Dumbliai, jų sandara, dauginimasis ir ekologija.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 14,32 kB)

Mieles Mieliu sistematika,svarbios mieliu gentys, forma ir sandara, dauginimasis,mieliu naudojimas buityje,mieline tesla

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (14 psl., 28,84 kB)

Labai daug naudingos informacijos pasiruošti biologijos valstybiniam egzaminui. iologija – mokslas apie gyvybę. Jis tyrinėja gyvybę kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos egzistavimo ir vystimosi dėsnius. Biologijos tyrimo objektas yra gyvieji organizmai, jų sandara, funkcijos, gamtinės bendrijos. Biologijos mokslo sistema aiškina gyvosios gamtos esmę, formos, vystimosi ir tai yra vadinama – bendrąja biologija . Tam tikrus objektus tyrinėja specialūs mokslai.

Biologija  Pagalbinė medžiaga   (73 psl., 658,89 kB)

Kenkėjas (parazitinis organizmas) - organizmas, kurį žmonės laiko žalingu ar nepageidaujamu. Parazitai užkrėčia tiek žmones, tiek augalus. Mes užsikrėčiame įvairiausiomis ligomis, tokiomis kaip amebiazė , bruceliozė, maliarija, kokcidiozė, niežai ir t.t. Jas sukelia parazitai tokie kaip spirochetos, erkės, tripanosoma, balantidija bei žmoginės askaridės ir pan. Augalų ligos tai bakteriozė, grybinės augalų ligos, virusinės ligos... Augalų ligų išoriniai požymiai būna įvairūs: dėmės, puvimas, vytimas, chlorozė, deformacija, išaugos, apnašos, pūslelės, žaizdos. Augalų ligos gali pažeisti visą augalą arba tik atskirus jo organus: lapus, vaisius, šaknis, žiedus, stiebus.Visos ligos yra žalingos ir jų reikia saugotis.

Biologija  Referatai   (14 psl., 42,85 kB)

Sveikata: visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės geros savijautos būsena, t.y. subjektyvus fizinių ir dvasinių pažeidimų nebuvimas ar atitinkamų liguistų pakitimų nebuvimas. Adaptacija: reakcija į fiziologinius ar patologinius dirgiklius, įskaitant padidintą ar sumažintą krūvį. Liga: subjektyvus ar objektyvus kūno ir dvasios-sielos sveikatos pažeidimas, kai individas tampa reikalingas pagalbos.

Maistas, sveikata, higiena  Referatai   (8 psl., 18,13 kB)

