenksmingomis dujomis. Išsigydęs žaizdas jis dar kartą grįžo į frontą, tiesdamas telefono linijas vos nežuvo. Už kautynėse parodytą narsą buvo apdovanotas dviem medaliais. Toliau studijavo Čikagos universitete ir lankė atsargos karininkų kursus prie universiteto, tikėdamasis, kad šis mokslas ateityje, grįžus į Lietuvą, bus naudingas tėvynei. S.Darius su visa energija įsijungė į Amerikos lietuvių savanorių rinkimą besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, o 1920 m. birželio 3 d. pats savo lėšomis išvyko į Lietuvą su kitais Amerikos lietuviais savanoriais. Grįžęs į tėvynę iškart ėmėsi darbų: aktyviai dalyvavo kariuomenės gyvenime, taip pat Klaipėdos krašto išvadavime, gavo karo lakūno, bei vyr. leitenanto laipsnius. 1924 metais vedė Jaunutę Škėmaitę, kitais metais jiems gimė dukra. S.Darius prisidėjo prie Lietuvos sporto populiarinimo, jo pastangomis pastatytas sporto kmpleksas Kaune, Ąžuolyne (dbr. Vadinamas S.Dariaus ir S.Girėno stadionu). Dirbti Lietuvai jam buvo malonumas. 1926 metais S.Darius su savo kolegomis karo aviacijos karininkais dalyvavo gruodžio 17 dienos valstybės perversme. 1927 metais gegužę S.Dariui buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tada jis pasiprašė atostogų, norėdamas aplankyti gimines, likusius JAV. Bičiuliams sakėsi į Lietuvą grįšiąs lėktuvu.

Istorija  Referatai   (62,17 kB)

Paprastai mitybai būdingas tradicijų perimamumas - mėgstame tuos valgius, kuriuos valgėme vaikystėje, brangios tos tradicijos, kurios įprastos nuo mažų dienų. Taigi lietuvių tradiciniais valgiais laikomi tie, kuriuos nuo XIX a. antros pusės ir XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius gamino Lietuvos valstiečiai. Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei - kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos (aštuoni regionai): Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais; Vidurio Lietuva su šiauriečių, viduriečių ir šakičių regionais; Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių). Vakarų Lietuvos zonoje šiaurės žemaičiai pusryčiams kasdien valgydavo košę su mirkalu ir rūgusiu pienu; populiariausias pietų valgis buvo rūgšti bulvienė su mėsa ar troškintos bulvės (šutinė) su užtrinu arba kopūstų ar barščių sriuba. Pietiniai žemaičiai pusryčiams virė arba rūgščią bulvienę, arba kopūstų ar barščių sriubas, pietums - košę su mirkalu arba troškintas bulves su rūgusiu pienu, kartais sriubą su užtrinu. Klaipėdiečiai pusryčiams gėrė kavą arba valgė baltintą kukulaičių sriubą su duona, sviestu, kiek mėsos, pietums - kurį nors šių patiekalų - bulvių košę su žuvimi ar mėsa ir rūgusiu pienu arba saldžią sriubą. Vidurio Lietuvos zonoje šiauriečių regiono valstiečiai pusryčiams valgydavo bulves su padažu arba virtinius su varške, mėsos, spirgučių įdaru, arba blynus, pienišką sriubą ir mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Viduriniečiai pusryčiams virdavo kopūstų arba burokų sriubą su mėsa ir baltintų kruopų sriubą, pietums pasišildydavo nuo pusryčių likusius valgius. Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušinienę, ar blynus ir sriubą (kopūstų,barščių, kruopų, bulvių), pietums - sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių. Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai pusryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, pietums - barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą; pietiečiai pusryčiams valgydavo kopūstų ar barščių sriubą su šutintomis bulvėmis, mėsą su duona ar blynus ir kruopų sriubą, pietums - tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.

Istorija  Straipsniai   (3,9 kB)

Politinė ir karinė veikla Kovodamas su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1382-1384 ir 1389-1392 m. bėgo pas kryžiuočius. Abu kartus Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimus su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. 1392 m. pagal Astravos sutartį atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimo dalyviai (nevainikuoto) Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Kultūrinė civilizacinė veikla Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, – jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui. 1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų. Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisi. Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.