Ląstelės yra išsidėsčiusios tarpląstelinėje medžiagoje, kuri joms teikia mechaninio tvirtumo. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios savo sandara, chemine sudėtimi, svarbiausiais gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymiais. Pagal sandarą jos yra skirstomos į dvi grupes: tai ikibranduolinės ląstelės (prokariotai) ir branduolinės ląstelės (eukariotai). Kiekvieno organizmo ląstelė yra vieninga gyva sistema. Kiekvienos ląstelės pagrindinės dalys yra šios: apvalkalėlis, citoplazma ir branduolys. Citoplazmoje – pusiau skystoje vidinėje ląstelės terpėje – išsidėsčiusios smulkiausios struktūros – organoidai. Ląstelės pagrindiniai organoidai:  Endoplazminis tinklas  Ribosomos  Mitochondrijos  Lizosomos  Goldžio kompleksas  Ląstelės centras  Membrana Šie pagrindiniai ląstelių organoidai, panašiai kaip ir kūno organai, atlieka tam tikras gyvybinės veikos funkcijas. Be šių organoidų yra dar ir kiti, kurie yra tik gyvūninėse ar augalinėse ląstelėse. Ląstelių apvalkalėlis yra sudėtingos sandaros. Jį sudaro išorinis sluoksnis ir po juo esanti plazminė membrana. Gyvūnų ir augalų ląstelės skiriasi išorinio sluoksnio sandara. Augalų, taip pat bakterijų, melsvadumblių ir grybų ląstelių paviršių dengia standus apvalkalėlis. Daugumos augalų ją sudaro ląsteliena. Ląstelės sienelė labai svarbi: ji yra išorinis karkasas, apsauginis apvalkalėlis, suteikiantis augalinėms ląstelėms stangrumą. Pro sienelę į ląstelės vidų gali patekti vanduo, druskos, daugelio organinių medžiagų molekulės. Gyvūnų ląstelių paviršiaus sluoksnis, skirtingai negu augalų ląstelių, labai plonas ir elastingas. Šį sluoksnį sudaro polisacharidai ir baltymai. Viršutinis gyvūnų ląstelių sluoksnis vadinamas glikokaliksu. Jis pirmiausiai atlieka gyvūnų ląstelės tiesioginio kontakto su aplinka, su visomis ją supančiomis medžiagomis funkciją, bet jis nėra apsauginis, kaip augalų ląstelių. Po glikokaliksu ir ląstelės sienele yra plazminė membrana, kuri gaubia citoplazmą ir kurią sudaro baltymai ir lipidai. Jie tvarkingai išsidėstę ir tarp jų vyksta cheminės reakcijos. Plazminė membrana atlieka daug svarbių funkcijų, nuo kurių priklauso ląstelių gyvybinė veikla. Ji sudaro užtvarą tarp ląstelės terpės ir aplinkos. Pro plazminės membranos kalanalus į ląstelę patenka vanduo, atskirų jonų pavidalo druskos, neorganinės ir organinės molekulės. Taip pat pro ją pašalinami į aplinką susidarę produktai. Medžiagų transportavimas – viena svarbiausių plazminio tinklo funkcijų. Ši membrana jungia ląsteles, sudarančias daugialąsčių gyvūnų audinius. O augalų ląstelės susijungia kanalais, pripildytais citoplazmos ir apsuptais plazmine membrana. Citoplazma, kurią nuo aplinkos skiria plazminė membrana, yra pusiau skysta vidinė ląstelių terpė. Eukariotinių ląstelių citoplazmoje glūdi branduolys ir įvairūs organoidai. Branduolys yra citoplazmos centre. Čia pat glūdi įvairūs intarpai – ląstelės veiklos produktai, vakuolės, smulkučiai vamzdeliai ir siūleliai. Čia vyksta svarbiausi medžiagų apykaitos procesai, ji jungia branduolį ir visus organoidus į bendrą visumą ir užtikrina jų sąveiką kaip vieningos gyvos sistemos veiklą. Kiekvienoje vienaląsčių ir daugialąsčių gyvūnų bei augalų ląstelėje yra branduolys. Jo dydis ir forma priklauso nuo ląstelės dydžio. Dauguma ląstelių turi vieną branduolį, todėl jos vadinamos vienbranduolinėmis. Bet yra ir daugiabranduolinių ląstelių (kepenų, raumenų, pirmuonių). Branduolio sandara ir funkcijos įvairiais ląstelės gyvenimo periodais nevienodos. Nesidalijančios ląstelės branduolį sudaro: a) branduolio sultys b) branduolio apvalkalėlis c) branduolėlis d) chromosomos. Branduolio apvalkalėlis skiria branduolį nuo citoplazmos. Jis susideda iš išorinės ir vidinės membranų (atitinka plazminės membranos sudėtį), tarp kurių yra pusiau skystos medžiagos pripildyta ertmė. Apvalkalėlyje yra daugybė smulkių porų. Branduolio sultys – pusiau skysta medžiaga – vidinė branduolio terpė. Čia yra branduolėliai ir chromosomos. Branduolėlis – standus apvalus kūnelis, kurio dydis gali kisti. Jų skaičius įvairiais ląstelės bei organizmų gyvybinės veiklos periodais irgi kinta. Jame yra RNR ir baltymų. Taip pat branduolėliai susiję su chromosomomis; juose sintetinamos RNR. Chromosomos – svarbiausia brnaduolio sudėtinė dalis. Jos išsidėsčiusios branduolio sultyse ir susipynusios tarpusavyje. Itin svarbus procesas, susijęs su chromosomomis, vykstantis interfazės metu - DNR sintezė, kuomet kiekviena chromosoma padvigubėja. Visą vidinę citoplazmos zoną užpildo smulkūs kanalai ir ertmės. Šie kanalai šakojasi, jungiasi vienas su kitu ir sudaro tinklą, vadinamą endoplazminiu tinklu. Endoplazminis tinklas būna dviejų tipų – grūdėtasis ir lygusis. Ant membranų kanalų ir grūdėtojo tinklo ertmėse yra daugybė mažų apvalių kūnelių ribosomų, kurios suteikia membranoms gruoblėta vaizdą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranos neperneša ribosomų savo paviršiumi. Endoplazminis tinklas atlieka daugelį įvairių funkcijų. Svarbiausioji grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – dalyvavimas baltymų sintezėje, kuri vyksta ribosomose. Ant lygiojo endoplazminio tinklo membranų sintetinami lipidai ir angliavandeniai. Visi šie sintezės produktai kaupiasi kanaluose ir ertmėse, o paskui transportuojami į įvairius ląstelės organoidus, kur jie naudojami arba kaupiasi citoplazmoje kaip ląstelių intarpai. Endoplazminis tinklas susieja visus pagrindinius ląstelės organoidus. Ribosomos aptiktos visų organizmų ląstelėse. Tai maži kūneliai, sudaryti iš mažos ir didesnės dalies. Jų vienoje ląstelėje būna daug tūkstančių, išsidėsčiusių ant grūdėtojo endoplazminio tinklo membranų ar citoplazmoje. Ribosomų funkcija – baltymų sintetinimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ne viena ribosoma, o jų grupė. Tokia grupė vadinama polisoma. Endoplazminis tinklas ir ribosomos, esančios ant jo membranų, yra vieningas baltymų biosintezės ir transportavimo aparatas. Daugumos gyvūnų ir augalų ląstelių citoplazmoje yra smulkių kūnelių – mitochondrijų, kurių vidinė sandara yra ištyrinėta elektroniniu mikroskopu. Mitochondrijos apvalkalėlį sudaro dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, neturi jokių raukšlių, nukreiptų į mitochondrijos ertmę. Vidinės membranos raukšlės vadinamos kristomis. Įvairių ląstelių mitochondrijos turi nevienodą kristų kiekį. Jų gali būti nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mitochondrijų svarbiausia atliekama funkcija – adenozintrifosforo (ATF) sintezė. ATF sintetinama visų organizmų ląstelių mitochondrijose ir yra universalus energijos šaltinis, palaikantis ląstelės ir viso organizmo gyvybinę veiklą. Naujos mitochondrijos susidaro dalijantis ląstelėje jau esančioms mitochondrijoms. Goldžio aparatas yra ir augalų, ir gyvūnų ląstelėse, jo sandara panaši, nors skirtingos formos. Goldžio aparatą sudaro: membranų atskirtos ir grupėmis išsidėsčiusios