Istorija  Referatai   (128,7 kB)

Indijos teritorija driekiasi nuo pietų Japonijos geografinės platumos beveik iki septintos lygiagretės į šiaurę nuo pusiaujo. Ši šalis, įsiterpusi tarp Viduriniųjų Rytų ir Rytų Azijos, kaip milžino pėda kyšo Indijos vandenyne. Jos plačių sąnašinių lygumų vandenis renka trys didžiausios upės: Gangas (šventoji indų upė), Indas ir Bramaputra. Trys tūkstančiai metų pr.Kr. čia gyveno dravidai, kurie savo kultūra prilygo Mesopotamijos ir Egipto civilizacijoms. Vėliau kraštą užvaldė Indijos arijai, dar vėliau pakaitomis valdė musulmonų sultonai ir kitokie valdovai. XV amžiaus pabaigoje Vasco da Gama pradėjo kolonializmo laikotarpį. Didesnę XVI amžiaus dalį portugalai, olandai, prancūzai ir anglai grūmėsi dėl prekybos teisių, kol galiausiai XVIII a.

Geografija  Referatai   (17 psl., 700,35 kB)

Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti savo vaiko. Šeimos patirties nebuvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas. Čia bus kalbama apie šeimą, kaip apie pačią svarbiausia daugiaasmenę sąveiką. Pasak L.C. Johnson (2003), daugiaasmenėje sąveikoje kiekvienas žmogus stengiasi atsakyti į pagrindinį klausymą “ Ar aš galiu būti asmenybe ir ar gali mane kiti mylėti?” Žmonių santykiams labai svarbi įtampa atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvo.

Komunikacijos  Konspektai   (121 psl., 173,65 kB)

Darbas rašytas 2008 metais. Prezidentas - vadovo titulas, naudojamas įvairiose organizacijose, kompanijose, taip pat tai dažnas respublikų vadovų titulas. Pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių prae- ("prieš tai") ir sedere ("sėdėti"). Prezidento kaip valstybės vadovo titulą išpopuliarino Jungtinės Amerikos valstijos, 1789 metais valstybės galva paskyrę prezidentą. Vėliau titulą perėmė iš kolonijinio valdymo išsivadavusios Pietų Amerikos šalys. Pirmasis Europos prezidentas buvo Prancūzijoje , Azijos - Kinijos Respublikoje , Afrikos - Liberijoje . Tuo tarpu Lietuvoje taip pat veikia prezidento institucija, kuri savo galias dalinasi su vyriausybe, nes Lietuvoje veikia prezidentinis - parlamentinis valdymo modelis.

Kita  Kursiniai darbai   (26 psl., 34,11 kB)

Pasak garsaus Lietuvos dainininko Marijono Mikutavičiaus dainos teksto Lietuvoje yra trys milijonai gyventojų, iš kurių kiekvienais metais kažkuriai daliai žmonių ateina laikas gauti senatvės pensiją. Besikeičiantis socialinis, ekonominis, politinis gyvenimas daro įtaką visoms visuomenės gyvenimo sritims, keičia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Lietuvos Vyriausybė kuria įstatymus kurie turi padėti Lietuvos piliečiams socialiniame gyvenime. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę gauti senatvės pensiją jei jam suėjo 62 metai bei 6 mėnesiai (vyrams) arba 60 metų (moterims) ir jis yra pradirbęs pensijų įstatymę nustatytą laiką. Kiekvienas pilietis turėtų pasidomėti senatvės pensiją dar jam prieš tampant pensijinio amžiaus.

Socialinis darbas  Referatai   (14 psl., 24,51 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Europa yra vienas svarbiausių maisto produktų eksportuotojų ir didžiausias pasaulyje maisto produktų importuotojas. Jos žemės ūkio sketoriuje naudojami saugūs ir aplinką tausojantys gamybos metodai. ES žemės ūkio sektorius tarnauja kaimo bendruomenėms, todėl šio sektoriaus tikslas yra ne tik gaminti produktus, bet ir užtikrinti, kad kaimas išliktų vieta, tinkama gyventi, dirbti ir ilsėtis. ES žemės ūkio politika nuolat plėtojama kad visų rūšių maisto gamintojai (javų, gyvulių, daržovių augintojai, vyno gamintojai ir t.t ) ES ir pasaulio rinkose galėtų gyvuoti savarankiškai. Europos Sąjungos struktūrinė parama nuosekliai mažina socialinius ir ekonominius skirtumus tarp ES šalių narių ar atskirų regionų. ES Struktūriniai Fondai suteikia galimybes valstybei, savivaldybei ar privataus verslo įmonei gauti lėšų verslo plėtrai. Veiklos, kurių rėmimui planuojama skirti lėšas, nurodyti Bendrame Programavimo dokumente (BPD). Struktūrinė parama žemės ukiui teikiama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) bei SAPARD programos.

Ekonomika  Referatai   (20 psl., 122,9 kB)

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Aplinka  Referatai   (3 psl., 16,08 kB)