ertmės, stambios ir smulkios pūslelės, esančios ertmių galuose. Visi šie elementai sudaro vieningą aparatą. Goldžio aparatas atlieka daug svarbių funkcijų. Į jį transportuojami ląstelės susintetinti produktai – baltymai, riebalai, angliavandeniai. Šios medžiagos iš pradžių kaupiasi, paskui patenka į citoplazmą, kur jų turinys arba sunaudojamas, arba pašalinamas. Ant goldžio aparato membranų sintetinami riebalai ir angliavandeniai, kurie sunaudojami ląstelėje ir kurie įeina į membranos sudėtį. Goldžio aparato dėka atsinaujina ir auga plazminė membrana. Plastidžių yra visų augalų ląstelių citoplazmoje. Gyvūnų ląstelėse jų nėra. Plastidės būna trijų pagrindinių tipų: žalios – chloroplastai, raudonos, rausvos ir geltonos – chromoplastai, bespalvės – leukoplastai. Chloroplastų yra augalų lapų ir kitų žalių organų ląstelėse, taip pat dumbliuose. Jie dažniausiai būna ovalūs. Žalia jų spalva priklauso nuo juose esančio chlorofilo. Chloroplastas – svarbiausias augalų ląstelių organoidas, kuriame vyksta fotosintezė. Chloroplastų sandara panaši į mitochondrijų. Nuo citoplazmos chloroplastą skiria dvi membranos – išorinė ir vidinė. Išorinė membrana lygi, o vidinėje yra daug raukšlėtų išaugų, nukreiptų į chloroplasto vidų. Todėl chloroplaste labai daug membranų, kurios sudaro atskiras struktūras – granules. Granulių membranose yra išsidėsčiusios chlorofilo molekulės, todėl kaip tik čia vyksta fotosintezė. Chloroplastuose sintetinama ir ATF. Tarp vidinių jo sienelių glūdi DNR, RNR ir ribosomos. Chromoplastų būna įvairių augalų dalių – žiedų, vaisių, stiebų ląstelių citolpazmoje. Jie nudažo lapus, žiedus, vaisius. Leukoplastų, kurių forma įvairi, būna stiebų, šaknų, stiebagumbių citoplamoje. Chloroplastai, chromoplastai ir leukoplastai gali virsti vieni kitais. Pvz.: nokstant rudenį vaisiams chloroplastai virsta chromoplastais. Lizosomos nuo citoplasmos atskirtos membranomis. Jose yra fermentų, kurie gali skaidyti baltymus, riebalus, angliavandenius, nukleino rūgštis. Prie maisto dalelės, patekusios į citoplazmą, prisiartina lizosoma ir susilieja su ja; susidaro virškinamoji vakuolė. Virškinant maisto dalelę, susidariusios medžiagos patenka į citoplazmą ir yra ląstelės sunaudojamos. Lizosomos aktyviai virškina maisto medžiagas, dalyvauja šalinant gyvybinės veikos procese nunykstančias ląstelių dalis, visas ląsteles ir organus. Naujos lizosomos nuolat susidaro ląstelėje. Gyvūnų ląstelėse netoli branduolio yra organoidas, vadinamas ląstelės centru. Pagrindinę ląstelės centro dalį sudaro du maži kūneliai – centriolės, esančios sutirštėjusios citoplazmos dalelėje. Centriolės turi didelę reikšmę ląstelės dalinimuisi, jos padeda susidaryti dalinimosi verpstei. Ląstelės turi ir judėjimo organoidus. Pirmiausia tai blakstienėlės (infuzorijų judėjimo organai) ir žiuželiai (pirmuonių, žiuželinių, daugialąsčių gyvūnų spermatozoidų judėjimo organai). Daugelis vienaląsčių organizmų ir gyvūnų ląstelių juda pseudopodijomis (amebos, leukocitai). Dar ląstelės turi ir intarpus – angliavandenius, riebalus ir baltymus. Visos šios medžiagos kaupiasi ląstelės citoplazmoje kaip įvairaus dydžio ir formos lašeliai bei grūdeliai. Jie periodiškai sintetinami ląstelėje ir suvartojami gyvybinėje veikloje. Taigi galima matyti, jog ląstelė yra sudėtingai sudaryta. Atrodytų, tokia maža dalelytė, bet kokia reikšminga. Kiekviena jos dalelė atlieka skirtingas funkcijas, o jos visos kartu leidžia laisvai funkcionuoti organizmams.

Biologija  Konspektai   (9,34 kB)

Ląstelių skirstymas. Prokariotinės ląstelės sandara. Eukariotinės ląstelės sandara. Eukariotinių ląstelių evoliucija. Augalų ir gyvūnų ląstelių bendros struktūros ir funkcijos. Organoidai, apsupti dviguba membrana. Organoidai, apsupti vienguba membrana. Ląstelės judėjimo organoidai. Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių palyginimas.

Biologija  Referatai   (17 psl., 107,06 kB)

Patologija yra mokslas apie ligas: jų priežastis (etiologija), išsivystymo mechanizmus (patogenezė), ląstelėse ir audiniuose sukeltus pakitimus (morfologija), morfologinių pažeidimų funkcinius padarinius, stebimus klinikoje. Sveikata: visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės geros savijautos būsena, t.y. subjektyvus fizinių ir dvasinių pažeidimų nebuvimas ar atitinkamų liguistų pakitimų nebuvimas. Adaptacija: reakcija į fiziologinius ar patologinius dirgiklius, įskaitant padidintą ar sumažintą krūvį.

Medicina  Konspektai   (8 psl., 18,13 kB)

Apvaisintas žmogaus kiaušinėlis dalijasi lyg paprasčiausia didelė ląstelė. Kiaušinėlis turi pakankamai dalijimui ir kitai gyvybinei veiklai būtinų medžiagų, tad embrioninio vystymosi pradžioje ląstelėms augti nereikia, pakanka sudvigubinti DNR ir mitoziškai pasidalinti, sudvigubinti ir pasidalinti... Toks mitozinis ląstelės dalijimasis, kai interfazėje ląstelės neauga, vadinama skilimu. Skylant susidarančios blastomerai vis smulkėja.

Biologija  Konspektai   (9 psl., 23,17 kB)

Eukariotinėms ląstelėms išlaikyti formą ir suderintai kryptingai judėti padeda sudėtingas baltyminių siūlų tinklas, vadinamas citoskeletu. Citoskeletas yra labai kislus - kai kurios jo dalys gali labai sparčiai susidaryti ar suirti, prisitaikydamos prie ląstelės poreikių. Citoskeletą galima taip pat pagrįstai vadinti "citomuskulatūra", kadangi jo dėka ląstelė juda: ląstelės gali šliaužioti (pvz., audinių kultūroje), keisti savo formą ir atlikti mechaninį darbą (raumeninių ląstelių susitraukimas), keisdamos savo formą formuoti besivystantį gemalą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 13,66 kB)

Jungiamųjų audinių pavadinimas gerai atspindi jų esmę. Jų tarpląstelinės medžiagos baltyminės gijos suteikia didelį tvirtumą, todėl jungiamieji audiniai gali mechaniškai tvirtai sujungti kitus audinius. O Itin tvirti jungiamieji audiniai – kaulinis, kremzlinis ir kai kurie kiti– tinka atraminei ir šarvinei funkcijoms. Jungiamųjų audinių sandara labai įvairi, tačiau jiems būdingi kai kurie bendri bruožai: daug tarpląstelinės medžiagos, tarpląstelinė medžiaga turi baltyminių skaidulų, paprastai daug ląstelių tipų.

Biologija  Konspektai   (7 psl., 18,34 kB)

Eukariotinėms ląstelėms išlaikyti formą ir suderintai kryptingai judėti padeda sudėtingas baltyminių siūlų tinklas, vadinamas citoskeletu. Citoskeletas yra labai kislus - kai kurios jo dalys gali labai sparčiai susidaryti ar suirti, prisitaikydamos prie ląstelės poreikių. Citoskeletą galima taip pat pagrįstai vadinti "citomuskulatūra", kadangi jo dėka ląstelė juda: ląstelės gali šliaužioti (pvz., audinių kultūroje), keisti savo formą ir atlikti mechaninį darbą (raumeninių ląstelių susitraukimas), keisdamos savo formą formuoti besivystantį gemalą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 13,66 kB)

Žinduolius supančioje aplinkoje labai daug įvairiausių mikroorganizmų, kurie, patekę į jo organizmą, randa palankias gyvenimo sąlygas. Viduje šilta, pakanka drėgmės ir daug įvairiausių maistmedžiagių. Todėl žinduolio (o ir bet kurio kito daugialąsčio) organizmą mikroorganizmai turėtų sparčiai suardyti. Tačiau to nėra, kadangi daugialąsčiai organizmai turi apsaugą nuo tokio įsiveržimo. Imunitetas - organizmo gebėjimas apsaugoti savo vientisumą ir gyvybingumą nuo parazituojančių organizmų ir nuo biologinės kilmės nuodų.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 23,73 kB)

Iš skylančios zigotos susidarančios ląstelės neprisitaikiusios jokioms specifinėms funkcijoms atlikti. Vėliau, gemalui sudėtingėjant, ląstelės ima specializuotis tam tikroms funkcijoms atlikti. Vienos ląstelės tampa epitelinėmis ląstelėmis, kitos - raumeninėmis, ir t.t. Prisitaikydamos ląstelėse ima gaminti citoskeletinius baltymus, kurie keičia ląstelės formą, suteikia reikiamą tvirtumą, sudaro viduląstelines gabenimo sistemas, reikalingus fermentus bei signalus priimančius receptorinius baltymus.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 22,01 kB)

Ląstelės, kaip ir visi daiktai Visatoje, dėvisi ir sensta. Kiekviena ląstelė anksčiau ar vėliau žūsta. Vienaląsčių organizmų ląstelės atsinaujina augdamos ir besidalindamos . Stambiame daugialąsčiame gyvūne (pvz., žmoguje) kiekvieną sekundę žūsta milijonai ląstelių, ir jis išgyvena tik todėl, kad naujos ląstelės gaminasi tokiu pat greičiu kaip žūsta senosios . Nuolatinis ląstelių gaminimasis - daugialąsčio organizmo gyvybės klausimas. Didele jonizuojančios spinduliuotės doze sustabdžius ląstelių dalijimąsi gyvūnas žūsta per kelias dienas.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 17,5 kB)

Virusai būna trijų formų, kurios labai skiriasi viena nuo kitos: už ląstelės ribų virusas būna virionas. Virionas yra dalelė, sudaryta iš nukleorūgšties molekulės ir ją supančio baltyminio apvalkalo; užkrėtę ląsteles aktyviai parazituojantys virusai būna aktyviai perrašomos ir skaitomos DNR atkarpos pavidalo; užkrėtęs ląstelę pasyvus virusas būna DNR atkarpa ląstelės chromosomoje, kurią labai sunku aptikti. Esminė laisvo viruso dalis - nukleorūgšties šerdis su genetine informacija. Šerdį supa baltyminis apvalkalas, vadinamas kapside.

Biologija  Konspektai   (8 psl., 20,24 kB)

Ląstelės pagal sandarą skirstomos į dvi grupes - prokariotines ir eukariotines. Eukariotinių ląstelių sandara aprašyta ankstesniuose skyriuose. Prokariotines ląsteles turi bakterijos ir melsvabakterės. Jų ląstelės yra paprastesnės sandaros. Prokariotinės ląstelės: mažesnės už eukariotines, turi sienelę, sudarytą iš prokariotams būdingų polisacharidų, neturi viduląstelinių membranų ir membraninių organoidų (endoplazminio tinklo, Goldžio komplekso, vakuolių ir t.t.), neturi branduolio, turi vieną chromosomą.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 19,86 kB)

Kitas eukariotinių ląstelių tipas - augalinės ląstelės. Jos susintetina didžiąją dalį Žemės biosferos organinių medžiagų. Fotosintetinti organines medžiagas iš neorganinių geba tik augalinės ląstelės ir dalis prokariotų. Bendroji augalinės ląstelės sandara tokia pati, kaip ir gyvūninės ląstelės. Du esminiai skirtumai yra augalinėms ląstelėms būdingos plastidės ir ląstelės sienelės. Tačiau augalinės ląstelės turi ir daugiau ypatumų.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 15,75 kB)

Ląstelėms būdinga biologinių sistemų savybė prisitaikyti prie aplinkos. Tiek vienaląsčių, tiek daugialąsčių organizmų ląstelės evoliucijos eigoje prisitaikė optimaliai veikti jas supančioje aplinkoje. Vienaląsčių ląstelės prisitaikiusios veikti kaip savarankiški organizmai. Jos sąveikauja su aplinka: ima reikalingą maistą ir mineralines medžiagas, ginasi nuo pavojų, ieško savo rūšies atstovų, jei jie reikalingi dauginimuisi, renka informaciją užduotims. Tvarko savo vidinį metabolizmą.

Biologija  Konspektai   (6 psl., 19,91 kB)

Visos ląstelės turi endoplazminį tinklą, kuris sudaro daugiau kaip pusę visų ląstelės membranų. Endoplazminis tinklas - didžiulis šakotas išsiraizgęs uždaras maišas, turintis vieną bendrą ertmę. Nuo citozolio endoplazminio tinklo ertmę skiria vienguba membrana. Endoplazminis tinklas paprastai sluoksniais supa branduolį, tie sluoksniai kiek primena svogūno lukštus. Be to, EPT jungiasi su branduolio apvalkalu, ir EPT ertmė pereina į apvalkalo tarpumembranio ertmę. Nuo branduolio vidaus ETP ertmę skiria vienguba membrana.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 14,6 kB)

Poliniai lipidai sudaro 20-80% membranų masės. Likę procentai - baltymai. Kam reikalingi membranų baltymai? Ir jei membraniniai lipidai taip puikiai atskiria ląstelę nuo aplinkos, tai kaip jos gauna ir šalina įvairias medžiagas? Membranų lipidai izoliuoja ląstelę nuo aplinkos. Visas kitas membranų funkcijas atlieka membraniniai baltymai. Jie gabena medžiagas bei perduoda signalus per membraną į ląstelių vidų ir laukan, katalizuoja reakcijas, sukabina kaimynines ląsteles į vieną visumą.

Biologija  Konspektai   (3 psl., 13,11 kB)

Fosfolipido molekulė susideda iš dviejų dalių - elektros krūvį turinčios galvos ir dviejų uodegų, kurios yra elektriškai neutralios. Uodegą sudaro dvi glicerino molekule sujungtos riebiosios rūgštys, o galvutę - prie glicerino prijungta fosforo rūgšties liekana su tam tikro alkoholio molekule. Beveik visa riebiosios rūgšties molekulė - tai ilga elektriškai neutrali angliavandenilinė grandinėlė, kuri negali sąveikauti su poliškomis vandens molekulėmis. Nuo fosforo rūgšties atskyla , o nuo alkoholio liekanos arba atskyla, arba prisijungia prie jos, todėl galvutė yra poliška - elektringa.

Biologija  Konspektai   (4 psl., 13,33 kB)

Žemės gyvybė labai įvairi: vieni organizmai vienaląsčiai, kiti daugialąsčiai. Pvz., ameba teturi vieną ląstelę, o žmogus, manoma, apie 1014 ląstelių. Vienaląsčiai irgi nevienodi. Vienų ląstelės labai paprastos sandaros, tokie vienaląsčiai vadinami prokariotais. Kitų - sudėtingesnes, jie vadinami eukariotais. Visi daugialąsčiai - augalai, gyvūnai, grybai - yra eukariotai. Itin retai daugialąsčio organizmą sudaro vienodos ląstelės. Daugumos daugialąsčių organizmą sudaro daugelio atmainų ląstelės. Pavyzdžiui, histologai suaugusio žmogaus organizme priskaičiuoja apie 210 tipų ląstelių.

Biologija  Konspektai   (5 psl., 15,78 kB)

Vėžinės ligos - tai ligų grupė, kurių būdingas požymis - nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis ir šių ląstelių sugebėjimas naikinti aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas (metastazės). Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą. Pažeistos sveikos ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių žūčiai), tačiau vėžinės ląstelės išvengia apoptozės

Medicina  Konspektai   (6,54 kB)

Citologija – tai biologijos mokslas tiriantis ląstelių sandarą, vystimąsį ir funkcijas. Organelės – pastovios citoplazmos struktūros būtinos ląstelės gyvybinei veiklai ir atliekančios skirtingas funkcijas. Ląstelė - visų gyvų organizmų mažiausias struktūrinis ir funkcinis vienetas, jų formavimosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Ji geba savarankiškai gyventi, daugintis ir vystytis. Intarpai – nepastovūs citoplazmos dariniai nedalivaujantys ląstelių medžiagų apykaitoje.

Medicina  Konspektai   (5,31 kB)

Pagal sandarą skiriami du ląstelių organizacijos lygiai: 1) prokariotinės (bebranduolės (gr. Pro – prieš + karyon - branduolys)) 2) eukariotinės (branduolinės (gr. eu – tikras + karyon – branduolys)) Eukariotinės sudaro augalų, gyvūnų ir grybų organizmus. Prokariotinės yra bakterijos ir melsvabakterės, priklausančios monerų karalystei.

Biologija  Referatai   (7,46 kB)

Manoma, kad organizmus sudarančios ląstelės dėl savo struktūros panašumo yra kilę iš vienos pirminės ląstelės – prokarioto ( bebranduolinės ląstelės ), atsiradusios Žemėje daugiau kaip prieš tris mlrd. metų. Sudėtingesnės sandaros eukariotinės ląstelės evoliucijos metu kilo iš simbiozės būdu besijungiančių prokariotinių ląstelių.

Biologija  Namų darbai   (2,29 kB)

Ląstelės - tai statybiniai blokai, iš kurių sudaryti beveik visi gyvi organizmai. Jos paprastai tokios mažos, kad be mikroskopo jų neįmanoma įžiūrėti, tačiau nepaisant mažyčio dydžio, jos nepaprastai sudėtingos. Kiekvieną ląstelę valdo genai, kurie paprastai būna ląstelės branduolyje cheminės medžiagos pavidalu, kuri vadinama DNR (deoksiribonukleorūgštis). Pačios mažiausios gyvos būtybės susideda tik iš vienos ląstelės. Didesnės gyvybės formos, tokios kaip augalai ir gyvūnai, turi milijonus ir netgi milijardus ląstelių, kurių daugelis specializuojasi atlikti tam tikrą darbą. Visos šios ląstelės veikia drauge, kad palaikytų gyvūno arba augalo gyvybę.

Biologija  Konspektai   (20,57 kB)

Dauginimasis yra vienas svarbiausių gyvybės požymių. Daugintis gali visi be išimties gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant žinduoliais. Tik dauginimasis palaiko kiekvieną gyvūnų ir augalų rūšį, ir tik tokiu būdu tėvai perduoda paveldimąsias ypatybes savo palikuonims. Procesas, kurį sąlyginai galima pavadinti dauginimusi, molekulių lygiu pasireiškia unikalia DNR savybe — jos molekulių sugebėjimu dvigubėti. Ląstelių lygiu daugintis dalydamiesi gali tokie organoidai kaip mitochondrijos ir chloroplastai.

Biologija  Konspektai   (22,04 kB)

Pasiruošimas biologijos brandos egzaminui. Konspektai, kuriuos mokant galima išlaikyti puikiai.

Biologija  Konspektai   (28 psl., 1,72 MB)